Vasario 24 d., antradienis

Kunigas Julius Sasnauskas pakvietė į „Mažosios studijos“ radijo laidą „Kultūra ir religija“ pakalbėti apie knygyną ir knygas. Buvo labai šiltas ir smagus pokalbis. Gera ir patiklu kalbėti su žmogumi, kuris knygoms taip pat skiria daug dėmesio. Žinoma, didelė dalis pokalbio liko už radijo studijos durų, bet ilgi kun. Juliaus klausimai po daugelio ankstesnių interviu šį kartą labiau atskleidė mane kaip pasakotoją.

Kovo 1 d., sekmadienis

Prasidėjo Knygų mugė. Jau kelinti metai vykstu į ją kaip į eilinį

Vilniaus knygų mugėje su bukiniste Rugile. Autoriaus asmeninio archyvo nuotr.

darbą, jokio malonumo. Viskas įprasta: knygų atrinkimas, vežimas, dėžių nešiojimas ir budėjimas keturias dienas. Visgi ši mugė kažkaip linksmai praėjo. Daug su kuo kalbėta, daug sveikintasi. Nei taip pavargau betampydamas dėžes, nei nuobodu buvo.

Dalyvavau tik viename renginyje, beveik visą laiką buvau knygyno stende. Bandžiau įkišti nosį į Antano Terlecko knygos pristatymą, bet net atėjęs iki renginio pradžios negalėjau patekti į salę, buvo sausakimša. Tik sekmadienį pasėdėjau naujausios Manto Balakausko knygos pristatyme.

Nusipirkau: Kmitos „Editas kompleksą“, Balakausko „Ferrum“, Parulskio „Vorą tarp tavo lūpų“, Terlecko „Šiferio bylą“.

Kovo 2 d., pirmadienis

Pavasaris ne tik kalendoriuje. Prognozėje tik pliusinė temperatūra. Po odontologinės operacijos visą dieną miegojau. Ta būsena po sedacijos gąsdina. Vakare pabudęs užrašiau dienoraštį ir perskaičiau Parulskio knygą.

Kovo 11 d., trečiadienis

Ryte prieš atidarydamas knygyną – tokia mano laisvė – gerą dešimtį minučių stovėjau vidury jo ir pro atvirą langą klausiau garsų iš gatvės. Mašinų beveik negirdėti, tik keletas praeivių, traukiančių Dominikonų gatve, retas Šv. Ignoto gatvės pradžion tepasuka. Dar anksti. Jokio nepažįstamo garso neišgirdau, galiausiai, visas ertmes užpildydami, suskambo Dievo Gailestingumo šventovės varpai. Laikas.

Kovo 21 d., šeštadienis

Vakar nuvykom į Klaipėdą pažiūrėti „Nojaus arkos“ premjeros. Pjesė Elijo Martynenko, režisierius – Jokūbas Brazys. Vos prasidėjus spektakliui supratau, kad Emilija turės komentarų. Vietos pirmoje eilėje šį kartą irgi nebuvo geras pasirinkimas. Įpusėjus spektakliui žmonės pradėjo išeidinėti, Emilija jau nežinia kiek kartų perlenkė bilieto lapą. Niekad nerašiau apie teatrą, nes nežinau, kaip tai daryti. Šis spektaklis nieko bendro neturi su teatru. Čia kaip ir eilėraštis, kuriame nėra poezijos, ir su tuo viskas būtų OK, bet teatrui tai netaikoma. Įdomu, buvo kada Lietuvoj atšauktas spektaklis po pirmo premjeros vakaro?

Patiko OKT tatuiruotė ant aktoriaus Džiugo Grinio rankos. Tiesa, Brazio kurso vadovas juk Koršunovas, bet net tai negali pateisinti šito pastatymo.

Prieš spektaklį pamačiau Grajauską ir kažkodėl pagalvojau apie Grajausko Praną ir – Parulskio Petrą Simoną. Visi mes esame tik „eilėraščių medžiaga“. O tada dar atmintyje išdygo Marčėnas su – „o jei ir veikia / naudingą ką nors, / tai vien tam, kad galėtų / rašyti eilėraščius“.

Antroje spektaklio dalyje pabudau viešbutyje 1 val. nakties pažadintas kaimyno riksmų, panašių į aktoriaus Rimanto Pelakausko personažo. Apgailėtina.

Gerai, kad po spektaklio ėjome vakarienės, taurė vyno viską pakeitė. Grįžtant į kambarį Emilija pasakojo, kaip juos matematikos mokytojas mokė apskaičiuoti radianą. Įsivaizduokite, kad važiuodami dviračiu įvažiuojate į šūdą ir tada ratas sukasi toliau. Šūdas… Šūdas… Šūdas… Šūdas…

Maždaug taip, kaip ir statomi spektakliai, rašomi eilėraščiai (buvau parašęs „tašomi“ – hm, tašyti eilėraštį… neblogai), priimami sprendimai ir t. t. Nėra taip ir blogai.

Šiandien jau metai, kai tiriu Povilo dienoraštį. Nuostabu, kiek daug galima sužinoti apie žmogų atsekant jo dienoraštyje minimus asmenis, įvykius, net atsižvelgus į žmogaus vartojamus žodžius (mūsų kalba dabar labai išvalyta) galima nuspėti, kokiame kontekste jie buvo išgirsti ir perimti. Nuostabu, kad žmogumi, niekam nežinomu, paprastai nepaprastu žmogumi, staiga susidomi kitas žmogus ir atvertęs jo gyvenimo dienas, užfiksuotas dienoraštyje ir archyvinėje medžiagoje, paverčia jį savo gyvenimo dienų dalimi.

Rašydamas, užrašęs tikrai gerą sakinį ar žodžių junginį, nepatiriu tokio didelio malonumo, kokį jaučiu archyve atradęs dokumentą. Tas atradimo momentas – euforija ir ekstazė viename. Kai akis pasidaro tiek įgudusi, kad ieškodama rašto pavyzdžių gali iš mažiausios detalės atpažinti ieškomą braižą, vyksta ne skaitymas, o vaizdų skenavimas. Istorikui reikalingas atidumas ne tik aplinkai, bet ir mažiausioms detalėms, šiuo atveju braižo subtilybėms, atveria galimybę netikėtoms interpretacijoms ir unikalioms išvadoms. Taip gera, kai viskas dera.

Kovo 24 d., antradienis

LNDT žiūrėjome „Svetimą“. Spektaklis baigėsi 22.40 val., o man dar parėjus reikėjo Skaską vesti į lauką. Laukiant antros dalies pabaigos labai norėjau, kad būtų iššovęs tas pistoletas scenoje. Šiek tiek atsigavome nuo spektaklio Klaipėdoje. Bet kam visa tai?! Sikorskytės vaidmuo šį kartą – joks. Juozaitytė leido sau paimprovizuoti, kitiems aktoriams, rodos, tai patiko – „nusišypsojo plaukus“ ar kaip ten?.. Gavenonis suvėlęs žodžius kelio atgal neberado. O dėl Merso… Norėjosi peržengti ketvirtąją sieną ir duoti jam į snukį. Atsakyk! Antros dalies ir nereikėjo. Būtų buvęs geras spektaklis. Buvo daug mokinių, neskaičiusių Camus.

Kovo 25 d., trečiadienis

Rašant Lituanistikos skaitykloje paskambino Indrė Valantinaitė, kaip naujoji „Poezijos pavasario“ vadovė. Sutarėm, kad vyksiu į Jurbarką, Panemunę, Kupiškį, Šiaulius ir Naisius.

Išeidamas iš universiteto, prie rūbinės sutikau Lauryną Katkų. Pakalbėjom apie Kauno literatūros festivalį.

Panevėžio vyskupijos bylas LVIA atsiverčiau šalia kito istoriko, ir šis iškart paklausė, kas mano magistro darbo vadovas. Istorikai yra plepiai.

Emilija mane palaiko beveik visuose mano užmojuose, bet kažkodėl mano mintis apie istorinių šaltinių publikavimo agentūros įkūrimą (ŠPA’są, kaip „viel Spaß“ ) atmeta, nors aš jau turiu tris ar keturis šaltinius, iš kurių galiu padaryti po knygą. Man būtų labai smalsu pramušti tą ketvirtąją akademinės Lietuvos istorijos sieną.

Kovo 30 d., pirmadienis

Anksti atėjau į knygyną. Sutvarkiau popierius, išnešiau knygų prenumeratas į paštą. Viskas tvarkinga – labai gerai, kai nereikia sekti darbuotojų pėdomis ir tikrinti jų darbo eigos ir rezultatų. Gerdamas kavą ir spoksodamas į apytuštes lentynas pagalvojau, kad reikia važiuoti knygų. Turiu keletą kontaktų, bet žinau, kad ten nieko gero negausiu, o kiekio man nereikia.

Nežinia kodėl staiga pagalvojau apie Čiurlionio nutrintus batų padus (įstrigęs vaizdinys iš „Laiškų Sofijai“, kai Čiurlionis lakstė Sankt Peterburge). Gal dėl to, kad vakar bažnyčioje klūpodamas atkreipiau, kaip ir kaskart, į tokius dėmesį. Mūsų batai kaip ta asilė – kuri turėjo savo valandą. Kiek išdidumo mumyse, manyje.

Dienoraštis tikrai nėra ta vieta, kurioje turėtų būti fiksuojamos visos rašančiojo mintys, bet kas tada gali būti ta vieta?.. Išsakyti jas kitam žmogui? Malda. Juk tikrai, ta vieta yra malda, nematau dabar kitos alternatyvos.

Paskutines minutes iki atidarydamas knygyną dėliojau haiku: „Trūkstanti saga / Ir žvilgsnio alpinistas. / Senkančios jėgos.“ Taip ir užrašiau ant lentos lauke, be inicialų, panašiai kaip japonų poetai ant medžių šakelių palikdavo popierėlį su užrašytu eilėraščiu.

Kovo 31 d., antradienis

Baigiau rašyt magistro darbą. Sutvarkysiu įvadą ir daugiau nesiterliosiu. Blogiausia, kad jau turiu (ir pradėjau rinkti medžiagą) kitoms temoms, kylančioms iš Povilo atvejo, minčių.

Vakar knygyne iš krūvos išsitraukiau Jono Mačiukevičiaus knygą „Mingaudas didysis – Mingaudas mažasis“. Pradėjęs skaityti pagalvojau apie sovietmečiu neišradingai parinktus personažų vardus: Dana, Algis, Lina, Aidas, Rūta ir t. t. Negaliu patikėti, kai dabar kas nors personažui duoda Tomo vardą ir rimtu veidu bando įrodyti unikalumą. Kartais pagalvoju, kad tos knygos iš krūvos ir yra tos, kurias reiktų pardavinėti.

Balandžio 1 d., trečiadienis

Panevėžio vyskupijos kurija davė leidimą susipažinti su LCVA saugoma kun. Antano Juškos asmenine byla. Tikiuosi, kad ten bus parašyta tai, ko ir ieškau. Šiandien baisiai gera nuotaika, oras nuostabus.

„Ateis žmogus, tai nebus nei kuo pavaišyt!“ – sakydavo močiutė ir atimdavo iš mūsų kiekvieną skanesnių saldainių dėžutę. Paskui grūsdavo ją giliai į spintos gilumą, kur nerasim. „Ateis žmogus, o čia – bardakas! Suimkit graita šitus benkartus!“ – dar sakydavo močiutė, rodydama pirštu į išmėtytas ant žemės lėles. Žmogui buvo skirti skaniausi kąsneliai, dėl žmogaus tvarkydavome namus, dėl žmogaus darydavome remontus. Ir užuolaidas reikėdavo užtraukti, kad žmogus, ankstų rytą ar vėlų vakarą iš lauko pusės pažiūrėjęs vidun, nepamatytų nepaklotų lovų. „Labai šita bulvių košė negerai sutrinta. Nu, kaip mum tai nieko, bet jei va žmogu…“

Kartais atsiguldavau ant lovos ir bandydavau įsivaizduoti, kaip tas Žmogus galėtų atrodyti. Tą Žmogų tikriausiai gaubia pagarbi baimė. Žmogus įžengia į namus, apžvelgia kiekvieną daiktelį. Jis negali pakęsti, jei pamato bent dulkelę. Pastebi, kad lėlių nesimato, ir pagiria mus, kad štai, tokios mažos, o kokios tvarkingos! Tada močiutė iš spintos ištraukia skaniausių saldainių dėžutę ir jį pavaišina. Taip, dėl Žmogaus verta stengtis ir aš darysiu viską, kad kai jis ateis, padaryčiau gerą įspūdį.

Gabijos Kopūstaitės piešinys

„Raikia, kad trusikai nebūt suplyšį, ba jei raikės vežt pas daktarą, tai bus sarmata prieš žmogų.“ Tada močiutė įkalbėjo dieduką nueit pas Keršienę, kad ta jam pasiūtų naujus trusikus.

– Diedukas nei vienos kaimynkos nepripažino. Ypač nekentė Keršienės.

– Keršienė jį apgavo su trusikais. Nupirko tėvas dvejetą trusikų pas Keršienę, ba ji siuvo trusikus. Diedukas davė išmierą savo trusikų, kad pasiūtų jam. Nu ir ji pasiuvo dvejus ir diedukas nei vienų negalėjo usidėt. Sako, atnešė, rupūžė, kai vaikučiu, va tokius va mažus. Jis nunešė jai atgal. Paskui pasiuvo vėl vienus, bet tada jau didelius labai. Aš juos išmetiau.

– Nu tai kad jau tilptų.

– Tai nuo to laiko, sako, tai tu man vienus trusikus pasiuvai, o už dvejetą aš tau mokėjau. Tai aš tau nor medžiagos sunaudojau.

Bažnyčioje per Velykas būdavo daug žmonių. Tiek, kad mes net į vidų neidavome, verčiau pasilikdavome šventoriuje. Ryto saulė apšviesdavo blizgančius atlasinius kaspinus, o mergaitės prieš nešamus altorėlius kas keli žingsniai barstydavo gėles. Delnai šalo, aš ištiesiau juos priešais saulę, kad sušiltų, bet mama greit subarė, kad nerodyčiau tokių rankų žmonėms, nes delnai visi melsvi, rausvi, žalsvi. Vakar dažėme margučius. Ir aš vis bandydavau įspėti, tai kuris iš jų visų yra Žmogus. Ten buvo moterų su gražiomis šukuosenomis ir skrybėlėmis. Buvo vyrų su juodais paltais ir išblizgintais batais. Bet nė vienas man neatrodė kaip tas, kurio mes laukiame.

Buvo gražus pavasaris ir kai suulbėjo uldukas, mes manėme, kad jis sako: „Ku-kauc-kas, Ku-kauc-kas, Ku-kauc-kas!“ Tai buvo rinkimų agitacija, už kurią mokėti nereikėjo. Prie stalo pokalbiai būdavo apie politiką arba ne apie politiką:

– Sako: „Tai už ką jau balsuosi?“ – „Aš už Kukaucką.“ Sako: „Tai kol už Kukaucką?“ – „A jis man gražus!“ – „A, – sako, – jis su tavim miegot tai neis!“

Kitam stalo gale:

– Aš Grigaravičienės paklausiu, tai ji viską žino. Ji dyrbo smaloj toj, kap tį… Chemijoj!

– Kai Šumas atnešė Jonikienei šokolado, tai neėmė Jonikienė iš jo. Taip buvo.

– Ale iš kur jūs žinot?

– Aš buvau tada pas daktarę ir jis atėjo. Tas šokoladas – ne plytelė, nesupakuota ji buvo, bet tokia sulaužyta ir rankšluosty. O rankšluostis panaudotas ir neišskalbtas da. Tokis… apnešiotas jau. Ir neėmė Jonikienė.

– Tai kap tokį imsi?

– Tai ji dukart neėmė. Neėmė iš Raubūnienės torto, nes kai nunešė tortą, tai sako, va nunešiau daktarei tortą ir neėmė, sako: „Aš jų nevalgau ir neškis atgal namo.“ Nu kur ji ims? Ji tokia buvo jau biskį privaikėjus, gal nešvariai ir darė. Nu, jau daktarė žinojo ją ir neėmė. O iš Šumo neėmė, nes baltas rankšluostis, nu tokis kaip frotinis rankšluostis, suvyniojis jis, tį išvyniojo, nu ir duoda: „Va, daktare, pasivaišykit.“

Močiutė nusivesdavo mus į bažnyčią, vos tik pasitaikydavo kokia proga. Dabar buvo Sekminės, tad sėdėjome rankose spausdamos beržų šakeles.

– O ką reiškia tas trikampis? – klausiu Žanetos, rodydama į Švč. Trejybės simbolį aukštai virš altoriaus.

– Ir Dievulis turi širdį, viską mato, viską girdi.

– O Žmogus?

Bet Žaneta nieko neatsakė, gal negirdėjo klausimo.

Prie diedukų namų stovėjo juoda volga. Gatvėje žaidė vaikai, virš garažo augo vynuogės, darže lakstė vištos, už miško leidosi saulė. Laikas bėgo, kaip įprasta – nei greitai, nei lėtai. Močiutės namas buvo pilkos spalvos, kaimynų namas – taip pat pilkos spalvos, o namas už kaimynų namo – irgi pilkos spalvos. Mes visą laiką kažko laukėme, nes be laukimo ne tik namai, bet ir dienos pasidaro pilkos. Ir pagaliau, lyg pabudusi iš sapno, išgirdau močiutės žodžius:

– Ateina Žmogus!

Mane visą nuliejo skruzdėlių banga. Tada mačiau, kaip Žmogus pasisveikino, užėjo į kambarius, sugiedojo giesmes, davė močiutei Komuniją, sėdo prie stalo. Mes jam siūlėm valgyti, bet ne, jis nevalgė, mes jam siūlėm gerti, bet jis nieko negėrė, paskui atsistojo, atsisveikino ir išėjo.

Debesys prasisklaidė ir pasimatė lopinėliai mėlyno dangaus. Saulė apšvietė mūsų pilką namą, ūkinius pastatus. Pamažu ėmė dygti pienės. Mes bėgiojome po kiemą, skynėme gėles, žaidėme su lėlėmis, tarsi nė nebūtų buvę nei Žmogaus, nei nuojautos, kad jis gali bet kada užeiti. Domantonių gatvėje vaikščiojo daugybė žmonių ir jiems visą laiką šypsojosi saulė, tarsi jie būtų vieninteliai pasaulyje. Laikas bėgo toliau, ir aš užaugau. Ir visą laiką man ramybės nedavė vienas klausimas – tai buvo pas mus užėjęs Žmogus ar nebuvo?

noriu Jus informuoti, kad lapkričio 3 d. 14 val. buvote pastebėtos „Prezo“ kepyklėlėje besimėgaujančios keksu su razinomis ir juoda kava. Negana to, suvalgiusios vieną gardėsį, nepaisydamos, jog Jūsų kišenėje švilpauja vėjai ir Jūsų ateitis yra labai labai miglota, Jūs, gerbiamosios, išdrįsote dar papildomai užsisakyti eklerų. Ramia sąžine valgėte juos lėtai kramsnodamos, lyg tą dieną, t. y. darbo dieną, ir garbingą darbo valandą neturėtumėte nieko svarbaus daryti. Atrodėte visiškai atsipalaidavusios, tarsi Jums nebūtų svarbūs mokslai, Jūsų išsilavinimas, darbas ir ateitis apskritai.

Noriu Jums priminti, kad ne tam tėvai Jus augino, ne tam stengėsi išleisti į mokslus, ne tam Jūsų puikaus būdo tėvai eidavo į darbą ir Jūsų puikiosios, visų gerbiamos motinos ne tam keldavosi anksti ryte, kad Jūs visiškai nesusimąsčiusios apie galimas pasekmes švaistytumėte darbo laiką mieste. Kad ir kaip stengčiausi to nedaryti, tačiau vien tik dėl Jūsų pačių kaltės tenka priminti ilgai gyvuojančią ir akivaizdžiai pasitvirtinusią nuostatą (tikiuosi, tuo Jūs nedrįstate abejoti), kad tik sunkiai, intensyviai dirbdamas į šią žemę įžengęs plikas žmogelis gali kažką užsitarnauti. Nežvelkite atsainiai į sunkią savo garbingųjų tėvelių praeitį, dėl kurios Jūs esate ten, kur esate. Nevalia pamiršti savo šaknų. Šiais didžiais produktyvumo laikais, kai gyvenime svarbi kiekviena minutė, kai net tikslingai veikdamos varnos maisto ieško ne gamtoje, o šiukšliadėžėse ir viskas yra apskaičiuota, išmatuota, įvertinta, sunormuota, apdorota, Jūs gėdingai tarnaujate primityviems malonumams ir leidžiate sau nieko neveikti.

Tikiuosi, esate gerai informuotos, kad didieji protai įvertino koralinių rifų nykimo žuvims, o ir visam vandenynui pasekmes, apsvarstė biologinę įvairovę vandenyje, žemėje ir ore, išmatavo pasaulio temperatūrą ir numatė šios planetos gyvavimo laiką. Jie taip pat plačiai informavo visuomenę apie tinkamą gyvenimo būdą, sveikatą, dauginimąsi ir dar išsamiau aprašė pageidautiną žmogaus psichologinę būklę. Prašau, pasinaudokite jų rekomendacijomis. Jeigu į tai žiūrite atsainiai, tai bent atsižvelkite į mano pavyzdį. Vos tik pajuntu mintis, kurios (jau iš patirties žinau) gali užkirsti kelią į produktyvią dieną, su jomis nedelsiant susitvarkau. Vadinasi, neleidžiu sau abejoti, susižavėti, delsti, svajoti, fantazuoti, klajoti, žaisti, jeigu tai neduoda akivaizdžios naudos. Žinoma, galiu pailsėti minutėlę kitą, bet tik tam, kad vėl galėčiau grįžti prie darbo.

Noriu Jums suteikti šiek tiek daugiau informacijos, kaip reikia elgtis meilės srityje, nes būtent čia Jūs, mielosios, darote daugiausia klaidų. Pirmiausia, nesvarbu, Jums patinka dėmesį rodantis vyriškis ar nepatinka, turite jam leisti suprasti, kad esate sunkiai pasiekiamos. Jokiu būdu negalima sutikti su pirmu pasiūlymu išgerti kavos, o ypač atsiduoti kokiam nenuspėjamam nuotykiui. Spontaniškumas šiuo atveju yra draudžiamas. Neduok Dieve, priimsite pirmą kvietimą ir Jūsų meilės objektas pamanys, kad Jus taip lengvai galima ištraukti iš nusistovėjusios rutinos. Vadinasi, jeigu esate susiplanavusi, pavyzdžiui, pilateso treniruotę, žinoma, nesielkite spontaniškai ir neprognozuojamai kaip kokia kvailelė ir jos neatšaukite. Net jeigu būtumėte smarkiai susižavėjusi vyriškiu, kuris Jus kviečia į pasimatymą, jokiu būdu nekeiskite dienotvarkės. Susižavėjimas, kaip ir kiekviena gyvenimo sritis, taip pat yra kruopščiai apskaičiuotas, tereikia laikytis mokslininkų rekomendacijų. Jaučiu pareigą tai pasakyti, nes, gerbiamosios, žiedelis ant Jūsų rankos neblizga, todėl akivaizdžiai esate neprityrusios. Šioje srityje būtina išlikti itin budrioms, nes meilė, susižavėjimas yra paiko žmogaus silpniausia vieta.

„Tuomet kaip mums sukurti šeimą?“ – tikriausiai nedelsdamos pradėsite man prieštarauti. Ogi teisingas klausimas! Labai teisingas. Gal vis dėlto ne be reikalo aš į Jus dedu šiek tiek vilčių. Juk Lietuvos demografiniai rodikliai smarkiai prastėja. Mums, moterims, žūtbūt reikia jais susirūpinti ir pradėti vaikus gimdyti sparčiau. Bet, žinoma, reikalas tas, kad tai privaloma daryti labai tikslingai. Jokių santykių, skirtų tik pasimėgavimui, neturi būti. Tam nereikia jokios romantikos, perdėto susižavėjimo ar besaikio glaustymosi. Šiuolaikinis jaunimas visiškai prarado nuovoką, kas yra seksualiniai santykiai. Privalau Jums, mano naiviosios būtybės, priminti, kad sueitis yra skirta giminei pratęsti. Tai, kaip ir visi šio pasaulio įvykiai, labai tikslingas procesas, kuriame žinome, kas ir dėl ko.

Tas, kuris spjauna į visuomenėje vyraujančias nuostatas ir normas, yra vertas kvailio vardo. Nieko gero neduoda išsišokimai. Atsakykite man, ką bando įrodyti tie, kurie numoja ranka į visus miesto teikiamus patogumus ir įsikuria gamtoje. Ką bando apgauti žmonės, kurie sugalvoja tokias kvailystes kaip gyvenimas laive ar miške? Pasaulio vandenys jiems susuka galvą taip smarkiai, kad jie pradeda kliedėti teigdami, jog vaikų į mokyklą leisti nereikia ir išsilavinimas šiais laikais nereikalingas.

Kadangi planeta yra visiškai išmatuota ir pateikti visi apskaičiavimai, kiek, ko ir kada reikia daryti, prašau Jūsų nesielgti vėjavaikiškai, palaidūniškai, mažų mažiausiai neapgalvotai ir atidėti lėbavimus mieste geresniems laikams. Nes Jūs, mielosios, būdamos naivaus, nepatyrusio ir dar nevisiškai subrendusio būdo, tikrai negalite suvokti, kas Jūsų gyvenime dar laukia, todėl turite dėti visas pastangas kiekvieną akimirką išmokti kuo daugiau. Turite puikiai išmanyti gyvenimo mokslus – filosofiją, psichologiją, biologiją, fiziką, chemiją, ką jau kalbėti apie retoriką, be kurios šių dienų žmogus uždirbs tik grašius arba liks išvis be skatiko. Nepamirškite, kad dar yra privalu sportuoti, medituoti, lankyti jogą, būti pilietiškai ir dalyvauti rinkimuose ir, žinoma, rūpintis tuo, kas yra svarbiausia Jūsų damos prigimčiai, t. y. rūpintis grožiu. Dėl laiko stokos ir dalykų, kurie nuolatos slegia mano pečius, atleiskite, negaliu veltis į detales ir įvardinti, kaip turėtumėte atrodyti, manau, šie dalykai Jums yra suprantami.

Tačiau noriu dar kartą pabrėžti, kad dėl Jūsų gerovės esate akylai stebimos. Bet koks atpažįstamas ir lėbavimo kategorijai priskiriamas nukrypimas nuo dienotvarkės nedovanotinas. Nenoriu būti nemandagi ir pradėti kalbėti apie galimas to pasekmes, tačiau jeigu toks Jūsų nepavyzdingas elgesys pasikartos, būsiu priversta kreiptis jau ne tiesiogiai į Jus, o į aukštesnę instanciją, kad sustabdytų Jus ir apsaugotų nuo galimų klaidų.

Su didžiausia meile ir nuoširdumu linkinti Jums tik gero

Beveik vyriausiojo departamento vadovė

Autoriaus piešinys

šiandien yra antradienis, o užužvakar buvo valentino diena. už lango didžiulis šaltis, skubinantis rūkyti, sniegas šiemet išvežtas, greičiausiai į grūto parką šalia lenino biustų. dar šiandien yra naujieji metai. mėnulio, tie tikrieji. ir šis tekstas rašomas vien tam, kad širdžiai nebūtų liūdna taip mirti. nusprendžiau ją nužudyti ir man padės mirties arklys. ir tai nėra metafora, mirties arklys neša širdžiai mirtį. širdžiai, kuri jau daug sykių turėjo būti mirusi, bet vis kovoja kovoja ir kažkaip išgyvena. jau sakiau tai, kad ilgai ieškojau, kas ją galutinai numarintų, gyvą suvalgytų ir išsikeptų pusryčiams. tačiau joks gyvas padaras ar padarė to nesugebėjo ar nenorėjo padaryti. ir tik mirties arklys su mėlynais ultramarino marškiniais garsiai žvengdamas tai padarys. šiaip jis rūko cigaretes, bet nemėgsta to daryti, kai kas nors mato. dar jis geria kavą. mėgsta itališką espresą, tačiau tenkinasi visokia. svarbu, kad kava būtų su kofeinu. šalta, šilta, karšta – skirtumo jokio.

– tai kiek laipsnių pas jus? – klausia.

– penki, – pats atsako.

nepasitikėkite žmonėmis, kurie kalba apie orus, taip pat ir orų pranešėjais. jie tik nori išdėstyti savo naujas žinias ir tai daro vien tam, kad patys prisimintų, nes kol nepakartoja – neįsimena. nepasitikėkite žmonėmis, jie fantazuoja, meluoja ir svajoja. ar matėt kada svajojantį arklį? tik nietzschė matė, ir tai trumpai, o gal pats svajojo, kad arklys svajotų. arklys paprastai dirba, rupšnoja žolę, smaguriauja cukrumi arba miega. tačiau tik ne mirties arklys. mirties arklys renkasi marškinius prieš apsilankydamas namuose širdies savininko, kurio širdį turės nugalabyti. šiandien jis apsitaisė dailiais ultramarino marškiniais ir aplankė mane. todėl mano širdžiai, švelniai tariant, amen. bet apie viską jums papasakosiu nuosekliai ir nuo pradžių.

visų pirma, mirties arklys nėra visai tikras. jis pasirodo tik tuomet, kai reikia nugalabyti kokią nors mirti norinčią širdį. tada mirties arklys apsitaiso gražiausiais marškiniais, kokius tik randa, – marškinius jis perka humanoje, kai visos prekės kainuoja po vieną eurą, – ir pradeda ruoštis. marškinių spalva taip pat nėra visai atsitiktinis dalykas – ją mirties arklys renkasi pagal širdies, norinčios mirti, troškimą. pasiruošimas irgi nėra paprastas reikalas. kava, cigaretė, cukrus. arklys nusikvatoja, o kai jis nusikvatoja, širdis, norinti mirti, suspursta iš ilgesio. mirties arklys savo kanopomis pradeda trepenti žemę, tai labai svarbus ritualas. Širdis, norinti mirti, viską girdi ir ritmiškai atsako lengvomis meilės konvulsijomis. kai širdis, norinti mirti, jau visiškai nusikamavusi, arklys išspiria kojomis duris ir atsiranda priešais nelaimėlį. šio širdžiai nieko nelieka, tik mirti iš širdgėlos. arklio darbas čia baigtas. tokia tatai mirties arklio istorija. tikiuosi, jums jo sutikti neteks. o jei sutiksit, duokit jam kavos, cigaretę ir cukraus. bent bus saldžiau.

Sausio 9 d., penktadienis

Vakar vėlų vakarą atvykome į Kauną. Ryte 11 laipsnių šalčio, stipriai pusto. Emilija išėjo į Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvą. Visoje Kauno rotušės aikštėje (dar prieš pūgą) ir prieigose nuvalytas sniegas ir pripilta druskos. Skaska visiškai negali eiti tokiu grindiniu, gelia pėdutes, tad kirsdamas aikštę nuo Jėzuitų gimnazijos link arkikatedros pernešiau ją ant rankų. Grįžus į kambarį Skaska palindo po lova. Aš atsisėdęs prie stalo ir pro langą žvelgdamas į lauke, arkikatedros bokšto fone, nuostabiai pustomą sniegą užrašiau dienoraštyje. Kaune visada sninga… Lyg praeitame gyvenime.

Išėjęs į miestą užsukau į Kauno fotografijos galeriją ir, pagautas momento, nusipirkau Rakausko nuotraukos su dviem vyrais prie knygyno vitrinos plakatą. Pasikabinsiu knygyne. Tada patraukiau į kitą Laisvės alėjos galą – Staniulio knygyną. Praleidęs gerą valandą išsirinkau: 1943 m. išleistą Brazdžionio „Per pasaulį keliauja žmogus“ (15 Eur; verta daugiausiai 5 Eur, bet man asmeniškai reikėjo), Algirdo Landsbergio pjesę „Meilės mokykla“ (6 Eur; bus galima Knygų mugėje parduoti už 12–15 Eur) ir Petro Klimo „Ghillebert de Lannoy In Medieval Lithuania“ (10,20 Eur; visiškas lobis, verta 20–25 Eur), šią vakare iškart visą perskaičiau. Vėl užsinorėjau į Podolės Kamenecą. Būtų smagu ir į Lilį nuvykti prie de Lannoy kapo. Pasirodo (knygoje pasakojama), kad Franklinas Delano Rooseveltas yra Ghillebert’o de Lannoy brolio palikuonis. Beje, nusipirktoji Klimo knyga, leista Amerikoje, turi Jono Pauliaus Lenktaičio bibliotekos įspaudą.

Sausio 10 d., šeštadienis

Susitikome su Šarūnu. Papietavome kalbėdami apie Lietuvos švietimo sistemą (pradinių klasių mokytojų svarbą vaiko charakterio formavimuisi), kritinį mąstymą (kurio aplink pasigendame), meną, archyvus ir t. t., ir pan. Šarūnas yra seniausiai, nuo pirmos klasės (1989), pažįstamas žmogus, su kuriuo iki šiol bendrauju.

Grįžom į Vilnių. Pažiūrėjęs vaizdo įrašą iš susitikimo su bendruomene dėl Kapčiamiesčio poligono vakare skaičiau knygą „Lietuvos kariuomenė svetimšalių akimis XVI–XVII a.“. Husa husa, tué tué, ala ala, bi zabi…

1991 m. sausio 13 d., sekmadienis

Pabudau įtartinai anksti. Pro atviras kambario duris girdžiu visų namiškių balsus: Ajos, tėvo, mamos ir Ajytės. Baksteliu alkūne – brolis dar miega. Negi į medžioklę?.. Tas pats sumuštinių kvapas, bet rengiasi ir tėvas… Į kambarį įeina Aja su batais. Atsirakina seifą ir išsiima ginklus, net tą, kurio niekada neima. Daug šovinių, net ir tuos, kuriuos aš užtaisiau. Bandau kažko klausti… Išgirstu tik Ają prieš išeinant Ajytei sakant: „Bent vieną nušausiu.“

Visą dieną praleidau prie Panevėžio telefono-telegrafo stoties. Nešiojau arbatą.

Sausio 19 d., pirmadienis

Vakar grįžom iš Romos. Vargina oro temperatūros kontrastas.

Dienoraštyje yra tam tikrų duobių, kurios traukia į buvusius įvykius, šie yra aprašomi, bet jų pačių (buvusiųjų buvusiuosiuose) nėra. Labai sunku paaiškinti – dienoraštį rašantis rašo apie praėjusius įvykius, bet juose dar yra duobė kitų praėjusių įvykių, kurių veikiamas jis rašo apie praėjusius įvykius, bet kartu apie juos nerašo.

Užsimerkiu ir regiu Romos panoramą nuo Medici vilos sodo terasos arba nuo Colonnos rūmų.

Pirkau 1949 m. Bolonijoje išleistą dvikalbę (ispanų ir italų) Federico Garcíos Lorcos eilėraščių knygą (20 Eur).

Gavau laišką iš klaipėdiečio istoriko prof. Vyganto Vareikio. Mano dienoraštyje perskaitęs apie rengiamą magistro darbą atsiuntė nuorodą į savo parengtą istorinio šaltinio (irgi dienoraščio) publikaciją, kuri (iškart perskaičiau) man tikrai pravers.

Sausio 20 d., antradienis

Nuvažiavau į Trakus pavaikščioti ant Galvės ežero ledo. Nuėjau iki Užutrakio ir grįžau atgal.

Autoriaus nuotr.

Sausio 22 d., ketvirtadienis

Vėl sninga ir pusto. Laukiu, kol ryt važiuosim į Nidą. Pagaliau vėl po daugiau nei dešimtmečio užlipsiu ant marių ledo.

Galvojau, vyksiu į Troškūnus prie Juozo kapo, bet išsiruošiu kitą savaitę ilgesniam žygiui. Šiandien eisiu į Platelio kūrybos vakarą Rašytnamy.

Mintys po vakaro – Kornelijaus Platelio poezija yra poezija, kuri stato. Jei šiuo metu kas atranda lietuvių poeziją, joje mato pastoliais apstatytą Partenoną. Tie pastoliai ir yra Platelio poezija. Jie ne tik simbolizuoja konservavimą ir atnaujinimą, bet ir yra lietuvių poezijos fundamento dalis. Turint omeny Kornelijaus atsispyrimą nuo senosios literatūros, šis pastolių ir Partenono vaizdinys man tampa dar stipresnis.

Visgi nėra natūralu dienoraštyje rašyti apie ateities įvykius, kurie žinai, kad įvyks. Apie svajones – taip. Apskritai dienoraštis su ateitimi mažai ką turi bendro pačiam autoriui, jei jis jo nerašo tikslingai. O savirefleksija dažniausiai yra (labai abejoju, kad nėra) tikslinga. Dienoraščio rašymas yra tikslingas.

Sausio 24 d., šeštadienis

Sniegaeigis ant marių ledo toks natūralus toje vietoje, kur vasarą – valtelė. Visa Nida – kosminė Marso kanjonų stotis.

Sausio 28 d., trečiadienis

Skaitau 1936 m. Römerio dienoraštį Lituanistikos skaitykloje. Už lango, prieš mane, Jonų bažnyčia ir bokštas, „morgo“ stogu vaikšto vėlės – pusto.

Sausio 30 d., penktadienis

„Juodam šuny“ Emilijai nupirkau Leonardo Šimučio „Amerikos lietuvių tarybą“ (1971, 12 Eur) ir Josepho Bergerio „Displaced Persons“ (12 Eur), o sau knygelę mėlynu viršeliu, iš jos užsakysiu pagaminti užrašinę (6,50 Eur). Su Tomu kalbėjome apie bendrus vasaros planus.

Vasario 13 d., penktadienis

Rašytnamy Eurika organizuoja jau antrą renginį. Nesuprantu, kaip ji ten įsisuko… Šį kartą vyko Valentino dienos šventimas. Skaitė didelis būrys, o dar didesnis klausėsi. Trumpam užsukęs išgirdau Šlepiko partiją. Atėjęs prie mikrofono pasakė paskaitysiąs tekstą apie žmones, baigusius keturias klases. Nepagavusi kampo publika žvengė. Skaitė Šlepikas novelę apie tarpukario jaunimą, baigusį pradžios mokyklą, kaip sakė – turintį daug sentimentalumo. Itin autentiškas ir sentimentalus tekstas.

Vasario 16 d., pirmadienis

Uždariau knygyną šventei ir išvažiavau su Em pasivažinėti. Saulėta, gražu. Pažinties pradžioje pirmą mūsų Vasario 16-ąją važiavome į Nemeikščius… Šį kartą pro Anykščius ir Viešintas užsukome pas tėvą. Iššoviau dvi signalines raketas: žalią ir raudoną.

Vasario 17 d., antradienis

Visą dieną praleidęs Panevėžyje, spėjau grįžti į šeštą valandą prasidėjusį Gintaro Grajausko jubiliejinį vakarą Rašytnamyje. Scenoje buvo su savo vaikais, renginį vedė Mindaugas Nastaravičius. Knygų mugėje 2008 m. knygoje „Eilėraščiai savo kailiu“ man dedikuodamas parašė: „Spėju, pravers.“

                                                          sparnais raižo lapelius

                                                          septynių seserų.

Inanna

Gyventi yra ne sunkiau nei įkvėpti ir iškvėpti. Mirti yra ne sunkiau nei

perbėgti basom brastą ar čiulpti mylimosios nykštį. Jie beldė du kartus.

Kai gimė juodbruva mergaitė arkos šešėlyje, nes niekada negimė – jie

beldė tris kartus. Girdėjau, kvantinės dalelės eina kiaurai sienas. Kiaurai

skūrą. Kaip pelėsis. Kaip sielvartas užmūrytoj vieno kambario širdy.

Vilna į vilką –

auglys, išpampęs kaip kalė.

Juodžemio jaunatis

panagėse –

ritualinė savižudybė.

Stuburo skliautas,

mano žvaigždėta naktis

Atlaso

užstrėnyje –

slankstelis po slankstelio,

varžtas po varžto.

Žvėris paprašė motinos.

Motina persileido.

Žvėris paprašė apsėklintojo.

Paverčiau spermą rūgštim.

Žvėris paprašė polimero mantijos,

atsparios savigailai.

Vožtuvas sprogo ir popas užduso savo pagiežos

dvideginiu.

                                               Gimiau iš tėvynės idėjos

                                               ir vulgaraus pokšto.

Žvėris nie ka da neprašė D—vo.

Džiovinti ilgus

vyriškus plaukus

tarp čirškiančių šlaunų

~ amžinojo

kūrinijos žiemą.

Saldus kaip kraujomaiša, plaučio

gemalas –

tai mano gemalas,

tai mano anima.

Išsiverčiu iš dramblio kaulo

orbitos

įvardis –

nei žmogus, nei vardas.

Ugnies karalaitė, visų begėdysčių valdovė,

spįsta, išpučia

burna į burną

šiltą odą, laužo kvapą kaip šviesos lavina

į grotą.

Tai kolektyvinė prisikėlimo baimė

ir tai yra Kambarys.

Mano vaiko mėnulis nuskendo

juoko banga

Pripetės miške,

už saulėtekių, minaretų;

mano vaikas

vienmatės saulėgrąžos metropoliais

vietoje akių,

tykà, universalaus susinaikinimo,

vietoje vardo.

Atsibudo palėpėj pažadintas šviesos pro stogo kraterius.

Galvojo išgirdęs jos aimanas, bet įsitikinęs knarkimo ritmu nusileido į apačią.

Susikalibravo kišenių turinį, apsidairė, išgėrė vakarykščio alaus ir išėjo.

Atsisėdęs į autobusą klausė „Joy Division“.

Atvyko.

– Turi? – paklausė.

– Jo.

gulint nuo žemės

tekanti karščio banga

užtvindė akis vaiskia ramybe

žydruma virš galvos susiliejo

su medžių rankų latakais

kol medikai vėl nepažadino

po 10 minučių dangaus

●

prozektorius rožiniu chalatu

rūko cigaretę lauke

viduje judesio nematyt

dega šviesos

pasiteirauju durininko

ar yra galimybė užeit

jis nueina užmesdamas akį į savo laikrodį

už vartų matosi du

trišakiu cilindru sujungti cechai:

iš registratūros keliaujama –

priduoti arba atsiimti

pastatai neturi kaminų

saulė aplink nesibasto

akis traiškančio baltumo sienos

apleistas išėjimas

vėjas užpučia formalino tvaiką

suvirpa laidai tarp cechų

●

Hiperaktyvumo nuolydis

hiperaktyvaus vaiko

hiperaktyviai lakstančio

hiperaktyviai ramaus.

Hiperaktyviuos namuos

hiperaktyvią naktį

hiperaktyviai mąstant

hiperaktyviai naštai.

Hiperaktyviai mirštant

flegmatiškoj kilpoj tėvų,

hiperaktyviai pūnant

tarp tūkstančio kitų.

]]> http://www.satenai.lt/2026/01/30/melvino-burgesso-romano-pavadinimas/feed/ 0 http://www.satenai.lt/2026/01/16/dienorascio-rasymas-kaip-greitasis-maistas-10/ http://www.satenai.lt/2026/01/16/dienorascio-rasymas-kaip-greitasis-maistas-10/#comments Fri, 16 Jan 2026 17:45:04 +0000 http://www.satenai.lt/?p=54811  

2025 m. lapkričio 23 d., sekmadienis

Grįžau iš Panevėžio. Vakare Vilniuje iškrito pirmas sniegas.

Gavau malonų laišką iš vienos dienoraščio skaitytojos.

2025 m. gruodžio 5 d., penktadienis

Pastatėme tradicinę (iš knygų) eglutę knygyne, o tradicijų laikytis yra labai svarbu, nes tik taip galima kurti atminčiai / atmintį. Eglutės statytojai šiemet – knygyno darbuotojai: Rugilė ir Tomašas, keli jų draugai ir buvęs bukinistas Zigmas (pagrindinis architektas ir statytojas) su sužadėtine Agne.

Eglutės statymo kulminacija – žvaigždės parinkimas. Kadangi šiemet Zigmo dėka eglę pastatėme itin greitai – per mažiau nei dvi valandas, – ir žvaigždės klausimas išsisprendė greitai ten padėjus Skaskos nuotrauką. Kartą, pamenu, tarp knygyno merginų vyko ilga ir karšta diskusija, ką dėti ant viršaus. Kiekviena gynė savo išrinktą akcentą.

Magistrų seminare diskutavome apie Degutytės laiškus. Tema – intymumas. Intymumui reikia sąlygos. Įdomiausias asmuo yra Degutytės motina. Grynuolis, palyginus su kitomis. Matronos Jacevičiūtės apsukrumas stebina ir yra įtartinas. Šmitienės (laiškyno rengėjos) vaidmuo dviprasmiškas – norisi, kad ji įvardintų, kieno čia laiškai, bet kartu (kaip šaltinius publikuojanti mokslininkė) ji elgiasi neperžengdama savo mokslo (literatūrologijos) ribų.

Kartais pasidaro taip liūdna, kad sulendu į tą tašką lubose ir kaip Navakas nieko nebenoriu. Taip – Navakas. Kitoje per LRT žiūrėtoje laidoje kalbintojai nesugeba įvardinti, jog žmogus tikslingai gėrė tam, kad numirtų, nes laidai grėstų cenzas.

Šiąnakt pirmą kartą sapnavau Povilą. Labai ryškiai. Erdvė, dar niekad nepatirta sapnuose. Visas sapno pasaulis – laukas ir namas jame (gal Ajočių mokykla?). Ten Povilas. Klausiu jo, ar jis komunistas. Jis atsako – „tai žinoma“. Ir aš žinau, kad jis meluoja. Sapno pabaigos nėra. Bet jaučiu, kad guliu miško kelio (gal į Ajočius, kuriuo važiavau šios vasaros pabaigoje) dešinėj ratų vėžėj. Kapstausi. O tada Emilija man trenkia per nugarą ir pabundu. Klausiu jos, kas yra. Ji sako – baik kalbėt.

2025 m. gruodžio 10 d., trečiadienis

Dalyvavau nuotoliniame metodiniame Kultūros paveldo departamento seminare apie piliakalnių tvarkymą. Šiuo metu Lietuvoje oficialiai patvirtintų piliakalnių yra truputėlį virš tūkstančio. Skaičius nuolat kinta – didėja. Aš aplankiau apie 70. Grėsmę susidaryti nuošliaužoms piliakalnių šlaituose sąlygoja ne tik erozija, bet ir miško gyvūnai. Klaipėdos krašto paveldosaugininkai skundėsi, kad kai kurių piliakalnių nebegali atpažinti dėl barsukų urvų gausos ir lietinguoju sezonu dėl to susidarančių nuošliaužų. Pačiam teko tuo įsitikinti, net nustebti, kokia jų gausa ir kaip jie pakeičia piliakalnio šlaito vaizdą, pernai pavasarį aplankius Voniškių piliakalnį (Varėnos r.) ir metų pabaigoje Padovinio piliakalnį (Marijampolės sav.). KPD ekspertai prisipažino, kad kartais net sunku identifikuoti, ar tai barsukų kelias, ar apsauginio pylimo elementas.

2025 m. gruodžio 18 d., ketvirtadienis

Vakar iš Panevėžio (Šilagalio medelyno) atsivežta eglutė jau pripildė namus savo aitraus kvapo. Stebiu ją nuolat, kaip naują gyventoją.

Knygyne sutikau Eglę, ji priminė, kad naujo dienoraščio publikacijai teksto reiks sausio pradžioje. Pasidžiaugėme, kad jau apsisuko metai nuo pirmos publikacijos pernai gruodžio 6 dieną.

Universiteto bibliotekoje užsisakiau Respublikos pedagoginio instituto Klaipėdoje studijų tvarkos ir programos knygelę, mat į jį 1938 m. įstojo Povilas. Įdomu, kad bendrabutį Giruliuose turėjo tik merginos (vaikinai turėjo nuomotis butus). Jame galėjo gyventi 100 studenčių. „Limis“ yra graži nuotrauka iš Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus archyvo (MLIM IR 6612).

Aplankiau „Juodą šunį“. Nunešiau dovanų įsikūrimo Pasažo skersgatvyje proga. Su Tomu pakalbėjome apie knygynų kasdienybę ir rūpesčius. Praleidęs ramiai pusvalandį žvalgydamasis po lentynas, o tokio malonumo jau beveik nebeturiu, radau porą knygų sau. Išsirinkau „Aš esu Vanagas“, nes vis prireikia, o savo neturėjau (Povilo ir Ramanausko biografijos nuo gimimo iki 1944 m. panašios) ir man nematytą prof. Nerijaus Šepečio vokiškai išleistą „Litauen im Visier des Dritten Reiches“.

2025 m. gruodžio 21 d., sekmadienis

Ateities istorinių tyrimų sumetimais atvykau į Kernavę pažiūrėti, kaip bus šventinamas koplytstulpis kunigo Nikodemo Švogžlio-Milžino atminimui (100 metų kunigystės ir 40 metų nuo mirties). Prieš mišias pasivaikščiojau ant piliakalnių ir padariau keletą gerų kadrų.

Kernavės klebono balsas atitinka jo stotą. Kalba lėtai, tad parapijiečiams tenka ilgiau paklūpėti. Pagaliau – „per jį, su juo ir jame“.

Koplytstulpio mecenatė negali paaiškinti, kodėl jį „pastatė“ ir koks buvo jos santykis su Milžinu. Kalba apie „mums labai padėjo“, bet nekonkrečiai ir nerišliai.

2025 m. gruodžio 22 d., pirmadienis

Ryte nuskubėjau į Istorijos institutą įsigyti pasirodžiusios kažkokio mokytojo „dienoraščio“ knygos. Atsivertęs visą dieną ir vakarą piktinausi negalėdamas patikėti, kad taip aplaidžiai, be elementarios šaltinio kritikos galima jį publikuoti. Tai ne dienoraštis, o atsiminimai! Nežinia kiek kartų perrašyti ir paties autoriaus atnešti į Vrublevskius 1990 m. Neįtikėtinas rengėjos aplaidumas ir įžūlumas. Ir dar – knyga išleista 130 egzempliorių tiražu prieš pat metų pabaigą…

2025 m. gruodžio 23 d., antradienis

Šventėms sugrįžę užsuka ir į knygyną. Vieni po penkerių, kiti po dešimties metų. Išeidamas paskutinis klientas padėkojo už „Mint Vinetu“.

Nusprendžiau pagaminti apie dvidešimt skirtingų atvirukų iš savo nuotraukų ir jais prekiauti knygyne. Sausio pradžioje jau turėčiau gauti. Vaizduose dominuoja: vanduo (jūra, marios, tvenkiniai), urbanistinės detalės, augalija ir Skaska.

2025 m. gruodžio 29 d., pirmadienis

Lietuvos valstybės istorijos archyve sutikau istoriką prof. Aivą Ragauską ir jis iškart paklausė, ar gali kuo pagelbėti. Pasikalbėjome apie mano magistro darbo subtilybes, užmetė akį į mano kaip tik tuo metu lyginamą vieno asmens raštą, pasiūlė pažiūrėti vieną iš naujausių savo tekstų.

Autoriaus nuotrauka

2026 m. sausio 5 d., pirmadienis

Nauji metai prasidėjo ramiai. Džiaugiuosi sniegu. Nekantrauju nuvažiuoti į mišką pasivaikščioti. Gal šią savaitę ištrūksiu?.. Reikia daug ką suspėti padaryti iki gimtadieninės kelionės į Romą.

Ši, dešimtoji, dienoraščio publikacija kaip tik pasirodys mano gimtadienio dieną. Man – 44. Jau senokai atrodo, kad gyvenu ateityje. Bet kas bus, pvz., 2030-aisiais?.. Keista reflektuoti save metams vis siekiant, atrodo, fantastiškus skaičius, pačiam esant paskendusiam XX, XIX ir ankstesniuose amžiuose. Tikrai gyvenu ne dabartinėje realybėje. Kas mane sieja su dabartimi? Nerimas?.. Tikrai ne knygynas. (Žinoma, ištiesęs rankas į praeitį ir į ateitį, bandydamas ir vieną, ir kitą pritraukti lyg tampria guma sujungtus svarmenis, visiškai įsivaizduoju save esantį čia ir dabar. Aš valdau savo paties suvokimą apie save, bet kur aš iš tikrųjų esu dabar, sužinosiu tik po gero dešimtmečio.) Keista, matyt, dabartis yra nepažini. Gal net šiek tiek liūdna. Ypač stebint tai, kas vyksta aplink – Lietuvoje ir pasaulyje. Tikrai sunku tik stebėti ir nieko nedaryti. Kokia bejėgystė, atsainumas, apatija užvaldo žmogų. Ką iš tikrųjų demonstruoja savo pasyvumu arba veikla žmogus?..

Jaučiu, kaip mano dienoraštis traukiasi į kelias dominuojančias temas. Dėkui Dievui, dar sutinku keletą žmonių, kuriuos galiu džiaugdamasis paminėti, nors mano pažįstamų ratas itin mažas ir uždaras. O visgi ironiška – nevengiu ekshibicionizmo.

Savaitgalį buvome su Em apsipirkti. Prieš tai užėjome užkąsti. Prekybos centro kavinėje atkreipiau dėmesį į vieną pusamžį vyrą, kuris, iš visos jo povyzos buvo galima spręsti, sėdėjo nepatenkintas padavėjos aptarnavimu. Jam, pirma, neatnešė vandens, o po to dar ir nepapildė. Galiausiai nuėjo aiškinti tai padavėjai, kad ji neišmano elementariausių aptarnavimo taisyklių. Ateina žmogus į prekybcentrio kavinę ir tikisi ten kažkokio aptarnavimo – labai nepatinka toks žmonių veiklumas. Galiausiai nukulniavo su savo „Maximos“ maišeliu nepalikęs arbatpinigių ir dingo minioje. Visai skaniai pavalgiau.

Šiandien žodžiu atsiskaičiau už magistro darbo pagrindinio šaltinio ir istoriografinės pozicijos kritiką, o visgi būčiau norėjęs, kad manęs būtų paklausę kokio tūkstančio klausimų apie objektą. Dėstytojas dr. Antanas Terleckas pastebėjo, kad į tiriamąjį objektą, t. y. Povilą, kreipiuosi vardu. (Tai signalizuoja, kad tyrėjas simpatizuoja objektui…) Tikra tiesa, taip gali atrodyti, bet įdomu, kaip komisija priims tai, kad aš šį savo literatūrinį, antropologinį ir istorinį eksperimentinį dienoraštį naudoju kaip vieną iš metodų tirti Povilo dienoraštį?..