Aistė Papartytė. Gyvūnų portretai. Gaidys. 2010

Marius Burokas: Ką dažnas lietuvis humanitaras turi omenyje, kai sako, kad būti su tikra, „gyva“ knyga jam tikras malonumas?

Gabrielė Gailiūtė: Tikriausiai tiesiog galvoja, kad taip turėtų kalbėti tikras lietuvis humanitaras, nes kitaip nebūtų tikras lietuvis humanitaras.

Aistis Žekevičius: Dažnas lietuvis humanitaras knygas paprastai mieliau uosto, negu skaito, ir iki šios dienos niekas deramai neišsiaiškino, kodėl.

Sekite mus „Facebook“ tinkle, kur ir skelbiame klausimus: facebook.com/satenai.

Urtės Bimbaitės piešinys

Marius Burokas: Prieš keletą metų keletas žinomų rašytojų siūlė siužetą nušauti. Kaip manote, ar jiems pavyko?

Edvardas Vaičius: Siužetas gyvų gyviausias. Anų žinomų rašytojų imperatyvas taip ir liko teorinis bei retorinis. Kita vertus, gera eseistika išsiverčia ir be tiesiaeigio ar net asociatyvaus siužeto. Jai, eseistikai, individuali ir savita autoriaus mintis / požiūris / rakursas.

Adomas Mickevičius: Pavyko. Dabar reikėtų atsikratyti lavono.

Valdas Kilpys: Dėl šaudybos pagrindų nebuvimo mūsuose reta taiklių šaulių, tad siužetas laigo po laukus kaip anksčiau. Bet pratybos intensyvėja ir, tikėtina, kam nors pavyks pykštelėti tiksliau. Bet… ar nuo to laukai taps gražesni?

Alina Ju: Nepataikė.

Sekite mus „Facebook“ tinkle, kur ir skelbiame klausimus: facebook.com/satenai.

Iliustracija iš Giordano Bruno “Ars Memoriae”. 1582

Andrius Patiomkinas: Padėkite Saliamonui išspręsti galvosūkį: ar visada originalas geriau už vertimą?

Michael Kimt: Jeigu rašytojas 30 metų rašo knygą, o kalbai išmokti reikia 10 kartų mažiau laiko, kam tie vertimai tuomet? Viena gera knyga atstoja tūkstantį pusėtinų. Apskritai, „per daug skaityti – tai irgi bukas kultūrizmas“ (B. Š.).

Sekite mus „Facebook“ tinkle, kur ir skelbiame klausimus: facebook.com/satenai.

Giedrės Kazlauskaitės piešinys

Vytas Dekšnys: Užduotis moksleiviams. Visi puikiai žinome ir neabejojame, kad Nobelio literatūros premija skiriama pagal politinio korektiškumo kriterijus. Peržiūrėję pastarųjų dvidešimties metų laureatų sąrašą, trumpai apibūdinkite, kas yra politinis korektiškumas.

Miler Lagos. Knygų iglu. 2012

Eligijus Daugnora: Ogi knygų skaitytojai yra šiek tiek nebrandžios ir paaugliškai naivios asmenybės. O nebrandžias asmenybes traukia pačioms išbandyti visokį blogį, užuot pasikliovus protingų žmonių nuomone.

Nijolė Albaitytė Kryžanauskienė: Dažniausiai tai neperku knygų, apie kurias girdžiu ir regiu visokeriopo reklaminio gero.

Marcus End: Aš perku tik tas knygas, apie kurias niekas apskritai nekalba, o knygynuose paklausus pardavėja dažniausiai tik pakraipo galvą.

Sekite mus „Facebook“ tinkle, kur ir skelbiame klausimus: facebook.com/satenai.

Kadras is filmo „Adaptacija“ (rež. Spike Jonze, 2002)

Denisas Kolomyckis: Kartą „Skalvijoje“ viešėjęs kino režisierius (kurio vardą pamiršau) pasiūlė pavyzdį atsakant į šį klausimą: „Jei ožiui leisi pasirinkti tarp geros knygos ir gero filmo juostos (knygos ekranizacijos) – popierius bus daug skanesnis nei juosta.“

Sekite mus „Facebook“ tinkle, kur ir skelbiame klausimus: facebook.com/satenai.

Ten lauksime ir jūsų atsakymų. Įdomiausius publikuosime savaitraštyje.

Šį kartą siūlome rašytojos Giedros Radvilavičiūtės klausimą ir du atsakymus.

Giedra Radvilavičiūtė: Kodėl literatūros kūrinyje yra daugiau gyvenimo nei pačiame gyvenime?

Rašytoja Mary McCarthy prie darbo stalo. 1944. Ninos Leen nuotrauka

Viktorija Krasauskaitė: Nes literatūros kūrinys yra raiškingų sakinių, pilnų metaforų ir personifikacijų darinių, visuma. O gyvenimo sudėtyje viskas skaičiuojama akimirkomis, kurios ne visada pasilieka mūsų vaizduotėje ir atmintyje kaip kažkas įspūdingo ir pernelyg dominuojančio.

Vikas Vikutauskas: O nuo kada gyvenime yra mažiau gyvenimo nei literatūros kūrinyje? Kartais einant nuo virtuvės iki vonios daugiau gyvenimo nutinka nei kai kuriuose literatūros kūriniuose nuo pirmo iki trys šimtai penkto puslapio. Ir tokio tikro, tokio apčiuopiamo, nesumeluoto gyvenimo su tikromis, audringomis emocijomis, tokiomis emocijomis, kokiomis toli gražu ne kiekviena, tarkim, „Kitų knygų“ knyga pasižymi.

Labai jau individualus dalykas tas tikras gyvenimas versus literatūra. Skaitant ir savo galvoje per įvairių patirčių, neįgyvendintų svajonių prizmes stebint lyrinių subjektų išgyvenimus, nuotykius ir pan., net tas „meilės romanas Nr. 75“ rožiniais viršeliais gali pasirodyti ištisa visata, pilna to, ko šiaip kasdienybėje nesutiksi, bet užtenka apsidairyti aplinkui, atkreipti dėmesį į detales ir pasidaro akivaizdu, jog to gyvenimo pačiame gyvenime yra kartais net ir daugiau, nei norėtųsi. Visur, net ir didesnės krautuvės mėsos skyriuje dirbančios mėsininkės akyse, slypi tiek įvairiausių sudėtingų, paslaptingų dalykų, kad tikrai ne kiekvienas literatūros kūrinys gali lygintis, ir net ta paprasta diena su savo buities rūpesčiais, į ją iš kiek kitos pusės pažiūrėjus, ne visuomet sutilptų į stambesnės apimties rašliavą, kurią dar kažkas perskaitęs pagalvotų: „Na ir kodėl toje literatūroje daugiau gyvenimo nei pačiame gyvenime?“