LiteratūraMemuarai

SERGEJUS KANOVIČIUS

Šokis su kardais Pylimo 38

– Ça va. Monsieur Sergey, comment allait-vous aujourd’hui? – paslaugiai klausia Muratas, kabindamas mano paltą į kirpyklos spintą. Kaskart, kai patogiai įsitaisau jo odinėje kėdėje, žiūriu į veidrodį ir matau ne save, ne atsikėlusį į Briuselį iš Maroko Muratą, kuris kerpa mane pastaruosius šešiolika metų. Aš matau juos, tiesiogine prasme žirklėmis ir skustuvais, šukomis ir šepečiais kūrusius mano gimtojo Vilniaus…

JONAS KIRILIAUSKAS

Šaknys

Šaknys žmogui, kaip ir bet kuriam gyvam daiktui, yra nepaprastai svarbios, kaip savotiškas pamatas, ant kurio, nori ar nenori, yra statoma žmogaus asmenybė. Archyvuose savo šaknų dar neieškojau, ne dėl to, kad būtų neįdomu, bet dėl to, kad nejaučiu noro save susieti su visa plejada praeityje buvusių žmonių, kurių pavardę dabar turiu, ypač jeigu atrasčiau kokių nors, mano akimis žiūrint,…

Mamos dainos

JONAS STALIULIONIS Laimei, vaikystėje man dar teko girdėti gyvą liaudies dainą, skambančią ne nuo scenos, ne iš radijo imtuvų, o praėjusio amžiaus vidurio kaimo žmonių buityje. Mano atmintis vis dar saugo iš jaunos mamos lūpų girdėtas dainas.

Pavėluotas in memoriam

SERGEJUS KANOVIČIUS Jau seniai sakiau ir sau daug sykių žadėjau – parašysiu apie Robkę, būtinai turiu parašyt apie Robkę. Nuo tos dienos, kai perskaičiau, kad jo – nebėra. Taip jau nutinka – prisilieti prie žmogaus su juo bendraudamas, susibičiuliauji, bet gyvenimas tave ar bičiulį išskiria dešimtmečiams

Iš rekrūtų – su Afanasijumi Fetu

JONAS STALIULIONIS Tylią vienatvės valandą sodo pavėsinėje vis dažniau atmintin pasibeldžia 1879 metais Afanasijaus Feto sukurtas posmelis, skirtas Aleksandrai Brževskai

Ten, kur buvo tėvonija

ALDONA ELENA PUIŠYTĖ Jaukią tėviškę turėjau vaikystėje. Su tyliu, ramiu gyvenimu gražioje sodyboje – vienkiemyje, apsuptame kerotų medžių. O nūnai ten, kur andai dūzgė bitės sename tėvonijos sode, kur Antvardės vanduo buvo toks skaidrus, kad matydavai siūruojant vandens augaliją ir pulkeliais plaukiojančias mažas žuvytes, kur šlaite ir pakrantės ievose aidėdavo paukščių balsai, ten…

Be Aisčio, be Brazdžionio…

JONAS STALIULIONIS Su pavydu prisimenu pirmuosius poeto Jono Juškaičio sakinius iš „Milfordo gatvės elegijų“ įžangos: „Laimingas, kad pradžios mokyklą baigiau su „Aušrele“, kuri prasideda mūsų naujausių laikų klasiko Kuosos-Aleksandriškio eilėraščiu „Peizažas“. Dar tada išmokau atmintinai visą jo 1940 metais išleistą poeziją. Jos eilutes kaip deimantus visą gyvenimą vartalioju savo mintyse.

Užmarštin grimztantys vietovardžiai

JONAS STALIULIONIS …Sėdžiu Barštinės pakrantėje ant didžiulio apsamanojusio akmens ir žiūriu į rūką, atšliaužiantį iš raisto. Su tuo rūku atplaukia per šešiasdešimt metų nutolusi vaikystė, pakvimpa pradalgėse džiūstantis šienas, išgirstu plakant dalgį… Klausausi gerai pažįstamų ir suprantamų garsų, o galvoje kirba Justino Marcinkevičiaus eilėraštis „O tėviške…

Studentiška vasara Tolminkiemyje

JONAS STALIULIONIS KRISTIJONUI DONELAIČIUI – 300 Dažnai prisimenu savo pirmą studentišką vasarą Donelaičio žemėje. Per keturiasdešimt penkerius metus išdilo daug veidų, vardų, epizodų… Bet patys ryškiausi įspūdžiai vis kirba atmintyje.

Ne vyturiukai tręšė reklamos arimus

RIMANTAS ŽILEVIČIUS 1973 m. pavasarį mane persiviliojo į Prekybos ir pramonės rūmuose steigiamą reklamos skyrių.