Balose po karklais žydi geltoni vilkdalgiai, ir pro retučius krūmus šmėžuoja baltos stirnų uodegos. Ganosi bandomis arba po dvi, iš tolo matyti, kaip skuodžia per lauką.

Keliavau rudeniop giliomis, upelių išgraužtomis rėvomis, kupinai prižėlusiomis augalijos, neįžengiamomis tankmėmis. Raudonavo vynvyčiai, apsiviję  pušis. „Atrodai pavargusi“, – man sakė; sustojau kelio pakraštyje prie nuodingo krūmo.

Netoliese turėtų būti vyskupo dvaras, apsuptas tvenkinių su paukščiais. Parke stovi keistos akmens skulptūros, matyt, vaizduojančios istorijas iš Biblijos: žmonės susipynę kaip gyvačių kamuolys, rankos, kojos, žuvies uodega ir arklio kanopa. Akmens obeliskas stūkso ant kalvos. Kvepia vandens žolėmis, pūvančiu medžiu. Saulėkaitoje džiūsta skalbiniai, juntu žmonių buvimą.

Vyskupas sėdi pavėnėje susimąstęs, greta jo aušta grietinėle užbalintas kavos puodukas. Vejoje dūksta voverės, kurmiai tykiai purena molžemį, muselės tupia ant sutežusių vėlyvųjų kriaušių. Palėpės lange regiu medinį angelą melsvu rūbu, pučiantį trimitą. Vyskupas turi iš medžio išskaptuotą veidą, nejudrų, skruzdėlės ropoja sakingu eglės kamienu.

Iš pastato išbėga vaikų būrys, jie visi geltonplaukiai ir strazdanoti, akys blukios, nešasi sviedinį. Pro langą garsiai ūžia televizorius ir barkši lėkštės. Pažįstu angelą nišoje, tai stirnų globėjas, ilgų šiltų popiečių ir smilgynų patronas. Medis sueižėjęs, vietom nusitrynę dažai, lyg smalsių pirštų nučiupinėti. Balti jo plaukai, niekas nežino melodijos, kurią jis groja.

Virtuvėje kliuksi ir pukši tešla dubeny – pagal seną receptą; pipirų malūnėlis dūzgia. Žmonės slankioja kaip šešėliai, nepažįstami, gal susapnuoti. Yra vietų, kuriose nieko svarbaus nevyksta. Dera uogos, kepa pyragus, kala akmenį. Tvyro slogus, suodinas rūkas.

Nuklysti į tokius namus nejauku, tarsi žiūrėti senas nežinomų žmonių nuotraukas, matuotis kitų išaugtas sukneles, uosti svetimų indaujų kvapus.

Kiekvieną rudenį esu čia vaišinama šalnotais vaisiais ir pamirštu negrįžti.

Kasmet pavasarį čia, miške, sutinki ją: tamsaus išlakaus pavidalo, tokias pirmykštės tautos lipdydavo savo veneras – apvalainais pilvais, lyg sūrmaišiai nukabusiom mėsingom krūtim. Atplaukia valtim iš kito kranto, vaikšto miško takais nuleidusi akis, apsimesdama, kad renka mažas kaip antpirščiai voveraites, prasilenkdama staiga dėbteli iš padilbų: dvelkteli svilinta mėsa, daug kartų išgrandytų įsčių slogesiu, ežero dumblo gleivėmis. Kitą dieną randi jos ženklų – saldainių popierėlių, mėlynojuose nudriektą purviną liemenėlę, pigiausios degtinės butelį. Tamsus jos įsčių vanduo kviečia vyrus, atplaukia dėl jų, mylisi čia pat, miške, šernų išgulėtose samanose, purvinais nagais įsikirtusi į šeriuotas nugaras, po to iriasi atgalios sena, apsilaupiusia, samanų žalumo valtimi.

Eik tais pačiais miško takais, nudelbusi akis kaip ji, – iš saldainių popierėliais nužymėto pėdsako suprasi, kad tamsioji ežero jaunamartė jau išėjo laukti ir kviesti; pragaro tvaikas – pigiausio tabako suktinių suodžių, nusėdusių iškorėjusiuose plaučiuose, it drėktelėjusių pelenų senoje skardinėje nuo žirnelių, – pasieks tavo šnerves pirmiau, nei pamatysi jį: pajuodęs, kažkada gražus buvęs veidas, barkšančiose akiduobėse – beveik šviečiančios akys lyg žaltvykslės, plykčiojančios kapinėse; šiepsis bedante šypsena, lenksis tau iki žemės, pravėręs burną girgžtelės pasveikinimą it seni metaliniai varteliai – manieringą, senamadišką. Prasilenkusi persižegnosi, o atsisukusi pamatysi tik nugarą – juodi šerių kuokštai juokingai stirksos pro daug dienų neskalbtą rūbą.

Priešaky staiga išbėgs didelis, lekuojantis šuo – juoda vilkšunė, žinai, kad už jos tuoj pat pasirodys moteris bėgikė iš naujos sodybos pamiškėje – prakaito karoliukais nusėtas nuogo pilvo ruožas, brangi sportinė apranga, ant rankos – įveržtas pulso matavimo tvarstis. Keliom sekundėm išsitrauks iš ausies ausinių laidą, tu savąjį – pasisveikinsite, ji uždususi pasakys, kad šuo geras ir nekąs, tu nuleisi akis. Visai šalia, mėlynojuose, šernų ir jaunamartės išgulėtuose, jau žydės gailiai, suprasi tai iš kvapo – gaivaus, kažkuo panašaus į jos pažastų, pulso aparatas fiksuos trikdžius, – bėgikams negalima sustoti staigiai, sutrinka kvėpavimas, tai kenkia širdžiai. Žydinčiame ežero dumble sujudės gyvis, panašus į aštuonkojį iš senų japoniškų graviūrų – jautriais čiuptuvais apsivijusį moters kūną, goslia burna liežiantį jos lytį. Kai pakelsi akis, juodos vilkšunės jau nebebus, tik pavymui skleisis paparčiai – iš po žemių lįs naujagimių švelnumo daigai, akyse atsigniauš it maži kumšteliai, keros, kol aklinai užgoš taką.

Mėlynojai žydės mažais rausvais žiedais – plėši juos atžaria ranka, eidama siauru taku tarp pelkių, jausi, kaip žemė liula tau po kojomis – živaja zemlia, sakoma, virš galvos gargtelės juodvarnis, kažkur skaitei, kad moka pamėgdžiot net žmonių kalbą. Pamiškėj, ant akmeninės grotos, padėsi besiskleidžiantį šermukšnio žiedą – joje, kruopščiai sudėliotoje iš apvalainų riedulių, stovės Mergelės statula: žydros ir baltos spalvų rūbu, kažkieno naiviai papuošta plastmasine karūna su pigiais spalvotais stikliukais – tokias pardavinėja mažoms mergaitėms, norinčioms tapti fėjomis, kartu su įmantriai raitytomis stebuklų lazdelėmis – tikėjimo substitutu.

Ežeras šioje vietoje jungiasi su kitu, daug didesniu, kažkodėl ežerų žuvis visada turi kraujo skonį, niekuo nepanaikinamą. Pjaunant galvą, kurį laiką pati juo springdama žiopčioja, – kaip kaimynų pusbernis, užsikirsdamas kankinančiose mikčiojimo sinkopėse, – tose sekundžių šimtosiose juk slypi mirtis, iš kurios, staigiai kvėptelėjęs, išplaukia gyventi – lipnus kraujo spalvos raudonis plyksteli jo kaklu, užliedamas naivų Dievo pažymėtojo veidą, – negudrus, sako apie tokius žmonės, regis, smarkiai nusigando vaikystėje šuns.

●

Mažas dukros kūnelis nyra į gelmę, ežeras ištrykšta plieno spalvos purslais, po kelių sekundžių paviršiuje pasirodo dvi didžiulės akys, du begalybės ežerai – mėlyni, juose dangaus vaiska, plėšytos debesų plunksnos, putų kamuoliai – tokie panašūs į žmogaus veidą, tik spėk žiūrėti, kaip keičiasi.

Burnelė plačiai prasižioja, įtraukdama oro gurkšnį.

Tamsus vanduo trumpam pasitraukia.

Sėdime su tėvu ligoninės laukiamajame su dar keliomis moteriškėmis ir lietuviškai kalbančiu turku.

– Papasakokite, kaip jūs išmokote lietuviškai, – aiškiai artikuliuodama žodžius klausia viena jų juodbruvo vaikino.

Nebesiklausau, ką šis atsako švelniai iškraipyta lietuviška šnekta, į žodžius įterpdamas minkštus, tarsi nučiulptus priebalsius.

Žiūriu į išduobtus fotelius, aptrauktus rūdžių spalvos dermatinu, – jie čia stovi nuo tų laikų, kai mane, dar vaiką, tėvas atvežė pas pažįstamą chirurgą apžiūrėti sužeistos rankos – žaisdama įsidūriau riešą aštriu strypu, ranką ilgai skaudėjo, poliklinikoje norėjo pjauti, beliko protekcijos, kaip tuose rumunų filmuose, kuriuos šiemet rodė „Kino pavasaris“. Prisimenu, kaip ėjom ilgais klaidžiais raudonos spec. ligoninės koridoriais ir šiltas chirurgo rankas – vieno jo piršto nagas buvo nuslinkęs. Riešą jis gausiai ištepė dvokiančiu tepalu ir tiek privyniojo binto, kad atrodė it boksininko pirštinė, – po paros skausmas atlėgo, o aš buvau tikra, kad visa tai tik dėl tų švelnių ir šildančių baltų vijų.

Šiandien vedu tėvą tais pačiais painiais koridoriais, lėtai, prilaikydama už parankės, mus lenkia apkūnios sanitarės, vežančios vežimėliuose mažas kaip vaikai bobulytes prakauliais paukštiškais veidais po skrupulingai užrištom skepetom, palinkusias sopulingomis smūtkelių pozomis. Leidžiamės į rūsį senu liftu, – kaip į kapą, sakau tėvui ir juokiamės, po to einame ilgiausiais apleistais labirintais, – jaučiu, kaip silpsta, kaip žingsnis lėtėja. Sekame ryškiai geltonos rodyklės nuorodomis, „Praėjimo nėra“, – skelbia raudoni užrašai virš žiojinčių tamsių ertmių, „Išėjimas“, – atgalinėm kryptim bado žali optimistiniai lipdukai, moderniu šriftu, kaip pažadas, kaip nuoroda; gal į vis neprasidedančio pavasario žvarbą – ak, išeiti pagaliau iš čia ir įkvėpti vėsa plikinančio oro. Pro langus matyti vidinis kiemas, seniai nevaikščiojamais maršais barkšo seni laiptai, kiaurai peraugę baltai žydinčiom piktžolėm, neregimai jau seniai apkerojusiom visą ligoninę, jos pacientus, rūdžių spalvos dermatino fotelius, invalidų vežimėliais vežamas bobulytes, didžiakrūtes sanitares, mane ir mano tėvą, klaidžiojančius geltonų ir žalių rodyklių labirinte. Kodėl ligoninių aplinka visada sukelia patetiką ir ilgesį, net tada, kai pro moderniai blizgaus odontologo kabineto, kur sūnui taiso dantis, langą rūsčiai žvelgia bronzinė Žemaitė, o iš šalia nupurkšto ryškiaspalvio grafičio – pati Frida Kahlo, šimtus kartų per dieną klausančios magiškos „pirmas nuolatinis, antras neišdygęs, trečias pieninis, ketvirtas silantas, penktas kariesas, šeštas…“ skaičiuotės variacijų.

Žiū, juk jau žydi slyvos ir vyšnios, vėjo gūsis žirsteli žied-lapius į langą – Die, kokia banalybė, bet ne, sninga iš tikrųjų, tikru sniegu gegužės mėnesį.

Seselė liepia gerti tėvui specialų skystį, kuris, apšviestas tomografo spindulių, ekrane rodys jo vėžio pakirstus organus – išgraužtas kepenis, žarnose glūdintį auglį, – viskas bus išmatuota, įvertinta procentais, išėjimo tikimybė – taip pat. Padedu jam nusirengti – išdžiūvęs, beaistris kūnas kvepia medžių kerpėmis ir sausa pernykšte žole, nežinau, kada atleidžiame savo tėvams, gal kai juos pradedame liesti kaip vaikus – pakelk rankas, ne, kelnės paskui, duok aš atsegsiu, tik pats nesilenk, tuoj nuausiu, prašau, tik pats nesirenk, aš būsiu šalia, kai viskas pasibaigs.

– Įkvėpkite ir nekvėpuokite, – išgirstu išėjusi už kabineto durų.

Namie pili sklidiną vonią vandens, paleidi joje žuvį, – dėl dar neprarastos „čia ir dabar“ magijos tiki, kad išgelbėjai jai gyvybę, ir dabar taip ir bus – namų vonioje amžinai gyvens tavo žuvis iš panašios į kosminę stotį parduotuvės. Ryte randi karpį ant vonios plytelių – jos sukrešėjusio kraujo spalvos, tokių net nereikia daug šiūruoti plaunant – nešvarumai jose pradingsta, įsigeria, kas kita nei tualeto grindų – jose skrupulingu akmenuoto marmuro piešiniu išrašytos visos tavo vaikystės pasakos, – valydama dar kartą jas perskaitai: žmogelis su kepurėle, giljotina, mažų išsigimėlių šeima, ant durų nelygiai išdžiūvus dažams – moirų veidai.

Baltame keraminiame paviršiuje – ryškus, pilkas gleivių šuoras, – simbolinė mirties vaterlinija, lieti ją pirštais, iš apvalainos dėželės pakabinus saują gaiviai kvepiančios „Jūros“ – valymo pastos, tapybiškais potėpiais glostai delnu tol, kol karpio agonijos žymių nebelieka, tik paveikslas tavo mirusiai žuviai, kurį kaip mandalą tuojau pat nuplauni vandens srove. Vonia blizga tarsi jūrų geldelių perlamutras, ji į bambą panašia gurgiančia ertme sujungta su slaptingu vamzdžių arterijų pasauliu, kuris savo ruožtu jungiasi su ne mažiau slaptinga seno miesto pasąmone – šaltiniais ir požemių ežerais.

Šiandien – Velykos, karpis guli ant didelės medinės lentos, pritykinusi stebeiliji į jo akį, joje – dar viena gelmė, bepradedanti trauktis matiniu giedravalkiu, girdėjai sakant, kad žmogaus akis – vienas iš Dievo įrodymų, kažin ar įrodymu galėtų būti mirštančio karpio akis – jis šokteli, pliaukšteli uodega: gyvas. Mama vynioja jį į baltą drobę ir pasiima padargą mėsai mušti – garsas dukslus, be aido – tarsi kuktelėjimas, panašų išgirsi šią vasarą iš nuskendusio nebylio berniuko mamos burnos, kai bėgs pas savo sūnų, plūduriuojantį viename iš mažų drumzlinų ežerų, – tyvuliavusių ten, kur dabar barkšo didžiulis prekybos centras, vakare spingsantis ilga vingiuota kraujo spalvos linija, kaip arterija, – kai jo bežadė burnelė jau bus pilna dumblo ir besivejančių lyg gyvatės vandenžolių.

Iki tol mirtis tau neatrodys niekuo grėsminga, veikiau – nepažinta ir tuo nekalta, įsikūnijusi į gyvūnus, dažniausiai kates, kurias vaikai apstodavot partrenktas ant asfalto, su pagarbia rimtimi stebėdami tirštėjantį žemuogių raudonumo kraują.

Tylai iš dausų laiminant atpirkimą, dabinsi įsivaizduojamą berniuko kapą saldainių popierėliais – sidabro ir aukso inkrustacijomis, dengtomis tamsžalio butelio duženom, aitriai kvepiančiomis lauko ramunėmis – mažų mergaičių lyties kvapu; nekaltybe, paslėgta po stiklu.

●

Ko nieko nerenki, – jau po daug metų klaus tavęs nepažįstamoji, sutikta miško proskynoje, jos sudiržusiose, gyslų lyg gyvačių išvagotose rankose – pilni kibirai barokinio spanguolių raudonio. Šypsosies jai – juk viską, ką randi, iš karto dedi į burną, nebeveri uogų ant smilgų, neberašai laiškų samanoms, o šalia plytintis užpelkėjęs ežeras, visas tarsi purpuriniais mezginiais apnertas uogienojų, tau primena nebylį berniuką, bežadį plūduriuojantį dugne, tykiems vėjo vargonams ošiant rekviem.

Visad smarkiai vėluoji su kultūrinės spaudos skaitymu – neskaityta šūsnis kaupiasi ant virtuvės stalo, būna, pamiršti nusipirkti: „jau pridavėm“, – gūžteli pečiais kioskininkė. Stotelėj prie Čiurlionkės juos greičiausiai išperka: jau patyrei. Suprask: kontingentas kultūringesnis, dar ir Dvarionkė šalia, o ir pati nusipirktus skaitinius visad nešies tiesiai ten – laukdama vaikų, koridorių labirintuose, ant juodų apsilaupiusių betoninių palangių, primenančių tavo pačios vaikystę ir sapnų košmarus, nekantriai sklaidai, gaudžiant įvairaus amžiaus mokytinių įvairiainstrumentei kakofonijai, kartais sinchronu atsikartojančiai tuose pat šviežia spaustuve kvepiančiuose spaudos lankuose.

Stebeiliji į tą dėmę, prisimeni, kai dar ne interneto laikais dirbai tada vieninteliame TV leidiny ir netyčia neteisingai užrašei vieno politikos apžvalgininko pavardę – tau buvo saldūs devyniolika, ir jis nesupyko: juk visada girdavo tavo kojas. Per pietų pertrauką globėjiškai už parankės paėmusi motinos amžiaus didžiakrūtė vyr. mašininkė, kokteilį su degtine šiaudeliu dar nuo ryto siurbusi iš stalčiuje paslėpto butelio, vesdavosi bufetan – pietauti ir gerti tų pačių atsuktuvų; po pietų pogirčiai būdavo jau visi, net ir tu, grįžtanti su vyr. mašininkės krūtimis liftu į devintą aukštą toliau spausdint politinių apžvalgų. „Ištekėjau susilažinusi iš dėžės šampano, – matydavai tik iškeltą jos smilių anapus stalo. – O dabar štai dvi dukros“, – trumpam iš už kompiuterio pasirodydavo ir nepaprasto grožio tamsios akys. „Ir ką, dabar tu laiminga?“ – trumpam liaudavaisi spausdint apie kažkokį tarptautinį konfliktą. „Durne tu, jauna dar“, – ir išgirsdavai pratisą per šiaudelį siurbiamo skysčio garsą.

Ruda dėmė puslapyje bado akis, bet juk anksčiau ar vėliau išmesi ar sugrūsi į vaikų žieminius batus: gerai sugers drėgmę. Absoliučiai viskas sukabinta internetuose, tarsi pedantiškose maniako spintose: prireiks, rasi kada nori. O jei kokią dieną velniop viskas dingtų, kad ir praskridus kokiam užsilikusiam asteroidui, kuris čia visai neseniai nešėsi šalia Žemės: „tiek ir tiek km nutolęs nuo paviršiaus“, – informavo kažkuris draugų savo sienoj. Štai imtų ir neliktų visos virtualybės: portalų, soc. tinklų, tinklaraščių ir internetinių knygų – viena poetė neseniai išleido tokią ir komentaruose iškart pradėjo zaunyt senamadžiai technologijų analfabetai ir tu tarp jų: duokit popierių, materiją, kvapą, intymumą, kurį galėtumėm liesti, vartyti, braukyti pieštukais, markeriais ir auksaplunksniais parkeriais, palikti vyno, šokolado žymes, taip panašias į kraujo ir fekalijų, – ir tai bus gyva, o ne kažkur neapibrėžta ore, o ir nepavaldu praskrendantiems asteroidams ir visokiems virtualybių krachams. Saviapgaulė.

Pameni, kaip piktybiškai nesegei senų numerių jau vėlesniam darbe, kuriam redaktorė leido tau kažkiek rašyti, kaip neseniai išmokusiam vaikščioti vaikui, už tai turėjai virt jai kavą ir tvarkyt archyvą – nuo spaustuvės dažais besisuodinančių spaudinių tapdavo juodi tavo delnai, regėjos, tie suodžiai gerdavosi į plaučius, nusėsdavo pilkšva nuosėda ant baltų marškinių. Leidiniai kaupėsi spintoje nevaldoma keverziška stirta, kol pradėjo virsti laukan pro neužsidarančias dureles. Negalėjai sau nieko padaryti – intymumo buvo tiesiog per daug – su tūkstančiais parašytų žodžių, kruopščiai stilisčių ir korektorių ištaisytų sakinių: sėdėdavo kabinete dviese, kaip mantras kasdien kartodamos žodžių litanijas, vienos antakiai buvo ploni, nupiešti tamsžaliu cheminiu pieštuku; prajukdavo staiga, lyg iš nieko ir kvatodavosi skambiu kurtizanės juoku, užvertusi galvą.

Nežinai, kur jie dabar – kruopščiai segtų numerių begalybė pageltusiame spaustuvės dažais tebeatsiduodančiame popieriuje.

Lėktuvas kyla, skrodžia pilką debesį – viršuje saulė, o dukra klausia, ar debesys tiek tvirti, kad ant jų galėtų sėdėti Dievas, ir rodo baltus putėsius meškiui: skrenda pirmą kartą gyvenime. Kai leidžiamės, kartu leidžiasi ir sutemos, pilnatis tapybiškai plėšia iš tamsos Alpes, gerai, serpantinuose sustoti per daug pavojinga – o taip norėtum pasiglemžtą vaizdą paversti į išmaniojo paveikslėlį (žuvo turistė, fotografuodama pilnatį, – ko ne epitafija kvailybei).

Slidinėjimo kaimelis panašus į kitus slidinėjimo kaimelius, bet čia pirmiausia pamatai ją – lapę – tos pačios pilnaties užlietoje, dar sniegu padengtoje pievoje. Kvieti taip, kaip esi pripratus kalbinti kates – švelniai caksėdama liežuviu: stabteli, kelias sekundes žiūri ir nubidzena savo reikalais. Panašiai prieš keletą metų matei baltą triušį: straksėjo sau mažo žiemos kurortėlio gatvėmis, laviruodamas tarp pedantiškų austrų tvartų su mūkiančiomis karvėmis.

Ryte rengiesi kaip į karą: spraudi kūną į elastinius termoapvalkus, segiesi šalmą, kojas kaustai į ateivių panašiais batais – su jais visi žirglioja, lyg būtų mėnulyje, nerangūs, bejėgiai, keldami didžiausią triukšmą, nešdami rankose slidžių ietis – apranga ryški, dabinta karo spalvom, veidai dengti poliarizuoto stiklo kaukėm. Visa ši kariauna grūdasi į autobusą, senas vairuotojas italas šypsosi – jo gyvenime niekas nesikeičia metų metais, tik rotuojasi kariaunos kadetai, pasirengę kalnų šturmui. Į autobusą lipa vietinės saulės nugairintais tamsiais veidais, žymėtais įžambiom burnos raukšlėm: paplepėti, pasidalinti naujienomis ir energinga kapota šnekta praskiesti įvairiakalbį klegesį.

Ant kalno vokiečiai reicho intonacijom drausmina vaikus, instruktoriai dainuoja sole mio, mirksi merginoms ir, žvitriai čiupdami glėbin, linksmina savo žliumbiančius mokytinius, o atvykstantys autobusai ir mašinos išspjauna vis naują kariauną, kuri atkakliai kyla į baltą, akinantį aukštį: ropščiasi į kosminius keltuvų burbulus, skrieja dangaus krėsluose, šturmuoja apžergę metalinius strypus.

Kalnai abejingai tai stebi, atlaidžiai spingso saulėje, tarsi ta absoliučiai žmogiška ir paika nirtis jiems būtų nė motais. O kartais užleidžia netikėtas pūgas, apsiskleidžia lipniais rūkais, kai per rankos atstumą nieko nebematai, ar klastingai padengia sniegą ledu – ir kariauna virsta skaudžiai pralaimėdama. Nuilsę, be jėgų, pakalnių smuklėse kerta riebius mėsgalius, ryja troškinius, geria alų, romą, arbatą, pastarąją irgi su alkoholiu, čia pat pragaro ritmais plyšauja didžėjai, ritmingais klubų judesiais kviečiantys švęsti gyvenimą.

●

Tėvas kantriai drąsina verkiančią dukrą – kol trapus siluetas patikliai nuseka aukštą ir tvirtą, o tavo pačios kartotė – sūnus, jauti, čiuožia įkandin – kalnas toks status, net pykina, o reikia leistis siauru, apledijusiu koridorium.

Stabteli, nesi tikra, ar jis sugebės. „Čiuožiam, mama“, – sako.

Ir tave aplenkia.

Sekmadienio fragmentas

Įėjusi pro Aštriuosius vartus, atgalia ranka numestų išmaldos valkatai be rankų, atsisuktų persižegnoti, besigaubdama skara, įeitų į Šventosios Dvasios vienuolyną, prie cerkvės durų žegnotųsi tris kartus, kaskart nusilenkdama, dar tiek pat – įėjusi, pirktų dvi plonas vaško žvakes po dvidešimt centų, vieną uždegtų ant panichidos stalo, kitą – šalia kankinių sarkofago, juos kažkas vis perrengia, pagal kanoną parinkdamas samanų, juodą, tamsių lelijų ar purpurinį rūbą, tik kurpaitės vis tos pačios – juodo aksomo, apkraštuotos baltais nėriniais, persiūtos sidabriniu siūlu, per stiklą sopulingai bučiuojamos, – po bučinį į kiekvieną, užbaigiant paskutine, keistai išsukta, ant stiklo liekant blausioms žymėms – riebalų, seilių, ašarų.

Sodų gatvėje, aplenkusi cigarečių dūmuose skendintį hipsterių barą, smuktų kieman, praeitų pro apleistos sinagogos apsidę, išnirtų Gėlių gatvėje, kurioje niekada nebuvo gėlių, kiek paėjėjusi sutiktų darbo plaštakę – išsigašinusią, baltų plaukų peruku, einančią lėtu, kiek siūbuojančiu žingsniu, rodos, vien tam, kad išverstos kaip du nuogi kūdikiai viena į kitą švelniai pliumpsėtų dvi baltos krūtys, į kurias žiūrėtų, kol ji praplauktų didinga kaip milžiniškas laivas, apdovanodama paniekos kupinu žvilgsniu, tada – dar tolyn gatve, kol prie pat autobusų stoties slidžiu, apledijusiu taku pasiektų laukymę, kurios pačiame vidury barkšotų apleisti griuvėsiai, priteršti čia dozės susileisti ateinančių narkomanų, apipaišyti makabriškais grafičiais ir apaugę krūmais ir iš kažkur pasisėjusiais žagreniais, vasarą išstypinančiais savo ilgus raudonus žiedus.

Laukymės centre balandžius lesintų senė, sugrubusiais, artrito išsukiotais pirštais žertų kruopas tiesiog į jų būrį, atgalia ranka vis pasitaisydama smunkančią ant akių skarą, sukryžiuotais galais surištą ant kumpos nugaros, ji neišsitiestų, nepakeltų į ją akių, tik žertų, ir pabaidytas pulkas staiga pakiltų virš galvų, uždengdamas saulę, – tai truktų tik keletą sekundžių, po to dangus vėl prašviesėtų, pilkas debesis nusileistų už kelių žingsnių, ir nueidama nematytų, kaip senė, kažką murmėdama, vėl užsimoja pilna grūdų sauja.

– Ko čia kostit? Marš gydytis namo. Išeikit, sakau!!

– O ką, negalima?? – atliepia vaikinas.

Vienas garbuolių atveria kavinės langą, ranka mėgindamas išvaikyti bakterijas.

– Tau dar, berniuk, neaišku, kad negalima? Esi viešoj vietoj ir bakterijom čia dalinies! Gydytis prašom, greitai į lovą!

– Ponai, aš žinau, kuo sergu. Pusė mano šeimos – medikai.

– Nieko tu nežinai! Bakterijas čia meti. Koją ant kojos užsikėlęs, mandras atseit, aaa?

– Tik nereikia… Jei ir turėtų kas nors iš čia išeiti, ponai, manau, jūs.

– Nu ir šmikis. Viskas, kolega, kviečiam policiją? – atsisuka į greta sėdintį bičiulį.

Vaikinas šypsosi, aš irgi šypsaus, nebegaliu toliau skaityti, klausausi.

– Alio, policija? Aha, čia mes skambinam iš kavinės Gedimino prospekte, šalia Nacionalinio. Nu, žinot, nestandartinis atvejis – jaunuolis kosti sau ir neklauso prašomas išeiti. Taip, kosti, bakterijas čia mums meta! Alio, aliooo? Hm… Matyt, ryšys nutrūko… Bandau dar.

Laba diena, čia vėl aš, ką tik kalbėjom, čia iš kavinės. Skambinam dėl nepadoraus jaunuolio elgesio. Kosti labai, serga, gripo epidemiją neša. Iš kur skambinam? Iš „Kaif kofė“. Kartoju: „Kaif kofė“. Nuo žodžio „kaifas“! Atvažiuosit? Aha, gerai, laukiam.

Vaikinas nesutrinka, šypsosi, tačiau garbuoliai kaista. Pakalba kažką apie Tomą Venclovą ir istorinius kontekstus. Galbūt gerbiami akademikai. Vėl atsisuka į jį:

– Kur mokotės? Studijuojat? Pasakykit, kur.

– Koks jums skirtumas? Neprivalau jums nieko sakyti.

– Darote nusikaltimą viešoj vietoj!

– Kokį nusikaltimą, parodykit, kur tai parašyta?.. Ir kas jūs tokie, kad čia taip puolate?

– Aaaa, jums dar toli iki mūsų, bernužėli. Išsiaiškinsim, ką studijuojat. Atims iš jūsų tuos popierius. Bus jums.

Regis, policija neatvyko. Nors kai išėjau iš kavinės, teisybės ieškantieji vis dar stoviniavo lauke. Vieno jų rankose buvo telefonas.

– Alio, tai kur jūs? Čia dėl kosulio viešoj vietoj. Mums jau reikia eiti, nebegalim delst, reikalai svarbūs. Atvažiuosit? Ką sakot? Nevykdot savo pareigų?!.

Kas vyko toliau, istorija nutyli.

Smalsu tik, ar atėmė iš vaikino tuos popierius.

Stenografavo Saulius Vasiliauskas 

Lilė

Jei einu su mama į operą ar koncertą Filharmonijoje, sakau: ak, vėl sutiksim tavo Lilę. Taip dažniausiai ir būna – štai Lilė jau moja mums, o jei ir nemotų, Lilės nepastebėti neįmanoma; kaip ir prieš trisdešimt su viršum metų, kai jos juodus pieštus antakius ir šeherezadiškus turbanus vaizduodavau mergiškuose piešiniuose.

Lilė tiesiog kerinčiai graži – nors jai beveik aštuoniasdešimt. Žavingu pa ji atsiduria prie mūsų, guviu žebenkštėlės žvilgsniu įvertina abiejų aprangą, grakščiai apsiveja mamos parankę ir čiauškėdama nusiveda „eiti ratų“; o aš priversta sekti paskui. Žinau, kad bus apkalbamos bendros pažįstamos, jų ligos ir išvaizda, tos, kurios „pasidavė“ (suprask – išstorėjo, nors galėjo laikytis). Lilei tai nesuprantama – ji iki šiol turi gerbėjų, lanko sporto klubą, bėgioja krosus ir renkasi premjerinius spektaklius, kad galėtų ateiti parodyt savęs.

Lilė gimė ir kurį laiką augo tremty, Sibire. „Visi jie ten užsikonservuoja“, – sako man po to mama. „Manai, jai nebaisu gyventi vien savo grožiu?“ – klausiu, bet mama manęs negirdi.

Žinau, kai Lilės daugiau nebesutiksim, man savotiškai jos trūks.

Vera

Vera su septyniais katinais ir sena motina gyvena seno stoties rajono namo su klaustrofobiškai siaura laiptine antrame aukšte. Tokia siaura, kad kai kaimynams iš trečio aukšto prireikė parduot pianiną, turėjo jį iškelt pro langą su kranu.

Vera nuolat kažką gelbsti: benamius katinus, tų katinų sužeistus ar nugalabytus paukščius, ežius ir kitą traumuotą didmiesčio gyvastį.

Apie ką bekalbėtų, tykioje, progiesmiu tariamoje Veros šnekoje slypi pasaulio sopulys: štai laiptinę reikia plauti, senoji kaimynė iš ketvirto aukšto, baba Maša, jau ir nebenulipa, vienas iš katinų sumedžiojo genį, o šiukšliavežis išvertė kiemo vartus.

Kai nėra vartų, į kiemą gali ateiti benamių ir prostitučių, tiesa, kadais jame gyveno net sava bomžė – ją taip ir vadino, ir kol neįsisenėjo jos gangrena, kurią plaudavo kiemo baloje, tol visi su ja sutarė. „Naša bomžicha“, sakydavo.

Kiemo kampe – Veros užveistas sodelis: tarp tikrų prikaišiota dirbtinių gėlių, skėčių ir vėjo malūnėlių.

Kol motina gyveno atskirai, Vera rūkydavo sodelyje arba siaurojoje laiptinėje, ir negalėdavai nei išeit, nei grįžti nesutikęs Veros.

„Sutikau Verą“, – sakydavai net keliskart per dieną.

Veros motina, atsikėlusi pas ją gyventi, kai prieš metus supleškėjo jos buto virtuvė, tarnauja cerkvėj – valo spirituota skepeta nubučiuotas ikonas, sergsti žvakes – sudegusias surenka ir nirčiai šveičia emaliuotan dubenin, žiūri tvarkos ir apibara užlipusius ant šventintų kilimų. Kalbama, ji tyčia padegė tą virtuvę, kad galėtų gyvent su dukra ir ją kontroliuoti. Vera bijo motinos ir yra visiškai jos valioje – šioji draudžia jai rūkyti. Matau ją kaip mokinukę vogčia traukiančią dūmą už kampo. Būna, motina užtinka, šaukia, Vera ašaroja.

Vieną vėlų vakarą užtikau Verą energingai kasančią žemę savo sodelyje.

– Su artėjančiais, Vera, – šūktelėjau.

– Ir jus, ir jus, – sveikatos, juk tai svarbiausia! – ataidėjo progiesmiu iš tamsos.