Praėjusių metų pabaigoj mane pasveikino Kazimiera Šimkutė-Kruopienė, sulaukusi 91 metų ir gyvenanti Gruzdžiuose. Vaikystėje mes lankėme tą pačią Paukštakių mokyklą Plungės rajone. K. Šimkutės tėvai iš Drukčių kaimo 1949 m. su vaikais buvo ištremti į Sibirą. Vyriausioji Kazė tada jau mokėsi Telšiuose ir liko Lietuvoj.

Toliau štai kas apie Kazimierą rašoma jos jubiliejiniame leidinėlyje: „Kai Kaune susidegino Kalanta, išsigandusi sunaikinau pilną eilėraščių sąsiuvinį. [...] Nebuvau labai praktiška ir uoli namų šeimininkė. [...] Vaikai kartais vadindavo mane „motina Terese“… Noriu visų atsiprašyti, jei kas buvo ne taip, ir pasakyti, kad visus mylėjau ir myliu.“

Kazimiera didžiuojasi penkiais savo vaikais ir yra susilaukusi trylikos anūkų. Visi jie – Lietuvoj.

Skaitytojams siūlau porą šios gyvybingos žemaitės eilėraščių. Jie išspausdinti jubiliejiniame autorės leidinėlyje.

Kazys Saja

Kostui

Tu išėjai. Tavęs nėra.

Kartu mes buvom 50 metų

Ir dar galėjom būti…

Dabar ir mano kelias baigias.

Nemačiusi geros dienos,

Nejutusi tavo palaikančios rankos,

Buvau viena!

Ir nėr baisesnės vienumos

Už vienumą dviese.

Tu sau, aš sau. Verkiau, kaukiau,

Bet gyvenau svajodama,

Kad tu suprasi –

Giliai pajausi, pažvelgsi

Ir priglausi?!

Bet to nebuvo ir nebus…

Tik šaltas kapas, nebylus

Sulygins mus,

Suvienys mus.

2005

Klausimas vagiui

Kur dėsi tu pavogęs tuos paukščius? Tą mano ožką?

Gal valgysi? Parduosi?

Gal neturi tu duonos? Gal vaikai tavo badauja? Ateik ir paprašyk,

aš būčiau litą paskutinį tau atidavus, kas mėnesį sušelpus.

Kam paėmei vaikingą ožką! Už mėnesio jau būčiau turėjusi

mažų ožiukų! Aš ją pirkau, norėjau, daug mokėjau…

Kiek skausmo padarei man.

Tvarte buvo ir jaunas ožys, ko negriebei jo – skanesnis būtų

kąsnis. O tu didesnės užsimanei ir gavai seną mėsą.

Jei laikymui pasivogei, ožka tau duos daug pieno.

Maitinkis, vagie, į sveikatą!

Sena našlė tyliai sėdi ant lovos.
Per ilgas gyvenimas.

Du kapitonai

Plona linija

Pasileidę

Prie jūros atėjo nusiplauti gėlos.
Paliko rūbus smėlėtame krante.
Nuogi džiaugėsi kitame.

Jūreivis krante

Ne ir ne

Kelionė

Keliauju paupiu namo. Matau tekantį vandenį.
Ne priešas jis man.

Zylė

Žandai balti, snapelis žalias.
Cyp cyp – tai tiek trumpos giesmės.
Kiek reikia šiam paukšteliui valios
Likt optimistu iš esmės.

Neries antis

Padangę tu keitei į upę.
Nenori skrist šalia varnų.
Čia bangos, o ne vėjai supa –
Ramybė dvelkia nuo sparnų.

Žiemos diena

Eglės rymo. Krenta sniegas.
Lytys plaukia Neryje.
Apsiklojus žemė miega;
Jos sapnuose – žmonija.

Trys Karaliai

Prisimenu, kai tėvas rašė
„K M B“ raides ant durų,
Mamos žodžius: „Karaliai prašė –
Kristau, viską imk, ką turim.“

Namų lova

Ligos prispaustas tolimoj kelionėj,
Gyvybės ir mirties pajutęs kovą,
Įvertini kaip tikrąją svajonę,
Kai sugrįžti į savo namų lovą.

Mėnulis

Tamsioj mėlynėje dangaus
Mįslingai šypsosi mėnulis.
Jis, lemtį spėdamas žmogaus,
Ramybės linki – čiūčia liūlia…

Žirmūnų pieva vasarą

Žalia oazė prie Neries – pakrantėj.
Natūrali, beveik dar nenuminta,
Lauko gėlių spalvomis padabinta
Ir bičių lėtu dūzgesiu – andante.

Žmogus pabudo;
padėkojo už laimę
gyventi ir numirti
dėl Meilės.

Išėjo namo;
pakeliui pateko į rankas chuliganams…

Bažnyčia

Mintys

Potvarkis

Einu tolyn

Balandis tartum pasileidęs transvestitas
Žibuoklėmis apmautą koją kiša
Ir peniuarą pumpurų praskleidęs
Paimt ką nors iš užpakalio geidžia

O Estera, stambiakrūte deive!
Su tavim aš garbint Bakchą pasiryžęs!
Kol man užteks jėgų aš gersiu vyną
Kai jų neliks jau – Polihimniją myluosiu

Naktis jau baigės ir lietus nustojo lyti
Prasiskleidė žiedai pavasario vylingo

Virš kapinių pavasaris ateina
Gotai su buteliais alaus
Susirinko mirtį sveikint
Gyviau knibždėti ėmė vabalai ir kirmėlės visokios
Sukežėliai grabuos šypsotis ėmė

Pavasario gaivus zefyras bučiuoja nuogą kaklą
Ir glamonėja man akis vandens rami tėkmė
Kitapus kranto žalumos ažūrinis miražas regis
Ir tarsi griliažas skleidžias pumpurai

Iš praskiepo stipri čiurkšlė sužimba auksu
Ir žaižaruoja saulėje visom vaivorykštės spalvom
Prie seno žydo namo ryžas vaikas stovi
Iš pasalų vis taikosi įspirt į juodus benamio katino kiaušius

Otkutiūrinės importo šmutkės įvairių koliūrų
Su oranžerija parfumų apsivijo
Prospekto anturažo skeletus

Iš įdegio salonų sarkofagų nefertitės kyla
Ir visos kaip viena su plačiapečiais skarabėjais
Kriuksėti ima nuo stipriausiojo alaus

Ugniaplaukė Pjeretė
Burnoj cigaretė
Atkišusi koją
Nakty stoviniuoja

Po gatvės žibintu
Grakščiai pakabintu
Mašinos sustoja
Ir meilę klastoja
Derybos pavyksta
Į vidų įslysta
Neilgai teužtruko
Pjeretė vėl užsirūko

Jinai niekad nesirgo
Jai dantų neskaudėjo
Ir net galvos neniežėjo
O numirė, kūrva, nuo plaučių vėžio

Dėkingas –
Romas Demeniškis

Giedancis Marcynas

Kukuoja gegužės,
Lupuoja lupucynai,
Užgieda, beigos,
Ir žmogus,
Ba žino jis:
Cik tau,
Cik tau,
Cik tau, Marcynai,
Siera žamelė
Ir mėlynas dangus.

Poterėlis žamelai

Žamela žamynėla
po Viešpaco dangum,
už duonų dėkavoju
ir kad laikei žmogum.

Kad inkvėpei man dvasių
miškų ir ažarų
ir kad pamokei poterų
po vakaro žarų.

Kad jau mani vigadzinai
ciek metų ir dzienų, –
tai neatstumk, susmildama,
ir mano pelanų.

Katpeliukas

(Katino Mikio lopšinė)

Aukštoj pademenių pily
Gyveno vieniša pelė.

Graži ji buvo kaip princesė
Ar užburta princesės sesė.

O netoliese katinėlis Mikis
Dažnokai tykojo laimikio.

Kitaip nė būti negalėjo –
Sugavęs pelę pamylėjo.

Ir gimė jiedviem kūdikėlis.
Toksai dailus katpeliukėlis.

O buvo tai panuovaly, –
Aukštoj pademenio pily.

Nekaltybė

(Elegija)

Kokie laikai – tokie vaikai.
Auksiniai.
Sidabriniai.
Ar tu meni,
Ar tu dar pameni,
Kaip šieno kaugėj
Palei Demenį,
Dievuliui regint
Iš aukštybių,
Abu praradom
Nekaltybę?
Ogi dabar,
Senatvėje,
Ilgų dienų
Vienatvėje,
Kai mes netyčia
Susitinkame, –
Yra ką prisiminti…

Versta iš dzūkų kalbos

Babrų Agota

Kiba nigdi nebuvo ciek daug bagotų,
Kiba nigdi nebuvo ciek daug biednų.
Agota tu mūsų, Babrų Agota,
Nerodzyk niekam pūslėtų delnų.

Neragi niekas, kap lyja ar sninga
An tavo vargdzienės šventos galvos.
Atrodai smūtna, o tuoj pac ir laiminga,
Mieliausia iš moterų Lietuvos.

Kiek tu iškentus ir kiek tu pakėlus, –
Kiba niekas nežino ir nesužinos.
Žūrai in mus tu iš koplyčėlės,
Iš kryžakelės kožnos.

Demeniškių abscesas

Apėmė sodzų navatnas procesas:
Daiktus vadzina cikrais vardais.
Baras klebonas: iš kur tas abscesas,
Baikit blevyzgoc, kad jus šimtai!

Kiba kas klauso klebono pamokslų,
Kiba tas bara avis nerimtai.
Gal ir abscesas – blevyzga, cik moksliška,
O jeigu tu mokslų nekrimtai?

Klausos Antanas ir kasos pautus,
Cykiai išsibezda Jonas:
Kapgi vadzyc tuos visus turtus
Po jo Amelios sijonu?

Vasara

Jau prinoko draskės ir avietės,
Apsitraukė samanu lazdzynų riešutai.
Ko ciktai nėra an šito svieto,
Cik ne apė tai, širdzie, ne apė tai…

Šucina be proto, miškas sausas,
Iki kraujo kanda bimbalai.
Kiba per vėlai mes acibudom,
Per vėlai, širdzie, labai vėlai.

Kiek tavi visap nekrucinau,
Tu apsiverci an kito šono ir toliau miegi,
Tai rodos visai nebuvo, musinau,
Nu, paci žinai, o dartės va, ragi…

Puola musios ir varmai, visoki akliai,
Ar vaikau tų velniavų, ar nevaikau.
Tu grūvi, širdzie! Paci, norakiai?
Aik tu sau, širdzie, neišlaikau…

Išdurnėjimas

Aš nuog tavo meilės išdurnėjau –
Tavo dūsavimų beigi ilgesių.
Per toli, širdzie, abudu mes nuvėjom,
O toliau tai jau cikrai neisiu.

Pameni, kap mudu klausėm vyturo
Acigulį paravėn an nugaros.
O po to abiem palaido vidurus, –
Ar nuo gailių kvapo, ar giros.

Kap tį mes suvėjom ir susplentojom,
Man galva neišneša, širdzie…
Kiba išvažuoju Airijon ar Lenkijon.
Tai nelauk. Ir neieškok. Sudzie!

Samanė

An žolukės palei kelių
Guli paslikas dzūkelis.

Jei jau guli, tegu guli,
Tegu veizi in mėnulį.

Mėnuleli karalaici,
Pataisyk jam patalaicį.

Jis nekaltas, ba nemanė,
Kad tokia macni samanė.

Rūtos

(Acidusimas)

Sužiedėjo širdzis,
Apsitraukė pelėsiu rūra.
O ir meilės anos,
Prispažykim, kadu jau nėra.

Pamislinus ima strokas –
Kokia tu dartės rukna…
Tai ir nesciesia po andaroku
Drabanci mano ranka.

O kap žėlė, tep žalia
Rūtos po tavo langais;
Nugyvenom amžalį,
Ir ne tep jau blogai.

Ruduoj atajo

Išlėkė paukščiai, nuvyto kvietkai,
Žolės pražilo nuog šalnų.
Vėjas galanda kabancį dalgį,
Užgijo pūslės an delnų.

Saulukė šypsos tep sarmatlyviai,
Ruduoj atajo, ko ca gvieščis?
Bulbukės nukastos, podėlis pilnas,
Ciesa, kopūstai lauki ir griežčai.

Tai pasilsėkim ligi pavasaro
Ar ligi gyvenimo galo;
Tu acisėdai, acidusai
Ir padėjai rankas an stalo.

Aš nežinau, kas tai yra tėvynė,
Aš nežinau, ką dovanoti tau –
Ar saulę kruvinai auksinę,
O gal mėnulio durklą sidabrinį,
Kai katės teroristės šaukia „miau“?!

Bet gal geriau padovanosiu
Grandinę tau, undinei uosto!
Kad būtum mano vergė paskutinė
Kaip jūroj, taip ir dykumoj!

O štai tada mes nusipirksim vyno
Ir grįšime į prarastą tėvynę
Iš kelio tolimo – namo…

Daina apie keleivį

Kartą eidamas keliu
Sutikau kažkokį Krišną.
Aš paklausiau: kas gi tu?
Jis atsakė, kad sugrįžta!

Harė Krišna, Harė Krišna,
Krišna Krišna, Harė Harė!
Kas padarė, kad sugrįžtum?
Vienas Dievas tai padarė!

Kartą eidamas keliu
Sutikau kažkokį Jėzų.
Aš paklausiau: kas gi tu?
Jis atsakė: prisikėliau!

Jėzau Kristau, aleliuja!
Tavo veidas kaip lelijos!
Vienas skrenda, kitas guli,
O žvaigždėm ant žemės lyja…

Kartą eidamas keliu
Sutikau kažkokį Budą.
Aš paklausiau: kas gi tu?
Jis atsakė, kad pabudo!

Buda, kam tu pabudai?
Kas padarė visa tai,
Kad visur yra dievai –
Vieno Viešpaties vaikai?

Purslai

Sėdėdamas prie upės
Ant nuvirtusio medžio
Pasitinku tekančią saulę
Su eilėraščiu delne!

Bedieviškai graži žuvis
Iššokusi virš vandens
Aptaškė mane
Perlų purslais…

Man draugai – tai traukiniai,
Kurie niekada nesugrįžta į stotį
Negyvenamoj saloj…
Bet argi yra dykumos laivai?!

Railway station

Moters kojos – tai bėgiai,
Vedantys į tą stotį,
Iš kurios kadaise išvažiavai,
Bet vis svajoji sugrįžti.
Vis ir vis ir vis!
O garvežio švilpesys –
Tik viltis,
viltis,
viltis…

Kita erdvė

Man norisi gyventi jau ne žodžiais,
Bet spalvomis arba garsais,
Paišyti anglimi ir suodžiais,
Rašyti deimanto peiliu –
Bet taip daryti negaliu,
Nes mano kraują jau užuodė
Gal juodas uodas, o gal uodė,
Kurių nei mýliu, nei myliù.

Vis tiek – ar uodė, ar undinė –
Ta zvimbia, o ana – dainuos
Kaip sirena Ramiajam vandenyne!
Undinė, bet be uodegos.
Bet visa tai juk nesvarbu,
Nes tau vienintelei kalbu,
Kad negaliu rašyt peiliu,
Nes noriu gyvas grįžt namo…

Aš nežinau, kas tai yra tėvynė.
Aš nežinau, ar myli tu mane.
Gal būna meilė paskutinė,
Jei pirmutinę – jau pamynė?
O kraują išlakė kaip vyną –
Jau ne uodai ir ne undinės,
Bet amazonės ir vampyrai…
Tačiau aš gyvas tavo sapnuose!

Plaukiantis skausmas

Kai žaizdos sugyja, vis tiek lieka randai…
Jie skauda, kai pradeda lyti lietus.
Ir upė patvinsta, mes stovim ant kranto
Ir žiūrim, kaip skausmas praplaukia pro mus…

Iriasi varnos prieš vėją viršum
plevėsuojančios upės – užuolaidos,
už kurios mes slepiamės –
gražūs, tarytum fotografuojami.

O gražiausi tada, kai kažkas atpažįsta
mus, jau seniai nebegyvus,
nupūtęs dulkes nuo fotoalbumo.

Šitą vakarą tiktų įrėmint, kame
lubinai pražysta mėlynai mirtinai
ir dangus atrajoja debesis tarsi
Ksanto vandenys Trojos herojus.

Šitą vakarą tiktų įrėmint. Smėlio
krantą kramto seilėta banga, primindama
apie tai, kaip mus alkis skandina ir kaip
kitam krante, kurio nematyti, gražu,
rūksta pirtys, Sibelijus skamba.

Mūsų vakaro skliautas aptemsta ir lyg
smokingas juodas ant mėnulio kabliuko
pakimba. Ir jei visata, kaip mums bando
įrodyti, iš tiesų tėra ankšta ir
dulkėta drabužių spinta, nepamiršk
sulaikyti kvėpavimo išvydęs
angelo veidą pro durų plyšį.

Vėsta vakaras tarsi mirusio kūnas,
kažką kalbi balsu savo, bet ne savo maniera,
sminga snaigės į kalvą lyg adatos į pagalvėlę,
minga daiktai, mes juos liečiam kaip pirmąjį kartą.
Užrakinam duris, murma žvakė ant stalo žodžiais,
kurių neištartum. Uždarai langines ir naktis nustoja mirties,
ir naktis nustoja mirties ir gyvybės.

Apie santykius

Štai sutinkate žmogų
ir nežinote, ką jam sakyti.
Ne iš drovumo ar sumišimo, –
paprasčiausiai nieko nesugalvojate,
o naudoti klišes – nesinori.

Visai kitaip sutikus, pavyzdžiui, medį
ar akmenį šalikelėj.
Jiems galite netarti nė žodžio, nejausdami
jokio mizantropinio nesmagumo, ir ši tyla
jau reikš flirtą, diskusiją
apie orą, madas ir valdžią ar net
taikų dialektinį disputą.
Arba – jiems galite deklamuoti eiles,
be jokių pristatymų,
nuo vidurio ar tiktai nuotrupas.

Jūsų sutiktasis, taip sakant, žmogus tokį elgesį
tikriausiai suprastų kaip įžeidimą, gal net
palaikytų jus pamišėliu.
Tuo tarpu, pavyzdžiui, medis ar
akmuo šalikelėj niekada
neįsižeistų ir neišvadintų bepročiu.
Jų požiūris į pasaulį, taipgi į jus – beribis.
Jų požiūris beribis vien jau todėl, kad jie laisvi
nuo bet kokios žiūros apskritai.

Kaip gražu būtų, jei pasilikę vieni su mylimu žmogumi
elgtumėmės taip, lyg būtumėm, pavyzdžiui,
medis ar akmuo šalikelėj.