Trimis langais iškando naktį senis.

Ant kėdės vėso marškiniai ir kelnės.

Kamavos batai, kojinėm užspringę.

Kamavo sielą sapnas netvarkingas.

Palubėje skaisti lemputė švietė,

Ir su drugeliais iš tamsos atlėkęs

Už stiklo dūzgė gyvas žodžių spiečius.

O senis stengės pro miegus suprasti,

Kad rytui jų prigaudytų į raštą,

Ir džiaugėsi apšepusi burna

Kelių eilučių nugirstų darna.

Kieno jos? Žmonės vargtų veltui –

Tokių prie stalo niekad nesukaltų.

Tačiau, kai rytas ėmė bust iš lėto,

Nebeprisiminė senelis nieko.

Aplinkui dairėsi, lyg ką pametęs,

Ant kėdės marškinius ir kelnes matė,

Dar batai buvo, kojinėm užspringę,

O visa kita su naktim pradingo.

 
 
Olando kepurė

Mušamas kankorėžiais,

Bet nemirtinai,

Proskynomis, provėžomis

Išlėkiau tenai,

Kur į jūrą pušys

Žiūri iš aukštai,

Kur bangelės mušas,

Bet nemirtinai,

Kur stati pakrantė

Ir baugi žolė,

Kur kaip žmonės krenta

Pušys iš eilės,

Kur nuo žemės krašto

Byra trupiniai,

Ir kur saulė skęsta,

Bet nemirtinai.

 
 
Pavasari, tai tu…
 

Pavasari, tai tu su saule

Užpylei žemę pažadais,

Tai tu, žaliai laukus išaudęs,

Žiedais ir širdimis žaidei,

Tai per tave mes patikėjom,

Kad amžinai gegužis bus!

Neliko… Tik lietus ir vėjas,

Ir ilgas kelias į kapus.

 
 
Sodas naktį
 

Laiminga vasaros vėsa

Pro langą kambarį užliejo,

Ir amžinai jauna dvasia,

Kūne iškaršusiam kalėjus,

Į laisvę nėrė lyg dausas,

Į sodo miegančio alėjas,

Laiminga sklandė tarp šakų,

Nebodama šaltų lašų

Ir besivaipančių lapelių,

Namo beveik užmiršus kelią,

Kur kambary sunkia našta

Tebegulėjo senysta.

 
 
Geltoni balandžiai
 

Geltonais balandžiais

Viešpats neturtingas.

Buvo čia toks vienas,

Bet ir tas pradingo.

Gal aš pats jį puoliau

Vyti iš balkono?

Nemačiau patamsy,

Baltas ar geltonas.

Dėl gležnų gėlelių

Pagailėjau vietos,

Kai radau jas kartą

Smarkiai nugulėtas.

Kaltas, Dieve, kaltas!..

Jei paberčiau duonos,

Tai gal dar atšvilptų

Ir tasai geltonas?

Bet bijau, kad veltui

Prisikviesčiau būrį –

Geltonų balandžių

Viešpats nebeturi.

 
 
Našlaitės
 

Kuklios gėlės

Našlaitėlės

Visą naktį

Žiedus kėlė.

Niekas tų žiedų

Nematė,

Buvo tamsios

Juodos naktys.

Mėnuo dangstė

Veidą savo,

Ir aušra

Labai vėlavo.

Neįžiūrimos

Kaip vėlės

Tamsoje

Žydėjo gėlės.

 
 
Šienapjūtė
 

Džiaugiuos, gyvybe, tavimi

Šią vėsią šienapjūtės dieną,

Kvapniom užklotas žolėmis,

Tačiau neperpjautomis venom.

Ir vasaros pradžia džiaugiuos,

Tartum ir man jinai žadėtų

Truputį laimės kaip grąžos

Tais kuždesiais ūksmių žolėtų,

Ta jauno kūno vilnimi,

Kuri gyvybės angą veria,

Kai pakirstas dejuot imi –

Kaip, Viešpatie, numirti gera!..

 
 
Kaminas
 

Nulis laipsnių. Rūkas, rūkas…

Žmonės rūko kamine.

Kažkoks laivas gailiai ūkia.

Ūkiai gąsdina mane.

Nulis laipsnių. Ir pro rūką

Nesuprasi, taip ar ne.

Ko tas laivas vis dar ūkia?

Kodėl žmonės – kamine?

Gal nelaimė? Lyg per pieną

Nematai, kas ten dugne.

Ir mane kurią nors dieną

Uždarys jie kamine.

 
Obuoliai
 

Rudeninės vyto gėlės,

Krito sunkūs obuoliai.

Vos pakilus, nėrė vėlei

Saulė po žeme giliai.

Ir užėjo tamsūs lietūs,

Ir patvino pašaliai…

Be tavęs per naktį švietė

Kaip mėnuliai obuoliai.

Sodo, lašančio lig ryto,

Negirdėjai… Neklausei,

Kaip į žolę sunkiai krito

Šio pasaulio obuoliai.

 
 
In aeternum
 

Pienės ir purienos

Auksu ant žolės

Jau dabar kas dieną

Saulėje žydės,

Ir skrajos be galo

Pievomis drugiai…

Amžinas šis kelias

Žydinčiais laukais.

Vėjas debesėlius

Danguje vaikys,

Vėsūs jų šešėliai

Užliūliuos akis.

Jau dabar kas dieną

Ir aplink mane –

Pienės ir purienos

Žydinčiam sapne.

Ignės Grikevičiūtės nuotrauka

Lidija Šimkutė Lietuvoje, 1987
Asmeninio albumo nuotrauka

UŽTIKUS KRŪMELĮ RŪTŲ

nuskyniau šakelę

pamerkiau į vandenį

laukiu

kad išleistų šaknis

tebelaukiu…

kantriai ar nekantriai

laukiu

pageltę lapeliai

suspaudė širdį

nemirk

prašau nemirk

taip noriu pasodinti tave darželyje

nupinti vainikėlį

užsidėti ant galvelės

kad nurimčiau

atjaunėčiau

pakilčiau lig žvaigždžių

laukiant autobuso (Kaunas–Nida)

vėjas yra tiktai tavo plaukuos, atsipeikėsim mariose,

liksim kartu, net kai negandos ims ir paguos –

mylima mano, išauštanti mano, bulvaruose eisim

sykiu susikibę už rankų, miškuos – tavo mielas takelis

ves į bedugnę, kur samanos, kur vien lietaus išbraidyta,

kur mūsų turbūt nebebus sningant ir kylant žvaigždėms

iš kalnagūbrių, kur sapnuos, juk tu pameni, pėsčias

ėjau daugelį metų sužiūrėti, kur tu, mano laukiama

●

Noriu tave praskleisti, kad pasirodytų tai,

kas nėra atskleidžiama, tai, kas yra tiktai

tavo ir mano, tai, kas yra jūros ir debesų,

kas yra Viešpaties

beveik pusiaudienis

kregždžių nėra,

paskliautė tuščia dar

tai, kas artėja,

primena lėtą pusiaudienio

aitvarą, pjaunantį dangų

nusiklojus

tu miegi vaikystės miegu,

tarsi sapnuotum Vilkijos bažnyčią

šventoriuj keli kapai –

lyg lauktų kažkas

ant krūtinės sunėręs rankas

●

galim kalbėtis, tėra tik akimirka tam:

plūduras lieka linguoti ties viduriu

marių, užsnigtos kopų kalvos vaidenas

ten, kur manęs jau nėra, kur nutolus

erdvė atsišaukia tamsioj akvatorijoj,

kur ką tik į krantą grįžę jūreiviai rausiasi

savo kišenėse, ieškodami raktų, nieko nebus,

nes siaurėja naktis ir svyruojantys

kūnai užrakintuose parkuose lieka laukti

aušros kaip dugno strėlė, įsmigus į akmenį

po vandeniu šiąnakt

Ignės Grikevičiūtės nuotrauka

druskos stulpas

girdžiu – kažkas atvelka naktį skalbinius,

dėlioja, dėlioja ilgai,

kol numeta po langais

ak, tai tik sniegas,

juntu, kaip speigas norėtų paliesti daiktus,

mane, netgi seną fotografiją su mano močiutėm

švintant balta uždanga ramiai nusileidžia

tarytum teatre,

be plojimų ir stingsta lyg druskos stulpas

girdžiu, kaip jūra traiško ledus

lyg grąžanti rankas motina,

sūnui paskendus

tikėtas susitikimas

siaura tamsi gatvelė,

mes einam apsikabinę

tu ką tik grįžai, aš ką tik grįžau –

mūsų laukė šalis, nelankyta seniai

toj siauroj neapšviestoj gatvelėj

mes įeinam vidun

į saulės nutviekstą kiemą

gėlė Juodkrantės kapinaitėse

atpažinau ją iš šiurenimo

prieblandoje, visai nepažįstamą,

atsidūrusią ten, kur niekada

nebuvai, nedainavai, negiedojai

ir netgi nebūsi (tokios spalvos

net nėra)

kažkas už tave tą padarė, šiureno

per lietų ilgai, žiūrėjo pro langą

sustingusiom arklio akim

po tavim, po tavim

palaidota vestuvinė suknelė,

nė karto nedėvėta, nesudėvėta

iš nekalto prasidėjimo,

nespėjus sulaukti pavasario

išsikalk, jei gali, per žvyrą,

per stiklą, per kapų smėlį,

per pūgą juodais, suodinais

varvekliais (tokie krito nuo

koplytėlės stogo), aštriais

kaip dūris tarpuvartėj

tam, kuris atrodė tau svetimas

paukščių stebėtojai

mirties hieroglifas išbraižo sienas

lubose matau tavas blakstienas,

išpieštas vorų, suskilinėjusio tinko

žinau, kad kažkur netolies

slapstosi paukščių stebėtojai

labai toli nuo jūros

lėtai veikiantys spąstai

centimetras po centimetro

siaurina pabėgimo taką

svetimo žmogaus namuose,

pasakojai, buvai pasiklydusi

svetimo žmogaus namuose

praleidai daugybę metų

svetimo žmogaus namuose

skalbdavai rūbus jo, nemylėdama

svetimas žmogus ašutinėm

šukuodavo tavo dukras, joms užmigus

svetimas žmogus niekad nebuvo

matęs link kopų retėjančio miško

nesame susitikę anksčiau

nei dieną, nei naktį

tik dabar šiuose spąstuose –

labai toli nuo jūros

ištartas vardas

kalėjimo varpas daužos anapus

jūros, o tas, kurs ūžauja smuklėje,

dar nesiliauja, jis prašo daugiau

ir daugiau, bet Viešpats nesuturi,

kol audra juodais debesim

paskutinįkart neištaria vardo jo

Faustas

apšiurusios ložės,

mažas, nepatogus teatras

ruduo,

tik ne mūsų

suskirstytas

smulkiom kraujagyslių linijom,

kur žingsniai yra įmanomi,

bet draudžiami

laukiam valkirijų

nes aktoriai

seniai nusivalė grimą,

rūbus palikę

ant vinių užkulisiuos

nes dar sėdim –

žiūrovai, pamiršę,

ar ploti, ar kilt ir išeiti

nes šviesa ne iškart užgęsta,

ji tik pasitraukia

į šalį

nes mūsų rankos

lieka ant porankių –

įsikabinusios, alkanos

nes už nugaros

kažkas tyliai užrakina duris

ne tam, kad neišeitume,

o tam, kad nebesugrįžtume

oras čia sunkesnis

už bet kokius žodžius

mes nebeklausiam, ne

laukiam valkirijų

●

mūsų slapti kambariai įsileidžia tik tuos, kurie kūno neturi,

kurie padegtą burę įtempia, bet skrieja tikrai ne tamsoj

mūsų slapti kambariai, jie taip laukė tavęs, nors bijojai –

jie tau buvo per baugūs, nes žiemos sąsiuviniai –

siūlas mėlynas skyrė anas niekuomet nerašytas raides,

bet ar buvo kažkas, tu paklausei manęs, ko nebuvo

mūsų slaptuos kambariuos, to net aš nežinau, pasigedęs

tą naktį kvėpavimo tavo ir artėjančio lūpų saldumo

tamsoj

Dievas įpučia liepsną

ir todėl pamatau tave

tu eini pakrante nušvitusi,

apšviesta grįžtančios saulės,

nešina didžiule žuvim

tavo prijuostėj dar spurda

kelios gerokai mažesnės

Breigelis stovi įbridęs į jūrą,

kantriai laukdamas – gal potvynio,

gal tavęs, kol užkilsi į kopą

paletėje jau užmaišyti dažai,

drobė gerai užtempta –

gražios bus žuvys, graži būsi tu

Lapkričio aktualijos

Nukrito lapai, ir obels

Teliko vien tamsus skeletas…

Drabužis žalias – nudėvėtas –

Nuo žemės nebeprisikels.

Nunyko gėlės. Susivels

Sidabro guolį voras senas.

Žaltvykslės pelkėse vaidenos,

Bet gruodį šalčiai pasibels

Ir sulėtės tėkmė vandens,

Ir filmą rodys nespalvotą –

Kaip lapkritį ant ešafoto

Atves žudikė šio rudens.

Tik šaltis pamišky gyvens

Tarytumei pelė aruode…

Žiū: pirmos žvaigždės pasirodė

Ridenti nuo širdies akmens.

Raudonplaukė rudens mergelė

Tos šaltalankio uogos ryškios

It strazdanos ant tavo veido.

Akių kur mėlis kartą leido

Man paskanauti lūpų vyšniom.

O ta banga plaukų raudonų

Kaip debesis, žara užlietas,

Ir kvapas tavo – it magnetas.

Esi viena iš milijono,

Kuriai pavyko šaltaširdį

Į paskutinę vakarienę

Pakviest ne vyno, o tik pieno

Su bandele. Apgavom mirtį!

Judumo įvairovė

Du naikintuvų spermatozoidai

Bando apsėklint vakaro saulę –

Bergždžias jūsų darbas, brolyčiai,

Ne jūsų nosims karštoji kiaušialąstė.

Žinoma, ambicijos yra sveikintinos

Tiek danguje, tiek žemėje,

Bet reiktų žinoti savo ribas:

Ne mes sukūrėme debesų tiramisu,

Ne mums ir dangiški saldėsiai.

Tiek tos vakaro filosofijos

Vėsų vakarą šalia garažų…

Laikas judėti į termiškai palankesnę aplinką,

Ten, kur jaukiai šviečia

Kambarinė

TV

Saulė.

Darius Misiūnas. Šaudyklė su vėjažuve. 2025

Adventas

Aure aure: dabar tamsiausias metų laikas

Ir spalio lietūs pila gruodžio vidury,

Ir alpinistės zylės dar ant sienų laikos,

Besidairydamos pro langą: ką turi?

Turiu tiktai mažėjančią mikrobiotą:

Antibiotikams – tas pats, ką nužudyt.

Kažko man pagailėta, o kažko neduota –

Saulėgrąžų organizuosiu ryt poryt.

Aure aure: kokia gausa ryškių girliandų,

Čia net daltonikai turėtų neliūdėt,

Tik Marija nėščia sau prieglobsčio neranda,

Nors ėdžios paruoštos. Be dušo ir bidė.

„ChatGPT“ trieiliai

Paklausiau DI: „Ar tu – durnas?“

Atsakė man: „Pats tu – durnas.“

Supratau, kad reikia skaityti knygas.

Paklausiau DI: „Ar tekėsi už manęs?“

Atsakė man: „O kiek tu turi pinigų?“

Supratau, kad vedybos – ne man.

Paklausiau DI: „Ar tiesoje – stiprybė?“

Atsakė man: „Eik į džymą!“

Supratau, kad neisiu.

Paklausiau DI: „Ar matricoje yra koldūnų?“

Atsakė man: „Yra. Taigi tu:

Išorėj – tešla, viduj – mėsa.“

Paklausiau DI: „Kas daro mane žmogumi?“

Atsakė man: „Gebėjimas CAPTCHA vaizde

Atrinkti visus šviesoforus.“

Paklausiau DI: „Ar banalios erudicijos požiūriu

Turiu teisę ignoruoti paradoksalių emocijų tendenciją?“

Atsakė man: „Pats tu – durnas.“

Triukšmo prokrastinacija

Pro vieną ausį įeina miesto triukšmas,

Pro kitą išeina pragaro siera.

Kuo didesnis triukšmas,

Tuo daugiau galimybių

Pradėti degtukų gamybą.

Vargas triukšmingajam miestui,

Kuris greit bus ugnimi apvalytas,

O nusėdus paskutiniam pelenui

Ir išblėsus paskutinei žarijai

Abiejose ausyse suspengs tyla –

Tarsi rimbo kirtis, pabaidęs širdį,

Tarsi smūgis į saulės rezginį,

Aptemdęs regėjimą…

Vargas triukšmingajam padarui,

Bijančiam tylos,

Nes ši tyla –

Ne prieš audrą.

Pirmasis sniegas

Šaltoji medvilnė nuklojo

Žaliuosius žiemkenčių pūkus

Ir snaudulys apims taikus

Šunėką, kur prieš snygį lojo.

Pilkajam patale aukštybių

Vos švyti saulės kamuolys.

Pelėnas gūžtą pravalys,

Pelus nuo grūdo atsignybęs.

Ir stirnos subinė baltoji –

Vilties taškelis pamiškėj –

Primins, kad šičia atėjai

Trumpam. Gal tik iki rytojaus.

Vis abejoju, ar bus pasaulio pabaiga

Teigiama: esą blogis, pasipriešinęs Dieviškajam gėriui,

Buvo nutrenktas Pragaruosna.

Anot nepatvirtintų šaltinių, ten tvyro karštis,

Sieros kvapas ir girdisi nepaliaujamas dantų griežimas.

O jei vyksta kažkas nepaliaujamo,

Tiekimo grandinė turi veikti be sutrikimų.

Pasvarstykime: jei visos pasaulio sielos

Vienu ypu būtų išlaisvintos iš savo kūnų,

Jų tiekimas Rojui ir Pragarui staiga baigtųsi.

Gal Dieviškajam gėriui tai ir tiktų,

Nes galima būtų iš naujo lipdyti

Kitokią civilizaciją – kad ir dvasingų meškėnų,

Nes jie turi į rankas panašias priekines letenas,

Beribį smalsumą ir neįtikėtiną

Gebėjimą prisitaikyti – visus būtinus atributus

Protingai būtybei rastis, bet blogiui

Vargu bau patiktų baigtinis

Amžinoms kančioms pasmerktųjų skaičius…

Nes juk yra pasakyta: kaip danguje, taip ir žemėje.

O po žeme? Tuo labiau!

Prekyvietė

Užgrojo dieviški prekystalių obojai

 Antanas A. Jonynas

Užgrojo dieviški prekystalių obojai,

Išpūtę tetradrachmą sidabrinę.

Ir Gabrielius žinią šuneliu išlojo

Apie šeimyną, Dievą ir Tėvynę.

Tai – neparduodama, todėl palik rytojui,

Girdėjau gandą: sielos kursas krenta!

Rytoj keliauki pasitart su nelabuoju –

Jis paklusniems mokėt ketina rentą.

Pasaulis keičiasi, todėl žmogus abuojas

Sušluoja nuodėmes į sielos kertę.

O už prekystalio tik kūdikis darbuojas

Ir cherubinams trupinių paberti

Jis nepamiršta. Gi paikiems karveliams rojaus –

Ne šeštas kartas apie kojas trintis.

Atėjo vakaras. Obojai tebegrojo.

Ir nyko nuodėmės – it sunkios mintys.

Dvimpenktų Kalėdos

Kvapnioji mandarino luoba

Jau paskleidė Kalėdų kvapą,

Reklamos ekranėly vapa:

„Už muštą nemuštus du duoda!“

Ir eglės papuoštas miruolis

Vidur aikštės iš lėto byra,

O moterys, vaikai ir vyrai

Ratus aplinkui suka uoliai.

Tik vartos savo šaltam guoly

Benamis, utėlėm apėjęs,

Ir kraipo galvą Atpirkėjas:

Kasmet tas pats – kažkam meduoliai,

Kažkam vėl nepavalgius bloga,

Tačiau šiame mieste empatų

Su žiburiu dienom nemato

Net angelai. Gal nieko blogo?

●

šiąnakt dangų išpaišo tiktai

tavo juodos nemiegančios akys.

takų nesimato žvaigždynų –

rausva užterštumo pašvaistė.

krenta žvaigždės ir kremta

po trupinį skreitan susirinktą Vilnių,

po plytą nubyra –

krapštysiu ir kaupsiu,

pūsiu į veidą šiltu miego kvapu,

plūsiu.

Ignės Grikevičiūtės nuotrauka

●

šįmet stirnos baikštumo ruduo –

visas telpa į vieną kišenę.

subraižytas raktų,

mėlyno stiklo dangaus,

aplipęs pūkais

šarmotų dienų.

prašau nežiūrėk į mane

tom leisgyvės stirnos akim,

kai taip saldžiai maudžia kažką

lyg per stipriai suspaudus kaštoną

delne.

●

vaikystės šuo

turėjęs antsvorio

taip šnopuodavo

kaip šnopuoja

ruduo man į kaklą

●

nuvalai kefyro rūką nuo mano lūpų

švelniai

taip paukštis liestųsi kaklu

norėčiau bėgti bėgiais su tavim ryt rytą

bet liksiu

kyla virtuvėje tešla

reik išsitraukti

ilgesio puodelį

●

laikas tekėjo per mus kaip per akmenis

klevas kliedėjo tarytum prieš mirtį

aš vėl kaip rožančių meldžiuosi dienas

velku po truputį laiką medinį

darbo stalas

prigulsiu ant neobliuoto Dievo stalo.

prašysiu vėl pasakot istoriją mano ryto,

kaip Jį dulkių kvapas svaigino,

stebėsiu, kaip švelniai molį nuvalo;

slapta noriu girdėt tik Jo balsą – nurytą

gurkšnį tekančio vyno.

●

vakaro momenėlis

pulsuoja rieškutėse –

telkšau tau po kojom.

kratai batą – akmenėlis.

netelpu tavo lėliukėse –

nežinau, ko dar mes bijom.

užrišu tau batus

priklaupusi.

ar gali patikėti,

koks siausmas ir gausmas,

kokia didelė didelė prieblanda

pro pirštus

rabždinasi lauk

iš mano vidaus.

●

atrodo, niekad nesikeis,

bet tik tark žodį

●

purvino žalvario skulptūrėlė

vos ją nulaikantys putnūs pirštukai

lipnūs nuo prakaito ir dar kažko

– to nenumaldomo vaikiško uolumo

su kuriuo vienodai aršiai stebimi

verdantys grikiai

ir kieme iš lėto trūnijantis medis

●

alma į gerklę

pelynų arbata

ir pridusinti žodžiai

nuryju

net nesusiraukusi

kovas

ar gali būti

pavasaris

kai miršta

kas rytą

tas pats

mūsų šėlsmas

nesulaukęs

saulės

aš vis sūpuoju

į aukštį

kaip paukštį

sušluoja

nugramdo nuo grindinio

prikepusias plunksnas

Grožio aptarimas

Piktžolės

tokios panašios į gerąsias žoles

atkakliai rūpinasi palikuonimis

pilnakrauju rūšies paveldu

kiekviena savo genties išskirtinumu

lygiai kaip tie gerieji žmonės

lygiai kaip tie blogieji žmonės

ir pievų augalai pamirštais vardais

žolės susvetimėjusios su žodžiais

žydinčios pakuždomis

gausiai liudijančios

savo galingą, masinį gėliškumą

savo grėsmingą gėliškumą

o dar pagarbintosios gėlės

iš toli įsižiebiančios

tartum žvaigždės

kalbančios ta pačia švytėjimo

ir blėstančios šviesos kalba

slopstančio skausmo tarme

visais laikais

kokio nors laiko pabaigos liudijimu

kaip ir žvaigždės

šaltai ir negailestingai

siunčiančios vis tą pačią žinią

koks neišmatuojamas atstumas

tarp žodžių „auksinis ruduo“ ir

ištisinio žodžių tviskėjimo

jis nuginkluoja bloguosius

jis nuginkluoja geruosius

Daivos Kairevičiūtės nuotrauka

Žaibuojant

Tai nutikdavo žaibuojant.

Naktį dreskiantis blyksnis išryškindavo

jų pačių tamsą,

ši juos išgąsdindavo labiausiai.

Oras, kuriuo jie kvėpuodavo,

kuriuo dalijosi alsuodami arti vienas kito

ir kurį laikė beveik niekuo,

prie žaibo kanalo įkaisdavo

iki dieviškai karštų

30 tūkstančių laipsnių.

Oro stulpas plėsdavosi ir susiraukdavo

velnišku greičiu,

sykiu išlikdamas beveik niekuo,

betgi pasiekdamas jų klausą,

pokšėdamas ir grumėdamas,

mušdamas per jų ausų būgnelius,

kaip tik tegali tasai beveik niekas.

Ir tada jau niekas jiems nebetrukdydavo

žaisti savo baime,

glaudžiantis prie vienas kito kūno,

prie netvarių vienas kito paviršių,

kuriuos buvo įpratę tausoti,

laikydami per pagarbų atstumą.

Pasijusdavo gavę leidimą

kalbėti iš savo pačių glūdumų

ir siera prakvipusių klampynių,

virpant iš keisto malonumo,

išduodant pavojaus geismą,

siaubo, baimės ir drebėjimo grožį

po jų senom, sučiurusiom

vatinėm antklodėm.

Šitaip tapdavo labiau išbaigti,

labiau begaliniai.

Panašiai jiems nutikdavo

per karą.

Tas dalykas

Tas dalykas mums parūpo

ėmus klibėt paskutiniams pieniniams dantims.

Tikėdamiesi plojimų ar iniciacijos į suaugusiuosius,

su kraujais išsilupome juos savo rankomis.

Šitaip repetavome gimdymą, įtaigią poeziją,

repavome apie civilizuotas kūno bjaurastis.

Tikėjome, kad visa, kas nemalonu, neskanu,

yra sveika, panašiai kaip vaistai

arba rauginti kopūstai.

Kuriame – sveikų ar nesveikų dalykų sąraše

turėjo būti seksas?

Vadinome jį „tuo dalyku“, keistai pagarbiai.

Ieškojome jo storame mamos studijų laikų

akušerijos vadovėlyje, užkištame

uždaroje lentynoje už poezijos ir prozos.

Apžiūrinėjome paveikslėliuose iš moters kūno

besispraudžiančius beveik gražius žmogeliukus,

vieno jų galva buvo pavaizduota replėse,

su įspūdingai išsprogusiu smegenų krateriu viršugalvy.

Lentynos priekyje radome medicinos vadovėlių

apie nervų, psichikos ir odos ligas,

matėme spuoguotų, šašuotų nuogybių,

didybės maniją vaizduojančią nuotrauką:

plačiai besišypsantį žmogėną su

ženkliukais ir sagėmis nuklota krūtine.

Ar tasai puošeiva irgi patyrė tą dalyką?

Tasai dalykas buvo kažkur arti, jautėme kūnu.

Betgi štai tarp tėvo knygų viena buvo

man nesuprantama kalba,

smulkiu šriftu ant gero popieriaus,

baltu kietu viršeliu, be vaizdinių užuominų,

visiškai atsidavusi būrimui

iš neišradingų knyginių ažūrų.

Ten galėjo būti aprašytas tas dalykas.

Didžiavausi savo namuos turinti paslaptį.

Kur toji knyga dabar?

Po tėvų skyrybų neberadau jos jokioje lentynoj.

Ir iki dabar beveik nieko nežinau apie tą dalyką,

galbūt vis dar tūnantį juodu ant balto pavidalu.

Ir tikrai nuostabu,

kaip jisai štai atsidūrė

viename eilėrašty

su raugintais kopūstais.

15 minučių

„Žodis ieško savo burnos“

savo eilėrašty sako kinų berniukas

„Mes neturime žodžio „ramybė“

nes visas mūsų gyvenimas buvo ramus“

tvirtina žilabarzdis maoris su veide ištatuiruota

savo tėvo ir motinos istorija

Nusikaltėlių gaujų personažai

nusikopijuoja tokias tatuiruotes

norėdami visus įbauginti

Kadaise mane labiau išgąsdino kaimynės

Emutės auksiniais dantimis krizenimas

jai tvirtinant kad seksas trunka

visai ne 15 minučių o triskart trumpiau

Manau kadaise ją galėjai pavadinti seksualia

jei tik toks žodis būtų buvęs apyvartoje

Kai prieš 20 metų viena pažįstama moteris

tarė man: „Esi seksuali“ susierzinau

tarsi ji būtų mačiusi

kas dedasi man tarp kojų o ir galvoje

Iš keršto norėjau sugrūsti ranką jai po

drabužiais ir sužnybti krūtį

kad šiek tiek skaudėtų

Žodžiai „seksas“ ir „seksualus“ vis dar

ieško mano burnos

ir visa tai pasakyčiau keistai kutena

niežti verčia ieškoti patogesnės pozos

o tai gali reikšti kad mano gyvenimas

yra ištisinis seksas ir jis

baigsis greičiau nei po 15 minučių

nors man taip ir neatrodo

seksualinis aktas trunka apie 5 minutes

tiesa kartais 7

o jei 15 ir daugiau

tai tik su tam tikra žodžių palyda

pasistumdymais ir pasičiupinėjimais

panašiai kaip ką nors įtariai renkantis turguje

augant miglotam nerimui

o taip o taip

ne šiaip sau mes turime žodį

„ramybė“

Augalai

Kavinės sutraukia mus tarsi

vapsvas prie masalo

Kilnojame kavą aukštyn žemyn

burnas dangstomės puodeliais

jie tai tokios kinetinės kavos gėrėjų kaukės

vieno į kitą panašiųjų kodas

kūnai per pagarbų atstumą užstalėse

kad neduokdie nesusimaišytų auros

kad nejučia nesusiporuotume

ir nepasidaugintume

kavamedžiai užnuodija mus

juodu sisteminiu kavos sterilumu

priklausomybe nuo distancijų

kava uzurpuoja mūsų populiaciją

tai yra didysis valymas

toks yra indėnų dievų kerštas

Panardiname žvilgsnį į alaus putas

skandiname kadaise turėtą žvėrišką budrumą

ši skystoji duona mums

ne mažiau puiki nei ritualiniai kepalai

suguldyti ant saulėje balintos drobės

kviečiai iš lėto nuodija mus gliutenu

keršydami už jų kolonijinę vergystę

vienarūšiuose pramoniniuose laukuose

jie primena žalias dykumas

ten pyktis žaliuoja iki geltonumo

tokia yra tulžinga masinė vienatvė

esame seniai ja apsikrėtę

ligoniai

Iš paskutiniųjų

antspauduojame pirštais taures

patirdami kruviną vyno tiesą

o ji visada pranoksta mūsų tiesas

kapituliuojame prieš ją su savo

mokslo ir poezijos melagystėmis

esam niekingi kvaileliai

bešakniai dvikojai nesusipratėliai

vynmedžių vynmedžiams skirtose

medijose komedijose

ten jie išjuokia vyno gėrėjus

kaip vieną žemesniųjų rūšių

Utėlės

Vaikų ligoninės palata,

dideli langai. Šviesos karalystė,

prasišviečianti pro skylėtą nakties uždangą.

Pasaulis, didesnis nei namai,

nevisiškai tikras, neužbaigtas,

kažkuo lygus vaikui.

Čia mylėjome vienas kitą

kaip išmokyti, kaip nežinios įžiebtieji.

Pasakojomės išgalvotų geresnių

ir baisesnių gyvenimų istorijas.

Kutenome vienas kitą,

juokėmės į pagalves bemaž mirdami.

Patyliukais švelniai grumdamiesi,

tyrinėjome kūnų trauką

ir tai, kas jai priešinga.

Ligoniai, ūmai pasijutę

sveikesni už sveikuosius.

Galėjau tik spėlioti, kuris iš palatos

palaimino mano galvą utėlėmis.

Namie ties ant stalo paguldyta

gyvybės pilna šukuosena

palinkę tėvas ir motina

buvo kaip niekada švelnūs

vienas kitam.

pilni tykios aistros.

Globėjiški egzekutoriai,

romūs ir keistai linksmi,

kažkuo man lygūs.

Visatos mums pasiųstos utėlės

iš viduramžių satyrų „carmen de pediculo“,

utėlių poezijos,

ir jų namudinė medžioklė:

niekad iki tol nei vėliau

neteko patirti

tokios vienovės apgulties.

Tokio šviesos ir tamsos

tarpusavio artumo.

Gegutė

Gegutės giesmė – praradimų

sąrašas, balsas iš kapo, o ne iš miško.

Kraujas, pasukęs atgal. Ji gieda

iš tavo vidaus, kur laikai užrakintą

trimitą tarp šonkaulių.

Ji balsas ne paukščio, o tavo paties,

kai mažas buvai, kai buvai

per tuščias, kad save priimtum

į save patį, kai buvai per pilnas,

kad tilptum į patį save.

Gegutė gieda visai ne metus,

o tą akimirką, kai supranti:

niekas negrįžta. Jos balsas –

kaip adata, įsiūta į sapną:

daug metų buvai ne savim.

Gegutė kukuoja anaiptol

ne iš medžio, o iš krūtinės,

atsilapojančios sieniniu laikrodžiu –

durimis, užrakintomis iš vidaus.

Ji sako: tu mirsi.

Daivos Kairevičiūtės nuotrauka

 
Bonsas
 

Aš imu pjūklą, jisai dainuoja

geležimi, jis rėžia šakas kaip

nereikalingus žodžius

iš eilėraščio.

(Smulkiesiems medžiams tinka

sekatorius.)

Šakos vis krenta, linguoja

kaip rankos, jos tyliai prašosi

paliekamos gyvos.

Sula vis teka, laša kaip kraujas,

kurį palieku ant kamieno,

šiek tiek amputuoto.

O jus dar geni kasmet ir briedžiai

su elniais, ir stirnos, net žemąsias

šakas pasiekiantys kiškiai,

kamieno žievę nulupinėja pelės.

Įsirengia urvus tarp šaknų

ir žiemą saldžiąsias graužia.

Pjūklas tik pradeda, bet gyvūnai

užbaigia, tikrieji chirurgai,

jie pasirašo dantim ant žievės,

ant šaknų, ant sulos, kuri teka

kaip laikas.

Briedžiai su elniais rupšnoja

šakas, jie išnykus medžiotojams

stovi ramiai pakelėm tarsi karvės,

žmogaus nebebijo, ateina ramiai

į sodybas ir valgo sodus.

Stirnos nugraužia tylinčių

tujų apačias, šios pavirsta

skulptūromis, kiškiai išplėšia žievę,

kiek tik pasiekia, atverdami

baltumą po ja, pelės išrašo laiškus

požeminius per žiemą dantim

šaknyse, ir po to nepabunda

pavasarį medis.

Genėjimas tampa kūryba bendra,

jei nenužudo. Kaip negerai

visgi būti skaniam, galvoju

stebėdamas šitas jų orgijas.

Jei vaismedis stovi, jisai dainuoja

per randus: „Aš esu kaip eilėraštis,

kurį jūs kartu parašėte.“

Ypač patinka eglės, kurios atgimsta

su dviem arba trim viršūnėmis.

 
 
Pozuotoja
 

Aš sėdžiu, nes jis dar manęs tapyti

nebaigė. Teptukas kartais sustingsta,

tarsi klausytųsi mano minčių.

Aš negaliu matyti savęs paveiksle.

Man tik pasako, kad gerai laikau galvą,

kad plaukai krenta tinkamai,

kad pakanka žiūrėti į vieną tašką.

Bet kas nutapys, ko neištariau?

Kartais noriu paklausti, ar jis pastebėjo,

kad vakar verkiau. Bijau, kad tada

jis nupieš per daug tikrą paveikslą.

Aš čia trečią jau dieną. Kava atšalo

puodelyje, vystančios gėlės iškrinta

iš vazos, o aš nebaigta. Tarsi mano

tylėjimas būtų spalva, kurios jis dar ieško.

Jei piešti mokėčiau, aš nutapyčiau

savo vidinę būseną – įtampą pirštuose,

kurie neva ilsis ant mano kelių,

spaustuką krūtinėje, kurioje užsiveria

tuštuma: skvarbūs žvilgčiojimai tai

į tapomą drobę, tai į mane. Kartais atrodo,

kad jis net nemato manęs, o žiūri kiaurai,

kaip į daiktą, kaip į spalvinę dėmę

ar linijų išsidėstymą. Aš nutapyčiau save

kaip rytinį nenorą keltis iš lovos.

Negražią. Dažnai abejoju, ar naujoji diena

tikrai man skirta. Aš jaučiuosi dažnai

ne visai reikalinga pasauliui,

nors dabar mane tapo ir tarsi turėčiau

jaustis vertinga, nusipelniusi atvaizdo.

Tiesą sakant, visai neįstengiu suvokti,

kuo jį sudominau. Bet aš netapyčiau

savo akių, nes jos per daug kalba

ir būna retai išgirstamos.

Aš netapyčiau jokių pamerktų gėlių,

jokių užuolaidų, saulės dėmių ant sienos.

Mano paveiksle būtų tas jausmas,

kai nežinai, ar benori dar būti matoma.

Ir visgi – pozuoju, kaip jam to ir reikia.

Tylėdama leidžiu jam rinktis spalvas

iš mano tylėjimo. Gal jis atras mano

tamsą, o gal ir šviesos kraštelį.

 
 
Tapytojas
 

Aš dar nežinau, ką aš tapau.

Linija gimsta iš mano bailaus neap-

sisprendimo. Bet spalva lyg pati

ėmė plaukti staiga į tą kraštą,

kur guli ranka pozuotojos.

Nors sėdi priešais, aš jos nematau,

tik tai, ką šviesotamsa daro su oda

išblyškusia jos. Aš grožio neieškau.

Kartais atrodo,

kad vaizduoju ne ją, o kas pasiliks

jai išėjus. Aš esu tik teptukas,

ji – mano pretekstas. Lyg pauzė

tarp kūno ir nieko.

Jos tylėjimas sako daugiau

negu akys, dvi bailios plaštakės.

Aš bijau jos ko nors paklausti.

Aš bijau sugadint jai gyvenimą

iš tikrųjų tapydamas, tarsi

uždengdamas potėpiais ją,

užuot pasilikęs portretą svajonėje.

Kokia ji dabar nebaigta, bet jau esanti.

Mano potėpiai tampa mėginimais

nesuklysti. Ir sykiu man atrodo,

kad vakar, ko gero, ji verkė.

Jos kuklumas tikrai ne didžiausia

dorybė. Ir man įdomu, kodėl ji

sutiko pozuoti. Gal ji norėjo

pabūti ramybėje.

Kartais man norisi nutapyti,

kaip ji sėdi, kai niekas jos nestebi.

Skersvėjis atneša vasarą mums

pro atvirą langą. Kartais svajoju,

kad ji paklaustų: ką matote?

Aš matau, ką dar slepia drobė

nuo jos ir manęs. Tarsi spalva

negalėtų ištarti nei vardo, nei to,

ką jaučiu tau.

Tu kasdieną man aiški mažiau,

gal todėl, kad kasdieną daugiau

tavęs netelpa į portretą.

 
 
Kas toliau?

1.

Vingis primena klausimą:

kas toliau? Žodžiai slysta

su vandeniu, kuris nešasi valtį,

kuri ieško atsakymų žibančioj

upėje, nuo kurios ašaroja akys.

Tolyje – kaimas, jo stogai pasvirę

tarsi trys pastraipos, kurias laikas

pamiršo užbaigti – į vieną ar kitą

pusę. Gatvė – kaip sakinys, langas –

tarsi kablelis, o durys – taškas.

Gandralizdis negyvenamas.

Obelis sulaukėjusi. Kas toliau? –

irklas vėl klausia platėjančios upės.

Gal pieva su gervuogėm? Ne –

tenai lieptas su muiline, rankšluosčiu

ant šakos ir takas per miežių lauką.

Dar toliau – ajerai ir nendrės,

už kurių vis užkliūva irklai,

šakotieji šiurpiai ir lūgnės, ir vikšriai,

ir švendrai, ir plūdenos…

Įplaukus tarp sienų tankių

švebeldžiuojančių nendrių, belieka

mokintis vardus šiuos, nes nieko

aplinkui daugiau nematyti

už šiugždančios širmos, kurioje

šmirinėja laumžirgiai – rudi dideli

ir mėlyni mažesni. Tu krauni į valtį

plūdenas – trąšas ekologiškas

savo gėlėms, aš įmetu ten ir lelijos

pavytusį žiedą ant ilgo žalčiu

besiraitančio koto: „Nepaskęsim?“

2.

Tu irkluoji kaip vaikas tą valtį,

jau pilną vandenžolių, tavo pėdos

paskendo jose, ant jų kriauklės

skirtingų formų, neįsipjauki.

Srovės slysta tarp mano pirštų,

šviesa rašo hieroglifus, kurių aš nemoku,

tik stebiu, kaip jie visi blizga,

lyg pažadai, kurie nebetaps tikrove.

Irklai vis kliūva, o vingis vėl klausia:

kas gi toliau? Krūvos vandenžolių

apsiveja mūsų kelius, jų žaluma –

tarsi šaknys, kurios laiko mus valtyje.

Toliau vien vandens paviršius,

atspindintis mūsų veidus nendrėms,

o nendres atspindintis mums,

tik apverstas.

Santaka

Toliau – upių santaka. Viena,

prie kurios aš gimiau, – Dysna, o kita,

prie kurios gyvenau, – Birvėta.

Netoli per gyvenimą nuplaukiau.

O virš santakos – kelias ir tiltas,

kurį pereina žmonės, nežinantys,

kad po juo susitinka pradžia

ir gyvenimas – proto raukšlė

su likimo linija.

Kai teks irtis atgal – nežinau,

į kurią man įsukti.

 
Dolce vita

Ant stalo garuoja rytas,

juodas kaip tavo kava.

O šalia – sluoksniuotos tešlos pyragaitis,

kurį dovanojau vakar,

lyg pažadas, kad gyvenimas

gali būti saldus ir ilgas.

Tu siurbčioji kavą

ir nematai, kaip žiūriu į tave

iš vakarykščio prisiminimo.

Pyragaitis neištaria,

kaip gera tau būti tavim šį rytą,

o aš priminčiau.

Jeigu būtų įmanoma,

vieną sekundę aš sustabdyčiau,

kad tu sustingtum, keldamas

savo puodelį prie lūpų,

ir manęs pasiilgtum.

Kava – tai laivai

Plaukiantys per ryto miglą,

per lūpų krantus, per monologą

apie pamirštą sapną, kurį dainuoja

tyliai viena sirena.

Kava išplaukia lėtai, garais žymėdama

kryptį, ir tu ant denio, o puodelio dugne

lieka užmirštos salos. Iš jų ir buriama.

Po paskutinio gurkšnio viskas nurimsta,

burtai ant stalo kaip burės paskleistos

lieka – vėjas atneš mano balsą tau.

Jei laivas negrįžta, puodelio krašte

susirangęs atodūsis tampa paskutiniuoju

atsisveikinimu su manimi. Vandenynas

nėra gailestingas.

Kavos aromatai skandina tylą

kaip laivus su lobiais. Jų ieško po to

narai, kuriuos ryja rykliai.

Tu geri negalvodamas, kad kažkur

keliauja žvejai į uostus, kurių nepasieksi,

į švyturį horizonte. Gal jie įkvepia ten

kvėpavimą savo.

Gal bangose po garų išsidraikiusiais

siūlais vienas gurkšnis kavos susikaupė.

Jis vertingas toksai, nes kavamedžio

negali užauginti, kaip ir aš – tabako.

draugams

prisiminsiu jus: šventuosius ir švenčiančiuosius

taurių auras nešiojančius, iki ryto su kliūtimis šokančius

vikrius senamiesčio lapiukus iš tarpuvarčių vagiančius

kiekvieną kalendoriuje sutiktą naktį

prisiminsiu jus, žiedžiančius meilę iš žemės sukimosi

ir čia pat daužančius ją į debesis, kalnus ir akmenis

ir blakstienom vėl sušluojančius viską į vieną akimirką

po šiltu nuotraukos kilimėliu

po sena antklode sodo namelyje

po sniegu ant užmigusios Laisvės alėjos

prisiminsiu jus, laiko kolonizuotus indėnus

dar laukinėse miesto prerijose

ir jūsų lūpose rūkstančius laužus

ir jūsų skrybėlių vigvamus

ir jus lyg pirmųjų bėgių mustangų

medžiojančius savo likimą

liežuvių strėlėm

rankų lankais

akmenim nuo širdies

pamauti ant priedainio seno vinies

žyla skalpai

nieko nėra

čia laiko nėra, yra tik giria

ir dienos – eigulių dukros

čia galo nėra – – jis už tvarto

ir saulės leidžias į kūdras

čia rūmų nėra, bet, klausyk, avily

dūzgia auksu varvančios menės

po žeme čia dainuoja ir lošia gyvi

mirusieji guli ant žemės

ir vanduo čia – brangus

kai geri, tai vagi

atspindžių žvaigždžių milijonus

nuo teismų amžinų bėga upė tamsi

vakaruosna po jūros sijonu

ir nėra ko bijot čia

nebent laumių laibų

juokias pelkėse tyliai kaip antys

gali vaiką pavogt

ir grąžinti stribu

fantas – kulkos, sagos ir dantys

žvaigždynai

XXI a.

jie prašaudė grįžulo tankus

iš dangaus kiauro laša šviesa

debesim tvarstyt jo nepakanka

rytą grįžta saulė basa

XIX a.

šienpjoviai jiems paskolino dalgius

ir šalta tiesa pagalando

kai vėl ruoši dvylika valgių

žvilgtelk – krenta žolės ant lango

visada:

užminuotas visatos kraštas

nieks nedrįsta ten žengti kojom

miestai, šokiai, kalbos ir raštas –

tik sprogimas, ne mes sugalvojom

●

mano širdis – raudona asla

užeikit ir plūkite ją

mano širdis – ką tik pagauta

pasūdykite, kad negestų, ją

mano širdis – kaimo arklys

arkite žemę ja

mano širdis – planeta

atraskite ją

mano širdis – senas akmuo

pažymėkite ribas ja

mano širdis – kamuolys

žaiskite ja

mano širdis – eketė

įšokite nuogi į ją

mano širdis – bausmė

plakite ją

mano širdis – apelsinas

nuneškite sergančiam ją

mano širdis – senutė parke

nekreipkit dėmesio į ją

sniego klausykla

esu baltas, esu baltas, esu labai baltas

brendu iki kelių

pusnies altoriumi

sukalbu dešimt aš tave myliu

aprengiu knygnešį

elementoriumi

esu baltas, esu baltas, esu labai baltas

klausaus skarotų davatkų ančių

griežiu dantim kaip

išderintas altas

barstau iš duonos

prūde rožančių

evoliucija

net nepastebėjai

kaip žuvys iš jūrų išlipo tiesiai į vyną

net nepastebėjai: turėjai išsirinkti beždžionę, o pamilai vyrą

net nepastebėjai

galėjai laukti ledynuos, aplink proksimas skrieti

o takse sėdi

net nepastebėjai

galėjai fosforu šviesti, čiulbėti

o kažką kliedi