Se­niai no­ri­si pa­ana­li­zuo­ti šiuo me­tu la­bai stip­riai žmo­ni­ją vei­kian­tį pa­sau­lio pa­bai­gos vaiz­di­nį ir su juo su­si­ju­sias psi­chi­kos ap­raiš­kas. Car­las Gus­ta­vas Jun­gas, Ed­war­das Edin­ge­ris, ki­ti jun­giš­ko­sios kryp­ties psi­cho­a­na­li­ti­kai pa­tei­kia sim­bo­li­nes apo­ka­lip­sės vaiz­di­nių in­ter­pre­ta­ci­jas. Gi­liau jas su­pra­tę, ga­lė­tu­me ki­taip įpras­min­ti fan­ta­zi­jas apie pa­sau­lio pa­bai­gą. Tuo­met ne­be­rei­kė­tų reng­ti slėp­tu­vių, kaup­ti ne­gen­dan­čių pro­duk­tų ir žva­kių, o psi­chi­nę ener­gi­ją su­telk­tu­me į vi­di­nius po­ky­čius ir eko­lo­giš­ką gy­ven­se­ną.

Ins­tink­to ir ar­che­ti­po sam­pra­ta

Jun­gas įvai­riai api­brė­žė ar­che­ti­pus – gre­ti­no juos su ins­tink­tais, va­din­da­mas gel­mi­niais ins­tink­tų vaiz­di­niais; va­di­no ir įgim­tais ins­tink­ty­vaus el­ge­sio ar pa­reng­ties veik­ti mo­de­liais. Ki­tur tei­gė, kad ar­che­ti­pai – tai for­mos, pa­na­šios į kris­ta­lo for­mas, nuo­lat už­pil­do­mos tu­ri­niu ir iš­reiš­kia­mos sim­bo­liais, vaiz­di­niais, emo­ci­jo­mis. Psi­chiat­ras sa­vo iš­va­das grin­dė li­go­nių psi­chi­kos ty­ri­mais, mi­to­lo­gi­jos, įvai­rių kul­tū­rų sim­bo­li­kos ana­li­ze. Ra­šy­da­mas di­ser­ta­ci­ją apie okul­ti­nius reiš­ki­nius jis iš­ty­rė, kad jo te­stuo­ja­mo­ji pus­se­se­rė Hel­ly Preis­werk pie­šė gnos­ti­nes sis­te­mas nie­ko ne­ži­no­da­ma apie anks­ty­vų­jų gnos­ti­kų raš­tus.

Dalia Juodakytė. Mandala. 2009

O štai vie­nas pa­cien­tas, par­da­vė­jo pa­dė­jė­jas iš Ciu­ri­cho, da­bar li­te­ra­tū­ro­je va­di­na­mas Sau­lės fa­lo žmo­gu­mi, kar­tą pa­kvie­tė Jun­gą prie lan­go ir pa­sa­kė: „Dak­ta­re, jei žiū­rė­si­te į sau­lę pri­si­mer­kęs, pa­ma­ty­si­te, kad sau­lė tu­ri fa­lą, ir kai juo mo­juo­ja, ky­la vė­jai.“ Vė­liau dak­ta­ras per­skai­tė pir­mų­jų šios eros am­žių ma­gi­jos pa­pi­ru­są apie Mit­ros li­tur­gi­ją, kur ap­ra­šo­ma ma­go vi­zi­ja, kad sau­lė tu­ri vamz­dį ar flei­tą, le­mian­čią vė­jus. Šie su­ta­pi­mai ir dau­ge­lis ki­tų pa­ro­dė Jun­gui, kad ha­liu­ci­na­ci­jo­se ga­li at­si­spin­dė­ti ar­cha­jiš­kas re­li­gi­nis tu­ri­nys, ben­dras vi­sai žmo­ni­jai.

Ar­che­ti­pai pri­klau­so ins­tink­tų sri­čiai – jie pa­si­žy­mi tik šiems bū­din­ga di­na­miš­ka pri­gim­ti­mi ir to­dėl jų spe­ci­fi­nė ener­gi­ja, už­val­dan­ti jė­ga pa­ska­ti­na ar­ba pri­ver­čia elg­tis tam tik­ru bū­du. Anot Jun­go, žmo­gus ži­no, kad sap­no ar idė­jos pats ne­su­ku­ria – jie at­si­ran­da kaž­kaip sa­vai­me. Jo tei­gi­mu, vi­sa tai, kas to­kiu bū­du at­si­tin­ka, ga­li­ma api­bū­din­ti kaip iš ma­nos, de­mo­no, Die­vo ar pa­są­mo­nės ky­lan­tį po­vei­kį. Nors ir ta­pa­tin­da­mas die­vus ir pa­są­mo­nės ar­che­ti­pus, moks­lo sri­ty­je var­to­ti jis pa­si­ren­ka pas­ta­rą­sias są­vo­kas. To­kį sa­vo pa­si­rin­ki­mą aiš­ki­na tuo, kad šios są­vo­kos ap­ima kas­die­nę tik­ro­vę ir „tin­ka be­aist­riam ste­bė­ji­mui, ne­ke­lian­čiam jo­kių me­ta­fi­zi­nių pre­ten­zi­jų, kur kas ge­riau ne­gu trans­cen­den­ti­nės są­vo­kos, pa­si­žy­min­čios kon­tro­ver­siš­ku­mu ir to­dėl ska­ti­nan­čios tam tik­rą fa­na­tiz­mą“. Vis dėl­to tai, ką jos žy­mi, lie­ka tiek pat stip­ru, au­to­no­miš­ka ir nu­mi­no­ziš­ka – ši­to ne­rei­kia pa­mirš­ti. Vi­sa­da lie­ka klau­si­mas, kaip in­di­vi­du­a­li są­mo­nė at­lai­kys to­kį ga­lin­gą gel­mi­nį tu­ri­nį. Ne­re­tai są­mo­nė pa­lūž­ta – pa­vyz­džiui, per­ne­lyg įsi­jau­tus į dva­si­nes prak­ti­kas, – tuo­met iš­tin­ka psi­cho­zė, anks­čiau ir va­din­ta ap­sė­di­mu. Pa­si­tai­ko žmo­nių, ku­rie tar­si už­val­dy­ti die­viš­kos ga­lios ima­si gy­dy­ti, pa­moks­lau­ti, mo­ky­ti. Ati­džiau iš­ty­rę ra­si­me Di­džio­sios Mo­ti­nos, Ra­ga­nos ar Iš­min­čiaus ar­che­ti­pus. Vi­sa tai ne­ken­kia tol, kol žmo­gus iš­lie­ka są­mo­nin­gas, kas su juo vyks­ta, ir ne­įpuo­la į di­dy­bę ar, at­virkš­čiai, vi­siš­kai iš­sen­ka. Tie­sa, ne­re­tai šios fa­zės kar­to­ja­si vie­na po ki­tos, o są­mo­nin­gas ego tar­si ne­da­ly­vau­ja, yra tik pa­sy­vus pa­są­mo­nės ener­gi­jų įkai­tas. Ki­tas pa­vo­jus, ku­riam ne­re­tai pa­si­duo­da psi­cho­lo­gai, gy­dy­to­jai, kul­tū­ros žmo­nės, – ap­si­ri­bo­ti vien są­vo­ko­mis, in­te­lek­tu­a­li­za­vi­mu. Anot Jun­go, „spe­ku­lia­vi­mas są­vo­ko­mis pa­nai­ki­na pa­ty­ri­mo es­mę ir su­tei­kia jam to­kį pa­va­di­ni­mą, ku­ris nuo šios aki­mir­kos pa­kei­čia tik­ro­vę. Są­vo­ka nė vie­no ne­įpa­rei­go­ja – štai ko­dėl kon­cep­tu­a­lu­mas, ža­dė­da­mas ap­sau­gą nuo tik­ro­vės, toks pa­to­gus. Vis dėl­to dva­sia gy­ve­na ne są­vo­ko­se, o žmo­nių veiks­muo­se ir fak­tuo­se.“

Šiuo­lai­ki­nis jun­giš­ko­sios kryp­ties psi­cho­a­na­li­ti­kas, Oks­for­do uni­ver­si­te­te dak­ta­ro laips­nį ap­si­gy­nęs evo­liu­ci­nis psi­chiat­ras Ant­ho­ny Ste­ven­sas ar­che­ti­pą api­brė­žia taip: „Įgim­ti neu­rop­si­chi­niai cen­trai, tu­rin­tys ga­lią su­kel­ti, kon­tro­liuo­ti ir veik­ti (me­dia­te) ben­dras el­ge­sio cha­rak­te­ris­ti­kas ir ti­pi­nius vi­sų žmo­giš­kų bū­ty­bių pa­ty­ri­mus, kad ir ko­kios jos bū­tų ra­sės, kul­tū­ros ar ti­kė­ji­mo.“ Ste­ven­sas pa­pil­do Jun­go at­ra­di­mus bio­lo­gi­ne ir evo­liu­ci­ne per­spek­ty­va ir re­mia­si eto­lo­gų, ant­ro­po­lo­gų stu­di­jo­mis, ci­tuo­ja psi­cho­a­na­li­ti­kų ty­ri­mus, at­lik­tus su kū­di­kiais. Štai René Spit­zo kla­si­ki­niai eks­pe­ri­men­tai su dvie­jų mė­ne­sių kū­di­kiais lei­do iš­skir­ti, ko­kie sti­mu­lai bū­ti­ni ste­bė­ji­mui ir šyp­so­ji­mui­si su­kel­ti. Kū­di­kis re­a­guo­ja, kai jam ro­do­mas ma­ne­ke­nas su nu­pieš­to­mis aki­mis ir ju­di­na­mas taip, lyg bū­tų pri­ta­riant link­si­ma gal­va. Jei dar nu­pie­šia­ma plau­kų li­ni­ja ir bur­na pa­kel­tais lū­pų kam­pu­čiais, kū­di­kio po­zi­ty­vi re­ak­ci­ja stip­rė­ja. Žmo­gaus bal­sas taip pat stip­ri­na ste­bė­ji­mą ir šyp­so­ji­mą­si. Ki­ti ty­ri­mai su ak­lais nuo gi­mi­mo kū­di­kiais pa­ro­do, kad kū­di­kis žiū­ri ir šyp­so­si mo­ti­nos bal­so kryp­ti­mi, net ir ne­ma­ty­da­mas, o tik gir­dė­da­mas mo­ti­nos bal­są, kai ji len­kia­si prie lo­ve­lės. At­ro­do, kad kū­di­kis tu­ri įgim­tą po­rei­kį gau­ti mo­ti­niš­ką rū­pi­ni­mą­si ir yra pa­si­ren­gęs į jį re­a­guo­ti, o kar­tu su­kel­ti mo­ti­nai dau­giau su­si­ža­vė­ji­mo ir mei­lės. Ta­čiau ne tik mo­ti­nos, bet ir ne­gim­džiu­sios mo­te­rys ir vy­rai, iš­gir­dę gat­vė­je ver­kiant kū­di­kį, su­re­a­guo­ja. Žmo­gui įgim­ta re­ak­ci­ja yra su­sto­ti, dai­ry­tis, ieš­ko­ti, kur yra kū­di­kio tė­vai, o jei nie­ko nė­ra ap­link, tuo­met pri­ei­ti ir ra­min­ti ver­kian­tį vai­ką. Ma­to­me, kaip ar­che­ti­pas su­ke­lia re­ak­ci­ją, ir šiais at­ve­jais ji su­si­ju­si su mo­ti­niš­ku­mu, Mo­ti­nos ar­che­ti­pu, įgim­tu mums vi­siems.

Kiek­vie­no žmo­gaus gy­ve­ni­me ti­pi­nių eg­zis­ten­ci­nių si­tu­a­ci­jų kur kas ma­žiau, nei yra at­ski­rų žmo­nių gy­ve­ni­mų: tai gi­mi­mas, ve­dy­bos, mo­ti­nys­tė, iš­si­sky­ri­mas, mir­tis. Jo­se net ir spe­cia­liai ne­mo­ky­ti žmo­nės el­gia­si pa­na­šiai – tai ar­che­ti­pi­nis re­a­ga­vi­mas, tu­rin­tis pa­na­šią se­ką, nors kul­tū­ri­nis tu­ri­nys ir ski­ria­si. Ar­che­ti­pi­nis el­ge­sys vi­sa­da tu­ri aiš­kų tiks­lą ir reikš­mę in­di­vi­do ar rū­šies iš­li­ki­mui, net kai tas tiks­las nė­ra įsi­są­mo­nin­tas. Vis dėl­to Ste­ven­sas, net pa­si­telk­da­mas bio­lo­gi­jos moks­lų duo­me­nis, įspė­ja apie šių ri­bo­tu­mą, ku­ris žmo­gų ga­li pa­vers­ti bio­lo­gi­ne ma­ši­na. Juk mo­ti­na vai­kui – ne vien rū­pes­tin­go el­ge­sio se­ka, o di­de­lės mei­lės, švel­naus prie­rai­šu­mo ob­jek­tas ir šal­ti­nis. Kaip ir Jun­gas, Ste­ven­sas ak­cen­tuo­ja, kad vi­di­nės psi­chi­nės ar­che­ti­po iš­raiš­kos są­mo­nė­je per sim­bo­lius, vaiz­di­nius, in­tui­ci­ją, jaus­mus, žo­džius, mi­tus yra la­bai svar­bios. Štai mo­ti­nos vaiz­di­nys vi­so­se kul­tū­ro­se su­si­jęs su Di­dži­ą­ja Dei­ve gim­dy­to­ja, gar­bi­na­ma šven­to­se vie­to­se ir įvai­riais pa­vi­da­lais. Mū­suo­se jai pri­ski­ria­mi šven­ti ak­me­nys ir šal­ti­niai, Die­vo Mo­ti­nos at­vaiz­dai gy­do, at­gai­vi­na nu­sil­pu­sius, at­nau­ji­na dva­sią. Ar­che­ti­pas – juk tik moks­li­nė są­vo­ka api­bū­din­ti tai stip­riai iš gel­mės vei­kian­čiai jė­gai, ku­ri tu­ri ga­lią – die­viš­ką ir šven­tą, kar­tu bau­gi­nan­čią ir ne­kon­tro­liuo­ja­mą – trans­for­muo­ti as­me­ny­bę.

Gi­lus ar­che­ti­po su­pra­ti­mas lei­džia baig­ti gin­čus, ku­ri tau­ta ar kul­tū­ra pir­mo­ji su­kū­rė vie­ną ar ki­tą mi­tą, sim­bo­lį, są­vo­ką. Ne­bė­ra pra­smės ko­vo­ti dėl jų nuo­sa­vy­bės, kad ir kas tai bū­tų – žvaigž­dė, svas­ti­ka, pa­sau­lio me­dis, Dei­vė gim­dy­to­ja, aukš­čiau­sias Die­vas ar ki­ta. Vi­sa tai ben­dros žmo­ni­jos pri­gim­ties da­lis, žmo­gus pa­sau­lį ga­li su­vok­ti tik taip, kaip pats ja­me gy­ve­na – ko­jo­mis ant že­mės, gal­va dan­gu­je, ran­ko­mis į de­ši­nę ir kai­rę, am­ži­na­me cik­le tarp gy­vy­bės ir mir­ties.

Pa­sau­lio pa­bai­gos ar­che­ti­pas

Iš to, kas iš­dės­ty­ta, aiš­kė­ja: kad pa­sau­lio pa­bai­gos vaiz­di­nį lai­ky­tu­me ar­che­ti­pi­niu, jis tu­rė­tų stip­riai veik­ti el­ge­sį ir emo­ci­jas, tu­rė­tų bū­ti ben­dras vi­siems žmo­nėms, kad ir ko­kios jie bū­tų ra­sės, kul­tū­ros, ti­kė­ji­mo, tu­rė­ti vie­no­dą struk­tū­rą ir tiks­lą.

Anks­ty­vo­jo­je ju­dė­jų ir krikš­čio­nių li­te­ra­tū­ro­je apo­ka­lip­sė reiš­kė Die­vo at­lie­ka­mą slap­tų da­ly­kų at­vė­ri­mą iš­rink­ta­jam pra­na­šui; pa­pras­tai kaip apo­ka­lip­sė su­pran­ta­mas to­kių ap­reiš­ki­mų iš­dės­ty­mas raš­tu. Šiuo me­tu ši są­vo­ka daž­niau­siai var­to­ja­ma pa­sau­lio pa­bai­gai, di­džiu­lio mas­to ka­tast­ro­fai nu­sa­ky­ti. Pa­sau­lio pa­bai­gos mi­tai bū­din­gi dau­ge­liui kul­tū­rų: zo­ro­ast­riz­mui, ger­ma­nų mi­to­lo­gi­jai (rag­na­ro­kas), krikš­čio­ny­bei (Ap­reiš­ki­mas Jo­nui), is­la­mui (Pas­ku­ti­nis teis­mas). Pas­ta­rai­siais lai­kais su­kur­ta daug va­di­na­mų­jų apo­ka­lip­ti­nių sek­tų, ku­rių pagrindi­nis rū­pes­tis ir yra pa­sau­lio pa­bai­ga. Dvi iš jų Edin­ge­ris va­di­na di­džiau­sio­mis ir įta­kin­giau­sio­mis JAV – tai Je­ho­vos liu­dy­to­jai ir Sep­tin­to­sios die­nos ad­ven­tis­tai, ku­rių vien tik JAV yra nuo 750 tūks­tan­čių iki 1 mi­li­jo­no, o kur dar na­riai ki­to­se ša­ly­se. Dau­gy­bė šiuo­lai­ki­nių pa­sau­lio pa­bai­gos vaiz­di­nių kas­dien ku­ria­mi ra­šy­to­jų ir ki­no re­ži­sie­rių ir nuo­lat mums ro­do­mi. Žmo­ni­jos vaiz­duo­tė to­liau gim­do pa­sau­lio pa­bai­gos vaiz­di­nius tiek ko­lek­ty­viai, tiek in­di­vi­du­a­liai – ten­ka gir­dė­ti pa­sa­ko­jant apo­ka­lip­ti­nius sap­nus apie as­te­roi­dų kri­ti­mą, tva­ną, mies­tų griū­tį, ato­mi­nės bom­bos spro­gi­mą. Cik­liš­kos mi­to­lo­gi­jos – ma­jų, hin­duis­tų, Bu­dos Mait­rė­jo – ak­cen­tuo­ja ne pa­sau­lio pa­bai­gą, bet jo trans­for­ma­ci­ją. Nors spe­ci­fi­nės de­ta­lės ski­ria­si, pa­sa­ko­ji­mai apie pa­sau­lio pa­bai­gą ar trans­for­ma­ci­ją tu­ri aiš­kias fa­zes:

1) ap­reiš­ki­mas, at­ei­ties at­sklei­di­mas

2) ver­ti­ni­mas ar teis­mas,

3) baus­mė ar­ba su­nai­ki­ni­mas,

4) at­si­nau­ji­ni­mas – gims­ta nau­jas pa­sau­lis.

Apo­ka­lip­sės vaiz­di­nių įta­ką el­ge­siui ir emo­ci­joms ga­li­me ma­ty­ti kas­dien. Lauk­da­mi 2012 me­tų gruo­džio 21-osios žmo­nės ap­im­ti ne­ri­mo, ki­lo kon­ser­vų, drus­kos, kruo­pų pir­ki­mo ban­gos, kai kas įsi­ren­gė slėp­tu­ves, pa­si­rū­pi­no prie­mo­nių, ku­rios, ti­ki­ma, pa­dės iš­lik­ti iš­rink­tie­siems. Kai kas pik­ti­na­si nuo­dė­min­gai­siais, da­ran­čiais blo­ga, me­luo­jan­čiais, žu­dan­čiais ir vi­lia­si, kad šie bus nu­baus­ti. De­struk­ci­ja jau vyks­ta – su­si­do­ro­ja­ma ar kvie­čia­ma su­si­do­ro­ti su ki­to­kiais, ti­kint, kad jie yra vi­so blo­gio įsi­kū­ni­ji­mas. Čia ga­li­me mi­nė­ti te­ro­riz­mą, ka­rus, re­vo­liu­ci­jas, mo­te­rų prie­var­ta­vi­mą, Ti­be­to vie­nuo­lių žu­dy­mą ir sa­vi­žu­dy­bes, ki­ta­tau­čių ir ki­ta­min­čių per­se­kio­ji­mą ir taip to­liau. Apo­ka­lip­ti­nių sek­tų na­riai jau ma­siš­kai žu­dė­si ap­sės­ti pa­sau­lio pa­bai­gos idė­jos: 1993 me­tais Tek­sa­se ir 1997 me­tais Ka­li­for­ni­jo­je. Edin­ge­ris tei­gia, kad Hit­le­ris, pa­na­šiai kaip šių sek­tų va­do­vai ir na­riai, bu­vo ap­sės­tas pa­sau­lio pa­bai­gos ar­che­ti­po ir mąs­tė apie sa­ve re­li­gi­niais ter­mi­nais. Ana­li­ti­kas api­bū­di­no to­kio ap­sė­di­mo psi­cho­lo­gi­nę bū­se­ną kaip ge­ne­ruo­jan­čią di­džiu­lę cha­riz­mą ir mil­ži­niš­ką ener­gi­ją.

Ta­čiau, kaip ir bū­din­ga ar­che­ti­pui, pa­sau­lio pa­bai­ga tu­ri tiks­lą – de­struk­ci­ja įsi­vaiz­duo­ja­ma ne dėl pa­ties grio­vi­mo, o dėl at­gi­mi­mo, at­si­nau­ji­ni­mo. Ky­la vil­tis nau­jo gy­ve­ni­mo, ku­ria­me vis­kas bus ki­taip – at­gims dva­si­nės ver­ty­bės, ar­ti­mo mei­lė, bū­ties ty­ru­mas, tei­sin­gu­mas, dar­na su že­me, jos eko­lo­gi­ne sis­te­ma ir pan. Kuo gi­les­nė dva­si­nė kri­zė, iš­oriš­kai be­si­reiš­kian­ti kaip fi­nan­si­nė ar po­li­ti­nė, tuo la­biau stip­rė­ja pa­sau­lio pa­bai­gos vaiz­di­niai ir su jais su­si­ju­sios emo­ci­jos.

Jun­giš­ko­sios kryp­ties psi­cho­a­na­li­ti­kai šių me­tų lap­kri­čio 29 die­ną su­ren­gė pa­sau­lio pa­bai­gos te­mai skir­tą in­ter­ne­ti­nį se­mi­na­rą. Įsi­mi­nė dis­ku­si­jos da­ly­vio Joh­no Hil­lo pa­sa­ko­ji­mas, kaip jį pa­tį bu­vo su­krė­tęs pa­sau­lio pa­bai­gos sap­nas – at­si­bu­dęs jis lė­kė pas sa­vo stu­den­tus pra­neš­ti ži­nios! Šis Ciu­ri­che gy­ve­nan­tis psi­cho­a­na­li­ti­kas pa­brė­žė apo­ka­lip­sės ar­che­ti­po nu­mi­no­ziš­ku­mą – šven­tu­mo pa­ty­ri­mą, kai su­vo­kia­ma Die­vo di­dy­bė ir sa­va­sis men­ku­mas jo aki­vaiz­do­je. Jis ci­ta­vo vie­no te­olo­go at­lik­tą 50 mis­ti­kų pa­sau­lio pa­bai­gos pra­na­šys­čių stu­di­ją, ku­ri pa­ro­dė, kad nė vie­na pra­na­šys­tė ne­iš­si­pil­dė. Vis dėl­to pats mi­tas, anot Hil­lo, pri­ver­čia su­vok­ti vi­sa ko lai­ki­nu­mą ir die­viš­ką­ją re­a­ly­bę. Gal tai ir yra pa­grin­di­nis šio ar­che­ti­po tiks­las, klau­sia jis. Vie­na dis­ku­si­jos pra­ne­šė­jų Nan­cy Fur­lot­ti pa­pa­sa­ko­jo, kad šiuo me­tu taip daž­nai ap­ta­ria­mi ma­jai ti­kė­jo, jog die­vai žmo­nes kū­rė ke­tu­ris kar­tus. Pra­džio­je žmo­nes lip­dė iš mo­lio, ta­čiau šie su­tru­pė­jo, to­dėl nu­lip­dė iš pur­vo, bet šie su­tir­po lie­tu­je. Tre­čią kar­tą žmo­nes ga­mi­no iš me­džio, ta­čiau šie me­di­niai žmo­nės grei­tai pa­mir­šo sa­vo kū­rė­jus die­vus, jų ne­ger­bė. Ga­liau­siai žmo­nės bu­vo su­kur­ti iš ku­ku­rū­zų. Ma­jai ku­ku­rū­zus lai­kė ne tik svar­biau­siu mais­to pro­duk­tu, bet ir pir­mi­ne juos su­da­ran­čia ma­te­ri­ja. Le­gen­di­nių dvy­nių Hu­nah­pu ir Šba­lan­kės ko­va su po­že­mio ka­ra­lys­tės val­do­vais ir jų tė­vo, Ku­ku­rū­zų die­vo, pri­kė­li­mas – svar­bus ma­jų mi­tas. Į šį mi­tą daž­nai žvel­gia­ma kaip į žem­dir­bys­tės cik­lo ir kas­me­ti­nio der­liaus at­gi­mi­mo me­ta­fo­rą. Kai ma­jai sė­ja ku­ku­rū­zus, jie pa­siun­čia grū­dus į po­že­mio ka­ra­lys­tę, ta­čiau ku­ku­rū­zas at­gims­ta jau­no dai­go pa­vi­da­lu. Su­kur­tų ku­ku­rū­zų žmo­nių pa­skir­tis bu­vo ug­dy­ti do­ry­bes ir tar­pi­nin­kau­ti tarp pro­tė­vių ir dan­gaus die­vų, gar­bin­ti die­vus, vyk­dy­ti die­vų už­duo­tis, juos ap­tar­nau­ti – už­si­im­ti ju­ve­ly­ri­ka, ap­dirb­ti bran­gak­me­nius, kur­ti ba­rel­je­fus ir kt. Žmo­gus tu­ri pa­tir­ti šven­ty­bę ir ją gerb­ti, jei taip nė­ra, die­vai už­si­rūs­ti­na ir per­ku­ria žmo­gų iš nau­jo.

Da­bar tur­būt ar­tė­ja toks lai­kas, nes ko­lek­ty­vi­nė są­mo­nė už­tvin­dy­ta pa­sau­lio pa­bai­gos vaiz­di­nių. Kaip taik­liai mi­nė­to­je dis­ku­si­jo­je pa­sa­kė Hil­las, 2008 me­tais žlu­go iliu­zi­ja, kad pi­ni­gai yra be­ga­li­niai, – žmo­ni­ja tar­si at­si­bu­do iš ko­lek­ty­vi­nio sap­no. Pra­tę­siu, kad šiuo me­tu sklai­do­si iliu­zi­ja, jog že­mės iš­tek­liai ne­iš­sen­kan­tys, o Va­ka­rų ci­vi­li­za­ci­ja yra vie­nin­te­lė ir ge­riau­sia. Kal­ba­ma apie rei­ka­lin­gą mo­ters vaid­mens ir mo­te­riš­kos sie­los su­stip­rė­ji­mą, su­grį­ži­mą ne tik prie Že­mės, bet ir prie dva­sios eko­lo­gi­jos. Jun­gas jau prieš ke­lias­de­šimt me­tų tei­gė, kad apo­ka­lip­sės ar­che­ti­pas iš­ties eg­zis­tuo­ja ir ak­ty­viai vei­kia ko­lek­ty­vi­nę pa­są­mo­nę. Jis ma­tė, kad apo­ka­lip­sė už­bu­ria, pri­trau­kia, ža­vi dėl sa­vo ar­che­ti­pi­nio nu­mi­no­ziš­ku­mo. Ta­čiau jis prieš­ta­ra­vo apo­ka­lip­tiz­mui – pa­bai­gos lau­ki­mui ir il­ge­siui, prie­ši­no­si krikš­čio­nių fun­da­men­ta­lis­tų pa­žo­di­nei Bib­li­jos kny­gų in­ter­pre­ta­ci­jai. Jun­gas, kaip ir jo se­kė­jas Edin­ge­ris (be­je, pats ku­rį lai­ką bu­vęs Je­ho­vos liu­dy­to­jas), tei­gė, kad Da­nie­lio ir Ap­reiš­ki­mo Jo­nui kny­gas, ku­pi­nas sim­bo­lių ir me­ta­fo­rų, rei­kia su­vok­ti sim­bo­liš­kai, kaip ir sap­nus. Jos pa­tei­kia mums me­ta­fo­ri­nius vaiz­di­nius, su­si­ju­sius su vi­di­nė­mis psi­chi­nė­mis bū­se­no­mis ir tu­rin­čius ga­lią trans­for­muo­ti są­mo­nę. Jun­giš­ko­sios kryp­ties psi­cho­a­na­li­ti­kai kal­ba apie po­rei­kį keis­tis žmo­ni­jos prie­lai­doms apie tik­ro­vę ir žmo­gaus vie­tą jo­je – pa­są­mo­ni­niams ti­kė­ji­mams, nuo­sta­toms ir pro­to kon­struk­ci­joms, su­da­ran­čioms mū­sų gy­ve­ni­mo bū­do pa­grin­dą. Edin­ge­rio tei­gi­mu, apo­ka­lip­sė – tai reikš­min­gas įvy­kis, ku­riuo sa­vas­tis pa­sie­kia są­mo­nin­gą re­a­li­za­ci­ją. Jau­čia­me po­rei­kį at­ras­ti gi­les­nį ry­šį su sa­vas­ti­mi, Die­vu sa­vy­je, kad ga­lė­tu­me ma­ty­ti die­viš­ku­mą ki­ta­me ir jį svei­kin­ti. Ta­čiau tą dar­bą tu­ri­me dirb­ti kiek­vie­nas as­me­niš­kai. Dirb­da­mi tą dar­bą, ne­iš­ven­gia­mai tu­rė­si­me su­si­dur­ti su še­šė­liu, ku­rį da­bar pro­jek­tuo­ja­me į ki­to­kius, pa­tys tar­si lik­da­mi ste­ri­lūs. Teks su­si­tik­ti ir su­si­sie­ti su vi­di­niu prie­šin­gos ly­ties Ki­tu – ani­ma ir ani­mus, kad bū­tu­me visybiški. Žmo­gus tu­ri kas­kart ma­rin­ti se­nus, at­gy­ve­nu­sius el­ge­sio ste­re­o­ti­pus, nuo­sta­tas ir gim­dy­ti nau­ją sa­ve – šiuo po­žiū­riu jis nuo­lat su­ka­si mir­ties ir gy­vy­bės cik­le. Me­tų cik­lo šven­tės, di­de­le da­li­mi – ar­tė­jan­čios Ka­lė­dų lai­ko­tar­pio šven­tės, pa­de­da to­kiam vi­di­niam vir­smui. Jos su­tei­kia pro­gą pri­si­lies­ti prie gi­liau­sių vi­di­nių klo­dų, ku­riuo­se dar gy­vas mi­tas, pa­slap­tis – ar­che­ti­pi­nių žmo­giš­ko­sios bū­ties klo­dų. Są­mo­nin­gas ry­šys su gy­vu gel­mi­niu mi­tu ga­li keis­ti, ju­din­ti, at­nau­jin­ti, pra­plės­ti ir pa­ky­lė­ti dva­sią.

Su­sier­zi­nus dėl skait­me­ni­nės ži­niask­lai­dos pra­ne­ši­mo apie pa­sau­lio pa­bai­gą ga­ju­mo, ver­tė­tų nu­si­gręž­ti nuo kom­piu­te­rio ir nu­pur­ty­ti dul­kes nuo Mir­ce­os Elia­dės „Am­ži­no­jo su­grį­ži­mo mi­to“. At­sar­giai lukš­te­nant prieš­ka­lė­di­nį „mi­ti­nį tarps­nį, kai pa­sau­lis su­nai­ki­na­mas ir su­ku­ria­mas iš nau­jo“ pa­sau­lio tau­tų pa­pro­čiuo­se, pa­aiš­kė­ja, kad mi­to užuo­maz­gų esa­ma pa­čia­me mū­sų mąs­ty­me apie mi­tą. Nors es­mi­nio skir­tu­mo tarp ži­niask­lai­dos pa­sau­lio pa­bai­gos mi­to ir to­kio mi­to moks­li­nio ty­ri­mo nė­ra, vis­gi mi­to­lo­gi­nė stu­di­ja kul­tū­rin­ges­nė, to­dėl ją ma­lo­niau skai­ty­ti, ji tei­kia pe­no pro­tui ir nu­ra­mi­na.

Ap­tar­da­mas, kaip in­dų min­tis iš­plė­to­ja ir su­sty­guo­ja rit­mus, le­mian­čius kos­mi­nės san­kū­ros ir su­nai­ki­ni­mo pe­rio­diš­ku­mą, Elia­de pa­žy­mi, kad „iš vi­sos šios skai­čių griū­ties rei­kia įsi­dė­mė­ti vie­na – cik­liš­ką kos­mi­nio lai­ko po­bū­dį“, ki­taip ta­riant, pir­map­ra­dis „su­kū­ri­mo–su­nai­ki­ni­mo–su­kū­ri­mo“ rit­mas ga­li bū­ti kar­to­ja­mas iki be­ga­ly­bės. Pe­ri­odiš­kas lai­ko at­si­nau­ji­ni­mas dau­giau ar ma­žiau aiš­kiai iš anks­to nu­ma­to, ypač is­to­ri­nė­se ci­vi­li­za­ci­jo­se, nau­ją Pa­sau­lio Su­kū­ri­mą, t. y. kos­mo­go­ni­jos ak­to pa­kar­to­ji­mą. Ir ši pe­ri­odiš­ko su­kū­ri­mo, t. y. cik­liš­ko at­si­nau­ji­ni­mo, kon­cep­ci­ja iš­ke­lia „is­to­ri­jos at­šau­ki­mo“ klau­si­mą. Ki­taip ta­riant, baig­tis juk tu­ri iš­tik­ti ne pa­sau­lį, o vien blo­gą blo­gų žmo­nių ku­ria­mą is­to­ri­ją, tarkim, „pa­sau­li­nė fi­nan­sų kri­zė“ ir kad vėl vis­kas vi­siems bū­tų ge­rai.

Pa­sau­lis no­ri bū­ti ap­gau­di­nė­ja­mas nuo­lat, be ga­lo: mi­to nė­ra kuo pa­keis­ti, jis už­pil­do gy­ve­ni­mo pra­smės ide­o­lo­gi­nį va­ku­u­mą. Dvi­de­šimt pir­mo am­žiaus žmo­gus su vi­som sa­vo skait­me­ni­nėm tech­no­lo­gi­jom nė per na­go juo­dy­mą nepa­si­stū­mė­jo nuo ar­cha­jiš­kos pa­sau­lė­jau­tos. Tik­tai skait­me­ni­nei ar­ba in­for­ma­ci­nei vi­suo­me­nei bū­din­gi la­biau skait­me­ni­zuo­ti mi­tai. New Age vi­suo­me­nė sken­di mi­te, tie­siog nar­do ja­me įsi­ki­bu­si kas­dien spar­tė­jan­čio in­ter­ne­to ir iš­ma­nė­jan­čių te­le­fo­nų. Skait­me­ni­nių tech­no­lo­gi­jų ka­na­lais per­duodama „Do­oms­day 21122012“ ži­nia yra vie­na nau­jo­sios skai­čia­vi­mo ma­ši­nų – pa­sau­li­nio tin­klo eros mi­to­lo­ge­mų, va­di­na­ma­sis me­mas. Ne­at­si­tik­ti­nai rim­čiau­siai su šio mi­to iš­šū­kiais su­si­du­ria­ma skait­me­ni­nių tech­no­lo­gi­jų gim­ti­nė­je: NASA, JAV vy­riau­sy­bės at­sto­vams ten­ka aiš­kin­ti įsi­aud­ri­nu­siai vi­suo­me­nei, ko­dėl pa­sau­lio pa­bai­gos ne­bus. Ta­čiau mi­tas yra mi­tas. Ra­cio­na­lūs pa­aiš­ki­ni­mai mi­ti­nės są­mo­nės ne­vei­kia.

Kai li­ni­ji­nė skai­čių pro­gre­si­ja gal­vo­je tam­pa ne­val­do­ma, kai jie de­to­nuo­ja ir pra­de­da dau­gin­tis iki be­ga­ly­bės, daug ko ga­li­ma pri­si­gal­vo­ti. Jau Fio­do­ras Dos­to­jev­skis, ap­mąs­ty­da­mas tė­vy­nai­nių sa­vi­žu­dy­bes, kal­bė­jo, kad tik­tai lo­giš­kai mąs­tan­čiam žmo­gui sa­vi­žu­dy­bė yra nor­ma­lus da­ly­kas. Prieš­ta­rau­da­mas me­di­ci­nos iš­va­doms, jis tei­gė, kad žu­do­si ir svei­ko pro­to as­me­nys „dėl ties­mu­ko gy­ve­ni­mo su­pra­ti­mo. Re­a­liz­mas čia kal­tas, ne pa­mi­ši­mas.“ Blo­giau, ži­no­ma, kai tik­tai skai­čiuo­jan­čio, sa­vy­je pa­sken­du­sio pro­to pa­ra­no­ja (nar­cis­sis­tic per­so­na­li­ty di­sor­der – ne­se­niai il­gai mąs­tę nu­spren­dė nor­ve­gų psi­chiat­rai) at­si­grę­žia į ap­lin­ką. Ap­si­gin­kla­vęs se­no­vi­nė­mis le­gen­do­mis, mo­der­niais gin­klais ir skait­me­ni­nė­mis ko­mu­ni­ka­ci­jos prie­mo­nė­mis su­per­me­nas ga­li tap­ti sa­vo ir sa­vo vi­suo­me­nės prie­šu blo­giau­sia šio žo­džio pras­me.

Ta­čiau nuo mi­ti­nės są­mo­nės, ira­cio­na­lu­mo nie­kur ne­pa­bėg­si. Vien tik pro­tu va­do­vau­tis ne­iš­ei­na. Svei­kam pro­tui rei­ka­lin­gas tam tik­ras ti­kė­ji­mo mo­men­tas pa­lai­kant pu­siau­svy­rą tarp są­mo­nės ir pa­są­mo­nės. O tai sa­vo ruož­tu reiš­kia die­vy­bės, die­viš­ku­mo kaip al­ter ego pri­pa­ži­ni­mą. Ti­kė­ji­mo ob­jek­tu ga­li bū­ti bet kas. Kad ir Sau­lė. Šiuo at­ve­ju ne­bū­ti­na už­si­im­ti he­lio­lat­ri­ja ar kur­ti so­lia­ri­nį kul­tą, taip pat ir su­pap­ras­tin­ti ją iki ast­ro­fi­zi­ki­nio vie­ne­to (juk moks­las ne ką apie ją te­ži­no) ar fe­ti­ši­zuo­ti kaip nuo­sa­vą daik­tą. Tie­siog yra žie­mos ir va­sa­ros sau­lėg­rį­žos šven­tės, yra „kel­tis ir gul­tis su Sau­le“ rit­mas; yra aiš­ku, kad va­ka­re už­mig­si, o ry­te pa­bu­si (ar­ba ne), kad nu­mir­si, o pas­kui pri­si­kel­si (ar­ba ne) ir vis­kas. Tuo tar­pu pa­to­lo­giš­kai eman­ci­pa­vę­sis pro­tas, užuot pri­si­de­ri­nęs prie gy­ve­ni­mo Ke­lio, dao, vis no­ri iš jo iš­suk­ti. O pa­si­kly­dęs skai­čių ai­bė­se kla­jo­ja po kos­mi­nius ty­rus ir skel­bia pa­sau­lio pa­bai­gą.

Mi­tas – ne pra­mo­ga, o duo­na kas­die­ni­nė. Žmo­gaus pri­gim­tis jau to­kia, kad jam rei­kia pa­sa­kų, is­to­ri­jų, rei­kia pa­sa­ko­ji­mo – jis no­ri bū­ti ap­gau­na­mas „pa­gal su­si­ta­ri­mą“. Štai vos iš­mo­kęs kal­bė­ti sū­nus nuo­lat rei­ka­lau­ja „pa­sek­ti pa­sa­ką“, sek­ti be ga­lo, kol už­migs. Pa­sau­lio ir pa­sa­kos pa­bai­ga su­tam­pa. Ne­įma­no­ma su­ras­ti to­kio da­ly­ko, į ku­rį bū­tų ga­li­ma pa­ro­dy­ti pirš­tu ir pa­sa­ky­ti, kad tai „mi­tas“. Mi­tas yra tai, ko nė­ra nie­ka­da ir nie­kur ir kas vi­sa­da yra čia ir da­bar. Kal­bė­to­jas apie mi­tą ir­gi yra mi­to da­lis, o pats kal­bė­ji­mo pro­ce­sas vyks­ta ne­at­šau­kia­ma­me mi­ti­nia­me lai­ke. Nes nė­ra to, ku­ris ga­lė­tų jį at­šauk­ti.

Iš tikrųjų Merkurijaus vardo kilmė nėra visai aiški, šaknimis jis siekia etruskus, tačiau tarp romėnų autorių yra nusistovėjusi jo sąsaja su lotynų kalbos žodžiais merx „prekė“, mercari „pirkti“, merces „užmokestis, atlyginimas, kaina“, mercatus „prekyba, prekiavimas; prekyvietė; rinka“, mercatura „prekyba“, mercator „pirklys“, com-mercium „prekybiniai santykiai“ (iš čia komercija) ir t. t. Būta net aiškinimo vardą esant sudarytą iš dviejų dėmenų: merc- ir curius, pastarąjį siejant su žodžiais curare „rūpintis, prižiūrėti, globoti“, cura „rūpestis, priežiūra, globa“. Taigi Merc-curius būtų tiesiog „prekybos globėjas“. Tokius ir panašius vardo aiškinimus grindė tai, kad iš tikrųjų romėnų Merkurijus buvo prekybos dievas, rūpinęsis visokeriopais mainais, pirkliais ir jų pelnu, – kaip ir graikų Hermis, romėnų anksti sutapatintas su Merkurijumi. Antai Homeras „Himne Hermiui“ (516–517) sako: „Dzeuso tau pavesta visokiausiais mainais pasirūpinti tarp mirtingų žmonių šitoj žemėj, dosnioje dovanų.“

Šiuolaikine prasme tad Hermis-Merkurijus yra komercijos dievas, „laisvosios rinkos“ globėjas.

Tačiau prekyba – anaiptol ne vienintelis Merkurijaus globojamas užsiėmimas ar žmogaus būties sritis. Dar Merkurijaus globai priklausė keliai, kelionės bei keleiviai. Ir tai suprantama, nes prekyba yra tiesiogiai susijusi su prekių gabenimu, ir pirkliai senovėje buvo didžiausi keliautojai (ką ir kalbėti apie visokio plauko perėjūnus, sukčius bei vagis, kuriuos, beje, Merkurijus irgi globojo). Tuo jis vėlgi nesiskyrė nuo graikų Hermio.
Bet ir tai dar ne viskas. Dėl minėtų ir kai kurių kitų ryškių panašumų sutapęs su Hermiu, jis dar buvo ir vėlių vedlys į mirusiųjų pasaulį. Štai jau Homero „Odisėjoje“ (XXIV.1–15) pasakojama, kaip, Odisėjui sugrįžus namo ir išžudžius savo žmonos Penelopės jaunikius, būtent Hermis „iš žuvusių vyrų jųjų dvasias išvadino“, „pamojo sava lazdele tada dievas – dvasios jaunikių jį čirpdamos sekė“, „dvasios čirpdamos lėkė – Hermėjas, keleivių globėjas dievaitis, vedė jas pats“. Taigi Hermis-Merkurijus, keleivių globėjas, kartu yra mirties ir mirusiųjų dvasių – vėlių dievas, lietuviškai, galėtume tarti, tiesiog Velinas. Neatsitiktinai paskui, Romos imperijoje įsigalint krikščionybei, jis tikrai ėmė įgauti sąsajų su Šėtonu.
Tačiau turėjo jis ir visai priešingų sąsajų: būdamas vėlių vedlys, jis savaime siejosi su iš-vaduotojo sąvoka, juoba kad jis dar ir Dzeuso, lietuviškai Dievo, sūnus. Štai Diogenas Laertietis, savo garsiame veikale „Apie žymių filosofų gyvenimą, mokymus bei ištaras“ pasakodamas apie Pitagoro pažiūras (VIII.31), pagražina homeriškąjį Hermio paveikslą, neigiamą jo pusę išvis perkeldamas kerštininkėms erinijoms: „Vėlių globėjas – Hermis, užtat jis ir vadinamas vedliu, vartininku bei dausiečiu, nes tatai jis veda tenai sielas iš kūnų, tiek nuo žemės, tiek nuo jūros. Skaisčias sielas jis veda aukštyn, o neskaisčias erinijos sukausto nenutraukiamais pančiais, ir jos negali pasiekti nei skaisčiųjų, nei viena kitos.“ Krikščionybėje šios dvi pomirtinio likimo galimybės išsiskyrė dar griežčiau.

Antikinis Hermis-Merkurijus turi ir daugiau įvairių ypatybių (antai jis ir lyros bei lyrikos išradėjas), dar daugiau jis jų įgavo helenizmo laikais ir vėliau (jis ir pavyzdinis hermeneutas, tekstų interpretatorius, ir mistinio Hermio Trismegisto provaizdis kartu su senovės Egipto Totu, ir alchemijos tėvas, davęs savo vardą gyvsidabriui, ir t. t.). Tačiau prekyba, kelionė ir mirtis – arba istoriškai veikiau atvirkščia tvarka: mirtis, kelionė ir prekyba – bene sudaro jo dieviškojo būdo patį branduolį.

Užtat kyla klausimas: kaip atsitiko, kad vėlių vedlys ėmėsi globoti „laisvąją rinką“?

Iš pažiūros atsakymas galėtų būti gana paprastas, iš dalies jau užsimintas Homero, aiškiai pasakiusio, kad mirusiųjų vėles į aną pasaulį veda „keleivių globėjas“ Hermis. Šis ryšys labai aiškus, nes vienas iš kertinių pomirtinės būklės vaizdinių visame pasaulyje yra kelias, kelionė. Tik du pavyzdžiai iš gausybės įmanomų. Vienas – tai mirusiojo užtarimo malda iš „Tibeto mirusiųjų knygos“, iškalbingai apibūdinanti mirusiojo būklę: „Štai žmogus, vardu…, keliauja į kitą pasaulį, palieka šią žemę, pasirengęs Didžiajam persikėlimui. Jo nelydi draugai, ir jis labai kenčia, neturėdamas nei prieglobsčio, nei globėjo, nei bičiulio. Gyvenimo šviesa gęsta, ir jis keliauja į kitą sritį, pasineria juodon tamson, krenta į gilią prarają, žengia į tankų mišką… Karmos galia jį gena į bekraštes dykvietes, plukdo vandenynu. Karmos vėjo blaškomas jis keliauja nesaugia kryptimi… Atėjo metas jam iškeliauti – bejėgiui, vienišam, be draugų“ ir t. t. Kitas pavyzdys – iš tradicinių lietuvių raudų: „Motulė pasrengus į didelę kelionėlę, į aukštą kalnelį, į mėlyną šilelį…“; „…čėsas [laikas, metas] keliauti į tolimą kelelį, į tavo tėviškėlę“; „Oi, tai pasrinkai sau kelelį… Oi, kur keliausi…“; „Vai, kur pasrengęs mano sūnelis: ar didelėn kelionėlėn…“ ir t. t., ir pan. Galima pasakyti dar daugiau: pomirtinė būklė, mirties patyrimas, mirtis yra pats archetipinis kelionės provaizdis, pats kelionės branduolys ir esmė, kelionė savaime. Neatsitiktinai Vladimiras Propas stebuklinės pasakos herojaus kelionę, kaip pačią pasakos veiksmo ašį, susiejo būtent su pomirtinės būklės mitologija.

Taigi mirtis ir kelionė aiškiai yra susiję dalykai. O kadangi kelionė savo ruožtu yra tiesiogiai susijusi su prekyba, tai suprantama, kad mirusiųjų vėlių vedlys ir globėjas kartu yra keleivių ir pirklių, prekybos dievas.

Ir vis dėlto: kodėl gi mirtis yra kelionė, o kelionė mena mirtį? Čia esama gilesnių būtiškų sąsajų, savo ruožtu galinčių atskleisti ir prekybos bei „laisvosios rinkos“ esmę.

Pirmiausia, mirtis yra kraštutinis, radikalus, visiškas atsiskyrimas. Iš abiejų pusių: tiek pasilikusiųjų atsiskyrimas nuo mirusiojo, tiek jo atsiskyrimas nuo pasilikusių artimųjų, įprastos aplinkos, kūno ir sielos šiluma prišilusių mielų daiktų. Viskas, baigta – nieko to daugiau nebėra. Reikia nusisukti ir eiti nebeatsigręžiant. Atsitapatinti, neprisirišti, paleisti. Iš čia kertinis „mirties etikos“ reikalavimas: eik, keliauk, nebelik čia! Nes pernelyg prisirišusi prie savo buvusios aplinkos vėlė gresia virsti vėluoku ir vaidentis, kenkti likusiems gyviesiems. Savo ruožtu gyviesiems nevalia pernelyg gailėtis, verkti mirusiojo, pernelyg prisirišti prie jo, nes taip jie apsunkina jo pomirtinę būklę ir gali pabloginti jo pomirtinį likimą.

Iš čia ir kertinis „kelionės etikos“ abipusis reikalavimas, ryškus atsisveikinant: at-leisk! (Plg. rusų atsisveikinimą прощай, pažodžiui būtent „atleisk“, ir kt.) Viena vertus, at-leisk viską ir eik; kita vertus, at-leisk mane ir leisk eiti. Nes kelionė, keliavimas savaime yra neprisirišimas, tiesiog kūniškas neprisirišimo patyrimas.

Tačiau atsirišti, atsitapatinti nuo ko nors – nuo bet ko, nuo paprasčiausio daikto ar tik minties, vaizdinio – reiškia mirti jam. Tam, nuo ko aš širdimi atsiskyriau, – aš numiriau; ir tai, nuo ko aš širdimi atsiskyriau, – man mirė. Ir didžiausias mirties siaubas – ne galimos kūno kančios prieš mirštant. Tikrasis mirties siaubas yra būtent didžioji kelionė – visiškas praradimas visko, prie ko buvai prisirišęs. Nebėra į ką nei akimis, nei klausa, nei uosle, nei lytėjimu atsiremti, nebėra nieko pažįstamo, įprasto, nieko savo, nė menkiausio brangaus daiktelio…

Todėl kiekviena kelionė yra šiek tiek mirtis. Žinoma, dažniausiai mes tikimės grįžti – prie to, ko šiltą, šviesų prisiminimą nešamės su savimi širdy, dažniausiai to nė nenumanydami. Priversti iškeliauti griežčiau, gal iškeliaujam ne vieni – kartu su brangiausiu artimuoju ar bent jau susikrovę mieliausius savo daiktus, savo mantą (kaip vėlė savo patyrimus, supratimus bei prisiminimus; neatsitiktinai, matyt, ir lietuvių žodis manta, be įprastos buitinės, dar turi dvasinę reikšmę „supratimas, nuomonė, menta“). Kraštutiniu atveju gyvam dar lieka saulė, mėnulis, garsai, kvapai, žemė po kojomis, pagaliau pačios kojos, rankos, įprastas kūnas – paskutinis ir pats artimiausias, šilčiausias, labiausiai sielos sušildytas daiktas šiame pasaulyje.

Kiek mums lieka ko artimo, brangaus, šilto, tiek lieka mūsų pasaulio, ir tiek mes liekame gyvi; kiek artimo, brangaus, šilto netenkame, tiek atsiduriame svetimame nežinomybės „anapus“, tiek mirštame.

Gyvenimas – tai meilė, prisirišimas, šiluma; mirtis – tai šaltis, atsiskyrimas, atstumtis. Tai ir yra giluminis būtiškasis bendras vardiklis tarp mirties ir kelionės – tas pats, tik skirtingo masto atsitapatinimas, atsiskyrimas nuo įprastos aplinkos, nuo savojo pasaulio, mielų daiktų, atšalimas jiems ir jų atšalimas. Savas daiktas visuomet yra daugiau nei daiktas – tai tarsi veidrodėlis, kuriame mes nuolat atpažįstame save, tarsi mūsų šilumos akumuliatorius, ją sugrąžinantis prisilietus, tarsi savotiška sielos taupyklė, kurią prarasdami mes kartu prarandame ir tą, kad ir mažytį, savo sielos indėlį. Kita vertus, norėdami daiktą palikti ar juo atsikratyti mes būtinai pirma stengiamės atsiimti iš jo tą savo sielos indėlį, savo šilumą. Taip daiktas, prarasdamas sielą, miršta. Prarasdamas tai, dėl ko jis buvo kažkas daugiau, jis virsta niekuo daugiau, tik daiktu, o tai galiausiai ir yra iš-niekinimo esmė.

Užtat ir norint parduoti mielą savą daiktą, bet neprarasti dalies savo sielos, būtinai tenka jį sau išniekinti ir nužudyti. Todėl prekyba, kaip daiktų kelionė iš rankų į rankas, neišvengiamai yra daiktų mirtis.

Tačiau juk ne visi daiktai yra man brangūs, „šilti“! Ačiū Dievui! Jei prie visko iškart prisirištume, priliptume visom keturiom, jei visai nebenusimestume savo išnarų, – neliktų laisvės judėti, kvėpuoti, uždustume troškioje daiktų daiktelių, jausmų jausmelių belangėje, vien prisirišimai, sentimentai ir baimės… Todėl čia vėlgi masto, saiko klausimas, kaip ir kelionės atveju. Visai nekeliauti, nejudėti neįmanoma: mes juk kasdien vykstame bent jau į darbą ir atgal! Lygiai taip pat neįmanoma visai nieko nepirkti ir neparduoti, nemainyti: ar galima įsivaizduoti ūkininką, visa širdimi prisirišusį prie savo užaugintų bulvių? Tai negyvi daiktai, daiktai be sielos, jie yra žmogaus gyvenimo periferijoje ir neturi jokios vidinės, dvasinės reikšmės. Tačiau prieš parduodamas savo žemę, kurią daug metų dirbo, kurioje galbūt užaugo jo vaikai ar net jis pats, ūkininkas jau gerai pagalvos. Kai iškyla klausimas parduoti tėviškę, namus, jau norom nenorom pajuntam Giltinės dalgio šaltį prie sprando (tai rodo ir priežodis kaip žemę pardavęs, kuriuo apibūdinamas gyvenimo džiaugsmą visai praradęs žmogus). Vien mintis apie tai, kad galima parduoti vaikus, kūną, jo organus, akivaizdžiai nurodo tą ribą, prie kurios mirtis jau ima alsuoti tiesiai į veidą ir nejučia skverbtis vidun, sielon, į patį gyvasties šaltinį.

Nors štai parduoti savo protą ir gabumus jau pasidarė visai įprasta – mes taip elgiamės kiekvienąsyk, kai imamės kokio darbo ne iš širdies, ne iš pašaukimo, o vien už pinigus. O juk gabumai ir protas – bene svarbiausi sielos dėmenys. Dar pridūrus sąžinę, teks pripažinti, kad ir pati žmogaus siela gali būti iš-niekinta, tarsi paversta daiktu ir paleista apyvarton. Todėl „metafizinėje ekonomikoje“ reiktų kalbėti ne tik apie darbo jėgos rinką, bet ir apie sielų rinką bei sistemišką, organizuotą sielų pardavimą Velniui, jos vyriausiajam vadybininkui. Vidury dienos ir be jokių baisių ragų nagų iš pasakų vaikams.

Krikščionybės užuomazgoje tai buvo labai aiškiai suvokta: „Tuomet vienas iš Dvylikos, vardu Judas Iskarijotas, nuėjo pas aukštuosius kunigus ir tarė: „Ką man duosite, jeigu jį išduosiu jums?“ Tie pasiūlė trisdešimt sidabrinių“ (Mt 26, 14–15). Taip Judas „paleido į apyvartą“ savo Dievą – patį savo sielos šaltinį ir branduolį. Ir tuo čia pat Jį prarado, nes kad galėtų parduoti, turėjo jį pats sau išdievinti, paversti niekuo, iš-niekinti, savyje su-naikinti. Tačiau šitaip jis kartu išniekino savo sielą ir sunaikino pats save: netrukus, „kai išdavikas Judas pamatė, jog Jėzus pasmerktas, gailesčio pagautas nunešė atgal aukštiesiems kunigams ir seniūnams trisdešimt sidabrinių ir tarė: „Nusidėjau išduodamas nekaltą kraują.“ Tie atsakė: „Kas mums darbo?! Tu žinokis!“ Nusviedęs šventykloje pinigus, jis išbėgo ir pasikorė“ (Mt 27, 3–5). Nes praradus sielą, gyvasties šaltinį, gyvenimo nebėra.

Tai ryškiausias perspėjimas apie „rinkos santykius“ ir kertinė rinkos laisvės sąlyga: neparduok sielos – to, kuo širdyje alsuoji! Todėl neparduok nieko, nė menkiausio daiktelio, jeigu jame laikinai įsikūrusi tavo siela. Nes paskui susigriebsi ir graušies nagus, bet bus po laiko: „Kas mums darbo?! Tu žinokis!“ Ir anksčiau ar vėliau, vienaip ar kitaip – pasikarsi.

Šia prasme Judas yra tikras be galo „laisvos“ rinkos apaštalas. Luko evangelija patikslina jo dvasinę prigimtį: „O šėtonas įėjo į Judą, vadinamą Iskarijotu, vieną iš Dvylikos. Tas nuėjęs tarėsi su aukštaisiais kunigais ir sargybos viršininkais, kaip jį išduoti. Šie apsidžiaugė ir sutarė duoti jam pinigų“ (Lk 22, 3–5). Ir pats „laisvosios“ rinkos institutas šiuo požiūriu yra tarsi šėtono ambasada šioje žemėje.

Galima paprieštarauti: juk niekas neverčia parsiduoti! Taip, bet ir nusižudyti niekas neverčia, o vis dėlto Baudžiamajame kodekse kalbama apie „privedimą prie savižudybės“. Todėl būtina atsižvelgti ir į galimą „privedimą prie parsidavimo“, nes tiesioginis ar netiesioginis raginimas parsiduoti yra tolygus raginimui nusižudyti. Tik su šia išlyga būtų galima kalbėti apie laisvę be kabučių.

Juolab kad Judas pardavė ne tik savo, bet ir kitų Dievą. Taip dabar į rinką paleidžiami kitiems brangūs daiktai. Taip kiekvienas viešosios erdvės plotelis Lietuvoje jau seniai yra atsidūręs po Judo skvernu. Kiekviena paežerė, priemiesčio šilas, kiekvienas miesto skveras, medis ar veja tėra dingstis „parengti projektą“ ir „įsisavinti pinigus“. Bet kuris namas, bet kuri aikštė, bet kuris mielas kampelis bus nušluotas nuo žemės paviršiaus, perstatytas ir neatpažįstamai pakeistas, jei tik už tai kas nors pasiūlys „trisdešimt sidabrinių“. Toks likimas ištiko Basanavičiaus gatvę Palangoje, Sereikiškių parką Vilniaus širdyje, Mingės prieplaukos medžius ir t. t., ir t. t. be galo. Nebėra nieko brangaus, nieko saugaus, kur galėtų įsikurti širdis, meilė tėvynei ar tik asmeniški šilti prisiminimai.

Na taip, nieko nėra amžina, viskas anksčiau ar vėliau sunyksta ir pasikeičia. Lygiai taip viskas anksčiau ar vėliau gali būti parduota. Bet sveikos sielos žmogui šiaip jau būdinga nuo mirties visaip gintis, stengtis kaip tik įmanoma ją atitolinti, o ne ją skleisti aplink save. Tad ar nederėtų sveikos sielos žmogui kaip tik įmanoma ginti save ir savo artimą nuo „laisvos“ rinkos, o ne skandinti joje visus? Sakysite, ekonominė nauda? Tačiau kur Judo „ekonominė nauda“ – ar ne jos vaisiais Lietuva jau per dvidešimt metų maitinama?

Esminė mitologijos pamoka – nepamiršti, kad Merkurijus nėra aukščiausias dievas, kad aukščiausias dievas yra Dzeusas – pats Dievas. Užtat kol Merkurijus mirties keliais veda sielas pas Dievą, tol jis – Jo pateptasis, tarnas ir pasiuntinys, o kai nebe – tai šėtonas, didžiausias žmogaus priešas. Ir tada jau prasideda „didžioji kelionė“ į niekur, kurios perdėm ryškūs ženklai Lietuvoje yra masinė emigracija ir savižudybės.
Bene kažką panašaus bus turėjęs omeny Gintaras Beresnevičius, jau beveik prieš dešimtmetį sakęs (Naujojo atgimimo išvakarės, V., 2005, p. 12–13), kad laukinio kapitalizmo „tuzinas siautėjimo metu padarė daugiau bėdos žmonių sąmonėms ir sieloms nei sovietmetis“.

Taip, prijaukintas ir pažabotas žvėris padeda ūkyje. Užtat jį reikia prijaukinti ir pažaboti, o ne pulti jam į nasrus! Taip, žmogus nuo seno statė laivus ir leisdavosi į jūrą. Bet jis nešokdavo jon plikas tiesiai rykliams į dantis! Taip, žmogus keliavo ir keliaus į tolimas šalis ir planetas, kad kuo daugiau pažintų ir sugrįžęs visiems papasakotų, ir taip prisijaukintų, sušildytų dar žingsnį ar bent sprindį šaltos baugios nežinomybės aplinkui, ir praplėstų savo namus. Bet ne tam, kad visai pamestų, prarastų savo namus, savo žemę ir liktų kaip žemę pardavęs, kaip tas amžinas žydas be vietos.

Mirties, kelionės ir laisvosios rinkos šiame pasaulyje išvengti neįmanoma. Lemiamas žmogaus būties klausimas per amžius yra „kas ką“. Todėl ir laisvajai rinkai reikia ne pasiduoti, bet grumtis su ja iš paskutiniųjų, žūtbūt ją pažaboti ir pajungti sau, žmogui, žmogiškumui. Pasidavusiam nė vedlio nebereikia – jis jau prarastas. Užtat pas Dievą Merkurijus veda tik tuos, kurie nepasidavė, neparsidavė, nepardavė savo sielos: kūnu mirusius – per mirties dykras, gyvus – per laisvąją rinką.

Akivaizdus ne tik radinio, bet ir pačių kerų sinkretinis pobūdis – magiški burtažodžiai, kaip ir pats tikėjimas jų galiomis, be jokios abejonės, buvo paveikti egiptietiškosios „Mirusiųjų knygos“ (juolab kad tekstai buvo aptikti Egipto teritorijoje), dar didesnio poveikio siekta apeliuojant ne tik į egiptietiškus, graikiškus, bet ir į azijietiškos kilmės dievus ir dievybes, akivaizdus ir stiprėjančios krikščionybės poveikis. XIX amžiaus pradžioje aptikti graikų kalba papiruse surašyti tekstai tyrinėtojų sudėti į „Graikų magiškų papirusų“ (Papyri Graecae Magicae) sąvadą.

Nūdienos skaitytojui šie įrašai turėtų būti įdomūs ne tik literatūros, bet ir apskritai kultūros požiūriu, tai ne tik kiek kitokią – nesokratiškąją, paslapčių ir misticizmo kupiną – antiką atspindintys, bet ir meilės universalumą liudijantys kūriniai. Meilė anais ir šiais laikais, be malonių žodžių ir žiūrėjimo į akis, – dar ir bandymas paveikti kitą, noras jį valdyti, o per tai – rizikingas ėjimas į dievų, mirties ir demonų pasaulius.

Kerėjimų tekstai paimti iš Karlo Preisendanzo parengto dvikalbio (senąja graikų ir vokiečių kalbomis) leidinio: Karl Preisendanz, Papyri Graecae Magicae / Die Griechischen Zauberpapyri, t. 1, Leipzig, Berlin: Verlag und Druck von B. G. Teubner, 1928, p. 83–89, 115, 179.

Meilės aistros sužadinimo kerėjimas

Paėmęs vaško [arba molio], nulipdyk dvi būtybes, vyrišką ir moterišką. Vyriškį padaryk ginkluoto Arėjo pavidalo, kairėje rankoje laikomu kalaviju duriantį po moteriškos būtybės dešiniu raktikauliu, o ją – pasisukusią veidu [į vyrą] ir klūpančią ant kelių. Magišką daiktą pritvirtink prie galvos arba kaklo. Tos, kurią keri, atvaizdą aprašinėk. Ant galvos rašyk – isee iao iti une brido lotion nebutsosualet, ant dešinio klausos organo – uer mechan, ant kairio – libaba oimatot, ant regėjimo organų – amunabreo, ant dešinės akies – orormotio aet, ant kitos – chobue, ant dešinio raktikaulio – adeta meru, ant dešinės rankos – ene pas enesgaf, ant kitos – melchiu melchiedia, ant delnų – melchamelchu ael, ant krūtinės – motinos duotą užkeikiamosios vardą, ant širdies – balamin Tout ir pakirkšnyje – aobes aobar, ant nekaltybės – blichianeoj uoia, ant užpakalio – pissarba, ant klubų: dešinio – elo, ant kito – eloaioe, ir, paėmęs trylika varinių adatų, įdurk vieną į smegenis sakydamas: „Aš perduriu tavo, tokia ir tokia, smegenis.“ Ir dvi [adatas] į klausos organus, ir dvi į akis, ir dvi į burną, ir dvi į krūtinkaulį, ir dvi į delnus, ir dvi į nekaltybę, ir dvi į klubus, kiekvieną kartą sakydamas: „Aš perduriu tokios ir tokios [moters] tokį ir tokį organą, kad ji neprisimintų nieko, tik mane, tokį ir tokį.“ Ir, paėmęs švininę plokštelę, rašyk šią maldą ir pakabink šią maldą siūleliu ant būtybės, prie pagrindo užrišdamas tris šimtus šešiasdešimt penkis mazgus, sakydamas taip, kaip moki: „Abrakse, čiupk ją.“

Trys gracijos. Rafaelis.1504

Kai saulė ne laiku arba neįprastu būdu patekės, įdėk [tai] į dėžutę su to metų laiko gėlėmis.

Malda, kurią būtina parašyti ir perskaityti:

„Patikiu šią maginę priemonę jums, chtoniškiesiems dievams Hesemigadonui ir Mergelei Persefonei Ereškigalei*, ir Adoniui Barbaritai, Hermiui požeminiam Totui, fokentazepseu aerchtatu misonktai kalnachambre ir stipriajam Anubiui psirint, turinčiam Hado raktus, požeminiams dievams ir demonams, jaunikliams ir jauniklėms, vaikinams ir mergaitėms, metai iš metų, mėnesiai iš mėnesių, valandos iš valandų. Užkeikiu visus šioje vietoje esančius demonus padėti šiam demonui ir tepabunda bet kuris, tebūnie vyriškas ar moteriškas, ir tegul patenka į bet kokią vietą, į bet kurią gatvę, į kiekvienus namus, ir tegul užkeikia ir magiškai priverčia. Užkeik tokią ir tokią, kurią [pagimdė] tokia ir tokia, kurios maginį daiktą tu turi, mylėti mane, tokį ir tokį, kurį pagimdė tokia ir tokia. Tegul neužmezga santykių nei iš priekio, nei iš užpakalio ir tegul nedaro [nieko] dėl malonumo su kitu vyru, tik su manimi, tokiu ir tokiu, ir tegul tokia ir tokia negali nei gerti, nei valgyti, nei iškentėti, nei ištverti, nei išlikti rami, nei miegoti be manęs, tokio ir tokio, kadangi aš užkeikiu tave baisiuoju ir drebulį keliančiu vardu, kurio vardą išgirdusi žemė pabunda, kurio baisųjį vardą išgirdę demonai tampa pilni baimės, kurio vardą išgirdusios upės ir akmenys sprogsta.

Užkeikiu tave, mirusiųjų demone, vyriškosios arba moteriškosios lyties, [žodžiais] barbarita chenmbra baruchambra ir [žodžiais] Abrat Abrasaks sesengen barfaragges, ir šlovinguoju žodžiu aoiamari, ir [žodžiais] Marmareot Marmarauot Marmaraot a marza, maribeot. Nepraleisk pro ausis, mirusiųjų demone, mano nurodymų ir vardų, atsikratyk tave apėmusio stingulio, nesvarbu, koks bebūtum, vyriškas arba moteriškas, nueik į kiekvieną vietą, kiekvieną gatvę, kiekvieną namą ir atvesk man tokią ir tokią, ir sulaikyk jos maistą ir gėrimą, ir neleisk, kad jinai su kokiu nors vyru dėl malonumo susieitų, net ir su savu vyru, tik su manimi, tokiu ir tokiu, tempk tokią ir tokią už plaukų, už visų vidaus organų, už sielos pas mane, tokį ir tokį, bet kuriuo metu, naktį ir dieną, iki to laiko, kol ateis pas mane, tokį ir tokį, ir neatskiriamai pasiliks su manimi tokia ir tokia. Padaryk, magiškai priversk visame mano gyvenime tokią ir tokią būti pagalbininke man, tokiam ir tokiam, ir [tegul ji] neatšoka nuo manęs nė akimirkos. Jeigu tai atliksi, tučtuojau leisiu ilsėtis, nes juk aš – Barbaras Adonajus, uždengiantis žvaigždes, spinduliuojantis šviesulys, viešpataujantis virš dangaus, kosmoso valdovas attuin iatuin selbiuot, Aot sarbatiut iattierat Adonai ia rura bia bi biote atot Sabaot ea niafa amarachti, satama, zauatteie serfo ialada iale sbesi, iatta, maradta, achilttee chooo oe eacho, kansaosa, alkmuri, tiur, taoos, sieche, aš – Totas osomaj.

Užkeik, magiškai priversk tokią ir tokią mylėti, mylėti, jausti aistrą tokiam ir tokiam todėl, kad aš keriu tave, mirusiųjų demone, [vardu] baisiuoju, didžiuoju iaeo bafrenemun oti larikrifia eueai firkiraliton jumen er faboeai, kad tu pas mane užkeikimo būdu atvestum tokią ir tokią, [tai, kad] ji ir galvą [savo] prie [mano] galvos prispaustų, ir lūpas su lūpomis [bučiniu] sujungtų, ir pilvą prie pilvo prispaustų, ir dubenį prie dubens suartintų, ir gėdingąją vietą prie gėdingosios pritaikytų, ir savo meilę patenkintų tokia ir tokia su manimi, tokiu ir tokiu, per amžius amžinuosius.“

Tuomet kitoje lentelės pusėje nupiešk širdį ir charakterius taip, kaip parodyta žemiau.

Veiksmo išprašymas. Leidžiantis saulei, laikydamas minėtąjį maginį daiktą, kalbėk:

„Oru skrajojantis vėjau, lekiojantis dvelksmu, auksaplauki Helijau, sukuriantis nesibaigiančiąją liepsnų ugnį, eterinėmis sąsajomis irkluojantis didžiąją ašį, gimdantis tai, ką paskui pats sugriauni, juk iš to tavo nustatytais dėsniais sudaryti visi elementai, jie maitina visą keturiomis kryptimis kasmet judantį kosmosą. Įsidėmėk, palaimintasis, nes aš šaukiu tave, valdantį dangų, žemę ir chaosą, ir Hadą, kuriame ganosi anksčiau į šviesą žvelgusių žmonių demonai. O dabar aš maldauju tave, palaimintasis, nekūniškasis, kosmoso viešpatie, kai tu ateisi į žemės guolį, į mirusiųjų šalį, atsiųsk tokiai ir tokiai vidurnakčio metu, tą naktį, kuri tavo nurodymu būtinai ateis, šį demoną, kurio kūno liekanas aš laikau rankose, kad toji, kurios aš geidauju visa savo širdimi, viską man įvykdytų, [maldauju tavęs], romusis, gailestingasis, nieko blogo man nelinkintysis. Ir nepyk dėl mano įnirtingų maldavimų: juk tu pats nustatei, kad žmonės žinotų moirų siūlus, ir [mano maldos sutampa] su tavo nurodymais. Šaukiuosi tavo vardo, Horai, kurio vardas tapatus moirų [vardui]: achaifo toto fiacha aie eia iae, eia toto fiacha, pasigailėk manęs, protėvi, kosmoso šaka, pats iš savęs gimęs, ugnianešy, auksu šviečiantysis, faesimbrot, kosmoso valdove, neužpučiamos ugnies demone, nekūniškasis, auksarati, šviečiantysis, atsiunčiantysis spindulių švarą žemėn, nusiųsk tą demoną, kurio aš prašiau, tokiai ir tokiai.“

Kitokiu būdu vardas: achai fototo aie, eia, iae, eio, to, to, fiacha; kitaip: achai fototo aie iea eai iae, aei eia ototo fiacha.

Meilės kerėjimas „Ne kiekvienam žinomas Afroditės vardas“

Ne kiekvienam žinomas Afroditės vardas – Nefer-iryt**. Toks yra tas vardas. Jeigu nori prisivilioti gražią moterį, laikykis skaistybės tris dienas. Paskui pasmilkyk smilkalais, kartodamas šį vardą. Nueik pas [geidžiamą] moterį, mintyse ištardamas [Afroditės] vardą septynis kartus. Daryk tai septynias dienas ir tau pasiseks.

Meilės kerėjimas „Afroditės iškvietimas su indu“

Nesusitepk septynias dienas, paimk baltą indą, jį pripildyk vandens ir aliejaus. Prieš tai indo dugne juoda mira užrašyk: Eioh hifa, elampser dzelaeuouo (dvidešimt penkias raides [čia 26]), o dugno išorėje Tahiel, htonie, drakso (aštuoniolika raidžių) ir įtrink tai baltuoju vašku. [Indo] krašte iš išorės užrašyk: Iermi, filo s erikoma derkomalok gaule Afiel aš prašau. Skaityk tris kartus. Pastatyk ant grindų ir, įdėmiai žvelgdamas, skaityk: „Kviečiu tave, mergaičių motina ir valdove, Ilaout obrie louh tlor, pasirodyk, šventoji šviesa, ir atsakyk, apsireikšdama savo nuostabiąja forma.“

Paskui įdėmiai žvelk į indą. Kai pamatysi, pagarbink ir skaityk: „Džiaukis, šlovingiausioji deive Ilaraouh***. Ir jeigu padėsi man – ištiesk ranką.“

Jeigu išties – klausk jos ko nori. O jeigu ne, kalbėk: „Šaukiuosi Ilaraouh, pagimdžiusią Chimerą, Horą ir palaimintąsias charites, šaukiuosi ir Dzeuso pagimdytąją visų daiktų Pramotę, dviformę, bedalę, greitąją, putaspalvę Afroditę. Parodyk nuostabiąją valdovės Ilaraouh šviesą ir žvilgsnį. Keriu tave, dovanojančioji ugnines dovanas, elginal, ir šlovinguosius vardus: obrietiuh, kerdiunouhilepsin niou naunin ioutou trigks, tatiout gertiat, gergeris, gergerije teiti.“

Pagerbk ją ir pamiltais vardais: „Oisia ei ei ao eu aao ioaiaio sotou berbroi, akterobore, gerie ieoua, atvesk pas mane šviesą ir nuostabųjį savo žvilgsnį ir tikrąją fialomantiją, ugniašviesę, sukeliančią ugnį iš abiejų šonų, io io ft aie toutoi faefi. Vykdyk.“

Veiksmas: žinomu tau būdu apsivalęs, paimk varinę taurę, ant jos juoda mira užrašyk anksčiau pasakytą iššaukiamos Afroditės kerėjimą. Naudok karštą aliejų ir švarų upelio vandenį. Pastatyk taurę sau ant kelių ir skaityk virš jos anksčiau nurodytus kerėjimus. Deivė tau pasirodys ir padės viskuo, ko panorėsi.

___

* Deivė Ereškigal – požemio karalystės valdovė šumerų-akadų mitologijoje.

** Nefer-iryt – egiptietiškai „gražioji akis“ – deivės Hator (graikų Afroditės) epitetas.

*** Ilaraouh – iškraipytas graikų kalbos žodis hilara, „linksmoji“ – deivės Afroditės epitetas.

Vertė Vidas Poškus

Ar mirtis viską užbaigia? Kartą ir visiems laikams? Išnyksime lyg dūmai, be pėdsakų. Išsisklaidysime ore. Tęsinio niekados nebus.

Su ta mintimi nesitaikstė senovės egiptiečiai. Niekas neskyrė tiek dėmesio mirčiai kaip jie. Gal todėl, kad gyveno trumpai. Keliolikos metų tapdavo tėvais, mirdavo vos trisdešimt penkerių sulaukę. Matydavo cikliškus gamtos atgimimus po gyvybę nešančių kasmetinių Nilo potvynių. Ir įgydavo nenuginčijamų įrodymų, kad ir jų gyvybė po mirties gebės atgimti. Mirtis, anot jų, buvo riba, bet ją buvo galima peržengti. Ir nukeliauti į kitą pasaulį. Reikėjo tik žinoti būdus, magiškus būdus.

Kūnas būdavo rengiamas tai jo laukiančiai kelionei. Vidaus organus pašalindavo, palikdavo vien širdį. Balzamavimas ne tik įtvirtindavo kūno apvalkalo status quo, bet ir išvalydamas parengdavo jį naujam gyvenimui. Jis turėjo iškilti iš mumijos kokono. Bet tuo tarpu, dieną, iš mumijos išplasnodavo ba – žmogaus esencija, gyvybės jėga, atitinkanti mūsiškį sielos supratimą. Dažnai matome ją atvaizduose ir piešiniuose. Ji įgaudavo paukščio su žmogaus galva pavidalą. Bet kasnakt privalėdavo grįžti į kapą ir susijungti su mumija, kaip saulės dievas Ra, kuris saulėlydžiu palieka dangaus skliautą ir atgimsta susijungęs su tamsos dievu – Ozyriu. Tas paslaptingas susijungimo po kiekvienos nakties priedanga ciklas teikė dievams amžinąjį gyvenimą ir palaikydavo egzistenciją žemėje. Buvo senų senovės simbolis, aptinkamas Indijoje, Mesopotamijoje ir Graikijoje, kur dažniausiai pasirinkdavo dviejų gyvačių pavidalą. Ir kai Dzeusas grįždavo atsiminimais į senesnius negu jo tėvo Krono laikus, brisdavo į praeities gelmes, galop sustodavo ties tašku, „kuris buvo to kelio paskutinis taškas, nes buvo jo pirmas taškas“¹. Tuomet matydavo susijungusią karališkąją porą, kuri tebebuvo nekintanti: nesenstantis Laikas ir Anankė. Iš jų susijungimo gimė pasaulis.

Mirusio egiptiečio laukiantį kelią žymėjo pavojų kupinos kliūtys. Kad jas įveiktų, turėjo žinoti magiškus užkeikimus. Jų atsiranda jau pačioje egiptiečių civilizacijos pradžioje, Trečiosios dinastijos (apie 2600 m. pr. Kr.) laikais. Jie dengia kapų sienas piramidėse, kad po kelių šimtų metų atsidurtų ant mumijų karstų. Niekas neperteikia miego ir magijos atmosferos geriau negu faktas, kad hieroglifuose ant karstų pavaizduotų gyvačių kūnai buvo sąmoningai sužaloti. Dėl visa pikta, kad joms nekiltų mintis nubusti ir pakenkti mirusiajam. Pagaliau apie 1700 m. pr. Kr. magiški užrašai patenka ant papirusų, kurie sudedami ant mirusiojo kūno.

Spalvotuose papiruso ritiniuose, siekiančiuose nuo vieno iki keturiasdešimties metrų ilgio, su stebinančiomis iliustracijomis, tose „mirusiųjų knygose“, nebuvo, kaip anksčiau ilgai manyta, gyvybę grąžinančio teksto. Taip pat jie nebuvo anapusinio pasaulio kelio žemėlapis. Juose būta užkeikimų ir slaptažodžių, apsaugančių mirusįjį nuo pavojų. Jie teikė jam galios pereiti per grėsmių pasaulį. Parūpindavo himnų ir maldų dievams, plėšrūnus užburiančių užkeikimų, formulių, suteikiančių oro, maisto ir vandens, sakinių, turėjusių liudyti nekaltumą Ozyrio teisme. Bet virš visa ko vyravo vardai. Pavadinimai ir vardai – daiktų, gyvūnų, pabaisų ir dievų. Vardas buvo esencija. Ištartas, jis virsdavo realia jėga, suteikdavo galios. Vartai, kai juos tinkamai pavadindavo, atsiverdavo patys, o baisūs sargybiniai, kai juos pašaukdavo vardu, pasitraukdavo iš kelio. Gyvatė nušliauždavo išgirdusi savo vardą, o valtis buvo pasirengusi priimti keliautoją patyrusi, kad ją atpažino. Tai buvo gryna magija – žodžio visagalybe besiremianti sistema. O žodžiai, kad pradėtų veikti, turėjo būti ištarti, todėl esminės apeigos buvo mirusiojo „lūpų atvėrimas“. Tai atlikdavo žynys, su užkeikimais ir aukojimais praverdamas prieš jį stovinčios mumijos lūpas įrankiu su geležies, išgautos iš meteoritų, ašmenimis. Tas ritualas galėjęs būti archajiškos kilmės ir siekti Pirmosios karalystės laikus, kai panašiu būdu būdavo praveriamos burnos naujagimiams, kad būtų pašalintos gleivės ir jie galėtų įkvėpti oro. Ir taip „lūpų atvėrimas“ atidarydavo mirusiajam kelią gimti iš naujo.

Berdamas magiškus užkeikimus, aplenkdamas tykančius pavojus, mūsų keliautojas pagaliau atsiduria akis į akį prieš Ozyrį. Teismo scenos, kuriose pagrindinis vaidmuo tenka širdžiai, yra daugelio „mirusiųjų knygos“ iliustracijų tema. Jos dvelkia paslaptimi ir neišvengiamumo ramybe. Dievas laukia atvykėlio kolonų salėje. Tiesus, iš sosto stebi aukštas svarstykles, šalia kurių, ruošdamas finalą, jau pluša Anubis šakalo galva. Nuo svarstyklių viršaus pasirengimus stebi paviano išvaizdos Totas. Tačiau širdis žino mirusiojo paslaptis ir paskutinę akimirką gali atskleisti žemiškus prasižengimus, ištarti juos garsiai. Atvykėlis yra pasirengęs tokiai aplinkybei. Jis nešiojasi ant krūtinės skarabėją su užkeikimu, pajėgiančiu nutildyti širdį. Ir šitaip paskutinio pavojaus nelieka. Anubis imasi darbo. Ant vienos svarstyklių lėkštės jis deda mirusiojo širdį. Ant kitos – stručio plunksną, paimtą iš Maat, saulės dievo Ra dukters, kuri visada ją nešiojasi ant galvos, nes plunksna yra jos vardo hieroglifo ženklas. Tai Maat įasmenina dieviškąjį tvarkos ir teisingumo pradą, kuris niekada nebuvo surašytas dešimties įsakymų forma. Ant svarstyklių lėkščių egiptiečio širdis turi būti lengvesnė už paukščio plunksną. Priešingu atveju ji akimoju dingsta nasruose jos jau laukiančios pabaisos krokodilo galva, liūto liemeniu ir hipopotamo pasturgaliu. Tuomet egiptiečio gyvenimas gėdingai baigiasi visiems laikams. Tad sprendimas yra žaibiškas. Jis pristatomas Ozyriui. Totas – raštininkų globėjas, hieroglifų išradėjas – jau žmogaus pavidalu, su ibio galva, teptuku ir palete rankoje, užrašo nuosprendį.

Tyraširdžių laukdavo įvairūs keliai. Vieni patekdavo į saulės dievo Ra valtį ir su juo keliaudavo dangaus skliautu, kas naktį atgimdami jauni. Kiti atsidurdavo krašte, panašiame į jų gimtines – žalius, derlingus slėnius ir Nilo deltas. Tai čia, Švendrių laukuose, nes taip vadinosi tas rojus, jie dirbo žemę, rinko derlius, visada gausius, irstėsi valtimis upėje ir susitikinėjo su dievais. Jų darbas buvo nesunkus, kaip ankstesniame gyvenime, nes kiekvienas turėjo padėjėjų. Ant medinių figūrėlių, shabti, dedamų į mirusiojo karstą, būdavo užrašomi juos „aktyvinantys kodai“ – užkeikimai, kurie juos atgaivindavo ir darydavo pasirengusius darbui. Pakakdavo ištarti užkeikimą… net ir rojuje.

Pomirtinis teismas vainikuodavo egiptiečio kelionę. Taip pat – per orfikų mokymus – padarė įtakos graikų tikėjimams. Bet dar anksčiau požemių pasaulių vaizdus pateikė Homeras ir tie vaizdai tūkstantmečius keliavo literatūroje. Pirmiausia parodė Odisėją, kurį Kirkė pasiuntė į mirusiųjų kraštą pasiklausti žynio Teiresijo, kas jo laukia. Odisėjas ten taip pat kalbėjosi su savo motina, Agamemnonu, Achilu ir Herakliu. Jų pasaulis buvo neaprėpiama lyguma, šalta ir negyva, po kurią blaškėsi viesulai ir klaidžiojo vėlės – blyškios, abejingos, lyg senelių namų gyventojai. Jos išnyra priešais Odisėją iš prarajos, telkiasi gausiais šmėkliškais būriais. Primena jam rudens vėjo genamų lapų spiečių. Panašias vėlių minias kitame pasaulyje sutinka Enėjas. Jos grūdasi ant upės kranto, kur priverstos laukti šimtą metų, kol su Charonu galės persikelti į kitą krantą. Šį siaubą keliantį aprašymą baigia vienos garsiausių Vergilijaus Tendebantque manus ripae ulterioris amore posmai.

Tad Vergilijus pasiėmė iš Homero metaforą apie rudens lapus, o šį paveikslą po penkiolikos amžių vėl atnaujino Dante. Kai Vergilijaus vedamas „Dieviškosios komedijos“ Dante peržengia – kaip iki jo Odisėjas ir Enėjas – Pragaro vartus, išvysta ant Acheronto kranto mirusiųjų minias:

Tą vyraujantį mirusiųjų vėlių palyginimą su vėjo ant žemės bloškiamais rudens lapais įvairiais variantais pakartos Johnas Miltonas, Percy B. Shelley, Paulis Verlaine’as ir Gerardas Manley Hopkinsas⁴. Homero įkvėpimas galėjo plaukti iš toli. Nes buvo įžvelgta jo anapusinio pasaulio panašumų į babiloniečių ir biblinius mirusiųjų kraštus. Epo apie Gilgamešą pabaigos scenoje prieš poemos herojų lyg vėjo dvelksmas atsiranda jo miręs bičiulis Enkidas. Toji scena primena susitikimą paskutiniuose „Iliados“ puslapiuose – Achilo su mūšyje kritusiu jo geriausiu bičiuliu Patroklu.

Homero poemose už sunkius prasižengimus buvo griežtai baudžiama. Tad Odisėjas mato, kaip Sisifas nesėkmingai ritina akmenį į kalną, Tantalas kenčia amžiną alkį ir troškulį, o Titiją drasko pesliai. Kažkur už milžiniškų vartų, besiremiančių ant deimantinių kolonų, pro kuriuos tenka įeiti, kad jau niekados nebegrįžtų, – bedugnėje juodoje salėje ant aukso sosto šalia Persefonės sėdi Hadas su dantyta karūna ir skeptru rankoje. Tai po jo pilimi slypi grėsmingas Tartaras, nuosprendžių nusikaltėliams vykdymo vieta, kurią saugo erinijos – trys baisios seserys, sąžinės graužimo personifikacijos. Bet pomirtiniai teismai plačiai išplinta tiktai orfikų dėka. Bausmė, tuomet skiriama nusikaltėliams, nustoja buvusi amžina. Po skaistyklos laikotarpio vėlė grįžta į žemę ir įeina į naują kūną, kad atkentėtų už ankstesnio gyvenimo kaltes. Orfikų mokymai teikė paguodos ir geresnio likimo vilčių. O graikų Olimpą tuo metu ėmė užpildyti nauji dievai iš tolimųjų kraštų. Ypač Egiptas, amžinas stebuklų kraštas, stebino ir viliojo graikus, kurie tikėjo, kad šventyklose prie Nilo slypi paslaptinga išmintis. Ir iš ten pas juos atėjo Izidė, jau anksčiau atsiradusi graikiškose Mažosios Azijos pakrantėse ir nuo III a. pr. Kr. sutelkusi didžiules išpažinėjų minias. Jai atvykus į mirusiųjų karstus pradėta dėti lenteles su užrašais. Nors tai nebuvo dailios kaligrafijos spalvoti papiruso ritiniai – „mirusiųjų knygos“, jose buvo patarimų, kaip elgtis anapusiniame pasaulyje ir kokius ištarti žodžius, kad mirusysis būtų išganytas.

Tie, kuriems tai teko, dar Homero poemose, patekdavo į Palaimintųjų salas. Ten puotaudavo rinktinėje draugijoje Eliziejaus laukuose – šilų apsuptose žaliose pievose. Mitinis stebuklingo persikėlimo į gražią, tolimą salą vaizdinys gali būti kilęs net iš šumerų pasakojimo apie tvaną. Gali būti, kad Eliziejaus pavadinimas kilęs iš egiptiečių žodžio iaru arba ialu, reiškiančio švendrę, graikiško tarimo⁵. Tad gal Eliziejaus laukai yra egiptiečių anapusinio pasaulio, Švendrių laukų aidas? O kiti mano, kad paslaptingas pavadinimas išsirutuliojo iš graikų žodžio enelysion arba enelysios, reiškiančio perkūno nutrenktą, tai yra „ir žuvusį, ir išrinktą“ žmogų⁶.

Kaip yra „ten“, anapusiniame pasaulyje, mums kalba poetai, vaizduoja dailininkai, moko religijos. Bet pirmą kartą galime išgirsti apie tai iš prikeltų iš numirusiųjų. Iš žmonių, kurie buvo mirę ir grįžo į gyvenimą. Gyvenimo sugrąžinimas ne taip seniai buvo išimtinis atsitikimas. Patyriau tai būdamas jaunas gydytojas. Tai buvo užsienyje: kai asistavau per pilvo operaciją, sustojo operuojamo ligonio širdis. Operuojantis chirurgas negaišo nė akimirkos. Šaltas protas, sprendimas per sekundę, šuolis į tamsą. Puikus chirurgas peršoko iš pilvo ertmės į krūtinės ląstą, vienu pjūviu atvėrė ją, išlukšteno širdį iš širdplėvės maišo ir ėmė ją ritmingai maigyti savo letenose. Pumpavo kraują. Ir širdis atgijo. Paskui, kitomis dienomis, kilo begalė komplikacijų, bet ligonis išėjo – kaip paprastai sakoma – savo kojomis. Na, bet reikėjo turėti ypatingą laimę – atsidurti ant operacinio stalo tokiose rankose, kai sustoja širdis.

Po kelerių metų suprasta, kad norint masažuoti nebūtina širdį paimti į rankas. Galima tai padaryti neatvėrus krūtinės ląstos sienelės. Pakanka to, kad po gelbėjamo žmogaus nugara būtų kietas pagrindas, prie kurio širdį tarytum prispaudžiame iš viršaus spaudydami spyruokliuojantį krūtinkaulį. Užtikrinsime kvėpavimą – burna į burną – ir visa reanimacija. Pradėta sakyti, jog esama per gerų širdžių, kad joms būtų leista numirti (the hearts too good to die), atsirado defibriliatorių, respiratorių ir… reanimacijos pagrindų imta mokyti mokyklose.

Kai staiga mirę grįžta pas mus, galvojame: kur jie buvo? Ką matė? Kaip atrodė jų „gyvenimas po gyvenimo“? Kai jų klausomasi, – o klausiausi kelių šimtų tokių sugrįžusių, – jie nepasako nieko įdomaus. Nors pasitaiko išimčių. Tokių, kurie tyli, kurie nenori apie tai kalbėti. Jeigu apskritai atsivėrė kokia paslaptis, tai gal jiems.

Kai staigios mirties atveju reanimuoti pradedama pavėluotai, tuomet, nors širdis vėl pradeda plakti ir plaučiai kvėpuoja, sąmonė negrįžta. Artimieji ir gydytojas laukia su viltimi, skaičiuoja dienas, paskui savaites, bet ligonis nebunda iš komos. Ir taip pavėluota reanimacija perkelia gelbėjamą žmogų į kitą egzistavimo būseną, nežinomą žmogui per visą jo istoriją. Tai yra vita vegetativa. Ar tie ligoniai iš tikrųjų gyvena augalų gyvenimą? Nes lieka įleidę šaknis vienoje vietoje ir nereaguoja? Sumurma, kartais sujudina ranką, atmerkia akis, bet jų žvilgsnis lieka tuščias. Kur jie yra? Ar jų siela atsiskyrė nuo kūno, kaip toji egiptiečių figūrėlė su paukščio galva, tiek kartų atsirandanti „mirusiųjų knygų“ papirusuose? Ar ilgai kalinta galų gale išsilaisvino ir skraido kažkur šalia, kaip psyche ant graikų amforų? Šie klausimai kaitina vaizduotę ir kai kurie atsakymus į juos mato kaip galimybę išnarplioti kūno ir sielos dualizmą. Bet esama svarbesnio klausimo, įrašyto į hic et nunc, klausimo, kurio išvengti nepavyks. Klausimo apie galą. Kaip ilgai privalu palaikyti tą kitokio egzistavimo būseną? Kas tai nusprendžia? Yra šalių, kur tai sprendžia teisė. Mūsų kraštas prie tokių nepriklauso. Todėl dažniausiai tai nulemia nebylus gydytojų sprendimas.

Taigi dabartinė medicina atideda išėjimą, bando sugrąžinti ligonį iš kelionės į anapusinį pasaulį. Suteikia jam ilgus „gyvenimo-negyvenimo“ periodus, kai sąmonė apmiršta, o kūnas ritasi nuo katastrofos prie katastrofos. Dabar galvoju apie jaunus žmones, praėjusią žiemą gydytus mūsų intensyviosios terapijos skyriuje. Tai buvo sunkiausia Pietų Lenkijoje kiaulių gripo viruso [A/H1N1] infekcija. Matėme, kaip to paties žmogaus širdis imdavo plakti ritmu, kurio nesugebame kontroliuoti, plaučiai liaudavosi kvėpuoti ir ištisas savaites tekdavo pumpuoti visą kraują – ten ir atgal į oksigenatorių, inkstų veikla sutrikdavo ir prireikdavo kasdienių dializių, karštis siekdavo 41 laipsnį, o iš kraujo augo bakterijos, sutrikdavo krešėjimas ir kraujas srūdavo iš nosies, burnos, išsiliedavo dideliuose plotuose po oda. Ir kai po mėnesių atsirasdavo pirmų nedrąsių sveikimo požymių, ligoniai pradėdavo reaguoti, o paskui kalbėti, kol pagaliau atsistodavo ant kojų, tai žadino mums, be džiaugsmo, didžiulę nuostabą. Jeigu kada nors esu matęs vėles, tai būtent tada, vėles žmonių kūnais.

Kaip Odisėjas, aplankęs anapusinį pasaulį, jie grįžo namo. Ir kaip jis, nors jaus praeities naštą, vėl pajudės „galynėtis su likimu, / ieškoti, rasti, keliaut iki galo“⁷.

„Zeszyty Literackie“, 2011, Nr. 2 (114)

Vertė Kazys Uscila

__

¹ R. Calasso, Zaślubiny Kadmosa z Harmonią, tłum. S. Kasprzysiak, Kraków: Znak, 1995, p. 206.
2  Vergilijus, Eneida, VI giesmė, 305–314, vertė Antanas Dambrauskas, Vilnius: Vaga, 1989, p. 115.
³ Dantė Aligjeris, Dieviškoji komedija, Pragaras (III, 112–114), vertė Aleksys Churginas, Vilnius: Vaga, 1968.
⁴ A. Manuel, Homer, Iliada i Odyseja, Warszawa: Muza SA, 2010, p. 95.
5 John H. Taylor, cit. veik.
⁶ Walter Burkert, Greek Religion, Harvard University Press, 1985, p. 196.
⁷ Alfred Tennyson, „Odyseusz“, in Poezje wybrane, tłum. Zygmunt Kubiak, Warszawa: PIW, 1970, p. 37–38. Ponui prof. Stanisławui Stabrylai iš Jogailos universiteto Lotynų filologijos katedros dėkoju už vertingą bibliografinę pagalbą.

Pasaka yra sąlyginis „Eglės žalčių karalienės“ apibūdinimas. Ją nagrinėjusieji ne kartą buvo sustoję ties tokiu apibrėžimu, sakydami: tai neįprastas, netipiškas, atviros struktūros kūrinys. Pasaka vadinti netikslu, nes nėra laimingos pabaigos. „Eglė žalčių karalienė“ baigiasi tragiškai. Vadinasi, tai tragedija. Esame įpratę tragedijomis laikyti tik dramos kūrinius, nors vos ne kiekvienoje pasakoje esama dramatiškų įvykių ir tragiškų vaizdų. Pirmosios mums žinomos graikų dramos – tragedijos ir komedijos – siužetus imdavo vien iš folkloro, tai yra iš mitų. Dalis graikų mitinių siužetų išties primena pasakas, bet juose yra ir daug tragiškų istorijų. Graikų dramos žiūrovai paprastai gerai žinodavo mitologinę fabulą ir stebėdavo tik vienos ištraukos iliustraciją. Egzistavo lyg koks visuotinis tekstas, nes graikų mitai tarp savęs susiję, o autorinis kūrinys tebuvo ištraukos interpretacija. Graikų dramos nebuvo nereikšmingi reginiai. Už jų slypėjo tikrovės „tekstas“, kuriuo tikėjo ir kuris jaudino žiūrovus. Mitai pasakojo tikėjimų, miestų, kultūrų, tautų istoriją, dievų ir herojų dvasinius išbandymus, tarpusavio kovas, likimo peripetijas. Tragedijų autoriams rūpėdavo ypatingi lūžiai, dviejų vertybinių sistemų konfliktai ir vienos iš jų tragiška baigtis. Senieji dievai nueina nuo scenos, nors juos lydi užuojauta, užleisdami vietą naujiesiems, senosios vertybės pralaimi kovą naujosioms, kraujo ryšius keičia racionalūs santykiai. Perversmų metu iškylančios moralinės dilemos sprendžiamos per tragišką herojų, kurio mirtis yra protesto išraiška.

Taip yra ir su Eglės pasaka – jaučiame, kad už jos slypi kitas praeitin nugrimzdusios kultūros ir gyvenimo tekstas, kurio mes nepajėgūs perskaityti, nes jis mus pasiekia iš labai senų ikiindoeuropietiškųjų akmens amžiaus laikų. Taip spėti leidžia, pavyzdžiui, tai, kad Eglės pasakoje nėra turtinių santykių, hierarchijos, pasaka neturi analogų tarp kitų, yra vieniša. Panašaus siužeto mitiniai pasakojimai pamažu išnyko, neatpažįstamai transformavosi, prisitaikydami prie naujos socialinės tikrovės, sušvelnindami konfliktą ir virsdami pasakomis, o Eglės drama išliko gerokai archajiškesniu pavidalu, todėl yra pasaka iki pasakos, architekstas ir, žinoma, mitas, kuris, įspėjus jo metaforinių vaizdų reikšmes, virstų raktu suvokiant vėlesnes pasakas (ir mitus).

Yra du dalykai, gluminantys šios pasakos interpretatorius: tai pasakos finalas ir vienaprasmė simpatija žalčiui. Kodėl Eglė nužudo savo vaikus, žodžiu užgesindama jų sąmonės šviesą, įsakydama mirti, sumedėti (kai kuriuose tikriausiai vėlesniuose variantuose – pakardama ar palikdama medžiuose, paversdama paukščiais ar pan.)? Kodėl ji iškyla lyg kokia gyvenimą ir mirtį valdanti deivė ir kodėl jos sprendimas toks rūstus artimiausiems? Koks tai gestas ir kokia jo prasmė?

Iki šiol pateikta nemažai versijų (žr. Eglė žalčių karalienė, I–IV t., sudarytojas Leonardas Sauka, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2008). Bene populiariausia dar 1938 m. sukurta Viktoro Katiliaus – žmona taip išreiškė ištikimybę savo (kitos genties ar tautos) vyrui. Tačiau jei motinos būtų žudžiusios savo vaikus kiekvienąkart, kai netenka vyro, turbūt žmonija būtų išnykusi. Toks aiškinimas nepakankamas ir kiek supaprastina gilią mintį. Kaip, beje, ir kiti, apie finalą kalbantys kaip apie priaugusią etiologinę sakmę (Donatas Sauka), kosmogoninį mitą, derlingumo kultą ar lietuviškojo dievų panteono sukūrimą (Gintaras Beresnevičius). Dėmesys nukrypsta nuo siužeto, finalinė scena interpretuojama ne šios pasakos kontekste. Tiesa, bandymai susitelkti į patį siužetą, jo struktūrą ir specifiką (Ada Martinkus, Bronislava Kerbelytė ir kiti) kardinalių rezultatų taip pat nedavė. V. Katiliaus interpretacijoje vertinga yra orientacija į tikrovę, bandymas įsivaizduoti pasaka perteikiamus realius santykius. Pasakos „istorinių šaknų“, anot Vladimiro Propo, bus ieškoma ir šiame rašinyje.

Galima neabejoti, kad Eglė nužudo savo vaikus ir pati nusižudo protestuodama, parodydama ištikimybę savo principams ir sumokėdama už kažkokią tragišką klaidą ar neišperkamą kaltę. Simbolinis veiksmas, kurio turinį ir reikia suprasti, giliai įsirėžęs kolektyvinėn atmintin ir virtęs mitu, nėra vien įspūdinga žmonos skausmo išraiška. Tai netektis, toli peržengianti šeimos ribas. Simbolinis veiksmas, kurio turinį ir reikia suprasti. Į tą išraiškingą finalą, manau, yra dėsningai einama visu pasakojimu. Jis toli gražu nėra atsitiktinis.

Į Eglės pasaką norėdami žiūrėti kaip į vientisą kūrinį ir kartu siekdami matyti gyvenimiškąjį tekstą, turime demontuoti įprastą pasakojimą, atskirti naujesnius intarpus, atsiradusius dėl jau vėliau sukurtų pasakų. Ši tendencija folklore labai stipri – siužeto perpasakojimas pagal analogijas rimtai grėsė sunaikinti ir šį archajišką unikumą (užtenka pasakyti, kad Žilvinas – piktos valios laikinai užkeiktas karalaitis, ar parodyti, kaip Eglės giminės nugali žaltį-slibiną, kad sesuo laimingai grįžtų į gentį). Taip pat dekonstruoti metaforas. Toks judesys gali išlaisvinti nematomas reikšmes. Kartu, galvodami apie slypinčias už pasakojimo realijas, turime susitaikyti su mintimi, kad net ir labai seniai žmonės negalėjo virsti medžiais, žalčiai – žaliaakiais princais, negalėjo balsu prabilti nei pieno, nei kraujo puta. Tenka atsisakyti viso gražaus stebuklinės pasakos stebuklingumo suvokiant, kad tai yra metaforos, užšifravusios realius įvykius.

Žalčių (gyvačių) deivė. Mino kultūra. Knoso rūmai, Kretos sala. Apie 1600 pr. Kr. Rasta 1903 m. per anglo archeologo Arthuro Evanso kasinėjimus. Herakliono archeologijos muziejus

Pirmas dekonstrukcijos žingsnis – „suskliausti“ (hermeneutikos terminais) ir nukelti į šalį Eglės vestuves su visais etnografiniais nuotakų keitimo elementais ir jos trimis darbais apsunkintą sugrįžimo į namus epizodą. Tai greičiausiai yra vėlesni pagražinimai, sužmoginantys sąjungą su gyvūnu, bet užtemdantys pirminį siužetą. Mat archajinėse bendruomenėse vestuvių dabartiniu supratimu tikrai nebuvo, jos atsirado vėliau, diferencijuojantis šeimoms. Manyčiau, kad Eglės siužetas pasakoja apie tuos laikus, kai tiesiog gyveno moterų ir vyrų („seserų“ ir „brolių“), priklausančių tam pačiam totemui, bendruomenė, gentis. Jie, žinoma, susilaukdavo vaikų. Būtent vaikai ir yra šios pasakos centras.

Pasaulio modelyje, kurį pateikia pasakojimas, tėra dvi sferos – vandens (požemio) ir žemės. Taigi dar nėra trečiosios sferos – dangaus. Tokioje dvinarėje struktūroje dievai, iš kurių gaunama gyvybė ir kurie palaiko žmonių gyvenimą apskritai, buvo miško arba chtoninės būtybės. Eglės pasakoje gyvybė gaunama iš vandens. Krante vaikų nėra, ir gentis nežino, iš kur Eglė parsiveda vaikus. Tiksliau, žino, kad iš paslaptingo, transcendentinio pasaulio, kuris buvo suvokiamas gana konkrečiai, tarkim, kaip šalia esanti giraitė prie vandens telkinio, t. y. vieta, iš kurios moterys grįždavo nešinos vaikais. Tai galėjo būti vyrams uždrausta zona, nes moterys ten gimdydavo ir, kaip tikėta, iš toteminio žvėries gaudavo gyvybę. Beje, yra vos keli pasakos variantai, kur Eglė grįžta kiekvienąkart su kitu, nauju vaiku. Tragedija įvyksta, kai ji grįžta su mergaite. Pasikartojančio sugrįžimo su vaikais epizodas gali būti senesnis už mums įprastą lietuvišką (grįžimą kartu su visais vaikais). Archajiškesnėse (pavyzdžiui, Afrikos) pasakose visi išbandymai tenka ne jauniausiajai, bet vyriausiajai seseriai. Reikia manyti, kad ir Eglė, jei rekonstruojame pirminį modelį, yra vyriausia dukra, subrendusi turėti vaikų. Tai patvirtina jos išskirtinumas – ji vienintelė iš seserų turi vardą. Eglės varde užkoduotas ir jos likimas. Kaip, beje, ir kitų veikėjų. Pasakoje žūva visi, kurie turi vardus. Susiduriame su unikaliu atveju, kai konkrečiai per Eglės pasaką matome tą mitinės sąmonės metą, kai žodis ir vardas buvo ypatingi ir turėjo magišką galią – juose dar neišsiskyrę turinys ir forma, garsas ir reikšmė, žodis ir veiksmas, vardas ir daiktas, vardas ir likimas. Bet grįžkime prie siužeto. Eglė yra vyriausia dukra, ir žaltys įšliaužia būtent į jos marškinių rankovę. Šią pirmąją pasakos sceną turėtume suprasti kaip lytinio akto nusakymą dažnai tabu paskirtį turinčiais metaforiniais vaizdais. Eglė yra nuoga, ką tik išlipusi iš vandens. Esama šiek tiek nemalonios prievartos: žaltys neišeina, kol mergina nepasižada būti jo. Vėliau, kai Eglė savo genčiai motyvuoja (vieną ar kelis kartus) norą grįžti į jūrą, ji sako, kad jai ten labai gera, kad ten ji – karalienė, laiminga, užsimirštanti, nebegalvojanti apie laiką ir gyvenimą krante (tik vaikai priverčia apsilankyti).

Moters nėštumo periodas yra ilgas laiko tarpas, kuris neleidžia suprasti ryšio tarp suartėjimo ir pasekmės – vaiko atsiradimo. Atrodo, kad Eglės „istorija“ yra apie tuos laikus, kai to ryšio dar nesuprato genties vyrai. Toks tarpsnis žmonijos istorijoje tikriausiai buvo ir galbūt truko daugybę tūkstantmečių – gerokai didesnę žmonijos gyvavimo dalį. Gyvybės paslaptis buvo moters paslaptis, jos galia. Vyrai tegalėjo pavydėti jai šios stebuklingos galios – duoti naują gyvybę. Kol gyvybės ir kartu mirties domenas priklausė moteriai, tol ji buvo šventa būtybė, dievybė. Vytautas Kavolis, aptardamas Eglės pasaką, pateikė spėjimą, kad Eglė galėjo būti šamanė; šios interpretacijos kontekste tai labai vykęs spėjimas, nors autorius kalbėjo daugiau apie tarpininkavimą. Išties moteris buvo mediumas, palaikantis ryšį tarp žmonių ir antgamtinio pasaulio, sekuliarios ir sakralios sferų, kartu ir pusiausvyrą tarp jų bei stabilumą visuomenėje.

Taigi dabar jau aišku, apie kokį lūžį pasakoja Eglės tragedija – apie gyvybės ir mirties domeno netektį (kartu ir šventumo praradimą). Eglės broliai, genties vyrai, kupini įtarumo ir slaptos neapykantos, kuri verčia juos kankinti vaikus. Jie nori atskleisti gyvybės paslaptį ar pasitvirtinti spėjimą, kad kuriant gyvybę dalyvauja ir jie. Tai, ką galiausiai išduoda Drebulė, yra prisipažinimas, žinoma, užkoduotas metaforomis, kad jų, Eglės vaikų, tėvas yra ne žaltys, bet žmogus. Juk tai, kad Žilvinas yra ne žaltys, o vyras, gražus jaunuolis, žino tik Eglė ir jos vaikai. Eglės broliai priverčia Drebulę išduoti šią paslaptį. Laikantis logikos reikėtų vėl pasiūlyti tam tikrą korekciją ir manyti, kad išties ne visi vaikai žinojo paslaptį, tik Eglės dukra, mergaitė, būsima moteris. Berniukai paslapties neišduoda, nes jos paprasčiausiai nežino. Tai, kad jie neva kantrūs, stiprūs, vyriški, galėjo būti sugalvota ir pridėta vėliau, jau žvelgiant iš kitų (tėvo) pasakojimo pozicijų. Scenos miške, prie medžių su kankinimais, ugnimi, plakimu ir pan. kelia asociacijų su iniciacijos – išbandymų ir įšventinimų į vyrus – ritualais, kurie labai svarbūs bendruomenėje ir gerai, t. y. neatsitiktinai, pasakoje įkomponuoti. Visai kitą prasmę turėjo Drebulės kvotimas – tačiau aiškinantis svarbiausią pasakos mintį kol kas šios prielaidos nėra esminės.

Vėl grįžkime prie rūpimo siužeto ir išdavystės reikšmės. Drebulės išdavystė (nurodė vyrą, kuris yra jų tėvas, ir kartu pasakė, kad tai – ne žaltys) sužlugdo visą moterų giminę, užtraukia jai visuotinį prakeiksmą ir pasmerkimą. Kartu tai yra ir senojo giminės totemo (šiuo atveju – žalčio) mirtis – jis demaskuotas. Įvyksta lūžis, po kurio į pirmą planą išeina vyrai, pasiskelbdami tėvais, gyvybės davėjais, gyvenimo ir mirties valdovais. Žalčio sukapojimas dalgiais greičiausiai yra moterų šventyklos, į kurią iki tol galbūt buvo draudžiama jiems įžengti, išniekinimas, žalčių, galbūt maitintų moterų pienu, irštvos suniokojimas – senų stabų sunaikinimas. Radusi ne pieno dubenėlius, bet kraujo putas, Eglė suvokia, kas įvyko, ten pat, atsigręžusi į savo vaikus, juos užkeikia ir pati nusižudo. Tabu sulaužymas baudžiamas mirtimi, kurią turi dalytis visa Eglės šeima. Rusų ir kitų tautų šios pasakos variantuose mūsų Eglė virsta gegute, o vaikai – kitais paukščiais. Juose svarbus ir aiškus simbolis yra gegutė – ta, kuri daugiau niekad neturės savo vaikų, nors juos ir išperės.

Drebulė – turbūt neįmanoma parinkti taiklesnio vardo – visą moterų giminę pasmerkia pamažu virsti drebulėmis ir drebėti vyrų valdomoje visuomenėje. Iš pradžių moteris netenka šventosios statuso, vėliau išskirtinių privilegijų, galiausiai prieinama prie moters žeminimo ir niekinimo (kai jau nebe moteris gimdo vyrus, bet moteris sukuriama iš nereikšmingo vyro kaulo; moters seksualumas yra „nešvarus“, moteris – nuodėmės pradininkė ir t. t.).

Eglė ir jos vaikai tampa žalčio (senojo požemių dievo) ir brolių (sukursiančių naują dievų panteoną danguje) dvikovos epicentru. Ši dvikova tarsi ir užmaskuota, bet jos pradžią kaip vandens ir ugnies sankirtas galėjome pastebėti ir anksčiau: žalčio Eglei užduoti darbai ir ištikimybės priesakai įveikiami ugnimi (klumpės, kuodelis, duonos kepimas; vaikų kankinimas prie laužo; trumpiausios Joninių nakties – šviesos triumfo prieš tamsą – parinkimas pasakoje irgi neatsitiktinis, nors greičiausiai pridėtas vėliau).

Kartu šiame kontekste susiduriame su tuo, kas buvo iškelta už skliaustų: Eglės išvykimo ir sugrįžimo sunkumai (psichologinių barjerų simboliai). Abiem atvejais trukdoma pereiti iš vienos sferos į kitą. Po tris kartus simetriškai tenka įveikti kliūtis, kurios yra mįslės pobūdžio ir kurių pagrindiniai personažai (žalčiai, Eglė) patys įveikti negali, jiems reikalingi pagalbininkai: pirmuoju atveju jie padeda požemių būtybėms, antruoju – žmogui. Tačiau pasakos struktūroje šie pagalbininkai (tai nėra tradicinės pasakos pagalbininkai, jie į siužetą patenka visai iš šalies) atlieka tą pačią funkciją – „prasuka“ užstrigusį siužetą. Tokiu būdu jie suvaidina likimo (lėmėjų) funkciją – padeda įvykti tam, kas neišvengiamai turi įvykti. Tikrovėje (istorijoje) tai yra neišvengiamas sąmonėjimo judesys – perėjimas nuo vienalytės žmogaus kilmės sampratos prie dvilytės (tokį spėjimą (žr. ten pat, IV t.), be platesnių eksplikacijų, yra pateikęs Juozas Algimantas Krištopaitis).

Taigi nieko prie šios pasakos nepridėję, netgi atsisakę kai kurių elementų, iš metaforų rūbo „išrengę“ kai kuriuos paveikslus, regime visai „nuogą“ siužetą, kuris atskleidžia šios tragedijos mastą ir nuspėjamas jo pasekmes: moterys neteks gyvybės ir mirties domeno, iš jų bus uzurpuotas ryšys su sakralia sfera, matrilinijinę genties sanklodą pakeis patrilinijinė. Eglės pasaka (tragedija) kalba apie kardinalų perversmą žmonijos istorijoje. Marija Gimbutienė pasakytų, kad baigiasi Motinos Deivės epocha (moterų deivių vis mažės dievų panteone, kol neliks nė vienos). Tai žingsnis ne tik moters, bet ir visos gamtos (gyvybės žemėje sąlygos ir šaltinio), viso pasaulio desakralizacijos link.

Šis procesas, žinoma, nebuvo staigus, jis truko tūkstantmečius (tebetrunka ir dabar), bet Eglės pasaka yra kūrinys, kuriame labai koncentruotai meno kalba perteiktas tas nepaprastas posūkis, po kurio prarandama vienovė su gamta, vis labiau įsigali dualistinis pasaulio matymas ir ideologinis jo apdorojimas, kitaip peraiškinant daugelį natūralių reiškinių. Tokį Eglės pasakos perskaitymo kodą patvirtina vėlesni šio siužeto tęsiniai. Ta proga galima pasakyti, kad visų pasakų siužetai yra susiję. Kol kas mokslininkai pajėgūs atpažinti tik atskirus motyvus, tam tikras jų virtines, o rekonstruoti pirminio visa suimančio teksto, siužetų „prokalbės“ – ne. Galima manyti, kad ir visi pasauliniai naratyvai susiję kaip bendrojo teksto dalys (mažesnis modelis – visi graikų mitai). Ligšiolinės pasakos bei jos naratyvų studijos ir teorinės mokyklos (pradedant rusų formalistais ir baigiant poststruktūralistais) iš esmės tebedirbo su vieno modelio pasaka – jos pagrindinis personažas yra vyriškosios lyties. Į pasakas gilinęsi istorinės raidos požiūriu, tyrinėtojai pripažįsta, kad siužetai su moteriškosios lyties personažais yra senesnės kilmės – kaip ir mitų bei religijų tyrinėtojai, kalbantys apie ankstesnėse epochose neabejotiną moteriškųjų dievybių gausą. Tačiau labai trūksta rašytinių ir sakytinių tekstų, kurie padėtų rekonstruoti daugmaž bendrą siužetą ir pasiūlytų teorinį tokio visa apimančio naratyvo modelį. Archajiška Eglės pasaka yra mitas, ne mažiau svarbus už Sovijaus, pranešantis apie religinę reformą, kardinalų lūžį istorijoje. Iš jo kaip iš pirmojo sprogimo nusidriekia gijos, į visumą susiejančios daugelį ne tik folkloro, bet ir apskritai kultūros tekstų (apie tai galėtų būti kur kas platesnis rašinys).

Parengta pagal pranešimą, 2010.IV.29 skaitytą konferencijoje „Prof. Norberto Vėliaus skaitymai 2010“

Templum – tempus

Anot Mircea Eliadės, norint gyventi pasaulyje, reikia jį sukurti. Indėnų algonkinų šventnamis (templum), kuriame vyko iniciacijos, vaizdavo Visatą. Jo stogas simbolizavo dangaus skliautą, grindys – žemę, o keturios sienos – keturias pasaulio šalis. Ritualinis erdvės atkartojimas buvo paryškintas triguba simbolika: ketverios durys, keturi langai ir keturios spalvos – tai keturios pasaulio šalys. Kiekvienas fizinis kūnas ar reiškinys gali egzistuoti tiktai laike – vos tik buvo sukurtas pasaulis, pradėjo tiksėti ir jo laikas (tempus). Tad, M. Eliadės teigimu, indėnų šventnamis, vaizduojantis keturias pasaulio šalis (erdvę), kartu ženklino ir keturis metų laikus (laiką). Metai suvokiami kaip kelionė per keturias pasaulio šalis, kurias ženklino keturi šventnamio langai ir ketverios jo durys. Dakotai sakydavo: „Metai yra ratas aplink pasaulį“, t. y. aplink jų šventyklą, kuri yra imago mundi, pasaulio atvaizdas.

Nors mūsų aplinkoje minėtų sakralių pastatų (su keturiais langais ir ketveriomis durimis) nėra, galimi kiti sprendimai. Esame pastebėję, kad senojoje Zapyškio (Kauno r.) bažnytėlėje savaitės dienas ženklina asimetriškas langų išdėstymas – trys šiaurinėje ir keturi pietinėje pusėje. Sekmadieniui skirtas langas (arčiausiai altoriaus) pažymėtas trikampio – Dievo Apvaizdos – ženklu. Vienuolika bažnyčios kontraforsų su sraigtinių laiptų priestatu atitinka dvylika mėnesių. Vadinasi, per religines procesijas pagal saulę apeinant keturkampį bažnyčios pastatą kiekvieną kartą atkuriama Visata: erdvė (keturios pasaulio šalys) ir laikas (keturi metų laikai), septynių dienų savaitė, dvylika mėnesių.

Ryškus XVII a. astronominės simbolikos pavyzdys – senoji Pacų rezidencija Jiezne (statinys neišliko). Anot Klemenso Čerbulėno, jos salių buvę tiek kiek mėnesių, o kambarių – kiek savaičių. Langų – 365 ir dar vienas ovalus langas, vadinamoji jaučio akis, žymėjusi paskutinę vasario dieną keliamaisiais metais. Skaičiais simboliais paženklinta ir Bostono bažnyčia Anglijoje. Joje yra 365 sraigtinių laiptų pakopos, septyni langai, dvylika varpų ir kt.

Keturveidė Ragana

Ritualas, turėdamas siekį atkurti pasaulį, perduoda informaciją – planą, kaip jis turi atrodyti. Nubrėžia pagrindinius laiko ir erdvės parametrus ir jų santykį su kitais nariais.

Anot M. Eliadės, „kosmosas atgimsta kiekvienais metais, nes kiekvienais Naujaisiais metais laikas prasideda iš pradžių, ab initio“. Manoma, kad ritualas kaip kosmogoninis aktas nusistato laiką ir yra jo matas. Galime tikėtis, kad pasaulio atkūrimas kažkaip atsispindėjo ir senuosiuose baltų ritualuose (ypač vestuvių). Mūsų priedermė – atskleisti jį, bet susiduriame su keblumu, kaip identifikuoti užkoduotus laiko parametrus. Gal šiuo atveju gali padėti kai kurie pasakų (ausčių) tekstai?

„Karvutėje verpėjoje“ AT 511 raganai nugalabijus Žaląją ten, kur nukrinta pirmas kraujo lašas, atsiveria tyras vyno šaltinėlis, o darželyje, kur pakasama krauju suvilgyta prijuostė, išdygsta graži obelis. Pamatęs stebuklingą obelį, į kiemą užsuka karalaitis ir paprašo paskinti obuolių bei pasemti vyno. Ragana patarnauti karalaičiui siunčia vyriausiąją dukrą, tačiau obelis pakelia šakas, o vynas nuslūgsta – ji negali įvykdyti karalaičio prašymo. Tada pamotė prie darbo pavaro antrąją dukrą, bet ir šią ištinka tokia pat nesėkmė. Supykusi ragana prie obels stumia jaunėlę, bet ir šiai nepasiseka. Į sodą atėjusiai našlaitei pavyksta paskinti obuolių, pasemti vyno ir pavaišinti svečią.

Galbūt šis veiksmas vilkinamas, nes apeiga turi kažkokį tikslą, kurio dar nežinome? Krinta į akis, kad karalaičiui stengiasi įsiteikti trys raganos ir našlaitė, t. y. keturios esybės. Galime įtarti, kad obuolys ir vynas nepasiekiami tol, kol mergės neužima priderančių pozicijų keturiuose pasaulio šalių kampuose. Greičiausiai šitaip formuojamas pasaulėvaizdis.

Analogiška struktūra išlieka austėje apie jaunystės obuolius ir gyvąjį vandenį AT 551. Caraitis Ivanas nutaria pagydyti tėvą ir leidžiasi į tolimą kelionę. Šuoliuoja visą dieną, kol vakare prijoja trobelę ant vištos kojos. Sena ragana jį pavalgydina, nakvynei lovą pakloja ir paaiškina, kad gyvojo vandens ir jaunystės obuolių turi stipri galiūnė – mergelė Mėlynakė, jos tikroji dukterėčia. Iš ryto senelė Ivanui duoda eiklų žirgą ir išleidžia pas savo vidurinę seserį. Vakarop caraitis prijoja trobelę ant vištos kojos, o jo pasitikti išeina dar senesnė ragana. Jaunikaitis pailsi, o iš ryto, gavęs eiklų žirgą, išjoja pas vyriausiąją raganos seserį. Atseit jinai paaiškins, ką daryti. Saulei leidžiantis prijoja trobelę ant vištos kojos. Caraitį pasitinka dar senesnė ragana, priima nakvynės ir pasako, kaip patekti į trisdešimties tvirtų galiūnių saugomą Mėlynakės sodą. Ivanas gauna eiklų raganos žirgą ir išjoja. Vidurnaktį peršoka aukštą sieną ir sode nusiskina tris aukso obuolius bei prisisemia ąsotėlį gyvojo vandens. Paskui nueina į rūmus, kuriuose miega trylika milžinių, ir pabučiuoja Mėlynakę.

Gyvačių ragana. Smiso akmuo. 400-600. Gotlando sala

Graikų mitika teigia, kad „iškilmingai tuokiantis Dzeusui ir Herai, kai visi dievai tai prakilniajai porai nešė vestuvių dovanas, nenorėjo ir Gaja (Žemė) atsilikti. Ji liepė išaugti prie didžiosios pasaulio jūros vakarų kranto šakotam medžiui, aplipusiam aukso obuoliais. Keturios mergaitės, pavadintos hesperidėmis, nakties dukterys, buvo pristatytos saugoti tą šventą augalą, kurį dar sergėjo ir šimtagalvis slibinas Ladonas, kilęs iš Forkino.“

Be to, Hera yra paveldėjusi Žemės gimdytojos bruožų. Viena iš hesperidžių vadinama Vakarinės (Hesperos) vardu; Hera ateina į pagalbą gimdyvėms; ji – gimdymų deivės Eileitijos motina; lietuviškoji aukso obelis išauga papjovus karvutę (iš Žemės simbolio), o Hera pati – „jaučiaakė“, jai aukojamos karvės, Arge ji net garbinama kaip karvė.

Atgimstančioji Ragana

Nereikia krimstis, kad trys raganaitės konfrontuoja su ketvirtąja – našlaite. Greičiausiai visos sėdi viename vežime arba, paprasčiau tariant, joms priklauso po vieną šio vežimo ratą. Turime galvoje keturias Raganos hipostazes, kurios atitinka keturias pasaulio sferas. Visų pirma keturias pasaulio dalis ir kartu keturis metų laikus. Viena hipostazė atlieka Žemės gimdytojos funkciją. Pirmoje fazėje visa kas užsimezga, antroje – bręsta, trečioje – gimsta, ketvirtoje – miršta. Trys raganiūtės užmegzti gyvybę, be abejo, per senos, todėl nebetinkamos. Pati realiausia, jaunyste trykštanti yra karvutės draugė našlaitė; jaunystės obuolių ir gyvojo vandens savininkė – mergelė Mėlynakė; viena iš hesperidžių etc. Žydėti jaunystei ir duoti pradžią gyvybei tinkamiausias pavasaris (rytai). Vasarą, rudenį ir žiemą, regis, simbolizuoja viena už kitą senesnės raganos. Pati seniausia ir baisiausia atitinka žiemą. Galbūt neatsitiktinai kelią į mergelės Mėlynakės (žydinčio pavasario) sodą geriausiai žino vyriausioji (seniausioji) ragana.

Moteriškasis rudens atitikmuo, kai Žemė gimdo – Ruduva arba Rudė. Liet. ruduo ir įvairios jo paralelės (ruda (spalva), sen. indų Rudra, sl. dievas Rod, rodiny „gimdymas“) gali slėpti bendras – žemės, raudono [kraujo] ir gimdymo – sąvokas.

Karalaitis, keliaudamas nuo vienos raganos prie kitos, regis, atkuria ne tik metų laikus ar pasaulio šalis, bet ir visą septynių dalių pasaulį: jaunikaitis – pasaulio centras, keturios merginos – keturios pasaulio šalys ir keturi metų laikai, obuoliai ir šaltinėlis – pasaulio viršus ir apačia.

Kyla įtarimas, kad žiežulų kaita vyksta rotacijos principu. Pasibaigus metams mergelė Mėlynakė tampa jaunėle ragana, jaunėlei vietą užleidžia vidurinioji, viduriniajai – vyriausioji, o vyriausioji vėl persikūnija į mergelę Mėlynakę. Vieną kitą metamorfozę atspindi senoji mitika.

Osetinų austėje apie chano sūnų už vilko ištekėti įsigeidusi seniausioji (iš keturių seserų) ragana pasiverčia jauna pana. Kai kada pastebimas ne tik raganos atsimainymas, bet ir jos ryšys su konkrečiomis kalendoriaus datomis. Keltų legendose mirštančios ir iš naujo prisikeliančios gamtos motyvas kartais siejamas su šv. Brigita, kurios diena švenčiama vasario 1-ąją. Manoma, kad ji yra pakeitusi senąją keltų ugnies ir vaisingumo deivę. Šv. Brigita yra paveldėjusi ne tik jos vardą, bet ir funkcijas. Jos prašoma gausaus derliaus, saugoti nuo gaisrų, ji laikoma maloningąja židinio ir vedybų globėja, jos šaukiamasi gimdymo metu.

Žymus mitų tyrinėtojas Arielis Golanas tvirtina, kad Brigita – senųjų keltų Didžioji deivė. Ji vaizduojama kaip paukštė arba moteris, įsitvėrusi ietį ir diską. Airių mitikoje Brigita – dangiškoji deivė ir židinio globėja. Jai (kaip ir romėnų Vestai) skirta amžinai deganti ugnis, kurią kurstė skaisčios mergelės (lietuvių – vaidilutės). Krikščionybės laikais ji buvo kanonizuota, tapo Airijos globėja. A. Golanas mano, kad iš šios deivės vardo kilęs ir Britanijos salų gyventojo – brito – pavadinimas.

Škotų legenda pasakoja, kad tris žiemos mėnesius – nuo lapkričio 1 iki vasario 1 dienos – žemėje viešpatauja pikta vienaakė deivė Kaileach (Cailleach), kuri geilų kalba reiškia senę. Ji sklando ore, laikydama rankose stebuklingąją krivūlę, kuria palietus žūsta visa, kas gyva. Kol ją įveikia jungtinės saulės, rasos ir lietaus pajėgos. Tačiau be kovos ji nepasiduoda: siunčia sniego debesis, lijundrą ir ledo krušą, kurie naikina pirmuosius želmenis ir pasėlius.

Kaileach laiko Brigitą nelaisvėje saloje, kol pas ją ant balto žirgo atjoja riteris Engus Amžinai Jaunas. Įveikęs senosios raganos pinkles, jis išvaduoja mergelę, o Brigitos dieną – vasario pirmąją – ją veda.

Mus ypač domina motyvas, kuris Brigitą ir Kaileach vaizduoja ne kaip tarpusavyje konfrontuojančias jėgas, o kaip vieną asmenį. Šv. Brigitos dienos išvakarėse Kaileach keliauja į Jaunystės salą, kurios miške trykšta stebuklingas jaunystės šaltinis. Ten, sušvitus pirmajam aušros spinduliui, ji iš naujo atgauna jaunystę, tampa jauna pavasario deive Brigita, kuriai vos prisilietus sulapoja ir geltonais žiedais pražysta sausa šaka. Marija Gimbutienė, regis, buvo teisi teigdama, kad Ragana – „mirties ir atgimimo deivė“, t. y. mirštanti ir vėl atgimstanti dievybė.

Laiko šeimininkė

Mūsų Ragana panaši ne tik į Herą, Brigitą, bet ir į tibetiečių deivę Lhamo, kurią taip pat lydi keturios būtybės. Šios vadinamos metų laikų deivėmis ir turi atskirus jojamuosius gyvūnus: mulą (pavasarį), buivolą (vasarą), elnią (rudenį) ir kupranugarį (žiemą). Vienas iš Lhamo pavidalų – Rudens deivė, kurios atributas yra sor – pjautuvas, o titulas – „Šlovingoji pjautuvo Mag karalienė“. Sor – maginis ginklas nuo piktųjų dvasių. Iki grūdų brandos meto metaliniu pjautuvu draudžiama pjauti žolę, kad neužpyktų laukų dievas (galbūt pati Lhamo). Žolę galima rauti tiktai rankomis arba pjauti jaučių ar avinų ragų pjautuvais. Deivę lydi juodi paukščiai, juodi šunys, juodos avys. Kiti jos atributai yra ligų maišas, burtų kauliukai ir tamšingas – medinė skolų lentelė, žinoma dar senajame Tibete.

Vienas iš Lhamo bruožų – kraujo troškimas. Tai demoniška dievybė, pavojinga vaikams, gyvybės ir mirties paslapčių saugotoja, gyvybės pramotė, Deivė Motina, gydanti visas ligas, kalno šeimininkė. Vienas iš Lhamo paveikslų Mongolijos lamaizme – Bardži Lhamo (Ucchusmos panteono kruvinoji demonė), kuri garbinama kaip deivė, lengvinanti gimdymą. Su tuo susiję kai kurie tantriniai ritualai, aprašyti trisdešimt septyniuose Dandžuro tekstuose.

Antoinette K. Gordon knygoje „Religinis tibetiečių menas“ pristatė ikonografinį Lhamo paveikslą, nupieštą 1777 m. imperatoriaus Cian Luno įsakymu. Priekinėje ikonos dalyje esantis kreipimasis į dievybę paaiškina kai kuriuos jos bruožus: ji teikia šlovę, ji yra laiko šeimininkė (keturi metų laikai gimsta iš karūnos, uždėtos jai ant galvos), ji – viena iš penkių ilgaamžiškumo seserų, galop ji yra viena iš deivės Kali hipostazių. Žinoma, kad Kali yra ne tik dievo Šivos Šakti, bet galbūt ir vienas iš Deivės Motinos vardų Indijoje (šalia Durgos, Umos ir kt.). Narendra Nath Bhattacharyya Šivą laiko vyriškąja Deivės Motinos priešingybe, t. y. jos palydovu vyru. Lhamo lydi dvi pastovios ikonografinės būtybės: viena su liūto, kita su jūrų pabaisos makaros galva. Ankstyvuoju laikotarpiu tokie vaizdiniai, matyt, nusakydavo pačias deives motinas, vėliau – jų palydoves. Regis, jie atskleidžia toteminius šios deivės pirmtakus.

Kraugeriškiems Lhamo bruožams, niūriam jos savų vaikų rijikės paveikslui, ikonografiniams atributams (rankoje suspaustos širdies, kaukolių vėrinio ir kt.) atliepia deivė Kali. Ji taip pat vaizduojama su kaukolių vėriniu, stovinti ant nugalėto Šivos. Tarp kitų jos bruožų – ypatinga karių ir karų globa, reikalaujanti vėliavų ir ginklų apšlakstymo šventuoju krauju, kurį pralieja aukojamieji gyvuliai.

Anot Norberto Vėliaus, „daugelio tautų mitologijoje po pasaulio medžiu prie stebuklingojo šaltinio dažnai yra vaizduojamos moteriškos mitinės būtybės, o kai kurie mokslininkai (U. Holmberg; V. V. Ivanov) mano, kad seniau ir pats pasaulio medis buvo įsivaizduojamas moterimi“. (Lietuvių pasakoje „Eglė žalčių karalienė“ jaunėlė žvejo dukra – ne tik žalčio žmona, bet ir pasaulio centre augantis eglės medis.) Mūsų atveju į keturių pasaulio šalių (ir metų laikų) apsuptį patenka ir obelis, ir Ragana. Todėl galbūt obelis žymi pasaulio medį, kuriame įsikūnija Deivė Motina, mums labiau žinoma Raganos vardu.

Raganos ženklas

Būtume naivūs manydami, kad Raganos epochoje egzistavo mūsiškė laiko skaičiavimo sistema. Kai kurie požymiai leidžia įtarti, kad tuo metu buvo naudojamas Mėnulio kalendorius. Kadangi obelis atgimsta iš karvutės – Žemės simbolio (plg. sen. indų dhenú – karvė, žemė; kinų di – jautis, žemė), todėl ir Raganos elementas – žemė. Bendrų sąsajų turi mūsų Grabnyčios (II.2), keltų Šv. Brigita (II.1), kinų antrojo Mėnulio antrosios dienos apeigos. Jomis ženklinama pavasario pradžia. Šią dieną Kinijoje buvo garbinama Žemės dievybė bei artimiausios apylinkės globėjas Tudigunas (Žemės Viešpats) ir jo žmona Tudimu (Žemės Motutė). Jų kultas atspindėjo labai seną aukojimo žemei ritualą, kuris žymėjo pavasario gyvybės pradžią. Senovėje šias apeigas šventė visa gyvenvietės bendruomenė – kartu valgydavo ant Žemės dievybės altoriaus paaukotą jautį (!). Be to, antrojo Mėnulio antroji diena buvo žinoma kaip vandens stichijos valdovo drakono atgimimo diena, kai jis, nubudęs iš žiemos miego, „pakelia galvą“ ir šauna į debesis, kad iš ten į žemę siųstų palaimingą lietų.

Kitas Saulės ir Mėnulio kalendorių sąlyčio taškas – Rasos šventė. Kadangi Raganą supa keturios jos palydovės, nesunku pripažinti, kad jos skaičius – penki. Todėl, matyt, neatsitiktinai penktąjį Mėnulio mėnesį Kinijoje buvo švenčiama Tikrojo vidurio (Duanju) šventė, tapusi metų ir keturių jų laikų branduoliu. Jos kulminacija paprastai sutapdavusi su penktąja diena. Anot rašytinių liudijimų, senovėje penktojo mėnesio penktosios dienos apeigos ir vasaros saulėgrąža susiliedavusios į vieną šventę. Nuo senų laikų per vasaros saulėgrąžą oficialiai buvo garbinama Žemė, kuri pagal penkianarę kosmologinę struktūrą asocijavosi su centru. Ta proga prieš šeimos altorėlį buvo išrikiuojami mėsos patiekalai, puodeliai su vynu ir arbata, saldumynai ir kepiniai, rūkstančios lazdelės ir kiti įprasti aukojimo atributai. Be to, penktoji diena dar buvo vadinama „moterų švente“. Ištekėjusios moterys Duanju dieną grįždavusios į tėvų namus. Netekėjusios mergelės dabindavosi granato žiedais. O netekusios tėvų vienišės rinkdavosi draugėn prie bendro stalo. Penktąjį mėnesį buvo pagerbiama ir tibetiečių deivė Lhamo, kurią ypač garbino moterys.

Per Tikrojo vidurio, arba Aukščiausiojo jang taško, šventę naudoti įvairūs užkeikimai, nukreipti prieš tradicines penkias nuodingų padarų rūšis. Dažnai užrašai apsiribodavę vienu dviem hieroglifais: „vėjas ir dūmai“, „drakonas“, „arbata“, „balta“ ir kt. Paprastai jie būdavo klijuojami „aukštyn kojomis“. Taip pat kaip Lietuvoje Joninių naktį ant tvarto durų piešiama apversta penkiakampė žvaigždė, vadinamasis laumės kryžius (kažkada galėjęs reikšti Deivės Motinos apsaugą).

Duanju dieną imperatoriaus dvariškiai Pekine eidavę į parką gaudyti rupūžių. Jų nuodai turėję padėti nuo širdies negalavimų. Todėl įsimintina Nijolės Laurinkienės pastaba apie raganos metamorfozę į rupūžę („Rasojančių rugių šventė (3)“, „Š. A.“, 2008.VI.20). Visuotinis varlių (matyt, turėtos omenyje rupūžės) mušimas užfiksuotas Tverečiuje: „Joninių naktį ieškodavo varlių ir mušdavo visi rėkdami: „Šitai, regi – viedzma!“

Su Rasos švente skaičiaus 5 magija dar nesibaigia. Penkianarė Raganos (ar apskritai Deivės Motinos) struktūra, regis, senais laikais lėmė ir mūsų penktadienio ištakas. Užtenka paminėti, kad jis buvo skiriamas babiloniečių Ištar, romėnų Venerai (lot. dies Veneris, pranc. vendredi), germanų Frėjai (šved. fredag, vok. Freitag, angl. Friday), rytų slavų ir gruzinų šv. Paraskevai Piatnicai, osetinų Švč. Mergelei Marijai – išimtinai dievų motinoms ir vaisingumo deivėms.

…Rodos, tik vakar, nugalėjusi pikčiurną senę Žiemę, pakalnučių kloniais praėjo jauna žaliaakė Jorė. Deivė Motina, nematoma ranka laimindama nuotakas, jų nuometus pabarstė baltais penkialapiais obelų žiedais… Gėlėmis vainikuotos mergės ąžuolų lapais vėl puošė Rasos šventės vartus, jaunikaičiai į dangų kėlė stebulę – ugnies žvaigžde nėrusi į upės vandenis vėl užgimė nauja Vasarvidžio deivė… Nesustabdomai sukasi laiko ratas.