LiteratūraŠis bei tas

EGLĖ MARIJA FRANK

Godo

  Kad patalpa be langų, pastebėdavai ne iš karto, bet kad kažkas ne taip, pajusdavai per kelias sekundes, todėl pirmas impulsas būdavo – bėgti. Tą, beje, ir padarė G., atslinkęs į renginį pavėlavęs, kaip visad – kažkaip keistai pasieniais, kad nereikėtų su niekuo sveikintis ir kalbėti. Išbuvo jame lygiai penkiolika minučių – autistiškas, visokiausių traumų pažeistas, XX amžiuje gimęs human…

ATSARGUS KATINAS

Įstrigo

  Juodu kailiuku, baltom letenėlėm ir varlyte po kaklu kačiukas žavėjo meiliu skambiu murkimu, glaustymusi, trynimusi užrietus uodegytę, lyg savo vertės iškeltą vėliavėlę. Visų kiemo ir gatvės vaikų nuglostytas, numurktas. Vardu Mitrius, Mitriukas. Katinukas šėldavo, karstydavosi medžiuos, rūpindamasis maistu artėjančiai žiemai atnešdavo apsižioplinusį paukštelį, tempė leisgyves žiurkes, ištrūkusias paviršiun iš apsemto lizdo ryšių linijos šuliny. O sykį partempė ir mažytę,…

SIGITAS POŠKUS

Triptikas

Žalių valstiečių gaujos
siurbia mūsų kraują,
jos viską draudžia,
prasižengsim – baudžia…
SAULIUS VASILIAUSKAS

O jeigu

O jeigu žmonių gyvenimus pabandytume traktuoti kaip sakinius? Tarkim, atsižvelgdami į struktūrą, skirtume…

DAINIUS DIRGĖLA

Proza: smulkioji: stiklinis miltinis

  Stiklinis – sako jis. Miltinis – sako ji. Stiklinis – pakartoja jis. Miltinis – pakartoja ir ji. Stiklelis, stikliukas, stiklainis, stiklinis – sako jis. Miltinis – sako ji. Dabar jau metalinis – priduria. O man stiklinis – sako jis. O man dzin – sako ji. Matai, pati sakai, kad stiklinis – sako jis. Kada sakau? – klausia ji. Sakai…

JONAS MINKEVIČIUS

Kompozitorius

  Uostamiestyje pakvipo „keptais viščiukais“. Taip juokais sakydavome pajutę grėsmingai padidėjusį NKVD bruzdesį ir itin suaktyvėjusį dėmesį „buržuazinių nacionalistų“ pasipriešinimo ženklams. Naktimis net pamiegoti nebegali – kumščiai į duris, krata po kratos. Kartą vos spėjau sukišti į degančią krosnį savo „pavojingus“ užrašus – tai visam gyvenimui atmušė norą rašyti ką nors panašaus į dienoraščius, – vadinasi, gero nelauk – verta…

JŪRATĖ VISOCKAITĖ

Nataša

   Nataša nesikeitė. Buvo tokia pat mažutė, užsispyrusi kaip ir jaunystėje, kai atvažiavo iš gimtojo Kansko į Maskvą stoti į institutą. Veidas neįsimintinų, išplautų bruožų, akinukai ir visada žvilgsnis kiek pasilenkus, dar įdėmiau, iš arčiau žvelgiant į sąsiuvinį, į savo laibus pirštus, į tai, kas yra šalia ir ne toliau. Sakoma, mato ne toliau savo nosies. Dabar, po daugelio metų,…

AUSTĖ GIEDRA

Prieš laiką

  Mes esame žmonės. Šiuo metu tai yra vienintelis galimas ir privalomas pasirinkimas. Būti žmogumi reiškia neįmanoma – užbėgti Dievui už akių. Man dažnai atrodo, kad drąsa yra pasitikėjimas jo laikrodžiu. Kokią knygą ir kaip greitai jis skaito? Miesto centre stovi biblioteka. Įėjus į vidų, laiptai veda į tūkstančių knygų fasadą. Kai kuriose lentynose iš knygų nugarėlių sudėlioti žinomų jau…

RAMŪNAS LIUTKEVIČIUS

Refleksijos

Middle-aged woman in the middle of nowhere, sankryžoje prie Gerosios Vilties, išnyra su gladiole priešais mane.
– DAINININKAS, JŪS GI DAINUODAVOTE TEN POEZIJAS, – tarsi tiesdama gladiolę į mane, šypsosi tarsi man, tarsi ne man.
EGLĖ MARIJA FRANK

Rašytojas bare

  Vieną įprastą miestui naktį, mažame it kišenė bare, tokiame klaustrofobiškai siaurame, kad visi jame turėjo grūstis lyg autobuse piko valandą, be jokio intymumo trindamiesi vienas į kitą krūtinėm ir užpakaliais, nevyko nieko ypatingo. Nuklaikęs nuo nuovargio barmenas, panašus į elfą iš „Žiedų valdovo“, už baro pilstė gėrimus, regis, su kiekvienu įpylimu blykšdamas ir mažėdamas, kol galų gale iš jo…