Toliau aiškinuosi, kas labiausiai paveikė užrašinėjant Vilniaus pokario naujakurių pasakojimus. Štai dar vienas kone visus interviu susiejantis dalykas: vaikystė per karą, stiprieji karo ir pokario vaikai. Tos kartos nevienija bendri juokeliai, bendri atrakcionai ar žaidimų aikštelės, multfilmai arba kramtoškių popierėliai. Juos vienija vaikystė su tam tikrais pragaro elementais. Kiekvieno vis kitokiais – imtais iš vis kito pragaro varianto – ir kiekvieno su kitokiomis prošvaistėmis. Ir dar juos vienija tai, kad jie patys apie savo vaikystę to niekada nepasakytų.

Nepasakytų, nes seniai priprato girdėti apie karą kalbant visai kitaip – faktais, skaičiais, o ne patirtimis, ir ypač ne vaiko patirtimis. Todėl jie neturi savo patirčiai provaizdžio. Vaikas yra tas, kuris gali pasakyti, kad karalius iš tikrųjų nuogas, – tą sako Anderseno pasaka ir tą analizuoja vaikystėje Holokaustą išgyvenęs psichiatras Dori Laubas. Vaikai identifikuoja situacijos absurdiškumą, blogį arba gėrį, viso to neaiškindami. Žinoma, jeigu tik anas vaikas lieka neišnykęs iš pasakotojo atminties, neužklotas iki nematomumo bendrųjų faktų ir politinių aiškinimų sluoksniu. Tos visos papasakotos vaikystės liko ir liks atskiros – nebendrinamos į vieną išvadą ar tezę, nesaistomos ir nelyginamos. Labiau nusėdusios veido bruožuose negu istorinėse knygose.

Vieną vasaros rytą dešimtmetė Libė sėdo prie stalo pusryčiauti su kitais trimis vaikais – broliuku ir dviem sesutėmis. Pasakojimas apie tuos pusryčius (vien apie sėdėjimą prie stalo, ne apie valgymą ir ne apie tai, kas vyko po to) užtruko ilgai – gal net kokias penkias minutes. Rekomenduoju pabandyti penkias minutes pasakoti apie susėdimą ir sėdėjimą prie stalo – taps aišku, kad tai kažkas kita, ne paprastas pasakojimas. Libė, broliukas ir sesutės sėdi prie stalo kaip kas rytą, apie devintą valandą ryte jie susodinti pusryčiauti. Tačiau mama nerami, mama nesėda šalia, ir čia jau kažkas kitaip, nebe taip kaip kas rytą. Ji užsimeta vyresnės sesers šalį ir kažkur išeina. Vaikai toliau sėdi prie stalo, vyresnė sesuo turi juos prižiūrėti. Tada pasigirsta sprogimas. Nuo garso sudreba etažerė, nuo jos nubyra daiktai. Vaikai išsigąsta, apsiverkia. Mama grįžta, irgi verkdama, liepia visiems kuo greičiau ruoštis. Visi vaikai susėda į sunkvežimį, mama – šalia jų, ir išvažiuoja. Sunkvežimis prigrūstas kitų moterų su kitais vaikais, vyrais, žodžiu – žmonių. Libė niekur, nė karto per visą pasakojimą nemini, kad tie žmonės yra žydai kaip ir jie. Nes tai jos atsiminimuose visiškai nereikalingas apibendrinimas, tai yra tiesiog įvairūs žmonės – kai kurie pažinoti iš anksčiau, kai kurie tik čia sutikti. Važiuoja link Zarasų. Libė galvoja, kad, kaip visada, Zarasuose aplankys vyriausios, jau ištekėjusios, sesers šeimą, pailsės, pavalgys ir viskas bus kaip anksčiau. Ne, neužsuka. Važiuoja link Latvijos sienos. Pravažiuoja, važiuoja link Rusijos. Už Daugpilio, pačiame Rusijos pasienyje, visus išlaipina. Sunkvežimis nuvažiuoja atvežti kitų, o jie laukia. Ir tada, po trijų dienų, susirinkus didžiulei, iš visur suvežtai miniai, prasideda ėjimas. Jie eina vis greičiau ir vis sunkiau. Libė prisimena, kad suaugusieji visąlaik ragino, kad mama, nešdama trejų metų broliuką, visą laiką ragino eiti, nesiilsėti, eiti. „Bet mes gi vaikai buvom!“ – sako Libė. Visi suaugusieji ragino eiti. Ji – vaikas suplyšusiais batais, beveik basomis – nuskurusi iš paskutiniųjų ėjo. Labai norėjo miego, bet ėjo, nes girdėjo, kad „vokiečiai vejasi“. Tik taip – be jokio paaiškinimo, kaip vaikystėje, taip ir dabar, po daugelio metų, pasakodama, tiesiog – „vokiečiai vejasi“, aiškiai įvardydama metafizinį blogį, o ne politinę galią. Taip ėjo mėnesį. Po mėnesio jie pasiekė nedidelę geležinkelio stotį, juos sulaipino į vagonus ir išvežė. Libės vagoną išlaipino Tatarstane, mama su vaikais prisiglaudė kaime netoli Kazanės.

Maždaug tuo metu, kai Libė keliavo baisiąją kelionę, Bogumilas su mama Vilniuje stebėjo, kaip tėvas su kitais karininkais duoda priesaiką. Jo tėvas buvo lenkų atsargos karininkas ir namų puošybos elementų mūrininkas, dekoravęs daugybę namų Vilniaus naujamiestyje. Bogumilas žiūri ir stebisi, kodėl kai kurie iš duodančių priesaiką – su kepurėlėmis. „Taigi čia priesaika!“ – sako jis mamai. Jie žydai, ramiai paaiškina mama, jiems negalima nudengti galvos. Kitą rytą mama tėvą išlydi į traukinį ir jie lieka penkiese: mama, trys broliukai ir močiutė. Jauniausias broliukas mirė netrukus – susirgo, o vaistų gydyti nebuvo. Karą du likę broliai pragyveno Vilniuje su močiute ir mama. Tėvas liko gyvas, bet niekada nebegrįžo, nes būtų buvęs nužudytas kaip kiti jo bendražygiai, pabandę grįžti. Vos karui pasibaigus, Bogumilo mamą ištrėmė. Tardydami sakė jai: tavo vyras imperialistas, o tavo vaikai banditai. Mama atsakė: kokie jie banditai, jeigu vienam dešimt, o kitam aštuoneri? Mama suspėjo pranešti Bogumilui, kuris kalėjimo langas yra jos. Jis prieidavo prie to lango ir ji pamojuodavo skarele. Mamą ištrėmė kasti dujotiekio, vėliau – statyti fabriko Gruzijoje. Vos tik ištrėmė mamą, netrukus mirė ir močiutė. Dviese telikusius broliukus pažįstami perspėjo, kad jų ieško sovietų saugumas ir jie savo namuose likti negalėjo. Slapstėsi, kaip mokėjo: nenorėjo į vaikų namus, nes tikėjo, kad ten jais atsikratys. Arba pavers komunistais. „Nors manęs turbūt nebūtų pavertę!“ – sakė Bogumilas. Jis, kaip vyresnis, įsidarbino batsiuvio padėjėju. Paskui nuėjo mokytis tekintojo amato, tik tam reikėjo pakoreguoti dokumentą: pasisendinti, kad būtų penkiolikmetis, nes tik nuo tokio amžiaus priimdavo. Vilnius buvo gimtas, savas ir labai Bogumilo mylimas miestas, o jis pats – širdingiausias ir linksmiausias žmogus, kurį man pačiai pasisekė pažinoti nuo vaikystės. Ir po daugelio dešimčių metų pasakodamas Bogumilas viską sudėliojo kaip kvapą gniaužiančią nuotykių istoriją. Trumpai ir liūdnai paminėdavo mirtis ir netektis ir vėl smagiai atgydavo pasakodamas apie vaikiškus atradimus ir sprendimus bandant išgyventi mieste, kuris per kelerius metus iš draugiškiausios vietos pasaulyje virto kraupia ir pavojinga.

Marijos karas buvo dar kitoks – ne Vilniuje, o mažame miestelyje. Siautėjantys rusų kareiviai, vėliau griežtieji vokiečiai – mama nuo jų kurį laiką slėpė kitatautę kaimynų mergaitę, vėliau ši perkelta kitur. Tėvas suimtas, paskui ištremtas, o nėščia mama, močiutė ir Marija netrukus, su dar trimis šeimomis lindėdamos bunkeryje, girdėjo, kaip sudega viskas – visas miestelis, taip pat ir jų namai. Jos trys liko be tėvo, be jokio turto, be namų, be nieko, netrukus – su naujagime sesute. Prisiglaudė ištuštėjusiame dvare. Ten buvo karvė, tad Marija gaudavo šiek tiek pieno. Paskui padegėliai rado į dvaro parko tvenkinį nuleistus lašinių pilnus bidonus. Neilgai trukus visus dvarą užėmusius padegėlius išmetė sovietinė įgula. Mamai iš sudegusio ūkio tebuvo likęs vienintelis turtas – arklys, už jį du pasamdyti darbininkai padėjo pastatyti mažą vieno kambario lūšnelę su krosnimi. Būtent padėjo, nes statė mama. Tai buvo vieno mažyčio kambarėlio namelis, apkamšytas samanom, iš vidaus apklijuotas laikraščiais – bet su krosnimi. Ten įsikūrė. Mama laikė ožką ir vištų, kurios žiemą glaudėsi tame pačiame kambarėly. Vandens nebuvo, buvo tvenkinys gyvuliams, o jos tą patį vandenį pavirindavo ir gerdavo. Vasarą tvenkinys išdžiūdavo, ir vandenį maistui, gyvuliams ir daržams nešdavo iš ežero, esančio už 2 kilometrų. Neturėjo ne tik elektros, bet ir pinigų žibalui. Mama padarydavo riebalinę lempelę; Marija ruošdavo pamokas, o mama megzdavo. Mezginius keisdavo į bulves. Bobutė kiekvienąkart suskaičiuodavo bulves, numatydavo, kiek bulvių kiekvienai iš jų tenka iki pavasario, ir padalydavo kiekvienai dienai. Maistas Marijos pasakojime minimas dažnai. Mama bandė auginti gyvulius, bet jie nuolat sirgo ir krito, kartais tekdavo – neišsiduodant močiutei – valgyti kritusius. „Mama klausė: ar žviegė kiaulė? Ir mes nutarėm, kad jinai žviegė, nors turbūt ne… Bet mes nutarėm, kad jinai žviegė.“

Baigėsi karas ir ilgainiui visi atsidūrė Vilniuje: Bogumilas tapo tekintoju ir vieną rytą, išėjęs į darbą, gatvėje sutiko mamą (jai po tremties buvo uždrausta gyventi Vilniuje ir liepta įsikurti Lenkijoje, bet ji tiesiausiu keliu grįžo į savo miestą ieškoti vaikų). Libė, po karo grįžusi į Lietuvą, įsikūrė tėvų namely. Po kelerių metų, draugės kviečiama, atvažiavo į Vilnių pasisvečiuoti, įsidarbino batų fabrike, sutiko savo meilę ir pasiliko. O Marija, kuri prie tos riebalinės lempelės ruošdama pamokas mokėsi puikiai, atvažiavo studijuoti į universitetą, tapo mokslininke ir liko Vilniuje. Kokie pragaro atšvaitai persekiojo tuos žmonės jiems vėliau čia gyvenant, įsikuriant, rūpinantis šeima, dirbant, ilsintis ir linksminantis? Ėjimas nuo mirties visą mėnesį kruvinomis kojelėmis, mama, mojuojanti skarele pro kalėjimo langą, ir tuo pat metu šaltuose namuose mirštanti močiutė, ožkelė, ankštame vieninteliame lūšnos kambarėly nusilaužianti ragą (nes nėra kur apsisukti) ir aptaškanti viską krauju. Spėju, kad niekada niekas iš vadinamosios „tolimesnės aplinkos“ tų atšvaitų nei matė, nei girdėjo, bet kažkaip jie tuose žmonėse buvo juntami; tie pasakojimai jų veiduose transformavęsi į šypsenas, reakcijas. Be galo gaila bus tos kartos netekti.

Sulig 2019-aisiais pasibaigė ir trejų metų tyrimas, kai įrašinėjome ir tyrinėjome istorijas žmonių, kurie pokariu atvyko gyventi į Vilnių. Šis tekstas – tai labiau nostalgiškas atsisveikinimas su malonia užduotimi kalbėtis su seniausiąja dabartinio Vilniaus gyventojų karta ir gal šiek tiek, kiek įmanoma, dėkojimas tiems, kurie pusę dienos, kartais ir ne po vieną kartą, mums pasakojo, aiškino, kantriai kartojo, ko nesupratome ar nebeprisiminėme. Vilniečių istorijos leidžia pamatyti kintantį, „nearchitektūrinį“ miesto vaizdą, susidedantį iš gyvenimo praktikų, motyvacijų, iš baimių ir norų, iš mezgamų ir nutrūkstančių santykių. Vilnius buvo ir tebėra sudarytas iš daugybės skirtingų socialinių ratų – vienaip gyventa ir vienaip pasakojama žmonių, kuriuos vienija studijos universitete, kitaip – tų, kurie atvyko į amatų mokyklas ir dirbo kombinatuose ar fabrikuose, tų, kurie grįžę iš tremties mėgino slapta laikytis kartu ir išgyventi bet kokia kaina, galiausiai – pagal tautybes pasiskirsčiusių žmonių ratuose, kurie šiek tiek jungėsi, bet iki pat sovietmečio pabaigos taip ir nepradėjo lietis.

Itin graži tų pasakojimų dalis – tie, kurie leidžia kitaip pamatyti vietas, kurias matome kaip tuščias ir nykias, – senų tipinių daugiabučių kvartalus, didžiules teritorijas apimančius transporto mazgus, ištuštėjusias ir apleistas buvusias (arba – vis dar) pramonines teritorijas, per kurias nejauku ir eiti, ir važiuoti. Asmeninės miestiečių istorijos keičia miestą ne mažiau nei nauji architektūriniai elementai arba meniniai akcentai. Būtent taip. Visi šie ilgi pokalbiai su žmonėmis, Vilniuje gyvenančiais bent jau nuo pokario, man iš naujo sukūrė miestą, kurį maniau ir iki tol neblogai pažįstanti. Atsirado keistai gražios to miesto vietos ten, kur niekad nebūdavo nieko įdomaus. Pasak Vladimiro Toporovo, vietos, kuriančios miesto grožį, miesto gyventojui yra anaiptol ne tos pačios, kurios žavi turistą panoraminiais ar architektūriniais vaizdais. Tai tos, kurios pripildytos istorinio laiko – tiesiog laiko, kartais ir be jokių didingų įvykių jame.

Viena iš tokių naujai gražių vietų yra, pavyzdžiui, vadinamoji Spaudos rūmų sankryža. Šis didžiulis transporto mazgas kažkada uždengė dalį jau nugriautų ir iškraustytų Karolinkos ir Viršuliškių kaimelių. Karolinkos kaime – tiesiog ten, kur dabar yra viena iš didžiulės sankryžos atšakų, – gyveno geroji darbščioji Irena, kuri stropiai mokėsi, nuo mažens rūpinosi dviem neįgaliais broliais, padėjo tėvams įvykdyti normas dirbdama fermoje (ši buvo dabartinio Žvėryno pakraštyje) ir prižiūrėjo daržus aplink namą. Irenos pradinė mokykla buvo kiek didesniame Pilaitės kaimelyje, o vidurinė – prie Šv. Rapolo bažnyčios. Paauglystėje kasdien, eidama į vidurinę, ji pakeliui pardavinėjo Karolinkoje užaugintą produkciją – daržoves, pieną, kiaušinius, – prie nuolatinių klientų durų tiesiog palikdavo ryšulėlius ar indelius. Šalia, tame pačiame Karolinkos kaime, gyveno Alberta, gabi siuvėja, kuri siuvo viską, ko tik kas paprašydavo, net ir prabangias sukneles ponioms – jas kartais tekdavo atkurti tik pagal neryškią nuotraukėlę laikraštyje, nes tokiu būdu pirmiausia plisdavo mados. Ponios likdavo patenkintos, o jauna siuvėja visada turėjo darbo. Būtent ji mums pasakojo apie nelaimingą lenką senuką, kuris, visą gyvenimą pragyvenęs Karolinkoje, antrosios lenkų repatriacijos bangos (ši anaiptol nebuvo vien savanoriška) metu puolė į desperaciją ir griebėsi kirvio: bėgiojo jį įsitvėręs aplink savo jau atimtą namą ir šaukė, kad niekam jo neatiduos. Nieko blogo nepadarė, tik šiek tiek išgąsdino naujakurius ir išreiškė savo begalinį skausmą dėl prievartinio „grįžimo į tėvynę“ iš namų, kuriuose visą gyvenimą gyveno.

Kitapus – dabar jau esančios, bet tada dar net nenumanomos – Spaudos rūmų sankryžos, Viršuliškių kaimelyje, gyveno garso inžinierius Pranas, atsikraustęs ten per tą pačią antrosios lenkų repatriacijos bangą, kai pigiai nusipirko namelį iš išvykstančios pagyvenusių lenkų šeimos. Iki to laiko Pranas jau buvo porą kartų kalintas už antisovietinių religinių atsišaukimų platinimą ir ketverius metus praleidęs tremtyje. Pirmasis ir pagrindinis Prano darbas buvo rūpintis Lietuvoje statomų filmų garso kokybe – būtent dėl to gabus fizikas net ir po tremties buvo pakviestas apsigyventi Vilniuje ir dirbti kino studijoje. Tačiau vienkiemyje užaugusiam Pranui norėjosi ir kitokios veiklos. Viršuliškėse jis įkūrė nemažą ūkį: augino gyvulius, paukščius ir daržus. Kaip vėliau paaiškėjo, ir talentingoji siuvėja, ir darbščioji Irena iš Karolinkos ūkiškąjį garso inžinierių puikiai pažinojo (nors mes su jais visais susipažinome skirtingais būdais).

Karolinkos kaimo likutis, tik pradėjus statyti Karoliniškių mikrorajoną, 1971 m. atsidūrė viename didžiuliame ką tik pastatytų Lazdynų name. Kai atėjo eilė blokiniais namais užstatyti Viršuliškes, garso inžinierių Praną perkėlė į kitą pusę sankryžos – į ką tik pastatytas Karoliniškes. Čia vietoj vištų, karvių ir kiaulių pagrindiniu jo laisvalaikio užsiėmimu tapo patefonas su nuolat pildoma plokštelių kolekcija. Vieną jų – L. van Beethoveno I simfoniją, šokinėjančios penkiasdešimtmetės adatėlės labai „sušiuolaikintą“, – turėjome ramiai išklausyti po to, kai užrašėme trijų valandų pasakojimą ir atsigėrėme vaistažolių arbatos. Žvėrynas po truputį iš savo pakraščių išsinaikino fermas, Pilaitė – kaimelis, kuriame Irena lankė pradinę mokyklą, – netrukus irgi buvo užstatyta didžiuliais namais. Irenai visi šie jos gyvenamųjų vietų pokyčiai netapo jokiu reikšmingu lūžiu. Ilgas, kaip gera pusė kaimo, Lazdynų daugiabutis, kuriame įsikūrė ir ji pati su šeima, ir jos visą gyvenimą stropiai prižiūrimi broliai (dabar jau senukai), jai tėra namas, kuris iš esmės nesiskiria nuo ankstesnio namelio Karolinkoje. „Galėčiau augint daržą ir čia, – sako Irena ir rodo į pievelę tarp daugiabučio ir Architektų gatvės, – bet kad pavogs gi viską, dabar tokie laikai…“ Gretimoje laiptinėje įkurdinta talentingoji Alberta ir toliau siuvo. Siuva ir dabar, beveik įpusėjusi devintą dešimtį. Persikraustymas jos gyvenimo neapvertė ir net nesukrėtė, juolab kai taip netoli: pirmaisiais metais nesunkiai suvaikščiodavo iki ankstesnių namų parsinešti vis atgal grįžtančio katino.

„Mes vilniečiai, – sako Irena, – mes visada buvome vilniečiai.“ Ir tikrai – taip ir yra. Ši kelių kaimelių virtinė – ar su blokais, ar be jų – yra jos viso gyvenimo vietos, bendru vardu vadinamos Vilniaus miestu. Jis toks čia yra: be pilies, be katedros ir net be universiteto. Su išnaikintomis fermomis ir ganyklomis, nostalgiškai prisimenamais daržais ir nuolatinėmis statybomis. Tikrų tikriausias miestas.

Dar viena laiko prisipildžiusi ir visiškai pasikeitusi vieta – Naujininkų plotai pakeliui į oro uostą ir aplink stotį. Ten po karo gyveno Vladimiras. Nedidelis namelis, kuriame Vladimiro dėdė, teta, pusseserė, mama, jis pats ir vėliau dar viena našlaitė likusi pusseserė nuomojosi 10 kvadratinių metrų kambarį, buvo maždaug toje vietoje, pro kurią dabar kiekvienąkart reikia pravažiuoti pasukus iš aplinkkelio link oro uosto. Septyniolikmetis Vladimiras vertėsi visaip, kaip tik pajėgė. Sąlyginis stoties artumas tada buvo labai patogus: vaikinas pardavinėjo mamos virtą šaltieną trumpam sustojančių traukinių keleiviams arba perpardavinėjo cigaretes iš karo namo grįžtantiems kareiviams. Taip uždirbdavo duonai ir pasukoms, pigiai perkamoms iš pieno kombinato. Jis miegojo po stalu tame vieninteliame kambarėlyje, kuriame glaudėsi dar penki šeimos nariai, po galva pasidėjęs batą ir kelias malkas. O šalia namelių – kur dabar Naujininkų daugiabučiai ir didžiuliai transporto mazgai, iš visur vedantys į oro uostą, – driekėsi plynės ir kalvos, kur visi, kas tik netingėjo pasisodinti (ir turėjo ką), augino bulves. Kažkur čia buvo ir pirmoji Vladimiro – vėliau tapsiančio legendiniu Lietuvos tinklininku – sporto aikštelė, nes aplinkinių lūšnų jaunuoliai tiesiog rinkdavosi į lygesnę pievą žaisti kamuoliu. Vėliau įspūdinga šio pokario užgrūdinto vaikino sportinė karjera išsiplėtė į kitas, daug tolimesnes geografines erdves, tačiau pradžia buvo šioje keistoje nejaukioje erdvėje.

Važiuodama per tas diachroniškai įkrautas vietas (o jų per visą Vilnių radosi nepalyginti daugiau nei šios dvi, apie kurias papasakojau), dabar jaučiuosi, lyg žiūrinėčiau turistinį atviruką, kurį kraipant tramvajai virsta arkliais, dingsta elektros stulpai ir apmažėja spalvų. O jie, senosios kartos vilniečiai iš Karolinkos, Šnipiškių, Centro, Žirmūnų, Naujininkų ar Bukčių, – visi akyse ir mintyse nuolat turi tuos du besimainančius atviruko vaizdus. Ir dar daugiau negu du: vietovėse, kurios jiems yra svarbios ir savos, jie mato visą lėtą miesto virsmą. Į turistams parduodamus besimainančius atvirukus paprastai sudedamas miesto centras, pagrindinės aikštės ir svarbiausi viešieji pastatai – lygiai kaip ir į miesto sampratas ir vaizdinius. O tie virsmai, kuriuos atmintyje laiko Irena, Pranas, Vladimiras ir Alberta, nesusiję nei su reprezentacinių Vilniaus vietų kaita, nei su svarbiausiais miesto įvykiais. Tai mažieji virsmai, tiesiog leidžiantys pasakyti „Mes visada buvome vilniečiai“ taip, kad tai nuskambėtų lygiai kaip „Mes visada buvome jurbarkiečiai“ arba „Mes visada gyvenome Utenoje“ – be jokių implikuotų nuorodų į itin seną architektūrą, vaizdingas kalvas ar didžiausią Rytų Europoje barokinį senamiestį. Nurodant vien tik vietas, kuriose vaikščiota, dirbta, žaista kamuoliu, rūpintasi artimaisiais, vargta ir džiaugtasi. Jokia vieta, kur visa tai vyko, nebėra nei tuščia, nei nyki – nei tam joje gyvenusiam žmogui, nei man, besiklausančiai to žmogaus pasakojimo, nei bet kam, kam tą pasakojimą vėliau perpasakosiu.

Kaunas yra perlas. Kaunas net galėtų būti mažąja Ryga. Kaunas galėtų būti perlu, bet vis užsispiria toks netapti. Ir netaps, kol klostysis tokios padėtys, kokioje dabar yra atsidūręs jo perlas – pašto rūmai. Kol miesto galvų laikysena tokiais klausimais bus štai tokia nyki, sudaranti įspūdį, kad vietovė yra ir liks apleista. Kaunui, kaip, beje, ir Vilniui, trūksta šiltų rankų, šiltų akių, šiltų širdžių. Šiuo požiūriu Vilnius ir Kaunas – absoliutus dvimiestis, nors visu kitkuo – nė per nago juodymą. (Vilnius? Čia daug kas tik liūdnyn ir degradyn.) O Kauno pašto rūmų padėtis neįtikėtina: nėra už ją atsakingų, visi turi motyvų ir argumentų nusiplauti rankas.

●

Rugsėjo vidurys, o kavinėje, kur atsisėdau užrašyti šitų žodžių, ant staliukų – tulpės, geltonos tulpės. Kaip niekada nesibaigsiantis in memoriam „Tulpei“.

●

Netikėtai gražus Vytis santakoje. Nagrinėju, kas gi apžvalgininkams čia kėlė patinišką agresiją. Kas?

●

„Priešaušris“ Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje. Labai gera paroda. Tokia galėtų būti ir nuolatinė ekspozicija. Tai būtų tai, ko dabar truputį trūksta vilniškėje Nacionalinėje dailės galerijoje (NDG). Ypač tas „priešaušrio“ stygius išryškėjo, kai NDG atnaujino, gana vykusiai ir motyvuotai, „mūsų laikų“ rodmenis.

●

„Tiesa“ – M. K. Čiurlionio autoportretas? Kai priešais paveikslą atsistoji šiek tiek kairiau, į tave žvelgia Raimundas Katilius. Tokia dvasinė sąsaja.

Dabar jau žūtbūt reikia iškrapštyti „Karalių pasakos“ figūrų panašumus. M. K. Čiurlionio universalumas, genialumas: pro vidines stebėtojo akis praslenka ištisa virtinė konkrečių asmenų ir įvairaus meto įvairių teatrų įvairių spektaklių personažų pavidalų. Apibendrinu: tai – „Žiedų valdovo“ gėrio jėgų provaizdžiai.

(Vaikystėje „Bičiulystės“ vyras man labai natūraliai sutapdavo su Oceola, seminolų vadu.)

●

Pirkta iš S. Čiurlionienės-Kymantaitės. Pirkta iš S. Čiurlionienės-Kymantaitės. Pirkta iš S. Čiurlionienės-Kymantaitės. Įkyrus leitmotyvas, pirkimų sonata. Sumos turbūt irgi yra užfiksuotos.

Ar tai svarbiausia priežastis, dėl kurios ši talentinga moteris daug ką nuteikdavo prieš save, kaip kad nuteikia ir šiandien? Turbūt ne. Tai irgi likimas – nuteikti prieš save, pelnytai ir nepelnytai.

●

Maironio muziejus. Maironio kortų stalelis. Ne sesuo Marcelė dėstė pasjansus. Taip reikėjo. Ir tik pamišę džirolamai savonarolos būtų galėję sakyti, kad tai šio pasaulio kunigaikščio altorėlis.

●

Tarpukario literatūros salėje (salelėje) – išdidintos Liūnės Janušytės ir Kazio Binkio figūros. Viena priešais kitą. Ak, tebesiginčija – girdžiu. Bet išgirsti, ką sako, pritrūksta klausos. Vaizduotė gali nuklaidinti. O reikėtų kada išgirsti ir užrašyti. O tada išgirsti, kas taip ir liks neužrašyta.

●

Nieko nauja po saule. Anksčiau ar vėliau kiekvienas tuo įsitikina. Vienintelės žmogaus gyvenimą lydinčios naujienos – pamatymai, kad kas nors senstelėjo, paseno, suseno. Kad laiko dantys kurį nors gerokai apkramtė ir išspjovė.

Bet yra ir vienintelių atvirkštinių naujienų. Nustebti, kad kas nors irgi buvo jaunas. Be daugybės kitų, pasirodo, jaunas buvo Alfonsas Nyka-Niliūnas. Prancūzų kalba rašė diplominį apie egzotinius Pierre’o Loti motyvus. Bravo poetą nutapiusiam Adolfui Valeškai. Jo herojus – ne gražuoliškas, bet įdomaus androginiško, tikrai kiek egzotinio grožio. Ilgainiui tą grožį paėdė ir paslėgė seniokiški (neva jaunatviškai maksimalistiniai) „Dienoraščiai“.

●

Piešinys kuklioje tremties literatūros kertelėje. Jaunas buvo ir Vytautas Cinauskas, jaunas tremtinys, jauna palaidota jaunystė, meistriškai nupiešta jauno tremtinio, būsimojo portreto virtuozo Vytauto Ciplijausko – dailininko, šiemet tyliai užgesusio po ilgos ligos. Lyg nepastebimai. Yra mirčių, iš kurių pučiamas šurmulio burbulas (beveik mirties šou, savotiškas žanras žiniasklaidoje). Ir yra mirčių, kurių – lyg nebūta.

●

Ne kažin koks iš manęs ekstrasensas, bet iš Eduardo Mieželaičio jaunystės atvaizdo perspausdinio tvoksteli tokia galinga energija, jog net baugu – kad nutvilkys, sujauks. (Kodėl E. Mieželaitis, ne kuris kitas, apie kurį būtų galima prabilti? Nežinau, argi čia aš renkuosi…) Jei nebūtų pernelyg slėpininga, būtų galima vynioti mintis apie asmenybinės energijos metamorfozes konkrečioje istorinėje ir buitinėje terpėje.

Raudonosios armijos uniforma; karo korespondentas; tiesos kruopelė, kurią jis pasiryžo pasakyti tik „Nereikalingame žmoguje“, – apie karo pradžios baisybes ir sovietinių „karvedžių“ absurdiškus sprendimus; neišsakyti likę vėlesni šios armijos karo nusikaltimų baisybių akmenys…

●

Juodos Nacionalinio Kauno dramos teatro „Sombro“ reklamos. Teatras – spalvingas menas, bet jo spalva – teatrališkai juoda. Metafizinė juoda. Juoda tinka teatrui; „Sombras“ – spektaklis apie teatrą. Norėčiau, kad vaidintų visa Senoji Trupė. Bet kad jie būtų jauni.

●

Vilnius be gailesčio sunaikino savo „atmosferines“ vaistines. Kaune per kažkokius stebuklus išlikusi „Vilties“ vaistinė. Net jei nieko nereikia, visada ko nors užeinu. Išgirsti unikalaus interjero elemento – vargonais be garso grojančių vamzdelių. Pažvelgti į dar vieno neseniai „tyliai“ mirusio talento, Antano Kmieliausko, freską. (Dėl to „tyliai“ turėčiau skaudžių priekaištų konkrečiam transliuotojui.)

Vaistinė lyg tyčia prie pat pašto rūmų… Laikykis, „Viltie“.

●

„Urmo“ miestelyje, senojoje savo vietoje, nebėra „Fabriko komiso“. Lyg ir persikėlęs į kitą kampą, pakeitęs pavadinimą, bet kabo apiblukęs raščiukas: „Nedirbame.“ Įdomi buvo ta senoji vieta: kilometrai skaitytų ir neskaitytų knygų sąvartų ir vos vienas kitas palei jas maklinėjantis senjoras. 2011 m. lapkričio 5 d. pirkau čia knygelę apie save – Sergejaus Michalkovo „Fintifliuškin“. Šitai suvokti 2019 m. rugsėjo 14-ąją nei skaudu, nei ką – vien lengvas vėjelis iš kažkur, gal nuo Nemuno.

●

Prisikėlimo bažnyčios terasa. Vienintelis aukštis, kurio nebaisu.

●

Šv. Jurgio bažnyčia. Aplinkui tvyro Vinco Mykolaičio-Putino aprašytoms ankstyvo rudens popietėms būdingas šiltas ilgesys.

Visai šalia, kur dabar asketiškai prašmatnūs svečių namai, veikė Kauno P. Mažylio medicinos mokykla, kurioje norėjau mokytis. Gal taip ir būtų buvę, bet sovietmetis nusirito į istorijos šiukšlyną, o Atgimimas daugeliui keitė planus.

Kas būtų, jeigu būtų… Istorikų neva nemėgstamas, tačiau be perstojo žaidžiamas žaidimas.

Čia taip gera. Bet tenka būti ir ten, kur bloga. Bet reikia būti ir ten, kur bloga.

Kaip ten sakė M. K. Čiurlionis? „Jei tik pats būčiau buvęs šviesesnis…“

●

Kaipgi be gastronomijos?! Kol Kaunas išsiverda šilkinės košės (net jei vien tik rudens mugei), kol neužleidžia visų gastropozicijų kebabams ir tortilijoms, tol dar galės turėti jėgų.