LiteratūraKnygos
Apie poezijos magiją ir veriamą kaukolėlių rožinį
Laukiau antrosios Gretos Ambrazaitės knygos. Sėkmingas jos debiutas „Trapūs daiktai“ (2018) įsiminė kaip estetiškas, ryškių detalių prisodrintas reginys, žadantis, kad autorė dar turės ką pasiūlyti skaitytojams ir ateityje. „Adela“ išpildo lūkesčius…
Odė kitoniškumui
„Mane vadina Kalendorium“ – tai istorija apie žmogų-kalendorių, kuris laiką matuoja vardadieniais ir iškrinta iš bet kokių primestų elgesio ir tvarkos schemų. Kaip liudija kalendoriaus metafora, vienas iš pagrindinių veikėjų (o gal ir pats pagrindinis) šitoje knygoje yra laikas, artėjimas prie ko nors arba nutolimas.
Čiuožti banglente kasdienybės paviršiumi
Pasirodžius trečiajai Ernesto Noreikos knygai „Apollo“ (2019) buvo galima įsitikinti, kad poetas drąsiai renkasi nežemiškas teritorijas, po kurias vaikštinėja jo subjektas, nors poetinis skrydis į kosmosą atspindi ir kasdienybę bei sufleruoja, kad pats žmogus yra neišsemiama, besiplečianti visata.
Tarsi draugystė su chuliganu – paprasta, bet pamokanti
Liutauras man yra sakęs, kad patirtys yra savos ir svetimos, pastarąsias prisijaukini ir ilgainiui jos tampa savos. Esė rinkinyje irgi, jeigu nutiktų taip, kad ne viską iki galo randi sau, – prisijaukinsi ir tai taps tavo.
Banginis rašalo jūroje
„Malonės“ – romanas apie moterų bendruomenę su visais jos pliusais ir minusais: visokeriopu palaikymu, supratimu, empatija, intuicija, bet ir pavydu, apkalbomis ir panašiai, nors neretai tai ne mažiau būdinga ir vyrų pasauliui. Apie moterų kunigystę, jeigu norit.
Ne rojus, bet pasaulis kitas
Abdulrazakas Gurnah gimė 1948 m. Zanzibaro saloje išeivių iš Arabijos šeimoje, bet jau būdamas dvidešimties metų apsigyveno Anglijoje. „Rojaus“ (1994) veiksmo atspirties vieta yra ne Zanzibaras, o artimiausia salai Afrikos žemyno dalis, tuometinė Tanganika, pajūrio miestelis.
Nuo smilgos iki smilgos
Sentimentalokas Liudviko Giedraičio knygos pavadinimas sukėlė įtarimų, kad galbūt joje bus nemažai didaktikos ar nusaldinto kalbėjimo. Džiaugiuosi klydusi: jei ir esama sentimentalaus tono, jis išgirstamas laiku, o didžiausią nuostabą kelia kalbos preciziškumas ir melodingumas.
Spalio knygos
Romanas išėjo 1901 m., nustebau, radusi Manno minimą restoraną pavadinimu „Milžino paunksmė“ (Balio Sruogos pjesė parašyta 1930 m.). Sruoga studijavo Miunchene – esu tikra, skaitė „Budenbrokus“. Gal tą pavadinimą įsimetė į pasąmonę nejučia.
Salos su aštriais iškyšuliais
Gvidas Latakas parašė įdomią poezijos knygą – ir iš kalbos, iš kalbinių būsenų, iš suintensyvėjusio girdėjimo, iš pačiam sau ne visada aiškių atsiliepimų į tai, ką girdi arba tariasi girdįs. Daug ką ir nupiešė, nupaišė. Visko apstu – ir linijų, ir žodžių. Knygos pavadinimas „Salos“ kiek per aptaku. Aštrius išsišovimus, išsikišimus labiau atitiktų „Kaulo sala“.
Vidinė žuvis
[...] gausybė mokslininkų ir entuziastų į dienos šviesą siekė ištraukti vieną paslaptingiausių būtybių. Ir riebus, ir saldus, ir šleikštulį keliantis, ir besivyniojantis aplink ranką. Šitiek dėmesio? Svenssonas toli gražu nėra pirmasis, paskyręs geriausius savo gyvenimo metus.
