Lietuvos skaitytojams Slovackis žinomas kaip daugelio dramų (tarp jų ir „Mindaugo – Lietuvos karaliaus“) autorius. Nemažą dalį jo kūrybos sudaro poezija, pirmąkart išleista Paryžiuje trimis tomais 1832–1833 m. Kita nemenka jo kūrybos dalis – laiškai motinai, kuriuose atsiskleidžia poeto asmeninis gyvenimas: jo kasdienybė, svajonės, prisiminimai, džiaugsmai ir nusivylimai. Išsamūs ir emocingi epochos ir poeto aplinkos emigracijoje aprašymai suteikia daugiau informacijos nei didžiausios mokslinės studijos apie Slovackio kūrybą ir gyvenimą. Laiškus motinai poetas rašė dvidešimt metų, o aplankė ją tik prieš pat savo mirtį. Slovackis mirė Paryžiuje nuo džiovos, eidamas keturiasdešimtuosius, buvo palaidotas Monmartro kapinėse. 1927 m., gavus Katalikų Bažnyčios sutikimą, jo palaikai, kaip ir Adomo Mickevičiaus, buvo perkelti į Vavelį Krokuvoje.

Florencija, 1838 m. rugpjūčio 21 d.

[...] Seniai jau nerašėte man nieko apie Zosę ir apie Liudvisę, – kaip joms klojasi? Neįtikėtina tai, kad ligi šiol mano siela dažnai lankosi tame mažame Lietuvos kampelyje, kur jos gyvena; nors jau tiek bangų nuvilnijo per tą smėlį, kuriame rašydavome įvairiausias meilės priesaikas ir prisipažinimus. Prieš dešimt metų, tuo nuostabiu laiku, kvėpavau pušynų oru prie Ašmenos; kaip laikas greit prabėgo! Norėčiau kada nors, saulei leidžiantis, nuvažiuoti su Tavim, mieloji mano, prie to namo, to geltono, medinio; to, prie kurio auga šermukšnis karoliais papuoštomis šakomis; nors ten jau nieko iš tų laikų nebeliko, tai aš viską prikeliu savo atmintyje, o Tu mįslingai šnekėsi ir nusisuksi, virpėdama nuo ašarų, ir skųsiesi, kad man nepavyko įgyvendinti savo vaikystės svajonių. Bet štai jau vakaras, ir tas, kuris pasaulyje, ir tas, kuris žmogaus jausmuose ir mintyse; gal geriau jau turėčiau Tavęs nebeliūdinti tų pilkų atspalvių vakaro prisiminimais, o pabučiuoti Tave ir pabaigti šį laišką kokiu nors mielu palinkėjimu; nes suku savo prisiminimus iš pakelės į tuščią Tavo našlės namelį Kremenecyje ir galbūt jame ką nors rasiu? Galbūt tas laiškas bus pirmasis, kuris atgaivins Tave, priglausk jį taip, kaip visada priglausdavai, kaip vaikas – vaiką, išdykusį ir užsisvajojusį, kuriam jo išdaigos jau užvėrė vartus atgal… Tarp Čerčo ir Bazilijonų* stovi man tie Dantės vartai, ant kurių parašyta: „Lasciate ogni speranza“; aš jau kartą, įsivaizdavęs tą užrašą, nusigręžiau, apsipylęs ašaromis, ir nuėjau toliau – ir kuo toliau einu – vis labiau tolstu nuo to, ką Tu garbinai, brangioji, ir kopk į kalną aukščiausiąjį, ir garbink jį, kad Dievas matytų Tave iš arčiau ir garbinimą Tavąjį – kad man kada nors koks piktas angelas, išeinant į amžinybę, nepasakytų: „Liūdna ji buvo, kai ją paliko.“ [...]

Paryžius, 1842 m. gegužės 16 d.

[...] Dėkoju Tau, brangioji, už žinią nuo Liudos. Tas vardas ligi šiol turi man stebuklingą poveikį. Neseniai sapnavau apie ją nuostabų sapną… sapnavau, kad susitiksime prie didelių laiptų, milžiniškomis pakopomis kylančių aukštyn, kažkokių rūmų prieigoje… Žinojau, kad ją ten sutiksiu – sukaupęs visas galias ir energiją žengiau prie jos ir pažvelgiau jai į veidą – deja! jau pasikeitusį, – ištiesiau ranką ir jau norėjau prabilti… Bet vos tik pirmą žodį ištariau, išsiveržė man iš širdies garsi rauda ir kritau ant laiptų, kaip Dantė prieš Frančeską. Tuo tarpu jinai, stovėdama aukščiau manęs, su užuojauta kilstelėjo ranką ir palietė savo veidą, tarytum miglotą kaukę, kuri jį buvo pakeitusi, – buvo gražesnis nei anksčiau, tada lėtai keletą žingsnių žengė link manęs. Paskui palengva pradėjo kilti pakopomis aukštyn… girdėjau jos žingsnių aidą, vis labiau slopstantį, kol galiausiai nutilo visiškai. Tik tas gestas, kuriuo ji nubraukė nuo veido visą metų ir rūpesčių naštą, buvo kerinčio grožio. Taip sapnas kartais tampa stebuklingu tapytoju ir moralistu. [...]

Paryžius, 1832 m. gruodžio 8 d.

[...] Nori, Mama, kad Tau atsiųsčiau kopiją Liudvisės laiško – daug vietos užimtų tas laiškas, o nieko tokio įdomaus jame nėra. Įdomu, ką man kitą sykį atrašys – ir ar atsiųs man savo miniatiūrą, kurios aš prašiau savo paskutiniame laiške. Kiek galima spręsti iš laiško, nepyksta už mano atsiminimus – apskritai pyksta nelabai, užsiminus apie ją knygose; štai jos laiško žodžiai: „Miela man buvo savo tylioje būtyje prisiliesti prie tų minties atspindžių ir pajusti man pažįstamą sielą. Tuose kūriniuose tiktai poetui matyti – kiekvienas žmogus bando kartais, tačiau tai erzina, bet aš jį pažįstu. Neskaitau jau jokios knygos, bet jūsų Poezija, kaip seno bičiulio, o ne kaip knygos, man priimtina ir liks su manimi, kolei aš kentėsiu šioje žemėje.“ Mąsto paskui apie poeziją, kritikuoja jaustuką „oi!“ tragedijose. Geriausia jos laiško dalis yra ta, kur, skaitydama mano poeziją Antosei, Liudvisė klausia Julkos, ar atmena Julka Sl.(ovackį). [...]

Paryžius, 1831 m. spalio 20 d.

[...] Parašyk man, ar tai tiesa, kad Liudvisei pasimaišė protas – nelaimingoji!.. [...]

Paryžius, 1845 m. sausio 20 d.

[...] Atrodo man, kad mano gyvenimas panašus į mano Tėvo gyvenimą, tam tikroje amžiaus epochoje darosi lengvesnis, laimingesnis; vis dėlto jis nukeliavo iki savo profesoriavimo, o kiek kentėjo – paskui tie jo kilimo ir kritimo potvyniai ir atoslūgiai, o jis gi, kaip koks dėkingas Dievas, dar labiau ėmė dirbti, su didžiausia pagarba sau ir žmonėms tarnauti.

Ramunės Pigagaitės nuotrauka

Nuo vaikystės, kaip man vaizdavosi, tas fenomenas ir manyje kartojasi. Nuo vaikystės mėgau tas mūsų istorijos pramogas, kur Čarneckiui bulė** atsiunčiama truputį per vėlai, bet vis dėlto jau prieš pat užmerkiant akis atkeliauja, – tai, žinok, visada laiku, – o gal taip ir geriau, kas žino, kiek peno apmąstymams ir džiaugsmo gauna žmonių širdys, jaunystėje sukdamos galvą tokiais atvejais ir gimdydamos tokias žmogiškas mintis, kurios nereikalauja išspausti iš savęs visų jėgų, o tik paviršutiniškomis dvasios vaivorykštėmis temdo akis.

Dabar aš, brangioji mano, žmogus subrendęs, jau manęs lengvi ir menki aplodismentai nepiktina – net jeigu lubos drebėtų nuo klyksmo, tai man ne kliūtis. Tu viena įprastu, šventu būdu egzistuoji man – į Tave akis kreipiu, kaskart, kai nevalingo drebulio būnu apimtas, galvoju: aš per tas bjaurias kliūtis pereiti turiu – o ji, matyt, rankas grąžo iš sielvarto ir nevilties. Viską galima iškęsti, net valdingos širdies priepuolį, bet moters motiniškos širdies nepakeisi, ji visada savo vaiko laimę aukščiau nei paprastų žmonių kelia. O! Tas baisus ir įsišaknijęs pas mus posakis: padaryti karjerą, tai gyvatė baisi! užmuščiau jį kaip gyvatę, jeigu jis slypėtų kur nors man mieluose Tavo troškimuose.

Brangioji mano! Aš, būdamas aštuonerių metų, prisiekiau Dievui katedros koplyčioje, kad niekas prie mano karsto negedėtų, bet kad prie karsto viską prisimintų – o Tu nori… bet ką aš rašau! – kvailas esu ir apimtas besiblaškančių miglotų dvasių… Ar pas Tave ten kartais neužklysta kokia gera žinia apie mane – bet turbūt aš pats turiu parašyti? [...]

Ženeva, 1834 m. liepos 13 d.

[...] Kitaip viskas buvo, kai buvau dar vaikas. Atmenu, kad ilgomis valandomis, ne kartą vaikštinėdamas po kambarį, savo mintyse plėtojau kažkokios nuostabios laimės – turtų ir šlovės – vaizdus.

Žemos mano kambarėlio lubos Vilniuje neribojo mano veržlių minčių. Dabar dažnai gailiuosi, kad ta vaizduotės galia užgeso manyje. Viena mintis teguodžia dabar gyvenime –

štai atrodo man, kad esu tas, kuo man būti skirta, – atrodo man, kad neprasilenkiau su savo pašaukimu – kad užpildau savimi vieną mažą langelį pasaulyje. Taip nekenčiu čionai gyvenančių žmonių, jeigu šiandien savyje atrasčiau ypatingą polinkį gaminti batus ar laikrodžius, rytoj stočiau pas batsiuvį ar laikrodininką mokytis. [...]

Paryžius, 1832 m. liepos 30 d.

[...] Apie [mano romano eilėmis] „Jano Beleckio“ pradžią neverta net kalbėti. Vis dėlto „Beleckis“ yra labiausiai giriamas daugumos, kuriai tokia tyli poezija reikalinga… Liudvikas Plateris, grafas, nustebintas „Mindaugo“ bedieviškumo – davatka!!! Taip pat šaukia apie mano bedieviškumą Vlodzimežo Potocka – tikiuosi, kad tokio visų damų teismo nebus…

Egzempliorių paklausa tokia, kad skrajojo iš rankų į rankas – o svarbiausia – į Lietuvą ir Vilnių. Mama manoji, jeigu turi du egzempliorius, tai vieną išsiųsk Liudvisei – būtinai! būtinai!

Antkapius bandžiau praeitame laiške sutalpinti, bet nieko įdomaus nėra tuose antkapiuose – visi vieno stiliaus, iš balto marmuro, kaip mažos koplytėlės… kokia nauda iš jų, kai balto marmuro neturite! O galiausiai antkapines užduotis aš smerkiu – ar galvojate pranykti iš šios žemės, kol aš pas Jus sugrįšiu? Laukite! aš sugrįšiu – ir kartu nueisime. [...]

Ženeva, 1834 m. sausio 3 d.

[...] Dirbu dabar įtemptai – labai daug skaitau, visiškai pasinėriau į vokiečių filosofiją – nepaisant daugumos tų idealizmo sapnų, maitina ji mano vaizduotę. O jeigu žinotumėte, koks mūsų kraštas man dabar gražus atrodo! Ypač Lietuva – iki jos kada nors padarysiu šventąją kelionę.

Vos galiu patikėti žinia apie Liudvisę – nelabai įtikima man atrodo… [...]

Ženeva, 1833 m. birželio 6 d.

[...] Parašyk man, mylima Mama, ar Liudvisė Sniadecka važiuoja į Odesą, – ir paklausk jos, ar apie savo pažadą prisimena? Tikiuosi, kad mano III tomas truputį sutaikys ją su manim… [...]

Ženeva, 1833 m. kovo 15 d.

[...] Po Jūsų laiško už dviejų dienų atsiėmiau atsiųstą man iš Paryžiaus Liudvisės laišką – ilgą, didžiulį, iš kurio sužinojau, kad ji tebėra fanatikė. Rašo man, stengdamasi išsisukinėti, – tuo požiūriu ir nedidelis laiškas man padarytų poveikį. Radau jame tačiau daug jausmo ir daug peno savo apmąstymams. Žadėjo man iš Odesos, kur pavasariui ketina važiuoti, atsiųsti savo portretą. Todėl parašyk jai, mylima Mama, pasiteirauk, tačiau nenurodydama priežasties, kur aš ją dabar rasiu, ir duok jai mano adresą, nes ji (jai) rašyti uždraudė. Tas laiškas buvo tikra nelaimė mano kaimietiškame gyvenime… [...]

Paryžius, 1832 m. rugsėjo 3 d.

[...] Iš Goreckio*** sužinojau, kad panelė Dresdene mane visuomet jautriai prisimena. Mickevičius gyveno tame pačiame kaip ir aš bute, bet veltui stengėsi pavergti tos panelės širdį – aš, jeigu prisimeni mane, esu kaip Horacijus Kokles****, kuris stato tiltą, vedantį į jos širdį, – kaip nudžiūvęs medis nuvirtau ant kelio ir niekas peržengti kliūties negali, – ir galėčiau dar daug čia tokių palyginimų parašyti… Mačiausi taip pat su Senkevičiumi, kuriam senasis mūsų poetų patriarchas liepė man padėkoti už jam atsiųstą „Poeziją“… Sakė, kad dėkingas man yra už gražią dovaną, kuri suteikė jam daug malonių akimirkų, – labiausiai jam patinka „Mindaugo“ 3-ias veiksmas – turėjo ką prisiminti senukas kokį rytą, kada su savo maža knygele, prie stalo gerdamas arbatą, klausėsi tos bedieviškos scenos, suraukęs antakius.

Rugpjūčio 7 diena. Prieš kelias dienas atvažiavo Mickevičius. Nė vienas iš mūsų nenorėjo pirmas žengti žingsnio, kad susipažintų, – o buvo keletas asmenų, kuriems jis sakė, kad mane norėtų matyti, – tai atsitiko taip, kad lydėjo mus ir kartu susipažinome… Šiandien susiėjome dideliuose pietuose… Mickevičius improvizavo – bet gana silpnai. Po pietų, kai draugija vaikštinėjo po daržą, Mickevičius priėjo prie manęs ir pradėjo kaip ir kiti sakyti komplimentus… Kalbėjo man, kad mane pažinojo vaikystėje… priminiau jam kažkokį jo vizitą pas mus, kur jis taip nelaimingai susitiko su Jonu Sniadeckiu. Juokėsi prisiminęs – paskui pasakė man, kad jam Malevskis mano eiles užsienyje atsiuntė. Kada išsakėme vienas kitam komplimentus, kai jam pasakiau, kad jį gerbiu kaip didžiausią poetą… vienas iš lenkų, stovintis man už nugaros ir apgirtęs nuo alaus, pakartojo lyg aidas: „Be to, esate kuklus“, ir tais žodžiais sutrukdė tarp mudviejų vykusį pokalbį. Pietų metu Cezaris bėgiojo ir kvietė mus į savo rengiamą menininkų vakarą – buvo tai vakaras, pačių vyrų surengtas… Šopenas, garsus pianistas, mums grojo… skaitėme įvairiausią poeziją, žodžiu, puikiai mums pavyko tas vakaras. Daug buvo volyniečių – daug išgėrėme šampano… Vakaras tas buvo nusižiūrėtas į aukštuomenės vakarus, kuriuos čia rengia prancūzų menininkai, – tokiuose vakaruose groja geriausi muzikantai, dailininkai prie staliukų piešia karikatūras, dažnai sąmoningai naudodami joms aplinkinių veidus, – vojažieriai aptaria savo keliones, mokslininkai – savo atradimus ir t. t. [...]

Vienas iš lenkų kartą man perdavė, ką Mickevičius pasakė apie mano du tomelius… pasakė, kad mano poezija skambi, kad tai – gražiai architektūriškai statomi rūmai, kaip statoma bažnyčia, – bet toje bažnyčioje Dievo nėra… Tiesa, kad tai puikus ir poetiškas pasakymas? – panašus į jo sonetą, kuris vadinasi „Rezignacija“. [...]

Paryžius, 1832 m. spalio 4 d.

[...] Kitą dieną, tai yra šiandien, atsikėliau anksti ir sukomponavau piešinį, kurį siunčiu. Tikėkite manim, kad iš Per Lašezo kapinių jokio antkapio perkelti pas Jus neverta. Toks, kokį čia nupiešiau, atrodo man gražus. Turite akmens karjerus, manau, būtų nelabai sunku tokį padaryti. Norėčiau, kad į sienas būtų įmaišyta keletas kolonų nuolaužų, – kad tas kapas atrodytų iš griuvėsių ir akmenų sudėtas. Jeigu tokio antkapio nepadarytumėte, tai jį man išsaugokite. Jeigu tektų numirti užsienyje, tai tuomet nurodyčiau testamente pastatyti man didelį kryžių, iš vieno tvirto akmens iškaltą, ir prie jo kiparisą pasodinti – ir lotyniškai vardą mano ant kryžiaus užrašyti.

Kai kapą piešiau, atėjo pas mane du pažįstami – lanko mane dabar dažnai, nes susikūrusioje draugijoje, literatūros skyriuje, Mickevičius yra pirmininkas, o aš skyriaus patarėjas… Kaip tik man laiku atsirado darbas, nes nieko daryti nebegaliu. Taigi, ponas patarėjas sėdėjo aptarinėdamas literatūros uždavinius. Tuo metu atnešė man laišką… pažiūrėjau į voką – laiškas buvo iš toli – iš šalies, iš kurios esu kilęs… su juodu antspaudu, kuriame inicialai L. S. Negalite įsivaizduoti, kaip pasikeičiau – nevalingai prie abiejų svečių laišką konvulsyviai suspaudžiau taip, kad antspaudas subyrėjo, – o paskui padėjau jį ant stalelio – ir pažvelgiau sumišęs į savo svečius… suprato mane ir išėjo…

Tuoj pat atplėšiau laišką… siaubinga! siaubinga! Verkiau taip saldžiai kaip seniau, kai buvau vaikas, – nes dabar tas laiškas iš naujo vaiku mane padarė. Ypač nepaprastai liūdnas mintis sukėlė man vienos scenos aprašymas… Antosė skaitė [mano poemas] „Vienuolį“ ir „Arabą“ [Liudvikos Sniadeckaitės seseriai] Zosei Balinskai – Julka stebėjo, kaip Liudvisė siuvinėjo gėles motinos kapo altoriui. Liudvisė paklausė Julkos, ar ji prisimena Juliuką Slovackį? Pasakė, jog prisimena, kad jis buvo išblyškęs, turėjo juodus plaukus ir – žaidė su vaikais…

Tas pasaulis, kurį vyresnieji užmiršta, o vaikai prisimena „c’est une farce un peu trop lourde“. Tos dvi dienos buvo man tikra jausmų ir liūdesio mokykla – o kai išėjau iš namų, tai man kažkodėl taip norėjosi grįžti prie tų dviejų laiškų, lyg manęs būtų laukęs namie bičiulis, kuris kalbėjo karčiai, bet atskleidė tiesą. Ir tos ištisos dienos buvo užpildytos laiškų skaitymo taip, kad neperskaičiau nė žodžio iš įdomių knygų, kurios guli ant mano stalelio. Tos dvi dienos taip toli nustūmė visa kita, kad nežinau, ką apie jas galiu parašyti. Siunčiu laišką Liudvisei – tai bus paskutinis – ir jau užtenka to… [...]

Vakare dalyvavo Mickevičius – negalite įsivaizduoti, kaip jis atrodė, – lyg koks lyderiaujantis velnias su susiglamžiusia marškinių apykakle ir dervuotu fraku… Prisiartinęs prie manęs, tarė: „Jeigu dabar ką pagimdysiu, tai bus tikriausiai kažkas apie vaiko akį, kurią šiandien mačiau, – ant tos akies užrašyta: Napoleon Empereur – ir ta akis įstrigo man į atmintį.“ Nusistebėjau neapsakomai, kad jo vaizduotė taip ta akimi, tikriausiai netikra, o gal stikline, pinigams vilioti įtaisyta, užsiplieskė… Norėčiau, kad parašytų apie vaiką su auksiniais dantimis. Baisiai man pradeda nusibosti mano kraštiečiai – ilsėdamasis vakare šnekėjau su dviem panelėmis prancūzėmis – ir prancūzų panelės nusibodo man; tiesiog nežinau, su kuo turiu dabar gyventi, o juo labiau šnekėti… [...]

Ženeva, 1833 m. lapkričio 30 d.

Galiausiai vieną rytmetį atbėga pas mane su džiaugsmo ašaromis panelė Eglantyna – ir ištiesia man laišką. Atplėšiau jį… neramiai… ir perskaičiau – o paskui puoliau savo kambaryje ant kelių ir meldžiausi apsiašarojęs… o taip retai meldžiuosi… tikriausiai Dievas turėjo tas ašaras ir maldą priimti kaip nusidėjėlio ašaras ir maldą… Kitą dieną įsiskaičiau į laišką ir aptikau ir kitas liūdesio priežastis. Tegul žino apie Adomą… oi! dabar atvirai pasakysiu (Jums), kiek man kainavo nuslopinti pirmųjų minčių aistrą… Skubiai perskaičiau… norėjau, aišku, kviesti jį į dvikovą – ir tuoj pat pasiunčiau (laišką… Mykolui Skibickiui), savo senam bičiuliui, kad man padėtų tai įvykdyti. Atėjo [...] Mykolas vakare – ir įvairiausiais būdais atkalbinėjo mane nuo sumanymo. Buvo tai (viena) iš priežasčių, dėl kurios išvykau į Ženevą… ir dabar nepatikėsite, kokias kančias [...] kenčiu, kai aplinkiniai žmonės nori išgirsti mano nuomonę apie Adomą. Nekenčiu jo…

Ištrauką iš mano pratarmės jis sutrumpino ir įdėjo į laiškelį, bet taip sutrumpino, kad jai suteikė kitą reikšmę, kažkokį gėdingą priekabiavimą, – o pratarmė mano yra kartu mano pasiteisinimas, – ir visi, kurie visą ją perskaitė, pripažįsta, kad Adomas pasielgė piktų ketinimų skatinamas, – jis toliau apie literatūros reikalus laiškelyje rašė. Nieko man nelieka, kaip pridengti Tave, Motina mano, nuo tokios šlovės šviesos, kad Tavęs kiti žmonės akmenimis neapmėtytų… Ir dar galiu pridurti – Dievas pats mane pastūmėjo – nes išvystė mano mintyse didelį dalyką. Pirmą dalį už kelių dienų pasiųsiu spausdinti ir dabar perrašinėju. Tikėk manim, Motina brangioji, kad neapakau, – nes tuos dalykus nusprendžiau parašyti su užsieniečio atsargumu… Ir spausdinu be vardo – bus tai lygi kova su Adomu. [...]

Šį mėnesį turėjau keletą vakarų. [...] Dvylika jaunų lenkų, besimokančių čia iš vienos pensijos, norėdami su manimi susipažinti, surengė man vakarą, kuriame patys vaikinai ir dalyvavo. Viskas vyko gana šauniai, jeigu ne tas klausimas, kurį man nuolat užduodavo: „Ką aš manau apie Adomą?“, tai būtų buvę man visai miela su jais. Šokome pakvaišusią mazurką. Tie keli vakarai atpalaidavo mane truputį, ypač kai dar niekas apie mūsų nelaimę nežinojo. [...]

Ženeva, 1834 m. balandžio 27 d.

[...] Toje vietoje, kurioje dabar esu, plačiąja prasme žiūrint, jaučiuosi įkalintas… Nesuprasite to, kaip mums pikta, kai niekur prieglobsčio nėra. Giedame – tegul aš giedu, tai mano paskutinė giesmė, ir jeigu ji nepatiko, tai nustebino. Viename laiške, prancūziškai išleistame, skaičiau apie tai švelnią ir išsamią nuomonę, apie tai, ko bjauri partija pakęsti negali, – o ta bjauri man partija yra visų poetų, kuriems vadovauja Adomas, nelaimė – dėl to, kad pats pirmas rašyti pradėjo. Daugelis tačiau Paryžiuje priskiria mano dainą Adomui – štai ištrauka iš man rašyto laiško: „Buvau liudininkas, kaip Oginskis atakavo Adomą, ir kai tas išsigynė, kad nėra kūrinio autorius ir kad apie tai nieko nežino, Oginskis pasakė: „Tai mes geriau žinome, kad Ponas norite išlaikyti paslaptį.“ Kitame laiške rašo man vienas iš pažįstamų: „Iš Memelio, kai pasiunčiau egzempliorius, rašo man apie „Kordianą“ labai išaukštintai ir laiko tai Adomo darbu.“ Iš tų dviejų pranešimų matyti, kad daugelyje vietų be vardo išleistas mano darbas priskiriamas kitam – žinant paplitusį tarp mūsiškių požiūrį į tai, nėra man nemiela tokia klaida. Ak, kad žinočiau Jūsų nuomonę! [...]

Ženeva, 1834 m. lapkričio 7 d.

[...] Štai kitas iš mūsų – ponas Adomas. Ne tik profesoriauja, bet ir vedė muzikantės Šymanovskos dukrą. Matyt, tai buvo senas romanas, dar Jūsų sostinėje prasidėjęs. Nežinau, kurią Marysią sugriebė – gal gerą, gal gražią. Tiesa, negalėjau iškart patikėti, nes kiek man žinoma – tas Adomas švarios, sausos padermės – dažniausiai man primena liokajų – kartais pamišusį nuo bonifratrų – ir nemėgsta nešioti sagų, eilėmis prisiūtų prie rūbo, o tas, kurios poromis, ištraukia. Taigi tai karščiausios naujienos: poeto vedybos – ir profesoriaus profesūra… [...]

Ženeva, 1834 m. gruodžio 18 d.

[...] Adomo nauja poema irgi pažadino manyje daugelį praeities atgarsių. Labai graži poema – panaši į W. Scotto romaną, tikroviškai parašytą. Šlėktos namai tapo pasirinkimu, poemos herojė, nors ir žąsis gano, turi savyje kažkokį senų aprašymų šviežumą – kažkokį nuostabiai svaiginantį paprastumą… Daug vietovių aprašymų – dangaus, ežerų, miškų – yra meistro ranka sukurta. Visa gamta gyvena ir jaučia. Poema veikiau žaisminga nei liūdna – o vis dėlto, dažnai pažvelgus į linksmiausias vietas, liūdesys apima žmogų. Ta poema visiškai kitokios prigimties nei visi iki šiol parašyti Adomo kūriniai. Visų pirma toje poemoje yra aprašymas medžiotojo, pučiančio medžioklinį ragą, nuostabus aprašymas – truputį man priminė poną Jokūbą, trimituojantį miške, ir kitas aprašymas žydo, grojančio cimbolais, irgi puikus… Norėčiau, kad tą poemą greitai skaityti galėtumėte… O dėl paties autoriaus – rašo jis man iš Paryžiaus, kad gyvena gerai su jauna žmona, – o žmona ta turbūt graži ir gerai skambina fortepijonu. Nenuostabu, nes Šymanovskos dukra. Kas vakarą dauguma mūsų brolių sueina į poeto butą – ir linksmina jį, – o jis, traukdamas pypkės dūmą, klausosi ir šypsosi. Kaip tai nepanašu į mano vienišus vakarus! Lai būna man taip, kaip Dievas nori tame liūdname gyvenimo kelyje.

Brangi, mylima Mama! tik Tu neapleisk manęs savo mintyse, nes aš esu toks vienišas, labiau nei dauguma žmonių, nes žinau, kad turiu kai ką, ko man žmonės pavydėti gali, – Tavo prisirišimą. Kai galvoju prieš užmigdamas apie savo padėtį, tai man kaskart plaukai ant galvos atsistoja. Išskyrus mano šeimininkus, kurie mane labai palaiko, neturiu draugo šiame plačiame pasaulyje. Kažkaip taip išeina… Linkiu Tau, Mama brangioji, gerų metų. O kas žino? O gal?.. Tas nuostabus žodis gal turi kerintį Eolo arfos garsą. Kiekvienas menkiausias vėjelis groja mūsų mintyse tą žodį gal ir visuomet tiktai gal… Tas žodis turėjo atsirasti prieš pasaulio sukūrimą. Įspėk mane, mylima Mama, jeigu į mizantropiją pulsiu, bet man atrodo, kad ne, – tai tik liūdesys valdo ir tvarko mano valandas, kuriomis Dievas prisakė mano mechanizmui mąstyti. Brangioji mano Mama, ką Tu pasakysi apie tokį tuščią laišką – pripildytą paties rašymo? Tikriausiai suplojus mane patį kūju į vieną šį laišką, laiškas nebūtų įdomesnis nei šis popieriaus gabalas. Mąstau – svajoju – o kartais laukiu ir turiu viltį. Brangioji Mama, Tu irgi išlaikyk viltį ir prašyk Dievo stipriai – stipriai, – kad (mus) iki tylaus kranto palydėtų.

Florencija, 1838 m. gegužės 19 d.

[...] Liūdna žinia, kad Adomas, norėdamas užsidirbti duonos kąsniui, dramą prancūziškai parašė ir pats išleido, bet parašė ją kaip batsiuvys, kuris batus siuva, kad išmaitintų žmoną ir vaiką, – nes rašė ją be užsidegimo, o dabar kankinasi, kaip tie autoriai, kurie, neturėdami vardo, nori pristatyti pirmąjį veikalą scenoje… [...]

Paryžius, 1841 m. lapkričio 10 d.

[...] Dėl to ryškumo buvo toks įvykis, apie kurį rašiau… ne su Adomu, bet su vienu mažesniu, tik viskas nuo Adomo prasidėjo… Turiu tau pasakyti, kad viename vakare abu improvizavome – vienas šalia kito, – buvo žiūrovų, ir pasakysiu Tau galiausiai, mano mažuti, – reikia, kad žinotum, jog mano priešininko draugai, matydami, kad lygiosiomis baigiu, tuoj pat sugalvojo mane kažkiek išmušti iš vėžių ir pagąsdinti – tai sugalvojo du dalykus: 1) kad aš jam už tą improvizaciją atiduočiau taurę – tai būtų lyg ir mano pranašumo pripažinimas; 2) iškart parašė nuo čia atokiau gyvenantiems labai melagingus laiškus… neva man Adomas sakęs, kad nesu poetas. Dėl viso to labiausiai nukentėjo jie patys, o aš visiškai atsiribojau nuo užgriuvusio purvo taip, kad tegul juos dabar visi velniai griebia…

Turiu Tau pasakyti, kad Adomas apie tą apgaulę, apie jį paskleistą, nieko nežinojo, lygiai kaip man dabar ir sakė; bet buvo priverstas sužinoti – ir paneigti – jis, kuris mano improvizacijas ne tik pripažino, kaip ir priklauso, bet ir gyrė jas, sakydamas, kad Tu pati jam mano mažus bandymus seniai, seniai rodžiusi, o jis Tau jau tuomet pareiškęs, kad manęs didelė ir puiki ateitis laukia… Tuo pamalonino man širdį ir tą vakarą buvome su juo lyg du broliai – apsikabinome – vaikštinėjome kalbėdami apie mudviejų praeities kivirčus… ir jeigu ne žmonės, kurie viską sugadina, būtų ligi šiolei viskas gerai. Po šio pasiaiškinimo kaltink mane, brangioji, kuo tik nori… kaip teigi savo seno laiško frazėje, esu per daug angelas… bet pagalvok, kad mano lūpos dega karščiu ir aš niekada negalėsiu pakęsti neteisybės… Be to, būk tikra, kad mano biografija galiausiai bus visiškai beprotiška… nors dabar, kai lipu laiptais, kylančiais aukštyn, dažnai galbūt būnu truputį nepanašus į save. Pakankamai, kad prieš mano mažutį lenktų galvas tie, kurie niekada anksčiau man nesilenkė, – o man liūdna, kad turėjau nulipti nuo savo postamento, nes tuo metu jau buvo pripažįstama, kad esu ant jo… [...]

Paryžius, 1845 m. vasaris

[...] Pradedi nuo paprasto priekaišto ir menkini mano gebėjimus, nuo priekaišto, kad nerašau taip, kaip anksčiau rašiau… Jei aš akivaizdžiai buvau kažkada laimingas, o šiandien suklupau, nes minties turtingumas yra karalystė angelų krašte, jeigu tikrai žinai (o Tu žinai, kad ne dėl savo kaltės suklupau), tai pasakyk man, ar vertėjo rodyti, kad mane, apsivilkusį skylėtu apsiaustu, Tu pribaigsi savo elegantiškam šopeniškam salone? Antrą karčią nuodėmę padarei, cituodama man Adomo posakį, kurį jis, mokantis kilniadvasiškai, bet giliai įžeisti, padovanojo prieš penkiolika metų, jausdamas, kad tas gandas, kartesnis šimtąkart nei straipsnis, išvadomis pagrįstas, skraidys po kraštą – tingūs žmonės pagaudavo jį ir dažnai laikydavo posakiu; prieš penkiolika metų jis, ko gero, tapo ne vienu mano asmens garbės pavyzdžiu – ne vienu, kaip sakė Adomas, niekada nepažvelgdamas į tuščią mano poezijos bažnyčią, – jis visa tai įveikė, atkakliai eidamas žingsnis po žingsnio – ne laikraščių straipsniais, bet pačiu mano raštų vidumi – tas iš pat pradžių juodas gandas jau kažkur nuskrido į dangaus pakraštį – o Tu man jį su visu šviežumu vėl išdėstei laiške. Kas įvyko? Štai džiaugiesi, kad neskubėjau spausdinti, o atvėsinęs įkarštį perskaičiau savo kūrinį, lyg tai būtų kito rašytojo kūrinys. Pagalvok, brangioji, koks tas džiaugsmas yra piktas ir netikras… Todėl Tu nori, kad aš iš principo būčiau prieš pasaulio vystymąsi, taip Tu mėgdžiodama pavyduliauji, jei taip pasielgčiau, ir tai būtų pavyzdžiu ir mano veiksmų dvasiai – tai yra: jeigu perskaityčiau kokią savo poemą ir manyčiau: ak! dabar Adomas verda iš pavydo arba Šekspyras pakilęs iš kapo alpsta… tai tokiu atveju… turėčiau būti turiniu šalia savęs?.. [...]

Vietoj to sakau trumpai: myliu Tave, spausdinu tą patį, galiu tai pareikšti, nepaisydamas aplinkybių, pvz., turi Tavo sūnaus širdį – apskritą ir gražią; taip šneka ir rašo mirusios tautos… rašo kalba, kuria paskui kalbėdamos negali to įgyvendinti trigubai, – tokia yra italų literatūra; žiūrėk, kokios nuostabios poemos, žiūrėk, kaip lengva italui parašyti sonetą ar ditirambą, visos frazės jau paruoštos, visa šneka teka simboliškai; nors tikėk, brangioji, kad pats tas italas laiško parašyti nemoka… tokiu atveju atsiras kokia mūsų eruditė, kuri gal vartoja prancūzų kalbą. Kiti tegul šaukia dėl prancūziškų dalykų vartojimo, keikia elegantiškus salonus, o aš stengiuosi kitaip išgrūsti už durų tą jos didenybę – tai yra pateikiu Jums poezijoje šnekamąją kalbą, paprastą, ramią, kurios kiekvieną mintį, kaip šiltą patiekalą, padedu ant stalo. [...]

Paryžius, 1845 m. kovo 14 d.

[...] Reikėjo man, tiesą sakant, tolimos laimės ir linksmybės tomis valandomis, kai įvairios mano senų pažįstamų smulkmenos mane graužė… Ponas Dievas mane, kaip paprastai, išgelbėjo ir seniai išlydėjo iš tų žmonių namų, kurie epideminę ligą įsileido, – tačiau matydamas juos su vaikais ir žmonomis sergančius, nors ir iš tolo, vis tiek negalėjau širdies savo nuo gailesčio apsaugoti.

Rašau Tau apie ponų Mickevičių namus, su kuriais, kaip žinai, ilgai gyvenau broliškai… Be to graudulio, niekas daugiau blogo man nelinkėjo – taip, nuolat pasaulis man palankų veidą rodo, liūdesio atskirtą nori išgydyti, įvairiomis pramogomis verčia iš savęs išeiti ir traukia atsipalaiduoti įvairiausiose žaižaruojančiose dabartinio pasaulio būtybių srovėse… Žinau, kad ir Tu, brangioji mano, priderinsi savąjį balsą prie žmonių ir nebūsi paguosta to, ką rašau… Bet ką daryti? Gyvenu, kaip moku, – o kad žmonės nujaustų, kaip aš gyvenu, tai tikriausiai gyventi kitaip nenorėtų… [...]

Iš: Juliusz Słowacki. Dzieła wybrane. T. 6: Listy do matki.

Wrocław: Ossolińeum, 1983

Parinko ir vertė Nida Timinskaitė

– – –

* Turimas omeny Mažosios Lenkijos miestas Čerčas, kur yra gyvenusi autoriaus motina, ir Vilniaus bazilijonų vienuolynas (čia ir toliau – vert. past.).

** Turimas omeny lenkų karvedys Steponas Čarneckis (1599–1665), kuris tik likus šešioms savaitėms iki mirties (po sunkaus sužeidimo mūšyje) gavo ilgai lauktą bulę apie jo paskyrimą karūnos etmonu.

*** Antonis Goreckis (1787–1861) – lenkų poetas ir rašytojas, satyrų ir pasakojimų vaikams autorius.

**** Čia, matyt, žaidžiama žodžiais. „Horacijaus koklis“ – Sapiegų rūmų statybos pabaigą Vilniuje (1691) įamžinanti lentelė, įmūryta rūmų fasade. Ten parašyta: „Antakalnis nuo seno didvyrių poilsis. Iš griuvėsių pakilę didžiuliai rūmai kare pavargusį ramioje taikoje saugos.“ M. K. Sarbievijus buvo vadinamas „sarmatų Horacijumi“.

Perskaičius Simono Norbuto straipsnį „Madinga postmodernizmo kankinių paranoja“ („Š. A.“, XI.18), norisi pritarti ir linksėti galva – taip, jis teisus, jis tas vaikas, šaukiantis, kad karalius nuogas, ir, fuck it, aš taip pat nemėgstu Janso, o Čerapas kelia savotišką nuobodulį. Tekstai, Foucault ir Derrida citatos, menininkų susireikšminimas, kančios eksponavimas, pozavimas, madingos šukuosenos – taip taip taip, viso to tikrai yra pakankamai šiuolaikiniame meno pasaulyje.

Ir visgi.

Čia pat suabejoju autoriaus pranašišku balsu.

Kaip postmoderni abejotoja suabejoju.

Iškart įtarimų ir abejonių sukelia teiginiai, kad menas kažką privalo (šiuo atveju – kurti grožį ir dėl to sukelti ekstazę). Menas nieko neprivalo. Abejoju, ar meno prerogatyva buvo / yra kurti grožį. Taip, galima sakyti, kad tai yra meno teisė, bet ne pareiga.

Toliau: teiginys, kad Čerapas – vienatonis, parodo, jog autorius tikriausiai (kaip ir tie performansų atlikėjai) nelabai nusimano apie savo nagrinėjamą dalyką. Čerapo tapyba kaip tik žaidžia spalvos tonų ir pustonių variacijomis. Abejoju, ar Čerapas išvis priskirtinas autoriaus kritikuojamam postmodernizmui.

Trečia: jei manysime, kad visi sutaria, jog Dievas mirė, ir, kaip autorius teigia, varpo jau ir taip suvarpytą Dievo kūną, iš to logiškai išplaukia, kad jokia tuštuma neatsivėrė (kurią reikėtų kuo nors užpildyti), o vietoj gyvo Dievo tįso Dievo lavonas. Lavonas, pasak Julios Kristevos, yra pats bjauriausias iš objektų, tai ką jau ir besakyti apie (begalinį) Dievo lavoną. Jį tikriausiai dar galima varpyti ir varpyti. Gal tai pastanga visiškai jį suvarpyti, suvarpyti tą begalinę bjaurastį, kad atsivertų jo dengiama tuštuma.

Dar viena abejonė dėl autoriaus žodžių mane aplanko skaitant toliau; mąstau ir (profaniškai) nesuprantu, nes juk turėčiau suprasti (suabejoju ir savimi bei savo išsilavinimu):

Kas yra tie visiems suprantami didieji naratyvai, bendra simbolių kalba?

Kas yra savaime suprantama ir kuo šviesiausi protai niekada neabejojo?

Kas tie šviesiausieji protai?

Suabejoju, kad neabejoti – vertybė.

Dar toliau suabejoju autoriaus žiniomis apie performansą. Ar jis žino tik vieną Abramović kaip oponentę? Ar pati Abramović nepanaši į postmodernią kankinę? Kalbu apie dabartinius jos darbus, kai ji kuo ramiausiai perkūrė savo su Ulay 1970 m. performansą tam, kad pareklamuotų „Adidas“ sportbačius. 2010 m. per savo performansą „The Artist Is Present“ kalbėjo apie žmonių susvetimėjimą, vienišumą, skausmą, apsiverkė žiūrėdama tam pačiam Ulay į akis. Vėliau paaiškėjo (teismas nusprendė), kad ji nesilaikė sutarties dėl kartu su juo sukurtų kūrinių ir pelną, gautą iš jų pardavimo, pasilikdavo sau. Abejoju Marina Abramović (kaip kunigu, kuris per pamokslą sako viena, o po mišių daro visai ką kita).

Abejoju ir pačiu autoriumi. Kas jis – menotyros pirmakursis? O gal šis tekstas – tai bandymas pateisinti savo paties tapybos profanum?

Alfonsai,

džiaugiuosi, kad parašei. Dėkoju už visus sveikinimus ir linkėjimus. Iš tikrųjų, prisirinko daugybė dalykų, kuriuos reikėtų aptarti. Tai duotų daug naudos ir man, ir tau.

Pirmiausia gal šiek tiek naujienų.

Tris dienas prasėdėjau rašytojų suvažiavime. Peršasi išvada, kad mūsų respublikoje susidarė bene palankiausios sąlygos menui tarpti. Tos nuomonės laikosi ir V. Kubilius. Sako, kitos sąjunginės dar gyvena 1961–62 metus (mūsų požiūriu). Ogi kalbėjęs „Znamia“ redaktorius (apie 1 val. laiko) dar kartą priminė (netiesiogiai), kad kulto pozicijos dar gana patvarios. Dabar jie dangstosi tradicijų saugojimu. Apie tai gerai pašnekėjo A. Bieliauskas. (Netrukus „Pergalė“ spausdins jo naują knygą „Kauno romanas“. Sako – geriausias iš jo parašytų.) Kruviną kalbą pasakė M. Sluckis. Esmė maždaug tokia – žmonės, kurie kaišioja koją literatūros žengimui į priekį, nemato, kokią baisią fizinę žalą daro rašytojams. Šaukė kritikus augti, dėkodamas, kad jie suprato ir palaikė ieškojimus iki šiol.

J. Marcinkevičius pasisakė prieš lygiavos principą literatūroje. Yra, sako, mažesni ir didesni talentai. Kiekvieną reikia pastatyti į savo vietą. Priminė „liūdnai atmintiną 1963 m. pasitarimą“. Gale kaip tvojo apie mane – kai kas net žiaukčiojo! Sako – ir dar aš norėčiau išskirti jauną poetą Sigitą G. Po karo mūsų literatūroje dar nė vienas poetas nedebiutavo taip drąsiai, tvirtai ir savarankiškai…

Vl. Šimkus – irgi atitinkamai mane apdorojo. Taip, kad mano markė smarkiai pakilo. Jau šnekėjau per radiją „į tautą“ apie savo knygą iš 4 ciklų (liaudis suprato, kad 4 knygos išeis iš karto!). Per televiziją Maldonis pranešė, kad išeis mano knyga.

Visa tai jerunda ir važiuojam toliau. Skaičiau ir „Sieną“, ir „Ant ko laikosi pasaulis“. Ar tau nešovė į galvą jas sugretinti? Ten moteris, čia moteris, ten epocha, čia epocha.

Meras man nepatiko. Pirmiausia nubyra visi jo [...] papuošalai, prisegti prie kiekvieno skyriaus. Kas tiko „Lygiosioms…“, tas netinka čia. Tai spekuliacija vienąsyk pasisekusia forma. Šlykštu nuo sentimentalumo ir prievartinio tąsymo. Knyga eina ne pati, iš vidaus, o traukiama.

Antradienį bus rašytojų klube „Sienos“ aptarimas. Man atrodo, kad šita poema galutinai įteisino realistinę simboliką, sąlyginę situaciją, sąlyginį vaizdą, nekalbant apie tai, kad kažkur labai sukonkretino žmogaus koncepciją mūsų literatūroje. Gyvenimo prasmės, žmogiškosios prigimties problemas. Kartu labai pasuko į etinę problematiką. Rusų jaunoji poezija, turbūt, yra labiau socialinė („Znamia“ 11 nr. paskelbti nauji Jevtušenkos eilėraščiai). Nesinori nusišnekėt, bet, turbūt, tik nuo „Sienos“ prasideda modernizmas lietuvių literatūroje. Tai jau ne klasika! V. Kubilius sako, kad baigėsi kažkoks vienas etapas mūsų literatūroje. Vien eksperimentavimo ir šaukimo apie žmogų užtenka. Reikia kažko naujo. [...]

Eina naujas lietuviškas filmas. Begirdama užkimo visa Sąjunga. Žinoma, geriausias iš pastatytų, bet dar toli gražu. Gal tau pasiseks jį kur nors pamatyt („Niekas nenorėjo mirti“).

[...]

Buvau per naujuosius namie, grįžau neseniai, todėl ir atsakau pavėluotai. Išlygai eilėraštukas –

Laukiu! Sigitas

●

Alfa,

gavau tavo laišką. [...]

Iš namų sugrįžau praeitą penktadienį. Trečiadienį gyniau diplominį darbą. Parašė labai gerai. Šiaip – nieko naujo. „Pergalės“ ir „Lit. ir meno“ padidinimą atkėlė iki rudens. Tai dėl mano įsidarbinimo kol kas nebeaišku.

Birželio pradžioje prasideda poezijos pavasario dienos. Šiemet įtraukė ir mane į tuos važinėjimus po respubliką.

Buvo vienas susirinkimas Rašyt. sąjungoj. Aputis pasakė kalbą dėl Juškaičio. Sako, laikas reabilituoti jį kaip poetą ir padėti materialiai. Kiti užpuolė „Tarybinę moterį“, „Kom. tiesą“ dėl spausdinamos lit. medžiagos silpnumo. Galgi pajudės ratas.

Perskaičiau Siniavskio ir Danielio baigiamąjį žodį teisme. Labai kieti daiktai. Rusai visgi galės kada nors didžiuotis, kad bent vienas žmogus išdrįso daužtis į sieną, kuri, deja, nesupuvusi…

Gavau anglišką monografiją apie Šagalą. Stebuklas. Vienas paveikslas – revoliucija. Vienoj pusėj – geltonas-raudonas knibždėlynas, visi atstatę šautuvus, kitoj – šagališkas kaimas, vyras su žmona guli ant stogo, vaikiukas, gyvuliai, žemai vienas – verkia, kitas žmogelis jau partrenktas, ant krėslo sėdi didžiulis pasakų ožys, o per vidurį „niekieno žemėj“ stovi stalas, mažytis Leninas aukštyn kojom skraido viršum stalo, raudona vėliava, ištrūkusi iš jo, lekia į kaimelio pusę…

Taip pat perskaičiau niekur neskelbiamą B. Pasternako autobiografiją, rašytą užsieniniam leidiniui. [...] Apie Majakovskį rašo, jog jį pražudė gyvenimo suvisuomeninimas. Formulė „Majakovskis buvo ir tebelieka geriausias epochos poetas“ atitraukusi dėmesį nuo Pasternako ir padėjusi jam (P.) išlikti.

Parašyk, ar turi 5 nr. „Pergalės“.

Linkiu sėkmės! Sigitas

Atsiųsk man Pakalniškio straipsnį.

[Data pašto antspaude 28-5-66]

●

Alfonsai,

[...]

Tačiau aptarti du dalykus iš „Strazdo“ visgi norėtųsi. Ypač tuos, kurie turi reikšmės mano tolesniam darbui. Tai poetinė problematika, poetinės pasaulio koncepcijos ar kaip jas pavadint (1) ir poetinis pasaulis (2). Be to – poetinė dvasia (3). Man lengviausia apibūdinti trečia – rašyta Danielio ir Siniavskio proceso metu, turint galvoje save, savo tėvą, Strazdą, Lietuvą ir t. t. (Dedikacija atėjo į galvą tik parašius. Iš pradžių norėjau skirti Marcinkevičiui, paskui Šimkui…) Dar neseniai išsiaiškinau, kad poemoje yra ir Lietuvos likimo tema, Lietuvos vado ar tėvo problema. Ypač ji įdomi „Karčiamoje“, kur iš pradžių susidaro iliuzija, kad viską tvarko šlėkta. Bet greit jis atsiduria po stalu… Po 6-to posmo pridėjau dar vieną

Nenorėčiau daug paistyti pats. Tik dar du daiktai – dėl jos ryšio su ankstesnių eilėraščių visuma. Tai lyg baigiamasis ratas. Ir problema, kuri čia vadinama „kentaurizmu“. Kai kas man jau patarinėja išimti kentaurą. Palikti tik Žmogų-Paukštį. Aš nemanau. Man atrodo, jog per antrą įvaizdį (kentauro) Strazdas susiejamas su bendražmogiškais dalykais, kitų kraštų senove. Parašyk, kaip tau atrodo.

Daugiau – nupirkau tau Sartro „Žodžius“. [...]

Poema labai patiko vienam Amerikos lietuvių rašytojui. Per Šimkų padovanojo labai gero emigrantų poeto A. Mackaus rinkinį.

Šiaip nieko. Nupirksiu, kai pasirodys, „Poezijos pavasarį“. Martinaičio knygą.

Linkiu stiprybės! Sigitas

[Data pašto antspaude 6-6-66]

●

Alfa,

tavo laiškas mane sujaudino. Tikriausiai tu išmanai apie mano rašinėjimus daugiau už mane, tai išeitų – geriau supranti ir mane, t. y. geriau negu aš pats save ar kaip čia pasakius. Laišką radau sugrįžęs nuo Sartų, kur visą savaitę turėjau laimės gėrėtis, kaip žalios gegužės spokso į žuvis, lyg atpažintų vienos kitose savo praeitį ir ateitį – skaitytų gyvą būties knygą. (Šagalas piešia pusė žuvies, pusė gegutės; gegutė jam – žuvis su sparnais, o varlių balsai, mano supratimu, artimi gegutės kukavimui, ypač kai gegutė falšuoja…) Ir dar keistesnių daiktų mačiau, pvz., baltai žalia šviesa paupy (nušienautos pievos), maudosi mergos ir iš tolo į didžiulius žalius kūnus žiūri baltas arklys… Nu, ir velnias jo nematė! Kalbėkim apie tą vientisumą. Retkarčiais man ateidavo į galvą tokie dalykai: žmonės, paukščiai ir gyvuliai kalbasi viena kalba, vieni kitus kuo geriausiai supranta, nieks nieko neskriaudžia ir visi lekia kažkur, sukasi, verčiasi. Savotiška ekstazė. Man atrodo, kad tokius dalykus patiria paukščiai giedodami, pvz., špokas – išskečia sparnus, užlaužia sprandą ir visas dreba giedodamas… Tas gamtinis pasiutėliškas lėkimas, apsvaigimas, visų dvasinių ir biologinių jėgų įtampa, aukščiausias taškas. Žmogus, turbūt, tos giesmės viršūnė. Ir didžiausia nelaimė atplėštam nuo stichijų.

Keistas jausmas apima, kuomet žiūri į senoviškus namus, kur vienam gale žmonės, kitam gyvuliai… (Higienos, kultūros požiūriu tai, žinoma, velniava, bet…) Arba kartą ėjom Neries paupiu. Senis aria daržą prie pat langų. Arklio galva prie pat stiklo. Įsivaizduok, kad kambary yra mažas vaikas. Kaip jam visa tai atrodo.

Nesu tikras, ar aš vienas taip jaučiu būtį. O patsai Strazdelis kaip jautė? Abejoju, ar Čiurlionio kosmosas yra svetimas. Galbūt, tu vartoji ne tą žodį. Visgi, tai yra Čiurlionio vidinio pasaulio dalis, sudvasinta, pakili. Yra viena gera ištrauka iš Čiurlionio laiškų; ji man labai patiko, atrodo, turi kažką bendra su Strazdeliu:

„Sparnai mano sveiki,

nuskrisiu aš į amžino grožio, saulės, pasakos, fantazijos kraštus, į užburtą kraštą,

į gražiausią žemėje kraštą ir ilgai žiūrėsiu, kad vėliau tu galėtum tai

išskaityti iš mano akių…“

Amžino grožio, saulės, pasakos, fantazijos kraštas… Čiurlionis į ten veržėsi vienas, Strazdas, man atrodo, būtų nepalikęs ir visų kitų žemės gyvių… O gal skirtumas tik poetinėj dvasioj, patyrime? Vienam artimesni kalnai, jūros, žvaigždės, kitam karvės, vėžiai.

Mane dabar dažnokai kamuoja poetinės dvasios arba vidinės energijos klausimas. (Ypač įdomus čia Bodleras.) Atrodo, kad žmogaus dvasia siekia prasimušti pro visus dėsningumus, išeiti iš visų varžtų, pasklandyti ir kristi negyva ant akmenų… Tas prasiveržimas yra gražiausias dalykas. Įdomu, kaip tu šifravai „erdvių atsidarymą“. Aš tik po mėnesio supratau, kad erdvės atsidaro, tai reiškia – išeina Strazdo dvasia. Didelis, raudonas paukštis kabo begalybėje, o saulės sistema, žemė ar kas eina ratu apie jį…

Labai patiko tavo mintys apie savivoką, mitologiškumą (jo savitumą). Įdomu būtų sulyginti gėrio–blogio liniją „Strazde“ su Marcinkevičiaus „Siena“. Man atrodo, kad ten problema Būtis–Nebūtis irgi lygi gėriui–blogiui.

Galbūt, aš čia daugiau supainiojau dalyką, negu ką nors paaiškinau…

Mačiau Rokišky L. Šepkos darbus. Visi Kristaus kančių keliai (nuo prapuolusios avelės iki nukryžiavimo) išdrožti kaip jo paties, Šepkos, lietuviško Kristaus, žemiškieji keliai. Stebuklas. Genijus.

Tuo ir baigsiu!

[...]

Sigitas

66.VI.14

●

Sveikas, Alfonsai,

nuolatos atsiduriu tokiose sąlygose, kur rašymas paskutinėj vietoj. Savaitę prabuvau prie Sartų, o dabar rašau tau iš kūrybinių d. stovyklos, iš Birštono. Čia jau kelios dienos.

Nieko doro neveikiam. „Suderinam“ nuomones apie literatūros dalykus. Gal ir gerai…

Aš tebesisuku apie savo „Žalgirį“. Jau sustojau prie Vytauto Didžiojo paveikslo. Poema turėtų būti apie jį; apie Žalgirį tik kaip apie rezultatą. Šiuo metu man atrodo, kad Vytauto gyvenimas ir veikla leidžia išvystyti, pratęsti Strazdo koncepcijų galus. Paklausyk – Vytauto laikais Lietuva pasiekė savo optimumą, apogėjų. Vytautas suvokė save ir savo tautą istoriškai (1) (čia buvo mano protėvių žemės ir aš šventai ginsiu protėvių palikimą). Poezijoje tai tik XIX a. gale padarė Maironis. (2) – Vytautas suvokė Lietuvą tarp tautų, jos vietą, tikslus ir ateitį. Ir trečia – suvokęs suprato, kad vienintelis kelias Lietuvai išlikti yra kova. Žalgiris – pakilimas į kovą su amžinuoju blogiu, tragiškai baisus pakilimas.

Vieną naktį beveik fiziškai jaučiau, kaip Vytautas su visa Lietuva traukia į Žalgirį. Prie Lietuvos sienos jų palydėti susirenka visi Lietuvos gyvuliai ir paukščiai. Tai šita žmonių ir gamtos linija būtų viena, antroji – patriarchato išgarbinimas, aktyvizacija. Trečia – kaip nugalėti blogį. Nu, ma jį velniai!

Kol kas čia buvo tik pora susitikimų, bet jau ir iš valdžios pusės buvo akcentuotas nacionalinės specifikos mene (remiantis vykusia paroda Maskvoje) klausimas ir meno teorijos, estetikos ir filosofijos kiauliška padėtis Lietuvoje. Čia numatytos net kažkokios priemonės (naujo žurnalo kryptis Kaune ir kita velniava).

[...]

Linkiu sėkmės! Sigitas

66.VII.22

●

Alfonsai,

parašiau tau iš stovyklos, bet atsakymo negavau. Dabar rašau iš Vilniaus.

Visa tos stovyklos nauda – galutinai paaiškėjo mūsų jaunųjų pozicijos. Kas už ką. Man atrodo, galima galvoti apie vienijimąsi tokiu pagrindu (duodu lyg ir programos tezes):

reikia kurti nacionalinį meną.

(Pastaba: naujas nacionalinio meno supratimas. Lietuva prieš būties problemas (egzistencializmo filosofijos problematika).)

Artimiausieji mūsų uždaviniai:

1) atsiriboti nuo rusiškos mokyklos,

2) kiek galima laisviau ir pilniau sugerti geriausius Vakarų kultūros pasiekimus.

Čia išdėstyti dalykai nėra jau tokie nauji. Šią kryptį pradėjo J. Marcinkevičius, Jokūbonis. Mes turim tik nukreipti visų arba bent daugumos menininkų pastangas šia linkme.

Tautosaka, istorija, gamta ir mitologija turėtų būti mūsų mokytojais.

Kaip nacionalinius dalykus jungti su kitų tautų kultūra, mes, rodos, esam aptarę (Čiurlionio, Krėvės pavyzdžiai).

[...]

Tau siunčia linkėjimus Aušra ir Petras.

Iki! Sigitas

66.VIII.5

Panele Kozete,

lyg tarp kitko pradėjau domėtis feminizmo istorija. Niekada nepatikėsite, kiek prisijuokiau. Nors tema iš pradžių anaiptol neatrodė komiška, kartais būtent rimtuose dalykuose ir randame daugiausiai anekdotiškų situacijų.

Ar jūs, pavyzdžiui, žinojote, kad feministinis judėjimas XX a. pradžioje buvo finansuojamas didžiųjų kapitalistų (be abejo, vyrų)? Koks buvo jų tikslas? Paskatinti šias ponias įsilieti į darbo rinką. Pirmiausia tam, kad būtų galima sumažinti vyrų algas, taip pat ir siekiant padvigubinti vartotojų skaičių. Tuo metu feministės nesuprato, kiek šis didysis progresas pasiglemžė aukų. Reikia atkreipti dėmesį, kad tarp tų moterų, kurios aršiai kovojo už „laisvę į darbą“, didžioji dalis buvo kilusios iš pasiturinčių šeimų, t. y nedirbančios. Jų dėka moterys iš skurdesnių socialinių sluoksnių netruko ant savo pečių pajusti ne tik jau įprastą namų ruošos naštą, bet ir poreikį į namus parnešti išgyvenimui būtiną antrą atlyginimą. Tai, kas aukštuomenės moterims tapo laisvalaikio praleidimo forma, „proletarėms“ – prievole. Viso to padarinys šiandien yra toks, kad daugelis moterų kovoja už vietą po saule kur kas blogesnėmis sąlygomis nei anksčiau. Jos atsiduria triguboje priespaudoje: darbas + vaikai + celibatas. Feministės pačios to nesuprasdamos buvo naudingos kapitalizmui. Juokinga, ar ne?

Kitas juokingas dalykas: ar pažįstate Edwardą Bernaysą, moderniosios moters guru (savotišką Sigmundą Freudą)? Jis pasinaudojo feminizmu tabako industrijos pelningumui didinti. Padedamas žiniasklaidos, 3-iojo dešimtmečio pabaigoje jis JAV visuomenei pristatė aibę jaunų ir gražių rūkančių moterų, kurios savo laisvę išreiškia užžiebdamos – dėmesio, juokingiausia dalis jau čia pat – „laisvės deglus“! Per trumpą laikotarpį, naudodamasis tomis pačiomis idiotėmis, Edwardas Bernaysas išpopuliarino feminizmo idėją ir sulaužė rūkančios moters tabu. „Feminizmas = vėžys“ – galbūt tai visai tinkama tema jūsų žurnalui?

Šiaip ar taip, tikiuosi, jūs, panele, kad ir kaip tai jums nepatiktų, nuoširdžiai pripažinsite, jog vyrai atliko dominuojantį vaidmenį jūsų „išsilaisvinimo“ kovose. Žinau, kad feministės negali pakęsti, kai vyras mano geriau negu jos žinąs, kaip kovoti dėl išsilaisvinimo. Vis dėlto joms reikėtų savęs paklausti, kodėl vyrai leido moteriškoms užgaidoms būti išgirstoms visame pasaulyje.

Asmeniškai aš šių ponų nepalaikau, nes negaliu pakęsti rūkančių moterų, o dirbančios moterys man kelia nuobodulį. Savo išvaizdą puoselėjančios ir tinginiaujančios moterys man patinka kur kas labiau, nes jos… laisvesnės.

Linkėjimai,

Erikas, vyras, tikras vyras

„Causette“, 2015, Nr. 52

Vertė Mantas Jonaitis

Balandžio 8, 1917 metai

Mielas Hansai,

tikiuosi, kad Tau gerai sekasi, jau senokai iš Tavęs negavau jokių žinių. Rusas vis dar nesiruošia patogiai bruderšafto išgerti.

Linkiu Tau sveikų švenčių ir nuoširdžiai apkabinu.

Tavo V. D. Rore

Pradedu abejoti atsitiktinumo apibrėžimais ir jį aiškinančiais komentarais, į kuriuos nuo Aristotelio mokyklos laikų iki šiandien gilinasi ne tik modernūs filosofai, bet ir nekantrios ką nors naujo bandančios išvirti namų šeimininkės. Prisipažinsiu, kad tikslo ieškoti atvirukų, išsiųstų prieš šimtą metų iš mano gimtojo miesto į Vokietiją, negaliu logiškai paaiškinti. Elias Canetti kitados (lyg būtų man skirta) rašė: „Kaip nedaug tu perskaitei, kaip nedaug tu išmanai – tačiau nuo atsitiktinumo, ką tu perskaitei, priklauso, kas tu esi.“

Įžengiau į bukinistinį knygynėlį Immanuelio Kircho gatvėje nusipirkti jokiu būdu ne E. Canetti, o Giuseppę Ungaretti. Ieškojau lentynose jo vėlyvųjų eilėraščių, kurie mane, prašom nesijuokti, veikia kaip katę valerijonai. G. Ungaretti nebuvo „namie“, jį apskritai sunku rasti knygynuose. Tada pradėjau nesąmoningai rūšiuoti šimtus senų atvirukų medinėje dėžėje. Tarp pirštų slysčiojo nespalvoti Alpių vaizdai, kurortų centrinės aikštės, aktoriai, pajūrio vaizdai, kol akys įsirėmė į kažką lyg ir pažįstamo. Aristotelis, atsistojęs man už nugaros, greičiausiai būtų pasakęs, kad tai ir yra nevaldomas atsitiktinumas.

Manau, kad 1917-uosius, pažymėtus šiame atviruke, daugelis atsimena iš istorijos pamokų kaip Spalio revoliucijos metus. Man pasisekė šitą istorinį faktą ilgainiui užkloti kitu, daug svarbesniu mano gyvenimui, faktu. G. Ungaretti, demobilizuotas po Pirmojo pasaulinio karo, 1917 metais parašė vieną trumpiausių ir, mano manymu, įstabiausių eilėraščių:

M’illunimo
d’immenso.

Šios eilutės, jau po Antrojo pasaulinio karo, poezijos vertėjų pasaulį Vokietijoje padalino į dvi stovyklas. Pirmoji teigė, kad šių eilučių neįmanoma išversti, antroji, su poetais Pauliu Celanu ir Ingeborg Bachmann priešakyje, jas išvertė. Šitą eilėraštį vokiečių kalba dažnai kartoju sau mintyse, kartais jau beveik kaip mantrą. Nevalingai šnibždu ir dabar, žvelgdamas į 1917 metų Vilniaus gatvę šiame atviruke:

Ich erleuchte mich
durch Unermessliches.

(vertė Ingeborg Bachmann)

Kai pagalvoji, kareiviai sapnuoja paneles, o panelės – kareivius. Niūriai girgžda metalinės lovų spyruoklės kareivinėse, o gėlėtos suknelės plazda minčių vėjelyje. Taigi girgžda, plazda, daužosi viena į kitą mintys ir, ko gero, mintyse.

Nežinia, ar Adolfas, grįžęs į Elzasą, aplankė panelę Aną Nord ir išsamiai paaiškino, kas yra „Dalše! Dalše!“ Aišku viena, kad panelė Ana Nord visą gyvenimą saugojo atviruką pasakų tomelyje.

Berlynas, 2014.II.18

Darius Girčys

Panelei Anai Nord
Vilshauzenas
Štrasburgo apskritis / Elzasas

Vilnius, Rusija
1915.XII.31

Vakar vakare gavau Tavo atvirlaiškį. Tą patį vakarą atėjo paštas ir nuo pono Šengelio. Jis rašo, kad pas jus pila kaip iš kibiro. O čia, pas mus, Dievas mato, šuniškai šalta. Taip jau yra, deja, pas ruskį. Kada nors, žinoma, bus kitaip. Jie supranta mus tik tada, kai mes rėkiam: „Dalše! Dalše!“ Dar sviedžiam po sniego gniūžtę pavymui. Tu šito niekada nesuprasi. Aš linkiu Jums laimingų naujųjų metų ir greitos taikos. Gyvenkite laimingai. Beje, kas dar naujesnio? Jeigu kada nors grįšiu į Tėvynę iš tolimų Rytų, būtinai susitiksim.

Tavo kaimynas Adolfas
Linkėjimai visoms Vilshauzeno panelėms!

Turiu bajoriško kraujo ir užaugau tarp inteligentų. Mano gyvenime buvo daug paveikslų ir džiazo ir niekada nebuvo kolektyvinio sodo ar kilimo ant sienos. Visada galvojau, kad buvau pranašesnė už tuos, kuriems to reikėjo. Tačiau kai vėliau išvydau tam tikrus ženklus, supratau, kad pasaulis, kuriame iki tol gyvenau, buvo tik blyškus tikrosios civilizacijos atspindys, pritilęs brandaus išsivysčiusio pasaulio aidas. Užteko vienąkart tą suvokti, ir kelio atgal jau nebebuvo.

Nė vienas iš dešimties prie stalo sėdinčių žmonių šaukšteliu iš bendro indo kabindamas medų neišterlioja staltiesės (Braga, Portugalija).

Garsios įmonės atstovė užsienio rinkai yra pagyvenusi moteris, kuri neturi vienos rankos (Švedija).

Po vienuolikos valandų skrydžio tiesiai į biurą atvykusios skyriaus vadovės veidas švyti, plaukai gražiai sušukuoti. Ji visiems šypsosi ir klausia, kaip sekasi (Viena, Austrija).

Atidarytame grietinės indelyje niekada nebūna maisto likučių, nes jai pakabinti valgantieji kaskart naudoja atskirą švarų šaukštelį (Štutgartas, Vokietija).

Dideliame restorane su daugybe stalų pietų metu dirba keli padavėjai vyrai. Nė vieno iš jų veide nesimato susirūpinimo, sutrikimo ar nuovargio. Darbas vyksta sklandžiai ir nepriekaištingai (Londonas, Jungtinė Karalystė).

Nors klimatas šaltas, moterų plaštakos yra šviesios, o ne raudonos ar mėlynos (Norvegija).

Ant pusryčių stalo patiekta baltos skrudintos duonos, minkšto sviesto, vienas kietai virtas kiaušinis, stiklinė šviežiai spaustų apelsinų sulčių ir puodelis juodos kavos (Paryžius, Prancūzija).

Visi užvalkalai tiksliai atitinka patalynės dydį. Nėra išlindusio antklodės galo ar į per mažą užvalkalą sugrūstos pagalvės. Svečiams paduodami trijų dydžių rankšluosčiai: mažiausias veidui, vidutinis kojoms, didžiausias kūnui. Visi jie iš vieno rinkinio, yra minkšti ir kvepia (Olandija).

Darbuotojams laiku ir kokybiškai atlikus papildomą užduotį kaip padėka yra užsakoma milžiniško dydžio pica ir keli litrai „Coca-Cola“ (Denveris, JAV).

Pardavėja neužbaigia mikčiojančio žmogaus tariamų žodžių pati, o kantriai palaukia, kol šis baigs sakinį. Su kurčnebyliu klientu ji kalba per vertėją, tačiau žiūri klientui, o ne vertėjui į akis. Niekada nepuola stumti neįgaliojo vežimėlio nepaklaususi pirkėjo, kuris jame sėdi, ar jam reikia pagalbos (Otava, Kanada).

Balionai, kurie per šventę mieste dalijami vaikams, duodami ne vaikui tiesiai į rankas, o vienam iš kartu su juo esančių tėvų (Josu, Pietų Korėja).

Jauno menininko virtuvėje nėra nė vieno puodo prisvilusiu dugnu. Jo marškiniai visada švarūs ir išlyginti (Monopolis, Italija).

Norėdami patikrinti, ar viešoje vietoje esantis tualetas užimtas, žmonės negriebia už rankenos, o pirma pabeldžia į duris. Jei kas nors yra už durų, pasigirsta beldimas, ir žmogus stoja į eilę prie tualeto. Minios žmonių visur ir visada į autobusą įlipa pro priekines duris, o išlipa pro užpakalines (Taivanas).

Ranka rašytas padėkos raštelis ant kokybiško popieriaus (Japonija).

Nusileidus lėktuvui, niekas neploja (Tarptautinis Frankfurto oro uostas).

Į kreipimąsi elektroniniu paštu atsakoma (Vakarų ir Šiaurės Europa, JAV).

VAL­DAS PA­TUM­SIS

Manori, Maharaštros valstija, Indija. Autoriaus nuotrauka

Ky­lan­ti, li­pan­ti per­džiū­vu­sion pa­kran­tėn van­de­ny­no jū­ra, ga­lin­gai al­suo­da­ma ir vėl at­gai­vin­da­ma ato­slū­giu smė­lin įsi­rau­su­sius smul­kius kra­biu­kus ir ki­to­kius gy­vius. Ne­pa­žįs­ta­mo­ji sū­rio­ji Ara­bi­jos jū­ra, po­tvy­niais ir ato­slū­giais žai­džian­ti lyg vai­kas smė­lė­ta­me ir ak­me­nuo­ta­me pa­plū­di­my­je. Nu­slūgs­ta, at­si­trau­kia, pa­lik­da­ma pa­čią smul­kiau­si­ą­ją gy­vū­ni­ją sku­biai kas­tis kuo gi­liau. Sau­lei pa­džio­vin­ti, pa­kai­tin­ti grub­lė­tus kran­tų ak­me­nis, at­ver­ti nu­ste­bu­sioms, pri­si­mer­ku­sioms akims iš­ska­lau­tas, me­tų me­tais ak­me­ny­se ban­gų ban­ge­lių iš­skap­tuo­tas rie­ves, ka­na­lė­lius, duo­bu­tes. Bet ne­il­gam – po de­šim­ties dvy­li­kos va­lan­dų at­plau­kia ara­biš­kai per­si­škai in­diš­ka gel­mių die­vai­tė ir vėl glos­to ka­lė­diš­kai nu­si­tei­ku­sių ke­liau­to­jų ko­jas, geis­da­ma te­ške­na­si. Na­mas­tė… ak tam­sia­a­kės, juo­dap­lau­kės, ru­da­o­dės mum­ba­jie­tės. Pa­slap­tin­gai su sa­riais skren­dat ban­go­mis ir jū­sų žvil­gan­tys juo­du­mu plau­kai ka­so­mis iki juos­mens iš­plau­kia su ato­slū­giais, at­min­tin su­grįž­da­mi po­tvy­niais, už­lie­da­mi be­si­gro­žin­čius žvilgs­nius. Len­dam po ko­ko­si­nėm pal­mėm, ne­leng­va vi­du­žie­my ga­ly­nė­tis su in­diš­ka sau­lu­že: kū­nai spir­gi­na­si, bur­nos džio­vi­na­si, lie­žu­vis vis pa­tik­ri­na slops­tan­čių lū­pų drus­kin­gu­mą. Nu­si­tve­ria­me veik­les­nio te­ni­si­nio, ka­muo­li­nio ir bad­min­to­ni­nio po­il­sio. Run­gia­si lie­tu­vai­čiai ir par­s­ai**. Spal­vin­giau­siais sa­riais ap­si­taisiu­sios, klos­tėm lyg smil­ka­lai ple­ve­nan­čiom, rai­bi­nan­čiom lie­tu­viš­kas pa­jau­tas, par­sės taik­liai smū­giuo­ja bad­min­to­no skrai­du­ką. In­diš­ko pu­siau­jo žie­ma – troš­ki­nan­ti. Mik­lūs pirš­tai nu­smai­li­na įgu­du­siu ju­de­siu ko­ko­so vai­sių, nu­rė­žia vir­šų, įki­ša į sul­tis šiau­de­lį, vai­ši­na – gai­vin­ki­tės.

Tems­ta, pa­ste­bi­mai su­tems­ta, jū­roj prieš nu­skęs­da­mas il­ge­sin­gai pa­si­su­pa sau­lės dis­kas, ne­ju­čiom iš­si­ke­ro­ja, ap­gau­bia tam­sy­bių pa­slap­tin­gi še­šė­liai, at­merk­da­mi žvaigž­džių akis, virš pal­mių rū­pes­tin­gos ran­kos pa­ka­bi­na jau­kų­jį mė­nu­lio pil­na­ties ži­bin­tą. Pal­mė­se su­kly­kia, su­čirš­kia ne­ži­no­mi paukš­čiai.

___

* Hin­di kal­ba: pa­si­svei­ki­ni­mas, at­si­svei­ki­ni­mas.
** In­di­jo­je gy­ve­nan­tys per­sai.