Theodore’as Roethkė [Retkė] (1908–1963) – neabejotinai vienas iš reikšmingiausių, įtakingiausių ir savičiausių praeito amžiaus Jungtinių Amerikos Valstijų poetų. Theodore’as užaugo šeimos (seneliai – imigrantai iš Prūsijos) valdomame gėlių ūkyje prie Sagino upės, to paties pavadinimo Mičigano miestelio pakraštyje, ir daug laiko praleido padėdamas tėvui prižiūrėti ir tvarkyti didžiulius šiltnamius, taip pat – klaidžiodamas ir žaisdamas šeimai priklausiusiame dideliame atžalyne. Šiltnamio „įnamiai“, gėlės, kultūriniai ir laukiniai augalai, gyvūnai, laukinės gamtos kraštovaizdžio elementai vėliau tapo Roethkės poezijos objektais, išraiškinga ir savita gamtos mistiško grožio ir metafizikos, gamtos ir žmogiškosios būties paralelių temų medžiaga. Kaip atviravo viename iš laiškų, šiltnamis jo kūryboje – tai „viso gyvenimo simbolis, įsčios, rojus žemėje“.

Roethkė rašė tiek tradicinės eilėdaros rimuotą poeziją, tiek laisvosiomis eilėmis. Reikšmingiausios poezijos knygos – „Atviras namas“ (Open House, 1941), „Sūnus palaidūnas ir kiti eilėraščiai“ (The Lost Son and Other Poems, 1948), „Budimas“ (The Waking: Poems 1933–1953, 1953; Pulitzerio premija), Nacionaline knygos premija įvertintos „Žodžiai vėjais“ (Words for the Wind, 1958) ir „Tolimas laukas“ (The Far Field, 1964). Čia spausdinami chrestomatiniai, dažnai į antologijas traukiami Roethkės eilėraščiai Child on Top of a Greenhouse, Cuttings (later), The Minimal, Root Cellar, The Waking, Dolor, The Geranium, The Far Field.

Tai pirma šio amerikiečių poezijos klasiko publikacija lietuviškai.

Eglė Kuckaitė. Kuokelės vertė Dramblius šokti. 2019–2021

Berniūkštis ant šiltnamio
 

Vėjas plaiksto mano bridžių sėdynę,

Pėdos traškina sutrūkinėjusį stiklą ir išdžiūvusį glaistą,

Prastypusios chrizantemos lyg kaltintojos žvelgia viršun

Pro padūmavusį, saulėje blyksintį stiklą,

Balti debesys visi iki vieno šiaušia į rytus,

Gluosniai nirčiai kinkuoja tartum ristūnų vora

Ir visi, visi rodo į viršų ir šaukia!

 
[1948]

 
 
Auginiai (vėliau)
 

Šitas troškimas, grumtynės, sausų šakelių prisikėlimas,

Nupjauti šakigaliai iš paskutiniųjų stojas ant kojų,

Kuris gi šventasis dėjo tiek pastangų,

Nukapotom galūnėm stiebės į naują gyvenimą?

Aš girdžiu, po žeme, tą čiunkimą ir gokčiojimą,

Savo gyslomis, savo kaulais jaučiu…

Vanduo pamažėl sunkias aukštyn,

Standžios sėklos galiausiai pratrūksta.

Kai daigai prasiskverbia paviršiun,

Slidutėliai kaip žuvys,

Aš sudrebu, palinkstu prie pirmãpradės, makščių drėkõs.

 
[1948]

 
 
Smulkmė
 

Tyrinėju gyvastį ant lapo: miniatiūrinius

Miegpuvius, stingius šaltų plotmių bakstenius,

Vabalus landose, tritonus, akmens kurtumo žuvis,

Amarus, ilgas sugležusias daugiametes žoles apkibusius,

Raistų ranguonis,

Bakterinius šliaužūnus,

Nelyg unguriukai kūdrose

Įplėšose kirbančius,

Blyškiom veplėm lyžčiojančius šiltas siūleles,

Švarinančius ir glamonėjančius,

Šliaužiančius ir gydančius.

 
[1948]

 
 
Daržovių rūsys
 

Nieks neslūgsojo ramiai tame rūsyje, kiaurai permirkusiam,

Iš dėžių veržėsi svogūnėliai, tamsoj plyšių ieškodami,

Daigai kadaravo ir sviro,

Nešvankiai išsibrukę iš apipelijusių krežių,

Karindami ilgus geltonus nelabus kaklus, tarsi tropikų gyvatės.

O jau smarvių kokia sueitis!

Šakniavaisiai išvešėję nelyg senas prievilas,

Mėsingi, tarpūs kotai, išpampę nuo siloso,

Lapų puvenos, mėšlas, kalkės, suversti ant slidžių lentjuosčių.

Niekas o niekas neišsižadės gyvasties:

Net mulvė po kojom nepaliovė alsavus.

 
[1948]

 
 
Budimas
 

Aš basčiaus

Po laukus;

Saulė išlindus,

Kaitra įsismaginus.

Štai taip! Štai taip!

Tvaskėjo karietaitės gurklys,

Kits kitam

Dainavo žiedai.

Akmenys dainavo,

Taip, mažesnieji,

O gėlės laigė

Tarytum ožiukai.

Rantuotas pakraštys

Ramunių mojo;

Buvau ne vienas

Obelų sode.

Girios gilumoj

Lizde jauniklis dūsavo;

Rytmetinius kvapus

Išlaisvino rasa.

Aš priėjau, kur upė

Per akmenis sroveno:

Pažino ausys

Pirmalaikį džiaugsmą.

Ir vandenys visi

Visų upelių

Man gyslose skardeno

Aną vasaros dieną.

 
[1948]

 
 
Sopulys
 

Aš pažinau nenumaldomą liūdesį pieštukų,

Sulygiuotų dėžutėse, sopulį bloknotų ir prespapjė,

Aplankų ir klijų lipčiaus galavimąsi,

Iščiustytų viešųjų vietų nyką,

Priimamojo, komutatoriaus, tualeto víenumą,

Ąsočio ir dubens rankoms mazgoti nekintamą gailesį,

Ritualą spausdinimo mašinos, sąvaržėlių, kablelių,

Begalinį gyvenimų ir daiktų kopijavimą.

Ir aš mačiau dulkes nuo įstaigų sienų,

Smulkesnes už miltus, gyvas, pavojingesnes nei kvarco dulkės,

Sijotas, veik nematomas, ilgomis nuobodžio popietėmis

Plonyčiu sluoksniu gulančias ant nagų ir nudailintų antakių,

Šviesius plaukus dengiančias, it vienas pilkus standartinius veidus.

 
[1948]

 
 
Pelargonija
 

Kai sykį ją išnešiau lauk ir palikau prie šiukšlių dėžės,

Ji pasirodė tokia nušiurusi ir ištežus,

Tokia paika ir patikli, – lyg koks pasiligojęs pudelis

Ar suvytęs astras vėlyvą rugsėjį, –

Kad parsinešiau ją atgal

Naujam dienos režimui –

Vitaminams, vandeniui ir sąmoningam,

Kaip tuomkart atrodė,

Racionui: ji tiek ilgai mito

Džinu, plaukų segtukais, nurūkytais cigarais, išsivadėjusiu alum,

Susiraitę jos žiedlapiai biro

Ant išblukusio kilimo, pūkuoti lapai

Nutaškyti senais žlėgtainio riebalais.

(Išdžiūvusi, ji gurgždėjo kaip tulpė.)

Ką jai teko ištverti!

Iki išnaktų spygaujančios paikšės damutės

Arba štai mudu vienudu, apšepę,

Aš kvėpiu į ją alkoholį,

Ji svyra iš savo vazono link lango.

Į pabaigą rodės, kad beveik girdi mane,

Ir tai buvo šiurpu…

Todėl kai samdyta merga, ta pusgalvė šniaukra,

Iššveitė ją į šiukšlinę, su visu vazonu,

Nesakiau nieko.

Bet kitą savaitę aš atleidau tą žiežulą,

Tokia buvo vienatvė.

 
[1964]

 
 
Tolimas laukas

I

Aš vis sapnuoju ir sapnuoju keliones:

Kaip lekiu it šikšnosparnis vis giliau į siaurėjantį tunelį.

Kaip vienui vienas, be bagažo riedu ilgu pusiasaliu,

Pakelėse sniegu nukloti ataugantys medžiai,

Smulkus sausas sniegas caksi į priekinį stiklą,

Pakaitom snaigės ir šlapdriba, jokio eismo iš priekio

Anei šviesų iš galo padūmavusiam šoniniam veidrodėly,

Apledėjusį plento asfaltą keičia skalda,

Galiausiai išvirstanti beviltiškom provėžom smėlyje,

Kur automobilis užklimpsta,

Pusnyne buksuodamas,

Iki žibintai užtemsta.

II

Lauko gale, žoliapjovės aplenkiamam pašaly,

Kur velėna zmenga ties žolynų paslėpta pralaida,

Strazdo mėgdžiotojo buveine, pelėno urvu,

Ne per toliausiai nuo gėlių sąvartos, vis kintančios,

Tarp skardinių, padangų, surūdijusių vamzdžių, sulūžusių agregatų,

Patìrta apie amžinatvę.

Ir iš surukusio snukučio nugaišusios žiurkės, lietaus ir vabalų pagraužtos

(Ją užtikau senos anglių dėžės trūnėsiuos),

Ir katino, prie fazanų aptvaro užklupto,

Gėlių daigais nudrykę jo žarnos,

Naktinio sargo nupyškinto.

Aš kentėjau dėl paukščių, dėl triušių jauniklių, įkliuvusių į žoliapjovę,

Mano sielvartas nebuvo perdėtas.

Nes užtikt giesmininką ankstyvą gegužį –

Tai pamiršti laiką ir mirtį:

Kaip jie užpildydavo baltąją guobą, čiulbantis nerimstantis debesis, ištisą rytmetį,

Ir aš žiūrėdavau ir žiūrėdavau, kol akys apraibdavo nuo paukščių pavidalų:

Geltonieji krūminukai, rausvagurklės medlaipos, mėlynosios zylės…

Nestygstantys, nepagaunami it žuvys, bebaimiai,

Pakibę ant šakų lyg nokstančių vaisių kekės, svarinantys šakų galiukus,

Mirksnį sustingsta –

Ir jau neria šalin vos vos plastelėję,

Lengvesni už kikilį,

O karietaitės bardamosi čirpavo pažalusiose gyvatvorėse

Ir auksinis genys kaleno savajam vištų gardo sausuoly.

…Arba tįsoti nuogám smėlyje,

Lėnõs upės dumblėtose seklumose,

Čiuopiant kriauklę,

Mintijant:

Kadaise buvau kažin kas panašaus, besąmonis,

O gal kitokio omens, mažiau pramanaus;

Arba grimzt iki slėpsnų į liūną;

Arba keliais kaulėtais apžergus sėdėti ant šlapio rąsto,

Tikint:

Aš vėlei sugrįšiu,

Kaip gyvatė ar rėksnus paukštis,

Arba, jei pasiseks, kaipo liūtas.

Aš išmokau nebijot begalybės,

Tolimojo lauko, vėjuotų amžinybės uolų,

Laiko mirimo rytojaus baltoje šviesoje,

Nuo savęs besisukančio rato,

Bangos kėtojimosi,

Artėjančio vandens.

III

Upė vingiuoja aplinkui save,

Medis atsitraukia į savo šešėlį.

Jaučiu vos sučiuopiamą permainą, nešimąsi priekin,

Tarsi vandens pasraunėjimą prieš susiaurėjančią vagą,

Kai krantai susieina ir plati upė pabalsta;

Arba susilieja dvi upės – melzgana ledinė srovė

Ir gelsvai žalias aukštikalnių plūsmas:

Iš pradžių sraunus bėgsmas tarpu uolų,

Tada ilgas tekėjimas per plokščius akmenis,

Prieš nusileidžiant į sąnašų lygumą,

Prie molžemėtų pakrančių su laukinėmis vynuogėm, nuo guobų karančiom.

Vanduo smulkiais raibuliais

Geltonas nuosėdas plukdo į saulės atokaitas.

Kur krabai šildosi pakraščiuose,

Sąžalynuose, knibždančiuos gyvačiukių ir kraujasiurbių…

Aš pasiekiau ramų, bet ne gilų vidurį,

Žvilgiõs srovės aplenkiamą vietą;

Akys stebeilijas į upės dugną,

Daugiabriaunius akmenis, akmenukais išmargintą smėlį,

Mano mintys klaidžioja ne vienoj vietoj,

Žemėje pusiau sausumos, pusiau vandenų.

Aš mirties atgaivintas, minčių apie savo mirtį,

Sausas mirštančio sodo kvapas rugsėjį,

Vėjas, pustantis išblėsusio laužo pelenus.

Tai, ką myliu, yra po ranka,

Visada, žemėje ir ore.

IV

Pasiklydęs „aš“ keičiasi,

Sukdamasis į jūrą,

Sukdamasis sūkuryje…

Senas vyras su ugnin ištiestom kojom,

Žaliu apsiautalu, atsisveikinimo apdangalu.

Žmogus, susidūręs su savo paties begalybe,

Pažadina visas bangas, visą jų nevaržomai klaidžiojantį įkarštį.

Absoliuto šniokštimas: „kodėl,

kodėl gimei?“ užgula nepridengtas jo ausis.

Dvasia jo siaučia kaip didis vėjas,

Sušvelnėjantis žydroje saulėtoje plynaukštėje.

Jis – visa ko pabaiga, galutinis žmogus.

Visi baigtiniai dalykai atveria beribiškumą:

Tas kalnas savo ypatinguoju atspalviu,

Melsvu šviežiai suledėjusio sniego spindesiu,

Vakaro gaisais ant apledėjusių pušų;

Liepų aromatas kalno šlaite,

Bičių numylėtasis kvapsnis;

Vandens tyla virš nugrimzdusio medžio:

Nesudrumsta žmogaus atminties romybė…

Vienui vieno akmenuko ratilas,

Besiplečiantis per pasaulio vandenis.

[1964]

Vertė Andrius Patiomkinas

Vertimą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba

Latvių rašytojos, redaktorės, vertėjos Lienytės Mednės-Sparės (1956–2023) novelė Mantinieks pirmiausia pasirodė žurnale „Jaunā Gaita“ (2016 m. žiema (Nr. 287), vėliau buvo įtraukta į novelių rinkinį „Dainuojantis smėlis“ (Dziedošās smiltis, 2019).

Semiha Berksoy. Mama ir aš. 1974

Paveldėtojas

Šlaunį tyliai sujudino vibruojantis skambutis, ir Atvaras, nepatenkintai išsišiepęs, įkirto kirvį į kaladę greta pastatytos malkos. Nerūpestingai nusišluostęs rankas į kelnes, išsitraukė iš kišenės telefoną ir pažvelgė į ekraną. Dzelmė. Ilgokai primerktomis akimis žiūrėjo į netikros sesers vardą, lyg žvilgsniu galėtų priversti jį pradingti, paskui pagaliau nuspaudė sujungimo mygtuką.

– Kas jau taip dega šeštadienio rytą? – paklausė, užuot pasisveikinęs.

– Mama miršta, – piktai atšovė Dzelmė. – Vakar ją su greitąja išvežė į Stradinio ligoninę, o tu visą dieną nekeli ragelio.

– Taip jau iš karto ir miršta? – Atvaras iš kišenės išsitraukė cigarečių pakelį. – Jei ji mirtų kiekvieną kartą, kai iškviečia greitąją, šįmet būtume jau trejas laidotuves atgėrę.

– Taip, ir tu man būtum ausis išūžęs, kad reikia parduoti namą! – atkirto Dzelmė.

– Ir reikės parduoti. – Jis įspraudė į lūpų kamputį cigaretę ir spragtelėjo žiebtuvėliu. – Nesuprantu, kodėl tau ten, Briuselyje, reikalingas kažkoks nušiuręs Ulmanio laikų namas Rygos pakraštyje.

– Todėl, kad kainos dabar žemos, štai kodėl! – niekinamai suprunkštė Dzelmė.

– Koks tau skirtumas, aukštos ar žemos? Tau trūksta pinigų? Dar nebuvai aukštosios baigusi, o jau sėdėjai ministerijoje prie valstybės pinigų lovio, dabar išvis kastuvu vartai…

– O tu taip ir nebaigei, – įgėlė Dzelmė. – Irgi galėtum pinigus vartyti, bet tu niekad nieko neįstengi baigti.

– Kartais vis dėlto dar pajėgiu. – Piktai šyptelėjo Atvaras.

– Man nesvarbu, ką tu ten pajėgi ar nepajėgi, – nekantriai mestelėjo Dzelmė ir, akimirką patylėjusi, tęsė švelnesniu tonu: – Mamai iš tiesų blogai. Gydytojas sakė, kad ūminis infarktas ir prognozės nekokios.

– Ir ko tu iš manęs nori?

– Nuvažiuok pas ją.

– Neseniai buvau. – Atvaras ištiesė ranką ir, delno kraštu nubraukęs nuo sodo namelio sienos atsilupusį dažų lopelį, stebėjo, kaip tas, iš lėto sukdamasis apie savo ašį, nusklendžia ant žemės.

– Gėdykis, tas neseniai buvo prieš Kalėdas, o dabar jau greit Joninės.

– Kokios tau Joninės! Ką tik buvo Velykos… ir mano vardinės, jeigu ką.

– Sveikinu!

– Ačiū, ir aš tave.

– Nesimaivyk, – nutraukė jį Dzelmė. – Tai nuvažiuosi? Mama nori tave pamatyti, ji laukia. Ji išvis nesupranta, kodėl tu negali gyventi namie. Suaugęs žmogus, o išsidirbinėji lyg mažas vaikas.

– Namie… – Atvaras permetė akimis mažytį buvusio sodininkystės kooperatyvo žemės sklypelį. – Ir kiekvieną dieną kažką vaizduoti, jau nuo ankstaus ryto nutaisyti veidmainišką šypseną. Labas rytas, mamyte, labanakt, mamyte! Brūkštelėti kojyte prieš visas jos drauges. Gal dar pinigų pietums paprašyti?

– Manęs juk prašai.

– Aš neprašiau, pati pasisiūlei remti jauną poetą… – Jis giliai įtraukė dūmą. – Ir buvai visai patenkinta, kai aš tuoj po senelės laidotuvių išsikrausčiau iš namų.

– Dievuliau, Atvarai, juk tai buvo prieš dvidešimt metų! – sudejavo Dzelmė.

– Prieš septyniolika, – pataikaujančio vaiko balsu pataisė jis.

Palei išklibusią lentinę tvorą nuburzgė aptriušęs folksvagenas, atsiverdami ir užsiverdami šaižiai sugirgždėjo kaimynų iš dešinės vartai ir žvyruotu takeliu nutapsėjo sunkūs, senatviški žingsniai.

– Pinigus pervesiu dvidešimtą dieną, kaip įprastai, – atsidususi pasakė Dzelmė ir jau maldaujamai pridūrė: – Bet tu nuvažiuok. Šį kartą iš tiesų blogai. Ji visiškai silpna.

– Kogi pati čia neatleki? – piktai paklausė Atvaras.

– Aš negaliu taip dažnai imti atostogų! – vėl piktai atšovė Dzelmė. – Kaip tu nesupranti? Aš čia turiu rimtą darbą. Ir taip reikės važiuoti į Rygą, kai… – ji užsikirto. – Na, jeigu kartais…

– Jeigu kartais reikės dalintis palikimą? – su apsimestiniu susidomėjimu užbaigė Atvaras.

– Nesišaipyk! – sušnypštė Dzelmė. – Lengva tau kalbėti. Nuo tada, kai mirė tėvelis, aš nieko nebeturiu. Tik mamą… na ir tave, žinoma. Tavo bent tėvas gyvas.

– Iš kur žinai?

– Mama sakė, – paaiškino Dzelmė. – Kažkur Ventspilyje gyvena.

– Kas man iš to, kad gyvena? Nei aš jį noriu matyti, nei mačiau jį trisdešimt šešerius metus – nuo tada, kai motina susidėjo su tavo tėvu.

– Taip nekalbėk! Tėtukas tave užaugino, jis tau buvo kaip tikras tėvas.

Atvaras tylėjo. Beveik liestelėjęs jo petį į ryto saulės apšviestą alyvų krūmą, skleidžiantį pirmuosius žalius lapelius, tarsi didelė rudų kruopų sauja subiro būrelis žvirblių; į visas puses sukinėdami bukus snapelius jie linksmo čirškėjimo pripildė ryto gaivą.

– Tai tu nuvažiuosi? – po akimirkos vėl prabilo Dzelmė.

– Ar iš tikrųjų taip blogai? – Atvaras kramtė apatinę lūpą.

– Labai blogai, – pabrėždama atsakė Dzelmė ir staiga prikimusiu balsu išspaudė: – Ji vos bepakalba.

– Gerai, maže, nuvažiuosiu.

– Šiandien?

– Šiandien, šiandien. – Atvaras įmetė nuorūką į surūdijusią dėžę, dar jo tėvo laikais pritaikytą šašlykams kepti.

– Ji guli Kardiologijos intensyviosios terapijos skyriuje. – Dzelmė nurodė palatos numerį ir gydytojo pavardę. – Užsirašyk ir telefoną!

– Prisiminsiu. Lyg nežinotum, kad man tokių dalykų užsirašinėti nereikia. – Atvaras baigė pokalbį ir, įsidėjęs kišenėn telefoną, burbtelėjo: – Aš viską prisimenu.

Ištraukęs iš kaladės kirvį, jis vienu mostu perskėlė drėgną epušės rąstelį. Žvirbliai, lyg švystelėti didelės svaidyklės, visi vienu metu purptelėjo į orą ir, apsukę porą ratų, sukrito į kaimyno obelį. Atvaras, plonom lūpom išspaudęs šypsnį, paėmė kitą rąstelį. Sukapojęs nemažą krūvą, malkas sunešė į namelį ir, sudėjęs prie židinio, išsitraukė iš kišenės „Partner“ pakelį. Išsiėmė iš jo paskutinę cigaretę, žvilgtelėjo į tuščią pakelį ir lėtai išėjo į kiemą.

– Sveikas, kaimyne! – perkoręs abi rankas per žemą tvorą sušuko jis vyrui, kuris mažu trišakiu kauptuku kapstėsi lysvėje.

– Sveikas, poete! – atsiliepė kaimynas, pakėlęs žilą galvą.

– Turiu čia tokį reikalą… – Atvaras užsikirto. – Negali paskolinti kelių euriukų? Mano močia apsirgo, reikia nupirkti kokių žolelių, nuvažiuoti aplankyti. Pinigų turėsiu po savaitės, atiduosiu.

– Ar kas rimto? – kaimynas atsitiesė ir, pasimosuodamas kauptuku, priėjo arčiau.

– Širdis. – Atvaras prilenkė galvą prie cigaretės ir, įtraukęs dūmą, su keistu pasididžiavimu pridūrė: – Gali neatlaikyti.

– Ar tai jau miršta? – susidomėjęs paklausė kaimynas, ir Atvaras, perkreipta burna išpūtęs dūmų verpetą sau prie ausies, linktelėjo.

– Tai gausi palikimą. – Kaimynas išsitraukė didelę nosinę ir garsiai nusišnypštė. – Mes su žmonele kaip tik prieš porą dienų kalbėjome, kažin, ką tas mūsų Atvaras darys, kai mama išeis ir jis paveldės tą didelį namą su visais rakandais. Tikriausiai persikels tenai, nebebūsim kaimynai.

– Ne, ne! – Atvaro lūpos susirangė į laimingą šypseną. – Ten aš negyvensiu. Tą būdą parduosiu, nusipirksiu sau kokį mažesnį butą priemiestyje, mašiną. Atsinaujinsiu garderobą. Ir ne kokioje „Humanoje“. – Suėmęs dviem pirštais pakratė nudilusių džinsų klešnę. – Susirinksiu tik biblioteką. Na, dar kai ką iš senelės indų, jei mama dar visko neišdaužė. Nusipirksiu naujus baldus, televizorių, muzikinį centrą, kompiu…

– Ar sesuo neprieštaraus?

– Netikra sesuo, – pataisė Atvaras ir nusijuokęs pridūrė: – Jei nesutiks, savo pusę parduosiu čigonams.

– Nu taip, mes su žmonele taip ir kalbėjome. – Kaimynas iš kišenės išsitraukė piniginę. – Kiekgi gali jaunas žmogus sodo būdelėje. Nei tu čia padorią moterį atsivesi, nei ką. – Jis ištiesė Atvarui penkių eurų banknotą. – Gėlėms turėtų užtekti. Ar kelionei irgi norėsi?

– Viešuoju transportu tikrai nesiruošiu grūstis. Visada kas nors į tave trinasi, pučia dvoką į pakaušį. – Atvaras paniekinamai suraukė ilgą nosį, įsikišo pinigus į marškinių kišenę. – Ne, ne! Man čia dviračiu vienas pūstelėjimas.

Po pusvalandžio mynimo automobiliais užkimštomis gatvėmis ir pėsčiųjų pilnais šaligatviais jis, dviračiu atsitvėręs nuo prekijų, žvaliai pražingsniavo pro gėlių stalus, skubiai tirdamas ant įvairių spalvų ir dydžių kibirėlių priklijuotus kainų lapelius, ir sustojo prie laikraščių kiosko.

– Prašau duot vieną „Marlboro“. Raudoną. – Atvaras padėjo į lėkštutę penkinę.

Pasiėmęs tris penkiasdešimties centų monetas ir geidžiamą pakelį, jis prisimerkęs trumpai žvilgtelėjo į grėsmingą užrašą, draudžiantį rūkyti šalia ligoninės, ir, įsispraudęs cigaretę į lūpų kamputį, grįžo pas gėlininkes. Pinigų kaip tik užteko vienai pakalnučių puokštei. Arba dviem nugeibusioms rožiūkštėms, ir dar dešimt centų liktų, Atvaras nusišypsojo ir nupirko pakalnutes.

Intensyviosios terapijos skyriaus koridoriuje sukiojosi susijaudinę ligonių giminaičiai ir draugai, stengdamiesi ką nors įžvelgti pro didelius stiklus, už kurių tyliai dūzgė ir nervingai pypsėjo sunki aparatūra. Skleisdamos aitrių vaistų kvapų debesis greitai zujo susirūpinusios slaugytojos ir plaikstydamiesi chalatų skvernais pirmyn ir atgal lakstė gydytojai.

– Aš pas Štalbergą. – Atvaras už rankovės nutvėrė einančią pro šalį slaugytoją su maža, standžiai prie galvos prigludusia kepuraite su raudonu kryželiu ant kaktos.

– Štalbergą? Štalbergą… – Mergina didelėmis, truputį paraudusiomis akimis žvelgė į įsitempusį jo veidą. – Ak, Štalberga!

– Aš jos sūnus, – paaiškino Atvaras ir galva mostelėjo į didelį stiklo langą, skiriantį sveikuosius nuo ligonių.

– Ne, ne, ten jūsų mamytės jau nebėra. – Slaugytoja raminamai uždėjo ranką ant jo rankovės ir nusišypsojo. – Dar naktį perkėlėme į palatą.

– Kaip… į palatą? – Atvaro burna, stengdamasi atsakyti į slaugytojos šypseną, negražiai išsikreipė.

– Jūsų mamytei viskas gerai, būsite atsipirkę lengvu išgąsčiu. Eikite tiesiai į skyrių. – Ji nusišypsojo dar plačiau ir mostelėjo ranka į viršų. – Ir nebesijaudinkite, ryt poryt išleisime namo.

– Kodėl ryt? – sumikčiojo Atvaras. – Kaip… namo?

– Ak, nesijaudinkite, palaikysime kokią dieną tik dėl tikrumo. Jos širdžiai viskas gerai, bet vis dėlto metai… Apskritai stipri poniutė, dar jus pergyvens. – Slaugytoja nusijuokė.

– Tikrai pergyvens. – Atvaras įbruko slaugytojai į delną pakalnučių puokštelę ir pridūrė: – Tai jums! Už gerąją naujieną.

– Na ačiū! – Mergina priglaudė puokštę prie nosies ir iš pasitenkinimo užsimerkė. – O mamytei?

Numojęs ranka Atvaras apsisuko ant kulno ir, prasibrovęs pro niūrių lankytojų būrelius, puolė laiptais žemyn. Jis buvo pamiršęs prirakinti dviratį.

Vertė Jurgis Banevičius

Čia skelbiami eilėraščiai iš antrosios jos poezijos knygos „Giminės laikai“.

Eglė Kuckaitė. Lemties palyda. 2019–2021

Mamos kalbos

Kabinete

ginekologė kalba

apie jos kūną

svetima kalba.

Jos kalbasi

apie silpnumo

bangas.

Besiplečiančius klubus,

ruošiantis perėjimui

į naują laikotarpį.

Tyrimus,

kurie paslepia baimes

kišeninėse santraukose,

kiekvienoje kalboje

sukurtose iš naujo.

Kai jiedvi kalbasi,

į jos vandenmaišį

liejasi nauji sintaksės ritmai,

prie žodžių šokio pridedami judesiai

ir traškantys balsių branduoliai,

kuriuos mals

vaiko burnytė.

Sutaps tikriausiai vienintelis žodis,

nuo pat čepsėjimo ant mamos krūtinės,

lyg du bučiniai

amžiname keitimesi

kalbų,

kuriomis jiedu kalbės.

Pienas

              Jinai jau įžengė ten, kur įžengt turėjo,

              ir pluša dirbtuvėse po įtempta oda.

                                            Wisława Szymborska

Sėdime kavinėje

viena priešais kitą,

kad lengviau kalbėtume tiesiai,

kai dalijamės mintimis.

Po kiekvieno klausimo

pakvimpa vaikystės pieniškom

vakarienėm,

kurios mudvi surišo lyg kasas,

su kiekviena sruoga vis tvirčiau

užverždamos mazgelį.

Kartkartėmis ji delną

deda ant pilvo, įtempto lyg palapinė

ant smulkaus mergaitiško kūno,

pastatyta šiai akimirkai,

šiai gyvenimo mikrolokacijai.

Galbūt ji mergaitei vandenmaišy

uždengia trapias auseles.

Galbūt nustėrusi suvokia

pasikeitusią savo

gyvenimo formą.

O gal taip jai parodo,

kad apie ją nuolat galvoja.

Kaskart, kai jos delnas nuslysta

rožiniu palapinės skliautu,

aš prisimenu,

kad mes iš tiesų dabar

bendraujam trise.

Dvi, kurios jau žinom,

ir viena, kuri turi atrasti,

kad mes (iki šiol) visos skirtingai

esam mažos mergytės.

Kuo tikresnis tampa gyvenimas,

tuo labiau kvepiam šiltu pienu,

virpančiu

ant viryklės.

Vandens apytaka

                             pasaulis nekyla iš manęs, tik

                             padovanotas man buvo

                             cikliniam nėštumo laike

                                                     Mila Haugová

Mano auksinis vyras

su smilkalais rankoj

lakstė iš kampo į kampą,

dula svetainėje

pylė vandenį į plastikinį baseiną,

kai abu mūsų vaikai

sėdėjo vandeny

ir kapiliarinė drėgmė

kilo jų marškinėliais,

aš sau ant pilvo

rašiau Tota tua,

o kai mane pašaukė,

taip aiškiai pajutau

Dievo malonę,

lyg ją galėčiau

pjaustyti peiliu,

išsiliejau

iš motinystės

prieškambario,

tada viskas tekėjo savaime,

ir mažytis

slidus kūnelis –

mano mergytė –

buvo

jau čia.

– iš interneto platybių

Terminas

                             Mano namai yra mano mama.

                                                   Maruša Krese

Įsivaizduoju ją šitaip:

vilkinčią juodą odinę striukę,

ausyse seginčią juodus trikampėlius,

juodai apvestom akim, trumpais juodais plaukais,

tačiau mielą

ir kuklią.

Nežinau, kada ji išgirs apie mane,

ar kuo nors pasitiki,

bet man ji kaip lapelis

smarkioj pavasario audroj,

po kurios jos akys

žiba tamsoje lyg jonvabaliai.

Nežinau, ar kas nors yra su ja,

kai gydytojas apvalia rankyte paskirsto

lygų lipnų gelį

jai ant pilvo.

Arba kai ji nori užsiregistruoti,

bet apsigalvoja, atšaukia vizitą

ir išeina pasivaikščioti.

Snaigė

įsikimbu kriauklės krašto keistai

palinkus gaudau pusiausvyrą ore

pakėlus dešinę ranką laikau baltą

plastikinę juostelę priešais jaučiu

įtampą kuri stengiasi nesprogti tavo pėdų

žingsnius svetainėje baltos juostelės

kurias it lėktuvėlius siuntėm

šiukšliadėžėn stebuklingą lazdelę kurią aštuonias

savaites visur nešiojom betgi tikrai

visur kur tik ėjome mano snaigė

tave taip vadinu nuo dienos kai internete

pamačiau nėštumo audinio vaizdą neatlaikau

liūdesio spazmų lupimosi raudonos vienatvės

kuri mane perkirto ir viską skauda

nuo tada man viską skauda snaige mano

visą kūną man skauda krūtinę man skauda akis

kai žiūriu mano visas gyvenimas

tai kad tavęs nebėra o mudu vis esam nors

nenorime būti man baisiai skauda šiluma

apkabina mano ranką dar vienas skrydis

su nerimo plėšrūnais

ar lengvas vilties plazdėjimas

sužinosime

už dešimt minučių

Žaislas

Ilgai jiems leidau

mėginti mane pataisyti,

jie čiuopė pulsą, pilvą, kiaušides, gimdos kaklelį,

psichiką,

pildė mane folio rūgštimi, hialuronu,

progesteronu, geležimi,

varstė, spaudė, badė,

o aš tiktai norėjau

būti paprasta mašina,

mechaniniu žaislu,

kurį paduočiau

remontininkui,

o jis laikrodininko

tikslumu

mane prisuktų, pakeistų

ir viskas veiktų savaime,

tada man niekas nesakytų

ponia,

rezultatai nėra geri,

arba,

ponia,

galbūt jums laikas pamąstyti

apie kitas galimybes,

kas mudviem beliks,

jei paskutinis gydytojas

tyliai uždarys duris,

ir mudu liksime

vieni,

prakeiktai

išpildyti

kiekvienas savo

kūne,

iki kraštų kupini

meilės?

Iš: Nina Medved. Rodna doba. Liubliana: Cankarjeva založba, 2024

Vertė Kristina Tamulevičiūtė

Žmogaus išgyvenimai ir pasirinkimai sudėtingose (nebūtinai istorijos – ir asmeninio gyvenimo) situacijose – toks yra visų Seilerio prozos kūrinių branduolys. Jo veikėjai tikrovę ne pasakoja, o išgyvena, sakytum, „įimdami“ aplinką vidun, perliedami prisiminimais ir praeities (tiek asmeninės, tiek istorinės, kultūrinės) vaizdiniais, tarsi liudydami žmogaus (ir žmonijos) tęstinumą, „dabar“, „šitaip“ susiedami su „tada“, „nes“, tuo, kas neišsakoma, vos nujaučiama.

Bene sutelkčiausiai šie Seilerio kūrybos principai išryškėja novelėje „Šiugždesiai“ (Im Geräusch). Novelės veiksmas vyksta Kalifornijoje, Santa Monikoje, ant pirso – dvipusės prieplaukos, į vandenyną nutįsusios ilga juosta. Tai realybė, arba objektas, atspindintis, susimbolinantis veikėjo būseną.

Seileris skaitytinas iš lėto. Todėl gal ne žinių visuomenei skirtas – juk nepateikia nei faktų, nei išvadų, nei nuosprendžių. O gal kaip tik tokiai visuomenei – kad stabtelėtų, nusipurtytų tai, ko nenaudotinai prikaupė, ir sugrįžusi prie savo ir žmonijos jungčių – tikrai būtų, tikrai gyventų ir išgyventų. Tikrai.

Lutzas Seileris dalyvaus šiemet gegužės 6–10 d. vyksiančiame festivalyje „Kauno literatūros savaitė“. Rašytojo viešnagę remia Goethės institutas.

Vertėja

Moïse Kisling, Jacques Lipchitz. Amedeo Modigliani pomirtinė kaukė. Apie 1920

Šiugždesiai

Liucės veidas. Ji stebi jį. Gal nujaučia. Gal Tereza ką pasakė – negali būti, nusprendžia Ferberis.

Ausyse vis netyla palmės vėduoklės, džiūvančios, įlaužtõs, nukarusios nuo kamieno virš jų bungalo, brūženimas. Iš pradžių tas šiugždesys sklido iš labai arti, lyg kambario kampe kas kuždėtų, kažkas, kas bijo ir nori to kažko nusikratyti. Ferberis kiek krypteli galvą, ir jau sklinda iš toliau, iš lauko, iš aukščiau, nutyla (žodžio vidury, nors paskiro žodžio tame šnabždesy neišskirsi), staiga ir vėl įsisiūbuoja, tỹla, tada ir vėl – nesiliaujantis šnekesys, iš kybančios virš miesto klaikios tvankos, alpinančios jį, lenkiančios į miegą. O tada, vos nubudus, oras burnos nebesiekia, net kvėpuoti sunku ir žodžiai burnoje užtrokšta, Miela Tereza…

Jis bandė kitaip. Pirma ilgas prisilietimas: šilta, miegūsta Terezos ranka. Kruopščiai gamino visiems pusryčius, balansuodamas nešė padėklą į sodą – kinrožių krūmai ir kolibriai, į juos žvelgiant dar prasčiau. O kas, jei pakiltų nuo stalo – nei spėriai, nei iš lėto, taip, lyg pieno ar druskos pasigedęs, – ir žvilgsnis nuslystų nuokalne gretimo sklypo link – galvojo apie tuos painius dalykus, padėjo Liucei susikraut kuprinę. Rado indą kriauklėms, puvėkais trenkiantį, susitelkęs prakalė skardinės dangtelyje vieną, paskui kitą, dar, skylę orui, kalenimas smilkiniuose: aš esu, aš esu, aš esu… Vis nėjo į galvą. Nesuvokė, kaip sėdėdamas „Gladstones“ restorane šnekėt įstengė.

Jų skrydis vėlai vakare. Kaip sutarė, priešpietę leido skyrium. Ferberis parodoje – nė vieno paveikslo dorai neprisiminė; tik moterų portretų – jų buvo begalė (liauni kaklai, viršugalvyje sukelti plaukai) – tobulus akių ovalus ir dailininko pomirtinę kaukę vitrinoje prie įėjimo į muziejų, prie atvirukų stovo. „Mirusiojo žvilgsnis visad kiek smerkiantis.“ Ferberis neprisiminė, kur girdėjo ar skaitė tą sakinį, keista, koks menkas ir atsajus atrodo žmogaus veidas skyrium nuo galvos. Lėliška kakta lygut lygutėlė, abejingai blizgi, net ir tiedvi plonos lygiagretės raukšlės virš nosies šaknies Ferberiui panašios į senas, giliai įrėžtas rogių vėžes. Nėra ausų, pamanė Ferberis, ausys svarbu – jos praplečia veidą; be ausų jis guli čia lyg apipjaustytas, lyg sakytų: niekada nebuvau šiam pasauly. Ferberis nežino, kodėl šitai parūpo, bet jam dažnai taip. Nors jis nė nemąstė, tai buvo tik balsas jo galvoje, jis sakė: „Nėra ausų.“

Kaukė, lyg ore, laikėsi ant plonų, kone nematomų stiklo strypų, Ferberį nusmelkė mintis – atsiklaupti ir pažiūrėt iš vidaus, iš išduobtos, slaptosios veido pusės. Bet tik perskaitė kortelės įrašą vitrinos postamente: kaukę sukūrė vyras iš Lietuvos, pavarde Lipšicas. Ferberiui tai, o ir dailininko pavardė (Modiljanis) nieko nesakė, bet tas Lietuvos ir Lipšico jungties sąskambis paskui jau vilnijo visu tuo, ką tądien patyrė; tai buvo šios priešpietės sąskambis, tai, kas jį apsiautė, lyg ir teikė paguodos.

Tereza ir Liucė vyko į Palm Springsą, į garsiųjų gyvūnų prieglaudą. Liucė prieš kelias dienas aptiko lankstinuką, jame beždžionės nuotrauka – smaili kepurėlė viršugalvy, kemša tortą. „Čita, Tarzano beždžionė“ – parašas po nuotrauka. Neįtikima, negi tas žvėris dar gyvas, pamanė Ferberis. Kita nuotrauka: gniutulas ką tik atsivestų katyčių – Snoubol, Hemingvėjaus mylimos katės, palikuonių, taip parašyta, o užpakaliniu puslapiu rėpliojo – vienas pats – vėžlys vardu Fėja, ankstesnį savo gyvenimą leidęs garsių aktorių namuose; tai patvirtino ant sueižėjusio šarvo įprojektuotos menininkų galvos, nė vienas iš jų Ferberiui nebuvo pažįstamas.

Lauke, parke prie parodos pastato, žiojėjo statybvietės tvoros juosiama dervos properša, stabtelėjo prie jos. Vidudienio saulė svilino. Šviesa smelkė jį slopumu, abejingumu. Ferberis palengva pakraipė galvą, burnoj pakrutino liežuvį – susaistytas. Kai tik stebeilijo ir negalvojo, buvo geriau. Derva smelkės tiesiai iš žemės, duobė kaupinai pritvinusi deguto. Nieko panašaus Ferberis nebuvo matęs.

„Nikė, Fransis, Robė, Pakas, Molas, Džimas, Liza, Džeikas…“ – Liucė vardijo kačių vardus; Ferberis stebėjosi jos atmintim. Kai pažvelgdavo į ją, ji delbė akis į saulės išdžiovintas lentas ar sulankstomuosius prekeivių stalus prie pirso turėklų; kasa, sukiojant galvą, švysčiojo, plastikiniai sandalai rūsčiai, klausiamai kalė.

Ką tik atsivestieji ne itin brangiai kainuotų, bet kaži kodėl – taip joms vyras gyvūnų prieglaudoje sakė – jų nebūtų galima išvežti į užsienį. Liucė išties sakė į užsienį, Ferberis vos susitvardė neapkabinęs jos. Atsikrenkštęs pasiūlė nusipirkt ledų, paguodai, visiems. Liucė vos linktelėdama pritarė. Dėl manęs, pamanė Ferberis, ir vėl teko tvardytis. Aplink sklido muzika, stelbdama srovenimą ir teliūskavimą už lentinės užtvaros.

Tereza nekreipė į jį dėmesio. Prieš atsisveikindami buvo žadėję Liucei apsilankyti pramogų parke. Viršuje, už Paliseido parko, pirso gale, jie pamatė apžvalgos ratą: geltoniu tvieskiančios gondolos virš vandens sūpuojas, stabteli, vėl trukteli, kyla virš horizonto. Miela Tereza… – žodžiai tuoj ir išblėso. Lyg pirmoji pagalba iš šiurenimo, dar užsilikusio, išdūzgeno Lietuva-Lipšicas.

Pernelyg uoliai Ferberis skynė joms kelią toje maišaty, per ūmiai arba per lėtai; kiekvieną kartą grįžtelėjęs regėdavo kokio nepažįstamojo veidą. Iš balsų maišynės kaskart vis iškildavo pavienis šūksnis, rėžiantis, toks riksmas, lyg iš laukiniškų vaikystės maudynių, kuris per sekundės dešimtąją dalį sulieja pasaulį į gintarą ir atveria žvilgsniui šaltą visiško nebuvimo ertmę, į kurią vos įžengęs Ferberis tuoj panūsdavo: išeiti, iš visko. Bet čia į bangas nieks nešoko, niekas prie pirso ar kur netoliese nespringo vandeniu, vadinas, toje vietoje į jūrą po vandeniu įleistas koks didelis nuotekų vamzdis.

Liucė sustojo. Priskleista plakatų ir marškinėlių, akmenimis paspausta; greta alpakų vilnos dirbinių ir virtuvės įrankių dėžė, už jos – sulankstomasis stalas su rudomis žvilgančiomis pusrankėmis, ant glotnių bigių sustatytomis, smailėjančius, praskėstus pirštus nejudriai dangun tiesiančiomis, lyg viltųsi, kad iš aukštai joms kas nukris. Kas nors plona, menka turbūt, pamanė Ferberis, banknotas, cigaretė, gal plunksna, bet kuo ilgiau žvelgė į tas aukštyn tiesiamas plaštakas, į nepaprastai ilgus, dailius pirštus, tuo labiau nežabotas ir nemalonus jam atrodė tas reiklus gestas: jame nieko nebuvo. Jame nieko nebuvo ir duoti jis nieko negalėjo, bent jau… Vitrininės rankos, vien tik vitrinos rankos, pamanė Ferberis; jis galvojo apie seną gerą Mes, apie save ir Terezą ir Liucę. Kokia vienuma miegant jį smelkė – nė įsivaizduoti negalėjo; ką nors jis turi daryti, ką nors sprendžiama, neabejotinai teisinga, bet į galvą niekas nėjo. Miela Tereza, mes… Su Liuce taip tiesiog neįmanoma. Miela Tereza, aš, aš manau, ar nėra netinkama, po tiekos metų…

Liucei po kojom zurkė nuotoliniu būdu valdomas žaislas, nedidukas elektrinis šuo. Vaikštinėtojų srautas nunešė juos prie ilgo stalo su sidabro papuošalais ant aksominio pakloto – apyrankės, žiedai, grandinėlės. Kelių metrų atstu sėdėjo vyras, sukryžiavęs kojas; aplink jį priskleista piešinių – veikiausiai Santa Monikos vaizdų po paskutinio didelio žemės drebėjimo, tos negandos data ir aukų skaičius kreida užrašyti ant pirso turėklų kabančioj mokyklinėj lentoj. Liucė dabar jau atsargiai dėliojo kojas, kad neužmintų elektrinio gyvūno; šypteldavo Ferberiui sutrikusi, tame šypsny jis įžvelgė klausimą, gal prašymą.

Saulė vis kepino, bet tai buvo veikiau ne kaitra, o šviesa; akis skaudino, per šviesu, tai net ne šviesa, o tik nelemta, ėdi dabartis jo vokus mygo, taip, kad jis įstengė žvelgt tik prisimerkęs, nors geriausia būtų ir visai užsimerkti ir įeiti į tamsą. Ausyse vis tas tylus dūzgimas Lietuva-Lipšicas, nors viskas čia šalin jį ginė: Lietuva-Lipšicas. Pasilengvinti buvimą būtų paprasta, bet jo neprielankumas beisbolo kepuraitėms ir akiniams nuo saulės per pastarąsias savaites virto kone neapykanta. Už dėžės su elektriniais gyvūnais – stovas su Osamos Buš Ladeno plakatais, šalia ir kažkokie blankai parašams rinkti. Donʼt look, itʼs shit, baby! – šūktelėjo per vieną sulankstomąjį stalą sėdintis vyras; ir akimoju atkišo Liucei švariai nuskustas kojas ir rankas, nusėtas pilkšvai melsvais siluetais – Jėzaus atvaizdai, Marija su kūdikiu, tarpais angelai; švelniai perbraukė delnu galingą šlaunį, ant jos išpieštas Prisikėlimas. Only one! – šūktelėjo jiems pavymui, bet Liucė jau stovėjo prie muilo burbulų mašinos.

Vyras prie mašinos buvo didelis. Skruostai išpiešti, baltas dryžis, raudonas dryžis. Jam prie kojų – molinis dubuo: monetos, dolerių banknotai. Indėnas, actekas ar meksikietis, arba šiedu krūvoj, pamanė Ferberis. Vyras avėjo šviesrudžius mokasinus, mūvėjo plačias drobines kelnes, taukinai žvilgančias, viršuj – skraistė, lyg ir kailinis pončas, suvarstytas auksiniais raiščiais. Marškiniai ant krūtinės įsitempę, ant jų – išblukęs apskritas spaudas. Žilų plaukų sruogos pakaušyje pakrikai prismeigtos keliomis plunksnomis, į visas puses išsikėtojusiomis, lyg į krūmą susuktos, po tuo krūmu ant sprando nukarusi panama.

Indėnas jį apstojusiems, o dar labiau nuo kranto einantiems artyn be perstojo mojo, tarsi seniai tuos žmones pažinotų ir štai dabar, juos pagaliau ir vėl išvydęs, džiūgautų; nors ir kailiu apsisiautęs, regis, neprakaitavo. Ferberis buvo taip užsimintijęs, kad nejučia pamojo atsakydamas – kad ir kaip, kiek pakėlęs tįstelėjo ranką; refleksas, tuoj patraukė didžiojo vyro dėmesį.

– Hello father, hello! – pradžiugo indėnas.

Ferberis baimingai nudelbė akis, jūros link nusuko, bet tuoj ir vėl parūpo pažvelgti į tą šauklį. Ant šio pirso niekad niekas atsiliepdamas nemojo, apmaudavo Ferberis, bandydamas nutaisyti tvirtą, nesudrumsčiamą veido išraišką; ir dar akis skiausčiu delnu prisidengė, parodydamas, kad jo mostas gal ir visai ne mostas buvo, o tik pirmas, pirma nutrauktas bandymas iš plaštakos pavėsio žvelgti įsauliui. Pakiliai, lyg patvirtindamas kokį gelminį sutarimą, indėnas linktelėjo jam ir užsimerkė.

– Hello father!

Tas didelis vyras jau buvo prisiviliojęs kelis vaikus. Oran vis slydo muilo burbulai, įvairiose mašinos vietose išsprūstantys, buvo ir labai didelių.

Aparatas tyliai zurkė, Ferberis matė: žemė aplink vibruoja, tad ant šarmu įmirkusių slidžių lentų suputojusios kohortos mažyčių muilo burbuliukų nuo rievėtos medienos slysdamos dribo žvilgančiais pūliais – elektros variklis, baterija, kelių dešimčių voltų elektros srovė, sumetė Ferberis ir kaipmat susierzino, kad aparatas paskatino tokius niekam tikusius svarstymus. Tai jam atrodė juokinga, kaip ir visa kita, išstatyta ant šio pirso parodai.

Ta mašina atrodė keistai; įrenginys, dydžio kone sulig indėnu: viršuj keli permatomi bakai, juose skysčiai pulsuoja, dar vamzdeliai, vožtuvai, svertai, piltuvai ir ramsčiai, kaži kaip tarpusavy susiję. Apačia apkalta nučiurintu aliuminio lakštu, jame gan rūpestingai dažais išvedžiotas ženklas – toks kaip ant indėno marškinių. Ferberis palaikė tai ratu ar apskritimu išgaubtu žodžių junginiu, šiaip ar taip, išdailintu raidžių dariniu, kurį taip ar kitaip, nors veikiausiai tik iš vidaus, įmanu perskaityti… Hello father, hello!

Dar niekada į Ferberį nebuvo šitaip kreipiamasi – Father-Vater, tas žodis, begaliniu aidesiu apskriejęs mėšlungio rakinamą jo širdį, vėl nuskriejo pas indėną… Koks geras, koks rūpestingas tas vyras buvo savo mašinai, ta jo mojanti ranka, ją raminamai glausdavo prie tirtančios aliuminio skardos. Ferberis pažvelgė į Terezą – plaukai blausiai žvilga, profilis nejudrus, blyškus; nevykusio jo mosto ji nematė.

Galiausiai indėnas prabilo. Pirma ramiai stovėjo, suglaudęs kojas, vienoj gretoj su savo mašina. Ne jis, o jo tėvas, kurio tėvas žynys buvęs… Ferberio anglų kalba iškorijus, o saulės spinduliai per akis tiesiai į smegenis sminga; o jį, taigi indėną, jo tauta įpareigojusi išsaugoti paveldą ir kuo daugiau kitataučių šį stebuklą, taip jis tai pavadino, perteikti. Parodęs į surikiuotus apie mašiną žalius penkialitrius kanistrus, pabrėžė, kad paslaptį, protėvių siunčiamą žinią, išties perteikia ne aparatas, o pirmiausia esencija. Jo kalboje aparato detalės pynėsi su pramaišiui vardijamomis šventomis vietomis, šventais gyvūnais ir šventais daiktais, „ribuliuojančiais pušies spygliais, žėrinčiu vandeniu…“ – visomis tomis medžiagomis, kurios, taip Ferberis nuvokė, būtinos šiai receptūrai. Visa tai pakiliai, smulkiai vardijant – taip, kaip didūs kariai pratę, – indėno kūnas nenustygdamas ėmė linguoti pirmyn atgal. Galiausiai iš už diržo išsitraukė kaulinę lazdelę, apvalainą kaulo galą įkišo į taurę greta mašinos, pakėlė prie tebetauškiančios burnos – ir tuoj išsiraitė melsvai balsvai mirguliuojančios burbulų kilpos, vėjas plukdė jas publikos link. Vaikai pakerėti užvertė galvas.

Suirzęs, kone pasipiktinęs (ne, jis tik gynėsi, kaitra, klegesys, muilašamanis – per daug visko) Ferberis atkišo plaštaką, besvoris burbulas nuvirpuliavo ja.

– Tai šventumas, neįsišaknijęs jis klydinėja po visatą…

Ir Ferberio veidu, ištiškus burbului, nusirito lengvas šiurpulys, nemalonus, vėsus, tai buvo esencija – tvokstelėjo pašvinkusia mėsa ar nevėdinamais patalais. Dygėdamasis Ferberis perbraukė įkaitusią kaktą; užuodė senelių miegamosios kamarėlės kvapą, taip tvoskė, kai jis, vaikas, tarp jų gulėdavo, užspeistas, priešais – močiutės masyvas, o senelis per miegus į jo sėdmenis kelius vis įremdavo ir slinkdavo, vis aukščiau, dar aukščiau, tad per naktį jį vis spraudė aukštyn, iki galva įsiremdavo į didžiulės lovos frontoną. Ferberis persibraukė kaktą – tiesiog per karšta ant šio pirso, per daug šviesos, per daug dangaus, iš kurio nieko nenukris, juolab meilės… Tereza, aš noriu…

Ko?

Tereza, uždėjusi plaštakas Liucei ant pečių, kiek palinkusi prie vaiko, vertė tai, ką muilo burbulų mašinistas sakė; Tereza, prielankiai palenkta galva, Tereza ir Liucė, jos buvo graži, švelni vienovė, be Ferberio.

– Manitu, el doro tota, tota Manitu…

Indėnas kaskart vis paberdavo nesuprantamų burtažodžių, gal savo kilties kalba, actekiškai gal, pamanė Ferberis.

Per ilgus sakinius iškildavo dideli burbulai, Ferberis matė: juos išsakyti indėnui tekdavo labai lėtai, monotoniškai, lūpas atkišus. Jis tai vadino: kalbėti „į protėvius“ ir „per protėvius“; kiekvienas burbulas turi savo kvėpavimą, jame išryškėja senų artimų sielų švytėjimas, nes oras visoms gyvybėms, kokios tik jame esti, teikia savo dvasios – pirmą kvėpsnį, paskutinį atodūsį ir panašiai. Nė vieno vaiko nedomino mašinos istorija ar protėvių esencija, visi stebeilijo į atkištas indėno lūpas ir pakerėti krykštavo: burbulas didėjo, vis didėjo, kas mirksnis grasindamasis sprogt, betgi nesprogdavo, o pūtės vis didyn, atitrūkdavo ir plevendavo, tolyn, dar toliau. Plojimams aidint tie keisti mirguliuojantys dariniai kilo besileidžiančios saulės link, tvyksteldavo ir tapdavo nematomi. Kai kurie muilo burbulai buvo Ferberiui nė neregėtų formų. Vienas kitas jų pirso turėklais nusvyrinėjo į jūrą ir nutūpė ant bangų – nesusprogęs. Lyg veidai, vandens į krantą plukdomi, glotnūs, žvilgantys, – Lietuva-Lipšicas, pamanė Ferberis, sena jungtis, ir tuoj lyg pranašiškai nusmelkė: kažkas, į ką jis lig tol nekreipė dėmesio, nuo jo gal atitrūko. Niekas kitas, tik jis vienas lydėjo akimis šiuos mirguliuojančius pusrutulius ligi pat kranto, į kurį jie nerangiai, lyg didžiulės medūzos, bandė ropštis.

Indėnas nutilo. Paskutinis sakinys buvo neapsakomai ilgas, išslydo gerokai didesnis už visus lig tol pūstuosius burbulas, vargiai ore nusilaikė. Ferberis pagalvojo: stiklapūčiai anksčiau nei kiti žmonės miršta, nes per gyvenimą oro iškvepia daugiau, nei įkvepia – bent jau močiutė taip jam sakė. Ji visą gyvenimą puikavosi nedideliu rinkiniu Laušoje burna išpūstų stiklų, kurių per ryšius buvo pasirūpinusi ir lyg relikvijas brangino; kiekvienąkart ištraukusi tuos stiklus būtiniausiai blizgindavo, kiekvienąkart prabilusi apie juos paminėdavo ir trumpą stiklapūčių gyvenimą. Vaikystėje Ferberiui visokiausių fantazijų kildavo, kaip lėtai, bet neišvengiamai stiklo dirbtuvėse vyrai nyksta – pūslėm sužiedėjusios lūpos tarp tų pūtimų, pripūsti skruostai; galiausiai visi tie vaizdiniai sukibo į taip ir neužduotą klausimą, kokie gi jie žmonės buvo, kad tokią lemtį laisva valia, mačiomis akimis, kaip močiutė sakė, prisiėmė. Indėnas lyg apgailestaudamas, lyg dvejodamas mostelėjo, o jau kitą mirksnį puolė klūpsčias, visu kūnu pirmyn palinkdamas, cinoberio raudoniu tvykstelėjo brėžis išilgai momens, panama, pakaušy peršokusi plunksnų krūmą, nutūpė ant galvos.

Plojimai.

Tarsi sustingęs tame linky, vyras klūpojo, rankas lyg cirkininkas išskėtęs, veidu į publiką. Daugiau nieko. Muilo burbulas pleveno apie jį, betgi paskui nusprendė tūpti ant panamos. Labai lėtai, nutaisęs mąslų veidą, indėnas atsistojo: nepajudinamai, lyg antra didžiulė žvilganti galva, burbulas pūpsojo ant kepurės.

Plojimai, džiūgavimas.

Ferberis buvo kone sustingstąs. Dabar reikia eiti. Džiugų balsą pabandęs nutaisyti kažką pasakė ir parodė į apžvalgos ratą pirso gale, „Liuce, juk norėtum, ar mes nenorėtume…“ Išties jis ir pats delnais keliskart pliaukštelėjo, pastirais, pernelyg įtemptais, galynėdamasis – su kuo gi? Klausė savęs, argi ne tinkama akimirka, gal pati paskiausia proga prieš skrydį namo. Miela Tereza… Pėdos juto mašinos vibravimą, putotas pūlinys platyn išsišiugždeno, sandalų padai išsimuilavo, ir Father-Vater-Satelitas grįžo, Hello father, hello!

Indėnas palinko, šįkart nepaprastai lėtai, tarsi sulėtintam kadre; nuo kepurės atitrūko priaugusioji meliono didumo galva, nuplazdeno ant žemės; sprogo prie pat Liucės, atitraukdama ji parietė kojų pirštus – gerai, pamanė Ferberis, gerai. Indėnas, žvilgsniui be jokios ypatingos išraiškos nuslydus pusračiu, ištiesė ranką Liucės link, kita ranka parodė į muiliną žvilgančią taburetę.

Nei Liucė, nei Tereza nepažvelgė į Ferberį. Gal negirdėjo jo žodžių; gal jis net ir nesakė, tik ketino, ir jo balsas buvo vis dar negirdimas. O gal jis jau buvo jai beorė tuštuma, visiškai nesvarbi, nebedominanti, buvęs vyras…

Tereza išvertė Liucei.

Liucė linktelėjo.

Ferberis įsiklausė: Father-Vater-Šiugždesiai viduje virto tolin nutįstančiu urvu, kurio sienose ryškėjo gyvenimo išorėj vaizdiniai.

Liucei užlipus ant taburetės, muilažmogis tvirtai suėmė jos ranką. Lyg Liucė dabar būtų jo nuosavybė, nuėmė vaikui akinius ir nė nežiūrėdamas (Hello father, hello!) atkišo publikai. Ferberis, sparčiai žingtelėjęs pro Terezą, pastvėrė nedidelį metalinį apsodą. Indėnas, veidas sustingęs, suėmė mergaitės kasas pakaušy ir surišo mazgu; jos galva loščiojo, smakras kilojos, Ferberis netikėjo savo akimis. Liucės besąlyginė parengtis jam buvo tarsi smūgis. Keliais mitriais mojais muilo burbulų žmogus supylė į įtaisą visą kanistrą pasibjaurėtinos esencijos (piltuvą atstojo didelis susuktas bananmedžio lapas), kažką sušnibždėjo Liucei į ausį. Tada nusilenkė, žengė prie savo mašinos ir puikuodamasis nuspaudė kelis svertus ir mygtukus, veikiausiai nieko nereiškiančius.

Iš po taburetės ėmė kilti muilo burbulas. Viršutinis melsvuojantis kraštas apgaubė Liucės pėdas, nuogomis kulkšnimis kilo aukštyn plonomis praskėstomis kojomis; burbulas kiek dumšlėjosi vėjy, atsklidusiame iš Ramiojo vandenyno, vakaro saulėj žvilgėjo šarmas.

Keli vaikai nusijuokė, suplojo.

Liucė stovėjo visiškai rami. Veikiausiai visu rimtumu pakluso kažkokiems nurodymams, kuriuos indėnas jai vis šnibždėjo, gal kokį užkeikimą, pamanė Ferberis; jis pastebėjo: burbulas kyla iš nedidukės perregimos žarnos po taburetės plokšte. Mergaitė galvą buvo kiek iškėlusi, tai, regis, liudijo pasididžiavimą, drauge lyg ir gynybą ar atsitraukimą. Arba Tereza jai pasakė (dar namie, kur viskas sava, – tai buvo susitarimas), arba ji nujaučia, ir vėl pamanė Ferberis; o muilo burbulas lėtai, vis stabčiodamas slinko plonomis rudai įdegusiomis blauzdomis pakinklių link, dar, dar aukščiau, suknelės kraštą pasiekė, akimirksniu išpampo – tuoj sprogs, betgi persirito per atlanką ir švelniai apglėbė klubus.

Ferberį apėmė silpnumas. Visa tai kaži kaip veikė jo substanciją. Buvo neramu, kad tėkmės iš žarnos, siejančios Liucę su tykiai dirbančia mašina, krypties regimai numanyt negalėjai. Tereza be perstojo fotografavo – žvelgdamas į ją jautėsi apleistas. Lyg ta jų kelionė būtų vykusi jau seniai, prieš akis iškilo neviltingas Paskui, sielvartingas Liucės atvaizdų žiūrinėjimas, kaip pamažu ji tapo nepasiekiama.

Keli vaikai pradėjo dainuoti, Ferberis jautėsi turįs prisidėt prie visuotinio džiugesio, juk tai Liucė, jo Liucė ant taburetės. Pasitempė, gal nusikratys tos vis stiprėjančios svaigaus išpūstumo jausenos, veidu tvykstelėjo pusšypsnis, Miela Tereza…

Nepavyko.

Liucė su tuo, kas apie ją vyko, regis, ne itin buvo susijusi ar lyg atitolusi; tik akys lakstė, gal nerimastavo: šarmas kaklą tuoj pasieks, o tada jau derėtų labai ramiai būti, sunkiau – kai teks kokį mirksnį nekvėpuoti, kvapą sulaikyti – taigi tada, kai burbulo rumbas veidu aukštyn slys, tai svarbu. Bent jau taip muilaindėnis sakė, ekstazės pagautas. Jis liovėsi Liucei šnibždėt užkeikimą ar kad ir kas tai būtų, tarsi besiartinant sunkiai akimirkai ir publiką būtų nusprendęs įtraukti.

Tulžiaskiedis, pamanė Ferberis, sielapūtis.

Jam buvo sunku sekti pabrėžtinai darkytą indėno kalbą, abejojo, ar Liucė apskritai ką supranta. Aplink visi pritilo, lyg vengtų trikdyti lėtą aukos pranykimą. Priverstinis nejudrumas teikė Liucei svetimumo, stabiškumo. Kai muilo burbulas pasiekė nedidukės V formos iškirptės smailę (mėlyna suknelė, Ferberio dovanota per dešimtąjį gimtadienį, abiem ji buvo labai graži), jos krūtinės ląsta, lyg elektros smelkiama, kilstelėjo ir sustingo – šarmas palietė kiek išsišovusius raktikaulius.

Nepastebėjau sienos, pražiūrėjau, negrįžtamai… Lyg kažkieno kito mintis mintijo Ferberis. O paskui viskas įvyko labai greit. Sparčiai, lyg uždanga, kurią vis tiek teks užtraukti, burbulas kilo Liucės veidu, jo rumbas nuslydo smakru, lūpomis, ties ausimis kiek stabtelėjo, drebuliuojanti pasipriešinimo akimirka, o kitą mirksnį iš ribuliuojančios esencijos kyšojo jau tik nedidukė plaukuota momens sala; tai buvo ta tamsi plaukuota sala, tai, ką pirmiausia savo vaiko pamatė Ferberis, Terezos plaštakai gniaužiant jo ranką… Miela Tereza, mes, manau, mums… Bet Terezos šalia nebebuvo.

Griausmingi plojimai, džiaugsmo pliūpsnis. Liucės apybraižos išskydusios, neaiškios, lyg branduolio, apie kurį, kaip tikėtasi, visa tarpsta, šešėlis.

Staiga ir Ferberis kartu ėmė bijoti. Juto, koks brangus tas burbulas, besitaikstantį jo apvalumą ir tobulesnę ramybę, teikiamą to nervingo darinio – relikvijorius, apkėtęs ir prarijęs Liucę: tai buvo palaimos ir visiško pralaimėjimo pojūtis. Nuo vandens plūstelėjo brizas, perbėgo šiurpuliai, sulig kiekvienu dvelktelėjimu perštėjo saulės įraudinta kakta – dar kiek, ir nuvirsiu, pamanė Ferberis.

Burbulas jau ir taburetę buvo prarijęs; suvirpuliavo, palinko ir pradėjo palengva sūpuotis – tas švelnus riduliavimasis gniaužė kvapą. Kažkas paplekšnojo Ferberiui per petį; pripažinimo, regis, teko ir jam, drąsios mergaitės Hello-Father-Vater. Ferberis nedrįso atsigręžti. Tik linktelėjo ar krestelėjo galvą, lyg patvirtintų, kad ir pats stebisi – taip, jis buvo tėvas.

Muilašamanis iškėlė rankas, lyg rutulį ketintų laiminti prieš atitrūkstant, pakylant ir leidžiantis į kelionę kitiems jo kūriniams pavymui. Ferberis kone regėjo indėną pučiant skruostus, atkišant lūpas. Įsitempęs bandė nepamesti iš akių Liucės šešėlinio branduolio, bet protėvių esencija akino; mirksnį regėjo mažytį melsvą veidą, iškilusį iš to blizgumo, ne ką didesnį už obuolį. Džiaugsmingai šūkalodami, padūkėliškai staipydamiesi prieš burbulo veidrodinį pilvą, vaikai mėginosi groteskiškai iškreiptus savo atvaizdus. Stebuklas pavyko.

Tereza – Ferberis vis neaptiko jos; žvalgėsi, gal fotoaparatas blykstelės; gailėjos, kad jie apskritai čia atvyko, į šį dykynės miestą, ant šio ištatuiruotųjų, alchemikų ir bepročių pirso. Nuo tada, kai jau galėjo keliauti, kaskart pasiekę tikslą ryždavos dar tolesniam ir, jam taip atrodė, dar labiau vienas nuo kito tolo; dabar Ferberis troško kokios sienos. Prisiminė pirmąją jų kelionę į Vakarus, Meco katedrą. Bučiuojantis Tereza palengva, bet primygtinai prispaudė jo skruostą prie apvalios liaunos kolonos, skliautą keliančios į nepasiekiamą aukštybę; jam prie ausies į vėsų akmens mūrą bilstelėjo, kone švelniai, kaip į duris beldžiama nenorint trikdyti. Taip jam girdėjos. Lyg apsėstas ėjo Ferberis nuo vienos kolonos prie kitos ir klausės akmenų giesmės. Pusę katedros apėjo, vis įsiklausydamas, iki ausys nubalo, į ledą sustiro.

Vėl pūstelėjo vėjas, burbulu perėjo drebulys – indėnas sparčiu moju ir vėl supylė kanistrą esencijos į mašiną, pernelyg daug, regis, iššvaistyta. Ferberį apėmė baisus nuovargis; tai tulžis, pamanė Ferberis, kaulų fluidas, iš kaulų čiulpų išsunkti syvai, iš potašo ir kažkokio totemo dvasnų išvirtas ir jų šventų vietų spindulingomis dulkėmis pasūdytas.

Tvaskančioj membranoj meandra gulė luistai ar debesys, žemė iškilo, upės, ir Father-Vater-Satelitas grįžo. Jis perėjo didelį plyną tarpsnį, ištuštėjusį apie Ferberį, kai kalba užsikardė, Miela Tereza… Bet Father-Vater maloniai sklido viduj, tai buvo senas, seniausias kalbėjimas, jis sustygavo jį tam a, tam ach, tam ja, nuostabos, aimanos, brangiam a-a-a… laikrodžio skambesys, per jį negirdėjo plojimų ir to beprotiško bruzdesio aplink, pulsuojantys viduriai, regis, jo paties kraujas nepaliaujamai šiugžda, Savęs-Garsas, atviras, aiškus ir gan stiprus iškelti visam jo netvirtumui ir bejėgystei vienu ilgu a-jaaa…

Taip, tikrai, tai buvo: jo Liucė. Liucė, kuri prapliumpa raudot, jei tik namų darbų išsiblaškiusi nesužiūri, Liucė, kuri per pamokas atliktas užduotis namie švariai iš naujo perrašo, skyles pramušus, susega į aplanką, Liucė, kuri nieko blogai daryt nenori, visai nieko, niekada, Mažylė – tik nieko nekomplikuoti, iš esmės viskas būtų gera, gera su ja ir su juo ir su Tereza, gera su Mes, pamanė Ferberis, Liucė, kuri – ir tada jį nusmelkė – tikrai juk dar sulaikiusi kvėpavimą. Vangiai, lyg iš gilaus sapno būtų tik ką pakirdęs, Ferberis truktelėjo pirmyn, isteriški vaikai strakaliodami mynė jam pėdas, alkūnėm badė pilvą, Liucės akiniai išslydo iš rankos, teko lenktis, betgi per vėlu, medžiaginis sportbatis… Sportbačiavaikis nematė nei jo, nei jo neapykantos; pakerėtas žvelgė į rutulį, bet per taukinai tulžų šarmą dabar jau negalėjai įžvelgt, kas viduj.

Tą akimirką Ferberis išvydo save: groteskiškai reflektuotą, glitėsį taukiname protėvių veidrodyje, jų esencija – lyg suteršta, subjaurota – tamsavo sklidžiomis dėmėm. Muilajuostėje Ferberis buvo visiškai vienas; pasenęs, savo motinos bruožų, ir perspektyvai kažkas negerai buvo: jis dumšlėjosi – jis traukėsi. Įgaubta-išgaubta, nusmelkė mintis, bet mokyklinių žinių dabar jau nepakako. Turiu sutrinti tą actekų burbulą, vienintelė mintis; paniškai, abi rankas atkišęs, Ferberis bedė į nevalyvą veidrodį ir pradingo.

– Hello father, hello!

– Hello father!

Atsipeikėjęs Ferberis susivokė tįsąs ant žemės. Turbūt ant muilinų lentų paslydo, ir taburetė parversta. Ir Liucė turbūt parvirto, jos išgąstingas riksmas dar vibravo ausyse, tai buvo paskutinis dalykas, kurį prisiminė.

– Hey, father!

Lyg iš pat pradžių būtų taip sutarę, indėnas suėmė jo plaštaką ir truktelėjęs vienu moju prisitraukė Ferberį prie krūtinės. Pončas su aukso raiščiais glustelėjo prie įraudusio Ferberio veido, kailis skleidė protėvių tvaiką. Tik dabar nuskardėjo juokas.

– Thank you, father, thank you…

Milžinas vis dar laikė jo ranką, iškėlė aukštyn, lyg po viskam ketintų dar kartą sujudint mojui; Hello father, hello baltaveidi, hello tiro figūrėle iš Europos… Ferberis ištrūko, netikęs būdas sprukti, vis dėlto skubom nužingsniavo, iki pirso pabaigos. Virš galvos girgždėjo apžvalgos ratas. Nemačiomis akimis žvelgė žemyn į vandenį. Keli žmonės kažką jam šūktelėjo, nusijuokė, veikiausiai jie iš publikos.

Iš pradžių jis net nepastebėjo. Nė bangelės nebuvo. Vienu ypu prasidėjo pirso apačioj, iškart, lyg kokį nematomą šliuzą pakėlus. Balsvuojanti banga apsėmė pamatą, burbulus nešantis tvanas, iškilęs iš jūros. Tame sraute susiliejo viskas – Lietuva-Lipšicas, kamieną brūženanti palmės vėduoklė, akmens giesmė, Liucės riksmas, o viršum jų Father-Vater-Satelitas ir Hello-father-hello… Viskas susilydė į vieną vienintelį begalinį šiugždesį.

Kalvose į pietus nuo Santa Monikos įlankos įsižiebė oranžu tvieskiantys signaliniai žiburiai. Paskutiniai vakaro saulės atšvaitai sruvo į didelius bungalų langus.

Ferberiui einant, žiūrovams, ir vėl susispietusiems apie indėną ir kilties mašiną, už nugarų ant taburetės stovėjo kita, kiek vyresnė mergaitė.

Liucė ir Tereza laukė kavinėje prie išėjimo iš pirso. Tereza ramindama tikino Liucę. Jis lėtai praėjo pro jas. Po kelių žingsnių pajuto Liucės pirštus gremžiantis į kumštį. Tada Terezos delną ant pakaušio.

Stingiai pasisuko.

– Per vėlu, – tyliai tarė Tereza.

– Žinau, – tarė Ferberis. Dabar žinojo tai.

Prieš pat vidurnaktį jie išskrido namo, išsiskyrė, išgyveno sunkmetį, tada ir vėl geresnių dienų. Taip Ferberis svajojo, tolyn nešamas, siaučiamas, plukdomas šiugždesių – be Liucės, be Terezos.

Iš: Lutz Seiler. Die Zeitwaage. Frankfurt am Main: Suhrkamp Verlag, 2009

Vertė Zita Baranauskaitė-Danielienė

Tarp kelių dešimčių Levineʼo knygų minėtini poezijos rinkiniai „Ne šita kiaulė“ (Not This Pig, 1968), „Liūtą sau šeriasi“ (They Feed They Lion, 1972), „Pražuvusiųjų vardai“ (The Names of the Lost, 1976), „Pelenai: nauji ir seni eilėraščiai“ (Ashes: Poems New and Old, 1979; Nacionalinės knygos premija), „7 metai nuo kažin kur“ (7 Years From Somewhere, 1979), „Kas yra darbas“ (What Work Is, 1992; Nacionalinės knygos premija), „Paprasta tiesa“ (The Simple Truth, 1994; Pulitzerio premija), „Pasaulio naujienos“ (News of the World, 2009). Levineʼas, kurį paskutinės – pomirtinės – knygos „Paskutinė pamaina“ (The Last Shift, 2016) sudarytojas poetas Edwardas Hirschas pavadino „didžiu, ironišku industrinės krašto šerdies Whitmanu“, 1987 m. apdovanotas už viso gyvenimo kūrybinius nuopelnus skiriama Ruth Lilly poezijos premija, 2011–2012 m. ėjo garbingas Jungtinių Valstijų poeto laureato pareigas.

Tai pirma stambesnė Philipo Levineʼo eilėraščių publikacija lietuvių kalba.

Kas yra darbas

Stovime ilgoje eilėje lietui lyjant

prie „Fordo“ gamyklos Hailand Parke ir laukiame. Darbo.

Žinai, kas yra darbas… jei esi pakankamai

suaugęs šitai perskaityt, žinai, kas

yra darbas, nors gal ir nedirbi.

Tegu tave skradžiai. Šnekà apie laukimą,

apie mynimą nuo kojos ant kojos.

Kai jauti, kaip lietus dulkia

į plaukus, sudrėkina akis,

ir tau ima atrodyti, kad priešaky

matai savo brolį, gal dešimtyje vietų.

Pirštais pasitrini akinius,

ir, žinoma, tai kažkieno kito brolis,

siauresnis per pečius nei tavasis,

bet taip pat graudžiai kumptelėjęs,

kreivas šypsnys, išduodantis atkaklumą,

apgailėtiną užsispyrimą nepasiduoti

lietui, laukimui sugaištoms valandoms,

žinojimui, kad kažkur priekyje laukia

žmogus, kuris pasakys: „Ne,

šiandien mes nesamdysim“, motyvuodamas

kuo tiktai nori. Tu myli savo brolį,

bet dabar ūmai negali pakęsti

užplūstančios meilės broliui,

kurio nėra šalia nei už tavęs,

nei prieky, nes jis namie,

kur mėgina atmiegoti

vargingą naktinę pamainą

kadilakų gamykloje, kad pakilęs

priešpiet galėtų pasimokyti vokiečių.

Pluša po aštuonias valandas naktį, kad galėtų dainuoti

Vagnerį – operą, kurios labiausiai nekenti,

blogiausią kada nors sukurtą muziką.

Kaip seniai sakei jam,

kad myli jį, apkabinai plačius jo pečius

ir žiūrėdamas į akis ištarei tuos žodžius

ir galbūt pakštelėjai į skruostą? Niekad nesi

padaręs tokio paprasto, tokio akivaizdaus dalyko,

ne dėl to, kad per jaunas ar per kvailas esi,

ne dėl to, kad esi pavydus ar rūstus, ar neįstengi

pravirkti kitam žmogui matant, ne,

tik dėl to, kad nežinai, kas yra darbas.

[1992]

Bel Ailo sala, 1949-ieji

Pirmąją šiltą pavasario naktį išsirengėme

ir nubėgome į Detroito upę pasikrikštyt

automobilių dalių, žuvų gaišenų,

vogtų dviračių ir ištirpusio sniego

sūryme. Pamenu, kaip susikabinę rankom

panirom po vandeniu su pirmąkart matoma

mokyklinuke lenkaite, ir mudviejų rėksmą,

šalčiui tuo pat metu užgniaužus

mums kvapą, ir kaip per tamsos sluoksnius

iškilom į galutinę bemėnesę atmosferą,

tai yra šį pasaulį, įkandin manęs

išnirusią merginą plaukiant

bežvaigždžiu vandeniu link

Džefersono aveniu šviesų ir nemirksinčius

senosios krosnelių liejyklos kaminus.

Pagaliau apsigręžę, nepamatėme jokios salos,

tik tylut tylutėlę tamsą, kiek

akys užmato, o tada žiburį,

o paskui dar vieną, slystančius pavandeniu,

grąžinančius mus tikrovėn, gal rūdos baržų, o gal rūkalių,

pavieniui vaikštinėjančių. Pašniokštom atgalios

į žvirgžduotą paplūdimį, ant kurio nedrįsom

parkristi, prie drėgnų drabužių krūvelių,

kur sustoję greta tylomis rengėmės,

kad grįžtume ten, iš kur atėję.

[1976]

Še, turėkitės

Mano brolis grįžta namo iš darbo

ir užlipa laiptais į mudviejų kambarį.

Girdžiu, kaip sugirgžda lova ir vienas po kito

nukrenta batai. „Še, turėkis“, – sako jis.

Pro langą liejasi mėnesiena

ir neskustas jo veidas išbalęs

tartum mėnulis. Jis miegos

visą popietę ir nubudęs mane ras išėjusį.

Praeis trisdešimt metų, kol prisiminsiu

tą ūmaus suvokimo akimirką, jog kiekvienas žmogus

turi brolį, kuris miršta, kai žmogus miega,

ir miega, kai tas keliasi susiremt su šiokiu gyvenimu,

ir kad jiedu yra tiktai vienas vyras,

kad dalijasi širdį, kuri visad pluša, rankom,

pageltusiom ir nuskirdusiom, burna, kuri švokščia,

vos atgaudama kvapą: „Ar spėsiu?“

Ištisą naktį ledo gamykloje jis penėjo

ledolaidį sidabriškais luitais, o tada aš

kroviau apelsinų limonado dėžes

Kentukio vaikams į pilką vagoną,

dar dviem visada laukiant eilėj. Taip trumpai

mes buvom dvidešimtmečiai, ir visad

prastom drapanom, apskretusiom ir prakaituotom.

Dabar man atrodo, kad niekad nebuvom dvidešimties.

1948-aisiais Detroite, įkurtame

de la Moto Kadilako tolimiems Henrio Fordo

tikslams, nieks nepabudo ir nemirė,

nieks nevaikščiojo gatvėmis ir krosnių nekūrė,

kadangi metų tokių nė nebuvo, ir dabar

tieji metai iškritę iš visų senų laikraščių,

kalendorių, registracijų pas gydytojus, obligacijų,

santuokos liudijimų, vairuotojo pažymėjimų.

Miestas miegojo. Sniegas virto ledu.

Ledas – klanais arba upėmis, garmančiom

nutekamaisiais grioviais. Paskui žolė sužaliavo

tarp tūkstančių sutrūkinėjusių kvadratų,

ir žolė ta nudžiūvo. Aš grąžinu jums 1948-uosius.

Atiduodu jums visus metus nuo tada

ligi pat ateinančiųjų. Man grąžinkite mėnesieną,

blyškiai šmėkšančią ant veido.

Grąžinkit man brolį jaunėlį, tvirtą

ir smarkų, plačiapetį, burnojantį

prieš Dievą, degančiom akim žiūrintį į

visą kūriniją ir sakantį: „Še, turėkitės.“

[1979]

Liūtą sau šeriasi

Iš ašutinių maišų, iš alyvos skardinių,

Iš pupų juodųjų ir tižios skalūninės duonos,

Iš rūstybės rūgšties, smalos tiesmukumo,

Iš kreozoto, benzino, pavarų velenų, ratuotų padėklų

Liūtas stiebias.

Iš kalnų

Pilkų pramoninių būdų̃, iš lietaus, iš trenkimosi autobusu,

Vakarų Virdžinija–Pabučiuok Man į Subinę, iš tetulių palaidotų,

Motinų, kiestančių it supliektos kaladės, iš strampų,

Iš kaulų reikmės aštrintis, o raumenų – temptis,

Liūtas stiebias.

Žemė ryja medžius, tvorų stulpus,

Mašinas išdarinėtas, žemė šaukiasi mažutėlius:

„Namopi, namopi!“ Iš paršo kiaušų,

Iš tūžmasties šventuman varomos kiaulės,

Iš kailėtos ausies ir storo pagurklio

Nukarusio pilvo nusiraminimas, iš reikalo

Liūtas stiebias.

                          Nuo saldžių kiaulių kojų klijų

Kumščio mėšlungiai saldūs, nuo išsiskleidusios

Kulšių gėlės urvų ląstos,

Nuo „Nusilenk“ ligi „Sukilki“,

Liūtas nuo kastuvų strėlių,

Nuo nukaištos rankos, kuri trūkčioja plaštakas,

Liūtas stiebias.

                    Iš penkių mano rankų ir visų mano plaštakų,

Iš visų atleistų nekaltų mano nuodėmių šeria,

Iš manos vagonetės, dardančios po žvaigždėmis,

Sau Liūtą, iš mano vaikų paveldėtų,

Iš ąžuolo, virtusio siena, sau Liūtą,

Iš maišo ir pilvo atverto,

Ir visa ko, kas buvo paslėpta degančio ant tepaluotos žemės,

Liūtą sau šeriasi, ir tas atkyla.

[1972]

Gyvūnai išeina iš mūsų gyvenimo

Nuostabu, kaip aš caknoju

keturiom nugludintom dramblio kaulo nagom,

o stambūs sėdmenys slysčioja

į taktą it gerai suteptos dalys.

Tur̃gun aš. Užuodžiu

gaižią, rantuotą kaladę, užuodžiu

skylę pradarančius ašmenis

ir striukus drūtus baltus pirštus,

iškratančius žarnas

lyg kokią nosinę. Mano sapnuos

snukiai seilėjasi ant marmuro plokščių,

kamuojas vaikai, kamuojasi musės,

kamuojas klientai,

kurie vengia įsmeigtų jų akių

iš baimės, kad šios galbūt mato.

Berniokas, mane varantis, tiki,

kad bet kurį mirksnį virsiu

ant šono, barkšnosiu nagom

it rašomąja mašinėle arba imsiu

žviegt susišikus lyg nauja namų šeimininkė,

atradusi televiziją,

arba kad lyg koks gyvulys

mikliai pasisukus įsikabinsiu iltim

jo ilčių. Ne. Ne šita kiaulė.

[1968]

Per karą

Mano brolis iš karo grįžo

su kaire ranka juodame įtvare,

bet patikino mus, kad didžiumą jos tebeturi.

Pavasaris vėlavo, medžiai pamiršo prasprogti.

Stovėjau ilgoje eilėje prie duonos.

Kokia gėda, prabilo moteris man už nugaros,

kad toks žaliūkas, kaip aš, dar namie, tebesveikas,

o josios Maiklas gyvas degąs.

Taip, ji jaučianti ugnį, užuodžianti

jo skausmą iš pat toliosios Taravos…

o gal Midvėjaus?.. o jis toks jaunutis,

jaunesnis už mane, jam tik keturiolika,

aukštesnis, dailesnis su savo balta uniforma,

iš lėto pilkstančia taip, kaip neišdžiūvusios malkos

pamažu pilksta židinyje, spragsėdamos ir

smilkdamos. „Man atrodo, aš einu iš proto“, –

pasakė, kai atsisukau į ją. Ji uždėjo abi rankas

man ant pečių, pabučiavo į vieną ir kitą akį,

prispaudė prie savo krūtų ir ašaringai sušnibždėjo

man į neprigirdinčią ausį dar niekad negirdėtus žodžius.

Kai pargrįžau namo, duoną brolis

valgė kruopščiai, riekė po riekės,

kol neliko nieko, tik tuščia lėkštė. „Ar matei ją? –

paklausė. – Moterį pragare, Maiklo žmoną?“

Tą popietę vaikščiojau sausakimšom gatvėm,

dairydamasis kažin ko sunkiai nusakomo,

ko nors pažįstamo, veido ar balso, kad ir ko,

tik ne šitų pilkų plėnių, byrančių iš dangaus.

[2009]

Paprasta tiesa

Nusipirkau už pusantro dolerio smulkių raudonų bulvikių,

parsinešiau namo, išsiviriau su lupenom

ir suvalgiau vakarienei su druska ir šlakeliu sviesto.

Tada išėjau pasivaikščioti po išsaususius laukus

miesto pakraštyje. Birželio vidurio šviesa

laikėsi tamsiose vagose po mano kojomis,

o paukščiai rinkosi nakčiai į ąžuolus

viršum mano galvos, kėkštai ir strazdai

klykavo vieni ant kitų, dulksvoje šviesoje

tebešmaižiojo kikiliai. Bulvių man pardavusi

moteris buvo iš Lenkijos; su blizgiu rožiniu megztiniu

ir akiniais nuo saulės, tartum iš mano vaikystės,

ji gyrė visų savo vaisių ir daržovių pakelės kioske

nepriekaištingumą ir ragino ragauti

net balsvų saldžiųjų kukurūzų, atgabentų,

kaip dievagojosi, iš paties Naujojo Džersio. „Valgyk, valgyk, –

sakė ji. – Net jei nevalgysi, sakysiu, kad valgei.“

                                                                      Yra dalykų, kuriuos

žinai visą gyvenimą. Jie tokie paprasti ir teisingi, kad

juos privalu ištarti be elegancijos, metro ir rimo,

juos privalu padėti ant stalo šalia druskinės,

stiklinės vandens, nebuvimo šviesos, besitelkiančios

nuotraukų rėmelių šešėliuose, jie turi būti

nuogi ir vieni, turi remtis į save pačius.

Su bičiuliu Henriu tatai drauge permanėm 1965-aisiais,

prieš man išvykstant, prieš jam įninkant žudyti save,

abiem išduodant savo meilę. Ar jaučiate skonį to,

ką sakau? Tai svogūnai ir bulvės, žiupsnelis

paprasčiausios druskos, minkštančio sviesto skalsa,

tai akivaizdu, tai pasilieka giliai gerklėje kaip tiesa,

kurios niekada nepasakei, nes laikas visada tam netinkamas,

ji ten pasilieka visam likusiam gyvenimui, neištarta,

iš to purvo, kurį vadinam žeme, metalo, kurį vadinam druska,

pavidalo, kuriam neturime žodžių, bet tu ja gyveni.

[1994]

Vertė Andrius Patiomkinas

Vertimą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba

Viola Ardonė (g. 1974 Neapolyje) – visame pasaulyje žinoma, viena talentingiausių italų rašytojų, šešių romanų autorė. Jos knygos apdovanotos ne viena literatūrine premija ir išverstos į daugiau kaip trisdešimt kalbų. Lietuviškai prakalbinti romanai „Vaikų traukinys“ (2019; liet. 2020, vert. P. Bieliauskas; pagal jį „Netflix“ sukūrė to paties pavadinimo filmą), „Oliva Denaro“ (2021; liet. 2023; pagal jį pastatytas spektaklis) ir „Didis stebuklas“ (2023; liet. 2025, abu vertė R. Di Pasquale).

Naujausio, pernai išleisto, romano „Daug dar gyvenimo“, kurio ištraukų čia siūlome paskaityti, veiksmas prasideda 2022-ųjų vasarį, Rusijai įsiveržus į Ukrainą. Istoriją pasakoja trys be galo skirtingi pagrindiniai veikėjai: iš Ukrainos į Italiją pas močiutę keliaujantis dešimtmetis Kostia, vis sugalvojantis naujų žodžių ir pravardžių, Neapolyje gyvenanti jo močiutė Irina, pramokusi italų kalbos skaitydama Dantės „Dieviškąją komediją“, ir prieš ketverius metus sūnaus netekusi Vita, kurios namuose dirba Irina. Vieną rytą Vita atidaro buto duris ir išvysta Kostią. Berniukas pakeis jos gyvenimą, nes, kaip rašoma romano anotacijoje, kiekvienas žemėje gimęs vaikas yra visų vaikas. Mėginti išgelbėti kitus – tai vienintelis būdas išgelbėti save.

Viola Ardonė dalyvaus gegužės 6–10 d. vyksiančiame tarptautiniame rašytojų ir knygų festivalyje „Kauno literatūros savaitė“. Lietuvoje ir Baltijos šalyse ji viešės pirmą kartą.

Kateryna Lysovenko. Mokykla. 2022

Daug dar gyvenimo

                                                                                                                              Išvykstu į karą palikdama miestą

                                                                                                                              jo nepalikdama; vaizduoju amžinybę

                                                                                                                              išsinešdama su lagaminais ir du paltus.

Patrizia Cavalli, iš kn. „Mano eilės nepakeis pasaulio“

Prologas

2022-ųjų vasaris

Pirma. Prieš eidamas per gatvę pažiūrėk į dešinę ir į kairę.

Antra. Pasas – vidinėje striukės kišenėje, pinigai – kojinaitėse.

Trečia. Paslaptis – ne melas.

Ketvirta. Adresas ir telefono numeris užrašyti kitoje Matusios nuotraukos pusėje. Tu ją praradai būdamas mažas, bet ji neleis prarasti tavęs.

Penkta. Mobilusis – tik skubiu atveju.

Šešta. Saugokis, kad negautum šalčio, nuo kulkų jau moki pasisaugot.

Septinta. Kai dingsiu, žinok, kad grįžtu pas tave.

Aštunta. Tavo Tato.

Devinta. Myli tave.

Dešimta. Visada.

Pirma dalis

Kostia

[...]

Neapolio centrinę stotį pasiekiame naktį, išlipame iš traukinio, ne taip ir šalta, žmonės rėkauja ir susikalba mosikuodami rankomis. Prieinu prie uniformuoto rupūžveidžio, jis irgi išlipo laukan.

– Lapa diena, kur Aukso medalų aikštė, Neapolis, Italija, – ir mosteliu į ką tik iš traukinio išgužėjusį šviesiaplaukių moterų būrelį, lyg būčiau su jomis.

Vyriškis prikiša prie manęs mobilųjį ir ekrane baksteli į Pirmąją liniją. Parodęs „ok“, nustriksiu nepažįstamųjų link ir, vos tik jis nusisuka, nuskrieju tolyn tarytum šlovingoji mūsų žemoko prezidento raketa žiaurių įsibrovėlių maraveidžių pusėn. Metro traukinys atidunda po penkiolikos minučių, labiau prisigrūdęs nei tas, kuriuo dardėjau į Lvivą, – nejau ir Neapolyje karas? Čia irgi visi lekia, tik kiekvienas namo, prie padengto stalo, į glėbį tų, kurie jų laukia prie automatinių vartų, šie pyyypt – atsidaro, pyyypt – ir vėl užsidaro, ir taip be galo, pirštais skaičiuoju stotis ir pro langą mėginu įžiūrėti jų pavadinimus, daugybė stovinčių žmonių šnekasi ir mosikuoja rankomis, o aš staiga pajuntu, jog noriu ir valgyti, ir gerti, ir miego, todėl apsimetu, kad esu vaizdo žaidimo herojus, ieškantis brangakmenių šiame geltoname traukinuke, šią neapolietišką žiemą, primenančią pavasarį Kyjive, prakaituodamas su ukrainietiškų netikrų žąsų pūkų striuke, kuri čia, šioje Pietų Odesoje, gerokai per šilta, – galiausiai mano Tato buvo teisus.

Traukiniui vėl staigiai sustojus, susvirduliuoju ir pargriūnu susikūprinusiai poniai po kojomis, ji galėtų būti Babusia, kurios ieškau, bet ne, ji italė močiutė ir spaudžia prie savęs rankinę, tarsi šioje būtų milžiniška „Brawl Stars“ brangakmenių dėžė. Paklausiu, kur Aukso medalų aikštė, o ji, vis dar truputį išsigandusi, atsako, kad kita, tada traukinys sustoja, aš vėl parvirstu, pašoku ir vos spėju išsmukti pro duris. Eskalatorius – ir atsiduriu lauke. Atsegu kuprinę ir išsitraukiu Matusios nuotrauką, kitoje jos pusėje tušinuku užrašytas adresas ir telefono numeris. Triskart apeinu aikštę, galiausiai randu, laiptinės durys privertos, šmurkšteliu vidun. Turima informacija baigėsi, kelionė baigėsi, baigėsi ir jėgos. Tato, man pavyko, matei? Įjungiu telefoną, parašau jam žinutę. Atvažiavau sveikas gyvas. Bet paskui ištrinu. Juk dar negaliu pasakyti, kad esu sveikas.

Lipu laiptais, skaitau pavardes ant auksaspalvių lentelių ir lyginu su ta, kurią parašė mano Tato, nė viena nepanaši. Belieka tik vienas butas trečiame aukšte be jokios lentelės ir pavardės. Tai mane truputį išmuša iš vėžių. Jau vėlu, bet vis tiek paskambinu, tik kartą, kad nesutrukdyčiau, niekas neatsiliepia, pabandau ir vėl – tyla.

Pasikišu po galva kuprinę, tarytum ši būtų pagalvė, susiriečiu ant kilimėlio prie durų ir liaujuosi laukti visko, išskyrus miegą, ir tegul visi eina sau. Aš vienas, aš gyvas, aš stipriausias naktinis superherojus, pasiekiau aukščiausią lygį, tačiau nieko nelaimėjau.

Šaunuolis, kiek bus, į sveikatą, čiau, drauke.

Antra dalis

Vita

[...]

Švelnūs tuk tuk į duris virsta tvirtais tuk tuk.

– Kas ten? – sukvarkiu virtuvėje nelyginant ragana iš „Jonuko ir Grytutės“, norėdama nuvyti įkyruolį.

Man atsako vaikiškas balsas.

– Kostia iš Ukraina, pabėgo nuo karas, atvyksta su traukinys, kojos, autobusas, traukinio tualetas, tada metro, paskui kojos, liftas ir kilimėlis. Irina mano Baba. Mano močiutė.

Iškart suprantu, kad ne laikas prisigalvoti pasiteisinimų, nueinu atidaryti ir ką gi, Čikū, išvystu? Ne daugiau nei dešimties metų žmogutį šviesiais purvinais plaukais, perbalusiu veidu, pajuodusiais paakiais, rankutėse tvirtai laikantį žodyną, kurį pati padovanojau Irinai, kai atvyko čia dirbti. Iš nuostabos nepraveriu burnos, berniukas išspaudžia šypseną, du besikalantys iltiniai dantukai – tarytum smūgis kumščiu į paširdžius. Tereikia vieną kovo pradžios rytą atidaryti duris, kad vėl užplūstų tave įskaudinti pasiryžę prisiminimai. Vaikas varto žodynėlį ieškodamas žodžių, kad galėtų susikalbėti.

– Ne tas butas? Atsiprašyti. Kur Irina?

– Tas, tas, nesuklydai, tiksliau, ji čia tik dirba, bet negyvena.

Nežinau, ar berniukas supranta, kiek nedrąsiai šypsosi. Telefone atsidarau vertimo programėlę.

– Ar tu Irinos anūkas? Ar močiutė tau liepė čia ateiti? Ar ji tavęs laukia?

Aiškiai ištariu kiekvieną skiemenį ir ekrane parodau sakinius jo kalba. Papurto galvą, tada žengia žingsnį atgal, bijo, kad galiu išvaryti.

– Ji dar neatėjo. – Bedu į laikrodžio ciferblatą. – Tuoj pat jai paskambinsiu ir pranešiu.

Adresų knygelėje imu ieškoti Irinos numerio, tačiau vaikas pradeda mosikuoti rankutėmis man priešais veidą.

– Ne, ne. Palaukti, – prašo itališkai, – aš paaiškinti jai vėliau.

Nenori, kad su ja kalbėčiau, galbūt ką nors slepia, gal netiesa, kad jis Irinos anūkas. Ji niekuomet apie jį nepasakojo, o gal ir pasakojo, bet aš niekada per daug nesiklausau, ką ji tauška. Kitų gyvenimai atrodo niekaip nesusiję su mūsiškiais, lyg greta besidriekiantys bėgiai, kuriems nelemta susikirsti, kol patys pasibeldžia į mūsų duris.

– Iš kur tu? Kas tave čia, pas mane, atvedė?

– Ukraina, – pakartoja, tada vėl ima vartyti žodynėlį. – Vienišas.

Pasikaso pakaušį, dirsteli į butą.

– Gal nori užeiti? – paklausiu, nors mieliau jo neįsileisčiau, bent jau kol ateis Irina ir išsiaiškinsiu, kas čia dedasi.

Priglaudžia rankutes prie tarpukojo ir šiek tiek suspaudžia kojytes.

– Nori pasiusioti?

Neatsako.

– Į tualetą?

Šviesių plaukų kuokštas keletą kartų kresteli, o veidukas išrausta.

– Eikš, apie močiutę pakalbėsime vėliau.

Įsileidžiu berniuką vidun, numaunu nuo pečių kuprinę, nuvelku nešvarią striukę ir palydžiu į vonios kambarį. Tada virtuvėje imu ieškoti ko nors užkąsti, ir pirmas dalykas, kurį prisimenu apie vaikus, – jie dažnai būna alkani.

Slėpiausi kone ketverius metus, Čikū, gerai uždariau duris, bet galiausiai karas vis tiek įsiveržė į namus.

Trečia dalis

Irina

[...] dulkės esame ir į dulkes sugrįšime.

Ant knygų jų prisikaupia daugiausia. Jai patinka, kai knygų pilna visur, lentynose, ant naktinio stalelio, ant žemo staliuko svetainėje, krūvų ir krūvelių visame koridoriuje. Tuštumą, likusią iš lentynų išėmus jo knygas, greitai užpildė kitos, tačiau ta, kuri atsivėrė jos viduje, niekada taip ir nebus užpildyta.

Kalbėdama su ja, nutaisau storą balsą, sakau: išmesti, viską išmesti, popierius gerai ugniai kurti, kam reikalingi tie vabzdžių lizdai. Man šnekant, ji purto galvą, šypsausi sau į ūsą ir kruopščiai šluostau nuo knygų dulkes, viena atsiduria mano rudoje dirbtinės odos rankinėje su paauksuotais plastikiniais papuošalais, vakarais skaitau naudodamasi vertimo programėle, ji nieko nepastebi, po trijų arba keturių dienų knyga grįžta į savo vietą ir aš pasiimu kitą. Mano tėvų namuose nebuvo jokių knygų. Jau daug atsiėjo Kasperfilosofija, tai kur tau dar Kasperliteratūra. Mano motina manė, kad romanus skaito ponios arba tarnaičiukės, o ji nepriklausė nei vienoms, nei kitoms. Knygos tik rinkti dulkės, pareiškiu storu balsu. Vieną gražią dieną aš viską išmesti, ponia, arba jos išeiti iš namų, arba išeiti tu.

Radau ir vieną vaikišką ir vakarais skaitau Kostiai, nes noriu, kad išmoktų itališkai, be to, vaikas be istorijų – visai kaip namas be langų. Regis, ta knyga šimto metų senumo. Joje aprašomi mokiniai, mokytojas ir mokytojytė su raudona plunksna skrybėlaitėje. Kas mėnesį po saldų pasakojimą, pasigailėjau, kad kibau ją skaityti, o jam patinka. Mėgstamiausia jo istorija – „Nuo Apeninų iki Andų“, jam primena, kaip pats atkeliavo iki čia. Iš esmės, ne tokia ta knyga ir bloga. Tačiau nė nepalyginsi su italų kalbos tėvu Dante.

Su ja šneku kaip užsienietė, gramatikos – nulis, leksikos – nulis, morfologijos – nulis. Banali atstumtųjų sintaksė. Neprisirišu nei žodžiais, nei mintimis, galbūt bijodama nebejausti ilgesio ir pamiršti kelią namo, kaip Odisėjo bendražygiai, paragavę lotosų vaisių. Jai esu Irina, kuri rėkauja, ištęsia žodžius, iškraipo veiksmažodžius, suplaka „Dieviškąją komediją“ ir netašytus žodžius. Paukštis apkakoti sofa. Tik nenumirk, ponia, kol aš išėjus apipirkti. Keltis iš lovos, kol neatsirasti pragulos. Šeimininkai priima tik tą tiesą, kurią išsakome be jokios gramatikos, ir ta tiesa atrodo nepavojinga, nes kelia gailestį. Mes, užsieniečiai, esame visuomenės dulkės: nematomos, bet nugulusios visur. Esame susiję tik su kūnišku mūsų šeimininkų gyvenimu, nešvarumais, išmatomis, atliekomis. Stebime, kaip jie gyvena, ir apie juos žinome kur kas daugiau nei jie apie mus. Žinome, miegojo ar nesudėjo bluosto, laikosi dietos ar priaugo svorio, susipyko ar mylėjosi su sutuoktiniu, ar turi meilužį, ar jaučiasi kalti. O jie kone visada ir dėl visko jaučiasi kalti.

Kai mane priėmė dirbti šiuose namuose, ji dar nežinojo, kad serga depresija, o aš žinojau. Galėjau jai pasakyti, kad jos vyras išeis, kad dienos taps nepakeliamos. Tiems, kurie stebi iš čia, iš dulkių pusės, kitų gyvenimai atrodo perregimi, bet mes negalime šito išduoti, atsitveriame savo kapotais sakiniais, apsimetame kvaileliais, kad tik nereikėtų eiti į karą. Tačiau galiausiai karas ateina, ir vis tiek tenka išvykti. Mudviem jis prasidėjo tą pačią dieną: man – tankams važiuojant per sieną, jai – vyrui išeinant pro duris. Netrukus prisistatė Orieta, taip ji vadina savo depresiją. Ši irgi tarsi dulkės: atsibastė čia tam, kad liktų.

Ir aš, ir ponia kovojame, abiejų sūnūs toli. Yra daugybė dalykų, kuriuos aš žinau, o ji – ne. Žinau, kad jos vyras su nauja jaunesne drauge norės susilaukti vaikelio, kad meilužiai, kurių pasikviečia naktį, norėtų pasilikti ir miegoti kartu, bet ji tai draudžia, kad daugybės knygų, kurias turi, niekuomet net nebuvo atsivertusi. Kad kaimynas Koradas Mantonis irgi gyvena su savotiška Orieta, ir juodu galėtų jas suvesti, mat neteisinga gyventi vieniems, net jei kariauji.

Iš: Viola Ardone. Tanta ancora Vita. Torino: Einaudi, 2025

Vertė Rasa Di Pasquale

Esame viešajame baseine; netrukus prasidės vandens aerobikos treniruotė. Pirmiausia išmokime vietinį žargoną. „Makaronas“ – spalvota lazda iš standžios kempinės, naudojama atramai arba pasipriešinimui. „Hanteliukai“ – vandeniui skirti svareliai iš putplasčio granulių. „Dirbam dešimt sekundžių“ – maždaug trisdešimt sekundžių kartojamas judesys. „Užsiimti vietą“ – nerašyta pareiga įlipti į vandenį dar prieš treniruotę ir pasidėti inventorių prie borto, taip atsiriekiant maždaug tris kubinius metrus takios teritorijos. Tai ne olimpinis baseinas: vanduo čia šiltesnis nei sportiniame, bet vis tiek ganėtinai vėsus, kad kūnai negalėtų tinginiauti; vietos takeliuose taip mažai, kad kiekvienas platesnis mostas apriboja aplinkinių galimybes judėti. Prieš pasigirstant pirmai komandai jau aišku: čia treniruojami ne vien raumenys, bet ir gebėjimas valdyti erdvę.

Dar neprasidėjus treniruotei matyti, kad baseinas turi savas taisykles: privilegijuoja tam tikrus judėjimo režimus ir reikalauja prie jų prisitaikyti. Vieni kūnai juda agresyviai ir užtikrintai, plačiais mostais brėždami trajektorijas; kiti mokosi siaurinti amplitudę, stebėti, iš kurios pusės artinasi ranka ar koja, ir koreguoti savo vietą vandenyje. Nesu didelė plaukikė – likus minutei iki treniruotės glaudžiuosi arčiau borto. Užkietėję delfinai ir peteliškės tuo metu skuba išnaudoti paskutines sekundes – įnirtingai plaka savo ratus; šiukštu neužstok kelio – gausi kulnu ar alkūne kur pakliuvo. Iš pakraščių varlytėmis ir šuniukais atsikepurnėja vyresnės, ne tokios atletiškos treniruotės dalyvės. Šaižiai cypteli trenerio švilpukas: dar vienas įmitęs vyriškis sunkiai pūkšteli į vandenį, visus aptaškydamas purslais – tiesiai po ženklu „Nešokinėti“.

Ignės Grikevičiūtės nuotrauka

Vanduo nurimsta greičiau nei dalyvių burbėjimas. Vyriškis išnyra, pasipurto, ir baseinas sugrįžta prie savo tvarkos. Iš magnetofono pasigirsta „Eurohits“ ritmai, treneris šūkteli komandą. Baseino režimas pasikeičia. Horizontalios trajektorijos užleidžia vietą vertikaliam judėjimui. Kūnai išsirikiuoja taip, kad du ištiesę rankas dalyviai vos tilptų greta; vanduo nebe skrodžiamas, o makaluojamas vietoje. Vandens aerobika nėra skirta pasiekti įspūdingam rezultatui – ji tiems, kurie nesivaiko sportinio heroizmo. Čia leidžiama būti lėtam, nekoordinuotam. Devyniasdešimt penki procentai dalyvių – moterys; tie keli vyrai – senyvi arba turintys negalią, kartais – sveikstantys po slidinėjimo ar motociklo traumų.

Šiuolaikinė fenomenologija, ypač feministinė jos kryptis, ragina klausti, kam pasaulis atsiveria be pastangų, o iš ko reikalauja prisitaikyti; kaip pati erdvė palaiko vienas trajektorijas ir apsunkina kitas. Šiedu buvimo baseine režimai – horizontalus ir vertikalus – žymi skirtingas kūno orientacijas. Pirmuoju atveju svarbi užimama erdvė, greitis, individualus rezultatas: kūnas vertinamas pagal tai, kaip efektyviai skrodžia vandenį. Antruoju atveju reikšmingesnis tampa gebėjimas darniai būti tarp kitų. Ši skirtis leidžia suprasti, kodėl vandens aerobika socialiai koduojama kaip „moteriškas“, taigi antrarūšis sportas: ji išaugo iš sanatorinių hidroterapijos programų, išpopuliarėjusių XX amžiaus viduryje. Kontrastas ryškėja prisiminus, kad viešieji baseinai nuo XIX amžiaus buvo organizuojami pagal vyrų poreikius – moterims į šią erdvę ilgą laiką buvo leidžiama įžengti tik ribotai ir su išlygomis.

Pasibaigus pandemijai norėjosi daugiau būti tarp žmonių ir lengvai pajudėti neįsipareigojant rezultatui. Vandens aerobika pasirodė pati ta vieta – šiltas vanduo, ramus tempas. Stebint save ir kitas ėmė ryškėti pasikartojimai. Tas pats vanduo, tie patys judesiai – ir vis dėlto skirtingi būdai būti. Vienos juda pagal trenerio instruktažą, kitos nuolat ką nors keičia; vienos slepiasi nuo žvilgsnių, kitos jų siekia. Ilgainiui pradėjau matyti ne žmones, o pasikartojančius modelius.

Sekant praktikų semiotika, šiuos modelius galima suvokti kaip veikimo programas: vienos paklūsta treniruotės logikai, kitos ją modifikuoja. Tai ne charakteriai ar tipai, o situacinės pozicijos, kurias kūnas užima kitų atžvilgiu. Jos nėra fiksuotos; kūnas persijungia į skirtingus režimus priklausomai nuo nuotaikos ir fizinės savijautos. Čia siūlosi vandens metaforika: aerobikos dalyves vadinu nereidėmis, najadėmis, sirenomis ir undinėmis.

Jei šiuos pasikartojančius buvimo būdus sugrupuotume, išryškėtų dvi ašys: kolektyvizmas ir individualizmas, treniravimasis ir demonstravimasis. Jų sankirtoje atsiranda keturios veikimo programos.

Arčiausiai normos – lojaliosios najadės. Prieš kiekvieną naują judesį jos žvilgčioja į trenerį, pradeda judėti tik po komandos, mažina amplitudę, kad nekliudytų kaimynėms. Jų kūnai sykiu matomi ir nepastebimi – jos palaiko ritmą ir neužima per daug vietos. Greta – lengvabūdės, bet draugiškos nereidės. Jos taip pat įsitraukia į treniruotę, bet joms ji tampa socialine scena: nereidės susižvilgčioja, persimeta replikomis, krizena. Judesys joms svarbus, bet nepakankamas – reikia ir santykio.

Vandens aerobika – grupinė treniruotė, nors ir ne komandinė; individualizmas čia toleruojamas iki tam tikros ribos. Kai kurios dalyvės elgiasi taip, lyg baseine būtų vienos: savavališkai mažina arba didina judesio amplitudę, atlieka savo pratimo versiją, nereaguoja į trenerio pastabas, vengia akių kontakto. Judesį jos modifikuoja pagal savo kūną: siekia ne matomumo, o malonumo. Tokias dalyves pavadinau undinėmis. Undinė nesiderina, bet ir nesipriešina. Vanduo jai – ne scena, o terpė, kurioje galima ištirpti, pasislėpti tarp bangavimo ir svetimų judesių.

Jei kas ir išbalansuoja bendrą treniruotės ritmą, tai sirena. Į vandenį lipama su makiažu ir bižuterija, demonstruojama kuo įmantresnė pratimo versija, flirtuojama su treneriu, atsisukama į vyrus sūkurinėje vonioje, mosikuojama plačiau, nei leidžia erdvė (ir kaimynių kantrybė). Sirena daro tą patį, ką kitos, bet labiau – plačiau, ryškiau. Ji hiperbolizuoja treniruotę ir paverčia ją spektakliu. Vanduo sirenai nėra tik terpė – tai paviršius, veidrodis, kuriame išryškėja jos kūnas. Tokia laikysena sulaukia antakių kilstelėjimų ir nepritariamų žvilgsnių.

Jei baseino erdvė numato „teisingą“ programą – judėti bendru ritmu, nesiskeryčioti, neužimti per daug vietos – tuomet ir sirenos, ir undinės trajektorijos yra queer. Jos abi nukrypsta nuo norminio judėjimo režimo – pažeidžia buvimo tvarką. Tačiau jų padėtis nėra lygiavertė. Undinės nukrypimas lieka nepastebėtas, kol netrukdo bendram ritmui. Sirena, priešingai, greitai tampa matoma – ir koreguojama: žvilgsniais, krenkštelėjimais, pastabomis. Nukrypimas toleruojamas tol, kol nekrenta į akis. Nereikia čia demonstruotis.

Štai ir atsiskleidžia nerašyta baseino taisyklė: ne tik darniai judėti kartu, bet ir būti matomai „teisingu“ mastu. Per mažas įsitraukimas į treniruotę gali atrodyti kaip keistumas, per didelis – kaip išsišokimas. Tarp šių kraštutinumų plyti saugi zona, kurioje cirkuliuoja dauguma vandens aerobikos dalyvių – najadžių ir nereidžių. Jos palaiko treniruotės ritmą ir stabilizuoja erdvę. Tačiau ši tvarka laikosi tik todėl, kad pakraščiuose nuolat atsiranda undinių ir sirenų. Viena išslysta, kita šakojasi – abi perbraižo ribas.

Vandens aerobika nėra toks jau nekaltas moteriškas pasipliuškenimas chloruotuose pursluose. Tai reguliuojanti bendruomeninė praktika, kurioje moterys pačios viena kitą stebi ir prireikus koreguoja. Ši reguliacija pateikiama kaip rūpinimasis viena kitos komfortu ir saugumu, tačiau sykiu tai yra spaudimas susimažinti – iki trijų kubinių metrų.

Ankšta.

Maja Vidmar (g. 1961) laikoma viena ryškiausių savo kartos slovėnų poezijos kūrėjų, įvertinta Slovėnijoje prestižiškiausiais apdovanojimais – Jenko premija (Jenkova nagrada), skiriama už geriausią pastarųjų dvejų metų poezijos knygą (2005), ir Prešereno premija (Velika Prešernova nagrada), kuria pagerbiami iškiliausi šalies menininkai (2006). Studijavo slovėnų filologiją ir lyginamąją literatūrą Liublianos universitete. Šiuo metu – laisvoji menininkė. Jos poezija labai intymi, sutelkta į asmeninius išgyvenimus, plėtoja feministinės raiškos perspektyvą slovėnų literatūroje.

Iš ligoninės

Vaikas, iškirptas iš kambario,

iš tėvų nuotraukos,

iš lovelės

sujaukta patalyne.

Vaikas tamsos karste,

pririštas prie kitos lovos,

nejuda, beveik nekvėpuoja,

ilsisi iki mirties.

Netikėtai grąžintas vaikas.

Popiečio saulė ant stalo,

mama laukia, kvepia išplautos grindys.

Miruolis lėtai pajuda.

 
 
Horoskopas

Mirę vaikai akimirksniu užauga,

nors niekada išties.

Kartais jie ilgisi vaikystės,

kartais iš viso nežino,

ko galėtų ilgėtis.

Jie jautrūs šalčiui ir visiems

pokyčiams, yra labai bailūs,

todėl nuolat viskam pasirengę

ir gėdijasi savo bailumo.

Labiausiai jiems gėda dėl yrančių

kūnų, kuriuos slepia sapnuose,

todėl iš pirmo žvilgsnio atrodo gražūs.

Juos grobia meilė, grožis ir aistra,

tiktai ne džiaugsmas.

Jie tiki, kad viską sugadins

nerūpestinga vaikiško džiaugsmo akimirka.

Apsimeta, kad liktų žmonių gyvenimuose,

bet vidinis liūdesys naikina

jų vaikus ir visus, kurie juos myli.

Jie netiki, kad kitas pasiliks,

netiki suaugusiaisiais,

kad šie ką nors žino, nors žmones

gali tai erzinti.

Nežinodami, kad yra mirę,

sunkiai priima sprendimus ir mokosi,

tačiau žino galintys skristi.

O mažiausiai pasitiki savimi.

Jie juda atsargiai, nuolat

bijo, kad išeis amžinai.

Išsekę, kad bijotų mirties,

ir nėra jų pasauly, beviltiškai

norinčių jam priklausyti.

 
 
 
TAJA KRAMBERGER

Taja Kramberger (g. 1970) – išskirtinė, gausiai į užsienio kalbas verčiama slovėnų poetė, 2007 m. įvertinta Veronikos apdovanojimu (Veronikina nagrada), skiriamu už geriausią metų slovėnų poezijos knygą. Liublianos universitete studijavo istoriją ir archeologiją, vėliau apsigynė istorinės antropologijos mokslų daktaro vardą. Jos eilėraščiuose poezija siejasi su filosofiniais apmąstymais, visuomenės ir institucijų kritika, sociologinėmis įžvalgomis.

Norėjau aiškių ir tiesių moterų

                                                paklausei: nėra čia

                                               jokios dainos, kuri

                                               į dykumą lietų atneštų?

                                    Sonia Sanchez, iš „21 haiku Odetai“

                                    (kn. „Rytinis haiku“ (2010)

Moteris piešiau tvirtais

vertikaliais potėpiais, nenaudojau

grubaus šešėliavimo technikos, kontrastų

ir tonų. Nestilizavau jų kūnų.

Norėjau, kad būtų moterys subtilios,

aiškios ir tiesios, spindėtų zenite,

norėjau ilgų atminties šešėlių vakaro žaroj.

Norėjau, kad pačios išryškintų raštą.

Neskaidžiau jų stuburų

į pavienius slankstelius, netemdžiau

regėjimo pažadais, gudria melancholija,

negrupavau jų pagal mėnulio ciklą.

Norėjau jų visaverčių, apsiginklavusių

argumentais, kaip tu, mieloji Madlena,

švelnių, bet gebančių traukti per dantį,

solidarių ir žmogiškų besibaigiant pasauliui.

Liudininkių. Ne neigėjų.

Ne kraugeriškų veiksmų ir neteisybės įrankių.

Neaukštinau jų širdžių,

nedainavau apie beširdystę.

Norėjau, kad būtų savarankiškos, tokios moterys,

kaip gėlė yra gėlė, o vyras yra vyras,

kai nepraranda žmogiškumo.

Norėjau, kad jos nešvaistytų gyvenimų,

kad nemestų žiedlapių dar nepražydusios.

Vienu ypu norėjau ištirpdyti ledinę

išankstinių nuostatų krušą į katarsio ašaras.

Aš viso to norėjau.

Sugrąžinti mus iš žiemos miego į juoką ir gyvenimą –

        visas

į pasirodymų ir apgaulės

kraštą.

                                           Per daug.

 
 
Kiekvienas lavonas turi vardą
 

Kiekvienas lavonas turi vardą,

bet jis kliūva už gyvųjų vardų.

Kai kuriuos sunku ištarti

rišliai ir nemikčiojant,

kai kuriuos pasakysi

tiktai užuominomis,

yra tokių, ypač moterų,

kurie mūsų kraštuose uždrausti.

Kiekvienas lavonas turi vardą,

iškaltą akmenyje,

įrašytą sienoje ar telefonų knygoje,

o mano vardą bent kas kelerius metus

reikia nurašyti, sutepti,

pakeisti kitu.

Prieš dešimtmetį vienas

aukštas partietis man pagrasino:

Likit poete, kol dar turit laiko.

Kol turiu laiko?

Kam skirto?

Aš tapau ir tyrėja,

redaktore, organizatore,

vertėja ir aktyviste,

universiteto dėstytoja.

Visi sudėtingi reikalai,

senų sklypų ribų peržengimai,

o jas nubrėžė

purvini

fratrijų pirštai.

Vėdinu visas patalpas,

ignoruoju visus reitingus,

užsuku visus vožtuvus.

Ir paliko jie mane šaltyje –

kaip lavoną. Bet kiekvienas lavonas turi vardą.

 
 
 
ANJA GOLOB

Anja Golob (g. 1976) – poetė, redaktorė, kritikė, dramaturgė, leidėja, net du kartus pelniusi Jenko premiją (2014 ir 2016). Liublianos universitete studijavo filosofiją ir lyginamąją literatūrą, šiuo metu leidžia komiksus ir komiksų tipo romanus. Jos poezijoje vyrauja visuomenės kritika ir erotizmas, kritiškas žvilgsnis kreipiamas į dehumanizaciją, katastrofiškų godumo pasekmių nesuvokimą ir protesto priežasčių nesupratimą.

Ko man reikia
 

                                Don’t want nothing that don’t belong to us

                                Don’t want nothing we can live without

                                                                                       Tindersticks, „This Fire of Autumn“

Kažko, kas apsaugotų nuo lietaus, sniego, vėjo;

brezento, stogo, sienos, palapinės drobės.

Reikia vandens iš čiaupo. Poros kelnių. Antklodės. Nosinės.

Duobės žemėje maistui, kad nesugestų,

duobės žemėje, kitur, išmatoms.

Kažko, kur paguldyčiau pavargusį kūną;

sauso žemės lopinėlio, čiužinio, futono, hamako.

Reikia popieriaus, rašiklio, popieriaus, rašiklio, pašto ženklų.

Reikia ramybės. Arbatos, didelių gurkšnių su šlakeliu pieno.

Kas porą dienų po naują knygą.

Ir rankos reikia, ne mano, delno, kuris

paglostytų tarpkojį, nugarą, plaukus. Galbūt

kūno, kuris atsigultų greta ir susilietų su manuoju

į kažką nuostabaus. O po to subyrėtų. Reikia prisilietimo,

kuris pralaužtų vienatvę. Tuštumos. Jos nepakanka.

Ir susikurti pasaulį, vidury pasaulių savo pasaulį,

kūną, medį, dangų, flirtą su savim.

To nepakanka. Daugiau ir nereikia.

 
 
Gamtos dėsnis
 

guli tiktai

du kūnai

juos glosto saulė

apsnūdę stebi tuos pačius debesis

tas pačias žvaigždes, kai ateina naktis

jie vartosi

apsikabina

juos uždengia debesys

žvaigždės ant jų krinta

jie tiktai guli

saulė juos glosto

du kūnai

savo šešėlius

pasiima kaip skaitinį

iš jo sužino

kas jų laukia

kas yra, kas buvo ir kas bus

jie tiktai guli

nuogi

dar nieko neįvyko

tik saulė, šešėliai, žvaigždės ir debesys

neįprastai prie jų priartėjo

arčiau nei visada

debesyje įstrigusios žvaigždės

saulės atspindys jų šviesoje

šešėlis ant smėlio tokios formos

apačioje

guli

dviejuose kūnuose

jie vienas kitam

ilgiau nei bet kada

kūnas tiktai

vienas kūnas

Eilėraščius, kuriuos autorės siuntė savo nuožiūra, vertė Kristina Tamulevičiūtė,

2026 m. kovą reziduodama Pamėnkalnio viloje