Pastaraisiais metais pastebime išaugusį susidomėjimą dar nesena praeitimi – sovietinio periodo realijomis, laikmečio įspaudu mūsų kultūroje ir kasdieniame gyvenime ir mūsų gebėjimu tą laikmetį apmąstyti. Ypač daug dėmesio sulaukia cenzūra. Vien 2024 m. pabaigoje Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje atidaryta paroda „Stebimi: cenzūra Lietuvos mene XX–XXI a.“, „Literatūroje ir mene“ pasirodė Andriaus Jakučiūno straipsnio „Vagos“ leidyklos istorijos puslapiai“ 2 dalis „Cenzūra, darbas „Tauro rage“ ir leidyklos žlugimas“ (2024, Nr. 21), o Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto mokslininkų grupė baigė Lietuvos mokslo tarybos finansuotą projektą „Vertimas ir cenzūra sovietinės ideologijos sąlygomis: Lietuva 1940–1990“. Vykdant šį didelės apimties projektą, kuriame dalyvavo devyni mokslininkai, parengta visų per penkiasdešimties metų laikotarpį išleistų užsienio grožinės literatūros vertimų į lietuvių kalbą anotuota bibliografinė rodyklė ir monografija, kurioje apibendrinami šio daugiasluoksnio tyrimo rezultatai (išleido Vilniaus universiteto leidykla).

Šiame straipsnyje trumpai pristatoma keletas pagrindinių tyrimo išvadų, kurios galbūt padės bent iš dalies atsakyti į klausimus, kas būdinga vertimų cenzūrai, kuo ji skiriasi nuo lietuvių originaliosios literatūros cenzūros ir kodėl nustatyti vertimų cenzūros atvejus yra sudėtinga.

Atlikdami tyrimą ne vieną kartą išgirdome, kad vertimų cenzūros Lietuvoje nebuvo. Panašus teiginys įrašytas ir naujausiame šaltinyje, minėtame Andriaus Jakučiūno straipsnyje: „Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad su cenzūra susidurdavo tik originalios literatūros autoriai ir redaktoriai – pavyzdžiui, Verstinės literatūros, PLB [Pasaulinės literatūros biblioteka – N. M.] redakcijos gaudavo jau aprobuotus, suderintus kūrinius, tad jokių papildomų derinimų nereikėdavo“ (p. 20–21). Kai kurie kalbinti vertėjai ar net buvę leidyklų vyriausieji redaktoriai taip pat teigia, kad vertimų niekas necenzūravo, o jeigu cenzūravo, tai Maskvoje. Pavyzdžiui, 1984–1989 m. „Vagos“ vyriausiojo redaktoriaus pareigas ėjęs Juozas Stepšys, tardamasis su tyrėja dėl interviu, sakė, kad, jo žiniomis, „vertimai Lietuvoje nebuvo cenzūruojami. Berods, jie leidykloje nebuvo ir kupiūruojami. Visa tai buvo daroma Maskvoje – parenkamas ar tvirtinamas leistinų užsienio veikalų sąrašas, tvirtinami, stengiantis juos riboti, tiražai ir pan. Nepamenu, kad Vilniaus Glavlite būtų užkliuvęs verstinės literatūros kūrinys“ (Maskaliūnienė, Tatolytė 2024: 224). Panašiai studentei Aurelijai Tylaitei duotame interviu į klausimą „dėl slidesnių vietų“ sako ir buvęs „Vagos“ redaktorius, vertėjas Antanas Gailius: „Ideologiškai slidesnių vietų nebūdavo, panele, nes ideologiškai slidžių knygų niekas neleido“ (Tylaitė 2020: 53).

Šie liudijimai rodo, kad, viena vertus, patys leidybos lauko veikėjai dažnai cenzūrą supranta labai siaurai, tik kaip tekstinę korekciją, o cenzorių – kaip atskirą, analogišką jiems veikėją. O tai, kad autoriai ir jų kūriniai pirmiausia būdavo persijojami per atrankos filtrą, t. y. kad jų atrankai taikyta griežta išankstinė (prevencinė) cenzūra, arba jau išleista knyga pasikeitus aplinkybėms išimama iš apyvartos ir patenka į specialaus saugojimo literatūros skyrius (t. y. vykdoma represinė cenzūra), cenzūros veiksmu arba nelaikoma, arba priskiriama išoriniams tinklams ir atsiejama nuo paties teksto. Taigi vertinama ne tai, ar knyga yra cenzūruota, o tai, kad ši cenzūra buvo vykdyta ar nevykdyta kuriame nors etape (pavyzdžiui, vykdyta Maskvoje, bet nevykdyta pačių vertėjų Lietuvoje arba jie jos nepatyrė). Ši laikysena gyvuoja šalia jai prieštaraujančių liudijimų, kad vertimai neabejotinai buvo cenzūruojami net tekstiniu lygmeniu ir tas buvo atliekama tiek redaktorių, tiek vertėjų, tiek pagal nurodymus, tiek patiems stengiantis apsisaugoti nuo represijų (sąmoningai ar ne), taigi buvo vykdoma ir cenzūra, ir savicenzūra.

Apie originaliosios lietuvių literatūros cenzūrą rašyta jau nemažai, užfiksuota daugybė pačių rašytojų liudijimų ir tyrėjų išvadų šiuo klausimu. Paminėtinas itin gausus Stasio ir Arvydo Sabonių surinktų prisiminimų liudijimas knygoje „Rašytojas ir cenzūra“, išleistoje dar 1992 m., Arūno Streikaus „Minties kolektyvizacija. Cenzūra sovietų Lietuvoje“ (2018), Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto tyrėjų darbai, paskelbti kolektyviniuose rinkiniuose ir atskiruose straipsniuose. Visi šie tyrimai ir liudijimai rodo, kad sovietmečiu originalioji lietuvių literatūra buvo griežtai kontroliuojama, stebint ir įžiūrint net nenumanytus dalykus kiekviename eilėraščio žodyje, nepakankamai optimistiškai aprašytoje situacijoje ar ideologiškai „netinkamoje“ siužeto atomazgoje. Vietos ideologai puikiai suprato, ko iš jų tikimasi, ir nenuilstamai dirbo savo darbą. Taigi originaliosios literatūros cenzūra ir šiandien labai matoma, akivaizdi ir dokumentuota – turime ne tik rašytojų, redaktorių prisiminimų, jų teiginių, bet ir išbraukytų rankraščių, kūrinių vidinių recenzijų su įrašais, kuriose vietose autorius „neteisus“, kūrinių svarstymų protokolų ir kt. Atsekamas ir sprendimų priėmimo procesas, nes visi sprendimai buvo priimami Lietuvoje: pirmiausia leidyklos „Vaga“ redakcijoje, kuriai įteikiamas rankraštis, Glavlito Lietuvos skyriuje, Spaudos komitete ir t. t.

Verstinės literatūros cenzūra buvo kiek kitokia. Pirmiausia ji pasižymi tuo, kad iš pažiūros buvo švelnesnė nei originaliosios literatūros cenzūra ir palyginti mažai dokumentuota. Subraukytų vertimo rankraščių, kuriuose nurodoma, ką išbraukti, archyvuose beveik nėra. Tai nereiškia, kad tokių iškarpymo atvejų, kurie prikišamai rodytų cenzūros faktą, nebuvo, bet labai dažnai jie būdavo vertėjo aptariami tiesiog su redaktoriumi, vertėjas praleisdavo arba pakeisdavo įtartiną vietą pats (suveikdavo savicenzūra), leidykla gaudavo versti jau iškarpytą cenzūruotą kūrinį ir pan.

Kaip pavyzdį galima paminėti J. D. Salingerio romano „Rugiuose prie bedugnės“ kupiūravimo atvejį 1966 m. vertime. Vertėjas Povilas Gasiulis, su kuriuo susirašinėjome elektroniniais laiškais, prisiminė tokį epizodą iš savo vertimų patirties: „Buvo pašalinta ilga, apie 30 eilučių pastraipa apie seksualinius iškrypėlius. Nesišiaušiau, tik paniurnėjau. Redaktorė paaiškino, kad taip reikia [kursyvas mano – N. M.] todėl, kad knyga atsidurs ir mokyklų bibliotekose (!)“ (Maskaliūnienė, Tatolytė 2024: 223). Vertėjas atkreipė dėmesį ir į faktą, kad rusiškame leidyklos „Molodaja gvardija“ 1965 m. vertimo leidime ši pastraipa nepraleista, latviškame leidyklos „Liesma“ 1969 m. vertime ji yra, o lietuviškame grąžinta tik Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, nors sovietmečiu buvo dar du romano leidimai (1970 ir 1986). Pasak vertėjo, „turėjau (ir tebeturiu) mašinraščio lapą su tos pastraipos tekstu, todėl man net nereikėjo jos iš naujo versti, pakako tik truputį paredaguoti…“ (ten pat), kai buvo išleidžiamas necenzūruotas romano leidimas (1999 m. išleido „Alma littera“). Vargu ar redaktorė buvo gavusi nurodymą cenzūruotą vietą pašalinti. Greičiausiai suveikė jos savicenzūra, bet pats cenzūros įrodymas tekste nematomas ir, jei išbraukto teksto neturėtų vertėjas, dokumentiškai taip lengvai neįrodomas.

Ypač drastiškais kūrinio apkarpymais, arba „agresyviosios cenzūros“ pavyzdžiais, kaip juos vadina tyrėja Daina Valentinavičienė, pasižymėjo klasikos kūrinių leidimai, kuriuose būta religinio turinio. Tokie kūriniai kaip Harrietos Beecher Stowe „Dėdės Tomo trobelė“, Henry Longfellow „Hiavatos giesmė“, Danielio Defoe „Robinzonas Kruzas“ buvo iškarpyti tiek, kad pasikeitė ne tik atskirų epizodų, bet ir visos knygos literatūrinė idėja (Valentinavičienė 2024: 342). Romano idėja neperteikta (arba greičiau perteikta klaidingai) ir pirmame Hermano Melville’io „Mobio Diko“ (1971) vertime iš sutrumpinto varianto rusų kalba (vertė Petras Želvys). Nors šis vertimas iš kitų išsiskiria tuo, kad praleisti skyriai jame nurodyti (kitais atvejais praleidimo net negalima įtarti), vis dėlto tie praleidimai yra akivaizdžiai motyvuoti sovietinės ideologijos. Kaip vertimo recenzijoje teigia Vytautas Girčys (1972: 175), išmetus iš romano esminius epizodus (epizodas koplyčioje, skyrius apie baltos spalvos simboliką ir kiti), kurie prasmingai apibūdina autoriaus koncepciją, beatodairiškai sutrumpinus tekstą, „Mobis Dikas“ iš alegorinio romano buvo paverstas paprastu nuotykių romanu, o svarbiausias veikėjas – kapitonas Ahabas – iš kovotojo prieš blogį, naujųjų laikų Prometėjo, pavirto kvaištelėjusiu maniaku (Girčys 1972: 175). Neiškarpytas romanas „Mobis Dikas“ buvo išleistas tik 1987 m. kaip viena iš „Pasaulinės literatūros bibliotekos“ knygų (iš anglų kalbos vertė Irena Balčiūnienė).

Kitas sovietmečio vertimų cenzūros ypatumas kyla iš paties verstinių kūrinių leidybos proceso: iš jo etapų geografinio pasiskirstymo (dalis sprendimų buvo priimama Maskvoje, kita dalis – Lietuvoje) ir sprendimų išdalijimo skirtingiems veikėjams, turėjusiems skirtingą veiklos barą ir atsakomybės lygį. Tai atitiko sovietinės cenzūros sistemos praktiką iš centro ją deleguoti kitiems, smulkesniems cenzūros vykdytojams: regioniniams partijų komitetams, leidykloms, vyriausiesiems redaktoriams, leidyklų skyrių vedėjams, kurie rengdavo leidybos planus, vertėjams ir redaktoriams.

Ne vienas tyrėjas pažymi, kad vertimo srityje cenzūra prasideda nuo leidžiamų knygų atrankos, kokius autorius versti ir išleisti. Šis procesas prasidėdavo Maskvoje (iš čia ir kyla nuostata, kad Lietuvoje kūrinių niekas necenzūravo), nes į leidybos planus įtraukus patikimo autoriaus tinkamos tematikos kūrinį jo teksto cenzūros, manipuliavimo pačiu tekstu poreikis atkrisdavo. O Maskvoje atranka buvo vykdoma aukščiausiu lygiu (leidimą išleisti autoriaus kūrinį rusų kalba duodavo partijos Centro komiteto (CK) Spaudos komitetas, tikrindavo ideologinės komisijos ir kitos institucinės struktūros), net svarbiausieji Sąjungos literatūriniai žurnalai „Inostrannaja literatura“, „Novyj mir“ ar „Neva“ turėjo gauti leidimą skelbti Vakarų autoriaus vertimą. (Kaip pavyzdį galima paminėti šių žurnalų bandymus gauti leidimą spausdinti Ernesto Hemingway’aus romano „Kam skambina varpai“ vertimą. Jo jie taip ir negavo dėl romane esančių tariamai neteisingų politinių vertinimų.) Vėliau, kai kūrinio vertimas pasirodydavo centriniuose literatūriniuose žurnaluose ar būdavo išleidžiamas rusų kalba kitose sąjunginėse leidyklose, juo galėjo remtis ir atskirų respublikų leidyklos, įtraukdamos kūrinį į savo leidybos planus. Todėl dažniausiai vertimai Lietuvoje pasirodydavo bent porą metų vėliau, o kai kurie – ir po dešimtmečio.

Leidyklose parengti teminiai ir gamybiniai planai toliau keliaudavo į Glavlitą, Spaudos komitetą ir Lietuvos komunistų partijos (LKP) CK ir, pasak ilgamečio „Vagos“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojo verstinės literatūros reikalams Vytauto Visocko, „purtyti vėtyti respublikoje, jie plaukdavo į Maskvą. Ten CK Spaudos komitetas tardavo lemiamą žodį. Atsiųsdavo rašytą pažymą, kurioje nurodydavo, ką išbraukti, ką palikti, kuo papildyti“ (Visockas 1992: 381).

Priimant sprendimą įtraukti kūrinį į leidybos planą būdavo ne tik atidžiai sekami sprendimai centre, bet ir atsiklausiama LKP CK. Įvairiuose prisiminimuose minimi atvejai, kai Lietuvos partiniai ideologai buvo netgi griežtesni už Maskvos funkcionierius ir labiau susirūpinę, kas gali užkliūti „ten“. Todėl, net Maskvoje gavus leidimą kūrinį versti, problemų galėjo kilti Lietuvoje, pavyzdžiui, Franzo Kafkos „Proceso“ leidimas dėl LKP funkcionierių stabdymo lietuvių kalba pasirodė tik 1981 m., t. y. praėjus 16 metų po to, kai buvo išleistas rusų kalba (1965).

Devyniolika metų (1953–1972) leidyklai „Vaga“ vadovavęs Jonas Čekys teigia, jog „nors buvo nerašyta nuostata, kad respublikų leidyklos leistų tik tas užsienio literatūros knygas, kurios išleistos centrinėse leidyklose, bet praktiškai, bent jau „Vagoje“, šios nuostatos nebuvo paisoma“ (Čekys 1995: 48). Vis dėlto beveik visi atliekant tyrimą kalbinti pašnekovai tvirtino, kad verstinės literatūros leidybos planai buvo sudaromi atsižvelgiant į tai, ar numatoma išleisti knyga jau išversta į rusų kalbą, stengėsi prisiminti bent vieną jiems žinomą atvejį, kai iš tikrųjų to „buvo nepaisoma“, – grožinės literatūros knygų, kurios buvo išverstos į lietuvių kalbą pirmiau, nei jos pasirodė rusų kalba, per 50 metų sovietinio valdymo laikotarpį tėra keliolika, nors iš viso turime 1 916 pavadinimų verstinių užsienio šalių autorių grožinės literatūros knygų (be pakartotinių leidimų). Tad nors tokių atvejų būta, jie buvę išimtiniai.

Gerokai daugiau neverstų į rusų kalbą kūrinių pasitaikydavo leidžiamose apysakų, novelių rinktinėse. Pavyzdžiui, leidžiant seriją „Apsakymai ir apysakos“ autorių ir kūrinių atranka buvo atliekama leidykloje, gauti leidimo nereikėjo. Vis dėlto net ir leidžiant novelių seriją ne viskas vyko taip sklandžiai, kad lietuviai būtų galėję nevaržomai versti patinkančius autorius. Kaip prisimena Vytautas Visockas, rinktinė „Čekų novelės“ (1984) lietuvių kalba išėjo „su skaudžia spraga“ (Visockas 1992: 383), nes Maskvos spaudos komitetas, pamatęs leidinį planuose, „pareikalavo pristatyti prospektą“. Tikrintojams užkliuvo Bohuslavo Hrabalo pavardė. Jie nurodė rašytoją išbraukti dėl jo veiklos 1968 m. (ten pat). Nepadėjo jokie argumentai, kad autorius Čekoslovakijoje jau spausdinamas ir labai vertinamas. Spaudos komiteto Maskvoje darbuotoja atsakė, kad „dėl kai kurių autorių yra griežti nurodymai iš aukščiau. Mums nesvarbu, ką galvoja patys čekai“ (Visockas 1992: 384). Šį prisiminimą Vytautas Visockas užbaigia apgailestavimu, kad gavome knygą be „20 a. antrosios pusės čekų novelistikos viršūnės“, kaip Hrabalą buvo pristatę patys čekai (ten pat).

Vytauto Visocko prisiminimuose skaitome, kad iš šios antologijos jau korektūrų etape buvo išmestas dar vienas autorius – Jiři Marekas. 1984 m., kai buvo leidžiama ši čekų novelistikos antologija, nuo Prahos pavasario įvykių buvo praėję 16 metų, bet juodieji sąrašai išliko ir tebegaliojo. Mareką patys maskviečiai anksčiau buvo praleidę, bet sustabdė Autorių teisių agentūra: „Maskvoje sutarties forminimo procese atsirado dar budresnė akis, atseit mes taip lengvai neužmirštame rašytojų veiklos praeityje. [...] Išmesti be ginčų. O rašytojui nesakyti, kad išbraukė Maskva. Išsisukinėkite kaip norite“ (Visockas 1992: 384). Cenzūros veiksmas ir vėl buvo deleguotas pačiai leidyklai, liepiant jį vykdyti, bet atsisakant parodyti už šio sprendimo stovintį veikėją. Skaitytojams liko nematomas ir pats cenzūros faktas, ir tai, kad cenzūruota Maskvoje, taigi, kaip ir visai necenzūruota.

Dar vienas aspektas, kuriuo vertimo srities cenzūra visada išsiskiria iš kitų sričių cenzūros, susijęs su pačia vertimo specifika, kurią lemia sunkiai nustatoma vertėjo ar kitų leidybos lauko veikėjų pasirinkimų motyvacija. Nežinome, kodėl vertėjas nusprendė vienaip ar kitaip versti kokį nors elementą. Negalime tvirtai teigti, ar iškarpymus, o juolab stilistinius keitimus lėmė vertėjo, o gal redaktoriaus ar leidėjo dorovė, baimė, bendras ideologinis fonas ar komerciniai interesai. Kai kurie vertėjai ir šiandien teigia, kad neverstų keiksmažodžio keiksmažodžiu, vengtų vulgarios leksikos, t. y. sąmoningai taikytų moralinę savicenzūrą, arba apskritai neverstų kokių nors kūrinių dėl politinių ar moralinių priežasčių. O vertindami sovietinio laikotarpio vertimus, net žinodami, kad koks nors sprendimas buvo redaktoriaus ar vertėjo, negalime pasakyti, ar tas sprendimas tikrai buvo priimtas laisva valia: pavyzdžiui, ar svetimos realijos buvo keičiamos savomis, kad jas suprastų savi skaitytojai, ar toks keitimas buvo ideologinio spaudimo padarinys (ypač dažnai pasitaikantis religinės cenzūros atvejais). Todėl kai kuriuos sprendimus laikome cenzūros atvejais būtent dėl to, kad jie buvo daromi bendrame baimės ir laisvės trūkumo fone, kuris laikytinas esminiu kontekstu, leidžiančiu šiuos atvejus vertinti kaip cenzūrą. Tačiau skirtis tarp cenzūros ir vertėjo (ar redaktoriaus) pasirinkimo (sprendimo) nėra nei aiški, nei akivaizdi. Išskaidytos ir slepiamos sovietinės cenzūros sąlygomis vertimų cenzūros matomumas tampa dar blausesnis. Todėl vertimų cenzūros (savi)refleksija yra labai sudėtinga – tarsi niekas necenzūravo, tarsi niekas nebuvo atsakingas, jeigu ir sprendė – tai kas nors kitas, viskas buvo nuspręsta kitur, ten, kur vykdyta atranka, tvirtinami planai, neatsižvelgiant į tai, kad iš tikrųjų jie pirmiausia buvo sudaromi ir tikrinami vietoje ir, kaip tyrimas parodė, kartais netgi griežčiau nei cenzorių Maskvoje.

Taigi vertimų cenzūra buvo beveik nematoma ir labai apgaulinga, nes išsklaidyta, bet kartu ir įsismelkusi, nes mažiau reflektuojama, paveikusi tiek vertimo kūrybos ir leidimo procesus, tiek jo recepciją, skaitytoją, verstinės literatūros lauką. Būtent todėl du mitai, kad vertimų cenzūros nebuvo ir kad cenzūruojama buvo viskas, gali funkcionuoti šalia.

Dėl vertėjų pogrupio matomumo sovietmečiu dirbusiems vertėjams dažnai perkeliama kolektyvinė atsakomybė už vertimo produkciją ir jos trūkumus, o redaktoriams, dėl jų mažo matomumo, tokia didelė kolektyvinė atsakomybė netaikoma, kitaip tariant, jie nelaikomi atsakingais už tuo periodu išleistus vertimus kaip visumą. Sykiu nematome ir iš viršaus nuleistų vadovaujančiųjų asmenų sprendimų ir tų atvejų, kai redaktoriai veik iš naujo išvertė redaguojamą kūrinį, t. y. atliko vertėjo darbą, o riba tarp vertimo autorystės ir redagavimo visiškai išsitrindavo. Iš tiesų tas tarsi ir nesiskiria nuo šiandienių vaidmenų, išskyrus tai, kad realiai vertėjų ir redaktorių vaidmuo tuo metu buvo skirtingas: vertėjai neturėjo tiek galios, kiek mes jiems šiandien priskiriame, o redaktoriai turėjo ir prievolę atlikti deleguotojo cenzoriaus vaidmenį – šio spaudimo neįmanoma įvertinti žvelgiant vien į tekstinį lygmenį.

Mūsų tyrimo medžiaga rodo, kad vertėjai ir redaktoriai, daugiau ar mažiau priimdami sovietinės santvarkos jiems skiriamus vaidmenis, dažnai joje dalyvavo intuityviai – tiesiog paklusdami nusistovėjusiai tvarkai, vykdydami deleguotas funkcijas, kone nesąmoningai cenzūruodami save. Vis dėlto dalyvaudami toje sistemoje jie savaip mėgino ir ją atverti, savo skaitytojams suteikti galimybę perskaityti bent nedidelę dalį kitaip neprieinamos pasaulio literatūros. Šie dalyvavimo sistemoje (tam tikro konformizmo) ar pasipriešinimo jai aktai dažnai buvo maži, smulkūs, tačiau jų pėdsakų matyti tame verstinės literatūros pavelde, kurį turime ir kurį nerefleksyviai reprodukuojame.

Žvelgdami į visumą matome sovietinės politikos rezultatą – atitinkamai suformuotą sovietinį verstinės grožinės literatūros kanoną: verčiamus būtent tokius autorius, būtent taip išverstus, iš tokių kalbų ir taip pristatytus knygose bei pateiktus skaitytojams. O kadangi cenzūros veiksmai nematomi, ši sovietmečiu suformuota ekosistema toliau cirkuliuoja, ja naudojamasi, jos pagrindu kuriamas autorių, kūrinių, Vakarų literatūros kanonų vaizdas, nes gyvenome jau suformuotame lauke, tarp aiškiai nustatytų ribų, kurių dažniausiai buvo griežtai laikomasi.

Čia slypi esminis skirtumas tarp vertimų ir originaliosios literatūros cenzūros. Nors gali atrodyti, kad užtenka palyginti vertimą su knygos originalu ir jau žinosime, ar kūrinys cenzūruotas, tyrimo medžiaga rodo, kad to nepakanka, nes esminė deformacija slypi gerokai giliau, o mes patys, kaip skaitytojai, dažnai jos nepastebime net pasikeitus situacijai. Pasak Ingridos Tatolytės, tai, kad cenzūruoti sovietiniai leidiniai dabar perleidžiami, o vertimai cituojami, statomi teatre, užduodami skaityti mokiniams mokyklose ir kitaip vartojami, rodo ir ribotą šiandienio skaitytojo gebėjimą atpažinti vertimų cenzūrą tekstiniu lygmeniu, ir tai, kad tų vertimų meninis lygis buvo tikrai aukštas. Kita vertus, jie suformavo būtent tokį kultūrinį autorių ir kūrinių vaizdinį, prie jų priprato ausis… Pavyzdžiui, net elitinėse Vilniaus mokyklose užduodant skaityti „Dėdės Tomo trobelę“ nei nurodoma, kurių metų leidimo knygą reikėtų rinktis, nei kaip nors pakomentuojama, kad sovietinis vertimas buvo cenzūruotas. Tad galiausiai vaikai skaito 1980 m. leidimą ir pristato jį per pamoką aptardami kaip originalų Harrietos Beecher Stowe kūrinį. Cenzūruoti sovietiniai vertimai įtraukti ir į mokiniams skirtą elektroninę skaitinių bazę – jie ne tik niekaip nepakomentuojami, bet dažnai net stokoja leidybos lapo ar priešlapio, iš kurio būtų matyti, kurių metų ir kurio vertėjo tai vertimas (Tatolytė 2024: 161). Tokia situacija yra keistina, kad ideologizuoti užsienio grožinės literatūros kūrinių vertimai nebūtų ir toliau dauginami. Tai nereiškia, kad visus sovietmečiu išverstus kūrinius reikia versti iš naujo, tačiau yra kūrinių, kuriuos naujai išversti būtina. Vis dėlto prikeliant juos naujam gyvenimui reikia nepamiršti ir sąlygų, kuriomis jie buvo verčiami.

Nuorodos

Čekys, Jonas. 1995. Knygos kūrėjų talkoje. Atsiminimai. Vaga.

Girčys, Vytautas. 1972. Kaip atrandami rašytojai… Rec.: H. Melvilis. Mobis Dikas (iš rusų kalbos vertė P. Želvys, redaktorė R. Zagorskienė. V., Vaga, 1971, 261 p.). Pergalė Nr. 3, 173–175.

Jakučiūnas, Andrius. 2024. „Vagos“ leidyklos istorijos puslapiai: cenzūra, darbas „Tauro rage“ ir leidyklos žlugimas. Literatūra ir menas Nr. 21, 20–26.

Maskaliūnienė, Nijolė, Ingrida Tatolytė (sud.) 2024, Vertimas ir cenzūra sovietinės ideologijos sąlygomis. Lietuva, 1940–1990. Vilniaus universiteto leidykla.

Streikus, Arūnas. 2018. Minties kolektyvizacija. Cenzūra sovietų Lietuvoje. Naujasis Židinys-Aidai.

Tatolytė, Ingrida. 2024. Dviveidis Janas: vertimas tarp atverties ir užkardymo. Vertimas ir cenzūra sovietinės ideologijos sąlygomis. Lietuva, 1940–1990, sud. Nijolė Maskaliūnienė, Ingrida Tatolytė. Vilniaus universiteto leidykla, 107–162.

Tylaitė, Aurelija. 2020. Užsienio grožinės literatūros vertimai sovietų Lietuvoje 1945–1990 metais. Bakalauro darbas. Vilniaus universitetas.

Valentinavičienė, Daina. 2024. Religinė cenzūra, arba Kokių svečių nesulaukė Hiavata? Vertimas ir cenzūra sovietinės ideologijos sąlygomis. Lietuva, 1940–1990, sud. Nijolė Maskaliūnienė, Ingrida Tatolytė. Vilniaus universiteto leidykla, 330–352.

Visockas, Vytautas. 1992. Keli leidyklos darbo epizodai. Rašytojas ir cenzūra, sud. Arvydas Sabonis, Stasys Sabonis. Vaga, 379–385.

Tyrimą rėmė Lietuvos mokslo taryba, sutarties Nr. S-MIP-21-45.

]]> http://www.satenai.lt/2025/02/28/nematoma-vertimu-cenzura/feed/ 0 http://www.satenai.lt/2023/07/07/justinas-marcinkevicius-iskiliausias-tarybinis-lietuviu-poetas/ http://www.satenai.lt/2023/07/07/justinas-marcinkevicius-iskiliausias-tarybinis-lietuviu-poetas/#comments Fri, 07 Jul 2023 10:42:00 +0000 http://www.satenai.lt/?p=50854  

Prie šios gal kam atrodančios netinkamos etiketės galėčiau pridėti ir daugiau: vienas žymiausių lietuvių poetų, gal net patenkantis į reikšmingiausių XX a. poetų dešimtuką, nuosekliausias kovotojas už lietuviškumo išsaugojimą, po Pauliaus Širvio mirties – populiariausias ir labiausiai mylimas tautos poetas. Sovietmečiu populiarumu jam teprilygo Juozas Baltušis. Bet jis prozininkas, ir gana proziškai baigė. Iš visų Lietuvos poetų Justinas Marcinkevičius, ko gero, buvo arčiausiai žmogaus. Demokratiškas, paprastas, šiltas žmogus, neskirstęs savo skaitytojų pagal išsilavinimą ar gyvenamąją vietą. Turėjo lengvą ranką – rašė daug ir paprastai, nebuvo intelektualas. Jo eilėraščiai dainuojami, tiko prie tostų. Verčiamas į kitas kalbas, ypač „anais laikais“. Parašė ganėtinai daug, bet nemažai ir eilėraštienos. Bet ir iš Maironio raštų keturtomio tik pirmasis – kanoninis. Bet visgi svarbiausia etiketė – tarybinis. Ji lakoniškiausiai paaiškina Justino Marcinkevičiaus kontroversišką biografiją ir jo tekstus. Ši etiketė nesumenkina nei jo asmens, nei jo kūrybinio palikimo. Būtent Justinas Marcinkevičius iš savo laikmečio išspaudė maksimumą. Atiduodamas didelę duoklę okupaciniam režimui, eidamas į kompromisus su sąžine. Gal ir pats iki galo nesuvokdamas, kad svariai prisidėjo prie tarybinės Lietuvos naratyvo kūrimo. Justinas Marcinkevičius matė tai kaip vienintelį įmanomą kelią gelbėti Lietuvos žemę, lietuvių kalbą, jos kultūrą. Pasirinko saugoti tautos gyvybę, o ne jos garbę¹. Savo kultūrinės rezistencijos pasirinkimą aprašė ne tik puikioje prisiminimų esė „Taburetė virš galvos“², bet ir 1983–1984 m.
sukurtoje dramoje „Daukantas“: „Privalom gyventi. Dantimis į savo žemę ir kalbą įsikirtę.“³

Man atrodo, kad poetas už tai sumokėjo labai didelę kainą. Kaip jis pats sakė: „Labai norėjau spausdintis. Atrodė, socializmas keičia veidą, ir Lietuva privalo pasinaudoti šia kaita, aktyvizuotis, užimti kiek galima daugiau pozicijų, sustabdyti kolonizaciją, atremti rusifikaciją. Regis, tai buvo teisinga taktika.“⁴ Taip apsispręs studijų laikais, įšaldęs gimnazijos prisiminimus apie dviejų mėnesių NKVD tardymą, mušimą, įkalinimą Marijampolės kalėjime. Ir ne tik. Taigi poetas, būdamas 27 metų, t. y. 1957 m., įstoja į Komunistų partiją, o po penkerių metų mėnesiui išvyksta į Paryžių. Dar po metų rašo eiles iš Niujorko. Aišku, prašmatnus butas Antakalnyje, dosnūs honorarai. O kur dar gausūs kūrybos vertimai. Poeto knygas iliustruoja iškiliausi grafikai: Stasys Krasauskas, Rimtautas Gibavičius, Gražina Didelytė, Saulius Chlebinskas ir kt. 1960–1965 m. LTSR rašytojų sąjungos pirmininko pavaduotojas. 1961–1963 m. kandidatas į LKP CK narius. 1969 m. apdovanotas LTSR respublikine premija už dramą „Mindaugas“. 1978 m. – LTSR liaudies poetas⁵. Nuo 1985 m. LTSR Aukščiausiosios Tarybos deputatas. Pirmąją knygą „Prašau žodžio“ išleido 1955 m., t. y. jam tebuvo 25-eri⁶. Kokia svaiginanti karjera! „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ apie tai nė mur mur⁷.

Pirmasis jo kūrinys, patekęs į mokyklinius vadovėlius, buvo poema „Kraujas ir pelenai“ apie Pirčiupių kaimo tragediją. Aštuntoje klasėje kone kelis dešimtmečius mokyklose nagrinėta, atsiskaitoma atmintinai už poemos ištrauką⁸. Ištrauką pagal savo nuožiūrą parinkdavo mokytojas. Atsimenu ir dabar eilutę: „Žmogus tą dieną dirvą arė.“ Vadovėlyje pateiktų ištraukų pagrindiniai akcentai – įtaiga, kad jeigu ne rusai, lietuvių tauta būtų sunaikinta, ryškus antivokiškumas. Poemoje, be vokiečių nacių žiaurumo, buvo ir kitų akcentų. Anot enciklopedijos, „teigdamas rev. humanizmą, M. pasmerkė bažnyčios diegtą liaudžiai pasyvaus kentėjimo pasaulėjautą“⁹. Primenu tas įtaigias eilutes, pagal kurias mokytojai dažnai kurpdavo poetines kompozicijas:

           Aš kaltinu – visus, visus, visus,

           Išmokiusius lietuvį nuolankumo!

           Sunkiu žodžiu aš kaltinu bažnyčią,

           Nes ji išmokė žmogų atsiklaupti,

           O atsiklaupus galima tik mirti,

           Bet ne kovoti.¹⁰

Beje, 2011 m. šią poemą prisimena kaip savo mylimiausią, apgailestauja tik kad cenzoriai privertė įterpti, jog „iš Vakarų ėjo ir kryžius, ir kardas“¹¹. Antikatalikiška tendencija nekliuvo.

Vienuoliktoje klasėje mano karta nagrinėjo apysaką „Pušis, kuri juokėsi“. Apžvalginę pamoką¹². Ne kažin kas iš jos užsiliko, bet pagrindinis veikėjas man pasirodė simpatiškas. Kažkokios diskusijos, išėjimas dirbti į fabriką. Kad kūrinys antivakarietiškas, tamsybiškas, man tuomet neduota suprasti. Kai Nepriklausomybės laikais Tomas Venclova, Aleksandras Štromas ir Pranas Morkus paviešino, kad jie yra apysakos prototipai, kad poetas apysaką sukūrė pagal užsakymą naudodamasis KGB tardymo medžiaga, kilo baisus skandalas. Atgimimo laikais poetas vadintas Tautos sąžine. Bet poetas viską neigė. Kodėl? Tik Kazys Saja paliudijo, jog pats poetas viešai pasigyręs, kad jį pasiekusi labai įdomi medžiaga. Beje, knygos priešlapyje pats autorius rašė: „Šiandien tam tikrų gyvenimo reiškinių ir faktų skatinamas, [...] norėdamas įsikišti į tą procesą, kuriame pastebimai formuojasi nedidelė, bet ne visai sveika amžinai žaliuojančio medžio atžala. Aš nieko neišsigalvojau […].“¹³ Tokia įžanga buvo ir antrajame apysakos leidime¹⁴. Rinktiniuose ir pilnuose raštuose įžanga dingo. Kaip ir kūrinys iš mokyklinių vadovėlių programos. Devintajame dešimtmetyje į mokyklines programas įtraukti bene geriausi poezijos posmai, drama „Mažvydas“. Teko ir man dėstyti. Poezija jaudino ir mane, ir mano mokinius, o išgarbintą dramą supratau kaip labiausiai istorinę tiesą iškraipantį mūsų tekstą. Man Mažvydas visų pirma evangelikų liuteronų kunigas – misionierius, kuriam labiausiai rūpėjo jo tautiečių, likusių LDK, sielų išganymas, o ne lituanistika. Ne Mažvydas skiemenuoja „Lie-tu-va“, o Marcinkevičius. Bet tauta ligi šiol beveik tiki, kad Mažvydas buvo ne kunigas, o lietuvių kalbos mokytojas, apsimetęs kunigu. Jeigu ką ir mokė Mažvydas ištarti, tai visų pirma „Jėzus Kristus“. Deja, poeto kūryboje daug krikščioniškų simbolių profanacijos. Eilėraščių rinkinio pavadinimas „Liepsnojantis krūmas“ – geriausias to pavyzdys. Ir vanduo sėkmingai teka ne tik į tautiečių tiesos išalkusias širdis, bet ir tarybų Lietuvos naratyvui. Ne be reikalo Justinas Mikutis savo bendravardį mėgo vadinti komunistų kunigu. Kad Dievą pavertė gerumu, gamta ir užėmė tautos guodėjo, vienytojo, ramintojo vaidmenį. Beje, poeto požiūris į krikščionybę visą laiką išliko neigiamas, ypač į katalikybę. Kūrybos pradžioje matome jį kaip ateistą¹⁵, kuris transformuojasi į pagonybės simpatiką – panteistą, vėliau tampa agnostiku¹⁶.

Ir pabaigoje keletas kuriozinių atvejų apie dainas. Dainos žodžiai „Tėvyne dainų ir artojų“ paimta iš poemos „Devyni broliai“, tai „Trečias atsidusimas“¹⁷. Anot tarybinės enciklopedijos: „Baladžių poemoje „Devyni broliai“ (1973) lyriškai traktuojami pokario metų klasių kovos laikotarpio skaudūs įvykiai.“¹⁸ Tai vienas įtakingiausių poeto kūrinių, partizaninį karą vaizduojančių kaip brolžudišką, geriausiu atveju – pilietinį karą. Toks požiūris idealiai atitiko sovietinį Lietuvos naratyvą. O mes toliau dainuojame… Eurikos Masytės atliekama daina „Aš tavo laisvė“ pagal Justino Marcinkevičiaus eilėraštį „Kaip laisvė“ ypatingai nuskambėjo po Sausio 13-osios įvykių. Ir dabar klausant tą senąją versiją sunku suvaldyti jaudulį. Eilėraštis parašytas 1974 m. Bet autorius nepasidrovėjo jį pasiūlyti mokykloms adresuotam poezijos rinkiniui, skirtam Spalio „revoliucijos“ 60-mečiui, įtraukdamas dar du eilėraščius ir sudarydamas savotišką cikliuką. Ir jame eilėraštis „Kaip laisvė“ perskaičius pirmuosius du jau skamba ne kaip už Lietuvą kovojančio žmogaus balsas, o kaip revoliucionieriaus¹⁹. Apskritai tokio pobūdžio proginiuose rinkiniuose to meto poetai spausdintis nevengė. Gerai mokėjo. Tokių rinkinėlių savo bibliotekoje esu išsaugojęs bent šešetą, ir visur juose poeto raudoni ar parausvinti eilėraščiai. Dažniausiai tie patys sueidavo. Čia Marcinkevičius man labiau atsiskleidžia ne kaip komunistinių pažiūrų skleidėjas, o tipiškas, praktiškas valstietis, kuris niekada nepaliks šalikelėje kone į rankas krentančio rublelio ar lito. Ir čia man poetas savaip žavus. Nesmerkiu poetų, davusių eilėraščius į proginius rinkinius, – niekas tais laikais į šiuos rimtai nežiūrėjo. Bet mokykloms adresuoti rinkiniai – jau nuodai į jaunas sielas. Ypač dėl to, kad juos naudodavo dalis lituanistų.

Projektas „Trilogija“ (Lietuvos ir Suomijos UAB „Architektūros linija“, atstovaujama direktorės Daivos Čaikauskienės; architektas Gintaras Čaikauskas, skulptorius Gediminas Piekuras, architektė Agnė Mockevičiūtė). 2023. Iš madeinvilnius.lt

Kaip ir galėtumėte nujausti, šias mintis išprovokavo neseniai įvykęs paminklo Justinui Marcinkevičiui konkursas. Manau, kad tai perteklinė idėja. Yra jo vardu pavadinta Prienų biblioteka, kurioje saugomas jo archyvas ir dalis knygų. Vilniuje – nelabai skoninga lenta Vilniaus universitete šalia Czesławo Miłoszo, sukurti keturi dokumentiniai filmai. Jeigu paminklo autoriai turėtų drąsos užrašyti „Iškiliausias tarybinis lietuvių poetas“, viskas būtų kaip ir savo vietoje. Galėtume valandų valandas stovėti prie paminklo ir pasakoti apie be galo sudėtingą poeto epochą. Aišku, vieta, parinkta prie Šv. Jurgio bažnyčios šventoriaus, pati blogiausia. Statyti paminklą žmogui, kuris visą sąmoningą gyvenimą nemėgo Katalikų bažnyčios, yra tikras spjūvis ne tik būtent už tautos garbę kovojusiems lietuviams, bet ir pačiam poetui. Atseit, prie Rašytojų sąjungos. Neturiu jokių paliudijimų, kad poetas buvo garbėtroška, nors savo vertę gerai žinojo. Kam labiausiai nereikia to paminklo – tai jam pačiam. Bet kažkodėl kažkam labai norisi stabo, tarsi mes būtume XXI a. stabmeldžiai pagonys, norisi sukurti Tautos atgimimo poeto, vedlio mitą ir būtinai per jėgą jį visiems įbrukti. O gal labiausiai per Marcinkevičių pateisinti savo prisitaikymo sovietmečiu istoriją? Nors ji tokia žila senovė, kad net patiems sunku ja patikėti.

–  –

Vieną šių metų birželio pavakarę, užbaigdama Lietuvos vakarų krašto dainų šventę, Klaipėdos vasaros estradoje suskambo giesmė. Tūkstančiai švelniausių moteriškų balsų nuplaukė pušų viršūnėmis: „Kur giria žaliuoja, ten mano namai…“ Į tai netrukus atsiliepė vyrai, galingai ir sodriai: „Krantai Nemunėlio lyg rūtų daržai…“

Kompozitoriaus Juozapo Gudavičiaus (1873–1939) sukurta nuostabi dainos melodija, užliedama ir paslėpdama teksto kliuvinukus, ir vėl, kaip daugkart šiame ir praeitame amžiuje, sujaudino ir kilstelėjo nuo suolų visus šventės žiūrovus. O buvo jų susirinkę taip pat tūkstančiai, kaip ir dainininkų, muzikantų ir šokėjų.

Garsiai ir iškilmingai visiems buvo pranešta ir kas dainos teksto kūrėjas – Ksaveras Sakalauskas-Vanagėlis (1863–1938), žinomas kitos anksčiau labai populiarios dainos – „Kur banguoja Nemunėlis“ – autorius.

Grįžęs namo tuojau ėmiau sklaidyti neseniai į mano rankas patekusius Ks. Vanagėlio „Raštus“, išleistus 1921 metais Kaune. Norėjau paskaityti gražiosios „Kur giria žaliuoja“ žodžius.

Perverčiau knygelę vieną kartą, paskui antrą – neskubėdamas, atidžiai. Šio kūrinio „Raštuose“ nebuvo!

Kaip galėjo nebūti! Negi rinktinės sudarytojas, o juo greičiausiai buvo pats autorius Ksaveras Sakalauskas-Vanagėlis, praleido vieną iš sėkmingiausių eilėraščių? Nerado vietos kūriniui, kuriuo, kaip ir savo „Kur banguoja Nemunėlis“, turėjo labai didžiuotis? Gal dar nebuvo jo parašęs? Ne, daina „Kur giria žaliuoja“ pasklido ir buvo pamilta gerokai anksčiau, negu išspausdinti „Raštai“.

Šiuose „Raštuose“ yra ir autoriaus biografija, turbūt jo paties rašyta ar bent aprobuota. Joje dainai „Kur banguoja Nemunėlis“ skirta atskira pastraipa, o apie „Kur giria žaliuoja“ nė užuominos nėra. Kodėl? Todėl, kad Vanagėlis jos neparašė!

1910 metais Mažosios Lietuvos „Birutės“ draugija Tilžėje išspausdino lietuviškų dainų rinkinį „Byrutės garsai“. Yra ten „Kur banguoja Nemunėlis“ keturi posmai, pasirašyti Vanagėlio, ir toji pati „Kur giria žaliuoja“, pasirašyta Aužuolaičio. Ten pat yra ir daugiau Aužuolaičio dainų: „Mieloji Lietuva“, „Kaip mėnesėlis prie dangaus“ ir kt.

Tų kitų Aužuolaičio dainų Ksavero Sakalausko-Vanagėlio „Raštuose“ taip pat nėra. Ir būti negali – juk ne Vanagėlis jas parašė!

O kas parašė, išsiaiškinti galima bematant – tereikia susirasti, kas „Aušros“ gadynėje pasirašinėjo Aužuolaičio vardu. Į tokį klausimą literatūros tyrinėtojai jau senokai yra atsakę.

Aužuolaitis – tai Jonas Vanagaitis (1869–1946), enciklopedijų žodžiais tariant, vienas žymiausių Mažosios Lietuvos politikos ir visuomenės veikėjų, lietuvybės skleidėjas, Tilžės akto signataras. Dar pridurčiau – ir garsiosios dainos „Kur giria žaliuoja“ autorius!

Taigi, šią giesmę parašė ne Vanagėlis, o Vanagaitis. Kas ir kada susipainiojo tarp tų dviejų vardų ir dar kitus supainiojo?

Kol abu poetai buvo gyvi, visi žinojo, kieno namai ten, kur giria žaliuoja. Bet vėliau, gerokai po karo, kažkas Tarybų Lietuvoje juos atėmė iš vieno ir lengva ranka dovanojo kitam. Tyčia ar netyčia, nežinau, bet 1984 metais Vilniuje išleistame gaidų rinkinyje „Dainų šalelėj“ Juozapo Gudavičiaus dainos „Kur giria žaliuoja“ žodžių autoriumi jau nurodomas ne J. Vanagaitis, kaip iki tol, o Ksaveras Sakalauskas-Vanagėlis.

Jei neklystu, tuomet šiuo klausimu buvo kilusi nedidelė diskusija, bet ji baigėsi jokiais argumentais neparemta išvada: „Tebūnie Vanagėlis!“ Juk Joną Vanagaitį, buvusį politinį veikėją ir emigrantą, sovietų valdžia jau buvo nustūmusi į pašalę, jei ne į užmarštį.

Taip ir liko. O šiais laikais klaida kaip vėžys yra išplitusi po visą internetą. Ją kartoja netgi tokia rimta įstaiga kaip Lietuvos muzikos informacijos centras. Dainų šventėse ir Klaipėdoje, ir Vilniuje iškilmingai skelbiama Ksavero Sakalausko-Vanagėlio pavardė, o Jonas Vanagaitis – ką? Jis tyli savo kapelyje Bitėnuose, kur artimųjų rūpesčiu yra iš Vokietijos parvežtas ir perlaidotas.

Ką daryti? Taisyti klaidą visur! O dainų švenčių organizatoriams su būreliu dainininkų aplankyti Bitėnus ir kapinaitėse atsiprašyti Jono Vanagaičio, sugiedant jo ir Juozapo Gudavičiaus nemirtingąją „Kur giria žaliuoja“.

Garbė Jezui Kristui!

Gerbiamas kun. Tumai

Aš esu Uršulė Donelaitė. Kreipiuosi prie Tamstos su prašymu. Nuolankiau prašau išklausyti manęs senutės.

Prašau, žinoma, jei ne per daug nuvarginsiu, pasirūpinti del manęs knygnešės pencijos, arba nors pašalpos.

Manau, kad Tamsta dar prisimeni t[u]os vargingus laikus lietuviškos spaudos, lietuviško rašto? Kada Tamstos paliepimu ir A. A. kun. D. Tumo, Šakės buvusio kamendoriaus, nešiojau ir vežiojau padedant // Vik. Narkui ir Kas. Baltiniui, iš Kretingos, Gargždų ir kitų vietų lietuviškas knygas.

A. A. D. Tumas, už mano drąsą ir paklusnumą, daug sykiu buvo žadėjęs senatvei prieglaudą, bet jį jau Dievas pašaukė pas save.

Esu visai pasenusi, be sveikatos, rankos atimtos jau nuo knygų nešiojimo, kojoms irgi vargai galiu vaikštinėti. Nebegaliu, nei į kaimą nueiti žebravoti. Trys metus gulėjau ant patalo, tik dabar šiek tiek stipresne esu Skuode pas vieną Dievo baiminga Mergele Pt. Skaraite, // kuri man suteikia prieglaudą.

Buvau nuteista ištremimui į Kuršus, net šešiolika metų slaptydamose nuo maskolių nešiojau knygas.

Dauguma mažiau išvargusiu gauna pencijas, o aš nei prieglaudos senatvej neužsitarnavau. Šakės bažnyčioj buvo užpuole maskoliai, pabėgau pro zakrastiją ir ten ramiai pasimelsti negalėdavau.

Labai prašau pasirūpinti, nes daugiau niekas manimi nebesirūpina. Prašau nors atsakymą duoti, ar aš galiu viltį turėti pagalbos.

Šį pavaseri Skuodo Kanau- // ninkas, man prašant, siuntė Tamstai prašymą pasirūpinti del manęs, bet ir Jis atsako negavęs.

Atleisk man vargdienei senutei už varginima, o aš maldausiu pas Dievą kad Tamstai atlygintų.

––– Rašyti nemoka. Rašau jiai prašant. Prašau atleisti už nemandagius išsireiškimus. Kaip sakė, taip rašiau.

Pašto valdininkė Šlapelytė

                                        Adresas:

                                        Skuodas

                                        Laisvės g. 5

1928 m. VIII-5 Pas Skaraitę

Skuode                            U. Donelaitė

Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius,

f. 1, b. E84, l. 93r–94v

P. S. Juozui Tumui-Vaižgantui įvairių interesantų rašytų laiškų Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje saugoma ištisomis archyvinėmis bylomis: nuo giminaičių ūkininkų, aprašančių ištikusias nelaimes bei prašančių paramos, iki asmeninio pasirinkimo klausimus sprendžiančių jaunų žmonių laiškų. Verčiant vieną iš tokių bylų, kai skirtingų braižų (dažnai sunkiai įskaitomų), kalbų, kreipinių mirgėjimas savotiškai sulieja tekstus į vieną masę, į akis krito pasveikinimas prieš kreipinį, tuometei korespondencijai nebebūdingas, lyg būtum įėjusi į trobą ir ištarusi „Garbė Jėzui Kristui“, o toliau – „Aš esu Uršulė Donelaitė“. Intrigai neatsispyriau ir perskaičiusi tekstą supratau, kad galiu pabūti dar viena šios knygnešės balso tarpininkė, po valdininkės Šlapelytės, perteikti jį dabarties skaitytojams ir skaitytojoms kaip savotišką „realybės prisilietimą“, beraštės knygnešės, kultūros tarpininkės balsą. Iš žinyno „Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai 1864–1904“ sužinome, kad Uršulė Donėlaitė (Donilaitė) gimė 1852 m. Telšių apskrityje ir nuolatinės gyvenamosios vietos neturėjo. „Lietuviškos spaudos gaudavo iš kitų knygnešių. Pati spaudos į Mažąją Lietuvą neidavo. Nešiodavo po kaimus, palikdama pasiskaityti, paskui vėl surinkdavo ir nešdavo į kitus kaimus. Žandarai apie ją žinojo ir ieškojo, bet sugauti nepavykdavo. Kun. Juozui Tumui-Vaižgantui redaguojant Tėvynės sargą, nunešdavo rankraščius ir korektūras į Mažąją Lietuvą. Dėl raginimo neleisti vaikų į rusiškas mokyklas, o mokyti namie, policijos buvo suimta. Žmonės pasipiktino ir jėga ją išvadavo. Slapstėsi apie šešiolika metų“ (Benjaminas Kaluševičius, Kazys Misius, Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai 1864–1904, Vilnius: Diemedžio leidykla, 2004, p. 122). Laiške minimas D. Tumas išties yra Domininkas Tumėnas (1860–1919) – Tumo bičiulis ir bendražygis dirbant lietuviškos spaudos rengimo bei platinimo darbą, kunigas, publicistas. Viktoras Norkus (1865–1918) ir Konstantinas Baltėnas (Baltinas, 1859–1929) abu buvo siuvėjai ir knygnešiai, kurie bendradarbiavo, kartu parsigabendavo spaudos iš Mažosios Lietuvos ir ją platindavo. Šlapelytės ir Skaraitės tapatybių nustatyti nepavyko.

P. P. S. Manydama, kad laiškų redagavimas ištrina tokios komunikacijos spontaniškumą, netaisyklingumą ir pernelyg ją priartina prie spaudos, laiško rašybos netaisiau. Šlapelytės autografo puslapio ribas pažymėjau dviem pasviraisiais brūkšniais (//), dėl aiškumo į autografą įterptas raides išskyriau laužtiniais skliaustais ([]).

Su geriausiais linkėjimais iš rankraštyno

Jurgita Žana Raškevičiūtė

Savojos gyventojai tebėra tokie patys, kokie visada buvo: inteligentiški, nepaprastai mėgstantys bendrauti ir labai malonūs, panašūs į kitus žmones, kurie nėra išlepinti prabangos, jie aistringiau siekia laimėti, o ne atkakliai taupyti, esant reikalui – nuosaikūs, bendraujantys epikūrininkai draugiškoje kompanijoje ir ten, kur yra vertinami, mylintys gyvenimą, dvasiškai tvirti, subtiliai įžvalgūs ir, be kita ko, kupini geraširdiškumo (paminėsime ir šį garsų bruožą), prancūziškai kalbantys taip taisyklingai, laisvai ir aiškiai, kaip niekas kitas iš jų kaimynų Prancūzijoje.

Pierre-André Sayous

Tai buvo pasakyta 1853 m. Ką XXI a. Savojos gyventojams reiškia kalba, dialektas ir literatūrinė kūryba? Išsamų atsakymą pateikia „Savojos literatūros istorija“ (Histoire de la littérature savoyarde, Chambéry: La Fontaine de Siloé) – beveik tūkstančio puslapių tomas, išleistas 2011 m. Savojos akademijos rūpesčiu. Leidėjų programos koncepcija leidžia atsakyti į klausimą, kas yra literatūra šiuolaikinės Savojos gyventojams: „Literatūra, rašytojai, kalba – mūsų bendras gėris. Leidinyje pristatomi tie asmenys, kurie kūrė mūsų kalbą pradedant vėlyvaisiais viduramžiais, baigiant XX a. Jų vardai prisimenami iki šiol ir yra tautos gyvenimo miestuose bei kaimuose pagrindas, jų vardai palaiko mūsų viltis… Branginame šimtus tų, kurie atskleidė mūsų vidinį pasaulį, stengėsi, kad mūsų kalba būtų išraiškinga ir skatintų vaizduotę. „Savojos literatūros istorija“ suteikia galimybę iš naujo atrasti kiekvieną iš jų teisingiausiuose svarbiausio Savojos literatūros kūrinio puslapiuose. Skaitykite! Visi jie gyvi mūsų širdyse…“ Ir leidinio turinys preciziškai argumentuoja, kad literatūros kūriniai skaitytojams – tai ne pabėgimas į fikcijų, vizijų, utopijų ir anachronizmų schemas, o dabarties sukūrimas. Skaityti „Savojos literatūros istoriją“ Lietuvoje, neuždarant sąmonės prieš kitų Europos šalių literatūrą, kur visada yra ko ieškoti, – tai giluminių analogijų visose gyvenimo sferose atradimai. Ir tai remia ir tobulina mūsų sugebėjimus suvokti dabartį.

Leidinį rengė 44 tyrinėtojai iš įvairių mokslo centrų. Jų tyrimo, kuris sudarytas iš 98 apžvalginių ir monografinių skyrių ir publikuotas Savojos akademijos, mokslinis redaktorius – Louis Terreaux (1921–2015), kilęs iš Šamberi. Tai „informacinis sukrėtimas“ rutininių apibendrinimų ir abstrakcijų jūroje, nes nei istorikų, nei knygų, nei interneto, žinančių „viską apie visą literatūrą“, nėra ir šiuolaikiniame pasaulyje.

Savoja… Žemė tarp Ronos ir Izero upių. Jos istorija skaičiuojama nuo Ronos ledynų tirpimo XVIII–XV a. prieš Kristų. XV–VI a. prieš Kristų šioje vietovėje apsigyveno sezoniniai medžiotojai, vėliau čia virė galų, frankų genčių ir kitų nepažįstamų etninių bendruomenių kovos. Nuo 121 m. prieš Kristų, kai Savojos žemėse įsitvirtino romėnai, iki Romos imperijos žlugimo 472 m. V–VI a. frankams priešinęsi ir Merovingams bei Karolingams nuolaidžiavę Burgundijos feodalai, naudodamiesi santuokomis ir karais, įtvirtino Savoją kaip nepriklausomą valstybę. Ji išsaugojo autonomiją 800 metų. Tačiau 1860 m. Napoleonas III prievarta prijungė valstybę prie Prancūzijos Respublikos ir padalijo į du departamentus – Savojos ir Aukštutinės Savojos.

„Savojos literatūros istorijoje“ žodinė kūryba pristatoma nuo pat lotynų kalbos šaknų iki XIV–XV a., kai atsirado prancūzakalbė literatūra. Beje, pirmi prancūziški tekstai Savojoje pasirodė 1250, 1260 ir 1272 m. O lotynų kalba, kaip susirašinėjimo, civilinės teisės aktų ir literatūros kalba, buvo vartojama iki pat 1539 m. Tais metais Pranciškus I valstybinės kalbos statusą suteikė prancūzų kalbai.

Kiekviename „Savojos literatūros istorijos“ skyriuje pateikiamos rašytojų biografijų santraukos, nurodoma, kaip jie susiję su istoriniais įvykiais, paskatinusiais parašyti vieną ar kitą kūrinį, kurie pagal turinį neabejotinai gali būti vadinami ir kronikomis, ir istoriniais romanais. Knygos pabaigoje pateikiama „bibliografinė panorama“. Ją pradeda šv. Amedėjus Lozanietis (Saint Amédée de Lausanne, apie 1110–apie 1159), parašęs aštuonis iškilmingus pamokslus, skirtus Dievo Motinos garbei. O baigia trys produktyviausi literatūros ilgaamžiai: Henry Bordeaux (1870–1963) – romanų „Juodasis ežeras“, „Šviesa kelio gale“ ir 13 tomų memuarų „Vieno gyvenimo istorija“ (1951–1963) autorius; Roger Frison-Roche’as (1906–1999) – knygų apie Alžyrą („Paskutinė migracija“, „Apleistas slėnis“), apie Alpes – kaip alpinistai šturmavo aukščiausias viršukalnes („Didysis kalnų tarpeklis“, „Alpinistų virvės priekyje“), autobiografijos „Saulėlydis“, straipsnių ir reportažų autorius. Amžininkai – „raumenų kulto“ XXI a. liudininkai – teigia, kad R. Frison-Roche’o kūryba tapo aktuali įtvirtinant „plieninių nervų“, „geležinių raumenų“ ir „mąstančios rašytojo plunksnos“, taip pat visų fizinių ir dvasinių-psichinių jėgų dabartinėje filosofijoje sąmoningo balanso išliekamąją vertę, kuri ir šiandien yra neabejotina žmogaus laimės sąlyga. „Savojos literatūros istorijos“ kūrybinių faktų chronologiją vainikuoja poetas Jeanas-Vincent’as Verdonnet (1923–2013) – daugiau kaip 30 poezijos knygų autorius, prakeikęs gyvybės naikinimą visuose įmanomuose mūšiuose ir „mirtinai pavargęs nuo žodžių, nelaimingų žodžių, apvilktų puošniais drabužiais“. Jis tikina, kad „vienintelis duonos grūdas ir keli lašai vandens žemės antpirštyje reiškia visą amžinybę“ ir „…stebuklingo įsiveržimo / sistolės, drėkinančios mūsų / ramybės minutes, / daugina mus erdvėje / kaip vizijas, kurioms mes – matrica!..“ Šiomis eilėmis autorius liudija dvasinio-psichinio nuoseklumo strategijos, įgyvendinamos visą gyvenimą, žmoniškumą, kai kiekvienas komentuoja pragmatizmo efektyvumą pasitelkdamas vaizduotės regėjimus, o idealistines hipotezes koreguoja naudodamasis „pelno prieaugio technologijomis“ ir stengdamasis išlaikyti šių dviejų varomųjų egzistavimo jėgų pusiausvyrą.

Istorijos skyrius „Viduramžiai – nuo Romos užkariavimo ir lotyniškos raštijos iki XIV a.“ suskirstytas į 13 apžvalgų ir 9 monografinius straipsnius. Pradedama nuo lotynų ir frankų bei provansalų kalbų, paskui pereinama prie prancūzų; lotynų – kaip bendravimo raštu ir prancūzų kalbos ribų praplėtimo kalba brėkštant literatūros aušrai: vienuolynų ir pilių, tuomečių raštijos centrų, istorija, pirmi literatūriniai tekstai prancūziškai (XIV–XV a.), poezija, proza, kronikos. Skyrius baigiamas skirsniu „Kitados“ ir Guillaume’o Fichet (1433–apie 1480) kūryba. Apskritai skaitytojui suteikiama galimybė suvokti, kokie sudėtingi minimu istoriniu laikotarpiu buvo literatūros santykiai su tuo, kas priimtina ar nepriimtina, vadinasi, ir nesuprantama kalbant apie graikų ir romėnų palikimą, su tuo, kas kartosis, bet jau taps „sava ir nauja“. „Perėjimas nuo lotynų prie prancūzų kalbos“ daro aktualias tam tikros perspektyvos imanentines paieškas, kai karinė galia ir valdovų valia jau nėra lemtinga. „Nuo praeities – prie kai ko kito“, prie išsamesnės ir patikimesnės įvykių sekos istorijos kronikoje bei dabarties – tokie realybės suvokimo stimulai sujungia į visumą prieinamus šaltinius ir daro juos intensyvesnius, kai intelektinis procesas sutampa ar nesutampa su realios valdžios (ekonominės, karinės, politinės ir bažnytinės) pragmatiškumu.

Prancūzų literatūros istorija prasideda nuo vadinamųjų „Strasbūro priesaikų“ (Serments de Strasbourg), pasirašytų 842 m. vasario 14 d. O vienas seniausių Savojos literatūros lotynų kalba paminklų yra 726 m. įkurto Novalezos vienuolyno kronikos. Jų sudarytojas ar sudarytojai laisvai sieja kronikos ir hagiografijos žanrus su blogio paveikslais ir „nuodingųjų gyvačių antplūdžio“ bėdomis. Tai žmogaus žiaurumo, atskleidžiančio zoomorfinę prigimtį, alegorija. Kronikose ne identifikuojama, kam istorijoje priskiriami tokie piktavališki kėslai: jėgai, fanatizmui, prigimtiniams instinktams ar konkretiems valdžios atstovams, o vaizduojama kaip „dalis realybės“, kuriai naują pavidalą gali suteikti tik visiškas atsiribojimas nuo blogio.

Nuo „stebuklingų“ įvykių hagiografijoje – šventųjų gyvenimo istorijoje – prie visuotinės Savojos istorijos pereinama anoniminėje „Otkombo abatijos kronikoje“, išleistoje lotynų kalba, ir 1416–1419 m. Jeano d’Orville’io „Savojos kronikoje“. Kronikose šventųjų gyvenimo aprašymų logiką lėtai, bet nuosekliai absorbavo bendros ir asmeninės istorijos įvykių srautai, pvz., kaip tai padarė Abrahamas de Vermeilis (1555–1620) – dvidešimt keturių knygų „Šventojo Liudviko gyvenimas“ autorius.

Othono de Grandsono ir Thomo de Saluces’o kūryboje, be nuolatinių viduramžių žanrų – baladžių, pasturelių ir rondelių, priartinusių maldos ir išpažinties ritualus prie asmeninių intymių santykių, bet nenukrypusių nuo „retorikos formulių“, atsiranda asmeniškesnių išankstinių nusistatymų. Tik jie jau priklauso nuo individualios lyrinės situacijos ir būsenos pasirinkimo.

O. de Grandsono „Šv. Valentino sapne“ jaučiamas lyrinis gailestingumas kitam „aš“: „Sužeistieji meilės tokie liūdni, / Kad aš užjaučiu visus įsimylėjėlius, / Ar jie būtų anglai, ar vokiečiai, / Kilę iš Prancūzijos ar Savojos.“ Rondo žanro kovinės apgulties pasakojime, kuriame pabrėžiama laikotarpio rūstybė kaip nuolatinis žmogaus džiaugsmų priešas ir tai penkis sykius pakartojama priedainyje, susitelkiama į laiko tėkmės suvokimą ir emocinius išbandymus pereinant į „kitą amžių“: „Sudie, jaunyste, drauge mano, / Turiu tave palikti, / Nepajėgiu tavęs išsaugoti – / To nenori laikas. / Tačiau tavo dosnios dovanos / Paliks gaivius prisiminimus. [...] Dabar melancholija / Apims mane… / Sudie, mano brangioji jaunyste!“ Lyrinė pradžia, kurios tikrumą atskleidžia vidinės būsenos ir „laiko įstatymo“ realybė, yra rondo turinio atnaujinimo šaltinis. T. de Saluces’o „Klajojančiame riteryje“ didžiausia vertybe laikomas „lyrinis blaškymasis“ ieškant savojo „aš“.

Skyrius „Savojos literatūros aukso amžius – XVI–XVII a. pirmi trys dešimtmečiai“ suskirstytas į 4 dalis: pradedant Karolio III ir baigiant Karolio Emanuelio I valdymu – 27 skyreliai apie atskirų autorių kūrybinių manierų ir žanrų įvairovę 1500–1630 m. Kad socialinės istorijos įvykiai galiausiai tampa literatūros įvykių įžanga, byloja apie tai, kad valdančių personų ir literatų interesai buvo tiesiogiai susiję: Karolio III valdymas chronologiškai sutampa su reformacijos pradžia, Karolio Emanuelio I – su eruditų humanistinės literatūros suklestėjimu.

Hercogas Karolis Emanuelis I (1562–1630), įvairiapusiškai apdovanotas ir išsimokslinęs valdovas, nuosekliai kūrybingas „filosofas soste“, aktyvus savo pavaldinių interesų gynėjas, buvo subūręs plejadą talentingų amžininkų, prisidėjo prie jų gabumų lavinimo ir valstybės gyvenimo tobulinimo. Todėl jo valdymo metai tapo klestėjimo laikotarpiu, kai buvo suvokiama intelektualiai aktyvios valdovo aplinkos reikšmė tiek tobulinant įstatymus ir jų laikantis, tiek įgyvendinant valdžios prerogatyvas. Karolis Emanuelis I Europos literatūros istorijoje buvo ne mažiau produktyvus kaip trys anksčiau paminėti XX amžiaus literatūros ilgaamžiai. Jis yra autorius dar neskaityto ir nenagrinėto didžiulio kūrybinio palikimo, poezijos ir prozos „manuskriptų foliantų“ italų, prancūzų ir ispanų kalbomis. Įspūdis toks, kad mūsų laikais bijoma atvirumo ir nuoširdumo XVI–XVII a. poeto, kuris galėjo nieko nebijoti ir kaip enciklopedistas mąstyti apie karinę pareigą „Karo aforizmuose“ („Aforismi della guerra“), apie astronomiją, gamtą, meno kūrinius, poeziją, žmogaus psichologiją ir visus žmogaus ryšius su realybe per tikėjimą „Simulacro del vero principe“, „Paralelinių gyvenimų knygoje“ („Libro dei paralleli“).

Karolis Emanuelis I yra biografinio, pastoralinio romano ir asmens „enciklopedinės istorijos“ („Opuscoli“) autorius. Bet jo kūryboje dominuoja poezija meilės, kančios ir tikėjimo temomis. Jo lyrinis herojus visada santūriai reiškia savo nuomonę ir jausmus. Poemoje „Laiko tėkmė“ ir elegijoje „Sudie, sudie, Savoja“ lyrinėje situacijoje visada atsiduriama „prie pražūties krašto“, o tragizmą lemia tai, kad žmogaus vidinis pasaulis yra veikiamas ir viską griaunančių „pragariškų regėjimų, mirtino žiaurumo košmarų“, ir taikių gamtos vaizdų, kurie „vieninteliai… mato daugiau negu visi“. Šešiolikoje ketureilių 15 sykių pakartotas „sudie“ (adieu), ir visur be šauktukų, suvokiamas ne kaip nemokėjimas sklandžiai kalbėti, o kaip miškų, klonių, ežerų personifikavimo priemonė. Jie išaukštinami dėl savo reikšmės ir poveikio išsaugant gyvybę, atmetant mirtiną kerštą. Finaliniame, šešioliktame, posme būtent ši žmogaus ir taikios gamtos „abipusė meilė“ motyvuoja mirčiai į akis žvelgiantį lyrinį herojų nusiraminti: „Sudie, ir daugiau kaip sudie, didžiuliam ežerui, kuris vainikuoja, / Miestus ir pilis, ir tą bokštą, / Aplaistytą krauju, kur ir mano buvo pralietas. / Ar galima mirti garbingiau negu jaučiant meilę?“

Vis dažniau kronikos, traktato, eilėraščio leitmotyvu tampa istorijos „logika“, kur dominuoja „nuvertimas“, „sunaikinimas“, „sutrynimas į dulkes“ („froisser“, „rompre“, „mettre en pouldre“). Atsiranda pagrindas suabejoti pačios istorijos supratimu: „Ar patikės palikuonys mūsų istorija, jeigu mes, liudininkai, viską matę tikrovėje, negalime suvokti, kad tai yra mūsų istorija.“ Atsisakydami vergiško pataikavimo, humanistai suvokė mokantys būti taikdariškesni. Ir „Savojos literatūros istorijoje“ minimose žemėse, kuriose pavyko išvengti dalyvavimo masinėse tragedijose dėl tikėjimo, laiku atsirado iniciatyvų autentiškai ir identiškai perskaityti tikėjimo tiesas, kad dėl „dvasinių konfliktų“ galima kovoti tik su „dvasiniais ginklais“.

Pranciškaus Saleziečio (François de Sales, 1567–1622) „itin prancūziška“ kūryba išskirta šiame skyriuje kaip išimtinis filosofijos evoliucijos pavyzdys. Joje teologinio mąstymo dogmatinės tiesos buvo aiškinamos renesansiškojo humanizmo principais – kad žmogaus prigimtinių, socialinių ir religinių pagrindų pusiausvyra yra galima mokslinėje, istorinėje prozoje ir epinėje poemoje.

Domėjimasis žmogaus prigimties sudėtingumu, saviizoliacija, pabėgimas į camera obscura ar camera lucida tapo protinio ir kūniško dialogo pradžia, kai nebuvo nei idealizuojami, nei angeliškiems prilyginami, bet ir ne demonizuojami kiekvienos laiko akimirkos ir kiekvienos žmogaus kūno ląstelės impulsai. Humanistai jau įžvelgė tai, kas visiškai atsiskleidė XXI a. literatūroje, o ji prisikasė iki pat mikroskopinių gelmių, atomų ir molekulių, neuronų, ląstelių, bakterijų ir virusų, kai kažin kokie 5 tūkstančiai žmogaus organizmo enzimų programuoja 60 trilijonų ląstelių atsinaujinimą, ir didžioji dalis jų atsikuria kas 120 dienų, darydamos poveikį 100 trilijonų įvairių rūšių – maždaug 300 – bakterijų; kai tūkstančiai aktyvių pradinių elementų gamina savo „substanciją“, programuojančią žmogaus būklę bei elgesį, ir leidžia konstatuoti: lengviau sukurti dirbtinį intelektą negu apsaugoti organizmą žmogaus – rutininio vartotojo, nenuilstamai ryjančio antioksidantus drauge su radikalais ir toksinais…

Bet grįžkime į laikus, kai viso to dar nebuvo. Nepaaiškinamas literatūros „aukso amžiaus“ paradoksas yra tai, kad didžiulis Prancūzijos, Italijos, Ispanijos literatūros teatrališkumas, misterijų – bažnytinių veikalų, neturėjusių konkretaus autoriaus, – suklestėjimas XV a. Prancūzijoje nepaveikė Savojos teatro. Žinomas tik vienas kūrinys – 15 veikėjų, 13 971 eilutės, daugybės aiškiai neatskirtų scenų veikalas, kurio pagrindas dar yra ne dialogas, o Romos imperatoriaus Diokleciano, persekiojusio krikščionis ir dėl to sulaukusio atpildo, gyvenimo įvykių atpasakojimas. Drama „La Dioclétiane“ (1580–1590), parašyta Jeano Scybille’io, apie kurio gyvenimą nieko nežinoma, tebėra nepublikuota iki šiol.

Kokia prieštaringa atrodo bet kurio žmogaus veikla nuo tos akimirkos, kai įsitikinimai tampa viršesni už kruopščiai konstruojamą karjerą, atskleidžia François Bonivard’o (1493–1570) – tituluotų miestiečių, kilusių iš Šamberi ir susikrovusių turtus iš tarnybos aukščiausioje Savojos valdžioje, palikuonio – „įsitikinimų atradimo“ ir savo „valdų netekimo“ istorija. XIX a. F. Bonivard’as tapo George’o Byrono poemos „Šiljono kalinys“ (1816) herojumi, o kūrinys tapo romantiškai didingu laisvės siekio apibendrinimu: „Laisvos minties amžina siela – / Šviesiausias esi tu, laisvės kalėjime!“

O iš tikrųjų F. Bonivard’as buvo suimtas ir nuo 1530 m. gegužės 26 d. iki 1536 m. kovo 29 d. kalėjo Šiljono pilies požemiuose už tai, kad gynė Ženevos piliečių laisves. Dėl Ženevoje išplitusios reformacijos, prieš kurią solidariai sukilo tiek pasaulietinė, tiek bažnytinė valdžia, 1526 m. nutrūko Ženevos ir Savojos ryšiai. Ir kai tik F. Bonivard’as viešai prabilo apie savo įsitikinimus, jo socialinis statusas tapo problemiškas: valdžia anuliavo visus giminės apdovanojimus už realius nuopelnus Savojos hercogystės istorijai per tris šimtmečius. Išleistas iš kalėjimo F. Bonivard’as grįžo į Ženevą, laimėjo varginamą teismo procesą ir pasiekė, kad 1538 m. vasario 8 d. jam būtų atkurtos visos teisės. Atsikovojęs socialinį statusą ir ekonominę nepriklausomybę, F. Bonivard’as vėl įsitraukė į aktyvią humanistinio švietimo veiklą. Galiausiai jo intensyvios studijos ir patirtis socialinės istorijos srityje buvo apibendrintos „Ženevos kronikose“, „Nuomonėse ir išvadose apie klerikalų valdymą“, „Minčių santraukoje apie popiežių“ ir tik 1865 m. išleistose „Apmąstymų apie reformaciją santraukose“. Visuose šiuose darbuose monarchijos, aristokratijos ir Bažnyčios valdymo praktika kruopščiai ir objektyviai išanalizuota istoriko ir liudininko.

F. Bonivard’as, suvokdamas socialinės tikrovės ir religinių įsitikinimų prieštaravimus, padarė išvadą, kad Bažnyčia ir tikėjimas visada atsiduria tarp dominuojančių jėgų, diktuojančių sąlygas, ir tikinčiųjų įsitikinimų. Vengdamas spekuliacijų, autorius maksimaliai tiksliai rekonstravo pasauliečių ir Bažnyčios magnatų sprendimus, nors šie visaip stengėsi atitraukti amžininkus nuo savo tikrųjų tikslų ir interesų. Pasirodo, kad visais atvejais, kalbant tiek apie liberaldemokratinę, tiek apie despotišką oligarchų valdžią, pavaldinių ir valdančiųjų gyvenimas buvo apribotas griežtai vykdytinais įstatymais. Veikale apie klerikalų valdymą, kaip „sankcionuotą iš viršaus“, F. Bonivard’as rašė: „Tokie tie bažnytiniai reikalai: vieni nori paklusti Mozei, kiti – Mahometui, treti – popiežiui, dar kiti – Evangelijai. Visa ši painiava yra atmestina, nes, kad ir kokių įstatymų mes laikysimės, visada būsime tik žmonės – Adomo vaikai, vadinasi, ir nuodėmės vaikai.“ Pakartota beveik pažodžiui: žmogui sunkiausia paklusti „paprastoms katekizmo tiesoms“. F. Bonivard’as konkrečiai vertino realios valdžios praktiką atskiruose epizoduose, tačiau buvo įsitikinęs, kad Bažnyčia gali prisidėti prie įstatymų stabilizavimo socialiniame gyvenime ir, naudodamasi besąlygišku autoritetu, numalšinti visų klasių kraštutines pretenzijas bei egocentrizmo apraiškas.

Vienas humanistų eruditų, kilusių iš Savojos, buvo Sébastienas Castellionas (1515–1563), „Dialogo“ (1544) autorius. Jis atliko didžiulį darbą: išvertė visą Bibliją, iš pradžių – į lotynų (1551), o paskui – į prancūzų kalbą (1555). S. Castelliono darbas „Apie netikėjimą ir tikėjimą, tamsumą ir švietimą“ buvo toks aktualus, kone peržengiantis intelektualinio atvirumo ribas, todėl, suprantama, rizikingas, kad dienos šviesą išvydo tik XX a. Kaip pasakoja amžininkai, „Dialogo“ autorius buvo „be galo malonus, paprastas, visiškai negudraujantis žmogus, kuriam nerūpėjo nei ambicijos, nei tuštybė ir kuris visiškai nesigėdijo sunkaus darbo, kad palaikytų savo ūkį“. Anglijos karaliui Eduardui VI skirtame lotyniškame Biblijos vertime jis kaip manifestą deklaravo sąžinės laisvę ir nepriklausomą tyrimą, nes šie dalykai vieninteliai mažina prieštaravimus, iš principo atmeta neapgalvotą paklusnumą tiek pasaulietiniam, tiek bažnytiniam diktatui, autoritarizmui ir dogmatizmui. Laiške Anglijos karalienei Elžbietai I S. Castellionas primygtinai reikalavo neleisti naudoti ginklų kilus dvasiniams ginčams, nes „blogio nugalėti blogiu neįmanoma“, ir ragino įveikti priešininkus „tiesa, meile, pakantumu, gerumu bei kantrybe“, t. y. kvietė vadovautis etiniu maksimalizmu.

Toks pat nuoseklus dogmatizmo priešininkas S. Castellionas buvo ir per debatus su Jonu Kalvinu (Jean Calvin) apie laisvę, kuri vienintelė priartina protą prie dvasinių vertybių esmės. Kad ir kieno ar kokioje doktrinoje S. Castellionas įžvelgdavo represinio dogmatizmo užuominų, jis rasdavo argumentų, paneigiančių voliuntaristines pretenzijas. „Dialogo“ autorius to meto eruditams tapo humaniško išsimokslinimo, įsitikinimų pusiausvyros, nepaperkamumo, neklystamumo ir visavertės gyvenimo praktikos etalonu. Fribūro universiteto profesorius Yves’as Giraud (1937–2008) S. Castellioną pavadino „tikruoju Nobelio taikos premijos laureatu dar prieš kelis šimtus metų iki jos įsteigimo“.

Vienu XVI a. literatūros leitmotyvų tapo tam tikros vietos, kaip pasaulio dalies, suvokimas. Atsirado vietinės kraštotyros, atskiro miesto (cranographie) ir šalies (chorographie) aprašymai. Tie žanrai buvo jau be socialinės realybės griežtos redukcijos. Iš jų išsiskiria „Savojos vaizdai“ („Chorographia“, 1571), Jacques’o Delexi (1504–1574) ir Marco-Claude’o de Buttet (1529/1530–1586) „Savojos apologija“ („L’Apologie pour la Savoie“, 1554), kur įžvalgiai išryškinama tai, kas skatina aktyvią taiką ir priešišką nesantaiką.

Skyrių „XVII ir XVIII a.“ sudaro skirsniai „XVII a.“, „Savoja ir autorių paieška“, „XVIII a. ir Revoliucija“, įskaitant trylika skyrelių apie konkrečius autorius. Šioje leidinio dalyje, kuri chronologiškai sutampa su absoliutizmo ir klasicizmo formavimusi Prancūzijoje, aprašomi painūs to laikotarpio literatūros istorijos debatai, susiję su reformacijos vertinimu, rūmų tolerancijos esme ir ribomis, teisingumo praradimu per pilietinius ir religinius karus. „Laukimo fenomenas“ išryškėjo drauge su rašytojų atstumu nuo valdančiosios hierarchijos ir nomenklatūros. XVII a., sunkių imperatyvų ir absoliutizmo krizių laikotarpiu, šis fenomenas turėjo kategoriško susvetimėjimo išraišką. Jau ne idėjų sekėjai, išminties ir erudicijos entuziastai, būręsi aplink meno globėjus, kurie vertino išsimokslinimą kaip gebėjimą elgtis pagal įsitikinimus, o neklystanti humanitarinė nomenklatūra ir jos pragmatinė ideologinė retorika savitai aiškino proto bei aistrų konfliktą klasicizmo tragedijoje, kur aistromis buvo vadinama viskas, kas trukdė nusilenkti absoliučiai valdžiai. Nomenklatūros imperatyvuose atsirado literatams taikomų reikalavimų besąlygiškai paklusti hierarchijai. „Literatūrinis kūrybiškumas“ tapo viena iš intelektinio gyvenimo valdymo sričių, o literatūra – „visur esančia“ ir efektyvia socialinės psichologijos, luominio statuso ir didikų, aristokratų bei miesto buržuazijos prerogatyvų programavimo ir kontrolės priemone.

Tipologinis valdžios paskirties panašumas, nors jos mastas Šamberi ir Paryžiuje buvo skirtingas, panaši pragmatiška taktika įgyvendinant pavaldinių teises ir išlaikant valstybės vientisumą bei autonomiją, nuolat didėjanti Savojos integracija, Paryžiaus didikų ambicijų literatų atžvilgiu „mėgdžiojimas“ – visa tai vertė Savojos kūrėjus nepasitikėti tikraisiais mecenatų globos motyvais. Tapo aišku, kad literatūrinė kūryba atsidūrė tarp dviejų nuolat veikiančių jėgų. Kalbant apie literatus, tai buvo įsitvirtinimo galimybių paieška ir noras pripažinti jų darbo rezultatus vertingais, o turint omenyje neribotą valdžią – asmenybės statuso ir kūrybos turinio pritaikymo absoliutizmo reikalavimams įgyvendinimas.

Klasikiniu pavyzdžiu, kas vyko XVII a. pirmaisiais dešimtmečiais, kaip tendencingai buvo vertinama autorių asmenybė, jų kūryba ir karjera rūmuose, tapo Théophile’io de Viau (1590–1626), Liudviko XIII oficialaus poeto, – tai aukščiausias titulas, kokį galėjo gauti tų laikų literatas, – istorija. Kaip atskleidė pastarųjų dešimtmečių tyrimai, jo globojimo istoriją galima vadinti universaliu visų aristokratijos sluoksnio globėjų deklaracijų testu. T. de Viau buvo lyg tarpininkas tarp Paryžiaus ir Savojos literatų, tik karalius savo luomo hierarchijoje – „pirmas tarp lygių“, o poetas – „pirmas tarp nelygių“: likdavo tik priemone politiniams tikslams, nors turėjo didelį literatūrinį talentą. Politikoje karaliaus oficialaus poeto kilmė buvo laikoma „absoliutizmo strategijos ir taktikos“ priemone įvaizdžiui stiprinti per iškilmingas išvykas į miestus, kurie sutiko su taikos sąlygomis, tuo metu protestanto iš pietų, priėmusio katalikybę 1622 m. pabaigoje, pasirodymas prie monarcho demonstravo rūmų toleranciją ir kūrė valdovo kaip taikdario aureolę.

Ir tuo pačiu laiku valdovų „projektuose“ pasireiškė karo tendencija: 1600 m. karas su Prancūzija, 1618 m. – Trisdešimties metų karo pradžia, 1630 m. Liudvikas XIII ir karaliaus pirmasis ministras Richelieu užkariavo Savoją ir Pjemontą, 1631 m. gegužės 30 d. Gastonas Orleanietis paskelbė karą dėl dinastinių konfliktų… Kai 1620 m. pradžioje kariniai planai privertė nutilti taikos šalininkus, prasidėjo persekiojimai – rūmų literatui jie baigėsi visišku krachu. Visus T. de Viau bandymus gintis įvairios institucijos ignoravo, visus argumentus vadino melagingais, ir tik dėl to, kad persekiojimą inicijavo visagalis Liudviko XIII favoritas, kuris įtarė oficialų karaliaus poetą pamfletų apie jį autoryste. T. de Viau sulaukė griežčiausios bausmės – tremties, dvejus metus praleido kalėjime, vėliau pasiekė, kad byla būtų peržiūrėta, bet gyvenimo negandos išsekino poetą ir 1626 m. rugsėjo 25 d. jis mirė.

Visa tai aiškiai parodo, kad rašytojo statusas ir jo kūryba buvo griežtai ribojami pagal politikos interesus, visi santykiai siejami su autoriaus socialine padėtimi ir literatūros bei istorijos socialiniu vaidmeniu. Asmens ir autoriaus teisės turėjo mažai reikšmės: kūryba ir asmeninis gyvenimas tokiomis sąlygomis atrodė lyg santykinės sąvokos. Jos buvo tapusios spekuliacijų ir profanacijos objektu. T. de Viau naudojosi laisvės kategorija kaip priemone despotizmui atskleisti, o laisvės šalininkai – libertinai – nuo pat pradžių buvo pripažįstami kaltais. Poetas savo kūryboje laisvę siejo su taikingumo koncepcija, su tvarkos palaikymu pagal „…Įstatymų Šventą Didenybę…“ („…la Sainte Majesté des Loix…“), su žmogiškųjų silpnybių, įskaitant ir valdovų pomėgius bei aistras, supratimu. Tačiau šios autentiškos autoriaus pažiūros buvo ignoruojamos, niekinamos ir vadinamos spekuliacijomis.

T. de Viau gyvenimo kelias atskleidžia faktą, kad viskas, ką darė valdžia kaip tik jėga, griovė žmogaus įsitikinimus ir jo prieraišumą taip, jog net vaikų meilė tapo tragiško tėvų nesusipratimo priežastimi (tragedija „Piramas ir Tisbė“). Poeto likimo tragedija privertė Prancūzijos ir Savojos rašytojus būti atsargesnius ir laikytis atokiau nuo valdančiųjų. Paradoksalu, tačiau visi šie įvykiai išvadavo iš iliuzijų apie literatūros vaidmenį tobulinant valdžios praktiką. Kūrėjai suvokė, kad tai, kas anksčiau buvo aiškinama kaip klaida pasirenkant mecenatus, pasirodo, turėjo visiškai skirtingą pagrindą ir mastą. Išvados, susijusios su T. de Viau istorija, pakeitė visos literatūros koncepciją. Pagaliau tapo aišku, kad nei XVII a. pirmojo ir antrojo dešimtmečių kūryba, nei patys autoriai nebuvo nepriklausomi. Tuomet apsišvietusių literatūros žinovų būta nedaug, visuomenės nuomonė apie rašytojus ir jų kūrinius dažnai formuota remiantis spėliojimais ir samdomos „rėksmingos gatvės spaudos“ iškraipymais. Kūrėjai visiškai priklausė nuo rūmų, favoritų ir mecenatų. Kuo skubiau pasirinkti globėją buvo neišvengiama – jis galėjo apginti nuo neklystančiųjų persekiojimo, o šios klasės atstovai tai, kas neatitiko jų interesų, skelbė kaip Dievo kerštą, siunčiamą „Paryžiui ir visai karalystei“. Bauginimas tapo pavaldinių kontroliavimo priemone.

XVII a. Prancūzijoje klasicizmo tragediją atspindėjo Théophile’io de Viau, Pierre’o Corneille’io, Jeano Racine’o kūryba. To meto Savojos literatūroje vyravo epistolinis žanras. Rašomi laiškai leisdavo išlaikyti atstumą nuo tragedijos. Jos „etatiniu“ veikėju dažniausiai tapdavo koks nors valdžios atstovas, susidūręs su pareiga ir prievole, dėl kurių galėdavo padaryti daug, jeigu ne viską, ir aistromis, kurioms paklusdamas arba pats visko netekdavo, arba priversdavo kitus viską prarasti. Laiškas, susijęs su konkrečia socialine, gyvenimiška situacija, turintis konkretų adresą ir numanomą atsakymą bei problemų sprendimą, buvo pripažįstamas kaip patikimas istoriją liudijantis dokumentas. Savojos gyventojai, kurie labiau gilinosi į tai, kas realiai išgyventa, epistolinio žanro ypatumus vertino kaip adekvačias pastangas vengti fikcijų, nors ir įspūdingų, kai žiūrovams rodomas pražūtingas aistrų diktatas ir taip tobulinamas noras mąstyti. Kalbos ištekliai išreikšti tam, kas realiai patirta, buvo vertinami labiau negu tai, kas priklauso nuo autoriaus valios. Todėl Claude’o Favre’o de Vaugelas (1585–1650) „Pastabos apie prancūzų kalbą“ („Remarques sur la langue française“, 1647), pabrėžiančios kalbos reikšmę ir jos galimybių supratimą, tapo „bestseleriu“ kaip vienintelis klasicizmo veikalas Savojos literatūroje.

2017, Šamberi–2020, Vilnius

Vertė Ramutė Duobaitė

Šiauliai

Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse Šiauliuose jau buvo gerai išpurenta dirva socialdemokratinėms idėjoms, kurios atėjo iš Vakarų kultūros kaip geresnio ir teisingesnio gyvenimo lūkesčių politinė išraiška. Jos traukė ne vieną mąstantį ir socialinio teisingumo išsiilgusį žmogų. Socialdemokratai pirmieji Lietuvoje įkūrė politinę partiją, prie jos steigimo svariai prisidėjo būsimąją J. Janonio gimnaziją baigęs signataras Steponas Kairys, į partijos veiklą įsitraukė ir kiti trys „janoniečiai“ broliai Biržiškos.
Į berniukų gimnaziją J. Janonis atvyko mokytis 1913 m. Janoniai buvo neturtinga, bet ant kojų besistojanti šeima. Sesuo Emilija neprisiminė tokio baisaus skurdo šeimoje, kad į Šiaulius broliui tektų keliauti pėsčiomis, kaip matome 1959 m. kino filme „Julius Janonis“. Vis dėlto jei ne jaunuolio gabumus mačiusių ir norėjusių jam padėti žmonių geranoriškumas, kažin ar jam būtų atsivėrusi galimybė mokytis gimnazijoje. Į Šiaulius poetą kartu su savo šeima išsiuntė Biržų keturklasės mokyklos gydytojas aušrininkas Mykolas Kuprevičius, suteikė jam pastogę ir maistą. Pinigų kelionei traukiniu paskolino kitas aušrininkas poetas Stanislovas Dagilis. Vėliau J. Janonis prisiglaudė Venclauskių namuose. Finansiškai jį rėmė ir Evangelikų reformatų sinodas.
Biržuose pradėjęs, paskui Šiauliuose J. Janonis politiškai brendo kaip aušrininkas. Aušrininkai tenkinosi šviečiamąja veikla, domėjosi Lietuvos senove, žadino tautinę savimonę. Iš čia ir poeto slapyvardis – Vaidilos Ainis. Šiauliuose J. Janonis suartėjo su socialdemokratais, kurie aušrininkus pastūmėjo rimtesnės visuomeninės veiklos link. M. Kuprevičius, V. Biržiška, K. Venclauskis – nebuvo tos pavardės, kurios derėjo bolševikų tapytam poeto portretui. Politiniu J. Janonio krikštatėviu tam tikra prasme tapo Šiaulių advokatas Vaclovas Biržiška, subūręs slaptą moksleivių ratelį, į jo veiklą įsitraukė ir J. Janonis. Šiaulių apskrities socialdemokratams vadovavo advokatas Kazimieras Venclauskis, kurio politines pažiūras lyg kokią demaskuotą veidmainystę sovietinis literatūros mokslas paniekinamai dėjo į kabutes – „socialdemokratas“. Visos Venclauskių šeimos parama poetui sumenkinama pabrėžiant, kad poetas buvo nugrūstas į mansardą, bet nutylima, kad savo namuose Venclauskiai nesavanaudiškai priglaudė ne tik J. Janonį, bet ir daugiau kaip šimtą našlaičių, kuriems suteikė pastogę ir nemokamai leido į gimnaziją, pastatytą ant Stanislavos Venclauskienės-Jakševičiūtės, pirmosios profesionalios lietuvių aktorės ir režisierės, tėvo žemės.

J. Janonio pažiūros

J. Janonis kovojo už skurdžiausių visuomenės sluoksnių gyvenimo sąlygų pagerinimą, naiviai tikėdamasis, jog užtektų iš „dykaduonių gaujos“ atimti turtus ir visiems po lygiai juos padalyti, kad visi taptų laimingi. Idėja yra idėja, ji uždega ir apakina, ja tikima kaip visagale panacėja. Ne tik J. Janonis toks buvo. Kadaise į Ameriką atvykęs kitas šiaulietis laisvamanis Jonas Šliūpas vietiniams lietuviams eilėraščio „Pūslėtosioms rankoms“ intonacijomis dėstė marksistinius socializmo principus: „Kas šiandien nemato, kad vieni turi visas medžiaginės gamybos priemones, o kiti teturi savo kūno pajiedą“, kapitalistai visas gėrybes atima iš silpnesniųjų ir susigrobia jas į savo rankas.
Socialdemokratinės laimingo ir teisingo gyvenimo idėjos užliūliuotas J. Janonis turbūt nė nežinojo K. Marxo teiginio, kad materialias gėrybes, kurias jis ketino dalyti po lygiai visiems visuomenės nariams, visų pirma reikia sukurti, o sukurti jas gali tik išsivysčiusi ekonomika. Rusų socialdemokratai-menševikai laikėsi marksistinės teorijos raidės ir kirtosi su bolševikais, tvirtindami, kad skurdi Rusijos ir jos pakraščių ekonomika neturi jokių prielaidų sukurti visuotinę medžiaginę gerovę. Dalyti paprasčiausiai nėra ką. Rusiją pirmiausia reikia kelti kultūriškai ir ekonomiškai. Revoliucija žada momentinę sėkmę, evoliucija reikalauja ilgo ir sunkaus darbo, todėl revoliucija tokia patraukli daugeliui nekantriųjų, nepaisant nesibaigiančių istorijos pamokų. Pokyčiams reikia laiko. Netrukus išsikovota Lietuvos valstybinė nepriklausomybė taip pat akimirksniu neprasiskleidė ekonomine gerove, ji tik išvadavo kuriamąsias tautos jėgas: 1913 m. dukart atsilikusi nuo Rusijos ekonominių rodiklių, 1940 m. Lietuva jau gerokai lenkė Sovietų Sąjungą.
Leninas juokėsi iš lėtąjį evoliucionavimo būdą propagavusių menševikų: nereikia laukti, kol obuolys nukris į rankas, bolševikas ateina ir pats nusiskina. Metafora galėjo ir pamokyti Leniną: per anksti nuskintas vaisius būna neprinokęs. Istorija parodė, kad menševikai buvo teisūs – užuot įkūnijusi utopinę žemiškojo rojaus idėją, Rusija virto distopiniu pragaru dešimtims milijonų jos gyventojų, nelaisve ištisoms valstybėms ir didžiausiu siaubu visam civilizuotam pasauliui. Feodalizmas pakeitė iškabas, bet nepakeitė turinio – Sovietų Sąjungoje kurta socialinė santvarka buvo prie naujų istorinių sąlygų prisitaikęs feodalizmas, neturintis nieko bendro nei su marksizmu, nei su socialdemokratija.
Atvykęs į Petrogradą 1916 m. pradžioje J. Janonis prisišliejo prie socialistinio jaunimo kuopelės. Vienos diskusijos metu jis pareiškęs: „Gana mums būti visuomenininkais! Laikas būti socialdemokratais!“ Savo mirties dieną, atsisveikindamas su kovos draugais, jis sušunka: „Tegyvuoja socializmas! Tegyvuoja jo vykintoja revoliucinė social-demokratija!“, ir nupiešia „įstabią visuomenės ir asmens išorinio ir vidujinio gyvenimo permainų“ viziją, kurios „jokia mūsų gadynės vaidentuvė negali įsivaizdinti“. Iki paskutinės akimirkos save poetas suvokė kaip „nuosakų socialdemokratą, stovintį ant marksizmo pamatų“, arba „kairįjį socialdemokratą internacionalistą“, niekur savo korespondencijose ar laiškuose neminėdamas atsidavimo bolševikams.
Vasario revoliucijos išlaisvintas iš kalėjimo J. Janonis neturėjo kitos išeities, kaip tik įsitraukti į Rusijos socialdemokratų darbininkų partijos Lietuvos rajono gretas ir kartu su jomis dreifuoti radikalių pervartų – ne evoliucijos, o revoliucijos – link. Bet laiko jis nebeturėjo. Ar galėjo jis lengvai susigaudyti, kas vyksta Rusijos miestų gatvėse, kai visą 1916–1917 m. žiemą praleido Petrogrado Krestų ir Vitebsko kalėjimuose, o 1917 m. kovo 10 d. išėjęs iš kalėjimo rado aukštyn kojomis apsivertusią Rusiją? Sveikatos nebeliko. Laiške Emilijai Tautkaitei prieš pat mirtį jis prisipažino, kad jau nebeturi jėgų atlikti jam skiriamas partines užduotis. Jo fizinį išsekimą pastebėjo ir bendražygiai. Laisvėje gyventi J. Janoniui bebuvo likę vos pustrečio mėnesio, per šį laiką jis sugebėjo ne tik įsilieti į revoliucinę kovą, bet ir atnaujinti mokslus gimnazijoje ir išlaikyti brandos egzaminus.

Kas būtų, jeigu būtų…

J. Janonis nesulaukė bolševikų perversmo. Dabar tik galime paspėlioti, kaip tokį neteisybei jautrų žmogų būtų paveikę tie kardinalūs pokyčiai, kurie įvyko Rusijoje po Spalio perversmo, kai gražios filosofinės idėjos ir socialinio teisingumo lūkesčiai žmogiškai ribotų sovietinių lyderių sieloje išsigimė į vieną žiauriausių žmonijos istorijoje totalitarinių režimų. Niekas nesumodeliuos galimo J. Janonio elgesio Stalino diktatūros metais. Ar poetinis ir agitacinis J. Janonio kovingumas būtų peraugęs į tikrą bolševikinės diktatūros kovingumą, regint, kaip Rusiją užlieja kraujo upės? Niekas dabar to nežino. Net poeto draugas ir bendražygis tikras stalinietis Z. Aleksa-Angarietis nenuspėjo, kad Stalino budeliai sulaužys jam stuburą ir gulintį neštuvuose sušaudys kaip liaudies priešą. Poeto asmenybės emocinė struktūra, stiprus teisingumo jausmas, mintys, išdėstytos straipsniuose, egzistencinių vertybių sistema yra visiškai priešingi tai tikrovei, kurią iškart po pergalės ėmė kurti bolševikai. Skirtingai nei V. Kapsukui, o ypač Z. Aleksai-Angariečiui, tokiai asmenybei būtų prireikę labai kardinalių dvasinių transformacijų, norint tapti naujoms sąlygoms tinkančiu lenininio tipo bolševiku.
Su liūdesiu galima įsivaizduoti ir tolesnį kūrybinį poeto kelią. Kas žino, galbūt dabar turėtume pasaulinio lygio kūrėją, gal poetą, gal kartu ir filosofą, kurį marksizmas būtų suvedęs su Jeanu-Pauliu Sartreʼu ar Micheliu Foucault (įsivaizduokim skulptūrą „Sartreʼas ir Janonis Nidoje“). Likimas iš lietuvių atėmė ne vieną talentingą kūrėją, tokį kaip Jonas Biliūnas, Zigmas Gaidamavičius-Gėlė ar Julius Janonis. Žalioje jaunystėje visi paminėti vyrai buvo aktyvūs socialdemokratai, tačiau kiek vyresnio amžiaus sulaukusiam J. Biliūnui, vos jis prisilietė prie Vakarų Europos kultūros, revoliucinės kovos idėja pasidarė atgrasi.
Pamąstyti, kas būtų, jeigu būtų, labai verta, nes J. Janonio asmenybę didžia dalimi mes vertiname būtent iš šių pozicijų – primesdami atsakomybę už tai, į ką vėliau išsigimė Rusijos socialdemokratai, už vėlesnius Rusijos ir Lietuvos bolševikų nusikaltimus, už terorą, prieš kurį iki 1905 m. Rusijos revoliucijos griežtai pasisakė net pats Leninas.

J. Janonis, Stalinas ir Lietuva

Nepriklausomos Lietuvos valstybės sukūrimas buvo vienas iš socialdemokratų partijos siekių, 1904 m. inicijuotas „janoniečių“ S. Kairio ir A. Domaševičiaus. Socialdemokratas J. Janonis padarė didelę „nuodėmę“ – tautiniu klausimu besidominčiam lietuviui patarė pasiskaityti… Stalino straipsnį „Nacionalinis klausimas ir marksizmas“ (1914). Ir mes iškart nuteisiame J. Janonį, nors dauguma mūsų to straipsnio nė neskaitė. O vertėtų. Blogio įsikūnijimas Stalinas aiškino: „Todėl visų šalių socialdemokratija skelbia tautų apsisprendimo teisę. Apsisprendimo teisė, t. y. tik pati tauta turi teisę kurti savo likimą, niekas neturi teisės priverstinai kištis į tautos gyvenimą, griautijos mokyklas ir kitas įstaigas, laužyti jos būdą ir papročius, varžyti jos kalbą, apkarpyti teises. Apsisprendimo teisė, t. y. tauta gali tvarkytis savo nuožiūra. Ji turi teisę tvarkytis autonomijos pagrindu. Ji turi teisę su kitomis tautomis susisaistyti federaciniais ryšiais. Ji turi teisę visiškai atsiskirti. Tauta suvereni, ir visos tautos lygiateisės.“
Ironiškai skamba, bet būsimo diktatoriaus Stalino lūpomis poetas visus tarsi užtikrina – Lietuvos valstybė turės teisę gyvuoti laisva ir nepriklausoma. Stalinas nieko naujo čia neišgalvojo, jis tik išdėstė principinę socialdemokratinę nuostatą. Ar ji tampa klaidinga tik todėl, kad ją perpasakojo Stalinas? O gal mums artimesni menševikai, kurie neketino leisti Rusijai suskilti į savarankiškas tautines valstybes? Stalinas tik patikslino, kad socialdemokratai yra už tautinę valstybę, kurioje ginamos darbininkų teisės. Pastarąją idėją lietuviškoms sąlygoms J. Janonis pritaikė straipsnyje „Tautininkai ir darbininkai“ (1916), kuriame pasisakė prieš tautinę buržuaziją. Aukų atnašavimas lietuviškumui negali pateisinti socialinės nelygybės, tautiškumas – „tik fygos lapelis pridengti negražiems buržuazijos tikslams“. Tautinės valstybės idėja dangstosi tie politiniai veikėjai, kurie siekia susikrauti kuo didesnį ekonominį kapitalą sau: „Demokratai – tai išrodo gyvenimas – rūpinasi vien ūkininkų ir, abelnai, buržuazijos padėjimu.“
Į pasaulį J. Janonis žvelgia iš darbininkų klasės ir jos interesų, o ne iš praktikoje po Spalio perversmo ėmusių kisti bolševikinių pozicijų. Tautinės valstybės likimas po socializmo pergalės rūpesčių jam nekėlė, nes „po socialės revoliucijos“ tobulai sutvarkytame pasaulyje, kaip mokė K. Marxas, valstybė tiesiog nebebus reikalinga, žmonės patys imsis savivaldos, o tarpvalstybiniai ir tautiniai nesutarimai išnyks savaime, nes dings juos sukeliantis žmogaus išnaudojimas. Utopiška čia buvo tai, kad tuometinėmis sąlygomis valstybių išnykimas vedė prie vienos valstybės įsiviešpatavimo. Pasaulinė socialistinė revoliucija turėjo atverti kelią Rusijos įsigalėjimui visame pasaulyje.

J. Janonio poezija

Politinė J. Janonio veikla buvo pernelyg menka, kad apie jį kalbėtume kaip apie politinę figūrą. Partinėje balandžio konferencijoje jis dalyvavo ne kaip delegatas, o kaip pašalietis – Amerikos lietuvių laikraščio „Kova“ korespondentas. Tačiau poezijoje jis buvo ir tebėra vienintelis tokio kalibro lietuvių darbo žmonių ir skurstančiųjų poetas, apdainavęs didžiulę socialinę nelygybę, skurdą, kančias ir socialinio teisingumo ilgesį, ieškojęs nelygybės priežasčių. Jo idėjos nėra grynasis marksizmas, tai yra krikščioniškoji socialinė utopija – rojaus žemėje ilgesys.
Pirmasis J. Janonio biografas (1926) V. Kapsukas kūrybinį poeto kelią skirstė į du etapus. Ankstyvuoju laikotarpiu poetas dažnai įpuola „juodon desperacijon“, todėl daugelyje eilėraščių tik skundžiasi ir rauda. Nuo 1914 m. pavasario jo eilių pobūdis pakinta: „Jose jau pasirodo Janonis tikru proletariniu poetu.“ Jis stoja kovon už geresnį gyvenimą kartu su darbininkų klase, rašė V. Kapsukas, jo poezija įgijo aiškų idėjinį kryptingumą („Mums Marksas tebus už vadovą!“).
Asmeniškai patirtas socialinės skriaudos ir neteisybės jausmas yra tvirtas J. Janonio poetinės pasaulėjautos pamatas, tačiau visos jo kūrybos suvokimas smarkiai susiaurėja, jeigu į ją žvelgiame tik per „idėjinio kryptingumo“ akinius. Kad J. Janonis nebuvo užkietėjęs revoliucionierius be žmogiškų jausmų, galima spręsti jau vien iš to, kad sėdėdamas Krestų kalėjime jis sukūrė vieną gražiausių poetinių lietuvių vaikų literatūros kūrinėlių – „Vaikų dienas“: „Kur pažvelgsi, visa balta. / Gal ir saulei kartais šalta. / Ot, kad ji atbėgtų čia, / Kailiniais apgaubčiau ją…“ Šiame aštuonių eilėraštukų cikle yra ir eilėraštis „Velykos“ – vaikiškai padaužiškas šv. Velykų prisiminimas.
Dvi dienos prieš mirtį rašytame programiniame eilėraštyje „Ave vita, moriturus te salutat!“ išskleista visa janoniškoji revoliucinės kovos programa – džiaugtis dangaus žydrumu ir vasaros žaluma, mylėti mergą jauną ir gyventi ant teisingų pamatų pastatytame pasaulyje. Gyventi savo triūso, o ne kitų žmonių nelaimių sąskaita. Šiose eilutėse poetas išlieka toks pats romantiškas svajotojas, koks buvo ir ankstyvuosiuose eilėraščiuose: „Ir svajojau siekti laimės / Su visu plačiu pasauliu, / Kam nuo kojų pančiai krinta, / Kam dievų aušra sušvito.“ Į tokį laimingo gyvenimo modelį lenininis-stalininis-bolševikinis teroras niekaip neįtelpa. Viename ankstyvųjų eilėraščių septyniolikmetis jaunuolis skelbė socialdemokratinę europietiškąja prasme, bet savo esme krikščioniškąją gyvenimo programą: „Visas mano noras – dailę nežeminę / Reikšti ir harmoniją lieti į širdis / Ir visam pasauliui meilę kosmosinę / Skelbti, idealan kreipti jo mintis. // Visas mano noras tobulumo siekti; / Radus jį, sužibti kartą lyg žvaigždė, / Grimzti nebuviman, o žmonėms patiekti / Meilę, kur bujotų lyg graži gėlė.“
Per ketverius metus poeto idealas nepasikeitė. Negana to, net ir paskutiniame eilėraštyje nerasime jokios revoliucinės retorikos ar savo asmenybės atsisakymo revoliucijos labui. Eilėraštis pilnas tikros meilės – „Su savim nešuos – ir meilę / Taip mergelės, taip pasaulio“, – kuri nesiderino su V. Kapsuko apibrėžta revoliucionieriaus samprata. J. Janonis pernelyg stipriai jautė savąjį Aš, kad jo atsisakytų ar pajungtų kitų valiai. Visą savo trumpą gyvenimą jis išliko nenugalimas individualistas, kuris kitų skausmą pažįsta per savo asmeninį skausmą („Ar tu matei?“). Dėl neteisybių ir žmonių skurdo poetas kenčia, bet sau ilgisi paprastos žmogiškos laimės ir meilės. Asmeninė laisvė ir individualus jausmas J. Janoniui visada buvo didžiausia žmogiškoji vertybė.
Testamente, rašytame mirties dieną, J. Janonis drastiškai pareiškė, kad kiekvienas žmogus yra atsakingas už savo gyvenimą ir yra savo mirties šeimininkas. Jo pirmąją knygelę išleidę socialdemokratai neslėpė susižavėjimo poeto ryžtu: „Tas menko kūno jaunuolis milžinu mums rodosi, kuris pats savo rankose savo likimą laiko“, tačiau po kelerių metų individualistą J. Janonį jau barė V. Kapsukas: revoliucionierius „nėra savo gyvenimo ir mirties šeimininkas“, nes „jo gyvenimas priklauso ne jam, o darbininkų klasei, partijai ir jis neturi teisės jo sulig savo nuožiūra pertraukti“. Save V. Kapsukas „aukojo“ revoliucijai: „Taip, aš aukščiau stačiau ir dabar tebestatau revoliucijos darbą už asmens ir šeimynos laimę.“ Vytautui Kubiliui atrodė, kad tokius žodžius galėjo ištarti ir J. Janonis. Savo eilėse šiuos žodžius J. Janonis ištarė kiek kitaip: revoliucinis darbas dėl, o ne aukščiau asmens ir šeimynos laimės. Poeto kovos tikslas – laimingas visų žmonių gyvenimas, o ne kova, kuriai aukojama asmens ir šeimos, o tuo labiau ištisų tautų ar socialinių luomų laimė.
Poetui rūpi moralinis blogai sutvarkyto pasaulio aspektas, o ne klasinis kerštas išnaudotojams. Nė viename kūrinyje, kuriuose aprašomi socialiniai skauduliai, nė su žiburiu nerasime raginimo smurtauti prieš turtuolius ar kazokų nagaikomis juos išvaikyti, nors retsykiais užsimenama, kad teisėtas ir teisingas „pūslėtųjų rankų“ sukurto turto padalijimas pasiekiamas tik per kovą. Iš J. Janonio poezijos nesklinda neapykanta žmogui, nesvarbu, koks būtų jo turtinis statusas, iš jo poezijos sklinda meilė žmogui ir visai žmonijai. Laimingame J. Janonio pasaulyje vietos užtenka visiems žmonėms, nes jis sukurtas moralinio teisingumo pagrindu.
Keletą reikšmingų štrichų poeto portretui suteikia eilėraštis „Iš darbininkų katekizmo“ (1914), kaip dera katekizmui, parašytas klausimų ir atsakymų forma. Kodėl gyvuoja tokia didžiulė socialinė neteisybė, ar ne Dievas tokią tvarką sukūrė? Ne, filosofiškai atsako poetas, apsaugodamas Dievą nuo nepelnytų priekaištų: „Žmogus nelygumą sutvėrė, / Tat žmogų ir kaltinti reikia.“ Gamta visiems duoda vienodai, tačiau neteisingas yra vertybių paskirstymas. Ne Dievas, o žmogus sukūrė tokią tvarką. Turtingieji yra moraliai nusidėję visuomenės nariai. Jie bus nubausti tuo, kad susilygins su žemdirbiu ir darbininku.
J. Janonis jautriai reagavo į socialinę neteisybę, bet neturėjo aiškaus suvokimo, kaip šią žmonijos ydą ištaisyti. Jis piešė niūrius skurdo ir neteisybės vaizdus, žadino emocinį protestą, apeliavo į turtingųjų sąžinę, tačiau kaip padaryti, kad dingtų skurdas ir neteisybė, nežinojo. Susidūręs su skaudžia tikrove poetas dažniausiai rezignuoja, nemato galimybių pakeisti nusistovėjusią tvarką ir tik sapne ar svajonėse išsivaduoja iš dviejų amžinų savo globėjų – skurdo ir vargo. Jis apdainuoja visus, kenčiančius nepriteklių ir neteisybę: smulkų amatininką (kalvį), artoją, klouną, šeimynos tėvą, savo kūną parduodančią mergaitę. Jis puikiai žinojo paprastų žmonių rūpesčius ir lūkesčius. Niekas geriau už jį lietuvių literatūroje iki šiol nėra apdainavęs „vargdienio bedalio“ sopulių, kaip jo poezijos pagrindinį motyvą apibūdino jaunųjų poezijos almanachas „Vainikai“ (1921).

Savas svetimas J. Janonis

Demokratinė laisvę atsikovojusi Lietuva J. Janonį laikė savu. Krikščionims demokratams su prezidentu Aleksandru Stulginskiu priešakyje valdant Lietuvą viena svarbesnių šiandieninių Kauno gatvių 1924 m. buvo pavadinta Juliaus Janonio vardu. Pomirtinis J. Janonio vardo atminimas dramatiškai ėmė kisti, kai nepriklausomoje Lietuvos valstybėje palaipsniui įsitvirtino tie, kuriems ausį rėžė priminimas apie mirštančius iš bado vaikus ir kasdienį artojo vargą. Su oficialiu „kaimo berno“ ir „artojo“ kultu tokie sąžinę deginantys vaizdai nesiderino. Gatvės pavadinimas ėmė rėžti klausą, kai šiame rajone namus pradėjo statytis iškiliausi Lietuvos žmonės, tarp jų ir tuo metu garsus operos dainininkas Kipras Petrauskas. J. Janonis nebepatenkino tautos šulo Antano Smetonos. Tarsi pabrėžiant, kad kova už skurdžiausių tautos sluoksnių gerovę nebesutampa su tautos interesais, 1933 m. gatvė buvo pervadinta dar tebegyvuojančio dainininko K. Petrausko vardu.
Vytauto Didžiojo universitete 1937 m. aušrininkų surengtame poeto žūties dvidešimtųjų metinių minėjime Liudas Gira ironizavo, kad J. Janonis dabar yra išbrauktas iš literatūrinės apyvartos kapitalo, nes medžiaginio kapitalo krovimo laikotarpiu „tokis grynai idėjinio kapitalo kūrėjas, koks buvo Janonis, gan ir nepritinkamas“, tačiau niekas „negali jo išbraukti iš pamatinio lietuvių kultūros ir literatūros akcijų kapitalo – jų rejestre Janonis pasilieka neištrinamas ir nepajudinamas“. Poetas protestavo prieš neteisybę, kurią patyrė labiausiai nuo carinės priespaudos kentėjusi lietuvių tautos dalis – miestų darbininkija, ir tuo ne tik lietuvių lyrikoje, teigė L. Gira, bet ir „pasaulinėje to žanro literatūroje“ užėmė savitą vietą.
Ne visi nusisuko nuo J. Janonio. K. Petrausko brolis kompozitorius Mikas Petrauskas, gyvendamas Amerikoje, sukūrė tris dainas pagal poeto žodžius – „Kalvį“, „Dainių“ ir garsiąją „Neverkit pas kapą“, kurią Lietuvos šaulių sąjunga ilgą laiką giedodavo per mirusių kovos draugų laidotuves. Šaulių sąjungos žurnalas „Trimitas“ rašė, kad net ir 1936 m. Rudaminoje minint Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžio per Atlantą metines buvo deklamuojamas šis eilėraštis. Tiko jis ir pokario partizanų aukoms įprasminti. Televizijos diktorė Danutė Rutkutė pasakojo, kaip pokario metais mokyklos vakarėly ji padeklamavo eilėraštį „Neverkit pas kapą…“, o paskui turėjo saugumiečiams aiškintis dėl antitarybinės propagandos skleidimo ir partizanų kovos aukštinimo.
Sovietams okupavus Lietuvą daugeliui gatvių skubiai buvo suteiktas sovietinis skambesys, pvz., Napoleono gatvė pavadinta Paryžiaus Komunos, Vasario 16-osios g. – Liepos 21-osios g., Rotušės g. – Tarybų g., Gedimino g. – F. Engelso g. ir pan. Turėjo dingti ir K. Petrausko gatvė. Bolševikinis „raudonojo revoliucionieriaus“ J. Janonio mitas tuo metu dar nebuvo įleidęs gilesnių šaknų, o ir vienas šio mito kūrėjų Z. Aleksa-Angarietis 1940 m. žiemą buvo sušaudytas kaip liaudies priešas. Todėl, užuot grąžinusi „revoliucijos šauklio“ vardą, komisija siūlė gatvės pavadinimu pagerbti 1905 m. Rusijos revoliuciją. Siūlymą netikėtai išbraukė aukštesnės instancijos, gatvei palikusios trijų laipsnių Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinų kavalieriaus, Šaulių sąjungos ir kitokių buržuazinių organizacijų nario K. Petrausko vardą, kuris pagal okupantų supratimą už tokius nuopelnus turėjo atsidurti pirmoje eilėje prie gyvulinių vagonų. J. Janonio vardą perėmė Maironio gatvė, o Maironis persikėlė į Muziejaus gatvę.
Vėl atgavus Nepriklausomybę kovotojo už socialinį teisingumą J. Janonio gatvė iš Kauno išvis dingo, tačiau SSRS liaudies artisto, Stalino premijos laureato, Lenino ir Darbo raudonosios vėliavos ordinų kavalieriaus, sugebėjusio kuo puikiausiai priderinti savo balso stygas prie okupacinio režimo, dainininko K. Petrausko gatvė išliko. Patriotiniai teisuoliai dabar turėtų prikalti prie kryžiaus K. Petrauską tiek už tai, kad, gyvendamas iš J. Janonio nusavintoje savo vardu pavadintoje gatvėje, jis išvengė represijų, tiek dėl to, kad jis buvo niekam tikęs dainininkas, nes gavo Stalino premiją.
Šiaulių berniukų gimnazijai J. Janonio vardas suteiktas 1946 m. Dabar kai kas jį norėtų pakeisti kitu, patriotiškiau skambančiu, nors apdainuodamas skurstančiųjų vargus savo patriotiškumą – meilę tėvynei ir savo tautai – J. Janonis išreiškė gerokai stipriau, nei sugeba dauguma šiandienių patriotinių rėksnių. Per pusantro šimtmečio gimnazijoje mokėsi daug garbių ir protingų vyrų, o paskui ir moterų. Kuris iš jų nusipelnė tiek, kad be sąžinės skrupulų leistų mums jį užkelti, o J. Janonį nuversti nuo pjedestalo?
Traukinio ratai poeto gyvybę nutraukė šiam vos spėjus perkopti dvidešimt vienų metų slenkstį, tačiau, nepaisant jauno amžiaus ir ankstyvos žūties, jis sugebėjo tvirtai įsikibti į tautos atmintį. Per penketą savo kūrybinio gyvenimo metų jis spėjo parašyti apie 200 eilėraščių, dvi poemas („Rudens vidunaktį 1906 m.“ ir „Tarp siaučiančių marių“, skirtą Napoleonui), keletą apsakymų, daug publicistinių straipsnių, vertė į lietuvių kalbą A. Puškiną, M. Gorkį, Aspaziją, A. Gulbį, pats sukūrė keletą eilėraščių rusiškai, užrašinėjo liaudies dainas, pasakas, prietarus. Kuris iš mūsų, būdamas tokio amžiaus, sugebėjo tiek padaryti?
J. Janonis yra vienas lietuvių tautos atstovų, niekuo jai nenusikaltęs, nepardavęs, neiškeitęs. Jei pjedestalas būtų laisvas, liktų tik kandidato pasirinkimo klausimas, tačiau dabar reikalingi dar ir stiprūs J. Janonio pašalinimo argumentai. Dabar keliami argumentai tokio svorio neturi, nebent tik tai, kad Nepriklausomoje Lietuvoje dvasinių vertybių kūrėjai imami vis mažiau vertinti, lyginant su politiniais ar partiniais veikėjais. Juo labiau poetai.

Tad kuo nusikalto J. Janonis?

Atvykęs mokytis į Šiaulius ir įsitraukęs į aktyvią visuomeninę veiklą, Latvijos lietuvių darbininkų laikraščiui „Vilnis“ siųstose korespondencijose J. Janonis aprašė kraupią darbininkų, o ypač vaikų padėtį fabrikuose. Mažame troškiame kambarėlyje susigrūdę pluša apie 50 žmonių, iš kurių didžioji dalis 12–14 metų mergaitės, už 10–12 valandų darbą per dieną gaunančios 20–25 kapeikas, – pasakojo J. Janonis apie nepakeliamas sąlygas lietuviškame saldainių fabrike „Birutė“. Už tokį atlyginimą buvo galima nusipirkti kilogramą grikių arba puskilogramį mėsos. Kituose fabrikuose padėtis dar blogesnė. Šiauliuose ikonizuotas Chaimas Frenkelis nuo savo darbininkų lupo devynis kailius ir tik po darbininkų streiko sutiko pagerinti sąlygas. Žvelgdami į šalia fabriko stūksančius įspūdingus Ch. Frenkelio rūmus nenorime girdėti raudančio darbininko, kuris grįžęs iš dirbtuvės rado šeimą mirusią iš bado, nematome alkanos minios, reikalavusios geresnių gyvenimo sąlygų ir negailestingai išvaikytos kazokų, nematome visų tų, kurie tuos gražiuosius rūmus pastatė. Negana to, kad Ch. Frenkelis išnaudojo darbininkus, jis dar ir mokesčius slėpė, ir tik po to, kai miesto dūmos narys advokatas Kazimieras Venclauskis privertė jį deklaruoti visas pajamas, pasirodė, kad buvo slepiami milijonai. Tačiau į kalėjimą vos nepateko ne fabrikantas Ch. Frenkelis, o advokatas K. Venclauskis, prieš kurį buvo iškelta byla. Sutapimas? Kažin. Vis dėlto Ch. Frenkelis daug nusipelnė miesto plėtrai ir Šiaulių vardo garsinimui pasauliniu mastu. Už tai priešais fabriką jam ir pastatytas paminklas, lyg priminimas, kad nėra žmogaus be nuodėmės.
J. Janonis, poetiškos prigimties, guviu protu apdovanotas, be galo jautrus ir pats nuolatiniame nepritekliuje gyvenęs jaunuolis, negalėjo likti abejingas šiurpą keliantiems socialinės nelygybės vaizdams. Daugelis matė tuos vaizdus, bet tai buvo tikrovė, kuri nepasidavė svajonės logikai, ir niekas nežinojo, kaip svajonę paversti tikrove. Vieni ragino nedelsiant griauti, kiti ragino kantriai kurti. Tad kuo nusikalto J. Janonis? Tuo, kad pamatė žiaurias paprastų žmonių gyvenimo ir darbo sąlygas, tuo, kad išreiškė savo nepasitenkinimą ir ėmė garsiai reikalauti permainų, tuo, kad dalį savo kūrybos skyrė socialinio neteisingumo temai atskleisti? Ar tai nusikaltimas?
Ar tikrai mūsų sąžinė bus rami, jeigu nuteisime komunistų nutapyto portreto J. Janonį, nepasigilinę į tai, kiek jis atitinka istorinę tikrovę?

Apsidžiaugiau, kad LLTI surengtas seminaras, skirtas Janinos Degutytės 90-mečiui (organizavo Jurgita Žana Raškevičiūtė-Andriukonienė): rašytojai turėtų reguliariai lankyti tokius seminarus, kad bent šiek tiek praplėstų intelektualinį akiratį. Mokykloje įpratau mąstyti apie Degutytę kaip apie Salomėjos Nėries poetinio kalbėjimo tęsėją, o Rita Tūtlytė savo pranešime paneigė šią klišę: Degutytės kalbėjimas santūresnis, mažiau emocionalus. Ankstyvoji poezija – maksimalizmo deklaravimas, kurį Tūtlytė lygino su Mieželaičio kūryba. Tai vadinamajai kosminei epochai būdinga retorika, bet duoklės sistemai ten nėra. Užsiminta apie poezijos tapybą – kas maždaug tai būtų, kokiais įrankiais apie tai būtų galima kalbėti. Aušra Pažėraitė kalbėjo apie mitiškumą Degutytės kūryboje: mitą suvokiant kaip priešpriešą racionaliam mąstymui, akcentuojant liminalumą (ribiškumą), atkeliavusį dar iš vokiečių romantikų. Būdingos Degutytės eilėraščių situacijos – šaltis, naktis, lietus – išreiškia tą liminalinę situaciją. Poezijoje besikartojančios spalvos – raudona, juoda, balta; spalvos dažnai kartojamos dėsningomis sekomis. Degutytės intencionalumui apibūdinti pasitelkta Haroldo Bloomo metafora: kai indai sudūžta, menininkė kuria iš skeveldrų.

Labai įdomaus būta Giedrės Šmitienės pranešimo apie poetės santykį su motina alkoholike: ji iškart įspėjo, kad jį rengti nebuvo lengva, veikiausiai nebus lengva ir jo klausytis. Degutytė visą gyvenimą rūpinosi savo mama, net tada, kai nuo pastarosios nusigręžė visi artimieji – vyras, giminės; Degutytei artima mokytoja ir ją ragino palikti mamą. Tas santykis, sprendžiant iš daugybės likusių laiškų ir amžininkių liudijimų, visą gyvenimą išliko rezervuotas: poetė mamai neatsiveria, bet depresyvios mamos būsenos ją labai išbalansuoja. Apie motinos asmenybę žinoma nedaug: manoma, kad būta trauminių karo įvykių. Bene daugiausiai informacijos esama atsakymuose į klausimus profesorei Viktorijai Daujotytei: pati poetė juos buvo išmetusi į šiukšlių dėžę, radusi draugė paprašė pasilikti.

Dalia Satkauskytė, kalbėdama apie Degutytės poezijos socialumą, rėmėsi Theodoro Adorno teorija. Degutytės recepcijos stereotipas – gamtos poetė, dramatinė lyrikė, dramatizmas asmeninio pobūdžio, ypač sustiprėjantis vėlyvojoje lyrikoje. Tačiau jos eilėraščiuose reiškiasi ir tarpsubjektyvumas; ankstyvojoje poezijoje, kuri laikoma „poezijos atnaujinimu“ (dėl intymesnio, nei įprasta, santykio su gamta – adresatas, kuris gali būti ir asmuo, ir augalas), tvyro prieglobsčio ieškojimas, abstrakti gamta – kaip priebėga nuo vienatvės. Ieškant poezijos socialumo, Adorno siūlo atsigręžti ne į tematiką, o į formą, poetiką. Ieškoti, kokiu būdu meno kūrinys peržengia visuomenės reprezentaciją. Kalbėdama apie asmeninę patirtį, Degutytė ją peržengia, kalbėjimas tampa universalus, bet socialinių interesų neieško. Mes, skaitytojai, išgyvename lyriką kaip kažką priešiško visuomenei, visiškai individualaus, bet tai jau socializacija – kuo labiau socialinė situacija slegia, tuo individualiau tai prasiveržia eilėraštyje. Socialumo reiktų ieškoti pagal tai, kaip literatūra reaguoja į sociolektinę situaciją. Donatas Sauka „Fausto amžiaus epiloge“ yra minėjęs, kad stebina Degutytės eilėraščių pasaulio šviesumas – veikiausiai tai reiškiasi kaip psichoanalitinė kompensacija.

Rinkinyje „Purpuru atsivėrusi“ prabylama apie santykį su motina kaip apie problemišką, bet jau po jos mirties. Degutytės bendrakarčiai kalba apie idealizuotą motiną, dominuoja toks kultūrinis stereotipas. Gamta tampa prieglobsčiu nuo šio komplikuoto socialinio ryšio. Sovietmečiu poetas buvo suvokiamas hierarchizuotai, kaip tautos vedlys. Vėlyvojoje Degutytės lyrikoje tas socialinis modelis apverčiamas; poetė turi balsą ir lenkiasi prie tų, kuriuos veda.

Written in the Dark: Five Poets in the Siege of Leningrad. Gennady Gor, Dmitry Maksimov, Sergey Rudakov, Vladimir Sterligov, Pavel Zaltsman, ed. by Polina Barskova, New York: Ugly Duckling Presse, 2016.

Nenorėjusiems ir negalėjusiems įsitvirtinti alkanoje ir šaltoje mirtyje, mudviem su Roza liko vienas paikas noras. [...] Kaip aš vienas [svajojau] apie tėčio paveikslų kolekcijos aplanką, apie jų suskirstymą, apie tai, kad sutvarkyčiau dokumentus, susirašinėjimą, albumus, apie tai, kad vėl visa tai – tėtį, savo vaikystę – pamatyčiau, kaip tai matydavau anksčiau, kai svajodavau, kad tai būtų amžinai, ir kai tai suteikdavo man visokeriopą paguodą [...], taip mudu su Roza svajojom apie eglutės žaisliukus. Pripratome puošti blizgančią spalvingą eglutę, ir dabar žaisliukai siejo mus su prisiminimais ir viltimi, tiesė tiltą. Bet neturėjome jėgų nueiti žaisliukų į žaislų krautuvėlę už kvartalo nuo mūsų namo, ant Ivanovskajos kampo. Ruošėmės jau kelias savaites, bet dėl būtinybės eiti į studijos valgyklą sriubos, kūrenti krosnį, nešioti vandenį ar sniegą, kurį tirpdėme krosnyje, sunkiai išgaudami iš jo vandenį, ir t. t. – dėl visko, kas atėmė paskutinius lašus jėgų, nieko neliko ne tik kad nueitume šį kvartalą siaubingoje šaltoje alkanoje tamsoje, bet ir, kaip jau minėjau, kad atsitraukčiau nuo šąlančios krosnies, nueičiau iki lango ir sutvarkyčiau tėčio paveikslus.

Ir visgi kartą gruodį, susiėmę už rankų, nubridome iki šios krautuvėlės ir nusipirkome kelis žaisliukus – virdulį su arbatinuku ir dar kažką. Krautuvėlė buvo apytamsė, švietė žibalinė lempa. Kai, giliai įnikę į žaisliukų pasirinkimą, išėjome į juodumą, mūsų vos nenužudė šaltis ir beviltiškai, aiškiai prieš mus iškilusi žiema. Tai buvo dar iki tėčio mirties.*

1942 m. Naujųjų išvakarės. Veiksmo vieta – Leningradas, blokada. Autorius – Pavelas Zalcmanas. Jis išgyvens tą baisią žiemą, po pusmečio evakuosis į Almatą, gyventi į Leningradą nebegrįš, dirbs dailininku „Kazachfilm“ kino studijoje. Apie retrospektyviai parašytą blokados metų dienoraštį niekas, išskyrus šeimą, nežinos daugybę metų. Taip pat apie eilėraščius, rašytus blokados žiemą ir jau išvykus.

Ilgus dešimtmečius niekas nežinos ir apie kitus poetinius blokados dokumentus – Genadijaus Goro, Dmitrijaus Maksimovo, Sergejaus Rudakovo, Vladimiro Sterligovo ir kitų. Vienų tekstai sovietmečiu pasirodys tamizdate, kitų po truputį kils į literatūrinį paviršių jau po perestroikos. Kai kurie autoriai skaitė savo eilėraščius artimųjų rate, kiti visiškai slėpė ar net pamiršo. Toks kelis dešimtmečius nematomas blokadinės patirties artikuliavimo pluoštas pranyko keliomis prasmėmis – ir kaip oficialiam karo retorikos kanonui tolimas kalbėjimo būdas, ir kaip išguita, nebeegzistuojanti poetika, kurios šaknys – postsimbolistai ir oberiutams artima aplinka.

Beveik tris dešimtmečius šie eilėraščiai buvo po truputį publikuojami – Rusijoje ir ne tik, kartais sinchroniškai su kitokios „pamirštos“ poezijos publikacijomis, kartais visiškai atsietai nuo jų. Atėjo ir vertimų eilė. Minėtus penkis poetus į vieną knygą surinko blokados tyrinėtoja ir poetė, Hampšyro koledžo (JAV) profesorė Polina Barskova, 2016 m. „Poezijos pavasario“ viešnia. Rinkinys vadinasi „Parašyta tamsoje. Penki poetai Leningrado blokadoje“, šią dvikalbę (rusų ir anglų) knygutę Rytų Europos poezijos serijoje išleido Niujorko leidykla „Ugly Duckling Presse“.** Šie tekstai kelia klausimus, kaip galima kalbėti iš tos vietos, kur paruoštos kalbos nėra, o rastas žodis negali būti išgirstas. Kaip jie gali būti išgirsti po ilgo nedalyvavimo jokiuose prasmių mainuose ir ypač kitokioje – kultūros, kalbos, patirties požiūriu – situacijoje? 

Pavel Zalcman, Kaukės ir moteris

Savajame, karo kontekste šitokio tipo poezija kirtosi su patriotinės, mobilizuojančios lyrikos, kad ir Olgos Berggolc – oficialaus blokados balso, intonacija, jungiančia štai šį, atskirą balsą, jo patirtį ir iš esmės nesuskaičiuojamus bendrapiliečius, atmintinai išmokdavusius per radiją skambėjusias eiles. Rinkinio „Parašyta tamsoje“ tekstai orientuoti į kitokį skaitytoją – savą (kartais tik save), matantį ne jungimosi su didesne grupe galimybes, o bet kokios bendrystės, išskyrus artimiausią (kartais ir jos), nepataisomą griūtį kartu su nykstančiais kūnais ir kalba. Vladimiras Sterligovas pokario metais buvo tapęs neoficialios menininkų grupės, besiorientavusios į ankstyvąjį avangardą, pirmiausia į Kazimirą Malevičių, pas kurį mokėsi, lyderiu. 1942 m. liepą jis, neseniai išvykęs iš miesto, parašė eilėraštį apie bet kokio ryšio, kontakto – juslinio ar emocinio – virtimą mirtimi ar tiesiog buvimą ja:

Mirtis

Šaukštą pakėlei prie lūpų – mirtis,

Ranką ištiesei, kad laba diena, – mirtis,

Pamatei paukštuką žvirbliuką – mirtis,

Lapelį ant šakos – mirtis,

Su bičiuliais eini pasivaikščioti – mirtis,

Pažiūrėjai į kopūstus lėkštėje – mirtis,

Lydi draugus, jie dviese, – mirtis,

Atsitiktinai žvilgtelėjai kažkur – mirtis.

Genadijus Goras, karui pasibaigus tapęs meno istoriku ir mokslinės fantastikos kūrėju, niekada nepublikavo ir turbūt niekam nerodė savo blokados poezijos, giminiškos tuo metu seniai išmestų iš oficialios literatūros oberiutų siurrealizmui. Būtent ši poetika buvo tas modelis, kuris, kaip rinkinio įžangoje rašo Polina Barskova, pajėgė „registruoti siaubą“ esant siaubo epicentre:

Raudonas lašas sniege. Ir berniukas

Žaliu, it katė, veidu.

Praeiviai eina per jo kojas, jo akis.

Jie skuba. Lenda iškabos

„Sviestas“, „Bulkos“, „Alus“,

Tarytum pasaulyje yra bulkų.

Mielas namas atvėrė viską –

Duris ir langus, pats save.

Bet sapnuoju vaikystę.

Močiutė mažutėmis rankomis.

Žąsys. Kalnai. Upė per akmenis –

Vitimkanas.

Įeina seniai pakasta mama.

Laiko nėra.

Ant kėdės sėdi lama geltonu chalatu.

Jis liečia ranka rožančių.

O mama juokiasi, glosto jo veidą,

Sėdasi jam ant kelių.

Laikas vis tęsiasi, vis tęsiasi, vis tįsta.

Bijau pavėluoti vandens prie Nevos.

Skaitomi šiandien, šie tekstai patenka į jau susiformavusį kontekstą ir net įrankių juos skaityti tradiciją: tai traumos (ją mini ir baigiamojo straipsnio autorius Ilja Kukulinas), ribinės, žmogiškumą kvestionuojančios patirties artikuliavimo, kalbos ieškojimo situacijoje be patikimų ar bent priimtinų modelių literatūra ir problematika. Tokių tekstų suvokimas ir interpretacijos kreipia dėmesį į įvairiausius poetinių diskursų kontrolės, viešo cirkuliavimo, slopinimo ar pripažinimo laipsnius ir būdus.

Amerikietiškas leidimas priartina neoficialią blokados poeziją prie skaitytojų siūlydamas du aiškinamuosius tekstus – įvadinį ir baigiamąjį, trumpas įžangas apie autorius, komentarus ir papildomą medžiagą – ištraukas iš Rudakovo ir Zalcmano dienoraščių, taip pat pradėjusią šį trumpą knygos pristatymą.

Turbūt šiuo metu egzistuojantį istorinį ir literatūrinį nuotolį ir visų nežinomųjų apimtį skirtinguose kultūriniuose ir politiniuose kontekstuose sunku įsivaizduoti. Neaišku, kokie poetiniai registrai atpažįstami, o kokie ne. Kiek, pavyzdžiui, mūsų situacijoje būtų galima pasikliauti oberiutų poetikos ir skirtingai formuojamos poetinės distancijos nuo jos atpažinimu.

Rusijos kontekste, kur egzistuoja oficialus blokados kanonas, šią nedalyvavusių oficialioje kultūrinėje apyvartoje intonacijų – žodinių ir vaizdinių – kontrolę ar diskvalifikavimą turbūt geriausiai iliustruoja Zalcmano blokados piešinio „kazusas“. Polina Barskova panaudojo jį savo prozos knygos „Gyvi paveikslai“, kurioje pinasi asmeninė, literatūrinė ir blokados atmintis ir už kurią ji buvo apdovanota Andrejaus Belo premija, viršelyje. Didžiausias Sankt Peterburgo (!) knygynas paskelbė išimąs knygą iš prekybos, nes viršelio iliustracija žeidžia blokados atminimą ir yra nesuderinama su juo. Paaiškėjo, kad su blokada nedera nuogas kūnas, kurį piešinyje „Kaukės ir moteris“ vaizduoja blokadą patyręs žmogus.

Ši istorija būtų buvusi tiesiog obskurantizmo, kurio galima rasti bet kur, kuriozas, jei neliudytų poetinės, politinės ir istorinės klausos ir jos gaminamų lūkesčių. Net ir blokados kultūrinių kanonų nebe vienas, ne tik oficialus. Populiarioje vaizduotėje įsitvirtino alternatyvus oficialiajam ir propagandiniam („miestas kentėjo ir išgyveno dėl bendros pergalės“) mitas, kuris iš esmės prasideda ir baigiasi istorijomis apie žmogienos valgymą (vienas iš šios popmitologijos pavyzdžių – 2007 m. Aleksandro Buravskio filmas „Leningradas“ su Mira Sorvino). Oficialusis mitas sukuria ir palaiko rigidišką patosą, o alternatyvioji popmitologija sutrivialina istoriją ir patirtį iki šiurpių istorijų nakčiai.

Todėl dienoraščių ir kitokių žodinių blokados dokumentų, taip pat poezijos publikavimas, vertimas ir skaitymas – sunkus ir labai svarbus darbas, grąžinantis liudijimą apie „žmogaus situaciją“ – jokiu kitokiu būdu nepasiekiamą ir nesuvokiamą. Galbūt dar svarbiau tai, kad tik susidūrus su skirtingais būdais suformuluoti, išsakyti save, kai kalbėjimas – ir dėl poetinių pasirinkimų, ir dėl paties kalbėjimo – rizikingas ir nenumato atsako, galima pajusti, jog be asmeninės supratimo pastangos jie vėl prasmegs vėl neaidinčiame pasaulyje.

Tyrimas finansuojamas pagal Marie Curie tarptautinių mokslo personalo mainų schemą (7BP).

* Павел Зальцман, «А дальше началась страшная блокадная зима…», подготовка текста, предисловие и публикация А. Зусманович, И. Кукуй, Знамя, 2012, 5, http://magazines.russ.ru/znamia/2012/5/za12.html (žiūrėta 2016-12-20).

** Written in the Dark: Five Poets in the Siege of Leningrad. Gennady Gor, Dmitry Maksimov, Sergey Rudakov, Vladimir Sterligov, Pavel Zaltsman, ed. by Polina Barskova, New York: Ugly Duckling Presse, 2016.