„Vieta persikrauti lagaminą“, skelbia kuklus ženklas didžiulio oro uosto angaro kamputyje. Keli stalai, didžiulės svarstyklės ir plastikinė šiukšlių dėžė, skęstanti išmestuose daiktuose, akivaizdžiai per maža numatytam tikslui. Pasirodo, keliautojai yra pasiruošę palikti senus rūbus, kremus nuo saulės ir knygas, kad tik lagamine tilptų atostogų suvenyrai, magnetukai, nutūpsiantys ant kaimynų šaldytuvų, dėžės nematytų sausainių, per brangios skaros ir bižuterija „atostogoms prisiminti“. Bet greičiausiai tie spalvoti neva rankų darbo auskarai irgi nusės stalčiuje, nes į darbą nedrąsu eiti su papuošalais, kurie, grįžus namo, atrodo pigiai ir nekokybiškai. Solidumas, geras skonis, ką pasakys kolegės ir panašiai. Stalas ir šiukšliadėžė – tiek tereikia, kad išsaugotume savigarbą, kad nereikėtų atverti viso lagamino turinio oro uoste ant grindų, kokia gėda, negi nori, kad visi dabar žiūrėtų į tavo triusikus. Nors tiems „visiems“ neįdomu, jų įprastą smalsumą praryja kelionių stresas.

Knygos plonais, jūros vandeniu ir saldžiais kokteiliais sulaistytais viršeliais dažnai yra pirmos aukos, kurių lengvai atsikratome, kai oro uosto darbuotojai be jokio priekaišto (nors mums vis tiek gėda) klausia, ką darysime: persikrausime lagaminus ar mokėsime papildomą mokestį. Nemokėsim, sakom, gailėdami tų dvidešimt eurų, persikrausim, paliksim daiktus, kurie, pasirodo, nėra tokie svarbūs, kaip manėm. Ypač knygos: kelios jų viltingai paliktos ant stalų, neišmestos, tikintis, kad kas nors jas priglaus. Nekyla ranka grūsti į šiukšlių dėžę.

Man pasisekė: kartu keliaujantys turi daug vietos lagamine ir gali priglausti mano knygas. Gyvenam skirtingose šalyse ir greit aptariam planą. Už šešių savaičių būsiu Amsterdame ir jie užsuks kelioms valandoms iš Leideno perduoti mano našlaičių knygų. Paskatinu kompanionus perskaityti tas priglaudžiamas knygas, tiksliau, duodu leidimą. Turbūt geri draugai, jei patikiu knygas, perduodu rimtu veidu, lyg šie priglaustų vaikus.

Sprendimai, kiek ir kokių knygų pasiimti vykstant atostogauti, prasideda namie, prieš visus skrydžius ir kokteilius. Lagaminą atverčiu dažniausiai išvakarėse, nemėgstu švaistyti laiko galvodama, ką dėtis. Vietos nedaug, kiekvienas rūbas ir daiktas strategiškai paruoštas. Susikrauti kuprinę aktyviam poilsiui daug paprasčiau: funkciniai daiktai, keliasdešimt gramų sveriantys šortai, lengvutė striukė nuo lietaus ir važiuojam. Bet šįkart poilsiausiu ramiau ir staiga man prireikia bent keturių suknelių ir trijų knygų (keturių – juk dar vieną pasiimsiu rankoje į lėktuvą).

Svarstymai, ką pasiimti skaityti per atostogas, užima nepamatuotai daug laiko. Paauglystėje ir tomis retomis progomis, kai jau suaugusi atostogaudavau su tėvais ir sesers šeima, vykdavo strateginiai pasitarimai: bandydavome pasiimti knygas, kurias galėtų skaityti ir kiti, jei, bėdai ištikus, jie būtų pabaigę savo pasirinktas. Žinoma, ši problema nėra universali, tai snobizmo apraiška gyvenime, kuriame turiu galimybę atostogauti ir valgyti duoną iš skaitymo ir rašymo. Daugeliui atostogos yra bene vienintelis laikas, kai jie gali be pertraukos skaityti bent kelias valandas, nekankinami nei rutinos, nei darbo skambučių. Atostogos tampa laiku atsigriebti, eksponentiškai padidinti per metus perskaitytų knygų skaitiklio rodmenis, vienintelis laikas perskaityti knygas, kurias visas jų socialinis ratas perskaitė jau pernai, bet jie patys, deja, laiko nerado. Tingios valandos pliaže palaiko iliuziją, kad skaitymas yra hobis. Kad paklausus, ką mėgsti veikt laisvalaikiu, nereiktų juodai meluoti atsakant „skaityti“.

Turint omenyje itin nedidelę lagaminų erdvę, reikia gerai apmąstyti atostogų romanų pasirinkimo strategiją. Kokias knygas verta – jei apskritai verta – įsidėti į lagaminą ar pasiimti „į ranką“? Paradoksalu, bet net jei knyga tikrai gera, atostogų metu ji su jumis negyvens ilgai. Ji pradings šviežios pastos padaže, ištirps taurėje Riochos vyno, išgaruos žiūrint, kaip ant žarijų kepa keturios ar penkios aštuonkojo kojos. Jūsų dėmesį pasiglemš jūra, nesibaigiantis kremas nuo saulės ir gailestis, kad vakar nenusipirkot tos pigios šiaudinės skrybėlės tam kaime, kuriame tik trumpam sustojot kavos.

Sena klišė bando įtikinti, kad skaitymas atveria naujus pasaulius, nukelia į kitas vietas ir panašiai. Ir čia atsiveria matrica. Vykstame atostogų į naujas vietas, kad ten, gulėdami pliaže ar kalnuose po medžiu, galėtume vėl pabėgti nuo savo atostogų. Geriau tikri romanai, jei asmeninės aplinkybės leidžia, nei svajonių.

●

Vienas pirmų atostogų prisiminimų – ant šalto Baltijos jūros smėlio nuolat skaitanti motina ir tėvas, vieną karštą popietę gerą valandą žiūrintis, kaip skruzdės per smėlio kanjoną neša grobį į skruzdėlyną. Su mediniu pagaliuku jis vis bando sutrukdyti skruzdėlėms, nukreipti jų maršrutą – ne iš žiaurių paskatų, bet iš smalsumo ir žaismo. Skaitymas visada buvo neatsiejama atostogų dalis, bet, vis labiau artėdama prie gyvenimo vidurio, darbams vis labiau sunkiant gyvenimo syvus, pamažu imu ieškoti skruzdėlių.

Atostogų antiintelektualizmas vilioja ne tiek savo romantika, kiek pažadu išjungti galvoje tą burną, kuri nuolat kažką kalba, kažką gromuliuoja, vilioja pažadu atitolti, atplėšti nuo kasdieninės aplinkos ir ilgų sąrašų, vardijančių, ką dar turi padaryti tą dieną ar savaitę. Bet darbas nelengvas, reikia kovoti su impulsu griebti knygas iš aukštos neperskaitytų knygų krūvos, dar užsilikusios nuo užpraeitų metų knygų mugės, ar atsiversti „The New York Times“ ar „The Economist“ rekomenduotinų knygų sąrašą ir užkimšti jo turiniu elektroninę skaityklę (išties, atostogų skaitiniai pamažu tampa atskira leidybos industrijos dalimi ar net atskiru žanru). Galbūt atsisakymas skaityti per atostogas primins, kad intelektas ir kultūra, nors ir esminiai asmeninio ir socialinio gyvenimo elementai, nėra vienintelis matas matuoti save (ar kitus).

Antiintelektualizmą kaip atostogų strategiją galima pradėti pamažu: pasiimti tik vieną knygą ar, dar geriau, kultūrinės spaudos, sumažinti skaitymo ambiciją, o gal išgelbėti prastą romaną iš nukainotų knygų krūvos. Nereikės vėliau graužtis, kad mažai perskaitėt per atostogas, nereikės krimstis, net jei ir teks palikti knygą oro uoste, nebus gaila ją išmesti, nereikės laukti šešių savaičių, kada vėl galėsit draugams atiduotas knygas apkabinti. Tebūnie tai odė prastiems atostogų skaitiniams, kuriuos norėsis arba numesti, arba perskaityti per kelias valandas, ir, kaip auksinei žuvelei, iš pradžių suglumti, ką aš čia perskaičiau, o paskui, po trijų sekundžių, pamiršti tą knygą ir eit žaisti su skruzdėlėm. Ir galbūt ši odė sutaupys jums laiko ir tų bemiegių naktų prieš ankstyvą skrydį, kai vartotės lovoje karštligiškai bandydami nuspręsti, kokią knygą pasiimti.

Mes visi žinome, kaip atsiranda vaikai. Vaikai gimsta nuo nekalto prasidėjimo, vaikai vaikšto lyg nukritę iš mėnulio į šį pasaulį visiškai be tėvų, vaikai gimsta nuo kulkų. Vaikus padaro tėvas ir motina.

Ar tikrai taip parašiau apie kulkas ir vaikus? Na, teisybė komplikuotesnė. Yra ten žemės, samanų ir yra namas, kuris bus pastatytas miške.

Miške jie tris kartus nuvažiavo ne tuo keliu. Klaidžiojo, net susipyko. Vienas sakė į kairę, kitas į dešinę. Bet reikėjo suktis atgal. Moteris suniuko: argi vyras neturėtų orientuotis miške kaip mieste? Abu pavargo. Miško keliukai buvo iškiloti aukštųjų pušų šaknų. Arba duobėti, lyg šernų išrausti. Toks galingas miškas, kad lakstys kelios kaimenės šernų, o gal lūšys kabos ant šakų ir tykos praeinančio danieliaus.

Bet galų gale rado žymas, apie kurias aiškino matininkas. Šeši hektarai miško pagal visus valdiškus dokumentus nuo šiandien yra jų. Žemės grąžinimas įvykdytas. Nuo čia ir aplinkui – jų. Šeši hektarai – tai šeši šimtai arų. Soduose jų tėvai turėjo šešis arus ir džiaugėsi, kiek daug. O dabar jiems teko susigalvoti, kiek yra šeši hektarai. Kiek minučių reikia eiti aplink šešis hektarus, o gal visą valandą? Gal dvi valandas? Neįsivaizduojama gausybė žemės grąžinta mišku. Pušys, kurios remia dangų, ir šviesi proskyna. Ten rudenį šimtais kels galvas grybai. Laukymė, kurioje atsisėdo ir sėdėjo. Vyras dar nerimo, jis lakstė aplink pasižiūrėti. Ar dar jie turės kur nors miške laukymę, ar visur vien medžiai iki dangaus. Sengirė.

Moteris sėdėjo kur sėdėjusi ir žvalgėsi aplink. Ji buvo dar labai jauna – jie anksti susituokė, nepilnamečiai, po pirmojo pasimylėjimo kaip bepročiai. Moteris pasimylėtų ir dabar, jų miško samanos akis glostė savo purumu. Bet norėjo dar pasižvalgyti, ar čia saugu. Įsisėdėti į vietą. Spės. Vyrą tik pakviesk, jis – visada. Jo akys visada žiba: ar muštis, ar mylėtis. Visa laimė, kad jis spėjo pabaigti policijos mokyklą. Nes su tokiu pasiutusiu charakteriu tai tik du keliai: arba kalėjimas, arba policija. Jie abu – galima sakyti – pabaigė policijos mokyklą. Ji dirbo dėl pinigų, o vyrą stūmė: bandyk, mokykis, stenkis, mums reikia, kad tu išsimokęs gautum gerą darbą.

Abu vaikščiojo po laukymę ir čiupinėjo pušis. Grubios. Įsikandusios storomis šaknimis į samanas. Pasibaigia danguje. Jei žiūri iš apačios į viršų, prisiglaudęs prie kamieno, tai net medžio pabaigos nematai, jis pradingsta danguje.

– Namas stovės laukymėje, – ranka nubrėžė lanką proskynos pakraščiu vyras.

– Didelis namas?

– Didelis, nes mes turėsime daug vaikų.

– Ir šunų, šunys mus saugos. Dideli šunys.

– Ir kačių turėsime, katės gaudys peles.

– Katės bus mažos?

– Katės bus mažos ir gražios, – nusišypsojo vyras ir jo akys sužibo.

Ji paėmė vyro brezentinę striukę, paklojo ten, kur spėjo esant minkščiausias samanas. Kad kankorėžiai nebadytų jos pliko užpakalio. Atsigulė ant striukės ir sušnabždėjo:

– Ateik.

Kai jiedu pasimylėjo, gulėjo ant nugarų ir žiūrėjo į savo pušis. Kur jos baigiasi danguje? Miškas ošė taip švelniai, kad ji net neapsirengė. Nuoga gulėjo, paskui nuoga basa ėjo gilyn į mišką nusišlapinti. Ji čia vaikščios basa, tai įmanoma. Dabar dar užlipa ant badžių šakelių, bet vėliau jos takeliai bus išminti ir net nereikės batų. Gal tik žiemą, kai bus šalta.

Vakarėjo, vėso, tad ji užsitraukė kelnaites, užsimetė vyro marškinius. Sėdėjo ant kelmelio. Vis dar sėmė savo mišką lyg šaltinio vandenį rieškučiomis karštą vasaros dieną. Jis rinko žagarus laužui. Ji dar nežinojo, ar pasakys. Ji vis laukė, gal kas atsitiks.

Jiedu pasistatė palapinę. Sėdėjo prie laužo ir gėrė alų. Kepė bulves žarijose. Vyras dar sugalvojo, kur bus sodelis, naujos uogos šilauogės, jos dabar labai madingos ir auga miško žemėje – rūgščioje dirvoje. Suplanavo, kur bus pirtis. Rankomis abu numosikavo, kur namelis. Tualetą irgi pastatys. Gyvens civilizuotai.

Jie gyveno tarnybiniame butuke mieste. Butukas buvo pilnas daiktų ir toks mažas, kad norėjosi lakstyti laukais ir kuo ilgiau negrįžti. Buvo sutarę, kad nakvos savo miške, palapinėje. Pažiūrės, kaip ten. Tiksliau, kaip čia.

Vėl įkūrė laužą. Ilgai žiūrėdamas į laužą matai savo ateitį ir viską sužinai. Laužo viduje ta ateitis linksmai šokinėja. O su dūmais išsisklaido nerimas ir mintis tampa sunkiu akmeniu. Akmeniu pamatui.

– Aš niekur iš čia nevažiuosiu, – staiga ji rėžė, ką pamačiusi laužo liepsnoje.

– Norint čia gyventi visą laiką ir statytis, reikės elektros generatoriaus, – lyg laukęs tų žodžių atsiliepė vyras.

Norint rimtai kurtis, daug visko reikės, tik jie neturi pinigų. Na, juk dirbs. Turės truputį. Vasarnamį ar laikiną lūšnelę jie pasistatys. Yra medžiagų vasarnamiui. Miškas galų gale aplink jų.

Ji pasiryžo. Ne, ne kančiai, bet tiesiog savo gyvenimui. Vyras pritarė. Gyvendami vietoje greičiau pasistatys.

Kitą rytą jie pastebėjo taką. Per jų laukymės vidurį, tarp būsimos pirties ir būsimo namo, ėjo takas. Jis buvo vakar visą dieną, bet abu naujakuriai žiūrėjo į pušis, į dangų ir į laužą. Gerai išmintas. Vyras nuėjo apsižiūrėti. Vienas tako galas slinko link kelių trobų kaimelio, kitas galas baigėsi ties parduotuve už poros kilometrų. Grįžęs vyras nusispjovė:

– Vaikščios. Kaimiečiai. Alchašai – vyno, bobos – duonos.

– Dėl tako neišvažiuosim. Čia gražiausia sklypo vieta.

– Vogs alchašai, kas blogai padėta. Bobos laidys liežuviais. Nuoga nepavaikščiosi.

Vyras sėdėjo ir krapštė galvą.

– Kalbėsiu, – užbaigė.

Mašinoje buvo visa jo uniforma. Tačiau jis uniformos nesivilko, tik užsikišo už diržo dėklą su tarnybiniu ginklu.

O ką daryti? Moteris žinojo – nors ir patyrė tris smegenų sutrenkimus, jos vyras protingas. Tačiau kartais pasiunta kaip jautis prieš raudoną skudurą. Laukiame. Kalbėsimės. Negi su žmonėmis nesusitarsi.

Ilgai netruko laukti. Moteris sėdėjo ant to paties kelmelio, ant kurio paskelbė iš čia nevažiuosianti. Vyras atsistojo. Plekšnojo šakele sau per kelius. Kojų dar plačiai neišskėtė. Patapšnojo sau už nugaros, kur yra ginklo dėklas. Paėjo kelis žingsnius pasitikti ateinančiųjų. Ėjo kaip indėnas. Šakelės nesutraškėjo. Jis jau buvo savame miške.

Anie slinko trise. Kaip tik vienam buteliui. Apšilti. Ėjo truputį sudirgę, butelis iš ryto juk ne šventei, o reikalui: nervams nuraminti ir galvoms nuo spaudžiančių replių smilkiniuose atlaisvinti. Protinga žmona geriau duos pinigą ir išleis su vyrais parduotuvėn. Jeigu rėksi, tai tik atgalios gausi. Visą kibirą antausių.

Kai pamatė pusiaukelėje į parduotuvę automobilį, nutilo. Bet neišsigando, o nutarė apsižvalgyti. Gal nieko nėra? Gal pavyktų išpešti naudos? Tada iki vakaro būtų didelė šventė. Jie slinko tyliai, susižvalgę, lyg žinotų iš anksto. Ne pirmą kartą. Bet netikėtai pamatė vyrioką. Vyriokas ramiai stovėjo ir jų laukė. Net nusispjovė vienas iš parduotuvinių. Taip gražiai prasidėjo, o čia.

– Laba diena, – pasisveikino vyriokas.

– Nu, – atmykė atgal pagrindinis.

Ką čia miške mandagiautis. Vyriokas kalbėjo, negąsdino, bet reiškė savo teises lietuviškai ir su skambančia geležėle balse. Kaimiečiams nepatiko. Na, jis kalbėjo lietuviškai ir daug, ir jie ne viską suprato. Sustojo pasitarti. Ar jis rimtai pareiškė čia nevaikščioti? Niekada? Jų taku? Ar mes gerai supratome?

– Tu gal durnas? – atsakė rusiškai. Nes, matyt, ne vietinis, lenkiškai nė bum bum nesuprastų.

– Šimtą metų čia vaikščiojo mūsų kaimas į parduotuvę ir mes vaikščiosim, – tęsė.

– Aš geruoju sakau, čia mano žemė, čia stovės mano namas ir jūs čia nevaikščiosite. Susiraskite kitą kelią, – su dviguba geležimi balse sugergždė vyriokas.

Lionia buvo sėdėjęs, tai liepė apsižvalgyti saviškiams, ar nėra dar ko nors. Labai jau kietai šneka. Lyg krūmuose slėptųsi dešimt. Du užėjo į šonus, pasižvalgė.

– Tik boba sėdi, Lionia. Vienas.

Tada jie pradėjo lėtai supti iš trijų pusių vyrioką. Galvas skaudėjo, greičiau išgerti, o čia toks įkyrus kelmelis ant tako. Vyras buvo nedidelis, bet ir balse, ir pečiuose matyti geležis. Tai nė vienas nenorėjo šokti pirmas. O dar ta boba. Na, bet vidury miško, jų rajonas, milicijos, tpfū, policijos jie neprisišauks. Durnelis ir dar šoka į akis. Vyriokas iš už nugaros išsitraukė dėklą su pistoletu. Švelniai padėjo ant samanų dėklą, jo rankoje – juodas pistoletas. Ranka truputį virpėjo.

– Ką, tu durnas? – suriko Lionia, bet saviems paaiškino, kad nebijotų: – Gąsdina.

– Mes čia gyvensim. Čia nevaikščiokite. Niekada. Nei jūs, nei jūsų bobos. Ir kitiems pasakykite. Takas bus kitur. Ir jei mano žmonai kas nutiks, aš tave susirasiu. Lio-nia!

Lionia nusikeikė ir paėmė gerą pagalį. Kodėl jį pasirinko? Dabar reikės tam diegui suknežinti galvą. Vėl kalėjimas. Pagalys smagiai lipo prie rankos. Tik užsimoti ir reikalas baigtas. Blefuoja vyriokas. Dar slinko jau laikydamasis arčiau medžių ir akies krašteliu pamatė, kad jo vyrai sustojo. Pamojo ranka: einam, iš visų pusių supam. Durnelis blefuoja.

Moteris matė – trys vyrai. Didesni, bet tai nieko. Kaip jos vyras sako, taip ir bus. Ji su savo sklypo aukštomis pušimis iki dangaus sutarė burtą. Nes juk čia su šitais medžiais gyvens. Užsimerkė ir susakė savo pušims, kurios baigėsi danguje: kiek kartų vyras iššaus, tiek kartų ji gimdys jo vaikus. Jei jis išsigąstų, – o to negali būti, – vaikų nebus. Ji atsimerkė ir žiūrėjo tik į savo vyro nugarą.

Išgirdo keiksmų krioklį. Keiksmai garsėjo. Keiksmai peršoko į falcetą. Neaišku, apie ką, bet tiesiog tie trys drąsino save. Tada sausai kaukštelėjo vienas šūvis. Pirmagimis. Nuo vakar. Kai ant samanų. Antras. Balsai ūmai pranyko ir pasigirdo sunkus tolstančių kojų šlumsėjimas. Bėga net ne taku. Per miško paklotę. Lauždami šakas. Trečias šūvis, ketvirtas. Tada tyla, kad net pušys sustingo. Keturi šūviai. Oho, nusistebėjo moteris, kiek daug gimdysiu vaikelių. Tyla.

Atsikėlė nuo kelmelio pažiūrėti. Ar nėra lavonų? Kraujo? Nėra, anie išsilakstė. Vyras? Vyras šaudė į samanas palei jų kojas. Kai toks garsas miške su paaidėjimais nuo medžių, kojos labai greitos. Nes negali iš garso suprasti, iš kur atlekia kulkos. Vyras skaičiavo, kiek liko pistolete šovinių. Tarnybinis ginklas ne tarnybos metu. Reikia tikslumo. Atraportavo apie įvykį:

– Važiuosime iki telefono, turiu pranešti apie tarnybinio ginklo panaudojimą. Raportą reikės parašyti. Šituo keliu pro mūsų namą niekas nevaikščios.

Moteris apie savo burtą – šūvis už vaiką – neprisipažino. Ne vyrų tai reikalas. Kartais tie drąsuoliai vaikų išsigąsta. Net toks kaip šitas. Bet per dešimt metų sužinos, kiek vaikų turės jų name.

Paprasčiausiai apkabino savąjį. Gyvens.

O jūs dar tvirtinate, kad nuo kulkų vaikai neatsiranda?

P1-1

P2-2

P3-3

P4-4

P5-5

P6-6

P7-7

P8-8

P9-9

P10-10

P11-11

P12-12

P13-13

P14-14

Apie autorių

Alessandro Pignocchi Paryžiuje studijavo filosofiją ir kognityvinius mokslus, tyrinėjo psichologinius mechanizmus, lemiančius meno kūrinių vertinimą, šia tema yra parašęs kelias knygas. Perskaitęs prancūzų antropologo Philippe’o Descola knygą apie Pietų Amerikos indėnus chibarus ačvalius, pats aplankė šią gentį ir, įkvėptas kelionės patirties, nupiešė ir parašė pirmąją komiksų knygą „Anent, indėnų chibarų novelės“ (Anent, Nouvelles des Indiens Jivaros). Vėliau išleido komiksų dvitomį „Trumpas laukinės ekologijos veikalas“ (Petit traité d’écologie sauvage), kuriame viena iš istorijų plėtojasi pasaulyje, kur vakarietiška kultūra ir gyvenimo būdas yra išlikę tik nedideliuose planetos kampeliuose. Į tokią „vakarietiškos kultūros salelę“ atvyksta chibarų genties indėnas antropologas, siekiantis ištirti ir aprašyti vakariečių elgseną ir papročius. Čia pateikiamas komikso vertimas iš Pignocchi tinklaraščio „Puntish“ ta pačia tema.

http://puntish.blogspot.com

Vertė Mantas Jonaitis

Frank Horvat. Karara. 2011

Ji būtų nusikvatojusi, jei kas būtų jai pasakęs, kad dabar ji stovi reabilituotame aguonų lauke, apie kurį šį rytą kalbėjo ir radijas, cituodamas provincijos žurnalistę: „Men­kai šienau­ja­ma mies­to ir priemiesčio te­ri­to­ri­ja su­tvis­ko lau­ki­nių aguo­nų žie­dais, ke­lian­čiais žmo­nėms pa­si­gė­rė­ji­mą ir nuo­sta­bą. Šiaip visiškai nepatrauklaus miesto ribose, greta pramonės parko, purpuru sutvisko žydinčių aguonų keleto hektarų laukas.“

Tikra tiesa, gyventojams „purpuru tviskantis laukas“ tapo masinančia atrakcija, ypač po to, kai buvo paskelbtas gamtos draustiniu ir kelios aguonų rūšys įrašytos į Raudonąją knygą. Kalbėjo, kad dėl ypatingo meninio statuso. Iki tol grožėtis žydinčiomis aguonomis važiuodavę į rajono teritoriją, dabar žmonės maloniu reginiu galėjo gėrėtis pačiame mieste arba, kitaip tariant, „neištrūkę iš jo“. Kažkas net pastebėjo, kad auštant, anksti ryte, aguonos, rodos, virsta nuogomis moterimis raudonais plaukais, tačiau pareigūnai tai pavadino žydėjimo sukeltu haliucinaciniu afektu, kuris yra visiškai nekenksmingas, nes pagrįstas tik vizualiniu įspūdžiu. Gyventojai nebegalėjo ištrūkti ne tik iš miesto, bet ir iš žydinčių aguonų laukų. Akylesni stebėjosi, kad raudonai nusidažiusiomis teritorijomis nesidomėjo su fikcine (arba menine) narkomanija kovojanti kokia nors struktūra, tačiau policininkai patikino, kad jau ryt turėtų būti pradėta akcija „Aguona“, kurios metu bus surašomi visi žydintys laukinių aguonų pulkai. „Armija to pavadinti dar negalime, bet mastai tikrai dideli“, – kalbėjo pareigūnai ir pridūrė, kad iš aguonų pagaminti kvaišalai – jau praeitis.

Taigi kaip tik ši akimirka ir buvo ta, kai prasidėjo akcija „Aguona“ – laukinių aguonų žydėjimo reabilitavimas. O ji, visiškai nuoga, lėtai ėjo pirmyn, pirštų galiukais braukdama per aukštų žolynų smaigalius, sukrutindama žydinčių ir dar neprasiskleidusių aguonų burbuoles. Jos oda sruvo vanduo. Įsilijo. Priekyje tyvuliavo pieva, už nugaros, tolumoje, driekėsi violetinė miško juosta. Nuo drėgmės jos plaukai ėmė raizgytis, suktis, garbanotis, lyg būtų deginami nematomos liepsnos, ir lipte lipo prie šlapio kūno. Stangrios krūtys, auksinė švelniu pūku padengta oda, iki liemens banguojantys šviesūs plaukai – toks grožis pievą pavertė nežemišku reginiu, ką ten purpuru tviskančiu lauku, kur ne kur blyksinčiu raudonais lašais arba, anot vietinės spaudos, „deimantais“.

●

Ji buvo grožio fikcija. Meninė figūra. Realybė, kurią kažkas iš nieko pagimdė. Ji buvo ta, kuri norėjo išmokyti arba bent perduoti žinias apie turinio grožį ir meilę. Visiškai nieko nesitikėjo nei iš kitų, nei iš aplinkos – tiesiog egzistavo. Pastaruoju metu pasidavė Hermano Hesės įtakai. Ši vasara buvo paskutinė Klingzoro vasara. Ji su mokiniais skaitė tą knygą, kalbėjosi, paskui ėmėsi kitos Hermano knygos – tada ji atmintinai cituodavo „Sidhartą“: „Daugelį metų mane lydėjo karšta svajonė – netgi ne lydėjo, o įsišaknijo manyje, maitinosi iš manęs, siurbė iš manęs jėgas.“ Cituodama vis pabrėždavo žodį „svajonė“ arba „maitinosi“, „siurbė“. Citatą pratęsdavo savais žodžiais, o neišmanėliai nežinojo, ties kuria vieta prasideda ar baigiasi jos mintys. Joje taip pat glūdėjo svajonė it sena gluodena, gyvatė, kuri ją maitino ir siurbė kartu su jos mokiniais.

Visi jie analizuodavo kūrinį taip, kad nukeliaudavo kažkur, kur augo draudžiamas vaisius. Panirdavo. Išbandydavo tai realiu fantazijos išplėtimu veiksmais. Užtai būdavo įdomu skaityti, analizuoti, suvokti knygos arba literatūros kūną. Taip, ji visada pasitelkdavo kūną. Tai buvo jos išskirtinė metodika – šiek tiek instinktyvi, bet autentiška. Meninius tyrimus pradėdavo prieš tai pakalbėjusi apie kūno fenomenologiją ir jo reikšmę kūrinyje. Apie kūrinio kūniškumą. Bendrą tekantį kraują. Kraujomaišą. Kai raidės, eilutės, maži juodi grūdeliai daro didelę įtaką meniniam kūnui. Tie maži juodi grūdeliai – tai kūrybiniai kvaišalai, nusijuokdavo visi. Ir prasidėdavo orgija, tikra meninė orgija. Kraujomaiša vykdavo tarp literatūros, tapybos, meilės, muzikos, teatro, šokio, geismo, retorikos ir poezijos. Nauja Raudonoji kamasutros knyga buvo kuriama ir perrašoma skaitant arba analizuojant kūrinį iš kitos pusės, kita poza, lėtinant ar didinant tempą, ištęsiant pauzes ir t. t. Kartais užtekdavo tik liesti knygą, jos viršelį – jos paviršinį kūną, neįsiskverbiant į gelmes.

Mokinių buvo daug. Bet jis vienintelis buvo vyriausias, suaugęs, jos Kitoks mokinys. Toks pat fikcinis variantas. Demiurgas. Aukštas, jaunas, naivus, geidžiantis. „Iš pirmo žvilgsnio ta svajonė buvo graži ir ne per daug nekukli. Jos esmė tokia: prieglobstis.“ Tai buvo ne tik kūrinio mintis, tai buvo ir jo svajonė. Beveik šuniškai ištikimai skambanti jo svajonė. Hesiškai. Haskiškai. Dėl jos jis buvo pasiruošęs padaryti bet ką. „Jis buvo nuostabus, mano potroškis ir svajonė, skambėjo maloniai ir kukliai, galėjo remtis pavyzdžiais, žymiais poetais“, – kartodavo ji. Jis buvo pasiruošęs išnagrinėti net dar neprasiskleidusias aguonas, dar nesubrandinusias mažų juodų grūdelių, ir, cituodamas „Sidhartą“, sukurti kažką, kas prilygtų dieviškam aguoniniam gėrimui. Vis dėlto tas meninis literatūrinių orgijų kratinys jam labiausiai patiko. Nes ir jis ieškojo prieglobsčio. Nes ji, Mokytoja, taip sakė – gera knyga yra saugus lizdas, irštva, ola, ertmė, į kurią įsiskverbęs nebegali likti toks pat, koks buvai. Į gerą knygą turi įeiti. Kaip į mane. Kaip į žiedą, jo pumpurą – praskleisti jį.

Jis kalbėjo, kad bus dailininkas. Todėl mokėsi atpažinti visus raudonos atspalvius – jos mėgstamiausius. Ji dažnai vilkėjo raudoną šilko suknelę. Arba karmino spalvos krepdešino tuniką. Arba varpelio formos švelnios marūno spalvos sijoną ir palaidinę. Jos visada aptemptos krūtys atrodė lyg tuoj sprogsiantys aguonų pumpurai. Ją dengiantys drabužiai buvo trisdešimt trys raudonos atspalviai – realūs, neišgalvoti, nepadiktuoti literatūrinės fantazijos. Tarp jų ir geismo atspalvis. Ir orgijų. Ir pragaro. Ir meilės. Ir kantrybės. Kai viską aplink nuspalvindavo ši paletė, jis įmerkdavo savo plaštakas į žalius dažus, į pievą ir dar į kažką, ko nesuvokė, ir varvančiais delnais apskliausdavo du raudonus stangrius jos pumpurus. „Ir jis vėl pradingo kitame kambaryje“, – ištardavo ji, jo prieglobstis. Lyg žiedlapiai sijonas skleisdavosi papūtus vėsiam vasaros vėjui ir jos aimanos gūsiui. Tada pasimatydavo dvi liaunos aksominės kolonos. Paleidęs pumpurus jis sukniubdavo prie jų. O ji toliau sau ramiai klausinėdavo, kaip jis suvokia vieną ar kitą, tarkim, „Sidhartos“ eilutę. Tarsi jis nebūtų realus. O gal taip ir buvo? Todėl jis ir toliau atlikdavo ritualinius aktus tarp dviejų kolonų, lyg gotikinio stiliaus bažnyčioje, kol jos surištas garbanas išdraikydavo vėjas. Bet tai nebuvo hesiška. Tada ji užsidėdavo mokytojiškus akinius. Ir tai nebuvo meniška. Jos rubininė šilko suknelė ir plonas liemuo buvo kur kas daugiau nei juodi literatūrinio mokslo rėmai. Gal Hermanas ir stebėjo visa tai iš dangaus, gal ir mėgino atlikti savo vaidmenį to vaikino, to Hermano, rankomis ir kūnu? Gal. Meninė transformacija. Beveik reinkarnacijos lygio. Autorius mėgino jos galvoje sujaukti atsidavimo skaitytojui kelius ir būdus, o aistros geidžiantiems jaunuoliams – susižavėti savimi pačiais. Taip, tikrai kūno vaidmuo literatūroje buvo labai svarbus. Ypač skaitytojo kūno. Miręs autorius net siūlė literatūrinio veronalio – jis jį mėgo gyvenime, nuobodulį, migdančią aistrą. Tačiau autoriniai planai visiškai nemasino laukinio jauno kraujo, ištroškusio praplyšti kartu su aguonų žiedais. Literatūrinis kraujas plūstelėjo į jos paslėpsnius, sužadindamas dar didesnį aistros gaivalą.

Ji žinojo, buvo patyrusi, kaip sunkiai save laiko prisirpęs aguonos pumpuras, kaip jis trykšta skaisčiai raudona geismo energija iš vidaus, tačiau vis dar prilaikomas žalių minkštų pumpuro įsčių, kurios neleidžia įvykti kosminiam sprogimui, sulaiko plyšimo energiją ir užburia nekantriu laukimu. Tada kažkurią akimirką prasiveržia viršūnėlės aimana. Amarantinės aguonos lūpos pačiame smaigalyje vos vos praveria mažas lūputes ir gviešiasi suvilioti bet ką. Nesvarbu nei lytis, nei gentis, nei rūšis. Tai grynoji aukštoji literatūra. Svarbu suvilioti ir sprogti. Tai taip palaidūniška. Tokie taurūs kreatyviniai, laukiniai, geismingi lyg liepsnos epitetai ir metaforos, nes niekas niekada nematė, kada įvyksta pumpuro sprogimas. Ką tik prasikalęs aguonos raudonis būna susiglamžęs. Taip, kaip ir jos šilkinė suknelė po meilės kvaitulio. Žinoma, tada kažkas ją vadindavo pačiais nešvankiausiais literatūriniais vardais: Kunigunda, Veronika, Ana ir Afrodite, Nausikaja, Lolita ir šimtais kitų.

●

Bet kuri analizė ir dvasinis orgijų šėlsmas ją suglamžydavo, suniokodavo, ir jos kūnas sprogdavo. Ji kaip aguonos žiedas numesdavo raudonus lapus ir likdavo tik plika burbuolė. Auksinė kolona. Kuri kasmet, kaskart po devynių mėnesių ims pūstis ir pabirs grūdeliai. O gal ir nesipūs. Bet greičiausiai ji ims barškėti ir nešios iki pat vėlyvo rudens daug galimybių, daug puslapių, daug eilučių, daug kūdikių. Daug kitų užsimezgusių vaisių.

Tačiau dabar ji ėjo pieva, be krypties ir be tikslo. Aplink nebuvo nė vieno žmogaus, tik kažkur tolumoje patruliavo jaunų vyrukų būrys. Surašyti žydinčias aguonas – ne juokai, tai buvo rimtas darbas, akcija, vykstanti per visą šalį, o pirmiausia šiame, banditų ir mafiozų, mieste, kuriame gėlių pavadinimai turėjo didžiulę įtaką jų kiaurai nusikaltėliškai sąmonei. Dėl to šiame mieste buvo ypač svarbu fiksuoti nelegalų laukinių liepsnų žydėjimą. Inspektuoti ir reabilituoti tokį reiškinį reikėjo meninio įkvėpimo, ne tik pareigūniško nuoseklumo, todėl vyrukai iš pat ryto jo deramai paieškojo, paskui pažiūrėjo, ką privalu, ko norisi jauniems ir drąsiems, ir nusprendę, kad jau meniškai įkvėpė visko kaip reikiant, patraukė inspektuoti žydinčių aguonų.

Kai jų būrys ėjo pamiške, vienas iš jų atsiskyrė. Jo budri akis šalia besidriekiančioje pievoje pastebėjo per didelę aguoną. Pakvipo spec. užduotimi. Įžvelgė suglamžytus jos lapus ir puslapius. Raudonus žiedus ir pusžiedžius. Jos suknelė buvo sudraskyta. Atrodė lyg pasruvusios kraujo dėmės, bet kūno niekur nebuvo. Todėl jis ėmė ieškoti. Sekė lyg medžioklinis šuo ką tik tvinksėjusio geismo pėdsakais. Iš patrulio jis virto kažkuo kitu, keistu padaru, eiline literatūrine fikcija. Uostė ir kvėpė, klausė ir sliūkino. Vis arčiau pievos, vis labiau priglusdamas ir uosdamas jos geismo ir jos lyties aitrumą. Kažkas tolumoje subolavo. Jis nušuoliavo lyg jaunas eržilas. Jis buvo status, eiklus, geismingas. Tvinkčiojo raudonas jo pulsas ten, kur negalėjai nieko daugiau padaryti, tik įsiklausyti į tuos beširdžius dūžius. Ir jis įsiklausė. Ir paėmė ją. Atsivėrusią, nuogą, šlapią, aplipusią aguonų žiedlapiais. „Koks nusikaltimas, patruli“, – sušnabždėjo ji iš pasitenkinimo. Jis praskleidė ją. Ji atsivėrė. Jis įėjo, ji – priėmė ir pavaišino savo turinio nektaru. Sakė, kad norinti jo. Jis nematė jos akių, ji visąlaik dejavo užsimerkusi. Po kūnais raitėsi sumaitotų aguonų kraujas. Daug kraujo. O gal jos nekaltybės amžius. Sakėsi, kad jis yra jai pirmas. „O?“ – suglumo pareigūnas ir iš naujo išgirdo antrosios širdies dūžius, vėl prisipildžiusius geismo. Tada ji pasitaisė: „Ne, tu paskutinis mano skaitytojas.“ – „Taip geriau“, – sušvokštė jis ir vėl grumdė jos vidinę šventyklos navą. Ten buvo šilta ir drėgna. Slidu ir paslaptinga. Lyg nepažįstama irštva eitum nuogas. Tik dar kaitintų saulė. „O kur tas kitas, kuris prieš mane?“ – paklausė jau atsiplėšdamas nuo jos. Ji parodė kažkur į priekį. „Ana ten“, – atsainiai mostelėjo ranka. „Kur ana ten?“ – paklausė rankiodamas po vieną pievos žolynus, prilipusius prie savo raumeningo kūno. „Nežinau“, – sušnabždėjo ji ir pirštu nubraukė jo kūnu srūvantį kraują. „Kur jis benueis“, – nusijuokė ji. Pareigūnui pasivaideno, kad mato ne moterį, o aguoną-gyvatę. „Jis užmigo, aš jį užmigdžiau.“ – „Kaip tai?“ – nusijuokė patrulis, nejausdamas, kad ir pats gaišta. „Ir tu tuoj užgesi.“ – „Kodėl?“ – dar ramiau pasiteiravo jis. „Nes menas nuodingas. Manyje slepiasi geluonis. Tu jį iščiulpei.“ Ir ji atsistojo, apsisuko, nusijuokė ir paklausė, ar jis nematė, kur jos suknelė. Tą akimirką jis parklupo ant kelių. Jam svaigo galva. Norėjosi miego. Ramiai atsigulė ant šono ir liko miegoti – amžinu embriono miegu. „Iš šios akimirkos, kuri tarsi ištirpdė aplinkinį pasaulį, kai jis stovėjo vienišas it žvaigždė danguje, iš šios šalčio ir gėlos akimirkos išniro Sidharta, susikaupęs į savąjį Aš dar labiau ir stipriau. Jis jautė, jog tai tebuvo paskutinis pabudimo šiurpas, paskutinis gimimo traukulys. Ir netrukus jis vėl leidosi keliu, nužingsniavo skubiai ir nekantriai – bet nebe namo, ne pas tėvą, jau nebe atgal“, – tarsi maldą sukalbėjo ji, prisidengdama suplyšusiomis amarantinės suknelės skiautėmis. Kažkieno raudona siela išsiveržė ir pakilo virš pievos. Kelio atgal nebebuvo. Buvo tik čia ir dabar svaigulys. Kūrėjo planas iš dangaus. „Jis užmigo, kad vėl prabustų – kitame lygmenyje“, – pasakė ji sau ir madoniškai nusišypsojo. Tada pakreipė lyg pumpurą galvutę į šoną ir sumurmėjo: „Jis prabus išniręs iš juodų pabirusių grūdelių. Iš savojo Aš raidžių.“ Ir nuėjo.

Auksaplaukė nuogut nuogutėlė nutyvuliavo ten, kur plaikstėsi nuplėšti raudoni žiedlapiai. „Nereikėjo geisti manęs, nereikėjo aguonų surašinėti, nereikėjo knygų geisti, nereikėjo tau, autoriau, mėginti iš naujo įsikūnyti. Tai kvaila. Buvo gera meniškai nužudyti tuos, kuriuos norėjau tik mylėti. Kurie pamilo mane po pirmo puslapio, po pirmo akto. Sunaikinti juos jų pačių geismo nuodais, jų pačių geluonimis, jų pačių aistra pažinti“, – juokėsi laukinė dvasia. Ji apsivilko suniokotą ir tamsiu karminu pasruvusią suknelę ir virto kita moterimi – ji vėl įsikūnijo, ji vėl pasijuto, kad nori išreikšti save, bet kitaip, tad ji vėl apsimetė neapsakomo grožio žiedu – tik dabar tamsiai purpuriniu.

●

Pro šalį einantys patruliai pastebėjo neįprasto dydžio aguonos žiedą. Paskambino garsiam poetologui, kad šis atvyktų ir įtrauktų tokią neįprastą poetinę biologinę figūrą į Raudonąją knygą. Atvyko ir lavonų surinkėjas, tačiau kažkodėl pasivadino bibliotekininku. Tą pačią dieną poetologų komisija įtraukė unikalaus grožio ir dydžio aguonos grūdelius ir žiedus, jos pumpurus ir visas kitas ertmes į ypatingųjų atvejų katalogus, į Raudonąją knygą, į enciklopedijų sąvadus. Į meninio pažinimo sąvadautojų puslapius. Išskirstė po visas didžiąsias šalies bibliotekas – idėjų kapines.

Po kurio laiko dviejų jaunuolių kūnai buvo rasti žydinčių aguonų lauke, netoli vienas nuo kito. Išvadose buvo parašyta, kad jie užsiiminėjo juos pražudžiusia žydra meile raudonų aguonų lauke. Akivaizdu, kad toks spalvų kontrastas negalėjo susilieti, derėti, dėl to niekam nekilo jokių papildomų abejonių. Kūnuose buvo rastos geluonies žymės, tai nustebino kriminalistus ir tanatologus. Tai buvo tarsi gyvatės kirčiai. Todėl visą inspektuotą pievą nutarė deramai įvertinti ir paskelbti gamtos draustiniu – dėl ypatingų geliančių aguonų, o gal ir gyvačių rūšių. Dėl aguoninių geluonių.

O tų, kurie vis labiau pamėgo unikalų priemiesčio gamtos draustinį, gausėjo. Daugiausiai tai buvo jauni studentai, išskirtinai vaikinai, visi pilnamečiai, skaitantys Hesę ir žinantys tikrąją paskutinės vasaros pabaigą. Cituojantys autorius atmintinai. Jie žinojo, kad kūrinius, net autorius galima specialiai supainioti, jų turinius sukeisti, sudėti vieną ant kito. Ir niekas negali to uždrausti – jokia literatūrinė inspekcija, policija neegzistuoja, kaip ir tobula moteris. Kaip ir tobula literatūra.

Per radiją ir žiniasklaidą buvo eskaluojamas unikalaus aguonų draustinio fenomenas. Fenomenologinės studijos buvo rašomos betarpiškai semiantis patirties iš kūno ir kūrinio santykio. Tokia buvo laukinių aguonmenių (taip pasivadino tie keistieji studentai) svajonė – suplakti autoriaus ir kūrinio mirtinai nuodingą kokteilį ir juo pavaišinti tuos, kurie mylėjo kūrybą. Sugundyti fikcija. Juk tai ne nusikaltimas. Tai aukščiausio patyrimų nelemto įkvėpimo menas. Ir tada jie užversdavo paskutinį puslapį, prieš tai prisodrinę jį kraujo ir uždegę lyg fakelą aistros geluonį. Ant rasotų ir atverstų knygos šlaunų dar būdavo likę prilipusių žolynų ir ištryškusių raudonų aguonų. Vėjas lyžteldavo jos puslapius ir krūpteldavo knygos aistra – kažkas ją perskaitė, kažkas nesuprato, kažkas įsimylėjo, kažkas ir vėl norėjo tik šiaip pavartyti, pasinaudoti. Bet ji ir vėl pakvies visus norinčius į tą pievą. Jei tik eilinis teksto patrulis nebijos užmigti amžinuoju miegu. Jei ieškanti prieglobsčio dvasia nebijos netekti savęs. Gal net šią akimirką, kai bus padėtas mažas aguonos vaisius – literatūrinis taškas.

●

„Daug valandų per daugelį metų aš puoselėjau savo svajonę vaikštinėdamas arba dirbdamas sode, prieš užmigdamas, nubudęs, traukinyje, taip pat bemiegėmis naktimis vis sugrįždavau prie jos. Kūriau ją, piešiau ir spalvinau, grojau ją lyg muziką, vis gražiau, švelniau, žaviau, užtušuodavau ant miško šešėlių, įsivaizdavau ožkoms bliaunant, įaudžiau į ją ilgesio, įliejau meilės. Švelniai apšviesdavau savo numylėtinę, motiniškai glosčiau, glamonėjau ją meilindamas. Kai pagalvoju, ko gero, jokiam kitam dalykui žemėje, arba nedaugeliui, neskyriau tiek daug meilės, tiek daug rūpesčio, tiek daug savo kraujo šilumos, tiek daug aistros ir pastangų.“ Ir tai virto gražiausiu mano nusikaltimu literatūroje. Jame leidau sau įveikti save, savo negalią atsikratyti tų, kurių net nėra. Jie neturi vardų, jie yra niekas. Ir tą nieką taip lengva užmigdyti, nužudyti, palikti pievoje, kurios niekada nebuvo taip aistringai, kaip mano svajonėse.