LiteratūraKnygos

Neleisti laiko vėjais

JURGITA RATKEVIČIENĖ Aurelija Stankutė. Leiskime laiką. Eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009. 88 p. Aurelija Stankutė – jauna, debiutuojanti autorė, Rašytojų sąjungos leidyklos skelbiamame pirmosios poezijos knygos konkurse 2009 metais laimėjusi pirmąją vietą.

Tarp kalendorių

RASA BIVEINYTĖ Polemika Libertas Klimka. Tautos metai. V.: Etninės kultūros globos taryba, 2008. 376 p. Prieš gerą pusmetį man į rankas pakliuvo Liberto Klimkos knyga „Tautos metai“. Dėmesį patraukė gelsvai žalio viršelio fone sudėliota patraukli kompozicija su televizijos laidos „Duokim garo!“ vedėjais ir vyrų ansambliu priešakyje.

Iš koncentracijos

JURGA TUMASONYTĖ Aušra Kaziliūnaitė. 20 % koncentracijos stovykla. Eilėraščiai. K.: Kitos knygos, 2009. 128 p. „Atėjo aušra, o kėdžių dar nebuvo“, – kažkas pakeverzojo pieštuku knygoje, kurią pasiskolinau iš bibliotekos. Žiūriu į tą pirmąjį kūdikį su riebiu mėsos kąsniu viršelyje ir galvoju, kad nepažįstamasis knygos komentatorius buvo teisus.

Pilnų kišenių tuštuma

JURGA TUMASONYTĖ Mingailė Apulskytė. Tuščių kišenių žodžiai. Eilėraščiai. V.: Versus aureus, 2009. 72 p. O pašlovintosios mergaitės, kodėl jūs negalite tiesiog būti? Tarkime, Alfonso Nykos-Niliūno eilėse, su gėlėtomis suknelėmis lyjant lietui, su kūne įrašyta gamtos poezija, lyrinį subjektą sužeidžiančiomis dar nesusiformavusiomis krūtimis.

Miestas ir liūdesys

LAIMANTAS JONUŠYS Orhan Pamuk. Stambulas: prisiminimai ir miestas. Iš turkų k. vertė Justina Pilkauskaitė. V.: Tyto alba, 2009. 485 p. Pirmas knygos skyrius pavadintas „Kitas Orhanas“ – autorius vaikystėje įsivaizduodavo kitą save, kitur būvantį; ir tas alternatyvios pasaulio ir savęs vizijos motyvas netiesiogiai persmelkia visą knygą, bent jau ta prasme, kad rašytojas daugybę jam žinomų Stambulo vaizdinių, aprašymų apgyvendina savo…

Sala, bet ne sala, laisva, bet ne laisva. Kas?

MARIUS PLEČKAITIS Jevgenij Zamiatin. Mes. Romanas. Iš rusų k. vertė Irena Potašenko. K.: Kitos knygos, 2009. 228 p. Į lietuvių kalbą verčiamos utopijos ir antiutopijos stebinti jau neturėtų. „1984-ieji“, „Gyvulių ūkis“, „Puikus naujas pasaulis“, „Sala“, net „Guliverio kelionės“ – visos šios ir į jas panašios knygelės gąsdino, perspėjo, mokė neužlipti ant technokratinio grėblio ar neįskrieti į lipnų ideologinį voratinklį.