Rugpjūčio 19 d., trečiadienis

Knygyne priėjo mergina ir rankoje laikydama popierėlį pasakė, kad tai, ką ji pasakys, gali nuskambėti keistai. Apsidžiaugiau, nes tokios pradžios pačios geriausios ir įdomiausios. Pasirodo, 2022 m., būdama Amerikoje, ji susitiko su mergina iš Šiaurės Makedonijos. Ta mergina iš Šiaurės Makedonijos yra buvusi Vilniuje ir „Mint Vinetu“, todėl paprašė lietuvaitės perduoti raštelį man. Raštelį, kurį dabar jau aš laikiau rankose, mergina iš Lietuvos vis pamiršdavo užnešti, bet štai po ketverių metų užėjusi į knygyną kaip tik sutiko mane. Šiaurės makedonietė – Kalia, ji 2013 m. studijavo Vilniuje ir nuolat lankydavosi knygyne. Mes susidraugavome. Dabar Kalia yra poetė ir aktyvistė.

Rugpjūčio 20 d., ketvirtadienis

Paskambino vyras ir sako, kad DI rodo, jog „Mint Vinetu“ yra jo leistos knygos apie giminaičius. Tas knygas, susimetę kartu, išleido patys giminės ir išsidalino tarpusavyje. Klausė manęs, ar tikrai tos knygos yra knygyne, negalėdamas patikėti, kad kuris nors iš giminaičių būtų jas atnešęs. Knygų, žinoma, neradau.

Vakar užėjo pirmakursis. Knygyne, matosi, pirmą kartą – išklausinėjo, kas ką reiškia kavinės meniu. Paklausęs, ar turime knygų anglų kalba, ir gavęs atsakymą burbtelėjo, kad mažai. Pasiūliau pirma apžiūrėti, o tada įvertinti.

Rugpjūčio 28 d., penktadienis

Bukinistė Rugilė išeina iš darbo, reikia ieškoti naujo žmogaus. Šį kartą, tikiuosi, apsisuksiu net neskelbęs darbo skelbimo, nes pageidaujančių dirbti, ypač prieš rugsėjį, sulaukiu nuolat, o darbo pokalbių vengiu, nes kiekvieną kartą jau gerus dešimt metų įsitikinu, kad jaunoji karta neturi žalio supratimo, ką reiškia darbas. Aš, žinoma, galiu tik džiaugtis ir didžiuotis radęs Rugilę ir Tomašą, ir daugelį kitų knygyno darbuotojų, kurie ir kurios dirbo su atsidavimu, entuziazmu ir iš knygyno išsinešė ne mažiau, nei jam davė.

Pagaliau išvažiavau pažiūrėti, kiek praūžusi audra išvertė medžių miške. Kelyje nuo Troškūnų iki Surdegio, vedančiame per Umėnus, matosi buvus daug privirtusių medžių. Umėnuose medis užvirtęs kaip tik ant autobusų stotelės vietos ir ženklo, nutraukti elektros laidai, nulaužtas betoninis elektros stulpas. Mano nuostabai, miške visi medžiai išsilaikė. Beržynas kaip stovėjęs iškiliai iškėlęs savo baltą galvą, taip tebestovi, pakraščiuose link žemės nulinkę keli beržai, – man jie panašūs į dominikonų vienuolius, „baltus kunigus“, kaip juos seniau vadino žmonės, – net tie išliko tiek pat palinkę, pamaldūs. Net ant siauruko bėgių nebuvo privirtusių medžių mano atkarpoje, tik vienas senyvas beržas iš kitos bėgių pusės, arčiau Surdegio stoties.

Rugsėjo 1 d., antradienis

Visgi skaitytų knygų knygynai prekiauja viltimi. Viltimi, kad ieškoma knyga bus. Kaip kitaip paaiškinti žmonių užklausas, kai jie net nesitiki, kad turime jų ieškomą knygą?

Dažnai, ypač lietingą dieną, nutraukiu visus darbus ir apsidairau. Lyjant, kol dar šilta, knygyno durys atviros. Kai dabar rašau, net žaibuoja ir griaudėja. Ant palangės pora dalinasi vasaros įspūdžiais. Du rašytojai: vienas skaito, kitas perrašinėja juodraštį į kompiuterį. Greta mergina dar vienu įrašu pildo dienoraštį. Keli žmonės įnirtingai kažką rašo kompiuteriuose, keli klaidžioja akimis po knygas lentynose. Įbėga permirkusi pirmakursė. Užsisako kakavos. Pagaliau išdrįsęs, pianinu užgroja jaunuolis.

Rugsėjo 9 d., trečiadienis

Asmeninio archyvo nuotrauka

Savaitgalį vyko „Vilniaus dienos“, prekiavau „Knygų aikštėje“. Šiemet neprognozuojamas lietus nusinešė pusę uždarbio. Daug sveikintasi ir kalbėta. Susipažinau su šalia prekiaujančiu Vytautu Račicku – kalbėjome apie prekybą, taip pat su prof. Libertu Klimka, kuris prie pat „Mint Vinetu“ stendo pirkėjams rašė dedikacijas naujausioje savo knygoje apie Vilniaus legendas. Susitariau su juo susitikti ir pakalbėti apie etnologiją.

Vakar knygyne susitikome su šių metų PDR’o jaunųjų poezijos skaitymų dalyviais ir dalyvėmis. Susipažinome, pakalbėjome ir parepetavome. Bus labai geri skaitymai – geras gurkšnis gaivinančio kalnų šaltinio vandens.

Rugsėjo 10 d., ketvirtadienis

9.03 val. iš Vilniaus geležinkelio stoties traukiniu pajudėjau Kaišiadorių link. Lyja. Traukinyje keleivių daugiau nei vasarą. Įsijungus kompiuterį ir keliant nuotraukas iš telefono į jį, nes nebeužtenka vietos, parašė PDR’o festivalio vadovė Greta Ambrazaitė dėl edukacijos mokiniams festivalio metu. Gaunu Viečiūnų mokyklą, kur mokiniams pasakosiu apie darbą su knygomis, viso to romantiką ir romantizavimą, verslumą.

Rugsėjo 13 d., sekmadienis

10 val. su Em atvykome į Gegužinės bažnyčią mišių. Bažnyčioje itin šviesu, jauku ir žmonių nemažai, be to, ir choras puikiai giedojo. Po mišių šventoriuje besišnekučiuojantį su klebonu ir kaimynais netikėtai sutikome mokytoją Vytautą Toleikį. Po to per Žaslius nuvykome į Paparčius. Apžiūrėjome buvusio dominikonų vienuolyno vietą ir kaimelio bažnyčią. Ji pastatyta prie kapinių toli nuo centro. Neišraiškinga ir atoki. Tiesiamas naujas šaligatvis nuo pagrindinės kaimo gatvės iki kapinių ir bažnyčios sukuria dar didesnį atokumo jausmą.

Toliau vykome į Kazokiškes. Kelio 4717 atkarpa nuo Paparčių iki Kazokiškių yra viena mieliausių važiuoti ir grožėtis vaizdais. Nuo Mitkiškių trijų kryžių užkilus kalneliu į Aleksandriškes atsiveria pribloškiantis Kernavės piliakalnių vaizdas. Ties posūkiu į Latvių piliakalnį apsisukę grįžome keliu ir kalneliu žemyn vien tam, kad tą vaizdą pamatytume ne tik galinio vaizdo veidrodėliuose. Ant to kalnelio Aleksandriškėse būtinai reikia įrengti apžvalgos aikštelę!

Kazokiškėse tuščia. Net Paparčiuose daugiau veiksmo. Didelis kaimelio užrašas prieš bažnyčią nedera su bendru kaimo vaizdu, su bažnyčia tuo labiau. Žvyrkelis nuo Kazokiškių pro Zabariją ir Paaliosės skardžius iki Verkšionių tilto taip pat vaizdingas, nors vietomis siauras ir pavojingas.

Rugsėjo 16 d., trečiadienis

Susitikau su Libertu Klimka. Kalbėjome apie pagoniškus simbolius, etniškumą ir Vilnių. Manyje nėra TO Vilniaus, apie kurį kalba Libertas. Mano Vilnius (personifikuodamas miestus galvoju jį esant neklaužada berniuku) turi sąsajų su Liberto Vilniumi tik iš abiejų patirties landžiojant po apleistas vietas ir uždarus kiemus, kuriuos dar ir aš šiek tiek spėjau „ištirti“. Manyje nėra to išvaduoto Vilniaus.

Rugsėjo 24 d., ketvirtadienis

„Neringoje“ susitikome su PDR’o svečiais poetais ir poetėmis. Zigmas kaip ir pernai buvo gerai pasiruošęs, tad pajuokavę, kad kaip du saugumiečiai pavedžiosim užsieniečius po Vilnių ir parodysim, ką reikia, apėjome ir supažindinome festivalio svečius su mūsų Vilniumi, parodydami svarbiausius akcentus, paįvairintus asmeninėmis detalėmis. Vakare su Zigmu, pasiėmęs ir Skaską, išvykau į Druskininkus.

Rugsėjo 25 d., penktadienis

Kelios minutės prieš 9 val. ryto jau buvau Vieciūnų (dzūkiškai vietoj č tariama c) progimnazijoje ir aktų salėje šeštokams ir septintokams pasakojau apie knygyną. Mokiniai taip nustebino savo susidomėjimu, suklusimu ir klausimais, kad pripildė mane energijos visai likusiai ilgai dienai. Kadangi mokiniams užsiminiau apie rašomą dienoraštį, o mokytoja Sigita žadėjo jiems jį paskaityti, tai dar kartą dėkoju jums, mokiniai, už gerus ir įdomius klausimus. Sėkmės jums! Po pristatymo išgėriau kavos su bibliotekininke Agne Sasnauskiene. Pasikalbėjęs apie knygas, mokinius ir Vieciūnus, pataisiau bibliotekos muziejėlyje saugomą rašomąją mašinėlę ir išvykau atgal į Druskininkus. Grįždamas dar užsukau pažiūrėti į Liškiavos panoramą iš šios Nemuno pusės. Magiškas vaizdas.

XXXVII (mano jau septynioliktas iš eilės) PDR’as greit įsisuko su šiemet gerai sudaryta programa, tad ir jaunųjų poezijos skaitymų neprailgo laukti. Jaunųjų skaitymuose dalyvavo: Kornelija Mikalauskaitė, Dominykas Kručkauskas, Mūza Svetickaitė, Simas Lenkšas, Martina Taurinskaitė, Grantas Rogožinskas, Saulė Marija Baškytė, Saulius Venclovas, Gabija Kopūstaitė.

Slaptųjų skaitymų laužas, nors ir lašnojo, buvo uždegtas ir klausytojų šįkart ne aplink jį, o šalimais, stoginėje, buvo daug. Emilijos pasiūlyta tema skaityti vieno autoriaus kitam dedikuotus eilėraščius kuo puikiausiai tiko. Su Zigmu atrinktus eilėraščius perskaitėme sudėlioję beveik nenutrūkstama dedikacijų pyne. Pabaigoje Gabija Kopūstaitė parodė šešėlių teatro etiudą skambant Daivos Čepauskaitės eilėraščiui. Daiva jį žiūrėjo ir po to padėkojo Gabijai apsikabindama. Tai ir yra neįkainojama PDR’o patirtis – sutikti skaitomus autorius.

Rugsėjo 26 d., šeštadienis

Finalinis vakaras apdovanojus jotvingę Agnę Žagrakalytę ir jaunąjį jotvingį Dominyką Norkūną užsitęsė skaitant ilgus anoniminių konkursų nugalėtojų eilėraščius. Antanas A. Jonynas savo prizą, jau dvidešimt penktąjį, šįmet skyrė Grantui Rogožinskui, kurį atrado Zigmas. Smalsu, kaip jam seksis rašyti toliau.

Lėtai vykęs aukcionas, – surinktos lėšos (virš dviejų tūkstančių eurų) bus skiriamos kaip parama Ukrainai, – užsitęsė dar ilgiau. Šokiuose nelikau.

Ilgą laiką nesupratau, kad blaivausi. Bandžiau susigrąžinti būseną, kurioje gyvenau anksčiau, ten, atrodė, buvau žemiškesnė. Tvirčiau stovinti ant abiejų kojų, o gal vaikiškesnė, nesubrendusi ir įsivaizduojanti, kad žino daugiau, nei iš tikrųjų žinojo. Čia kalti visi tie filosofai, kuriuos godžiai skaitydavau būdama penkiolikos, ir įsitikinimas, kad aš jau suaugusi, nes „Iki“ pardavėja nekvestionuodama man parduodavo „Camel Blue“. Tada dar buvo laukiniai dutūkstantieji.

Dabar viskas kitaip. Nors mano vaikiškas naivumas lyg ir niekur nedingo, jį gaubia storas sarkazmo ir ironijos kiautas. O gal aš jau ir pasenau.

Blaivausi. Kiekvieną dieną jaučiu, kad gyvenu mėsmalėje, kurioje socialinių tinklų influenceriai mane bando išgydyti nuo vienos ar kitos ligos, priskirti man meilės kalbą, stengiasi išanalizuoti kiekvieno žmogaus red flagus ar green flagus.

Dabar kiekvienas savo tinklalaidėje turi ką pasakyti. Mūsų visuomenėje visi tapo labai iškalbingi ir reikšmingi. O aš blaivausi nuo visų šių nuomonių.

Mano algoritmas labai sutrikęs ir nežino, kokią informaciją man pateikti. Jaučiuosi jį pergudravusi. Kartais tai naujas Dvynių horoskopas, kartais nauja „Mitsubishi“ reklama, kartais vyrų psichologijos pseudoekspertai, kartais laimingos poros su vaikais, kartais kino festivalių anonsai, kartais merginos, kurios nekenčia vyrų, kartais sportiški vyrai, nekenčiantys merginų, nekenčiančių vyrų, o mano mėgstamiausi yra rylsai, šlovinantys trashy Balkanų kultūrą. Kiekvieną dieną vartoju, o po to blaivausi. Gal vis dėlto čia visko man per daug? Gal reikėtų šitą būseną užfiksuoti, išanalizuoti, dokumentuoti?

Mano terapija, kaip visada, labai nuspėjama ir buitiška. Diskusijos su draugais, filmo scenarijus ir, žiūrėk, aš jau stebuklingu būdu pritraukiau dešimtį žmonių, kurie eis su manim į filmo aikštelę analizuoti šitų mano pamąstymų. Tai mano didžiausia privilegija.

Jau vasaros viduryje pradėjau rašyti naują scenarijų, šį kartą ne viena, o su senu draugu Rafaeliu Valerio, brazilu, gyvenančiu Paryžiuje. Su juo mes jau daug išgyvenome, daug kartų blaivėmės ir daug kartų juokėmės iš keisto mūsų gyvenimo ir jo peripetijų. Su juo galima pasišaipyti ir pasijuokti ne tik iš savęs, bet ir vienam iš kito. Daug kalbėjom apie socialinių medijų įtaką mūsų kasdienybei. Įdomu, kad mes visi savanoriškai dalinamės savo gyvenimu internete, bet kas ir bet kada gali tai sekti, matyti, kritikuoti, smerkti ir svarbiausia – pavydėti. Mes viešinam ir paskui stebimės viena ar kita žmonių reakcija.

Bet man užmigti neduoda klausimas – kaip surasti ir išgyventi ką nors tikro, kai viskas kvepia plastmase ir kapitalizmu?

Mūsų karta taip desperatiškai siekia sukurti ką nors geriau, protingiau, išmaniau, sklandžiau, greičiau, jog kartais vakarėliuose mes sėdim palinkę ties savo telefonais, nesugebame užmegzti pokalbio arba pasigilinti į kito žmogaus psichologiją ir jo pasaulio supratimą, nepasidalinę su juo rylsu.

Blaiviausi, nes norėjau vėl pasijausti žmogumi.

Ir tada kartu su mano kuriamo filmo operatoriumi Erdvilu Petru Abukevičiumi išvažiavome į Palangą.

Man visad patinka kalbėti apie Palangą su skirtingais žmonėmis, tai stebuklingas miestas, poliarizuojantis miestas, nepaliekantis abejingų miestas. Tobulas fonas kurti filmą apie laviravimą tarp kapitalistinės pasimatymų kultūros ir žvėriško troškimo būti suprastam ir mylimam.

Aišku, važiuoti blaivytis į Palangą rugpjūčio viduryje, pačiame sezono įkarštyje, daugelio nuomone, kiek kvailas sprendimas, bet man tai pasirodė geniali idėja. Niekada nebijojau būti išjuokta, priešingai, įsikraunu nuo keistų žmonių reakcijų.

Palanga man primena vaikystės atostogas, širšių sugeltas lūpas, atrodo, niekada nesibaigiančius pasivaikščiojimus parke ir didžiausią nuobodulį keliantį miestą. Man ji niekada nesisiejo su Basanke ar išbrangintais cepelinais. Palanga, slėpdamasi už margų kavinių ir tragiškų muzikantų ir bandydama sukurti apie save netikrą vaizdą, saugo save tiems, kurie yra pasiryžę atrasti tikrumą tarp gulbių ir ošiančių pušų viršūnių.

Man patinka keisti skoniai, mano mėgstamiausi skanumynai iš vaikystės nebeegzistuoja, nes juos visus išėmė iš apyvartos. Liūdna, bet gal čia ir yra mano išskirtinumas, aš visada turiu ieškoti ir atrasti ką nors naujo. „Tutti Frutti“ atrodė deramas pavadinimas šiam naujam filmui. Išvertus tai reiškia „visi vaisiai“. Ir visi vaisiai man – vasaros perteklius, socialinių medijų perteklius, nuomonių perteklius, iškreiptų santykių perteklius ir iš kitos pusės – tikrumo stoka, vieno išgryninto skonio stoka.

Filmo „Tutti Frutti“ kadras

Pervargusi nuo darbo banke, 28 metų Miglė (akt. Gerda Čiūraitė) persikelia į Palangą. Savo naują gyvenimą ji laiko asmeniniu pabėgimu, praktikuoja manifestavimo ritualus, įnirtingai ieško naujos meilės tinderyje ir mėgaujasi vienatve bei pajūrio gamta, taip pamažu bandydama atkurti save. Jos rutina pasikeičia, kai ji atkreipia dėmesį į Karolį (akt. Valerijus Kazlauskas) – gražų vyrą, kuris keistu būdu vis atsiranda ten, kur yra Miglė. Jų žvilgsniai pamažu perauga į žaismingą flirtą ir nors slepia dalį tiesos apie save, jie greitai užmezga ryšį ir pradeda susitikinėti. Kas klostosi toliau, regisi lyg savotiškas pabėgimas nuo savęs, savo kūno išlaisvinimas iš informacijos pertekliaus ir trupiniai meilės, kuri atrodo gerai tik „ant popieriaus“.

Kurdami šį trumpametražį filmą, turėjome išsigryninti žaidimo taisykles: filmuojame be biudžeto, su maža komanda, be šviesų ir keliaujam iš vienos lokacijos į kitą tik dviračiais. Galbūt tai ekologiškiausia kino produkcija Lietuvoje.

Važiuodama iš taško A į tašką B, su sūriu jūros vėju plaukuose prablaivėjau ir apsvaigau nuo meilės ir aistros filmams. Tikriausiai nėra man labiau patinkančios vietos nei savų filmų gamybos aikštelės. Čia kaip koks baltas popieriaus lapas – imam spalvotas kreideles ir piešiam iš vaizduotės ir kuo didesnė raizgalynė, tuo smagiau ir geriau. Čia buvo dar stipriau, nes prisidėjo tas laukas, miškas, jūra, gerumas. Gerdos Čiūraitės ir Valerijaus Kazlausko veidai tokie išraiškingi ir daug pasakantys be žodžių, kad dažniausiai save rasdavau apsvaigusią nuo jų gerumo. Erdvilas vis juokdavosi, stebėdamas mane besimėgaujančią jųdviejų chemija savo mini nešiojamajame monitoriuje.

Jaučiuosi, tarsi kino mokykloj būčiau praleidusi dviejų aktorių meilės istorijos kūrimą. Visad jį supratau kitaip ir man įdomiausios meilės istorijos gimdavo tarp žmonių ir jų daiktų arba buityje – tarp kiniško maisto pardavėjo ir maisto išvežiotojo. Šįkart liepiau sau išsiblaivyti nuo savo griniūtiško motyvo ir sukurti tokią meilės istoriją, kokią dauguma žmonių matytų šiandien: tarp dviejų savaip sugadintų žmonių, su visais pagardais ir įdarais.

Na ir ką, buvo faina. Du aktoriai ir visa Palanga – mano filmavimo aikštelė, didžiausia mano lempa buvo saulė, kuri diktavo, kaip sukurti mise en scène. Ši kino aikštelė leido vėl pasijusti žmogumi, atgaivinti atrofavusius instinktus, žiūrėti į keistai augančias pušis ir apie tai sukurti kinematografišką filosofiją. Keista ta filmo gamybos magija, man, užaugusiai kaip kūrėjai teatre, vis dar neįprasta manipuliuoti kadrais ir bandyti įšokti į emociją be tęstinumo, iš vienos lokacijos į kitą. Tačiau kai tai pavyksta, jaučiuosi, lyg gerčiau pienių vyną, tokį saldų ir tokį kitonišką, sunkiai nusakomą kitam.

Man įdomu gyventi saldų / sūrų gyvenimą. Filmų gamyba – kaip narkotikai, kaip nepagydoma liga, priklausomybė. Bet ši priklausomybė padeda išsiblaivyti, atrasti gyvenimo tikrumą. Kažkoks paradoksas, bet aš kitaip nemoku.

Ačiū nuostabiai komandai, ačiū tikintiems, ačiū gyvenimui ir ačiū Palangai, jūsų dėka prablaivėjau.

Vasarą gyvenome su filosofais

Nuo ryto ligi vakaro jie budėjo pakampėse

Klausinėjau, kodėl, kam ir kaip

Šitaip sunkiai leisti vasarą

Kai kiti jau ankstyvą balandį palaimingai leidžia sulą ir pinigus

Kodėl, koks ir kada liepto galas –

Kraipė galvas, raukė antakius –

Nesutarėme dėl liepto pradžios

Kodėl, už ką, po kiek ant kelių noksta mėlynės –

Jie sakė: kiliminė danga, čia ir norėdamas nesusimuši

O aš jau būčiau davus į galvą…

Bet kažkuris perskaitė vieną sakinį –

Kažką apie prasmę ir pelę

Pelę ir prasmę

Prasmę ir pelę

Pagauti reikėjo

Juk tam ir budėjome visą vasarą –

Veltui

Nė vienas iš mūsų nebuvo Derrida, nė vienas iš mūsų negimė Guattari

Išlipti Europoj

Troleibusas stotelėje lenkia 1G.

Susirūpinusi rusė klausia moteriškės su languota gariūnine:

A Evropu on projezžajet?

Moteriškė su languota gariūnine tyli.

Atsega tašę –

Pasirodo berniūkščio galva,

Tada veizolai,

Tada rankenos vietoj delnų

Ir mėlynai nusidažęs liežuvis, išspjaunantis samprotavimo rašinio temą:

Kodėl žmogus nemiega naktį?

Bandau remtis Maironiu, atsimenu tik Mačernį, iš paskutiniųjų mėginu kuo nors motyvuot minties kelio

     duobę – atsiremiu į charizmatišką dėdę su kastuvu.

Berniūkštis susirūpinęs pasakoja:

„Mama, man Tomas mokykloj sakė, kad naktį rusai tyliai išlenda ant stogų.“

Taip ir regiu žibančias drėgnas akutes,

Pro kurias matosi koridoriai veidrodinėm sienom.

Kaimynų Vytukas prarijo matriošką –

Būtų nieko, tik kad dabar visi bando Vytuką kur nors įdėti.

Vaikas tris mėnesius slapstosi, išlenda tik naktį,

Užlipa ant stogo,

Pažaidžia senais apdaužytais žaisliniais tankais

Ir vėl savin sulenda.

Ar kada susimąstėt, kaip jaučiasi paskutinė, mažiausia

matrioška, į kurią jau nieko nebegalima įdėt?

Kokia euforija apima troleibusą, kai jam pavyksta pralenkti greitąjį…

Ir kokia menka ši pergalė, kai vis tiek niekada negali išlipt Europoj.

Tomo Tereko koliažas

Ant šaligatvio krašto

Sėdi du seniai stotelėj prie Žaliojo

ir geria.

Radijas, samovaras, guminės tapkės, o mes…

O mes ant šaligatvio krašto,

vidury žemynų, saloje, kurios nėra, kitais metais, tuo pačiu laiku,

ant vienos kojos

kregždutę mergaitė daro.

Prieš lietų jos visos palei pat žemę sukasi – iš senių lietpalčių kišenių krinta saldainių popieriukai:

Jau čia nesugaudysi, Juozai, jau čia nesugaudysi…

Tai ir skrenda popieriukai, tai ir skrenda mergaitė, nesikabinėjam, –

kaip moka, taip skrenda –

o seniai iš visos dūšios lupa.

Iš visos širdies traukia dainas, cigarus, triušius –

kaip pasiutę magai be sąžinės.

Traukia ir leidžia, traukia ir leidžia,

kaip vaikai juokiasi.

Tik triušius suryja Gavelio balandžiai, tik praeivius

išduoda pakelės drebulės,

tik senius, kaip cukrų, ištirpinam arbatoj ir perskaitom bruderšaftu, bruderšaftu, brangusis, perskaitom.

Tik nereikia sakyti, kad mokykloje šitaip nemokė.

Danutės rytas

Teta Danutė vėl sveikino rytą: akimis glostė plastikinių rožių darželį…

Pro kaimynų langą į jos balkoną įkrito katinas.

Danutė priklijavo žvėrelį prie sienos – kad gražiau būtų.

Katinas garsiai kniaukė, šnypštė ir draskėsi. Nieko, teta pasigarsino radiją.

Į duris beldė kaimynai, į langus daužėsi kankorėžiai, o kanalizacijoj zvimbė nuo paukščio dvėselienos pakilę musės.

Teta nepajėgė į tuos mažmožius atkreipti dėmesio – jos rodomasis pirštas lėtai baksnojo liečiamojo ekraną.

Dar saulei nepasiekus zenito, jos įrašu jau dalinosi armija kitų –

Panašių ir nepanašių į ją ilgesio kupinųjų – o mes spoksojome ir arkliškai juokėmės.

Ir musės zvimbė aplink, ir į kavą šiko balandžiai, ir pietūs atėjo per anksti, o mes juokėmės taip, kad nebuvo kada oro įkvėpti.

Paskui lėtai gurkšnojom kavą, vaikėm balandžius, monotoniškai baksnojom ekraną ir net nepastebėjom, kaip mūsų katinas, nebegalėdamas pakelti savo devinto gyvenimo svorio,

Išėjo į balkoną, ryžtingai atsispyrė ir iššoko.

Buvome pernelyg jautraus būdo, neišėjome pažiūrėti.

Tik vakarop girdėjome kažką tolumoj kniaukiant

Gailiai gailiai, liūdnai liūdnai, tiesiog pražūtingai –

Nagais už gerklės griebė.

Kaip iš paveikslų.

Apie Andrių, Liudviką, Severiją ir laukinę trobą

Andrius turėjo veislyną: ilgametė šeimos tradicija.

Viskas prasidėjo nuo garbingo prosenelio Liudviko.

Ėjo jis palaimintais du tūkstančiai dvidešimt penktais metais iš ofiso namo: jaunas, gražus tada buvo, gyveno naujos statybos bute, turėjo elektrinį paspirtuką.

Visi sakydavo: Liudvikui gyvenime nieko netrūksta.

Ėjo tą dieną Liudvikas namo ir eidamas pamatė didžiulę būtybę. Būtybė, nors ir didelė, atrodė labai silpna, paliegusi, visa drebėjo.

Liudvikas ėjo artyn. Būtybė pro duris iškišo liežuvį ir lyžtelėjo jam veidą.

Liudvikas šypsojosi.

Tuomet būtybė pravėrė langus ir puolė verkti senais porcelianiniais servizais. Dužo svečių lūpų taip ir nepaliesti puodeliai ir jis tai priėmė kaip ženklą.

Paskui būtybė pro kaminą išspjovė kelis žmonių skeletus, dar vis pridengusius gėdą raudonai baltais šventiniais rūbais.

Pakvipo cinamonu. Ir tai Liudvikas priėmė kaip ženklą.

Pati tikriausia laukinė troba gerinosi Liudvikui. Ir jis nusprendė ją vestis.

Šitaip viskas ir prasidėjo. Liudvikas parsivedė trobą ir uždarė ją į auksinį narvelį.

●

Andriaus veislyne gyveno 136 trobos. Jis turėjo septynias trobavedes, penkis patinus ir 125 trobų jauniklius. Jaunikliai buvo pūkuotais stogais, dar nepramerktais langiukais ir tyliai cypdavo, kai varstydavai duris.

Jauniklių tais laikais ieškojo visi pailsusieji.

Visi, kurie uodą buvo matę tik nuotraukose.

●

Severija atvažiavo pirkti trobelės.

Išsirinko tokią truputį paaugusią, dengtą geltonom medinėm lentelėm. Andrius jau bijojo, kad jos niekas neims, –

Skirtingų spalvų akim buvo…

Tėvas būtų sakęs: tokią – iškart užkasti.

Dabar jau pats…

Nieko, Severija čia.

Paridena trobos link nediduką kamuoliuką – droviai šokteli troba, praveria duris ir praryja kamuolį.

Dūžtančios krištolinės vazos garsas.

Iš laikrodžio išskrenda gegutė, kaip kulka pramuša trobelės langą, pataiko tiesiai Severijai į akinius.

Kairys stikliukas suskyla, Severija grando nuo jo prilipusias gegutės plunksnas.

– Ar centą kišenėj turėjai?

– Ne. Seniai nebesinešioju.

Švelniai ima pavadėlį į rankas, klausia, kiek kainuos, –

Sumokėjusi išeina: tolsta šaltais autostradų laukais…

Ir šis vaizdas primena tuos giliai lietuviškus filmus –

Geležines gerves,

Lietingas vasaros peržiūras,

Tris alaus dviejose rankose,

Neperskaitytus pabaigos titrus.

Kadrų dažnio tachikardiją,

Akyse virstančią

Tom palaimingom

Penkiom

                             minutėm

                                        slow-motion.

Liepos 1 d., trečiadienis

Vienas taivanietis studentas, kuris kiekvieną dieną lankydavosi knygyne, prieš išvykdamas namo, paprašė nufotografuoti jį prie knygyno.

Vienas turistas iš Austrijos, pamatęs Ričardo Šileikos stiklainius su smėliu (jų knygyne nemažai pridėliotų lentynose yra), paklausė, ar ten žmonių pelenai.

Studentė iš Japonijos, taip pat išvykstanti namo, užėjo paskutinį kartą išgerti „Alisos Stebuklų šalyje“ – kakavos su visais priedais.

Iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo gavau leidimą publikuoti Povilo dienoraštį.

Liepos 8 d., trečiadienis

Išvykdamas į Prahą oro uoste sužinojau apie Marčėno mirtį.

Liepos 13 d., pirmadienis

Vienas vyras knygyne suplanavo siurprizą žmonai gimtadienio proga. Užsakė staliuką su paruošta kava ir pakvietė dainininkę Gabrielę Vilkickytę pagroti pianinu ir padainuoti kelias dainas. Buvo labai jauku ir miela.

Kitas vyriškis, pamatęs Hemingway’aus portretą, paklausė, ar autorius yra buvęs knygyne. To paties pasiteiravo ir apie Matthew Perry. Gerai, kad nepaklausė apie Ariją Stark.

Liepos 17 d., penktadienis

Sulaukiau pirmo teiravimosi, ar turiu Marčėną.

Liepos 18 d., šeštadienis

Tik ryte (apie 11 val.) eidamas į knygyną ir matydamas tuščias gatves supratau, kad šiandien šeštadienis. Vasarą Vilniuje nuobodu. Netinka Vilniui karštis…

Knygyne žmonių labai mažai. Niekam neįdomu, kad yra gerų knygų, neįdomu ir nuolaidos joms. Stumti laiką sunkiausia. Mane labai blogai veikia šis betikslis sėdėjimas. Seniau, prieš kokius 10 metų, dar buvo entuziazmo laukti ar ką nors daryti, kad prikviestum užeiti. Dabar šitas nestabilumas žlugdo ir patį, ne tik knygyną. Visgi seniau buvo kitaip. Neseniai užėjęs vienas vaikinas pasiteiravo, ar aš nepažįstu ko nors, kas su juo galėtų praleisti keletą valandų, parodyti Vilnių, kol jis dar jame. Tai ir pasakiau jam, kad jei būtų pasirodęs knygyne prieš 10 metų, tikrai būtų radęs kokį nors asmenį, kuris mielai su juo būtų pabuvęs. Greičiausiai ir aš pats po darbo būčiau išėjęs su juo vynelio į „Tappo d’Oro“. Kur tie žmonės dabar? Užaugo, surimtėjo, vaikų prisidarė… O naujų, tokių, kuriems būtų įdomu nuolat trintis knygyne, mažuma ir jie drovesni.

Kaip tik prisiminiau prieš kelias dienas buvusios Gabrielės Vilkickytės žodžius. Ji knygyne lankosi nuo devintos klasės. Kartą, dar būdama mokykloje, man pasakė, kad norėtų, jog aš knygyne dirbčiau ir po 20 metų. Štai jau 17-ieji eina.

Liepos 19 d., sekmadienis

Išvykome į Panevėžį aplankyti mamos. Pasivaišinę arbata ir skanėstais, toliau tęsėme kelionę į Labanorą. Pagaliau, pirmą kartą šiais metais, išsimaudžiau. Baltųjų Lakajų paplūdimys prie Mindūnų apžvalgos bokšto švarus ir saikingai gilėjantis. Žmonių nedaug, o tai čia reta. Gaila, kad Mindūnų parduotuvėje tvyro itin smarkus pelėsio kvapas – tokia gera vieta prekybai vasarą, o jokių pastangų nors kiek pasitempti.

Liepos 20 d., pirmadienis

Ryte Labanore pažadino užgiedojęs gaidys. Išvedęs Skaską išgirdau klegenančius gandrus, tolumoje gerves. Vykstant į Vilnių pradėjo smarkiai lyti.

12 val. jau buvau Vilniaus universiteto bibliotekoje, Rankraščių skyriuje. Užsakęs keletą laiškų ir laukdamas, kol juos atneš, užrašiau dienoraštį.

Liepos 21 d., antradienis

Lietinga diena, na kaip ir Lietuvoje vasaromis įprasta – pusvalandį lyja, pusvalandį šviečia saulė, todėl knygynas pilnas žmonių.

Užėjo mergina, nešina pagaliu, pasižvalgiusi ir išėjusi jį užmiršo. Po dešimties minučių grįžo pasiimti. Geras pagalys – vertingas daiktas.

Užėjo Deividas Preišegalavičius, Marijus Gailius, Burokų šeima. Vakare Zigmas atvežė knygų.

Liepos 22 d., trečiadienis

Knygyne tuščia. Užėjo du vaikinai. Kalbasi apie Kafkos „Metamorfozę“. Ją skaitęs pasakojo neskaičiusiam. Pabaigoje pabrėžė du pagrindinius knygos moralus: tave visuomet gali palikti tavo šeima ir jei „nepajudėsi“ gyvenime – virsi vabalu.

Mergina iš Pasvalio, pirmą kartą knygyną suradusi pernai rudenį, prisipažino, kad kiekvieną kartą būdama Vilniuje užeina į knygyną. Sako, kad Pasvalyje nieko gero. Nerekomenduoja ten vykti.

Liepos 26 d., sekmadienis

Ispanų pora teiravosi apie XIV–XV a. lietuvių karių aprangą ir ginkluotę. Pasakojo, kad Tanenbergo (Žalgirio) mūšį ispanai pateikia kaip pavyzdį dėl jame kryžiuočių panaudotų bombardų.

Vienas vaikinas jau teiravosi „Iliados“, nors greičiausiai norėjo „Odisėjos“. Dar vienas užsisakė šalto pieno stiklinę.

Man patinka pro knygyną gatvėje praeinantys ir persižegnojantys žmonės. Kitoje gatvės pusėje Šv. Dvasios bažnyčios pagrindinis altorius…

Viena užsienietė eidama pro knygyną paskambino varpu, pakabintu ant knygyno iškabos, ir paklausė, kodėl jis čia. Atsakiau, jog tam, kad paskambinčiau juo kiekvieną kartą, kai atveriu knygyną.

Liepos 31 d., penktadienis

Kaune, Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyve. Peržiūrėjęs Liudo Giros ir Juozo Paukštelio korespondenciją įsitikinau, kad čia nieko nėra, kas man reikalinga. Maloniai šnektelėjęs su vyriausiąja muziejaus rinkinių kuratore Reda Rėklyte apie muziejaus kartoteką ir archyvistiką, pasivaikščiojau muziejaus kiemelyje.

Prieš išvykdamas užsukau Kauno arkikatedron, pasimeldžiau. Paskui dar įlindau į Šv. Jurgio Kankinio bažnyčią. Tik užėjus smarkiai trenkė pelėsiu. Liūdna. Grįždamas į Vilnių užsukau į Žaslius. Miestelio bažnyčia ant kalniuko prie pat ežero, kurio pakrantėje prirakinti vandens dviračiai. Keistai sumišus karštam dienos orui ir vandens vėsai padvelkė aštuoniasdešimtinių, vaikystės vasaros, kvapu. Apėjau bažnyčią, apžiūrėjau šventoriuje palaidotų kunigų kapus, pasėdėjau ant suoliuko. Jau kelintą kartą pastebiu, kad mane aplanko keistas jausmas ant antkapių matant žmonių, apie kuriuos skaitau, kuriuos studijuoju, pavardes. Rodos, lyg pažinojau juos, nors nemačiau, o dabar išvydęs antkapius lyg sugretinu žinias apie juos su jų kūnu. Antkapį tapatinu su kūnu. Raidės ant antkapio, išskaptuoti raidžių grioveliai – žmogaus fiziniai bruožai.

Grįžęs į Vilnių, 18 val. nuėjau į mišias Šv. Mikalojaus bažnyčioje. Prieš mišias galingai užgrojus vargonams, juos išgirdau pirmą kartą, net sietynai sujudėjo. Tai mane nustebino ir sudomino.

Asmeninio archyvo nuotrauka

Rugpjūčio 3 d., pirmadienis

Dalyvavau atidengime arba, kaip sakė Norbertas Černiauskas, „apskaityme“ atminimo lentos Alfonsui Nykai-Niliūnui ant J. Savickio g. 13 namo, kuriame jis gyveno 1941–1944 m. Emilija papasakojo apie Nykos apsigyvenimo čia istoriją. Susirinkusieji: Saulius Žukas, Manfredas Žvirgždas, Aurimas Švedas ir kiti, paskaitė Nykos eilėraščių.

Rugpjūčio 6 d., ketvirtadienis

Molėtuose. Trumpam susitikę su Molėtų krašto muziejaus vyriausiąja rinkinių kuratore Jolanta Slavinskiene pakalbėjome apie Molėtus prieš šimtą metų. Jolanta aprodė ekspoziciją, kuri puikiai supažindina su Molėtų krašto istorija pradedant net nuo Luokesų ežero gyvenviečių. Dėmesys detalėms, bendradarbiavimas su kitais muziejais ir kūrybiškumas ekspoziciją pavertė viena geriausių iš visų krašto muziejų ekspozicijų, kuriose iki šiol esu buvęs.

Apžiūrėjau bažnyčią, prie jos jau ir prieš šimtą metų prilipusias, perpildytas kapines. Pastovėjau prie Molėtų bažnyčios statytojo kunigo Kazimiero Bandzevičiaus kapo. Nuėjau iki buvusios vidurinės mokyklos pastato, kuriame dabar „šmutkelynas“. Kitoje gatvės pusėje siaubingu virtęs, nes čia buvo NKVD būstinė, gydytojo Jauniškio namas.

Buvusio štetlo traukos centras – žydų prekybininkų namai. Nors yra keletas tuščių patalpų, raudonų plytų statinyje įsikūrusios kavinės, maisto parduotuvės, grožio paslaugas teikiančios įstaigos, avalynės taisykla. Užėjęs į „Vanilinį dangų“ paprašiau galimybės pasinaudoti tualetu. Gavęs raktą ir nurodymus, kaip jį pasiekti, patyriau įdomų pasivaikščiojimą vienoje iš to pastato dalių. Rekomenduoju.

Pašte, siųsdamas atviruką Em, darbuotojos paklausiau, kur čia būtų galima fainoj vietoj nusimaudyti. Patarė nuvykti prie Dūrių ežero.

Atsivėsinęs ežere, beje, puikioje prieigoje prie ežero, vykdamas Vilniun dar sustojau apžiūrėti Bijutiškio bažnyčios.

Rugpjūčio 7 d., penktadienis

Nuo 9 iki 15 val. darbavausi Kaišiadoryse. Grįždamas užvažiavau apžiūrėti Gegužinės bažnyčios. Nuėjau prie upės pro senuosius parapijos namus ir sugalvojau persikelti į kitą Neries krantą, todėl, dar pakeliui stabtelėjęs ir užlipęs ant Budelių piliakalnio, kirtau Nerį Padalių–Čiobiškio keltininko Gedimino vieninteliu Lietuvoje srovės varomu lyniniu keltu. Rekomenduoju.

Vasaros pradžioje buvo pažadas susitikt. Pati keliavau ir kitiems prisiekinėjau – taip, pasimatysim Venecijoje, Ventspilyje, Vige, kažkuriam kitam uoste. Nubrėžusi numanomų prasilenkimų atlasą, išvažiavau į konferenciją Bukarešte.

Grįžusi pradėjau pastebėti reiškinius: perkūnijas, šikšnosparnius, ežiukus. Paukščiai atsitrenkdavo į miegamojo langą. Voras mezgė tinklą prie kriauklės mano virtuvėje. Liepą tankiame miške prie neprinokusių aviečių krūmo sutikau laumžirgį. Ką jis ten veikė? Nei tūpė, nei kilo, dreifavo aplink spyglius kaip nuo kurso nukrypęs dronas. Tarsi suprasdamas, ką daro. Naktį lietus šniokštė kaip Baikalas. Pusiau prabudusi pagalvojau apie skalbinius, paliktus lauke. Ir apie jį.

Paskui baigėsi pasaulio čempas. Mėlyni nelaimėjo. Pedikiūro Argentinos pantoną keitė gaspačo raudona. Miestas, darbas, kokteilis su draugais, džiazo minoras – viskas buvo kaip kasmet. Bet kartu jau ir nebebuvo. Nebegalėjau apsimesti, kad nieko neįvyko. Nors nuošalė buvo tyli. Kaip čipsus kramtantis Nidos šernas, penimas pro šalį parketiniais džipais vežamų vaikų.

Euriklėja atpažino Odisėją iš rando. O ką daryti su tuo, kurį žinai, bet negali paliesti? Ant mylimojo kojos buvo operacijos pjūvis. Tik jo dar nemačiau. Arba mačiau. Sapne apie baltą paplūdimį, elastinį bintą ir horizonte pakibusią jachtą. Kuo ji vardu?

Kind of Blue. Kavinėje sukosi vinilas. Baristos paprašiau dvigubo ir išėjau į gatvę. Eine kleine Zigarette ir Vokiečių aveniu remonto dulkės. Kas gali būti gaiviau lietuvišką, o ne graikišką vidurvasarį. Šiuo metu Vilniuje visi ginčijosi, kaip Nolanas suprato Homerą.

Panoraminės mūšių scenos mane jaudino mažiausiai. Kaip ir

Ignės Grikevičiūtės nuotrauka

tai, ar Holivudui pakeliui su helenizmu. Mane domino vyras. Kaip ta auklė, iš visų kitų jį galėjau atskirti ne dėl didvyriškumo, bet dėl paprasto kūniškumo. Odos, raumens, gyvo kaulo. Tik tiek rekvizito. Ne garso dizainerio sukurtų, o tikrų kiemo katino žingsnių, prislopintų kilimų duslintuvo kažkada paryčiais.

Jiems nutilus man dar liko žvaigždžių katalogas. Rugpjūčio perseidų lietūs, migla virš pievos prie pakelės motelio, greta aerodromo X. Desantininkai sumigo po tvankiu angaro skliautu. Radarai liko budėti: karas pulsavo ties siena ir smilkiniu. Tik prieš tai – antraktas. Dzūkijos plente pirštus sulipinęs plombyras, „Lato z Radiem“ ir karštų padangų kvapas.

Gal tik vėliau suprasim, kad taip prasidėti gali ir mobilizacija, ir poezija. Gal ir pasaulis lauks ne savo pabaigos. Tik vieno spragt – ir iš seniai užverstos knygos išzvimbs karti rugsėjo musė.

Klinikos personalą sudarė amerikiečiai psichologai ir socialiniai darbuotojai, o rudenį prie mūsų prisijungė keli Kolumbijos universiteto rezidentai – trys vaikinai ir mergina su akiniais labai storais lęšiais. Tarp jų buvo Davidas Rogersas ir Anna Smith. Abu Amerikos žydai, nors Annos pavardė buvo Smith, o nosytė riesta, akivaizdu, tik dėl plastinės operacijos. Mat nuotraukose kiti jos šeimos nariai, kaip įprasta žydams, buvo tamsių garbanotų plaukų ir didžianosiai.

Kai plepėjom pietaudami valgykloje prie apskrito stalo, Davidas, kaip visi jauni psichologai, patys lankantys terapiją, skundėsi savo motina. „Įsivaizduokite, pradėjau susitikinėti su mergina, dėl kurios aš tiesiog pamišęs. Nusivežiau ją vakarienės pas mamą, o po vakarienės ši man surūgusiu veidu pareiškia, kad mano merginos laikysena ne visai taisyklinga. Ir čia aš tiesiog praradau savitvardą. Jos prakeikta laikysena, dovanokit už keiksmažodį, matote, mamai nepakankamai gera!“

Lankydami terapiją jauni psichoterapeutai dažnai patys vis labiau imdavo panėšėti į Freudą – užsiaugindavo barzdas, pradėdavo rūkyti pypkę ir dėvėti tvido švarkus.

Davidas vis dar augino barzdą.

Iš anglų kalbos vertė E. F.

Tomo Tereko koliažas

Gegužės 16 d., šeštadienis

Savaitgalį su Em išvykome į miško namelį, tokį nuošalų kaip Thoreau prie Voldeno tvenkinio. Visą laiką lašnojo, tad ir pratūnojome jame. Perskaičiau pernai pasirodžiusį 1893 m. Ignoto Grubinsko dienoraštį. Unikumas! Gaila, nėra nurodyta minimų lokacijų (dienoraštis rašytas Kaune) dabartinių adresų, šypsnį kelia recto ir verso paaiškinimas „jaunesnio amžiaus skaitytojui“. Dievulėli, kas gi tas jaunesnio amžiaus skaitytojas, atsiversiantis 200 egz. išleistą XIX a. pab. dienoraštį? Atveskite jį man. Kadangi dienoraštis neilgas, įdėta faksimilė – galima skaityti ir taip.

Neįtikėtina tai, kad lietuviškai, Vabalninko šnekta, rašęs autorius kartais taip tobulai užrašo žodį, o kartais visiškai iškraipo – jokios logikos ir rašto sekos nebelieka. Mane, baigusį skaityti ir apie dienoraštį pasakojantį, Emilija pertraukė sakydama, kad pats ėmiau kaip dienoraščio autorius kalbėti. Bet tai kaip gražu: Dikdůnes asz nesiveszczia bet darbinįki, – rašo svajodamas apie ateitį. Arba apie Lietuvą kalbėdamas: Raśejai apē savo tevynę raśo gal ramei bet lietuvis apē savo tevyne raśo o aśaras per jo veidą byra. Kaip paprasta.

Gegužės 18 d., pirmadienis

Vakar pasveikinau tėvą su gimtadieniu. Nuvežiau sakurą ir kartu pasodinome jo sode, kurį gal penkis kartus apėjome kalbėdami apie ateitį.

Šiandien, prieš aštuoniasdešimt dvejus metus, Povilas užrašė paskutinį dienoraščio įrašą.

Gegužės 19 d., antradienis

Buvau Grubinsko dienoraščio pristatyme Mažvyde. Sudarytoja puikiai pasiruošusi – susiradusi atnešė parodyti autoriaus dienoraštyje minėtas skaitomas knygas. Žinoma, pristatyme, be bibliotekos darbuotojų, buvo gal kokie du žmonės „iš gatvės“, įskaitant ir mane.

Gegužės 20 d., trečiadienis

Po 10 val. buvo paskelbtas oro pavojus – dar Baltarusijos teritorijoje radarai užfiksavo žymą, būdingą bepiločiams orlaiviams. Žmonės perspėti eiti į priedangas.

Gegužės 21 d., ketvirtadienis

Pirma „Poezijos pavasario“ išvyka į Kupiškį. Be manęs, dar vyko: Alina Borzenkaitė, Nojus Saulytis, Dominykas Andriuškevičius ir Nida Timinskaitė. Artėjant prie Kupiškio vėl buvo paskelbtas oro pavojus. Kupiškyje prisijungė Alvydas Katinas iš Utenos. Skaitymai vyko Kupiškio bibliotekoje, buvusioje sinagogoje, kurios pirmo aukšto patalpa ir buvo priedanga. Vykstant skaitymams dar du kartus suveikė visų telefonai apie pavojų ir jo atšaukimą. Labai keistas trikdis skaitymuose. Nenorėčiau, kad tai taptų įprasta. Nepaisant skirtingų skaitytojų, skaitymai praėjo sklandžiai ir gerai. Biblioteka graži, bibliotekininkės gerai pasiruošusios, žmonių pilna salė. Buvo ir tėvas.

Pasirodo, Alina gavo Zigmo Gėlės premiją. Labai apsidžiaugiau jai apie tai užsiminus. Taip išeina, kad visuose renginiuose dalyvausime kartu.

Gegužės 22 d., penktadienis

Antra „Poezijos pavasario“ išvyka į Jurbarką ir Panemunės pilį. Į Jurbarką atvykome penkios minutės iki skaitymų pradžios. Šios dienos poetai ir poetės: Alina, Vidas Morkūnas, Marija Meilė Kudarauskaitė, Vitalija Maksvytė, Joana Mikalauskaitė, Rita Juškevičiūtė-Mockeliūnienė, Rūta Vyžintaitė ir Aistis Žekevičius. Po skaitymų Jurbarke turėjome tik pusvalandį nuvykt į skaitymus Panemunės pilyje. Bibliotekos darbuotojos į autobusiuką įdėjo mums du didelius padėklus sumuštinių, tad spėjome šiek tiek užkąsti. Po skaitymų pilyje laukė vakarienė, pilies restorano šefas paruošė šamą.

Vakarienei pasibaigus likome su Vidu ir Meile dar pasisėdėti, kiti nuėjo žiūrėti poetų iš Vengrijos performanso, Alina su Joana pasivaikščioti. Užklausiau Meilės apie jos tėvą mokytoją – ji papasakojo viską nuo pradžių su tiksliomis datomis. Sakė, jog mes per daug gerai gyvenam, kad ką nors atsimintume… Meilė baigdama skaitymus žiūrovus vadina vaikučiais ir liepia kartoti eilėraščių žodžius. Tik apie vidurnaktį grįžome į Vilnių.

Gegužės 26 d., antradienis

Apsigyniau magistro darbą. Darbo recenzentas dr. Norbertas Černiauskas parašė teigiamą recenziją palinkėdamas Povilo dienoraščio publikacijos.

Gegužės 28 d., ketvirtadienis

Trečia „Poezijos pavasario“ išvyka: Naisiai, Šiauliai. Pasirinkau Šiaulius dėl Povilo, žinoma, o pamatyti, kas gi vyksta Naisiuose, skatino smalsumas. Vyko pilnas autobusiukas: Alina, Meilė, Dominika Olicka, Virginija Kulvinskaitė, Mūza Sventickaitė, Julius Žėkas. Naisiuose dar prisijungė Viktoras Gulbinas, Violeta Šoblinskaitė ir Gasparas Aleksa. Istorikai: Alina, Mūza ir aš – atsisėdome kartu ir visą kelionės laiką į Šiaulius kalbėjome apie studijas Istorijos fakultete.

Naisiai – butaforija. Zigmo Gaidamavičiaus-Gėlės muziejuje (tik pravėrę duris patekome į vieną iš tos butaforijos kambarėlių) laksto žurnalistai, ruošiama salė skaitymams, repetuoja kapela. Pseudoutopija, pasak Nerijos Putinaitės ir Nerijaus Šepečio. Po visų kalbų, sveikinimų Alinai ir mūsų skaitymų, kurie, iš susirinkusiųjų teko nugirsti, buvo geriausi per penkiolika metų, vyko keisčiausia mizanscena apdovanojant buvusį kolūkio pirmininką. Beje, sakė, kad „Taikos“, o ne (kaip buvo iš tikrųjų) „Už taiką“ kolūkio. Mus, likusius sėdėti scenoje, užstojo kažkokių rajono bendrijų nariai. Nuolat atsiprašinėdami, kad atsuko mums nugaras, kalbėjo panegirikas Šiaurės Lietuvos žvaigždės medalininkui. Tai, žinoma, reikėjo daryti „Poezijos pavasario“ renginio metu… Paskui vykome į Poetų parką Sereikių kaime, kur Alina pasodino liepaitę.

Šiauliuose skaitėme Venclauskių namuose-muziejuje. Po skaitymų gidas pravedė trumpą ekskursiją. Supratau, kad teks atvykti į pilną ekskursiją susipažinti su šia butaforija.

Asmenukė iš Poetų parko Sereikiuose

Gegužės 29 d., penktadienis

Buvau Panevėžyje. Grįžau pro Surdegį, Troškūnus ir Anykščius. Troškūnuose pamatęs, kad šalia buvusios parduotuvės tvarkosi naujoji šeimininkė, sustojau susipažinti. Eglė Rakauskaitė padariusi nemažą darbą patalpose ruošėsi naujai parodai birželį, į ją gavau kvietimą. Pakalbėjome apie bendradarbiavimą, Troškūnų gyventojus ir rūpesčius. Maloniai nustebino Eglės infrastruktūrinis mąstymas aktualizuojant ne tik pastato vaidmenį Troškūnuose, bet ir pačių Troškūnų įtraukimą į visai kitą žemėlapį. Jos mintį įrengti dviračių ir pėsčiųjų taką nuo Troškūnų siaurojo geležinkelio stoties iki miestelio būtina įgyvendinti.

Birželio 13 d., šeštadienis

Šiandien gera diena. Kėlėmės vėlai, kartu papusryčiavome. Vėliau, man baigus doktorantūros projektą, Emilijai iškepus braškių pyragą, lietui lyjant išėjome į miestą. Mūsų kalbos, kaip dažnai nutinka, pakrypo rašytojų ir istorijos tema. Emilija pasidalino Sruogos „Fiat“ automobilio įsigijimo bei „Viktorijos“ šokolado fabriko istorija. Tokį rimtą pasakojimą apie investicijas galėjau atremti tik pasakojimu iš vėliausių savo atradimų KVKA, kurių negaliu čia skelbti. Jį išgirdusi Emilija, pasakė, kad turėčiau tai užrašyti.

Birželio 28 d., sekmadienis

Vilniuje +30. Ryt bus dar karščiau. Skaitau Jacko Gilberto „Didžiąsias ugnis“ ir įsivaizduoju Sperlongos paplūdimį. Vėjelis kutena krūtinės plaukus. Skaska pagulėjusi vienoje vietoje kartkartėmis atsikelia, pasipurto ir nueina atsigulti kitur. Pirmoje eilėraščio „Rojaus pienas“ pusėje randu taiklų savęs apibūdinimą, antroje, deja, viskas, kaip ir kituose Gilberto eilėraščiuose, tampa paprasta (nepretenzinga – apibūdintų kiti). Šiurkštaus rankšluosčio nešvariame paplūdimyje pojūtis. Juk tikrai – rašyti reiškia komplikuoti. „Jam neapsakomai svarbu, / atsisukus staiga pamatyti jūrą.“ Man.

Birželio 29 d., pirmadienis

Gavau istorijos magistro diplomą. Šv. Jonų bažnyčioje visada sėdžiu kairėje pusėje, priekyje, už pirmos kolonos, prieš Jono Auksaburnio statulą. Per diplomų įteikimo ceremoniją sėdėjau užvertęs galvą į neseniai atvertų XVIII a. freskų detales lubose. IOANNES EST NOMEN EIUS.

Birželio 30 d., antradienis

Įstojau į istorijos doktorantūros studijas.

Šiandien sausio trečia. Jau žinau, kad didžiulės mėlynės ant žmogaus kūno išnyksta maždaug po trijų savaičių.

Niekada anksčiau neturėjau galimybės taip atidžiai stebėti save, net, atrodo, girdžiu, kaip gyja tie du plyšeliai kauluose, kaip kraštai artėja vienas prie kito, jungiasi ir bando tapti vėl kažkuo vientisu.

Neringa B., manoji Virdžinija Vulf, vis dar vaidinanti pjesėje, kurią jai parašiau, pareiškė: „O aš tau pavydžiu. Kaip dabar norėčiau tokių atostogų!“ Bet tie jos žodžiai nuskamba per anksti, man dar skauda, dar tikrai ne atostogos.

Tačiau šiandien – sausio trečia, ir kelias dienas jaučiu, kad tai iš tikrųjų nerealu. Tavo nosis neužkimšta, bronchų neplėšo chroniškas kosulys, išgėrusi tabletę nebejauti skausmo, gali atsikelti, pereiti kambarius, šiek tiek pasėdėti. Pamenu vieną RoRos esė, kur jis rašė, kad liga – tai tarsi plyšys realybėje, – taip ir yra. Tik ne kiekvienas „plyšys“ būna toks malonus.

„Tave sustabdė“, – telefonu sako Jūratė V., bet mano artimiausi planai buvo tokie pamatuoti, reikalai, kurie atrodė prasmingi, nelipo vieni ant kitų, tai kokio velnio turėjau sustoti?

●

Gruodžio vienuolikta. Važiuoju pabūti su trimečiu Dovu. Jam pakanka pusę dienos man šypsotis, kad laimės burbuliukų pilna – lyg tas vaikystės sifonas – iš ketvirto aukšto liftu nusileisčiau žemyn…

Išėjusi į kiemą atsirakinu prirakintą prie stulpo dviratį ir staiga suprantu, kad pamiršau prožektorių ir galinį atšvaitą namuose. Šaligatvis ir asfaltas šlapi, tamsoje jie blizga ir akina, tad nusprendžiu dviračių taku nevažiuoti, bet varyti kita Laisvės prospekto puse. Sankryžoje, kol dega raudona, įsikišu ausinukus, įsijungiu to beprotiško Seimo posėdžio įrašą ir turbūt prarandu budrumą.

Kartais galvodavau, kas būtų, jei mane, važiuojančią dviračiu, partrenktų mašina, ką spėčiau ir ko nespėčiau pajusti…

Visai neprisimenu, kurioje posėdžio vietoje viskas nutrūko. Jokio smūgio nepajutau, tik iš arti išvydau baltą mašinos priekį, spindintį vieną žibintą, o tada greičiausiai užmerkiau akis. Tamsa lengvai lyg plunksnelę paguldė mane ant asfalto, tuomet – pauzė, labai ilga pauzė, net spėjau pagalvoti, oho, kaip laimingai aš parkritau… bet staiga iš kažkur vėluodama, tarsi man nebepriklausytų, apatinė kūno dalis visu svoriu rėžėsi į asfaltą.

Skausmas…

●

Atsipeikėju jau stovėdama ant šaligatvio. Dviratis stovi šalia. Kaip mes čia atsidūrėm, neturiu supratimo. Priešais vyras, panašus į garsųjį daktarą Jokūbą F., tik gerokai jaunesnis, siūlo iškviesti greitąją, bet tai niekaip nesutampa su mano noru tiesiog dviračiu grįžti namo. Aš nenoriu policijos, nenoriu greitosios, nenoriu visų tų nesąmonių, juk stoviu, vadinasi, eiti galiu, tai turbūt galiu ir važiuoti.

Tačiau dviratis kažkodėl važiuoti nenori. Aišku, galėčiau paskambinti savo vyrui arba vaikams, bet man gi NIEKO NEATSITIKO. Todėl einu pėsčia tris stoteles, persivarau dviratį per sankryžą palei estakadą, užvežu į trečią garažo aukštą, atremiu į sieną, uždarau duris, užstumiu sklendę, pakabinu spyną ir nusileidusi pandusu grįžtu namo.

●

Iš laiško tyrėjui (jį turėsiu rašyti vėliau, nes medikai po apžiūros privalo pranešti policijai):

„Aš, tokia ir tokia, gruodžio 11 d. vakarą apie 18.30 važiavau iš Šeškinės į Karoliniškes. Už Rygos ir Laisvės prospekto sankryžos priešingoje pusėje nei dviračių takas į mane atsitrenkė baltos spalvos automobilis, važiavęs iš šalutinio keliuko. Vairuotojas siūlė iškviesti greitąją, atsisakiau, nes psichologiškai nenorėjau pripažinti, kad man rimta trauma. Tris dienas maniau, jog tai stiprus sumušimas, vėliau supratau, kad viskas rimčiau, todėl vyras nuvežė į ligoninę.

Kadangi buvau tamsiai apsirengusi, neturėjau šviesų, neapskaičiavau atstumo, dėl šios situacijos kaltinu tik save, pretenzijų vairuotojui neturiu ir tyrimo nereikalauju.“

●

Gruodžio keturiolikta. Man prasidėjo vidinis kraujavimas.

Laukiu skubiosios pagalbos skyriuje. Laukiu ilgai, todėl akimis nufilmuoju porą „trumpo metražo filmų“. Viename jų pusamžį vyrą ištinka epilepsijos priepuolis – jis taip veriančiai, keistai rikteli, krenta kniūbsčias, jauni medikai kažką jam suleidę išsiveža, taigi eilė natūraliai sutrumpėja.

Kito „filmo“ personažais tampa močiutė ir pora jos peraugusių anūkų. Ji mažutė, inteligentiška, trapi, jie turbūt jos supti ir mylėti, vėliau įgiję nelabai gerų įpročių. Ant vieno kaktos pūpso balkšvai pilkas, neįmanomo dydžio guzas ir nors trijulė laukia ilgai, gumbo savininkas kabinete užtrunka sekundę. „Ai, sakė, nieko nėra. Einam namo!“ – ir pirmas rauna prie išėjimo.

●

Pagaliau patenku pas gydytoją. Antra valanda nakties.

„Rentgeno nedarysim. Nesiterliosim.“

„Kaip suprast?“ – klausiu aš.

„Nedarysim tų visų aprašų. MRT ir viską matysim iš karto.“

Eidama ilgu koridorium matau ant sienų blausius, nelabai išraiškingus paveikslus, galvoju, kad mano šlapių augalų fotografijos, kurių vasarą tiek pridariau, čia atrodytų daug linksmiau.

Tada erdvi patalpa, šiaip ne taip pavyksta atsigulti ant stalo, priešais – tunelis, į kurį mane tuoj įstums… ir staiga virš savęs išvystu nuoširdžiausią apkūnios moters šypseną – žmogus, vidury nakties atliekantis savo pareigas ir dar sugebantis šitaip nusišypsoti, man visada prilygo angelui.

Vėl grįžtu tuo pačiu koridoriumi, kur ant sienų vis dar nekaba mano nuotraukos, užeinu į kabinetą, atsisėdu prieš gydytoją ir tada tikrai patiriu šoką.

„Du lūžiai kryžkaulyje. Šešias savaites lovos režimas, – jauna moteris trumpai žvilgteli į mane ir vėl įsistebeilija į kompiuterį. – Trisdešimt ampulių su kraują skystinančiais į pilvą. Tiesiog suimat odą penkis centimetrus nuo bambos ir duriat, kiekvieną dieną tuo pačiu laiku.“

Taigi atostogos nuo sniego, nuo pūgos, nuo laužų ir protestų, nuo nuolatinio laimės burbuliukų papildymo. Tik bijau, kad vieną dieną liksiu viena namuose ir nebus kam suleisti vaistų. Niekada niekam neleidau injekcijų, ačiū Dievui, niekada nereikėjo, tai vienas iš dviejų dalykų, kurių sėkmingai išvengiau studijų metais. Tada tiesiog pasiploviau iš praktikos, kitąsyk pasiploviau iš prozektoriumo – užteko tos prieblandos ir formalino kvapo, kad įėjusi sprukčiau laukan.

●

Sausio penkiolikta. Šiandien vaistus turiu susileisti pati. Prisiverčiu švirkštą paimt į rankas – pasirodo, adata ne tokia ir ilga. Kilsteliu prieš šviesą, spusteliu, oro burbuliuką išstumiu lauk, blyksteli mažas skaidrus lašelis.

Dūris…

Ir nieko, visiškai nieko, tik gėda, kad bijojau tokios mažos adatėlės, kai kasdien iš ekranų plūsta siaubingi karo vaizdai – be gailesčio mūsų akims, mūsų sielai, jie plūsta ir plūsta ir, atrodo, tam nėra pabaigos.

O dar pamaniau, jog labai seniai bandžiau parašyti kokį nors eilėraštį. Kad ir tokį…

Po galais,

kokio velnio reikėjo

krist po tais ratais,

jei su savimi nenusitempiau

jokio orko,

o ir šiaip,

kokia nauda

dabar iš manęs tėvynei,

Dieve mano,

net nežinau, ką

manim dėtas

galvotų Kukutis,

šitiek veltui

kankintasi,

kai pamąstai.