Kurt Vonnegut. Telaimina jus Dievas, pone Rouzvoteri, arba Perlai kiaulėms. Romanas. Iš anglų k. vertė Povilas Gasiulis. K.: Kitos knygos, 2012. 204 p.

Su kolege V. Budreckaite neseniai šmaikštavome apie knygų apžvalgininkų dalią (deja, gana liūdną ir nykoką), taip pat apie tai, kokias knygas artimiausiu metu drabstysime purvais ir, atvirkščiai, lentynoje šalia didžiojo Karlo Marxo dėsime.

Taip jau nutiko, kad abiem tinka ir patinka Vonnegutas (beje, labai tinkamas pavadinimas kokiam nors margarinui ar sumuštiniams). „Po kiek šiandien vonegutas? – Už tris penkiasdešimt atiduodu.“ Trys penkiasdešimt – ir tu jau čempioniškai pusryčiauji. Argi ne dargi?

Juokai juokais, bet prieš mėnesį išėjo naujas Kurto V. romanas mūsiška, lietuvių, kalba – „Telaimina jus Dievas, pone Rouzvoteri, arba Perlai kiaulėms“. Atrodo, kad Vonnegutą galutinai nusisavino „Kitos knygos“, nes visus paskutinio meto jo leidimus (mintyse sumečiau – apie 5–6) atliko būtent ši leidykla. Dešimtajame dešimtmetyje pirmąsias Vonneguto knygeles leido mažai girdėta „Asveja“, net „Alma littera“, apie kurios daugumos knygų kokybę nesinori šnekėti.

Eliotas Rouzvoteris – lyg ir tradicinio Amerikos milijonieriaus pavyzdys: turintis išvestinių finansinių įmonių, fondą, pelnęs pagarbą dėl daugybės darbo vietų sukūrimo ir taip toliau. Skiriasi šis milijonierius nuo kitų tuo, kad jo širdis per gera, o kiti pasakytų – smegenys per skystos. Dalina žmogelis pinigus į kairę ir į dešinę, norėdamas pagelbėti ar tiesiog būdamas girtas kaip tapkė. Myli gaisrininkus savanorius ir susižavėjęs keičia savo smokingus į jų darbines eilutes. Baisiai nemėgstu nupasakoti knygos turinio, bet šįkart truputėlį teko.

Taigi pirmoji knygos pavadinimo pusė jau kaip ir aiški (ji ne kartą skirtingais rakursais minima ir knygoje). Beje, vadinamasis offtopic, dievo, kurio nėra, vardą minėti tik tokiose nerimtose situacijose ir pritinka. Liūdniau, kai žmonės su ašaromis akyse prie dar nemirusio žmogaus puola ant kelių melstis ir kažko maldauti didžiojo vaiduokliuko.

Perlai kiaulėms atspindi gerųjų, arba, jei norit, vėlei – dievo, kvailelių problematiką planetoje. Nesuprantami jie, darydami gerus darbus, o kartu ir tarsi klausiama, ar dovanos yra reikalingos, ar už jas nors pasakomas gražiausias Lietuvos kažkurių metų žodis – ačiū. Autorius nepatingi lengvai pasiginčyti su savimi, bandydamas įrodyti (o tai jau visai neblogai), kad jis nėra eilinis beargumentis bezdalius.

Kurtas Vonnegutas kaip visada drąsiai ir itin ironiškai kritikuoja neoliberalųjį socialinį ekonominį būvį, jo kuriamas finansines piramides ir painius voratinklinius žmonių pavaldumo santykius. Vonnegutas juokiasi ir iš pačių žmonių, tačiau tai jau yra reproduktas, pavargusio humanisto atsipūtimo valandėlės.

Neseniai susimąsčiau, ar yra dar kokia silpnesnė Vonneguto knyga, kaip esė rinktinė „Žmogus be tėvynės“ („Kitos knygos“, 2007). Pastaroji buvo gana nuobodi ir ne tokia kovinė ir smogianti, kokiomis pavadinčiau daugumą Kurto romanų. Heiterių pasikeiksnojimai ir Amerikos vokiečio gynėjų palaimai, knygos nepriskirsiu perdegusiųjų kategorijai. Perskaitoma ji net geriau už „Skerdyklą Nr. 5“; vis dėlto šių knygų krūviai – skirtingi, todėl išvadų čia nedarysiu.

Kurtas Vonnegutas, kaip paprastai įtaigiai nupasakojęs visuomenės svetimėjimą ir asocialėjimą, ne tik atlieka visuomenės kritiko vaidmenį, bet ir užtikrina keletą itin linksmų dienelių skaitant romaną „Telaimina jus Dievas, pone Rouzvoteri, arba Perlai kiaulėms“.

„Pačią pirmąją dieną, kai čia atvykau, ponia Bantlain mane išsivedė į verandą pasižiūrėti saulėleidžio. Pasižiūrėjau, pasakiau, kad gražu, bet ji laukė, kad pasakyčiau dar kažką. Niekaip nesugalvojau, ką sakyti, todėl leptelėjau, atrodytų, nesąmonę. „Labai ačiū“, – pasakiau. Būtent to ji ir laukė. „Ogi maloniai prašom“, – atsakė. Vėliau jai dėkojau už vandenyną, už mėnulį, už žvaigždes danguje ir už Jungtinių Valstijų konstituciją“ (p. 145).

Pasistengė ir vertėjas Povilas Gasiulis. Jau knygos pradžioje pademonstruodamas puikų kalbos jausmą: „Alvinui Deivisui, telepatui, visokių paplavūnų draugui“ (knygos dedikacija). Eiliuotas vietas žaismingai išvertė Julius Keleras.

Slemas Lietuvoje! Sud. Darius Jurevičius ir kt.
K.: Kitos knygos, 2012. 256 p.

Apie slemą išgirdau pirmame kurse, skaitydamas, rodos, „Nemuną“ (matau niekinantį vieno leidinio red. pavaduotojos žvilgsnį). Savaitraščio apžvalgoje buvo išskirti Dariaus Pocevičiaus (vieno to karto organizatorių, dabar jau vengiančio sąsajų su poezija, kūryba) ir Dariaus Jurevičiaus (pirmojo slemo varžybų nugalėtojo) pasirodymai. Slemas, kaip ir atskleista prie knygos pridėtame Evaldo Janso filme, Lietuvoje kaip tam tikra anarchistinė, kairioji veikla pasitelktas nuobodžiaujančių kultūrininkų ir įvairių teisių aktyvistų, nesugalvojančių charizmatiškesnių nepasitenkinimo valdžia ir viso pasaulio sistema būdų.

Nors dabar slemas ir politika turi bendrų kampų, nemažai slemo tekstų vis tiek nepabėga nuo daugiau mažiau niūrios būtovės, augdamas slemas pasidarė apolitiškesnis, įgavo naujų spalvų. Jeigu reikėtų sudaryti sąrašą žmonių, siekiančių laisvojo mikrofono trijų minučių šlovės, ko gero, nugalėtų filologai, žurnalistai. Ilgainiui kairieji apleido slemą, ir jis tapo, nesugalvoju kito žodžio, laisvas ar bent laisvesnis.

Keletas sakinių apie tai, kas apskritai yra slemas arba slam poetry. Tai išėjimas į sceną su mikrofonu, tau skirtos trys ar šiek tiek daugiau minučių. Per jas pasitelkęs tik savo gerklas ir išmonę įrodai, kad esi vertas ne tik kasmėnesinės pašalpos, bet ir slemo nugalėtojo vardo. Tekstai varijuoja nuo prozos kūrinėlių iki improvizacijų, keistų garsų skleidimo ir savitų manifestų. Lietuvoje tarp turų nugalėtojų keliauja dešimties litų pereinamoji taurė. Dažniausiai slemo pasirodymus veda nagi vagi vagina vaikinukas – Domas Godosbrolis Raibys. Slemas, žinia, atsirado ne Lietuvoje, o Amerikoje, Čikagoje, kaip alternatyvūs poetiniai skaitymai.

Pačiam kartą irgi teko kaip slemeriui dalyvauti viename festivalyje. Atsimenu puikiai praleistą laiką, gerai, girtoką ir apkvaišusį, bet itin socialų, atvirą, atpalaiduojantį. Esmė ta, kad darydamas slemą bent akimirkai pakylėji save ir duodi kažką kitiems, nelyginant atomas su išmušta dalele keitiesi pats ir kuri kažką nauja.

Knyga sulipdyta gražiai ir stilingai. Vietomis primena „Šamaną“ („Kitos knygos“, 2007), kurį laikau pastarojo penkmečio gero skonio etalonu knygų dizaino srityje. Kiek teko girdėti, sudarytojas Darius Jurevičius dirbo gana atsakingai ir net įkyrokai. Viena slemerė guodėsi, kad ją pareigingasis visa ko lipdytojas spaudė duoti (savi)aprašymą jau nuo vasaros pradžios.

Didžiausias minusas – slemas Lietuvoje gyvuoja dar tik keletą metų. Ar prasminga tuos dvejus trejus metus paversti ne tik knyga, bet ir tikru prekės ženklu (ypač tai jautėsi knygmugėje)? Kalbu apie tai, kad keleri metai socialiniam reiškiniui išvešėti yra per mažai. Kas žino, kokių pasekmių dėl to gali kilti ateityje. Juk trejų metų vaikui paminklų niekas dar nestato.

„Slemas Lietuvoje!“ sudarytas iš straipsnių iškarpų, aktyviausių veikėjų pris(is)tatymų, jų tekstų, supažindinimo su pradininkais ir pasaulinio lygio slam poetry atlikėjais. Tad knyga marga kaip genys. O jei dar pridėsime Evaldo Janso filmą „Slemas, arba Deklaruojamojo žodžio menas Lietuvoje“, tai gausime visai jau šerbetinį pasaulį, krišnaistus su oranžinėmis užuolaidomis Kauno Naujamiestyje. Apie patį filmą sakyčiau: geriau toks negu nieko. Nėra jis labai blogai sudarytas ar nufilmuotas; čia vėl atsimušame į tą pačią problemą – ar pakankamas lietuvių lygis ir pasirodymai, kad būtų taip garbingai dokumentuojami? Jau dabar girdžiu, kad šneku kaip nupušęs akademikas, bet keletą metų buvo galima ir palūkėti. O gal bijoma, kad viskas „op!“ ir užsilenks, taip pat netikėtai, kaip prasidėjo.

Dar truputis kriticizmo: ne visi autoriai sutiko publikuotis knygoje ir taip, jų nuomone, parsiduoti, sukomercinti šį taurų antikorporacinį reiškinį. Iš paminėtų prieštarų išlenda ir dar viena, jau tapusi klasikinė: jei „Kitos knygos“ platina, pardavinėja, reklamuoja, žodžiu, „daro“ komerciją ir pinigus iš visokiausių andergraundinių, anarchistinių ir antivartotojiškų dalykėlių – kalti leidyklą prie kryžiaus ar ne? Kaip išmatuoti ribą tarp revoliucinių idėjų platinimo ir parsidavimo kapitalizmui? Atsakymai laukiami komentarų skiltyje.

Reziumė: vieną kartą vienoje knygoje seniai seniai, kai apyniai žydėjo, perskaičiau tokį štai sakinį: „Ko nepribaigė karas, tą pribaigs maras.“ Perfrazuojant ir pakeičiant mintį 180 gradusų: jei negali pakeisti reiškinio, bent jau kokybiškai jį pateik. Atrodo, kad tai Darius Jurevičius ir kompanija (Evaldas Jansas, Jurga Tumasonytė, Gerda Venčkauskaitė, Žygimantas Kudirka, Aidas Baublys, Domas Raibys…) ir pamėgino padaryti. Ar šlovinti juos, ar kryžiuoti, spręskite jūs.

Nestor Machno. Rusijos revoliucija Ukrainoje. Iš rusų k. vertė Evaldas Balčiūnas. K.: Kitos knygos, 2011. 176 p.

Neseniai, knygmugės metu, pankroko grupė „Avarinis įėjimas“ triukšmingai ir gausingai apvainikavo Evaldo Balčiūno išverstą, tauriu anarchizmu trenkiančią knygą „Rusijos revoliucija Ukrainoje“. Žmonės šoko, trypė, plevėsavo. Tikra namudinė revoliucija ar bent jos generalinė repeticija.

Nestoras Machno, legendinis ukrainiečių revoliucionierius, valstiečių ir darbininkų gynėjas, per savo gyvenimą ne tik dalyvavo įvairiuose posėdžiuose ir ne visai anarchistiškuose atstovavimo organuose, bet ir aktyviai rašė dienoraščius, jų pagrindu formavo knygas. Raštais Nestoras mėgino įprasminti neteisybės žlugimą, moralės amžiaus atėjimą, revoliucijos neišvengiamybę ir broliškosios Ukrainos susivienijimą, nusimetant amžius slėgusį išnaudojimo jungą. 1917 m. kovas–1918 m. balandis svarbus ne vien Ukrainai, todėl knyga ir pavadinta „Rusijos revoliucija Ukrainoje“, neužmirštant nurodyti pirmojo judintojo.

Iš tikrųjų knygos tikėjausi kitokios: gaivališkesnės, labiau įtraukiančios. „Rusijos revoliucija Ukrainoje“ savotiškai primena filmą „Socialinis tinklas“ („Social Network“), kuriame pasakojimo objektas lyg ir įdomus, visiems gerai žinomas, bet nesugebama žaismingai prieiti prie esmės, vyksta savotiška vidinė onanizacija, virimas savyje ir savuose šešėliuose. Čia, pavyzdžiui, vertėjas turėtų neįsižeisti ir kritikos nepriimti asmeniškai, nes jo darbas man, kaip silpnai mokančiam rusų kalbą, akių per daug neraižė. Neturėtų karste kratytis ir didvyris su vienu plaučiu Machno. Jam tiesiog plunksna nebuvo tokia pavaldi kaip kokiam Remarque’ui. Arba tiesiog nenorėjo užliūliuoti skaitytojų beletristika ir nusprendė tėkštelėti truputėlį tikrovės: neretai nuobodžios ir kvepiančios mėšlu ant šakių. Jaunesnysis pusbrolis Che tuo tarpu rašė svajingiau, geriau jausdamas sakinių šokio žingsnelius, paversdamas save viena mylimiausių neoromantizmo figūrų.

Apskritai anarchizmas siejasi labiau su vidine laisve, ne vienų būrių persirikiavimu į kitus būrius, valdymo įstaigas. Suprantu, kad be atstovavimo organų reformos ir restruktūrizacijos apie masinius, visuotinius pokyčius nėra ką kalbėti. Visgi dažnai Machno veiksmų aprašymai primena letargą, iš kurio vargu ar žadama nubusti.

Knygą rekomenduoju istorikams, kairiesiems intelektualams ir visiems, besižavintiems horizontaliąja revoliucija. Ji duos tam tikrų praktinių patarimų ir minčių, kaip pradėti bruzdėti ir neišsigąsti stambesnių. „Mušk baltuosius, kol paraudonuos; mušk raudonuosius, kol ateis į protą.“ Knygoje daug dėmesio skiriama ir tam. Vargšas Nestoras Machno buvo nelyginant buriuotojas tarp Scilės ir Charibdės, korporacijų ir valstybės. Todėl gana detaliai aprašomos bent dvi trys virtualaus ir realaus fronto linijos.

O apskritai – linkiu daugiau žaismingų vidinių namudinių revoliucijų, ne tik fragmentiškai sėkmingo žaidimo dideliais masteliais.

Laurynas Katkus. Sklepas ir kitos esė. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011. 184 p.

Lietuvos raštijoje, kaip sakė pats autorius, esė žanras kažin ar gali būti labai populiarus, skaitomas, konkurencingas, masinantis. Turint omeny tam tikras išimtis, pavyzdžiui, Sigito Parulskio, Kęstučio Navako ar Marcelijaus Martinaičio knygas, kurias ganėtinai pamėgo platesnės masės, gal ir reikėtų sutikti su autoriumi. Tikriausiai ne vien Lietuvos publika nėra pribrendusi skaityti tarpinius, maišytų žanrų tekstus, bet ir patys autoriai dar nėra visiškai jų įvaldę ir sukūrę autentiškos kalbėsenos ir tekstinio jautrumo.

„Sklepas“ pirmiausia patraukia dizainu ir grafiniu apipavidalinimu. Užmetęs akį patikrinti, kas juos sukūrė, nenustembi radęs „Vario burnų“ vardą. Tai Slombas išpuošė knygos viršelį ir skyrių įvadinius puslapius rūsių brėžiniais, kas tikriausiai nebuvo labai sudėtinga ponui architektui.

Knyga prasideda prieš septyniolika metų parašytu (viešpatie, neblogai tas Katkus išsilaikęs) jaunojo kūrėjo baimės ir pasitikėjimo kupinu įvadu, kuris baigiasi maždaug taip:

Mano gerasis Klemensai! ir visu savo asmeniu, visa esybe, paskutinio pojūčio jėga išvydau ir suvokiau, jog mano pirštas pavirto į plunksną, kūnas tapo koteliu, galva – dangteliu, o gyslose suteliuškavo mėlynas parkerio kraujas. Degti, rašyti! Visą dieną, iki sutemų, iki rašalo pabaigos – - -

Aš radau, ko ieškojau. Aš laimingas.

(p. 13)

Esė surinktos iš įvairių Lauryno gyvenimo ir, matyt, psichologinių momentų, laikotarpių, todėl nežinau, ar beverta jas nagrinėti kaip visumą. Tai anaiptol nėra minusas, apskritai šiuolaikiniai rašytojai neturėtų vengti didesnės laiko amplitudės, nes tekstai tiek dėl išorinių, tiek dėl vidinių priežasčių dažnai būna arba labai blankūs, arba perdėm pakilūs, netikri. Todėl man ir patiko Lauryno Katkaus „Sklepas“, nes ten gali rasti all kinds of everything. Nuo dvėstančio, bet savotiškai jaukaus tarybmečio aprašinėjimo (muzika, diskotekos, pirmieji pankai) iki kelionių po pasaulį ir savo pokyčių fiksavimo, Jurgio Kunčino ir Tomo Venclovos gyvenimo ir teksto nagrinėjimų, neišslystant iš esė, kad ir laisvų, rėmų.

Lauryno Katkaus tekstai yra paveikti filologyno. Galbūt be savo iškilaus mokslinio išsilavinimo (literatūros mokslų daktaras) „Sklepo“ autorius turėtų daugiau buitinio gyvuliškumo ir nestotų lygiuotis su visokiomis černiauskaitėmis. Kažin ar stoja ir dabar, tačiau akademiškumo aura tarsi SS agentas budi prie daugelio esė, net prie tų, kurios iš esmės turėtų būti gyvuliškos ir neprisitaikėliškos.

Įdomu tai, kad knyga pirmiausiai buvo išleista Vokietijoje (Laurynas Katkus ten stažavosi ir dirbo). Vėliau Lietuvoje, gavusi finansavimą, knygą, kaip matome, išleido ir Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Nenoriu nuvertinti kitų leidyklos knygų (Lietuvos autorių, ne verstinių), tačiau „Sklepas“ nušluosto nosį absoliučiai daugumai išleistų pastaraisiais metais.

Sumuojant: esė žanras dar nemirė. Jis mėgina pulsuoti ir evoliucionuoti. Galbūt per šią dekadą, per antrąjį dešimtmetį, Lietuvoje jis ims ir įsigalės kaip koks Stelmužės ąžuolas. O Laurynas su savitais erdvės ir laiko fokusais nusipelno bent jau pagarbos ir skaitytojų dėmesio. Kad padvalas neliūdėtų.

Aldous Huxley. Beždžionė ir esmė. Romanas. Iš anglų k. vertė Irena Jomantienė. K.: Kitos knygos, 2011. 216 p.

Kad jau laukėm „Kitų knygų“ leidyklos seniai pažadėto romano „Beždžionė ir esmė“, tai laukėm. Praėjo laukimo metai, ir „Beždžionė ir esmė“ pasirodė korporacinių ir andergraundinių knygynų lentynose. „Na čia tai bus!“ – visi kalbėjom byliai ir mintyse, skuosdami įsigyti dar vieno Aldouso Huxley intelekto produkto.

Visada rizikinga leisti dar vieną rašytojo romaną po keleto itin sėkmingų (negalioja masių korifėjams: Danui Brownui, Paulo Coelho, J. K. Rowling). Sunkiau apginti užimtą Olimpą nei jį atakuoti. Po „Puikaus naujo pasaulio“, „Salos“, „Suvokimo durų“ (neminiu tik „Geltonojo Kroumo“) lietuvių apetitas buvo pasiekęs neregėtas aukštumas, taigi jo nepasotinti buvo palyginti lengva, tereikėjo slystelti.

Taigi pradedame skaityti 1948 m. originalo kalba išleistą knygą ir susiduriame su dviaše romano struktūra: iš vienos pusės – tai dviejų scenaristų pokalbiai, kelionė ir mintys apie Gandhi (romanas prasideda jo nužudymo dieną), iš kitos – čia pateikiamas rastas liūdnus postdestrukcinius laikus aprašantis scenarijus. Beždžionių diktatas, pajuokiami žmonės, garsenybių fragmentinis įklijavimas į tekstą. Atrodo, kad Huxley mėgino viską, kas tik įmanoma, sudėti į vieną ne per didelės apimties knygutę. Deja, nepavyko. Skaityti neįdomu, nes knyga parašyta per sprangiai, šaltai, patosiškai. Ją išgelbėtų nebent pritaikymas teatrui, pavertimas pjese. Deja, kol kas neteko skaityti originalo, tad vertėjos Irenos Jomantienės nuopelnus vertinti sunku.

Knygos aprašymas man įdomesnis ir skaitomesnis už pačią knygą. Beje, taip būna gana dažnai. Juk norėdamas parduoti silpną produktą apie jį bent jau gražiai parašyk (šiuo atveju – apatiniame viršelyje, anotacijoje), bent jau dizainą žiūrėtiną sukurk. Nenoriu sudaryti įspūdžio, kad tai be galo silpna knyga ar neverta net vakarinio pavartymo, bet tikrai gerokai nusileidžia ankstesnėms, išleistoms lietuviškai (gal išskyrus „Geltonąjį Kroumą“). Man pritars ir Tomas Marcinkevičius, romaną „Šiaurės Atėnuose“ apžvelgęs sausio 6 d.

Knyga nepasiūlo mielo vientisumo ar neprisitaikėliško šėlsmo. Tenka plaukioti drungname vieno žmogaus fantazijų ežere. O jei įdomu skaityti tik pačiam autoriui, tokių tekstų neverta išplukdyti iš stalčiaus teritorinių vandenų. Pateikiu pirmą pasitaikiusią „Beždžionės ir esmės“ vietą:

PASAKOTOJAS

Letenos ant čiaupų stambiu planu; paskui kamera atsitraukia. Iš suspaustų dujų cisternų per niekieno žemę vienas priešais kitą raitydamiesi artėja geltonų dujų srautai.

PASAKOTOJAS

Įnosės, mano bičiuliai, Įnosės – tarp žmonių nepaplitusi arklių liga. Bet nesijaudinkit, Mokslas lengvai ją pavers visuotine.

(p. 51)

Argi ne šakar makar makalynė? Belieka laukti rimtesnių Huxley vertimų, pavyzdžiui, mokslinių straipsnių rinktinės.

Alis Balbierius. Skaidrumos. Eilėraščiai. V.: Homo liber, 2011. 304 p.

Tą ryškų žiemos rytą ėjau Jono Meko ir Alio Balbieriaus Biržų krašto vieškeliu. Pirmojo kelias platus, antrojo – skaidrus. Rankose nešiausi dvi knygas: Meko naktiraščius „Mano naktys“ ir Balbieriaus poezijos rinktinę „Skaidrumos“. Buvo labai šalta, todėl vaisku. Žiūrint į kelią, buvo matyti daugybė spindinčių ledo kristalų. Nežinojau, kur tas kelias prasidėjo, bet jaučiau, kad, kiek beičiau, vis tiek niekur nenutolsiu. Žvalgiausi į šalis – vienkiemiai. Dangus, regis, nusileido labai žemai, sodybos susiliejo su horizontu. Kiek akys aprėpė – pilnatvė ir tuštuma tuo pat metu. Girdėti tylos garsas, ne spengesys. Labai netikėtas vidinės būsenos ir reginių sutapimas. Aš atliepiau aplinką, o ji – mane. Ištiesiau rankas, ir visi mano kada nors sutikti žmonės buvo su manimi. Kaip ir Mekas, visą savo gyvenimą nešiausi akyse. Ir ne vien savo, bet ir tų, kurių negaliu atminti. Jaučiau jų tikėjimo galią, istoriją, kuri buvo ne tekstinė, o regimoji. Pagalvojau: ir čia netoli tenuėjau – mano istorija irgi yra vaizdiniai. Ir tokia ji buvo visada. Švari ir ryški. Bandžiau tarti žodį, bet garsas įstrigo gerklėje. Supratau, apie tai nešnekama, gal tik rašoma. Dar geriau, jei tik matoma. Beveik niekas negalvoja, kad nuostabu yra stebėti grožį iš šalies, o ne vien jį kurti ar vartoti. Daug kas šneka apie traumas dėl pamatytų įvykių, kurių žmogus negalėjo pakeisti, tačiau mažai kas kalba apie ramybės reginius, kuriems žmogus dažnai irgi nedaro įtakos.

Nutariau prisėsti kryžkelėje. Atsiverčiau knygas, ir tikrovė virto sapnu. Vaizdai ėmė plaukti sąmone be jokio apibendrinimo. Pakako tik fiksuoti. Kol trumpam buvau paklusęs miesto triukšmui, sapnuodavau žodžius. Kai grįžau ten, iš kur nebuvau ilgam išėjęs, vaizdai grįžo. Bandžiau suvokti, ką čia veikiu. Pajutau, kad esu smiltis, akmenukas kelyje. Dienai artėjant vidurdienio link, sustiprėjo vėjas – tik dabar akys užmatė šerkšną. Pamatė tada, kai jau beveik per vėlu.

Kol laukymėje bandžiau pajusti Meko, Balbieriaus ir Biržų gamtos ryšį, tylėjau ir nejudėjau. Gamta atgijo, ėmė šurmuliuoti – štai sniegena nuplasnojo, štai ir stirnaitė visu greičiu nuskuodė palauke. Visa linkėjo ramybės. Tolumoje į miestelio šventovę skubėjo močiutės, o man skambino Balbieriaus eilėraštis „Varpas“, buvau ramesnis už vėją, nes žinojau, kad nieko nepakeisiu savo „titaniškomis“ pastangomis. Vis labiau ryškėjo „mažų ir asmeniškų dalykų“ grožis. Maniau, kad asmeniškumas yra sąlyginis, nes visada yra praeitis, o apie ateitį galvoti nereikia. Tikėjausi, kad visi atsakymai glūdi praeityje. Ir, deja, bergždžiai mokiausi ją skaityti. Viskas kartojasi, tačiau kaskart snaigė krinta vis kitaip. Ji, perėjusi žemę ir dangų, atklydo į mano delną. Iliuzija būtų manyti, kad mano pasirinkimas, kuriuo keliu žengti toliau, būtų lemiantis kažką ypatinga, nepaprasta. Supratau, kad geriausia būtų apskritai nesirinkti, leistis nešamam laiko ir erdvės kaitos, pasaulio tėkmės. Be plano, numatymų, apskaičiavimų. Sėdėčiau čia sau ir niekam netrukdyčiau. Regis, kur dar, jei ne Meko žemėje, gali rasti geresnę vietą, kurioje tau niekas netrukdytų.

Vis dėlto žiemos diena trumpa – ima temti. Laikas žengti. Vis aiškiau, kad, kiek besistengčiau, jau niekur iš čia nenueisiu. Namai laukia visada. Mano namai – laukai. Mėnulis atspindi mane, kėblinantį ne keliu, o laukyme. Mėnuo – tai visos Žemės išvirkščioji pusė, bet vaiski dienos šviesa buvo mielesnė. Mėnulis visgi žaismingesnis. Jis žino, kur dabar einu. Aš pats – ne. Praleidau visą dieną, visą gyvenimą, į tai, ką mačiau, žiūrėjau nustebęs, išplėtęs akis, bet tikslo nesupratau. Jis nežinomas niekam. O aš tiesiog nieko apie nieką nežinau. Sėdžiu, einu, regiu, fiksuoju…

Ir tik susiruošęs poilsio supratau, kad ši diena buvo pirmoji pasaulyje. Ir aš esu pirmasis žmogus, nes į tai, kas gražu, žvelgiu be kaltės jausmo, įtampos. Man svarbesnis ne kitas žmogus, o gamtos gyvastis. Ji yra visų žmonių pradžia ir pabaiga. Mekui ir Balbieriui – ir kelias nuo pradžios iki pabaigos.

Abraham H. Maslow. Būties psichologija. Iš anglų k. vertė Visvaldas Legkauskas. V.: Vaga, 2011. 342 p.

Esame girdėję daugybę mitų ir legendų apie nepakartojamus psichologų juokelius, pokštus, charizmatiškai atpasakotas istorijas. Kai kurie net esame patys jų išklausę. Vis dėlto didžiąją dalį galime pažinti tik iš literatūros ir kitų įrašų nuotrupų.

Apie Abrahamą H. Maslow esame girdėję iš sociologijos, socialinės psichologijos paskaitų, radę jį vadovėliuose. Dažnas daugiau mažiau atsimename jo garsiąją poreikių piramidę. Paprastai ji skirtingai ir interpretuojama. Vieni žiūri į piramidės apačią (būtiniausi fiziologiniai procesai), kiti į viršų (saviaktualizacija: kūrybiškumas, problemų sprendimas, veikimas be išankstinio nusistatymo), tretieji, kaip jiems ir priklauso, nagrinėja ir koncentruojasi į vidurį (nuo saugumo iki savigarbos, pagarbos).

Taigi, „Vaga“, nusprendusi, kad Maslow (vieni taria Maslou, kiti kažkodėl – Maslovskis) yra ganėtinai žinomas netgi lietuviams, išleido jo skaitytų paskaitų rinktinę, pavadintą „Būties psichologija“. Vertė vienas žymesnių ir stilingesnių (studentai kadaise nominavo VDU stileivos titului) Lietuvos psichologų Visvaldas Legkauskas, nemažai savęs palikęs ir Kembridže.

„Būties psichologijoje“ – tikrai abejoju, ar sėkmingai – mėginama apginti tauriąją žmogaus pusę, bandoma žmogų psichologijos fotografijoje įamžinti kaip bent jau giliai viduje teisingą ir dorą būtybę. Esminė prieštara slypi jau pačiame Maslow formuluočių branduolyje. Jei žmogus elgiasi niekšiškai ar netinkamai, psichologo nuomone, jis serga, yra užnuodytas. Taigi bandoma ieškoti tikrosios, švariosios žmogaus sielos paslapties, koduotės. O tai jau panašu į desperaciją ir su amžiumi įgytą mokslininko sentimentalumą aukščiausiajai, neklystančiai rūšiai.

Kitas knygos minusas tas, kad ji sudaryta iš tikrai ne visada darniai suskambančių paskaitų. Jų spektras platus, apimantis talpius asmenybės konfigūracijų plotus, o pagaminimo amplitudė – dar didesnė (31 metai). Įsivaizduoju, kad panašūs pokštai lengviau susivirškintų studentams, bet ne paprastiems skaitytojams, sumaniusiems įkelti koją į iš pirmo žvilgsnio patrauklų ir malonų psichologijos pasaulį. Filosofuojant toliau, galima paklausti, ką visame tame veikia leidykla „Vaga“, lyg ir neturinti pirminio uždavinio leisti mokslinius psichologijos vadovėlius, jai, sakytum, visiškai užtenka ir filosofinės „Utopijos“ stiliaus serijėlės, bet ji meta į mūšį tokius korifėjus kaip Maslow. Ar kapitalizmo sąlygomis verta išklysti iš specializacijos takiūkščio? Ar „Vagos“ leidykla tam ne per stambi? Kartais retorika būna naudingesnė už akcininkų susirinkimus.

Sumuodamas sakau, kad yra ir rimtesnių bei prasmingesnių XX a. mokslo knygų, išverstų į lietuvių kalbą. Taip pat pridedu, kad studentams mano kritikos strėlės, paleistos į „Būties psichologiją“ ir jos autorių, galioja tik iš dalies. Ir dar ačiū, Visvaldai, kad esi!

Vladimir Sorokin. Trisdešimtoji Marinos meilė. Romanas. Iš rusų k. vertė Irena Potašenko. K.: Kitos knygos, 2011. 312 p.

Visi geri dalykai turi pabaigą. Visos geros pornuškės baigiasi ideologijomis. Panašiai buvo ir su „Trisdešimtąja Marinos meile“. Mielai būčiau skaitęs pornoromaną tokį, koks buvo pirmoje knygos dalyje: be nereikalingų apmąstymų ir pseudodorovės apraiškų. Visgi antroje pusėje Sorokinas sumano papokštauti ir paleidžia aukšto lygio tarybinę propagandą: apie kvapą gniaužiančius fabrikus, galingus presus ir kilniadvasiškai vykdomas normas…

Greičiausiai Sorokinas juokėsi iš pačių ideologinių produktų esmės, kad ir kokie jie būtų: kapitalistiniai ar kairieji, juodadarbiški ar pseudodvasingi.

Iš 4–5 naujų knygų „Trisdešimtąją Marinos meilę“ pasilikau skaityti paskiausią. Gal dėl to, kad nesužavėjo nei „Ledas“, nei „Opričniko diena“. Vis dėlto daugumai naujienų Sorokinas nušluostė nosį, va taip!

Galbūt šį kartą rusas neužkliuvo dėl to, kad neprikūrė painių fantastinių scenarijų, nežaidė su laiku ir tikrove-netikrove. Nuo pat pradžių buvo mestas jaukus erotinio-pornografinio stiliaus skaitalas, kuris, gink dieve, nebūtinai privalo būti lėkštas ar vienpusis!

Esame perkelti į afroditiškosios Marinos kūną, (į) kurį tiesiog imk ir… Lengvas, kūdikio ritmu kvėpuojantis stilius ir visai nekūdikiški kraujomaišos aprašinėjimai kuria tikrų tikriausią namudinę pornografiją, apie kurią Gombrowiczius galėjo tik pasvajoti…

Bemaž per visą knygą klejojantis klausimas, kas bus Marinos trisdešimtoji (-asis), neduoda ramybės net atsigulus į lovą. Ir tai ne Georges’o Bataille’o šlapi sapnai vidury dienos su knyga rankose, tai Sorokino sumanus interliudas, nutaikytas į sielas tų, kurie dar nėra apsisprendę, kurie dar nėra nei in, nei jang, nei Ahūra, nei Angra.

Ne be reikalo Sorokinas kartais pavadina save psicho-seksoterapeutu. Jis kaip katalizatorius atskleidžia vienokius ar kitokius giluminius jausmus. Net jei Freudą seniai užmiršom ir palaidojom skatinami neohumanizmo psichoterapijos flagmanų, Vladimiro tekstai griebia už esmės, grįžta prie tikrumo, prie kiaušų, proletariato ir juodosios rinkos. Kai pagalvoji, nieko ir negali būti tikresnio nei purvas, seksas ir suokalbiai.

Specialiai nieko necituosiu. Knygyne išdykauti negalėsit, o jei įsigysit, tai ir rimčiau įsiskaitysit, ne vien kaip 2+2 pornoromaną…

Išrašau knygą tiems, kurie paniškai bijo romanų ir iš karto nudelbia žvilgsnį, išvydę, kad knyga – trijų šimtų puslapių. Pažadu, kad bent iki tol, kol Marina taps fabriko staklininke, skaityti bus įdomu. Ir drėgna. Iki.