Baimės jausmas yra būdingas žmogui ir žmonijai, tačiau mūsų baimės pobūdis ir objektai nuolatos keičiasi. Viduramžiais žmonės bijojo saulės užtemimų ir ugnikalnių išsiveržimų, kurie pranašavo nelaimes, marą ir nederlių, Viktorijos laikais industrinėje Anglijoje bijojo nedarbo, visais laikais – karų. Mūsų laikais baimės pobūdis yra pakitęs, o pandemijos sukelta krizė užaštrino jį dar labiau.

1764 metų Williamo Hogartho graviūroje vaizduojamas Tėvas Laikas

Atsiradus daugiau laisvo laiko, vakarais jaukiai vartinėju įvairias knygas. Prieš daugiau kaip dešimtmetį išleistoje ir neseniai papildytoje Franko Furedi knygoje „Kaip veikia baimė: baimės kultūra XXI amžiuje“ rašoma, kad sunku nubrėžti liniją, skiriančią baimės ekonomiką, kuria yra suinteresuotos rinkodaros, konsultavimo ir draudimo bendrovės, nuo susirūpinimo reiškimo ir katastrofų prognozavimo. „Verta prisiminti, kaip ilgai buvo skelbiama, kad vadinamasis Y2K virusas, dar vadinamas „tūkstantmečio virusu“, sukels tikrą katastrofą. Tarptautiniu mastu buvo imtasi beprecedenčių apsisaugojimo priemonių, tam buvo išleisti milijardai dolerių, ir tik nedaug ekspertų buvo pasirengę kvestionuoti nuomonę tų, kuriems rūpėjo sukurti tūkstantmečio viruso problemą“ (Frank Furedi, How Fear Works: Culture of Fear in the Twenty-First Century, Bloomsbery, 2018, p. 57). Nors baimės ekonomika naudojasi potencialių katastrofų grėsme, baimės plitimas yra kultūrinių veiksnių rezultatas. Kiekvieną naują iššūkį galima sureikšminti taip, kad jis virstų visos žmonijos išlikimo klausimu. Šiuolaikinė kalba, skambanti per žiniasklaidos priemones, atspindi tendenciją sureikšminti problemas, kurios gali būti išspręstos. Tokie žodžiai kaip „epidemija“, „maras“, „pandemijos rekordas“, „mirtis“ vartojami nuolatos, taip sukuriant nerimą ir pasaulio netvarumo perspektyvą. Kasdien vartojama apokaliptinė frazeologija sukelia įspūdį, kad pasaulio pabaiga yra čia pat. Kaip rašoma pranašo Danieliaus knygoje, paskutinėmis dienomis žmonės lakstys po pasaulį, o jų žinios pagausės.

Apokaliptiniai scenarijai nėra naujiena žmonijos istorijoje. Tokias kalbas žinome nuo neatmenamų laikų. Apokalipsės kaip religinės minties apraiškos glūdi senojoje žydų tikyboje. Istorija turi pradžią, vidurį ir pabaigą.

Žmonės dažnai kalba apie artėjančią pasaulio pabaigą, perspektyvos atrodo gana niūrios, o ekonominės ir technologinės pažangos jau nebegalime suvokti kaip savaime suprantamo dalyko. Daugelis gi tikėjo, kad vakcina atsiras labai greitai. Rytoj. Poryt. Bet taip nėra. Kita vertus, apokalipsės suvokimas, kuris dažnai yra laikomas pamišėlių reikalu, XVI–XIX amžiais iškiliems mąstytojams (Franciui Baconui, Robertui Boyle’ui, Josephui Priestley, Isaacui Newtonui, Johnui Miltonui, Thomui Hobbesui) suteikė vienintelę minčių struktūrą kokybiškai suvokti visuomeninius pokyčius. Ši diena turi vienintelę išeitį, bet rytoj bus visiškai kitaip.

Istorikai teigia, kad didžioji (general) Europos ekonominė, politinė, demografinė ir socialinė krizė, prasidėjusi XVI amžiaus pabaigoje, tęsėsi beveik iki pat XVII amžiaus pabaigos. Epidemijos siautė nuolatos naikindamos šešiolikto amžiaus demografinį prieaugį (Henry Kamen, European Society 1500–1700, Routledge, 1994, p. 234). 1569–1603 metų buboninis maras pasiglemžė apie milijoną gyvybių, bet buvo ir kitų skausmingų maro protrūkių – 1630 metais Viduržemio jūros regione, 1636 metais šiaurės ir centrinėje Europoje (žemutinė Normandija prarado ketvirtadalį gyventojų), 1648 metais Ispanijoje, 1656 metais Italijoje. Lietuvoje per visą XVI amžių būta 14 epidemijų, bet didysis maras, ištuštinęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestus, vyko XVII amžiaus pradžioje.

Istorikas Timothy C. Winegardas neseniai išleistoje knygoje apie žmonijos nelaimes rašo ne apie epidemijas ar marą, o apie uodus. Jis teigia, kad moskitai arba uodai sunaikino daugiau žmonių Žemėje negu visi karai, sausros ar kitos nelaimės ir vadina juos „pasaulių griovėjais“ ir „istorinių pokyčių nešėjais“.

Winegardas teigia, kad kai meteoritas smogė į žemę, dinozaurai jau buvo žuvę nuo uodų perneštų ligų. Maliarija buvo žinoma senojoje Afrikoje, o uodų platinamos ligos, anot autoriaus, sunaikino Mesopotamijos civilizacijas, senovės graikus ir romėnus (turtingieji romėnai statė savo vilas ant kalvų stengdamiesi išvengti uodų ir maliarijos), taip pat ir barbarų gentis, kurios nukariavo šias žemes. Trečiame šimtmetyje maliarijos epidemija privertė Romos imperijos žmones burtis į mažesnes krikščionių bendruomenes, kurios garbino gydymą ir rodė pagarbą ligoniams, taip padėdama plisti krikščionybei.

Daug šimtmečių žmonės mirė nuo uodų pernešamų ligų nesuvokdami koreliacinio ryšio tarp uodų ir maliarijos – šis moksliškai buvo nustatytas XIX amžiuje. Tai, kad mažytis plonas vabzdys gali turėti įtakos mūsų gyvybei ir sukelti mirtį, peržengė vaizduotės ribas. Winegardas tyrinėja uodų ir maliarijos įtaką karybai ir karo mūšių eigai ir daro išvadą, kad kartais maliarija turėjo didesnę įtaką karo baigčiai negu patys mūšiai. Endeminės ligos, anot jo, privertė Hanibalą sugrįžti į Kartaginą iš pergalingų žygių Romoje, atgal pasuko mongolų-totorių armijas iš pietų ir rytų Europos, o Romos karių nukariavimus Škotijoje sustabdė maliarija, sunaikinusi pusę iš 80 000 legionierių, pasiųstų į šią teritoriją. Maliarija sustabdė kryžiuočių Šventosios Žemės nukariavimą (pražudė apie trečdalį). Maliarija kartu su kitomis europiečių atneštomis ligomis sunaikino gausias vietinių genčių populiacijas ispanų nukariautoje Lotynų Amerikoje.

Šie vabzdžiai vis dar nužudo apie 800 000 žmonių per metus daugiausia Afrikoje, o globalizacija padeda skverbtis naujiems moskitų pernešamiems virusams, tokiems kaip Zikos virusas, kurie galbūt yra tūkstančių metų senumo, bet identifikuoti buvo palyginti neseniai. Klimato pokyčiai taip pat didina arealą, kuriame gali veistis uodai, pernešantys įvairias ligas.

Atsitiktinumai istorijoje turi priežastinį ryšį, o šis ryšys nebūtinai yra paaiškinamas racionaliais argumentais ir istorine metodologija. 1698 metais penki laivai, vadovaujami kapitono Patersono, prikrauti geriausios kokybės prekių (perukų, vilnonių kojinių, šukų, antklodžių, biblijų ir 25 000 porų odinių batų), išplaukė iš Škotijos. Buvo pakrautos net spausdinimo staklės, kuriomis tūkstantis du šimtai škotų kolonistų planavo spausdinti būsimas sutartis. Tam, kad laivuose tilptų daugiau prabangesnių prekių, buvo sumažintas maisto ir gyvulių kiekis. Ekspedicija plaukė į Darjeno regioną Panamoje, kur Škotijos kompanija planavo įsteigti prekybinį centrą, kuris sujungtų prekybą tarp Afrikos ir Pietų bei Pietryčių Azijos ir sukrautų turtus Škotijai, kenčiančiai nuo bado. Investicinė schema buvo populiari ir tarp smulkiųjų investuotojų – neturtingų ūkininkų ir Škotijos parlamento narių. Skaičiuojama, kad nuo ketvirtadalio iki pusės šalyje cirkuliavusių pinigų tuo metu buvo investuota į būsimą prekybos verslą Panamoje. Ekspedicija žlugo. Kolonistai, nepratę prie tokių sąlygų, susirgo geltonąja karštine ir maliarija ir per dieną mirdavo dešimtimis. Dažniausiai laiškuose į tėvynę, dienoraščiuose ir škotų kolonistų įrašuose kartojami žodžiai – „moskitai“, „karštinė“, „drebulys“ ir „mirtis“ (Timothy C. Winegard, The Mosquito: A Human History of Our Deadliest Predator, Dutton, 2019, p. 164). Po šešių mėnesių pusė likusių gyvų persikėlėlių sėdo į laivus ir pasuko į Jamaiką, palikę tuos, kurie buvo per silpni keliauti. Kai į Darjeną atplaukė gelbėjimo ekspedicija iš Škotijos, terado tuščiame Anačukunos paplūdimyje paliktas spausdinimo stakles. Winegardas iš uodų sužlugdyto verslo aprašymo padaro geopolitinę išvadą – milžiniški nuostoliai privertė išdidžiąją Škotiją pagaliau priimti susivienijimo pasiūlymą iš Anglijos. Taip Darjeno moskitai netikėtai tapo Didžiosios Britanijos susikūrimo priežastimi.

Laiko tėkmėje kintančios naujagimiams suteikiamų vardų mados – įdomus reiškinys, rimčiau pagvildenus, gal kai ką galima pasakyti ir apie visuomenės nuostatų poslinkius, nors kai kurių pasirinkimų populiarumo turbūt apskritai neįmanoma paaiškinti. Po krikščionybės reformacijos protestantų kraštuose šiek tiek sumažėjo šventųjų vardų populiarumas ir ėmė plisti Senojo Testamento vardai. Pvz., šiuo metu ir Britanijoje, ir JAV dažnai suteikiamas vardas Joshua (liet. Jozuė – tai hebrajų kalba, o aramėjiškai tai yra tas vardas, kurį mes sau adaptavome kaip Jėzų), iš ten ir Hanna(h) – nors Europoje daug seniau išplito šio vardo graikiškas ir lotyniškas variantas Anna (liet. Ona).

Beckettas kadaise stebėjosi, kad airiams sunku patikėti, jog jis ne žydas turėdamas vardą Samuel. Tačiau yra ir priešingų atvejų – anglakalbėse šalyse vardų Rachel arba Sara niekas nesieja su priklausymu žydų tautai: tai tik toks pat žydiškos kilmės vardas kaip minėtoji Ona arba Jonas, Juozas ir daug kitų.

Vardų mada kinta ne tik pas mus, nors susiduriant su europiečių vardais gali susidaryti įspūdis, kad Jonas, Pranas, Marija, Julija ir kiti krikščioniški vardai (įvairiomis kalbomis įvairiai modifikuoti) amžinai vienodai populiarūs. Pas mus buvo kitaip. Kaip tik minėti ir kai kurie kiti vardai pokario dešimtmečiais išėjo iš mados, t. y., savaime aišku, jie niekur neišnyko, bet, ypač tarp miestų inteligentų, juos nustelbė lietuviškos kilmės vardai. Ir ne tik – išplito Violetos, Ričardai ir kiti prieškariu mažiau žinomi vardai. Vėliau kaip tik tarp rafinuotesnių inteligentų, regis, prasidėjo savotiškas atoveiksmis. Savo vaiką pavadinti Jonu (tuo metu, kai dauguma Jonų buvo kaimiečiai) tapo originalu, įdomu ir net naujoviška.

Deja, statistikos apie tai internete nerandu – yra tik pastarojo dešimtmečio. O štai, tarkim, vokiškų vardų populiarumo statistiką galime skaičiuoti nuo viduramžių (http://www.beliebte-vornamen.de). Nuo viduramžių neskaičiuosime, bet, pažvelgę, tarkim, 50 metų į praeitį, tarp populiariausiųjų randame visiems žinomus ir įprastus vardus: Thomas, Andreas, Michael, Frank, Peter, Susanne, Sabine, Petra ir t. t. O pasižiūrėję į 2010 m. statistiką matome kažkokias keistenybes – pirmose vietose Mia, Hanna / Hannah, Lena, Lea / Leah; berniukų vardai šiek tiek tradiciškesni – tik ketvirtoje vietoje atsiradęs Finn / Fynn egzotiškas.

Vardų trumpėjimo mada būdinga ir Lietuvoje, ima dominuoti dviskiemeniai vardai. Apie tai rašo Daiva Sinkevičiūtė spalio mėn. „Gimtojoje kalboje“ (straipsnyje „Žvilgsnis į populiariausius pastarųjų penkerių metų vardus“). Tarp berniukų vardų 2006–2010 m. ryškiai pirmauja šie (ir tokia eilės tvarka): Matas, Lukas, Nojus. Kasmet populiarėja Dovydas, ir tai gražu tuo, kad jis toli nustūmė anksčiau buvusį madingą anglišką variantą Deividas. Toliau rikiuojasi Kajus ir Dominykas.

Tarp mergaičių pirmauja Emilija, Gabija, Kamilė, Gabrielė, Austėja, Ugnė, o pastaruoju metu ir Urtė. Straipsnio autorė nesiima tyrinėti vardų populiarumo priežasčių, išskyrus vieną prielaidą: Karinos vardo išplitimą (tiesa, ne taip jau didelį) 2007–2009 m. galėjo lemti „Lietuvos pramogų pasaulio atstovės Karinos Krysko populiarumas“. O kažin iš kur atklydo Smiltė? Nedas bus atsiradęs iš anglakalbių šalių (Edvardo trumpinys), beje, JAV nuo 1940 m. vis retėjęs – beveik iki išnykimo. Užtat moterų vardas Madison (atsiradęs iš pavardės) JAV atsidūrė tarp populiariausiųjų, nors ėmė plisti tik po 1984 m. filmo „Splash“, kurio herojė šį vardą susigalvoja Niujorke pamačiusi gatvės užrašą Madison Avenue. Duos Dievas, šitas Lietuvoje nepaplis.

Beje, ši naujųjų vardų statistika gali kai ką ir nustebinti, nors kai kurie vardai populiarūs turbūt jau ne pirmą dešimtmetį. Mat jauni tėvai paprastai gerai pažįsta savo ir vyresnių kartų vardus, o mažų vaikų vardai į viešąją erdvę patenka nedažnai, tad jeigu nedirbi vaikų darželyje ar civilinės metrikacijos skyriuje, kartais gali ir nesuvokti, kokie vėjai atpūtė mintį pavadinti vaiką tau gražiu, tau regis, nelabai dažnu (o iš tikrųjų pastaraisiais metais jau itin išpopuliarėjusiu) vardu.

Kas kita yra dažniausi visų šiandieninių Lietuvos gyventojų vardai, o jie tokie: Irena, Ona, Janina, Kristina, Lina; Jonas, Vytautas, Antanas, Tomas, Mindaugas (http://www.stat.gov.lt/lt/pages/view/?id=1625). Pagal amžiaus grupes nesuskirstyta, bet spėčiau, kad ir vyrų, ir moterų bent pirmieji trys dažnesni tarp vyresnio amžiaus žmonių. Tiesa, Jonas ir dabar populiarus; įdomu, kad sugrįžo (vieną kitą kartą praleidę) Jokūbas ir Ignas.

Tiek apie vardus, o apie (bendrinius) žodžius galima kalbėti be galo, bet geriau trumpai. Juk Palmira Mikėnaitė „Š. A.“ (XI.4) teigė: „Manau, svetima sakinių sandara, arba sintaksė, daug pavojingesnė už svetimus žodžius, taigi leksiką.“ Iš tikrųjų svetimų kalbų žodžių įsileidimas į savo kalbą tėra susitarimo reikalas, ir gana subjektyvus arba, taip nesakant, arbitralinis.

Toliau ji cituoja Agnę Žagrakalytę, teigiančią tašės būtinumą. Iš tikrųjų žodis rankinė šiek tiek tapo vartojamas, bet tašės vis tiek neišstūmė. Kartais imi ir pagalvoji: kodėl gi neįteisinus tokių žodžių kaip tašė, pečius, sutvėrimas ir t. t. (jie galėtų būti šalutiniai normos variantai). Arba net (baisu ir prabilti) bulka. Beje, latvių kalba bulką yra įsileidusi (bet jie daug ką įsileidę, o kai ką vadina savaip, ką mes vadiname tarptautiniais žodžiais, ir tai tik dar kartą patvirtina, kad leksika yra susitarimo reikalas). O gal ir ne, nes „bulką“ galime pavadinti banda, bet beveik nevadiname, nors tu mus užmušk! Iš vaikystės esu pasigavęs aukštaitišką šnektą ir atsimenu, koks vėliau svetimas, kažkaip net primityvus, man atrodydavo žodis batonas – tiesiog vulgarybė. Mano krašte tai būdavo vadinama pyragu. Bet „pyragais“ mes dabar vadiname saldžius kepinius.

O jau kuo visai esu įsitikinęs, tai kad žodis bomžas nereikalingas. T. y. jis visai suprantamas (ir vartotinas) kaip žargoninis žodis, bet kodėl jį, dangstydami kabutėmis arba kursyvu, bando įstumti žiniasklaidos straipsnių autoriai, man nesuprantama. Pagalvokim logiškai: „bomžas“ yra rusiškas sovietinis biurokratinis naujadaras. Tad jeigu mes nebūtumėm patyrę sovietinės okupacijos, ar dabar nežinotumėm, kaip savo kalba pavadinti valkatas?