Visai neseniai Nidoje radau neskaitytą 2020 metų „Santaros“ leidinį ir kelionėje nuo jūros namo jį perskaičiau. Vienas iš įdomesnių čia buvo nemažos apimties Edmundo Ganusausko pasakojimas apie monsinjoro Kazimiero Vasiliausko gyvenimą. Skaitydama jį prisiminiau, kad ir aš prieš keliolika metų ketinau aprašyti savo ypatingos pažinties su monsinjoru patirtį. Bet kažkaip varžiausi, atidėliojau.

Pasakojimą pradėsiu iš toliau. Tai buvo ankstyvieji laisvos Lietuvos metai, kupini visokio nerimo, įtampų, netikėtumų. 1993-ieji. O šiame visuomeniniame fone dar ir bėda namuose – mano Mama nuo pavasario pasiligojo, nebevaikščiojo ir man teko ją visokeriopai prižiūrėti. Ateidavo padėti brolis ir sūnus, bet aš vis vien buvau pririšta prie namų. Dirbau Kultūros ir meno institute, ant darbo stalo gulėjo nebaigtos knygos apie Joną Jurašą fragmentai, teko dažnai važinėti į Kauną rinkti medžiagos, o dar Vilniaus universitete skaičiau teatro istorijos paskaitas tokiems netipiškiems Filologijos fakulteto studentams – „aktoriams-lituanistams“, kurie reikalavo dėmesio ir laiko. Kursas buvo nedidelis, jaunimėlis jame – disciplinuotas, geranoriškas. Mėgo susėdę dainuoti liaudies dainas. Žinodami, kaip aš vargstu, pasiūlė paskaitas skaityti namie. Kelios tokios paskaitos įvyko mano nemažoje svetainėje. Su kava, su pokalbiais apie aktualųjį Lietuvos teatrą, su dainomis, kurias ir Mama girdėjo.

Vis dėlto teko ieškoti padėjėjos, o surado man ją bičiulis, žymus kalbininkas Vytautas Vitkauskas, atsitiktinai tokią moterį matęs pas kitą ligonę. Jis su jam būdingu šiurkštoku humoru man pasakė: „Ji vieną komunistę jau sėkmingai nulydėjo, tai gal ir jums padės.“ Susipažinau su Vanda, sužinojau, kad ji yra lenkė, lietuviškai nešnekanti, vienuolė, galinti šiokiadieniais ateiti Mamos pagloboti; jokių buitinių darbų nesiimsianti, o prieš išeidama kasdien turinti gauti pietus ir triskart per savaitę – su mėsa. Keistokai man nuskambėjo jos žodžiai. Kartą grįžusi namo radau Mamą nepatogiai gulinčią įstrižai lovos su skausmais kakle ir labai nusiminusią. Šiaip jau Mama buvo labai kantri, rami, po kiekvienos menkiausios paslaugos man padėkodavo. O su Vanda buvo kitaip: kai Mama paprašydavo pataisyti pagalvę, Vanda ją kietai susukdavo ir kaip kokį guzą pakišdavo jai po galva ir net prašoma padėties nekeisdavo. Be to, kažko knisusis po lovą, kilojusi antčiužinį. Pasižiūrėjau – ogi šventų paveikslėlių visur prikišta! Griežtai paprašiau jos to nedaryti – juk kviesta buvo pagelbėti, o ne auklėti, ne kankinti. Tądien Vanda pikta išėjo.

Nepraėjus nė porai dienų, grįžusi namo radau svetainėje pritūpusių senyvų vienuolių būrelį, visos kalbėjo tik lenkiškai, bet buvo atsivedusios kunigėlį lietuvį. Virve susirišęs savo drabužį, liesas, su akinukais, basnirčia įsispyręs į senus sandalus, su lazda, vos bepaeidamas išėjo iš Mamos kambario. Klausiu, kas gi čia vyksta, koks čia susirinkimas mūsų namuose net nepasitarus, vizito nesuderinus. Kunigėliui sakau: sėskit, susimildamas, jūs juk visas virpate! Jis prisėdo ant palangės ir pasakė esąs po sunkios klubo sąnario operacijos, tų moteriškių prišnekintas atėjo, sakiusios, kad čia guli Dievą netikinti „bezbožnica“ ir ją reikia atversti bei suteikti Paskutinį patepimą. Atnešiau jam vandens, o kunigėlis tęsia: „Aš ligonei norėjau parodyti visokių paveiksliukų, pašnekinti, bet ligonė pasakiusi, kad per savo ilgą gyvenimą jau daug visokių paveiksliukų mačiusi…“

Kai kunigėlis išėjo, grįžau pas vienuoles ir paklausiau, kodėl jos tokios piktos, kodėl taip nederamai elgiasi, ar jas kas mokė svetimuose namuose šeimininkauti, iš ligonio tyčiotis. Tada Vanda atsistojo ir pasakė: „Tutaj nie ma człowieka, tu leży kawał mięsa!“ („Čia nėra žmogaus, čia guli mėsos gabalas!“) Ir pakilo visos eiti. Bet dabar, priblokšta paskutiniųjų žodžių, jau aš neišleidau, liepiau joms vėl sėstis, tylėti ir paklausyti manęs. Ir specialiai lenkiškai papasakojau, koks žmogus ir gydytojas buvo mano Tėvas, kokia buvo mano Mama, kad užaugino ir į mokslus išleido keturis vaikus, kad karo metais buvo paskirta teikti globą karo pabėgėliams iš Lietuvos, kaip jie abu mokėjo mylėti ir globoti žmones, kiek giminaičių po karo gyveno mūsų bute (kai nebuvo bendrabučių) ir mokėsi, o prie mūsų stalo susėsdavom net 14! O miegojo jaunimas mano senelio kambaryje ant žemės. Ir niekada nebuvo jokių konfliktų, negirdėjom namie pakelto balso. O jūs, nieko nežinodamos, nesuprasdamos, čia šeimininkaujat ir mano tėvus koneveikiat. Jeigu jau kviesim kunigą, tai ne jūsų per prievartą atvedamą. Jos tuoj šoko klausti, o kokį gi. Kokį?! Pasakiau, kad jeigu ir kviesim, tai greičiausiai monsinjorą Kazimierą Vasiliauską, kurį Mama žino, gerbia ir daug kartų matė televizijos laidose Sąjūdžio metais. Po mano „pamokslo“, lyg kažką suvokusios, vienuolės tyliai išėjo. Vanda ir toliau ateidavo, beveik nesikalbėdavom. Artėjo rugsėjis. Vieną dieną pavalgiusi ji pareiškė, jog turi ilgam išvykti į rekolekcijas, neva į Rygą. Ir pridūrė, kad grįžusi, jeigu ligonė jau bus mirusi, pasiims tą neaukštą spintutę, dabar stovinčią prie Mamos lovos, ir prašys atidaryti jos rūbų spintą. Pasirinksianti drabužių.

Atsisėdau ir ilgai galvojau, ką dabar daryti. Likau viena. Monsinjoro asmeniškai nepažinojau. Kelis kartus mačiau ir klausiausi Katedroje ir vieną kartą buvau susitikime su monsinjoru „Lėlės“ teatre, kur buvo pakviestas prieš šv. Kalėdas; pasakojo apie savo tremtį, apie jį supusius žmones ir apie Kalėdų šventimą vaikystėje, kaime, ir apie tą šventę lageryje. Prisiminė, kaip perpildytu vakariniu traukiniu, ant pakopos, į kitą žmogų įsikibęs, kabėdamas važiavo namo į kaimą pas mamą baisiausiai bijodamas pavėluoti prie Kūčių stalo. Ir ten, tremtyje, ir čia per Kalėdas buvęs laimingas, tik skirtingai. Ten jautęsis esąs reikalingas kitiems žmonėms, jų tikėjimui ir vilčiai palaikyti, o tai anuomet buvę labai svarbu. Va ir jūs čia dirbat, vaidinat vaikučiams, matot jų džiaugsmą, o juk ne kiekvienas iš gerų namų atėjęs, sako, ir turit jaustis laimingi jiems teikdami džiaugsmą. Aktoriai, anuomet jauni, pašėlę vyrai, žiūrėjo į monsinjorą įdėmiai, pagarbiai, net jų veido išraiška pasikeitė, o ir moterys buvo labai susijaudinusios. Monsinjoras atrodė toks artimas, šiltas, tikras. Norėjosi jį apkabinti, paglostyti. Visu būriu buvo išlydėtas pro duris.

Kitą dieną po vienuolių vizito vakare suskambo telefonas (dar laidinis), pakėliau ragelį ir išgirdau monsinjoro balsą. „Monsinjore, aš jus pažinau iš karto, neprisistatinėkit! Ir nujaučiu…“ – „Taip, tai tos moterėlės sukėlė aliarmą. Juk visokių žmonių būna. Tai aš joms prižadėjau su jumis susisiekti.“ – „Taip, aišku, monsinjore, aš jūsų lauksiu, kada tik jums patogu.“ Po poros dienų buvo sutarta, kad ateis vakarop po darbų Katedroje. Pasikalbėjau su Mama, paklausiau jos, ar sutiktų pasikalbėti su monsinjoru, pasakiau, kad jis skambino tų vienuolių prikalbintas. Mama pasakė, kad su monsinjoru pasikalbėti tikrai norėtų. Anuomet ji jau kalbėjo mažai, tyliai, trumpais sakiniais, bet turėjo pilną sąmonę. Taigi – laukėm.

Kurį laiką gyvenom Algirdo gatvės 15-ajame name, per pusę perdalintame turtingo prieškario žydų verslininko bute iš kiemo pusės, ir lipti reikėjo į trečią senovinio namo aukštą labai aukštai, vadinamaisiais tarnaičių laiptais. Kaip jis užlips?! – galvojau.

Kai atidariau duris, pamačiau monsinjorą paraudusį, sunkiai kvėpuojantį, puoliau padėti nusirengti ir nusivedžiau į svetainę. Įkūrusi svečią fotelyje prie stalelio, pasiūliau ramiai atsipūsti ir paklausiau, gal išgertų puodelį kavos. „Taip, mielai.“ Buvau pasiruošusi, turėjau prie kavos ir sausainukų iš pirmųjų privatininkių kioskelio, ir brendžio. Nors žinojau, kad labiausiai mėgsta duoną. Kai neskubėdama grįžau į kambarį, monsinjorą radau užmigusį. Nežadinau. Tyliai atsitraukiau. Pauzė truko kokias dešimt minučių. Atsibudęs patrynė delnais skruostus, perbraukė pirštais per plaukus, šyptelėjęs atsiprašė – buvo pagyvėjęs ir gerai nusiteikęs. Sako, esu išvargęs, juk kiekvieną dieną ir anksti rytą, ir vakare ateina pasikalbėti daugybė žmonių. Kiekvienam jų norisi išsipasakoti, pasitarti. Daugiausia svarbiais, sunkiais klausimais. Negali atsakyti. Ir naktį su tom istorijom gyvenu. O aš raminau: „Mūsų namuose miegas visuomet buvo šventas reikalas. Jeigu kas priguldavo – visi vaikščiojo ant pirštų galų.“

Supratau, kad prieš einant monsinjorui pas Mamą būtinai turiu jam trumpai apie ją papasakoti, kaip ir supažindinti. Pradėjau nuo vaikystės: Mama Paulina gimė Vėžionių kaime prie Kupiškio, buvo pakrikštyta (parodžiau monsinjorui išlikusią jaudinančią Pirmosios Komunijos nuotrauką, kurioje dvi mergytės su gyvų gėlių vainikėliais ir puokštelėmis prie žvakelių rankose stovi Kristaus Žengimo į dangų bažnyčios šventoriuje), nors vėlesniais metais nebuvo praktikuojanti katalikė. Paskui su tėvais ir trimis broliais gyveno Kupiškyje, visai netoli bažnyčios, Gedimino g. 5, privačiame name. Močiutės šeima bendravo su zakristijono šeima, ir man teko jų vaikus pažinti. Tėvai vertėsi sunkiai, bet vaikus leido į gimnaziją Panevėžyje. Aukštesnėse klasėse Mama jau ėmėsi privačiai mokyti žydų vaikus lietuvių kalbos, gaunamais pinigais mokėjo už jaunesnio brolio Alfonso Žiurlio mokslus (vėliau jis tapo žinomu teisininku). Kitas brolis Juozas mokėsi Rygoje, tapo mokytoju lituanistu ir po karo buvo Utenos mokyklos direktoriumi. Jauniausias brolis Feliksas tapo Lietuvos karininku; rusams atėjus bėgo iš stovyklos, buvo pagautas, buvo ir vokiečių belaisviu, o išsivadavęs – rusų armijos pirmos linijos kariu karo pabaigoje. Mama išsaugojo jo karininko diržą ir nuotrauką.

Pati studijavo istoriją Vytauto Didžiojo universitete. Pasakojo apie savo dėstytojus Augustiną Janulaitį, Igną Jonyną, Mikalojų Vorobjovą. Baigusi darbo pagal profesiją negavo. Dirbo Žemės ūkio banke mašininke. Nebuvo patenkinta. Susipažino su jaunu mediku Vytautu Girdzijausku ir tapo jo žmona. 1940-aisiais mano Tėvas, tada jau kaip mikrobiologas tobulinęsis Vokietijoje ir Prancūzijoje, pačių medikų buvo pasiūlytas į sveikatos apsaugos ministrus: buvo kairiųjų pažiūrų, mokėjo užsienio kalbų.

Prasidėjus karui, teko evakuotis. Pradžioj buvome Maskvoje, vėliau – Permėje, kur Tėvas dėstė medicinos institute, o Mama globojo karo pabėgėlius. Karo pabaigoje, vėl Maskvoje, Mama laukėsi kūdikio, nedirbo, bet jai buvo liepta lankyti marksizmo-leninizmo kursus, juos ir baigė. Grįžus į Lietuvą netrukus sužinojo, kad jai teks dėstyti (išklausius tik kursus!) marksizmą net keliose aukštosiose, nes jokių tam pasirengusių žmonių nėra (beje, panašiu būdu po tų kursų įkliuvo ir jaunas daktaras Vytautas Kuzminskas, kuriam teko medicinos atsisakyti), ypač mokančių lietuvių kalbą. Ir stojo baisūs metai. Ant rankų – kūdikis, namuose gyvena keliolika žmonių, o marksizmo jai pačiai reikėjo dieną naktį mokytis. Jau nebeturėjo laiko su mumis, vaikais, pasikalbėti, paklausyti skundų, atsakyti į klausimus, kurių vis daugėjo. Ilgą laiką dėstė ir vadovavo katedrai Konservatorijoje, bet, man regis, apie 7–8 dešimtmetį marksizmą paliko kitų žiniai ir dėstė tik etiką. Ant jos stalo pasikeitė knygos… Renkant išsivadavusios Lietuvos prezidentą, balsavo už Stasį Lozoraitį.

Monsinjoras klausė labai įdėmiai, padėkojo už pasakojimą ir pasakė, kad buvę įdomu, ypač ta marksizmo-leninizmo kursų „istorija“. Pakilo eiti, palydėjau pas Mamą. Laukiau. Po keliolikos minučių monsinjoras išėjo iš Mamos kambario labai susijaudinęs ir vis kartojo: „Kažkas neįtikėtina, kažkas neįtikėtina!“, ir papasakojo, kad kai paklausė Mamos, ar ji tikinti pomirtiniu gyvenimu, ji pasakiusi: „O kas gi nenorėtų…“ Atsakymas monsinjorą pribloškė, nes, pasirodo, lygiai taip pat atsakė Balys Sruoga Vilniaus katedros kunigui, kuris atėjo suteikti Paskutinį patepimą Sruogai, bičiulių rašytojų įkalbėtam kunigą priimti. Dar trumpai šnektelėjom, širdingai padėkojau ir išlydėjau monsinjorą į sutemas. Pro langą mačiau jį skubriu žingsniu tolstant pro „Baldus“ Mindaugo gatvės link.

P. S. Mama mirė netrukus, rugsėjo vidury. Bet Vanda pasirodė tik vėlyvą rudenį. Tą dieną snyguriavo. Įėjusi į miegamąjį, ji griebė spintutę, drabužių neprašė lyg nujausdama, kad nebūčiau jai davusi. Tai kaipgi jūs nešitės tą spintutę? – paklausiau. O ji pasakė atsigabenusi rogutes. Apie Mamą – nė žodžio. Ir nugarmėjo stačiais laiptais kaip į pragarą.

Pirmą kartą esu prašomas kaip asmenybę apibūdinti žmogų, kurio šių metų kovo 4 dieną 4 valandą jau 23 metai nėra tarp gyvųjų. Labai keistas pojūtis. Savęs klausiu, gal tai, ką dabar čia rašinėju, tėra tik mano paties įsivaizdavimas, kliedesys ir nieko realaus ar objektyvaus neturinti veikla. Bandant mintyse, t. y. savo vidine klausa, vėl „atgaminti“ mūsų paskutinius pokalbius ir Ugnės balso tembrą, kūnu pajusti apsikabinimo kvapą ir buvusios šilumos bangas su seniai iš vadinamosios esamos dabarties, o iš to praėjusio laiko žiūrint, dabartinės „ateities“, grįžimo į praeitį „parėjusia“ siurrealybe, susisuka ne tik protas ir siela: tiesiog dingsta iš po kojų žemės pojūtis, paties vardas, esama vieta, amžius, laikas… Nes tai, ką čia bandau raidėmis „įgarsinti“, yra tik skraidančios prisiminimų šukės to Martyno Aitvaro, kurio jau irgi seniai seniai nebėra, nes NIEKAS daugiau taip jo ir nevadina, nešaukia, nekviečia užlėkti vakarop salotų, sūrio su raudonuoju vynu, padėti susiruošti svečių priėmimui ar tiesiog pakeisti muziką grotuve! O žinant, kad žmogus kas septynerius metus savo kūno ląstelių mirtimi ir jų atsinaujinimu imtinai pasikeičia – regeneruojasi, tai aš pats nuo tos 2002 metų kovo 4-osios 4 valandos ryto jau tris kartus miriau ir triskart atgijau (su paklaida ir, deja, vis didesne…). Tad dabar nuo tos dienos jau ketvirtą kartą vis dar sukuosi savo „regeneracinėj“ amžėjimo spiralėj.

Nejaukiai britki ta užprogramuota „atsinaujinimo“ regeneracinė ląstelių programa man panaši į kokį nors be perstojo rėkiantį propagandinį radijo tašką (kurio vis vien nieks neklauso, nes ir „nėra kada“), vis kliedžiančiai skubinantį rožinį rytojų, o tu pats juk žinai, kad tai tiesiog visiems vienodai dykai ir be įsipareigojimų dalinama šių laikų kultinė komercinė doktrina; „jaunystė iki grabo lentos!..“ O kaip su tom mintim ir prisiminimais? Ar jos irgi taip „regeneruojasi“ ir tampa nebepanašios į tas buvusias „jaunas“, pirmines, nebeatpažįstamos?! Paralelinių pasaulių – prisiminimų trankus kankanas!! Kieno ten koja staiga kyšo iš po to margai „papūsto“ polkutės sijonėlio; ar iš „Moulin Rouge“ kabako, ar iš Kernavės apeigų, o gal iš Neringos žvejų tinklų?! Ach, tos laiko neturinčios disonansinės sutartinės, daugiabriaunėm gyvenimo veidrodžio šukėm reflektuojančiai skraidančios…

…daugiabriaunė, daugialypė, prieštaringa, nenuspėjama, paslaptinga, arši, aštri, kovinga, pavojinga, galinga, beribė, laisva, disciplinuota darbe, bohemiška, kariškai ištverminga, magiška, mitologiškai lietuviška, strateginio mąstymo, kasdienybėje kūrybiška iki smulkmenų, be galo originali, perfekcionistė, siaubingai reikli sau, aplinkai bei aplinkiniams, netoleruojanti vidutinybių, valdinga, nemėgstanti ir vengianti kompromisų, nepavargstanti, nepasiduodanti, drąsi, įdomi, besąlygiškai siekianti užsibrėžto tikslo, ypač jautri aplinkai ir pokyčiams joje (turiu omenyje žmonių nuotaikas ar situacijas), ūkiškai praktiška, nesmulkmeniška, haute couture skonio, geriau „per nykštį“ viskio negu stiklą vyno, užkietėjusi patriotė, Che Guevaros liudininkė ir simpatizantė, lotynų „chebros“ vadinta „baltiškąja valkirija“…

Tą sąrašą savybių galėčiau tęsti, tik nežinau, ar tai Jums padės susigaudyti, nes skirtingų aplinkybių duotybėse tos charakteristikos verstųsi visos tiesiog aukštyn kojom, taptų pačios sau prieštaraujančios. Tiksliau būtų, ko gero, sakyti, kad Ugnė buvo išskirtinė, be galo stipri, beribė asmenybė, kurios kiekviena gyvenama sekundė buvo tikrąja šio žodžio prasme kūryba pati savaime. Šalia Jos, su Ja buvo ne tik „įdomu ar malonu būti“; tai buvo nevaldomai, įtraukiančiai, intelektualiai, energetiškai, užburiančiai ir magnetiškai nepakartojama, viliojančiai nepasotinama. Ji buvo svaiginanti: laikas šalia Jos skriejo nevaldomai žaibiškai arba tiesiog nustodavo judėti.

Ugnės namuose Paryžiuje Ugnies elementas buvo nuolat palaikomas žvakių liepsnos pavidalu. Nakčiai saugumo sumetimais, be abejo, užpučiamos. Ji žvakių apsuptyje gyveno patogiai ir jaukiai ne tik su ją supančiais gyvaisiais, bet ir su tais, kur ryšys įmanomas tik mintimis ir empatija, sinchronu „perteikiamomis“ ir Ją „pasiekiančiomis“ skirtingomis informacijos formomis, sutapimais, „pasitvirtinimais“, „neigimais“, „perspėjimais“, dažniausiai Jos matomais ar numanomais ženklais, kuriuos Ji mokėjo sau atpažinti ir „konvertuoti“ į mūsų gyvenamą esamąjį laiką – dabartį. Kitos, paralelinės erdvės – kosmosai – buvo Ugnės išgyvenama kasdienybė. Ji mokėjo būti visur vienu metu – tikras Dvynys!! Prie žvakių Ji dirbo, priiminėjo svečius, ilsėjosi, tiesiog buvo savimi ir gyveno kurdama dabartį. Jos mėgstamas posakis „Mokėk skaityt ženklus“ buvo integrali Jos asmenybės dalis.

Mums tik susipažinus, 1997 metų kovą–balandį, mačiau sunkų, reabilitacinį Lietuvos grįžimo į tarptautinę areną kelią. Šalies diplomatija, Lietuvos užsienio reikalų ir kultūros ministerijų darbuotojai – tarnautojai buvo negailestingai paženklinti sovietiniu štampu ir tiesiog kartais, švelniai tariant, abejotinu bendravimo skoniu bei laikysena. Dažnu protokolo nežinojimu ar nevaldymu, nesusigaudymu esamoje aplinkoje, nejautrumu, tiesiog amato neišmanymu ir situacijos neįvertinimu, susikaustymu ir neužtikrintumu, menkavertiškumo kompleksais atsidūrus užsienyje (per artimus ryšius, „blatą“) atstovauti Lietuvai, užsienio kalbų nemokėjimu, o oficialių furšetų metu, padauginus šampano, darbinio bendravimo „vadelių nebelaikymu“ ir liežuvio bei informacijos ne(be)kontroliavimu, pokalbių tono ar kalbos garsumo ne(be)valdymu, „garsių“ patriotinių šūksnių ne vietoje rėkavimu, dūžtančiomis šampano taurėmis, krentančiomis furšetinėmis lėkštėmis, mindomomis kojomis, stumdymusi švediško stalo vaišių link, garbių svečių netyčiniais apliejimais vynu ar kitais gėrimais, diplomatiniais liapsusais pasakojant abejotinus „postsovietinius“ anekdotus sunkiai suprantama kalba… sąrašas tikrai ne baigtinis.

Čia (tiksliau sakant, visiems išsiskirsčius ir paskutinį svečią išleidus pro duris Ugnės bute Vilniuje ar Paryžiuje) Ugnė po tokių ar panašių „siurprizų“ niršdavo ir pykdama riaumodavo, kaukdavo lyg furija! Jai būdavo dėl Lietuvos klaikiai, siaubingai gėda, be galo skaudu, nesuprantama ir nesuvokiama. Ką jau kalbėti apie pačios investuotą energiją, laiką, įdirbį ir tarptautinius ryšius, apie nerimą dėl žalos Lietuvos, kaip išskirtinės, unikaliai originalios ir nepakartojamos kultūros, tradicijų, istorijos, kalbos, mitologijos, poetinio pasaulio suvokimo, nematerialaus ir žodinio paveldo vertos šalies, įvaizdžio kūrimo sėkmei, nenugalimo ir monumentalaus vaizdinio įtvirtinimui. Kiek kartų Ji, grįžusi po varginančių darbinių kelionių ar konferencijų, sunkiai užlipusi į ketvirtą aukštą, įnirtingai sviesdama per porą metrų nuo savęs darbinę – kelioninę rankinę, šaukdavo, kad „tie lietuviai visai jau išprotėjo“, padarę tą ar aną protu nesuvokiamo… Tie lietuviški „šiaudai“, lendantys iš „sovietinių kaliošų“, buvo Jos kasdienis priešas Paryžiuje. Ji pyko ant nemokšų, siuto ant postnomenklatūrinės sistemos Lietuvos diplomatijos ir kultūros sektoriuose, netoleravo tarptautiniu mastu pripažintų bendravimo protokolo normų nesilaikymo, Jos neinformavimo apie įvykius laiku, įsipareigojimų nevykdymo, komunikacinių pražiopsojimų, savo pareigų perleidimo kitiems Jos neatsiklausus, ką jau kalbėti apie darbo niuansus, skonį, subtilybes ir t. t.

Pasaulio diplomatijos vandenyse Ugnė plaukiojo lyg lydys. Ji pažinojo tuos vandenis „iš gelmių“ per šalių kultūrą, istoriją, papročius, pomėgius, artimus draugus ir senus priešus. Keitė kaukes ten, kur ir kokių jų reikėjo pagal aplinką. Savo permatančiu įžvalgumu Ji grakščiai ir žavingai nuspėdavo, apčiuopdavo pašnekovo skonį, būdą, mintis, niuansus ir, jam pačiam nepastebint, įtikdama pasiekdavo palankumo Jai rūpimais klausimais. Gebėjo padaryti pritrenkiantį, vienokį ar kitokį, įspūdį, kuris buvo reikiamas tam kartui norimam tikslui pasiekti.

Tais 1997–2002 metais man pačiam teko didžiulė, neeilinė užduotis ir atsakomybė tarnauti Tėvynei (nemokamai) kaip Lietuvos jaunimo garbės kultūros atašė Paryžiuje. Dariau viską, kas tik Ugnės veiklos sferoje buvo reikiama ir Jos man patikima atlikti. Dabar į detales nelįsiu. Darbų diapazonas: nuo svečių stalo padengimo namuose iki to meto Jungtinių Tautų generalinio sekretoriaus Boutroso Boutroso Ghali drauge su Ugne sutikimo UNESCO pagrindinėje būstinėje. Vien nuo minties, kad suklydęs prateriosiu su Ugne man tokį brangų ryšį ir pasitikėjimą, kurį aš nežmoniškai branginau, mane išpildavo šaltas prakaitas ir jausdavau, kaip srovelė nuteka nugara stuburu žemyn, aprasojusi kakta atšąla… Su koncertinės scenos griežiant solo stresu bei įtampomis buvau jau apsipratęs, bet čia vyko kažkas visai kitokio, nepakartojamo ir dar niekada nepatirto. Jaučiausi įtrauktas į kažką žymiai žymiai svarbesnio ir rimtesnio, jau sau pačiam ne(be)priklausančio, be galo atsakingo, drauge su Ugne už Tėvynės sėkmę ir pripažinimą mūsų visų ir Lietuvos vardo pasaulyje!

Pačiai Ugnei būnant daugialypei ir daugiabriaunei savo kompetencijose per literatūrą, diplomatiją, mitologiją, politiką ir mėgusiai platų menų išraiškos formų diapazoną bei niuansų įvairiapusiškumą, žodis „spalva“ buvo tik maža užuomina, duodanti suprasti, kad šalia to atsiveria neaprėpiami kitų būsenų ir išraiškos priemonių klodai. Vaikiškai naivus ir tuo pat metu filosofiškai monumentalus vertybinis taikos kaip fenomeno klausimas, ieškantis ne tik jos formos, dydžio, aprėpties, spalvos, garso, skonio, kvapo, sąlygų, aplinkybių… begalinis savo aprėptyje. Ugnės gyvenimo kaleidoskopas, prasisukęs per visus pasaulio žemynus, kaip magnetas sutraukė į save įvairialypį ir margą šių žemynų folklorinį bei ritminį raštą ir skambesį. Ugnė, nebijodama reflektuoti gyvenimo veidrodiniu būdu, pati užgimusi po Dvynių – Oro ženklu, gebėjo įžiūrėti ženklus ir paraleles ten, kur tai buvo aktualiausia žmonijos ir kultūros vystymosi raidai. Pavyzdžiui, Milanas Kundera ir Julio Cortázaras – tai pasauliui jos atrasti literatūros fenomenai, taip pat mūsų visų Vilniaus senamiestis, Kuršių nerija, Dainų šventė, įteisinti UNESCO kaip žmonijos pasaulio architektūros, gamtos ir kultūros vertybės. Priimdama užsienio šalių prezidentus ir kitus svarbius svečius savo namuose, pasidabinusi Šiaurės Amerikos čiabuvių margai išsiuvinėta suknia, basa, puošniais masyviais lietuviško gintaro karoliais, kiekvieną įsileisdavo į savo erdvę su pagarba, smalsumu ir džiugiu žvilgsniu.

P. S. Tik po poros metų Ugnės nepaliaujamu reikalavimu išdrįsau ištarti Jai „Tu“…

P. P. S. Bekurdami drauge „Le son et la parole“, mes mainėmės vietom: Ji grojo žodžiu, o aš kalbėjau garsu ant Paryžiaus Pont des Arts (Menų tilto).

2025 m. vasario 26 d.

Vartydamas knygas aptikau, kad kovo 19 dieną sukaks keturiasdešimt metų, kai Anapilin iškeliavo astronomas Antanas Juška (1902–1985). Tai žmogus, kurio vardą ir pavardę kadaise žinojo net tie, kuriems žvaigždėmis nusėtas dangus nerūpėjo. Kasdieną versdami tais laikais pamėgtų sieninių kalendorių lapelius jie nuolat aptikdavo astronomo pavardę, jo trumpus pasakojimus apie planetas, kometas arba žvaigždes, kosmoso tyrimus. Kur kas daugiau astronomiją populiarinančių straipsnių Antanas Juška paskelbė laikraščiuose, žurnaluose, knygose. Jų suskaičiuota daugiau nei devyni šimtai. Pirmąjį straipsnį „Pasaulio išsirutuliojimo teorijos“ paskelbė būdamas septyniolikos metų, paskutinę knygą „Saulės šeima“ spėjo pabaigti prieš mirtį ligoninėje.

Dabar Antaną Jušką vargu ar daug kas prisimena – net nuo mirties pernelyg daug laiko praėjo. O prisiminti vertėtų, nes jis buvo ne tik visiems žinomas astronomas, bet ir kultūros žmogus, kruopščiai slėpęs savo nuopelnus Lietuvai.

Su juo susipažinau pradėjęs dirbti Vilniaus planetariume, ir iki tol legenda man buvęs astronomas galop tapo artimas. Planetariumą jis vadino savo antraisiais namais, pasišnekėti užsukdavo beveik kas savaitę, nesyk man teko buvoti jo namuose. Bendravau bemaž aštuonerius metus, bet tik praėjus septyniolikai metų po jo mirties sužinojau, kad jis buvo ne tik astronomas, bet ir žmogus, nepaprastai daug prisidėjęs prie mokslo, švietimo ir kultūros plėtros pirmuoju Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu. Tuščiai medalių ir ordinų niekas niekam neduoda, o Antanas Juška jų gavo net keturis: Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečio jubiliejinį medalį, Švedijos karalių Vazų III laipsnio ordiną, Prancūzijos Garbės legiono ordiną, Belgijos Karūnos komandoro ordiną. Bet apie savo nuopelnus jis niekada neužsiminė, kaip ir apie tai, kad prieš pradėdamas dėstyti Kauno universitete jis ne tik mokytojavo, bet ir buvo Pasvalio, Vilkaviškio, Biržų, kelių Kauno gimnazijų direktorius, kad būtent jo atkakliomis pastangomis Biržuose iškilo naujas gimnazijos pastatas, kad beveik porą metų vadovavo Kauno Valstybės teatrui, o 1934–1937 metais buvo Lietuvos Respublikos švietimo ministerijos Kultūros departamento direktorius. 1939 metais Antanas Juška buvo paskirtas įgaliotiniu kultūros ir švietimo reikalams Vilniaus krašte, ir tuo vargu ar reikia stebėtis, nes dar 1932 metais jis įsitraukė į Vilniaus vadavimo sąjungos veiklą, o 1935–1939 metais šiai sąjungai net vadovavo, 1940 metais išleido garsiąją knygą „Vilniaus byla“, kurioje detaliai išanalizavo Lietuvos ir Lenkijos istoriją, šių šalių santykius.

Visa tai sužinojau tik tada, kai mokslo istorikės doc. dr. Stasės Matulaitytės pastangomis buvo parengta ir išleista knyga „Astronomas Antanas Juška“ (Vilnius: Teorinės fizikos ir astronomijos institutas, 2002). Joje greta buvusių bendradarbių, draugų ir mokinių bei vaikų ir vaikaičių prisiminimų apie šį iškilų astronomą ir Stasės Matulaitytės sudarytos išsamios bibliografijos yra ir paties Antano Juškos atsiminimai. Deja, ne visi. Nors ir žadėjo, visų parašyti nespėjo…

Pasikartosiu – Antanas Juška apie savo praeitį beveik nekalbėjo. Ilgokai nežinojau net to, kad iš jo buvo atimtas filosofijos mokslų daktaro laipsnis, kurį 1929 metais už disertaciją „Regimasis šviesumo pasiskirstymas Saulės diske“ jam suteikė Getingeno (Vokietija) universitetas. Nepaisant to, visi jį vadino tik Daktaru, taip jį ir aš vadinau, kitaip kreiptis į jį tiesiog negalėjau.

Čia reikia paaiškinti. Net XX amžiaus viduryje dar buvo gaji viduramžius siekianti tradicija pirmąjį bet kurios srities mokslinį darbą vadinti filosofiniu. Tad ir Antanui Juškai buvo suteiktas filosofijos, o ne astronomijos mokslų daktaro laipsnis, dėl to jis kartais sielojosi. Beje, ši tradicija kai kur išliko ir iki šiol.

Ilgai stebėjausi, kodėl iš žmogaus, kuriam politika tarsi visai nerūpėjo, buvo atimtas mokslinis laipsnis. Išsikalbėjome tik Maskvoje vykusios mokslinės konferencijos metu. Viešbutyje mus apgyvendino viename kambaryje, vakarais laiko pokalbiams buvo. Štai tada ir sužinojau, kad Daktaras mokslinio laipsnio neteko po to, kai Petras Cvirka parašė piktą pamfletą „Juška auksaburnis, arba Daktaras nepraustaburnis“. Jame rašytojas Daktarą apkaltino tuo, kad per „Amerikos balso“ radiją jis pasakęs antisovietinę kalbą.

Prisipažinsiu, tai išgirdus man nejauku tapo. Mat esu nors ir labai tolimas, bet Petro Cvirkos giminaitis. Būnant vaiku nesyk teko viešėti rašytojo gimtinėje Klangiuose. Atmintin įsirėžė ir mamos pasakojimas, kad mano senelis užstalėje pakeldavo taurelę ir tardavo: „Sveikas, Cvirka!“ O jam atsakydavo: „Į sveikatą, Čičirka!“ Mano senelis, kurio niekada neregėjau, buvo Jurgis Čičirka.

Pasakiau apie tai Daktarui. Pridūriau, kad nežinojau, jog mano pamėgtas rašytojas buvo toks aršus sovietinio režimo gynėjas. Turbūt niekada nepamiršiu jo žvilgsnio – įdėmaus ir sutrikusio. Daktaras ilgokai tylėjo. Pagaliau tarė, kad dėl to aš neturiu jaudintis. Petras Cvirka galbūt apsiriko, gal kuris nors kitas Antanas Juška per „Amerikos balsą“ kalbėjo, Antanų Juškų yra ganėtinai daug, o štai Petras Cvirka pamanė, kad astronomas kalba…

Jau tada supratau, jog Daktaras bandė Petrą Cvirką teisinti tik dėl manęs, kad man nebūtų skaudu. Tas dėmesys žmogui, tas jautrumas buvo bene ryškiausias Daktaro bruožas. Ilgokai maniau, kad tai pastebėjau tik aš, bet perskaitęs prisiminimus apie jį supratau, kad šį Daktaro charakterio bruožą pastebėjo visi, kam teko su juo bent trumpai pabendrauti.

Ypač sunkūs Daktarui buvo paskutiniai karo metai ir pokaris. Jį suimti ketino dar 1943 metais, bet laiku buvo perspėtas. Tad iš Kauno spėjo pabėgti (jis pats rašė – pasprukti) į Ramygalą, kur kadaise baigė pradžios mokyklą, kur mokytojavo būdamas dar visiškai jaunas. O 1945 metais pasislėpti jau nepavyko, Daktarą suėmė. Tiesa, neištrėmė ir nesušaudė, bet įkalino Lukiškių kalėjime, ten jis išbuvo devynis mėnesius. Paleido neradę kaltės. Nors apie tai jis neprasitarė, bet kažkodėl manau, kad jam padėjo buvę jo mokiniai, kaip ir anksčiau yra buvę.

Iš kalėjimo paleido, bet Vilniaus universiteto ir kitų aukštųjų mokyklų durys jam buvo užtrenktos. Beveik dvylika metų teko dirbti kasininku, buhalteriu – valgyti juk reikia visiems. Užtrenktos buvo ir laikraščių, žurnalų bei leidyklų redakcijų durys. 1944–1956 metais nebuvo išspausdintas nė vienas Daktaro straipsnis, nė viena knyga. Tiesa, buvo išleistos kelios iš vokiečių, rusų, prancūzų kalbų Daktaro išverstos knygos, tarp jų ir iš prancūzų kalbos jo išverstas Stendhalio romanas „Raudona ir juoda“, bet vertėjo pavardė nenurodyta. Arba buvo rašoma kokia nors išgalvota pavardė, arba išvis nerašoma. Tai irgi buvo Petro Cvirkos užsipuolimo pasekmė.

Apie tai, kad Antanas Juška yra ir vertėjas, irgi sužinojau tik kelionės į Maskvą metu. Tik tada supratau, kodėl jam taip rūpi taisyklinga lietuvių kalba. Daktaras rengė ir redagavo lektoriams bei astronomijos mokytojams skirtą Lietuvos „Žinijos“ draugijos periodinį leidinį „Astronomija ir kosmonautika“. Labai pykdavo aptikęs rašybos ir stiliaus klaidų. Tekstų autoriams liepdavo jas ištaisyti, bet dažniausiai taisyti jam pačiam tekdavo. Tą jis darė nepaprastai kruopščiai, kartais tekstus tiesiog perrašydavo. Vėliau šį darbą perleido man. O sykį pamokė: „Rašyti reikia taip, kad ir piemuo suprastų, ir profesorius nepapeiktų.“ Deja, nedaug kas taip kalbėti ir rašyti sugeba…

Dėmesys lietuvių kalbai Antanui Juškai turbūt išliko iš tų laikų, kai jis pats mokėsi. Retas mokytojas tada kalbėjo lietuviškai, buvo dėstoma rusų kalba. Panevėžio realinėje mokykloje net vokiečių ir prancūzų kalbos mokytojai tekstus liepdavo versti ne į lietuvių, o į rusų kalbą. Ir tik Panevėžio gimnazijoje po kurio laiko pradėta dėstyti ir lietuviškai. Bet lenkiškai šnekantys panevėžiečiai panoro, kad gimnazijoje rusų kalbą pakeistų ne lietuvių, o lenkų kalba. Laimei, lietuvių dauguma buvo, jie nepasidavė. Bet rusų ir lenkų kalbos jau buvo spėjusios giliai įleisti šaknis, ir tik didelėmis pastangomis tos kalbos palengva buvo išstumtos. Prie to prisidėjo ir Antanas Juška. Pavyzdžiui, 1927 metais tapęs Vilkaviškio gimnazijos direktoriumi jis bematant suorganizavo lietuvių kalbos kursus – paaiškėjo, kad net aukštas pareigas einantys valstybės tarnautojai nemokėjo rašyti lietuviškai, net ir skaitė silpnai. Ne ką geriau buvo netgi Kaune, ką ir kalbėti apie Vilnių. Todėl jis visur, kur tiktai dirbo, ne vien astronomija rūpinosi, jam rūpėjo ir lietuvių kalba, lietuvybė. Gimnazijose, kurioms vadovavo, rengdavo saviveiklos vakarus, kviesdavo Šiaulių ir Klaipėdos dramos teatrus, organizuodavo susitikimus su lietuvių rašytojais. Toks – lietuvių kalbos ir kultūros puoselėtojas – jis išliko iki pat paskutinių savo dienų.

Antanas Juška kruopščiai taisė ne tik lietuvių kalbos klaidas. Ne mažiau reiklus, o gal ir dar reiklesnis jis buvo moksliniams faktams bei jų interpretacijoms, pastebėdavo net menkiausias klaidas. Bet, užuot teksto ar paskaitos autorių išpeikęs, pirmiausia pagirdavo už tai, kas yra gerai, ir tik tada pasiūlydavo darsyk patikrinti ir patikslinti skaičius, datas arba pavardes, pasidomėti naujesnėmis žiniomis. Nieko niekada neužgaudamas ir juo labiau neįžeisdamas, jis buvo reiklus ir labai atkaklus. Tais laikais, kai visko trūkdavo, kai baldams ar automobiliui nusipirkti tekdavo laukti eilės, Daktaras nepailsdamas vaikščiojo pas „Žinijos“ draugijos, kuriai priklausė Vilniaus planetariumas, vadovus, į Vilniaus miesto savivaldybę ir net į ministerijas, ir nesyk jam pavyko išreikalauti to, ko planetariumui ir jo darbuotojams labiausiai reikėjo. Nors iš jo buvo atimtas mokslinis laipsnis, Daktaro autoritetas buvo didžiulis. O ir tada, kai dar žengė pirmomis savo karjeros pakopomis, pasižymėjo reiklumu ir atkaklumu. Atmetė jau pradėjusio garsėti architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio Biržų gimnazijos projektą, išsireikalavo, kad jis būtų pakeistas, pradėjo Biržų gimnazijos statybą nesuderinęs pakeisto projekto su ministerija. Ministerijos klerkai užsiuto, ir tik Biržų savivaldybės dėka jis liko iš pareigų nepašalintas. O po poros metų pagal tą patį Antano Juškos išsireikalautą projektą buvo pastatyti ir Panevėžio 2-osios vidurinės mokyklos rūmai…

Aš gimiau baigiantis karui, todėl apie prieškario Lietuvą žinau tik iš literatūros ir tėvų, tetų bei dėdžių pasakojimų. Bet nuo vaikystės atmintin įsirėžė toks žmogaus apibūdinimas: „Jis – smetoniškas inteligentas.“ Tai štai, mano supratimu, Antanas Juška buvo tikras „smetoniškas inteligentas“ – labai išsilavinęs, visada pasitempęs, tvarkingas, santūrus, pareigingas, išmanantis etiketą ir jo paisantis, gebantis jautriai reaguoti į žmogaus skausmą ir problemas. Būtent tokį aš jį pažinau. Ir visą laiką jaučiau, kad giliai širdyje Daktaras slepia nuoskaudą – nuoskaudą dėl atimto mokslinio laipsnio, atimtos galimybės dirbti mokslinį darbą. Tą nuoskaudą, kaip ir savo nuopelnus, jis atkakliai slėpė. Gal bijojo sovietinių širšių lizdą sujudinti, aš nežinau. Paskutinį sykį jį regėjau ligoninėje besidžiaugiant dar dažais kvepiančia knyga „Saulės šeima“. Mačiau jį ir rašant tą knygą – tiek ligoninėje, tiek sodo namelyje, kurį teisingiau būtų lūšnele pavadinti. Likus pusmečiui iki Daktaro mirties ten viešėjau kartu su žmona. Ją labai domino prieškarinių laikų valgiai, papročiai, etiketas, ir Daktaras noriai apie tai pasakojo. Gailiuosi, kad to pasakojimo neužsirašiau. Bet iki šiol prisimenu didžiulę Daktaro nostalgiją – nostalgiją tų laikų, kai išsilavinusio žmogaus veiklą ir darbą valstybė tinkamai vertino, kai žmonės gerbė vieni kitus, kai jie paisė svetimų pažiūrų, buvo pareigingi, santūrūs. Gaila, kad Daktaras neišgyveno iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, – nežinia, ką jis pasakytų apie dabartinius laikus, dabarties žmones…