Gerda Jord. Karalius nakvos Merkinėje. Grafinis romanas. V.: Aukso žuvys, 2025. 456 p.

Populiarūs, šmaikštūs, nuotykių pilni ančiuko Donaldo ar žymaus Kempiniuko Plačiakelnio komiksai neretai atsidurdavo Z kartos vaikų rankose. Dėl šių komiksų turinio daugelis suaugusiųjų susidarė nuomonę, kad iliustracijų pagrindu sukurti kūriniai yra nebrandūs, gali pasirodyti rimti ar jaudinantys tik vaikams. Visgi pasaulyje atsiranda vis daugiau grafinių romanų suaugusiesiems (pavyzdžiui, Arto Spiegelmano „Maus“ (1980–1991) ir kt.), parašytų politinėmis, istorinėmis ar kitomis temomis. Tarp šių rašytojų atsiduria ir lietuvių filologiją baigusi, animaciją studijavusi autorė Gerda Jord (Gembickienė, g. 1988), kuri 2025 m. pristatė savo ketvirtąjį grafinį romaną „Karalius nakvos Merkinėje“. Kūrinio veiksmo laikas – XVII a., o istorijos centre – Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vladislovo Vazos IV ir pirklio dukters Jadvygos Luškovskos meilės istorija.

Komikse intriguojančiai pateikiamos dvi protagonisto gyvenimo pusės. Vladislovas Vaza (kurio ruda kasa gali būti atpažįstama kiekviename puslapyje) 1637 m. Varšuvoje ruošiasi vestuvėms su Cecilija Renata Habsburgaite, Šventosios Romos imperatoriaus Ferdinando II ir Bavarijos kunigaikštytės Onos Marijos dukterimi. Naktį rūmuose prieš šį įvykį Vladislovas susitinka su meiluže, pirklio dukra Jadvyga, ir su ja aptaria jausmus ir tolesnį gyvenimą. Santuokos jis pernelyg nesureikšmina – tai „politinė sąjunga tarp, galima sakyti, tos pačios šeimos narių“ (p. 22). Visgi Jadvyga trokšta būti kartu su Vladislovu. Jau pirmoje scenoje atskleidžiama įtampa tarp dviejų karaliaus gyvenimų – oficialiojo ir asmeninio, – kuri tampa pagrindiniu kūrinio varikliu.

Dalyvavimas pokyliuose, karo strategijų kūrimas yra valdovo oficialiojo gyvenimo dalis. Šia veikla Vladislovas užsiima dviejuose miestuose – Varšuvoje ir Vilniuje. Juose karalius veikia kaip valdovas, strategas, tačiau ne kaip asmuo, turintis intymų asmeninį gyvenimą. Visgi yra ir kita svarbi erdvė, kurioje figūruoja veikėjas, – tai Merkinė, kurioje jis tampa nuoširdesnis, atviresnis. Oficialios žmonos – pirmoji Cecilija ir vėliau antroji Liudvika Marija Gonzaga – veikia minėtuose didžiuosiuose miestuose. Su jomis protagonistas elgiasi šaltai: beveik nėra scenų, kuriose valdovas bendrautų intymiai, drauge leistų laisvą laiką. Santykis atskleidžiamas ir kūrinio iliustracijomis: akį patraukia epizodas, kai Vladislovo antroji žmona ima kurti įpėdinio paskyrimo planą po jo sūnaus Kazimiero mirties. Valdovas po skausmingo įvykio nenori girdėti tokių kalbų, tad, pavargęs nuo jos, liepia liautis ir fiziškai stumia komikso langelius į šoną (p. 351). Tokie grafiniai sprendimai pagyvina kūrinį, puikiai sieja iliustracijas su tekstu, dar labiau įtraukdami į pasakojimą.

Štai kitoje, neoficialioje, erdvėje gyvena meilužė Jadvyga. Moters paveikslas kuriamas per jos santykį su vyrais: karaliumi, jos vyru Merkinės seniūnu Janu (už kurio, beje, ištekino pats Vladislovas), sūnumi Konstantinu. Būdama su karaliumi ji beveik visuomet laiminga, o su savo vyru Janu elgiasi šaltai. Ši santuoka moteriai yra tik priedanga, kaip ir jos tikrajam mylimajam, tokiu būdu siekiant įtikti visuomenei ir išlaikyti savo statusą (nors ir sklinda paskalos apie karaliaus meilužę). Taip atsiveria skirtingos Jadvygos charakterio savybės, iš kurių galima perprasti jai svarbius dalykus.

Vizualiniai sprendimai vaizduojant Merkinę kūrinyje nėra atsitiktiniai. Pirma, galima aiškiai pastebėti spalvų skirtumą: ryškios oranžinė, žalia spalvos, kurios patraukia dėmesį, išskiria šią erdvę iš kitų. Antra, ši vieta išsiskiria ir gamta, kurios nėra tiek daug Vilniuje ar Varšuvoje. Šiuose miestuose vaizduojami kultūros elementai – rūmai, opera, Sarbievijaus poezija, tad susidaro kontrastas tarp miesto ir kaimo. Vladislovui Merkinė ir joje esanti Jadvyga suteikia laimės. Tai pavaizduota kintančiomis karaliaus veido išraiškomis ir jo kalbėjimo tonu – su Jadvyga jis kalba švelniau, dažniau šypsosi. Kūrinyje neretai paveikslėliai be žodžių atliepia veikėjų emocijas, rodydami tam tikrus pokyčius originaliau, nei kartais tai gali leisti kalba. Dažnai Jadvygos ir Vladislovo jausenos yra perteikiamos tik iliustracijomis, laiko ir vietos nuorodomis, o jų emocijas, nepasitenkinimą nesimatant ir džiaugsmą susitikus atspindi veido išraiškos. Taip romanas skatina skaitytojus pačius perprasti iliustracijas ir suprasti istoriją be žodžių.

Valdovas Merkinėje keičiasi – iš rimto, kartais net rūstaus karaliaus („Karališkojo vardo pikti liežuviai nejuodins. Tuos liežuvius liepsiu išpjauti, o po to nurėžti ir visas galvas!“, p. 211) jis tampa rūpestingu, mylinčiu žmogumi. Mylimųjų santykį taip pat įprasmina mėlyna spalva, kuri rodo meilę (p. 12–27, p. 162–177 ir kt.), o naktis tampa jų susitikimo metu. Meilės istorija prasideda naktį, taip pat naktį užsibaigia ir karaliaus gyvenimas, kai jis, suvokęs savo pavainikio sūnaus laimę (šiam nereikės būti karaliumi), laimingas miršta. Merkinė tampa svarbiausia veiksmo vieta, Vladislovo ir Jadvygos prieglobsčiu, kur slypi ne vienas naujas reikšmės lygmuo, galintis priversti skaitytojus susimąstyti ir atidžiau pažvelgti į knygą. Veikėjams tai yra asmeninė erdvė, kurioje negali būti žmonių iš kitų erdvių. Pavyzdžiui, viename epizode į šią pamiltą vietą karalius atsiveža savo žmoną Ceciliją. Jadvyga apie tai sužinojusi ir sutikusi mylimąjį dėvi gobtuvą, slepia veidą, saugo savo garbę ir liepia Vladislovui nebesirodyti Merkinėje, nes vietovės šventumas buvo pažeistas. Taigi kūrinyje vyrauja įtampa tarp dviejų karaliaus gyvenimo pusių, o iš veikėjų reakcijų tam tikrose situacijose galima tiksliai spręsti apie Merkinės reikšmę jiedviem. Puiki vizualinė kalba taip pat leidžia interpretuoti personažų santykius ir jausenas.

Kūrinio rimtumas atskleidžiamas ir per teksto bei vaizdo lygmenis, kuriais Merkinėje kuriamas daugiaprasmis pasakojimas. Svarbų vaidmenį tekste atlieka dažnai vaizduojama upė, kuri jungia įsimylėjėlius. Pradžioje kūrinio veikėjai kalba apie plaukiojimą Merkyje, o kai tai iš tiesų įvyksta, matomas santykių atnaujinimas (tai pagrindžia ir upių santakos motyvas). Šalia upės įvyksta vienos iš svarbiausių santykių akimirkų – karaliaus sveikata sušlubuoja, Jadvyga sužino apie karaliaus kelionės atidėjimą, jiedu aptaria gyvenimo įvykius ir pan. Vandens motyvas kūrinyje įgyja svarbią reikšmę, atliepiančią rimtus karaliaus ir jo meilužės santykius. Valdovo mirties akivaizdoje Merkinėje pradeda lyti, Jadvygos atvykimo į miestelį metu taip pat lyja. Vanduo turi įvairias formas, gali būti vientisas kaip upė, sujungiantis dvi širdis, ar paskiras, kaip lietus, išskiriantis įsimylėjėlius.

Kūrinys tampa ne tik meilės istorijos, bet ir kitų svarbių tuometinių įvykių pasakojimu. Jis suteikia galimybę susipažinti su XVII a. kontekstu, kartu siekiama per vaizdą sukurti istoriškumo pojūtį ir atmosferą. Istoriškumo efektas kuriamas vaizduojant dokumentuotus istorinius įvykius. Pavyzdžiui, pirmosios operos „Elenos pagrobimas“ Lietuvoje pastatymas pavaizduotas su autentiškomis detalėmis: cituojamas originalus libretas, vaizduojama iškili salė, teatro pastatas (jis šiek tiek modifikuotas autorės, kad būtų galima „išryškinti operos atsiradimo Lietuvoje reikšmę“, p. 450). Paminėtas ir 1610 m. kilęs Vilniaus gaisras, tekste supinamas su 1636 m. įvykiais ir karaliaus prisiminimais, kurie sujungia pasakojimą į vientisą naratyvą. Kūrinyje į pagrindinę siužetinę liniją organiškai įterpti svarbūs, įdomūs, net intriguojantys istoriniai įvykiai papildo romantinę istoriją, tačiau jos neužgožia.

Visgi ne visi istoriniai motyvai yra gerai išplėtoti. Iš pirmų puslapių atrodo, kad Sarbievijus bus reikšminga figūra: jis ne tik pataria karaliui, bet ir skaito savo eiles, bendrauja su to meto šviesuoliais (sutinka Žygimantą Liauksminą, Vilniaus universiteto profesorių, filosofą, retorikos ir muzikos teoretiką), aptaria poeziją, mokslus. Personažas ironizuojamas – jam rūpi tik eilės (pavyzdžiui, vaikščiodamas gamtoje galvoja tik apie rašymą: „Ech. Nepasiėmiau plunksnos ir popieriaus…“, p. 139). Atrodytų, šio veikėjo vaidmuo romane – perteikti tam tikrus istorinius kontekstus (pavyzdžiui, cituojamos jo eilės ar šv. Kazimiero palaikų perkėlimo iškilmėse pasakytas pamokslas), tačiau jo paveikslas nėra plėtojamas net jo gyvavimo laikotarpiu, jis patraukiamas iš istorijos be jokio poveikio tolesnei siužetinei linijai. Kuriama Sarbievijaus, kaip karaliaus patarėjo ir didžio poeto, reikšmė tampa visai nebeaktuali, jis greitai pamirštamas. Rodos, norėta jį įtraukti kaip svarbų istorinį personažą, tačiau jo vieta siužete nerasta, nes kūrinio pamatas visgi yra meilės istorija.

Tekste įdomiai supinami istoriškumas ir išmonė: tie dalykai, kurie yra žinomi ir svarbūs istoriniam kontekstui, įterpiami į tekstą su autentiškomis detalėmis, tačiau tiksliai nedokumentuoti įvykiai neretai yra išgalvoti. Tarkim, veikėjų kalba. Jadvygos drąsa pokalbiuose su karaliumi yra stulbinanti: „Su žmona lankydamas Vilnių, Merkinę aplenk. Palik mus ramybėje!“ (p. 222), o veikėjų neretai buitinė, šiuolaikiška kalba yra kiek netikėta: „Ką žinau“ (p. 31), „Kai didumo!!!“ (p. 296). Istorinės figūros ir laikotarpis derinami su šiuolaikiška kalba, kuri galbūt ne visuomet įtikina, tačiau keičia pasakojimo toną ir padaro tekstą suprantamesnį, šmaikštesnį. Išmonės ir istoriškumo derinimas kuria intrigą, leidžia autorei išsamiau vaizduoti personažus, pavyzdžiui, kūrinio pabaigoje karalius, vykdamas į medžioklę, apmąsto savo gyvenimą, šeimą. Neįmanoma patikrinti, ar šie svarstymai yra tikri, tačiau neginčytina, kad taip praturtinamas valdovo paveikslas. Arba pabaigos skyrelyje „Autorės žodžiai“ rašoma, jog Sarbievijaus „Miškų žaidimo“ premjera galėjusi vykti per Vladislovo vestuves, tam prieštaraujančių faktų nebuvo rasta, tad tai tapo kūrinio dalimi (p. 450). Tokie žaidimai tekste leidžia kurti įdomesnį siužetą, skaitytojus sudominti istoriniais įvykiais, natūraliai įterptais į pasakojimą.

Grafinis romanas „Karalius nakvos Merkinėje“ iš pažiūros gali pasirodyti nerimtas dėl naratyvo kūrimo iliustracijomis, tačiau jį perskaičius nuomonė pakinta. Romanas atskleidžia ne tik Lietuvos ir Lenkijos valdovo slaptą meilės istoriją, bet ir XVII a. kultūrinius, politinius kontekstus. Autorė puikiai pasakoja istoriją, į vaizduojamus įvykius žaismingai pažvelgia per kuriamas iliustracijas, tikslingai naudoja spalvas, istorinį kontekstą, taip sukurdama rimtą, įdomų ir, mano manymu, puikiai pavykusį istorinės asmenybės paveikslą.

Magdal. Marija Slavėnienė. Nežinomi keleiviai. Epas.

Sydney: Minties spaustuvė, 1973. 88 p.

Paantraštė „epas“, bet knygos turinys labiau primena poetinę inscenizaciją (vienas iš veikėjų – Mykolas Krupavičius; dar veikia Nostalgė, Memorė ir pan.). Tekstai kiek nuvilia patetika ir klišėmis. Egzodo literatūra galėjo klestėti tik kelis dešimtmečius – po to gimtoji kalba pernelyg paveikiama anglų kalbos. Skaitydama protingus Magdalenos Mykolaitytės-Slavėnienės laiškus broliui Vincui Mykolaičiui-Putinui, esu mąsčiusi, ar tik nebus su ja taip kaip su Williamo Shakespeare’o seseria. Septyniasdešimtmečio proga ji iš Australijos siuntė broliui džiovintą gėlės, panašios į snaputį, žiedą. Vienas iš eilėraščių kalba apie pagyvenusį žmogų, kuris grožisi darželio gėlėmis, todėl eilėraščio subjektė nuskina jam ružavą geraniją („Filantropė“, p. 70). Rašė ir Slavėnų dukrelė Rasa Slavėnaitė; deja, esu aptikusi tik publicistikos.

Mark Twain. Princas ir elgeta. Apysaka. Vertimas iš anglų kalbos. Bad Salzuflen:

PLB Vokietijos Krašto valdybos leidinys, 1951. 192 p.

Negrabus vertimas, nenurodytas ir vertėjas – gal dirbta kolektyvinėmis pastangomis. „Ir jis nusišypsojo sau, manydamas: „Ne veltui gi aš vedžiau pažintį savo knygose tiktai su princais ir truputį pramokau pamėgdžioti jų vingiuotas malonias kalbas!“ (p. 32). Užtat kaip nuoširdžiai pabėgėliai rūpinosi vaikais ir paaugliais! Kaip sugebėjo, taip rengė ir leido jiems lietuviškas knygeles. Gražios senovinės iliustracijos, perspausdintos, matyt, iš originalo. Marko Twaino „Princą ir elgetą“ skaičiau vaikystėje – įsiminiau kaip alegoriją, kad galima viską gauti ir viską prarasti, bet tai nesukuria tapatybės.

Medardas Bavarskas. Sunkios valandos. Pirmoji eilėraščių knyga.

Schweinfurt: „Tėviškės“ knygų leidykla, 1948. 112 p.

Yra kažkas mačerniško, bet per daug daugtaškių. Eilėraščiai silpnoki. Vėl mąstau, kokie palankūs buvo pokario metai išeiviams Vokietijoje! Išleista daug knygų, nepaisant jų lygio (kokybės turbūt niekas netikrino). Knyga sklidina Tėvynės ilgesio, juo persmelktas ir pats pirmasis eilėraštis, bet visas skyrius paskirtas ir Bavarijos vietovėms (autoriaus pavardė tikra, ne slapyvardis): Bogeno kalnui, Niurnbergui, Pasau, Štraubingui, Rėgensburgui, Ansbachui, Bambergui, Šveinfurtui. Paliktos gimtinės ir svetimo krašto priešprieša: „Štai, priėjome nors kartą pakalnę. / Vynuogynai ir upėj raukšlėta vilnis. / Dusliai šniokščia drumzlinas Mainas, / O šalia svetima moteris“ („Pakalnė“, p. 11).

Pranas Tauragniškis. Kelionė į Peklą.

Buenos Aires: Verdad, 1949. 16 p.

Karikatūriška Dantės „Pragaro“ variacija: velnias nudangina pasakotoją (kataliką) į pragarą, kuriame, žinia, reziduoja daug įžymybių. „Caras Nikolajus Leniną dar jodo, / Jam spjaudo į barzdą kaip į nakties puodą, / Užtat kad jo šeimą taip žiauriai išžudė / Ir sklepuose pūdė. // Netoli Lenino, mačiau kitą vietą, / Kur spirga kaip dešros lygintojai svieto; / Tai nacių herarkai ir enkavedistai / Tironys, fašistai“ (p. 10–11). Pasakotojui visi tie vaizdai demonstruojami „dėl idėjų“: iš peklos jis grįžta su faktine medžiaga ir jaučia pareigą ją sueiliuoti.

Jurgis Tauragis. Nekrologas Salomėjai Nėriai.

Vokietija: išleista Almaus, 1947. 9 p.

Retas leidinys: Petronėlės Orintaitės autorystė. Slapyvardis panašus ir į minėtąjį prieš tai Prano Tauragniškio – tokio asmens niekur neaptikau. Tebegalvoju, kokia svarbi buvo šių leidinių funkcija: pasmerkti konkrečius politinius veiksmus, net jei kadaise Salomėja buvo draugė. Likusieji Lietuvoje to niekaip negalėjo padaryti. Tekstas silpnas, imituojama pačios Nėries poetika ir eilėraščių motyvai, bet jo pranešimas – atpirkimo ožys įvardintas.

Petronėlė Orintaitė. Šulinys sodyboj. Lyrika. Iliustravo Mikas Šileikis.

Chicago, 1950. 96 p.

Praėjusią vasarą Kudirkos Naumiestyje aplankiau Petronėlės Orintaitės kapą ir mąsčiau (prisimindama ir privačias Nykos laidotuves), ką reiškė išeiviams amžinojo poilsio atgulti Lietuvoje. Poezijoje – Salomėjos Nėries ir Vinco Mykolaičio-Putino stilių atšvaitai, net savotiškas kokteilis, pvz., eilėraštyje „Baltas dobilėlis“: „Baltas dobilėlis / Rymo paliai kelią, / Ir puri galvutė svyra žalumon… / – Ar tu palydėsi / Mano klaidžią dalį / Svetimais pakloniais – į tenai, namon?“ (p. 43). Tik tiek, kad poezijoje teisingai suvokiama istorija: eilėraštis miško broliui, tremtiniui. Kai kur netgi aiškiai nusižiūrėtos schemos, retorika, intonacijos: „Aš basa ir nušalus – / O, mamyte, kur tu? / Man ir skruostai išbalo, / Ir širdy taip gūdu…“ („Našlaitė“, p. 82). Nenoriu nuvertinti, myliu savo krašto poetus, bet talentas neretai koreliuoja su likimu, kuriame, lyg tyčia, turi įvykti kas nors nevienaprasmiškai kraupaus. Turimame egzemplioriuje – dailininko Miko Šileikio įrašas: „Šviesaus pasaulio veikėjai – ilgos atminties.“ Nespalvota grafika, linoraižiniai.

J. Aistis. Be Tėvynės brangios. Thompson,

Conn.: Marianapolio kolegijos leidinys, 1942. 63 p.

Kaip gaila, kad nepatekau į Ritos Tūtlytės vedamą Jono Aisčio poezijos seminarą – man ji vedė skirtąjį Alfonso Nykos-Niliūno dienoraščiams. Aisčio niekad gerai neišmaniau, bet, žinoma, jis stovėjo kažkur daug toliau už Nykos ir žemininkų. Nepervertinau ir eiliavimo, lygindama jį su Radausku. Užtat atrandu dabar, aptikdama gyvą religinį jausmą („Šv. Sebastijonas“, p. 20) ar art nouveau atspindžius („Narcizas“, p. 43). Antano Vaičiulaičio straipsnyje konstatuojamas atsigręžimas nuo individualistinės lyrikos į tėvų žemę ir jos praradimą, istoriją, tremtis. Daug gražių žodžių Tėvynei, tik kas iš jų, jeigu nebuvo vieno kraujo lašo.

Jonas Aistis. Kristaliniam karste. Eilės. Brooklyn,

N. Y.: išleista prel. Pranciškaus M. Juro lėšomis, 1957. 46 p.

Kunigas, ryžęsis savo lėšomis leisti Jono Aisčio poezijos knygą, rėmė ne tik lietuvių šviesuolius, bet ir Kretingos pranciškonus: 1931 m. pastatė noviciato namus, 1936 m. nupirko spaustuvę. Tokių žmonių literatūros istorijoje įprastai nematyti, bet jau seniai laikas juos parodyti. „Kristaliniam karste“ – paskutinis Aisčio eilėraščių rinkinys; tais pačiais metais jis įsidarbina Kongreso bibliotekoje. Kristalinis karstas – prarastos Lietuvos metafora. Ją galima atpažinti ir eilėraštyje „Našlaitė“ (p. 25). Į Prancūziją studijuoti Jonas Aistis išvyko 1936 m., iš ten į Lietuvą nebegrįžo.

Oksana Zabužko. Ukrainietiško sekso lauko tyrimai. Romanas. Iš ukrainiečių kalbos vertė Beatričė Beliavciv,
iš ukrainiečių kalbos eilėraščius vertė Antanas A. Jonynas. V.: Hubris, 2025. 178 p.

Ryški rožinė spalva viršelyje, SEKSO akcentas. Reklamai, dėmesio pritraukimui. Be žanro žymens. Laukas ir tyrimai signalizuoja literatūros sociologiją (Pierre’ą Bourdieu): laukas yra simbolinė erdvė, kurioje vyksta nuolatinė kova dėl įtakos ar galios. Pati autorė įžanginiame žodyje sekso tyrimus vadina „knyga“. Dvigubas kodas – įprastai žvelgiant – ir romanas, sukurtas ir kaip pasakojimas apie Ukrainos aplinkybes ir situacijas, bendruosius kontūrus ir atskiruosius likimus. Tikslinant – tyrimo „objektas“ – jauna ukrainietė, talentinga humanitarė, 1994 metais laimėjusi Fulbrighto stipendiją ir išvykusi į JAV, į Pitsbergo universitetą. Įkvėpusi laisvesnio oro ir savitu rašymo būdu atlikusi „ukrainietiško sekso lauko tyrimus“. Kalba, stiliumi autentizavusi ir patirtą, ir ištirtą medžiagą, veikiančią ir kaip autofikcija, ir kaip apskritai fikcija, ne tik jutiminė, bet ir intelektualinė. Meninis tyrimas moderniojoje humanistikoje vis labiau įsiteisina ir pasiteisina. Kiekvienam tyrimui, netgi sekso lauko, reikia ir intelektualinių paskatų, veikiančių ir vaizduotės lygmeniu. Disertacijos gali būti rašomos ir diseriais (Dariaus Žiūros atvejis), aišku, tokiam tyrimui reikia ir viduje budinčio kūrybos prado, gal net praktikos.

Oksanos Zabužko knyga parašyta 1994 metais, išleista Ukrainoje 1996-aisiais; iškart tapo itin skaitoma, diskutuojama. Gal jau dvidešimt leidimų. Atsiliepta ir vis dar atsiliepiama, nes į daugelį klausimų šia knyga atliepta. Atliepta, kas ne tik Ukrainoje, bet ir vadinamojoje posovietinėje erdvėje buvo jautru ir skausminga ir ką labiausiai jautė moterys, – intymiųjų patirčių laukas, išvagotas brutalumo, skriaudų, pažeminimų. Feminizmas, kylantis iš išsilaisvinančios Ukrainos moterų kartos, iš moteriškojo sąmoningumo sau, savo savasčiai, poreikiams, teisėms, kurios reiškia daugiau nei bendrosios pilietinės teisės. Kas bent iš dalies galėtų prilygti Oksanos Zabužko patyriminiam – ne perimtam, ne išmoktam, ne ideologizuotam – feminizmui to laiko Lietuvoje, praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio pradžioje? Artimu laiku kaip ir Oksanos Zabužko romanas rašytas ir 1993 metais išleistas Jurgos Ivanauskaitės romanas „Ragana ir lietus“, savito kūniško intymumo ir provokatyvumo kūrinys, sukėlęs tikrą reakcijų audrą. Tik iš laiko distancijos galima matyti stipriai į laiką ir kultūros lauką įsirėžiančių knygų gilesnius turinius. Kas Oksanos knygai yra provokuojanti rožinė spalva ir seksualus prirašyto lapo „lankstinukas“ viršelyje, tas Jurgai – atvira kūniška meilė katalikų kunigui. Bet ir vienu, ir kitu atveju svarbiausia yra moters intymioji laisvė (arba vidinės savasties gynimas), savigarba. Sutikti kitą, neprarandant savęs, savo orumo, kūrybingumo.

Birutė Pūkelevičiūtė, ir kūrusi, ir vaidinusi savo moteriškąjį likimą, poezijos knyga „Metūgės“ (1952) įteisino autentišką moters drąsą būti savimi. Stipri ir poetiška atvertis tvirtinta ir Giesmių giesme. Bet „Metūgių“ balsas, pasigirdęs po Salomėjos Nėries atverstos, dar niekieno neskaitytos knygos, nebuvo išgirstas, palaikytas. Atvirkščiai. Ir žvelgdama į savo knygą (po 44 metų) autorė tarsi tolo nuo savęs, tarsi teisinosi, kad buvo „labai eilinė mergina“. Ji buvo ištrūkusi, bet nesulaukė moterų palaikymo. Ir Marija Gimbutienė nebuvo feministė, bet ir su aktyviomis feministėmis ją jungė stiprūs saitai. Galėjo jungti ir Birutę Pūkelevičiūtę.

Oksanos Zabužko romano autoveikėja (autoherojė) yra intelektuali moteris, humanitarinių problemų tyrėja. Ir poetė, eilėraščius, kaip būsenų kodus, įrašanti ir į prozos kūrinių polifoninius tekstus. Ir į Beatričės Beliavciv iš ukrainiečių kalbos išverstą kūrinį gerai įsirašo Antano A. Jonyno versti eilėraščiai, kas rodo ir vertimo kokybę.

Šio kritinio etiudo pavadinimas iš „Ukrainietiško sekso lauko tyrimų“, iš labiau į autorefleksiją pasvirusios antrosios dalies klausimo: „Kas ir ką rašo mūsų dėka?“ (p. 97). Ar tas „dėka“ yra ir originale? Sprendžiant iš to, kaip iki šio klausimo prieita („…kad eilėraščiai numano arba, tiksliau, sukuria mums ateitį, iškviesdami iš gausybės joje slypinčių galimybių tą, kuri buvo įvardinta?“), klausimas neturėtų akcentuoti dėkos, dėkojimo. Juk pereinama į kūrybos metafiziką, nuojautų sluoksnį, neatskiriamą nuo mūsų kūnų ir sielų. Eilėraščių numanymu liečiamasi prie to, kas yra tarsi už mūsų (nežinomas kas ir toks pat nepažįstamas jo papildinys ką), yra ne mūsų dėka, o mumis pačiomis, mumis pačiais. Kaip pasakyta fenomenologijos klasiko, mūsų akimis ir dvasia.

Oksanos Zabužko tiriamoji meninė proza (ir lietuvių skaitytas, tebeskaitomas „Užmirštų „sekretų“ muziejus“, liet. 2023) sutelkta į kuriančiąją energiją, į savitą animagramą, į sielos saviraštį, iš kurio iškyla ar savaime atsišakoja visuomenės, bendruomenės, tautotyros temos, problemos. Ukrainos psichofiziniai skerspjūviai taipgi daugiausia reiškiami ir tiriami moterų likimų aspektais.

„Ukrainietiško sekso lauko tyrimai“ (ir kaip vidinių judesių, gestų konfigūracijos) ne tik išreiškia, bet ir formuoja daugialypį ir daugiasluoksnį moteriškosios būties pavidalą, išsviestą į kitą pasaulio kraštą, į kitą erdvę, bet tebelaikomą prigimtinių šaknų, pirminės patirties, prigimtos kalbos, per kurią iki atskiro individo atiteka ir gamta, ir istorija. Žodžiai, sakiniai pereina ir į neverbalinius dalykus – į ritmus, intonacijas. Neišsemiamos kiekvienai tautai yra senosios dainos, raudos. Tragiškos lemties jauna moteris Darka, bičiulė, kuri „turėjo dievažin iš kur tą įgimtą moterišką etninę krūtininę intonaciją – krintančią gilyn kaip į šulinį /…/“ (p. 114). Krūtininė intonacija moters dainavime (ar raudojime), kuri prigimstama. Iš jos savieji ir savosios atpažįsta savuosius – kaip kraujo balsą, atsiliepiantį, atsišaukiantį. Per moteris, per motinas kraujo balsas sklinda labiausiai. Ideologijos šio balso neperima ir neperduoda, tik iš širdies į širdį, iš patirties į patirtį. Literatūra yra šių pirminių tautos patirčių saugykla. Ir todėl, nepaisant visko, mums taip sunku atsisakyti Salomėjos Nėries, jos balso. Po jos plyksteli Birutės Pūkelevičiūtės moteriškasis atvirumas („…kiekvienas prasidėjimas yra be dėmės“). Ir todėl ukrainiečių moterų literatūrai tokia svarbi, tarsi vis iš naujo atrandama yra Lesia Ukrainka, jau moderniojo ir šios tautos literatūros tarpsnio autorė, rašiusi ukrainiečių kalba, ieškojusi ir mitinių pasaulėvaizdžio šaknų. Kaip ir kiti XIX–XX amžių sankirtos ukrainiečių rašytojai, užgožti rusų autorių, menkai žinoti net tų, kuriems reikėjo savųjų atramų: „/…/ nutirpusiais pirštų galiukais, su ašaromis akyse skaitei atsiųstą tau, čionai Amerikon, „Girių giesmės“ vertimo autorizuotą versiją, skirtą Brodvėjaus scenai, kaifavai lyg narkomanas [reiktų moteriškosios giminės – V. D.] nuo jos sutankėjusio aistringo alsavimo /…/“ (p. 48–49). Gyvuoja kūrinys, gyvuoja ir po tiekos metų: išleista 1911 metais, kai netekome Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir gedinčios Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės širdyje ėmė megztis jos viso gyvenimo kūrinys – poema „Giria žalioji“, Konstantinui ir dedikuota; nuostaba, kad tarp šio kūrinio ir Lesios Ukrainkos „Girių giesmės“ yra gilių vidinių sąskambių. (Plačiau apie juos straipsnyje „Pažinti tautą iš jos rašytojų. Keli štrichai apie Ukrainą ir Birutę Baltrušaitytę-Masionienę“, Krantai, 2025, Nr. 3). Tautinių aspiracijų laikas ir lietuvių, ir ukrainiečių literatūroms, kėlęs, stiprinęs ir moterų balsus.

Praėjusio amžiaus devyniasdešimtinių metų argumentas savųjų literatūrų naudai: jei jau Brodvėjų sudomino Lesia Ukrainka, vadinasi, ji tikrai yra, yra gyva. Argumentas, bet ne toks gilus ir patikimas kaip tos pačios kalbos skaitytojų, kaip savųjų atsiliepimas: balso į balsą. Net jei „Girių giesmė“ ir lyginama su Šekspyru, su jo „Midsummer Night’s Dream“ (p. 133) ir galima tokį lyginimą panaudoti seminare su Amerikos studentais. Kokia varganybė jiems patiems turėjo būti posovietinių stipendininkų paskaitos, literatūros vakarai, susitikimai, „ieškojimai“, kaip ir kuo sudominti lepią publiką, sukelti smalsumą, žingeidumą, vis atsidengiant, vis ką ištraukiant iš savo patirties, skaudžiai dilgsinčios, net nepajuntant, kaip atvirumas virsta atviravimu, kaip jau tarsi ir iš kitos pusės pažeidžiama trapioji savastis. Bet juk reikia „atidirbti“ už honorarą, moterims dažnai mažesnį nei vyrams. Ir čia Oksana Zabužko yra iš savo skurdybės, nepriteklių ištrūkusių, bet kitas skurdo formas patiriančių intelektualių gyvenimo liudininkė. Sekso lauko tyrimai, ukrainietiški, bet ir bendresni, yra ir būdas patraukti, pritraukti dėmesį, dalyvauti rinkoje dėl auditorijos, dėl galios; o, Slavic charm, klausimas: „Where are you from?“ – „Ukraine.“ – „Where is that?“ Kai išverčia Ukrainos himno pradžią – dar nemirė Ukraina, – auditorija stebisi, kas čia per himnas, tik viltis, kad dar gyva, dar nemirė, neišnyko. Išlepusiai Vakarų publikai dažnai tenka įrodinėti, kad ukrainiečiai, žinote, taip pat žmonės, kad jie geba mintis reikšti savo kalba ir sudėtinga sintakse. Jiems reikia išsiveržti, ištrūkti, išeiti į pasaulį, bet negailestingai ir perspėjama: „Noras ištrūkti – dar nėra laisvė“ (p. 90). Bet kas yra laisvė, jei ne nuolatinis jos pasigedimas visais būties lygmenimis?

Taip, svarbu, kad Amerikoje veikia slavistikos studijų asociacija, kad ukrainiečiai pastebimi ir remiami, bet kiekvienos tautos kultūrai labiausiai reikia savųjų – žmonių, žemės, kraštovaizdžių. Ir labiausiai – kalbos, visų jos žanrų, būdų, pavidalų. Tradicija, ne, ne literatūros mokykla, tiesiog pačios literatūros buvimas. Jei literatūra yra, jei net tokia, ji gali tapti ir kitokia. Galima rašyti ukrainiečių kalba, nes ja buvo rašoma. Svetimybėje, kitų kultūrų apsuptyje savumas menksta ir nyksta: bilietai negrąžinami, maldos neišklausomos.

„Žodyje lietuvių skaitytojui“ užsimenama, jog esama nuomonių, kad „Ukrainietiško sekso lauko tyrimai“ (visgi kažkas veliasi, gal per daug kilmininkų) – „romanas apie kalbą“. Taip, ir apie kalbą, ir iš kalbos. Apie, jei tyrimai, o jei jau romanas – tai iš kalbos, iš ukrainiečių kalbos galimybių, atsiskleidžiančių ir išsiskleidžiančių kūrybingoje moters sąmonėje. Ir kai romanas praras savo socialinį, politinį ir moralinį aktualumą (o to savo kūriniui turėtų linkėti kiekvienas autorius ar autorė), kai svarbiausia taps egzistencinė estetika, jos svoris susitelks į kalbą. Tai suvokia ir pati autorė, stipri intelektualė, kaip reta, tiksliai apibūdinanti savo meninio tyrimo strategiją – veikti estetiniu kalbos lygmeniu, liudijant kitaip nepaliudijamą Ukrainos (ir ne tik jos) tikrovę, pasiekiamą slapčiausia moters patirtimi. Įvairiai ta patirtis vadinama – dabar labiausiai sutelkta į SEKSĄ, ryškinamą raidėmis ir spalvomis. Bet ir paspalvinta tikrovė lieka tikrovė, kur ir pažeminimai nesunaikina svajonių (ar sapnų apie kūdikį). Pažeminimai ir kalba, grubia, žema, jei ir vadinama džiugiu dudenimu į ausį: „Žinai, o tu, pasirodo, gali būti netgi ir labai „maloni moteris“, tik reiktų sutvarkyti seksą“, – „Seksas, – murmėjo ji per miegus įtaigiai – galva vis dėlto galutinai išsijungdavo, – tai tik kažkokio gilesnio nesutarimo rodiklis“, – „Abejoju“, – nukirsdavo pokalbį jis, taip užbaigdamas šią temą“ (p. 110).

Veikėja, iš dalies ir pasakotoja, kuri yra ji, pabaigoje išnyranti ir kaip aš. Bet tekstą valdo kita pasakotoja, perpasakojanti ir tą, kuri yra poetė, netgi tragiškos pasaulėjautos poetė. Bet „jam buvo nusispjauti į jos poeziją“, jam buvo svarbu tik jis pats, iš tiesų talentingas dailininkas, rėmęsis nuo nieko nepriklausančiu talento instinktu (p. 79). Ji stengiasi būti supratinga, aiškinasi: „klausyk, aš gi ne lėlė ant virvutės, kodėl gi tu taip?“ (p. 111). Bendra taisyklė – traumuotų moterų vyrai dažniausiai taip pat traumuoti. Toks šeiminis „sportas“ – kai žmonos į vyrus svaido peilius…

Oksanos Zabužko romanas lietuvių kalba pasirodė po trisdešimties metų, daug kas pasikeitę, ir karas, kilęs iš Rusijos agresijos, bendrą, o moterims dar ir atskirai įskaudintą tikrovę pavertęs ir tragiška. Labiausiai į tuos tragiškojo virsmo momentus ir įsiskaitytina, pradedant nuo pirmojo sakinio: „Dar ne šiandien, sako ji sau.“ Kažkas sunkaus dar atidedama.

Bendresnė panorama – jau į tyrimo pabaigą: vis daugėja ir daugėja sekso prekių parduotuvių, mechaninių žaisliukų, technologinės civilizacijos privalumai – gal ir iš čia ateis ta geidžiama sekso laisvė? Bet tas pats atodūsis – kaip Šatrijos Raganos, Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės ar Lesios Ukrainkos: „Vien tik meilė gali mus apginti nuo baimės“ (p. 158). Bet ir nuojauta, kad ginanti, sauganti meilė pati nebėra saugi: „Bet kas gi apgins nuo baimės pačią meilę?“ Metafiziniai klausimai stabdo sekso lauko tyrimus. Ir pačioje pabaigoje savo galią atgauna romanas (arba klasika): penkiametė mergytė „šviečiančiomis iš džiaugsmo akytėmis ir dantukais“ džiugiai šūkteli: „Hi!“

„– Hi! – sakau aš.“

Susitikti ir pasisveikinti.

Kad ir tai būtų mumis parašyta.

Nerecenziniai pamąstymai apie Aleksandros Kašubos prisiminimų knygas

Aleksandros Kašubos knygos „Tiksintis vaikas“ (2023) viršelis

Aleksandros Kašubos prisiminimų knygos („Tiksintis vaikas“ apie vaikystę Lietuvoje ir „Pakeliui į Ameriką“ apie pasitraukimą iš Lietuvos jaunystėje) patinka visiems, nuo jauno iki seno, jų vertės ir kokybės nei rodyti, nei apdainuoti nėra reikalo. Kašubos prisiminimų vedama, bandžiau atsekti atminties suguldymo į pasakojimą logiką. Rašau ne norėdama įvertinti, o visiškai kitu tikslu: dvi prisiminimų knygos įkvėpė galvoti apie seniai iš mados išėjusį modernizmo epochos žmogų ir jo atminties įpročius. Ir tikrai abejoju, ar tokių pasakojimų vis dar rasis mano kartai ar juolab jaunesnėms kartoms pasenus ir ėmus rašyti prisiminimus. Rasis kitokių, kitaip sukonstruotų, kitaip veikiančių. Galbūt irgi įdomių, matysime.

Skaitant Kašubos vaikystės prisiminimus man norėjosi ne stebėtis tiksliai aprašomais rūmais, grafų papročiais ir vaiko išmintimi, bet pastebint detalę po detalės mėgautis modernaus (gal tiksliau būtų sakyti – modernistinio) auklėjimo ir tikrosios nebesančios modernybės vaikystės samprata. Ta samprata lyg keisčiausias pasakų gyvūnas pasirodė iš tiesų egzistavusi. Ji tūnojo dar labai neseniai gyvenusių žmonių atmintyje, galbūt rastųsi dar ir dabar gyvenančių žmonių atmintyje. Vaikystė pagal ją yra intensyvus atradimų, anaiptol ne džiaugsmingų, o rimtų – tokių, kokius galima vadinti lūžiais, – metas. Viskas, kas nemalonu, šiurpu ir nejauku, – viskas yra dar neužaugusi vaiko sąmonė, arba – kaip matyto ir beveik nesuprasto prievartavimo atveju – svetimas ir atšiaurus išorinis pasaulis, kuriam vaikas dar per gležnas.

Vaikystės sampratą įdomiausia pradėti knibinėti nuo suaugimo sampratos. Kas yra vaikas, apibrėžiama tik sugretinus su tuo, kas nebėra vaikas. Niekaip kitaip. Be to, suaugusieji šioje pirmojoje knygoje yra patys įdomiausi. Suaugusieji, kurie nebijo, suaugusieji, kurie prisiima atsakomybę, kurie neplepa be reikalo, kurie neišlieja emocijų ant vaiko ir išvis jų nelieja viešai (tiek „viešai“, kad matytų savas vaikas), bet vis dėlto ir nesislepia, yra gyvi žmonės, o ne didingai vaikščiojančios figūros. Tikrieji racionalieji ir gilieji suaugusieji – taip pat nebesantys egzotiniai padarai. Kitas klausimas, ar kada nors buvę. Ar iš tiesų egzistavo toks vaiko ugdymas, kokį Kašuba aprašo, – kažkada kur nors tikrovėje, o ne mylinčioje atmintyje?

Kašubos vaikystės prisiminimų knyga yra Möbijaus juosta, kurios viena pusė – tikrai egzistavęs ir iš tiesų patirtas modernybės apogėjui būdingas auklėjimas, o kita pusė – argi ne nuostabu! – yra to auklėjimo rezultatas: modernus žmogus, be daugelio kitų dalykų, pirmiausia jaučiantis neatšaukiamą pareigą prisiminti savo ugdytojus ir augintojus – tėvus, jų darbus, jų sukurtą aplinką kaip tobulą asmenybės formavimosi terpę. Skaitydama niekada nežinai, kuri Möbijaus juostos plokštuma lemia tokį skaitomos detalės grožį – ar praeities vaizdų, garsų ir emocijų įspaudas, ar autorės – atsakingo modernaus žmogaus – pareiga prisiminti vaikystę teisingiausiu įmanomu būdu.

Tačiau ir tuo šis klausimas nepasibaigia – ir tai pats žaviausias dalykas. Ne vien suaugusio žmogaus sąmonė atsimena vaikystę taip, kaip nuo mažens yra mokyta ją matyti ir įvaizdinti, bet ir toje atmintyje kiekvienas kitas suaugęs žmogus elgiasi, bendrauja taip, kaip priklauso jo amžiaus, jo išsilavinimo ir jo auklėjimo žmogui. Tėvai yra svarbiausi pirmojoje knygoje aprašyti suaugusieji. Gali būti, kad jų reakcijos ir poelgiai, jų būtent toks brandus elgesys ir manieros galiausiai yra rezultatas to, kaip jie kadaise auklėjo jų aprašytoją. Jie sukūrė ją, o ji – juos, tokius, kokią jie ją kūrė. Toks save nuo išorės trikdžių apsaugantis neišrišamai tvirtas tradicijos mazgas: tradicija, apie kurią įmanoma mąstyti ir kalbėti tik jos pačios teikiamais būdais. Todėl visi Kašubos aprašyti dalykai, net ir tada, kai jie šiurpūs ir baisūs, yra harmoningi. Visi jie yra toje pasaulio vietoje, kuri jiems numatyta.

Suaugęs žmogus Kašubos vaikystės prisiminimuose neturi baimių, liguistų prieraišumų, nelogiškų poelgių, kvailų sumanymų arba baisių atminčių, kurios nebūtų permąstytos ir nevestų į gilesnį pasaulio suvokimą. Betgi visi žinome, kad turi – turi visi ir daug. Gerai žinome, daug kartų skaitėme ir girdėjome, kad ne visi vaikystėje ar ir vėliau patirti siaubai yra integruojami, apipinami prasmėmis taip kaip Kašubos atmintyje: kai, pavyzdžiui, supratus, „kaip lengva yra nužudyti“, visam gyvenimui šios galios atsižadama. Anaiptol. Daug jų lieka nenušlifuotų, neįklijuotų į jokią mozaiką, aštrių ir pjaunančių vos prisilietus, kartais – apipuvusių ir purvinančių, gėdingų, prieštaraujančių bet kokiam asmenybės išgryninimui. Iš tiesų mūsų poppsichoanalitinių aiškinimų persmelkta žmogaus vizija tą įpratino sakyti ir verčia nuolat pabrėžti pamirštant vieną nuostabų dalyką, kurį Kašuba primena: atminties darbą.

Atminties darbas galingas, ir jo galia neturi nieko bendra su savęs apgaudinėjimu, o tik su diachroniniu savęs sukūrimu, kas anaiptol nėra jokia apgavystė. Kašubos prisiminimus gera skaityti dėl čia rodomo atminties darbo tobulumo ir dėl atsimenamų dalykų dermės su juos pasakojančiu balsu. Tarsi kalbėtis su pasibaigusios epochos atstove, jos klausytis suprantant, kad jos pasakojimas yra jos sprendimas ir toks jos poelgis – suaugusio, visiškai susiformavusio atsakingo žmogaus poelgis, kuriam nemeluoti yra tiek pat svarbu, kiek ir nesukčiauti, o nenuslėpti visada pirmiausia reiškia paaiškinti, o ne atidengti, pašiurpinti ir pagąsdinti. Kryptingas poelgis, o ne nostalgijos chaotiškai generuojami praeities vaizdiniai. Kašubos pasakojimas apie savo asmens ugdymą(si) yra poelgis žmogaus, kurį tas prisimenamas ugdymas(is) suformavo. Poelgis, turintis aiškią struktūrą, dar aiškesnius motyvus ir kaip niekas kitas įrodantis to ugdymo(si) sėkmę.

Abiejų knygų pasakojimuose aiškiai jaučiama gyvenimo pabaigos cenzūra – ne iškupiūruojanti „nederamus“ dalykus, bet visiškai kašubiška, meninė. Tvarkingas chronologinis pasakojimas dažnai sustingsta ties vaizdu ar vizija. Kadangi vaikystės prisiminimai prasideda nuo visiškos pradžios, nuo dar sėdėti nemokančio kūdikio (nekelkime klausimo, ar įmanoma tą laiką prisiminti, Kašubos tekstui jis nesvarbus), todėl pradžioje epizodai yra tik minimaliai sujungti, perėjimų nedaug, o po to, vaiko sąmoningumui augant, jų daugėja. Suaugusio žmogaus prisiminimas apie suaugusį žmogų – jau tobulas santykis tarp sustabdyto, pakitusio laiko, kai aprašinėjama būsena (pavyzdžiui, religinio jausmo sugrįžimas gražiame gamtovaizdyje), vizija (savęs kaip juodo marmurinio namo atvirais langais vaizdavimasis), vaizdas (jos pačios ar sesers laikinų namų skurdas) ar situacija (verkiančio nepažįstamo kareivio rankos laikymas traukinyje), ir taupių netankaus pasakojimo sujungimų, tarsi pagreitintų prasukimų iki kito detalaus vaizdinio.

Krenta į akis nepaprastas aprašomų vaizdinių detalumas, bet dar labiau stebina jų jungtys. Stropiai užpildytos, bet nepernelyg ryškios, tolydų tęstinį judesį sukuriančios atminties vaizdinių jungtys. Tokios tvarkingos, kad visiškai neįtikimos. Tikrai juk – kada buvo apėmęs tas įspūdis, kas pasakė tą frazę, kas buvo pirmiau, ar tas pokalbis su X, ar kelionė į Y, – toks būtų visiškai normalus darbas su atsimenamais epizodais, ypač po kelių dešimčių metų. Tačiau šiuose tekstuose prisiminimai vienas paskui kitą tvarkingai chronologiškai surikiuojami, sujungiami ir raiškiai aprašomi. Žinoma, toks yra knygos stilius, tokia buvo autorės idėja. Tačiau ne tik – tai yra ir atminties samprata, ir gyvento gyvenimo samprata.

Tie – beje, aprašyti dailininkės – ryškūs paskiri vaizdiniai yra stropiai sujungiami perėjimais, blankesniais, ne tokiais ryškiais ir smarkiai pagreitintais epizodais. Tokiu būdu pasakojimas ima veikti, yra būtent per tas sąsajas išjudinamas. Chronologija nėra tik sausa lygiaverčių laiko atkarpų seka, kaip sako kairologinio laiko entuziastai, chronologinė tvarka turi didžiulę aktyvinimo galią, ji išjudina, ji paskiriems vaizdams suteikia kryptį (tiesą sakant, dvi kryptis: pirmyn ir atgal) ir sąsajas. Ne prisimenamų vaizdų detalizavimas yra sudėtingiausias darbas, o jų sutvarkymas taip, kad jie matytųsi vienas kitame, skelbtų vienas apie kitą, vienas kitą vertintų, mestų vienas ant kito šešėlius ir šviesą, kalbėtųsi arba rėktų vienas ant kito ir nebeprimintų ant sienos sukabintų vaikystės ir jaunystės nuotraukų. Aleksandra Kašuba yra ypač gera pasakotoja. Pabandykime rašyti prisiminimus – tie iš mūsų (pirmiausia aš), kurie to nemokame, įsitikinsime, kad teišeina nykus nuotraukų albumas, toks, kokie rodomi užsisėdėjusiems svečiams.

Knygoje apie pasitraukimą iš Lietuvos apstulbina ypatingas glaustumas – pavyzdžiui, meilės užsimezgimas ir įsiplieskimas telpa į keturis sakinius ir yra visiškai aiškus, suprantamas, rezonuoja bet kam, kas bent ką nors panašaus yra išgyvenęs. Vos keli sakiniai, tačiau jie pagrindžia visą vėlesnį tekstą, nes liudija, užtvirtina unikalų santykį, kuris paaiškina ir kitus epizodus. Be jo būtų daug sunkiau suprasti keistą dukters gimimo epizodą, kai Vytautas Kašuba susimąstęs dingsta tada, kai jo labiausiai reikia, taip pat ir daugelį kitų.

Duonos kepimas Šveicarijoje pasibaigia nesėkme (atmintyje) ir tampa ženklu to, „kiek daug dar turiu išmokti“. Pasakotoja save rodo kaip netobulą ir nepakankamą, neužbaigtą, ir epizodas tokiu būdu įgyja kryptį. Įdomu, kad lygiai tokie, kokia pasakojime yra pati Aleksandra, – nei prastesni, nei garbintini, – pasirodo ir visi kiti sutinkami žmonės. Čia jie nenužiūrinėjami moralizuojančios pasakotojos žvilgsniu ir nevertinami iš išsipildžiusio žmogaus pozicijų. Skaidri pasakojimo modernybė matyti iš to, kad Kašuba pasakoja nekurdama morališkai didingo personažo. Pasakodama apie vaikystę smulkiai aprašo savo vaikiško žiaurumo priepuolį. Jaunystės prisiminimuose tas tikslumas ir nepasigražinimas matyti ne tik iš nenutylėtų „gėdingų“ nesėkmių kepant duoną arba sunkiai įsiliejant į išeivių bendruomenę dipukų stovykloje, bet ir tiesiog iš šaltos ir skaidrios introspekcijos visur, kur tik kalbama apie save. Savo gyvenimą prisimenanti moteris, lygiai kaip ir savo gyvenimą gyvenusi moteris, yra gyvas žmogus, ne paradigma. Tai leidžia ir kitus žmones matyti kaip žmones, o ne simbolius, ne pasaulio gėrio ir blogio apraiškas.

Kaip pati pasakotoja elgtųsi, taip ir tie žmonės elgiasi – taip, kaip tuo metu gali ir nusprendžia. Stengiasi padėti, kartais pavyksta, kartais ne, kartais susipainioja, suklysta ir dėl to netampa nei priešais, nei kokiais nors neigiamais pavyzdžiais. Ir todėl pasaulis yra pilnas žmonių: vairuotojas Insbruke, atsitiktinai sutiktas lietuvis Dresdene ir daugelis kitų padėjo išgyventi ir susiorientuoti, o nedraugiška kompanija pabėgėlių stovykloje – tiesiog šiek tiek kitokie žmonės ypatingoje situacijoje. Vėlgi jau minėta prisimenama situacija, kai naktį traukinyje Aleksandra paėmė ir laikė iš karo grįžtančio verkiančio kareivio ranką, – glausta, sukrečianti naratyvinė visuma, visiškai užbaigta detalė. Puikiai papasakota, taip, bet pirmiausia – Aleksandra drįso žiūrėti į tą kareivį, pajėgė ne tik pamatyti, bet ir parodyti empatiją, leisti laikyti jos ranką. Tada – nešiojosi tą epizodą iki pat gyvenimo pabaigos, greičiausiai jį tobulino, įreikšmino ir galiausiai surašė ne kaip pasakojimą apie save, bet kaip pasakojimą apie žmones, apie santykio galimybę. Būtent tai – pirmame plane ne „aš“, o santykis (kuriame renkuosi dalyvauti arba ne) – yra suaugusio žmogaus kalbėjimas.

Abi prisiminimų knygos yra modernybės epochos paminklai – epochos, kurioje buvo įmanoma, norima ir sveikintina suaugti. Suaugti, žinoma, ne pagal vieną modelį. Įvairių žmonių suaugimas skiriasi ne tik išmoktais amatais ar išugdytais gebėjimais – skiriasi labai daug kuo. Suaugti tereiškia skirtis nuo vaiko savo poelgių aiškumu ir suprantamumu. Kašubos pasakojimas apie auklėjimą, augimą ir suaugimą yra tobulai modernistinis tuo požiūriu, kad leidžia mums užčiuopti modernybės sąvokas ir sampratas tarsi gyvas ir tebesančias. Žinoma, ir dabar norėtųsi tokio atminties darbo senatvėje ir tokios prisiminimų raiškos. Bet daugumai mūsų visa tai bus visai kitaip. Ir tai irgi gerai.

Michel Houellebecq. Platforma. Romanas. Iš prancūzų k. vertė Vita Malinauskienė. V.: Tyto alba, 2004. 310 p.

Senas geras Houellebecqas. Pamenu, 2004-aisiais, kai į knygyną atvežė šią knygą, kaip pardavėja-konsultantė paskaičiau pirmus kelis puslapius ir nutariau, kad per infantilu. Šiandien jau nesu tokia drąsi, bet pasakotojui būdingas girtuoklio cinizmas, kuris visai nejuokingas. Apie vidurį pasidarė baisiai nuobodu, maniau, neištversiu – kaip tradicinės santuokos. Bet kenčiau, nes buvo numatytas aptarimas LBT klube. Rasizmą ir islamofobiją priėmiau kaip turtingųjų būdus konstruoti savo pasaulėvaizdį: už žmonių išnaudojimą anksčiau ar vėliau teks susimokėti, veikiausiai galvomis. Norėčiau, kad šią knygą perskaitytų teisingumo viceministrė (esu tikra, nušveistų iškart – dėl moralinių įsitikinimų neįveiktų pornografinių scenų). Houellebecqas galėtų atverti, kad tai, ką ji taip uoliai gina, yra karikatūra, ir toji „gynyba“ turės nebent atvirkščią efektą. Pasaulis jau kitoje paradigmoje nei XIX a.

Gabriel García Márquez. Šimtas metų vienatvės. Romanas. Iš ispanų k. vertė Elena Treinienė. V.: Vaga, 2002. 448 p.

Kaip miela vėl skaityti knygą, kurią studijų laiku skaičiau autobuse Kaunas–Vilnius. Kaip dažniausiai atsitinka didžio kūrinio akivaizdoje, imi svarstyti, kiek pasikeitei laike, ką atpažįsti kaip poveikį, ar taip pat tebeveikia dabar. Márquezo veikėjai tada galėjo formuoti mano meilės suvokimą – meilės kaip fatališkos ligos ar apsėdimo, verčiančio valgyti žemes ir sienų tinką. Įsisąmoninau menininko intuiciją, kuri turėtų veikti kaip Aureliano aiškiaregystė. Mokiausi mirties misticizmo, kuris negali pasireikšti kraupiau nei sušaudant. Buvau pamiršusi frazę „pagerinti veislę“, prieš dvidešimtmetį ironiškai vartotą įvairiuose kontekstuose („Stok į doktorantūrą, pagerinsi akademikų veislę“). Nejučia prisiminiau Andriaus Jakučiūno „Servijaus Galo užrašus“ – irgi magiškasis realizmas, tik tuo metu to nereflektavome. Simpatiški Márquezo vaiduokliai, pvz., Melkiadas; gražiai pavaizduota Buendijų šeimos ir daiktų erozija. Ironiškąją Ursulą, vyresnio amžiaus valdingą namų šeimininkę, irgi, matyt, būsiu nejučia priėmusi savin. Liberalų ir konservatorių konfliktas, besireiškiantis per kartų skirtumus. Spėju, sovietmečiu godžiai skaityta ir dėl sekso scenų, kurių sovietinėje literatūroje nebūdavo. Bet labiausiai pribloškė karo aktualumas.

Viktorija Voidogaitė. Miesto dykuma: vienumos ir vienatvės istorijos. V.: Alma littera, 2026. 237 p.

Girdėjau autorę radijo laidoje „10–12“ sakant, kad knyga buvo perrašyta, priėmus sprendimą palikti vienuolinę bendruomenę. Tačiau perrašymas pasirodė toks dirbtinis, kad apsispręsta palikti ankstesnę versiją – kol sprendimas dar nebuvo priimtas. Tiesą sakant, skaitant nesijaučia reikšmingo skirtumo, ar rašo vienuolė, ar buvusi vienuolė. Užtat galvoji, kad autorė pirmiau yra kalbėtoja, dėstytoja, o tik po to publicistė. Ji ne beletristė, bet charizmatiška asmenybė (ne veltui traukia žmones pasipasakoti net ir be vienuoliško rūbo). Galėtų būti pamokslininkė: knygoje nuo intymaus „aš“ pereinama į bespalvį, banaloką, tačiau bendruomenišką „mes“. „Pastebėta, kad žmonės vis dažniau renkasi būti vieni. Vieni žiūrime filmus, žaidžiame žaidimus, einame į parodas, leidžiame laiką socialiniuose tinkluose, skaitome ar tiesiog ilsimės“ (p. 32).

Anna Auziņa. Buveinė: Terezės dienoraštis. Romanas. Iš latvių k. vertė Audrius Musteikis. V.: Slinktys, 2025. 207 p.

Intymus jaunos moters dienoraštis, smagiai akcentuojantis sekso, erotikos, kūno nutikimus. Pasakotoja šiek tiek nimfomanė, bet tai populiacijoje taip dažna, kad aktualu daug kam. Lytiniai santykiai jai tampa ribų tikrinimu: net sesuo nujaučia, kad Terezė mielai sugultų su svainiu. Atsivertusi į katalikybę, ji bando laikytis pasninko (maistas yra pasimėgavimo būdas), apsvarsto kontracepcijos kaip nuodėmės pagrįstumą: „Nes dėl kasdien geriamų tablečių dar galima ginčytis, o prezervatyvas tai jau tikrai nenužudo jokio vaiko“ (p. 98–99). Pabaigoje išraiškingai aprašoma abiejų tėvų mirtis – juk tai žmonės, per kuriuos atsiradai.

Rimantas Kmita. Editas kompleksas: normalūs žmones nesišypsa. Popromanas. V.: Tyto alba, 2025. 323 p.

Labai patiko, skaičiau su malonumu, smagiai. Į pabaigą kiek išsivadėjo, ėmė matytis literatūrizmai, dirbtinokos metaforos (Edita ir Raimis – kaip videokasetė). Nemažai ir įvykių – Edita pasėdėjo nuovadoje, įsikalbėjo nėštumą, atsiskyrė nuo tėvų, įsteigė retesnių filmų kino klubą. Pastarasis faktas turėtų pozityviai veikti paauglius, bet Nepriklausomybės pradžioje niekas apie tokius klubus, kaip ir knygų klubus, dar nesapnavo. Prasukau būsimo Igno Miškinio filmo fantaziją – jame Edita turi išvažiuoti studijuoti kinotyros ar net režisūros. Vidiniai monologai Kmitos balsu kiek per gudrūs ir per juokingi, kad nebūtų pastebėti profesinėje mokykloje, kuriose net ir gūdžiais laikais dirbo savo darbą išmanantys pedagogai. Lauksiu trečiosios dalies – iš lesbietiškos Garfildo (Justės) perspektyvos.

Sigitas Parulskis. Voras tarp tavo lūpų. Eilėraščiai. V.: Tyto alba, 2026. 75 p.

Jau susitaikiau, kad nauja Sigito Parulskio tapatybė, į kurią jis pats žiūri rimtai, – fotografas. Nors eilėraščių eilučių intervalas išplėstas iki pusantros eilutės tarpo, o pats leidinys primena knygą-suvenyrą, fotografijos jame taip pat yra tekstas – beje, gan konservatyvus. Eilėraščiai vis dar sušvyti parulskiška šventvagyste, užtat fotografijose netrūksta angelų, bažnyčių kolonų ir šventųjų. Autorius galėtų duoti prozai pailsėti nuo savęs ir dažniau rašyti eilėraščius. Gal ir daugiau keliauti, nes geriausi eilėraščiai susiję su kelionėmis („Leipcigo geležinkelio stotis“, p. 18).

Neringa Dangvydė. Plėšytojas. Apysaka. V.: Slinktys, 2026. 148 p.

Po Neringos mirties šis tekstas buvo skelbtas internete: perskaičiau su apgailestavimu, kad silpnoka, tarsi neužbaigta. Jeigu būtų likę laiko, būtų buvę galima dar padirbėti su rankraščiu. Dabar skaičiau antrąkart. Leidinyje pasigedau nors menko žodelio apie autorę. Permąsčiau Neringos mirtį ir savo santykį su tuo: žinojau, kad serga, bet nesuvokiau, kad yra hospise (iš feisbuko atrodė, eilinėje ligoninėje). Pražiopsojau ir paskutinę jos nuotrauką, iš kurios matyti, kad gero nebus. Užtat žinia apie mirtį pandemijos ir karantino metu buvo ir netikėta, ir kraupi – nebuvo įmanoma net atsisveikinti. Perskaičiau visai kitaip, kaip vieną stipresnių pastaruoju metu išleistų distopijų: stabtelėjau ties fantazija, kad per nuotraukas galima patekti į jose užfiksuotas vietas. Distopija yra pačios paauglystės metafora: tėvai neatpažįsta bręstančių vaikų kaip savo. Paaugliams tai – suaugystės klaikas, kai tėvai tampa kone neveiksnūs ir, be abejo, nesvarbūs. Apysakoje veikiantys plėšytojai, viruso būdu perkeisti paaugliai, funkcionuoja kaip robotizuoti – tarsi įgyvendintų baisiausias pranašystes apie klonavimą ir dirbtinį intelektą.

Putino raštai. I tomas. V.: „Švyturio“ bendrovė, 1921. 162 p.

1921 m. laiške E. Radzikauskui (Liudui Girai), „Skaitymuose“ paskelbusiam recenziją apie knygą, Putinas teisinasi dėl knygos pavadinimo: esą taip pavadinta dėl to, kad sudėtos ir drama, ir novelės. Paaiškinimas logiškas, knyga atlaikė šimtmetį ir ją skaityti įdomiau negu šiuolaikinius Putino raštus – atrodo, kad senovinė spauda autentiškesnė. Trys žvaigždutės virš eilėraščio išdėstomos diakritinės varnelės forma (gal verta prie to grįžti). Mylimi „Disonansai“, kurie galėtų būti ir giesmėmis. Karo metų eilėraščiai, nepernelyg nutolę nuo liaudies dainų: „Karo daina“, „Karo žygio daina“, „Karo genijui“, „Į kovą!“ ir kt. – dažnai varijuojama ta pačia tema.

Putino raštai. II tomas. V.: „Švyturio“ bendrovė, 1921. 258 p.

Putino dramas skaitau nelengvai, bandau įžiūrėti lyčių klausimus, bet proza patinka. Gaila, kad parašė jos nedaug; intensyviau suvokė save kaip poetą. Prozoje išryškėja savižudybės problema, apie kurią autorius tikrai ne kartą mąstė. Visuose trijuose apsakymuose vyrauja meilės tema – ne visai panašu į kunigo rašymą. „Vienu pabučiavimu“ bene drąsiausias bandymas, galėtų būti aktualizuotas – šiuo metu madingos šiurpės. Tai miesto proza, tolima valstietiškoms tėvų realijoms, su stiprėjančiu eroso akcentu. „Medūzoje“ panaudota dramatiška romanso estetika (derėtų matyti ir Nietzschės įtaką). Apsakyme „Šviesus šešėlis“, parašytame 1918 m. sausį Sundbiuberge, įdomi pranašystė: minima, kad Lietuvos nepriklausomybė buvo paskelbta sausio 8 d. (p. 178). Nepriklausomybė iš tikrųjų bus paskelbta 1918 m. vasario 16 d.

Putinas. Tarp dviejų aušrų. K.: „Raidės“ sp., 1927. 103 p.

Garsusis eilėraštis „Tarp dviejų aušrų“ iš pradžių buvo publikuotas kaip eilėraštis proza. Vėliau suskaidytas į strofas, paredaguotas, paverstas verlibru. Eilėraštis proza kaip lyrikos rinkinio preliudija 1927 m., ypač po literatūros studijų Miunchene, buvo šiuolaikiškumo ženklas. Rankose laikau originalą, bet turiu ir 1992 m. perleistą fotografuotinį leidimą su Viktorijos Daujotytės ir Vaidoto Daunio straipsniais. Laikas tarp dviejų aušrų Putino atveju – tikrai nakties, ne dienos laikas. „Rytuose jau nuspėji besiartinančią šviesą, bet vakarų atošvaistos atgyja tavy, kaip seniai begirdėtų giedojimų aidai“ (p. 5). Koks vis dar maironiškas Putinas šio rinkinio pradžioje! Su amžina, nesenstančia pavasario tema. Sulig „Rūpintojėliu“ – kitimas: sakalai, viršūnės ir gelmės, vergo įvaizdis, bodleriški „Pesimizmo himnai“. „Poeto meilė“ (1922), rašyta veikiausiai Miunchene: akivaizdu, kad 1935 m. (santuoka Rygoje) ateis.

Dr. Jonas Grinius. Putino lyrika. K.: Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto leidinys, 1932. 108 p.

Prieš dvidešimtmetį vertinau šią knygą atsainiai: kaip senstelėjusią. Bet šiandien vėl kaip nauja: atsiverčiu ir randu pražiūrėtų dalykų. „Pavyzdžiui, kai kurie prancūzų parnasininkai, poetiškai dėstydami savo pesimistinę pasaulėžiūrą, elgiasi kitaip, negu Putinas: jie mitologijos ar istorijos plačiais vaizdais stengiasi įrodyti kokį nors jiems artimą skaudų dalyką, kaip objektyvią tiesą. Putinas, kad ir norėdamas rasti objektyvių priežasčių, ir šitaip suteikti kūriniui platesnę prasmę, vis dėlto pasilieka giliai subjektyvus; likimo problema pirmiausia yra jo paties, ypač širdies, reikalas ir tik paskui objektyvus klausimas“ (p. 71). Gerai, kad Jonas Grinius turėjo galimybių komparatyvistikai. Dėl kai ko klydo, tarkime, „Naujuosius Metus“ vadina vienu geriausių jaunojo Putino eilėraščių.

Putinas. Keliai ir kryžkeliai. Chicago: Terra, 1953. 299 p.

Kai kuriuos Putino eilėraščius (pvz., „Pumpurėlis“, „Debesėliui“) suvokiu kaip eilėraščius vaikams – gal dėl to, kad buvo vadovėliuose, girdėti raiškiojo skaitymo konkursuose ir pan. Rinktinė su autoriaus pratarme, bet įdomiausias – „Kelių ir kryžkelių“ skyrius. „Klajūnas“ – užuomina į būsimas „Benamio dainas“ (nors tikrovėje arčiau benamystės – mylimoji); „Elgeta“, „Elgetos dalia“ – nuošalės, apleistumo simboliai. Vėlyvojoje lyrikoje atsiras „Mačiau šaligatvyje žmogų“ –  pokario vaizdinys, karo suluošintas žmogus be galūnių. Vis dar daug pavasario (keturi eilėraščiai iš eilės ir penktas atskirai), saulėleidžio (trys eilėraščiai, taip pat „Saulėleidžio Madona“) – lyrikoje motyvai turi kartotis, kad sukurtų kanoną. Ir, nepaisant ekskomunikos po 1935 m. įvykusių vedybų, skyrių uždaro eilėraštis-malda „Nežinomam Dievui“ (p. 254), kuriame telpa tikėjimo išpažinimas.

Vincas Mykolaitis-Putinas. Rūsčios dienos. Čikaga: Pedagoginis lituanistikos institutas, 1972. 44 p.

1939 m. rugsėjo pabaigoje Putinas buvo nuostabiai produktyvus – kasdien parašydavo po eilėraštį, sklidiną karo pradžios nerimo. Tarp jų ir elegiškasis „Motinai“, kurio negebėjau deramai įvertinti, rašydama magistro darbą. Vokiečių karo cenzūra neleido platinti 1944 m. išleistų „Rūsčių dienų“, leidykla „Sakalas“ visgi kažkiek išplatino nelegaliu būdu. Stalinmečiu Putinas viešai atgailavo už tą eilėraščių rinkinį: jame būta antisovietinių tekstų, pvz., „Žuvusiems partizanams“ (mano akimis, gan brazdžioniškas, neputiniškas; užtat gyvi kiti antisovietiniai eilėraščiai – „Nepamiršt niekados“, „Golgota“ ir kt.). Išeiviai šį leidinį parengė pagal mašinraščio nuorašą. Ir, be abejo, jiems tai buvo daug svarbesnė knyga negu sovietmečiu išleista vėlyvoji lyrika; ką jau kalbėti apie egzodo poetus baisiai nuvylusią „Sveikinu žemę“.

Vyskupas Petras Pr. Būčys MIC. Kunigai Gintauto ir Putino romanuose. K.: Šviesa, 1936. 36 p.

Labai įdomi asmenybė, bet knyga – demagogiška ir kategoriška. Petrą Pranciškų Būčį gerbiu vien už tai, kad įstojo į marijonus; žinoma, ir už išsilavinimą, kuris prasidėjo Seinuose, tęsėsi Petrapilio dvasinėje akademijoje, Fribūre; dėstė Būčys Lietuvos universitete, net buvo rektorius. Atpažįstama? Putinas ėjo tais pačiais keliais, tik vėliau. Būčys darė labai aiškią bažnytinę karjerą, pagirtina jo ištikimybė Bažnyčios institucijai, bet: „Žmonės, kurių pareiga yra auklėti dabartinę Lietuvos jaunuomenę, būsimąją Tėvynės reikalų aprūpintoją, turėtų jai rodyti Saulių ir raginti ją sekti jo pėdomis, ne būtinai į seminariją, bet į visas įvairiausias gyvenimo sritis. Gintauto apysaka, sklandžiai parašyta, daug lengviau skaitosi, kaip Putino kūrinys“ (p. 29). Kas šiandien atsimena J. Gintauto (vyskupas Justinas Staugaitis) „Tiesiu keliu“, parašytą kaip atsakas į „Altorių šešėly“? Ir visgi Būčio veikalas nėra kvailai sukonstruotas, jis argumentuoja, tik neturi literatūrinio supratimo (tai būdinga ir absoliučiai daugumai šiuolaikinių kunigų). Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas daug krikščioniškiau (ir literatūriškiau – tai susiję) perskaitė Putino kūrybą.

Pēters Brūveris. Kalbos peizažas. Eilėraščiai. Iš latvių k. vertė Vladas Braziūnas.

V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2025. 126 p.

Vladui Braziūnui tinka versti ir aprašyti Pēterą Brūverį: esama mitopoetinės jungties, pasaulėvaizdžių giminingumo. Brūveris turi panašumo ir į Sigitą Gedą – ypač vaizduotės panirimu į istoriją, formos eksperimentavimu. Į poezijos knygas mėgdavęs įtraukti ir savo verstus eilėraščius (knygoje – mūsiškiai Henrikas Nagys, Henrikas Radauskas, Kornelijus Platelis). Yra Brūverio eilėraštis, pavadintas „Žiemos teologija“ (aliuzija į Alfonso Nykos-Niliūno poeziją).

Leelo Tungal. Draugė mergaitė. Trilogija. Iš estų k. vertė Danutė Sirijos Giraitė.

V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2025. 493 p.

Estija, praėjusio amžiaus šeštasis dešimtmetis. „Drauge mergaite“ – taip autobuso konduktorė kreipiasi į mažametę. Mergaitės mamą enkavėdistai ištremia į Sibirą. Ją augina tėtis (pasakotojos vadinamas „tata“) ir teta. Pasakojama iš guvios, tiesios, nenustygstančios mergaitės perspektyvos (iškart prisiminiau Marytę Kontrimaitę) – daug dialogų, per juos parodomas sovietinės tikrovės niūrumas. Trečiojoje dalyje mama grįžta iš tremties, paaugusi duktė jos neatpažįsta. Estijoje knyga sulaukė populiarumo, disidentinės nuotaikos turėtų būti atpažįstamos ir mums.

Grigorijus Kanovičius. Miestelio romansas. Romanas.

Iš rusų k. vertė Aldona Paulauskienė. V.: Tyto alba, 2020. 431 p.

Skaitydama galvojau apie man žinomus moters žydės paveikslus literatūroje – neretai ji yra gyvybinga, už save kovojanti stačiokė, kaip senelė Rocha šiame romane. „Bet man su ja buvo nuobodu, ne taip, kaip su nenuspėjama ir valdinga senele Rocha, kuri galėjo mane ir senelio diržu perlieti, ir antausiu pavaišinti, ir staiga bučiniais apdovanoti“ (p. 291). Atkreipiau dėmesį ir į paprotį gąsdinti vaikus romais. Namai Jonavoje tampa pasaulio centru: jie brutaliai išcentruojami, bet autoriui dėl to lengviau matyti visumą, panoramiškai dėlioti kelių kartų veikėjus. Itin socialus pasakotojas siužetą konstruoja daugiausiai per pokalbius, dialogus, humorą. Ironiškai vaizduojamas komunistuojantis Šmulikas, pirmoji sovietizacija, turtingų žydų ištrėmimas ir turto nusavinimas. Taip pat žydų emigracija artėjant vokiečiams.

Yaniv Iczkovits. Skerdiko duktė. Romanas. Iš hebrajų k. vertė Kristina Gudelytė-Lasman.

Konsultavo ir terminų žodynėlį sudarė Lara Lempertienė. V.: Balto leidybos namai, 2022. 544 p.

Labai įdomus romanas, ne prastesnis už Olgos Tokarczuk „Jokūbo knygas“. Pasakojimas tirštas, įvairiaplanis, pasitelkiamas net dailininko, tapančio portretą, monologas. Vaizduojama XIX a. carinė Rusija, kampas tarp Gardino ir Minsko. Minimi Vilniaus Gaonas, rašytoja Eliza Ožeško (tokia pavardės forma). Nuostabiai aprašytas uždaras žydų papročiais ir tradicijomis palaikomas pasaulis, paauglių ėmimas į rekrūtus; komiškai vaizduojama caro kariuomenė. „Yra žmonių, kurie meilės stoką jiems suvokia kaip aukštą vertinimą ir pagarbą, tokie nė nenutuokia, kad nemeilė koja kojon žengia su nepagarba ir niekinimu“ (p. 303).

Rosa Luxemburg. Socialdemokratijos krizė. Iš vokiečių k. vertė Ieva Grumbinaitė ir Indrė Dalia Klimkaitė.

V.: DEMOS kritinės minties institutas, 2020. 176 p.

Nors knygą gavau prieš ketverius metus, skaitau tik dabar – pribrendo reikalas. Deja, iš liaudies kylantys valdžios atstovai (tinka Remigijaus Žemaitaičio pavyzdys) nėra tokie, apie kokius svajojo kairieji intelektualai. Rosa Luxemburg svarsto apie Pirmąjį pasaulinį karą ir pranašauja fašistinę Vokietiją, bet kai kas tinka ir mūsų laikams. JAV virsta fašistine valstybe, bet ne leftistų, o respublikonų dėka.

Mindaugas Tamošaitis. Atsisakęs būti Lietuvos diktatoriumi: politikas Mykolas Sleževičius.

V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2020. 472 p.

Skaičiau topografiniais motyvais – gyvenu šalia Mykolo Sleževičiaus stotelės. Simboliška, kad kita stotelė netoliese – Mykolo Romerio universitetas (Römerio dienoraštyje nemažai medžiagos apie Sleževičių; abu buvo masonai). Monografijoje pabrėžiama garbinga Lietuvos socialdemokratų (partija įsteigta 1896 m.) istorija: žinia, šiandien tos garbės jau daug mažiau. Vėliau Sleževičius tapo liaudininku. Kritiškai vertino kunigiją, bet dėdė rėmė jo mokslus, vildamasis, kad taps kunigu (Sleževičius, puikiai gaudydamasis situacijoje, šiek tiek jį apgavo). Tuometiniai paaugliai politiškai ir visuomeniškai subręsdavo neįtikėtinai anksti. Su žmona Doma susipažino „Rūtos“ draugijoje: ji dirbo odontologe, daug dėmesio skyrė socialinei veiklai. 1918 m. Sleževičius parodė įžvalgumą, kaip didžiausius priešus įvardindamas Rusiją ir Vokietiją. Neturėjo iliuzijų dėl SSRS – 1918 m. Voroneže buvo suimtas bolševikų ir mėnesį kalintas. Kaip ir dauguma visų laikų kairiųjų, mėgo smokingus ir kostiumus, geras vaišes, o dideliame tarpukariu statytame Sleževičių name Kaune dabar veikia Vaikų literatūros muziejus. Įspūdinga nuotrauka, kurioje Sleževičius su Jurgiu Baltrušaičiu Maskvoje pasirašo Nepuolimo sutartį (1926).

Viktorija Daujotytė. Toks paprastas. Romanas. V.: Odilė, 2026. 227 p.

Prieš kokį dešimtmetį „agrarinis romanas“ skambėjo lyg keiksmažodis – juk mūsų į pasaulį „vėluojanti“ literatūra turinti kuo skubiau urbanizuotis. Praėjo kiek laiko, pasirodė keli grynai urbanistiniai romanai (Undinės Radzevičiūtės, Sigito Parulskio, Herkaus Kunčiaus) ir net jaunimas pasidavė folkrealizmo bangai. Viktorija Daujotytė, portale „Lrt.lt“ atsakydama į Mindaugo Kluso klausimus, reiškia palaikymą tam, ką pastaruoju metu teko kone ginti: „Kuo arčiau žemės, tuo iš giliau menas, jei tik matai, girdi, jauti. [...] Ar ir aš priklausau savo gyvenimo, savo kaimiškumo ir kaip patirties gynėjams? Tikriausiai. Miesto civilizacija, net tapdama problemiška, nekelia klausimų. Žemdirbiškoji kultūra, nors yra pirminė, atrodo žemesnė. Bet kas turi ar bent galvoja, kad turi savitesnę jos patirtį, bando apie ją mąstyti, rašyti, tad ir tvirtinti. Kiekvienas turi teisę ginti savo gyvenimą, savo likimą.“

Daujotytės romanas buvo mano laukiamiausias Knygų mugėje; stulbina rašymo visais registrais fenomenas, kompozicijos nuotykis. Knygos pradžioje minima data ant šeimos fotografijos: 1903 m. Pasakojimas baigiasi tarpukariu, dar neprasidėjus Antrajam pasauliniam karui – idilės laikas. Gražiai vaizduojamas vaiko kitokumas, namai, santykiai; svarbiausias žodis – „atskiras“. Patinka, kaip autorė rašo apie meilę; ji pažįsta gyvenimą. Įveiklinama ir lituanistika: Šatrijos Ragana, Maironis, Vaižgantas, Salomėja Nėris, Henrikas Nagys, Vincas Mykolaitis-Putinas. Poetizuojama egodokumentika, lenkų kalba parašyti prosenelės laiškai (vis dėlto norėjosi, kad iš jų kas nors daugiau paaiškėtų). Daujotytės beletristika mėgsta ilgą sakinį, lengvai moralizuoja, bet skaityti smagu. Pavadinimas – ir apibūdinimas: deja, šiuolaikinei lietuvių prozai nelengva su realizmu, matyt, nėra jis toks apgaulingai paprastas. Labai suprantu norą rašyti utopiją, kai gyvename distopijose.

Giedrė Kazlauskaitė. Marialė. Eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2025. 88 p.

Apie poeziją keista rašyti todėl, kad poezijoje viskas yra jau parašyta ir nieko ten nebereikia pridėti ar juo labiau aiškinti. Romanas Ingardenas, lenkų fenomenologas, piktinosi tais, kurie prie Hölderlino, Rilkės ir Traklio lyrikos „pririmuoja metafizinius traktatus“ ir taip panaikina tai, kas tame kūrinyje turi būti tik nuojauta ar neišsakyta įžvalga. Čia būtent tai ir darysiu. Pririmuoti pirmąja prasme nieko nepavyktų, bet norisi parašyti apie kelias galimas šios knygos perskaitymo trajektorijas, kurios rodo „Marialę“ esant tiksliai šito laiko knyga. Jų, žinoma, yra daug daugiau – skirtingų, persikertančių arba ne, viena kitai prieštaraujančių arba ne, iš dalies sutampančių arba visiškai originalių. Geri knygos tekstai moko ne trijų, o daugybės dalykų, bet dėl raiškos ir savo pastabumo ribotumo galiu artikuliuoti tik kelis iš jų.

Pirmiausia minimas „pririmavimas“ erzino Ingardeną dėl to, kad tokiu būdu užpildomos vietos, kurios yra tuščios, turi būti ir likti tuščios, – praleidimai, peršokimai, kuriuose nėra nieko ir turi nebūti nieko. Pagarba nebuvimui, praleidimams būdinga bet kokio pasakojimo recepcijai, bet ypač šios pagarbos reikalauja poezijos skaitymas. Nebuvimo rodymas yra „Marialės“ stiprybė – čia jis mėklina įvairiais būdais ir antipavidalais. „Marialė“ apskritai nėra jaukus skaitinys. Skaitant neapima teatro jaukumas, kai garsai tampa maloniai duslūs, o matine šviesa apšviesti daiktai įgauna aksominį paviršių. Anaiptol. „Marialė“ kuria kitokią atmosferą – šaltos, aštrios ir slidžios tikrovės su keista nebuvimo akivaizdybe. Nuo pat knygos pradžios prasideda pyktis – be pagiežos, be dirbtinio susimenkinimo, be pavydo, be keršto – kaip Sylvios Plath.

Pirmiausia, nebuvimas nėra mirtis ir jo ieškoti reikėtų ne nuorodose į ligą, mirtį ar mirusiuosius, kurios šioje knygoje yra dažnos ir sodrios, maksimaliai gyvos, nešiurpios ir net neatstumiančios. Nebuvimas dvelkia iš ten, kur subyra reikšmės. Štai kaip čia:

kai mėsos nupus taip norėčiau pasičiupinėti griaučius viso labo

baltą stuburo vingį kur iškrypęs stuburas bėda nelabai tikiu

kad galėsiu tą padaryti

veikiausiai kaip Herakleitas ir sakė būsiu virtusi vandeniu

mudviejų urnų žetonai dugne pagaliau atsitrenks vienas į kitą

Čia nebuvimo nematyti iki paskutinės eilėraščio eilutės. Viskas, kas iki jos, – žaisminga ir įdomi minties tėkmė: norisi pačiupinėti savo negyvus griaučius; čia pat netikima, kad tai įmanoma, ir ne todėl, kad mirusieji nesičiupinėja, bet todėl, kad turbūt virsta vandeniu – nebėra griaučių. Bet atsiradus urnų žetonams žaismas nutrūksta. Tą, kas žaismingai neįmanoma, todėl labai įdomu, keičia tai, kas skausmingai neįmanoma. Kremavimo žetonai niekaip nesusiję nei tarpusavy, nei su gyvais žmonėmis ir jų santykiais (ypač dingus asimetriškai atsiminimo galimybei – kai vienas iš tų žmonių dar gali prisiminti kitą). Visa ši modalinė skausmingos neįmanomybės painiava itin sunkiai aprašoma, bet eilėraštyje ji pasirodo per vos kelis žodžius, vieną jo eilutę, per tono pasikeitimą. Į urną įdėtas žetonas yra silpniausias tapatybės ženklas iš visų įmanomų, daugumos iš mūsų (pasirinksiančių kremavimą) pats absurdiškiausias ir nepoetiškiausias palikimas ir dėl to stipriausias posūkis eilėraštyje. Ši katachrezė ne užbaigia fantaziją apie savus griaučius, bet nutraukia. Dauguma mūsų kada nors būsime ženklinami tais žetonais, bet nei pačios mes, nei kas nors kitas tos sąsajos tarp žmogaus ir žetono neužčiuops. Taip lėtai ir ramiai atsiduriame nebuvimo sferoje. Ne mirties, bet nebebuvimo, kuris konkrečius mirties vaizdinius labai susilpnina.

Dar apie „Marialę“ norisi kalbėti kaip apie absurdo estetikos knygą. Absurdo estetika gelbėja nuo begalinės svarbos estetikos – dar ir todėl tai yra mūsų laiko knyga. Grožio pojūtis nyksta nuo didybės ir svarbos jausmo (atsiprašau priešingai teigusio Kanto, bet deja), o kadangi kasdieniai rūpesčiai yra linkę tapti maksimaliai svarbūs, absurdo grožio verta vis mokytis iš naujo – štai, pavyzdžiui, iš tokių knygų. Retai kur pamatysi absurdą rodomą gražiau negu tuose „Marialės“ eilėraščiuose, kurių veiksmas vyksta nykioj kasdienės rutinos aplinkoj. Kuo nykiau rodomi „Senukai“, oro uostas, lėktuvas, stadionas, medicininės patikros kabinetas, daugybė kitų erdvių, tuo įspūdingesnis, ryškesnis ir iškalbingesnis yra per jas persimatantis absurdas kaip portalas, atveriantis metafizinius klausimus. Apskritai kasdienybėje metafizinės idėjos nekyla, nesinori persvarstyti, kodėl yra štai tas ar šitas, ką reiškia štai to ar ano buvimas ar nebuvimas, – visa tai nei pastebima, nei patiriama. Bet kai rutininė situacija pamatoma kaip be galo keista ir tas keistumas stiprėja, visa dalykų padėtis praranda paprastą kasdienę prasmę. Į absurdo peršviestą rutiną įaugusios religinės figūros tik parodo, kad jokia išmokta formulė to portalo nepajėgia užverti:

           Atleisk man, Viešpatie, mylėjau pavidalus.

           Geltonas mimozas kosmetikos parduotuvėj.

           Šunų kirpyklas, kvepiančias jorkiais ir fyfomis.

           Stetoskopą ant kaklo, sinusitą balse.

           Baltas kelnaites po raudonom suknelėm.

           Pirmūniškas banalybes.

                                                                  („Henryka“)

Absurdas turi ypač gerą bruožą: kai jis pasirodo, nebeišeina jo motininės terpės nei kritikuoti, nei pajuokti, nei pašiepti. Ji pasidaro graži savo butaforiškumu. Tai, kas primena socialinę kritiką, kaip eilėraščiai „Rašytojai sukčiai“ (pavadinimas atlaidus ir nepiktas kaip lentelė zoologijos sode), „Prezidento rinkimai“ ir panašūs, daug labiau perskaitoma kaip grožėjimasis butaforija:

    Mūsų namuose įrengs muziejus, todėl jau dabar

    rūpinamės eksponatais – briedžių ragus

    prie galvų prisitvirtinom.

    Mūsų vienatvė šventa, papročiai nepajudinami.

    Rankogalių sąsagos paauksuotos.

                                                                                  („Prezidento rinkimai“)

Judėjimas tomis absurdo trajektorijomis leidžia čiupinėti pačius nemaloniausius, bjauriausius prisiliesti dalykus, tokius kaip susireikšminimas, pasipūtimas, savo šventumo ar kokio kito išskirtinumo rodymas. Jie atsiduria po stiklu žmonių muziejuje ir nebeatrodo nei bjauriai, nei piktai – tik rūšies savybės. Tai savaime gražu ir to tarsi jau užtektų gerai poezijos knygai, bet „Marialė“ tuo neapsiriboja: čia ironiška susireikšminimo analizė (norisi vadinti susireikšminimo dialektika) kaitaliojasi su pliūpsniais neironiško skausmo.

Galiausiai absurdo jausmas kuria mažo, atsitiktinio įvykio, vaizdo ar pokyčio saitą su begaliniais ir universaliais dalykais. Savo svarbius reikalus pamatyti kaip labai mažus begalinėje perspektyvoje – didžiausias absurdo estetikos laimėjimas:

           Sargai! Jeigu tikrai esate netolies,

           teužplūsta viltis nuo jūsų buvimo.

           Kad nuolat jaustume, jog protingesnė būtybė

           kitaip regi šiuos menkus vargelius.

                                                             („Angelai sargai“)

Gražus absurdas yra neapsimetantis ir nesusisvarbinantis žvilgsnis į save, į savo veiklą, gyvenimo kelią – ypač tą, kuris dar bus:

Gyventi reikėtų ne dėl savęs, – sakau pindama tau kasas.

                                                                                  („Elementorius“)

Trečioji „Marialės“ pamoka yra apie išsitapatinimą – temą, labai mėgstamą šiandienos kultūros apmąstymuose, gal ir praktikuojamą menuose, aprašomą filosofių. „Marialė“ parodo tai, ko dažnai tuose apmąstymuose neaptiksi: kad savo tapatumo praradimo stebėjimas ir liudijimas gali būti inspiruotas ne noro žaisti ir nuolat keistis (juk taip įdomu!), bet didžiulio skausmo ir ilgesio. To ilgesio yra kiekviename knygos tekste, net ir dadaistiniuose („Šv. Onos bažnyčia“ ar „Lėlė Kačina“) ar tuose, kurie intonacijomis priartėja prie folkloro (kaip „Elementorius“). Galiausiai paskutinis knygoje, „Dvaras Krasnagrūdoje“ (čia tai yra dvaras vakuume ir vienatvėje, nepaisant vis didesnio viešo tos vietovės žinomumo), tą pasako aiškiai ir tiesiai:

Mano renginiai tau visada atrodė nuobodūs,

apskritai mes juk mulkiai ir veltėdžiai. Vis dėlto

turėtum būti čia vietoj manęs ir klausytis kalbos,

kuriai mus abi įkvėpė mylimieji. Tad ką čia veikiu?

Tikiuosi, tu nespoksai į mane iš viršaus, tau nejuokingas

mano drovus strykčiojimas po filologinę vaizduotę.

Žinau, kad atrodau bejėgiškai, it Česiukas

Ivaškievičiaus patale, Konrado celėj, čiulbant lakštingaloms.

Visi žmonės susiję vieni su kitais, net po žeme

jie susiraizgę kaip šaknys: nors tavęs nėra

net kituose žemynuose. Apskritai nėra, išbarstyta.

[...]

Jeigu anapus nieko nėra,

kas perstumdo asteroidus?

                                                    („Dvaras Krasnagrūdoje“)

Adresatės nebuvimas yra ryškus, aiškus, egzistuojantis. Egzistuoja tik šis nebuvimas arba jo priešprieša „filologinė vaizduotė“, apsimetanti buvimu. Maksimaliai yra tai, ko nėra, – ilgesys, gedulas veda į tokią dialektiką. Bet nėra ne tik adresatės. Ir čia, ir kituose eilėraščiuose tarsi išsiplauna – į knygos pabaigą vis labiau ir labiau – kalbėtojos, pasakotojos ribos. Tapatybė išsiskaido, dėmesys persikrausto į stebimus ir apsvarstomus aplinkos daiktus ir veiksmus, praranda ribas, virsta svarstymo būdu, maniera, pameta tvirtą (ar net ir išskydusį) „aš“ kaip išeities tašką, perkelia jį į „tu“, į praeivius, į matomus arba įsivaizduojamus bendrapiliečius, į daiktus. Daiktus ne tik tuos, kurie išorėje. Labiausiai ištapatina ir išsubjektina nusikėlimas dėmesiu į savo kūno dalis – kai tai, kas vyksta jose, rezonuoja su visatos, gamtos procesais ar religiniais vaizdiniais. Čia irgi pamoka. To mokytis nebūtina (gal nereikia), bet jeigu išeina, tai kūnas mano mintyse nustoja būti paveikslas, fotografija, atspindys veidrodyje. Gal, kaip skelbia gražiausias „Marialės“ ciklas, tampa laikraščiu. Gal kokia kitokia analizuojama kultūrine medžiaga, bet vienaip ar kitaip, kada nors – tai kodėl ne dabar? – vis tiek reikės pasižiūrėti į tą įdomų keistą tvarinį tiesiai ir šviesoje, be maskuojančių rakursų, dramatinių apšvietimų ir mįslingų užtemdymų. Ir gali būti netikėtai gražu šitaip pasižiūrėjus.

Knygos viršelyje rašoma, kad „kai kurie eilėraščiai eseistiniai, dar kiti – publicistiniai“. Recenzijose pabrėžiami biografiniai elementai. Autorė sako: „Šioje knygoje pasakoju meilės ir gedulo istoriją.“ Istoriją galima pasakoti labai įvairiai ir labai dažnai joje nebūna svarbiausia, apie ką ji. Autobiografinių ar „išpažintinių“ elementų nenorėjau stebėti, nes rakto skylučių aplink ir be to tripofobiškai daug – skaitmeninių, analoginių, fizinių. Jos metaforiškos arba ne. Apskritai patirtimis mene dalinamasi ne tam, kad būtų paviešintas gyvenimas. Tą, kas „Marialėje“ parašyta, taip pat ir vis pasikartojančią asmeninę mirties, netekties ir ilgesio istoriją skaičiau ne kaip išpažintį, o kaip skausmą, nuvalytą iki pačios karkasinės medžiagos, kurią – sakau puikiai suprasdama, koks tai atavizmas, – turim visi tą pačią. Šaltą, pjaunančiai aštrią, girdimą gaudžiant iš už jaukaus darbinio triukšmo ir nemetaforizuojamą. Ir kaip tik todėl tai yra šio laiko knyga. Šis laikas iširęs ir subyrėjęs. Taip ir knygoje: nėra jokio sau pakankamo darbelio ar judesėlio, iš už kurio nešviestų laikinumas, galas ir butaforija. Net jeigu be gedulo, net jeigu be netekties, net jeigu be meilės ir ilgesio šis laikas išgyvenamas, jis knygos atliepiamas: nebūtina patirti tą patį, kad jaustumeisi taip pat.

Agresyvi poezijos chemija, pasklidusi tautos organizme

net prieš stuobrių, nemokšų ir piktybininkų valią.

                                                                                 („Chemoterapija“)