Sparčiu žingsniu lipo laiptais aukštyn, per petį persimetęs gitarą. Specialiai nevažiavo liftu, norėdamas pasportuoti. Stengėsi išlaikyti pradinį tempą, bet ties trečiu aukštu jau ėmė dusti, tad norom nenorom teko sulėtinti žingsnį. Paprasto mūrinio pastato, stovinčio vieno iš Vilniaus mikrorajonų pakraštyje, laiptinės buvo šviesios, tvarkingos, tarpiniuose aukštuose palei langus sustatyti vazonai su augalais, laiptų aikštelėse laisvalaikio baldai, lentynos su knygomis, koridoriuose ant sienų sukabintos įrėmintos nuotraukos iš čionykštės bendruomenės gyvenimo. Trečiame aukšte ant durų perskaitė: SAVARANKIŠKO GYVENIMO NAMAI. Palypėjęs dar aukščiau, pamatė lentelę SOCIALINĖS GLOBOS PASLAUGŲ STACIONARAS. Penktame aukšte jį pasitiko užrašas DIENOS CENTRAS. Atvyko.

Prie durų paklotas apskritas kilimėlis su užrašu „Welcome“, į jį pabrūžavo kojas. Paskambinus durų skambučiu, atidarė besišypsanti apkūnoka socialinė darbuotoja ir pažinusi atvykėlį pakvietė sekti paskui ją į svečiams skirtą kambarį. Dirstelėjęs į priešingą koridoriaus pusę, pamatė jo gale, salėje, jau besibūriuojančius senjorus, kuriems šiandien turės koncertuoti. Koridorius buvo išpuoštas kalėdinėm girliandom, o salės kampe įžiūrėjo stovinčią eglutę.

– Prašom čia pasidėti asmeninius daiktus. Gal prieš koncertą norėtumėt kavos?

Svečių kambaryje ant stalo buvo svetingai padėta pora lėkštučių su sausainiais ir saldainiais.

– Ne, ačiū, norėčiau apsižiūrėti salėje. Laidą gitarai prijungti prie stiprintuvo, man sakė, turėsit?

– Oi, nežinau, tikriausiai taip, jeigu sakė, bėgu paklausti, – darbuotoja sumišusi išskubėjo.

Kambario kampe prie kriauklės aptikęs veidrodį, žiūrėdamas į savo atvaizdą perbraukė pirštais per širmas garbanas. Ar šiandieniniai žiūrovai ir klausytojai jį atpažins? Žinoma, daugelis yra matę jo humoristines programas per televiziją, bet ne apie tokį atpažinimą jis dabar pagalvojo. Dauguma šio centro lankytojų, ko gero, yra matę legendinius filmus, kuriuose Arvydas nusifilmavo pačioje jaunystėje, savo aktorinės karjeros pradžioje. Tada, daugiaserijiniame meniniame filme suvaidinęs jauną Žaną Kristofą – herojų muziką iš Romeno Rolano romano, – jis smarkiai išpopuliarėjo, tapo daugelio merginų ir moterų numylėtiniu, jo portretai puošė žurnalų viršelius ir puslapius… O dabar? Ar jis tebeturi pirmykščio žavesio, anuometinės įtaigos ir aistros? Žvelgdamas į savo atvaizdą, suraukė antakius, paskui atmetė galvą, nusišypsojo savo ypatingąja moterų širdis tirpdančia šypsena. Ruošdamasis koncertui, padarė lūpų mankštą.

Niekada nevertino savo išorinio grožio ir žavesio, nors kartais, tiesa, tomis įgimtomis savybėmis ir yra tekę pasinaudoti. Visgi su metais fizinis patrauklumas ėmė įgauti karikatūros bruožų. Veidas pastambėjo, išpurto, išryškėjo pigmentinės dėmės, akių vokai ir paakiai nukaro, atsirado pagurklis. Iš dailaus ir gundančio dvidešimtmečio didelėmis kaip ežerai akimis, debiutavusio žymaus režisieriaus filme, beveik nieko nebeliko. Žinojo, kad teatro ir kino bendruomenė daugelį metų jį vis lygindavo su jaunesniuoju broliu, kurį visi laikė ne tokiu gražiu, bet talentingesniu, darbštesniu, labiau atsidavusiu teatrui, tikru „scenos bepročiu“ (tai derėjo laikyti komplimentu). Tuo tarpu Arvydas, be debiutinių, jam gerą profesinį startą garantavusių vaidmenų kine, daugiau nieko įsimintino nesukūrė. Ryškiai sužibusi brolio žvaigždė jį užtemdė, o gal tiesiog paties Arvydo žvaigždė ir nebuvo tokia jau ryški. Stokodamas vaidmenų, ilgainiui ėmėsi autorinių programų: kurti humoristines dainas ir rengti koncertus, tarp dainų įmaišydamas savo paties parašytų humoreskų, – dabartiniais terminais, tapo stendaperiu. Lyrinių ir dramatinių vaidmenų aktorius virto humoristu, komediantu. Jis išliko populiarus, bet ne tuo amplua, kokio būtų norėjęs. Nuo vaikystės turėjo tą gebėjimą pralinksminti ir prajuokinti kitus, ir galiausiai tai tapo pagrindiniu amatu bei uždarbio šaltiniu.

Vis dėlto pastaruoju metu nuo tų juokų, kad ir su rimtumo pamušalu, nuo tos aitrios ironijos, deginančio sarkazmo visuomenės ir politikos temomis, gyvenimo absurdo atodangų ar paviršutiniškų anekdotų, skirtų masėms linksminti, jam darėsi nebe juokais koktu. Tiesą sakant, jau senokai, tik vis laikėsi, nenorėdamas prarasti užsakymų, įsisukęs į pramogų pasaulio karuselę. Ne vien dėl pinigų – tiesiog negalėjo nusėdėti be darbo, be scenos, be publikos. Tačiau jautė, kad jaunosios kartos komikai jau ima traukti per dantį jį patį, kad darosi tokiu senovišku dinozauru, kad jį vis dar mielai kviečiasi, bet jau kaip tam tikrą retos rūšies egzempliorių, keistuolį personažą. Koncertuodamas mažesnei publikai, nebeapsikentęs vis dažniau įtraukdavo į programą ir rimtų tekstų – eilėraščių, prozos ištraukų, sudainuodavo vieną kitą ne humoristinę dainą. Troško atkurti vidinę pusiausvyrą. Tačiau komiko etiketės taip lengvai neatsikratysi – kur pasisukus, visi laukė iš jo tų pačių anekdotų ir juokų.

Begromuliuodamas šias mintis, patikrino, ar švarko kišenėje yra lapelis su koncerto eiga, kitoje švarko kišenėje užčiuopė akinių futliarą. Iš kuprinės išsiėmė į juodą aplanką sudėtus tekstus – šiais metais jau prireikė tokių „paruoštukų“. Nors jam dar tik šešiasdešimt penkeri, bet vis dažniau pajunta, kad sušlubuoja atmintis. Ne vieną kartą per koncertą viduryje dainos nutilo, neprisimindamas žodžio. Anksčiau tokiais atvejais visada lengvai išsisukdavo, pakeisdamas užmirštą žodį kitu, bet dabar imdavo ir sustabarėdavo vien išgąsdintas paties fakto, kad nebeprisimena ne vieną dešimtmetį atliekamo kūrinio teksto. Tas pats nutikdavo ir kasdienybėje, kalbantis su šeimos nariais, kolegomis ar draugais: ūmai pritrūkdavo kokio rečiau vartojamo ar net paties paprasčiausio žodžio ir tada atkakliai rausdavosi atmintyje, jo ieškodamas, kol po nesėkmingų pastangų galiausiai išvargęs ir nusivylęs pasiduodavo, viską nuleisdamas juokais. Į gydytojus dar nesikreipė, aiškinosi šiuos reiškinius kaip amžėjimo lemiamus pokyčius, kaip įtempto miestiško gyvenimo, informacijos pertekliaus pasekmę, bet paslapčia nerimavo. Nors niekada koncerto metu neatsiversdavo čia pat ant grindų padėto aplanko su tekstais, vien jau mintis, kad reikalui esant galėtų jo griebtis, jį nuramindavo.

Tačiau šiandien? Jeigu ir stabtelėtų, užmiršęs žodį ar eilutę, buvo tikras, kad nereiklūs senjorų dienos centro lankytojai net nepastebėtų arba nesuprastų. Jį pakvietusi dienos centro vadovė minėjo, kad dauguma čionykščių senolių serga demencija arba Alcheimerio liga. Vis dažniau Arvydas priimdavo tokius užsakymus (užmokestis čia simbolinis arba išvis jokio), vis labiau jam patiko koncertuoti jautriųjų visuomenės grupių atstovams – jautė didesnę prasmę, nei paikai juokindamas didelių arenų ar televizijos projektų žiūrovus.

Segdamasis švarką, pastebėjo, kad viena saga kaba labai laisvai, tiesiog siūbuoja ant nutįsusio siūlo. Et, per vėlu kreipti dėmesį, grįžęs namo paduos žmonai, kad tvirčiau prisiūtų. Laikas į salę.

Kad jau laikas, rodė ir koridoriuje pakeliui į salę kabantis apskritas laikrodis didelėmis aiškiai judančiomis rodyklėmis – už dešimties minučių, antrą valandą dienos, turėjo prasidėti koncertas. Lentynose buvo išdėlioti senjorų sukurti rankdarbiai – spalvingi dirbiniai iš popieriaus ir gamtos medžiagų, lankstiniai, iškarpytos snaigės.

Jam įėjus į salę, visi ėmė ploti. Kai kurie senoliai jau sėdėjo, pasiruošę koncertui, kiti dar rinkosi. Išėmęs iš dėklo, ėmė derinti gitarą, prijungė stiprintuvo laidą, patikrino mikrofoną. Į jį žvelgė daugiausia guvios akys, senjorai šnekučiavosi tarpusavyje ir su socialinėmis darbuotojomis, kai kurie juokėsi, buvo ir tokių, kurie sėdėdami snaudė. Jam jie nebuvo panašūs į nukaršusius baimingus demencija sergančius ligonius nieko nesuprantančiomis, padėrusiomis akimis, klaidžiojančiais žvilgsniais. Atvirkščiai, daugelis žvelgė, rodos, supratingai, su šypsenom veiduose, buvo pasipuošę, kai kurie atrodė itin inteligentiški. Buvo matyti, kad čia jais gerai rūpinamasi. Kas žino, gal ir jam jau netrukus teks lankytis tokiame dienos centre kaip klientui? Su liūdna ironija pats sau šyptelėjo.

Buvo parinkęs paprastų tekstų Kalėdų ir Naujųjų metų tema, kuriuose šaipėsi iš stereotipinio švenčių supratimo, traukė per dantį buitinę sumaištį, maisto eikvojimą, dovanėlių vajų ir naujametinius pažadus, taip pat šeiminio gyvenimo rutiną ir vyrų bei moterų santykius. Sudėtingų politinių ir visuomeninių temų buvo nutaręs neliesti. Taip pat padainuos savo garsiausių dainų, kurioms senoliai galės pritarti, jeigu pavyks laimėti jų simpatijas ir įsitraukimą. Pabaigoje, jeigu bus tinkama publikos nuotaika, paskaitys eilėraščių.

– Laba diena, mielieji. Tikriausiai galiu pasakyti: sveiki įžengę į dar vienus metus. Nors išties nežinia, kas čia į ką įžengia: mes į Naujus metus ar Nauji metai į mus? – Jis stabtelėjo, svarstydamas, ar publika pagavo šį sąmojį. Ko gero, ne, bet niekas neišsidavė. – Svarbu, kad mes patys visur žengtume tvirtai, o dar svarbiau – kad kas rytą iš lovos išliptume, kaip sakoma, ta koja. Pakelkit rankas, kas šiandien, sausio 2 dieną, iš lovos išlipote ta koja. Taip, supratau… O kas išlipote ne ta koja? Irgi aišku… Apie tai bus ir pirmoji daina, kurios priedainį kviečiu padainuoti kartu. Dabar jį pasimokysim…

Arvydas stengėsi kalbėti ne per greitai, stebėdamas publikos reakcijas. Jis matė, kad kai kurie žiūrovai rankas pakėlė abu kartus, kad keletui kažką aiškina greta sėdinčios socialinės darbuotojos, kad du ar trys salėje sėdintys į jį žiūri įtariai ir iš padilbų, tačiau daugumos žiūrovų akys žvelgė linksmai ir sekė kiekvieną jo žodį. Jie juokėsi gal ir per dažnai, reaguodami labiau į jo balso intonacijas nei į kalbėjimo turinį, bet noriai pritarė dainoms, lingavo, plojo, netgi trypė kojomis. Koncertas ėjo sklandžiai ir nuotaikingai, tik pora senolių dėl kažin kokių priežasčių buvo išvesti iš salės.

Štai kuo jam patinka tokia publika. Net šimtu procentų nepagaudami jo šmaikščių išvedžiojimų, jo staigių minties posūkių, netikėtų sugretinimų, kontrastų bei kitų retorikos figūrų, jie yra labiau įsitraukę nei žiūrovai didelėje koncertų salėje ar prie televizoriaus ekrano. Šio dienos centro lankytojams pakanka jo buvimo, jo veido, jo šypsenos, jo balso – paprastų dalykų, kuriuos ir jis pats per gyvenimą išmoko labiau už viską vertinti. Ech, per anksti jis pasidavė, per greitai pasuko į komedijos žanrą – o paskui šis įtraukė jį ir nusinešė kaip tas pabaisa klounas iš siaubo filmo „Tas“. Bet ką jis galėjo padaryti? Kai brolis pasekė jo pėdomis, įstojo į aktorinį, vėliau baigė, buvo pastebėtas režisierių, Arvydui žūtbūt reikėjo surasti savąją nišą, nes brolis visaip stengėsi pabrėžti esąs pranašesnis už vyresnėlį. Bent jau taip Arvydui atrodė. Ta konkurencija juodu tarpekliu buvo atskyrusi brolius nuo pat vaikystės, jaunėlis nuolatos stengėsi iš pradžių prilygti vyresniajam, vėliau jį įveikti ir pranokti. Ir jam pavyko, tapo žymiausiu savo kartos aktoriumi, pelniusiu visus įmanomus teatro ir kino apdovanojimus. O Arvydui teko rinktis išvirkščiąją gyvenimo pusę – pramogų pasaulį, kreivų veidrodžių karalystę, kur viskas kelia juoką, netgi gražūs ir rimti dalykai.

Jau nuo pat koncerto pradžios jautė itin įdėmų vienos pirmoje eilėje sėdinčios žiūrovės žvilgsnį. Ji ne tiek smagiai juokėsi kartu su visais, kiek stebėjo jį, nė akimirkos nenuleisdama akių. Tai sužadino jo smalsumą, bet ir šiek tiek trikdė, ir Arvydas vis sugrįždavo akimis prie jos, kelis kartus pakalbino, bet moteris nieko neatsakė, tik linktelėjo ir maloniai nusišypsojo. Atrodė kultūringa, gal buvusi mokytoja ar bibliotekininkė, anaiptol ne nusenusi. Veido bruožai išdavė, kad jaunystėje buvo graži, gal net labai. Ant jos kaklo viršum trikampės iškirptės kabojo ovalus spindintis medalionas, nuo kurio atsimušę pro langą įspįstančios sausio saulės spinduliai metė saulės zuikutį ant jo gitaros. Sykį jis pajuokavo apie tą saulės zuikutį, ir moteris sutrikusi pridengė medalioną delnu, bet paskui užsimiršusi patraukė ranką, ir geltonas šviesos kamuolėlis vėl jaukiai įsikūrė greta jo gitaros stygų.

– Ir tada vyras sako: „Tai ką man dar padaryti, kad tu būtum laiminga? Paskutinius marškinius nusirengti?“ – vaidindamas komišką šeiminę situaciją, Arvydas atsilaisvino ir vienu greitu judesiu nusirišo kaklaraištį, paskui žaibiškai perbėgo pirštais per švarko sagas ir nusidrėskęs metė švarką ant šalia stovinčios kėdės, bet šis nuslydo, o ištrūkusi saga, kelis kartus šoktelėjusi per neaukštą pakylą, nukrito žemyn ir nuriedėjo tiesiai prie įdėmiosios žiūrovės kojų.

– Štai, matai, ką tu su manim darai, žmona, – tiesiai į žiūrovę kreipėsi Arvydas ir jai šelmiškai mirktelėjo. – Viską tau galiu atiduoti, netgi šią brangiausią savo sagą.

Žiūrovams juokiantis, Arvydas tęsė programą, bet pastebėjo, kad moteris pakėlė sagą ir suspaudė ją delne.

Koncertui baigiantis, Arvydas palinkėjo visiems gerų metų ir sudainavo paskutinę dainą. Tačiau žiūrovai plojimais nenorėjo jo paleisti, tad pasisakė dar padeklamuosiąs Pauliaus Širvio eilių. Pradėjęs deklamuoti eilėraštį „Prie pasakų miesto“, netikėtai išgirdo vieną po kito iš pradžių nedrąsiai, o paskui vis garsiau įsitraukiant senolių balsus:

                         Aš lauksiu

                         Prie Vilniaus,

                         Prie pasakų miesto,

                         Kur teka Neris

                         Su žara.

                         Aš lauksiu

                         Prie Vilniaus,

                         Vilnijančio Vilniaus,

                         Tavęs,

                         Mano meile

                         Tyra.

Dienos centro lankytojai atsiminė eilėraštį, jie deklamavo drauge! Deklamavo ir socialinės darbuotojos, visa salė, apie keturiasdešimt žmonių, kuo puikiausiai prisimindami žodžius, o tie, kurie neprisiminė, vis tiek krutino lūpas. Lygiai tas pats vyko, jam skaitant kitus poeto eilėraščius. Žiūrovai pagavo ritmą ir intonaciją, visi skandavo choru, vis labiau įsijausdami, lyg būtų virtę viena sutartinai banguojančia jūra. Arvydui akyse tvenkėsi ašaros, matė jas žibant ir kelių darbuotojų akyse, ir neliko jokios abejonės, kad kai kurie žodžiai yra neužmirštami, kad poezija turi galią išsūpuoti ir išsaugoti svarbiausius jausmus ir patirtis, kurie sustingsta žodžiuose kaip gintaro inkliuzai. Tikra poezija – tai žodžių muzika, kartu su krauju sruvenanti visų mūsų gyslomis, ir nesvarbu, kad tau diagnozuota demencija, – dingtelėjo Arvydui. Jautėsi padaręs atradimą, lyg koks Žanas Kristofas atskleidęs giliąją meno poveikio paslaptį, gavęs įstabią patirtį kaip nepaprastą Naujųjų metų dovaną, gal net sugrįžęs prie savo tikrosios aktorinės prigimties…

Daivos Kairevičiūtės nuotrauka

Kai dienos centro direktorė padėkojo Arvydui, įteikdama gėlių ir suvenyrinę dovanėlę, visi ėmė skirstytis, o jis dar liko scenoje susirinkti rekvizito. Tada už nugaros išgirdo tylų balsą:

– Sakykit…

– Taip? – atsisukęs Arvydas išvydo rimtąją moterį.

– Ar jūs manęs neprisimenat?

Nors vis dar pakilios nuotaikos, Arvydas jautėsi pavargęs ir nebeturėjo jėgų bendrauti. Tikrai žinojo nepažįstantis šios moters, bet kad nepasirodytų nemandagus, įdėmiau į ją pažvelgė.

– Na, tikriausiai esat viena iš daugybės mano gerbėjų, – nevykusiai pašmaikštavo jis. – Bet dabar konkrečiai neatgaminu. Jūs pasakykit.

– Mes buvom pažįstami… vieną vasarą, po mokyklos. Palangoje. Pasakojot, kad studijuosit aktorinį, rudenį žadėjot susitikti Vilniuje. Bet taip ir nebepaskambinot.

– Taaaip… Na, jaunystėje buvo tų draugysčių. Dabar jau nebepamenu. Sakot, Palangoje…

Jis dar kartą į ją įsižiūrėjo. Tas smulkus veidas, tiesi nosis, Džulijos Roberts šypseną primenančios lūpos, laivelių formos akys… Išties, vasarą po vidurinės mokyklos jis praleido Palangoje, padėdamas ten gyvenusiai tetai priimti poilsiautojus. Buvo ten ir mergina, graži šviesiaplaukė, romantiška vienos vasaros meilė. Negi tai ji – čia, senolių dienos centre, po šitiekos metų?

Akimirką pasvarstė, vis dar stengdamasis prisiminti ir atpažinti bruožus. Bet ne, jis dabar negali leistis į šią melodramą. Nejaukiai jautėsi, be to, juk ši moteris serga demencija. Kas žino, ką ji čia klejoja?

– O kuo jūs vardu? – dar paklausė moters.

– Jūratė.

Velnias. Nagi tikrai, atrodo, anos merginos vardas taip pat buvo Jūratė. Bet ką gi duos, jeigu jis dabar patvirtins jos prisiminimą, jeigu tai iš tiesų ji, kas jai iš to gyvenimo saulėlydyje? Jis – vedęs vyras, populiarus komikas, o ji – šio dienos centro lankytoja. Juk po anos vasaros jis jai net nebepaskambino, nebeieškojo jos. Dabar, dievaži, nebeprisimena, kodėl. Prisipažinus, kad ją atpažįsta, reikėtų aiškintis, teisintis… Nepatogu.

– Ne, – jis papurtė galvą. – Po mokyklos nepažinojau Jūratės. Pažinojau daug danguolių, daivų, jolantų, bet nė vienos Jūratės. Deja, ne kiekvienam Kastyčiui tenka po Jūratę, – jis nusijuokė. – Atleiskit, matyt, būsit apsipažinus. Gal Palangoje su kokiu kitu būsimu aktorium draugavot.

Netrukus atskubėjo darbuotoja ir priėjusi paėmė globotinę už parankės.

– Jūrate, kurgi jūs, juk visi jau jūsų laukiam, – priekaištingai tarė. – Atleiskit, ji mėgsta pašnekinti žmones, – lyg dėl vaiko elgesio atsiprašė.

– Viskas gerai, mes labai maloniai pabendravom, – patikino Arvydas.

Moteris sutrikusi žvelgė į jį, delne kažką gniauždama.

– Aš… pakėliau jūsų sagą. Prašom, čia jūsų, – ištiesė jam.

– Oo, dėkoju! Žinote ką, paliksiu jums kaip prisiminimą, kad šįsyk tikrai buvome susitikę. Tinka? Linkiu jums kuo geriausios kloties.

Moteris nieko nebeatsakė, tik įdėmiai dar kartą pažvelgė jam į akis ir vedama globėjos nuėjo. Paskui, išsisukusi nuo globėjos rankos, sugrįžo ir įspraudė sagą jam į delną.

– Ne, nereikia, – tarė ji. – Aš jus ir taip prisimenu.

Išėjus į lauką, jį apakino geltonas saulės diskas. Kiaurai per drabužius košė šiaurinis vėjas. Viskas aplink išnyko, tik saga lyg karšta žarija tirpdė jo vaškinį delną.

Daivos Kairevičiūtės nuotrauka

Popiet rūkydama universiteto vidiniame kiemelyje Ignė pamato siluetą trečiame aukšte. Ne šiaip pamato – todėl taip dažnai ir vaikšto rūkyti, kad galėtų patikrinti, bene atėjo Konstantinas. Kartais jo buvimą pajunta dar prieš jam imant leistis laiptais į skaityklą, o kartais teatranda pėdsakus – prie stovų prirakintą dviratį, rūbinėje kabantį paltą, ant stalo paliktas knygas, išnykstantį šešėlį žydruose fakulteto languose. Stiklinis keturių aukštų pastatas atrodo kaip didžiulis veidrodis, žvelgdama į jame atsispindintį dangų, Ignė iš tikrųjų žvelgia kiaurai. Kaip ir šįsyk.

Grįžta į skaityklą ir jau nebedirba. Laukia.

Tu ateini po poros valandų – laimingas, kvepiantis. Pakišu rankas po šlaunimis, kad nepamatytum mano virpulio, ir akimis parodau tau laisvą kėdę šalia. Atsisėdi, įsijungi kompiuterį, ekrane atidarai krūvą langų.

– Ar tau tai patinka, Konstantinai?

Tu krūpteli:

– Kas patinka?

– Studijos, – sakau.

– Labai! Patinka visos paskaitos, buvimas universitete, na, supranti, studentavimas. Tik atsiskaitymai – ne.

Egzaminai ir atsiskaitymai, sakau, yra kaina, kurią turi sumokėti už studentavimo malonumą.

Tu užrašai šiuos žodžius į savo knygą, o prie jų – mano vardą ir pavardę. Nejau be pavardės neatsiminsi, kokia Ignė tai pasakė? Dar tu sakai, kad mano laišką, kurį vakar parašiau, taip pat cituosi savo baigiamajame darbe, tą vietą, kurioje dėsčiau, kodėl prieš karą vyrai jaučia poreikį rengti sporto varžybas. Turbūt juokauji? Ne, tu nejuokauji. Kalbėdamasis su manim, rausiesi po savo daiktus, kruopščiai dėlioji juos ant stalo – užrašus, parkerį, spalvotą flomasterį, telefoną, piniginę, – čia pat šalia manęs atskleidi savo kerteles, šypsaisi man, toks atvirai intymus. Spoksodama į dangų languose, aš išmeldžiau draugystę. Draugystę, bet ne meilę. Galbūt meilę, bet ne tokią.

Bet ar jis čia taip dėl manęs prisikvėpino?

Anądien kalbėjom apie meilę. Ne mūsų, šiaip.

Jeigu myliu, tai tegul ta meilė taip ir būna sau, sakei. Kam kažką tęsti ir sugriauti viską, jeigu viskas, šiaip ar taip, liūdnai baigsis?

Aš dar prieš metus šitaip kalbėjau, net kažkur užrašiau, atkirtau, lyg nebūtum pasakęs nieko man nepriimtino.

Tačiau krūtinėje pasklido rūkas.

Dabar tu desperatiškai vartai savo užrašų knygą, sakai ieškąs joje lapelio su pavadinimu, tikrai buvo, tikrai, čia kažkur įdėjai. Riešu pridengusi akis slapta skaitau tavo įrašus. Norėčiau, kad ši knyga kada nors atitektų man. O jei ne man – tai tada niekam, jau verčiau į laužą! Tu iš liepsnos dar griebtum kažin kokį atviruką, apie kurio buvimą būčiau nieko nežinojus, o aš užkimusiu nuo ašarų balsu sakyčiau: jeigu jau degini, tai degink viską iki galo!

Spėju pastebėti tavo knygoje juodu flomasteriu didelėmis raidėmis užrašytus žodžius WHAT DO YOU WANT FROM ME? Dievaž, būtent šią frazę norėčiau paversti pelenais.

Konstantinas randa ko ieškojęs, o Ignė spėja pamatyti mažą kvadratinį lapelį su užrašu: Rainer Maria Rilke – Letters to a Young Poet, daili rašysena, turbūt moters.

Jis pakyla, dingsta tarp lentynų. Paskui išnyra su atversta knyga rankose, skaitydamas, aristokratiška poza žingsniuoja pirmyn atgal po skaityklą – tiesi nugara, pakeltas smakras. Tyčia maivosi, demonstruoja save. Galiausiai atsisėda ir alkūne prisidengęs kažką perrašo į savo knygą. Tai žinoma, kad Ignei smalsu, bet šįsyk nebedirsčioja.

Konstantinas užverčia knygą, vėl smunka tarp lentynų, atsineša kritikos straipsnių rinkinį su Tomo Moro „Utopija“. Skaito, bando susikaupti, muistosi.

Ignė palinksta prie savo užrašų, apsimeta, kad dirba, bet ilgai netveria.

– Apie ką skaitai, Konstantinai?

Jis pradeda postringauti skaitąs apie visuomenes, kuriose poligaminės santuokos yra norma, o moterys nepavydžios ir netgi liberalesnės už vyrus, svarstąs, kad gal visai būtų gerai, jei ir mūsų visuomenėje į santykius būtų žiūrima liberaliau. Abu palinkę, veik suglaudę galvas. Ignė šypsodamasi klausosi, bet po truputį ima oponuoti, kabinėtis prie žodžių, – jai nepatinka Konstantino pasakyta frazė, esą vis dar princas renkasi princesę, o ne atvirkščiai.

– O kodėl tu viena? – staiga paklausia Konstantinas. – Tik nesakyk, kad tau nereikia meilės.

– Matai, manęs nepasirinko princas, – vypteli.

Konstantinas atsilošia, jo veido raumenys įsitempia ir žandikaulio kampas dar labiau išryškėja.

What do you want from me, galvoja Ignė.

What do you want from me, galvoja Konstantinas.

Kažkas į juos atsisuka, suprask, tyliau, čia skaitykla. Abu sulenda į savo darbus.

Po poros valandų Konstantinas atsitraukia nuo ekrano, apsidairo, atsiverčia savo užrašų knygą, kreivai išplėšia lapą su Rilkės citata ir perlenkia dusyk. Ignė sulaiko kvėpavimą. Konstantinas lėtai atsistoja, eina į rūbinę, nuo skaityklos atskirtą stiklo siena, prieina prie vienos merginos, sėdinčios ant stalo turkiška poza, padeda šalia sulankstytą lapelį ir sugrįžta atgal. Mergina beveik nekrusteli, sėdi kaip sėdėjusi, tik jam išėjus nerūpestingai paima lapelį, išlanksto, abejingu žvilgsniu perskaito, perlenkia vėl ir įdeda į savo knygą.

Mačiau ją jau seniau abipus šios skaityklą nuo rūbinės skiriančios stiklinės sienos. Dažnai susirango ant stalo šalia paltų kabyklos, rankoje atvertus laiko knygą – skaito. Po to vangiai sugrįžta prie savo kompiuterio skaitykloje, nesidairydama į šalis ir pro savo garbanotus plaukus žvilgsniu nesekiodama; cha, neva ignoruodama viską kaip katė.

– Ar aš tau netrukdau?

– Kas čia per klausimas, – suprunkšti.

– Nes, man atrodo, tu ją kabini. Bet sėdi su manimi, ir tai, manau, nepadeda kabinti.

– Nekabinu. Tik nunešiau citatą iš straipsnio.

– Rilkės.

– Na taip, per paskaitą ji kalbėjo apie tą knygą, o aš radau citatą, kuri jai tiktų.

– Mhm, – sakau.

– Bet ji miela. Mes turim bendrą paskaitą. Ji studijuoja filosofiją ir kažką apie Marksą. Tiktai aš jai nepatinku turbūt, man atrodo, kad ji manęs bijo.

– Tai nesvarbu, ar tu jai patinki, – varau nė nemirksėdama. – Svarbu, ar tau jinai patinka.

– Patinka. Jei tarp mūsų kas nors bus – okei, bet jei nebus, okei taip pat.

Ji ir vėl pramarširuoja pro pat mus – jos stalas visai šalia mūsų, apkrautas knygomis, ant jo mėtosi keli popieriaus lapeliai ir pakelis tabako. Ji čia pat susisuka cigaretę ir eina į kiemelį parūkyti. Ir tu staiga pakyli ir sakai: einu įkvėpti gryno oro.

Ir aš einu, sakau. Staiga sustoju. Ne, neinu. Ir kaip atgal ant atsarginių suolelio pavarytas sportininkas per finalines rungtynes atsisėdu savo vieton.

Kiemelyje už bibliotekos langų ji rūko, o tu vaikštai ratais lyg rują užuodęs patinas. Judu nekalbate, neinate arčiau vienas kito, grįžtate į skaityklą irgi atskirai. Ji atsisėda kur sėdėjusi, o tu ir toliau triniesi aplink ją, brauniesi į jos erdvę – imi knygas nuo jos stalo, vartai.

Imu krautis daiktus. Negaliu išeiti. Nebegaliu likti.

Prieinu prie tavęs ir paklausiu, ar galėtum palydėti. Meluoju, kad baisu vienai eiti tokį vėlyvą metą, o dar su kompiuteriu kuprinėje ir visa kita. Manau, tu aiškiai supranti, kad man nebaisu. Bet linkteli, kad palydėsi, ir mes tylėdami išeinam.

Skaitykloje palieki krepšį. Užrašų knygą ir Rilkės dešimt laiškų jaunajam poetui.

Eidami tylim. Pabandau juokauti, bet man skauda.

Tu bandai man kažką gražaus sakyti, bet pripažįsti, kad nemoki meluoti. Aš nežinau, ką atsakyti. Pereinu iš tavo dešinės į kairę pusę, tačiau niekas nepasikeičia. Nenoriu, kad kalbėtum, nebenoriu kartu eiti. Juk vis tiek galvoji, kaip greičiau sugrįžti į skaityklą.

Atidarai man laiptinės duris, palydi iki buto.

– Arbatos gersi? – klausiu.

– Ne, grįšiu į skaityklą.

Apkabinu atsisveikindama, bet lyg ne tave.

– Nesusimauk, – sakau. Bet tu jau skuodi laiptais žemyn.

Nesusimauk dėl to, ką myli, Konstantinai, sako Ignė, klaktelėjus lauko durų spynai.

Į savo kambarį įeina kaip į urvą ir ją išsyk apglėbia jos daiktai. Knygos, nuotraukos, rėmeliai, rūbai, dėžės, tarpusavyje nederantys baldai. Apglėbia ir įsikerta pirštais į pečius.

Iš ryto jam parašo trumpą laišką ir paklausia, koks jos vardas. Šis laiškas būsiąs devintasis. Vadinasi, liko paskutinis, atsisveikinimo, laiškas, kurį kada nors jam parašys.

Jis atrašo dar trumpiau: Marta.

●

Marta susirenka nuo stalo savo daiktus. Rūbinėje krapštosi, iš rudo choice#1 pakelio pirštais ima tabaką, beria į popierėlį, susisuka cigaretę, įsideda į burną. Paskui paskubomis delnu nuvalo stalą, nupurto tabako trupinius nuo rūbų.

Ignė irgi eina į rūbinę. Traukia iš kišenės choice#3, sukasi cigaretę, įsideda į burną. Akimirką jų žvilgsniai susiduria tarp sukabintų rūbų – dvi tamsiaplaukės pasišiaušusios garbanės, abi su plonytėmis baltomis cigaretėmis tarp lūpų.

Abi eina į lauką. Rūko skirtingose ventiliacijos būdelės pusėse, abi atsisukusios į stiklą, stebi viena kitą atspindžiuose.

Norėčiau pasakyti, kad ji man patinka. Bet žodžiais tai neskambėtų įtikinamai.

Mes pasukam link durų, praveriu jas ir įeidama stumteliu atgal. Durys sunkios, ir tas stumtelėjimas reiškia, kad praveriu jas Martai, einančiai iš paskos.

Ir viskas tampa paprasta ir aišku.

●

Šįvakar skaitykloje nieko neveikiu, tik sėdžiu ir galvoju, kad jau reikia eiti. Neinu, žiūriu į Martą. Ji sėdi nugarą atsukus į mane ir skaito. Kaip visada, rankoje prieš akis laikydama knygą – filosofijos istorijos antrąjį tomą, jau į pabaigą. Kai kuriuos žodžius išverčia skaitmeniniame žodyne ir vėl įninka į tekstą.

Prie jos prieina Konstantinas, padeda lapelį ant stalo. Nieko nesako, tačiau lapelis sušnara gan garsiai. Tyčia.

Žinau, kad mane matė. Tačiau mūsų žvilgsniai nesusidūrė ir aš taip pat apsimetu, kad jo nepastebėjau. Jis vaikšto tarp lentynų, ieško knygų, kažko klausinėja bibliotekininkių, praeina visai pro pat mane – atseit nepastebėjo. Garsiai susikraunu daiktus, stabteliu prie šalia dirbančios pažįstamos studentės, kažką jai pasakau ir palinkiu sėkmės, einu, velkuosi paltą, bet vogčiomis stebiu juos.

Jis atsisėda priešais Martą, atsukęs nugarą į ją, ir skaito, nė nepakelia galvos nuo knygos.

Už kelių minučių Marta susikrauna daiktus. Konstantinas dirsteli per petį, kai ji nesidairydama išeina iš skaityklos. Net nepasisuka jo pusėn. Eina ir išeina. O jis vis žvilgčioja jai pavymui, paskui į rūbinę, patikrina, ar tebekaba paltas.

Negi susimovei, Konstantinai?

●

Po kelių dienų Marta įsitaiso beveik prie pat manęs. Mes vėl tuo pat metu vaikštome parūkyti. Paskui išeiname į miestą, kiekviena sau.

Grįžtu pirma ir rūbinėje aptinku jo paltą. Tavo paltą, Konstantinai. Skaitykloje tu sėdi nugara į duris. Aš atsisėdu už kelių stalų.

Kai prieini, pakeliu akis. Tiesi ranką, imtum Derida nuo mano stalo, tačiau susilaikai.

– Tau sekasi, – sakai.

– O tau ką, ne?

Pakylu ir einu kiemelin. Esu tikra, kad eisi įkandin.

Ignė laisva ir atsipalaidavusi, veidas švyti pasitikėjimu, balso gaida šmaikšti.

– Nebeapsimetinėji, kad manęs nepažįsti, – labiau konstatuoja, nei klausia.

– Nepavadinčiau to apsimetinėjimu.

Netyčia išpučia dūmus jam į veidą.

– O kaipgi pavadintum?

– Vengimu.

– Vengimu! O kodėl vengi?

– Nes tu mokaisi, – sako Konstantinas. – Ir man atrodo, kad aš tave išbalansuoju.

– Neišbalansuoji.

– Bet ir aš kartais siekiu kokio nors tikslo, tada stengiuosi nesiblaškyti, – ranka parodo tiesią kryptį priekin. – O tada man reikia su tavimi kalbėtis ir…

– Ir su manim išsiblaškai, taip?

Konstantinas tyli.

– Tikrai neprivalai kalbėtis, tačiau labas juk gali pasakyti.

– Galiu ir pasakysiu, tu teisi. Bet štai dabar norėjau su tavim pasikalbėti, nes kaip ir nebėra jokio tikslo, ir jau einu namo.

– Nejaugi? – pašaipiai sako Ignė, pamačiusi, kad grįžta Marta.

Šįkart dūmus išpučia aukštyn, bet dūmo kraštas vis tiek paliečia jo veidą.

– Taip, grįšiu namo ir skaitysiu knygas.

– Ir ką skaitysi?

– Viską.

– Turi visas knygas?

– Nueisiu dar į kitą biblioteką pasiimti. O tu taip pat skaitai, matau.

– Skaitau, taip. Irgi skaitau viską.

Ignė išmeta nuorūką ir stabteli prie durų, kol jis galantiškai jas atidaro ir praleidžia pirmą. Čia pat fojė abu prasilenkia su Marta.

●

Marta užgulusi stalą brūžina pieštuku popieriaus lapą. Garsiai brūžina. Triukšmingai ima ir vėl deda ant stalo daiktus, atstumia kėdę, eina parūkyti. Rūbinėje telefonu kažką emocingai pasakoja itališka greitakalbe, gestikuliuoja rankomis. Grįžusi vėl piešia. Paskui bastosi tarp lentynų, stebi Ignės nugarą, per petį nužvelgia kompiuterio ekraną. Praeidama spragteli pirštais virš Ignės dešinės ausies. Ignė išvengia pernelyg garsaus spragtelėjimo į ausį vos pastebimai linktelėdama galvą į šoną, taip, kaip mokėsi judesio seminaruose. Ne matydama, bet jausdama kitą. Regėti aplinką pakaušiu mokėsi iš Konstantino.

Marta pagaliau nurimsta ir atsisėdusi palinksta prie knygos.

Mieloji, niekas kitas mūsų taip negelbsti, kaip tik darbas, sakau jai. Mintyse, aišku.

Prieš eidama namo, rūbinėje suku cigaretę. Marta irgi išeina, sustoja prie mano stalo, įsistebeilija į Derida „Markso šmėklų“ viršelį. Nueidama atsisuka ir atidžiai pažiūri į mane.

Dabar ji man patinka net labiau nei tu.

●

Marta ateina apsivilkusi suknelę – aptemptą ir elegantišką, vos žemiau kelių, su skeltuku ligi šlaunies vidurio. Išryškėja jos lieknumas, ligi šiol dangstytas plačiais megztiniais. Ignė spokso į jos ploną liemenį ir nedidelį apvalų pilvuką – tokį patį, kokį turi ji pati. Stebeilija, kaip Marta vaikšto po skaityklos erdvę, kaip ji vos praveria lūpas arba jose spaudžia cigaretę. Spokso į jos tamsias garbanas, į kelias sruogas, susegtas pakaušyje. Į pečius, apgaubtus vilnone kutuota skara.

Vakar rūbinėje kaktomuša susidūriau su ateinančiu tavim.

– Skaitykla jau greitai užsidaro, ką čia veiksi?

– Šį tą dar spėsiu. O tu gražiai atrodai, Igne, – pagyrei ir tuoj pat palinkėjai gražių švenčių, jei nesimatysim.

– Ir tau gražių, turbūt nesimatysim. Kelios dienos liko, aš nebeateisiu, – pasakiau atsisveikindama.

Tada skaitykloje tu atsisėdai šalia Martos.

Melavau, kad neateisiu, ketinu kasdien ateiti. O dargi šiandien Martos suknelė taip tiktų pasimatymui – ir jau lauksiu iki galo, kuo tai baigsis. Bet Konstantinas neateina. Taip pat neateina kitą dieną ir dar kitą. O aš žiūriu į tavo kūną, Marta, ir galvoju: kaip gerai, kad Konstantinas neateina.

●

Po švenčių vakarai ima šviesėti. Jis vis dar nesirodo, ir jau vien dėl to yra šviesiau.

Mudvi vis vaikštom atskirai, bet iš tikrųjų kartu rūkyti. Ir sėdim mudvi vis arčiau viena kitos, kartais pagaunam viena kitos šypsnį. Nieko nekalbam. Tik žvilgsniais.

Tiktai tą kartą, kai tu neturėjai žiebtuvėlio, priėjai ir paprašei, o tau grąžinant mostelėjau: All good, I have another one. Tikėjausi, kad visai negrąžinsi. Bet kitą rytą ant mano stalo padėjai žiebtuvėlį ir mažą lapelį su dailiai užrašytu Ačiū. Lapelį įsidėjau knygon, o žiebtuvėlį vėl ištiesiau: Keep it, please.

Šiandien prie Martos atsisėda kažkas kitas. Mačiau jį čia seniau, jau kurį laiką, kukliai vaikščiojantį tai šen, tai ten, ir tik dabar suvokiu, kodėl. Skaityklai užsidarius, jis laukia prie laiptų, kol Marta rūbinėje apsivelka paltą. Jiems kartu išeinant, mudviejų žvilgsniai susiduria. All good, I have another one, tarsi išgirstu.

I walk down a path, on the edge of the hill, where a steep cliff starts, I walk. And I walk in the shade. And out there is the strong light. And the light is in us too, that’s what they say, and I can feel it in myself too.

Jon Fosse, Melancholy I-II

Šį tekstą pradėjau rašyti prieš leisdamasi į 88 šventyklų piligriminį kelią Šikoku saloje, Japonijoje, ir rašau juo eidama. Jame vis šmėsteli Taneda Santōka – viskas dėl to, kad šis mano mėgstamas poetas irgi kadaise šituo pačiu keliu ėjo. 1940 metų spalio 11 dieną Santōka mirė Macujamos mieste, link kurio dabar ir einu.

Autorės piešinys

Spalio 23 diena

Pabudau po vidurnakčio – kambaryje plieskia balta šalta šviesa. Kiek užtrunka, kol suvokiu, kur išvis esu. Taip, dabar jau esu Japonijoje, ir man šitą žinojimą dar reiks prisijaukinti. Galima perskristi pusę pasaulio, bet protas ir mintys taip greit neperskrenda. Jos dar sklendžia kažkur Lietuvoje – tuo paskutiniu rytu Vilniuje, kai visas miestas buvo paralyžiuotas pirmos šalnos. Sklendžia Osakos oro uoste, kur iš ilgiausios eilės priekio buvau nusiųsta į jos galą, nes užpildžiau atvykimo anketą savo rudo rašalo parkeriu (jie prašė mėlynos spalvos). Jau prieš keletą metų lioviausi žavėtis oro uostais – dabar man tai reiškia tik vietą, kur gyvena žmonių nuovargis.

Esu maždaug dvidešimties kvadratų kambaryje, kuriame yra trys baldai (jeigu galiu leisti sau visus tris vadinti baldais). Pirmas baldas – žemas, mažas juodas staliukas. Antras baldas – šalia staliuko vienas ant kito sudėti maži žali čiužinukai, jeigu nori minkščiau sėdėti prie stalo. Trečias baldas – futonas, ant kurio dabar ir vartausi. Jis neturi būti storas, jis turi būti plonas ir lengvai sulankstomas. Taigi, guliu ir jaučiu jo nestorumą.

Namo, kuriame gyvenu, savininkas – toks senas japonas be priekinių dantų. Angliškai beveik nekalba, bet namo taisykles nedaugžodžiaudamas paaiškino: „Šlepetės lieka už kambario durų. Eidama į tualetą įsispiri į kitas šlepetes. Tualete užrakto nėra, bet žmogus, kuris matys namams skirtas šlepetes prie tualeto durų, supras, kad užimta, ir neis. Galima išsiskalbti drabužius. Iki parduotuvės – 10 minučių.“

Dar niekada nebuvau taip toli nuo namų, vien dėl šito jau yra keista. Nors – iš kitos pusės – tai tiesiog patvirtinimas, kad pasaulis visada vyksta visur.

Spalio 24 diena

Kai prieš keletą dienų buvau užsukusi į vieną užkandinę Tokušimos geležinkelio stoty, ten prie pagrindinio patiekalo galėjai rinktis iš keturių gėrimų – sultys, alus, sakė arba shōchū. Prisimenu, kaip savo dienoraščiuose Taneda Santōka peikė shōchū – jis jį gėrė, nes sakei, būdavo (o, matyt, būdavo dažnai, nes jis gyveno iš išmaldos), neužtekdavo pinigų.

Shōchū jam sukeldavo nekokią savijautą, ir jis vis prisižadėdavo gerti tik sakę (tačiau jį vėl ir vėl ištikdavo shōchū). Čia – įrašas iš jo dienoraščio: „June 24, 1935. Get rid of attachment – attachment to sake, to poetry writing, to you yourself!“* Galvoju, prie ko esu prisirišusi aš. Žinoma, kad esu prisirišusi prie tam tikrų žmonių, ir man būtų sunku, labai sunku juos paleisti. Esu linkusi prisirišti, greitai įsimylėti žmones – visokio plauko keistuolius. Aišku, kad esu prisirišusi prie tam tikro komforto – pavyzdžiui, žiemą, kai atsibudus kambaryje termometras keletą kartų rodė šešis laipsnius, mano fizinis kūnas ėmė dejuoti ir buvo labai nepatenkintas, o protą kaipmat apsiautė tamsokos mintys. Taigi, labai žaviuosi žmonėmis, kurie tvėrė tokį nepatogumą. Be namų, besibastydami, miegodami lauke, vartydamiesi purve ir panašiai. Na, pavyzdžiui, Santōka – 1930 metais jis užrašė: „sleep on the ground / sooner or later / peaceful as a clod of dirt.“ Nesvarbu, kad jam tą nepatogumą padėjo išgyventi sakė.

Šiandien vis spyriausi ir spyriausi į skirtingas šlepetes, o išėjusi koridoriun vis nužvelgdavau, kaip kiti žmonės jas „priparkuoja“ prie savo kambario durų. Visi skirtingai. Vienų šlepetės glaudžiasi viena prie kitos, kitų – viena nuo kitos atitolusios. Vienų prilipdytos prie pat kambario durų, kitų – išlaiko pagarbią distanciją. Pavyzdžiui, mano šlepetės, kai nusispyriau, atsidūrė viena ant kitos, bet aš iškart pamaniau, kad sukeliu netvarkingumo įspūdį, ir tą šlepečių poziciją ištaisiau.

Tebegalvoju apie prisirišimus. Esu prisirišusi prie minties, kad žmonės, kurie gyvenime gavo gerus gimdytojus, o kartu – ir glaudų ryšį su jais, yra sėkmės lydimi, o jų gyvenimas – labiau spindintis, nusisekęs, toks, kokio man norisi pavydėti.

Mokausi šitą mintį stumti šalin, bet kartais man sunkiai pavyksta! Vis primenu sau, kad pagrindinė gyvenimo ir išgyvenimo praktika – priimti visokiausius reiškinius nuolankiai nulenkus galvą. Jeigu to nedarau, galvoje, kaip kokiame lizdelyje, ima kiaušinukus perėti patsai velnias. Kai galvą nulenkiu, tie užperėti kiaušinukai nukrenta žemėn. Mano gyvenime tai vis kartojasi – tas kiaušinukų perėjimas ir jų daužymas.

Spalio 25 diena

Šiandien pradėjau eiti link Santōkos miesto. Iki jo – beveik 800 kilometrų. Naktį niekaip negalėjau užmigti – pradėjo kamuoti baisus nerimas ir baimės, pavyzdžiui, kad kelyje nerasiu, kur nakvoti. Kad į kuprinę įropos šimtakojis. Kad užlipsiu ant gyvatės. Ir savo pirmąją ėjimo dieną gyvatę, vos nusukusi porą šimtų metrų už miesto į bambukų giraitę, sutikau. Ji šliaužė taku, kuriuo ėjau. Tik aš ėjau tiesiai, o ji nušliaužė į dešinę. Sekundei sustingau, tada ėjau toliau.

Prieš užmigdama bandau dėmesį nuo savo baimių ir nerimo nukreipti kitur – paimu skaityklę ir skaitau Jono Fossės Melancholy I-II. Išeina maždaug taip: vienas sakinys Fossės, kitas sakinys (iš minčių planetos) – mano baimė ir nerimas. Po keleto puslapių skaityklę išjungiau ir užmerkusi akis ėmiau įsivaizduoti, kad esu panirusi po vandeniu. Tas vanduo mane gaubė ir saugojo. Užmigau.

Lapkričio 8 diena

Jau vienuolika dienų, kai kasdien keliuosi anksti ryte ir išeinu į kelią. Ir daugmaž trečia diena, kai žingsniuoju Ramiojo vandenyno pakrante. Koks jo šėlsmas! Kai jį stebiu, užeina noras, kad jis, tas vanduo, mane pasiimtų sau. Arba – perfrazuojant – kad jis pasiimtų tą mano visada kažko prašantį, reikalaujantį, kartais frustruojantį „aš“ (kiek daug jis užima vietos).

Vakar, kūną ilsindama onsene, išėjau į lauką ir priguliau ant balto gulto. Mano žvilgsnio trajektorija nusidriekė iki žvaigždžių ir oranžinio beprotiškai didelio mėnulio. Po dienos ėjimo pajaučiau, kad mano fizinis kūnas atsijungęs, dėl to galvoje – absoliuti tuštuma. Ir čia man toptelėjo tokia mintis: kad kabinčiausi labiau į šitą gyvenimą, aš (noriu to ar nenoriu) turiu savo kūną fiziškai vis išjudinti. Nutinka taip – jeigu kūnas sustoja, mano įgimta melancholija pradeda svirti į tamsesnę pusę, ir tada pasidaro išties nelengva. Vėl bandau sau priminti – turiu nesipriešinti šitai būčiai. Liautis save plakti tada, kai jaučiuosi sau nepakankama, tada, kai man rodosi, kad kažko savo gyvenime stokoju, kad kažkuo reikia dar jį papildyti. Atrodo, kad toji gyvenimo talpykla, kurią vis bandau pildyti, yra mano pačios išgalvota (taigi, neegzistuojanti) arba sukurta taip, kad pati neturiu galios to papildymo veiksmo atlikti. Išvada: ko taip verčiuosi per galvą?

Lapkričio x diena

Nutiko taip: visai pamečiau dienų skaičių. Gyvenu nuo saulės patekėjimo iki tol, kol ji nusileidžia. Miegojau ant visokių skirtingų pagalvių (vienos buvo baisiai kietos, pripildytos grikių lukštų, kitos – minkštesnės, labiau pritaikytos europiečiams). Miegojau ant skirtingų lovų ir futonų. Miegojau palapinėje. Miegojau garaže. Kartais ilgiuosi Europos – labiausiai tada, kai nesuprantu japonų kalbos ir hieroglifų, kai nesuprantu, kaip reikia elgtis arba kaip užmegzti kontaktą su žmogumi. Niekada gyvenime tiek daug nežiūrėjau į žemėlapį ir Ramųjį vandenyną. Šiuo metu esu daugmaž pusiaukelėje – ir savo kelionės, ir savo kelio.

Už lango dabar pučia stiprus vėjas, uoste stovi žvejų laivai, nuo gatvės žibintų spindi, raibuliuoja vanduo įlankoje. Galvoju: ar dar kada nors gyvenime būsiu taip nutolusi nuo namų? Ar dar gyvenime tiek nueisiu, kiek nuėjau dabar? Ir apskritai – kam man šito ėjimo reikia? Vakarais ir rytais tvarstau savo pavargusias, nutrintas pėdas, o dešinės kojos mažasis pirštelis šiuo momentu atrodo kaip bulvių kroketas – toks jau jis nutrintas. Kai kojos visai išeina iš rikiuotės, šventykloje meldžiu kojų ir kelio lengvumo.

Gruodžio 6 diena. Macujama

Vakare aplankau namelį, kuriame paskutines savo gyvenimo dienas leido Santōka. Jis stovi miesto pakraštyje šalia kapinių ir šventyklos. Už jų – kalnas. Šalia namelio auga išstypęs persimonų medis, vedantis oranžinius vaisius. Namo vidus išklotas tatamiais, tuštokas – kelios Santōkos fotografijos ir ant sienos pakabinta jo piligriminė skrybėlė, kadaise saugojusi nuo saulės ir lietaus. Ant žemo stalelio – pluoštas laikraščių, kuriuos skaito čia dirbantis, namą prižiūrintis 84 metų senolis. Jis domisi, kas aš tokia, o aš net ir nežinau, kaip jam paaiškinti, – mus skiria stora kalbos barjero siena ir šiaip mes atėję iš skirtingų pasaulių. „Is your father one hundred years old?“ – klausia senolis, ir aš dar labiau sutrinku.

Grįždama laikinų namų link užsuku pamirkyti pėdų. Apačioje stypso įspūdingasis Dōgo onsenas – jo centre, pačiame viršuje, raudoniu dega bokštas. Panardinusi pėdas į vandenį, žvelgiu tai į savo kojų pirštus, tai į tą raudoną bokštą. Siurbčioju karštą kavą, nusipirktą iš čia pat už kampo stovinčio vending machine.

Rytoj Macujamą palieku ir traukiu tolyn. Kai galvoju apie visas vietas, kurias palikau, man visada smalsu, ar ten lieka kokios nors mano dalys. Ar tas miestas turi atmintį, ir jeigu į jį sugrįšiu ateityje, ar jis mane atpažins? Ar toji atmintis, jeigu tokia yra, yra tik trumpalaikė – su mano išvykimu ji ir baigiasi?

Galvoju, kokios aplankytų miestų skeveldros lieka mano pačios atmintyje. Las Palmasas – iš Ramón y Cajal gatvės atsiverianti panorama į spalvotuosius San Chuano ir San Chosė rajonų namukus, kuriuos kadaise tapė jaunasis tapytojas Jorgė Oramasas. Benamis, kuris užvertęs galvą žvelgė į dangų sėdėdamas ant grindinio Triana gatvėje. Prisimenu sutrūkusius po žemės drebėjimo namus ir dulkes Marakeše – ten mane medinoje partrenkė motoroleris ir aš apsiverčiau kūlversčia. Helsinkis man siejasi su literatūriniu renginiu, kur vieno poeto pusė kėdės kojos stovėjo ant bedugnės krašto, o kita pusė – ant scenos. Siejasi su hipiška pirtimi ant jūros kranto, kur žmonės nuogi kapoja malkas ir tokie patys nuogi groja muzikos instrumentais. Yra daugybė vietų ir miestų, kurie mane ir mano atmintį kažkaip paveikė.

Atmintis, keliaujantis kūnas, besikeičiantys vaizdai. Šviesos languose, kuriuose dega visokiausi gyvenimai – jų aš niekada nepasimatuosiu. Dėl to reikia eiti toliau. Reikia matuotis tai, kas man duota, – ir jeigu tai yra kokia nors maža šviesa, tai jau yra neblogai.

Romano ištraukos

1941 m. Produkcija

Anelę pasiekė žinios iš Marijampolės, kad sudeginta jos mokytojo Movšės Buchalterio fotoateljė, o pats septyniasdešimtmetis fotografas išvestas sušaudyti. Supleškėjo ir visas jo kauptas archyvas bei negatyvai.

●

Arielio laiškuose iš Brazilijos augo įtampa. Jis jautėsi kaltas, kad yra saugus tuo metu, kai jo giminės Europoje naikinami. Jis nustojo valgyt mėsą, nes įtardavo, kad ji gali būti žmonių, griežė dantimis eidamas pro fordus, nes ši įmonė padėjo kurti pramoninį žmonių naikinimą. Dabar jam skaudėjo kiekviena akimirka ir kaltę didino kiekvienas įkvėpimas. Nes jis gyvas.

●

Per radiją Anelė girdėjo, kad Lenkijoje, Ukrainoje iš šeimų surenkami šviesaus gymio vaikai ir išvežami apgyvendinti į vokiečių šeimas. O Švedijoje atrinktos šviesios mėlynakės, apgyvendintos specialiuose namuose, poruojasi su vokiečių karininkais ir gimę vaikai tampa Vokietijos nuosavybe, naujos rasės produkcija.

Anelė nurodė Zulai nudažyti vyresniųjų vaikų plaukus tamsiai. Tik raudonplaukio juodaakio Kastuko plaukų neliesti. Kad nesupainiotų jo su žydu.

– Joks jis ne žydas, net nepanašus, Kastukas geras žmogus, – įtikinėdama save neryžtingai linktelėjo Zula.

Kaune visi girdėjo, kad Lenkijoj pastatytos didžiulės gamyklos – vokiškai surikiuoti pastatai, keli šimtai kareivių kasdien eina į darbą, užsižymi, apsivelka uniformas. Žaliava gamykloms tiekiama traukiniais, standžiai suformuota. Atvykus išrūšiuojama į organinę ir neorganinę – lagaminai su akiniais, batais ir juvelyrika atskiriami ir nunešami į sandėlį, o organinė keliauja į gamybą. Vežimų nereikia, eina pati, prieštarauja tik vienetai. Užrakinus spyną žaliava tampa begarsė ir tada iš jos gaminami tiršti, juodi, besiraitantys iš skausmo dūmai raudoname Lenkijos danguje.

Oficialiai buvo kalbama, kad žmones ten veža kaip darbo jėgą, ne kaip žaliavą. Visi žinojo apie fabrikus – ir ji, ir vaikai, ir žmonės gete. Vyko tai, kuo anksčiau būtų neįmanoma patikėti.

Anelė išmetė visus dryžuotus savo ir vaikų drabužius.

●

Arielio laiškai tapo gerokai retesni, kartais nebegaudavo jų visą mėnesį, o kai gaudavo – juose pynėsi mintys, tai buvo jidiš, lietuvių, portugalų ir anglų kalbų mišinys. Rodės, jis netenka proto, o gal dar blogiau.

●

Anelė savo gimtadieniui nusipirko sklypelį žemės – miške, Petrašiūnuose. Plotas du su puse metro ilgio ir tiek pat pločio, užteks jai, o vėliau gal ir vaikams, ten, gražiausiose Kauno kapinėse, dideli kaip šventovė kadagiai, pušys. Ten nuvykus pavaikšto ir visad patraukia krupniko iš butelaičio, ji į Braziliją nevyks, kaip kviečia Arielis, ji liks ten, Petrašiūnuose.

●

Liepos mėnesį Anelė su vaikais grįžusi iš pasivaikščiojimo rado besiruošiančius išsikraustyti daugumą Druskininkų gatvės kaimynų – dabar gyventojų liko tik trys lietuvių namai. Žydai gavo valdininko Bobelio nurodymą išsikelt į Slabadą, anapus Vilijos. Siuvėjų sinagoga, o ir didžioji buvo suniokotos arba užrakintos. Tačiau anapus upės Anelė lengvai rado pažįstamą rabiną. Šis pavaišino arbata ir teigė, kad viskas čia dar nieko, galėtų būti ir blogiau. Bet jam taip kalbant jiems abiem tarsi grindys liulėjo po kojomis – sakytum iš visų tų kalbų nebuvo nieko tvirto, lyg stovėtų jie ant judančios pūslės, galinčios bet kada pratrūkti.

Išeinant anas paklausė – ar sutiktų Anelė padėti, jei tikrai reikėtų, jei padėtis taptų rimta? Ji vos nepasakė „taip“, bet visgi papurtė galvą – turiu tris vaikus, negaliu statyti jų pavojun. Rabinas liepė nieko nelaukt ir krikštyt Konstantiną, katalikiškai. Anelei širdis į kulnus nukrito – nejaugi žino? Namo ji keliavo veik bėgte, per Santaką ir Nemuno pakrante. Netoli uosto sustojo uždususi, bandė išsikvėpuoti, bet visą kūną buvo apėmęs nuovargis, kuris taip ir nebepraėjo.

1941 m. Slėptuvė

Dar po kelių dienų pas ją į fotocentrą rėkdami atbėgo abu vyresnėliai.

– Mama, garaže žmones daužo. Ten ir tėtis!

Anelė buvo girdėjusi, kad Antanas giriasi, jog net būdamas visai girtas autobusu įvažiuoja į siaurą namų bromą. Bet ji tikėjo, kad jis galėtų padaryti ir daugiau.

Neiti ji negalėjo, nes nebegalėjo ir dirbti, fotocentrą tą dieną uždarė anksčiau.

Esther Lurie (1913–1998). Kauno getas. 1943

●

Nubėgusi į uždarą vidinį įmonės garažo kiemą, visai netoli Laisvės alėjos, rado minią stebinčių žmonių – vieni neslėpė smalsumo, kiti pasibjaurėjimo, dar kiti dengėsi nosinaitėmis burnas, nosis, netgi akis, bet tada vis tiek žiūrėjo pro audinio tarpelius. Aikštėje vaikščiojo keliolika vyrų, jų rūbai buvo ištepti krauju – vieni bandė nusivalyti, kiti atvirkščiai – pergalingai pozavo aikštės fone. Tarp jų buvo ir Antanas, suglostyti ant šono balti plaukai buvo išsidraikę. Jis Anelei jau prieš keletą metų pasakojęs, kad šviesaus gymio žmonės išves žmoniją į naują etapą. O kai kuriuos teks pašalinti. Tai Antanas yra šviesiųjų pusėje.

Raudonos balos, išmėtyti kastuvai, laužtuvai, vandens žarnos ir kūnai. Pačiame centre, dienos metu. Anelės dėmesys suskilo, subyrėjo į mažas daleles, pabiro atskirais elementais, kurių ji negebėjo jungti į visumą. Nes juk šito, ką ji dabar mato, negali būti.

Išmėtyti batai – juos surinkus, būtų galima suskaičiuoti, kiek rudų, o kiek juodų, kiek odinių ar medžiaginių ir ką su jais dar galima padaryti. Skrybėles ir kepures irgi būtų galima išrūšiuoti, dauguma buvo tamsios, tik kelios šviesios. Dar buvo viena aksominė samanų spalvos skrybėlė su ženkliuku. Anelė stengėsi save įtikinti, kad tai ne mokytojo Hiršo skrybėlė, bet argumentų buvo mažai. Dar liko keletas daiktų, kurie nesidavė išrūšiuojami, jie niekur netiko – skėtis, lazda ir tas neįprastas salsvas kvapas.

Vėliau ji matė ir fotografijas, ten darytas, – aukų, žudikų, stebėtojų. Tarp pastarųjų – tiek vyrų, tiek moterų – matė daug pažįstamų ir savo klientų. Ramūs veidai galbūt rodė, kad yra zona, kur nėra nei šviesos, nei tamsos, kur tvyro nuolatinė prietema ir kur, matyt, viskas įmanoma. Ar tai, ką jie stebi, padeda ar trukdo jiems gyventi, mėgautis patiekalais, gėrimais ir naujausia mada? Ar tokių įvykių stebėjimas, ta prietemos zona netrukdo svajoti, džiaugtis ar žaisti su vaikais? Kaip tai iš viso įmanoma?

Anelė vėliau girdėjo, kad kai kurios aukos dar iki mirties neteko proto, sakytum jų siela skubėjo numirti, kol dar gyvas kūnas. Ar tai reiškia, kad jie mirė du kartus?

Tie neatsakyti klausimai ir garažo kiemo vaizdas ją prikimšo parako ir užkūrė ugnį. Grįždama tekina į Laisvės alėją jautė, kad būtent dabar galėtų padaryti bet ką – suvaldyti lėktuvą ar net sukurti audringą simfoniją, bet ji dabar itin skubėjo į savo fotocentrą. Bet ne tam, kad priimtų klientus, o tam, kad užsirakintų iš vidaus, užbėgtų į viršų, į pokerio salę, plonu peiliuku prapjautų tapetus, už kurių buvo dar viena patalpa, mažytė palėpė. Įvertinusi jos dydį, Anelė pradėjo juoktis ir čia pat apsiraudojo. Taip, čia gali būti puiki slėptuvė, sakė Arielis. Anelė niekad nemėgo prietemos – verčiau ryškios lempos arba visiška tamsa.

●

Mintis buvo pavojinga – palėpėje bene kas vakarą buvo nelegaliai pliekiamas pokeris, prašmatnūs svečiai, ne tik lietuvių valdininkai, bet ir aukšti vokiečių pareigūnai. Kita vertus, užstūmus dureles nedidele indauja, niekam nė į galvą neateis įtarti, kad čia, visai šalia lėbaujančių karininkų, gali kažkas slėptis. Ten, garažo kieme, tikrai gulėjo aksominė, samanų spalvos Hiršo skrybėlė su Fotomėgėjų sąjungos ženkleliu.

Nuo kitos dienos Anelė ateidavo į fotocentrą anksti ryte, su remonto medžiagomis ir užsirakinusi dirbdavo. Per dvi savaites mažoji palėpė tapo tinkama keletui mažų žmonių.

Dar kitą sekmadienį ji aplankė rabiną, šis ją už tai išbarė ir uždraudė pas jį vaikščioti. Tau net galvoti apie tai pavojinga, ir išvarė.

Jau kitą dieną nuo rabino atėjo pasiuntinys.

Dar po savaitės į jos fotostudiją paryčiais, jau pasibaigus pokeriui, ėmė eiti vyrai, nešini bulvių maišais. Atidžiai apsidairę įsmukdavo pro atrakintą galinį įėjimą vidun. Arielio slėptuvė, kaip ją praminė Anelė, tai ištuštėdavo, tai vėl pildėsi vaikais, slapčia išneštais iš geto – kartu su bulvėmis, šiukšlėmis – ar išvežtais su atliekų statinėmis. Čia jie būdavo tik tiek, kiek reikėdavo laiko gauti naujus metrikus. Iš slėptuvės vaikai išvykdavo jau kitais vardais: Mordechajus virsdavo Albinu, Sara – Adele, Fruma – Elena, ir dažnas jų ankstesnio vardo nebeprisimindavo. Jie būdavo išvežami į saugesnę vietą, dažniausiai į kaimus. Išplėtę akis, stebėdami pievą, ežerą, trobesius dienos šviesoje, vaikai greitai pamiršdavo amžiną naktį slėptuvėje ir vėl įprasdavo miegoti be migdomųjų, o kalbėti dažnas pradėdavo jau po savaitės.

Ne visi kunigai sutiko išduoti naujus dokumentus – iš Vatikano tokių nurodymų nesą. O ir žmonės tie – kitatikiai, gal čia jiems Dievo bausmė. Vienas arkivyskupas atsisakė todėl, kad tai gali pakenkti visai Bažnyčiai ir nuteikti vokiečius prieš kuriją. Jis pasiūlė kreiptis į Raudonąjį Kryžių.

Bet atsirado ir kitokių – metrikus Anelei dabar išrašydavo hierarchams nepaklusęs parapijos kunigas, kuris visai kaip ir rabinas uždraudė Anelei pas jį vaikščioti, bet greitai atsiuntė pasiuntinį.

●

Anelei pagaugai nugara eidavo nuo tų maišuose atgabentų vaikų tylos. Kai pirmąkart jos slėptuvė užsipildė keturiais pypliais, o vakare laukė pokeris, į kurį jau ateidavo ir vokiečių valdžia, Anelė manė, kad iš įtampos išprotės. Prieš ateinant lošėjams klausė įsitempusi, bene ką įtartino išgirs. Nustūmusi indaują, tylutėliai atvėrė dureles. Tamsoje, visiškoje tyloje blizgėjo aštuonios akys. Rodės, vaikai netgi nekvėpuoja.

Anelei norėdavosi paglostyt vaikams galvas, pakasyt nugaras, bet žinojo, kad negalima – jokių jausmų ir mylavimų, antraip vaikai praskys, tu praskysi ir tylos nebeliks. Išmokę susilieti su tyla ir tamsa, slėptuvės gyventojai nebebuvo vaikai, nebuvo jie ir paaugliai ar suaugėliai. Jie plūduriavo tarp vieno ir kito etapo, tarp gyvenimo, kuris tapo jiems uždraustas, ir mirties, kuri tapo vis labiau privaloma. Lyg jau virstų prisiminimais, bet dar kabotų ant plonyčio vilties siūlo.

1943 m. Randas

Anelės pokerio klubas klestėjo, ėjo tretieji karo metai. Įtampą, kaustančią iki stuporo, – kai lošiant SS karininkams klausydavo, ar muzikos pauzių metu nepasigirs kurio vaiko balsas, – ji slopino krupniku. Išgėrus alkoholio, Anelės kvėpavimas tapdavo lygesnis ir ji netgi galėdavo juokauti. Visada jo turėdavo rankinėje.

Nes tokiu atveju niekas nebeklaustų, ar vaiko vardas Aldona, Albina ar Izidorius. Aptiktas slėptuvėje vaikas, o ir pačios Anelės vaikai savaime būtų tapę Lėjomis, Mordechajais ar Izraeliais. O pati Anelė čia pat būtų Sara*, ne kitaip.

Nuo stumdymo grindys po indauja visiškai nusitrynė, teko paklot kilimą. Slėptuvėje su nedideliais, kelių dienų pertrūkiais būdavo trys keturi vaikai – ir maži, ir vyresni. Labiausiai padėjo jos vyresnysis – mažai belankė mokyklą, patarnaudavo bažnyčioje, nešiojo metrikus ir darė viską, kad sumažintų naktipuodžių dvoką. Slėptuvės vaikai trumpam išeiti galėdavo paryčiais, kai išsiskirstydavo pokerio lošėjai. Iki prašvintant sulįsdavo atgal. Prieš įleisdama klientus, vaikams Anelė pati suleisdavo migdomųjų, o šie niekada nesipriešino, netgi nerodydavo, kad nepatinka. Anelei kaskart dėl to šiurpdavo oda. Tie vaikai atrodė nebe vaikai, net mažiausieji.

Kartą ji pati ištraukė iš ką tik atnešto maišo trimetę. Ta buvo plačiai atsimerkusi, jau budri, vaistų veikimas pasibaigęs. Juodvi tyrė viena kitą žvilgsniais, tylom, mergaitė į Anelės šypsnį neatsakė. Juodos blizgančios mergytės akutės priminė šventinio Anelės kostiumėlio sagas. Mergaitės veidą įstrižai kirto šviežias randas – ėjo per visą kaktą, antakį ir leidosi skruostu, lig ausies. Anelė iš „šiukšliavežių“ girdėjo, kad dalį vaikų prižiūrėtojai užkapojo kastuvais.

– Tu būsi Aldutė, gerai? – nesitikėdama atsakymo paklausė Anelė. Tuo metu beveik visi kauniečiai gyveno vien tik klausimais.

1944 m. sausis. Kulkas taupo

Iki 1941 metų Zofija dar burbėdavo, neva čia ne Druskininkų, o žydų gatvė, o dabar jai neliko kuo skųstis, nes miestas buvo padalintas į „arijų“ ir „nešvariųjų“ puses ir jai nutiko gyventi švariojoje. Visgi net ir Zofija dabar vis dažniau sustingdavo ir nejudėdama spoksodavo tolin – nesimeldė, kažką galvodavo.

Vieną 1944 metų vakarą grįžusi Anelė rado Zofiją sriūbaujančią ir grąžančią rankas. Sėdėjo ji prie nepradėtų lupti bulvių išsižiojusi, linguodama, bėgančiais per smakrą snargliais. Sakė, žydai išžudė visą jos kaimą, jos tėvus, brolius, kaimynus, netgi mažus vaikelius, – ji taip raudojo, kad Anelė tik po kelių pakartojimų suprato:

– Tai ar čia tavo namuose, Kaniūkuose?!

– Tak, tak, pagrindinis toks žydas Zimanas, bet ir visi kiti, kaip jis! – stūgavo Zofija.

Vokiečiai tas vietas aplink Vilnių jau buvo palikę, žmonės kaimuose saugojosi patys nuo maskolių, nes anie aršiau už vokiečius žudė ir prievartavo (Anelė tai girdėdama visad pagalvodavo, kas blogiau). Bet šįkart atėjo ne maskolių, o žydų būrys su maskolių ginklais, pabėgę iš getų – Kauno ir Vilniaus. Šaudė, o vaikams ar silpnesniems akmenimis traiškė galvas, kad kulkų nešvaistytų, kitus sudegino gyvus.

– Zula! – Anelei kraujas mušė į galvą, stipriai susvaigo, ji nieko negalėjo pasakyt, tik kaip galėdama tvirčiau apkabino. – Zulut!

Pakilo sausio vėjas, staigus, piktas gūsis, sudrebėjo langai.

– Ponia, tie, kas dabar slepia žydus, turėtų gerai pagalvoti, – Zofija piktai rėžė jai į veidą. Anelei darėsi nesunku suprast, kiek ji žino.

Abi žiūrėjo viena į kitą – ne tiek savo, kiek tų nužudytųjų Kaniūkuose ir besislepiančių slėptuvėje akimis.

– Turiu jums pasakyti, ponia, kad esu pasisavinus iš jūsų sumą pinigų, keliskart, tiesa, po nedaug. Nežinau, kodėl iki šiol nepasakiau, ponia. Ir nežinau, kodėl pasakiau dabar. Gal iš pykčio. Tikiuosi, man atleisite, – kalbėjo ji visai neapgailestaudama.

Jau beveik mėnuo, kai į mūsų kiemą kasdien įsuka pilkas automobilis.

Esu labai nepastabi – iš pradžių jam pasirodžius neatkreipiau jokio dėmesio, bet laikui bėgant jau nebuvo kur dingti – folksvagenas pasirodydavo kasdien tiksliai tuo pačiu metu, kaip laikrodis, per patį vidurdienį negailestingai svilinant saulei, lėtai ir grakščiai pasisukdavo korpusu ir važiuodamas atbuline eiga įsitaisydavo automobilių aikštelės gilumoje. Laukdamas vairuotojas nė sekundę neužgesindavo variklio – tolygus, atkaklus urzgimas pamažu prasigrauždavo man į smegenis ir po kurio laiko tarytum pakirdusi iš gilaus miego aš nori nenori pakeldavau galvą.

Gyvenu pirmame aukšte, mano darbo stalas stovi kaip tik prie lango į kiemą, prie jo sėdu kasdien maždaug nuo aštuonių ryto ir nepasikeliu iki antros valandos popiet, taigi anksčiau ar vėliau turėjau jį pastebėti. Pilkas automobilis, bet ne plieno ir ne sidabro spalvos. Labiau kapučino. Taip, kapučino. Pilkas su vos pastebimu rusvu atspalviu. Lėtai apsukęs garbės ratą įsitaiso aikštelėje.

Šiandien aš vėl prie stalo ir vėl tas pats. Pusiaudienis, kelios minutės po dvyliktos. Įkyriai burzgia variklis. Pasąmonėje laukiu, kada užges. Žiūriu į atverstą dokumentą – ištisą teksto dykynę – kompiuterio ekrane ir neketinu leistis lengvai išblaškoma. Bet vairuotojas, regis, irgi neketina nusileisti – burzgia kaip burzgęs. Tarytum norėtų priminti, kad kantriai laukia ir lauks, kiek reikės. Tai kvietimas, šaukimas, gerai, kad dar nesignalizuoja. Truputį susierzinu: sakykit, koks nenuovokumas, netgi įžūlumas! Juk dabar pats vidurdienis, pietų metas – šventas laikas, gal kas nuėjo pogulio, gal jaunoji šeima apačioje kaip tik bando užmigdyti savo vaikelį. O laukiantysis po pat langais, regis, nepaiso nieko. Laukia savo žmogaus. Kol tas išeis, matot, įsės ir galės jį išsivežti. Kokiais ten reikalais. Tik tai jam terūpi. Į visa kita, kas tai bebūtų, kaip sakoma, tvanas ar maras, nusispjaut.

Man reikia susikaupti ir dirbti toliau, tačiau ramybės jau nebe pirmą kartą ima neduoti įkyri mintis – ko visgi tasai folksvagenas lūkuriuoja? Kas tasai svarbus asmuo, kurio kasdien, vykdydamas savo misiją, atvažiuoja paimti tuo pačiu laiku? Nesu smalsi, dėl to bėda – gerai nepažįstu šalia gyvenančių kaimynų. Nors jau aštuoneri metai pati čia gyvenu. Ir tai tik mano, ne jų kaltė. Jei būčiau nors kiek socialesnė, žmogiškesnė, labiau linkusi bendrauti ir domėtis aplinkiniais, palaikyčiau kokius nors ryšius – neabejoju, kad folksvagenas seniai nebūtų jokia paslaptis. Betgi gyvenu užsidariusi tiesiogine šio žodžio prasme, jei kas skambina į duris – neretai neatidarau. Išskyrus vieną kaimynę, arčiausiai esančią, už sienos. Kartais ji pati prisimena mane ir prisistato norėdama paklausti, ar pastebėjau, kad jau kuris laikas į pašto dėžutę niekas nebemeta reklaminių bukletų. Beje, mūsų laiptinėje gyvena septyni šunys, įsivaizduojat, kaip jums tai? Gaurai ant laiptų! Vos man atsikrausčius ji iš karto paprašė įsukti į šviestuvą lemputę. Kitą kartą užsikirto jos buto spyna, kol sulaukė pagalbos, prasėdėjo pas mane kelias valandas ir tada sužinojau viską: kad neturinti nei vaikų, nei vyro, visas gyvenimas – tik jos vienos reikalas. Kad šluba palikusi dar jaunystėje po kraupios avarijos – buvo baisiai sutrenktas dubuo ir sulaužytos abi kojos. Viena taip ir neatsistatė. Taigi, protezas.

Reikia pasakyti, folksvagenas mane ėmė varginti. Smulkmena, bet erzina. Ilgainiui pagavau save jau net nepažvelgiant į laikrodį – ir taip aišku, kad pusiaudienis, dvylikta valanda. Išsiblaškiusi pakildavau nuo kėdės, kad nueičiau į virtuvę įsipilti stiklinės vandens ar užsikaisti kavos. Ir – stebuklas! – kiekvienąkart, vos man pakilus iš vietos, vairuotojas su savuoju paslaptingu keleiviu nepastebimai dingdavo tiesiog iš po panosės – nespėdavau sumoti, kaip ir kada. Grįždavau – tyla, automobilio kaip nebūta, vieta aikštelėje tuščia, po ją kaip niekur nieko trepena balandžiai.

Keliskart mėginau įžiūrėti, kas sėdi prie vairo, – deja, mašiną jis pastatydavo taip, kad beveik visada priekinį stiklą liete užliedavo spiginanti saulės šviesa, o skydelis nuo saulės būdavo nuleistas ir dengdavo veidą. Viskas, ką galėjau matyti, – tai rankos, gulinčios ant vairo. Bet ir tai – nebūčiau galėjusi pasakyti, vyro ar moters rankos. Žodžiu, nieko reikšmingo. Nieko, ką galėtum įsidėmėti.

Variklis burzgia kaip burzgęs, bet turiu, privalau jo nebegirdėti, atsiriboti. Laikau pakabinusi akis ekrane. Teksto autorius, sumanęs parašyti kelionių romaną, teigia, kad Mirties slėnis – su niekuo pasaulyje nepalyginama vieta. Nepanaši nė į jokią kitą, kur jam teko keliauti. O per gyvenimą keliauti teko daug. Visur tvyro toks karštis, kad net degina akių obuolius. Odą peršti nuo nepakeliamos kaitros. Prieš akis imu regėti mirgančius apskritimus – baltus, raudonus, tamsiai mėlynus ir oranžinius, spengia galvoje. Ar žmogus iš viso gali tai ištverti? Bet turiu važiuoti toliau. Žinau tik viena: jei kas nors nutiktų automobiliui, jei jis sugestų ir tektų sustoti vietoje, rytojaus netektų pasitikti. Sužinau, kad Mirties slėnis yra Kalifornijoje, jis ilgas ir siauras, driekiasi daugiau kaip aštuoniasdešimt metrų žemiau jūros lygio. Pasirodo, tai karščiausias taškas mūsų planetoje, temperatūra jame kartais pakyla ir virš penkiasdešimt laipsnių pagal Celsijų. Beskaitant ima rodytis, kad man pačiai dega akių obuoliai, tad nejučia užsimerkiu. Krūpteliu ir net pašoku ant kėdės pasigirdus durų skambučiui. Kas gi daugiau, jei ne manoji kaimynė.

– Ar pastebėjote prisegtą raštelį skelbimų lentoje apačioje? Aha, aha. Ir vėl nutrauks karšto vandens tiekimą visai savaitei, nuo dvidešimt pirmos devintos valandos ryto. Vakar tikrai dar nebuvo, vadinasi, pakabino šiandien iš ryto, ne kitaip.

Padėkoju, kad manęs nepamiršo, kad rūpinasi.

– Kaip ir kiekvienais metais, užsuka jie mat. Gerai, kad orai leidžia tokius cirkus daryt, karšta, nėra kuo kvėpuot…

Kaimynė nueina burbėdama iš nepasitenkinimo, o aš grįžtu prie stalo, į Mirties slėnį. Užeigos, kurioje apsistojau, savininkas Deilas ryte mane pasitinka su šypsena: „Na, pasiruošę keliauti? Šiandien puiki diena, saulė antai jau kyla ir nepraeis nė kelių valandų, o jos kaitra jau leisis į daubą, į slėnį. Spėju, bus apie keturiasdešimt laipsnių.“ Deilo žmona patiekia man pusryčius – du Benedikto kiaušinius su skrebučiu ir stiprios kavos. Valgau gardžiai. Valgau taip, lyg tai būtų paskutiniai mano pusryčiai. Padėkoju ir išeinu. Mirties slėnyje kelias vinguriuoja tiesiai per kalvas. Keliautojų, tokių kaip aš, mažai. Rodos, kažką išvystu horizonte, rodos, tai žmogus, tačiau greičiausiai mane apgauna akys. Visgi kartais į orą pakyla smėlio ir dulkių kamuoliai – pravažiuoja vienas kitas automobilis.

Daivos Kairevičiūtės nuotrauka

Netikėtai pakėlusi galvą ir metusi žvilgsnį pro langą negaliu patikėti savo akimis: ne kas kitas, o manoji kaimynė sunkiai prišlubavusi veria pilkojo folksvageno dureles! Atplėšusi jas dar prilaiko klubu – gėlėtos suknelės kraštas plakasi iš po jų – ir pagaliau vargais negalais įsėda įkeldama nesveikąją koją su protezu. Trinkteli durelės. Folksvagenas atsidūsta, trūkteli iš vietos ir lėtai išriedėjęs iš aikštelės pasuka dešinėn. Še tau kad nori! Štai ir visa paslaptis. Tas svarbus ir paslaptingas asmuo, kurį įsivaizdavau esant ir kurio kasdien buvo laukiama tiesiog su dieviška kantrybe, – viso labo ji, mano kaimynė? Negaliu nuslėpti su nuostaba sumišusio nemenko nusivylimo. O ko aš tikėjausi? Ir kas gi čia keisto? Žmogus sunkiai juda, maža ką, kad kviečiasi pagalbą, kai reikia kur nuvažiuoti.

Nereikėtų įsivaizduoti, kad Mirties slėnis – tai vieta, kybanti kažkur tarp dangaus ir žemės, tuo labiau kažkokia mistiška ar sunkiai pasiekiama vietovė. Ne. Mirties slėnį lengvai galima pasiekti automobiliu, negana to – per dieną jų čia pravažiuoja toli gražu ne vienas kitas, nes visai netoli šios neįtikėtinos vietos gyvena žmonės, tai įprastas dalykas. Nėra abejonių, kelionių aprašymų romanai – itin įdomus žanras. Asmeniškai man jie kur kas įdomesni už detektyvus ar autobiografijas, ką ir kalbėti apie mokslinę fantastiką. Kita vertus, nedaug kas tokią literatūrą rašo, o ir sugeba parašyti taip, kad panardintų skaitytoją į tikrą kelionės svaigulį. Jaučiu, kaip skauda veidą, rankas, kojas. Karštis toks, kad stebiuosi, jog tebeturiu sąmonę. Rodos, galiu jos bet kurią akimirką netekti. Tai vieta, kurioje balansuoji ant pražūties ir išlikimo ribos. Bet šios kelionės nekeisčiau nė į nieką. Baisu tai patirti, bet atsisakyti – neįmanoma. Tik perėjęs Mirties slėniu supranti, kokia tai neįkainojama patirtis, kokia nuostabi kelionė. Ir nusivylusių ja nėra.

Naktį miegu neramiai. Gal dėl to, kad namuose tvanku, net naktimis karštis menkai teatsitraukia, o įkaitintos bloko sienos tvoskia kaitra. Rodos, kažką sapnuoju, bet jokių konkrečių detalių, jokių vaizdų ar garsų. Nežinau, kur esu, kas vyksta. Vis dėlto pakirstu vidurnakčio tamsoje staiga persmelkta tikro košmaro siaubo, mano plaukai šlapi nuo prakaito, o sudžiūvusios lūpos vos girdimai šiugžda: „Nė keliaudamas slėniu tamsiausiu aš nebijosiu, nes tu šalia būsi… Aš nebijosiu, nes tu šalia būsi. Nė keliaudamas slėniu tamsiausiu… Nė…“ Rodos, ir vėl užsnūstu.

Ryte atsikeliu neišsimiegojusi, tarytum apkvaitusi, nepadeda net stipri kava. Nusiprausiu veidą, atidarau visus langus, susiruošiu išnešti šiukšles. Išėjusi į laiptinę skelbimų lentoje iš tiesų pamatau prisegtą raštelį: „Gerbiami gyventojai, nuo š. m. … mėn. … dienos nebus tiekiamas karštas vanduo…“ Prie manęs stabteli moteriškė, vedina šuniu, – nesu tikra, ar tai vienas iš tų septynių.

– Ak, ar žinote – jūsų kaimynė už sienos, toji šlubukė, vakar gi numirė. Taigi, vakar, amžinatilsį. Pamaniau, kad…

Grįžusi į vidų atsisėdu prie stalo ir palinkusi prie kompiuterio ekrano užsimerkiu – pulsas tvinksi smilkiniuose. Artėja vidurdienis, karštis degina man akis, rankos limpa nuo prakaito, o ausys įtempusios klausą laukia…

Bet už lango automobilių aikštelėje jokio garso nei judesio. Tik balandžiai trepena kojelėmis po dulkes.

Sakurų karai

Kas gali būti gražiau nei sakuros? Atsimenu, kaip kažkada varvinau į jas seiles, žiūrėdama japonų filmą „Lėlės“. Taigi, vos pakvipus pavasariui, pradėjau periodiškai lankytis Sugiharos sodelyje. Ką ten lankytis, pradėjau tikrinti, baimindamasi, kad tik nepraleisčiau sužydėjimo, žydėjimo ir nužydėjimo. Ir vos pasirodė pirmieji žiedai, nusifotkinau prie jų palaidais plaukais ir užvertusi galvą, į viršų pakeltomis rankomis ir judesio sūkuryje išsiskleidusiu klostuotu sijonu. Žavu. Atrinkusi geriausią kadrą įkėliau į feisbuką. Neabejojau, kad láikai (ne laikaĩ) kris kaip lapai rudenį ar snaigės žiemą.

Ir ką jūs manot? Laikai kaip laikai, bet kaimynė, ta ištižėlė Irena, prirašė komentarų ir po mano postu įsikėlė savo nuotrauką su žydinčiom vyšniom. „O man taip gražiau. Lietuviškas sodas.“

Tai kaip man jaustis? Iš pradžių pabandžiau maloniai priminti, kad dėl skonio neverta ginčytis. Bet ji dar prikomentavo ir pridėjo nuotraukų su slyvom ir dar nežinia kokiais medžiais. „Netoli Nemenčinės. Pažiūrėkit, kaip nuostabiai žydi mūsų vietinės laukinės slyvaitės, šunvyšnės, tuoj apsipils baltais žiedais vyšnios, obelys, paskui alyvos. Bet mums – nepilnavertiškumo komplekso kamuojamiems – tik užjūrinės sakuros kažko vertos.“

Ką gi, atsiverčiau jos profilį ir kiek tik turėjau kantrybės, pakomentavau jos kelerių metų postus apie vyšnias, lietuviškų pomidorų, agurkų ar burokėlių auginimą, skonį ir maistinę vertę. Nelabai išmanau, bet žinau tvirtai, kad man tikrai daug labiau patinka ispaniški česnakai.

Po kelių minučių ji padarė tą patį. Tik jau pakomentavo feisbuko nuotraukose matomas mano buto interjero detales. Ypač užsipuolė kinišką vazą. Ji nei kiniška, nei ką, pagaminta lenkiškam keramikos kombinate, bet koks jos reikalas? Ji vis tiek net nelygintina su jos indais iš Kaziuko mugės. Nors didžioji jų dalis irgi iš Lenkijos. Bet na ir kas?

Su vaza ji perlenkė lazdą, ji mane rimtai užsiutino. Nuėjau ir aplipdžiau jos durų rankeną nukramtytos kramtomosios gumos gumulais.

Kitą rytą negalėjau atidaryti durų. Išlipau pro balkoną, kaip tik ant kaimynės jau sukedentos ir bene pomidorams paruoštos lysvės. Apėjusi ratą pamačiau, kad mano buto durys skersai išilgai apklijuotos kažkokia statybine lipniajuoste.

Laimė, iš kitos pusės man gana nesunkiai pavyko ją nulupti.

Dabar sėdžiu balkone, geriu kavą. Paėmiau minutės pertraukėlę. Man priešais akis žydi vyšnios ir sakuros, gražu. Bet sakuros gražiau. Tad mąstau, koks gi bus kitas mano žingsnis.

Rimantė Mikulovičiūtė. Prarasta vakarienė. 2024
(fragmentas)

Gamtos prieglobstis

Pirkau sodą. Nors kaina man atrodė gerokai per didelė, vis dėlto suderėjom greitai. Neatsilaikiau.

Mažas sklypelis palei mišką. Bet įsivaizduokit: kai atvykau apžiūrėt, buvo pavasaris, žydėjo obelys, alyvos ir ankstyvieji bijūnai, čiulbėjo varnėnai, ulbėjo vyturiai. O kai miške užkukavo gegutė, supratau, kad nėr ko gobšauti, kad verta atiduoti paskutinį grašį už šį gamtos prieglobstį, šią ramybės oazę.

– Kokia tyla! Jokio triukšmo! – žavėjausi aš. – Tik kitiems neparduokit, – nuoširdžiai susirūpinusi paprašiau pardavėjos.

Ši patenkinta linktelėjo galvą ir pagraudeno:

– Tik neapleiskit mano sodo. Puoselėkit jį kaip aš. O dėl ramybės: čia rojus.

– Ką gi, pomidorai, agurkai ir visa kita… nelabai esu linkusi… bet šioj tyloj gal išgirsiu, kaip auga svogūnų laiškai, – pajuokavau, nors nuo pat pradžių žinojau, kad nesirengiu užsiiminėti sodininkyste ar daržais, išskyrus porą pelargonijų vazonėlių. Bet neaiškinsiu jai, kad turiu kitų planų ir tylos man reikia ne tam, kad nesiblaškydama ravėčiau pomidorus.

Ir štai pirmas savaitgalis, kai aš savo nuosavam sode. Atvažiavau penktadienio pavakarę. Atsivežiau šezlongą, knygą ir purškalą nuo mašalų. Aukštakulnius ir visą savo statusą nuspyriau ant pievos. O, koks tyras oras! Į mane dvelkė vasarėjančio miško aromatai. Ji sakė tiesą. Tiesiog rojus.

Šezlongą įtaisiau sprindinėj terasoj. Atsinešiau kompiuterį, šalia, išjungusi garsą, pasidėjau telefoną. Atsisėdusi keletą kartų giliai įkvėpiau pilvu, kaip buvau išmokyta jogos mokykloje. Mokytoja sakė, kad padeda susikaupti. O susikaupti aš norėjau. Ne tik norėjau, – privalėjau. Projekto laikas tirpo, netrukus turėjau pateikti rankraštį. Nesamą rankraštį. Ką gi. Kol kas nesamą. Personažai ėmė suktis galvoje. „Taip, būtent taip ir turėtų būti“, – nudžiugau atlėgstančia širdim ir taukštelėjau pirštais per klaviatūrą.

– Klpt klpt klpt, – pasigirdo malonūs garsai.

Jutau, kaip vaizduotė šuoliuoja tarsi gyvastinga laumė vasarvidžio naktį, pasiaukojamai kaip skruzdėlė tempia už save didesnį šapą ir renčia žmogiškų jausmų ir santykių skruzdėlyną. Skaitytojams bus smagu klaidžioti jo labirintais.

– Ačiū Dievui, – padėkojau sau, – kad nusipirkau šį sodą.

Viskas ėjosi puikiai, kol atvažiavo pirmieji kaimynai. Moteris klaikia raudona spalva nudažytais plaukais, tiesa, man netrukdė. Bet vyras! Vos užgesinęs automobilio variklį, išsitraukė smirdančiais tepalais spjaudančią ir žviegiančią žoliapjovę ir pradėjo gremžti žolę.

„Jis baigs, kada nors baigs“, – atitraukusi rankas nuo kompiuterio ir traškindama pirštus beveik kaip maldą kartojau sau mintyse.

– Kaimyne, gal ir pas jus apipjauti? – pro skylę gyvatvorėje riktelėjo jis.

– Gink Dieve, – pasakiau aš šiam entuziastui ir užvertusi kompiuterį nuėjau virti arbatos su keletu valerijonų lašų. Kol jis baigs, aš nusiraminsiu, – kūriau planą ir guodžiau save.

Tačiau vos baigė Petras, pradėjo Jonas, baigė Jonas, pradėjo Stasys, baigė Stasys, pradėjo Kazimieras. Atėjo vakaras, paskui išaušo šeštadienis. Iš pat ryto giedojo žoliapjovės sodų bendrijos gilumoj, paskui man iš kairės ir dešinės. Sekmadienį pjovė Anuprai ir Edma, paskui dar kažkas. Gal Onutė ir Daiva, Elena ir Albinas.

Kompiuterį paslėpiau ir nusprendžiau užmest akį į daržiuką. Sumaniau pasiūlyt kaimynei pasikeisti pomidorais. Paragauti. Kontakto metu sužinojau, kad žolę reikia pjauti kas savaitę. Juk taip šilta ir vis palyja. Tikras rojus čia!

Ką gi, – pamaniau sau, – po savaitgalio jie visi išvažiuos. Štai tada klausysiuosi. Ne tik gegučių, ir savo minčių.

Tačiau pirmadienį iš pat ryto vietoj žiogų ir gegučių pasigirdo pjūklų raliavimai ir skerdžiamo miško dejonės.

Susirinkau daiktus. Apėjau sklypelį ir kuo gražiau nufotografavau. Nuotraukos pravers dedant skelbimą į „Aruodą“. Kankina tik neįminta mįslė: kaip man sodą pardavusi moterėlė suorganizavo tokią užburiančią tylą su gegutės kukavimu? Jei mįslės neįminsiu, turėsiu tą nelemtą sodą parduot už pusę kainos, kurią pati sumokėjau.

Tortas

– Čia savo priešui? – paklausė pardavėja.

Aš linktelėjau galvą. Pavargau aiškintis žmonėms, be to, koks jų reikalas ar rūpestis. Esu susidūrusi su lediniais žvilgsniais, kai kelis kartus sumirksėjusi (taip, tyčia, kad atrodytų graudžiai) patvirtindavau:

– Bet diagnozė tikra…

Parėjusi namo padėjau dėžutę ant šaldytuvo. Jis stovi prie durų, vietoj batų dėžės. Nusiavusi aulinius nunešiau į sekciją šalia mamos krištolų. Ten jau kuris laikas ji padariusi apavo saugyklą. Krištolai išsikraustė pro balkoną ant šaligatvio. Apsimečiau, kad ne mūsų. Kaimynai ilgai grūmojo „tiems neklaužadoms“, kurie primėtė stiklų. Esu radusi kavos aparatą vonioje – ji norėjo jį išmaudyti. Nuo tada geriame tik Rytų Europos būdu paruoštą kavą. Ir vis džiaugiuosi, kad kavos aparatas nebuvo įjungtas į elektros tinklą… Kaip suprantate, vos tik išeinu, mama tvarkosi ir persitvarko.

Šį kartą ji visai neblogos nuotaikos. Atrišo kaspinėlį ir nukėlusi dangtį (paprašiau popierinio, ne celofaninio, kad nepersišviestų) suplojo rankomis.

– Tikrai??? Neatsidžiaugiu!

Ji dar kartą nukreipė akis į tortą.

„Sveikinu. Tau vėžys“, – buvo parašyta ant jo.

Kiek pamąsčiusi, ji čiupo tortą ir metė į mane.

Žinau, kad ne dėl užrašo ant torto. Dėl šitos diagnozės ji tik nudžiugo. Tortą ji metė dėl kitos diagnozės, veikiau – ligos, dėl kurios nesveikinau. Kuri skausminga man. Ir jai. Tokia skausminga, kad net ištarti jos negalim nei užrašyti. Visada maniau, kad geriau sirgti vėžiu.

Daivos Kairevičiūtės nuotr.

Vieną lietingą žiemos popietę paskambino draugas.

– Nu labas, klausyk, padėk apsispręst…

– Sveikutis, kokiu klausimu?

– Na, jau maniau pirštis Mildai, bet staiga parašė Liucija ir…

– Ir?

– Paprašė pasiimti likusius daiktus.

– Tai? Daug ten jų? Reik talkos?

– Neaa, nuvariau daiktų ir… prisiminiau, kaip man su ja gera. Koks tikras tas jausmas!..

– O tai Milda?

– Su Milda irgi tikras, bet kitaip… Žodžiu, Liucija vis dar vieniša, jos vaikas auga, ir ji ne prieš, kad planuotume bendrą ateitį! Gal net kurtume ŠEIMĄ!

– Bet juk jau daug sykių bandėt, ne?

– Dabar būtų kitaip. Dabar geriau vienas kitą suprantam. – Kosteli į ragelį. Fone ūžteli vėjas.

– Tai ką darysi?

– Nežinau, dėl to ir skambinu… Su Milda – ji gerokai jaunesnė – viskas taip tyra, gražu, rodos, visa ateitis mudviejų. Bet va buvom kelionėje ir ji ieškojo suknelės, turkio spalvos, būtent tokios ir ne kitokios… Kelias valandas tiesiog ieškojo suknelės. Negana to – neradom.

– Tai?

– Nu užuot pamatę miestą, lakstėm po pardes. Liucija taip nedarytų. Tą laiką būtume skyrę kokiai reikšmingesnei galerijai ar muziejui. Liucija, be to, renkasi kitokius filmus – rafinuotesnius, intelektualesnius. O Milda vis dar ieško romantikos, žinia, visokių banalybių – „Netflix“ ir panašiai. Tiesa… Liucija beveik nebeskaito knygų. O Milda, įsivaizduok, domisi net lietuvių autoriais! Be to – bando kurti pati!

– Matau, organizuoji pliusų ir minusų vakarą?

– Tau juokinga?!

– Nelabai, bet, pamenu, viena išmintinga dėstytoja mokė juoktis net tada, kai viskas žiauriai keblu ir graudu. Kartais, žinok, padeda.

– Na beeeeet nuuuu… ką maaan daryt?!!

– Nežinau, gal mesk kauliuką?

– Mečiau monetą. Pirmąsyk iškrito Liucija. Galvoju – nu ir gerai, apsisprendžiau. Tada susitikau su Milda ir mečiau prie jos ant staliuko, tiesiog begeriant kavą. Ji nesuprato, bet tąsyk iškrito ji!

– Kiek dar kartų ketini mesti?

– Nebemesiu, užkniso. Ir šiaip – nebenoriu nieko mesti, noriu ilgalaikių santykių… Amžinų, nu, kol mirtis mus išskirs tipo… O dėl monetos – nuėjau į Bernardinų bažnyčią ir palikau aukų dėžutėje.

– Tai gal kreipkis patarimo į kunigą?

– Jau kreipiausi. Į visus tris!.. Pirmas dirba katedroje, užsiregistravau vizitui iš anksto. Atėjau, jis sėdi su sutana toks rimtas, kažką ten porina apie santykius, vienas kito priėmimą ir santarvę Dievo šviesoje… Kai atsibodo, pertraukiau, o jis tokiu storu balsu: „Kaip drįsti mane pertraukinėt!!?“ Atsiprašiau, leidau tęsti, bet tada ir jam nusibodo. Paskambino ir pasikvietė kažkokį – iš intonacijos supratau – žemesnio rango diakoną. Dar net ne kunigą. Jo, kaip supratau, kelerius metus trukę santykiai baigėsi skaudžiai. Tada atrado tikėjimą. Kai jis atėjo ir pasipasakojo, akimirką pamaniau, gal ir man reiktų…

– Pirmyn!

– Žooo, tas diakonas pradėjo kažką blevyzgot, visiškai ne į temą. Išėjau.

– Kiti kunigai irgi išganymo nesuteikė?

– Ne, deja.

– Tai ką dabar?

– Dabar esu gamtoj, ieškau ramybės. Na, jaunojo Verterio kančios…

– Hm, sakyčiau, labiau Liudo Vasario…

– …

– Gal tu tiesiog nevilkink sprendimo. Milda arba Liucija. Kitaip – kaip modernioji literatūra, o ir mano močiutė pamokė – paliksi vienut vienutėlis!

– Nu tai parašiau ką tik, prieš paskambindamas, joms abiem.

– Ką parašei?

– Nupasakojau visą situaciją ir kad turiu pasirinkti…

– Ir?

– Mildai parašiau, kad gerai viską pasvėręs renkuosi Mildą. Liucijai parašiau, kad, tvirtai apsisprendęs… renkuosi Liuciją!

Romano „Triušio akys“ ištrauka

Skalbiankė dreba, šokinėja, purtosi, o aš su Mėta statau būstinę, panaudodamas pagalves ir kaldras, stalą ir kėdes. Architektūrinis šedevras reikalingesnis man pačiam nei jai. Po visų džiaugsmų su „Nuostabiais projektais“ turiu rasti vietą, kurioje galėčiau užsimiršti, man būtinas urvelis, į kurį saugiai įlįsčiau, verkiant privalau turėti stogą, apsaugantį nuo prodiuserių meteoritų ir chaltūros kritulių.

Iš čiužinio Mėtai padarau čiuožyklą, kurios ji taip norėjo. Po truputį atgaudamas kūno ir sielos ramybę, stebiu, kaip vaikas lipa ant neįmantrios konstrukcijos, krykštaudamas slysta žemyn, ridena meškučius ir šuniukus. Atsileidžiu, juokiuosi kartu su Mėta. Dabar esu tik tėvas, žaidžiantis su savo dukra, žmogus, vertinantis naivumo privalumus ir žodines konstrukcijas be įmantrių metaforų ar miglotų kontekstų.

Gyvenimas toks paprastas. Kai Mėta įsitaiso man ant nugaros, o aš ropoju keturiomis, esu arklys. Kai Mėta pasislepia spintoje ir einu jos ieškoti, žaidžiame slėpynes. Per ilgai neradus, dukra iš slėptuvės išlenda pati. Akyse atsiradusį priekaištą – suprask, juk negalima taip ilgai ieškoti – po akimirkos pakeičia krykštavimas ir juokas. Jokių dviprasmybių ir antrų dugnų. Žaidimas ir reiškia žaidimą, o ne kokį nors maivymąsi.

Mano vidinis vaikas atsigauna ir žiūrėdamas animacinius filmukus. Paleidžiu DVD su kokiu nors „Šreku“ ar „Kriminaline Raudonkepuraitės istorija“, ir abu juokiamės iš ekrane rodomų bajerių. Tada dar imu maivytis, krėsti niekus, kalbėti nesąmones, parodijuoti matytus siužetus ir pamėgtus personažus. Mėta apimta euforijos. Pamirštu viską pasaulyje.

Net ruošiantis eiti į lauką prasidedantys Mėtos kaprizai – jau į kombinezoną nieku gyvu nelįs – netrukus virsta žaidimu. Kad pasiduotų ir pagaliau apsirengtų, turiu atlikti visą ritualą: kutenti, pakilnoti, užkalbėti dantis. Ir kai pagaliau ėjimui į atvirą kosmosą jau būna pasiruošta – skafandras pagaliau užsivilktas, – Mėtos veidas įsitempia, o netrukus pasklinda baisi smarvė. Opa. Padarė didelį dalyką, o su pilnu pampersu kojos iš namų juk nekels.

Tenka astronauto kostiumą nuvilkti, plauti subinę ir imtis pasiruošimo į lauką antro dublio.

Gyvenimas namuose sukasi aplink elementariąją buitį. Ir tai gerai. Protas nuskaidrėja, išsilaisvina iš sunkių minčių labirinto, pasileidžia ramia vaga. Nereikia ir nesinori gilintis, kas ką pasaulyje žudo ir kur kas ką apgavo. Didžiausios problemos lieka Mėtos prisemtas guminis batas, ištrūkusi striukės saga ar kūliai nuo kalno, kai viršūnė jau beveik pasiekta.

Okei, reikia pripažinti, ramybės uostas ne visada ramus ir net ne visada uostas. Namuose egzistuoja ir paralelinė visata, kurią valdo eilinį sykį iš ligoninės grįžusi Marija. Ji irgi turi būstinę. Disertacijos būstinę. Ir per kelias sekundes sugeba sukelti visuotinį nejaukumo jausmą.

Kad ir dabar, kai kone tarpdury pademonstruoja žaibinę fasadinę meilę dukrai. Sako, kokia Mėtutė jau didutė, tada pasipila bučkiai apkabučkiai, galiausiai – kaip netikėta! – kalba pasisuka apie doktorantūros kursiokę, kuri skrido pas nelegaliai JAV dirbančią motiną.

– Kai lėktuvas nusileido, ji neperėjo pasų kontrolės, pamatė motiną tik pro stiklines duris ir buvo deportuota į Lietuvą. Besimaldama po oro uostus, nuo kondicionieriaus pasigavo plaučių uždegimą ar legioneliozę, ir viso gero, – beria Marija.

Kantriai klausydamasis pasakojimo, sulaukiu dar vieno jos minčių šuolio.

– Palikai šlapią rankšluostį vonioje ir neišnešei šiukšlių.

Kombinezonu apvilkta Mėta vis dar tarpdury. Sukaitusi dairosi į mus abu. Noriu pasakyti Marijai ką nors įžeidžiančio ar bent paprotinti, kad negalima šitaip elgtis su išsiruošusiu į lauką vaiku, bet susilaikau.

Išsivaikštome kas sau – mudu su Mėta sprunkame į gryną orą, Marija nuslenka prie kompo.

Kai su vaiku grįžtu iš lauko, Marija nuo disertacijos rašymo pasijunta pervargusi. Konflikto uodega velkasi toliau. Jau dabar žinau, kad ginčą tęsime dukrai užmigus. Nusiplovęs rankas, įninku studijuoti knygų nugarėlių dekorą, Mėta pasteline kreidute tobulina kambario sieną, o Marija virtuvėje augina įtampą – garsiai skaito sausų pusryčių sudėtį.

Labai laiku ir vietoje debesį, iš kurio netrukus turėjo pasipilti liūtis, išsklaido Santo skambutis.

– Gelbėk, brolau, degam, – maldauja bičiulis. – Žodžiu, tokia Naujako chaltūra, matieka paprasta: trys viename, dvigubas apmokėjimas. Vienoje Vilniaus gatvės drabužių parduotuvėje laukia tūsas – rūbus, beje, pažadėjo išnešti į sandėlį, Katedros aikštėje bus koncertas lauko scenoje, nu ir dar renginukas kazino prie Operhauzo. Viskas vienu metu. Reikia pasirūpinti visa įranga, apšvietimu, įgarsinimu ir taip toliau. Svarbu tempas ir koordinacija.

Mano vidinį pasaulį apima sumaištis.

Sėdėti būstinėje gerai, bet paskola barbena į duris. Procentas kapsi. Laikas bėga. Gruodžio pradžioje gavau grasinantį laišką iš banko, kad negali nuskaityti palūkanų, – turėtas pajamas suvalgė telefono sąskaita, tai likau plikas kaip tilvikas. Oi, skolelė, ech, skolelė! Pats dar galiu pabadauti, bet vaikui nepasakysi: žinai, šiandien nebėra pinigų ir štai nevalgysime iki pirmadienio.

Norėjau ramybės, daugiau laisvo laiko sau ir Mėtai, bet kam įdomūs mano norai? Gyvenimo karuselė sukosi tokiu tempu, kad arba išsilaikai, arba griūni ir būni sutryptas.

– Visada gatavas parsiduoti Fredžio kontorai, – pareiškiu rūgščiai ir mintyse net šiek tiek apsidžiaugiu, kad nereikės galvoti, kaip sutikti Naujaką.

Ir vėl, maskuodamasis darbu ir finansų trūkumu, bėgu nuo šeiminių konfliktų. Suvokiu darantis tą patį, ką mano uošvis Vytas per Kūčių vakarienę, kai spruko nuo realybės.

Tą vakarą spektaklis buvo rodomas vienam žiūrovui – Marijos močiutei, kuri specialiai švenčių proga atvyko iš Stakliškių. Kiekvienas performino pagal išgales: rodė dėmesį, rūpinosi, skleidė šilumą.

Marijai nuklydus į vaikystės prisiminimus, su Mėta užsidariau vonioje, kur plūduriavo veidrodinis karpis. Dukra pirštukais taškė vandenį, nuostabos kupinomis akimis braukė per žuvies pelekus, o aš suraukęs antakius vijau mintis apie rytoj žuviai surengsimą egzekuciją. Bet iki jos ir orkaitės dar laukė visa stebuklų naktis.

Pavėlavęs skambutis į duris – Marijos brolis su žmona ir dukra Ugne, keleriais metais už Mėtą vyresne mergaite.

– Atnešiau želė, bet automobilyje buvo per šilta, tai išsileido, – teisinosi brolio žmona.

– Nieko, įkišim į šaldytuvą, – marčią ramino anyta Aldona, – sustings.

Uošvis Vytas po kambarius risnojo orus ir pasitempęs – atliko patriarcho vaidmenį. Ne jo darbas gaminti Kūčių patiekalus ar valyti dulkes. Jis plotkelės laimintojas, dalintojas ir kitokių apeigų atlikėjas. Dėl tradicijos. Dėl anūkių, kurioms iš tikrųjų vienodai ritualai ir valgių ant stalo skaičius.

Bandydama užkirsti kelią kalboms apie psichologines problemas, Marija suorganizavo burtus, jos brolis mintijo, kaip išgerti, Vytas pageidavo dvasingesnių ritualų, Aldona bandė įtikti savo motinai, Stakliškių močiutei, o ši troško mirties. Nes Dievas ją užmiršo.

Galų gale Vytas iškilmingai pakvietė susirinkusiuosius prie stalo. Nė nesusimąstęs įsitaisiau ties pačiu kampu ir iškart buvau persodintas.

– Aha, kitaip neištekėsiu, – pajuokavau, neramiai metęs žvilgsnį į lubas ir pagalvojęs, kad kažkokios jos tąsios.

Virš Vilniaus gatvės parduotuvės prarovė kanalizaciją. Vanduo dabar sunkiasi pro perdangą į įtempiamų lubų silikoną. Žinoma, būtent toje vietoje, kur stovi didžėjaus stalas su mikšeriu ir kitais pribumbasais.

Nuo elektros energijos atjungiame įrangą, išstumdome ją į šonus, o tolesnius sprendimus paliekame organizatoriams. Svarbiausia, kad elektronika liktų sveika.

– Senas namas, seni vamzdžiai, – teisinasi pacukas žalia kepure.

– Neturim laiko trypčioti, dar du objektai, – antras garsistas Arūnas nesileidžia į kompromisus, – paliekam nemontuotą, vėliau prasičekinsim garsą.

– Aš į tūliką, – sumojuoju rankomis.

Uošvių butas senas. (Vytas su Aldona gyvena viename bute, bet jau seniai pasidalinę plotą taip, kad nesusitiktų – vienas rytinėje pamainoje, kitas vakarinėje, vienas virtuvėje, kitas garaže, net lova, kurioje jie miega kartu, padalinta į dvi dalis, neva Vytui skauda nugarą, todėl jo pusėje padėtos lentos ir plonas matracas.) Atitinka visus pilkų Viršuliškių dėžučių kanonus: vonios kambaryje – šimtą kartų perdažytas gyvatukas, ant kurio kabo šlapi rankšluosčiai, ir pageltusi vonia, salone – gremėzdiška serijinė sekcija, apsilupęs sustumiamas stalas bei nutrintais užtiesalais apdangstyti foteliai. Kambario puošmena – sovietiniais žaisliukais ir girliandomis nukarstyta eglutė. Spindesiu neatsiliko ir stalas. Ypatingomis kaip ši progomis jis būdavo nuklojamas jugoslavišku porcelianu.

Ant padėklo pūpsojo įdarytas karšis su alyvuoge akiduobėje, vienoje silkinėje tįsojo silkė su grybais, kitoje – silkė pataluose, salotinėse – balta mišrainė su žirneliais ir neišraiškingos salotos su pupelėmis, lėkštėse rikiavosi sumuštiniai su lašiša ir mažutes akytes primenančiais ikrais, bandelės su grybais ir virtiniai su mėlynėmis, o Bohemijos krištolo ąsočiuose teliūškavo kelių rūšių kisieliai – saldesnis ir rūgštesnis. Visiems pagal skonį.

Kulminacija – ant televizoriaus pastatytas ąsotėlis su aguonpieniu, į kurį iš anksto sumesti kūčiukai išpampo; pasidarė kaip kokie blankūs skenduoliai, galiausiai tapo tižūs ir prarado ne tik formą, bet ir skonį.

Visi be klausimų žinojo, kad dvylikos patiekalų tradiciją būtina tęsti. O jei sulaužysi, lauks skurdūs metai. Gal dar ir kokius daiktus, kurių labiausiai reikia, pamesi.

A, buvau pamiršęs dar vieną stalo komponentą – į ragą suledėjusią želė, kuri, išsivadavusi iš šalčio gniaužtų, pamažu bandė atitirpti. Brolienė per petį burbėjo, kad anyta specialiai desertą įkišo ne į šaldytuvą, o į kamerą.

– Jai tik šventę sugadinti. Aiškiai manęs nemėgsta, – pro sukąstus dantis košė Marijos brolio žmona.

Kol Aldona lakstė nuo virtuvės iki salono ir atgal, mažosios siautė per visus tris kambarius, o suaugusieji, susėdę prie vaišėmis nukrauto stalo, ne visai jaukiai dūsavo ar, ištikus ilgesnei tylos pauzei, nudelbdavo akis į lėkštes.

Ir tai buvo tik pradžia.

Blaškausi kazino pastate ir su Santu mėginu išsiaiškinti, kas čia ir kaip. Organizatorių telefonas užimtas, Fredžio atsakymas: klauskite vietinių. Vietiniai gūžčioja pečiais. Suprask, daiktai išmėtyti per visus tris aukštus. Bet paguodžia, kad galime naudotis liftu. Okei, kažkaip susitvarkysime vėliau. Dabar laikas ruošti Katedros aikštės sceną – atsakingi žmonės jau skambina.

– Padėk bandeles su grybais arčiau savo lėkštės, o graikiškas salotas įkišk tarp krištolo, – dirigavo Aldona.

Atmosfera kambaryje ėmė kaisti. Niekas nenorėjo žaisti pagal stalo generolo Vyto taisykles ir paisyti visų valgymo bei dalinimosi kalėdaičiu apeigų. Ritualinius veiksmus jis atliko pakiliai ir dvasingai, o situacija dėl to darėsi tik komiškesnė. Sėkmingai slydome farso pusėn – kuo tėvukas labiau spaudė ir demonstravo patosą, tuo daugiau juoko tai kėlė.

Kai Vytas susiruošė laužti plotkelę, visi turėjo atsistoti ir žegnotis. Marijos brolis pavadino kalėdaitį vafliu. Stakliškių močiutė ir Marija žegnojosi. Aš ir Marijos brolis – ne. Jo žmona pusiaukelėje sustojo. Aldona mėgino taisyti situaciją žodžiais „ką tu, tėvai, su tomis savo apeigomis“. Tėvas niršo, bet tęsė ritualą, mėgino kalbėti maldą. Tik Stakliškių močiutė žinojo žodžius.

Galiausiai Vytas neiškentė. Sudavė kumščiu per stalą ir iš kambario išlėkė į koridorių.

– Visi degsit pragare, – šūktelėjo ir, trenkęs durimis, išbėgo į lauką.

Kambaryje įsivyravo nejauki tyla, ją dar labiau aštrino skimbčiojantis krištolas.

Staiga po stalu pasigirdo keistas traškesys. Pakėlus staltiesę paaiškėjo, kad Mėta su pussesere Ugne pasislėpusios triauškė prosenelės atvežtus bulvių traškučius. Mergaitės žinojo, kad daro negerai, – bent mudu su Marija stengėmės vaikui šlamšto nepirkti, – bet negalėjo atsispirti.

– Išlįskit, mergaitės, – įtampą išsklaidė Aldonos juokas, – šiandien galima, legalu.

Į jugoslavišką porcelianą barškėjo šakutės, silkinės keliavo iš rankų į rankas, salotinės buvo pakeliamos ir padedamos atgal, sumuštiniai nyko burnose, o gerkles skalavo kisielius. Valgymo ceremoniją lydėjo pašmaikštavimai, juokeliai, tad Vyto performansas ir nejauki atmosfera savaime išsisklaidė. Maždaug – pasiaiškinsime vėliau. Nors „vėliau“ niekada neateis.

Tėvas grįš ir, kaip kiekvieną ankstesnį kartą, susitaikys su tuo, kad kaip jau yra, taip ir nieko čia nepadarysi – niekas neis į Bernelių mišias, o Kristus gimė supermarketų pelnui didinti.

Ne laiku ir ne vietoje pokštelėjo fejerverkas ir suaktyvino automobilių signalizacijas. Pasaulis trumpam pakėlė akis nuo lėkščių ir vėl paniro į indų tarškėjimo ir burnų čepsėjimo kakofoniją.

– Gal galima kisieliaus? – atkišau taurę, karčiai pagalvojęs, kad esu tai, ką valgau; vadinasi, esu virtiniai su mėlynėmis, salotos, bandelės ir aguonpienyje išpampę kūčiukai.

Marija užvedė diskusiją apie brolį, kuris lyg programina kažkokioje amerikietiškoje firmoje. Okei, ne apie patį brolį, bet apie jo darbą ir tai, kad mokesčiai nusėda San Fransiske, o Lietuva tiesiog yra išnaudojama. Brolis pyktelėjo ir, vaidindamas King Kongą, rankomis užsikabino už girliandos. Susvyravusi eglutė trenkėsi į stalą. Spėjau sučiupti vieną iš skriejančių ant grindų taurių.

Aldona priekaištingai nužvelgė spygliais nuklotą stalą ir tvirtai ant krūtinės sukryžiavo rankas. Rodos, galėjai justi nuo jos sklindantį pyktį, bet veidą vis dar puošė nepajudinama šypsena.

Katedros aikštėje jau iškilusi didelė scena. Šalta ir slidu. Nors apsirengiau per plonai, prakaituoju bėgiodamas nuo fūros prie scenos ir atgal. Trečias garsistas vadovauja tiltų pakėlimui.

– Ką darote, dar nesujungti scenos segmentai! Nesaugu, blet! – rėkia kažkuris iš darbuotojų.

– Nėra laiko, pakelsim visi kartu. Telferiai tai rankiniai.

– Atsivežė ne tas jungtis, kojos atskirai, kelkit…

Bloga organizacija. Daug lakstymo, keiksmų ir kaltinimų. Scena nedera su garsu, garsas su šviesa. Niekas nenori papildomai tampytis. Laikas bėga, Naujųjų metų sutiktuvės artėja. Organizatorius rėkia, seilėmis taškydamas radijo stotelę. Fredis baubia telefonu. Santas slapčia daro gramą.

– Išsiblaivys iki starto, – ramina Arūnas.

Fejerverkas lekia po kojomis. Šmaikštuoliai. Maištauja, išdykauja, peržengia ribas. Maišo salotas su saldainiais. Šįkart bent man ramiau. Ne aš už viską atsakingas. Streso lygis pakenčiamas.

Atsisukau.

Dieve. Ant Mėtos galvos puikavosi karūna, tiksliau – pyrago kepimo forma. Marija juokėsi, mėgino nuimti, bet kur tau – laikėsi tvirtai. Kurį laiką juokiausi ir aš, bet vaikui pravirkus supratau, kad, gali būti, Kūčias praleisime ligoninėje.

Pamėginome sutepti Mėtos galvą aliejumi. Marijos brolis pajuokavo apie metalo pjūklą ir už nevykusį bajerį tuoj pat gavo niuksą nuo savo žmonos. Po kelių nesėkmingų bandymų išlaisvinti vaiką grįžome prie stalo, kur netrukus užsimiršusi karūnuota Mėta ėmė baksnoti šakute virtinį.

Prastumdžiau lėkštes, galvodamas, kad maistas savaime yra aukojimas, o šeimyniniam valgymo ritualui nebūtina daržinė su kryžiumi, speciali apranga ar pagrabiniai veidai – maisto apeigos gali būti atliekamos žvengiant ir laidant anekdotus.

Vyto Kūčios prarado sakralumą, prarado konspiracijos prieskonį, prarado kadaise sklandžiusią intymumo ir paslapties aurą. Sovietmečiu ne tik sekso nebuvo, Kūčių taip pat. Ši šventė buvo pasipriešinimo tuometei valdžiai dalis, ypač tada, kai po daugybę metų organizuotų slaptų šventinių vakarienių kažkieno lange įsižiebė pirma žvakė, o jau netrukus visas Vilnius nušvito švieselėmis.

Nuostabūs ir pakylėti jausmai išgaravo atgavus nepriklausomybę. Galiausiai šventė virto proga susirinkti pažiaumoti, padūsauti, kam tiek daug prisivalgiau, ir apsikeisti dovanomis.

Jau skambina iš Vilniaus gatvės, klausia, kodėl įranga nepajungta. Lekiame ten. Sutvarkius elektroniką, renginys užsikuria. Skambutis nuo Fredžio: Katedros aikštėje kažkokios problemos su tvirtinimu.

Stovime kamštyje.

Kazino nerimsta – elektros dar nėra, o klientai jau laužiasi. Įtampa. Nervai. Chaosas. Veiksmas užsikuria visose trijose aikštelėse. Kazino pats Santas prie pulto. Maksimalus užimtumas. Iš mūsų, jau visai nusikalusių, reikalus perima šviestukai ir garsistai – galime pailsėti iki ryto.

Kai Mėta su Ugne palindo po eglute, suaugusieji ėmė muistytis. Dovanos visada sukelia kažkokį keistą nepatogumą. Reikia ką nors nupirkti, reikia gauti ką nors nereikalingo ir paskui paslėpti spintose ar stalčiuose. Dainelė visada ta pati: va, kojinės, nes praktiška, o čia pinigai, nes nežinojau, ko tau reikia. Norėjau originalumo, šoko ar bent nuoširdaus simbolinio gesto. Ir, galima sakyti, sulaukiau.

Bešokinėdama iš džiaugsmo, kad gavo meškiuką, visų nuostabai, Mėta nusitraukė pyrago kepimo formą. Tikras stebuklas. Pati užsidėjo, pati ir nusiėmė.

– Kokia Mėtutė šaunuolė, – susižavėjusi rypavo Aldona.

Ugnė pavydžiai skersakiavo ir lyg tarp kitko ant kilimo nuvertė aguonpienio ąsotėlį. Brolienė susinervinusi krito ant kelių valyti. Dovanos nuėjo į antrą planą. Marija dar skėlė juokelį apie King Kongo išpuolį, o pats King Kongas užsišikęs nuėjo rūkyti.

Vėl įsivyravusią nejaukią tylą nutraukiau užpakaliu kliudęs televizoriaus pultelį. Visi net lengviau atsikvėpė – nepatogi pauzė buvo užpildyta „Money, money, money“ melodija, atliekama lietuviško realybės šou plagiatorių.

– Žuvis užkimšo vonią, – suriko brolienė, nubėgusi išgręžti aguonpienio prisigėrusios pašluostės, – turbūt užpylėm kaimynus.

Puolę į vonios kambarį, ėmėme mojuoti skudurais ir rankšluosčiais. Viskas į naudą. Ne tiek daug to vandens pribėgo, o šeima bent trumpam susivienijo. Lyg vienas kumštis grįžome į svetainę.

– Gal kavos? – Aldona vėl tryško entuziazmu.

– Būtų gerai, – Marijos brolis prasmego fotelyje, – man dar vairuoti į Ožkinius.

Mėta majonezuotomis lūpomis atkišo savo puodelį. Ir jai kavos, kaip ir visiems suaugusiesiems. Aldona nusijuokė, Marijos brolis vėl spruko parūkyti, jo žmona rypavo „jetau, jetau“, Marija buvo kažkokia žaismingai atsipalaidavusi, o Stakliškių močiutė snaudė fotelyje.

Tuo tarpu Viršuliškių smoge, pasiryžęs toliau gyventi praeitimi ir dėl kitų neatsisakyti savo interesų, Vytas siuntė prakeiksmus nedorai ir nuodėmingai žmonijai. Skaudi auka, kurios niekas neprašo ir nenori. O nesiaukoti nebegali – užsiprogramavęs. Nemoka kitaip. Ir kartu nekenčia savęs, savo silpnumo, neteisingo pasaulio. Užburtas ratas. Tik Vytas pats sau niekada nepripažins, kad yra įklimpęs. Užsikietins, užsikietins ir dar kartą užsikietins.

Trečią nakties sulaukiu skambučio – reikia pastovėti prie pulto kazino. Santui visai blogai.

Lekiu per miestą, krūpčiodamas nuo vis dar pokšinčių pavienių fejerverkų. Atvykęs į vietą įsitikinu – Santas visai trūkęs. Lyg džiaugsmo būtų maža, kone tuo pat metu Vilniaus gatvėje pratrūksta įtempiamos lubos ir vanduo užpila renginio dalyvius.

Kitą dieną po lengvos darbo komos vežu Arūną pas dukrą į Pašilus. Bičiulis neramus, susijaudinęs klausia, ar dovanos nesmirdės rūkalais, kiša man pauostyti.

– Normaliai, nejaučiu nieko, – atsainiai pasuku nosį. – Sustojam prie sandėlio, a? Turi atvažiuoti Fredis su pinigais.

– Blet, kaip tau pasakyti… Kazinkėj praganėm trifazio spintą. Gal beklaidžiodami per tuos tris aukštus paėmėm ir į kitą objektą išvežėm? Bybis dabar žino. Faktas, kad dingo. Turbūt išskaičiuos iš atlyginimo nuostolius… – Arūnas nervingai užsirūko.

Aš be žodžių. Atvykęs Fredis vietoj pinigų mėgina įkišti vyno butelį, suprask, brangus, sueis kaip kompensacija. Ne, brolau, man netinka. Negeriu. Tada vėl išvedžiojimai apie trifazio spintą, nuostolius, kažkokias tiekėjų nesumokėtas babkes.

Man dzin. Man tikrai nerūpi. Man reikia pinigų.