Viola Ardonė (g. 1974 Neapolyje) – visame pasaulyje žinoma, viena talentingiausių italų rašytojų, šešių romanų autorė. Jos knygos apdovanotos ne viena literatūrine premija ir išverstos į daugiau kaip trisdešimt kalbų. Lietuviškai prakalbinti romanai „Vaikų traukinys“ (2019; liet. 2020, vert. P. Bieliauskas; pagal jį „Netflix“ sukūrė to paties pavadinimo filmą), „Oliva Denaro“ (2021; liet. 2023; pagal jį pastatytas spektaklis) ir „Didis stebuklas“ (2023; liet. 2025, abu vertė R. Di Pasquale).

Naujausio, pernai išleisto, romano „Daug dar gyvenimo“, kurio ištraukų čia siūlome paskaityti, veiksmas prasideda 2022-ųjų vasarį, Rusijai įsiveržus į Ukrainą. Istoriją pasakoja trys be galo skirtingi pagrindiniai veikėjai: iš Ukrainos į Italiją pas močiutę keliaujantis dešimtmetis Kostia, vis sugalvojantis naujų žodžių ir pravardžių, Neapolyje gyvenanti jo močiutė Irina, pramokusi italų kalbos skaitydama Dantės „Dieviškąją komediją“, ir prieš ketverius metus sūnaus netekusi Vita, kurios namuose dirba Irina. Vieną rytą Vita atidaro buto duris ir išvysta Kostią. Berniukas pakeis jos gyvenimą, nes, kaip rašoma romano anotacijoje, kiekvienas žemėje gimęs vaikas yra visų vaikas. Mėginti išgelbėti kitus – tai vienintelis būdas išgelbėti save.

Viola Ardonė dalyvaus gegužės 6–10 d. vyksiančiame tarptautiniame rašytojų ir knygų festivalyje „Kauno literatūros savaitė“. Lietuvoje ir Baltijos šalyse ji viešės pirmą kartą.

Kateryna Lysovenko. Mokykla. 2022

Daug dar gyvenimo

                                                                                                                              Išvykstu į karą palikdama miestą

                                                                                                                              jo nepalikdama; vaizduoju amžinybę

                                                                                                                              išsinešdama su lagaminais ir du paltus.

Patrizia Cavalli, iš kn. „Mano eilės nepakeis pasaulio“

Prologas

2022-ųjų vasaris

Pirma. Prieš eidamas per gatvę pažiūrėk į dešinę ir į kairę.

Antra. Pasas – vidinėje striukės kišenėje, pinigai – kojinaitėse.

Trečia. Paslaptis – ne melas.

Ketvirta. Adresas ir telefono numeris užrašyti kitoje Matusios nuotraukos pusėje. Tu ją praradai būdamas mažas, bet ji neleis prarasti tavęs.

Penkta. Mobilusis – tik skubiu atveju.

Šešta. Saugokis, kad negautum šalčio, nuo kulkų jau moki pasisaugot.

Septinta. Kai dingsiu, žinok, kad grįžtu pas tave.

Aštunta. Tavo Tato.

Devinta. Myli tave.

Dešimta. Visada.

Pirma dalis

Kostia

[...]

Neapolio centrinę stotį pasiekiame naktį, išlipame iš traukinio, ne taip ir šalta, žmonės rėkauja ir susikalba mosikuodami rankomis. Prieinu prie uniformuoto rupūžveidžio, jis irgi išlipo laukan.

– Lapa diena, kur Aukso medalų aikštė, Neapolis, Italija, – ir mosteliu į ką tik iš traukinio išgužėjusį šviesiaplaukių moterų būrelį, lyg būčiau su jomis.

Vyriškis prikiša prie manęs mobilųjį ir ekrane baksteli į Pirmąją liniją. Parodęs „ok“, nustriksiu nepažįstamųjų link ir, vos tik jis nusisuka, nuskrieju tolyn tarytum šlovingoji mūsų žemoko prezidento raketa žiaurių įsibrovėlių maraveidžių pusėn. Metro traukinys atidunda po penkiolikos minučių, labiau prisigrūdęs nei tas, kuriuo dardėjau į Lvivą, – nejau ir Neapolyje karas? Čia irgi visi lekia, tik kiekvienas namo, prie padengto stalo, į glėbį tų, kurie jų laukia prie automatinių vartų, šie pyyypt – atsidaro, pyyypt – ir vėl užsidaro, ir taip be galo, pirštais skaičiuoju stotis ir pro langą mėginu įžiūrėti jų pavadinimus, daugybė stovinčių žmonių šnekasi ir mosikuoja rankomis, o aš staiga pajuntu, jog noriu ir valgyti, ir gerti, ir miego, todėl apsimetu, kad esu vaizdo žaidimo herojus, ieškantis brangakmenių šiame geltoname traukinuke, šią neapolietišką žiemą, primenančią pavasarį Kyjive, prakaituodamas su ukrainietiškų netikrų žąsų pūkų striuke, kuri čia, šioje Pietų Odesoje, gerokai per šilta, – galiausiai mano Tato buvo teisus.

Traukiniui vėl staigiai sustojus, susvirduliuoju ir pargriūnu susikūprinusiai poniai po kojomis, ji galėtų būti Babusia, kurios ieškau, bet ne, ji italė močiutė ir spaudžia prie savęs rankinę, tarsi šioje būtų milžiniška „Brawl Stars“ brangakmenių dėžė. Paklausiu, kur Aukso medalų aikštė, o ji, vis dar truputį išsigandusi, atsako, kad kita, tada traukinys sustoja, aš vėl parvirstu, pašoku ir vos spėju išsmukti pro duris. Eskalatorius – ir atsiduriu lauke. Atsegu kuprinę ir išsitraukiu Matusios nuotrauką, kitoje jos pusėje tušinuku užrašytas adresas ir telefono numeris. Triskart apeinu aikštę, galiausiai randu, laiptinės durys privertos, šmurkšteliu vidun. Turima informacija baigėsi, kelionė baigėsi, baigėsi ir jėgos. Tato, man pavyko, matei? Įjungiu telefoną, parašau jam žinutę. Atvažiavau sveikas gyvas. Bet paskui ištrinu. Juk dar negaliu pasakyti, kad esu sveikas.

Lipu laiptais, skaitau pavardes ant auksaspalvių lentelių ir lyginu su ta, kurią parašė mano Tato, nė viena nepanaši. Belieka tik vienas butas trečiame aukšte be jokios lentelės ir pavardės. Tai mane truputį išmuša iš vėžių. Jau vėlu, bet vis tiek paskambinu, tik kartą, kad nesutrukdyčiau, niekas neatsiliepia, pabandau ir vėl – tyla.

Pasikišu po galva kuprinę, tarytum ši būtų pagalvė, susiriečiu ant kilimėlio prie durų ir liaujuosi laukti visko, išskyrus miegą, ir tegul visi eina sau. Aš vienas, aš gyvas, aš stipriausias naktinis superherojus, pasiekiau aukščiausią lygį, tačiau nieko nelaimėjau.

Šaunuolis, kiek bus, į sveikatą, čiau, drauke.

Antra dalis

Vita

[...]

Švelnūs tuk tuk į duris virsta tvirtais tuk tuk.

– Kas ten? – sukvarkiu virtuvėje nelyginant ragana iš „Jonuko ir Grytutės“, norėdama nuvyti įkyruolį.

Man atsako vaikiškas balsas.

– Kostia iš Ukraina, pabėgo nuo karas, atvyksta su traukinys, kojos, autobusas, traukinio tualetas, tada metro, paskui kojos, liftas ir kilimėlis. Irina mano Baba. Mano močiutė.

Iškart suprantu, kad ne laikas prisigalvoti pasiteisinimų, nueinu atidaryti ir ką gi, Čikū, išvystu? Ne daugiau nei dešimties metų žmogutį šviesiais purvinais plaukais, perbalusiu veidu, pajuodusiais paakiais, rankutėse tvirtai laikantį žodyną, kurį pati padovanojau Irinai, kai atvyko čia dirbti. Iš nuostabos nepraveriu burnos, berniukas išspaudžia šypseną, du besikalantys iltiniai dantukai – tarytum smūgis kumščiu į paširdžius. Tereikia vieną kovo pradžios rytą atidaryti duris, kad vėl užplūstų tave įskaudinti pasiryžę prisiminimai. Vaikas varto žodynėlį ieškodamas žodžių, kad galėtų susikalbėti.

– Ne tas butas? Atsiprašyti. Kur Irina?

– Tas, tas, nesuklydai, tiksliau, ji čia tik dirba, bet negyvena.

Nežinau, ar berniukas supranta, kiek nedrąsiai šypsosi. Telefone atsidarau vertimo programėlę.

– Ar tu Irinos anūkas? Ar močiutė tau liepė čia ateiti? Ar ji tavęs laukia?

Aiškiai ištariu kiekvieną skiemenį ir ekrane parodau sakinius jo kalba. Papurto galvą, tada žengia žingsnį atgal, bijo, kad galiu išvaryti.

– Ji dar neatėjo. – Bedu į laikrodžio ciferblatą. – Tuoj pat jai paskambinsiu ir pranešiu.

Adresų knygelėje imu ieškoti Irinos numerio, tačiau vaikas pradeda mosikuoti rankutėmis man priešais veidą.

– Ne, ne. Palaukti, – prašo itališkai, – aš paaiškinti jai vėliau.

Nenori, kad su ja kalbėčiau, galbūt ką nors slepia, gal netiesa, kad jis Irinos anūkas. Ji niekuomet apie jį nepasakojo, o gal ir pasakojo, bet aš niekada per daug nesiklausau, ką ji tauška. Kitų gyvenimai atrodo niekaip nesusiję su mūsiškiais, lyg greta besidriekiantys bėgiai, kuriems nelemta susikirsti, kol patys pasibeldžia į mūsų duris.

– Iš kur tu? Kas tave čia, pas mane, atvedė?

– Ukraina, – pakartoja, tada vėl ima vartyti žodynėlį. – Vienišas.

Pasikaso pakaušį, dirsteli į butą.

– Gal nori užeiti? – paklausiu, nors mieliau jo neįsileisčiau, bent jau kol ateis Irina ir išsiaiškinsiu, kas čia dedasi.

Priglaudžia rankutes prie tarpukojo ir šiek tiek suspaudžia kojytes.

– Nori pasiusioti?

Neatsako.

– Į tualetą?

Šviesių plaukų kuokštas keletą kartų kresteli, o veidukas išrausta.

– Eikš, apie močiutę pakalbėsime vėliau.

Įsileidžiu berniuką vidun, numaunu nuo pečių kuprinę, nuvelku nešvarią striukę ir palydžiu į vonios kambarį. Tada virtuvėje imu ieškoti ko nors užkąsti, ir pirmas dalykas, kurį prisimenu apie vaikus, – jie dažnai būna alkani.

Slėpiausi kone ketverius metus, Čikū, gerai uždariau duris, bet galiausiai karas vis tiek įsiveržė į namus.

Trečia dalis

Irina

[...] dulkės esame ir į dulkes sugrįšime.

Ant knygų jų prisikaupia daugiausia. Jai patinka, kai knygų pilna visur, lentynose, ant naktinio stalelio, ant žemo staliuko svetainėje, krūvų ir krūvelių visame koridoriuje. Tuštumą, likusią iš lentynų išėmus jo knygas, greitai užpildė kitos, tačiau ta, kuri atsivėrė jos viduje, niekada taip ir nebus užpildyta.

Kalbėdama su ja, nutaisau storą balsą, sakau: išmesti, viską išmesti, popierius gerai ugniai kurti, kam reikalingi tie vabzdžių lizdai. Man šnekant, ji purto galvą, šypsausi sau į ūsą ir kruopščiai šluostau nuo knygų dulkes, viena atsiduria mano rudoje dirbtinės odos rankinėje su paauksuotais plastikiniais papuošalais, vakarais skaitau naudodamasi vertimo programėle, ji nieko nepastebi, po trijų arba keturių dienų knyga grįžta į savo vietą ir aš pasiimu kitą. Mano tėvų namuose nebuvo jokių knygų. Jau daug atsiėjo Kasperfilosofija, tai kur tau dar Kasperliteratūra. Mano motina manė, kad romanus skaito ponios arba tarnaičiukės, o ji nepriklausė nei vienoms, nei kitoms. Knygos tik rinkti dulkės, pareiškiu storu balsu. Vieną gražią dieną aš viską išmesti, ponia, arba jos išeiti iš namų, arba išeiti tu.

Radau ir vieną vaikišką ir vakarais skaitau Kostiai, nes noriu, kad išmoktų itališkai, be to, vaikas be istorijų – visai kaip namas be langų. Regis, ta knyga šimto metų senumo. Joje aprašomi mokiniai, mokytojas ir mokytojytė su raudona plunksna skrybėlaitėje. Kas mėnesį po saldų pasakojimą, pasigailėjau, kad kibau ją skaityti, o jam patinka. Mėgstamiausia jo istorija – „Nuo Apeninų iki Andų“, jam primena, kaip pats atkeliavo iki čia. Iš esmės, ne tokia ta knyga ir bloga. Tačiau nė nepalyginsi su italų kalbos tėvu Dante.

Su ja šneku kaip užsienietė, gramatikos – nulis, leksikos – nulis, morfologijos – nulis. Banali atstumtųjų sintaksė. Neprisirišu nei žodžiais, nei mintimis, galbūt bijodama nebejausti ilgesio ir pamiršti kelią namo, kaip Odisėjo bendražygiai, paragavę lotosų vaisių. Jai esu Irina, kuri rėkauja, ištęsia žodžius, iškraipo veiksmažodžius, suplaka „Dieviškąją komediją“ ir netašytus žodžius. Paukštis apkakoti sofa. Tik nenumirk, ponia, kol aš išėjus apipirkti. Keltis iš lovos, kol neatsirasti pragulos. Šeimininkai priima tik tą tiesą, kurią išsakome be jokios gramatikos, ir ta tiesa atrodo nepavojinga, nes kelia gailestį. Mes, užsieniečiai, esame visuomenės dulkės: nematomos, bet nugulusios visur. Esame susiję tik su kūnišku mūsų šeimininkų gyvenimu, nešvarumais, išmatomis, atliekomis. Stebime, kaip jie gyvena, ir apie juos žinome kur kas daugiau nei jie apie mus. Žinome, miegojo ar nesudėjo bluosto, laikosi dietos ar priaugo svorio, susipyko ar mylėjosi su sutuoktiniu, ar turi meilužį, ar jaučiasi kalti. O jie kone visada ir dėl visko jaučiasi kalti.

Kai mane priėmė dirbti šiuose namuose, ji dar nežinojo, kad serga depresija, o aš žinojau. Galėjau jai pasakyti, kad jos vyras išeis, kad dienos taps nepakeliamos. Tiems, kurie stebi iš čia, iš dulkių pusės, kitų gyvenimai atrodo perregimi, bet mes negalime šito išduoti, atsitveriame savo kapotais sakiniais, apsimetame kvaileliais, kad tik nereikėtų eiti į karą. Tačiau galiausiai karas ateina, ir vis tiek tenka išvykti. Mudviem jis prasidėjo tą pačią dieną: man – tankams važiuojant per sieną, jai – vyrui išeinant pro duris. Netrukus prisistatė Orieta, taip ji vadina savo depresiją. Ši irgi tarsi dulkės: atsibastė čia tam, kad liktų.

Ir aš, ir ponia kovojame, abiejų sūnūs toli. Yra daugybė dalykų, kuriuos aš žinau, o ji – ne. Žinau, kad jos vyras su nauja jaunesne drauge norės susilaukti vaikelio, kad meilužiai, kurių pasikviečia naktį, norėtų pasilikti ir miegoti kartu, bet ji tai draudžia, kad daugybės knygų, kurias turi, niekuomet net nebuvo atsivertusi. Kad kaimynas Koradas Mantonis irgi gyvena su savotiška Orieta, ir juodu galėtų jas suvesti, mat neteisinga gyventi vieniems, net jei kariauji.

Iš: Viola Ardone. Tanta ancora Vita. Torino: Einaudi, 2025

Vertė Rasa Di Pasquale

Samas Sedgmanas (g. 1987) – anglų dramaturgas, rašytojas, žymus vaikų literatūros autorius. Tekstas Why does it feel so difficult to throw books away? buvo išspausdintas Europos literatūros populiarinimo Jungtinėje Karalystėje internetinėje platformoje „The European Literature Network“ 2015 m. balandžio 19 d.

Neseniai persikraustęs į naują būstą ir dėžė po dėžės įsitikinęs, kokią gausybę daiktų aš, pasirodo, beturįs, be vargo ir su džiaugsmu didžiumą jų išmečiau. Bet tik ne knygas. Nors atsikračiau drabužių, kilimų, žaidimų, indų, paveikslų, neprisiverčiau išmesti nė vienos knygos. Savo knygų laikausi įsikibęs. Net tų, kurios man nepatinka, kurių neskaičiau ar, žinau, daugiau niekada nebeskaitysiu. Knygos atrodo svarbios. Jos atrodo visai kas kita. Bet kodėl?

Aš toks ne vienintelis. Daugelis iš mūsų suprantame tą globėjišką jausmą knygų atžvilgiu – nes jos yra ypatingos. Jos visada buvo ypatingos. Per visą istoriją jos buvo žinių, turto ir galios simbolis. Vaikystėje jos mums teikė džiaugsmą, padėdamos atrasti pasaulį. Lygiai taip pat be galo opiai reaguojame į knygų gadinimą. Knygos naikinimą mes siejame su fašizmu, cenzūra ar propaganda.

Knygos ypatingos atrodo ir dėl to, kaip mes jas skaitome. Skaitymas yra privatus, unikalus: jis vyksta tik mūsų galvoje. Tai vaizduotės aktas, leidžiantis mums patiems atgaivinti ištisus pasaulius – tiesiogiai kalbantis su tuo, kas giliai mūsų viduje. Knygoje slypi kažin kas esmiškai žmogiško.

Tačiau nūdien knygos išgyvena nelengvus laikus. Elektroninių knygų šiuo metu parduodant daugiau nei popierinių ir priešingai tendencijai artimiausiu metu nesišviečiant, spausdintinės knygos, regis, pamažu nyksta. Tai – pasenusi technologija, kurios vietą užėmė kažin kas lengvesnio, greitesnio, pigesnio ir patogesnio. Daugiau šaršalo apie elektroninių skaityklių apžvalgas nei apie pačias knygas. Knygos tampa „turiniu“. Šiandien daug labiau vertiname žinių atranką nei pačias žinias: kam reikalinga enciklopedija, jei yra gūglas? Kam knyga kietais viršeliais su vienu romanu, jei gali turėti skaityklę su dešimtimi tūkstančių? Knygos – atgyvena.

Bet jos dar nemirė. Į elektroninių knygų populiarėjimą leidėjai reaguoja vis labiau didindami popierinių knygų patrauklumą. Pastaraisiais metais dedama daug pastangų kuriant nepaprastai gražias knygas – žavius daikčiukus, kuriuos tiesiog norisi turėti. Nuostabu stebėti atgijusią aistrą knygų gamybos amatui, tačiau tai anaiptol ne fanfaros spausdintiniam žodžiui, kaip gali atrodyti. Šios knygos gražuolės yra prestižo objektai – jūsų sprendimo įsigyti kultūrinį produktą pašlovinimas amžiuje, kai dauguma dalykų mums prieinami nemokamai. Šioji tendencija knygas verčia namų apyvokos reikmenimis. O aš turiu daug namų apyvokos daiktų, kurių mielai atsikratyčiau, nes jie – užprogramuota netvarka namie.

Žinoma, sakau „atsikratyti“. Kai kalbame apie atsikratymą daiktais, dažnai omenyje turime jų paaukojimą labdarai. Tačiau neramu, jog tai gali būti išsisukinėjimas. Tik būdas atsikratyti daikto, nuduodant, kad paleidi jį gyventi naujo gyvenimo. Lyg pasiligojusio šuns, kuris iškeliauja gyventi ūkyje pas mielą šeimą. Ne, knygų paklausa daug mažesnė, nei manome. 40 proc. knygų į makulatūrą nukeliauja nė neatverstos. Visos dėvėtų daiktų krautuvės išsiskiria gausiomis lentynomis pamestinukių, kurios nebuvo tiek mėgstamos, kad savininkai jas pasiliktų. Nesakau, kad ten nieko gero negalima rasti ar kad esu prieš nenaujas knygas. Bet užeikite į bet kurią sendaikčių krautuvę ir įsitikinsite, kad knygos jose atrodo visai kitaip nei esančios jūsų namų lentynose. Iš mūsų namų išprašytos knygos yra nustojusios savo magijos.

Galbūt čia ir slypi atsakymas. Knygos, be jokios abejonės, neatsiejamos nuo sentimentų ir neatskiriamos viena nuo kitos. Prasmę joms suteikia jų rinkimas – tai, kad tu jas randi, įsigyji, skaitai ir statai į lentyną. Šitokios dėmesio istorijos nėra sendaikčių asortimente. Knygų eilės lentynose, kurias mums taip sunku išformuoti, yra mūsų asmenybės, kultūrinės tapatybės, sielos įspaudai. O kas gi išmestų dalį savo sielos?

Knygos turi galią, nes mes joms suteikiame tą galią. Ir kai mes vis daugiau dėmesio skiriame skaitmeniniam turiniui, galbūt ta galia slopsta. Galbūt šis emocinis ryšys su mūsų knygomis lentynoje yra tarsi kometos uodega, ir per artimiausius metus matysime, kaip mūsų aistra spausdintam žodžiui blėsta, nyksta lyg muzikos įrašų ar plokštelių kolekcijos.

O gal ir ne. Plokštelių prekyba auga – pasaulyje, kur daug nemokamos muzikos, žmonės renkasi retesnius, bet prasmingesnius pirkinius. Parsisiųsti dvidešimt albumų, bet įsigyti tau tikrai svarbų riboto tiražo kompaktinį diską. Nes turėti daiktą, laikyti jį savo rankose yra malonu. Turint omenyje atgaivintas pastangas kurti gražias, brangias knygas, mūsų knygų lentynų, galimas daiktas, laukia toks pat kelias. Ateityje knygos gal ir bus plonesnės, bet vis tiek turės prasmę. Pagaliau juk tik visiškas nuoboda gali gyventi gyvenimą, apsaugotą nuo bet kokios netvarkos.

eurolitnetwork.com

Vertė A. P.

Nuo 1981 m. Italijoje gyvenančio ir besidarbuojančio anglų rašytojo, vertėjo, kritiko Timo Parkso (g. 1954) esė A vocation to read: Hidden gems on overflowing bookshelves publikuota dienraščio „The Times“ dvisavaitiniame kultūriniame priede „The Times Literary Supplement“ 2025 m. balandžio 11 d.

Kodėl taip sunku išmesti knygas? Mano lentynos be tvarkos prigrūstos – tiek, kad, prireikus susirasti citatą straipsniui, man greičiau ir, jeigu laikas – pinigai, pigiau reikiamą knygą nusipirkti ir parsisiųsti į elektroninę skaityklę, nei ieškoti jos savo lentynose.

Kodėl taip nutiko? Prieš dešimt metų po skyrybų ir kelių laikino prieglobsčio vietų aš persikrausčiau į Milaną. Mano knygos gulėjo sudėtos dulkėtose dėžėse, ištraukiamos iš jų kada ne kada. Nauja mano gyvenimo draugė atsivežė savo knygas. Paskui aš išėjau iš darbo universitete ir namo parsivežiau knygas, kurios buvo susikaupusios mano kabinete. Atėjo laikas įvesti tvarką. Bet tai bus įmanoma tik po atrankos.

Kokie trys tūkstančiai knygų. Bent dešimtadalis jų turės iškeliauti. Anksčiau kiekvienąsyk, kai bandydavau išmesti knygas, perskaitydavau puslapį kitą, dvejodavau: „Hm, gal ne tokia jau ir prasta“ arba „Gal senatvėje ir atrasiu jai kokią laisvą dieną“. Šie svyravimai, manau, slėpė įsišaknijusią pagarbą pačioms knygoms, pačiai idėjai knygos kaip žinių šaltinio, saviugdos priemonės, šiaip ar taip, „tinkamo“ laiko praleidimo būdo – tam, ką mano tėvai evangelikai visada skatino ir pritarė.

Bet metai bėga. Aš jau pasenau, o tų laisvų dienų nematyti nė ženklo. O knygų padaugėjo. Pagarbos joms mažiau. Fizinis objektas nyksta. Popierius gelsta. Vis patogiau jaučiuosi naudodamasis elektroniniais tekstais, kurie nekaupia dulkių ir kuriuos gali susirasti per kelias sekundes. Trumpai tariant, atsiranda tam tikras pasipriešinimas. Savo gyvenimą aš atidaviau knygoms: skaitymui, rašymui, mokymui, vertimui, recenzavimui. Dabar jos visos čia, sukrautos nuo grindų iki lubų, gožia mano erdvę. Ir, toli gražu nesukurdamos kultūros iliuzijos, atrodo, lyg tyčiotųsi iš manęs.

Su gyvenimo drauge minėto uždavinio imamės kartu. Planas paprastas: tai, ko, mūsų manymu, neskaitysime, turi dingti. Ir jokio gilinimosi į tekstą. Anotacijos permetimo akimis turi pakakti. Mano akys slenka nuo lentynos prie lentynos. Ne be pastangų ištraukiu vieną knygą, kitą. Netrukus grindis nukloja išbrokuotos knygos. Atmintyje iškyla vienos literatūrinės premijos pirmininkas, daręs kažką panašaus per pirmąjį mūsų vertinimo komisijos posėdį: pasitelkus į pagalbą puikiąsias anotacijas per mažiau nei valandą šimtas knygų buvo sumažinta iki penkiasdešimties.

Tačiau Eleonora spyriojasi. Ar neišmetame vertingų dalykų? Tas knygas, jos manymu, turėtume nunešti į sendaikčių krautuvę. Arba biblioteką. Prieštarauju. „Kad gyvenime neišvengsi švaistymo, – cituoju, – su tuo mano motina niekada nebūtų sutikusi.“ Italo Calvino, „Kelias į San Džovanį“. Šiuos žodžius prisimenu, nes pats juos išverčiau. „Kai kurie daiktai, – laikausi savo, – tiesiog nueina perniek. Kas dieną perdirbama milijonai knygų. Tarp jų – ir mano.“

Kaip tik šią jautrią akimirką, peržiūrinėjant tarp darbo stalo ir sofos-lovos įspraustų knygų krūvelę, pasirodo mažytė Biblija odiniais viršeliais. Glotnaus, balto matinio popieriaus lapų kraštai paauksuoti. Tiksliau, buvo. Mena auksą. Pažįstamas švelnus sklaidomų lapų šiugždesys, kitoks nei įprasto popieriaus. Atsiverčiu pirmą pasitaikiusį puslapį ir panyru į Nehemijo knygos tekstą. Ūmai senasis bažnyčios klauptų ir sutanų kvapas. „1955 m. vasario 13 d. – Rašysenos neatpažįstu. – Timothy Parksui – nuo krikšto tėvo.“ Tai Biblija, kurią mamos akivaizdoje skaitydavau prieš miegą, Biblija, kurią nešdavausi į maldos susirinkimus ir vakarines pamaldas. Krikšto dovana. Nors kas krikštatėvis, nepamenu. Be abejo, jau miręs. Po data jis užrašęs: „2 Timotiejui 3, 14–15.“ Su nepaaiškinamu užsidegimu įninku versti plonytėlius lapus. Apaštalų darbai, korintiečiams, galatams – turiu paseilėti pirštus – efeziečiams, filipiečiams, tesalonikiečiams. Kadaise eiliškumą mokėjau atmintinai. Pirmasis apaštalo Pauliaus laiškas Timotiejui. Paulius buvo šventasis, kuriuo mano tėvas žavėjosi labiausiai. Nepavadino manęs Paulium, sakė, baimindamasis, kad toks vardas slėgs savo didingumu. Timotiejus buvo Pauliaus mokinys. Antrasis laiškas, trečias skyrius, 14–15 eilutės: „O tu laikykis to, ką esi išmokęs ir tvirtai įtikėjęs, žinodamas, iš kokių žmonių esi išmokęs. Tu nuo vaikystės pažįsti šventuosius Raštus, galinčius tave pamokyti išganymui per tikėjimą Kristumi Jėzumi“ [vert. Č. Kavaliauskas].

Žodis, kuris gelbsti! Pasilenkusį prie atmestų knygų mane perveria suvokimas, kad būtent nuo čia visa kas prasidėjo, nuo protestantiško tikėjimo, kad skaitymas yra dieviškas, kad per jį pateksi į dangų. Kokia nuostabi, pašėlusi idėja. Mano krikštatėvis atlieka savo pareigą iš ano pasaulio. Tekstas išspausdintas dviem stulpeliais su nuorodomis per vidurį. Plg. Psalmynas 119, 99. „Įgijau daugiau įžvalgos už savo mokytojus, nes tavo įsakai ­– mano užsiėmimas“ [vert. A. Rubšys]. Vienur kitur lapai suklijuoti lipniąja juostele; pamenu, kaip lengvai šis popierius plyšdavo. Čia ir kritiko įpročio pasibraukti pradžia. Juodu šratinuku. Evangelija pagal Joną 19, 30: „Paragavęs to vyno, Jėzus tarė: „Atlikta!“ [vert. Č. K.].

the-tls.com

Vertė A. P.

Pēters Brūveris. Kalbos peizažas. Eilėraščiai. Iš latvių k. vertė Vladas Braziūnas.

V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2025. 126 p.

Vladui Braziūnui tinka versti ir aprašyti Pēterą Brūverį: esama mitopoetinės jungties, pasaulėvaizdžių giminingumo. Brūveris turi panašumo ir į Sigitą Gedą – ypač vaizduotės panirimu į istoriją, formos eksperimentavimu. Į poezijos knygas mėgdavęs įtraukti ir savo verstus eilėraščius (knygoje – mūsiškiai Henrikas Nagys, Henrikas Radauskas, Kornelijus Platelis). Yra Brūverio eilėraštis, pavadintas „Žiemos teologija“ (aliuzija į Alfonso Nykos-Niliūno poeziją).

Leelo Tungal. Draugė mergaitė. Trilogija. Iš estų k. vertė Danutė Sirijos Giraitė.

V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2025. 493 p.

Estija, praėjusio amžiaus šeštasis dešimtmetis. „Drauge mergaite“ – taip autobuso konduktorė kreipiasi į mažametę. Mergaitės mamą enkavėdistai ištremia į Sibirą. Ją augina tėtis (pasakotojos vadinamas „tata“) ir teta. Pasakojama iš guvios, tiesios, nenustygstančios mergaitės perspektyvos (iškart prisiminiau Marytę Kontrimaitę) – daug dialogų, per juos parodomas sovietinės tikrovės niūrumas. Trečiojoje dalyje mama grįžta iš tremties, paaugusi duktė jos neatpažįsta. Estijoje knyga sulaukė populiarumo, disidentinės nuotaikos turėtų būti atpažįstamos ir mums.

Grigorijus Kanovičius. Miestelio romansas. Romanas.

Iš rusų k. vertė Aldona Paulauskienė. V.: Tyto alba, 2020. 431 p.

Skaitydama galvojau apie man žinomus moters žydės paveikslus literatūroje – neretai ji yra gyvybinga, už save kovojanti stačiokė, kaip senelė Rocha šiame romane. „Bet man su ja buvo nuobodu, ne taip, kaip su nenuspėjama ir valdinga senele Rocha, kuri galėjo mane ir senelio diržu perlieti, ir antausiu pavaišinti, ir staiga bučiniais apdovanoti“ (p. 291). Atkreipiau dėmesį ir į paprotį gąsdinti vaikus romais. Namai Jonavoje tampa pasaulio centru: jie brutaliai išcentruojami, bet autoriui dėl to lengviau matyti visumą, panoramiškai dėlioti kelių kartų veikėjus. Itin socialus pasakotojas siužetą konstruoja daugiausiai per pokalbius, dialogus, humorą. Ironiškai vaizduojamas komunistuojantis Šmulikas, pirmoji sovietizacija, turtingų žydų ištrėmimas ir turto nusavinimas. Taip pat žydų emigracija artėjant vokiečiams.

Yaniv Iczkovits. Skerdiko duktė. Romanas. Iš hebrajų k. vertė Kristina Gudelytė-Lasman.

Konsultavo ir terminų žodynėlį sudarė Lara Lempertienė. V.: Balto leidybos namai, 2022. 544 p.

Labai įdomus romanas, ne prastesnis už Olgos Tokarczuk „Jokūbo knygas“. Pasakojimas tirštas, įvairiaplanis, pasitelkiamas net dailininko, tapančio portretą, monologas. Vaizduojama XIX a. carinė Rusija, kampas tarp Gardino ir Minsko. Minimi Vilniaus Gaonas, rašytoja Eliza Ožeško (tokia pavardės forma). Nuostabiai aprašytas uždaras žydų papročiais ir tradicijomis palaikomas pasaulis, paauglių ėmimas į rekrūtus; komiškai vaizduojama caro kariuomenė. „Yra žmonių, kurie meilės stoką jiems suvokia kaip aukštą vertinimą ir pagarbą, tokie nė nenutuokia, kad nemeilė koja kojon žengia su nepagarba ir niekinimu“ (p. 303).

Rosa Luxemburg. Socialdemokratijos krizė. Iš vokiečių k. vertė Ieva Grumbinaitė ir Indrė Dalia Klimkaitė.

V.: DEMOS kritinės minties institutas, 2020. 176 p.

Nors knygą gavau prieš ketverius metus, skaitau tik dabar – pribrendo reikalas. Deja, iš liaudies kylantys valdžios atstovai (tinka Remigijaus Žemaitaičio pavyzdys) nėra tokie, apie kokius svajojo kairieji intelektualai. Rosa Luxemburg svarsto apie Pirmąjį pasaulinį karą ir pranašauja fašistinę Vokietiją, bet kai kas tinka ir mūsų laikams. JAV virsta fašistine valstybe, bet ne leftistų, o respublikonų dėka.

Mindaugas Tamošaitis. Atsisakęs būti Lietuvos diktatoriumi: politikas Mykolas Sleževičius.

V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2020. 472 p.

Skaičiau topografiniais motyvais – gyvenu šalia Mykolo Sleževičiaus stotelės. Simboliška, kad kita stotelė netoliese – Mykolo Romerio universitetas (Römerio dienoraštyje nemažai medžiagos apie Sleževičių; abu buvo masonai). Monografijoje pabrėžiama garbinga Lietuvos socialdemokratų (partija įsteigta 1896 m.) istorija: žinia, šiandien tos garbės jau daug mažiau. Vėliau Sleževičius tapo liaudininku. Kritiškai vertino kunigiją, bet dėdė rėmė jo mokslus, vildamasis, kad taps kunigu (Sleževičius, puikiai gaudydamasis situacijoje, šiek tiek jį apgavo). Tuometiniai paaugliai politiškai ir visuomeniškai subręsdavo neįtikėtinai anksti. Su žmona Doma susipažino „Rūtos“ draugijoje: ji dirbo odontologe, daug dėmesio skyrė socialinei veiklai. 1918 m. Sleževičius parodė įžvalgumą, kaip didžiausius priešus įvardindamas Rusiją ir Vokietiją. Neturėjo iliuzijų dėl SSRS – 1918 m. Voroneže buvo suimtas bolševikų ir mėnesį kalintas. Kaip ir dauguma visų laikų kairiųjų, mėgo smokingus ir kostiumus, geras vaišes, o dideliame tarpukariu statytame Sleževičių name Kaune dabar veikia Vaikų literatūros muziejus. Įspūdinga nuotrauka, kurioje Sleževičius su Jurgiu Baltrušaičiu Maskvoje pasirašo Nepuolimo sutartį (1926).

Viktorija Daujotytė. Toks paprastas. Romanas. V.: Odilė, 2026. 227 p.

Prieš kokį dešimtmetį „agrarinis romanas“ skambėjo lyg keiksmažodis – juk mūsų į pasaulį „vėluojanti“ literatūra turinti kuo skubiau urbanizuotis. Praėjo kiek laiko, pasirodė keli grynai urbanistiniai romanai (Undinės Radzevičiūtės, Sigito Parulskio, Herkaus Kunčiaus) ir net jaunimas pasidavė folkrealizmo bangai. Viktorija Daujotytė, portale „Lrt.lt“ atsakydama į Mindaugo Kluso klausimus, reiškia palaikymą tam, ką pastaruoju metu teko kone ginti: „Kuo arčiau žemės, tuo iš giliau menas, jei tik matai, girdi, jauti. [...] Ar ir aš priklausau savo gyvenimo, savo kaimiškumo ir kaip patirties gynėjams? Tikriausiai. Miesto civilizacija, net tapdama problemiška, nekelia klausimų. Žemdirbiškoji kultūra, nors yra pirminė, atrodo žemesnė. Bet kas turi ar bent galvoja, kad turi savitesnę jos patirtį, bando apie ją mąstyti, rašyti, tad ir tvirtinti. Kiekvienas turi teisę ginti savo gyvenimą, savo likimą.“

Daujotytės romanas buvo mano laukiamiausias Knygų mugėje; stulbina rašymo visais registrais fenomenas, kompozicijos nuotykis. Knygos pradžioje minima data ant šeimos fotografijos: 1903 m. Pasakojimas baigiasi tarpukariu, dar neprasidėjus Antrajam pasauliniam karui – idilės laikas. Gražiai vaizduojamas vaiko kitokumas, namai, santykiai; svarbiausias žodis – „atskiras“. Patinka, kaip autorė rašo apie meilę; ji pažįsta gyvenimą. Įveiklinama ir lituanistika: Šatrijos Ragana, Maironis, Vaižgantas, Salomėja Nėris, Henrikas Nagys, Vincas Mykolaitis-Putinas. Poetizuojama egodokumentika, lenkų kalba parašyti prosenelės laiškai (vis dėlto norėjosi, kad iš jų kas nors daugiau paaiškėtų). Daujotytės beletristika mėgsta ilgą sakinį, lengvai moralizuoja, bet skaityti smagu. Pavadinimas – ir apibūdinimas: deja, šiuolaikinei lietuvių prozai nelengva su realizmu, matyt, nėra jis toks apgaulingai paprastas. Labai suprantu norą rašyti utopiją, kai gyvename distopijose.

Esame viešajame baseine; netrukus prasidės vandens aerobikos treniruotė. Pirmiausia išmokime vietinį žargoną. „Makaronas“ – spalvota lazda iš standžios kempinės, naudojama atramai arba pasipriešinimui. „Hanteliukai“ – vandeniui skirti svareliai iš putplasčio granulių. „Dirbam dešimt sekundžių“ – maždaug trisdešimt sekundžių kartojamas judesys. „Užsiimti vietą“ – nerašyta pareiga įlipti į vandenį dar prieš treniruotę ir pasidėti inventorių prie borto, taip atsiriekiant maždaug tris kubinius metrus takios teritorijos. Tai ne olimpinis baseinas: vanduo čia šiltesnis nei sportiniame, bet vis tiek ganėtinai vėsus, kad kūnai negalėtų tinginiauti; vietos takeliuose taip mažai, kad kiekvienas platesnis mostas apriboja aplinkinių galimybes judėti. Prieš pasigirstant pirmai komandai jau aišku: čia treniruojami ne vien raumenys, bet ir gebėjimas valdyti erdvę.

Dar neprasidėjus treniruotei matyti, kad baseinas turi savas taisykles: privilegijuoja tam tikrus judėjimo režimus ir reikalauja prie jų prisitaikyti. Vieni kūnai juda agresyviai ir užtikrintai, plačiais mostais brėždami trajektorijas; kiti mokosi siaurinti amplitudę, stebėti, iš kurios pusės artinasi ranka ar koja, ir koreguoti savo vietą vandenyje. Nesu didelė plaukikė – likus minutei iki treniruotės glaudžiuosi arčiau borto. Užkietėję delfinai ir peteliškės tuo metu skuba išnaudoti paskutines sekundes – įnirtingai plaka savo ratus; šiukštu neužstok kelio – gausi kulnu ar alkūne kur pakliuvo. Iš pakraščių varlytėmis ir šuniukais atsikepurnėja vyresnės, ne tokios atletiškos treniruotės dalyvės. Šaižiai cypteli trenerio švilpukas: dar vienas įmitęs vyriškis sunkiai pūkšteli į vandenį, visus aptaškydamas purslais – tiesiai po ženklu „Nešokinėti“.

Ignės Grikevičiūtės nuotrauka

Vanduo nurimsta greičiau nei dalyvių burbėjimas. Vyriškis išnyra, pasipurto, ir baseinas sugrįžta prie savo tvarkos. Iš magnetofono pasigirsta „Eurohits“ ritmai, treneris šūkteli komandą. Baseino režimas pasikeičia. Horizontalios trajektorijos užleidžia vietą vertikaliam judėjimui. Kūnai išsirikiuoja taip, kad du ištiesę rankas dalyviai vos tilptų greta; vanduo nebe skrodžiamas, o makaluojamas vietoje. Vandens aerobika nėra skirta pasiekti įspūdingam rezultatui – ji tiems, kurie nesivaiko sportinio heroizmo. Čia leidžiama būti lėtam, nekoordinuotam. Devyniasdešimt penki procentai dalyvių – moterys; tie keli vyrai – senyvi arba turintys negalią, kartais – sveikstantys po slidinėjimo ar motociklo traumų.

Šiuolaikinė fenomenologija, ypač feministinė jos kryptis, ragina klausti, kam pasaulis atsiveria be pastangų, o iš ko reikalauja prisitaikyti; kaip pati erdvė palaiko vienas trajektorijas ir apsunkina kitas. Šiedu buvimo baseine režimai – horizontalus ir vertikalus – žymi skirtingas kūno orientacijas. Pirmuoju atveju svarbi užimama erdvė, greitis, individualus rezultatas: kūnas vertinamas pagal tai, kaip efektyviai skrodžia vandenį. Antruoju atveju reikšmingesnis tampa gebėjimas darniai būti tarp kitų. Ši skirtis leidžia suprasti, kodėl vandens aerobika socialiai koduojama kaip „moteriškas“, taigi antrarūšis sportas: ji išaugo iš sanatorinių hidroterapijos programų, išpopuliarėjusių XX amžiaus viduryje. Kontrastas ryškėja prisiminus, kad viešieji baseinai nuo XIX amžiaus buvo organizuojami pagal vyrų poreikius – moterims į šią erdvę ilgą laiką buvo leidžiama įžengti tik ribotai ir su išlygomis.

Pasibaigus pandemijai norėjosi daugiau būti tarp žmonių ir lengvai pajudėti neįsipareigojant rezultatui. Vandens aerobika pasirodė pati ta vieta – šiltas vanduo, ramus tempas. Stebint save ir kitas ėmė ryškėti pasikartojimai. Tas pats vanduo, tie patys judesiai – ir vis dėlto skirtingi būdai būti. Vienos juda pagal trenerio instruktažą, kitos nuolat ką nors keičia; vienos slepiasi nuo žvilgsnių, kitos jų siekia. Ilgainiui pradėjau matyti ne žmones, o pasikartojančius modelius.

Sekant praktikų semiotika, šiuos modelius galima suvokti kaip veikimo programas: vienos paklūsta treniruotės logikai, kitos ją modifikuoja. Tai ne charakteriai ar tipai, o situacinės pozicijos, kurias kūnas užima kitų atžvilgiu. Jos nėra fiksuotos; kūnas persijungia į skirtingus režimus priklausomai nuo nuotaikos ir fizinės savijautos. Čia siūlosi vandens metaforika: aerobikos dalyves vadinu nereidėmis, najadėmis, sirenomis ir undinėmis.

Jei šiuos pasikartojančius buvimo būdus sugrupuotume, išryškėtų dvi ašys: kolektyvizmas ir individualizmas, treniravimasis ir demonstravimasis. Jų sankirtoje atsiranda keturios veikimo programos.

Arčiausiai normos – lojaliosios najadės. Prieš kiekvieną naują judesį jos žvilgčioja į trenerį, pradeda judėti tik po komandos, mažina amplitudę, kad nekliudytų kaimynėms. Jų kūnai sykiu matomi ir nepastebimi – jos palaiko ritmą ir neužima per daug vietos. Greta – lengvabūdės, bet draugiškos nereidės. Jos taip pat įsitraukia į treniruotę, bet joms ji tampa socialine scena: nereidės susižvilgčioja, persimeta replikomis, krizena. Judesys joms svarbus, bet nepakankamas – reikia ir santykio.

Vandens aerobika – grupinė treniruotė, nors ir ne komandinė; individualizmas čia toleruojamas iki tam tikros ribos. Kai kurios dalyvės elgiasi taip, lyg baseine būtų vienos: savavališkai mažina arba didina judesio amplitudę, atlieka savo pratimo versiją, nereaguoja į trenerio pastabas, vengia akių kontakto. Judesį jos modifikuoja pagal savo kūną: siekia ne matomumo, o malonumo. Tokias dalyves pavadinau undinėmis. Undinė nesiderina, bet ir nesipriešina. Vanduo jai – ne scena, o terpė, kurioje galima ištirpti, pasislėpti tarp bangavimo ir svetimų judesių.

Jei kas ir išbalansuoja bendrą treniruotės ritmą, tai sirena. Į vandenį lipama su makiažu ir bižuterija, demonstruojama kuo įmantresnė pratimo versija, flirtuojama su treneriu, atsisukama į vyrus sūkurinėje vonioje, mosikuojama plačiau, nei leidžia erdvė (ir kaimynių kantrybė). Sirena daro tą patį, ką kitos, bet labiau – plačiau, ryškiau. Ji hiperbolizuoja treniruotę ir paverčia ją spektakliu. Vanduo sirenai nėra tik terpė – tai paviršius, veidrodis, kuriame išryškėja jos kūnas. Tokia laikysena sulaukia antakių kilstelėjimų ir nepritariamų žvilgsnių.

Jei baseino erdvė numato „teisingą“ programą – judėti bendru ritmu, nesiskeryčioti, neužimti per daug vietos – tuomet ir sirenos, ir undinės trajektorijos yra queer. Jos abi nukrypsta nuo norminio judėjimo režimo – pažeidžia buvimo tvarką. Tačiau jų padėtis nėra lygiavertė. Undinės nukrypimas lieka nepastebėtas, kol netrukdo bendram ritmui. Sirena, priešingai, greitai tampa matoma – ir koreguojama: žvilgsniais, krenkštelėjimais, pastabomis. Nukrypimas toleruojamas tol, kol nekrenta į akis. Nereikia čia demonstruotis.

Štai ir atsiskleidžia nerašyta baseino taisyklė: ne tik darniai judėti kartu, bet ir būti matomai „teisingu“ mastu. Per mažas įsitraukimas į treniruotę gali atrodyti kaip keistumas, per didelis – kaip išsišokimas. Tarp šių kraštutinumų plyti saugi zona, kurioje cirkuliuoja dauguma vandens aerobikos dalyvių – najadžių ir nereidžių. Jos palaiko treniruotės ritmą ir stabilizuoja erdvę. Tačiau ši tvarka laikosi tik todėl, kad pakraščiuose nuolat atsiranda undinių ir sirenų. Viena išslysta, kita šakojasi – abi perbraižo ribas.

Vandens aerobika nėra toks jau nekaltas moteriškas pasipliuškenimas chloruotuose pursluose. Tai reguliuojanti bendruomeninė praktika, kurioje moterys pačios viena kitą stebi ir prireikus koreguoja. Ši reguliacija pateikiama kaip rūpinimasis viena kitos komfortu ir saugumu, tačiau sykiu tai yra spaudimas susimažinti – iki trijų kubinių metrų.

Ankšta.

Trimis langais iškando naktį senis.

Ant kėdės vėso marškiniai ir kelnės.

Kamavos batai, kojinėm užspringę.

Kamavo sielą sapnas netvarkingas.

Palubėje skaisti lemputė švietė,

Ir su drugeliais iš tamsos atlėkęs

Už stiklo dūzgė gyvas žodžių spiečius.

O senis stengės pro miegus suprasti,

Kad rytui jų prigaudytų į raštą,

Ir džiaugėsi apšepusi burna

Kelių eilučių nugirstų darna.

Kieno jos? Žmonės vargtų veltui –

Tokių prie stalo niekad nesukaltų.

Tačiau, kai rytas ėmė bust iš lėto,

Nebeprisiminė senelis nieko.

Aplinkui dairėsi, lyg ką pametęs,

Ant kėdės marškinius ir kelnes matė,

Dar batai buvo, kojinėm užspringę,

O visa kita su naktim pradingo.

 
 
Olando kepurė

Mušamas kankorėžiais,

Bet nemirtinai,

Proskynomis, provėžomis

Išlėkiau tenai,

Kur į jūrą pušys

Žiūri iš aukštai,

Kur bangelės mušas,

Bet nemirtinai,

Kur stati pakrantė

Ir baugi žolė,

Kur kaip žmonės krenta

Pušys iš eilės,

Kur nuo žemės krašto

Byra trupiniai,

Ir kur saulė skęsta,

Bet nemirtinai.

 
 
Pavasari, tai tu…
 

Pavasari, tai tu su saule

Užpylei žemę pažadais,

Tai tu, žaliai laukus išaudęs,

Žiedais ir širdimis žaidei,

Tai per tave mes patikėjom,

Kad amžinai gegužis bus!

Neliko… Tik lietus ir vėjas,

Ir ilgas kelias į kapus.

 
 
Sodas naktį
 

Laiminga vasaros vėsa

Pro langą kambarį užliejo,

Ir amžinai jauna dvasia,

Kūne iškaršusiam kalėjus,

Į laisvę nėrė lyg dausas,

Į sodo miegančio alėjas,

Laiminga sklandė tarp šakų,

Nebodama šaltų lašų

Ir besivaipančių lapelių,

Namo beveik užmiršus kelią,

Kur kambary sunkia našta

Tebegulėjo senysta.

 
 
Geltoni balandžiai
 

Geltonais balandžiais

Viešpats neturtingas.

Buvo čia toks vienas,

Bet ir tas pradingo.

Gal aš pats jį puoliau

Vyti iš balkono?

Nemačiau patamsy,

Baltas ar geltonas.

Dėl gležnų gėlelių

Pagailėjau vietos,

Kai radau jas kartą

Smarkiai nugulėtas.

Kaltas, Dieve, kaltas!..

Jei paberčiau duonos,

Tai gal dar atšvilptų

Ir tasai geltonas?

Bet bijau, kad veltui

Prisikviesčiau būrį –

Geltonų balandžių

Viešpats nebeturi.

 
 
Našlaitės
 

Kuklios gėlės

Našlaitėlės

Visą naktį

Žiedus kėlė.

Niekas tų žiedų

Nematė,

Buvo tamsios

Juodos naktys.

Mėnuo dangstė

Veidą savo,

Ir aušra

Labai vėlavo.

Neįžiūrimos

Kaip vėlės

Tamsoje

Žydėjo gėlės.

 
 
Šienapjūtė
 

Džiaugiuos, gyvybe, tavimi

Šią vėsią šienapjūtės dieną,

Kvapniom užklotas žolėmis,

Tačiau neperpjautomis venom.

Ir vasaros pradžia džiaugiuos,

Tartum ir man jinai žadėtų

Truputį laimės kaip grąžos

Tais kuždesiais ūksmių žolėtų,

Ta jauno kūno vilnimi,

Kuri gyvybės angą veria,

Kai pakirstas dejuot imi –

Kaip, Viešpatie, numirti gera!..

 
 
Kaminas
 

Nulis laipsnių. Rūkas, rūkas…

Žmonės rūko kamine.

Kažkoks laivas gailiai ūkia.

Ūkiai gąsdina mane.

Nulis laipsnių. Ir pro rūką

Nesuprasi, taip ar ne.

Ko tas laivas vis dar ūkia?

Kodėl žmonės – kamine?

Gal nelaimė? Lyg per pieną

Nematai, kas ten dugne.

Ir mane kurią nors dieną

Uždarys jie kamine.

 
Obuoliai
 

Rudeninės vyto gėlės,

Krito sunkūs obuoliai.

Vos pakilus, nėrė vėlei

Saulė po žeme giliai.

Ir užėjo tamsūs lietūs,

Ir patvino pašaliai…

Be tavęs per naktį švietė

Kaip mėnuliai obuoliai.

Sodo, lašančio lig ryto,

Negirdėjai… Neklausei,

Kaip į žolę sunkiai krito

Šio pasaulio obuoliai.

 
 
In aeternum
 

Pienės ir purienos

Auksu ant žolės

Jau dabar kas dieną

Saulėje žydės,

Ir skrajos be galo

Pievomis drugiai…

Amžinas šis kelias

Žydinčiais laukais.

Vėjas debesėlius

Danguje vaikys,

Vėsūs jų šešėliai

Užliūliuos akis.

Jau dabar kas dieną

Ir aplink mane –

Pienės ir purienos

Žydinčiam sapne.

Ignės Grikevičiūtės nuotrauka

Maja Vidmar (g. 1961) laikoma viena ryškiausių savo kartos slovėnų poezijos kūrėjų, įvertinta Slovėnijoje prestižiškiausiais apdovanojimais – Jenko premija (Jenkova nagrada), skiriama už geriausią pastarųjų dvejų metų poezijos knygą (2005), ir Prešereno premija (Velika Prešernova nagrada), kuria pagerbiami iškiliausi šalies menininkai (2006). Studijavo slovėnų filologiją ir lyginamąją literatūrą Liublianos universitete. Šiuo metu – laisvoji menininkė. Jos poezija labai intymi, sutelkta į asmeninius išgyvenimus, plėtoja feministinės raiškos perspektyvą slovėnų literatūroje.

Iš ligoninės

Vaikas, iškirptas iš kambario,

iš tėvų nuotraukos,

iš lovelės

sujaukta patalyne.

Vaikas tamsos karste,

pririštas prie kitos lovos,

nejuda, beveik nekvėpuoja,

ilsisi iki mirties.

Netikėtai grąžintas vaikas.

Popiečio saulė ant stalo,

mama laukia, kvepia išplautos grindys.

Miruolis lėtai pajuda.

Horoskopas

Mirę vaikai akimirksniu užauga,

nors niekada išties.

Kartais jie ilgisi vaikystės,

kartais iš viso nežino,

ko galėtų ilgėtis.

Jie jautrūs šalčiui ir visiems

pokyčiams, yra labai bailūs,

todėl nuolat viskam pasirengę

ir gėdijasi savo bailumo.

Labiausiai jiems gėda dėl yrančių

kūnų, kuriuos slepia sapnuose,

todėl iš pirmo žvilgsnio atrodo gražūs.

Juos grobia meilė, grožis ir aistra,

tiktai ne džiaugsmas.

Jie tiki, kad viską sugadins

nerūpestinga vaikiško džiaugsmo akimirka.

Apsimeta, kad liktų žmonių gyvenimuose,

bet vidinis liūdesys naikina

jų vaikus ir visus, kurie juos myli.

Jie netiki, kad kitas pasiliks,

netiki suaugusiaisiais,

kad šie ką nors žino, nors žmones

gali tai erzinti.

Nežinodami, kad yra mirę,

sunkiai priima sprendimus ir mokosi,

tačiau žino galintys skristi.

O mažiausiai pasitiki savimi.

Jie juda atsargiai, nuolat

bijo, kad išeis amžinai.

Išsekę, kad bijotų mirties,

ir nėra jų pasauly, beviltiškai

norinčių jam priklausyti.

TAJA KRAMBERGER

Taja Kramberger (g. 1970) – išskirtinė, gausiai į užsienio kalbas verčiama slovėnų poetė, 2007 m. įvertinta Veronikos apdovanojimu (Veronikina nagrada), skiriamu už geriausią metų slovėnų poezijos knygą. Liublianos universitete studijavo istoriją ir archeologiją, vėliau apsigynė istorinės antropologijos mokslų daktaro vardą. Jos eilėraščiuose poezija siejasi su filosofiniais apmąstymais, visuomenės ir institucijų kritika, sociologinėmis įžvalgomis.

Norėjau aiškių ir tiesių moterų

                                                paklausei: nėra čia

                                               jokios dainos, kuri

                                               į dykumą lietų atneštų?

                                    Sonia Sanchez, iš „21 haiku Odetai“

                                    (kn. „Rytinis haiku“ (2010)

Moteris piešiau tvirtais

vertikaliais potėpiais, nenaudojau

grubaus šešėliavimo technikos, kontrastų

ir tonų. Nestilizavau jų kūnų.

Norėjau, kad būtų moterys subtilios,

aiškios ir tiesios, spindėtų zenite,

norėjau ilgų atminties šešėlių vakaro žaroj.

Norėjau, kad pačios išryškintų raštą.

Neskaidžiau jų stuburų

į pavienius slankstelius, netemdžiau

regėjimo pažadais, gudria melancholija,

negrupavau jų pagal mėnulio ciklą.

Norėjau jų visaverčių, apsiginklavusių

argumentais, kaip tu, mieloji Madlena,

švelnių, bet gebančių traukti per dantį,

solidarių ir žmogiškų besibaigiant pasauliui.

Liudininkių. Ne neigėjų.

Ne kraugeriškų veiksmų ir neteisybės įrankių.

Neaukštinau jų širdžių,

nedainavau apie beširdystę.

Norėjau, kad būtų savarankiškos, tokios moterys,

kaip gėlė yra gėlė, o vyras yra vyras,

kai nepraranda žmogiškumo.

Norėjau, kad jos nešvaistytų gyvenimų,

kad nemestų žiedlapių dar nepražydusios.

Vienu ypu norėjau ištirpdyti ledinę

išankstinių nuostatų krušą į katarsio ašaras.

Aš viso to norėjau.

Sugrąžinti mus iš žiemos miego į juoką ir gyvenimą –

        visas

į pasirodymų ir apgaulės

kraštą.

                                           Per daug.

Kiekvienas lavonas turi vardą

Kiekvienas lavonas turi vardą,

bet jis kliūva už gyvųjų vardų.

Kai kuriuos sunku ištarti

rišliai ir nemikčiojant,

kai kuriuos pasakysi

tiktai užuominomis,

yra tokių, ypač moterų,

kurie mūsų kraštuose uždrausti.

Kiekvienas lavonas turi vardą,

iškaltą akmenyje,

įrašytą sienoje ar telefonų knygoje,

o mano vardą bent kas kelerius metus

reikia nurašyti, sutepti,

pakeisti kitu.

Prieš dešimtmetį vienas

aukštas partietis man pagrasino:

Likit poete, kol dar turit laiko.

Kol turiu laiko?

Kam skirto?

Aš tapau ir tyrėja,

redaktore, organizatore,

vertėja ir aktyviste,

universiteto dėstytoja.

Visi sudėtingi reikalai,

senų sklypų ribų peržengimai,

o jas nubrėžė

purvini

fratrijų pirštai.

Vėdinu visas patalpas,

ignoruoju visus reitingus,

užsuku visus vožtuvus.

Ir paliko jie mane šaltyje –

kaip lavoną. Bet kiekvienas lavonas turi vardą.

ANJA GOLOB

Anja Golob (g. 1976) – poetė, redaktorė, kritikė, dramaturgė, leidėja, net du kartus pelniusi Jenko premiją (2014 ir 2016). Liublianos universitete studijavo filosofiją ir lyginamąją literatūrą, šiuo metu leidžia komiksus ir komiksų tipo romanus. Jos poezijoje vyrauja visuomenės kritika ir erotizmas, kritiškas žvilgsnis kreipiamas į dehumanizaciją, katastrofiškų godumo pasekmių nesuvokimą ir protesto priežasčių nesupratimą.

Ko man reikia

                                Don’t want nothing that don’t belong to us

                                Don’t want nothing we can live without

                                                                                       Tindersticks, „This Fire of Autumn“

Kažko, kas apsaugotų nuo lietaus, sniego, vėjo;

brezento, stogo, sienos, palapinės drobės.

Reikia vandens iš čiaupo. Poros kelnių. Antklodės. Nosinės.

Duobės žemėje maistui, kad nesugestų,

duobės žemėje, kitur, išmatoms.

Kažko, kur paguldyčiau pavargusį kūną;

sauso žemės lopinėlio, čiužinio, futono, hamako.

Reikia popieriaus, rašiklio, popieriaus, rašiklio, pašto ženklų.

Reikia ramybės. Arbatos, didelių gurkšnių su šlakeliu pieno.

Kas porą dienų po naują knygą.

Ir rankos reikia, ne mano, delno, kuris

paglostytų tarpkojį, nugarą, plaukus. Galbūt

kūno, kuris atsigultų greta ir susilietų su manuoju

į kažką nuostabaus. O po to subyrėtų. Reikia prisilietimo,

kuris pralaužtų vienatvę. Tuštumos. Jos nepakanka.

Ir susikurti pasaulį, vidury pasaulių savo pasaulį,

kūną, medį, dangų, flirtą su savim.

To nepakanka. Daugiau ir nereikia.

Gamtos dėsnis

guli tiktai

du kūnai

juos glosto saulė

apsnūdę stebi tuos pačius debesis

tas pačias žvaigždes, kai ateina naktis

jie vartosi

apsikabina

juos uždengia debesys

žvaigždės ant jų krinta

jie tiktai guli

saulė juos glosto

du kūnai

savo šešėlius

pasiima kaip skaitinį

iš jo sužino

kas jų laukia

kas yra, kas buvo ir kas bus

jie tiktai guli

nuogi

dar nieko neįvyko

tik saulė, šešėliai, žvaigždės ir debesys

neįprastai prie jų priartėjo

arčiau nei visada

debesyje įstrigusios žvaigždės

saulės atspindys jų šviesoje

šešėlis ant smėlio tokios formos

apačioje

guli

dviejuose kūnuose

jie vienas kitam

ilgiau nei bet kada

kūnas tiktai

ienas kūnas

Eilėraščius, kuriuos autorės siuntė savo nuožiūra, vertė Kristina Tamulevičiūtė,

2026 m. kovą reziduodama Pamėnkalnio viloje

Naktį sodyboje pabudina šviesa – tokia ryški, kad, atrodo, kieme kažkas atvažiavęs nekviestas žibina tolimosiomis šviesomis. O tai tik pilnatis, patekėjusi ir ištempusi kieme augančios pušies šešėlį iki pat pamiškės. Manasis irgi ištįsta per plyną pievą, kur jau greit banguos vingiorykštės ir knibždės vasaros nakties kambariai – savo guolius taisysis laukiniai gyvūnai, aukštoje žolėje išminantys takus link saldinės obels.

Ankstyvo pavasario pieva čeža sudžiūvusia striuka žole, dar tik pamažėl atgyjančia ir tiesiančia pavienius daigus per pernykščius stagarus.

Įdienojus išsiruošiu į apleistą namą už miško. Apleistybių lankymas – kasmetinis mano ritualas, bastymosi sezono atskaitos taškas. Per entropijos dėsnius mėginant suvokti atsinaujinimo matą ir jo santykį su visa griūvančiu ir gožiančiu. Tik ankstyvu pavasariu įmanoma pasiekti vėliau nepereinamais šabakštynais užželiančias tau atšiaurias ir nesvetingas teritorijas.

Pieva traška po mano botais, o vietomis pabertos spiros žymi stirnų ir briedžių takus. Į kišenę įsidedu kelis tuščius sraigių kiaukutus. Dėl neseniai išpjauto karklyno landšaftas pasikeitęs, todėl trumpam pasiklystu, bet stirnų takas išveda mane į palaukę, prie milžiniško akmens. Ant jo paviršiaus metai iš metų dedu mažus simbolinius artefaktus, rastus pakeliui. Tuščiaviduris, tarsi dūdelė, kaulas, įvairiaraščiai akmenėliai, margi sraigių kiaukutai. Didysis akmuo keičia savo kailį – dabar, po žiemos, jis pasidengęs minkštomis kelių rūšių samanomis. Čiuopiu jas tarsi Brailio raštą – negyvosios gamtos komunikaciją su mumis, žmonėmis, beprasmiškai besibaudžiančiais ją suprasti. Akmuo – atokaitoje, įkaitęs nuo ryškios ir radioaktyvios pavasario saulės. Guluosi ant jo ir prisimerkusi žlibinu į vaiskiame danguje gargsintį laukinių žąsų trikampį.

Esu savo kambaryje – ant milžiniško akmens lauko viduryje, aplink belapių beržų vainikuose barkšo laumšluotės. Laumšluotes, dar kitaip vadinamas raganų šluotomis arba amalais, medžiuose sukelia parazitiniai grybai. Jų pavadinimas irgi gražus – ragangrybiai.

Šitaip gulint mano sąmonė plūduriuoja šiltame vandenyje – tokiame būvyje esi kaip niekada imlus, gyvas nervas. Kreidiniu akmenėliu ant akmens kūno išraižau kelis simbolius. Čia pat – kalkinė paukščio žyma, tarsi replika mano keverzonėms.

Ant akmens palieku šiemet rastą sraigės kiautą. Senas namas – čia pat, už beržyno. Šiaurinė jo dalis dėbso į mane vienintelio lango akimi. Tuojau pat pastebiu pokyčius – šalia suręstą medžiotojų bokštelį. Puikiai žinau, kam jis – vieną kartą esu čia sutikusi elnių porą, į apleistą sodą atėjusią parupšnoti krituolių. Ir dabar jų būta – iš toli boluoja obelų šakos apgraužta žieve.

Pats senas namas tik iš pirmo žvilgsnio atrodo nepakitęs, bet įgriuvęs stogas dar po kelerių metų pasmerks jį greitam suirimui. Šįkart į vidų neinu, bet mintimis apeinu namo kambarius, kuriuose – buvusių gyventojų palikti baldai su patalais, virtuvėje – apgriuvusi krosnis, žemėti indai ir ūkiniai rakandai. Turbūt baugiausiai visada atrodo rūbai ir batai – ypač tie, kadais skirti šventadieniui ir išeigai, dabar apnešti spaliais ir pradėję pelyti. Tokie drabužiai atrodo kaip niekada nuogi, net kažkuo gėdingi. Prašalaičio akiai išstatyti, bet kaip sumesti, be pagarbos tiems kūnams, kurie kažkada juos dėvėjo.

Kol gamtos barokas dar neįsisiautėjęs, viską aplink matai kitaip, perspektyvoje veriasi įprastai lapijos gožiami kampeliai, kurių net nenutuokei esant. Panašiai sapnuose savo pačios namuose aptinki slaptus, pasirodo, visada egzistavusius kambarius, netikėtai atsiveriančius tavo akiai senovinių baldų interjerais. Kaip ir šįkart – tolėliau, kaip ir įprasta kaimuose, kad kūrenant neįsimestų kibirkštis ant aplinkinių pastatų, užmatau nedidelę pirtelę; mano akyse išdygusią kaip grybas, nes daugybę metų jos nepastebėdavau. Pasiekti ją pasirodo ne taip ir paprasta – nuo seno namo kiemo ji atskirta užpelkėjusiu upeliūkščiu. Liūnas tuojau pat įsiurbia mano botus, paleidžia nenoriai, išleisdamas gašlaus šlapio bučinio pakštelėjimą.

Suzmekusios senos pirtys man simbolizuoja namų pasąmonę. Jose dešimtmečiais kaitinosi dabar jau mirusių gyventojų kūnai, šutindami garuose kasdienius nešvarumus ir purvą. Kai pirkom sodybą, savojoje radau įtrūkusį veidrodį, į kurį kažkas stebeilydavo gremždamas barzdą ar šukuodamasis plaukus. Svajojau joje įsirengti savo mažą trobelę, kurioje rašyčiau tekstus, o pro išpjautą langą stebėčiau šalia gyvybės knibždančią pelkę. Nešiojau iš jos židinio akmenis, valiau ir šveičiau. Bet nebuvo įmanoma išguiti iš jos degėsių smarso. Pirtelė taip ir liko – su didžiule tuščia kiauryme į pelkę.

Autorės nuotr.

Grįžtant iš seno namo, mano sodybos kiemas atrodo tarsi pasimetęs plačioje dykynėje, su nežinia kodėl būtent taip išsidėsčiusiais pastatais – tarsi jie būtų chaotiškai subėgę ir dabar nuščiuvę stovėtų atsitiktinėse vietose, neapsispręsdami, ar tai tikrai ta vieta, kur jie turi būti. Senos obelys apsilaupiusiomis šakomis, tarsi roplių oda, žymi ribą, kur vasarą banguos tanki, pasmakrę siekianti žolė, užgošianti viską aplinkui. Taką, vedantį į seną namą, apskės varnalėšos ir jauni alksniai, akmuo paskęs aštriuose žolynuose, laumšluotės – sodriose žaliose lajose. Seną namą apvys vijokliai, pirtelę užstos dilgėlyno siena. Vasaros saulė švies į namo langus skverbdamasi į apleistus kambarius, trumpam nuauksindama ir sutaurindama visa, ką per išdaužytus ir vietomis užkaltus stiklus pasieks jos spinduliai.