Nėra nieko labiau išmušančio iš vėžių negu gerokai per anksti į duris pasibeldęs svečias. Stalviršiai, palangės ir langai pasiilgę švaros, batai išmėtyti, lova po audringų sapnų sujaukta. Pasigirsta skubotas „labas“, o iš paskos atlekia atsiprašantis „nekreipk čia dėmesio, nespėjau susitvarkyt, eik į virtuvę“. Tada stumi atvykėlį priekin, kad tik nesibjaurėtų betvarke. Nors, tiesą sakant, namai ne tokie jau baisūs ir kol niekas nematė, visai nekliudė.

Samprotavimai, kaip tokios minčių suirutės išvengti, man baigdavosi klaidinga išvada: maniau, kad laimė yra autentiškumas, kai ribos tarp viešumo ir privatumo paprasčiausiai ištrinamos. Rugpjūčio pabaigoje palapinėmis apstatytame Bernardinų sode gavau progą teoriją išsibandyti – diskusijų festivalyje „Būtent“ kalbėjau apie socialines ir emocines kompetencijas. Vakarą prieš renginį savo istorijas kruopščiai atsijojau, įvertinau jų politkorektiškumą ir nors norėjau tą ribą bent dalinai nutrinti, vidinis gaspadorius įsismaginti neleido. O, pavyzdžiui, prieš pusę metų, kai salei žmonių papunkčiui pasakojau savo gyvenimo istoriją, drėbtelti nekaltybės praradimo datą mėnesio tikslumu – leido. Tai kas pasikeitė? Negi tai, kad pasirinkau kažko nepasakoti, reiškia, kad buvau mažiau autentiškas?

Neparuoštas rodyti gyvenimas, kol į nugarą nekvėpuoja viešumas, būna visoks: netvarkingas, gėdingas, purvinas, jaukus, intymus, kartais pedantiškas. Bet tai, kad psichologijoje gerai žinomas privatusis aš egzistuoja, dar nereiškia, kad gatvės pilnos dorianų grėjų, o dulkėtose mansardose – šimtai suslėptų portretų, skirtų nebent pusaklėms žiurkėms. Privačioji asmenybės dalis, įkūnydama tai, koks esi atvirumo sau akimirką, gal ir atitinka senstantį, paslaptimis ir nuodėmėmis nusėtą veikėjo paveikslą. Panašiai ir viešasis aš (toks, koks esi prie kitų) tikriausiai atitinka romano herojaus amžinos jaunystės veidą. Aišku, Grėjus – kraštutinumas, radikalus asmenybės atskyrimas. O kraštutinumai niekada nėra gerai. Įprastai abi aš dalys integruojasi į asmenybę taip, kad sąmoningai tarp jų šokinėti nereikia. Juk nelauktam svečiui užėjus į namus energingas noras apsitvarkyti kyla visai natūraliai. Gera žinia, kad ilgainiui aš dalis galima įsisąmoninti – gyvenimą paruošti rodyti.

Be anų dviejų, dar yra idealusis ir veidrodinis aš. Apie pirmąjį daug pasakoti tikriausiai nereikia, nes tema ir taip populiari: didėjant sąmoningumui vis dažniau atpažįstamas medijų patarimas „Būk toks ar anoks“ (suprask – dabar esi nepakankamas) savo galią po truputį praranda, o negailestingoje kovoje su visuomenės / tėvų / savo paties lūkesčiais jau girdisi triumfo fanfaros. Be to, idealusis aš tikrai ne visada daro žalą. Jame gimsta ambicija ir motyvacija, kartais net ir kokia vaikiško naivumo svajonė. Pavyzdžiui, tobulą save įsivaizduoju tobulai tiesiais dantimis. Vis dėlto jų tiesinti nenoriu, nes tingiu (vielas burnoj nešioti reikia gerus dvejus metus!) ir neturiu tiek pinigo. Be to, man nelabai ir rūpi. Tačiau įsivaizduokit, kaip veidrodinis aš, t. y. toks, kokį, kaip įsivaizduoju, mane mato kiti, nustebo, kai po savaitės Rumunijoje viena bendrakeleivė nei iš šio, nei iš to manęs paklausė: „Tavo šypsena labai graži, tu nešiojai breketus?“

Turint omeny keturias aš dimensijas pasidaro aišku, kad žmogus – visai ne trimatė būtybė. Viena kitą formuodamos ir keisdamos asmenybės dalys sukuria šimtus, jei ne tūkstančius skirtingų apraiškų. Sutaria jos kaip broliai ir sesės – kartais taikiai, kartais nelabai. Būtų nedraugiška sakyti, kad atsipūtusi asmenybės dalis, kuriai tinka gyventi sujauktuose namuose, privalo sarmatytis prieš tą, kuri nori pedantiškai priimti svečius. Vis dėlto viena jų ims viršų. O kuri yra tikrasis aš? Kaip Albert’as Camus ir sakė: asmeniškai aktoriaus, vien žiūrėdamas spektaklį, nepažinsi. Bet jeigu po šimtojo pasirodymo, sujungęs įkūnytus herojus, pasakysi, kad pažįsti jį šiek tiek geriau, tai jau bus dalis tiesos. Vadinasi, asmenybės padalinimas į keturias sritis problemą išsprendžia tik dalinai. O penktos dimensijos žmogus įsivaizduoti nebepajėgus, bet šiuo atveju ji reikalinga.

Mokantis matematikos aštuntoje klasėje svarbu taisyklingai iškelti bendrą dauginamąjį prieš skliaustus. Privačiojo ir viešojo aš vaizdiniai turi vieną mažytę papildomą sąlygą, jie abu užduoda klausimą: o koks toje situacijoje noriu būti? Tai yra, kaip įvardina humanistinės psichologijos atstovas Carlas Ransomas Rogersas, kongruentiškumo – „noriu“ ir „esu“ atitikimo – laipsnis. Įsivaizduok, kad esi vaikiškas sviestinis peilis ir sugalvojai, jog nori ne tik pjauti, bet ir smeigti kaip šakutė ar, neduokdie, atkimšti vyno butelius. Tiesa tokia, kad, būdamas sviestinuku, iš didelio noro šveicarišku peiliuku tikrai netapsi. Mano atveju atsipeikėti padėjo maždaug toks klausimas: kas iš mano noro turėti daug pažįstamų ir draugų, jeigu su nė vienu iš jų nesijaučiu tikras? Kreipdamas savo viešąjį aš taip, kad galėčiau susibendrauti su kuo daugiau žmonių, pamiršau patį svarbiausią dalyką – jie manęs beveik nedomino. Taip ir žmogaus-šveicariško peiliuko, randančio bendrų vardiklių su kiekvienu pasitaikiusiu, „noriu“ ir „esu“ gali būti visai priešinguose poliuose. Negana to, pasireiškia įprastiniai simptomai: nerimas ir frustracija. O įrankio kainos ir kokybės santykis užvis tragiškas – kad būtum šveicarišku peiliuku, tikėtina, paaukosi autentiškumą.

Gali atrodyti priešingai – kad „noriu“ ir „esu“ atitikimas yra būtinas pilnatvei. Nes juk tada būsiu absoliučiai vientisas – toks, kokį aprašė André Gide’as romane „Imoralistas“. Ten Mišelis, žmonos rūpesčiu išsigydęs džiovą, hedonistiškai atsiduoda gyvenimui, daiktams ir viskam, kas yra tarp jų. Jo manifestu tampa eilutė iš Evangelijos pagal Joną (21, 18): „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: kai buvai jaunas, pats susijuosdavai ir vaikščiojai, kur norėjai. O pasenęs tu ištiesi rankas, – kitas tave perjuos ir ves, kur nenori.“ Štai kokia iš pradžių veikėją išlaisvinusi, o paskui siaubą įvariusi mintis: Mišelis, ši gaivališka jėga, besielgianti taip, kaip nori ir jaučia, žino, kad ateis pabaiga, o jo radikalus egoizmas išsikvėps. Problema paaiškėja, kai mylimoji pati suserga džiova. Mišelis neturi kito pasirinkimo, kaip tik prisiimti atsakomybę už pasirinkimus, paremtus beatodairišku dėmesiu sau – dėmesiu, kurį skyrė ne merdinčiai žmonai Marselinai, o prarūgusio vyno kvapui ir sutrinam naktiniam gyvenimui.

Turėjau draugą, kuris leido sau įžeidinėti ir negerbti kitų pasiteisindamas tuo, kad yra atviras. Savotiškai gražus autentiškumas, tik man kiek per aršus. Vis dėlto negaliu slėpti šiokio tokio dėkingumo: su draugo pagalba pasistūmėjau nuo „šveicariško peiliuko“ link Mišelio, o dabar radau visai patogią vietą, kurioje sėkmingai balansuoju tarp „noriu“ ir „esu“. Per tą pusę metų tarp abiejų pasirodymų ant scenos, kai viename laisvai kalbėjau apie intymiausias patirtis, o kitame laikiausi pagarbios distancijos, mano autentiškumas išliko toks pat – pakito tik tai, koks noriu būti viešai ir koks privačiai. O priprasti prie netikėtų svečių vizitų gal ir nepavyks, bet sulaukus nepatiklaus žvilgsnio paaiškinti bus galima kone gido intonacija – prieš save matote autentiškus privačiojo aš reliktus: dėmesio išsiilgusius langus, padrikai besiilsinčius batus ir nuostabaus miego įrodymą – po audros dar nenurimusius patalus.

aš neturiu darbo dienų

jos nuo savaitgalių skiriasi

tik autobuso tvarkaraščiu

pirmadieniais paakiai

padažyti vyno kartais

suglamžyti medžių lapai

primena apie tamsą

o plona membrana

vos virpa nuo

paskutinio šilto vėjo

●

kalbėjom apie knygas

sapaliones, kurias mėgstam

o kaip būtų puiku

vėl pasiklyst senamiestyje

ir sekundės daliai

suprast atsakymą

●

Aš gimiau 2025 metais

Šaltą gegužės dešimtą

Manyje pabudo saldi baimė

Ir naktys tapo bemiegės

Kalvarijose neliko nė vieno

Nenuspirto kankorėžio

Noriu pajusti unio mistica

Bet tam vis nėra laiko

Paskutinis svirplys tampa

Mano rudenine mantra

Užsimerkęs vėl tave matau

Netikra unio mistica

●

Šiltas brizas pučia į veidą

Siūlo patikėti meile

Tai neteisingas žodis

Jis daug reikalauja

Nukritę lapai sudūžta

Nespėju akimis susekti

Mielai parašyčiau laišką

Bet tu jo negausi

Kaip širšė ropoja šešiom

Man per koją ir negelia

Praeis savaitė kita

Ir man jau negelia

●

Nieko konkretaus

Bet ši rožinė idėja

Ji kristalizuojasi

Ir verčia išprotėti

Už kiekvieną NE

Išsibraižom ant kepenų X

O kai pasakys TAIP

Širdys bus išgydytos

Šį tekstą skiriu M. K. Čiurlioniui

Beveik neberašau, nes esu laimingas. Menas yra naktinė plaštakė (arba ne taip meniškai pasakius – prostitutė), kuri nors trumpam laikui leidžia žmogui pasijusti mylimam. Mes juo pasinaudojame, iki kol mums mirksnį pasidaro geriau, vėliau numetam kaip skudurą, o galiausiai vėl jį keliame nusivalyti ašarų. Siaubingas ciklas – gerai, kad menas neturi jausmų, o gali tik juos sukelti arba leisti primiršti. Gerai, kad menas mūsų nesmerkia, neapkalbinėja – yra tauresnis už mus.

Aš vis dar tikiu meile. Ir ne tuo melu, kurį mums pardavinėja su popkornais. Meilės į HD formatą nesutalpinsi, meilė, konvertuojama į 4K, pameta bene visus savo atspalvius – pameta savo raišką.

O Meilė!..

Mes suprantame, kad gyvename šūdiname pasauly, nes egzistuoja meilė. Mums reikia atsvaros, mums reikia suprasti, kad tragiškas pasaulis galėtų būti kitoks, bet kartu – kad mes negalime nieko pakeisti. Dievas specialiai sukūrė meilę, kad mus kankintų. Leistų mums tikėti gėriu, kol pasauliu apsikloja blogis. Arba! Meilė tapo atsvara dievo vienvaldystei. Mylėdami ir mes sugebame pabūti dievais, o gal pakylam aukščiau net už rojų – esame antdieviai. Juk mylėjimu dievas negali pasigirti. Dievas nežino, ką reiškia meilė.

Duok dieve, žinot jūs.

Beveik neberašau, nes esu liūdnas. Šiek tiek per daug, kad norėčiau pajudinti pirštą, stengtis dėlioti mintis, galvoti kažkokias dar metaforas ir taip toliau. Šiek tiek per mažai, kad neatlaikyčiau minčių spyrių rašyti. Todėl ir lieku su keliomis mėlynėmis, kurias tepu kasdienybės ir rutinos balzamu, nors taip odai toli gražu ne geriau.

Manau, kad žmogus privalo išmokti gyti. Tai yra svarbiausias įgūdis gyvenime. Mes turime nebijoti ir netingėti gedėti. Išleisti žaizdos pūlinį – ilgesį, kad ir kiek tai sukelia skausmo, nes kitaip mirsime nuo sielos infekcijos. Nors gal jau dabar mes visi sergame įgimtu širdies nepakankamumu – mums ją nuolat skauda, ji mums nuolat supūliuoja. Juk nė vienas žmogus nemoka ir neišmoks gyti. Sako, laikas gydo bet kokias žaizdas. Aš sakau, laikas – tai ilgai veikiantys skausmą malšinantys vaistai. Geriausiu atveju mums pasiseka, nes greičiau numirštame, nei praeina jų poveikis. Mes aplenkiame laiką – kartu ir tragediją gyventi.

Žmogus privalo išmokti mylėti. Vėl ir vėl mylėti.

Rašau, nes jaučiu melancholiją, nes neturiu ką kita bedaryti. Stumdau, stumdau tas mintis, ir taip, ir anaip į jas pažvelgiu, kaip vėjas, iš kopų bandantis pastatyti smėlio pilį. Išeina? Ką žinau. Juk viskas jau išrašyta. Tai ką man bedaryti? Leisti rašalui nudžiūti?

Postpostpostpostpostpost…modernistiška blevyzgoti? Kuo aš prasikaltau, kad gimiau, kai visi jausmai jau buvo užrašyti, visos kilnios mintys išsakytos ir eilės sugalvotos? Ar mano širdis mažiau poetiška? Ar man mažiau skauda stebint, kaip pasaulis griūva?

Tragikomiška, kad empatija pamažu virsta našta. Ar tikrai daugelio širdį varsto neteisybės adata matant, kaip kenčia nekalti žmonės? Ar tikrai siuvėjas iš aukščiau žmonių krūtines užsiuva jausmų siūlais, kad net nė vienas žodis nesugeba ištrūkti?

Daug klausimų, kurių kiekvienas jau buvo mesteltas visatai. Menininkai jau seniai skrupulingai kiekvieno kampelio išklausinėjo visko. Ar mano rašalas jau nudžiūvo? Ir aš itin neoriginalus, tačiau man visgi patinka polemika: ant kiek knygų stovėjo Nietzschė, kai skelbė savo tiesą? Kiek kitų protų vaisiais gardžiavosi, kol pats tapo klasiku? Kiek šlamšto yra parašęs Šekspyras? Nesijaudinkit, čia tik paslėpta mintis – pats Šekspyras yra deklaravęs, jog, norint parašyti gerą sonetą, reikia parašyti dešimt tragiškai prastų. Aišku, aš ką tik būdamas kandus ir baisiai originalus tiesiog perrūšiavau tą patį Šekspyrą, padėliojau kitaip žodžius, tarsi gavęs nusirašyti namų darbus įvykdžiau „bet tu biškį pakeisk“ programą. Ir menininkai nuolat nusirašinėja. Bent taip jų rašalas nedžiūva – nedžiūva ir manasis.

Rašyk. Draskyk savo vidinį pasaulį ant popieriaus lapo, čirškėk, kaip gera gyventi ar kaip bloga egzistuoti. Būsi originaliai neoriginalus arba neoriginaliai originalus. Berašydamas pažink save, savo mintis, pasaulį. Rašyk, rašyk, rašyk. Ką kita beturi – tik savo pilnus jausmus ir tuščią popieriaus lapą.

Visas menas gimsta iš kankynės, o gal iš meilės. Iš skausmo jausti ir negalėti viso to suspausti į žodžius – iš žmogaus negalėjimo išardyti krūtinę varstančių siūlų, kurie nejučia virsta jausmų gaudykle. Brodskis pasakytų, kad net kūryba apie grožį yra iš skausmo, atsisveikinimo su ekstaze, unikaliu momentu, kurį už parankės (kartu su tavo ašaromis) išsineša laikas. Bet tu bent visa tai jutai, tu bent spėjai tai pamilti.

Mylėk. Kai kas pasakytų, kad dėl meilės gyvenam. Kai kas – kad mirštam. Poetas Leo Christopheris meilę išvis įvardija kaip pačią mirtį. Anot jo, yra begalė skirtingų mirčių, tačiau meilė yra vienintelė, kuri tave nužudo, bet palieka gyvą savo paties mirtį išjausti. Turbūt kyla klausimas, kodėl mes tada mylim. Kodėl gi ne. Meilė bene vienintelis jausmas – jėga, kuri gali pakylėti iki rojaus, bet jai išėjus tave palikti pragare.

Tačiau kas nori likti Žemėje?

Apie 70 procentų literatūros, skiriamos mokiniams mokykloje, sudaro klasika. Dvylika metų mokyklos suole lydi Šekspyro pasakojimai apie Romeo ir Džuljetą arba Hamletą, Balio Sruogos memuarai. Tačiau ar dauguma iš mūsų juos skaitė? Tikriausiai tyliai sau meluojame, kad taip. Manome, kad buvome pareigingiausi mokiniai. Bet kaip yra iš tikrųjų? Galbūt kartais peržiūrėdavome filmą ar spektaklį, paremtą knygos istorija. O gal prašydavome draugo pagalbos. Sau pripažinę šią tiesą galime susimąstyti, kodėl taip buvo. Klasikinė literatūra, anot mokytojų, – raktas į visavertį sąmoningumą, mokiniams – bausmė. Tad kuri pozicija yra teisingesnė: klasikinė literatūra – kančia ar kelias į brandą?

Lietuvių kalbos pamokose, nagrinėjant klasikinę literatūrą, didžiosios dalies mokinių mokslo trokštančios akys užgęsta. Jiems privalomi kūriniai tampa sudėtinga misija, kuri daugumą palaužia. Didelės apimties kūriniai, nesuprantami žodžiai, nuobodžios istorijos – taip mokiniai apibrėžia klasiką. Skaitydami Kristijono Donelaičio poemą „Metai“, kurioje gausu archajiškų žodžių ir senųjų kalbos formų, mokiniai dažnai susiduria su niekada anksčiau negirdėtais terminais. Dėl to tenka nuolat aiškintis teksto prasmę, o tai apsunkina ir mokinių skaitymo procesą, ir pedagogų darbą. Mokytojams tenka nemažai laiko skirti tam, kad paaiškintų, ką autorius norėjo pasakyti, ir padėtų mokiniams suprasti istorinį bei kalbinį kūrinio kontekstą. Taip pat mokiniai skundžiasi, kad jiems klasikinėje literatūroje nagrinėjamos temos yra nebeaktualios. Tačiau ar meilė, mirtis, kurios ypač paliečiamos literatūroje, šiandien tikrai turi būti užmirštos? Kiekvieną dieną pasaulyje susituokia daugiau nei 5 000 porų, kurios savo meilę pripažįsta garsiai, ir miršta daugiau nei 100 000 žmonių. Tai kaip meilė ir mirtis gali būti neaktualios temos? Taip pat nuskamba mokinių žodžiai, kad kūriniuose kulminacija pasiekiama per lėtai. Gyvename technologijų amžiuje, kai socialinio tinklo „TikTok“ vaizdo įrašo kulminaciją pamatome per 8–12 sekundžių. Pradedama priprasti prie greito turinio ir atrodo, kad knygose gyvenimas sustoja. Tai tik keli pavyzdžiai, kodėl mokiniai piktinasi klasikine literatūra, tačiau šis nusivylimas gali turėti rimtų pasekmių. Beveik 50 procentų žmonių (2022 m. „Eurostat“ duomenimis), baigę mokyklą, niekada neatsiverčia knygos – bijodami nesuprasti jos „teisingai“. Mokykloje kūriniai dažnai pateikiami kaip privalomos tiesos, kurias reikia suprasti pagal iš anksto nustatytas normas. Dėl to mokiniai bijo mąstyti kitaip – jų samprotavimai lieka neišgirsti, ypač jei nesutampa su vadinamąja „rašytojo mintimi“.

Nagrinėjant klasikinę literatūrą, vienas iš svarbiausių aspektų yra puoselėti mokinių moralinį supratingumą. Mokykloje skaitomuose kūriniuose galima įžvelgti gėrio ir blogio kovą, nelaimingos meilės kančias ar mirties skausmą. Šios temos išlieka aktualios ir šiuolaikinėje lietuvių literatūroje. Vis dėlto svarbiausia, kad klasikinė literatūra glaudžiai susijusi su istorija – ji padeda geriau suprasti tautos praeitį, vertybes ir išgyvenimus. Istorijos pamokose mokiniai supažindinami su faktais, įvykių aplinkybėmis ar datomis, o lietuvių kalbos pamokose galime suprasti, kaip žmonės jautėsi svarbių istorinių įvykių apsuptyje. B. Sruogos romanas „Dievų miškas“ moko išgirsti kito šauksmą, kai pasaulis tampa skausmo ir žiaurumo persmelkta vieta. Tokiu metu duona tampa nauja valiuta, keičiama į šlakelį vandens, ir tai ne tik simbolis, bet ir realus moralinis pavyzdys. Romane atskleidžiama, kad žmogus lieka žmogumi ir ištiesia pagalbos ranką net tiems, kuriuos galėtų ignoruoti. Dalijimasis duona ir vandeniu įžiebia laimės krislelį žmogaus, kuris pervertas baimės ir prievartos, akyse. Šis kūrinys mokiniams simbolizuoja, kaip sunkiomis akimirkomis galime neprarasti vilties, kaip teigia literatūrologė ir literatūros kritikė Jūratė Sprindytė, tai knyga apie humaniškumą. Tačiau taip pat turime kūrinių, kurie mokinius supažindina su žmogaus palūžimu, kai reikia priimti sprendimus, kurie gali pakeisti šalies istoriją. Pavyzdžiui, Vinco Krėvės-Mickevičiaus tragedijoje „Skirgaila“ matome valdovą, kuris, pasak literatūrologo Vytauto Kubiliaus, „nepakenčia jokių prieštaravimų savo valiai, kuri gina Lietuvos interesus, aukodamas kitų laimę ir likimus“. Nors privalomosios literatūros sąraše istorinių kūrinių nėra daug, jau iš keleto šių pavyzdžių galima suprasti, kad mokiniai supažindinami su situacijomis, kuriose žmogus gali būti išgelbėtas arba pražudytas. Remdamiesi istoriniu kontekstu, kurį įgyja per istorijos pamokas, ir analizuodami klasikinius kūrinius mokiniai turi galimybę svarstyti, kodėl vieni žmonės palūžta, o kiti išlieka stiprūs. Kaip sakė Ciceronas: „Istorija yra gyvenimo mokytoja.“ Pažindami praeitį, mokiniai įgyja ne tik žinių, bet ir galių: suvokti priežastis, pasverti pasekmes, o tai dažnai tampa tikru taku į sėkmę. Tad prie istorijos supratimo pridėję žmonių psichologinių būsenų analizavimą galime išmokyti mokinius suprasti kitų klaidas, kurių jie gali išvengti. Taip klasikinė literatūra tampa ne tik žinių šaltiniu, bet ir savotišku gyvenimo vadovu, kuris ugdo kritinį mąstymą, emocinį intelektą ir moralinį jautrumą. Todėl galima sakyti, kad klasikinė literatūra mokykloje yra vienas kelių į asmeninę brandą.

Taigi iš privalomosios literatūros sąrašo negalime pašalinti klasikinės literatūros. Be jos mokiniai nesuprastų, kaip formavosi lietuvių mąstymas, moralinės vertybės, kaip jos keitėsi. Taip pat, pašalindami klasikinę literatūrą, rizikuotume silpninti mokinių analizės gebėjimus, nes šiuolaikiniai kūriniai dažnai pasižymi paprastesne struktūra, aiškesniu turiniu, todėl nebeskatina nuodugnesnio teksto nagrinėjimo ir kritinio mąstymo. Tačiau galime įsiklausyti į mokinių ir pedagogų pozicijas ir jas suprasti. Jei nesugebėsime išgirsti mokinių, jų vidinis noras skaityti nyks, o pati literatūra taps ne įkvėpimo, o spaudimo šaltiniu. Užuot ugdę laisvai mąstantį skaitytoją, tiesiog apkrausime jį taisyklėmis. O tada susidursime su nuolatiniu pasipiktinimu – kai klasika asocijuojasi ne su vertybėmis ar grožiu, o su kančia.

Savo užrašuose ieškojau kadaise parašyto teksto. Nervingai glamžydama lapus verčiau vieną po kito, kol akys atsitrenkė į vieną eilutę. Jas apipylė nuostaba ir kažkokio slypinčio pavojaus nuojauta. Dėl vieno dalyko dabar buvau tikra, nebeliko vietos abejonei.

Sakinys buvo toks: „Aš pajutau, jog užsidėjusi kuprinę ant pečių turiu bėgti iki upės, įlįsti į šaltą vandenį ir parbėgti atgal.“ Šios minties, kaip dabar atsimenu, pagauta buvau spontaniškai. Rodos, bemedituojant ji mane aplankė, kad tokiu būdu galėčiau pratintis prie šalto vandens. Jau kuris laikas mano kūnas viltingai ieškojo iššūkių. Ir štai dabar vartau sąsiuvinį ir mane sustabdo eilutė, kuri išsako būtent tai, ką jau keletą mėnesių darau. Ankstyvą žiemos rytą bėgu iki Nemuno norėdama įšokti į stingdantį vandenį. Kelis kartus per savaitę mėgaujuosi virpinančiu žiemos šaltuku ir jo teikiamomis galimybėmis.

Iš visiškos abstrakcijos, iš pojūčio, kuris neturi nei pradžios, nei pabaigos, kurio nežymi kelio ženklai, privalomai į jį atkreipiantys dėmesį, kuris neapsireiškia žmonėms prieš akis išstatytoje scenoje, iš to „galbūt“, „norėčiau“, „būtų neblogai“, kuris gali išsirutulioti į „bet kada?“, „kur?“, „kaip?“, iš lengvai išblėstančio pajautimo gali rastis tą pajautimą konkretizuojantis kūnas. Argi nebaugina tai, jog apsireiškęs pojūtis gali tapti realybe? Perskaičiusi kadaise parašytą sakinį nustėrau. It kuolas į žemę įsmeigta mane prikaustė tiesa. Juk būtent taip ir yra.

Prieš kelis mėnesius buvau „Open Books“ renginyje. Ten suvažiavo įvairiausių žmonių, iš kurių dauguma buvo rašytojai arba skaitytojai. Labai įdomu buvo klausytis pranešėjų ir juos matyti. Žinoma, smalsumo genama atėjau pasiklausyti ir pokalbio su Laurent’u Gounelle’iu. Jo gyvenimo istorija, kaip vėliau įsitikinau, yra įkvepianti ir ne ką mažiau įdomi už jo knygas. Žinoma, man norėjosi prie jo prisiliesti ir įsitikinti, ar šis žmogus iš tikrųjų kažką supranta apie gyvenimą. Pasinaudojau proga užduoti jam klausimą. Klausimas buvo toks: „Kokiu būdu galima lavinti intuiciją?“ Priežasčių ir pateisinimų, kodėl jis pateikė šablonišką atsakymą, būtų galima nesunkiai prisigalvoti. Tačiau paties atsakymo tai nekeistų. Pasak jo, norint girdėti savo intuiciją, reikia išjungti telefonus, užverti kompiuterius ir leisti sau būti be jų.

Jau kuris laikas esu kamuojama šio klausimo. Kaip gyventi pagal savo nuojautą? Kaip išmokti jausti intuityviai? Tai yra aktualu. Juk būtų neblogai mokėti užbėgti už akių situacijoms, kurios galbūt gali sukelti kančią. Būtų pravartu mokėti išvengti skausmingų patirčių. Nujausti, kuris žmogus tau yra tinkamas, kurį gyvenimo kelią pasirinkti. Turėti pasaulį, atsietą nuo išorės, kuriame dominuotų savos taisyklės, garsesnės už įtvirtintas įstatymuose ir tas, kurios yra nerašytos, bet nusistovėjusios sociume. Būtų puiku mokėti vadovautis savo nuojauta. Leisti prabilti vidiniam pasauliui ir pajusti kiekvieną jo šnaresį. Jeigu vidinis balsas įsakmiai kalbėtų, galbūt patirtume mažiau dvejonių, paklydimų, nusivylimų. Gyvenimas pagal jo įsakymus būtų tikslingas ir kryptingas. Pajautei – padarei. Išgirdai – įvykdei. Jokių abejonių, kvestionavimo, vertinimo, kritikavimo, gailesčio… Visi nereikalingi dalykai būtų gaivališko vidinio šauksmo lengvai išblaškomos dulkės.

Taigi, esminis klausimas yra – kokiu būdu lavinti intuityvų pajautimą? Ar yra elgesys ar veiksmas, kurį nuolat atlikdami nukeliaujame ten, kur kalba vidiniai balsai?

Būdama maža buvau beprotiškai drovi. Kalbėdama su mokytoja, sunkiai galėjau išlaikyti akių kontaktą. Patikdavo man berniukas, kuris mane užkalbindavo, ar nepatikdavo – tuoj skruostuose įsiplieksdavo ugnis. Gėdos jausmui pasireikšti kartais užtekdavo žvilgsnio ar menkiausio gesto. Gyvenimas buvo suraizgytas it medžių šakos. Ties kiekviena iš jų degindavo kaitra. Nebemačiau išeities ir turėjau mažai erdvės žingsniui į priekį. Visas tūris buvo užpildytas raudonio. Gėda. Ji tvenkėsi per visus kraštus. Buvo klampi ir neleido laisvai judėti. Jausmai negalėjo prasiveržti. Viskas buvo taip apsunkę. Nežinojau, kaip save išgyventi. Manęs pačios buvo mažai. Buvimo laisvę varžė anoniminės mintys ir įsitikinimai. Jie visiškai mane ribojo. Visa tai pavirto į neišreikštus žodžius ir kūno trūkčiojimus. Negalėjau dainuoti meilės žodžių ir negalėjau suprasti, kai jų nejaučiau. Neišėjo būti. Buvau nusidėvėjusių nuostatų šablonas. Žvelgiau kitam žmogui į akis ir jaučiau gėdą. Apskritai dėl visko, ypač dėl savęs.

Turėdama tokias siauras ribas laisvai judėti, aš, žinoma, dažnai atsitrenkdavau į sieną. Nepasakyti žodžiai įsigerdavo į mano kūną. Norėjau rėkti, susprogti, nutraukyti šiuos svylančius stabdžius. Išeitis buvo viena – daryti tai, ko tą akimirką pareikalauja iš manęs vidinis pajautimas. Daviau sau žodį: kad ir kaip stipriai svils mano padai, kad ir kiek „brangiai“ man visa tai kainuos, privalau padaryti tai, ko tuo metu iš manęs reikalauja mano subjektyvus kompasas. Jeigu yra poreikis užkalbinti nepažįstamą žmogų – aš tai padarysiu, jeigu ištiks mane noras per pamoką garsiai pasakyti komentarą – aš tam nusilenksiu ir vykdysiu, jeigu kas nors kalbės nesąmones ir aš norėsiu dėl sportinio intereso tam paprieštarauti – neturėsiu kitos išeities, kaip tik vykdyti šią valią. Nusprendžiau pažaisti ir surizikuoti leisdama vidiniams kuždesiams rodyti kryptį.

Intuityvus pajautimas yra beformis. Jis kaip rūkas delne – neįmanomas. Jį pagavus norisi prikalti prie paradinės sienos ir pastatyti akylus sargus šalia. Jo regėjimas ne visuomet yra dažnas, todėl jį privalu įsteigti. Aš jam lenkiausi ir jį klusniai vykdžiau. Nes bijojau, jog vien tik girdima nuojauta nutils. Baiminausi, kad šis balsas vieną dieną bus galutinai užgožtas išorinio triukšmo. Pasinaudojau savo kūnu, kuris privalėjo paklusti jo įsakymui. Juk subjektyvieji namai susidaro iš sienų, grindų, durų, kamino ir langų. Jie yra tiek, kiek yra materializuojami. Kūnui reikėjo juos pastatyti. Sukalti grindis, įdėti langus, apsitverti tvora…

Taigi, man aišku yra viena. Veiksmas yra tarsi simbolis, kuriuo turime pažymėti intuityviai girdimą balsą. Iš tiesų, telefonų ir kitų ekranų, nuolatos kažką teigiančių, pašalinimas sukuria galimybę erdvei, kurioje galime aiškiau išgirsti vidinį šauksmą. Šis įsiklausymas yra reikalingas. Bet ar įmanomas lapų šnaresys be pačių medžių? Kas sukels vėjo kuždesius, jeigu ne apčiuopiami, materialūs medžiai? Ir niekas kitas negali atsakyti į vidinio balso šauksmą kaip tik veiksmai. Jie kaip namai, kuriuose nuojauta gali gyvuoti.

Yra posakis: „Užrakink menininką narve, neduok jam valgyti, neleisk miegoti ir jis sukurs savo geriausius gyvenimo darbus“, tačiau tai gali tikti nebent save aukojantiems grandžo atlikėjams. Vargu ar gyvendamas nuolatinėje priespaudoje menininkas sužibėtų. Kaip tik – nenuilstamai menininko sielai gyvybiškai būtina laisvė, kad galėtų pasiekti kūrybiškumo padanges. Deja, dažnai būdami pavaldūs vien savo vaizduotei, kūrėjai gali likti daugelio nesuprasti ir užsitraukti bailių autoritarų nemalonę, smaugiančią jų besimuistančią sielą, kol ši uždūsta.

Nuoširdus menas negali būti sukurtas per prievartą. Dažnai menininkų šedevrai užgimsta netyčia, o suburti gerbėjai, akimirksniu pasigėrėję darbu, primygtinai reikalauja dar vieno, lyg tą nuostabą būtų lengva atkartoti. Todėl kūrėjas, užgultas nežmoniško spaudimo, siekia visokiais dirbtiniais ritualais vėl prisikviesti mūzas: tai prievarta rašydamas, tai vartodamas narkotikus, kol taip save sudegina. Ne veltui nuo pat klasikinio roko laikų atkreiptas dėmesys į tokį fenomeną: paprastai ilgai gyvuojančių grupių kūryboje sėkmingesnis kas antras albumas, pavyzdžiui, grupės „Led Zeppelin“ diskografijoje 1971 metų bevardis albumas pasiekė grandiozinę sėkmę, o kitas – „Houses of the Holy“ – jos sulaukė mažiau, po šio išleistas „Physical Graffiti“ buvo sėkmingesnis, o kitas – „Presence“ – nebuvo toks pat ryškus. Galiu pateikti vos kelias išimtis: viena iš jų – grupė „Pink Floyd“, kurios nariai po 1973 metų legendinio albumo „The Dark Side of the Moon“ nenusakomos sėkmės, grįžę į studiją, išgirti viso pasaulio, net pradžioje negalėdami iš įtampos pažvelgti vieni kitiems į akis, visgi sukūrė kitą niekuo nenusileidžiantį albumą „Wish You Were Here“. Mažai kas gali atsiriboti nuo šios įtampos, ypač jeigu gyvena pernelyg griežto režimo sąlygomis, ką pabrėžia lietuvių rašytojas Vincas Mykolaitis-Putinas romane „Altorių šešėly“, kuriame aprašomos Liudo Vasario kūrybinės kančios kunigų seminarijoje. Liudas, dar būdamas jaunas klierikas, parašo nusimanančiųjų įvertinamą eilėraštį, o kitą dirbtinai išlemena ir sulaukia pastabos, kad turėtų vengti kurti per prievartą. Tačiau kaipgi jaunas žmogus gali rašyti už širdies griebiančias eiles, jeigu jam neleidžiama ištrūkti už pilkų, sudūlėjusių seminarijos sienų į atvirą pasaulį, pajusti gamtos alsavimą, meilę? Todėl jo eilės vis nesuvirpina skaitytojų širdies, atvirkščiai – atsiduoda atgrasančiu šaltumu ir lakoniškais sušukimais. Taip Vasaris galiausiai suvokia, jog nėra buvę tokio poeto tarp kunigų, kuris prilygtų Adomui Mickevičiui ar Francesco Petrarcai: juk kunigų įkvėpimo šaltinis gerokai siauresnis. Verta atkreipti dėmesį į antros romano dalies septintame skyriuje nuskambančius baronienės žodžius: „Ar tu gali įsivaizduoti Dantę be Beatričės, Petrarką be Lauros, Gėtę be Šarlotės, Kristinos, Ulrikės, Mickevičių be Marilės?“ Iš tiesų, geriau pagalvojus, Motiejus Valančius rašė vien didaktinius tekstus, Antano Baranausko kūryba nutrūko vos jam įstojus į seminariją ir Maironio eilės, iš esmės aukštinančios vien tėvynę, gamtą, kiek šaltokos. Taip ir Vasaris negali rašyti kaip tikras poetas apie dalykus, kurių nėra patyręs ar kuriuos patiria jau išgaravus jo jaunatviškam gaivališkumui. Tylos minutė jo priespaudoje prašvaistytam laikui ir visiems per kūrybines kančias save sudeginusiems menininkams.

Menininkui politinės laisvės buvimas gali tapti gyvybės ir mirties klausimu. Šis kontrastas tarp laisvėje ir priespaudoje kuriamo meno vaizdingai atsiskleidžia tarpukariu ir per Šaltąjį karą. 1918 metų vasario 16-ąją atkūrus valstybę, prasidėjus smarkiai urbanizacijai visoje šalyje, ypač didesnių miestų apskrityse, laikinoji sostinė tapo idiliška džiazo oaze, iki šiol minima kaip svaiginantis akimirką sužibėjęs sapnas, atsidūręs tarp dviejų žiauriausių pasaulinių karų. Trečiajame dešimtmetyje Kaune išsivystė išskirtinė muzikos industrija, ji pritraukdavo daug žymių festivalių ir aukšto lygio džiazmenų iš visos Europos, kartais net iš Amerikos! Kai kurie šaltiniai byloja, jog Kauno apskrityje beveik kiekvienas bažnytkaimis turėjo savo džiazo orkestrą, kuris grojo, nors ir primityviomis, džiazui būdingomis sinkopėmis ir „mėlynomis natomis“. Net konservatyvusis choro patriarchas Stasys Šimkus 1925 metais, sekdamas Didžiosios Britanijos pavyzdžiu, siekė uždrausti šią jo įvardijamą „nepadorią muziką“. Ir jam nepavyko. Laikinojoje sostinėje į pasaulį atėjo nepriekaištingą klausą turinčių, kvalifikuotų džiazmenų, kai kurie emigravę į JAV, kaip Alas Jolsonas, tapęs ne mažiau populiarus nei Frankas Sinatra savo laikais, sulaukdavo neįtikėtinos šlovės. Tuomet Lietuvoje džiazo laisvumas tapo neatsiejama tarpukario laikotarpio dalimi ir piešė to meto žmonių pagražintus portretus: inteligentiški lengvabūdišką žavesį skleidžiantys džentelmenai šukuosenomis „Pompadour“ ir lieknos damos ilgomis suknelėmis, jie leisdavo vakarus džiazo klubuose, kurių muzika kelis kartus per savaitę, kaip ir JAV, buvo gyvai transliuojama per radiją. Šis džiazo muzikos sprogimas Lietuvoje prilygo euforiškam laisvės šūksniui pagaliau išsivadavus iš po dvokiančio Rusijos imperializmo pado!

Deja, šis ekstaziškas sapnas truko neilgai. 1940-aisiais tas pats priešas, tik kitu vardu, ėmė naikinti menininkus ir intelektualus. Buvo uždraustas provokuojantis menas, uždrausti saksofonai ir džiazas. Sovietai platino plakatus su šūkiais „Nuo saksofono iki peilio – vienas žingsnis“ arba „Šiandien džiazmenas, rytoj tėvynės išdavikas“. Tie, kurie nepaklusdavo, būdavo ištremiami į Sibirą. Net žymusis vokiečių kilmės džiazo muzikantas Eddie Rosneris, viltingai atvykęs į Sovietų Sąjungą, kad paįvairintų savo karjerą, buvo ištremtas už „tėvynės išdavystę“… Sovietų Sąjungoje džiazas, dabar Rusijoje Ukrainos atributika, Šiaurės Korėjoje kritinis mąstymas – kiekvienas autokratinis režimas randa būdų sužlugdyti progresyviausius ir labiausiai nenuspėjamus žmones – menininkus, kad užsitikrintų savo stabilumą. Tačiau tai – kova prieš vėjo malūnus, iš tiesų meno malšinimas žudo visuomenės progresą. Nežinia, kiek Sovietų Sąjungos teritorijoje gimusių stivų džobsų ar bitlų buvo nužudyta vien dėl užsisėdėjusios valdžios nepakantumo naujovėms.

Taigi, meniškai sielai laisvė yra būtina – tiek kūrybinė, tiek politinė. Kitaip menininkai, negalėdami visavertiškai atsiskleisti, nenuspalvintų kitų kasdienybės ir pražūtų prarasdami gyvenimo prasmę, anapusybėn išsinešdami visuomenės progresą. Tai yra, nors ir nesudėtingas, esminis liberalių demokratijų ilgaamžiškumo ir originalumo receptas. 

Proustas rašė apie laiką, meną, žinoma, ir apie meilę, bet visa tai dvelkia tarytum kokiu įmantriai maskuojamu atsainumu, tarsi eilutės pačios bylotų: „Mes ne apie tai.“ Ir iš tiesų, skaitant minėtąjį romanų ciklą, norisi vis sugrįžti prie pirmos jo dalies „Svano pusėje“ epizodo, kai berniukas Marselis, pagrindinis kūrinio herojus, imantis justi rašytojo pašaukimą, beviltiškai mėgina išgryninti savo būsimo kūrinio filosofinę temą. Ji turinti būti ne bet kokia, o – Marselis norėtų – abstrakti, metafizinė. Ir čia neišvengiamai prasprūsta herojaus lūpomis kalbanti paties rašytojo siela: ji, kaip ir visi žmonės, ilgisi kažko tikro, visa apimančio, sau pakankamo ir neturinčio konkretaus turinio. Tai didžioji meno ir apskritai žmogaus tragedija. Visomis išgalėmis trokšti patirti absoliučią pilnatvę ir kartu suvokti jai kone proporcingą savo neįgalumą.

Ką gi – tai nieko naujo. Tai, atrodo, suprato visi didieji filosofai ir išminčiai. Tuomet jie pasukdavo vienu iš dviejų kelių: vieni, tokie kaip Schopenhaueris, pasiduodavo svaiginančiam nihilizmo siautuliui, savotiškai mazochizmo formai, kiti, tokie kaip Kantas, mėgindavo uždangstyti šį prigimtinį tragiškumą naiviais antropologinio optimizmo dėsniais. Tai, ką šiuo klausimu siūlo menas, paprastai esti minėtų strategijų mišinys, nors esama atvejų, kai gana aiškiai pasirenkama viena iš jų. Ir visgi jeigu reikėtų atsakyti į klausimą, kuriuo keliu nuėjo Proustas, būtų nepaprastai sudėtinga.

Norisi manyti, kad jo strategija visų pirma yra filosofinio pesimizmo transcendavimas. Svarbu tai, kad Proustas anaiptol neatrodo naivesnis ir, sakykime, vaikiškesnis už egzistencialistus Jeaną-Paulį Sartre’ą ar Albert’ą Camus. Priešingai, jis atrodo vis dar turįs jėgų – beveik pavydėtinos motyvacijos – grumtis su beprasmybe ir tai daryti taip, kad metafizinė rezignacija galų gale ištirptų savo pačios tuštybėje.

Taigi Marselis svarsto, kokią temą pasirinkti savo būsimajam kūriniui. Ir, neradęs jos, galiausiai nusimena, pavargsta, jaučiasi išsekęs, sugniuždytas, netgi ima abejoti savo pašaukimo realumu. Bet nepastebi, kad tai tik mikroskopinis pasaulyje įsišaknijusios jo esaties fraktalas, mažytė kopija egzistencijos, lygiai taip pat besiilginčios kažko tobulo ir amžinai tvaraus. Nepaisant to, ji privalo tenkintis gyvenimu, kuris kiekvieną akimirką turi būti įkontekstintas, įtilpti į konkretų teminį lauką. Ar tai būtų Marselio liga, ar jo baimė likti prieš miegą nepabučiuotam mamos, ar santykiai su pono Svano dukra Žilberta, ar pagaliau jaunatviškas, t. y. kūniškas susižavėjimas Balbeke sutiktomis merginomis – visa tai yra, bet kartu lyg ir ne, nes tai nėra „viskas“. Viskas, ką tenka patirti Marseliui, neleidžia jam nurimti ir prakilniu veidu sušukti „eureka!“, nes tai dar nėra tikroji Archimedo pergalė.

Įdomu užfiksuoti amžinybės, tikrumo ilgesio momentą. Žinoma, tai tėra implicitiškai Prousto mene glūdinti prielaida, bet atrodo, kad be jos, tarytum kokio įkyraus šešėlio, negali išsiversti jokia mentalistinės krypties filosofija, įskaitant ir Kantą, turėjusį vargti su noumenų egzistavimo problematika. Ir vis dėlto ilgesys prasiveržia tarytum atkakli vandens srovė; jis gali išlikti nebylus, bet kartu kalbėti per bandymą jį paneigti. Ir čia išsyk iškyla Platono figūra – Platono, kalbėjusio apie pamatinės tikrovės – idėjų pasaulio – egzistavimą ir galimybę jį prisiminti. Tai konstatavus, minėtas tikrovės ilgesio momentas tampa daug aiškesnis.

Proustas įdomus tuo, kad tą ilgesį jis (labai svarbu – iš dalies) patenkina būtent netikroviškais, efemeriškais, praeinančiais dalykais. Tačiau jie čia svarbūs ne kaip turiningi objektai, Husserlio „grynieji fenomenai“, tvarkinga gija vedantys į pažinimo tobulumą, o tik kaip medžiaga, iš kurios rašytojas nelyginant skulptorius formuoja maksimaliai jo troškulį numalšinti galintį dirbinį. Kas tai yra – lieka neaišku. Dirbinys neturi nusakomų ribų ar funkciškai būtinų savybių, didžia dalimi jis apskritai yra atsitiktinis ir net šiek tiek juokingas, bet vis dėlto reikalingas kaip žyma, už kurios toliau nebeįmanoma pajudėti, rekordas, kurio nebegalima pagerinti. Jo autorius – tai kuklus kognityvinių ir lingvistinių galių išnaudojimo čempionas.

Gali kilti klausimas – kodėl mums taip svarbu nusakyti žodžiais? Net tuomet, kai tai daroma visiškai autonomiškai, be pretenzijų kontaktuoti su kitu ir siekti būti suprastam? Kodėl mums reikalingas menas, įkūnijantis tai, kas, regis, ir taip yra aišku ir žinoma, kodėl mums norisi, kad tai, ką patiriame, būtų išreikšta žodžiais ir sakiniais? Arba kodėl trokštame, kad greta regimojo pasaulio egzistuotų tapyba? Jai Proustas taip pat neatsitiktinai skiria ypatingą dėmesį, ypač romane „Žydinčių merginų šešėlyje“, kur atskleidžiama impresionistinė dailininko Elstiro kūryba. Nors ir nepateikiamas atsakymas į šiuos klausimus, vis dėlto žavingai juos vainikuoja epizodas iš pirmojo ciklo romano, kur pasakotojas Marselis patiria kūrybinį įkvėpimą žvelgdamas į Martenvilio varpinės bokštus ir spontaniškai įkūnija juos meniniame rašinėlyje. Tai, ką po to patiria Marselis, yra tiesiog neįkainojama: patsai to nesuprasdamas, jis grybšteli ruoželį tikrovės. Tik kaip?

Reikalingas mažytis ekskursas į tai, kad meninė kūryba esmingai susijusi su introspekcija, psichine sandara. Tiek Freudas, tiek Platonas suprato, kokia reikšminga ji yra. Ir būtent ji suteikia impulsą tokio rašytojo kaip Proustas kūrybai. Psichologinių vingrybių analizės gelmė čia tiesiog svaiginanti. Štai Marselis už viską labiau trokšta susipažinti su Balbeko paplūdimyje sutikta Albertina, bet vos tik atsiduria per žingsnį nuo šios galimybės, ji staiga tampa jam nebereikšminga; nuo Albertiną gaubiančio paveikslo nukrinta jos iliuzinį skaistumą sergintis šydas, ir ji išsyk aplimpa pasibjaurėtinomis realumo atplaišomis. Štai Svanas, beviltiškai įsimylėjęs Odetę, kuri yra kvaila ir negraži, iš tiesų garbsto visai ne ją, o vien tiktai savo sąmonėje susikurtą neegzistuojančios tobulybės portretą. „Štai ji“, – pagaliau apstulbęs taria sau Svanas, sutikęs Odetę. Nes iš tikrųjų myli visai ne ją.

Bet kuo tai taip ypatinga? Argi to nėra patyrę daugybė žmonių? Čia ir glūdi didžioji šios paslapties saldybė. Vien tik patyrimo neužtenka – menininkui esmingai reikia to, kad visa, ką jis patyrė, būtų užfiksuota, įmūryta į nekintančius kūrybos pavidalus. Iš čia atsiveria Prousto laiko problemos sprendimas – menas tampa užuovėja nuo atsitiktinumo, nuolatinio grimzdimo į nebūtį. Menas užkonservuoja laiko proveržius ir paverčia juos nemirtingais.

Taigi, vėl aliuzija į amžinybę, troškimas grįžti į saugų jos glėbį – visai kaip noras atsidurti motinos įsčiose. Ir visgi sąžiningas stebėtojas čia pasakytų: ne, kažkas vis dėlto ne taip. Toji amžinybė, kurią siūlo menas, nėra tikroji amžinybė, tai nėra patiriama, išgyvenama amžinybė. Apie tai kalba Hansas-Georgas Gadameris interpretuodamas Prometėjo mito inspiruotą kultūros tragediją. Žmogus kuria jį patį pergyvensiančius pavidalus, bet ar tai jį guodžia? Šiuo atžvilgiu ciniškumas ir egoizmas atrodo visiškai racionalūs. Kam kurti tai, kas bus amžina, bet kuo negalėsi naudotis? Argi tai testamentas ateities kartoms? Vargu.

Taigi reikia manyti, kad amžinybė, kurią suteikia menas, vis dėlto yra kitokia. Ji yra amžinybė dabar. Tiek tam, kuris ją kuria, tiek tam, kuris ja mėgaujasi. Tik iš kur ir kam tas malonumas? Juk tai ne tas pats, kas jusliškas pasitenkinimas, logiškai susisiejantis su esmingiausiais biologiniais uždaviniais. Tai kažkas, neturintis racionalaus tikslo, bet vis dėlto esantis nesuvokiamai aukščiau už bet ką, ką įmanoma patirti kūnu. Kai Marselis išgyvena nebylią ekstazę sukūręs rašinėlį apie atsivėrusį kraštovaizdį ir šitaip susiliečia su tikrove, tas kelias akimirkas jis patiria amžinybę. Paradoksalu? Nelogiška? Taip. Amžinybė apsigyvena laike. O tai smagi žinia tuo požiūriu, kad parodo, jog sritys, vis dėlto greičiausiai būdamos atskiros, susisiekia – tikrovė gali būti patiriama, tiesa, skurdžiai, epizodiškai, bet ji prieinama, ji egzistuoja. Ji įrodo savo buvimą ir primena apie save į ją įsiterpiant žmogiškajai egzistencijai, lygiai kaip ir amžinybė kalba apie save į ją įtekėjus laikui.

Tik kodėl tuomet įsiterpusi į tikrovę egzistencija netenka turinio? Tai sufleruoja, kad bet kokia konkretika esanti primityvi, ji neverta tikrovės statuso. Kad ir kokią temą savo kūriniui sugalvotų Marselis, ji jam atrodo lėkšta, siaura, neapimanti kažko labai svarbaus. Kad ir apie ką būtų knyga ar paveikslas, tai niekada neatrodo iki galo pilna, nes neišvengiamai yra tik apie kažką, bet ne apie viską. Bet kas žino, galbūt didysis mūsų mąstymo turinys kaip tik yra įvairias psichologines konfigūracijas generuojančios (ir dėl to savo „pažintinį“ statusą tarytum paneigiančios, o iš tikrųjų tik paslepiančios) formos, kurių pati fundamentaliausia paskirtis yra priversti – pasitelkiant meną ir proto neįpareigojančią estetiką – „pagauti“ kažką, net jei to kažko ir neįmanoma niekaip išreikšti? Jei pačios paveikiausios meno formos laikytinos tokios išraiškos galimybių riba, tenka manyti, kad visa tai, kas lieka praėjus pirminiam šių formų sukeltam efektui, glūdi už verbalinės ir bet kokios kitos žmogui suteiktos ekspresyvumo plotmės, o kartu liudija savo sąjungą su transcendentine esamybe, kuri, nepaisant šio neišreiškiamumo, mums atrodo esanti pati didžiausia pilnatvė. Mat visa, kas tik yra kaip nors transliuojama išorėn, privalo neišvengiamai grimzti į nebūtį, ir tik tai, ko išreikšti žmogui neduota galimybių, glūdi jame kaip vos įskaitoma kibirkštis tiesos – nesuprantamos, tik retais grybšniais užčiuopiamos, bet vis dėlto patiriamos.

Ši kibirkštis ir yra tasai paslaptingasis eliksyras, palaikantis ekspansyvaus naujųjų amžių pozityvizmo ištvirkintą žmogaus savastį ir leidžiantis jam pakelti gyvenimą. Viskas praeina – praeina ne tik laikas, bet ir vietos, rašo Proustas, – ir vis dėlto eilutės pačios, nelyginant skęstantysis, šaukte šaukia, kad jų autorius, kaip ir turbūt daugelis mūsų, nenori būti efemeriškos tikrovės dalimi. Naujiena, kurią atskleidžia rašytojas, yra žavinga tuo, kad menas, tinkamai prižiūrimas ir puoselėjamas, gali išaugti toks didžiulis ir vitališkas, jog tampa pajėgus ištiesti ranką pačiam absoliutui. Tiesa, kaip fenomenologas, Proustas lieka ištikimas manymui, kad būtent laikas yra didžioji žmogiškąją psichiką įkurdinanti terpė, kurioje skleidžiasi jo taip pat ir metafizinės (!) aspiracijos. Bet tai kartu verčia daryti neišvengiamą prielaidą, kad šis neišdildomas tikrovės troškulys, o kartu praeinamumo siaubas, kurį Proustas sutinka taip didvyriškai ramiai, turi savo metasprendinį ir metaobjektą, su kuriais fenomenų pasaulis geba sąveikauti, bet vis dėlto neįspraudžia į išimtinai sąmonės ribas. Reiškinių pasaulio refleksija „iškerpa“ mąstantį subjektą iš beprasmio, atrodytų, atsitiktinių įvykių virsmo ir šiuo judesiu įkurdina kažkur anapus; tačiau tai yra tik properša, fragmentas to žinojimo, kuris visa savo apimtimi neišsitenka sąmoningų patirčių rėmuose. Tai kelia įtarimą ir drauge viltį, kad laikas vis dėlto nėra didysis subordinacinis mechanizmas.

Kitu atveju būtų galima pagrįstai piktintis žmogaus ribotumu ir jo padėtimi. Bet dabar tam nėra pagrindo. Jei žmogui nebūtų suteikta prieiga prie meno, filosofijos, jis greičiausiai vegetuotų, patirtų tikrų tikriausią dvasinę mirtį. Kaip Marselis, laukiantis Žilbertos Eliziejaus Laukuose, o jai ten vis nesirodant, žmogus iš tiesų būtų paverstas pajuokos objektu. Tačiau jo rankose – svarus ginklas, kai net pačios baisiausios patirtys, tokios kaip nelaiminga Svano meilė, kuri aiškiausiai atsiskleidžia kaip patologija, liga, esti efektyviai neutralizuojamos; rašytojas įveikia jas paprasčiausiai verbalizuodamas. Ir, paradoksalu, tragiškiausi momentai, surašyti popieriuje, reikšmingai perkrauna savastį įkvėpdami jai ramaus pasitenkinimo būvį – atpildą už laikinumo beprasmybę ir žiaurumą.

Užtenka prisiminti, su kokia drovia pagarba Proustas traktavo rašytojo kelią. Jame tikrai esama kažko sakralaus. Ir nenuostabu, nes kai kuriems tai būdas išsiveržti į antlaikiškumo ir savipakankamumo dimensiją. Kartu tai ir žinojimas, kurio taip trokšta filosofai, tik tas žinojimas – momentinis, nebylus, be mąstymui būtino turinio. O galbūt tikrasis žinojimas jo ir neturi? Arba jis yra nebendramatis su sąmoningai apdorojamu turiniu? Kas žino. Reikia nurimti ir mėgautis, kaip darė Proustas. Taip, reiškiniai praeina, juos nuolatos nusineša niekada nepavargstantis laikas. Ir vis dėlto jie mums duoti ne šiaip sau. Jie įkvepia kurti meną ir leidžia paragauti amžinybės.

–

Vėjo beldimas į stogą ir nerami lietaus nuojauta pažadina moterį. Atmerkusi akis, ji išvysta pažįstamą kambarį, kuriame dienas leido jau keletą dešimtmečių, ir staiga ateina mintis, kad gyvenimas yra amžinas kaip metų laikai, kad viskas kartosis ir suksis ratu. Ji šypteli, ta sena mintis, žino, kamuoja ne ją vieną, tačiau moteris vis abejoja – o jeigu viskas staiga išnyks? Išnyks šis namas, kambarys ir dulkėti rėmai, prilaikantys masyvų paveikslą, lova ir užuolaidos, ir miškas vėl regės tik plyną lauką, užlietą vieversių giesmių?

Dalia Juodakytė. Moteris vyruose. 2011

Ji pasirąžo, pro langą žvilgteli į rytinės saulės užlietą miško pakraštį ir, išgirdusi tolimą vilko kauksmą, nejučia suvirpa. Taip ir neatsikratė baimės – staugimas visada jai atrodė per daug vienišas ir šaltas, nors ir prašyte prašantis užuojautos, bet kartu keistai atstumiantis ir nemalonus. Ji greit nusisuka ir žvilgsniu perbėga medines lentynas, ant kurių stovi seniai nebevartomos dulkėtos knygos su neįskaitomais pavadinimais ir pavardėmis žmonių, kurie tokie tolimi, kad, rodos, jų niekada nė nebuvo. Kelias iš jų pirko pati, bet jau nepamena kurias, visas stovinčias antroje lentynoje parnešė vyras, o likusias padovanojo pažįstami. Buvę pažįstami – juk tiek daug laiko prabėgo nuo tada, kai namuose lankydavosi pro šalį keliaujantys žmonės, kad dabar vargu ar ji iš kitų išskirtų bent vieną seniau regėtą veidą.

Dangaus pakraščiu slenka debesis, nedidukas, bet drąsiai grumantis ir tildantis besislepiančių paukščių čiulbesį. Kyla vėjas ir vėl ima neramiai bilsnoti stogą. Saulė, dar nė nespėjusi pasiųsti žemėn pirmų rytinių spindulių, slepiasi. Prabunda vyras. Moteris sekundę nuščiūva tarsi netyčia jį pažadinusi, nors ir žino, kad to negalėjo nutikti. Jis giliai įkvepia, pasirąžo, išjudina nakties stingulį išlaikiusį kūną ir numeta šalin apklotą. Atsisėda ant lovos krašto, kurį laiką pasėdi basas kojas nuleidęs ant šaltų grindų ir tada, tarsi staiga prisiminęs, pasuka galvą ir nusišypso. „Beveik kaip jaunystėje“, – pagalvoja moteris. „Labas rytas, mieloji Mari“, – pasisveikina vyras, moteris jam atsako, tačiau jaučia, kad jo balse linksmumo nėra, galima justi nebent prabėgusių dienų svorį, ir nejučia nusimena, tačiau greitai vėl ima šypsotis, nes vyras užniūniuoja labai labai seniai girdėtą dainą, kuriai skambant jie, dar jauni būdami, susikibę šoko. Tai buvo pavasarį, rodos, pavasarį, Mari jau neįstengia prisiminti metų laiko, tačiau puikiai prisimena tada dar vaikino žėrinčias, laimingas akis ir rankas, tvirtai apglėbusias jos pečius.

Vyras kloja patalą, velkasi jau seniai nunešiotus, bet kažkodėl dar nesuplyšusius drabužius, nuėjęs į mažą, ankštą virtuvę atsiriekia duonos. Pavalgęs atsipjauna dar vieną riekę ir deda į maišelį, akimirką suabejojęs įsimeta ir galiuką dešros. Šypteli ir, šūktelėjęs: „Išeinu!“, išnyksta pro nerakinamas duris.

Diena bus ilga ir kaitri. Moteris žino, kad jos vyras be vakaro negrįš – jis, senas medkirtys, visą gyvenimą dirbo dorai ir sąžiningai, kiekvienas kąsnis buvo užtarnautas, ir tai nepakito nė dabar, jam pasenus ir jai nebegalint niekuo jam padėti. Mari žiūri pro langą ilgai, daug ilgiau, nei matosi šešėlis, beskubantis kirtimų pusėn. Ranka patiesina sijoną ir susiraukia – nelabai jai patinka ta suknelė, klostės atrodo dirbtinokai, o ir spalva kažkokia poniška, labiau pritinkanti miestietei, o ne medkirčio žmonai. Niekada pati nebūtų tokios pirkusi, bet vyras norėjo, kad ji atrodytų gražiau nei įprastai. Tačiau ji jaučiasi laiminga, kad vis dar gali kasdien sutikti ir išlydėti savąjį, su kuriuo nugyveno ilgą gyvenimą. Moteris mato, kad vyras jos nė akimirkos nepamiršta, palinki gero ryto, o prieš užmigdamas ilgai žiūri į jos ramų, nekintantį veidą, ir gražiausios dienos sruvena abiem prieš akis. Po tokių akimirkų Mari pasijunta be galo vieniša ir ima stebeilyti į masyvius raitytus paveikslo rėmus, kartais, rodos, ima jų nekęsti, galvoja, jei išmanytų, sutrupintų juos į smulkias drožles ir išbarstytų pamiškėj, bet… Ji supranta, kad pati taip pasirinko, pati pasmerkė save kasdien iš tolo, bet kartu iš taip arti regėti savo vyrą, sekti jo žingsnius ir mintis, bet neištarti nė žodelio.

Paveikslą užlieja vakarėjančios saulės šviesa. Neilgai trukus, tačiau vėliau nei įprastai, už durų pasigirsta žingsniai. Atvėrus duris, jų aidas nusirita per tuščią kambarį ir susigeria į sienas. Pavargęs vyras kruopščiai nusivalo kojas ir, įėjęs vidun, taria: „Grįžau, mieloji.“ Duonos maišelis tuščias, kišenės – taip pat. Prisitraukęs kėdę arčiau paveikslo, vyras atsisėda, žvilgsniu ima ilgesingai bėgioti puikiai per gyvenimą įsimintais moters veido bruožais. Atsistoja ir tiesia ranką, tik nežinia, norėdamas pirštų galiukais perbėgti portretą ar jį nukabinti, tačiau kažkur miške garsiai ir liūdnai sukrankia varna, ir vyras sustingsta, tada pasitraukia. Parimęs prie medinės palangės baugščiai ir ilgai seka vis tamsėjantį dangų. Išryškėjus žvaigždėms, jis ima klotis lovą, lenda po šaltais patalais ir kaip niekad ilgai žiūri į Mari.

Moteriai darosi neramu, ji pradeda blaškytis. Tamsa nebeleidžia užsimiršti, naktinių paukščių čiulbesį užgožia širdies plakimas, ir Mari apima keista nuojauta, kad kažkas atsitiks. „Kas gali atsitikti vidury žmogaus pamiršto miško?“ – svarsto ji, bet širdis neklauso, ir moteris išsigandusi gūžiasi kamputyje. Ilgai prasikankinusi ir pagaliau sulaukusi aušros, ji visa tirta. Ant paveikslo rėmų ankstyvoje šviesoje ryškėja pirštų atspaudai.

Vyras, neramiai išmiegojęs naktį, keliasi. Sėdasi, rengiasi, prausiasi, ir Mari, nesulaukusi tokio įprasto ir mielo pasisveikinimo, išplėstomis akimis ir truputį įsižeidusi seka jo žingsnius. Nejau pamiršo? O gal kas negera atsitiko? Juk tokia nerami naktis… Vyras tylėdamas išeina, klakteli uždaromos durys, ir moteris, nebežinodama, kur dėtis, ima niūniuoti tą pačią seną melodiją. Mintys truputį praskaidrėja, rytas atneša paukščių čiulbesį, giedras dangus tarsi veidrodis, rodos, turėtų matytis skrendančių paukščių atspindžiai. Miškas irgi ramus, nė menkiausio vėjelio. Mari nurimusi užmiega.

Ją pažadina bildesys. Už lango saulės jau matyti tik rausvas pakraštėlis, visas dangus raudonas, o miškas užlietas klampaus rūko. Pareina vyras, žemėn meta kepurę, prisitraukia kėdę arčiau paveikslo, o akyse suspindi ašara, bet ją tuoj nubraukia šiurkščia ranka. „Mane iš čia veja, Mari. Negaliu čia likti, rytoj manęs atvažiuos. Išvykstu, o kur – nežinau. Pasiims vaikai. Mūsų. Bet kamgi aš jiems, geriau čia paliktų. Čia, su tavim.“ Vyras atsikelia nuo kėdės ir apsuka ratą po namus. Žvilgsnis blausus, nieko neregintis. „Aš negaliu tavęs vežtis, vaikai nesutinka, bet ir negaliu čia palikti tavęs vienos, Mari, negaliu, prisiekiau nepalikti. Ir nepaliksiu, Mari, nepaliksiu, atleisk man.“

Vyras eina prie seniai nekūrento židinio ir keliais degtuko brūkštelėjimais įkuria ugnį. Liepsnos tarsi šunys ima laižyti sausas beržo šakas ir garmėdamos veržiasi į kaminą. Priėjęs prie sienos, po daugybės metų nukabina paveikslą, šluosto dulkes, bučiuoja. Sustingęs dar gana jaunos moters atvaizdas ima virpėti ašarų pritvinkusiose vyro akyse ir šis nebegali daugiau žiūrėti. „Atleisk“, – kartodamas tarsi maldą, vyras lėtai įkiša paveikslą į židinį. Liejasi vaizdas. Užsimerkia.

„Sudie“, – tyliai teištaria Mari. Ji jaučia, kad ilgai vieniša neklaidžios, kad vyras tuoj pas ją ateis, ir su liūdna šypsena veide paskutinįkart palydi jį žvilgsniu.

–

Vaizdas akyse liejasi į akvareles, ir drobėje iš miško telieka šimtai realybę tirpdančių atspalvių. Vėjas velia plaukus, iš jų formuojasi pilkšvos medžių šakos, jos tįsta, ilgėja, krauna pumpurus, jie ima skleistis. Sijonas plaikstosi į šalis, plečiasi ir virsta pieva. Dangus pranyksta lapų sūkuriuose. O ji laiminga sukasi ir sukasi.