Po Žolinės ima rudenėti, tamsėti, todėl it skuosdamas nuo kalno dar bandai sugerti paskutinius rugpjūčio virpesius, pokalbius per naktis, ankstyvą brėkšmą, paskutinius literatūrinius vakarus lauke. „Šiaurės vasara“ paprastai žymi šią ribą, kupiną diskusijų, skaitymų, svarstymų, naktinių istorijų, vynavimo ir mintijimo prie Biržų pilies, ežero šalimais, kai, rodos, netiki, kad vasara baigsis.

Ilonos Baniuševič nuotr.

Šiemet „Šiaurės vasara“ paskutinė. Organizatoriai taško nededa, pertrauka gal tik laikina. Šįkart pasirinkta kalbėti apie ateitį, tai susisiejo su laikina forumo pabaiga. Šiemet Tropo premija skirta Jurgitai Jasponytei už eilutę „atmintis – baikštus gyvis – / kažin kur nuliuoksėjo“ iš knygos „Visata atsisėda netinkamoje vietoje“. Atmintis kaip kontrastas ateities temai, kuri, pasak organizatorių, yra čia. Be atminties ir ateitis neįmanoma.

Ateities klausimai pastaruoju metu siejami su dirbtiniu intelektu. Lukas Keraitis ir Mykolas Katkus aptarė su dirbtiniu intelektu susijusias problemas, pačią dirbtinio intelekto pradžią ir raidą, dabartinius nuogąstavimus ir spėjimus, kaip viskas bus. Visi intriguojančiai diskutavo, nes dabar tai aktuali ir sunki tema. Diskusijos tęsėsi ir sesijai pasibaigus, visi aptarinėjo ir gvildeno tuos klausimus ir skuosdami pietauti.

Ilonos Baniuševič nuotr.

Diskutuota ir apie literatūros ateitį, kas ji yra. Andrius Jakučiūnas prisiminė, kad iš pradžių būna daug iliuzijų, dabar jis mažiau tai sieja su jaunatviškumu. Alvydas Šlepikas akcentavo problemą, kad rašytojai mažai dirba su savo tekstais, tai neretai trina kriterijus. Neaiškumas dėl dirbtinio intelekto ir kokybės mažėjimas kiek temdo ateitį, bet diskutuojantieji sutarė, kad visada bus tų, kuriems reikės geros literatūros. Apie mokslo ir literatūros suderinamumą kalbėjo vertėja Agnė Bernotaitė ir estų rašytoja Epp Annus, vertėja paskaitė rašytojos kūrinių vertimų.

Įvykiai Ukrainoje prisiminti Diletos Deikės ir Jelenos Škulis organizuotu ukrainiečių poezijos siuvinėjimu ant drobės. Tradicija tapęs uogienių aukcionas praskaidrino forumą, šmaikščiai Alvydo Šlepiko vedamas renginys įtraukė daugelį dalyvių ir klausytojų. Aukcione surinktos lėšos perduotos Ukrainos kovotojams per Rašytojų sąjungos fondą.

Prisiminimais apie išėjusius Kęstutį Nastopką, Jūratę Baranovą, Kęstutį Navaką, Ingridą Korsakaitę dalijosi buvę studentai, bičiuliai. Dauguma sėdėjo ant žolės, apsupę ratu kalbančiuosius, o rato vidury snaudė išėjusiems atminti skirtos rožės, po renginio jos buvo pasodintos. Nejučia ėmė lynoti, patylomis, paskui vis stiprėjo ir stiprėjo, kol ėmė taip pliaupti, kad visi bėgo vidun. Rūta Elijošaitytė-Kaikarė sakė, kad taip išėjusieji su mumis bendrauja.

Bendravimas su jau išėjusiais fotografais vyko ir Antruosiuose Svirnuose: pasibaigus forumui Biržuose, dalyviai skubėjo į Eglės Rakauskaitės surengtą fotografijos parodą, kur galima užsukti apžiūrėti Balio Buračo, Jono Dvariškio, Antano Kazimiero Dilio, Albino Stubros, Mariaus Baranausko ir kitų fotografų nuotraukų.

Gal dar nesyk teks traukti į Biržus, skubėti į renginio atidarymo skaitymus ir svarstyti, kam bus paskirta Tropo premija. Gal nesyk teks žaisti šachmatais lauke klausantis, kaip „Sėloje“ verda diskusija. „Šiaurės vasara“ deda daugtaškį. Gal toji aptarta ateitis ir yra daugtaškis.

Rūtos Elijošaitytės-Kaikarės nuotrauka

Pridaugtaškiuoju ir renginyje sugaudytų nuogirdų:

Iš tikrųjų sąvokos tapo nėščios. 

Jolanta Zabarskaitė

Šitoje uogienėje žavi tai, kad jos nedaug.

Alvydas Šlepikas

Tai patvirtina nuo žmogaus iki katės. 

Dalius Jonkus

Papasakok, kaip nuėjai ir susirinkai šešėlius. 

Laima Kreivytė

Jis valgo kalbieną ir tik tada nustato veiksmą.

Jolanta Zabarskaitė

Kartais vaikštau su penkiais telefonais ir smunka džinsai.

Lukas Keraitis

Jau nebėr tos kovos kaip mokykloj, kai koviaus prieš Žemaitę ar Vaižgantą.

Andrius Jakučiūnas

Valgyt neturėjo, bet turėjo fainą šunį.

Laima Kreivytė

Autobusas į Tylą išvažiuoja dvyliktą.

Virginija Kulvinskaitė

Tęsiam kanibalizmo temą, kažkas išvirė uogienę „Trinta vasaros širdis“.

Alvydas Šlepikas

Kartą, kai lijo, daug generavau su dirbtiniu intelektu, paskui žiūriu į balą, galvoju: nekokybiška bala. 

Lukas Keraitis

Ir mikrofonas nenori klausyti šios temos. 

Andrius Jakučiūnas

Marina gali pašluot ir bus performansas.

Eglė Rakauskaitė

Kai nusipirksit už dvidešimt ir daugiau, galėsit valgyti ir spėlioti, kas tai.

Alvydas Šlepikas

Dirbtinis intelektas niekad neturės tokio didelio noro tingėti.

Akvilina Cicėnaitė

Ačiū jums už blaivią uogienę.

Alvydas Šlepikas

Mano atskaitos taškas domintis refleksyvia nejauka – Sigmundo Freudo 1919 metų straipsnis „Das Unheimliche“, kurį versdamas Antanas Gailius pasirinko terminą „nejauka“¹. Vertimas – tai sprendimas: lietuviškas terminas galėjo būti ir, pavyzdžiui, „nejaukumas“², bet dabartinėje lietuvių kalboje yra tokia tendencija mokslo sąvokas išreikšti trumpais daiktavardiniais žodžiais, kaip „vara“, „sauga“, „daugis“, „skirtis“. Dėl to „nejauka“ skamba abstrakčiau nei „nejaukumas“. Kad ir kaip būtų, drįstu teigti, kad lietuvių kultūroje ir kalboje nėra tokio nusistovėjusio ryšio tarp sąvokos ir termino, kokį išreiškia vokiškas Das Unheimliche. Ši estetinė nejauka yra lietuvių kalbai nauja turinio vertė: tai ne tas nejaukumas, kai plikas betonas atrodo nesmagus lyginant su mediena, kai atsidūrę tarp ne savo socialinės grupės narių jaučiamės neužtikrintai ar kai likę vieni miške sutrinkame ir imame baimintis. Nejauka yra savita europinės modernybės sąvoka.

Straipsnio įžangoje Freudas rašo, kad pats „seniai nėra patyręs ar pažinęs nieko, kas jam būtų padarę nejaukų įspūdį, todėl turi pirma dar susižadinti šį jausmą“³. Man tai svarbu kaip priminimas, kad nejauka turėtų būti išgyvenama. Kita vertus, nejauka lyg nėra eilinė emocija tarp daugelio kitų. Štai Markas Windsoras siūlo apibrėžti nejauką kaip „nerimastingą neužtikrintumą realumu, kurį sukelia kažkas, kas atrodo neįmanoma“⁴, taigi visų pirma kaip konceptualinės srities dalyką. O štai Janas Niklasas Howė siūlo traktuoti nejauką kaip estetinę emociją⁵ – šiuo atžvilgiu ji gal būtų panaši į, pavyzdžiui, estetines baimės ir gailesčio emocijas, kurias, Aristotelio požiūriu, sukelia vykusi tragedija (pats Aristotelis estetinės emocijos termino nevartoja).

Kad ir kaip būtų, man atrodo svarbu, kad nejauka suprantama ir kaip tiesiog išgyvenamas dalykas, ir kaip nuo betarpiškos sąveikos su pasauliu atitraukta estetinė patirtis, ir netgi kaip konceptualinio pobūdžio kognicijos įvykis. Mano supratimu, tai rodo, kad sąvoka tiršta ir įsipynusi įvairiuose kontekstuose, o tai galėtų likti nuošalyje traktuojant nejauką kaip grynai froidinę sąvoką. Taip pat svarbu, kad pats Freudas formulavo nejaukos sąvoką atskaitos tašku imdamas literatūrinę patirtį, visų pirma Ernsto Theodoro Amadeaus Hoffmanno kūrybą. Mano supratimu, dėl šios priežasties įdomiau traktuoti nejauką bent kiek istoriškai hermeneutiškai, kaip sykiu praktikuojamą, kultivuojamą ir reflektuojamą dalyką, kuris radosi tam tikru metu tam tikroje kultūrinėje situacijoje, o geriausias būdas ją dabar įsisavinti – tiksliniu akiračiu laikyti galimybę kultivuoti nejauką savo kultūrinėje situacijoje. Šiuo požiūriu Freudo straipsnio ir paties termino vertimas yra reikšmingas žingsnis, bet po jo turi eiti platesnio užmojo „vertimo“ pastanga, kuri sudarytų sąlygas išgyventi nejauką lietuvių kultūroje.

Taip žiūrint pravartu mėginti suprasti nejauką jos radimosi pirminiame ar bent atskaitiniame kontekste. Freudas, kaip minėjau, susidomi Das Unheimliche per Hoffmanną. Pasak Paolos Mayer, apskritai vokiečių romantizmas sukūrė tam tikrą grožinę ir filosofinę baimės estetiką, kuriai būdinga susieti baimę su konstruktyvia kognityvine funkcija ir siekti bet kokio teleologinio optimizmo (tikėjimo tikslinga žmonijos raida link teigiamo tikslo, daugmaž panglosizmo) subversijos⁶. Šis estetinis kryptingumas, nejaukos sužadinamas nestabilumas jau tada buvo suprantamas, reflektuojamas ir kritikuojamas, t. y. refleksija neprasidėjo nuo Freudo (ar Ernsto Jentscho, kuris apie nejauką rašė prieš Freudą). Toje romantinėje baimės estetikoje veikia įvairios sąvokos, ne vien „nejauka“; Das Unheimliche joje figūruoja, bet nėra kokios nors vienos dominuojančios sąvokos ar teorijos⁷. Galbūt galėtume traktuoti Freudo ir daugelio kitų suteiktą svarbą būtent nejaukos sąvokai ir išgyvenimui kaip atranką, mėginant naujomis episteminėmis ir kultūrinėmis sąlygomis kultivuoti ir reflektuoti šią romantizmo baimės estetiką jau kaip tradiciją.

Visa tai sakau galvodamas ypač apie tai, koks nejaukos išgyvenimas tirštas ir klaidus. Kartais iš komentarų ir aiškinimų galima susidaryti įspūdį, kad nejauka iš principo savaime suprantama ir aiški, tiesiog emocija, kurią pakanka įvardyti, kaip kasdienėse ar nekasdienėse situacijose įvardijame baimę, pyktį ar džiaugsmą. Regis, taip galvojo Freudas: bent jau jis tikrai nepasivargino pamėginti apibūdinti, kokia gi to nejaukos jausmo kokybė. Man neatrodo, kad nejaukos jausmą paprasta nustatyti ir tereikia įvardyti; kaip tik manau, kad emocinis neužtikrintumas yra nejaukos jausmo ypatybė; dėl to norint išgyventi nejauką ar kurti nejaukos efektus dažnai svarbūs tokie neartikuliuoti momentai kaip nuotaika, atmosfera, pojūtis, nuojauta. Čia norisi prisiminti puikiąją kraupiąją Edgaro Allano Poe „Ašerių namų žlugimo“ pradžią:

Visą šią rūškaną, tamsią ir tykią rudens dieną aš jojau vienui vienas neregėtai nykia vietove, virš kurios kabojo žemi, sunkūs debesys, ir, vakaro prieblandai atslenkant, pagaliau išvydau melancholišką Ašerių Namą. Nežinau kodėl, bet vos tik žvilgtelėjus į jį, nenumaldomas liūdesys suspaudė man širdį. Aš sakau nenumaldomas, nes šio jausmo nešvelnino nė tasai poetiškas ir todėl gana malonus įspūdis, kurį daro žmogui netgi patys rūsčiausi ir šiurpiausi gūdžios gamtos vaizdai. [...] Kodėl, – stabtelėjau susimąstęs, – kodėl jaučiuosi kaip nesavas žiūrėdamas į Ašerių Namą? Tai buvo paslaptis, kurios negalėjau atskleisti; veltui bandžiau įveikti ir miglotus vaizdinius, apnikusius mano protą. Gavau pasitenkinti mažai ką tepaaiškinančia išvada: nors, be abejo, tam tikri visai paprastų daiktų deriniai gamtoje gali veikti mus kaip tik šitaip, tačiau ištirti šią galią mūsų protas neįstengia. Galimas daiktas, – mąsčiau sau, – kad užtektų tik kažką perstatyti, sumainyti paveikslo detales, ir pasikeistų arba visai išnyktų jo gebėjimas kelti liūdesį. Tos minties skatinamas, aš pasukau į statų krantą virš juodo, niūraus tvenkinio, kuris lygus it veidrodis tvyrojo prie pat namų, ir pažvelgiau žemyn – bet tik dar labiau nukrėtė drebulys – į pilkas nendres, kraupius medžių kamienus, langus, tarsi užgesusias akis, atbulai suvirtusius į vandenį.⁸

Kalbant apie nejauką, čia reikšmingas tiesiogiai įvardytas paslaptingas „nesavumo“ išgyvenimas, pabrėžiant būtent jo paslaptingumą ir neprieinamumą protui „ištirti“, kas rodo emocijos refleksyvumą ir kognityviai destabilizuojantį poveikį. Pastraipos pabaigoje veidrodinis atspindys tvenkinio paviršiuje dar patvirtina išgyvenamą „nesavumą“: veidrodiniu atspindžiu „nesavumo“ išgyvenimas išsisuka nuo mėginimo jį sučiuopti tiesiog išjaučiant – „nesavumas“ čia yra ne tiesiogiai prieinamas svetimumo pasauliui jausmas, o paties keistumas sau.

Man atrodo, susiduriant su tokiu dinamišku neapibrėžtumu, bent kiek aiškesnį kontūrą nejaukai gali suteikti istoriška nuostata, kad tai kultūrinis užmojis ir moderni tradicija, kurioje dalyvaujame (jei dalyvaujame). Šiuo atžvilgiu įdomu ir svarbu, kad istoriškos prieigos tyrėja Mayer traktuoja nejauką kaip europinės modernybės reiškinį, kaip Apšvietos išdavą. Samprotaujama daugmaž taip: Apšvieta iškėlė siekį nustatyti racionalaus žmogiškojo supratimo ribas ir jomis vadovautis, taip pat socialiniu ir ideologiniu atžvilgiais iškėlė kaip pavyzdį fizinį ir matematinį mokslą ir jo pažangą. Romantinė literatūrinė-filosofinė nejauka yra lyg reakcija į tokį racionalizuoto individo ir racionalizuotos tvarkos ideologinį dominavimą. Reaguojama demonstruojant, kad negalima nustatyti aiškių ribų, kas skirta ir visiškai prieinama racionaliam žmogui, o kas jam kitoniška; kad, bandant nustatyti tokias ribas, iš tikrųjų vyksta susvetimėjimas su realybe. Tokį pasipriešinimą pasaulio racionalizavimui ir pažangos optimizmui Mayer sieja su romantizmu, bet pabrėžia, kad tarp Apšvietos ir romantizmo esama tęstinumo, kad nejauka yra ne tik romantinio polėkio pasipriešinimas pozityvizmo biurokratijai, bet ir romantinio praeities ilgesio susidūrimas su moderniomis („apšviestomis“) to ilgesio sąlygomis.

Kad būtų bent kiek aiškiau, kaip toks susidūrimas gali būti inscenizuojamas fikcijoje, paimkime pavyzdžiu Hoffmanno apysaką „Smėlio žmogus“ arba „Smėlinis“⁹. Kaip minėjau, šią apysaką analizuoja Freudas savo straipsnyje apie nejauką. Smėlinis yra europinės mitologijos veikėjas, kuris vienaip ar kitaip susijęs su miegu, sapnais ir smėliu akyse (tarkime, traiškanomis). Žinia, romantikams rūpėjo įvesti į literatūrinę apyvartą mitus, pasakas, legendas, o šie racionalistiniam žmogaus projektui būtų priimtini tiek, kiek juos galima apdoroti, suvaldyti, įveikti, integruoti į racionalizuoto pasaulio vaizdinį. Taip būna, pavyzdžiui, tose istorijose, kuriose kokios nors mistinės ar pasakiškos keistenybės galiausiai paaiškinamos sąmonės būklėmis, apgaulėmis, technologijomis ir panašiai.

Hoffmanno apysakoje yra štai kaip: protagonistas studentas Natanaelis supranta, kad Smėlinis yra pramanas, bet, kartą palytėtas vaizdinio, vis tiek negali atsižadėti tikėjimo tuo vaizdiniu, o tikėjimas čia nesiskiria nuo baimės:

Jau buvau gerokai paūgėjęs, kai supratau, jog su tuo smėlio žmogumi ir jo vaikais lizde, šviečiant pusmėnuliui, ne viskas gryna teisybė, kaip buvo sakiusi auklė; tačiau vis tiek smėlio žmogus liko man šiurpulingas vaiduoklis, ir klaikus siaubas persmelkdavo mane, kai išgirsdavau jį ne tik laiptais lipant, bet ir ryžtingai atplėšiant tėvo kambario duris ir įžengiant į vidų.¹⁰

Natanaelis sužino apie Smėlinį ir iš tarnaitės papasakoto mito, ir iš realių gyvenimo aplinkybių: jį motina vis pavaro miegoti, kai pas tėvą esą ateina Smėlinis. Paskui Natanaelis išsiaiškina, kad Smėlinio pavidalu pas tėvą vakarais ateina advokatas Kopelijus, kuris šiaip lankosi ir kitu laiku. Natanaelis sutapatina Smėlinį su tėvo bičiuliu Kopelijumi, o mes suprantame, kad tai jau nebe racionalu, kad baimė tapo pagrindu Natanaeliui suprasti pasaulį. Matome baimę veikiant ne kaip iracionalią būseną, o kaip neatsiejamą dalį kognicijos proceso, kuriuo šiuo atveju suprantama, kas yra kas pasaulyje:

Kai dabar išvydau šitą Kopelijų, mano siela pasibaisėjo, bet aš neabejojau, kad niekas kitas, o tik jis galįs būti smėlio žmogus: nebe ta baidyklė iš auklės pasakos, pabaisa, gabenanti, pusmėnuliui šviečiant, į lizdą pelėdžiukams lesinti vaikų akis, – ne! Tai baisus vaiduoklis, kuris visur, vos įkėlęs koją, atneša vargus, nelaimes, laikiną arba amžiną pražūtį.¹¹

Kai Smėlinis ir tėvo bičiulis Kopelijus nebesiskiria, realybė ir fantazija maišosi, mitas įsiveržia į realųjį pasaulį:

Mane čiupo už sprando Kopelijus. „Na, mažoji bestija! Mažoji bestija!“ – sumekeno jis, grieždamas dantimis, pakėlė mane nuo žemės ir sviedė į židinį, ir liepsna pradėjo svilinti plaukus: „Dabar turėsime akių… akių… porą puikių vaikiškų akių.“ Tuos žodžius kuždėdamas, Kopelijus rankomis išgriebė iš liepsnos raudonai įkaitusių grūdų saują ir jau norėjo berti man į akis. Tada tėvas maldaudamas pakėlė rankas ir sušuko: „Meistre! Meistre! Palik mano sūnui Natanaeliui akis, palik!“ Kopelijus šaižiai nusikvatojo ir atsakė: „Tiek to, tegu berniukas turi tas savo akis ir išlieja jam skirtą dalį ašarų pasaulyje, bet dabar vis tiek ištirsime rankų ir kojų mechanizmą.“ Ir sulig tais žodžiais čiupo mane taip stipriai, kad visi sąnariai subraškėjo, nusuko man rankas bei kojas, paskui pridėjo vienur, pridėjo kitur… „Hm, niekur netinka! Geriausia, kaip buvo! Senis išmanė savo darbą!“ Šitaip putojo ir švebeldžiavo Kopelijus; bet man viskas aplinkui aptemo ir pajuodo, staigus traukulys persmelkė visą kūną – aš nieko nebejaučiau.¹²

Regis, galėtume manyti, kad Natanaelis pamišo ir matė haliucinacijas. Bet neišeina, nes paskui apysakoje pasakojama trečiuoju asmeniu ir ne kartą nuduodama esant visokių sutapimų, veikėjų poelgių, atsitikimų, kurie negali kilti vien iš Natanaelio psichikos, bet kurie patvirtina jo vaikystėje išgyventą pražūtingo mito įsiveržimą realybėn. Pavyzdžiui, apysakos pabaigoje Natanaelis galutinai išprotėja ir pražūva iš rotušės bokšto pažiūrėjęs per numanomai fantastinę galią turintį kišeninį teleskopą, pirktą iš numanomo Kopelijaus antrininko Kopolos, ir numanomai pamatęs per jį Kopelijų, kuris dar ir pasakotojo patvirtinamas kaip paskutinis taškas Natanaelio gyvenimo istorijoje: „Kai Natanaelis gulėjo suknežinta galva ant grindinio, Kopelijus minios kamšatyje dingo.“

Cituotoje ištraukoje Natanaelio psichika atsijungia tuo momentu, kai nebeišeina atskirti racionalaus suvokimo nuo fantazijos, fizinio pasaulio nuo antgamtinių reiškinių ar mito. Man atrodo, tai gera iliustracija, kaip romantinis prielankumas mitui susiduria su modernia racionalizuota subjektyvybe: mitą galima sugrąžinti realybėn, bet nėra kaip tiesiog imti jį už gryną pinigą, nes atrodys kaip pabrėžtinai sufantazuotas fantastinis (arba gotikinis) pasakojimas; nėra ir kaip visai neimti jo už gryną pinigą, nes atrodys kaip protagonisto kliedesys. Tad protagonistas pastatomas į neįmanomą situaciją, kai turi išgyventi mitą kaip realų dalyką pasaulyje, kuriame psichiką prižiūri racionalumas. Psichika išsijungia – vadinasi, esama dalykų, kurių žmogiškas racionalumas nenušviečia, nesuvaldo ir neaprėpia. Bet susidūrimas neišvengiamas. Būtent susidūrimas racionalizuoto subjekto šerdyje atveria psichikos ir vaizduotės gelmę, kuri apysakoje pati yra reikšmingiausių, nors nenusakomų, įvykių vieta.

Freudas interpretavo Hoffmanno apysaką mėgindamas paaiškinti nejaukos išgyvenimo priežastis. Jis rašo, kad Natanaelio baimė netekti akių atitinka oidipinį kastracijos nerimą, kurį pagal jo psichikos raidos teoriją patiria vyriškosios lyties vaikai. Esu linkęs pritarti Mayer pastabai, kad Freudo straipsnis yra ne vien bandymas tyrinėti baimę, bet ir bandymas ją įveikti, nušviečiant ar suvaldant racionaliu protu. Mano supratimu, tai gerai matosi atsižvelgus, kaip Freudas aptaria psichikos reprezentavimą Hoffmanno apysakoje – jis to tiesiog neaptaria, t. y. visai neatsižvelgia, kad Natanaelis yra fikcinės istorijos charakteris, kuriuo kažkas vaizduojama, o ne tiesiog psichinis individas. Pati Freudo teorija vertinga tuo, kad sudaro sąlygas psichiką suprasti dinamiškai, bet analizuodamas apysaką Freudas visa, kas joje psichologiška, iškeldina išorėn, anapus fikcijos, tarsi fikcinio teksto psichologinė reikšmė galėtų rastis tik iš panašumo į realios psichikos raidą (kaip ją suprato Freudas). Tačiau Hoffmanno apysakoje psichika neatsiejama nuo fabulos, kurią sudaro ne vien psichiniai, bet ir fantastiniai įvykiai.

Man atrodo įdomu iškelti prielaidą, kad Hoffmanno apysakoje nejauki būtent fikcinė psichika ir vaizduotė, fabulai įsibėgėjus prasiveržianti už racionalaus supratimo ribų. Tai lyg ir labiau atitiktų Mayer rekonstruotą istoriškai adekvatų supratimą, pagal kurį nejauka yra dalis baimės estetikos ir pasipriešinimo racionalistiniam optimizmui. Kitaip sakant, griežtai užsimojus apibrėžti, kas žmogui prieinama pažinti racionalios subjektyvybės pagrindu, visokie neracionalumai ima lįsti laukan pačiame žmoguje. Iš principo tai ideologinė nejaukos apibrėžtis, suprantant ideologiją plačiai, kaip įsitikinimus, kurie artikuliuojami argumentais, pasakojimais, bet ir išgyvenami, jaučiami, juntami.

Pabaigoje noriu pamėginti panašia dvasia tarti žodį apie lietuvišką nejauką. Nežinau, ar tai kur nors jau daryta, bet jeigu daryta, tai turbūt nedaug, todėl atrodo verta bent pabandyti. Šiandien konkrečiai noriu pakalbėti apie vieną vaizdinį Vido Morkūno prozoje. Tas vaizdinys – tai žvilgsnis į mirtį pro skylutę kūne. Jis pateikiamas įžanginiame miniatiūriniame Morkūno knygos „Reportažas iš kiaušinio“ apsakyme:

Ar jau esu kada rašęs apie senelio mirtį?

Mano močiutei iš rankos maždaug ten, kur anais laikais visi turėjome skiepų žymę, vos vos išlindusi stirksojo vinis. Nei pati senelė, nei kas kitas neatminė, kas ir kada ją galėjo įkalti, kaip ji ten atsidūrė. Didelės bėdos nebuvo, tačiau drabužių rankoves ta vinis padraskydavo, o ir ranką vis pageldavo, ypač prieš orų permainas. Be to, oda aplink kyšančią galvutę kartais bjauriai pažaliuodavo. Sykį senelis nei iš šio, nei iš to paėmė apciūgas, žybt ir išrovė tą vinį. O išrovęs… na neatsispyrė žmogus pagundai… ėmė ir dirstelėjo pro žaste atsivėrusią skylutę. Ką jis ten pamatė, nežinia, bet sulig ta diena pradėjo nykti ir gesti. Vieną ketvirtadienį, pakilęs nuo pietų stalo, pasakė tik tiek: „Taip skaniai pavalgiau, einu atgulsiu.“ Ir atgulė.

Jeigu senelė nesušlavė su visokiais vielgaliais, skiedrom ir drožlėm, ta vinis turbūt taip ir mėtosi kur nors po varstotu.¹³

Senelis pažvelgęs pro skylutę močiutės rankoje pamatė nežinia ką ir numanomai užsikrėtė mirtimi. Mano supratimu, tai vaizdinys, kuriam būdingas kartu žvilgsnio neišsipildymas ir išsipildymas. Turiu omenyje, kad pasakojamoje istorijoje mirtis yra esama, materiali, suvokiama – senelis ją pamato, bet kartu ji negali būti pamatyta ir apibūdinta tiesiogiai nei savo – pasakotojo ir skaitytojo, nei kito – veikėjo senelio akimis. Mirtis pamatoma tik per nykstantį kitą, papasakojama tik kaip kito „nežinia“. Galėtume šį vaizdinį gretinti su Poe „Ašerių namų žlugimo“ pasakotojo išgyvenamu neaiškios kilmės „nesavumu“: Morkūno apsakyme senelio nykimas stebimas panašiai kaip Ašerių namų prieigų slogus vaizdas, o pasakojamas užsikrėtimas kūne slypinčia mirtimi žadina bent kiek – bent tiek, kiek paslaptinga mirtis, – paslaptingą „nesavumo“ išgyvenimą skaitytojui.

Man regis, kaip Hoffmannas „Smėlinyje“ supina realybę ir fantaziją, taip Morkūnas pina realybę ir simbolį (tai turbūt labiau atitinka lietuvių literatūros poetinės prozos tradiciją). Morkūno apsakyme yra realistinis sluoksnis, viskas vyksta daugmaž įprastomis aplinkybėmis, numanomai kaimo vietovėje. Kartu yra ir vyksta neįprastų dalykų, bet jie ne fantastiniai, nesukuria tokio efekto, kuriam kaip sąlygos reikėtų antgamtinės pasaulio tvarkos ar vaizduotinės (produktyvios vaizduotės pagrindu įgyvendinamos) realybės sąsajos su mitu. Morkūno apsakyme neįprastųjų dalykų neįprastumo prasmė labiau susijusi ne su naratyvinio pasaulio tvarka, o su autoriaus ir skaitytojo bendravimu per simbolinį supratimą.

Štai mums pasakojama, kad pasakotojo močiutė turėjo rankoje įkaltą vinį, senelis tą vinį ištraukė, dirstelėjo pro skylutę močiutės rankoje, nežinia ką ten pamatė, sunyko ir pasimirė. Viena vertus, priimame visa tai kaip realistinį įvykių pasakojimą. Kita vertus, vinis močiutės rankoje, žvilgsnis pro skylutę ir jo poveikis neišsitenka realistiniame pasakojime, tai spragos, kurioms užpildyti pasakojimas pabrėžtinai nesudaro sąlygų („ką jis ten pamatė, nežinia“), tik jos, kitaip nei Smėlinis, nekyla iš kokio nors mito. Užtat šitos spragos kreipia į autoriaus ir skaitytojo tarpusavio supratimą. Turiu omenyje, kad skaitydami numanome tą vinį turint kažkokią reikšmę, peržengiančią realistinio naratyvinio pasaulio ribas ir priklausančią nuo skaitytojo ryšio su autorine simboline vaizduote bent jau tiek, kiek būtent autorinė vaizduotė naratyviniame pasaulyje įtaisė tą vinį rankoje ar pro skylutę rankoje lyg užkratas išsprūstančią mirtį (prisiminkime, kad vinies esą būta toje rankos vietoje, kur būdavusi skiepų žymė).

Šitaip pinasi realybė ir simbolis, o simbolį čia veikiausiai reikėtų suprasti kiek įmanoma romantiškai. Pasak Nicholaso Halmi, „pagal Johanno Wolfgango Goethės kanoninę sąvokos formuluotę, simbolyje paskirybė reprezentuoja „universalybę ne kaip svają ar šešėlį, bet kaip gyvą momentinį apreiškimą to, kas nepamąstoma [lebendig‐augenblickliche Offenbarung des Unerforschlichen]“. Todėl „idėja amžinai ir be galo lieka veikianti ir neprieinama [wirksam und unerreichbar] vaizdinyje ir liktų neišreiškiama, net jei išreikštume ją visomis esamomis kalbomis [selbst in allen Sprachen ausgesprochen, doch unauspprechlich bliebe]“¹⁴. Manau, galėtume sakyti, kad pats apsakymo pasakojimas kartu realus ir simbolinis, t. y. senelis pro skylutę močiutės rankoje ir pamato simbolį, kaip nesuvokiamo ar nepamąstomo universalaus dalyko – mirties – paskirą apsireiškimą konkrečiame fikciniame pasaulyje. Toks simbolizuojantis pasakojimas kiek ironiškas tame pasaulyje realios senelio mirties atžvilgiu, bet ironija anaiptol nėra priešinga nejaukai ar mirčiai.

Jeigu šitas žvilgsnis pro skylutę kito kūne užsikrečiant mirtimi bent kiek sužadina būtent nejauką, tai laikantis aptartos ideologinės perspektyvos atrodo verta pagalvoti, kokios yra šitos nejaukos sąlygos mūsų kultūroje. Tarkime, kad toks interpretavimas – tai mėginimas bent kiek reflektuoti savo kultūrą pasinaudojant svarbia europinės modernybės sąvoka ir samprata. Taigi, norėčiau iškelti prielaidą, kad aptarto Morkūno apsakymo nejauka trikdo lietuvių literatūros ir kultūros tradicijai būdingą etnografinį užtikrintumą. Tas etnografinis užtikrintumas būtų lyg Apšvietos racionalistinio optimizmo atitikmuo provincialioje kultūroje. Etnografiniu užtikrintumu vadinu įsitikinimą, kad pasaulio ar bent moralinės-vertybinės visatos kontūras griežtai nustatytas, aiškus ir visokios problemos turi spręstis, visi iššūkiai turi būti mesti, visos fabulos turi rastis ir išsitekti to kontūro ribose. Dėl to, tarkime, nėra prasmės būti herojumi ir keliauti į pasaulio kraštą. Arba nėra prasmės leistis paveikiamam kitoniškumo. Arba nėra prasmės fantazuoti kitą pasaulį. Arba nėra prasmės išgyvenimu peržengti suprantamos realybės ribas. Ir taip toliau. Etnografinis užtikrintumas sutrinka, kai pasakojimo vedami dirstelime pro skylutę į kažką, kas pamačiusįjį padaro nebesavą šio gyvenamojo pasaulio tvermės tvarkai.

Tekstas parengtas pagal pranešimą, skaitytą šių metų rugpjūtį tarptautiniame šiuolaikinės literatūros forume „Šiaurės vasara“ Biržuose

Vikipedija ir Pradžios knyga teigia, kad pasaulį Dievas kūrė beveik visą savaitę – šešias dienas. Nuo pirmadienio iki trečiadienio kūrė dangų, žemę, šviesą, augalus, dangaus kūnus. Ketvirtadienį sukūrė vandens ir oro gyvius. Penktadienį ėmėsi sausumos gyventojų kūrimo. Šeštadienį sukūrė vyrą ir moterį, o tuomet pasiūlė jiems valdyti visus gyvius.

Kiti šventi šaltiniai teigia, kad anksčiau nei gyvūnai buvo sukurti ir rojaus sode apgyvendinti žmonės. Tik vėliau buvo sukurti gyvūnai, o žmogui Dievulis pasiūlė šiuos gyvūnus kaip nors pavadinti. Tuomet Dievo kūriniai buvo pavadinti ir, regis, tuomet atsirado taksonomijos ir sistematikos užuomazgos.

Įdomu, ar lengvai pirmieji pasaulio protingieji galvojo vardus gyviams. Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi, sakoma. Pavadinti ką nors, kas prieš tai nebuvo pavadinta, tikrai sudėtingas darbas. Štai kaip kadaise vadinosi pomidoras: Solanum caule inermi herbaceo foliis pinnatis incisis racemis simplicibus (Solanum yra žolinis stiebas su plunksniniais lapais, suskirstytais į paprastas grupes). Adomas ir ankstyvojo mokslo atstovai, matyt, turėjo daug laisvo laiko. Vėliau mokslininkams pasidarė sunku dirbti su tokiais ilgais pavadinimais. Imtasi galvoti, kaip pavadinti rūšis, kad kalbėtis apie jas būtų paprasta ir aišku. Didžiausi nuopelnai čia priskiriami Carlui von Linné – XVIII amžiaus švedų gamtininkui, mokslinės sistematikos kūrėjui. Jeanas-Jacques’as Rousseau sakydavo išmokęs iš Linné knygų daugiau negu iš visų skaitytų knygų apie moralę.

Linné sistematikoje pagrindinis vienetas yra rūšis. Rūšis jungia gentys, šeimos, karalystės ir kiti skambūs sistematikos elementų pavadinimai. Štai Homo sapiens (1758 metais taip mus kaip rūšį pavadino Linné) – protingasis žmogus. Priklauso Homo – žmonių genčiai, žmogbeždžionių antšeimiui, primatų būriui, žinduolių klasei. Kiek būta žmonių rūšių, tiksliai nėra žinoma. Mokslininkai čia vis dar ilgai ir kantriai ginčijasi. Geriausiai žinomos išnykusios žmonių rūšys: Homo erectus (stačiasis žmogus), Homo neander-thalensis (neandertalietis), Homo habilis (sumanusis žmogus), dar kelios rūšys. Homo sirenis (arba marinus) rūšies pavadinimas, pasiūlytas Linné, neprigijo – paaiškėjo, kad sirenos, kaip ir kiti keli Linné sistemoje esantys gyvūnai, egzistuoja tik vaizduotėje.

Vladimiro Nabokovo piešti drugelių sparnai

Kaip matome, antras lotyniško rūšies pavadinimo žodis, įvardijantis konkrečią vieną rūšį, dažnai nusako tam tikrą rūšies savybę. Protingasis žmogus (Homo sapiens), žalioji rupūžė (Bufo viridis), paprastoji voverė (Sciurus vulgaris). Žodis vulgaris gana dažnai aptinkamas rūšių pavadinimuose. Štai šaltibarščių burokas moksliškai vadinasi Beta vulgaris. Vaistinis čiobrelis – Thymus vulgaris. O jei jūsų odą kankina aknė, arba tiesiog bjaurūs spuogai, tai galime juos vadinti moksliškai – Acne vulgaris. Tačiau ligų pavadinimai – kita tema.

Grįžtant prie rūšių pavadinimų: pamaniau, kad Homo vulgaris galėtų būti tokia visai įdomi žmonių rūšis. Pagūglinau. Pasirodo, egzistuoja! Štai kaip Homo vulgaris pasivadinusios rūšies atstovas apibūdina pats save: „Esu paprastas, doras ir mylintis tėvynę pilietis. Pasakysit, naivuolis? Na, gerai, sutinku, bet neabejoju, kad rasiu bendraminčių.“ Tokie laisvai konstruojami dvinariai rūšių pavadinimai nėra reti. O štai Edgaras Allanas Poe apsakyme „Auksinis vabalas“ personažo lūpomis bando sukurti mokslinį vabalo pavadinimą: „Patyrinėjęs jį keletą minučių, turiu pripažinti, tai tikrai keistas vabalas. Visiškai neregėtas. Nesu matęs nieko panašaus – nebent tik kaukolę, taip, vabalas iš tiesų itin primena kaukolę, [...] pamatęs tokį vabalą, gali tikrai pasidaryti prietaringas. Jūs greičiausiai jį pavadinsite Scarabaeus caput hominis arba kaip nors panašiai, – gamtos istorijoje daugybė tokių pavadinimų.“ Neegzistuojančios rūšies aprašymas leidžia knygos dailininkams labai įvairiai vaizduoti minėtą auksinį vabalą. Tai gali būti kaukolės formos vabalas arba vabalo formos kaukolė. Arba dar kažkas nematyto. Rašytojas, beje, nesutelpa į dvinarę rūšies pavadinimo schemą. Kartais nėra lengva dviem žodžiais apibūdinti rūšį. Turime ne vieną tokių pavadinimų pavyzdį.

Ornitologai žino, kas Lietuvoje yra meras (arba MER’as). Tai Raudonosios knygos atstovas mažasis erelis rėksnys (Clanga pomarina). Tačiau lotynų kalbą vartojančioje dvinarėje sistemoje trečias žodis yra rūšį aprašiusio mokslininko pavardė arba jos santrumpa bei aprašymo metai. Štai vienas melsvių šeimos drugys pavadinimu Carterocephalus canopunctatus Nabokov, 1941. Taigi, Vladimiras Nabokovas, aistringas drugelių tyrinėtojas ir rašytojas, 1941 metais aprašė ir pavadino naują, iki tol nežinotą drugelių rūšį. Vėliau – dar kelias. Mokslininkai, ne mažiau aistringi drugelių tyrinėtojai, skeptiškai vertino Nabokovo veiklą mokslo pasaulyje. Juo labiau kad minėtos drugelių šeimos gyvenime netrūko metamorfozių, kurios neleido aiškiai atskirti rūšies nuo porūšio ar dar kokių nesuprantamų rūšies kitimo pa-
sekmių. Todėl sunku buvo įvertinti mokslinę rašytojo veiklą.

1969 metais savo žmonai Nabokovas sukūrė nematytą drugelių rūšį – Paradisia radugaleta. Ji išliko piešinėlyje. Vanessa incognita – dar viena tokia gamtoje neegzistuojanti, bet Nabokovo vaizduotėje plazdenanti rūšis (iš viso tokios buvo 4?). Apie Nabokovo kaip drugelių tyrinėtojo veiklą parašyta nemažai tekstų ir net kelios knygos. Šiai jo veiklai paminėti išleisti keli pašto ženklai. Ciuriche 2016 metais vykusios „Manifestos“ metu menininkas Jevgenijus Antufjevas protestantų bažnyčioje sukūrė Nabokovui dedikuotą šventovę pavadinimu „Amžinas sodas“. Vietoj Nukryžiuotojo virš altoriaus pakabino didžiulį 7 metrų drugelio atvaizdą (Nabokovą visą gyvenimą žavėjęs melsvio sparnų mostas – viso labo pusantro centimetro pločio). Jis nukryžiuotas taip kaip iš kolekcijos, į kurią drugiai patenka tam tikru kampu pakreiptais ir sukomponuotais sparnais. Vitrinose buvo galima pamatyti ledinukų dėžutes – jose Nabokovas kaupė sugautus drugelius. Bažnyčioje buvo ir vienos nakties Montrė viešbutyje, Nabokovo numeryje, dokumentacija, rožės iš akliesiems skirto sodo ir kiti ne mažiau įdomūs elementai. Nabokovą, kuris sakė, kad „religijoje esama įtartino viešumo, kuris griauna jos vertybes“, menininkas įkurdino protestantų bažnyčioje, primindamas ankstyvąsias jo eiles: „Mes esame angelų vikšrai; ir saldu yra įsigraužti į gležno lapo kraštą.“ Bažnyčioje buvo galima pamatyti ir drugelio dydžio Nabokovą. Jo drugelių gaudymo sietelis taip pat buvo sumažintas iki entomologinio mastelio. Apie 4  500 Šveicarijos (kurioje Nabokovas gyveno 17 metų) drugelių kolekcija saugoma Lozanos universitete. Dalis kolekcijos saugoma Harvarde, dalis dar kitur. Kolekcijų saugotojai nesutiko šių drugelių eksponuoti bažnyčioje. Pernelyg trapu, matyt, o ir nerimta. Mokslas ir tikėjimas – gerokai skirtingas sistematikas naudojantys pasauliai, o ir dėl rūšių atsiradimo nesutaria. Beje, gal jau verta paminėti, kad Darwinas rūšių atsiradimo tezes išdėstė maždaug 100 metų po Linné sistematikos. Po daugybės metų Nabokovo garbei mokslininkai pavadino ne vieną drugių rūšį.

Atrasti ir aprašyti naują rūšį – didis stebuklas. Galbūt todėl, kad jautiesi kaip pirmas žmogus, palietęs kokią Marso dulkelę. Arba bet ką, ko niekas nėra matęs. Keistas jausmas – juk iš esmės gamtai visiškai nerūpi žodiniai pavadinimai. Gamta pavadinimus supranta kaip deoksiribonukleorūgšties karoliukus ar garsus, kvapus ir kitokias nerašytines dimensijas. O man, kaip žmogui, reikia pavadinimo. Kad užrašyčiau ir kad būtų užrašyta. Kitaip nebus suprasta, apie ką kalbama. Dabar labai lengva atpažinti – iš telefonu padarytos fotografijos internetinės programėlės atpažįsta rūšį. Feisbukas pilnas grupių, skirtų įvairiausioms rūšims ir net gyvūnų kaulams atpažinti. Ornitologai, entomologai, mikologai, herpetologai vertina nuotraukas, bandydami atpažinti rūšis, jas pavadinti. (Svarbu, kad kai kurios grupės, kaip pačios pabrėžia, nėra skirtos studentų vasaros praktikos užduotims.) Egzistuoja net rūšių raliai – grupių susitikimai, kurių metu laimi tie, kurie per tam tikrą laiką atpažįsta ir pavadina daugiausiai rūšių.

Ąsotvapsvių nameliai knygose. Ievos Vitėnienės nuotr.

„Gyvulių ūkio“ autorius George’as Orwellas šiais laikais būtų laimingesnis. Dienoraščiuose nuolat minėjo įvairias gyvūnų rūšis, lygino jas su kitų šalių rūšimis, kreipdavosi į draugus pagalbos jas atpažinti ir daugelį savo dienos stebėjimų užbaigdavo kiaušinių inventorizacija. Na taip, augino vištas, prekiavo kiaušiniais, ravėjo, sodino, persodino, genėjo, stebėjo. Įdedu Orwello piešto kirmio paveiksliuką į feisbuko grupę, kuri skirta švytintiems padarams. Įdomu, gal profesionalai atpažins? Pirmas komentaras: „Liudai, tavo liudvabalis!“ Skaitau toliau – ogi net „Delfyje“ tokio šviečiančio kirmio istorija yra šviestelėjusi. Liudas atpažino, vadinasi, kirmis tebūnie liudvabalis. Štai liepsnotųjų pelėdų gentis vadinasi Tytonidae. Šeima – Tyto. Todėl „Tyto alba“ – liepsnotoji pelėda. Dar yra leidykla „Penguin“, pavadinta paukščių šeimos Spheniscidae vardu. „Penguin“ produkciją žinau kaip nedidelio formato knygeles. Taigi, gal tai mažasis pingvinas – Eudyptula minor. Įrašytas į Gineso rekordų knygą kaip mažiausias pingvinas. Ūgis – 30 cm, svoris – iki 1,5 kg. Beveik kaip višta, kurios protėviai dinozaurai dėjo kiaušinius, todėl į klausimą „Kas buvo pirma – višta ar kiaušinis?“ drąsiai galime atsakyti – kiaušinis! O kas buvo seniau nei dinozauro kiaušinis, atsakyti sunkiau. Vienoje legendoje voras papasakoja, kad jis yra pats seniausias – jis atsirado, kai pasaulio dar nė nebuvo, žemės dar nebuvo, todėl kai mirė jo tėvas, jis jį palaidojo savo galvoje. Atrodo, Dievas pagal tokį pasaulio supratimą yra voras. Šiais laikais turime ir žmogų vorą, ir kiaulę vorą. Į kuriuos biologijos mokslo skyrelius juos padėti, nėra aišku.

Nemažą savo sąmoningo gyvenimo skyrusi biologijai, paauglystėje svajojau atrasti naują rūšį. Po dviejų binarinės sistematikos žodžių atsirastų turbūt Mak. ir rūšies radimo bei aprašymo metai. Liudui, kaip ir man kažkada paauglystėje, nepavyko, rūšis buvo identifikuota kaip jau seniau rasta bei aprašyta. Taigi, belieka pacituoti feisbuko profesionalus: „Vilniuje 2018 m. prie Pučkorių atodangos rasta švytinti žemlindė buvo identifikuota kaip viena iš dviejų rūšių – Geophilus carpophagus arba G. easoni (jas gana sudėtinga atskirti, o iš turėto pamaigyto individo nepavyko visiškai tiksliai nustatyti).“ Kristina: „Ar ne mano radybos?“ Sima: „Taip, taviškis.“ Taigi, Kristina rado tai, ką greičiausiai prieš n metų aptiko Orwellas – žemlindę. Žemėj lindintys padarai retokai pakliūna akiratin, jeigu tik nesate sodininkas ar žvejys.

O štai jei nesate uolus ar atvirkščiai – esate uolus skaitytojas, akiratin gali patekti prie knygų puslapių lentynose priklijuoti nedideli moliniai ąsotėliai. Čia atėjo laikas supažindinti skaitytojus su ąsotvapsvėmis (Eumenes pedunculatus), kurios gali apsigyventi ne tik knygų lentynose. Entomologų feisbuko grupėje aptikusi ąsotvapsvės nuotraukas, paklausiau nuotraukų autorės Ievos Vitėnienės, kokias gi knygas pasirinko šie plėviasparniai (Hymenoptera) vabzdžiai. Cituoju: „Šios apsigyveno Ingridos Jakubavičienės knygoje „Seserys“, kuo aš tikrai neapsidžiaugiau, nes pažįstu autorę, knyga su autografu, gaila. Laimei, pavyko sėkmingai tuos ąsotėlius nukrapštyti, liko tik šiek tiek parudusios lapų atbrailos. Bet va su Jumis besusirašinėdama, nutariau patikrinti dar vieną lentyną ir radau dar didesnį „lobį“. Čia albumas „Lietuvos grafika“. Vienos prie istorijos, kitos prie meno :)“ (Ąsotvapsvės, beje, tarp „Šiaurės vasaros“ klausytojų sukėlė šiokį tokį šurmulį ir susidomėjimą – menotyrininkė Erika Grigoravičienė pasidžiaugė, kad jos pasirinko savo ąsotėliams klijuoti ne jos sudarytą „Lietuvos grafikos“ tomą, o klausytojas iš salės pasiūlė knygų leidėjams daryti knygų dizainą tokį, koks būtų patogus vabzdžiams gyventi. Rodos, dar buvo Mariaus Buroko pasiūlymas surinkti kolekciją, kaip visokie gyviai vartoja knygas.)

Grįžtant prie rūšių pavadinimų atsiradimo, verta paminėti problemą, kuri susijusi su veislėmis. Veislė – tai tam tikra rūšies modifikacija. Puikiai žinome apie kačių ar šunų veisles. Nuoširdžiai manau, kad ateityje kai kurių gyvūnų veislių kūrimas, ypač šunų, bus griežčiau reglamentuotas. Šiuo metu dėl kokio nors gražaus ar mielo bruožo ignoruojama tai, kad kai kurie veisimo metodai sukelia gyvūnams sunkiai sutvarkomas problemas. Tokias kaip epilepsija, sunkus kvėpavimas ar kitos fiziologinės bėdos. Atskira potemė galėtų būti ne rūšių, o veislių pavadinimai. Rūšį atrasti ir pavadinti yra tikrai nelengva, o sukurti veislę ir ją pavadinti gali kone kiekvienas, ypač jeigu darbuojasi augalų selekcijos srityje. Lietuviškų augalų veislių turime tikrai nemažai. Štai Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sodo Ekspozicijų ir kolekcijų skyriaus vadovo daktaro Arūno Balsevičiaus išvestos jurginų veislės įvertintos tarptautinėse parodose. Paklaustas apie jo išvestos jurginų veislės „Freda Kristina Pink“ pavadinimo kilmę, selekcininkas atsakė: „Freda indikuoja vietą, kurioje išvesta veislė. Kristina – kolegė, kuri dažniausiai dėvi rožinius drabužius.“

Nesu selekcininkė, bet kitais metais, tikiuosi, sulauksiu „Jono Pauliaus II“ žiedų. Šalia žaliomis šakelėmis žiemą vasarą džiugina „Velso princas“. Jis taip prisiplojęs prie žemės, tarsi šliaužtų, todėl nuolatos netyčia, nepastebėjusi nukapoju jo šakelių galus žoliapjove. Vienoje kompanijoje dienas leidžia dar jauni „Sarah Bernhardt“, „Shirley Temple“ ir skiepų išradėjas „Flemingas“. Sulaukę kokių trejų metų visi turėtų pradžiuginti gausesniais žiedais. Pamaniau, kad pats laikas sodo kampelyje skirti vietą retų pavadinimų veislėms. Nežinau, ar norėčiau turėti ten rožę „Happy Butt“, nors ji tikrai graži. Po karalienės mirties galime tikėtis naujų veislių ir gal net rūšių pavadinimų, skirtų jos atminimui įprasminti. O štai princo Charleso garbei yra pavadinta nuostabaus grožio Ekvadoro miškų varlyčių rūšis – Hyloscirtus princecharlesi. Įdomu tai, kad rūšis endeminė – tai yra ji niekur kitur pasaulyje neaptinkama. Vos tik spėjau pamanyti, kad čia gali būti koks biologinio kolonializmo atvejis (kodėl Ekvadoro varlytė turi princo Charleso vardą?), bet kaip malonu, kad ne. Tiesiog princas prisidėjo prie drėgnųjų atogrąžų miškų apsaugos, todėl ir turi dabar savo varlytę. (Hm, ir vėl grįžtame prie pasakų, kuriose gerai žinomas varlės pabučiavimo stebuklas.)

O gal kas nori užsiauginti Danijos vėliavų? Vienmetės aguonos. Turiu sėklų. Galiu siųsti. 

Pranešimas skaitytas tarptautiniame šiuolaikinės literatūros forume „Šiaurės vasara“, rugpjūčio 19–21 d. vykusiame Biržų krašto muziejuje „Sėla“

Didysis karas, kaip jį vadino, kol jis tapo Pirmuoju pasauliniu, iki šiol žymus dar ir tuo, kad tai buvo paskutinis karas, kuriame kovėsi šitiek daug gyvūnų. Arkliai (ne tik karo žirgai, bet ir paimti iš ūkininkų, laivais atplukdyti iš Šiaurės Amerikos ir Argentinos), mulai, asilai ir asilėnai – 11 milijonų. Šunys (įkinkyti į traukiamąsias patrankas, šunys sanitarai – ieškantys sužeistųjų, šunys žinianešiai) – 100 000. Pašto karveliai (kuprinytėse ant pečių, vėliau kapsulėse ant kojų pernešantys žinias, kai kurie netgi fotografuojantys) – 250 000. Briuselio centre karo balandžiams pagerbti stovi paminklas. O kiek kanarėlių, nuo dujų kritusių apkasų narveliuose. Štai tiek prancūzai skaičiuoja kare tarnavusių gyvūnų, šitiek jų karo tarnyboje žuvusių. Bet dar dera suskaičiuoti civilius gyvūnus: visos sprogimų pergąsdintos karvės ir ožkos, kiaulės ir avys, žąsys ir vištos. Sąrašą tęskite patys: įrašykite triušius, ežius, miško žvėris, visus zoologijos sodų gyvūnus nuo mažiausio iki didžiausio, įrašykite į sąrašą visus niekuo dėtus.

Arkliai

Traukiantys artilerijos vežimus, medikų furgonus, lauko virtuves, statybinę medieną, spygliuotos vielos ritinius, inžinerinius vagonus. Vargšai kinkomieji arkliai, niekad nejutę raitelio svorio, buvo visiškai sutrikę po rekvizicijos –
nesuprato nei tokio elgesio, nei komandų. Kaimo arkliai, pastirę iš baimės nuo niekad negirdėtų stoties ir miesto garsų: šniokščiantys traukiniai, elektriniai tramvajai, autobusai, sunkvežimiai, pokšintys automobilių motorai, gąsdinančios garo mašinos, negirdėtos ir nesuprantamos komandos, rankos, tampančios už pavadžio, kojos, spaudžiančios šonus, tamsūs ankšti vagonai. Vagonuose suspausti vienas prie kito ir nejudantys 10–40 valandų, tirtantys nuo vis stiprėjančio kitų arklių ir mėšlo kvapo, varginami tvankos, čaižomi skersvėjų, slystantys nuo rampų, susižeidžiantys.

Britų arkliai kentė papildomai, nes dar turėjo perplaukti Lamanšo sąsiaurį. Atvežti iš Anglijos kaimų į uostus ir palikti dvi tris dienas ilsėtis, o tada – naujos baimės, nauja ankštuma, laivo siūbavimas. Britai, Būrų kare gavę skaudžią pamoką, kai kelionėje į Pietų Afriką žuvo 6 proc. arklių, su Amerikoje pirktais arkliais elgėsi daug atsargiau. Arkliai kelias savaites būdavo paliekami ilsėtis ir susipažinti, o į laivus varomi koridoriais, vorele vienas paskui kitą. Kelionės traukiniu arkliams kėlė tokį pat stresą kaip ir Europos arkliams, todėl juos gabenant būdavo dažnai sustojama pailsėti, naudoti erdvesni vagonai, atliekamos veterinarų patikros, atskiriant susirgusius ir nusilpusius.

Laivuose arkliai susižeisdavo daužydamiesi vienas į kitą, juos irgi kankindavo jūrligė. Sužeistieji būdavo iškart gydomi, o susirgę – dažniausiai gripu ir plaučių uždegimu – iš karto metami į vandenyną. Britai rūpinosi savo nusipirktais žirgais, nes už juos sumokėjo dar Amerikoje, o prancūzai… jie už arklius sumokėdavo tik avansą, gabenimą patikėdavo pigiausiai paslaugas teikiančioms firmoms ir galutinai atsiskaitydavo tik už kelionės tikslą pasiekusius arklius – kelionės pradžioje nuostabūs, į Prancūziją šie atvykdavo tik skeletų pavidalo, nusibadavę ir sergantys. Taip iš 205 žirgų net 167 buvo išmesti jūron vien dėl patirtų lūžių. Viename laivų, žemiausiuose triumuose, veterinaras rado 190 negyvų žirgų kartu su pusiau išprotėjusiais gyvaisiais. Atgabenti į uostą, žirgai turėjo ilsėtis, bet pastogėje, skirtoje 1  200 žirgų, buvo sugrūsta 3  800 žirgų iš Argentinos – Larošelės uoste žirgų pastogė buvo apjuosta trigubomis grandinėmis, nes Argentinos žirgai iš streso pradėjo graužti medinę pašiūrę.

Arkliai turėjo ištverti visa, kas juos labiausiai gąsdina: triukšmą, sprogimus ir akinančius šviesos blyksnius naktį. Jie skendo, įklimpę iki pilvo purve prie Verdeno, stengėsi ištrūkti, bet muistantis dumblas juos įtraukdavo kartu su sunkiais nešuliais. O ypač jiems siaubą varė kraujo kvapas.

Bet yra ir smagesnių istorijų, būta ir arklių pokštininkų. Vienas žirgas nusprendė palikti rikiuotę 1915 m., kai pasirodymą stebėjo ir Belgijos karalius, ir Prancūzijos prezidentas – žirgas tiesiog nuėjo su visu kavaleristu ant nugaros.

Kitas mažas storas arkliukas, kurį išsirinko nelabai apie žirgus nusimanantis generolas, tik pradėtas balnoti atsigulė, apsivertė ant nugaros, iškėlęs kanopas, pasivoliojo ir sustingo it negyvas. Apsimetė negyvas it dresuotas cirko arklys ir nė krust. Vienas britų arklys, vengdamas naktinių žygių ir sunkių krovinių, imdavo smarkiai šlubuoti. Iš pradžių jam pavykdavo išvengti užduočių, bet po patikrinimo paaiškėjo, kad apsimetėlis yra visiškai sveikas.

Automobilių ir arklių neįveikiamomis vietovėmis žygiuodavo mulai ir asilai. Protingi – prie Verdeno kareiviai stebėjosi, kaip, prasidėjus bombardavimui, jie gulasi be jokios komandos, nusižiūrėję į kovotojus. Daug asilų (gyvūnų) dirbo prancūzams, tai buvo taip efektyvu, kad po 1916 m. armija paprašė jų atsiųsti 15  000, pradžioje iš Šiaurės Afrikos jų atgabenta 5  000. Asilai stiprūs, atsparūs, mažas ūgis leido laisvai vaikščioti apkasuose. Kai kurie asilai išmoko patys, be varovų, kliunkinti nuo virtuvės iki kareivių, ant nugaros nešdami bidonus su sriuba, vandeniu, džiūvėsiais, žemės maišus sutvirtinimams ir pan. Neišmanėliai juos apkraudavo bidonais po 75 kg, taigi 150 kg vienam asilui, kai veterinarai leido tik 42 kg (nes asilai niekaip nedemonstravo nuovargio).

Šunys

Vokiečių generalinis štabas šunis pradėjo naudoti nuo 1895 m. – kaip nešikus-vežikus ir sužeistųjų ieškotojus, nuo 1905 m. – kaip žinianešius, kūrėsi centrai, kuriuose dirbo daug savanorių šunininkų. Panašiai ir Austrijoje bei Belgijoje, kur šunys sanitarai dirbo nuo 1911 m., o šunys patrankų vežikai – nuo 1913 m., tais metais išmokyta 400 šunų. Prancūzijoje, nors šunininkai ir siūlė, tokie mokymai neorganizuoti. Tik vietine iniciatyva šunys mokyti 1914 m., kol 1915 m. įkurta nacionalinė organizacija, nors chaoso joje neišvengta iki pat 1917 m. Britanijoje buvo tikima, kad šunys yra sukurti ne darbui, bet kompanijai, draugystei, tad oficialiai britai šunis į darbą ėmė priiminėti tik 1918 m. lapkritį. Italai šunis darbino nuo 1912 m., bet tai buvo tik pavienės iniciatyvos.

Britai ir prancūzai benamius šunis gaudydavo ir bandė dresuoti arba žudydavo, jei tie pasirodydavo nedresuojami. Daug šunų pakliuvo į karą kaip rekvizicija, ypač belgų šunys su visais jų ūkyje naudotais vežimėliais būdavo pasisavinami vokiečių arba perkami. Prancūzai 1915 m. iš Kanados pirko 400 kinkomųjų Aliaskos malamutų. Aprašyta, kad malamutams didžiausią siaubą kėlė ne tiek kelionė laivu, kiek jau atvykus į uostą, kai jų narvai būdavo keliami iš laivo kranais – jie visi iš siaubo susisukdavo į kamuoliukus.

Britų šunys būdavo dresuojami žaidžiant ir stebint, kas jiems labiau patinka, visi naujokai pagal tai skirstomi į žinianešius, sargybinius ir pan. Prancūzai vertė šunis paklusti, iš karto pradėdavo nuo komandų: sėst, gult, neloti, nebijoti sprogimų – arba girdint juos nuolatos, arba sprogimo garsą susiejant su tuoj duosimu ėdalu.

Šunys žinianešiai

Britai: turi būti stiprus ryšys tarp šuns ir šeimininko, tada šuo atskiriamas nuo šeimininko ir siunčiamas į priešakines linijas, ten pririšamas. Kai reikia siųsti žinią, dokumentas įkišamas į antkaklį, šuo paleidžiamas ir bėga ieškoti mylimo šeimininko.

Vokiečiai: šuo turi du šeimininkus ir laksto nuo vieno prie kito, bet tik tarp paralelių postų. Niekada nekomunikuoja su nutolusiais į priekį postais, nes jei vienas šeimininkų žūva, šuo nebesupranta, kaip vykdyti misiją.

Prancūzai: mokydavo šunis eiti iš posto į postą naudodami dvi skirtingos spalvos medžiagos atraižas. Šuo, matydamas antrosios spalvos drabužį, suprasdavo, kad turi grįžti prie pirmojo, ir atvirkščiai. Šiuo atveju šuo neturi prisirišti prie šeimininko, jis įsimindavo kelią, kuriuo turi bėgti, o ne žmogų tam tikrais drabužiais.

Šuo žinianešys turėjo būti 2–5 metų, ramus, protingas, paklusnus, neutralios kailio spalvos, kad priešas nesuprastų, kieno šuo, ir jo nenušautų. Pradžioje kareiviai nesuprasdavo, kas čia per šunys, ir jiems trukdydavo siūlydami ėdesio, glostydami (greitai liovėsi). Toks šuo galėdavo 5 km nubėgti per 10 min. net per bombardavimus. Žinutės nebuvo koduojamos, nes nebuvo laiko jų atkoduoti! Po Pirmojo pasaulinio karo ši tarnyba visiškai išnyko.

Šunys sanitarai

Šunys sanitarai turėdavo išmokti atpažinti sužeistuosius pagal uniformos spalvas. Išmokdavo leisti pasiimti tvarsčių ar maisto iš dėklų ant jų nugarų, paskui paimdavo kepurę ir parnešdavo ją gydytojams kaip ženklą, paskui juos nuvesdavo prie sužeistojo. Net naktį tai darydavo puikiai. Geriausia, kad tokie šunys būtų tamsaus plauko, todėl kartais šunis nudažydavo. Tačiau 1915 m. su tuo buvo baigta, nes visų uniformos suvienodėjo, o kepures pakeitė metaliniai šalmai, – austrų šunys dar buvo mokomi paimti šalmą dantimis ir taip jį pasverti, bet būdas pasirodė nepatikimas dėl nedidelio svorių skirtumo, o ir šunų gebėjimai sveriant šalmus pasirodė ne tokie geri. Šunų sanitarų darbas truko neilgai dar ir dėl to, kad jie nespėdavo prijunkti prie dažnai besikeičiančių gydytojų, o ir ne visiems gydytojams šunys patinka, tad ilgainiui daugumas jų tapo benamiais valkatomis.

Nešuliniai ir kinkomieji šunys

Civilių palikti šunys sutikdavo už ėdalą nešti kareivių daiktus. Jie buvo negabūs kaip žinianešiai, sargai ar sanitarai, bet vadovaujami žmogaus gebėjo nešti krovinius. Aukštyn, kur net mulai neužlipa. Per purvynus, kur arkliai įklimptų. Diržas su kišenėmis ar balnas – ir jie neša 15–18 kg arba tempia vilkte 10–12 kg. Jie nešė sviedinius, granatas, šovinių juostas, dažnai tiesiog apvyniotas jiems aplink juosmenį. Eidavo vorele ir spausdavosi prie kits kito, jei išsigąsdavo.

Kinkomieji šunys buvo kinkomi po du. Pvz., 1914 m. belgų pėstininkų brigadoje 12 šunų tempė 6 „Maxim“ patrankas, 12 šunų – 6 amunicijos vežimėlius, dar 12 šunų – žmonių daiktus, taigi 75 kareiviams teko 36 šunys. Dvidešimt kilometrų jie tempė nesustodami, rugpjūčio karščiuose, be poilsio. Vokiečių šunys tempė net iki 80 kg sveriančias patrankas, vokiečiai gausino savo šunų kariuomenę gaudydami belgų šunis.

Šunys prisirišdavo prie šeimininkų. Du šunys perplukdė per upę plaukti nemokantį varovą. Po Marnos mūšio šuo sanitaras bėgo 150 km, kol rado savo mylimą felčerį. Ką ir kalbėti apie civilius – vienas terjeras, jo šeimininkui išvykus į karą, pabėgo iš namų Londone, nusekė sutiktus kareivius iki Viktorijos stoties, įlipo į traukinį, laivu kirto Lamanšą, nubėgo iki fronto, ieškojo savo šeimininko, o radęs šoko jam į glėbį.

Katės

Iš pradžių apleistos, valkataujančios katės išmoko slėptis nuo žiaurių kareivių, šaudančių jas tiesiog pramogai arba maistui (pasakojama, kad 1915 m. gegužę vienas būrys buvo įjunkęs suvalgyti iki trijų kačių per savaitę). Vėliau tokie žiaurumai buvo uždrausti, ir katės pačios ėmė artintis prie apkasų, sekdamos ten plūstančius graužikus, užuodusios žmonių maistą. Katės ieškodavo, kur pasislėpti, sušilti, tad pačios eidavo prie kareivių, glaustydavosi, guldavosi šalia, kareiviai susigraudindavo ir džiaugdavosi.

Katės – geriausiai kare prisitaikantys gyvūnai, ypač maži kačiukai, kurie kitokio pasaulio nė nematę. Priprasdavo prie šaudymų, įsikurdavo apkasuose, ten gindavo savo teritoriją, medžiodavo žiurkes, prisitaikydavo prie gyvūnų talismanų, niaudavosi su šunimis, miegodavo su žmonėmis. Kai kurios taip prisitaikydavo gyventi kare, kad likdavo lauke per apsišaudymus, jei sviediniai lėkdavo iš jų zonos, joms virš galvų, bet iškart slėpdavosi nuo priešo šūvių, išmokusios juos atskirti iš garso. Kartais priešininkai susitardavo nešaudyti į kates. „25 minutes per apšaudymą katė ramiai tupi lauke, o aš, felčeris, kurio darbas gelbėti sužeistuosius, kieno pusėje jie bebūtų, negaliu nė galvos iškišti“, – pasakojo vienas.

Pašto karveliai

Autorės nuotrauka

1914 m. pašto karvelių buvo pilna Belgija, nes balandžių lenktynės čia buvo nacionalinis sportas. Prancūzai ir vokiečiai juos naudojo nepasitikėdami telegrafu ir telefonu, bet britiškoje pusėje karvelių beveik nebuvo – britams labiau patiko telegrafas. Karo metais balandžių skaičius visur augo: vien vokiečių karvelių buvo nuo 20  000 1914 m. iki 44  000 1917 m., nes bombardavimai sunaikindavo bet kokią kitą komunikacijos rūšį. 1915 m. net britai „atsivertė“ į karvelininkus ir jų karo pabaigoje turėjo jau 22  000. Patys geriausi – belgų karveliai, ten jie buvo azartiškiausiai veisiami ir treniruojami. Ypač garsėjo antverpeniečiai – dideli, išvystyta krūtine, milžiniškais sparnais, energingi ir atsparūs – bei Lježo karveliai – mažučiai, ilgauodegiai, žvitrūs ir atkaklūs. Šie paukščiai nepatirdavo atsiskyrimo streso, nes buvo laikomi poromis, šeimomis, taip užtikrinant, kad visada sugrįš. Paimti karo tarnybon, jie jau nebemokyti, kaip įprasta, grįžti į lizdą. Jie turėjo priprasti prie naujų šeimininkų, kuriuos išmokdavo atpažinti iš veido, ir padėti mokyti tuos nieko nemokančius kareivius. Britų leitenantas pasakojo, kaip balandininkas mokė visą karininkų būrį, atvykusį į karvelides. Kaip ir kada balandį lesinti, kaip jį paleisti iš pintinės, kaip susukti ir pritvirtinti žinutę, kaip jam leisti išskristi. Demonstracijai buvo naudojamas pavargęs balandis. Kiekvienas agentas, sulaukęs savo eilės, imdavo vargšelį į ranką, kita ranka pritaisydavo žinutę ir perkeldavo į pintinę. Šios pamokos truko visą dieną ir paukštis taip susitaikė čiupinėjamas visos kohortos karininkų, kad visai nustojo judėjęs, turbūt supratęs, kad pasyvi gynyba čia tiks geriausiai.

Jaunučiai arba jau karo metu išsiritę karveliai mokėsi greičiau. Tik ėmę skraidyti, mokydavosi atpažinti šeimininką (anksčiau manyta, kad iš balso, bet dabar žinoma, kad jie įsimena veidus), lesti iš jo rankos, reguliariai ilsėtis. Mažiau gabūs būdavo paaukojami. Visi kiti galėjo veistis, sukti lizdus, auginti mažylius, nes balandžiai yra ne tik monogamiški, bet ir labai rūpestingi, mylintys tėvai. Užtat atskirti nuo šeimos patinai mokėsi grįžti pas saviškius vis iš toliau ir toliau, dažniau dieną, bet gabesni skrisdavo ir naktį. Ramiu laiku jie skrenda 60 km/h greičiu ilgas distancijas ir daug greičiau – trumpas. Galėdavo pakilti į 250 m aukštį, taip išvengdami artilerijos dūmų (mat kai karšta, paukščiai kvėpuoja prasižioję, taip prisiryja dūmų ir vemia).

Skaičiau istoriją apie du britų balandžius, kurie skrido tokie pavargę ir šlapi, kad nukrito į niekieno žemę nebepajėgdami skristi, bet vis tiek ėjo pėsčiomis link tikslo. (Ir buvo priešo nušauti ir nebenunešė laiškų.) Nuo 1916 m. jie būdavo mėtomi su parašiutais į apsuptas teritorijas. Koks siaubas paukščiui kristi ir negalėti mojuoti sparnais. Kiti nešiodavo ne tik paštą – iš pradžių kuprinytėse ant kaklo, vėliau metalo kapsulėse ant kojų, bet ir automatiškai valdomus fotoaparatus – šitaip kai kurie tarnaudavo kaip šnipai, „infiltruodamiesi“ į priešo teritoriją, todėl to vengiant tose zonose net buvo draudžiama balandžius veisti civiliams.

Talismanai

Turbūt pastebėjote, kad mano pasakojime gyvūnai vis smulkėja? Labai norėjau papasakoti ir apie žiurkes, peles, blusas, utėles (organizuojamas jų lenktynes) ir musių lervas (šitos irgi tarnaudavo karo medikams, suėsdamos žaizdų pūlius ir taip jas išvalydamos), bet laikas baigiasi, tad dar greitai – apie gyvūnus talismanus. Dauguma būrių turėjo savo gyvuosius talismanus, tad vežėsi juos ir į karą. O jų buvo visokių: airių paršelis laive, gaidys, Kašmyro ožys, šimpanzė Dunny, liūtukas Poilu, antilopė Nancy iš Afrikos, meškučiai iš Kanados, kengūros iš Australijos. Ir jais buvo labai rūpinamasi. Šimpanzė buvo rengiama europietiškais drabužiais, kad nesušaltų, paršelis stiprindavosi apelsinais, ožka dėvėjo šiaudinę skrybėlę nuo saulės, o liūtukas buvo šeriamas kritusių arklių mėsa. Jie dalyvaudavo ir mūšiuose. Antilopės ragas buvo nulaužtas skeveldros, ožka stoviniuodavo šalia artileristų šiems dirbant, liūtukas vaikštinėdavo apkasuose prie Ipro. Yra liudijimų, kad šis liūtas nežinantiems yra pasirodęs kaip haliucinacija. Kaip karo nuovargio iškamuotai sąmonei patikėti, kad apkasuose sutiktas liūtas – tikras? Deja, pasikeitus valdžiai jis pirmas buvo išsiųstas į zoologijos sodą, karui dar nepasibaigus.

Pagal Érico Baratay studiją Bêtes des tranchées. Des vécus oubliés (2017) parengtas pranešimas skaitytas tarptautiniame šiuolaikinės literatūros forume „Šiaurės vasara“, rugpjūčio 19–21 vykusiame Biržų krašto muziejuje „Sėla“

(Fragmentai. Esė skaityta literatūros forume „Šiaurės vasara. Paauglystė“ 2021 m. rugpjūčio 14 d.)

Tūkstantis devyni šimtai septyniasdešimt aštuntųjų vasarą dar negaliu žinoti, kas vyksta mano paaugliškose smegenyse, ypač – prefrontalinėje smegenų žievėje: sparčiai retinamos neuronų sinapsės, pagal visiems paaugliams skirtą kūno programą paliekant tik tas jungtis, kurios naudojamos dažniausiai. Turbūt turėtume neabejoti: kartu su redaguojančiomis sinapsėmis nebelieka ir naivaus, vaikiško noro klausinėti, ir skaidrių klausiamųjų kalbos formuluočių, kartais – ir paprasčiausios logikos. Juk žmonių kultūroje logikos vietą labai dažnai užima mitai ir iš kartos į kartą perduodami šablonai.

●

Visai neseniai, šių metų rugpjūčio pradžioje, dvi Didžiosios Britanijos kriminologijos mokslininkės, Serena Wright ir Susie Hulley, paskelbė straipsnį, kuriame tvirtina, kad jauniems, iki 26 metų amžiaus, žmonėms skiriamos ilgalaikės, daugiau kaip 15 metų trunkančios bausmės yra viso labo populistinės – masių iliuziniams lūkesčiams patenkinti ir tariamai jų saugumui užtikrinti. Jos remiasi statistika: jaunuolių iki 25 metų, nuteistų iki gyvos galvos ir mažiausiai 15 metų kalėjimo, Anglijoje ir Velse nuo 2013 iki 2020 metų padaugėjo daugiau nei 50 procentų – nuo 917 iki 1  394 asmenų. Tačiau tyrimai atskleidžia, kad tokios bausmės nėra veiksmingos, o svarbiausia – jos skiriamos, visiškai neatsižvelgiant į naujausius vystymosi psichologijos pokyčius, kurie rodo, kad nederėtų jaunesnius nei 25 metų asmenis laikyti atsakingais už tokią pačią moralinę, emocinę ir pažintinę elgseną kaip kad žmones, sulaukusius 26 metų ar vyresnius. Tai pagrindžia ir neurobiologijos mokslas.

Jei tikėtume šia mokslininkių argumentacija, turėtume manyti, kad paauglystė, arba vadinamoji nebranda, trunka apie trečdalį žmogaus gyvenimo. Netgi jei pasipuošei savo socialinio tinklo paskyrą magistro diplomo nuotrauka, tai dar nereiškia, kad tavo galvoje – visiškai subrendusios, o ne paaugliškos smegenys.

●

Būdama dvylikos jau turėjau senelių dovanotoje knygoje įrašytą palinkėjimą tapti poete, buvau susikūrusi ir klasės auklėtojai pateikusi savo pačios modelį tapti eilėraščius rašančia mokslininke tyrėja, tačiau nuo šeštos iki devintos klasės nuo viso to smarkiai nutolau. Visiems grožintis ambicingomis mano svajonėmis ūmai perpratau savo vizijų oportunizmą, kažkokį netyrą, klastingą, išdavikišką prisitaikymą prie kitų žmonių lūkesčių. Atrodė vis labiau bjauru ir nedora viena sakyti, o kita galvoti. Kitiems kartodavau išmoktas formules, o protas atrasdavo vis naujų galimybių gyventi kitaip, skaidriau, maniausi užčiuopianti vis teisingesnį teisingumą. Vieną dieną toks susidvejinimas turėjo liautis. Įtikėjau esanti verta tapatybės be drumzlių.

Devintoje klasėje, uždavus temą apie savo svajonių profesiją, parašiau, kad norėčiau būti karvių melžėja. Vizija buvo paremta nuoširdžia patirtimi, basomis maknojant po mėšlą fermoje. Patirtis buvo išbandyta idealistiniu, aistringu paauglišku solidarumu su man draugystę palaikiusia Nausėdžių kaimo mergaite. Keistu būdu suvokiau aptikusi to paprasto vaiko skaistumą, kurį slapčia beveik garbinau, podraug kaltindama save už tai, kas vyko mano galvoje ir kūne, už erotines vizijas ir panašius dalykus, kurie, kaip man atrodė, apstojo tik mane vieną, dvejopą gyvenimą gyvenančią pabaisą. Kaip ir „Lenkiškuose prisiminimuose“ kaimo berniukams simpatizuojantis jaunasis Witoldas Gombrowiczius, mačiau, kad net nosį čia, kaime, vaikai krapšto kažkaip gražiai ir nekaltai. Kiekvienas judesys čia buvo savo vietoje, jokio pertekliaus, jokios pozos: „Jie nebuvo karikatūriški! Paprasti ir nuoširdūs. Kažkokie tikri. Kiekvienas jų žodis skambėjo deramai – negalėjau suprasti, kaip čia yra, kad kultūra, išsilavinimas, auklėjimas klastoja žmogų, o analfabetizmas duoda tokių puikių rezultatų.“

Nė kiek neabejojau savo draugės kaimietės pranašumais. Mano spuoguotis linkusi kakta, kaip tada maniau, išduodanti mano vidinę nešvarą, nė iš tolo neprilygo tos mergaitės veido šviesai ar skruostų skaistumui. Jos nedidelės basos pėdutės patikimai ir jaukiai žengė žvyrkelio akmenukais arba ražienomis. Jos rankose šakės, skirtos galvijų pakratui fermoje išdrabstyti, taip užtikrintai nardė tarp jautukų kanopų ir mėšlinų uodegų! Kuo nuoširdžiausiai savo draugę mėgdžiojau – pėdinau basomis keliukais ir lauko takeliais, pratinausi prie ražienų ir amoniaku prakvipusio fermos oro, prie galvijų mėšlo ar durpių pakrato kojų tarpupirščiuose. Negana to, norėjau savo draugę dar ir pranokti, gviešdamasi daugiau. Bandydavau atpažinti kiekvieno jautuko individualybę – pagal snukio ir ragų formą, akių padėtį ir įkypumą, kailio spalvą, raumenų struktūrą, liežuvio ilgį ir šiurkštumą, kai dažnas jų, dalijant pašarą, bandydavo pasiekti mano rankos. Man užteko proto bei naivumo pamatyti, kad atsispyrus nuo pradinio kaimiško šventumo taško būtų kur judėti tolyn, stiebtis aukštyn. Kaimiško gyvenimo vizijoje nieko nebuvo per ankšta, per seklu ar per žema. Vėrėsi man vienai suvokiama begalybė, buvau ją įsimylėjusi.

●

Tai, kad jau paauglystės metais mano burna buvo pilna plombuotų dantų, kakta spuoguota ir kad kentėjau nuo pleiskanų bei pasibaisėtinų jų pėdsakų ant tamsios mokyklinės uniformos, man buvo gyvas liudijimas, jog mano kūnas yra pagedęs ir neperspektyvus daiktas. Globaliai didėjančios ir pasaulį naikinančios žmonių populiacijos fone buvo neįsivaizduojama, kad norėčiau turėti vaikų ar pripažinčiau sau tokią teisę – didinti visapusiškai nekokybiškų ir nedorų žmonių skaičių, platinti niekam tikusią genetinę medžiagą. Vienintelė galima ir teisinga elgsena, mano požiūriu, buvo įsivaikinti pamestinuką ar kitą vaikų namuose auginamą vaikelį, bandant suteikti džiaugsmo ir meilės jau esamam savo populiacijos atstovui. Toks gyvybinės energijos ar iš manęs kylančio gėrio paskirstymas man atrodė racionalus, logiškas ir gražus.

●

Anot W. Gombrowicziaus, žmogus tiesiog pasmerktas nenatūralumui arba dirbtinumui. Betgi kai sakome „pasmerktas“ ir jei tai darome rimtai, užprogramuojame save mažų mažiausiai nepasitenkinimo jausenai ar grimasai, jei tik ne sielvartui ir ilgesiui nesamo pasaulio, kuriame galėtume gyventi visapusiškai nuogi, be kaukių, jausdami savo esmės ir išraiškos vienovę. Tad gal ištarą apie pasmerktumą galėtume perrašyti, tardami, kad tai tiesiog mūsų pašaukimas: esame pašaukti būti aktoriais, tad galbūt mums tiesiog reikėtų užsiimti vaidmenų tobulinimu ir vietoj įtartino dirbtinumo jausmo galėtume kalbėti apie aktorystės meistrystę, grožį, taurumą, spindesį?

Dar būdama vaikas, po truputį ėmiau suvokti, kad dirbtinumas nėra vien našta ar neskaidrumo išgyvenimas. Įžvelgiau jo, nelyginant kokios technologijos, naudą ir savotišką malonumą, ypač tais atvejais, kai dirbtinumas sutapdavo su žaidimu. Ankstyvosios paauglystės metais, išsinėrusi iš man primestos ir mano nuoširdžiai priimtos būsimosios poetės tapatybės, o sykiu pajutusi savo rašomų tekstų galią, rašymą paverčiau savo fantazijų įgyvendinimo priemone. Tai buvo laiškai, ir ne bet kokie. Nepamirškime, kad augau laikais, kai buvome skatinami rašyti laiškus, ir aš labai noriai tai dariau. Mano laiškai skriedavo į Nausėdžių ir Klausučių kaimus Biržų rajone – ten turėjau draugių ir mielą tetą, rašydavau laiškus ir Biržuose gyvenantiems seneliams. Šeštoje klasėje ėmiausi rašyti laiškus savo įsižiūrėtam klasės vaikinukui. Iš pradžių susižinojau jo namų adresą ir įmečiau laišką į jo pašto dėžutę. Vėliau pašto dėžutę pakeitė betoninė plytelė pusiaukelėje tarp mūsų namų. Pakėlęs šią plytelę jis galėjo rasti lūpdažio dėžutę, joje tarsi kiaušinio kevale buvo paslėptas mano laiškas. Atsakyti man – pagal mano sumanymą – jis turėjo panašiu būdu.

Betoninė plytelė gulėjo ties daugiabučio kampu, o žmonių srautas ten paprastai būdavo nedidelis. Kodėl man prireikė tokio savotiško pašto? Laiškus savo simpatijai rašiau anonimiškai, pasisakiau tik, kad mokomės toje pačioje klasėje. Mano laiškų turinys buvo visiškai nykus. Jokių meilės prisipažinimų – meilę liudijo tik pats laiškų faktas. Dar pamenu, kad raginau savo simpatiją pavyzdingiau mokytis ir nevaikščioti susikišus rankų į kelnių kišenes: man kažkodėl atrodydavo, kad tai ne tik negražu, bet ir visiškai nedera su tais švelniais virpesiais, kuriuos manyje kelia vaikinukas. Tai netiko, mano manymu, ir prie jo didžiulių mėlynų akių ilgomis blakstienomis, kurios atrodė tokios nekaltos. Rankos kelnių kišenėse tuo metu reiškė tam tikrą kietumą, maištą, nes toks veiksmas prieštaravo mokinio elgesio taisyklėms. Keletas klasės kietuolių, lyderių tų taisyklių tyčia nepaisė, o mano simpatija, mano supratimu, visiškai nebuvo panašus į jokį kietuolį, tad tą jo elgseną suvokiau kaip paiką beždžioniavimą, buvimą ne savimi, ir kažkaip labai jau norėjosi tą, kaip man atrodė, jo klaidą ištaisyti. Tarsi atkūrusi teisingumą savo simpatiją būčiau pradėjusi mylėti dar labiau ir dar labiau eksploatavusi savo paaugliškas erotines fantazijas. Deja, ši mano pastanga rezultatų nedavė. Jis beždžioniavo kaip beždžioniavęs.

Kita vertus tai, kad vaikinukas man pakluso ir kurį laiką rašė man laiškus bei nevykusiai sugrūsdavo juos į lūpdažio dėžutę, man atrodė abejotinas laimėjimas. Ypač nusivyliau, kad jam neatėjo į galvą sugalvoti savo sąlygas, pavyzdžiui, parinkti kitą dėžutę ar kitą betoninę plytelę kitoje vietoje. Net popierių laiškams jis pasirinkdavo tokį patį – liniuotą, o kadangi maniškis sąsiuvinio lapas turėjo išspausdintas paraštes, o jo tokių raudonų linijų neturėjo, tai paraštes nusibrėždavo pats. Pamenu, kaip sykį paprašiau, kad paėmęs ar padėjęs laišką duotų ženklą – per istorijos pamoką padėtų prie savo suolo ant palangės knygą ar sąsiuvinį. Jo knyga pragulėjo visą pamoką, o aš, visa nuo jaudulio sukaitusi ir išsiblaškiusi, vėlgi negalėjau susivokti: patinka man tai ar ne, kad žmogus taip stropiai vykdo mano nurodymus. Svajonių jaunikaitis ėmė virsti kažin kokia lėle, ir jau pasimatė ženklų, kad imu nuobodžiauti. Realybės vertė sumažėjo. Mano fantazijos pasirodė turtingesnės už tikrovę. Rašydama pirmąjį laišką buvau prisigalvojusi aibes scenarijų, kaip visa tai galėtų baigtis. Paaiškėjo, kad visi tie scenarijai pasmerkti dėl riboto tikrovės potencialo. Ar ne taip tampama rašytoju, o gal šitaip išeinama iš proto? Arba išsivysto priklausomybė nuo interneto, kompiuterinių žaidimų, socialinių tinklų, politikavimo, žiniasklaidos ir viso kito, kas iš esmės yra žaidimas arba dirbtinė tikrovė?

Šiaip ar taip, viskas vyko taip, kaip ir turėjo vykti pagal žmogui skirtą pasmerkimą dirbtinumui. O mano sumanymas rašyti anoniminius laiškus tik patvirtino tokio dirbtinumo poreikį ir galimybes – su tais anoniminiais laiškais, galima sakyti, buvau tikra virtualybėn panirusio dabartinio paauglio pirmtakė. Juolab kad tokie laiškai nebuvo paskutiniai – po kokių metų ar dvejų rašiau laiškus jau kitam vaikinui, šįsyk ne mano, bet draugės įsižiūrėtam, neva bandydama tarpininkauti, tačiau pamažu vis labiau įsitraukdama ir kaisdama pati. Vaikinukas, į kurį iki tol nekreipiau dėmesio, ūmai atsidūrė mano dėmesio centre, darėsi vis įdomesnis ir patrauklesnis, o aš išgyvenau vis didesnį sąmyšį ir vidinę nešvarą: kaip taip galėtų būti, kad esu įsimylėjusi ne vieną, o kelis vienu metu. Negana to, ėmiau labai rimtai fantazuoti, kaip galėčiau pereiti į kitą vaidinimo etapą – galbūt pavyktų tą draugės simpatiją pakviesti susitikti gyvai, tik ar nereikėtų man pasisiūdinti kokios nors kaukės. Vis dar nejutau jokio noro pasirodyti. Nebent miglotą viltį, kad įvyks koks nors stebuklas ir paaiškės, jog nesu tokia pabaisa, kokia sau pati atrodžiau. Regis, netgi buvau pradėjusi kurti kaukės modelį. Tapau vaidinimo režisiere – vaidybos, kuri mane taip vargino, iniciatore ir puoselėtoja. Galbūt tai reiškė, kad virstu labiau žmogumi, nei buvau juo anksčiau.

Ar mano paauglystė buvo vien tik varginantis vaidinimas? Kaip nuoširdžiausią būseną prisimenu akimirkas, kai eidavau šerti Panevėžio turgaus sarginių šunų, kurie atrodė tokie vieniši ir apleisti prie savo palaikių būdų, su purvyne besivoliojančiomis apskretusiomis skardinėmis ir dubenėliais maistui. Kai į kaimą atidavėme savo bute paaugintą kalytę, kuri viena niekaip nepabūdavo nekaukusi ir necypusi, radusi ją vienkiemyje prie būdos plikai antkaklio nutrintu kaklu išsiverkiau balsu. Išsiraudojau, kaip man atrodė, ne vien dėl šuns padėties, o dėl visų pasaulio skausmų ir bėdų – pasaulio, kuriame man teko nelaimė atsidurti. Verksmas nebuvo gydantis, nes visos aplinkybės jau buvo daugybę sykių patvirtinusios, kad tiek mano, tiek viso pasaulio padėtis yra perdėm prasta. O gal beviltiška?

Kai mano tėvai išsiskyrė ir kai tėvas pradėjo gyventi atskirai, mūsų bėdos nesibaigė. Kaip ir iki tol, jam apsvaigus nuo alkoholio, tapdavome jo psichologinių atakų taikiniu. Jis ateidavo prie mūsų buto durų, iš jo girtos burnos byrėdavo žodžiai, priskiriami intymioms teritorijoms, o galiausiai tapdavo vis panašesni į nešvankybes, jos skambėdavo per visą laiptinę. Išgyvenau gėdą, skausmą, iš ten atėjo rimtos abejonės, ar tikrai norėčiau būti poete. Save poetu vadinantis tėvas vertė iš mano pasaulio vyti lauk viską, kas bent kiek panašu į poeziją. Skaitydama mokyklinėse literatūros chrestomatijose eilėraščius, stengiausi juose rasti ką nors, kas atrodytų nesąmonė, absurdas ar beskonybė. Metaforos skambėjo tarsi melai ir beprasmiai žaidimai, o visa poezija atrodė kaip balastas, tik dar labiau nutolinantis žmogų nuo kito žmogaus ir jo bėdų. Poezija buvo skausmo priedanga, po kuria skausmas ne tik nemenko, bet dar labiau augo. Manau, tai buvo vienas iš motyvų, kodėl su bjauria spalva piešiančiu flomasteriu apipiešiau rašytojų portretus vadovėlyje, tik ir laukdama, ką gi man pasakys literatūros mokytoja. Buvo smalsu, kaip ji reaguos, kai geriausiai klasėje rašinėlius rašanti mokinė elgiasi taip nepagarbiai, niokodama knygas ir rašytojų atvaizdus. Vadovėlis buvo mano nuosavybė, ir mokytoja greičiausiai tarė, kad tai, ką darau, neatrodo nei gražu, nei gerai. Kaip ir daugeliu kitų panašių atvejų, nebuvo paaiškinta, kodėl taip daryti netinka, nes juk suaugusiųjų taisyklės tėra jokiais aukštesniais motyvais ar autoritetais neparemta savivalė. Mėgavausi mokytojos bejėgiškumu: man sudrausminti ji nerado nei mokinio elgesį reguliuojančios taisyklės, nei kokio nors autoritetingo argumento, kuris galėtų tapti mokymo turinio dalimi.

Dabar, svarstydama visas galimas tokio elgesio priežastis, manau, kad tai buvo dar ir kerštas mokytojai. Niekaip negalėjau atleisti jai už tai, kad nesusitvarko su klase, kad jos pamokos neįdomios ir kad nepajėgia užmegzti asmeniško ryšio su mokiniais, skirtingai nei prieš ją dirbusi į pensiją išleista mano numylėta mokytoja. Mintyse tai nevykėlei linkėdavau kuo greičiau suprasti, kad mokykla nėra jos pašaukimo ir darbo vieta. O savo literatūrinius gebėjimus kreipiau praktiškesne kryptimi – naudojau juos ten, kur jie galėjo turėti poveikį. Sukūriau istoriją apie tai, kad mano mama turi draugą, už kurio galbūt ruošiasi ištekėti. Šią istoriją papasakojau tėvui, kai jis mūsų namuose apsilankė blaivas. Ar bijojau, kad jis gali pas mus sugrįžti? Tikėjausi, kad nustos skaityti girtas paskaitas už durų, visiems kaimynams girdint? Nemanau, kad labai smarkiai galvojau apie pasekmes: tariamo mamos draugo tema netrukus nuskambėjo jo laiptinės pamoksluose. Tai man buvo skaudžiai malonu: mano sukurta istorija tapo gyvenimo dalimi. Galbūt nesąmoningai suvokiau ar sau pasitvirtinau, kad galbūt esu meilės vaikas, nepaisant nieko. Kita vertus, ne mažiau saldu buvo panaudoti literatūros ar išmonės įrankį prieš asmenį, kuris taip garbino literatūrą ir idealizavo kai kuriuos rašytojus. Negana to, kaip vėliau paaiškėjo, ir pats prisigalvodavo tariamų istorijų panašiais tikslais kaip ir aš. Buvo susikūręs sau tariamą kitą savo vaiką, sūnų Kaziuką, kuris neva auga kažkur Rusijos platybėse. Kadangi nebuvau savo tėvo išsvajotasis sūnus, išgalvotas Kaziukas buvo jo prarasta brangenybė, kurios jis negali pamiršti ir kuri patiekiama kaip kai kas gerokai geresnio nei tai, ką jis turi šalia savęs. Mano išgalvotas „mamos draugas“ buvo mano kerštas ir už tą Kaziuką.

Mano sakytinė literatūra, mano pasididžiavimui, turėjo tokį stiprų rezonansą, kad netrukus mama gavo tėvo laišką, kur jis aprašė tokios neva vėlyvos senstančių žmonių meilės bjaurastį, kai raukšlėta ranka grabinėjasi po senstantį moters kūną. Mano mamai tuo metu buvo vos trisdešimt septyneri ar trisdešimt aštuoneri metai. Aš pati tuo metu vis dar tikėjau, kad ji ne tik susiras jos vertą vyrą, bet ir pagimdys man brolį ar seserį pagal savo mamos, mano bobutės, pavyzdį – ji mano mamos susilaukė, būdama keturiasdešimties. Ši paaugliška svajonė buvo dar viena mano gyvosios, gyvenimą veikiančios literatūros forma. Žūtbūt troškau kokių nors naujovių, naujų įspūdžių. Tikėjau, kad tai galėtų atnešti nauja mamos santuoka, kurios taip ir nesulaukiau.

Atsigręždama į savo paauglystės metus, dažniausiai painiojuosi. Prisiminimai sugrąžina į vidinius prieštaravimus ir anų laikų painiavą. Kartais šį brendimo ar saviredagavimosi laikotarpį sieju su vaikiškos laisvės likučiais ir tada ilgiuosi anų dienų taip, kaip ilgimasi laisvės ir grožio. Vis dėlto neįmanoma pamiršti tos nuolatinės įtampos tarp savęs ir pasaulio, kuri buvo tokia kankinanti. Diena iš dienos atsitrenkdavau į kitų sustatytas sienas, mano pačios augimo bjaurastį atspindinčius veidrodžius, žengdavau nuoga ir basa dygiais ir įkaitintais paviršiais. Nuoga, nes apmauta netobulomis, pigiomis, smunkančiomis pėdkelnėmis, apauta nepatogiais ir nepatvariais, beveik netinkamais avėti batais. Raudoni aukštakulniai, įsigyti batų siuvykloje, rankų darbo. Su jais slidinėdama tipendavau banguotu Panevėžio Lenino aikštės grindiniu, puikiai suvokdama, kaip šlykščiai tokie judesiai sudarko tai, ką būčiau norėjusi pavadinti normalia išvaizda ar normalia eisena. Iš kažkur brangiai gautos aukštakulnės basutės per abiturientų išleistuvių pokylį nutrynė pirštus, įsiskaudo padai, o ir pačios basutės, atrodė, tuoj tuoj perlūš per padą pusiau, nutrūks jų ploni dirželiai. Vien dėl to gyvenimas atrodė nepakeliamas, verčiantis gręžtis į dienas, kai basomis šlepsėjau po jaučių fermą ar lietingomis, drėgnomis ir vėsiomis vasaros dienomis pagal tetos ir dėdės pavyzdį jaukiai mūvėdavau dvejas pilkas vilnones kojines ir kaliošus. Būtinybė būti gražiai ar „normaliai“ pagal kažkieno sugalvotas taisykles atrodė bjaurus kalėjimas. Tai, ką mano bendraamžiai vertino kaip maištą, man buvo panašu į kitą šiek tiek modifikuotą nelaisvę, kur galiojo prievolė būti kažkuo kitu, o ne savimi. Nė viena iš šalies primesta žmonių sumanyta taisyklė, įskaitant ir paauglių gyvenimo taisykles, neatrodė šventa ar išmintinga. Prisitaikydavau tik dėl to, kad nesijaučiau tiek stipri maištauti viena prieš visą pasaulį. Tikriausiai buvau siaubingai vieniša. Visa laimė, kad ne iki galo suvokiau savo padėties siaubingumą.

●

Kaip dabar prisimenu keistą anų dienų saldumą ir kažin kokį pojūtį, kad štai štai rasis kažkas nauja, įvyks lūžis, atsivers kita realybė. Kai mane aštuoniolikametę apšvarino troleibuse Vilniuje ir kai likau be piniginės, pinigų ir bilieto į Panevėžį, su kokiu įkvėpimu panirau į pradėtą skaityti Stendhalio „Raudona ir juoda“, kaip viena po kitos tarsi kokios paslaptingos gėlės skleidėsi romano eilutės! Belieka spėlioti, ar skaitomame tekste iš tikrųjų buvo tiek visokio gėrio ir grožio, ar jį tiesiog išsigalvojau.

Kita vertus, jaučiau savyje kažin kokią brangenybę. Šiandien tai pavadinčiau teisybės pojūčiu. Be abejonės, šis pojūtis buvo paremtas naivumu, kuris yra puikus tuo, kad apsaugo mus nuo suvokimo, jog veikiame ne taip, kaip reikia. Iš tiesų žinių stoka yra jaunystės pranašumas, neleidžiantis jaustis ir veikti taip, kaip veikia visažiniai ekspertai. Neišmanymas yra puikus kūrybinis užtaisas. Manau, kaip tik tai man padėjo laikytis savo susikurtų tiesos ir teisingumo tarsi kokio šiaudo, kuris tikriausiai mane ir gelbėjo nuo prapulties – augimo grožis ir bjaurastis įgijo tam tikrą struktūrą ir kryptį. Ar ne panašiai buvo kuriama mano kartai įtakos turėjusi literatūra ar kitoks menas – palaikant įtampą tarp esamo ir galimo ar to, ko trokštame, ilgimės?

Kaip yra tvirtinęs Paulis Valéry, neigimas yra neišvengiamas poetinės kalbos įsipareigojimas. Poezijoje ir didžiąja dalimi klasikinėje grožinėje literatūroje dalykai atskleidžiami kita kalba ir kitu lygmeniu, kur konformizmas ar kolaboravimas su „savaime suprantamais“ dalykais tiesiog privalo likti užribyje. Anot filosofo Herberto Marcusės, per literatūrą tikrovė „atskleidžia tiesą apie save, liaujasi kalbėjusi melo, nežinojimo ir paklusnumo kalba. Grožinė literatūra vadina faktus tikraisiais vardais ir jų viešpatavimas žlunga, grožinė literatūra griauna kasdienį patyrimą ir parodo, kad jis yra iškreiptas ir netikras. Ir vėl: argi ne panašiai skamba vidinis paauglio balsas? Kad ir kaip jis išsakomas – žargonu ar keiksmais, kad ir kokia muzika įgarsinamas ar vizualizuojamas savo stiliumi, o gal paverčiamas buku maištu, destrukcija – jis yra protestas prieš paaugliui akivaizdžią norminę kultūrą plačiąja prasme, kuri jam atrodo abejotina, apgailėtina, o galbūt beprotiška. Juk, anot to paties H. Marcusės, „visuotinė beprotybė pateisina atskiras beprotybes ir paverčia nusikaltimus žmonijai racionalia veikla“.

●

Žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, anų dienų augimo grožis ir bjaurastis ir visi tie augliai, kurių nebuvo, man atrodo kaip brangenybės. Betgi ar visa tai esu praradusi? Ar, tarkime, visi šie narciziški prisiminimai nėra kaip tik tų brangenybių čiupinėjimas, varstant atminties dėžutę? W. Gombrowiczius teigia, kad „žmogus nemėgsta brandos – jis teikia pirmenybę savo jaunystei“, ir čia pat cituoja Bruno Schulzą: „Mūsų nebrandumas yra suraišiotas tūkstančiais mazgų, apraizgytas tūkstančiais atavizmų su tuo antraeiliu formų rinkiniu, su ta antrarūše kultūra. Tuo metu, kai, prisidengę oficialiomis formomis, lenkiame galvas prieš aukštesniąsias, sublimuotas vertybes, tikrasis mūsų gyvenimas – neoficialus, nesankcionuotas – teka ta purvina sfera, o jos emocinė energija yra šimtąkart galingesnė už tąją, kuria disponuoja plonas oficialumo sluoksnelis.“

Savo romaną „Ferdydurkė“ W. Gombrowiczius vadina knyga apie nebrandumą, aiškindamas, kad „žmogus negali savęs išreikšti ne tik todėl, kad kiti jį iškraipo, – negali pirmiausia todėl, kad išreiškimui tinka tik tai, kas mumyse surikiuota, subrendę, o visa kita, tai yra būtent mūsų nesubrendimas, yra tylėjimas. Dėl to forma mums visuomet bus kompromituojantis daiktas – forma mus žemina. Ir nesunku pastebėti, kaip, pavyzdžiui, visi mūsų kultūros laimėjimai, atsiradę tą nebrandumą slepiant ir esantys triūso vaisiai žmonių, besistengiančių pasiekti reikiamą lygį, žmonių, kurie tik iš pažiūros yra išmintis, autoritetas, gelmė, atsakomybė (nutylint kitą medalio pusę, negalint jos atskleisti), kaip visi tie mūsų menai, filosofijos, dorovė kompromituoja mus, nes perauga ir būdami brandesni nei mes stumia mus į kažkokį pakartotinį suvaikėjimą. Vidujai mes negalime prilygti savo kultūrai – tai faktas, į kurį iki šiol nebuvo pakankamai atsižvelgta, tačiau būtent jis lemia mūsų „kultūrinio gyvenimo“ tonaciją. Sielos gelmėse esame amžini pienburniai.“

Iš tiesų: argi neatrodome pienburniai savo socialinių tinklų paskyrose su savo šuniukais ir kačiukais, grybų krepšeliais, virtuvės vaizdais ar asmenukių pozomis? Bet juk mes tokie esame, o ne atrodome.

Kai 2018 m. pasirodė jaunos airių rašytojos Sally Rooney knyga „Normalūs žmonės“ (Normal people; liet. 2019, vertė Viktorija Uzėlaitė, išleido „Alma littera“), ji sukėlė didžiulį triukšmą, visų pirma literatų ir intelektualų aplinkoje. Knygą skaitė tiesiog visi ir visi ją gyrė, pradedant dainininke Taylor Swift ir baigiant aktore Sarah Jessica Parker: dviem megainfluencerėmis, šiuolaikinio populiariojo feminizmo ikonomis, ką ir kalbėti apie Leną Dunham, serialo apie niujorkietes merginas, taip ir pavadinto – „Merginos“ (Girls), autorę, kuri ir pati iš esmės rašo apie tą patį, ką ir Sally Rooney. „Normalūs žmonės“ turėjo dar didesnį pasisekimą negu tos pačios rašytojos 2017 m. debiutinė knyga „Pokalbiai su draugais“ (Conversations with Friends, kurios (dar?) neturime išverstos į lietuvių kalbą). Iš esmės abiejose knygose kalbama apie tą patį: apie artimus žmonių santykius ir kaip tie santykiai juos formuoja. Rodytųsi, nieko čia revoliucingai naujo, trys ketvirtadaliai knygų yra apie žmonių santykius (likusio ketvirtadalio turbūt nė neverta skaityti), tai iš kur tas ažiotažas? Vienas iš galimų paaiškinimų būtų autorės stilius, turbūt ne jos sukurtas, bet tikrai jos išpopuliarintas personažų tiesioginės kalbos suliejimas su pasakojimu, darantis net vizualų įspūdį. Veikėjų dialogai neišskiriami skyrybos ženklais, juos skaitai tarsi bendrą teksto dalį ir tai sukuria tankumo, vientisumo, o kartu, kur reikia, painumo ir net tvankumo įspūdį, tarsi tai, ką personažai kalba ir ką jie daro, būtų lygiai tas pats (ir taip yra iš tiesų).

Su tuo susijęs antras Rooney knygų ypatumas, turbūt net ryškiau matomas pirmojoje knygoje: atvirai intelektualus tonas, ypač išryškėjantis vėl tuose pačiuose veikėjų dialoguose, kurie vyksta ir gyvai, ir įvairiais būdais susirašinėjant. „Pokalbius su draugais“ vienoje recenzijoje radau pavadintus „naujo tipo romanu apie neištikimybę“, ir tikrai, neištikimybė kaip siužeto ašis čia vaizduojama ne visai įprastai. Pagrindinė romano herojė – dvidešimties su trupučiu Frensė ir jos draugė Bobė; prieš kurį laiką merginas, kurios anksčiau mokėsi vienoje (vienuolyno) mokykloje, siejo meilės ryšys, bet paskui jis virto draugyste. Bobė ryški, ekstravagantiška, originalių pažiūrų, nebijanti šokiruoti; Frensė ramesnė, tylesnė, besišypsanti – kaip pati tiksliai apie save sako: „Aš visad labiau patikdavau mamoms.“ Merginos dalyvauja įvairiuose renginiuose, kuriuose skaitoma poezija, ir joms gana gerai sekasi; siužetas prasideda tuo, kad viename vakarėlyje jos susipažįsta su vyresne, trisdešimt peržengusia pora – Melisa ir Niku. Šie irgi laisvieji kūrėjai, tik jau geriau įsitvirtinę tame pasaulyje, į kurį siekia patekti Frensė ir Bobė, be to, kaip įsitikina po jų namą paklaidžiojusi Frensė, jie turtingi. Melisa – gerai žinoma rašytoja ir fotografė, Nikas – vidutiniškai sėkmingas aktorius. Melisa sugalvoja parašyti didelę apybraižą apie merginas ir jų atliekamą poeziją, kuri jai daro didelį įspūdį (peršasi keista analogija su Sarah Jessica Parker, svaigstančia dėl Rooney romano „Normalūs žmonės“, – gyvenimas imituoja meną). Visų keturių personažų bendravimui suintensyvėjus, jie skyla į dvi poras: Melisa renka medžiagą, stengiasi geriau pažinti ryškesnę, turbūt ir jai aiškesnę Bobę (nors Bobė iš tiesų tik atlikėja, poezijos autorė yra Frensė), o Frensę su Niku – mažiau ryškius, tarsi atliekamus partnerius – netikėtai susieja meilės romanas. „Jis buvo pirmas mano sutiktas žmogus, po Bobės, su kuriuo kalbėtis man buvo taip pat neracionaliai, juslingai malonu, kaip gerti kavą ar klausytis garsios muzikos“, – sako Frensė. Romanas savotiškas: intelektuali, savikritiška, nesaugi Frensė įsitikinusi, kad Nikas niekaip negali jos pamilti, todėl įspėja jį, kad viskas vyks „ironiškai“, ir atkakliai to laikosi. Pakeisti nuomonės jos nepriverčia nei akivaizdūs Niko prisirišimo ženklai, nei atsiskleidęs jo pažeidžiamumas, visiškai prieštaraujantis išorinės sėkmės vaizdiniui. Į pagalbą ateina net Melisa, pateikusi neva racionalų pasiūlymą, jei taip galima pasakyti, „dalytis“ Niku – galų gale Frensė romaną nutraukia ir sugrįžta prie draugystės su Bobe; pastaroji liūdnai ir ciniškai pareiškia, kad taip turbūt ir turėjo būti. „Jie nuo pat pradžių galvojo tik apie vienas kitą. Galų gale vis tiek būtų grįžę prie tų sušiktų savo santykių, nes prie jų jau priprato. Žinai, mane jie taip siutina. Pasinaudojo mumis kaip kokiais ištekliais.“

Kaip jau turbūt aišku net ir iš paties knygos pavadinimo, „Pokalbiuose su draugais“ nepaprastai svarbūs būtent tie pokalbiai. Ne tik todėl, kad visi knygos herojai vienaip ar kitaip susiję su literatūrine ar panašia saviraiška, bet ir dėl pamatinio, ne kartą daugiau ar mažiau aiškiai deklaruojamo įsitikinimo, kad nors literatūra daro tave išoriškai silpnesnį ir tam tikra prasme atima jėgas dalyvauti socialiniame vyksme, vis dėlto tai vienintelis dalykas, kuriuo verta užsiimti. Vėliau pamatysime, kad lygiai tą patį motyvą Rooney perkelia į Marianos ir Konelio santykius romane „Normalūs žmonės“. Šis romanas – tai ilgų, nuo ankstyvos paauglystės trunkančių ir įvairius etapus išgyvenančių jų santykių istorija. Herojai tarsi ir myli vienas kitą, juos sieja labai stiprus ir, kaip paaiškėja romano pabaigoje, nenutraukiamas ryšys, tačiau įsivaizduoti bendrą laimingą jų ateitį beveik neįmanoma. Ir ne tik dėl to, kad jiedu priklauso skirtingoms socialinėms klasėms, o ir šiaip yra skirtingi žmonės: Mariana visą laiką trokšta daryti gera, siekia socialinio teisingumo, bet net ir ji pripažįsta Konelio, kuris ima formuotis kaip rašytojas, viršenybę.

Bet grįžkime prie stiliaus, kuris šių knygų atveju ypač svarbus. Pamėginau paviršutiniškai išversti vieną iš tokių pagrindinių „Pokalbių su draugais“ herojų pokalbių SMS žinutėmis (knygos tekste išlaikyta joms būdinga rašyba, tai yra sakiniai rašomi be skyrybos ženklų; lietuviškame tekste kai kuriuos ženklus sudėjau, kad būtų lengviau skaityti):

Bobė: jeigu meilę laikysime ne tarpasmeninių santykių reiškiniu

Bobė: o mėginsime ją suvokti kaip socialinių vertybių sistemą

Bobė: tai ji yra ir kapitalizmo antitezė nes kvestionuoja ir griauna savanaudiškumo aksiomą

Bobė: kuria grindžiama visa nelygybės logika

Bobė: bet taip pat ji skatina žmones tarnauti kitiems

Bobė: nes motinos, pavyzdžiui, nesavanaudiškai augina vaikus neturėdamos motyvo siekti pelno

Bobė: ir tai viena vertus tarsi prieštarauja rinkos dėsniams

Bobė: bet iš tikrųjų tik padeda užtikrinti kad būtų daugiau nemokamų darbininkų

Aš (Frensė): taip

Aš: kapitalizmas panaudoja „meilę“ pelno siekimui

Aš: meilė yra padrikas neorganizuotas veiksmas kurio rezultatas – neapmokamas darbas

Aš: bet ką norėjau pasakyti – aš tai suprantu, išvis esu prieš meilę

Bobė: frense tai lėkšta.

Nežinau, kaip jums, bet man tokie dialogai kaip šitas nepaprastai patinka: jis iš tiesų labai rimtas, bet kaip tik dėl to ir toks komiškas, ir tam tikra prasme svaiginantis. Nesunku suprasti, kaip herojė į juos pasineria (nesinorėtų sakyti nedraugiško žodžio „užsižaidžia“) ir renkasi gyventi būtent šioje idėjų ir žodžių erdvėje, savotiškai gindamasi nuo nedraugiško pasaulio. Šioje tikrovėje stipresnis ne tas, kuris gyvena, o tas, kuris sąmoningai pralaimi, atsitraukia, kuris pasirenka būti stebėtoju. Herojai suvokia esą nepritapėliai ir tyčia stengiasi tokie būti.

Kaip tik čia, gerbiamieji klausytojai, jums bus atsakyta į klausimą, ką bendra šios puikios (neperdedu – aš tikrai manau, kad Sally Rooney knygos labai geros) knygos turi su mūsų pranešimo tema. Kitomis aplinkybėmis būtų labai įdomu plačiau panagrinėti jau nuskambėjusį realaus gyvenimo ir literatūrinės išmonės priešpriešos motyvą ir jo nulemtą anaiptol ne paprastą galių pusiausvyrą tarpasmeniniuose santykiuose; ne mažiau įdomi būtų ir socialinės nelygybės tema, nuosekliai einanti per visą „Normalių žmonių“ siužetą (Mariana iš pasiturinčios, bet nedarnios ir nedraugiškos šeimos, Konelis – nesantuokinis vienišos motinos, dirbančios tarnaite pas Marianos tėvus, sūnus) ir šmėkštelinti „Pokalbiuose su draugais“ (Frensė, pirmą kartą dairydamasi Melisos ir Niko namuose, sąmoningai užfiksuoja, kad jie yra „turtingi“). Bet čia kalbėsime apie kitus dalykus. Štai trumpa ištrauka iš „Normalių žmonių“: Mariana kalbasi su šalutiniu herojumi Luku, kuris jų santykius (nelabai gražiai) išnaudojo savo tikslams.

Mariana, kreipėsi Lukas. Ką aš padariau?

Rimtai klausi, ar tai kokia nors meninė priemonė?

Visas gyvenimas yra meninė priemonė.

Mariana įsmeigė į jį akis. Neįtikėtina, bet Lukas į jos pastabą atsakė: manau, tu labai gabi rašytoja. [...]

Mariana atidarė buto duris ir ėmė lipti laiptais žemyn. Negi jis tikrai gali taip žiauriai su ja elgtis ir tuo pat metu tikėti, kad tai daro iš meilės? Negi pasaulis toks sugedęs, kad meilės neįmanoma atskirti nuo niekingiausio smurto ir išnaudojimo? Lauke iš burnos virto garas lyg retas rūkas, krito snaigės, tarsi nuolatos pasikartojančios neįžiūrimai mažos klaidos.

Dabar pacituosiu ištrauką iš kitos, daug seniau išleistos knygos, kurios herojė rašo apie save pirmuoju asmeniu:

Štai kas beliko iš liepsningo jausmo, iš pasakiško vakaro, iš karšto kuždėjimo ir neišpasakyto širdies plakimo. Meilė tai vylius, tai narkotikas, ir vargas tiems, kurie laiku neatsitokėja. Aš atsitokėjau. [...] o šiandien mielai atiduočiau bet kokią meilę už saulės spindėjimą. Kažkoks šuniūkštis murdosi baloje. Jis laimingas. Nusipurto vandenį nuo gaurų ir vėl neria į balą. Argi tam šitiek lijo, kad vienas šuniūkštis galėtų būti laimingas?

Padarykime tinkamą išlygą tam, kad antroji knyga parašyta prieš beveik šešis dešimtmečius, ir pamatysime, kad stilius iš tiesų labai panašus. Bet reikalas tas, kad antrosios knygos – tai lenkės Natalios Rolleczek (1919–2019) knyga paaugliams „Mieloji šeimynėlė ir aš“ (vertė Aldona Liobytė, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1964) – herojei Juditai vos penkiolika, ji yra klasikinė, tipiška paauglė, ir jos emocijos bei jų išraiška – paaugliškos. Ir Mariana cituotoje ištraukoje, ir Frensė jau tikrai nebe paauglės, joms per dvidešimt. Prie panašių citatų gerai priliptų ir garsusis amžinasis paauglys Holdenas Kolfildas iš „Rugiuose prie bedugnės“, kuriam kone visi suaugusieji yra „veidmainiai“ (phonies); tiesa, jis trokšta priešingo dalyko negu Rooney herojės – ne paskęsti ir ištirpti pokalbiuose, o kaip tik apsimesti kurčnebyliu ir apsigyventi kur nors tolimuose miškuose, gal dirbti degalinėje ir aptarnauti užsukusius vairuotojus netariant nė žodžio.

Aš gerai prisimenu tas man tinkamu laiku skaitytas paaugliškas knygas (išskyrus „Mieląją šeimynėlę“, kurią specialiai perskaičiau tik dabar, bet man ją kadaise atstojo irgi Aldonos Liobytės versta Halinos Snopkiewicz „Svajonės ir dvejonės“, kurioje penkiolikmetė Liudka taip pat stengiasi perprasti ir gal net sureguliuoti – tiesa, be didesnės sėkmės – suaugusiųjų santykius). Būtent dėl to skaitant Rooney manęs nepaliko keistas jausmas, kad visa tai man jau girdėta, gal tik šiek tiek kitokiu pavidalu. Dvidešimtkeliamečiai Rooney herojai man rodėsi tokie pat užsisukę savo susikurtame pasaulyje, taip pat kaltinantys aplinkinius apsimetinėjimu, tokie pat baikštūs ir sykiu įžūliai drąsūs kaip anuometiniai paaugliai, apie kuriuos skaičiau būdama jų amžiaus. (Dar kartą primenu, kad kalbu čia tik apie knygas.) Jau užsiminiau, kad Rooney rašymo stilius man atrodo tirštas ir net kartais tvankus, be galo pilnas savęs – o ir kaip kitaip galėtų būti, kai siekiama būtent per save pažinti ir suvokti visą pasaulį.

Nesu tikra, ar čia išeitų daryti kokių nors toli siekiančių išvadų, bent jau aš pati tikrai nesiryžčiau taip elgtis. Bet kažkas vis dėlto atsitiko – kažkoks beveik kokybinis šuolis nuo Holdeno Kolfildo, kuriam suaugusieji atrodo veidmainiai, o pasaulis sugedęs, bet kuris širdies gilumoje žino, kad teks kaip nors tame pasaulyje įsigyventi, iki Frensės ir Bobės, kurios veidmainiais, atrodo, laiko ne tik visus kitus, bet ir save pačias ir kurios ne tik negali, bet ir nenori to keisti. Būtų galima spėlioti, kad paauglystė kaip ypatingas amžiaus tarpsnis, kai žmogus išsiryškina, sukalibruoja savo santykį su pasauliu, dabar prasitęsė; bet gal didesnio dėmesio vertas ne tas prasitęsimas, o aplinkinio pasaulio nepakeičiamumo suvokimas, iš esmės taip keistai disonuojantis su dramatiška paauglystės laikysena.

O gali būti, kad tiesiog Sally Rooney rašo apie ypatingus jaunus žmones arba kad rašo ypatingu būdu (kaip ji pati sako, ją nuolatos traukia galimybė rašyti apie intymumą ir apie tai, kokiais būdais mes kuriame vienas kitą, o ne apie individualius žmones). Be to, ji nedviprasmiškai džiaugiasi literatūros verte ir deklaruoja ją kaip savaiminę vertybę; tam mes čia, „Šiaurės vasaroje“, iš visos širdies pritarsime ir pridursime, jog tai dar ir labai nebloga išeitis.

Pranešimas, rugpjūčio 14 d. skaitytas šiuolaikinės literatūros forume „Šiaurės vasara“ Biržuose

Pirmojo pasaulinio karo laikų atvirukas su J. Basanavičiaus gatvės vaizdu

Jeigu kada pėsčiomis kilsite J. Basanavičiaus gatve į viršų, pasidarykite pramogą, paskaitinėkite iškabas. Dešiniojoje gatvės pusėje praeisite „City Chef Barbecue“, „Reformatai Park Hotel“, „Klerr“, „Expressive Coffee & Gourmets“, „Mad Beauty Squad“, „Fishop“. Maždaug ties šia sąrašo vieta aš jau būnu parėjusi namo, tačiau neabejoju, kad likusioje gatvės atkarpoje rastumėte, kuo jį papildyti. Tiesa, įvairios maitinimo įstaigos atsiranda ir dingsta tokiu greičiu, kad kai nuspręsite ta gatve pasivaikščioti, pavadinimų sąrašas gali būti visiškai kitoks. Iš manojo jau dingo „Mama food – take away“ ir „Sushi Stop“. Pastarosios užkandinės net pasigendu. Kartu su šalia esančia žuvies parduotuve jų iškabos buvo puikus kalambūras („Fishop / Sushi Stop“). Klausiate, kokia tų pavadinimų fiksavimo prasmė? Man tai savotiškos lažybos. Spėlioju, kiek prireiks laiko, kol tarp visų iškabų lietuviškai liks užrašyta tik viena – „Lietuvos kultūros ministerija“. Žinoma, dar lieka „Lietuvos rusų dramos teatras“, bet šis užrašas taip aukštai, kad dažniausiai nė nepastebimas. „Vakarietiškumo“ procesą stabdo ir dvi dailės galerijos, gan giliai „įsiinkaravusios“ į lietuvių kalbą. Kai visi ar bent dauguma pavadinimų taps angliški, eilinės kultūros nakties metu bus galima pasiūlyti J. Basanavičiaus gatvėje žaisti papildytos realybės žaidimą – vietoj pokemonų gaudyti nebeegzistuojančius lietuviškus pavadinimus, iškabas, užrašus meniu lentose. Žaidimą pavadinčiau „Patriarchas“.

Pastaraisiais metais pradedu vis labiau suprasti lenkus, tebedūsaujančius dėl prarastojo Vilniaus. Vienas garsus Lietuvos bičiulis paskaitoje sakė, kad Vilnius yra kiekvieno lenko širdyje, kaip Sevastopolis – ruso. Esą nė vienas rusas (net ir nepritariantis Rusijos agresijai Ukrainoje) nepasakys, kad Sevastopolis yra ukrainietiškas miestas. Šiuos sentimentus, kaip ir jų apraiškas, pavyzdžiui, puodelius su užrašu „Polskie Wilno“ patriotinės atributikos parduotuvėse, galiu suvokti tik teoriškai. Seniesiems prieškario lenkams, su grafomanišku atkaklumu fiksuojantiems atsiminimuose menkiausias gyvenimo Wilno smulkmenas, turintiems ką papasakoti kone apie kiekvieną Wielka Pohulanka* namą, priešingai, jaučiu nuoširdžią simpatiją. Suprantu jų apmaudą ir pyktį, po daugelio metų pamačius neatpažįstamai pasikeitusį Wilno. Kai kuriems jų paliekant Vilnių buvo maždaug tiek pat kiek man, kai kartą buvome priversti išsikelti iš J. Basanavičiaus gatvės.

„O tu apskritai turėtum patylėti. Tau gražūs tik prieškario žydų butai“, – kažkada pergalingu argumentu užbaigė vienas bičiulis mūsų ginčą dėl tuomet išpopuliarėjusio Provanso stiliuko. Žinoma, jis, kaip paprastai, klydo, tačiau pirmasis mūsų butas J. Basanavičiaus gatvėje iš tiesų giliai įsirėžė atmintin. Dideliame trims šeimoms padalintame bute mums buvo tekę pusantro neišvaizdaus kambario byrančiais gipsiniais lubų apvadais. Mes ir rusakalbiai kaimynai į butą patekdavome per virtuvę. Jos viduriu ėjusi nematoma demarkacinė linija baigdavosi „neutraliąja zona“ prie vienintelės ten buvusios kriauklės. Tretieji kaimynai naudojosi paradiniu buto įėjimu ir turėjo atskirą virtuvėlę, įrengtą kadaise puošniame vestibiulyje. Buvau šventai įsitikinusi, jog su rusakalbiais nesutariame dėl to, kad jie užsigrobė vonios kambarį ir mes esame priversti maudytis viešojoje pirtyje. Iš buto buvome iškeldinti vieni paskutiniųjų, todėl turėjau galimybę ištyrinėti buvusių virtuvės kaimynų valdas. Labiausiai knietėjo sužinoti, ar jie kartais nenaudojo vonios agurkams raugti. Mano nusivylimui, tamsiame, pelėsiais dvokiančiame kambariuke vonios nebuvo, tik lentynos su žymėmis, paliktomis stiklainių. Tėvas vėliau aiškino, kad vonia greičiausiai buvo panaikinta dar pokariu. Kaip pasakojo seniausi namo gyventojai, tada mūsų bute buvo įsikūrę enkavėdistai. Esą bijodami dėl savo saugumo būtent jie sutvirtino laukujes virtuvės duris metaliniais skląsčiais ir storais skardos lakštais. Vaikystės draugei tekęs kambarys aukštomis, gausiai lipdiniais dekoruotomis lubomis ir puošnia baltų koklių krosnimi atminties užkaboriuose išliko nutviekstas saulės ir prakvipęs parketo vašku. Kambario būta tokio didelio, kad galėdavome dviratukais lenktyniauti aplink jo viduryje stovėjusį valgomojo stalą ir nekeldavome jokios grėsmės kampe augusiai palmei. Kai po penkerius metus trukusio kapitalinio remonto grįžome į tą patį namą, gavome butą negrabiai nutinkuotomis sienomis ir siūbuojančiomis grindimis. Tais visuotinio deficito laikais grindis kloję statybininkai išvogė dalį lagių. Iš karus pergyvenusio namo grožio buvo likę tik dalis fasado, viena paradinė laiptinė įmantriais ketaus turėklais ir iš balkono atsiverianti Vilniaus senamiesčio panorama – beveik tokia kaip Jano Bułhako nuotraukose.

Emocingų ir įtaigių atsiminimų apie Vilnių autorė Gražina Mareckaitė yra siūliusi įsteigti internetinę „Vilniaus netekčių knygą“ ir registruoti joje ne tik didžiuosius praradimus, bet ir daugelio nevertinamų smulkmenų netektį. J. Basanavičiaus gatvėje per keturiasdešimt metų būčiau užpildžiusi ne vieną tokios knygos puslapį. Pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį siekdami praplėsti jiems priklausančių komercinių patalpų plotą jų savininkai sutartinai lupo lauk riedulius, kuriais kitados buvo sutvirtinti namo pamatai. Didindami langus ir duris vis nukaldavo kokį piliastrą, spynos akmenį ar kitą dekoratyvinį elementą. Vėliau prasidėjo „euroremontai“ ir gatvėje pastatyti konteineriai užsipildydavo senovinėmis dvivėrėmis durimis bei gipsinių lipdinių likučiais. Labiausiai gaila J. Basanavičiaus ir Mindaugo gatvių sankryžoje buvusio granito rutulio. Jo likimą bandžiusios išsiaiškinti G. Mareckaitės spėjimu, rutulys greičiausiai nukeliavo į kieno nors privačias valdas. Senovinė pėsčiųjų perėja, primenanti grindinyje įspaustas žalvarines spaudes, šioje sankryžoje buvo panaikinta dar anksčiau. Dabar į atliekų konteinerius J. Basanavičiaus gatvėje keliauja lietuvių kalba, o jos klasikai prisimenami nebent parduodant nekilnojamąjį turtą. „Šiame name ir netgi šiame bute gyveno lietuvių visuomenininkas Masonų ložės narys Andrius Bulota, o vėliau net pati Žemaitė!“ – sakoma viename skelbime. Įdomu, ar skelbimo autoriai nutuokia, kad daugumai interesantų šie asmenys reiškia ne daugiau, nei Anglijos karalienei Elžbietai ar kitiems pasaulio galingiesiems reiškė ponas Piekielny, apie kurio „menkutę egzistenciją“ jiems pranešė Romainas Gary ir tai aprašė „Aušros pažade“?

Iš balkono vis dar matomoje senamiesčio panoramoje šiandien dominuoja kranas. Statybvietėje ant Išganytojo kalvos. Ryto ūkams dar neišsisklaidžius, jis kartais primena milžinišką pranciškoniškąjį kryžių, o sparčiai kylantys „Misionierių sodai“ – Italijos kapinėse matytus kolumbariumus. Svarstau, gal dar nevėlu paversti juos mauzoliejumi ir laidoti ten labiausiai miestui nusipelniusius vystytojus ir plėtotojus. Matomiausioje vietoje būtų galima užrašyti kokią citatą iš nekilnojamojo turto „agitkų“, pavyzdžiui, „po mažu tampame vakarietišku miestu“. Na ir, žinoma, prierašą – „amžinai dėkingi vilniečiai“. Pastatas būtų taip gerai matomas iš daugelio miesto vietų, kad turėtume savotišką „Tėvynės altoriaus“ (Viktoro Emanuelio II paminklo) reminiscenciją ir galėtume puikuotis, jog Vilnius tampa panašus į Romą. Nes panašus į Florenciją jis jau niekada nebetaps. Florencijos panoramoje tebedominuoja Filippo Brunelleschi kupolas. Ir net iš paties aukščiausio miesto taško (kapinių prie Šv. Minjato ant kalno bazilikos) sunku įžvelgti modernius statinius, tenka pasitelkti optiką. Įdomu, kiek Vilniuje liko vietų, kur į senamiesčio panoramą dar nėra agresyviai įsibrovę naujieji statiniai? O kelios iš jų yra viešai ir lengvai prieinamos, kad galėtume ta panorama pasigėrėti? Spėju – nedaug, nes pastarąjį dešimtmetį vystytojai Vilniuje elgiasi panašiai kaip sklypų paežerėse savininkai. Įsigytąją valdą aptveria, senuosius medžius iškerta ir pastato maksimalų pelną duosiantį gyvenamąjį namą. Potencialiems patalpų savininkams reklamuojama „daugiasluoksnė“, „bokštais nusagstyta“ Vilniaus panorama greičiausiai yra itin pelninga prekė. Šalia tokio namo po kurio laiko neretai išdygsta naujas daugiabučių blokas, užstojantis pirmajam horizontą ir leidžiantis Vilniaus vaizdus parduoti antrą kartą.

„Radai su kuo lyginti“, – pakomentuotų vienas mano pažįstamas ir greičiausiai stotų vystytojų

Jono Basanavičiaus ir Mindaugo gatvių sankryžoje riogsojęs granito rutulys

pusėn. Sentimentų Vilniaus praeičiai jis nejautė. Vadino jį Rusijos imperijos provincijos miestu ir vertino „prestižinis“ ir „neprestižinis“ kategorijomis. Miesto tankinimas ir nekilnojamojo turto rinkos plėtra suteikė jam galimybę pagaliau apsigyventi kitados sovietinio elito pamėgtame rajone, todėl vystytojų ir jų vykdomos Vilniaus „vesternizacijos“ atžvilgiu jis buvo nusiteikęs labai palankiai. Tą pažįstamą laikiau tipiniu sovietiniu prisitaikėliu, sergančiu lengvos formos istorinės atminties sutrikimu. Kurį laiką maniau, kad toks mąstymo būdas traukiasi praeitin, kol, savo siaubui, pamačiau jį atgimstant architektūrai ir miesto plėtrai skirtuose interneto forumuose bei žiniasklaidos komentaruose. Daliai tokių forumų dalyvių nauji modernūs statiniai yra savaiminis gėris, o visi besipriešinantieji beatodairiškai tokių projektų plėtrai – „talibanas“, stabdantis Vilniaus pažangą. Nežinau, kokiai mūsų visuomenės daliai atstovauja taip mąstantieji. Jeigu taip mąsto dauguma, tai saujelei visuomenininkų, besirūpinančių Vilniaus paveldo išsaugojimu, tenka nepakeliamas uždavinys – ginti urbanistinį miesto išskirtinumą, jo istorinį kraštovaizdį nuo žmonių, kurių santykis su miestu primena personažo iš pokarinio sovietinio filmo. Atėjęs į pasimatymą su pusamže, jam visiškai nesimpatiška moterimi, apdujęs nuo išgerto alaus, jis praranda budrumą ir į klausimą, kas jam joje labiausiai patinka, atsako: „Žilploščiad’.“

Tokiomis aplinkybėmis dar įdomesnis tampa kone sakralios lenkų meilės Vilniui fenomenas. Jo nepaaiškinsi tik nenoru susitaikyti su Vilniaus praradimu ar netekties skausmo penima nostalgija. Kad ir kaip nemalonu būtų pripažinti, istorijos mitams atviresni lenkai greičiausiai bus išsiugdę ir geresnę istorinę atmintį. Tai puikiai atskleidžia „pamirštųjų karių“ mitas. Jei kartas nežinote, tai „pamirštaisiais kariais“ Lenkijoje vadinami pogrindžio kovotojai, 1944–1963 m. gynę šalies nepriklausomybę ir priešinęsi jos sovietizacijai. „Esu lenkas ir visada juo būsiu. Nužudėte man Pileckį** ir aš jūsų, kurvų, nekenčiu“, – stūgauja budulis buitinio konflikto metu ir užsipuola kaimynystėje gyvenančią rusę. Šioji išpuolį nufilmuoja, o įrašą išplatina vienas įtakingiausių Lenkijos dienraščių. Incidento būta tikrai šlykštaus ir galbūt nederėtų jo pateikti kaip pavyzdžio, tačiau jis puikiai atskleidžia šiuo metu ypač išryškėjusį „pamirštųjų karių“ mito paveikumą. Na niekaip neįsivaizduoju kokio mūsų pusgalvio panašiomis aplinkybėmis rypaujančio dėl pokariu nužudytų partizanų. Net Adolfo Ramanausko-Vanago metams pasibaigus. Nors šiuo metu „pamirštųjų karių“ mitas ir yra tapęs valdančiosios „Teisės ir teisingumo“ partijos vykdomos istorijos politikos dalimi, o jį formuojant aktyviai dalyvauja įvairiausios valstybės institucijos, šis savotiškas sąjūdis pokario pasipriešinimo dalyviams įamžinti kilo iš apačios. Pagrindiniu postūmiu tapo 2007 m. pasirodžiusi knyga apie pogrindines pokario organizacijas. Nors praėjo daugiau nei dešimt metų, žiūrint iš šalies atrodo, kad Lenkijos visuomenė aktyviai prisideda prie „pamirštųjų karių“ atminimo įamžinimo ir net pradeda suteikti jam savotiško liaudiško pamaldumo. Kai kurie žinomiausių „pamirštųjų karių“ buvo glaudžiai susiję su Vilniaus kraštu, todėl šis procesas padeda lenkams atrasti naujų ryšių su Vilniumi. Nostalgiškąjį prieškario Wilno pasakojimą papildo dabartinei kartai priimtinesnis „pamirštųjų karių“ mitas. Prieškariu mes taip pat buvome susikūrę nepaprastai paveikų mitą. Vilniaus atgavimo idėja telkė tautą ir skatino patriotizmą. Dalies dabartinių Vilniaus gyventojų su juo nesieja nei mitai, nei prisiminimai. Stebėdama lenkus vis dar bandau suprasti, kas turėtų įvykti Lietuvoje, kad prieš beveik aštuoniasdešimt metų atgautame mieste nustotume elgtis kaip kolonistai.

Šią vasarą J. Basanavičiaus gatve Aušros vartų link nužingsniavo dar vienas lenkų piligrimų būrys. Beveik toks pat kaip ir ankstesniais metais: pusamžės moteriškės pramaišiui su jaunomis šeimomis, keletas kunigų, iš megafono sklido giedamos giesmės. Pakeliui į Vilnių, Butrimonių bažnyčioje, jie paliko lentelę „pamirštųjų karių“ sanitarei Danutai Siedzikównai-Inkai atminti. Joje – sidabrinė širdis su žeme nuo Inkos kapo. Visai kaip votai Aušros vartų Mergelei ar Palestinos žemės inkliuzai Tytuvėnų Kristaus laiptų koplyčioje…

–  –  –

* J. Basanavičiaus gatvė iki 1939 m. vadinosi Didžioji Pohulianka.

** 1948 m. nužudytas Lenkijos kariuomenės kavalerijos kapitonas Witoldas Pileckis yra vienas garsiausių „pamirštųjų karių“. Antrojo pasaulinio karo metais W. Pileckis savo noru buvo patekęs į Aušvico koncentracijos stovyklą ir iš ten siuntė sąjungininkams informaciją apie stovykloje vykstančias žudynes.

Nuo ko pradėti šiandien? Savo sunarpliotų vizijų kamuolyje bandžiau įžvelgti aiškesnį pavidalą, kurį spontaniškai iškrapščiusi galėčiau atidžiau apžiūrėti. Witoldo Gombrowicziaus žodžiais tariant, „klydinėjau minčių raizgalyne, išsišakojusiame į milijoną kombinacijų“². Staiga suskambo telefonas. Skambina pažįstamas, klausia, kaip gyvenu, ką veikiu. Paplonintu balsu bejėgiškai cypteliu, kad bandau rašyti. Neišeina, pasiskundžiu. Apie ką rašai, klausia. Apie kūną, apie triušius, atsakau. Jis garsiai kvatojasi… „Pasakyk kokį sakinį, – prašau pašnekovo. – Tada nuo jo ir pradėsiu…“ Tas kvatojasi ir sako „tą“ sakinį: „Ne be reikalo sakoma, kad jam galvoje kralikai krušasi.“ Vėl kvatojasi. Atsisveikinam.

„Mes atsigręžiame vienas į kitą, kad siųstume signalus, kurie gali būti priimami, atpažįstami ir pakartojami, o aplink mus driekiasi dūzgiantis, zvimbiantis, murmantis, traškantis ir gaudžiantis pasaulis“³, – rašo Alphonso Lingis.

Tad šiandieną tekstą pradedu nuo telefonu pasufleruoto sakinio: „Ne be reikalo sakoma, kad jam galvoje kralikai krušasi.“ Ir kas? „Kai žodžiais perteikiame ką nors kitam – iš kur žinome, jog komunikacija pavyko?“⁴ – klausia Lingis. Mąstau toliau apie tą trumpą pokalbį telefonu, apie žmonių tarpusavio bendravimą, apie bendravimą žodžiais, ženklais, figūromis, apie tai, kaip „bandžiau nustatyti linijas, kurios sietų šias figūras…“⁵, apie žodžius, kalbos sistemoje įgyjančius ženklo statusą, kuriuo galima apibendrintai perteikti daiktų reikšmių, ypatybių ar kitų pasaulyje egzistuojančių dalykų suvokimą.

„Kalboje žodis nepasitaiko pirmą ar paskutinį kartą. Žodis turi reikšmę tik jeigu gali būti pakartotas“⁶, – teigia Lingis.

Mintyse vis kartoju, sukioju žodį triušis, vaizduotėje tuo pat metu vartaliojasi triušių vaizdai, tyliai kirbėdami palengva formuoja mano tikrovės atpasakojimo būdo kontūrus. Pasakojimo, kuriame tam tikri triušio pavidalai, pastebėti, išgirsti ar rasti internete, nurodytų tam tikrą šiuolaikinio postmodernaus žmogaus aspektą, perteiktų jo tapatybės spektakliškumą, transgresyvumą.

Toli nebeieškodama, imu įsivaizduoti, kad man ką tik skambinęs vyras ir yra Triušis, kuriam „galvoje kralikai krušasi“. Mintyse paverčiu jį ženklu, „uždedu“ kaukę norėdama, kad mano tekste jis virstų objektu, aktoriumi ir savo vaidmeniu įveiksmintų postmodernaus žmogaus tapatybę. Kad padėtų įgyti formą nuo manęs kol kas paslėptiems meninio tyrimo situacijos aspektams ir kartu per simbolinį mūsų padėčių skirtumą (jis – su kauke, aš – be kaukės?) suteiktų mano dabartinės būklės pažinimo šansą.

Toks fikcijas kuriantis vaizduotės veiksmas, kai tai pati tampu Triušiu, tai juo įdomumo dėlei „paverčiu“ kitą, yra idealus kūrybos akto, iš kurio pašalintas autentiškumas, atspindys. Šiame procese dalyvaujanti kaukė man kaip subjektui leidžia tuo pat metu būti ir savyje, ir ne savyje, sudarydama sąlygas save modeliuoti, nuolat peržengti savo pačios ir kito apibrėžimus ir savitai interpretuoti supantį pasaulį.

Šį procesą aptaria vokiečių literatūrologas Wolfgangas Iseris knygoje „Fiktyvumas ir įsivaizdavimas“, teigdamas, kad žmogus nuolat peržengia savo apibrėžimus, nes jis pats juos kuria, o ką nors kurdamas kartu sukuria save, ir kadangi joks racionalus, natūralus ar istorinis apibrėžimas negali pretenduoti būti galutinis, „žmogus yra, kas jis nėra ir kas yra ne jis“.⁷

Savo mene reguliariai peržengiu tikrovės ribas, vis dėlto stengiuosi neišleisti iš akių to, ką peržengiu.

Tad grįžtu prie Triušio, kaip banalių vaizdų laikmenos, kuri man padeda perteikti sąlyginius kasdienybės regėjimo būdus, nulemtus mūsų medijuotai epochai būdingo vaizdų ir vaizdinių antplūdžio. Triušis man yra simbolis. O „simbolis – tai ženklo sinonimas, juo gali būti bet kas, nes ženklas įgyja reikšmę tik dėl tam tikro jo panaudojimo tam tikrame kontekste, o pagrindinė bet kokios simbolių sistemos užduotis – jos referencija, ryšys su ženklinamu objektu, atsirandantis tada, kai ženklas interpretuojamas kaip kam nors atstovaujantis“⁸.

„Žmonių gebėjimą vaizduoti (simbolizuoti) atvaizdų tyrinėtojas Hansas Beltingas vienprasmiškai vadino tikėjimu vaizdais: jis grįstas suvokimo arba simbolinio atgaivinimo aktu, kuris susijęs ne vien su archajiniu maginiu animizmu ar šiuolaikinėmis judėjimo simuliacijos technologijomis, bet ir su įgimta bei išugdyta žmogaus geba negyvuose vaizduose atrasti gyvybę, kurią pats jiems suteikia.“⁹

O štai aš šiame tekste suteikiau Triušio vaizdui gyvybę. Jis mano meniniame tyrime atstovauja vartotojų visuomenės individui su visa vaidmenų gausybe, kuri lyg ir sutaptų su tuo, kuo tą individą būtų galima laikyti, bet kadangi vaidmenys yra situacinis modeliavimas, tai šių vaidmenų visuma yra netapati ankstesnei visumai, ji transgresyvi, nešama tolyn vis naujų situacijų ir nuolatos susiformuojančių galimybių chaoso. „Slegianti sąsajų, asociacijų gausa… Kiek sakinių būtų galima sudaryti iš dvidešimt keturių abėcėlės raidžių? Kiek reikšmių galima išvesti iš šimtų piktžolių, grumstų ir kitų smulkmenų?“¹⁰ – klausia Gombrowiczius.

Šį nuolat susidarančių galimybių chaosą (kol kas atmetus erotines konotacijas) minėto simbolinio Triušio galvoje ženklina isteriškai „besikrušantys kralikai“. Jis mūsų visuomenės gyventojas, visuomenės, kurioje vartojimas atitrūko nuo naudingumo, suformuodamas naujus ritualus, simbolių ir ženklų sistemas. Žmonių poreikiams ir vartojimo objektams tapus ženkliškiems, Jeanas Baudrillard’as taikliai jų pasaulį prilygina kūnui, apimtam generalizuotos isterijos.

Jis teigia, kad „kaip visi kūno organai ir funkcijos sergant tampa milžiniška paradigma, kurioje veikia simptomai, taip objektus vartojimas daro plačia paradigma, kurioje veikia kita kalba ar prabyla kažkas kitas. Ir galima teigti, kad toks trumpalaikiškumas, toks nuolatinis judrumas, kai darosi nebeįmanoma apibrėžti objektyvaus poreikio specifiškumo (kaip ir isterijos atveju neįmanoma apibrėžti objektyvaus ligos specifiškumo dėl tos svarios priežasties, jog jis neegzistuoja), toks mėtymasis nuo vienos reikšmės prie kitos tėra paviršutiniška troškimo tikrovė, troškimo, kuris yra nepasotinamas, nes pagrįstas stygiumi. Šis niekada neišsprendžiamas troškimas kaip ženklas lydi objektų ir poreikių seką.“¹¹

Tad įsivaizduokim, kad čia aprašomo Triušio kūne, tiksliau, anot frazeologizmo, jo galvoje siautulingai dauginasi ir krušasi kralikai, kurie apimti naivios sumaišties dėl nuolatinio poreikių augimo ir beribio jų atsinaujinimo niekaip neįstengia pasisotinti.

Bet vaizdai, juos įkūnijantys ženklai, simboliai niekada nebūna vienareikšmiai, interpretuoti juos galima daugybe būdų. Amerikiečių kultūros teoretikas Williamas Johnas Thomas Mitchellas, aptardamas kompleksinį vaizdų ir vaizdinių santykį su kalba, jų stebėtoju ir pasauliu, šią Triušio situaciją turbūt priskirtų vaizdaraščio kategorijai, sujungiančiai vaizdo santykį su žodiniais diskursais, įvairiais kodais ir suvokimo būdais. Jis pabrėžė gyvoms būtybėms būdingas vaizdų savybes daugintis, kartotis, išsilaisvinti, plisti ir tuo pat metu siekti įsiamžinti, įsitvirtinti. Šiuos du aspektus Mitchellas apibūdino kategorijomis image ir picture. Image – nematerialus vaizdinys, įvaizdis, vizija, tai, kas matyti žiūrint į picture – materialų paveikslą. Pasak Mitchello, images yra tarsi gyvių rūšys, pictures – pavieniai organizmai, o medijos – tai gyvybinės terpės, ekosistemos, kuriose jie atsiranda ir gyvena.

Mano aprašomus Triušį ir kralikus (tarsi Mitchello images) būtų galima interpretuoti „kaip kvazigyvybės formas, virusus, kurie gali daugintis tik žmogui padedant. Images vertę lemia jų gyvybingumas, aktyvumas, kuris iš tiesų tėra žmonių kolektyvinių troškimų projekcija, jie nėra pavienių žmonių parazitai, bet tarsi sudaro visuomenines grupes, atskirose epochose ir kultūrose lygiagrečiai gyvuojančias šalia žmonių, jų šeimininkų.“¹²

Ir pabaigai. Parašiusi šias eilutes, sumaniau pagūglinti žodį kralikas. Ši paieškos sistema nedelsiant pasiūlė nuorodą į pažinčių tinklalapį „Flirtas.lt“. Jame man prieš akis atsivėrė vyruko, pasivadinusio Kraliku, profilis. Apstulbusi susidūriau akis į akį su keista akiniuota būtybe, stovinčia šalia malkų krūvos su tiesiai į mane nutaikytu (iš pirmo žvilgsnio) kulkosvaidžiu, pasiruošusiu šūvių papliūpai. Tiesa, įdėmiau apžiūrėjusi supratau, kad tai ne kulkosvaidis, o malkų skaldymo įrenginys. Šalia įdėta tekstinė pažinčių trokštančio Kraliko žinia skelbia: „Esu laisvas, ieškau moters, bendravimui. Norėtum su manim susitikti?“¹³ Toliau lakoniškai pasirašo: „Kralikas, 25 (metai).“

Paskubom nufotografuoju to Kraliko virtualaus profilio vaizdą kompiuterio ekrane ir galvotrūkčiais sprunku. Deleuze’o ir Guattari tekstų kryptimi ketindama pasidomėti „tapsmu moterimi“…

Pranešimas, skaitytas šiuolaikinės literatūros forume

„Šiaurės vasara“ Biržuose (VIII.19)

¹ Valstybinė lietuvių kalbos komisija skelbia, kad žodis kralikas (rus. кролик) yra nevartotina svetimybė. Tačiau kasdienėje kalboje šis žodis pasitaiko vulgariuose posakiuose.

² Witold Gombrowicz, Kosmosas, iš lenkų k. vertė Vytautas Dekšnys, Vilnius: „Baltų lankų“ leidyba, 2008, p. 6.

³ Alphonso Lingis, Nieko bendra neturinčiųjų bendrija, vertė Mėta Žukaitė, Vilnius: Baltos lankos, 1997, p. 78.

⁴ Ten pat, p. 76.

⁵ Witold Gombrowicz, Kosmosas, p. 15.

⁶ Alphonso Lingis, Nieko bendra neturinčiųjų bendrija, p. 74.

⁷ Wolfgang Iser, Fiktyvumas ir įsivaizdavimas, iš vokiečių k. vertė Laimantas Jonušys, Vilnius: Aidai, 2002, p. 80.

⁸ Erika Grigoravičienė, Vaizdinis posūkis: vaizdai, žodžiai, kūnai, žvilgsniai, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2011, p. 110.

⁹ Ten pat, p. 91.

¹⁰ Witold Gombrowicz, Kosmosas, p. 33.

¹¹ Jean Baudrillard, Vartotojų visuomenė: mitai ir struktūros, iš prancūzų k. vertė Neringa Abrutytė, Vilnius: Kitos knygos, 2010, p. 87.

¹² W. J. T. Mitchell, What Do Pictures Want? The Lives and Loves of Images, Chicago: University of Chicago Press, 2005, cit. iš: Erika Grigoravičienė, Vaizdinis posūkis: vaizdai, žodžiai, kūnai, žvilgsniai, p. 29–30.

¹³ https://flirtas.alfa.lt/profile/show/kralikas-1861585.html [žiūrėta 2016-01-19].