Pabaiga. Pradžia Nr. 2

Praėjusiame numeryje apžvelgiau literatūros srities straipsnius, bet Mo muziejaus tinklalapio projekte esama ir nemažai kitų meno sričių istorijų – perskaityti visas vienu ypu ir susidaryti įspūdį nėra paprasta užduotis. Kitaip tariant, ten toks lobynas, kad prie jo sėdėti galima ir kelis mėnesius.

Pavyzdžiui, dailė – išskirta netgi taikomoji, ne vien monumentalioji! Beje, taikomosios (straipsnius rašė Lijana Natalevičienė) netgi labai nemažai, viršelyje jai atstovauja prašmatnūs Alexo Šepkaus juvelyrikos dirbiniai. Straipsnyje „Sovietmečio kuriozai“ rašoma: „Rengti tipinius butus buvo problemiška dėl nuolatinio gaminių trūkumo. Viena buvo pamatyti modernius baldus ar kilimus parodose, tačiau visai kas kita  – juos „gauti“ visuotinio deficito (t.  y. prekių stygiaus) laikais. Sovietinės Lietuvos piliečiai sukosi kaip galėdami. Prekėms įsigyti buvo sudaromos eilės, dalijami talonai (neretai perparduodami, todėl klestėjo spekuliacija  – prekių pardavimas iš nelegalių tiekėjų didesnėmis kainomis), duodami kyšiai prekybininkams.“ Taigi minimas ir socialinis kontekstas, kuris ne amžininkui nebūtinai žinomas. Minimi ryšiai su Estija meninio odos apdirbimo srityje (šiaip įdomu, nesu girdėjusi). Monumentaliosios dailės straipsnius rašė Erika Grigoravičienė: sovietmečio tapyboje pabrėžiamas fotografiškumas (Kostas Dereškevičius), o laikotarpio absurdą geriausiai iliustruoja Raimundo Sližio paveikslas „Ačiū partijai ir vyriausybei, kad suteikė galimybę paišyti tokius paveikslus“ (1979). Linksmiausias skyrius – propagandiniai paminklai. Apie konceptualiąją fotografiją skaityti norėjosi mažiausiai: daug kas tarsi ir žinoma iš Agnės Narušytės knygos „Nuobodulio estetika Lietuvos fotografijoje“ (Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2008). Vis dėlto radau to, ko nežinojau (arba buvau pamiršusi): „O Gintaras Zinkevičius – vienas pirmųjų fotografų konceptualistų – pats priklausė pankų judėjimui. 1988 m. jis Alumnato kiemelyje surengė parodą  Kareivio dienoraštis, dedikuotą Artūrui Sakalauskui, kuris neiškentęs patyčių sovietinėje armijoje nušovė aštuonis kareivius. Parodoje eksponuotas fotografijas suspardė pankai, autoriaus draugai.“ Šią puikią istoriją kažkaip buvau praleidusi: skamba kaip scenarijus kino filmui. Subtiliai atnašaujama Vitui Luckui, neviešinant vulgarių biografijos momentų. Fotografijos straipsnių autoriai – Tomas Pabedinskas ir Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė.

Kino skilties straipsnius rengė Lina Kaminskaitė-Jančorienė ir Živilė Pipinytė; pastaroji autorė yra ir puiki publicistė, ją skaityti taip smagu, lyg skaitytum juokingą istorijos vadovėlį. Ypač apie socrealistinį kiną: minimų ideologinių filmų mano karta, bijau, net nemačiusi, o jaunimas juos žiūrėtų kaip didaktinę egzotiką. Kaip tik šiuo metu skaitau ir lietuvių autorių parengtą „Trumpą kino istoriją“: ten galbūt kiti akcentai, šiame projekte pasaulinis kontekstas pristatomas jau kitaip. Pabrėžiamas ir sovietinis kontekstas – svarbi lietuvių kino formavimosi sąlyga.

Įdomiausias straipsnis apie architektūrą – „Seniausias Vilniaus tiltas per Nerį“ (apie Žaliąjį tiltą). Ne vien dėl to, kad skulptūros dar neseniai buvo aktualija (iliustracijose pateikiami puikūs projektai, pavyzdžiui, Gitenio Umbraso skulptūrų apželdinimas vijokliais). Žaliasis tiltas yra reikšminga miesto istorijos dalis. Architektūrą kruopščiai aprašo Marija Drėmaitė, minėdama, kad sovietmečiu egzistavo pastatų hierarchija – pirmenybė statomai visuomeninei architektūrai, švietimo ir kultūros pastatams, o tik po to funkcinei architektūrai – gyvenamiesiems namams, gamybiniams objektams. Egzistavo ritualinių pastatų (santuokų ir laidojimo rūmų) specifika, taip pat privačių gyvenamųjų namų statybiniai įpročiai („Statybines medžiagas „susikombinuodavo“ įvairiais būdais: vogdavo iš statybviečių, statybinių medžiagų gamyklų, įsigydavo nelegaliai“ – ir vėl hipsteriams negirdėtas socialinis kontekstas). Urbanistinė modernybė reiškėsi miestų regionuose planavimu ir plėtra.

Teatras visgi labai susijęs su literatūra (Juozas Grušas, Kazys Saja, Justinas Marcinkevičius, Saulius Šaltenis, Sigitas Geda ir kiti), todėl labai gerai, kad tuos ryšius nušviečia literatūrologė-teatrologė Šarūnė Trinkūnaitė. Buvau susidariusi gan asmenišką savivaizdį, kad teatras, šiaip ar taip, yra kolektyvinis menas, tačiau, paradoksalu, režisierius beveik visuomet jame veikia kaip gana despotiška asmenybė. (Nors, žinoma, kas išdrįstų tą pasakyti apie didžiuosius korifėjus… Net apie Juozą Miltinį rašoma santūrokai.) Pedantiškai pristatomi Jonas Vaitkus, Rimas Tuminas, Eimuntas Nekrošius. Ir, be abejo, Oskaras Koršunovas, kurio fenomenas aprašytas iš tikrųjų išraiškingai, cituojant teatro kritikę (tuo metu) Rūtą Vanagaitę: „Rimo Tumino teatras alsuoja kaip žemė. Eimunto Nekrošiaus virpa kaip oras  – su vėjais, liūtimis ir vakaro vėsa. Oskaro Koršunovo teatras padarytas ir šaltas lyg tuščio karsto vidus. „Pasaulis yra lavonas“  – šita tezė jo kūryboje skamba  [...]  piktdžiugiškai. Pasaulis yra lavonas! Tai pasismaginkim ir nuskuskim tebeaugančią lavono barzdą“ – čia apie spektaklį „Senė 2“. Kokios ekspresyvios kadaise buvo spektaklių recenzijos. Sulig Nepriklausomybe teatro gyvenimas tarsi sprogo, atsinaujindamas įvairiomis formomis.

Scenografiją visuomet suvokiau šiek tiek kaip teatro tarnaitę: tačiau ir kaip atskira meno šaka ji labai įdomi, kai apie ją nuodugniai rašo Raimonda Bitinaitė-Širvinskienė. Akcentuojami ryšiai su čekų ir lenkų scenografija. Režisieriai ir aktoriai, ką ir kalbėti apie žiūrovus, ne visada suprasdavo scenografų dekoracijas. Figūruoja tokios asmenybės kaip Liudas Truikys, Vincas Kisarauskas, Igoris Ivanovas, Jacovskių dinastija. Parašyta tikrai įdomiai, remiantis ir teatro teoretikų idėjomis. Dėmesio skirta ir kostiumų istorijai, ir dailininko subordinacijai teatre – beveik visad buvo pavaldus režisieriaus tironijai. Šokis pasirodė bene konservatyviausia sritis, sovietmečiu labiausiai gyvavo klasikinis baletas. Vita Mozūraitė ir Helmutas Šabasevičius faktologiškai apžvelgia istoriją ir raidos etapus – minimas ir šiuolaikinis šokis, bet jau Nepriklausomybės sąlygomis.

Dizaino (tekstų autorė Karolina Jakaitė), kuris sovietmečiu buvo vadinamas „meniniu konstravimu“, istorija primena Šaltojo karo atspindžius balduose, interjeruose, net drabužių konstrukcijose. Kadangi to tiesioginio pramoninio dizaino nebuvo pernelyg daug, skiriamas dėmesys etiketėms, psichodeliniam menui. Padėtį iliustruoja Sovietų Sąjungos genseko Nikitos Chruščiovo ir JAV viceprezidento Richardo Nixono pokalbis, primenantis anekdotą:

Nixonas:  Norėčiau parodyti jums šią virtuvę. Ji lygiai tokia, kaip mūsų namuose Kalifornijoje  (atkreipia Chruščiovo dėmesį į indaplovę, įmontuotą stalviršyje).  Pažvelkite į šią indaplovę.

Chruščiovas:  Mes taip pat turime tokių daiktų.

Nixonas:  Tai naujausias modelis. Tūkstančiai tokio tipo įrenginių yra surenkami gamyklose ir paskui montuojami tiesiai namuose. Mes norime savo moterims palengvinti gyvenimą.

Chruščiovas:  Sovietų Sąjungoje nėra „kapitalistinio požiūrio į moteris“.

Nixonas:  Ar ne geriau būtų lenktyniauti dėl skalbimo mašinų privalumų nei dėl raketų galingumo?

Muzikos skiltis labai įdomi, nes ten yra nuorodų į Šarūno Nako radijo laidų archyvą. Muzikos istorijos, kaip minima projekto anotacijoje, dar niekas nesiėmė parašyti, bet gal tie audionaratyvai ir yra originali istorija? Virtualybė šiai sričiai juk teikia daugiau galimybių. Visgi techniškai sunkiausia pasirinkti temą iš ekrano apačioje esančių piktogramų (dizainas, muzika). Spaudi spaudi ir nieko negauni. Valdymas gan sudėtingas.

Taigi, projektas yra pozityvus šimtmečio minėjimo pavyzdys (be fanfarų, be fejerverkų, be pompastiškų tauškalų ir proginių tautinių rūbų). Kaip būtų puiku, jei panašiu būdu dar būtų imtasi parengti virtualią tarpukario kultūros istoriją! Nors čia gal ir per didelis pageidavimas.

Su MO muziejaus projektu „Kultūros istorija“ (http://www.mmcentras.lt/kulturos-istorija/kulturos-istorija/6871) pažintį pradėjau sužinojusi, kad pati esu ten aprašyta. Iš pradžių nepavyko jo valdyti – nesupratau, kad tekstą galima slankioti rodyklių klavišais (kažkas pasufleravo feisbuke), bet perpratusi sistemą jau skaitinėjau visą savo profesinę skiltį. Rašymo stilius glaustas, informatyvus, enciklopedinis – ir jis brangintinas, nes prieinamas visiems. Moksleiviai pasigūglins ir ras informacijos, ruošdamiesi egzaminams. Studentams jos irgi reikės. Ką ir kalbėti apie profesionalus ir smalsius mėgėjus. Vis dėlto figūruoja ne vien pavardės, ne vien vertinimai, ne vien faktologija – aprašymuose radau ir emocijų, ir impresijų. Straipsnius parengė labai geri autoriai, jauni profesionalai. (Beje, jų biografijos sensta – pvz., Virginija Cibarauskė jau nebe doktorantė, kiek pakito ir kitų autorių CV, bet gal tai tik prideda praėjusio laiko žavesio?) Atliktas akademinis darbas, tik, atrodo, rengėjai negaus už jį jokių institucinių „taškų“, nes projekto iniciatyva privati. Pristatyti tikslūs sovietmečio istorijos bruožai; spėju, tam deramai pravertė intensyvūs sovietmečio tyrimai, vykdyti LLTI. Svarbu, kad apžvelgtos sritys, kurios mums mažiau pažįstamos, – architektūra, scenografija, šokis, taikomoji dailė, dizainas. Aiškios piktogramos greta jų nurodo temą. Dar šiek tiek apie techninį valdymą: tinklalapyje yra paaiškinimas, kaip naudotis sistema, bet, atsidūręs jame per nuorodą, juk neisi jo ieškoti, o atradinėsi intuityviais būdais. Atradimas: straipsniai valdomi ne vien rodyklių klavišais, bet ir slankjuoste dešinėje. (Gal anksčiau jos nebuvo, neseniai įkurta?.. Ir dabar dar kartais dingsta kaip koks vaiduoklis.)

Kultūros istorija – ambicingas reikalas. Vien jau dėl to, kad, pvz., humanistikoje senokai paskelbtas „siužetą reikia nušauti“ manifestas. Tiesa, niekas jo šauti neskuba, bet visur aidi tas „daug naratyvų“ motyvas – juk vienas gali būti šališkas, ideologizuotas, neobjektyvus. Todėl tebūnie daug subjektyvių istorijų! Ir vis dėlto mums, prie pasakos sekimo pratintiems pasakojimo ugdytiniams, tai gali reikšti viso labo polifoniją, kurioje sunku atsirinkti svarbiausią melodiją. Postmodernizmas, man regis, baigėsi, išsisėmė, persikrovė. Prie išmanaus naratyvo dar teks grįžti.

Projektą nagrinėti ėmiau nuo savo srities – literatūros. Pradedama stalinizmo laikotarpiu: bendrieji dalykai filologams kaip ir žinomi, bet įdomesnių, specialesnių detalių radau straipsniuose „Tyleniai“ ir „Socialistinis realizmas literatūroje“ – kiekvienas straipsnis turi smulkesnius poskyrius. Pateikiamos iškalbingos vizualinės iliustracijos. Ir verbalinės – cenzūra straipsnyje iliustruojama pagal Tomo Venclovos pasakojimą: „Vienas tarybinis biologas parašė monografiją „Kolonijiniai polipai“. Nunešė rankraštį į leidyklą ir netrukus gavo redaktoriaus laišką: „Jūsų monografija moksliniu požiūriu yra neabejotinai vertinga, tačiau jos pavadinimas idėjiškai netikslus. Per pastaruosius dešimtmečius imperializmo kolonijinė sistema galutinai sužlugo. Todėl terminas kolonijinis įžeidžia tautas, išsivadavusias iš imperialistinės priespaudos. Siūlome pavadinti knygą „Besivystantys polipai“.“ Kitas dešimtmetis (1955–1965) įrėminamas Pauliaus Širvio, Sigito Gedos, Marcelijaus Martinaičio, Jono Juškaičio, Vytauto P. Bložės, Juditos Vaičiūnaitės, Eduardo Mieželaičio kūrybos dominantėmis; nevengiama bohemiško gyvenimo gijų. Prozoje – Juozas Baltušis, Vytautas Sirijos Gira, Icchokas Meras, Jonas Mikelinskas, Kazys Boruta – žodžiu, viskas beveik kaip kadaise universitete klausytame XX a. antrosios pusės lietuvių literatūros kurse. Gal tik kiek daugiau sąmojo, humoristinių detalių, pelėkautų jaunimui. „Naudotos literatūros“ kai kurios nuorodos aktyvios, prieinamos internete. Turbūt įmanoma pasiruošti egzaminui, nečiupinėjus knygų. Šiokia tokia problemėlė: straipsnio pabaigoje nurodomi asociatyviniai straipsniai, todėl kol perskaitai visus, nesupranti, ar jų išlįs dar ir kaip čia nieko nepražiopsoti. Bet čia turbūt ta anksčiau minėtoji polifoniškų naratyvų problema. Valio, pagaliau radau visus straipsnius pagal abėcėlę! Teko paieškoti.

Sovietmetis nėra tolygus: straipsniuose jis graduojamas iš pradžių dešimtmečiais (Stalino mirtis kaip atšilimo riba), paskui – turbūt gensekų valdymo periodais ir temperamentais. Ir, žinoma, Atgimimas, tada kol kas sunkiai klasifikuojami Nepriklausomybės etapai. Modernizmas puikiai susietas su dailės kontekstais: išvardinti dailininkai, įdėta tapybos pavyzdžių, aptarta chruščioviniam ir brežneviniam laikotarpiui būdinga komunikacija, literatūrinis gyvenimas kavinėse ir Ezopo kalbos fenomenas. Linksmai nuteikė straipsnio antraštė „Jaunųjų maištas – Patackas, Jonynas, Grybauskas“. Paradoksalu, nes ir universitete prieš 20 metų jie buvo vadinami „jaunaisiais“ – matyt, autoriai tikrai amžinai jauni (nekeista – vienas vertė „Faustą“, turėjo reikalų su Mefistofeliu). Kita vertus, tas jaunumas turėtų būti suprantamas tyliojo modernizmo kontekste, bet vis vien kelia šypseną. Pacituotos senos recenzijos – nuostabu, kad, pvz., Antanas A. Jonynas apie Almį Grybauską 1978 m. rašo taip, kad tai labai tiktų jo paties poezijai apibūdinti: „A. Grybausko eilėraščiuose juntama ryški orientacija į kalbą. Poetas neslepia, iš ko daromas eilėraštis, jis apnuogina eilėraščio „statybinę medžiagą“ – žodį. Kažkas panašaus daroma muzikoje, tapyboje, architektūroje – poezija čia, sakyčiau, kol kas konservatyviausia. Žodis A. Grybausko eilėraštyje yra ne tik minties reiškėjas, ne tik priemonė muzikiniam skambėjimui sukurti, jis pats savaime tampa estetine vertybe. Poetas gerai jaučia žodį, jo vietą ir prasmę poetiniame statinyje. Žodis jo konkretus, šiurkštokas, briaunotas, tačiau tikslus ir jautriai besišliejantis prie kitų žodžių.“ Kodėl dabar nerašote recenzijų, Jonynai?.. Bent apie jaunųjų knygas.

Artėjant prie šiuolaikinės literatūros, įdėmiai apžvelgta kultūrinės spaudos būklė ir net visų primirštasis Castor&Pollux (straipsnis parašytas Tomo Andriukonio). Su vertinimais tenka sutikti, paprastai jie nuosaikūs, akademiški, pagrįsti – neradau straipsnio, kur būtų erdvės didelei polemikai, nors kai kurios detalės gal ir ginčytinos. Beje, kiekvienas autorius rašė straipsnius, kurių objektai daugmaž išsitenka jų tyrimų, disertacijų lauke: Rimantas Kmita, žinoma, apie sovietmetį, kurį jis tikrai gerai išmano, Tomas Andriukonis – apie partizanų literatūrą, šį tą iš mėgstamų poetų, šiandieninio literatūrinio gyvenimo reiškinių. Postmodernistinės poezijos vertinimus R. Kmita apibūdina taip: „Apskritai lietuviška kritika žaidybiškumo nevertina taip rimtai, kaip „tikrojo“ lyrizmo arba aukštojo modernizmo. Žaidybiška, arba postmoderni, poezija iki šiol deramai neaprašyta ir neįvertinta, dėl ko šiek tiek gaila, nes taip siaurėja mūsų kultūros vaizdas.“ Visiškai sutinku, tik manau, kad ir žaidybiškumas turi fiksuotas ribas. Kol kas neatsiranda labai naujo žaidėjo, kuris nekartotų anksčiau įtvirtintų kalbos organizavimo schemų. Jauni poetai, kuriuos teko sutikti „Versopolio“ projekto renginiuose Europoje, apie postmodernizmą intuityviai šneka kaip apie jau galbūt pasibaigusį.

Virginijos Cibarauskės rašyti tekstai, apimantys daugiausiai šiuolaikinę lietuvių literatūrą, pasižymi drąsiu reiškinių vertinimu, netgi gan bravūrišku naujų sąvokų steigimu („išpažintinė poezija“, „individualistai“, „poetocentrizmas“; Kristinos Sabaliauskaitės knygų kaip populiariosios literatūros charakterizavimas greta Edvino Kalėdos ir Edmundo Malūko produkcijos). Ji nemažai rašo apie moteris rašytojas, kritiškai, t. y. feministiškai, vertindama pačią „moters rašytojos“ klišę. Vis dėlto straipsniams taip pat būdingas ramus, įtikinantis, ne itin radikalus tonas (priešingai negu autorės recenzijose) – gali būti, su išsakomais teiginiais labiausiai nesutiktų nebent patys aprašytieji, trokštantys atrodyti „garbingiau“.

Sveikinu, nuveiktas didelis darbas. MO muziejaus tinklalapyje pateikiama kultūros istorija (pradedant pokariu, baigiant šiomis dienomis) tikrai atraktyvi, spalvingai nupasakota, siejama su intermedialiais atributais (pvz., su „Neringos“ restorano aplinka, kavinių tinklu, „Vagos“ leidykla ir kt.), akcentuojami juoko žanrai absurdistinėje totalitarizmo sistemoje. Literatų istorijos susipina su dailininkų ir kompozitorių istorijomis, apie jas dar ketinu pakalbėti kitoje dalyje.

B. d.