Rugpjūčio 2 dieną Biržų krašto muziejuje „Sėla“ pristatyta Lauros Dzelzytės paroda „Rūpintojėlio atminai“. Iš Biržų kilusi menininkė, gyvenanti Londone, studijavo Kembridže, yra Karališkojo menų koledžo vaizduojamojo meno magistrė, kultinio RCA žurnalo ARK redaktorė. 2024 metų birželį Londono „Way Out East“ galerijoje buvo eksponuotas jos ir Biržų tautodailininko Algirdo Butkevičiaus bendras projektas – „Rūpintojėlio atminai“. Išplėstas variantas miesto šventės proga dviem mėnesiams atkeliavo į Biržus.

Anot L. Dzelzytės, emigrantų prisiminimai apie tėviškę, gyvenant toli nuo buvusių namų, per laiką transformuojasi. Rūpintojėlis, kaip lietuviškos pasaulėjautos simbolis, praranda savo slegiantį, sunkų žemišką medžio pavidalą ir tampa ryškiu, švytinčiu bažnyčios vašku ir pakelių rugiagėlėmis kvepiančia namų vizija.

A. Butkevičiaus specialiai iš Biržų ąžuolo išdrožtas Rūpintojėlis tapo instaliacijos prototipu. Vaškiniai Rūpintojėliai yra viena parodos dalis, kitą sudaro didelės apimties tapybos darbai: „Mano pirmoji komunija“, „Apreiškimas“ ir kiti. Rūpintojėlių skulptūros kuriamos iš karšto vaško – ne vienu ypu, greitai, o ištirpintą vašką teptuku dažant ir vėsinant. Sluoksnis po sluoksnio, valanda po valandos, diena iš dienos. Procesas – kaip meditacija, kol materija (dažai, vaškas) įkūnija idėją.

Parodos pristatyme L. Dzelzytė kalbėjo apie tapatybės paieškas gyvenant svečioje šalyje, moters identitetą, stereotipų laužymą. Nors jos gyvenimą galima įvardinti kaip sėkmės istoriją, kasdienybė nėra lengva. Galbūt todėl A. Butkevičiaus medinis Rūpintojėlis rymo namų Londone miegamajame – kaip įžeminimas, inkaras. Priminimas, kad viską nešiesi su savimi? Kad visada yra kur grįžti?

Laura Dzelzytė. Rūpintojėlio atminai. Parodos rengėjų nuotrauka

Ar pavyko prišaukti prisiminimus ir išsakyti neatšaukiamą realybės sunkį? Kaskart, kai muziejaus lankytojus kviečiame apžiūrėti parodą, jie turi praskleisti sunkų, tamsų durų uždangalą. Kaskart man tai primena Nijolės Miliauskaitės „Uždraustą įeiti kambarį“. Tai yra parodos autorės idėja – įveikti kliūtį, peržengti. Lyg kvietimas patirti kitą realybę. Taip kuriamas nuostabos, paslapties efektas.

Medinis Rūpintojėlis ir įvairių spalvų iš vidaus šviečiančios jo variacijos – ritualinis sugrįžimas? Kiek gali būti universali, atpažįstama tokia autentiškos patirties transformacija, autorefleksija? Ar žiūrintysis patiria tas įtampas, gimstančias iš tamsos, blausiai apšviestų darbų, garsinio fono (skambančių sutartinių), šviečiančių spalvų, dinamiškų figūrų kontūrų paveiksluose? Autorei pavyko per originalią formą sujungti prarastąją tikrovę ir dabarties psichologinę būseną. Aišku, pirmiausia pamatoma raudonos spalvos Rūpintojėlio kartotė. Kaip sakė menininkė, pradžioje buvo sumanymas kurti tik raudonas vaškines skulptūras, bet tai būtų per daug vienareikšmė skaudumo, dramatizmo konotacija. O dabar kai kurios „popsinės“ spalvos šiek tiek glumina, bet būtent tokie yra vaikystės prisiminimai – visokie.

Būtent vaškas, ko gero, labiausiai išreiškia tą sugrįžimų ilgesį, iliuziją – trapumą, efemeriškumą; viduje augantį nerimą, kad tie Rūpintojėliai sudegs, išdegs, kad jie labai labai laikini. Kaip ir ta sugrįžimų iliuzija. Į namus, kurių nebėra. Vis dėlto vaškas, vaško žvakės yra sakralumo, tikėjimo, amžinybės ženklas. Galbūt Rūpintojėlio atminai – noras pakylėti gimtąją vietą iki sacrum. Galbūt, pasak Arvydo Šliogerio, tai ir yra „filotopija – meilės tam tikrai vietai apmąstymas“.

L. Dzelzytė teigia, kad jai labai svarbus konceptualumas. Pasikartojantis Rūpintojėlio motyvas – tai ne tik nostalgija, bet ir siekis išreikšti egzistencinį Friedricho Nietzschės „amžinąjį sugrįžimą“. Jai artimos Gilles’io Deleuze’o, Julios Kristevos idėjos. Menas gali suvaldyti chaosą, sukurti galimybę, užmarinti skausmą?

Kaip gaila, kad šiemet Biržų pilyje nebėra „Šiaurės vasaros“. Rūpintojėlių semantika nusipelno vertinimų ir diskusijų. Ir nors L. Dzelzytės darbai yra saugomi kolekcijose, eksponuoti įvairiose parodose, tėviškėje visada sunkiausia. Ir vis dėlto – išėjusiems sugrįžti?

Paroda veikia iki rugsėjo 28 d.

Visais požiūriais unikalią knygutę paaugliams (ir ne tik) – „Dra ta ta: Stasio Ušinsko marionečių pokalbis su lėlininku Rimantu Driežiu“ – išleido Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, skaitmenindama savo aukso fondus. Knygutės idėjos autorė buvo Sigutė Chlebinskaitė, o ją įkūnijo, pasinaudodami ir šiuolaikinėmis technologijomis, dailininkai Agnė Dautartaitė-Krutulė ir Rokas Bilinskas, maketuotojas Leonardas Mekionis. Knyga iliustruota Ušinsko lėlių eskizais ir jų „citatomis“, o naudodamasis QR kodo skaitytuvu gali pamatyti ne tik lėles judant, bet ir taip veikti leidžiančią jų vidinę konstrukciją (grafinio dizaino autoriai Antanas Skučas ir Margarita Valionytė). Knygutę gali vartyti iš visų pusių, spalvinti kai kuriuos piešinius. O tekstą sudaro marionečių pokalbiai su Rimantu Driežiu, kuris labai rimtai atsakinėja į jų klausimus, papasakodamas apie jų kūrėją Stasį Ušinską ir jo sumanymus. Klausimai byra iš visų pusių: kas mane sukūrė? Kas yra marionetė? Kiek man metų? Kaip parodyti, kad man liūdna? Kas yra patentas? Iš ko mano akys? Ir t. t. Neabejotinai knygelė skatina vaikų vaizduotę ir norą patiems kurti. Taigi sveikinam dar kartą ir – ačiū.

Pagaliau pasirodė ir ilgai laukta knyga apie aktorių Vytautą Paukštę, pradėta dar jam gyvam esant. Ją rengti drąsiai ėmėsi duktė Ada Paukštytė, o užbaigė teatrologė Daiva Šabasevičienė, ne vieną knygą apie mūsų teatro įžymybes – Valentiną Masalskį, Joną Vaitkų, Regimantą Adomaitį, Juozą Budraitį, Faustą Latėną –
parengusi. Visos šios knygos, nevienodai sėkmingos, padarytos panašiu principu – apklausiant liudininkus ir liudytojus, prisimenant kitų rašiusiųjų vertinimus, pakeliant dokumentus, užrašant pačios asmenybės mintis. Tai dideli, kruopštūs, ateičiai reikalingi darbai.

Knygoje apie Paukštę rašo teatro ir kino kritikai, vienas už kitą įdomiau pasakoja režisieriai, aktoriai ir dailininkai. Labai įdomu skaityti kai kurių aktoriaus kolegų, drauge dirbusių scenoje ir kine, pastebėjimus, kuriuos papildo ir tarsi patvirtina pluoštas puikių nuotraukų iš spektaklių, filmų ir margo gyvenimo. Man asmeniškai itin įdomus nedidelės apimties 1971 metų gastrolių dienoraštis, kurį rašo nevilties apimtas Paukštė, ir užrašuose atsispindi siaubingos sąlygos, prie kurių anuomet turėjo taikytis teatras gastrolėse – Rietave, Judrėnuose, Kaltinėnuose, tuometiniame Kapsuke; šiandieniniam žmogui gali pasirodyti kaip košmariškas sapnas, bet visa tai – tiesa. (Man teko būti su vilniečiais Plungės kultūros namuose jiems vaidinant precizišką vokiečių režisieriaus pastatymą – Schillerio „Klastą ir meilę“ su puse dekoracijų, prastai apšviestą spektaklį, į kurį publika su vaikais rinkosi visą pirmą veiksmą, stumdė kėdes ir nevaržomai kalbėjosi tarpusavy; teko rašyti ir apie Šiaulių teatro vargus pokario metais.) Galvoju, kad Paukštės paveikslą knygoje papildo laiškai ir sveikinimai nuo Justino Marcinkevičiaus, Sergejaus Jurskio, Algimanto Masiulio, Gražinos Mareckaitės, Rūtos Vanagaitės, klasės draugų, kolegų ir artimųjų, nors kartais prasprūsta dalykų, kurie susmulkina, subuitina kuriamą paveikslą. (Pamenu, kaip juokingai atrodė knygoje apie Liudą Truikį kažkokių moterėlių pasakojimai apie jo mėgstamas mišraines.)

Knygos apie Vytautą Anužį kol kas neturiu, tad – gal kitą kartą.

Palanga. Čia baltų debesų angelai sutūpę į laivą dangumi plaukia, čia dangus vosylkos mėlynumo ir žaluma tokios daugybės atspalvių, kokia tik ir gali būt gegužį, iš visų šonų mesianiškiems chorams čiulbant. Žmonės sustoja po medžiu ir žiūri įdėmiai pro šakas, vildamiesi patį giesmininką pamatyti… O va guli gražus baltas kiras papurusiom plunksnom šalikelėj ant pievelės, mašinos partrenktas. Jų čia daugybė skraido virš galvų ir, atrodo, ar nebus vaikus perėję pačiame kurorte, ne prie jūros.

Bet toj rojaus palangėj dar šalta – vėjai siautėja ir liepia kantriai laukti. Sulindusi į pusšiltę striukę vaikštau ir dairausi naujovių. Matau, kad švaru, baigiama tvarkytis sezono atidarymui. Nemažai čia atvyksta visokio plauko ekskursijų, mokykliniai autobusiukai iš toliau atveža vaikų. Bet va: Palangos koncertų salė, kurios visi tiek laukė, skirta (o gal tik tokiu būdu pàgerbta?) Stasiui Povilaičiui, jo parašas puošia rytinę sieną. O kodėl ne Eduardui Balsiui ar Baliui Dvarionui? Kad ir koks žavus, subtilus ir talentingas buvo šis estrados dainininkas, tas vienišas užrašas ant pastato mane nustebino ir nuvylė. Su nostalgija prisimenu laikus, kai su tėvais, ar vėliau – su vyresne seserim, lankydavom klasikinės muzikos koncertus senojoje apgriuvusioje estradoje, sėdėdavom ant žemų medinių suolelių, panirusių į žoles, kartais net per lietų po atviru dangumi, su skėčiais arba lietpalčiais apsigaubę, nes svarbiausia buvo muzika. Dalis publikos stovėdavo už tinklinės tvoros, juosiančios estrados teritoriją, po medžiais – ir taip per visą koncertą! Vakarų vėjui pučiant, kartais padvelkdavo netoliese esančiais Mokslų akademijos vilų „laukiniais“ tualetais. Bet Balys Dvarionas, fraku apsivilkęs, gražus ir lengvas lyg paukštis, toliau sau diriguodavo savo mėgstamą Piotro Čaikovskio 6-ąją. Prie visokių kvapų buvom pratę, toks buvo XX amžiaus 6-asis dešimtmetis. O ir dar keli.

Vasaros koncertų afiša blankoka – Edmundo Kučinsko vakaras, Kosto Smorigino trio, juokų dozę pateikti žada bilietų platintojai. Su juokais Lietuvoje geriau jau nejuokauti. Ir nė vieno klasikinės muzikos koncerto! Palangos savivaldybę, matyt, tokia kryptis tenkina, nėra ten rimto kultūrtrėgerio. Tenkina ir tai, kad kai kuriose gatvėse suoliuko pavargėliui nerasi – nors sėsk ant tvoros. Gerai, kad nors išvartytus granito šaligatvius keičia dailiom rausvom plytelėm. Ant išgražintų, renovuotų ar naujai pastatytų namų gatvės pavadinimo nepamatysi. O štai pereinamame sodelyje priešais bažnyčią pastatytas paminklas generolui Jonui Žemaičiui stovi iki galo neįrengtoje, netvarkomoje vietoje: gėlės sustumtos bet kaip, o juodo akmens paklotė visa apdulkėjusi, paukščių paženklinta. Greta buvusi sovietinio kario atminimo vieta atrodo kur kas tvarkingesnė.

Vieną vėjuotą žvarbią dieną pabandžiau kopose įsikurti. Pasiklojau striukę, atsisėdau, bet jau po minutės mane užpuolė šimtai judrių skruzdėlyčių, jos lindo į visas vietas, į ausis ir plaukus, ir aš persikėliau tolėliau, vildamasi, kad nebūsiu joms ant tako, bet ir ten buvo tas pat. Supratau, kad būtent dėl to kopose nematyti nė vieno žmogaus, o palangiškiai sako – skruzdėlių metai. Ką jie žada?

Meno teoretiko ir psichoanalitiko Ernsto Kriso nuomone, kiekvienas menininkas nesąmoningai atkartoja tam tikrus „kultūrinio herojaus“ mito naratyvus, šis atkartojimas yra realus ir negali būti paaiškintas vien menininkų oficialių biografijų sudarymo kanonais ir stereotipais.

Viena seniausių tradicijų yra menininko kaip tarpininko tarp transcendencijos ir šiapusybės idėja. Tiksliau, seniausia ją galima pavadinti kalbant apie poeziją – antikos mąstytojai būtent taip įsivaizdavo poeto padėtį – kaip mediumo arba orakulo. Šios mitologijos perkėlimas į vaizduojamųjų menų sritį yra vėlesnis fenomenas, susijęs pirmiausiai su romantikų judėjimu. Schopenhaueriui genijus (o tik genijus ir yra reikšmingas, kalbant apie meną) yra „pasaulio akis“, išėjusi už „valios pasaulio“ ribų į grynos kontempliacijos, beaistrio stebėjimo erdvę. (Tiesa, Schopenhauerio menų hierarchijoje pirmenybė yra atiduota muzikai, kurios atžvilgiu kiti menai, taip pat ir vaizduojamieji, užima kuklesnę poziciją.)

Tokia arba bent jau panaši pozicija tenkino kelias kartas meno teoretikų ir praktikų. Vykstant sparčiai sekuliarizacijai, menas iš dalies kompensavo visuomenės religinius poreikius – „mirus Dievui“, menas perima kai kurias dievybės funkcijas ir gali tapti garbinimo, tarnystės, pasiaukojimo objektu. Meninis diskursas nesąmoningai kopijuoja krikščioniškus ir ikikrikščioniškus mitus, transformuoja ir pritaiko juos sau. Atsiranda ne tik „meno pranašų“ (genijų), bet ir „meno kankinių“ institutai. Tiesiog archetipinis pastarojo atstovas yra van Goghas, kurio dramatiška biografija atsitiktinai arba neatsitiktinai kopijuoja tipišką religinio pranašo, šventojo, mistiko, kankinio biografiją. Kaip ir daugelis tokių personažų, van Goghas yra perėjęs pasirinkimo, iniciacijos, gundymo ir galiausiai kankinystės stadijas. Už tai, kad prisiliestų prie būties paslapčių ir savo kūryba atvertų jas žmonijai, van Goghas sumoka aukščiausią kainą – praranda protą, o galiausiai – ir gyvybę. Tai keičia ir paties jo meninio pranešimo vertę – juk pagal mito logiką ypatinga kaina sumokama tik už ypatingos vertės apreiškimą. Kainos ir vertės tapatinimas yra būdingas mitologinio mąstymo bruožas – šis primeta pasauliui teisingumo kategorijas, aukštesniosios jėgos žaidžia pagal taisykles, už pasiaukojimą apdovanodamos savo adeptus, – ir apdovanojimo mastas yra proporcingas adepto aukai. „Auka ant meno altoriaus“ yra daugiau negu tik metafora – kalbant apie romantizmo ir modernizmo mitologijas, šie žodžiai gali būti suprantami iš esmės paraidžiui. Tai suponuoja ir paniekinamą požiūrį į „lengvąjį“, „lengvabūdišką“ meną – juk jeigu nėra kankinystės, nėra ir vertės. (Apie šių mitų gyvybingumą byloja ir iki šiol sėkmingai funkcionuojantys mirusių populiariosios muzikos žvaigždžių kultai – nuo Elvio Presley ir Jimo Morrisono iki Kurto Cobaino. Tragiška ankstyva mirtis gerokai padidina jų kūrybos vertę gerbėjų akyse.)

Tačiau menininkui leidžiama gerokai daugiau negu paprastam mirtingajam – į bet kurią menininko ydą žiūrima atlaidžiau negu į, pavyzdžiui, banko klerko. Į elgesį, kuris būtų laikomas nepriimtinu tarp buržua, „menininko“ (tai yra žmogaus, tarnaujančio transcendencijos idealams) etiketė verčia žvelgti gerokai tolerantiškiau. Moderno laikų menininko statusas panėši į kiniko Diogeno statusą senovės Atėnuose, „jurodivo“ statusą Rytų krikščionybėje arba šamano statusą primityviose kultūrose – jis sukelia kartu ir atmetimo reakciją, ir prietaringą baimę bei pagarbą.

Menininkas taip pat nebaudžiamai pažeidinėja, atrodytų, nepažeidžiamas visuomeninio padorumo normas. Reikia pažymėti, kad mitologiniam mąstymui esminio skirtumo tarp visuomenės normos, tradicijos, įstatymo ir gamtos dėsnio nėra. Abiem atvejais pasikėsinimas į sakralią kosminę tvarką yra sunkiai įsivaizduojamas dalykas – ir tais retais atvejais, kai jis visgi įvyksta, nusipelno griežčiausios bausmės.

Keista, bet dažniausiai šio išrinktųjų luomo visuomenės normų pažeidimas lieka nebaudžiamas. Čia netgi mitologinis mąstymas daro išimtį, iki tam tikros ribos toleruodamas grupės keistuolių išsišokimus. Tais atvejais, kai keistuolis sulaukia bausmės, pačios visuomenės požiūris į tai būna nevienareikšmis – užtenka prisiminti Sokrato likimą ir tą nenuplaunamą gėdą, kurią užsitraukė Atėnai (daugiausia Sokrato garsiausio mokinio Platono pastangomis – toks subtilus intelektualų kerštas), pasmerkę jį myriop.

Šis išskirtinis statusas, galima sakyti, palaiko pats save – ekscentriškas „keistuolio“ elgesys profano akyse savaime yra sąsajų su transcendentinėmis jėgomis įrodymas. Menininkas yra ekscentriškas dėl savo tarnystės aukštesniosioms jėgoms, ir ši tarnystė leidžia jam elgtis

Robert Smithson. Spiralinis molas. 1970

ekscentriškai. Akivaizdžiai matomas „įrodymas ratu“, kuris yra ydingas formaliosios logikos požiūriu, bet visiškai priimtinas mito logikai.

Dvidešimto amžiaus situacija charakterizuojama ir požiūrio į meninę kūrybą ir menininko asmenį transformacija, kuri pirmiausiai reiškėsi futurizmo, rusų konstruktyvizmo judėjimuose – iš orakulo menininkas turėjo tapti socialiniu inžinieriumi.

Pats menininko kaip agento, aktyviai pertvarkančio socialinę terpę, įvaizdis yra ypač artimas bolševikiniam mąstymui. Josifas Stalinas, kalbėdamas SSRS rašytojų sąjungos susirinkime, apibūdino rašytoją kaip „žmonių sielų inžinierių“. Komunistinis (ir bendriau – kairysis) projektas suvokia meną kaip socialinės inžinerijos įrankį, o menininką – kaip įtakų darymo meistrą, emocinį manipuliatorių. Grynai estetinės problemos suvokiamos kaip mažai reikšmingos, palyginti su pagrindine meno funkcija. Tai yra svarbu ir kalbant apie šiuolaikinį meną, kuris (per situacionizmą ir poststruktūralistinę kritiką) yra smarkiai veikiamas kairiųjų teorijų.

Transformacijos iš dieviškosios transcendencijos mediumo į socialinės tikrovės kalvį nebūtų galima vadinti „demistifikacija“ arba „demitologizacija“. Menininkas – socialinis konstruktorius – taip pat atitiko kultūrinio herojaus provaizdį, atlikdamas būdingas šiam archetipui masių auklėjimo, socialinio Kosmoso sukūrimo iš nieko funkcijas.

Šiuolaikinis menininkas konstruktorius dažnai liečia skaudžias socialinės temas, tuo „įprasmindamas“ meninę praktiką per socialiai aktyvią poziciją, tačiau tas prisilietimas niekada nebūna nuoširdus, jis visada paženklintas tam tikru žurnalistiniu cinizmu, kad ir ką teigtų patys „socialiai aktyvūs“ autoriai. Ciniškas požiūris yra imanentiškas žurnalistikai – ji visada kuria mitus ir daro tai daugiau arba mažiau sąmoningai, t. y. nevertindama šių mitų konceptų pernelyg rimtai. Paralelės su socialistinio realizmo menu čia yra akivaizdžios – pastarasis lygiai taip pat augo iš propagandos ir ideologijos, taip pat siejosi su specifine žurnalistika, taip pat buvo pateisinamas kaip socialinės inžinerijos įrankis. Kaip ir socialistinis realizmas, ši šiuolaikinio meno atmaina pateisina save propaguodama tam tikras (pavyzdžiui, „politinio korektiškumo“ arba „multikultūralizmo“) ideologijas, kryptingai siekia transformuoti masinę sąmonę.

„Socialumo“ (t. y. integruotumo į socialinį kontekstą) siekis mene gali būti traktuojamas kaip tam tikras bandymas išsivaduoti iš mito valdžios. Mitui, kuris įsivaizduojamas kaip kažkas anapus laiko, priešpriešinamas nuolat besikeičiantis socialinis kontekstas. Meno kūrinys šiuo atveju yra reakcija į tam tikrą dabarties įvykį ar situaciją. Įteisinimas konstruojamas ne aplink „amžinas“ struktūras, bet aplink „aktualų“ socialinį veiksmą.

Pagal Aristotelio formulę, žmogus yra „politinis gyvūnas“. Šis teiginys yra iš esmės tapatus šiuolaikinės etologijos apibrėžimui – žmogus, kaip ir beveik bet kuris primatas, yra socialinė būtybė. Logiška išvada, kad menininkas yra neatskiriamas nuo sociumo, nuo visuomenės mitų, archetipų, nuomonių ir prietarų. Socialinė menininko prigimtis yra tiek pat svarbi, kiek ir jo biologinis kūniškumas.

Žvelgiant istoriškai, šių dviejų sferų atskirtis yra palyginti naujas reiškinys – archajiškos kultūros žmogui jos yra iš esmės tapačios. Socialinis „organizmas“ atkartoja fizinio kūno struktūras. Individo kaip autonomiško vieneto, daugiau arba mažiau sąmoningai sąveikaujančio su visuomene, suvokimas galėjo atsirasti tik kartu su suvokimu, kad žmonių sociumas yra kultūrinės steigties rezultatas, kad sociumo normos (papročiai, įstatymai) iš esmės skiriasi nuo gamtos dėsnių. Toks suvokimas pakeitė ir patį individo ir sociumo santykį – tradicinėje paradigmoje asmuo privalėjo taikytis prie socialinės tvarkos, o dabar asmuo įgavo socialinės tvarkos kūrėjo ir perkūrėjo funkcijas, atsirado principinė galimybė kvestionuoti paprotines normas. Šios antikinės mąstymo revoliucijos reikšmę sunku kaip reikiant įvertinti – ji padėjo pamatą pačiai europietiškajai „laisvųjų menų“ tradicijai.

Šiuolaikinio meno konvencijas, dėl kurių jis įteisinamas visuomenėje, galima įsivaizduoti kaip tam tikrą spontaniškai susiformavusių tabu sistemą. „Menininkas“ įsipareigoja vengti tam tikrų temų (pavyzdžiui, vaikų seksualumo arba nacizmo) arba traktuoti jas tik visuotinai priimtinu būdu. Menininkas įsipareigoja vengti tam tikrų išraiškos formų. Kaip pavyzdys – vargu ar šiais laikais yra įmanomas menas, ignoruojantis „ekologiškumo“ reikalavimus taip kaip ankstyvasis „žemės menas“.

Toks gamtosauginių tabu pažeidimas, kokį įvykdė „žemės meno“ atstovas Robertas Smithsonas, 1970 metais supylęs didžiulę struktūrą Didžiajame Druskos ežere Jutoje, jau po kelių dešimtmečių būtų sustabdytas pirmąją darbų dieną kaip „neteisėta intervencija“ į natūralią aplinką. Kitados buvęs antiekologiškas savo esme, „žemės menas“ jau nuo aštuntojo dešimtmečio vidurio demonstruoja neįtikėtiną oportunizmą „žaliosios“ ideologijos atžvilgiu. Postmodernaus menininko „radikalumas“ yra gestas – paprastai stulbinanti forma slepia trivialų turinį. Šis turinys, kurio patosas yra priimtinas arba bent jau suprantamas eiliniam doram piliečiui, įteisina patį kūrinį, jo autorių ir patį „šiuolaikinio meno“ diskursą. Radikalumui beveik visada nustatyta aiški riba, už kurios išeiti yra beveik neįmanoma. Sunku įsivaizduoti, pavyzdžiui, Vienos akcionistų (kurie, mano nuomone, toli išėjo už modernybės ir postmodernybės konvencijų ribų) veiklą dabartinėje Europos Sąjungoje. Čia kalbama ne tik apie valdžios institucijų reakciją (tie patys Vienos akcionistai reguliariai turėjo problemų su policija), bet ir apie priimtinumą meno pasauliui – esu tikras, kad „nehumaniški“ ir „neetiški“ darbai būtų tiesiog boikotuojami. Vienos akcionistų veikla nebūtų įmanoma ne tik dėl konfliktų su įstatymu (šių problemų akcionistai sočiai turėjo ir savo klestėjimo laikotarpiu), bet labiau dėl ostrakizmo, kuris gresia tokiam menininkui iš savo tiesioginės „intelektualų“, „bohemos“ auditorijos.

Galima dar kartą prisiminti ir tą perdėm skausmingą reakciją, kurią sukėlė Evaldo Janso bandymas papjauti ėriuką ŠMC patalpose (kas Vakarų Europoje dar prieš trisdešimt metų būtų buvę suvokta kaip šiuolaikinio meno mainstream apraiška). Šiuo metu toks performansas vargu ar būtų įmanomas, ir pats bandymas jį įvykdyti yra puikus meno kaip visuomenės tyrinėjimo pavyzdys. Kodėl ėriuko mirtis (kasdienis įvykis skerdyklose) pasirodė tiek nepriimtinas publikai? Kodėl miestiečių publika, perkanti mėsą prekybos centruose, atsisakė matyti tai, kas yra bet kurio žmogaus, gyvenančio arčiau gamtos, kasdienybė? Kodėl ši visuomenė paniškai reaguoja į smurtą, netgi į smurtą prieš gyvūną? Kodėl gyvūno gyvybė tampa beveik lygiavertė žmogaus gyvybei?

Sukeltą skandalą būtų galima paaiškinti Lietuvos provincialumu, postsovietine specifika (izoliacijos nuo pasaulinio konteksto pasekmės)… tačiau skandalas kilo būtent dėl nesuderinamumo su šiuolaikinėmis vakarietiškos kilmės ideologijomis – „bioetika“, „gyvūnų teisėmis“, „ekologiškumu“ ir t. t., kurios neturi nieko bendro nei su lietuviškomis agrarinėmis tradicijomis, nei su sovietiniu palikimu. Tokios akcijos sėkmė Vakarų Europoje būtų dar mažiau tikėtina dėl anksčiau minėtų ideologijų tabu besąlygiško viešpatavimo viešajame diskurse, o ypač – „šiuolaikinio meno“ diskurse.

Trumpiau sakant, septintojo dešimtmečio išsivadavimo iš viešpataujančių iracionalių draudimų gniaužtų siekis pasibaigė minkštu postmoderniu narveliu, kai, nepaisant sugriautų hierarchijų, visuotinio reliatyvizmo ir „diskursų polifonijos“, reali saviraiškos laisvė pasirodė ne ką platesnė nei modernybės laikais, o vietoj sugriautų draudimų įtvirtinti nauji. Postmodernūs žaidimėliai leidžiamame plote atrodo vis neskoningesni ir beprasmiškesni – moderno laikais apribojimus buvo įprasta daugiau arba mažiau sėkmingai racionaliai pateisinti, nustatyti teisėtumo ribas apeliuojant į Filosofiją, Mokslinę Tradiciją, Religiją – trumpiau sakant, į Logo sferą, – o postmoderno laikais teisėtumo ribas nustato tabu, kurių racionali analizė išvis nepageidautina.

„Joks simbolizmas negali paaiškinti siaubingos katedrų faunos. Jeigu iš viso egzistuoja beprasmiai kūriniai, tai šie yra būtent tokie. Visi mėginimai juos paaiškinti yra pasmerkti žlugti“, – taip prancūzų meno istorikas Émile’is Mâle’is (1862–1954) rašė apie dekoratyvines pabaisas: akmenines chimeras, grifonus, baziliskus, kitas groteskiškas figūras – žymiąsias daugelio viduramžių Europos bažnyčių ir kai kurių kitų to meto pastatų fasadų puošmenas. Kai kurios šių figūrų atliko praktines lietaus vandens nukreipimo nuo statinio sienų funkcijas (vadinamosios gargolos arba gargulijos), kitos tašytos iš akmens kaip grynai puošybiniai elementai, tačiau savo pasakojimą pradėkime nuo praktiškojo aspekto.

Tarp žinovų gargolomis (angl. gargoyle, pranc. gargouille, it. gargola ir pan.) vadinami tie architektūrinio dekoro elementai, kuriuose dera tiek puošybinės, tiek praktinės funkcijos. Nuo pastatų sienų smarkiai išsišovusios, tarytum ore kabančios figūros kadaise buvo nelyginant savotiški senovės lietvamzdžiai, kurių nasrai nukreipdavo kliokiantį lietaus vandenį tolėliau nuo mūro ir saugojo jį nuo erozijos. Panašios funkcijos

Paryžiaus katedros chimeros, sukurtos architekto E. E. Viollet-le-Duco. 1845-1864

neatliekančios dekoratyvinės viduramžių statinių bestijos gargolomis negali būti vadinamos (paprastai liaudyje jos įvardijamos chimeromis), tačiau neretai bendras „gargolų“ pavadinimas taikomas ir joms. Praktinė gargolų, kaip inžinerinių įrenginių, nauda viduramžiais neginčytina – ardomasis vandens poveikis mūrui pastebėtas jau žiloje senovėje, visgi niekas nesiryžta logiškiau paaiškinti visos tos nenusakomos vizualinės šių meno kūrinių įvairovės.

Trumpai apie etimologiją. Angliškasis žodis gargoyle kilo iš prancūziškojo gargouille, reiškiančio gerklę arba stemplę. Lotyniškas gurglio siejamas su šaknimi gar- („ryti“), kuri taip pat apibrėžia ir kliokiančio vandens čiurlenimą. Ispaniškai garganta – „gerklė“, angl. gargling ir vok. gurgeln – „kliokimas“, „čiurlenimas“. Lenkiški gargolos pavadinimai garłacz ir pluwacz atitinkamai siejami su žodžiais „gerklė“ ir „spjaudyti“. Galima prisiminti ir panašius lietuviškų žodžių „gerklė“, „gerti“, „gurgėti“, „gargaliuoti“, „gurguliuoti“ ir pan. sąskambius.

Prancūzijoje žinoma legenda apie vandeniu spjaudančią pabaisą Gargolą, kuri kadaise gyveno Senos upėje, niokodavo apylinkes, užliedavo laukus ir rydavo žmones. Ypač nuo jos kentėjo Ruano gyventojai, jie nuolat atvesdavo vandenų monstrui myriop nuteistus nusikaltėlius. Galiausiai tuometinis vietos arkivyskupas (vėliau jis tapo šv. Romanu) atviliojo milžinišką gyvatę į Ruaną ir supuolę miestiečiai sukapojo baisųjį šliužą į gabalus. Nugalėtos Gargolos galva, kaip Dievo visagalybės ženklas, buvo pakabinta ant miesto katedros ir nuo to laiko saugojo šventyklos sienas nuo liūčių. Legenda byloja, kad tradicija puošti bažnyčias pabaisų atvaizdais ilgainiui paplito ir kituose kraštuose.

Žvynuotų, su vandens stichija siejamų mitinių būtybių vaizdinys buvo žinomas ir kitur Europoje. Šiaurės rytų Anglijoje aptinkamas pasakojimas apie didžiulį Viro upėje gyvenusį slibiną, kurį nukovė vietos karžygys. Skandinavų mitologijoje žinoma milžiniška vandenų gyvatė Jormungandas („milžino lazda“) ir drakonas Nidhogas, gulintis Gvergelmiro šulinio dugne. Mitinės graikų pabaisos gorgonės buvo jūros gelmių dievybės Forkino dukterys. Archajiškoje europietiškoje tradicijoje pabaisos, slibinai ir drakonai neretai sieti su be galo paslaptingomis „žemesniosiomis“ stichijomis, kaip antai žeme ir vandeniu, tačiau krikščionybės laikais visos šios formos virto velniškomis išperomis, kurios viduramžių vaizduojamajame mene buvo įkūnytos begale groteskiškų variacijų.

Manoma, kad pačių ankstyviausių viduramžiškų gargolų prototipų reikia ieškoti senovės Egipte ar Graikijoje. Pavyzdžiui, antikinėse šventyklose lietaus vanduo buvo šalinamas pro atsikišusių nuo stogų marmurinių grifonų, liūtų ar šunų nasrus. Matyt, tais laikais atsirado ir tikėjimas magiška šių figūrų funkcija (pavyzdžiui, akmeninės liūtų galvos simboliškai įkūnijo galią ir turėjo baidyti piktąsias dvasias). Tikriausiai iš senovės Graikijos ši architektūrinė tradicija persikėlė į Romą, o iš Romos – į šiauresnius germanų ir keltų gyvenamus kraštus.

Krikščioniškų bažnyčių fasaduose gargolos atsirado, kai Europos architektūroje vyravo romaninis stilius, vėliau jos tapo neatsiejamu Vakarų gotikos elementu. Dažniausiai šios figūros buvo zoomorfinės (ankstyvuoju laikotarpiu) arba antropomorfinės (vėlyvuoju laikotarpiu). Gargolų kūnai ir snukiai galėjo būti žvėriški, demoniški arba išreikšti tiek žmogaus, tiek gyvūno bruožus. Pačios ankstyviausios pabaisos buvo vaizduojamos su šikšnosparnio sparnais, raguotos ir turinčios iltis. Jos buvo ganėtinai grubios išvaizdos, be smulkesnių detalių, nedidelės. Ilgainiui gargolos sudėtingėja: figūros tampa vis labiau ištęstos (kartais metro ir daugiau), puošnesnės, mažėja pragariškos tematikos. Dar vėliau prasideda „humoristinis laikotarpis“ ir žmonių trūkumų bei ydų pajuokimas (pavyzdžiui, nosį krapštančios ar nenatūraliai išsiviepusios žmogaus pavidalo gargolos). Tikėtina, kad gargoloms įgaunant vis daugiau žmogiškų bruožų silpsta tikėjimas jų magiška, apsaugine galia. Akmeniniai XIV–XV a. kūriniai jau pasižymi neįtikėtinu aukščiu ir išraiškinga detalizacija. Atsiranda vis daugiau gargolų tik puošybinės, o ne praktinės paskirties (pavyzdžiui, žymiosios Paryžiaus Dievo Motinos katedros chimeros). Tačiau kokia gi buvo simbolinė šių pabaisų prasmė, atmetus visus techninius aspektus? Religinio meno istorijos ir simbolikos tyrinėtojai kelia savas versijas, iš jų galima paminėti pačias logiškiausias.

Ankstyviausios demoniško pavidalo gargolos buvo tvirtinamos išoriniame bažnyčių fasade, tai yra „nuodėmingoje“ žmonių pasaulio pusėje, kuri potencialiai gali tapti lengvu grobiu velniškoms pragaro jėgoms. Siaubingieji kūriniai turėjo priminti į katedrą žengiantiems žmonėms apie šėtoniškojo pasaulio pavojų. „Nuodėmingajam pasauliui“ buvo priešpriešinama vidinė bažnyčios erdvė, kurioje anapusinio pasaulio monstrai negalėjo turėti jokios galios. Taip išorinis išsigimimas buvo priešpriešinamas vidinei šventyklų harmonijai. Taigi, pirmoji galima priežastis – religijos visagalybės demonstravimas ir poveikis prietaringoms viduramžių masėms.

Savaime suprantama, kad religinis viduramžių epochos jausmas sunkiai suvokiamas šių dienų žmogui. Tais laikais, kai, pasak Oswaldo Spenglerio, vyravo grynai metafizinis pasaulio tvarkos suvokimas, o menas buvo laikomas religinio atsidavimo dalimi, prietarų kupinas žmogus turėjo jaustis gyvenąs stebuklingame, pavojų kupiname pasaulyje. Kai kur tikėta, kad sparnuotos bažnyčių pabaisos atgyja saulei nusileidus, skraido būriais ar po vieną, o gaidžiams užgiedojus grįžta į savo vietas ir vėl virsta akmeniu, tad kraupios pragaro būtybės ir fantastiškiausi su jomis susiję pasakojimai turėjo nuolat priminti tikinčiajam apie Šėtono egzistavimą.

Neretai bažnyčių fasadų pabaisoms priskiriama ir tam tikra apsauginė funkcija pagal senovinį „blogio prieš blogį“ principą. Taip nukautos vandenų pabaisos galva prancūziškoje legendoje turėjo saugoti katedros pastatą nuo to paties vandens stichijos, o vėjarodžiai su gaidžio atvaizdu (kuris Europoje neretai asocijuojamas su siautėjančia ugnimi) – nuo gaisrų. Senovinių laivų puošyba drakonų ir kitokių pabaisų galvomis, matyt, rėmėsi panašiu simboliniu mąstymu – tai, kas skirta priešui įbauginti, privalo įkvėpti įgulą bei saugoti nuo pikto.

Kad ir kaip būtų keista, viduramžiais galėjo būti tikima, kad siaubingos ir velniškos būtybės tampa tam tikromis pastato, ant kurio jos įtaisytos, globėjomis. Čia pravartu paminėti ir kitą viduramžių prietarą, pagal kurį bet kuri bažnyčia be savų, ją saugančių pabaisų būtų tučtuojau sugriauta išorės demonų. Tačiau jeigu „demoniškos pagalbos“ versija ginant maldos namus pasirodytų visai reali, tai kodėl gi fanatiškai dievobaimingi viduramžių teologai nesipriešino šios velniškos jėgos panaudojimui ginant tikėjimą? Galbūt kai kuriuos atsakymus į šį klausimą galima rasti žymaus italų rašytojo ir didelio viduramžių epochos žinovo Umberto Eco darbuose – garsiajame romane „Rožės vardas“ herojų lūpomis jis kalba apie tai, kad visos pragaro pabaisos taip pat yra dieviškojo plano dalis, sukurtos tam, kad žmogus nuolat matytų aplinkinį netobulumą ir Šėtono klastą, o tai turėtų jam padėti nugalėti savo ydas ir priartinti prie Dievo: „Kiekvienai dorybei ir kiekvienai nuodėmei yra pavyzdys bestiariumuose, o gyvulių pasaulis tėra žmonių pasaulio figūra.“

Taigi, kad ir pati atgrasiausia demoniška būtybė viso labo teatlieka tam tikrą jai iš anksto nubrėžtą Kūrėjo funkciją ir yra sukurta kaip nepamainoma, netgi vertinga dieviškojo plano dalis. Pasistengus bent kiek įsigilinti į viduramžišką mąstymą (kiek tai yra įmanoma mūsų laikų žmogui), toks, atrodytų, kardinalių priešybių suderinamumas neturėtų stebinti, nes kai kuriuose praeities teologų darbuose pats Šėtonas prieš savo valią laikomas Dievo sukurtu pagalbininku Jo planuose. Juk Dievas leidžia veikti nelabajam, vadinasi, tamsa yra reikalinga tam, kad per ją žmogus tinkamai įvertintų šviesą.

Paprastai gargolos įsivaizduojamos kaip chimeros, tačiau iš tiesų jos gali būti pačių įvairiausių pavidalų. Graikų mitologijoje chimera kvėpuoja ugnimi, turi liūto galvą, ožkos kūną ir gyvatės uodegą, tačiau vėliau chimeromis pradėti vadinti bet kokie skirtingų gyvūnų hibridai. Krikščioniškais viduramžiais chimeros pradėjo simbolizuoti demonus, lytinius iškrypimus, gašlumą ir nedorėlių sielos sumaištį. Sevilijos arkivyskupas Izidorius Sevilietis (apie 560–636) teigė, kad pragariškų jėgų įkaitais tapę nusikaltėliai dažnai pavirsta įvairiomis žvėriškomis būtybėmis arba jų hibridais, todėl chimeros galėtų simbolizuoti būtent tokią nusikaltėlių lemtį. Matyt, panaši prasmė krikščioniškoje simbolikoje buvo teikiama ir įvairių pavidalų drakonams bei slibinams (kaip paties Šėtono įsikūnijimui).

Neretai gargolos turėjo ir realiai egzistuojančių gyvūnų pavidalą: liūtų, šunų, ožių, lapių, beždžionių… Tos epochos akimis, kiekvienas šių gyvių simbolizavo ne tik tam tikras dorybes, bet ir nuodėmes bei ydas. Pavyzdžiui, liūtas reiškė ne tik galią, valdžią ir pasitikėjimą, bet ir besaikę garbėtrošką, puikybę. Šuo – ne tik ištikimybę, bet ir godumą, rajumą. Lapė – ne tik sumanumą, bet ir apgavystę, klastą. Beždžionė – ne tik protą ir išmintį, bet ir nuodėmę, nuopuolį, gyvulišką pradą žmoguje.

Vėlyvesnės žmogaus pavidalo gargolos dažnai pasižymi keistais, netgi juokingais bruožais. Jų netobulos ir liguistos formos, tikėtina, taip pat buvo siejamos su viduramžišku tikėjimu demoniška bet kokios ligos ar negalios priežastimi. Nenatūraliai iškreipti veidai, ilgi, išsikišę gyvatiški liežuviai simbolizavo erezijas ir išdavystę. Kartais žmogaus pavidalo gargoloms suteikiamos žvėriškos galūnės, o kūnai vaizduojami apaugę laukinių gyvūnų šeriais. Tyrinėtojai mano, kad pastarųjų figūrų reikšmė analogiška chimerų reikšmei, o galbūt tai senovės pagoniškų tikėjimų fantastinėmis antropomorfiškomis būtybėmis atgarsiai?

Ankstyviausios gargolos buvo medinės, vėliau jos buvo tašomos iš akmens ir marmuro. Išliko netgi keletas senųjų metalo pavyzdžių. Gargolos niekuomet nebuvo mūrijamos iš plytų, todėl netgi ant plytinių pastatų buvo tvirtinamos akmeninės figūros. Manoma, kad jos buvo tašomos atskirai ir tik kai kuriais atvejais apdorojamas jau sienon įmūrytas akmuo. Nors ir pagamintos iš tvirtos medžiagos, gargolos nebuvo ilgaamžės, nes jas nuolat ardė vanduo, purvas, vėjai ir erozija. Tad susidėvėjusios figūros nuolat buvo keičiamos naujomis.

Maždaug nuo XVIII a. pradžios Vakarų Europoje vis dažniau pradėti naudoti nutekamieji lietaus vamzdžiai, todėl groteskiškos gargolos prarado pagrindinę praktinę reikšmę. Kartu pamažu sunyko ir visos paslaptingos simbolinės prasmės, užleisdamos vietą grynai estetiniam bei meniniam pasigėrėjimui. Gargolų aukso amžius baigėsi, tačiau tradicija galutinai neišnyko. Senieji šio groteskiško meno kūriniai vis dar puošia Vakarų Europos miestus, o kartais kaip paprastas dekoro elementas ar savotiška duoklė senovei aptinkami ir mūsų laikų statiniuose.

Antanas

Antanas atėjo vidury mokslo metų – ne nuo pradžių. Jam buvo 14. Sužinojome (ar pats pasakė) – paliko „konarskynę“, sudeginęs savo darbus… Žodžiu – jaunystės drama. Maištas. Atėjo kupinas nuoskaudos, nepasitikėjimo. Ryškiai prisimenu pamoką, tapusią pamoka ir man. Tema – medis. Pirmoji užduotis: „atsinešti“ medį į studiją. T. y. atrasti sau patinkantį medį, jo šaką, kamieną, žievę etc. ir kruopščiai ją išstudijuoti namie. Pradėjome piešinių apžiūrą – Antanas vėlavo. Pamaniau, kad iš viso nebeateis (tai buvo vienas iš pirmųjų susitikimų). Staiga atsidaro durys – ir be jokių žodžių, įžangų ir pasisveikinimų įgriūva celofaninis maišas, pilnas žemių ir šiukšlių, o iš jo styro vargana bepražystanti pavasarinė šakelė. Auditorija nuščiūva, Antanas švyti nugalėtojo šypsena… Tyla. Aš įkvepiu oro. Išsyk pagaunu mielą provokacijos „kaifą“. „Kas čia?“ – klausiu. „Argi nesimato?! – arogantiška instaliacijos autoriaus replika, – Vilnelės krantai!“ – „Iš tiesų! – nudžiungu. – Iš tiesų – matosi. Nuostabu! Įdomu! Originalu! Sveikinu! O dabar – atidėkime savo medžius kitai pamokai: visi piešime Vilnelės krantus – tokius, kokius pažįstame, kokius kiekvienas prisimename, kokius suvokiame…“

Greitai Antanas tapo grupės „vinimi“. Ypač įdomūs buvo jo komentarai, lėtas, bet svarus, mąslus minčių dėstymas, užduočių apmąstymų logika. Savita, „antaniška“, bekompromisė. Jo piešiniai kaip ir mintys buvo drąsūs, platūs, gyvastingi. Mokytojų namų trečiame aukšte iki šiol gyvuoja jo freska „Paukščių takas“ – įspūdingas, paveikus kūrinys, nutapytas akrilu ant sienos – atsiradęs mūsų organizuotos vasaros akademijos „Vėjas“ metu, galima sakyti, per savaitę… Antano objektai iki šiol puošia mūsų auditorijų sienas – kaip jaunatviško kūrybingumo ženklai, primenantys jo parodas, instaliacijas, performansus.

Buvau svočia Antano ir Marijos vestuvėse. Drožiau užstalės kalbą apie neišardomą mokyklinę porą, kurios meile absoliučiai tikiu (nors šiek tiek išgąsdino pranašiškai juoda Marijos suknelė…).

Kai Antanas įstojo į VDA freskos-mozaikos studiją, buvau tikra – apie Antaną dar išgirsime. Bet – stojo tyla. Gal tik mes negirdime jos garso?

Juozas

Tylenis. Aukštas, išvaizdus. Lėtas. Niekad negalėjai žinoti, ką jis mato ir ką apie tai mąsto. Užduočiai atlikti jam reikėjo laiko. Ypač todėl, kad prieš pradėdamas piešti ilgai žiūrėdavo į tuščią lapą. Galvodavo. Tąkart piešėme pietą. Pieta – mano pedagogikos koronnyj nomer. Ėmiausi jos entuziastingai, „sumeistravau“ ištisą studijos sistemą, į kurią sukroviau visą ligšiolinę savo meninę, pilietinę, emocinę ir gyvenimišką patirtį. Užduotis man pačiai atrodė labai svarbi. Čia negalėjo rastis jokio atsainumo, juolab „chaltūros“.

Imeldos Vedrickaitės piešinys

Juozas ilgai stovėjo prie molberto, įsistebeilijęs į medinę Dievo Motinos skulptūrėlę, ir vis nesilietė prie tuščio popieriaus lapo. „Kas atsitiko? Kodėl nepieši, Juozai?“ Po pauzės tyliai ir kaltai sušlamėjo atsakymas: „Negaliu. Ji per daug tobula, kad galėčiau prie jos prisiliesti…“ – „Tai užsivilk paltą ir eik namo.“ Nusišypsojau sau širdyje… PAMOKA ĮVYKO. Viena iš labiausiai pavykusių.

Juozas baigė dizaino studijas VDA ir dabar ten dėstytojauja. Jo dizaineriška judesio transformacija puošia mokyklos vadovėlio puslapius.

Imelda

Juodaakė juodaplaukė gražuolė – VU Lietuvių literatūros katedros studentė – buvo pirmųjų būryje – tų, kurie susispietė dar 1991-ųjų vasarį. Atoki, susikaupusi, mąsli. Bijojau jos žvilgsnio. Tiriančio, skvarbaus. Egzaminuojančio. Įtampos kupinose pirmosiose pamokose jaučiausi mokine. Stengiausi išvengti drąsesnių klausimų, pastabų – tada dar pati nesuvokiau lygiaverčių mokytojo ir mokinio santykių dovanos. Imelda (tokio vardo niekad neužmirši) puikiai vykdė užduotis. Piešė neskubiai. Apmąstydama. Tarsi atsiklausdama savęs – kodėl ji turi TAI daryti. Brangino savo laiką. Save. Apie tokias merginas sakome: „Žinojo savo vertę.“ Rašė eiles. Skaičiau jas „Atgimime“, iliustruotas minimalistiniu piešinėliu iš mokyklinės užduoties tušu.

Ryškus prisiminimas: pirmoji Kaltanėnų vasaros stovykla. Svečiuojamės mano „gryčioje“. Žvaigždėtas vakaras. Židinys. Kursime didelį laužą – stovyklos uždarymas. Linksmas klegėjimas…

Staiga atsidaro sunkiosios trobos durys ir – išbalusi Imelda ant slenksčio. „Ką tik sušaudė mūsų muitininkus Medininkuose… Reikia kažką daryti! Ar girdit?!“ Sutrikę sužiūrame į grindis… Išeinam į naktį. Tyliai apsupam liepsną.

Po kiek laiko (rodos, po metų) Imelda netikėtai pakvietė mane kavos. Nustebau. Pajutau – „kažkas ne taip“. Susitikome ŠMC (tada – Parodų rūmai) kavinėje. Tikėjausi kokios nors išpažinties, paslapties ar nusiskundimų. Bet ne… Imelda tokiu iškilmingu būdu atėjo atsisveikinti su mokykla. Mūsų pokalbis nebuvo turiningas. Greičiau sumišęs. Panašus į tą, kai jaunuolis yra priverstas pasakyti savo draugei, kad jos nebemyli…

Vėliau skaičiau Imeldos recenzijas. Džiaugiausi, kad protingos. Dar kartą atsitiktinai susitikome Jonitų vienuolyno bažnyčioje. Apsikabinome.

Laurynas

Kiekvienas susikuriame vienokias ar kitokias vizijas-iliuzijas. Tikri iliuzionistai. Galima pavadinti jas svajonėmis. Jos egzistuoja nepriklausomai nuo garbių pasaulio mokytojų rekomendacijų neturėti svajonių. Kaip ir planų. Laurynas buvo mano „svajonių mokinys“. Tokį aš įsivaizdavau idealų jaunuolį savo mokyklos erdvėje dabar ir, aišku, šviesioje perspektyvoje. Perspektyva turėjo būti tokia: Laurynas, kaip aktyvus, mielas, mandagus, protaujantis vaikinas, besąlygiškai įsilieja į mokyklos gyvenimą, uoliai perpranta jos programas, tampa jos (mokyklos) favoritu, pavyzdžiu, VEIDU etc. Piešti jam nelabai sekėsi. Patikėjome organizacinę veiklą ir ruporo pareigas. Laurynas ruošėsi studijuoti menotyrą ir mes pasistengėme, kad jo straipsneliai kuo dažniau atsidurtų spaudoje. Aišku, visi jie turėjo atspindėti mokyklos gyvenimą. Ir kaip man tada atrodė – tik gerai. Žodžiu, Laurynas buvo ruošiamas tapti mokyklos atstovu spaudai, o vėliau gal ir jos pedagogų kolektyvo nariu ar net paveldėtoju. Žavėjausi juo. Noriai patikėdavau (ir pavesdavau) visokias pareigas. Juolab kad jis tenkino lūkesčius. Kaip sakiau – Laurynas ėjo atstovo spaudai pareigas… Tąkart jam buvo pasiūlyta aptarti tradicinę kasmet vykstančią dėstytojų parodą. Prisimenu – ateina Vega V. ir sako: „Ar skaitėt? Kažkas čia ne taip… Jūs jį lepinat, puoselėjat, o jis – še tau…“ Nubėgu perskaityti. Iš tiesų – šiokios tokios dviprasmybės, gal net ironija ar skepsis – žodžiu, „ne to tikėtasi“. Skandalas!.. „Ar turiu visada rašyti taip, kaip reikia?“ – paklausė. Neturėjau ką atsakyti. Supratau, kad jis teisus.

Nusifotografavę pirmosios laidos bendroje nuotraukoje ir tradiciškai atšventę su alumi, duona, lašiniais ir svogūnais – išsiskirstėme. Laurynas iš tiesų įstojo į VDA menotyrą, bet ilgai ten neužsibuvo ir ėmėsi grynosios žurnalistikos. Pamaniau, vaikinas principingas, bus gerai.

Netrukus pastebėjom jį LNK laidų piramidės viršūnėse. Tai, ką mačiau tose laidose, neturėjo nieko bendro su TUO Laurynu. O ir jis, atvykęs į mokyklos 10, o vėliau ir 15 metų jubiliejų, jautėsi lyg ir ne savo vietoje. Gal jis niekada ČIA ir nebuvo? Bet ką gali žinoti?

Ingrida-Salomėja

Ją pakrikštijo Salomėja. Rodos, tai buvo Roko idėja. Rokas mėgo skaityti eiles. Dažniausiai – rusiškas arba artimas rusiškam stiliui ir žargonui (tikriausiai jis dar buvo girdėjęs apie Vysockį). Buvo, matyt, girdėjęs ir apie Salomėją Nėrį – Ingrida jam asocijavosi su poete besiplaikstančiais šviesiais plaukais, apvaliu veideliu ir (manau) vadinamąja charizma. Vardas ūmai prilipo ir Salomėja įtvirtino jį savo kūrybiškumu, netradicinėm išmonėm, „kaip iš balos“ trykštančia energija. Atrodė, kad jai visko per mažai – užduočių, idėjų, veiksmo, laiko… Prie kiekvienos pamokos ji pridėdavo dar kelis savo priedus – tarsi niekaip negalėdama vienu kartu užbaigti to, ką pradėjo. Diena jai rodėsi per trumpa viską apie save išpasakoti – galėjai pamanyti, kad ji tiesiog nė nemiega – miego valandos jai netiko, nesiderino su natūra. Be Ingridos-Salomėjos nevyko joks mokyklos vakarėlis, akcija, paroda. Užtekdavo tik kibirkštėlės ir auditorijoje užsikurdavo tikras laužas!

Ingrida draugavo su Juozu. Tas chrestomatinis dviejų priešybių junginys atrodė įmanomas tik paradoksaliu savo neįmanomumu (atrodo, jie vis dar kartu).

Mano prisiminimas: Ingrida buvo puiki piešėja. Ypač gerai jai sekėsi eskizai, greitas piešinys, japoniško sumi-e maniera. Turėjau įprotį paišyti kartu su mokiniais. Ypač tose pamokose, kai studijavom kūno plastiką, judesį. Išstatydavom savo piešinius visi kartu – juos aptardavom. Tuo norėjau parodyti, kad esame lygūs, kad galime drauge pamatyti ir apkalbėti tai, kas nutiko pamokoje. Išskleidus popieriaus lakštus išsyk pastebėjau išskirtinai puikius Ingridos piešinius, šalia jų manieji pasirodė kiek atmestini ir kuklūs… Suglumau. Tradicinis pedagogo instinktas „neprarasti autoriteto“ lyg ir ragino to nepastebėti, bet sąžininga intuicija kuždėjo nebijoti tiesos. Taip ir pasielgiau. Sudėjau mudviejų piešinius greta ir išsamiai aptariau tyčia pabaksnodama į savo klaidas ir Ingridos pranašumus.

Taigi – Ingrida privertė mane vėl pasijusti mokine. Nuo to laiko nenustoju daryti to paties. Tik jau be baimės.

Mačiau Ingridą „Stiliuje“. Dabar ji vadinasi Ingrida Didika ir yra žymi rūbų dizainerė, savo šlovę barstanti po pasaulį.

Andrius

Apie Andrių reikėtų parašyti knygą. Ar bent jau knygelę. Toks jau jis buvo – išskirtinis. Sužinojau apie jį iš Aldonos D. Buvo surengęs savo parodėlę Mokytojų namuose dar prieš mums ten įsikuriant. Geltonplaukė, laisva, besiplaikstanti natūra su neaiškia skaudaus aiškumo pritvinkusia biografija, Dievo dovanotu (ir jo nulemtu) ryškiu ir trumpu likimu. Atėjo į mokyklą praeidamas. Stabtelėjo. Iš karto tapo aišku, kad nei programinis mokymas, nei laiku apibrėžtos pamokos, nei juolab grupinis mokymas jam netiks. Bet Andriui reikėjo popieriaus, dažų, pastelių ir globos. Globos – pirmiausia. Prasidėjo nuo to, kad Andrių apnakvindinau didžiosios studijos balkonėlyje (tegul Mokytojų namų Zita atleidžia man šią nuodėmę dėl senaties…). Paskui gyveno jis visur ir visaip, bet vis netoli. Ateidavo, kada norėdavo. Kada reikėjo pinigų. Maisto. Pokalbio. Teptuko. Molberto. Ėmiau prisirišti prie šio ypatingo vaikino, kaip kad prisirišau prie pusbalsiu išsakytos tiesos. Ne visai ją suvokdama, bet patirdama.

Andriaus Brazio piešinys

Jo nepriklausomoje nervingoje linijoje jutau kaži kokią giminystę, kuri atsiranda tarp žmonių, kad ir koks būtų jų amžius, lytis, padėtis visuomenėje ar juolab išsilavinimas. Andrius visada sutrikdydavo pamoką. Jis visai negalėjo paklusti. Jis visas buvo. Jam nuolat reikėjo apie save pranešinėti. Vėliau atsisakėme viešųjų pamokų – tiesiog susitikdavom visur: mokykloje, namie, mano studijoj, kavinukėje ar gatvėje. Andrius priblokšdavo savo drąsiu, netgi akiplėšišku individualumu. Neatsimenu elegantiškesnio, žavingesnio jo amžiaus jaunuolio (jam buvo 16!). Turint omeny jo nulinę socialinę padėtį, tai stebino ne mažiau nei kraštutiniai ekscentriški jo šou: parodos, performansai, kalbiniai pareiškimai, „imidžas“. Andrių globojo Aldona. Toje globoje buvo daug paslapties, kuri idealiai tiko Andriaus įvaizdžiui ir natūraliai papildė (ar pripildė) jo punktyrišką gyvenimą.

Mūsų santykiai darėsi komplikuoti tiesiogiai proporcingai jo nervingumui ir kraštutinumams… Greitai Andriaus neliko… Taip jis atsiskaitė su gyvenimu, kuris tapo jam gerokai sunkesnis už suvaidintą lengvumą. Sudegė kaip padegtas… siūlas. Ūmai ir ryškiai. Turėtume jį prikelti.

Tomas

Kai pasakau – Tomas, iškart matau jį mėgstama poza išsidriekusį ant studijos grindų: ištiestos kojos, atkišti batai tvirtais padais, susikaupęs akiniuotas veidas, dvi raukšlelės kaktoje (bylojančios apie susikaupimą) ir didelis kartonas ant kelių – tokį jį užfiksavo J. Javaitis savo puikioje televizijos apybraižoje mūsų mokyklos trijų mėnesių gyvavimo proga… Tuomet filmavo pietos piešimą. Kaskart, kai žiūriu tą siužetą, atrodo, kad sapnuoju. Aš – ilgais, romantiškais plaukais, puikioji mano draugės Irenos D. medinė autentiška pieta, būrys gražių jaunų veidų, pasinėrusių pietos lauko magijon. Tomo pieta buvo didelio formato, juodos ir pilkos spalvos, dramatiška, horizontali kompozicija (prisimenu gerai), toks liūdnas jos veidas ir tirštas sodrus žemės spalvų bei formų gyvenimas, ją pasisavinantis. Surengtoje parodoje Tomo pieta buvo viena įspūdingiausių. Vėliau ji dingo. Visada jos gailėjausi. Niekada nepamiršau.

O va su Tomu buvo atsitikęs keistas dalykas. Kartą (o gal ne kartą) Tomas, regis, vėlavo į pamoką. Aš žaismingai timptelėjau jam už ausies, tuo parodydama, mano supratimu, familiarų motinišką santykį. Deja, atrodo, Tomui tai pakvipo jo asmens orumo įžeidimu. Mano gestą nutvilkė jo atžari reakcija, kuri tuo neužsibaigė – Tomas nustojo lankytis pamokose ir aš nustėrusi suvokiau savo nekalto mosto kaltę. Taip kvailai išsiskirti tiesiog negalėjau, todėl susiradau jo draugę Jurgą (ji kurį laiką gyveno mano studijoje ir ten susipažino su Tomu) ir paprašiau jos atsiprašyti Tomo už mane. Jos atsargi ir ori laikysena patvirtino mano diagnozę ir aš lengviau atsidusau tik po to, kai Tomą pamačiau prie molberto…

Vėliau, daug vėliau aptikau, kad mūsų vaikų grupę lanko Tomo sūnus. O dabar, visai neseniai, gatvėje ties Aušros vartais mane sustabdė akiniuotas vyrukas. Labas, Jūrate, aš – Tomas. Grunskis. Puolėme viens kitam į glėbį. Šalia šypsojosi Jurga. Girdėjau, kad tai kaip reta laiminga šeima, o Tomas – žymus, talentingas architektas.

Asta

Nė nežinau, kaip ji pas mus atsidūrė. Tik prisimenu jos nuolat liūdną, labai nurimusį veidą ir dideles akis, kurias literatai vadina „klausiančiomis“. Ko klausinėjo ar ko klausė tos akys, buvo nuolatinė paslaptis, nes Asta beveik nieko nekalbėjo ir iš tiesų nieko neklausinėjo. Tyli, nuošali ir nusišalinusi (nuo mūsų ir nuo pasaulio), ji taip ir liko paslaptis. Jeigu ne jos piešiniai, nė nebūtum tos merginos pastebėjęs, nebent tik jaustum maudžiančią atsakomybę ir šiokį tokį nejaukumą. Tarsi nuolat būtum stebimas Dievo akies, koreguojančios tavo vienašališkus (todėl ir atsakingus) veiksmus. O piešiniai kaskart darėsi vis drąsesni, išraiškingesni, spalvingesni. Drąsa, apie kurią jie bylojo, keistai disonavo su neperprantamu uždarumu ir akino mane ja pasitikėti ir vesti tolyn. Talento gimimas skleidėsi mūsų akyse. Ir tai buvo saldaus džiugesio akimirka, kai tau pasiseka (kaip

įsivaizduoju) surasti netikėtą deimantą. Šis atradimas padovanojo malonią pedagoginę dovaną – laimę tapti kito žmogaus lemties krikštatėviu (krikštamote). Asta už mokslą nemokėjo – savaime buvo aišku, kad tai neįmanoma. Neklausinėjau jos nei apie šeimą, nei apie kokias nors buitines aplinkybes. Žodžiai ir buities detalės išnyko toje kūrimosi erdvėje kaip visai beprasmis balastas, nepalytėtas nesusipratimų ar konfliktinių situacijų taršos.

Asta Jančiauskaitė. Autoportretas

Į Dailės akademiją, Tapybos katedrą, Asta įstojo nesurinkusi pakankamai balų nemokamoms studijoms. Metus už jos studijas mokėjo mūsų mokykla. Paskui – tyla. Atrodo, Asta dingo, išsisklaidė, ištirpo. Bet ar pranyko? Besikuriant Užupio meno inkubatoriui išgirdau, kad ji – viena iš tos stebuklų šalies gyventojų, kartu su savo vyru tapytoju Bagdonu augina du vaikus. Aplankiau Astą jos romantiškame, sveikai bohemiškame būste, į kurį patenki svyruojančiais mediniais laiptais, išpuoštais egzotiškomis užupietiškomis smulkmenomis. Šalia – jauki „Galeros“ parodų erdvė, kur Asta rengia savo parodas ir netgi veda dailės pamokas užupiečių kolonijos vaikams. „Kaip gyveni, Asta?“ – „Ačiū, gerai“, – pirmąkart pamatau Astos šypseną.

Ieva

Ievutę atsivedė Rokas. Iš „konarskynės“. Pirmiausia įsimintinas buvo jos mielas apvalainas veidelis su duobute dešiniame skruoste. Romus. Šviečiantis. Jukus šypsnys. Gyvos akys. Atsimenu jos pabrėžtinai kuklią aprangą ir ypač grubius aulinius batus (tuomet dar retenybę), kurie turėjo byloti apie paprastumą arba išskirtinumą, arba jaunatvišką protestą. Tas sunkus storapadis apavas keistas disonavo su jos trapia figūrėle ir nuosaikia laikysena, lyg iškaba, skelbianti neprieinamumą, atsisakymą. Iškart patikėjau, kad tai nėra poza – veikiau askezė, galbūt kvietimas pažvelgti giliau… Niekur nedominavo, niekuo nešokiravo. Dirbo, klausė ir klausėsi. Ryškiai pirmavo gabumais. Jos itin profesionalius grafikos darbelius turime mokyklos fonduose iki šiol. Apmaudu (nors nekeista), kad į Dailės akademiją ji įstojo tik iš trečio bandymo, beveik praradusi viltį ir pasitikėjimą savimi. Nežinia, ar taip atsitiko dėl natūralios konkurencijos, ar dėl mūsų „našlaičių“ mokyklos titulo, tuomet dar šleifu plevenančio akademijos kolegų kuluaruose…

Ievutę buvo įsimylėjęs vėliau visokiais meniniais akibrokštais pagarsėjęs jaunuolis. Ateidavo. Laukdavo jos po paskaitų. Kartais dalyvaudavo vakarėliuose ir sueigose. Nors neatrodė, kad jam būtų sekęsi. (Vėliau jis, regis, tapo avangardistiniu menotyrininku ir veikėju.)

Greitai sužinojau, kad Ievutė išvyko į Prancūziją. Iš ten ji sugrįžo… Bet jau ne į akademiją.

„Ar nepasiilgsti kūrybos? Juk taip puikiai tau sekėsi…“ – klausiu virpančia širdimi asketiškame Jonitų vienuolyno kambarėlyje, sunkiai slėpdama kvapą užtvindžiusias ašaras, žvelgdama į GRAŽŲ spindintį veidą, įrėmintą baltu abito rėmu…

„Pasiilgstu…“ – nušvinta sesuo Ieva Marija.

Malvina

Retai būna (bet tikrai pasitaiko), kad vardas taip taikliai charakterizuotų žmogų. Ir ne jo iliustratyvumu (tarkim, Ramunė – baltais plaukeliais, švytinčiu skaisčiu veideliu, ar Liepa – aukšta, liauna, gražiai nuaugusi…). Malviną asocijuojame su heroje iš pasakos apie Buratiną. Su mėlynu kaspinu pakaušyje, atviru veidu, didelėm lėlės akim… Gal tas veido atvirumas labiausiai prigijo ir mūsų Malvinai. Romi, lėtapėdė, kiek kampuota jos laikysena, tylus, bet giliai kabinantis žvilgsnis. Atsargūs, bet žinantys jos klausimai ar replikos ją, tuometinę filosofijos studentę, išskyrė iš kitų kitokumu. Malvinos piešiniai, kuriuos pamačiau pirmiausiai ir kuriuos ji piešė eskizuodama mokykloje, buvo labai panašūs į ją pačią. Jie puikiai galėjo iliustruoti mūsų pamėgtą vieną iš pirmųjų užsiėmimų – „Mano autoportretai“, labiau pritinkantį psichologiniam testui nei kūrybos procesui, bet iš tiesų idealiai tinkantį nustatyti tiek mokinio gabumus, tiek jo asmenybę.

Keistai atsitiko, kad nebuvau tiesioginė jos mokytoja – gal dėl to, kad ir ji studijavo priešokiais tarp studijų VU, o paskui ir Švedijoje, kur, beje, ją ir išsiuntėme. Bet Malvina visada buvo. Kai po kiek laiko, jau gavusi mūsų mokyklos diplomą, ji vėl pasirodė – pakviečiau ją likti mokykloje, eiti administracines pareigas. Neatsimenu, kokie motyvai lėmė tą apsisprendimą – toks jis buvo natūralus. Galbūt todėl, kad norėjosi užsiauginti pamainą ir Malvina tuomet labiausiai atitiko mano įsivaizduojamus standartus. Pirmas jos prašymas buvo „suorganizuoti jai pianiną“ – ji norinti mokytis muzikos.

Mokytojų namuose tą norą įgyvendinti nebuvo sudėtinga – pianinai mėtėsi vos ne ant kiekvieno kampo… Ji kasdien užsispyrusiai užsidarydavo pianino kambarėlyje. Buvau šventai įsitikinusi, kad Malvinai reikia tęsti muzikos mokslus, kurie tikriausiai kažkuriuo metu buvo apleisti ir nutrūko…

Kartą, regis, kažkurio oficialaus renginio metu, jau geriant taurę vyno, ėmiau atkakliai prašyti Malvinos ką nors mums pagroti. Ji nesipriešino. Prisėdo ir… maždaug vienu pirštu ėmė barbenti, regis, pavargusią vargšę „Elizą“… Tuomet ūmai nustėrau suvokusi, kad Malvina niekada anksčiau nesimokė muzikos. Ji tik dabar nusprendė tai pradėti…

Matyt, tai buvo pirmas kartas, kai suvokiau pašonėje turinti kietą riešutėlį, kuris visaip linguodamas, traškėdamas, šerpetodamas ir svinguodamas išaugo į plačiašakį riešutmedį, vis dar skleidžiantį naujas ataugas, kartais meiliai pūkuotas, kartais skaudžiai dygliuotas. Kartą, nutvilkyta tų dygliukų šluotele, smarkiai sutrikau. Ką daryti? Atmesti? Atsisakyti? Nubausti? Pasmerkti? Išgelbėjo mintis: Malvina – puiki iliustracija viso ilgo atkaklaus mano pačios puoselėjamo principo, asmenybės ugdymo rezultatas… Taigi, likome. Dabar ji – mylima mažųjų menininkų mokytoja, toliau ieškanti savo „pianinų“ kiekvienoje naujai atsiveriančioje erdvėje.

JŪRATĖ STAUSKAITĖ

Kad žinotumėt, kaip nuobodu rašyti apie literatūrą (privalai laikytis etiketo, o tai savieji dar eliminuos iš bendruomenės) ir kaip įdomu – apie visa kita. Lygiai tas pats su renginiais – kas gali būti neįdomiau už kokį „Poezijos pavasarį“, į kurį susirenkama tik dėl genties. „Naujasis Baltijos šokis“ kasmet teikia to „svetimo“ džiaugsmo galimybę: aišku, ši festivalinė firma gan neordinari, kone kiekvienas spektaklis smarkiai vėluoja, bet iškenti, kad koridoriuose išvystum šokėjų mankštinamas galūnes ir užuostum jų tepalus, atpažindama atminties instinktą. Šokėjai man apskritai atrodo patys gražiausi žmonės, aš juos visus įsimylėjusi; į spektaklius vaikštau beveik vien estetiniais sumetimais.

Simptomiška, kad balerinų-vaidilučių tradicijas saugančiame Čiurlionkės Šokio teatre buvo sušoktas Vivaldi („Metų laikai“, Kauno šokio teatras „Aura“, choreografė Lina Puodžiukaitė). Kiek atsimenu, užpernai „Pavasarį“ bandė sušokti Aistė Kriukelytė, bet šitai muzikai turbūt reikia grupinio spektaklio. „Aurą“ labai mėgstu, esu pratusi prie jų harmoningumo, susiderinimo vieno su kitu, šokėjų skaičiaus, dinamikos. Iš pradžių tikėjausi daugiau beprotybės (atitikties muzikos dramatizmui), bet vargu ar įmanoma į tą spektaklį įdėti daugiau ekspresijos. Be to, šokėjai supranta, ką jie šoka. „Metų laikai“ visuomet graudina, bet sykiu veikia ir kaip terapija. Rato, vainikų simbolika – atrodo, mąstydamas apie gyvenimo ciklą nieko nauja čia neišgalvosi: vis dėlto buvo netgi kiek homoerotiškų elementų. Ir ta apranga, kojinytės, net merginų plaukai – neišvengiama šokio detalė. Patiko, kad iš choreografijos neeliminuojamas senėjimas, kurio Vivaldi muzikoje daug girdžiu. Seno žmogaus kūnas juokingas: jis pajaciškas, trūkčiojantis, barokiškai manieringas. Kažkodėl viliuosi, kad kitais metais „Aura“ sušoks Orffo „Carmina Burana“.

Šamaniškus tuvius buvau mačiusi kažkuriame „Skamba skamba kankliai“ festivalyje: paliko retą įspūdį. Tos egzotiškos tautos atstovė buvo inkorporuota ir į vieną atvežtinį šokio spektaklį („Post Secret“, Mute Comp. Physical Theatre (Danija), choreografai Kasperas Ravnhøjus ir Jacobas Stage). Nedaug ką supratau, daugiausiai apie smurtą ir lytinį moterų išnaudojimą. Bet gana gražu, nors ir nuobodoka. Galvojau, kad technika šiuolaikiniame šokyje nebesvarbi tiek pat kiek forma – poezijoje: artėjama link visapusiško natūralumo (šitą žodį rašyti baisu dėl lotyniškos jo kilmės: armagedono veikiausiai turime laukti tada, kai kultūra susilies su natūra).

Norėjau nueiti ir į Loretos Juodkaitės spektaklį („Malda smėlyje“, Menų spaustuvė) – man ji labai įdomi ne vien kai šoka, bet ir kai kalba, pvz., per televiziją – atrodo itin gyvastingos natūros. Deja, netilpau. Apsaugininkas prie durų aiškinosi pulkui akredituotųjų, esą gaisro atveju patirtume holokausto tikrovę.

Beliko vizituoti parodas. Mindaugas Skudutis „Akademijoj“ (anglinis simpatiškesnis už aliejinį, mat jaučiu kone juslinį pasitenkinimą, regėdama piešinio gyslas) ir Jurgio Savickio archyvas Savicko paveikslų galerijoje. Jeigu per „Panoramą“ nebūčiau pamačiusi, kad atvežta filmuota medžiaga, gal niekad nebūčiau jos išvydusi, mat telikas galerijoje įjungiamas tik lankytojui žinant, kas jame slepiasi, ir išreiškus dalykinį pageidavimą. Negana to, kol su inteligentišku pagyvenusiu vyriškiu stebėjome autentišką įrašą, toje pačioje patalpoje esančios moteriškės (darbuotojos?) taip garsiai čiauškėjo, kad norėjosi paprašyti dar ir ausinių. Tokiose situacijose reguliariai susivokiu, kad nesu ir jau niekada nebūsiu tolerantiška. Tačiau apie įrašą: net jei ir nesi suinteresuota dokumentikos informacija, tokios juostos baisiai traukia praėjusių gyvenimų kitoniškumu – ten ir kadrai greitesni, ir buitis gražesnė, ir žmonės laimingesni. Na, žinoma, ir rašytojo korsetas, kurį jis, pasak sūnaus, užsisegdavo eidamas į diplomatų susitikimus, kad nesimatytų pilvuko.

O geležinkelio stoties antrame aukšte įvyko gan triukšmingas Martos Vosyliūtės parodos „Sekta“ atidarymas. Dauguma paveikslų – socialiniai pranešimai, savotiškas šaipymasis iš tapybos kaip aukštojo meno, paverčiant ją laikraščių refleksija. Apžiūrinėdama kažkodėl galvoju, kad visa tai jau buvo pasakyta Duchamp’o ir Warholo laikais; bet, žinoma, smagu atpažinti nacionalines problemas. Feministinio meno negaliu interpretuoti dėl vidinio konflikto su bet kokiomis socialinėmis ar politinėmis manifestacijomis; šiaip ar taip, autorė turi kritikės talentą ir yra gan raštinga, tik jos, kaip dailininkės, specifines nuoskaudas vertėtų nuplauti literatų tūsuose, į kuriuos mes ją mielai priimtume ir gal net suorganizuotume galimybę išsileisti pk.

Plojimai man jau seniai nebekelia emocijų, bet vis dar gražu senoviniai reveransai. Ne dėl besilenkiančiojo gracijos, o dėl jo santykio su savimi ir publika: visa tai, ką čia matėte, buvo fikcija, menas, o ne asmeninis pranešimas. Aišku, šiuolaikinio šokio festivalyje juos atlikti galėtų nebent pokštininkas, o šiuolaikinio meno parodoje – nuoseklus Dalí sekėjas.