„Litexpo“ vizitavau tuo laiku, kai buvo sąlygiškai mažai pažįstamų veidų – rašytojai dar miegojo, leidėjai pakavo dėžes; ketvirtadienio rytą po sales malėsi tik neaišku kur dirbantys miestelėnai (gal masiškai pasiėmė atostogų). Nedaug renginių pamačiau, net visuomet atraktyvios vaikų salės kaip reikiant neapžiūrėjau. Visas diskusijas, kurios buvo filmuojamos, stebėjau per televiziją arba internete. Įdomiausia buvo apie kino ir literatūros santykius: dar kartą pasitikrinau savo jausmus režisierių (despotai, niekdariai, gadintojai) atžvilgiu. Nors ir pokalbis apie populiarias knygas buvo įsimintinas tuo, kad leista pasisakyti trims licėjaus moksleiviams, – apsiverkiau žiūrėdama. Juk paprastai visais kanalais pilamos pamazgos paauglijos atžvilgiu – „neskaito, beraščiai, degraduoja“, o jų dėka mano akyse atsivėrė puikus naujas pasaulis, apie kurį net nedrįsau svajoti.

Patriotų premija. Iš pradžių maniau, kad turiu apie tai nuomonę, bet paskui ėmiau galvoti, kad gal ir nebeturiu – Nerijos Putinaitės knygos neskaičiau, žiniasklaida nepasitikiu – reikėtų labiau pasigilinti į problemą. Besaikis Justino Marcinkevičiaus adoravimas (kurį pajusdavau, kai eterio gaudavo kokia pedagogė lituanistė) iškart po jo mirties gal ir erzino kiek, bet dabar tikrai labiau erzina bet kurio chamiško tipo kvailio poringėlės apie literatūros, kurios mokslo jis niekada nei uostė, nei ragavo, vertes. Ir, žinoma, negali neerzinti prievartavimas visus barstytis galvas pelenais už kolaboravimą. Taip, kolaboravom, maniau, tai jau seniai išpažinta; kiek kartų dar reikės muštis į krūtinę?

Dvyliktuko reikalai. Po dvylikos kūrybiškiausių knygų paskelbimo, kaip ir kiekvieną kartą, būta šauktinių ir verktinių. Šauktiniai – sąraše, verktiniai nepatenkinti, kad jų (arba jų draugužių) knygos neišrinktos. Tačiau sutarimo tarp institucijos ir neinstitucinio skaitytojo niekada nebuvo ir nebus. Prieš paskelbiant LLTI premijos laureatą, feisbuke žaidėme lažybų punktą – net devyni žmonės statė už Alfonso Andriuškevičiaus knygą. Tą buvo galima nuspėti: autorius tos premijos dar negavęs, o vyriausias iš sąraše esančių Nacionalinės premijos laureatų (svarbus koziris!). Laimėtoją buvo galima nujausti iš rinkėjų kalbėjimo „Ryto allegro“ laidoje ir Virginijaus Gasiliūno tinklaraščio įrašo. Tačiau esu įsitikinusi, kad Andriuškevičius ją turėjo gauti už „Rašymą dūmais“ (2004). Taip pat ir Dalia Staponkutė – ne už pastarąją savo knygą, o už „Lietumi prieš saulę“ (2007). Danutė Kalinauskaitė, atvirkščiai, turėjo būti pagerbta už „Skersvėjų namus“ (2015), o ne už „Niekada nežinai“ (2008). Tačiau tai – visada loterija, žaidimas, kurį paskui gali analizuoti savo malonumui, bandydama suprasti kanono formavimo procesus. Beje, atspėjusieji laimėtoją galėjo prašyti „fantų“ iš tų, kurie prašovė. Keista, niekas nieko nereikalavo, gal drovėjosi. Jais dėta tikrai būčiau kaulijusi – mažų mažiausiai naujų jų pačių knygų, daugiausiai – personažo vaidmens būsimuose kūriniuose.

Metų knygos rinkimai. Pritariu pernykščiam Andriaus Jakučiūno pasisakymui, kad rezultatai – niekų niekai; juk renka draugai, giminės ir šiaip suagituoti žiopliai, kurie paprastai nelabai atsparūs reklamai. Vis dėlto šių metų rezultatai nustebino – vadinasi, žioplių balsuoja ne taip ir daug, veikiausiai mygtukus spaudo visut visutėlė Rašytojų sąjunga ir panašiai suinteresuotieji (kalbu apie prozos ir poezijos pasirinkimus). Įsivaizdavau, kad laimės Donaldo Kajoko (daug mokinių, tradicijos sekėjų; tiesa, tai neįmanoma – jo nėra feisbuke) arba Aušros Kaziliūnaitės (atstovautų progresyvaus jaunimo balsui) knyga.

Knygos. Nusipirkau bent kelias, kurios mane tikrai domina, – pastaruoju metu neatsitinka taip, kad pirkčiau knygas, kurių paskui neskaitysiu. Tiesa, kai kurių nenusipirkau, taupiau. Atpigs, tik gali nebelikti to polėkio, godumo – perskaityti dar naują knygą, turėti apie ją šviežių įspūdžių; man tai visada atrodė svarbu. Hipsteriai panašiai garbina veganišką maistą ir mitybos taisyklių laikymąsi, o aš puikuojuosi knyginiu racionu, skaitymo savidisciplina.

Pas bukinistus radau Thomo Manno „Užburtą kalną“ – neatsimenu, lyg euras devyniasdešimt. Kvepia senumu, bet nesupelijus. Kas gali būti geriau už laukiantį lėtą skaitymą.

Šiemetinėje Vilniaus knygų mugėje man malonūs buvo keturi dalykai. Galimybė įsigyti nenaujų knygų. Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro stende nemokamai gauta stiklinė karšto šokolado. Užkandžiai, pavadinti „Nepakeliama būties lengvybe“, „Hemingvėjaus pusryčiais“, „Šauniojo kareivio Šveiko sumuštiniais“ ir pan. Ir kai RoRa man linktelėjo.

Žmonių spūstis aš mėgstu – toks smagumas užeina, kai visi užpakaliais ir krūtimis susiremia. Bet štai knygų pristatymų jau pradėjau nebemėgti. Žodžiai, žodžiai, popieriai, kalbančios galvos. Galiu prisiekti, kad per dvi dienas, per 14 pristatymų (ar prisodinimų, anot L. Jonušio) išgirdau geriausiu atveju kokius du įdomius sakinius. Tačiau, žinoma, tarp 300 renginių mano aplankytieji tėra tik lašas.

Chrestomatijos „XX amžiaus literatūros teorijos“ (LLTI) dvitomio pristatymas galėjo būti labiau apgalvotas. Palaikyti gerą ūpą K. Nastopkos šmaikštumo nepakanka. Pirmąkart išversti reikšmingi filosofijos, psichoanalizės, feminizmo, marksizmo, literatūrologijos autoriai buvo paminėti prabėgom. Kažkodėl tik prabėgom prisidėjo ir N. Keršytė bei P. Subačius. Papasakojo, kad J. Lacaną verčiant buvo rengiami konsiliumai su prancūzais. Apskritai, nors lietuviškai daug kas sunkiai apsimąsto, šie vertimai yra maksimaliai geri.

LLTI taip pat išleido A. Kalėdos opus magnum – „Mitų ir poezijos žemė: Lietuva lenkų literatūroje“. Anot J. Sprindytės, tai sistemiškas, panoramiškas žvilgsnis nuo pačių pradžių iki (kiek mažiau) dabarties. Siekiama ne pasisavinti, o įsisavinti, suprasti lenkų literatūrą. Tuo pat metu kitoje vietoje L. Katkus skaitė esė iš savo knygos „Sklepas ir kitos esė“ (Rašytojų sąjungos leidykla), pirmiausia išleistos vokiškai – pagyvenusiems vokiečiams patirtis pasirodė pažįstama, tik iš kokiais dviem dešimtmečiais ankstesnės istorijos. Autorius pristatytas kaip netraumuotas sovietmečio patirties, įvaldęs autoironiją ir pasižymintis sveiku protu. K. Kirtiklio vaikystės kraštuose jei močiutė siųsdavo uogienės, tai į sklepą, bet jei vamzdis trūkdavo, tai padvale.

Knygos „Slemas Lietuvoje!“ („Kitos knygos“) šventimas prasidėjo D. Raibio greitakalbe ir klausimu, ar tikrai slemas pavojingas poezijai, jei neretai renginyje skaito 4 žmonės, o du iš jų girti. Knygą parėmė Kultūros ministerija. Buvo parodyta E. Janso filmo ištrauka. Tada pereita prie slemo praktikos. Tuo pat metu kitoje vietoje kažkodėl nuobodžiai buvo minimas šatėniškų tekstų rinktinės „Visi laiškai – žirafos“ („Vaga“) pasirodymas. Trūko muzikos. K. Navakas buvo paniręs į įsapnintą realybę ir džiaugėsi knygos iliustracijomis. „Žvalaus kraujo“ Akvilė kalbėti atsisakė, nors, pasak Kęstučio, „kiekvienas jos žodis su aukštakulniais“. D. Kalinauskaitė pasakė, kad tai durna, nenormali knyga, kurios neturėtų būti. Kaip ir žirafos, kai į ją pasižiūri, atrodo, negali būti.

Kūrybiškiausių knygų dvyliktuko pristatytojai gynėsi nuo G. Vaškelio, apsimetusio „žmogumi iš liaudies“, klausimų. Humoras (gal ir ne visada vykęs) atsako nesulaukė. Vėl išgirdome, kad prozoje mažėja skirtis tarp dokumentikos ir fikcijos. Be to, plinta religinis kičas. Komisijoje daugiausia diskusijų sukėlė „Lalagė“. R. Kmita išskyrė I. Butkutės debiutą, A. Skačkausko naivų santykį su kalba. Trejus metus laureate tapdavo prozos knyga, šiemet 10 iš 11 komisijos narių balsavo už D. Kajoko eilėraščius „Kurčiam asiliukui“ (Rašytojų sąjungos leidykla).

Metų verstinės knygos rinkimuose, regis, įsivėlė mažytis skandaliukas – kažkas nutekino informaciją „Lietuvos rytui“, o šis paskelbė gerų, bet ne geriausių knygų sąrašą. Pasidžiaugta naujais klasikinių kūrinių vertimais, bet kokiais – neišgirdome. Ilgokai buvo pasakojami šešetuko knygų siužetai, trūko apibendrinimų, statistikos. Pagirta „Baltų lankų“ leidykla, kurios leistų knygų pirmaisiais rinkimų metais tarp geriausiųjų nebuvo, antraisiais buvo viena, o šiemet – net keturios.

Užmarinuotas „Poezijos pavasaris“ bent jau almanacho sudarymo tvarką nusprendė pakeisti. Sudarytojai turėjo laisvę nebebendrauti su autoriais, nes tekstai atrinkti kantriai pervertus metų kultūrinę spaudą. Poetų įtraukta perpus mažiau nei įprastai. Nors, kaip ironizavo D. Petrošius, almanachas yra labiausiai prasiskolinęs visame Rytų pusrutulyje, poezijos kokybės atžvilgiu sudarytojai galės miegoti ramiai. Buvo paskaityta eilėraščių, iš jų maloniausiai skambėjo A. A. Jonyno.

Švelnus V. Daujotytės kalbėjimas apie knygą „Justino Marcinkevičiaus žemė“ („Alma littera“) skleidėsi tarp fotoaparatų blyksčių ir telefonų melodijų. Pasvarstyta, kad galbūt „Sienos“ autorius būtų nuėjęs A. Mackaus keliu, jei likimas būtų kitaip pasisukęs. Jo lemtis buvo būti su tauta ir tautoje, jis stovėjo taške, kuris nebūtinai buvo teisingas, bet – jo. V. Daujotytė vis sugriebdavo save šnekant pernelyg aukšta gaida, pernelyg gražiai. Publikos buvo lygiai tiek kiek per pokalbį su K. Sabaliauskaite.

Tragikomiškas pasirodė susitikimas su viena svarbiausių mugės viešnių, atitinkamai absurdiškai pakrikštytas: „Rutos Sepetys kelias iš Sibiro į sėkmę“. Autorė Sibire nebuvo, užtat graudinosi vos užsiminusi apie moteris, atskirtas nuo vyrų ir vaikų. Publika nesigraudino – junginėjo ausines, kuriose skambėjo pokalbio vertimas iš anglų kalbos. Knyga „Tarp pilkų debesų“ („Alma littera“) išversta į beveik 30 (!) kalbų. Autorės agentė pasakojo, kad Amerikoje net išsilavinę žmonės nėra susipažinę su šia istorijos dalimi, ir jai pačiai Sibiras buvęs visiška naujiena. Vertėja L. Būgienė, nepabūgusi vedėjo raginimo kalbėti angliškai, lietuviškai pažėrė tiesos apie tai, kad būdama tremtinės dukra labai skeptiškai žiūrėjo į amerikonkos bandymą rašyti apie Sibirą, ištaisė nemažai faktinių klaidų. Reziumė: šioje knygoje svarbiau ne faktinė, o emocinė tiesa.

Visai kitokias istorijas pasakoja R. Rastauskas „Bermudų trikampyje“ („Kultūros meniu“). Anot V. Jauniškio, tai tokia „vienos ypatos kronika“, neoficialūs marginalinio, „kitokio“ Lietuvos teatro nutikimai. Pastebėta, kad knygoje mėgstamiausias R. Rastausko pertaras: „Neslėpsime…“ Kaip sakė autorius, šie punktai sakymų – tai tarsi laiškai jaunajam režisieriui, aktoriui, kritikui, teatro istorikui, naiviems idealistams, kurie tikės, kad teatras gali kažką pakeisti.

A. Jakučiūnas savo knygomis keisti nenori nieko. Literatūros populiarumas ir socialumas jam kelia pasišlykštėjimą. Iš tiesų tai niekas nežino, ar „Lalagė“ („Tyto alba“) yra viena svarbiausių XXI a. lietuvių literatūros knygų, ar tik žaisliukas literatūrologams (tai gali būti ir tas pats). „Kažin ar skaitytojas pradžiugs?“ – kaip rašo pats autorius. K. Sabaliauskaitės knygos teikia skaitymo malonumą, o A. Jakučiūno greičiau skaitymo kančią.

„Silva rerum III“ pristatyta nebuvo, bet susirinkusieji turėjo rimtų klausimų apie personažų likimus, faktus, gatves, taip pat apie literatūros teorijas ir metodus. K. Sabaliauskaitė sakė nematanti problemos, jei knygą kas perskaitys kaip trilerį ar kaip „Tris muškietininkus“, bet „maloniausia, kai supratę, kad kažko nežino, ima skaityti ir kitas knygas“. Daugiausia buvo klausinėjama apie romano ekranizavimą. K. Sabaliauskaitė norėtų R. Polanskio, bet prašė pinigų dar nerinkti, nes kol kas nerandama gero vertėjo į lenkų kalbą.

Diskusija apie literatūros kritiką sutraukė nemažai žmonių. H. Kunčius kalbėjo apie politiką ir grėsmes žurnalistams užsienyje. Kiti kalbėjo apie „bylą“ Sabaliauskaitė vs. Jakučiūnas. Labai gaila, kad nei vienas, nei kitas nedalyvavo. G. Radvilavičiūtei Jakučiūnas patinka labiau, anot jos, daug gerbėjų knyga gali turėti tada, jei tai popsas, jei ji susijusi su skandalu arba jei tai ideologinė literatūra. Kiekvienas žino, kaip atskirti gerą kavą nuo prastos, o literatūros kritika niekam nerūpi. Jau buvom tai kažkur girdėję.

Vaikų salėje (kur visada gaiviausias oras, erdviausia ir žmonės iki juosmens) tarp gausybės knygų restauravimo, iliustravimo, animacijos kūrimo ir kitų pramogų parodėlėje aptikau pamokantį užrašą: „You should never write another word ever again.“ Kasmet nustembu mugėje pamačiusi A. Šliogerį. Turėtų, kaip pats sako, suviduriuoti nuo tokio makulatūros ir pliurpalų kiekio. Ne vien interneto komentatoriai, išmokę spausdinti klaviatūra, yra visuotinio raštingumo pasekmė. Apskritai mes kalbame ir rašome per daug.

Praeitą sekmadienį duris užvėrusioje knygų mugėje buvo pasiekti nauji rekordai – lankytojų, pristatymų ir renginių gausos, knygų pardavimo. Organizatoriai buvo priversti išplėsti parodos plotus. Žmonės, kurie mėgsta knygas ir su jomis susijusį šurmulį, iš visos Lietuvos plūdo į Vilnių, į parodų centrą. Šis renginys jau tapo kultūrinės socializacijos priemone, sudarydamas galimybę išgirsti naujas idėjas ar įžvalgas ne tik apie knygas, bet ir apie visuomenę, kuri jas skaito.

Tačiau daug žmonių ateina ir į Kaziuko mugę Vilniuje, į kačių ir šunų parodas, į žemės ūkio parodą tame pačiame parodų centre, stebi krepšinio rungtynes, sportinių šokių čempionatus, Sartų žirgų lenktynes, Jūros šventės paradą Klaipėdoje ir dar daug ką. Kodėl knygų mugė yra kažkokia ypatinga išimtis? Matyt, todėl, kad knygos visada buvo siejamos su išmintimi, tiesa, gėriu, išaukštintais jausmais, todėl, kad galima jausti spaustuvės dažų kvapą, knygas paliesti ir glostyti… Tarsi mylimą moterį… Nors visa tai turbūt mitai. Netiesa, kad knygos gali skleisti tiktai gėrį ir tiesą. Rašmenimis yra parašyta ir Biblija, ir Hitlerio „Mein Kampf“.

Knygų mugė buvo galimybė pabandyti apibendrinti skaitančiosios Lietuvos visuomenės ir jos poreikius tenkinančių rašytojų, intelektualų, politikų ir televizijos žvaigždžių kolektyvinį portretą. Provokuojančios filosofų Vytauto Radžvilo ir Alvydo Jokubaičio įžvalgos apie moralę, antikinį demokratijos suvokimą ir demokratijos nuosmukį Europoje toje pačioje erdvėje taikingai sugyveno su ezoterikos specialistų konsultacijomis. Tikrai mugė. Mokslinių žurnalų apie Lietuvos metinę strategiją ir saugumą, Jūratės Statkutės de Rosales knygos apie baltų šaknis pristatymai, perleista anarchisto „batkos“ Nestoro Machno knyga, prezidento Valdo Adamkaus atsiminimai, neišvengiamos Vytauto Landsbergio ir Leonido Donskio knygos, fotografijų albumai, poezijos ir eseistikos rinkiniai, spalvingos knygos vaikams ir Neringos Venckienės leidinys apie Kedžio „tiesos paieškas“. Knygų ir diskusijų mugėje būta įvairių. Visur ir nesuspėsi. Kaip Kaziuko mugėje žmonės būriuojasi prie gardžiausių riestainių ar skaniausių lašinių, taip didžiulė eilė nutįso prie prezidento Valdo Adamkaus, pasirašinėjančio bestseleriu tapusius dienoraščius. Ir čia, šioje žmonių ir fotoaparatų blyksnių apsuptyje, supratau, kad prezidentės Dalios Grybauskaitės strateginei orientacijai link Skandinavijos nebus lemta išsipildyti. Skandinavijos šalyse tiek esantys, tiek buvę politikai su piliečiais bendrauja demokratiškai ir be apsaugos. Knygų mugėje du rūsčių bruožų apsauginiai stovėjo ir saugojo prezidentą, pasirašinėjantį knygas draugiškai nusiteikusiems tautiečiams. Kokios grėsmės gali kilti kultūros renginių šventovėje – knygų mugėje, kad reikėtų ginkluotų sargybinių?

Literatūros kritikas ir leidėjas Saulius Žukas atkreipė dėmesį, kad knygų mugėje viskas banalėja, lėkštėja ir vienodėja, o rimtų knygų, kurios domintų intelektualų žmogų, nelabai ir yra.  Ir  iš tiesų, vis daugiau lėkšto banalumo, istoriniu, gamtiniu ir kultūriniu pavidalais Lietuvą pristatančių garsenybių albumų, kurių šūsnys vėliau gulės neišparduotos, o kitoje knygų mugėje kainuos perpus pigiau. Patarimai sodininkams, daržininkams, rankdarbių knygos, patarimai, kaip gaminti maistą, ir ta lektūra, kurią lenkų režisierius  Krzysztofas Zanussi apibūdino savo močiutės žodžiais – „literatūra tarnaitėms“.

„Musių valdovo“ autorius, anglų rašytojas Williamas G. Goldingas apysakoje „Ypatingasis pasiuntinys“ aprašo Romos imperatoriaus pokalbį su graiku išradėju, kuris jam išrado garlaivį (beje, šis susprogo), uždarą garinę keptuvę (ši sužavėjo imperatorių), sprogmenis ir, pagaliau, mechanizmą, spausdinantį knygas. Iš pradžių imperatorius susižavi – šimtas tūkstančių Homero egzempliorių, jokių vergų perrašinėtojų, viešoji biblioteka kiekviename miestelyje ir kiekvienuose namuose, rašytojas kiekvienoje gatvėje, žinios ir švietimas masėms. Bet vėliau, žvelgdamas tolyn į jūros žydrynę, susimąsto – ar mums užteks genijų? Ar dažnai gimsta Horacijai? Jeigu mes visi pradėsime rašyti knygas?* Kokios knygos bus spausdinamos? Ir pradeda vardinti: „Provincijos gubernatoriaus dienoraštis“, „Kaip aš stačiau Adriano sieną“, „Sublimuotas pirmosios Euklido knygos simbolizmas“, „Tukidido pėdomis“, „Mano gyvenimas visuomenėje. Aukštuomenės damos prisiminimai“… Ir pasiunčia graiką išradėją kaip ypatingąjį pasiuntinį į Kiniją, leisdamas pasiimti ir sprogmenis, ir knygų spausdinimo mašiną…

Ką pats pirkau? Porą Oksfordo etimologijos žodynų po 10 litų, 2004 metais kaip geriausią knygą istorine tema apdovanotą Tomo Hollando „Rubikoną. Respublikos triumfą ir tragediją“, 2007 metais Pulitzerio premija apdovanotą Cormaco McCarthy romaną „Kelias“, Lauryno Katkaus esė rinkinį. Dar šį bei tą. Gal ir nedaug. Bet kaip žmogui iš provincijos užtenka.

Lietuvos radijo „Savaitės komentaras“ (II.28)

___

* Williamas G. Goldingas tarsi žvelgė į feisbuko ir netlogo amžių.

Maloniausias šių metų Vilniaus knygų mugės renginys man buvo pirmasis, į kurį nuėjau. „Baltų lankų“ leidykla apdovanojo literatūrinio detektyvo konkurso nugalėtojus ir pristatė stambų tomą „Ar turi alibi?“, sudarytą iš geriausių darbų. Konkurse – individualiai ir kolektyviai – dalyvavo moksleiviai iš visos Lietuvos. Organizatoriai sulaukė 30 rankraščių, iš viso apie 1000 puslapių teksto. Gaila, kad kūriniai nebuvo išsamiau aptarti ar kritiškai įvertinti. Komisijos narys R. Tamošaitis kalbėjo apie detektyvo žanro reabilitavimą. Anot jo, detektyvo pagrindas yra laisvė – žmogus yra laisvas nusikalsti ir laisvas veikti, jis turi šviesų protą, gebantį išaiškinti blogį. Literatūrologo nuomone, tokie konkursai reabilituoja ir jaunąją kartą, kuri pasirodo nepritarianti visų rūšių blogiui ir užjaučianti auką. Jo žodžius patvirtino ir skatinamąjį prizą gavusios Radviliškio mokyklos moksleivė: jų klasė, rašiusi apie patyčias, turėjo remtis žiniasklaida, nes jų mokykloje šios problemos nėra.

Neišrinkus vieno lyderio, buvo skirtos dvi antrosios (Vilniaus ir Plungės mokykloms) bei dvi trečiosios (Kauno ir Šiaulių) vietos, joms padalinta 20 tūkst. litų. Šiauliečių atstovas sakė, kad kūrybiniame procese dalyvavo visa klasė (rinko informaciją, taisė gramatikos klaidas), ir nuoširdžiai pasidžiaugė, kad jo močiutės regėti įvykiai „nenugarmės užmarštin“. O patį tikriausią katarsį sukėlė kaunietis, detektyvą parašęs vienas per 5 dienas. Jis dėkojo mamai, mokytojai ir – „dviem mirusiems žmonėms – E. M. Remarque’ui ir A. Camus“.

Tai tokie tie moksleiviai. Po jų viskas ėjo tik blogyn. Sava chebra pasidžiaugė K. Nastopkos knyga „Literatūros semiotika“ ir S. Žuko „Teksto gilumas“ („Baltos lankos“). Semiotikos doktorantas A. Grigorjevas išryškino šio mokslo prieštaringumą. Pavyzdžiui, norint pasiekti didžiausią reikšmės kondensatą – semiotinį kvadratą, reikia prirašyti ne vieną puslapį. A. Grigorjevo skaičiavimais, apytikris teksto ir semiotinės analizės puslapių santykis turėtų būti 1:20. V. Daujotytė atstovavo „iš dalies priešingai, bet ne priešiškai“ fenomenologijos metodologijai ir įvertino semiotiką dėl etiško tekstų skaitymo. N. Keršytės lyginimu, K. Nastopka savo knygoje daro suneštinę įvairių patiekalų puotą, o S. Žukas mieliau renkasi alaus bokalą su savimi ir A. J. Greimo portretu. Po gausybės kalbėtojų autoriams liko 5 minutės, per kurias K. Nastopka spėjo pasidžiaugti, kad 2010-ieji Lietuvos semiotikai buvo „riebiųjų karvių metai“.

Panašus scenarijus kartojosi ir toliau. A. Andriuškevičiaus „eilėraščių, įstabių esė ir vertimų vertimų“ knygą „Vėlyvieji tekstai“ („Apostrofa“) pristatė R. Rastauskas – nepaisydamas kiek per garsiai iš videoprojekcijos sklindančio fado, jis žavingai, bet ilgai skaitė savo (!) esė apie savo ir A. A. pasibuvimą Lisabonoje. Paskui apie 20 minučių pamąstymus, pavadintus „Kaip jis mane…“, skaitė nuobodulio ekspertė A. Narušytė. Kaip sakė R. Rastauskas, eilėraščiai nuščiuvėliai, nėščios tylos eilėraščiai yra raktas į A. A. poeziją. Galbūt dėl to jų autoriui buvo leista 45 minutes patylėti, tada padeklamuoti 3 trumpučius posmelius ir į klausimą, kur yra jo namai, ilgesingai atsakyti: „Mano namai yra čia susirinkusių damų širdyse.“

Dideles atgaivos viltis dėjau į (eilinės) S. Parulskio knygos „Prieš mirtį norisi švelnaus“ (ne „Baltos lankos“, o „Alma littera“) pristatymą. Iki šiol, panašiai kaip A. Čekuolis, S. Parulskis turėjo privilegiją vienas pats daug kalbėti ir atsakinėti į publikos klausimus. Šiemet palaikyti atseit blėstančio žiūrovų dėmesio buvo pakviestas K. Smoriginas, o seną bičiulį „kalbino“ ir šmaikštauti bandė S. Daugirdaitė. Apie „humoru dengiamą tragizmą“ įsikalbėjusios literatūrologės dėmesio neatkreipė net po jos pastabėlės „galėsi apie tai papasakot…“ nuskambėjęs rašytojo klausimas: „O turėsiu dar laiko?“ ir už tai nuskambėję plojimai. Gavęs žodį, autorius sakė: „Ačiū, kad vis dar ateinat pas mane, senstantį žmogų. Jūs esat mano didžiausias turtas, skaitytojai mielieji. Kai buvau jaunas, galvojau, kad geras tas rašytojas, kurio niekas neskaito. Pradėjęs senti, ėmiau kitaip galvoti. Tapau protingesnis. O gal kvailesnis?“ Kaip tikras neprietaringas profesionalas, S. Parulskis paskelbė dabar rašąs romaną, teigė gerbiąs „kiekvieną gyvybės formą, net ir politikus“ ir pasamprotavo apie moteris, su kuriomis gyvenime prasilenkė, pavyzdžiui, apie Marytę Melnikaitę.

Kad S. Parulskiui nereikia „specialiųjų efektų“, rodo kasmet kiekvieną jo žodį gaudanti pilnutėlė didžioji salė. Tiesą sakant, kitaip nei skaityti jo knygas, klausytis S. Parulskio darosi vis įdomiau. Jis jau sugebėtų ne kūrybinį rašymą, o retoriką universitete dėstyti, mokyti, kad scenoje galima būti natūraliam ir visiškai atvirai šnekėti tai, ką galvoji, pažeidžiant visus retorikos formos standartus. S. Parulskis išaugo į vieną maloniausių ausiai ir patikimiausių (tiesos atžvilgiu) viešųjų kalbėtojų.

Pritariančių galvų linksėjimo bei plojimų sulaukė ir S. Parulskio konkurentė (populiarumo atžvilgiu) K. Sabaliauskaitė. 10 minučių likus publikos klausimams, „Silva Rerum“ autorė lakoniškai sugrįžo prie žiniasklaidoje vykstančios diskusijos apie lietuvių kalbos norminimą: „Mano požiūris į kalbą yra kaip XVII amžiuje. Aš už tai, kad mokykloje lietuvių kalbos būtų išmokoma tobulai, nesvarbu, kokiom priemonėm – bizūnu ar liniuote. Kai mokėsi 100 procentų, galėsi daryti su ja ką nori, ypač rašydamas grožinį tekstą.“

Pristatant debiutinį G. Grušaitės romaną „Neišsipildymas“ („Baltos lankos“), vėl buvo žadamas akibrokštas lietuvių literatūroje. Karamelės saldumo balsu autorė trumpai išreiškė savo poziciją lietuviškos tapatybės bei vidinės emigracijos klausimais ir paminėjo prieš 5 dienas parskridusi iš Malaizijos. Daug daugiau susidomėjimo sulaukė taip pat jauniesiems autoriams atstovavę poetai I. Butkutė (knyga „Karavanų lopšinės“) ir M. Burokas (jau trečias rinkinys „Išmokau nebūti“). Tiesa, gali būti, kad didžioji dalis susirinkusiųjų buvo I. Butkutės draugai, kuriems ji nuolatos mojavo. V. Gasiliūnas išdėstė keletą „mintigalių“, pavyzdžiui, kad M. Burokas įveda naują tradiciją lietuvių poezijoje – vietoj S. Jesenino ir P. Širvio randasi Ch. Bukowskis ir A. Ginsbergas. A. Jakučiūnas pasidžiaugė, kad „Tyto alba“ ištaisė Rašytojų sąjungos leidyklos klaidą pakeldama besimėtančią I. Butkutės knygą, kuri vis nelaimėdavo PK konkurso. Kaip niekad šmaikščiai kalbėjo D. Petrošius, atradęs, kad tris poetus vienija tai, jog Ilzė turi vieną, Marius – dvi, o pats Donatas – net tris kates. Anot jo, Ilzė vis žiūri į tolį, ieško idealaus miesto su fakyrais ir klounais, o Marius džiaugiasi tuo, ką turi. Atkreiptas dėmesys, kad jau ne vienas poetas geriausius eilėraščius parašo su dedikacija Remiui, kuris tokiu būdu aktyviai dalyvauja literatūriniame gyvenime. Autoriams laiko neliko, nes dar grojo E. Sirvydytė, kuri, nors pristatyta kaip poetė, drįso dainuoti angliškai.

„Vagos“ leidykla drąsiai pasielgė didžiojoje salėje pristatydama naują (po 40 metų) Th. More’o „Utopijos“ leidimą. G. Mažeikis pareiškė, kad tai subtili knyga „ne proletarams“, gal dėl to salė buvo pustuštė. Mugėje vyko nemažai renginių, skirtų įvairioms su Cz. Miłoszu susijusioms knygoms. Viename jų T. Venclova papasakojo, kaip draudžiama Cz. Miłoszo kūryba buvo persiųsta į Lietuvą, į puslapius įvyniojant sagas ar šokoladą. Skaitydamas tuos puslapius toje pačioje vietoje prie Neries, kuri aprašoma, T. Venclova sakė pasidžiaugęs, kad neišsipildė pesimistinės Cz. Miłoszo pranašystės.

Paminėta ir S. Valiulio televizijos kritikos knyga „Telemano užrašai“ („Baltos lankos“). Anot I. Keidošiūtės, visada kino teatrų salių priekyje sėdėdavę S. Macaitis ir S. Valiulis buvo labai skirtingi: pirmasis visada kuo nors nepatenkintas, o antrasis – visada patenkintas. Pasakyta, kad tokie nuosekliai tylų darbą dirbantys inteligentai yra ne mažiau verti Nacionalinės premijos nei bet koks garsus menininkas.

Įvairūs apdovanojimai tradiciškai teikiami ir knygų mugėje. Aukščiau už bet kokius šou nusprendė būti Literatūros ir tautosakos instituto atstovai, kurie kūrybiškiausia praėjusių metų knyga paskelbė V. Papievio „Eiti“, bet net nepakvietė jo į sceną. O juk niekas net nežino, kaip tas V. Papievis atrodo! Kukliai stovintį laureatą buvo galima atpažinti iš to, kad RoRa jam paspaudė ranką.

Antrą kartą geriausios metų knygos vaikams autoriumi pripažintas R. Černiauskas (už knygą „Vaikai ir vaiduokliai“). Pirmą kartą į ekspertų išrinktą paauglių penketuką įsibrovė ir, žinoma, laurus nuskynė V. Račickas su romanu „Baltos durys“. O metų knyga suaugusiesiems tapo M. Martinaičio „Mes gyvenome“, pernai jau apdovanota kaip kūrybiškiausia knyga. Vertėjų sąjunga paskelbė vertingiausias 2010 m. lietuviškai išleistas šiuolaikinės užsienio literatūros knygas. Kaip ir pernai, šešetuke atsidūrė kūrinys apie Stambulą – E. Shafak „Stambulo pavainikė“, kurioje nagrinėjama armėnų genocido tema. Taip pat egzotiškas Olandijoje gyvenančio Irano autoriaus K. Abdolah romanas „Mečetės namai“. Istorinis U. Riccarelli romanas „Tobulas skausmas“ atstovauja italų magiškajam realizmui. Nenustebino tarp geriausiųjų paminėti Ph. Claudelio „Pilkosios sielos“ apie Pirmąjį pasaulinį karą, H. Müller „Amo sūpuoklės“ apie sovietų lagerio kasdienybę ir autentiškai britiškas G. Swifto romanas „Vandenų žemė“.

Leidykla „Kitos knygos“ šiemetinėje mugėje kaip reikiant pasistengė. Tiesa, muzikinis spektaklis Ch. Bukowskio kūrybos motyvais nenusisekė – sunku rasti kitą tokią neperformatyvią poeziją. Kur kas smagiau pristatyta viena reikšmingiausių leidyklos knygų – pirmą kartą lietuviškai išleista A. Ginsbergo poezija „Staugsmas, Kadišas ir kiti eilėraščiai“ (vertė M. Burokas ir K. Pocius). Išgirdome netikėtą istoriją, kaip 1984 m. A. Ginsbergas, viešėdamas Vilniuje su JAV literatų delegacija, Jaunimo teatre žiūrėjo E. Nekrošiaus „Pirosmanį“.

Videokonferencija su S. Žižeku įvyko be S. Žižeko. Savo knygos „Smurtas“ („Demos“) leidybos teises filosofas lietuviams padovanojo, o galiausiai pats už jas ir sumokėjo. Smurtas čia traktuojamas labai plačiai. Problemos formulavimas jau yra smurto aktas, taisyklių primetinėjimas. Dažnu atveju derėtų ne rinktis tarp „taip“ ir „ne“, o kvestionuoti patį klausimą. G. Mažeikis pastebėjo, jog Lietuvoje S. Žižekas yra svarbus jau vien dėl to, kad oponuoja G. Sorosui. Taip pat atskleidžiama, kad politiškai korektiškas pasaulis be jokio smurto yra pats baisiausias smurtas, totalus egalitarizmas, kai nebegali žmogaus paliesti jo neįžeisdamas.

Didžiulė knyga „Lietuvos rokui – 50“ buvo pristatyta dar net nesant ir pačios knygos. Autorius M. Peleckis apsiribojo bendro pobūdžio pastabomis, kad knygoje minima 1200 atlikėjų, tarp kurių kiekvienas ras ką nors savo skoniui. Didžiąją pristatymo dalį užėmė ir „rokui“ atstovavo D. Razauskas bei grupė „rasabasa“. Šiaip ar taip, leidykla „Mintis“ nusipelno pagarbos nepabijojusi leisti tokią knygą, o sausakimša didžioji salė teikia vilties.

J. Kelero erotinės poezijos skaitymai be neatvykusio K. Navako balso neteko didelės dalies savo erotiškumo. Poezija iš knygos „Tai tu“ („Kitos knygos“) buvo paskaityta – niekaip negalėjau suprasti, kodėl erotiška yra tik krūtys, sėdmenys ir prie kūno prilipę drabužiai. O riešai, ausys ir kojų pirštai? Tada reiškėsi gausybė kalbėtojų. A. Kaziliūnaitė sudėtingai kalbėjo apie projekcijų projektavimą. A. Balbierius neįžiūrėjo jokios erotikos, vien meilės lyriką. O visą tiesą žinojo ir primygtinai ją net pačiam autoriui išaiškino filologe prisistačiusi R. Čičinskaitė. Drauge buvo paminėta ir kita J. Kelero knyga – fotografijų albumas „Vilniaus šaligatviai“ („Knygius“). N. Milerius analizavo jų garsinę plotmę: anot jo, šiose fotografijose suturėta akimirka po garso, prieš pat jam išnykstant.

Šaligatviai man pasirodė daug erotiškesni nei J. Kelero poezija. O pats erotiškiausias mugėje, be abejonės, buvo profesorius A. Mickūnas. Deja, tarti žodį jam buvo duota mažai laiko. Kiti kalbėtojai atkreipė dėmesį, kad retoje filosofinėje knygoje moteriai suteikiama tokia pozityvi reikšmė kaip A. Mickūno „Summa erotica“ („Apostrofa“). Dionisiškojo prado kupina pasaulėžiūra moko, kad erotiškas yra ne vien kūnas, bet ir pats buvimas pasaulyje, ir leidžia patirti gyvenimo pilnatvę. Muzikos aistra spinduliavo M. Švėgždos von Bekkerio smuikas. Lietuviškai pilku megztiniu apsivilkęs šokantis filosofas sakė: „Pasaulis toks aistringas. Jo neįmanoma nemylėti. Kiekvienas įvykis yra unikalus ir palieka pėdsaką kosmose. Viskas yra įdomu. Viskas yra reikšminga, jei atidžiai gyvenam. Pasaulis trokšta mūsų taip, kaip mes jo trokštam.“

Na jau šitos mugės tai tikrai palieka kosmose didžiulį makulatūros pėdsaką. Visi tie kubiniai metrai knygų ir žmonių, užgrūdę klaustrofobišką erdvę. Minia, slenkanti vienu metu visomis kryptimis, perkanti perkanti, tik neaišku, ar skaitanti.

Šiemetinėje knygų mugėje buvo postmoderniai numarintas autorius. Jis dėl vaizdo tyliai sėdėjo, vartinėjo savo paties knygą ir klausėsi draugelių pagyrų bei įžvalgų. O draugeliai savo šlovės minutes išnaudojo su kuo didžiausiu kaupu. Nusipirkti knygą susižavėjus jos autoriumi buvo beveik nebeįmanoma.

Išsisėmė mano aistra Vilniaus knygų mugei. Po jos net knygos nebetraukia. Ką jau kalbėti apie autorius.

Autorės nuotrauka

Sėdžiu ant grindų greta Aido Marčėno ir galvoju, kaip būtų, jei ten sėdėtų visai ne A. Marčėnas, o koks nors, pavyzdžiui, Maironis. Turbūt naujai perskaityčiau „Nuo Birutės kalno“. Nes dabar G. Radvilavičiūtė visai kitaip skamba. Ir į salę susikimšusi publika, pastėrusi akistatoje su literatūra, mintimis skuba paskui autorės beriamus žodžius – tarsi be atokvėpio parašytus ir skaitomus. Reikia paminėti šitokią gausybę dalykų, kuriuos žmogus be fantazijos pavadintų smulkmenomis. „Skaitytojas turi būti kovinėje parengtyje, nes negali nuspėti, kas laukia kitame Giedros sakinyje“, – sako D. Kalinauskaitė. „Jos prozoje daugiau sąmojo nei humoro“, – sako L. Jonušys budelio veidu.

J. Dehnelis – iš išvaizdos lenkų O. Wilde’as su tamsiai raudona varlyte po kaklu – pristato savo knygą „Lialė“. Kaip ir varlytė, kūryba trisdešimtmečiui J. Dehneliui yra būdas grįžti į praeitį, kurios nepatyrė.

Tarp Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto išrinktų dvylikos geriausių (pagal „labai aiškų kriterijų – kūrybiškumas“) praeitų metų knygų triumfuoja M. Martinaičio biografiniai užrašai „Mes gyvenome“, surinkę daugiausia komisijos balsų. Keturis. M. Martinaitis taip pat grįžta į praeitį – savo vaikystę ir paauglystę: „Iki meilės. Toliau pabijojau.“ Jis kuria ir bendrą genties, bendruomenės istoriją: pirmuosius eilėraščius užrašęs suodžiais ant vyniojamojo popieriaus, dabar poetas jau ne pirmą knygą rašo kompiuteriu.

Pirmą kartą dvyliktuke atsidūrė net dvi debiutinės knygos: D. Šarakauskaitės poezija ir I. Toleikytės proza. Septynias iš dvylikos knygų išleido Rašytojų sąjungos leidykla.

Didžiųjų palaikymo tikrai nepritrūks debiutinę poezijos knygą išleidusiam V. Stankui, iškilmingai pasodintam į Rašytojų kampą. Jis vis dar nudelbęs akis flirtuoja su susirinkusiomis studentėmis, vadindamas save rašliavotoju, tačiau žodžiai „poetas“, „poezija“ ir „šventa“ skamba daug tvirčiau.

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga antipremijos šiemet nusprendė nebeskirti, o išrinko septynias vertingiausias verstines knygas suaugusiesiems („Mes, žinoma, atmetėme vaikų literatūrą…“): I. Bergmano „Fani ir Aleksandras“, J. Meeko „Meilės aktas“ leidyklos iškraipytu pavadinimu – dėl šio vakariečio pasakojimo apie Sibiro fantasmagorijas ypač ginčytasi. Priešingai nei dėl W. Myśliwskio „Traktato apie pupelių gliaudymą“ – tai vienintelė vienbalsiai išrinkta knyga. J. O’Connoro „Atpirkimo krioklys“ – daugiasluoksnis, daugiaplanis, meistriškai sumontuotas epinis romanas apie karo išlaisvinamus žmogaus gyvuliškus instinktus. Daug lengvesnis ir šmaikštesnis S. Savage’o „Firminas“ apie vienišą ir kritišką žiurkę literatę. O. Pamuko „Stambulas“ tarp imperijos griuvėsių liūdesingai braižo miesto ir autoriaus biografiją. S. Veronesi „Ramus chaosas“ pristato margą visuomenės karnavalą moderniosios kultūros fone.

Pernai didžiausiu tiražu buvo išleistos S. Meyer knygos apie vampyrus (15 000 egz.), „Mažasis princas“, naujas J. Irvingo romanas, „Džeinė Eir“ ir „Krikštatėvis“.

Metų knygos rinkimuose staigmenų nėra. Kukliai pareklamuoti geriausieji kaip visad nugrūsti į tolimiausią „Litexpo“ kampą. Trečią kartą laureatu tampa vaikų rašytojo ir dailininko įsikūnijimas K. Kasparavičius su „Kiškiu Morkumi Didžiuoju“. Labiausiai džiūgauja K. Gudonytė su „Blogos mergaitės dienoraščiu“ – geriausia knyga paaugliams. O svarbiausias titulas, „Lietuvos ryto“ vyriausiojo redaktoriaus sveikinimai ir 1000 litų Kultūros ministerijos premija atitenka iš lentynų šluojamo romano „Silva Rerum“ autorei K. Sabaliauskaitei (pinigus ji paskiria kaimų bibliotekoms). Paguodos prizus – už taisyklingiausią kalbą – pasidalija R. Skučaitė ir M. Jonutis.

Šiemetinė knygų mugė mažai kuo skiriasi nuo pernykštės. Penktadienį nuolaidomis žibėjusios knygos sekmadienį nukainojamos dar keliasdešimt procentų. Veikia naujas restoranas, kuriame niekas nesėdi. Vienišas S. Jačėnas pardavinėja „Vieno aktoriaus teatro“ įrašus. Antras aukštas aptvertas stikline siena – gal kad ant minios galvų niekas nebekristų. V. V. Landsbergis pristato dar vieną savo inicijuotą rinkinuką „Istorijos apie Lietuvą“: įvairių autorių literatūrinius pasakojimus apie Birutę, Pučkorių atodangą, Molėtų akmenį, Sausio 13-osios sniegenas ir kt. D. Čepauskaitės pasakoje Lietuva tampa nepaliaujančia verkti mergaite, kuri ašarose paskandina viską, ką turi. Tvaną sustabdo tik pragydusi varna. Paukščiukų temą tęsia ir S. Paltanavičius savo unikaliomis balso intonacijomis.

A. Čekuolis vėl pristatomas kaip seniausias televizijos laidų vedėjas pasaulyje (78 m., antras – Larry Kingas, 74 m.), tačiau valgyti ruonio taukų su cukrumi Grenlandijoje jis vis dar nesirengia. R. Stankevičius nebesiskiria su A. Marčėnu. V. Sventickas šiemet šmaikštauja: „Kaip manote, kuris iš jų yra Martinaitis?“ Visų klaidas, netikslias citatas ir nusišnekėjimus pastebi vaikų literatūros puoselėtojas K. Urba. Vaikams pramogos tos pačios: piešimas su K. Kasparavičiumi, Brailio raštas, knygos gamyba, Gustavas… „Alma littera“ savo prastomis, bet pigiomis knygomis vėl užėmusi didžiąją parodų salės dalį. Net knygos tos pačios, tik brangesnės.

Prisikviesti J. Irvingą pinigų nėra, užtat atvyko pora paauglių rašytojų – jie sutraukė ištisus autobusus moksleivių. Skandalingos M. Burgesso knygos jau tapo privalomos Lietuvos mokyklose. Kitose šalyse jis yra mažai žinomas. J. Gaarderis iš ryto žvelgdamas į veidrodį klausia: „Kas tu esi? Ar yra vilties tokiam tipui kaip tu?“ 500 puslapių romanas paaugliams apie filosofijos istoriją „Sofijos pasaulis“ buvo išleistas nekomerciniais tikslais, bet tapo visų laikų populiariausia knyga Norvegijoje. Lietuvos publika taip pat išreiškė norą ją įtraukti į privalomų skaitinių sąrašus. A. Šliogeris tą patį kūrinį pavadino „filosofijos profanacija“. Mažesnių užmojų, bet ne mažiau žavi J. Gaarderio knygelė vaikams vadinasi „Ei! Ar čia yra kas nors?“ Fantastiškai skambančios norvegų kalbos srautą nutraukia atskubėjusi L. Varanavičienė, kuri baksnodama į laikrodį liepia užleisti salę D. Jazukevičiūtei.

Nepaisant gražios britiškos šnekos, „Šokolado“ autorė J. Harris nepapasakoja nieko įdomaus, tik sukelia nerimo šurmulį neišreiškusi meilės romano ekranizacijoje suvaidinusiam J. Deppui. Rašytoją į Lietuvą pakvietusi leidykla knygų mugę paįvairino geriausiu sumanymu – kankinamai kvepiančiu karštu šokoladu.

Pulitzeriu įvertinta „Gulago istorija“ pristatoma be autorės, Lenkijos užsienio reikalų ministro žmonos, žurnalistės A. Applebaum. Tyro žvilgsnio A. Kulakauskas, atklydęs tiesiai iš J. R. R. Tolkieno knygų, kalbina knygos vertėją R. Drazdauskienę, susigėdusią, kad jos bendraamžė nuveikė tokį didžiulį ir kokybišką darbą.

Didžiulį darbą nuveikė ir R. Oginskaitė, parašiusi storą knygą apie V. Kernagį. Kaip literatūros kritikas pakviestas V. Jauniškis neranda nė vieno kritikos žodžio ir pasivadina „idealiu skaitytoju“. Leidyklos direktorė ne pirmą kartą pretenduoja į labiausiai nuo literatūros atitrūkusios vedėjos titulą. Visiškai nevykusį knygos pristatymą išgelbsti S. Daukanto gimnazijos, kurioje mokėsi ir pats maestro, muzikantų moksleivių grupė, beprasmei pliurpalynei suteikianti įtampos ir šiurpuliukų.

Mieguistų pristatymų tradiciją tęsia ir J. Sasnausko bei G. Kazlauskaitės „Postilės“ su „abrozdėliu“ viršelyje. „Jei postilės pasens, tai žmogus bent Šventojo Rašto citatas pasiskaitys“, – melancholiškai sako J. Sasnauskas.

Ilgiausios eilės driekiasi prie autografus dalijančių J. Gaarderio, G. Dauguvietytės, kunigo A. Saulaičio. Nebeužtenka atvežtų V. Šimkaus poezijos rinktinių. O vaikai tampo už skvernų maišais apsikrovusius tėvus ir reikalauja „dar knygų“.

Maniau, kad populiarumo rekordą pasiekė J. Erlicko išburbėta meilės lyrika. Bet Nacionalinės premijos laureatas R. Kazlas V. Šimkaus eilėmis rėžia tokį pamokslą („Nebėki nuo savęs. / O ką geresnio rasi?“), kad palei jo kojas pusantros valandos klūpi moksleiviai, mokytojos, studentai, dėstytojai, pora rašytojų, vienas visuomenės veikėjas ir trys pensininkės.

Nors mačiau ne vieną energingai sutana plevėsuojantį vienuolį, ištvermingiausi čia atrodo senukai ir senutės, linkintys vienas kitam „linksmos šventės“. Jie ateina į A. Šliogerio knygų pristatymą nuplyšusiais batais, pajuodusiais nagais, įsisiuva ištrūkusią švarko sagą ir neįskaitomu raštu susikaupę užsirašinėja, kas kalba ir apie ką.

Apkūni vidutinio amžiaus moteris, prie stalo susėdus A. Šliogerio knygų apkalbėtojams, pasipiktina: „O kur Donskis? Reikia nešdintis po velnių.“ Jai nerūpi bulviaregystė. N. Kardelis kalba apie bulvės kasdienybę – bulvę kaip žemę, kaip kalbą, kaip A. Šliogerį. Atrastų paralelių išmintis nustebina net patį didįjį filosofą, kuris aiškina nuotraukomis bandęs išreikšti individualumą – „tiek naikinti kalbą, kiek kalba naikina vaizdą“. A. Šliogeris sakosi aptingęs: „Nebenoriu daugiau rašyt knygų, zulinti kelnes, krutint ranką…“ Dėl to ėmėsi vaizdaraščių ir fragmentų, kurie „pokšt ir iššoka“.

Keisčiausia, kad knygų pristatymų organizatoriai, gavę šitokias didžiules modernias auditorijas, tenkinasi susodindami kelis kalbančius žmogelius, kurie anaiptol ne visi namų darbus paruošia taip kruopščiai ir nuoširdžiai kaip, pavyzdžiui, profesorė V. Daujotytė. Neilgas džiaugsmas aplanko, kai žodis suteikiamas pačiam rašytojui – ne vieną kartą jis tiesiog lieka pamirštas tarp gausybės pakviestų prekės liaupsintojų. Vaizdo projekcijos mugėje vis dar retenybė. Ant stalo stovi vienintelė dekoracija – pristatoma knygelė, ir plyti tuščios baltos sienos. Jei pasiseka, pamuzikuoti pakviečiamas P. Vyšniauskas.

Šiuo atžvilgiu progresuoti stengiasi S. Parulskį išlaikanti leidykla. Nors savo nunarintos galvos išmintimi rašytojas ir taip kasmet sutraukia pilną salę klausytojų, šiemet poezijos knygos „Pagyvenusio vyro pagundos“ pristatymas ypač įspūdingas dėl žavios juodai apsitempusios komercijos direktorės, pirštinaite aptempta rankele smūgiuojančios į Seimo posėdžius primenantį gongą. Ji šypsosi, kai poetas kalba apie mirtį, ir išraudusi reklamų įgarsintojos balsu skaito fotografijų aprašymus. S. Parulskio tekstas iš moters lūpų. Taigi, čia buvo vaizdo projekcija – pademonstruotos keturios ar penkios paties rašytojo darytos nuotraukos iš Vienos ir Šiaurės miestelio, „kuriame taip pat gali gyventi žmonės“. Nuotraukos be gamtos, pilkos: „Kuo labiau padūmavę, tuo geresnis menas.“ „Pakeverzojau nuotraukas tarp eilėraščių, kad nebūtų nuobodu skaityti“, – murma S. Parulskis, pradėjęs fotografuoti (ir naudotis feisbuku), kai gydytojas liepė mažiau gerti ir neberūkyti (knygos viršelis turi kišenėlę, kur galima įkišti kyšį). 12 metų praėjo po paskutinio S. Parulskio poezijos rinkinio. Pirmos dešimt kėdžių eilių nusėstos merginų iki 25 metų. „Aš taip juokiausi rašydamas, bet perskaičiau, žiūriu – ir vėl jis verkia.“ „Mano literatūros mokytojas sako, kad jūs esat donelaitiškos tradicijos tęsėjas…“ – prajuokina rašytoją tvirto balso moksleivis.

Pažangiausias ir efektingiausias renginys – R. Rastausko „geriausios knygų mugės knygos“ „Privati teritorija“ pristatymas. Anot K. Navako, dar didesnį malonumą patirtume tik tuo atveju, jei RoRa knygos būtų uždraustos: „Jis patenkina skaitytoją visais įmanomais būdais.“ Iš tikrųjų vien K. Navako ir R. Rastausko balsų tembrų klausytis jau yra nemažas pasitenkinimas. Bet čia tiesiog konceptualus visų dimensijų performansas: fragmentiško kosmopolitinio filmo fone melancholiškai sėdi K. Navakas, apgirtusi nuo miesto apie bučinius kvėpčioja A. Pabarčiūtė, o RoRa džiazuoja savo tekstą, kurį kaip muziką – ne visai supranti, bet nujauti, ir širdies ritmas padažnėja. „RoRa turėtų skristi į kosmosą“, – sako žurnalo „Verslo klasė“ redaktorius A. Katkevičius.

Knygų mugė leidžia apčiuopti nudvasėjusią literatūrą. Stumdamasis tarp prekystalių slenki paskui didžiuosius ir mažuosius tautos rašytojus, apžiūri kultūrininkų plikes ir prikrautus politikų maišus. Užklydęs į auditoriją sužinai, kuris iš jų V. Sventickas, nusipirkęs knygą gali pabučiuoti ranką G. Dauguvietytei ir, žinoma, išteplioti karštu šokoladu praeivius. Daugiau materializmo!