Važiuodama į darbą, ji pakėlė akis į namo, už kurio prasideda lėbavimų gatvė, sieną ir pamatė grafitį. Rosos išpurkštą legalų grafitį, kuris mieste kaskart primindavo, kad Heda šiek tiek mylima. Nuo dviračio viskas matėsi šiek tiek iš aukščiau. Rosa buvo išsinuomojusi keltuvą ir kelias dienas purškė rožės piešinį pagal trafaretus, o jo pranešimas buvo užkoduotas: meilės prisipažinimas. Sutemus fosforinės raidės imdavo šviesti. Kol Rosa piešė, Heda eidavo pro šalį svajodama ir net nepastebėdavo to keltuvo, o Rosa vėliau tvirtino ją mačiusi iš viršaus. Kurdama tą savo Gesamtkunstwerk*, taip ironiškai pavadindavo tai vieną, tai kitą tarpdisciplininį bendraamžių kūrinį, ji pasidairydavo iš viršaus į gatvę. Heda, kuri šiaip jau smalsiai stebėjo aplinką, jos nepamatė. Tada jos jau pažinojo viena kitą, bet dar nesimylėjo.

Jeigu Heda būtų kiek anksčiau atradusi dviratį, tarkim, prieš dešimtmetį – studentiškais metais, kiek bėdų būtų tarsi savaime išsisprendusios. Tik nulipusi nuo jo ir atsitiktinai vėl atsidūrusi miesto autobuse pastebėjo, kad viešajame transporte nuolat dvokia neskalbtomis kojinėmis ir myžalais, jei ne baisiau. Būtų bent jau išvengusi ne vieno tiems laikams būdingo agresijos vaizdo – kelis kartus matė, kaip autobuse susimuša vyrai, gal kokie buvę kaliniai – net iki kraujo; viskas prasidėdavo nuo įkyraus kabinėjimosi, įžūlių replikų ir erzinimo. Kaip tarp žiaurių paauglių. Prasidėjus dviračio erai, dešiniosios jos džinsų klešnės vidinė pusė visada buvo tepaluota nuo smagračio. Anksti pavasarį dviratininkai pirmieji ratais išspardydavo šaligatvių ledus, ir sutraiškytų sniegų vanduo paskui kliokte kliokdavo pro grindinio groteles į kanalizaciją. Šalmai dėl pailgų kiaurymių ir dryžių šiek tiek primindavo kolorado vabalus bulvėse. Juk taip pusiau skrendant atsiveria visai kitas matymo rakursas – tarsi jotum žirgu, viską regėtum šiek tiek iš aukšto, nes juk esi aukščiau nei automobilių vairuotojai.

Su šalmu Heda virsdavo kareive apkasuose, bet kada pasiruošusia guldyti galvą. Pavojingai kritusi buvo vos vieną kartą, prieš tai instinktyviai ir pati nustebdama atkišo žemėn šalmą, ir šis apsaugojo nuo smūgio. Kartą, važiuodama prospektu po Kalėdų, rado daug plastikinių žvaigždžių, nukritusių ant dviračių tako nuo stipraus vėjo, – tai buvo gatvės stulpų papuošimai, pakabinti drauge su briedžių ragų formos dekoracijomis. Heda visas nukritusias žvaigždes susirinko ir laikė namuose, tarsi ketintų iš jų konstruoti meno kūrinį. Rosa tąkart šaipėsi, nors ir pati rinkdavo panašų šlamštą. Jį naudodavo instaliacijose; buvo nuo konteinerių parsinešusi daug veidrodžių.

Viešpatie, kaip gera buvo gyventi mieste! Ypač tokiai ribinei asmenybei, kuri pati nelabai atsirenka, miesto ar kaimo ji vaikas. Taip saugu, visiškai nepavojinga. Stebėdama suplukusius bėgikus spalvingais drabužiais galvodavo – žmonės mieste pagaliau masiškai bėgioja, o ne geria. Šypsodavosi krišnaitų procesijai, panosėje recituodama „Harė Christmas“. Krišnaitų sostinėje daug kas nemėgo ir nuo jų traukdavosi lyg nuo kokių slaptų kolonizatorių.

Stebėdavo nepažįstamus veidus, susitikdama su jais akimis, išraiškomis, nebyliai kalbindama jų povyzas arba droviai nusukdama akis. Daugybė žmonių dabar jai patiktų. Aišku, galimas daiktas, jie visai nenorėtų jai patikti, bet Heda bent jau nebesmerkė be priežasties, kaip anksčiau, kai bet kokį susidūrimą akimis vertindavo it smurtą. Veidai jai tiesiog reiškė smurtą – hierarchijas, pažeminimą, akiplėšišką smalsavimą, nuvertinimą. Kai birželio rytais važiuodavo į darbą, vienoje kavinių tinklo užeigoje lauke, visada toje pačioje vietoje, sėdėdavo paniurusi mergina, apsirengusi juodai. Žmonės juodais drabužiais, – prisiminė panašiai rašius Baudelaire’ą, – trokšta individualumo, todėl rengiasi vienodai. Heda spėliodavo, kas tai merginai. Nebuvo panaši į tikrą mizantropę, labiau į Hedos praeities atspindį. Norėdavosi jai pasakyti ką nors švelnaus, bet nedrįsdavo, o ir nesugalvodavo ką.

Pati buvo tokia nematoma, kad net automatinės lempos laiptinėje jos nepastebėdavo ir neįsižiebdavo. Gal jos judesiai buvo nestaigūs dėl perdėto atsargumo, įpročio saugotis. Visą gyvenimą troško būti kuo nematomesnė: deja, dar vaikystėje nuolat kam nors užkliūdavo vien dėl skoliozės. Kai kurie žmonės tokie ryškūs, kad net mokyklinėse nuotraukose sėdi pačiame priekyje ir centre; iškart matosi, kad iš jų kažkas bus. Ir tai pasitvirtina: suaugusius juos ima rodyti per televiziją, jie nuolat matomi socialiniuose tinkluose arba populiariuose žurnaluose. O kai kurie nematomi – kaip pelės. Be to, jie tiesiog užprogramuoti užsiimti niekais, toks jų darbas. Visa laimė, niekas neprileidžia prie rimtų užsiėmimų: įstatymų leidybos, medicinos ar viešųjų reikalų administravimo.

Kad ir jos abi su Rosa: vargetos, humanitarės, valdininkų supratimu, tik žaidžiančios su savo knygutėmis ir popierėliais. Rimtų problemų, normaliųjų akimis, jos neturėjo. Rosa dar ir menininkė. Tikriausiai kaip tik tai ir traukė. Pirmiausia, joms buvo įdomu kalbėtis. Rosa prabildavo „ne šio pasaulio“ temomis, ypač kai pasakodavo, ką nutarusi tapyti ir kuo atlikimas skiriasi nuo sumanymo. Heda nelabai su kuo būdavo apie tai kalbėjusis, ir atrodė, kad pagaliau dalyvauja gyvenime, kuris nėra bergždžias, tuščiai barškantis ir apie nieką plepus.

Monika Plentauskaitė. Apie vakar. 2021

Rosa pasakodavo apie idėjas, kurias vienur ar kitur perskaitė, rodydavo jai fotografijų albumus, žavėdamasi gerai padarytais kadrais. Būdavo, susiginčydavo. Hedai atrodė, kad neturtas yra svarbus kokybiško dvasinio gyvenimo komponentas, o Rosa buvo kiek išlepinta: tėvai jai nuomojo butą senamiestyje, buvusio geto teritorijoje. Pavasarį, kai požemiuose veikiausiai prisikaupdavo ištirpusio sniego vandens, iš po grindlenčių, kurių niekaip nebuvo galima atplėšti, sklido, tikėtina, nugaišusių žiurkių dvokas. Galėjo tai būti ir žmonių kaulai vis dar neaptiktose slėptuvėse. Heda niekaip negalėjo suprasti šitokio nuomos pasirinkimo. Ji pati nuomojosi gerokai kuklesnį kambarį daug pigesniame miegamajame rajone; jai pačiai baisiame raidės L formos devynaukštyje.

Puikiai prisiminė, ką jai pasakė socialinė darbuotoja iš narkologinio: kodėl nepriimate reikšmingų gyvenimą keičiančių sprendimų? Elgiatės kaip tipinė alkoholikė, prisiimkit atsakomybę. Suprask, labiau pasistenkite. Tai vyko senokai, kai ji dar buvo Minesotos programoje: po to pokalbio klaikiai užsinorėjo išgerti (žinoma, susilaikė) ir vėliau vis galvodavo apie jį kaip apie svarbų. Ji net pinigų neuždirbo tiek, kad įstengtų nuomotis ne sovietinį būstą; vadinasi, sąmoningai nesistengė. Karjera, pareiga, atsakomybė – ją dar studijų metais purtė nuo tokių žodžių. Jeigu šiandien neužgersiu ir nenusižudysiu, bus didžiausia mano karjera, – mąstė ji, o socialinei darbuotojai tąkart pasakė kažką bjauraus („Prie tokių batų kaip jūsų trūksta tik botago – galėtumėt juo pliauškinti į grindis, įsakinėdama pacientams“, – socialinė avėjo išraiškingus aulinius aukštakulnius) ir jiedvi daugiau nesusitiko. Heda abejojo, ar tikrai verta aklai klausyti žmogaus, kuris su tokiu neslepiamu malonumu žemina kitus. Ją gąsdino pats gyvenimas, klaiką ir neviltį varė kiekviena nauja diena, pokytis, rutina, pati būtinybė gyventi akis į akį su televizijos žiniomis, girtuoklių skurdu savigalbos grupėse ir jų staigių mirčių absurdiškumu.

Kaip tik tada ji ir susipažino su Rosa – jau trejus metus nebegėrė ir uoliai lankė anoniminių susirinkimus. Žiūrėjo į tai kaip į pamokų ruošimą – reikia, tiesiog reikia lankyti ir klausytis net ir asocialiausiai atrodančių žmogėnų, kad sveiktum pati. Kai kurie tikrai buvo ne iš maloniųjų – tarsi ir nepilno protelio, ateidavo į grupę prisikrovę į kelnes ir užsmardindavo visą patalpą. Pasitaikydavo, kad padoresni naujokai neištverdavo aitrios šūdo smarvės ir dingdavo visam laikui. Heda stengdavosi kvėpuoti pro burną ir žiūrėti į juos kaip į kenčiančius, bet sau lygius žmones. Įsikalė į galvą, kad sveikdama turi tapti niekuo, panašiai kaip Arija Stark iš „Sostų karų“. Anksčiau savasties nebuvo kur dėti, o dabar džiaugėsi, galėdama jos atsikratyti. Serialą ji prisivertė pažiūrėti tik dėl Rosos – šioji žiūrėjo ir kartais mėgdavo aptarinėti įvykius bei personažus. Rosai įspūdį darė Arija ir kita veikėja lesbietė, nes jos gebėjo puikiai maskatuoti kardais. Hedai tai atrodė atgrasu, išskyrus neva dvasinį brendimą, kol Arija mokėsi tapti niekuo, gniuždoma despoto mokytojo. Ji veikiai pagavo, kad čia ir bus priklausomybės mechanizmo analogija – išmokti paklusti, bent kurį laiką, kad perėjusi išbandymus išsilaisvintum. Bandė. Turėjo trejus metus nepertraukiamos blaivybės, o tai pagal visus kriterijus buvo saugiai daug. Tik drakonų, kuriais tame seriale buvo skraidoma, trūko.

Tą vasarą norėjosi kartoti Rosai, kokia ši esanti talentinga, bet įsisprausdavo dar tėvų jai įdiegtas ir vėliau studijuojant dar labiau sustiprėjęs kriticizmas. Negalėdama užmigti naktį, ligi paryčių vartydavosi pataluose, pro atvirą langą sklindant įkyriems paukščių balsams. Rosa jai tikrai atrodė nepaprasta, kažkuo panaši ir į ją pačią (jautrumu? intelektu? susitelkimu į save? – šito Heda nesprendė). Nesavanaudiškai norėjosi, kad Rosa ko nors pasiektų, atrastų, keistųsi, būtų dar laimingesnė; kad jaustų bent jau Hedos dėmesį. Ji norėjo leisti laiką kartu ir patirti, ką įprastai patiria laimingi: eiti į teatrą ir koncertus, pasivaikščioti, važiuoti prie jūros, gaminti valgyti, skaityti, žiūrėti filmus. Mylėtis, kalbėtis, dalintis tuo, ką perskaitei ar išgirdai per radiją. Išpažinti panašias vertybes, turėti panašių lūkesčių, domėtis giminingomis idėjomis, branginti tą bendrystę. Ir, žinoma, nujautė, kad jas abi kažkas atskiria nuo to natūralaus normaliųjų džiaugsmo: kad jis joms duotas tik labai trumpam, toli gražu ne visam laikui, ne auksinėms vestuvėms. Kartą, ant senamiesčio sienos pamačiusi penio piešinį, Heda juokais mostelėjo į jį Rosai:

– Gal tavo?

Rosa rimtai pakratė galvą.

– Būčiau piešusi vaginą, tik nemoku.

Ir ji tikrai taip būtų dariusi; nors filmuose mėgo moteris su kardais, kitais atvejais nuoširdžiai nekentė vyriškos atributikos dominavimo. Bet nebuvo pratusi ir žymėti teritorijos ženklais, išreiškiančiais moteriškosios lyties galią.

– Piešk moliuskus, – patarė Heda Rosai. Pati jau buvo išmokusi niekam nebekapoti penių, jokiose fantazijose.

Anoniminių alkoholikų susirinkimuose jai šiek tiek aplaužė ragus. Teko susitaikyti su faktu, kad vyrai irgi žmonės – silpni, ydingi, abejotinos moralinės sąrangos, bet kartais pritrenkiantys tyrumu (grynasis tyrumas labiausiai buvo būdingas Modei, jos paauglystės draugui). Neretai įklimpę kūdikiškuose prisirišimuose prie savo motinų, gailiai juokingi (tik nebuvo galima juoktis iš to jų bruožo). Mamos vis dar skambindavo jų gydytojams ir darbdaviams, kontroliuodavo marčias, planuodavo dienotvarkę, net įkišdavo nosines į kišenes. Heda savaip džiaugėsi, kad mama… mirusi, nors niekaip neįsivaizdavo jos panašiai elgiantis. Kai pagyvenusių girtuoklių mamos mirdavo, dideli berniukai beveik visada užgerdavo (net jei būdavo sukapsėję dešimtmečiai blaivybės), ir Hedai darydavosi jų gaila. Buvo aišku, kad tie vieniši žmonės patiria iliuziją, neva laikas sustojo. Tai buvo jų užburtas kalnas. Vėliau, šiaip ne taip iš to išsikapstę, jie brangindavo ir saugodavo blaivybę it skaistybę, skaičiuodami kiekvieną blaiviai nugyventą dieną ir žvangindami jomis lyg monetomis taupyklėje. Virsdavo davatkomis, tik kitos rūšies.

Heda vaikščiojo po skirtingus AA susirinkimus, kurie dažniausiai glausdavosi prie bažnyčių ar vienuolynų; kartais blaškydavosi lyg turistė, neapsispręsdama dėl namų grupės. Administravo jų kuklius biudžetus, dalyvaudavo beprasmiškuose ritualuose: į medalius plaktuku įmušdavo blaivių metų žymes, vesdavo susirinkimus, išplaudavo grindis. Grupėse klestėjo maži egocentriški radikalai, įsivaizduojantys, kad dvasiškai atgimė ir dabar gelbėja kitus. Glumino ortodoksiški globos metodai: nurodinėjimai, klupdymai, kvaili komentarai. Kartais atrodydavo, kad daugelis senbuvių – jautrią informaciją apie pažeidžiamus žmones renkantys rusų agentai; vėliau jie galės bet kada ją panaudoti. Nesvarstytinas klusnumas globėjui suteikė organizacijai sektos bruožų. Alkašai klaupdavosi ratu kone viešose vietose, įgyvendindami trečiąjį žingsnį: pripažinimą, kad nėra nieko aukštesnio už Dievo valią, o ji – neprognozuojama. Inventorizacijų rašymas, priekabi globėjų kontrolė – visa tai buvo tam, kad nenusižudytum, panašiai kaip geriant neuroleptikus, kurie nuslopina visas gyvybines jėgas ir nepajėgi pasirišti akmens po kaklu. Reikėjo globėjai skambinti tiksliai nustatytu dienos laiku, ir jei pavėluodavai (taip buvo atsitikę du kartus), ji rėkdavo. Bet nebuvo tai ir gyvenimas. Bandydavo sakyti, kad žmogus svarbesnis už programą, – jie tik tyčiojosi. Mokė nieko nekontroliuoti, visa ką patikėti Apvaizdai. Heda tikėjo sakramentais, kad ir kaip naiviai tai atrodytų, – tikėjo dvasiomis. Jų veikimą buvo patyrusi.

Išmoko ir pozityvių įstangų – pavyzdžiui, įsivaizduoti, kad savigaila yra žolė, kuri nuolat atauga. Vos tik pajauti jos smelkimąsi, įsivaizduoji, kaip paimi žirkles ir nukerpi ją prie pašaknių. Vėliau tą naudojo, dirbdama su alkoholikėmis, iš kurių buvo atimti vaikai. Kai kurias tai palauždavo, viena jų nusižudė. Vėliau pavyzdį paėmė ir kita – vos už poros mėnesių, tarsi tai būtų užkrečiama. Suprantama, ratelio draugai dalyvavo laidotuvėse. Liko nepilnamečiai nusižudžiusiųjų vaikai, kuriuos jų klasės draugams teko atplėšti nuo urnos. Po to Heda ilgai svarstė – verčiau girta ar negyva motina? Laikė save dvasiškai girta, nors jau kelerius metus negėrė. Buvo supratusi, kad likviduotis yra dar blogiau, negu gyventi nuolatinėje kančioje: tai sužeidžia daugiau žmonių. Tverti kančią yra valios pastanga, bet likviduotis reikia dar daugiau valios. Jeigu nusižudyti būtų lengva, tą darytų visi, išskyrus nebent nesusivokiančius, kad viduje ir aplinkui verda pragarai.

Ištrauka iš mažojo romano, kurį greitu laiku išleis leidykla „Kitos knygos“

Kokia tikimybė Vilniuje sutikti draugą ar artimą bičiulį? Palyginti maža, jei nevaikštote į tuos pačius renginius, Filharmoniją, teatrą, galų gale – barus. Kokia tikimybė sutikti atokioje šiaurės rytų Lietuvos girioje savo darželio draugę? Beveik nulinė. Ir vis dėlto taip vieną vasarą sutikau G., su kuria daržely miegodavome gretimose iš aukštos baltos spintos išlankstomose lovose. Atpažinau ją iš ugninių plaukų ir porcelianinės, regis, peršviečiamos odos, nubertos strazdanomis. Dabar miške susidūrė dvi ugninės galvos; viena iš jų – mano.

Tada parodžiau G. savo miško takus, o ji – savuosius. Kurį laiką susirašydavome internetu, o paskui G. dingo. Dabar dingęs ir tas miškas, kuriuo tada klaidžiojome, skaičiuodamos, kiekgi metų nesimatėme. Mišką iškirto, sulygino su žeme, pelkė išskydo, tapo neperbrendama. Kirtavietė tebeprimena man G. ir vaikystę, kai, išgraibę abrikosus iš kompoto, per pietų miegą mėgindavome perkąsti jų kauliukus ir prisigauti iki juose slypinčios nuodingos šerdies

Prieš trylika metų, tą pačią dieną, kai susipykome su E., iškirto didžiulį plotą gražiausio miško prie ežero. Maudytis buvau įpratusi eiti per pušyną, kuriame augo į arfą panaši pušis. Kai žiemą mišką užsnigdavo ir dėl visur baltuojančios paklotės landšaftas persikeisdavo nebeatpažįstamai, pušis-arfa tapdavo orientyru. Tą vasarą jos nebeliko, kaip ir jaukių miško kambarių aplinkui, kuriuose žinodavau augant gervuoges, žemuoges, voveraites ir baravykus. Tai buvo pirmas kartas, kai nuo išskersto miško vaizdo susirgau. Su E. po to susitaikėme, bet nebeilgam. Regis, tas su miško iškirtimu sutapęs momentas ir buvo lemiamas draugystėje. O jei ji baigėsi, gal jos – tikros – ir nebuvo.

Tikri draugai yra tie, kurie žino visų tavo kačių vardus. Mirusių – taip pat. Šiemet pavasarį alksnyną, kuriame palaidotos dvi mano katės, tėvų ir draugės šunys, žaltys, pievoje rastas gandro pergnybtas zuikutis, į langą atsitrenkusi sniegena, per kaminą į trobą žiemą įlindęs ir kelio atgal neradęs bukutis, kelios zylės ir liepsnelė, atvažiavę apžiūrėjo miškininkai ir vieną medį pažymėjo ryškiai raudona raide K. Kažkurią dieną alksnyną taip pat iškirs ir gyvūnėlių kapinės bus palaidotos po nugenėtų šakų sluoksniu

Po to karto prieš trylika metų miške atsirado dar keliasdešimt kirtaviečių – ir jau taip aštriai nebeskaudėjo. Gal tik tada, kai nukirto dar vieną pušį, kurią mintyse buvau praminusi japoniška – dėl specifinės formos, regis, ant jos betrūko nutūpti garniui, kad kompozicija taptų tobula. Kaligrafinio natūralios gamtos piešinio, tarsi ištapyto tušu ant ryžių popieriaus, nebeliko. Bet jo vaizdinį iki šiol nešiojuosi atminty.

Laukais pas mane ateina A., neša nunertą man kilimą – kaip didžiulę apskritą mandalą. Eina apžiūrėti mano akmeninės bobos – kažkas su ja ne taip, sako. Ir tikrai – bobos galva, kurią nuritino audra, uždėta atbulai ir dabar stebeilija ne į trobą, o į šiltnamį. Drėgna taip, kad, regis, kvėpuoji vandeniu – naktys alsiai karštos. Toks oras patinka tik žalčiams, kurie guli ant liepto, susiraizgę į keisčiausius mazgus, tarsi raštus. Mačiau, kaip vieną pagavo ir čia pat prarijo iš kaimynų atskridęs gandras.

Skaitau A. nunertą kilimo raštą – viena juosta yra iš jos vaikystės pagalvės užvalkalo. Ant kilimo paguli visos trys mano katės ir tik tada ant jo statau krėslą, kuriame skaitau knygas. Jaučiuosi A. nunertos mandalos epicentre.

Tam tikru gyvenimo tarpsniu draugystė, vaikystėje, paauglystėje ir jaunystėje buvusi tokia nepakeičiama, tarsi pasitraukia į antrą planą. Šalia šeimos, darbo, kūrybinių aspiracijų ji tebeužima svarbią ir vis dėlto ne svarbiausią vietą. Nebėra būtinybės kam nors nuolat pasakotis apie savo gyvenimą, nes jį tiesiog gyveni, o susitikti tampa begal sudėtinga – per įsipareigojimus, planus, galutinius terminus.

Po rugpjūtį Kaune vykusio „Šiaurės Atėnų“ naujų rubrikų pristatymo su palaikyti į renginį atėjusiais bičiuliais nuėjome pasėdėti vienoje iš kavinių. Trumpam palikau juos prie stalo ir grįžusi iš toli pamačiau grupelę žmonių, sukišusių galvas ir diskutuojančių, siejamų bendrų temų ir idėjų. Bendruomenės bičiulystę išskirčiau kaip draugystės rūšį, kurioje slypi ypatinga jėga ir palaikymas.

Prieš trylika metų iškirstą mišką, tiesa, iš karto atsodino. Žinau, kad mano gyvenimo nebeužteks ir nesulauksiu subrendusių pušų – net jei jos bus arfos formos ar primenančios rytietišką grafinį piešinį. Bet pasodintos eglaitės jau dvigubai lenkia mano ūgį; ir tai turbūt pirmas miškas, kuris užaugo mano akyse.

Gvidas Latakas. Gavendos. V.: Slinktys, 2025. 144 p.

Žodis „gavenda“ tam, kas neaugo Žemaitijoje, nieko nereiškia – ir būtent tuo šis Gvido Latako penktosios knygos pavadinimas jau nuo pirmo puslapio primena skaitytojui, kur jis yra nublokštas. Pats poetas, knygos pristatyme „Alkos“ muziejuje kalbinamas Dainiaus Dirgėlos, sakė, kad tai „nėra labai pozityvus žodis“ – gavendomis Žemaitijoje buvo vadinamos istorijos, keliančios abejonių dėl patikimumo, tos, kuriomis klausytojas linkęs netikėti, bet vis tiek klauso. Žodis atėjo iš poeto vaikystės – iš močiutės, iš tetos Leokadijos aplinkos, kaip savotiškas lobynas, išlikęs žmogaus sieloje. Ir čia glūdi visos knygos raktas: tai nėra tikėjimo, o klausymosi poezija. Latakui nesvarbu, ar skaitytojas patikės vienuolės, atidavusios akis riteriui vaikams gelbėti, istorija ar žmogumi-vilku medžio švarku, po rasas braidžiusiu, – svarbu, kad jis liktų klausytis iki galo.

Knygos pristatyme Dirgėla Lataką klausinėjo ne tik apie žodžio kilmę, bet ir apie pačios knygos sandarą – kaip tokie skirtingi tekstai atsidūrė viename rinkinyje. Paaiškėjo, kad rankraštyje iš pradžių gavendos sudarė tik apie trečdalį naujai parašytos medžiagos; kita dalis buvo įprastesni Latako eilėraščiai. Tik kai pirmieji rankraščio skaitytojai atkreipė dėmesį, kad būtent šis tekstų trečdalis savo balsu ir žanru smarkiai skiriasi nuo kitų, gimė mintis jį išskirti į atskirą, savarankišką knygą.

Verta stabtelėti ir prie to, kad „Gavendos“ tą vakarą buvo pristatytos ne vienos – kartu buvo pristatoma ir poeto Almio Grybausko naujausia knyga „Bėgliai, begalybė, debesys“ (taip pat „Slinktys“). Dirgėlos paklaustas, kaip nutiko, kad į vieną knygą sudėta tiek skirtingų dalykų, Grybauskas tik šyptelėjo ir atsakė, jog senstantis autorius galvoja, kad ši knyga gali būti jau paskutinė, – todėl viską, ką turi, reikia sudėti dabar, nes vėliau sudėti nebebus kur. Nors gimęs Kaišiadorių krašte, Grybauskas su Žemaitija, ypač Žarėnais, glaudžiai susijęs – ten prabėgo jo mokykliniai metai, ten pat, prie Plinijos piliakalnio, sukasi ne vieno jo eilėraščio veiksmas. Renginyje jis paskaitė ir Žarėnams skirtą tekstą, kuriame miestelis tarsi susidvejina: yra tikrieji, skurdūs, užkampyje pasiklydę Žarėnai ir yra dvasiniai, mitiniai Žarėnai – tikresni ir svarbesni už bet kokią realybę. Šis dvilypumas – tikrovės ir jos mitinio dublikato sambūvis – yra beveik tiksli Latako „Gavendų“ poetikos formulė, tik išsakyta kito, vyresnės kartos poeto lūpomis. Todėl šių dviejų knygų suėjimas viename vakare neatrodė itin atsitiktinis: abu autoriai, kiekvienas savaip, rašo apie Žemaitiją, kurios „tikroji“ geografija jau seniai susipynusi su atminties ir legendos geografija, ir abiem svarbu istoriją užrašyti dabar, kol dar yra kam prisiminti ir kam papasakoti.

Formaliai „Gavendos“ – eilėraščių rinkinys, tačiau daugelis jo tekstų vos laikosi eilėraščio rėmuose: tai pasakojimai, artimesni miniatiūrai ar novelei, sudėti į nesustabdomo, be skyrybos ženklų riedančio sakinio tėkmę.

Kiekvienas tekstas prasideda inicialu, Latako paties nupieštu ir įrėmintu abėcėlės raide grįstoje kompozicijoje, po jo eina trumpas, kursyvu išspausdintas ketureilis ar dvieilis – tarsi anonsas, mįslė, kurią išplėtoja pagrindinis tekstas. Ši dviguba struktūra (miniatiūra + pasakojimas) veikia kaip barokinė pamokslo schema: tezė ir jos iliustracija pavyzdžiais. Ir tikrai – nemažai gavendų tiesiogiai remiasi bažnytine, net konkrečiai katalikų kunigų pamokslų retorika. Vienas ryškiausių pavyzdžių – tekstas apie Motinos dienai skirtą kunigo Jono Kaunecko pamokslą apie sūnų, kuris, įsimylėjęs aikštingą merginą, motinai liepia atnešti savo „dar karštą širdį“. Ši istorija, kaip liudija Dirgėlos pokalbis su autoriumi, nėra vien literatūrinis sumanymas – Latakas pasakojo iš tikrųjų vaikystėje girdėjęs panašius Kaunecko pamokslus Telšių katedroje per votyvos mišias, ir šios gavendos atsiradimo akstinas – reali, iš atminties gelmių prikelta patirtis. Kai susirinkusiesiems buvo skaitoma ši gavenda, vienas klausytojas – renginio aprašymo autorius – staiga prisiminė ir pats, dar vaikas, girdėjęs tą patį pamokslą, nors iki tol tas atsiminimas buvo dingęs iš atminties visiškai. Šis epizodas puikiai iliustruoja, ką gavenda daro su savo klausytoju: ji ne tik pasakoja svetimą istoriją, bet ir grąžina paties klausytojo užmirštą praeitį.

Latako kalba – tai, kas šią knygą daro sunkiai skaitomą ir kartu neįkainojamą. Žemaitiškos tarmės formos (īr, muokė, skīriun, nesuaugusias ligi kningu) susipina su bažnytine lotynų kalba, sovietmečio biurokratine leksika, paties autoriaus sugalvotais žodžiais ir citatomis iš Rilkės, Dantės, Milašiaus. Kai kur šis polifoniškumas virsta beveik glosolalija – tekstai „Salantų durys“ ar „Odė tylos nagams“ reikalauja iš skaitytojo pasitikėjimo, kad ritmas ir garsas praneš daugiau, nei prasmė spėja paaiškinti. Tai sąmoningas pasirinkimas: pasak knygos pratarmės autorės Gintarės Bernotienės, Latako „iš užlaikių į dabartį priklydęs kalbėjimas“ ir „sodrieji posakiai“ vienija itin vientisą rinkinį – ir su tuo sunku nesutikti, nors kartais norisi, kad tas vientisumas leistų skaitytojui atsikvėpti dažniau.

Skaitant „Gavendas“, sunku neprisiminti Albino Žukausko – ne todėl, kad Latakas jį imituotų, o todėl, kad abu poetus sieja panaši poetinė strategija, nors ir kilusi iš skirtingų tarmių bei skirtingų epochų nervo. Žukauskas, gimęs Bubeliuose prie Seinų, rašė dzūkiškai net tada, kai stengėsi rašyti bendrine kalba – kaip pats yra prisiminęs, kalbininkas Jurgis Šlapelis jo mokykliniais metais rašytus tekstus naudodavo kaip seiniškių dzūkų tarmės pavyzdžius. Iš „Bubelių universitetų“ – piemenavimo, artojavimo, gimtojo kaimo šnektos – gimė tai, ką literatūrologė Alma Lapinskienė yra apibūdinusi kaip „sodrų, turtingą žodyną, šakotą frazeologiją, šmaikščią, ironišką frazę, gausias tarmybes ir naujadarus“, – formulė, kurią beveik nekeičiant galima taikyti ir Latakui. Abu poetus sieja ir tai, ką kritikai yra vadinę „pasakojamosios poezijos tradicija“: proziška sakinio sandara, aiški minties tėkmė, vaizdų virtimas siužetu, o ne vien lyrine būsena.

Tačiau skirtumai ne mažiau svarbūs. Žukausko „poringės“, „atodangos“, „sangrąžos“ – žodžiai, kuriuos jis pats kūrė savo knygų pavadinimams, panašiai kaip Latakas „gavendas“, – dažniausiai atsiremia į socialinį, kartais net ideologizuotą pasaulį: valstiečio ir žemės, tautos likimo, karo ir pokario skausmo temas. Pats Žukauskas yra sakęs esąs „visuomeninis socialinis poetas“. Latako pasaulis kitoks – religingesnis, groteskiškesnis, aiškiai pasitraukęs iš tiesioginio socialumo į mitologiją, folklorą, bažnytinę anekdotiką, šeimos legendas apie vaiduoklius ir vienuolius. Ten, kur Žukauskas kalba apie žemę, „įmirkusią ašarom, krauju ir prakaitu“, Latakas kalba apie ikoną, kurią sugriebusi mergina prilimpa prie grindų, arba apie kunigą, ant popiežiaus miegamojo durų parlėkusį namo per jūres marias. Abu tikrina kalbos ir tikėjimo (ar netikėjimo) ribas, bet Žukauskas – kaip liudininkas, o Latakas – kaip pasakotojas, sąmoningai žaidžiantis tikėtinumo ir netikėtinumo riba.

Esama ir formalaus skirtumo: Žukauskas brandžiausiuose savo rinkiniuose („Poringės“, 1978; „Senmotė“, 1981) jau turėjo aiškią, nusistovėjusią poetinę sistemą, kurią plėtojo dešimtmečius. Latako „Gavendos“ – kur kas eklektiškesnė, sąmoningai fragmentiška knyga, kurioje šalia religinių legendų atsiranda ir Pinokio istorijos perrašymas, ir šunų vardais pavadintų personažų komedija („Laimingieji Penatai“), ir teorinis pasvarstymas apie daiktų vardus. Tai veikiau šiuolaikinio, postpostmodernaus autoriaus knyga, kuriai svetima Žukausko kartos vientisos pasaulėžiūros ambicija – Latakas nekuria vieningo pasaulio paveikslo, o renka nuolaužas.

Manau, neprošal būtų pasakyti ir tai, kas, mano galva, šioje knygoje nepavyko iki galo. Kai kurie tekstai („Šokis su ikona“, „Dvipusis medalis“) taip apkrauti tarmiška ir archajiška leksika, kad siužetas ima skęsti po žodžių sluoksniu – skaitytojui, nepažįstančiam žemaitiškų formų, tenka arba pasitikėti vien ritmu, arba nuolat grįžti prie žodyno. Tai gali būti sąmoninga strategija (priversti skaitytoją patirti tą patį svetimumą, kurį jaučia gavendos klausytojas), bet skaitymo malonumas nuo to nukenčia. Taip pat pažymėtina, kad geriausi knygos tekstai – tie, kuriuose yra aiški, užbaigta istorija su netikėta atomazga („Ravas“, „Vartai / šviesybė akių“, „Motinos dienai“), o silpnesni – tie, kuriuose autorius pasiduoda grynam žodžių žaismui be aiškios krypties. Kaip viename interviu jis pats yra prisipažinęs: „[...] daug kam mano eilės gali būti nesuprantamos. Ypač asfalto vaikams, daugiabučių inkilų paukštukams.“

„Gavendos“ 2026 metais Latakui atnešė ir Vieno lito premiją – „už mitų, legendų ir praeities jungtį, už ribinių patirčių groteskišką sankirtą“, – ir Maironio premiją, skirtą už geriausią naują poezijos knygą. Šie apdovanojimai liudija, kad Latako pasirinkimas nesitaikyti prie lengvai skaitomos poezijos madų pasiteisino profesionalų bendruomenės akyse. O palyginimas su Albinu Žukausku, regis, neatsitiktinis: abu poetai primena, kad lietuvių poezijos gyvybingiausia gysla dažnai teka ne per bendrinę kalbą, o per tarmę, ne per tiesioginį išpažinimą, o per pasakojimą, kurio tiesa – ne faktų, o balso tikrumo klausimas. Skirtumas tik toks, kad Žukauskas tą balsą nešė per visą sovietmetį kaip vienišo išlikimo liudijimą, o Latakas juo žaidžia laisviau, be istorinės naštos, bet ir be tos pačios egzistencinės įtampos. Ar tai reiškia, kad „Gavendos“ – lengvesnė knyga? Tikrai ne. Tik kitaip sunki.

Yra tos knygutės

Kuriose daug taškų

Jei teisingai sujungsi gausi paveikslėlį

Kaip aklasis brailiu išskaitysi pasaulį

Bet nebūtinai teisingai

Dar taškai gali būti cistos

Kuriose knibžda padarėliai

Per maži mūsų akiai

Taškai tekste reiškia pabaigas

Jeigu padedi tris vienoje vietoje – jas nutolini

Taškai yra maži violetiniai

Kraujo tepinėlyje

Šitie sukelia maliariją

Taškai pelių spiros ir apgamai

Kuriuos reikėtų išsitirti

Ir kai mes nugulsime google driveʼuose

Clouduose ir nebebus kam žiūrėti skaitmeninio šlamšto

Kurį kažkada vadinome gyvenimu

Vietoj pelenų išbirsime pikseliais

Iš jaukių folderių urnų

Bus per vėlu paklausti

Kodėl reikia dėti taškus ant „į“

Kai ji jau ir taip vieną turi

Rasos Kutkaitės nuotrauka

●

kai pabudau labai spaudė galvą lyg kas netilptų

lyg joje vietos būtų mažai iš kur toks dilgčiojimas

lyg svetimkūnis tikrinau kiekvieną vingį

kol viename atokiame akligatvyje radau

drebantį šunį

tikriausiai pabėgo gal

išsinėrė iš antkaklio neranda kelio

namo pririšau prie virvelės ir ėjom pas visus

ką tik prisiminiau gal granausko bulis priklydo

gal vienas petrošiaus meškių bet visi

savo puslapiuose anei plyšio eilutėse be

šansų prasprūst

šitas šuo nepriklausė niekam

todėl tapo mano šuo

buvo juodai baltas

todėl niekada nemelavo

bijojo nepažįstamų

ypač vyrų jiems į mane pažvelgus vis

krimsteldavo migdolinę liauką ramiai

miegodavo kol rašydavau ir visada

spaudė galvą

dėl savo šuns turėjau daug

ką iš jos išmesti fejerverkus ir

keletą buvusių draugų po truputį mes

ėmėme suprasti vienas kitą dabar aš pasitikiu

savo šunimi štai dabar pirmąsyk išleidau

pasilakstyti po lapą

mano juodai baltas

šuo mano šuo vos pakviestas atbėga įšoka galvon

įšoka galvon ir vizgina uodegą

jis laimingas kai šitiek daug

laisvos vietos

Prisiuvau suknelei sagas

Nusprendžiau – liūdesio nevalia vaikyti.

Geriau išsaugoti, kad atsiminčiau liūdėjusi,

neverkčiau dažnai dėl to paties. Todėl

mezgu ilgą Vaivos Liūdesio Suknelę.

Nedaug liko, tik trūksta sagučių.

Neseniai išmokau verkti taisyklingai

palenkusi galvą, kad ašaros kapsėtų

tiesiai į delną – taip darau pastebėjusi,

kad kiekvienoje ašaroje – dvi akutės.

Vos pajuntu artėjant liūdesį, bėgu prie komodos,

ieškau skardinės sausainių dėžės. Joje adatos,

siūlų ritės. Akimirką mąstau, kokios spalvos siūlas

tiktų šiandienos liūdesiui (raudonas) ir ar didelis tas

liūdesys (šiandien – didelis). Imu storą raudoną siūlą,

stambią adatą. Ir tuomet jau leidžiu sau verkti

taisyklingai

palenkusi galvą.

Žvilga, žaižaruoja sauja ašarų – jas atsargiai

siuvu prie savo suknelės. Adata dydžio kaip tik,

o suknelė pagaliau ima išsipildyti. Velkuosi suknelę,

seguosi ašarų sagutes. Tiek daug spalvų, galvoju –

liūdesiai mano maži, sielvarto siūlas trumpas.

Ir kaip galiu būti nelaiminga,

kai tokia marga mano liūdesio suknelė.

Ignės Grikevičiūtės fotomontažas

●

mažą mane tėtis

įsodino į bulvių vagą

(ją arti turėjo kosėjantis arklys

tai buvo

švenčiausias mano gyvenime

laukimas)

ir nuo to laiko ėmė pildytis mano gyvenimas

augau smėlynuose tarp baltų žiedų

o kai dydžio buvau sulig bulve

(kauptuku iškėlus) man buvo paliepta

oro įkvėpti

taip ir padariau ir tada kurį laiką

tik dainavau ir gėriau baltų žiedų nektarą

vėliau

lauko pakraščiais man buvo leista

rinkti rūgštynių puokštes

surinkau vieną beveik neapglėbiamą rankomis

(ta pačia rūgštyne vos perrišau)

tokio didumo nemačiau

kur einu

kur mane neša

taip išklydau iš bulvių lauko

be andainykščio grakštumo

išsisukinėdama mašinų

tempiau

paskui save ištįsusias galūnes mokiau

jas nerūpestingumo

išmokiusi viską tuoj pat aišku

pamiršau ir sustojau

pažiūrėti atgal tiek

dabar ir matau

kiek papasakojau

tiek dabar išsipildę bet vos sugrikši

smėlis tarp dantų

vėl kitaip prisimenu

The river of time

„Time a river!“ we say to ourselves, „a queer sort of river that“

J. J. C. Smart

atėjo laikas

išmokti plaukti

stropiai mokiausi

sausumoj

repetavau plačius mostus taisyklingą kvėpavimą

persisvėrus per turėklus

stebėdavau kaip kiti

nusimeta rūbus ir leidžiasi pasroviui

vis laužiau galvą kodėl

ir kokiu greičiu juos neša (prisiekiu

vakar nešė lėčiau)

ilgiausiai žiūrėjau dar kiek ir būčiau

apskaičiavusi greitį bet upė pakilo ir čiupo mane

nieko negelbėjo pamokos

paviršiuje laikė tik gėda

skęsti

plūduriavau kol srovė sulėtėjo

ir užnešė mane ant seklumos

tai buvo brandžiuosiuose viduramžiuose

išbridusi į krantą pažvelgiau per petį

ir pirmąsyk supratau šį tą apie upes

upės yra pilnos paradoksų

upės (vis dar) yra judėjimo matas

pagal anksčiau ir vėliau

gavusi šią dovaną likau sausumoje

šviesiuosiuose amžiuose

sugrįžęs namo supratau kiek čia sklaido

mano kalbų su tėvais kai jie ne namie

kiek bandymų ginčytis pamiršti – aš vaikas

núostabų kai jie grįždavo ir tai buvo ne jie

kiek nusivylimų jų gyvenimais

kurie dabar mane perauga

visi jų nusivylimai mano ausyse

ant virdulio lėkščių paklodžių

jiems grįžus jie ne jie

aš ne aš mes ne žmonės

tik erdvės erdvėje

Stiklinė

Šlapia šviesa sudūžta tau aky

ir šukė sminga į trachėją,

bet išsitiesus gumbą nuryji.

Neskyrė narvo, nervą tau išnėrė.

Stiklu apgaubtą navą – šį ledyną,

maldų kokoną, tylą pamilai.

Tave kaip bitės spinduliai apspinta,

ledinės tavo akys kaip sakai.

Vokai viens kitą trina. Gelia, nors

kitam tai visad vengsi rodyt.

Grotuotos akys neįkalintos –

ten dūzgiantys plasnoja žodžiai.

Aš negaliu, nemoku paguost.

Du gręžias luitai – nerias vanduo –

tiek teka po gatvėm vandens link stiklinės –

ir tavo spindulių sukrinta bitės.

Kambarys

prisirpę lempučių plūdurai

duslia šviesa išsprogsta

(ji paskęsta tavyje)

apakęs atsimerkia veidrodis

leisdamas suprasti

kad manęs čia nebėra

tu jo rainelė

sudužusios išlygintos bangos

švelniai glostau vandenį

(tave)

ir jis nesukrunta

Pabudimas

žinai, niekada tavęs nesapnavau,

o dabar susitraukei į kelias

nervų ląsteles, o jos

į silpną elektros srovę,

kad pamatyčiau dar kartą

prašau, neišeik

naktis sapnuoja, žvaigždės –

jos nervinių ląstelių branduoliai,

pabudęs pabėgi iš sapno,

todėl manęs neturėtų būti

o tu turėtum būt labiau

Velykų sveikinimas

kažkurios Velykos. sėdžiu ant lovos, mama koridoriuje plauna grindis.

atsiveria durys –

paskambino iš ligoninės, mirė senelis –

durys užsiveria.

norėtųsi pridurti, jog po ilgos kovos su liga, bet mačiau tik paliaubas.

pamenu, gavau sveikinimą su Velykomis,

atsakiau, jog, tikiuosi, jos džiaugsmingos kaip mūsų.

negaliu pasakyti, kodėl melavau.

vėliau dar pasakiau, kad atsakiau prieš mamai užeinant į kambarį.

dar vienas melas.

tada dažnai melavau.

besiliejančios drėgmės garsas – – – –

šlapias šluotos gauras tirpsta grindyse.

senelis buvo šauktinis.

mama toliau šlavė grindis, sėdėjau ant lovos pusiau atsigulęs,

margučių tais metais nedažėme,

skruostų neraižėme.

vanduo tik šluotai sugerti.

Nuo rugpjūčio 28 iki rugsėjo 12 d. Latvijoje vyksta kasmetinės – šiemet jau 61-osios – „Poezijos dienos“.

OJĀRS VĀCIETIS

(1933–1983)

BAISIAI SUNKUS DARBAS –

plauką nešti.

Nėra nei plonojo,

nei storojo galo,

apie svorį

pagalvoti verta,

o svarbiausia –

ką su juo darysi?

Skaldysi kaip malkas?

Tokių malkų

jau tiek priskaldyta.

Statysi namą?

Plaukų namų

jau pristatyta.

Ne vienas, tada ne!

Išpjaut lentas

ir karstus

kalti…

Ieškot lavonų

tokiam karstui…

Ir laidotuvininkų

ceremonijai…

O kodėl tada mes

nešame

plauką?

Todėl, kad bedarbiai

esame.

Juk reikia ką nors

dirbti?

Geriausia, kai darbas

yra –

baisiai sunkus.

AIVARS NEIBARTS

(1939–2001)

●

Aš esu

apsuptas.

Tamsa

aplink

vis tvirčiau

veržia

savąjį

apsiausties lanką kaip

asfaltas

liepas

Rygos priemiesčio gatvėse.

Reikės pabandyti

prasiveržti kaip

želmeniui

per juodą asfalto

gvardiją…

●

aš nutveriu

žodį kaip

vanagas viščiuką ir

tempiu į

savo eilėraštį

Diskusija

Stengiuosi

įrodyti

sliekui, kad

jis pasitrauktų iš

kelio, bet

sliekas nepasitraukia iš

kelio.

Tada ištariu paskutinį

(patį kilniausią)

argumentą –

mano pėda

didelė…

JURIS KRONBERGS

(1946–2020)

Vasara Stokholme: saulė ir alkūnės

Saulė – mano šiandienos simbolis

prisiminus negalavimus ir niaurią padangę

Tai dienos, kai visa švedų tauta ir

atvykėliai (legalūs bei nelegalūs)

rodo vieni kitiems savo alkūnes

Taip, netikėtina: ir švedai ar net švedai

turi alkūnes

Žinojome, kad alkūnes turi

didžiosios tautos:

amerikiečiai – aštrias

rusai – bulvės formos

vokiečiai – kaip ridikėlių

prancūzai – kultūringas tarsi vynuogės

norvegai – vos ne kalnus ar slides

kinai – mažytes ir raudonas

o štai anglai, kaip čia pasakius

tiesiog breksitiškas

O kokios tada švedų alkūnės?

Žinoma, demokratiškos –

jeigu švedą kas nors niukteli alkūne

jis gali pasirinkti

skaudės ar neskaudės

Europos Sąjunga išdalina pabėgėlius…

Italijai kojas

Ispanija ims plaukus

Prancūzija akis

Vokietija o ką Vokietija? Vokietija ims šlaunis

Nyderlandai suprantama plaučius

Švedija kojų padus šiaurietiškam vaikščiojimui

Anglija Anglijai apskritai neaišku

kurios kūno dalys yra breksitiškiausios:

gležnos minkštos / drėgnos arba kietos kaip akmuo

Suomija būtinai paims ausis

o Estija plokščius padus

Lietuva pasiims širdis ir nedelsdama

nusiųs Šventajam Sostui

Vengrija pasisavins akląsias žarnas

kad įrodytų jų nereikalingumą

Čekija / Slovakija tiesiog nostalgiškai

(prisimindamos Prahos pavasarį)

paims pabėgėlių šešėlius

Lenkija ims žarnas (tiek plonąsias tiek storąsias)

žvėris maitins

o kas ims kasą

kas ims skydliaukę –

Liuksemburgas, Lichtenšteinas, Latvija?

bet nakties tamsoje prisėlins Belgija

ir pavogs (mūsų visų) baimes

taip pabėgėliai taps europiečiais

o europiečiai žmonėmis

ir Jėzus Kristus – mūsų kultūros / etikos pamatas

pagaliau galės sugrįžti

iš visai kuklių poilsio namų netoli Lugano

kurio ežere malonu maudytis

giedrią dieną

nuo aplinkinių aukštumų žvelgti į Viduržemio jūrą

LEONS BRIEDIS

(1949–2020)

Namas

Greit į duris man laikas skambins,

manęs nebus,

kas šias duris pravers.

Greit languosna šviesa įžengs,

tik viename

tas liūdnas mėnuo žvelgs.

Kodėl, keleivi, toks nuliūdęs,

kai tau po kojomis

dainuoja vėjai?

Gal namas šis, taip gąsdinęs tave,

išleidęs želmenis

nesužydėjo…

ŽEBERS

(tikr. Andris Breže, g. 1958)

Simetriškas nutikimas ant europadėklo

saulė leidosi už prekybos centro

EYCL 1 ir EYCL 3

sėdėjo ant

UIC 435-2

sėdėjo ir skvarbiai žvelgė vienas į kitą

staiga

DRD 4-7R

energingai pajudėjo ir pastūmė

FOXP 2

kai keturi žodžiai stumdydamiesi puolė link išėjimo

pasigirdo

AŠ TAVĘS NIEKADA NEPAMIRŠIU

dalyvauja

EYCL 1 – genas, atsakingas už žalių akių spalvą

EYCL 3 – genas, atsakingas už rudų akių spalvą

UIC 435-2 – europadėklo ženklas

DRD 4-7R – dopaminas, aktyvumo genas

FOXP 2 – genas, atsakingas už kalbą

ILMĀRS ŠLĀPINS

(g. 1968)

●

pabudau, už lango jau diena

tryliktą telefonas rodė, pasivėlinau, nes

keisti žmonės sapne liepė suvalgyti

delfino širdį, gerai, kad pabudau, maudė kaklą

delfino širdį suvalgyti iškart, tik pagalvokit, kur protas

žinau, naktį jis mėgsta pajuokauti

juk mes esame su tavimi, sakė rankų pirštai

delfino širdis, iš vidurių išpjauta raudona širdis

kraujo čiurkšlės driekėsi vandeny, pabudau

tą akimirką, kai pilkšva diena už lango

tirpstantys pirštai ir paklodė ant grindų, bent

atsikelti, pastovėti, nupurtyti regėtą sapną

kai diena už lango reikalauja

pilkumą priimti ir krauju pasirašyti sutartį

žinau, delfinai mąsto ir jaučia panašiai kaip žmonės

tačiau aš pasiduodu, aš priklausau, rašau ir raudu

kodėl kas rytą, kai diena už lango, kodėl taip nutinka

pabudau šiek tiek per vėlai, žinau, vieną žmogų

kurį ryte norėčiau matyti šalia savęs

tas žmogus kažkur yra, jis mato, aš žinau

RONALDS BRIEDIS

(g. 1980)

E-PS

I

Dedu krūvon

Lengvus lapus

Sunki knyga

Išėjo

II

Į stalčių

Uždariau eiles

Ir jas pamiršau

Dabar tenai jos skamba

Nebent kuri

Pabėgusi jau būtų

III

Jaučiu

Kažkas mane jau skaito

Jaučia

Visi neuronai

Aš užverčiu šią knygą

Ir padedu

Vėl į lentyną

Iš latvių kalbos vertė Arvydas Valionis

Su skulptoriumi Antanu Mončiu susipažinau 1989 metais, kai teko režisuoti lietuvių poezijos vakarą Šv. Sulpicijaus aikštėje, vykusį tarptautinio festivalio „Marché de la Poésie“ metu. Kol repetavome su aktoriais Caroline Paliulis ir Jeanu-Christophe’u Mončiu, Antanas laikėsi nuošalyje, tyliai stebėjo visą procesą. Jis būdavo drauge ir Ugnės Karvelis bute. Praeidamas vis švelniai apkabindavo per pečius, džiaugdamasis ir pritardamas mūsų kūrybinio polėkio krypčiai ir formai.

Antanas buvo mažakalbis, tačiau jo žvilgsnis ir šypsena netilpdavo į jokią kalbos abėcėlę. Savo meilę ir draugystę jis mokėjo išreikšti įsimintinais nutylėjimais, tarsi jo žvilgsnis bylotų daugiau už čia ir dabar esamą regimybę. Tuomet atrodė, tarsi lietuvis būtų sutikęs lietuvį iš kito kontinento ir, iš didelio džiaugsmo apsikabinę, būtų tarę vienas kitam: „Patylėkime.“

Antanas mėgo vaikščioti po Paryžių, po Liuksemburgo sodus, po Lotynų kvartalą, išskirtinė jo laisvų dykinėjimų palydovė buvo linguojanti, lėtapėdė eisena. Jis tarsi didžiulis šimtametis vėžlys paradoksaliai ropojo parko šaligatviais. Juk joks garsusis bėgikas Achilas niekada nepavys vėžlio, nes kiekvieną kartą, kai pasiekia ankstesnę vėžlio vietą, vėžlys jau būna kitoje vietoje. Taip aš apkeliavau Paryžių lėtapėdžio Antano žingsneliu, su pertraukomis ir pasisėdėjimais ant suoliukų, apie kurių buvimą skulptorius žinojo iš anksto. Tai buvo ypatingos vietelės, nes beprotiškai judriame ir triukšmingame mieste vis atsirasdavo mažų salelių, nuo kurių atsiverdavo įspūdingas Senos krantas ar grakštūs Naujasis ir Menų tiltai.

Dar vienas išskirtinis, daugiakalbis mažakalbio Antano bruožas buvo akmenys jo kišenėse. Jis mėgo sakyti „akmenas“ ir šildydavo jį delnuose, tarsi neprarasdamas esminio ir betarpiško ryšio su žeme ir visata.

Dažnai pietaudavome jo sūnaus Jeano-Christophe’o bute. Tai būdavo malonūs pokalbiai įvairiomis temomis, juose dalyvaudavo ir dailininkas, Antano bičiulis Žibuntas Mikšys. Tačiau didžiausias prisiminimas išliko iš to karto, kai skulptorius pakvietė į savo namus paragauti garsiosios dilgėlių sriubos.

Antanas Mončys gyveno nedideliame butuke ketvirtame aukšte, Monparnaso rajone. Ši ankšta dviejų kambarių erdvė priminė garsiąsias amžiaus pradžios Paryžiaus balandines, tačiau vietos čia užtekdavo visiems – svarbiausia buvo atvira ir vaišinga šeimininko širdis. Baldus Antanas pasigamino pats: stalą, kėdes ir barą. Tai buvo tikri mažosios plastikos šedevrai. Ant sienų kabojo bičiulių darbai, o iš tamsios nišos į tave žvelgė ritualinė afrikiečių kaukė.

Kitame kambaryje laukė mažas netikėtumas. Kai paklausiau Antano, kur ta vieta, „kur visi karaliai pėsti vaikšto“, jis parodė į didžiulę medinę spintą kambario kampe. Atsidūręs jos viduje, tikrai galėjai pasijusti žemaitiško kaimo išvietėje su širdele duryse. Įspūdis nepamirštamas.

Iš gausybės lietuvių, tuo metu atvykusių į Paryžių, Antanas pats pasirinkdavo, su kuo bendrauti. Jis labai mėgo tylenio Henriko Gulbino draugiją, o dailininkas Gediminas Šibonis buvo išskirtinis Antano talento gerbėjas.

Kartą skulptorius sugalvojo man siurprizą ir nutarė nustebinti. Nežinau, kiek jis apie tai mąstė ar galvojo, bet mes susitikome prie Picasso muziejaus sutartu laiku, kai tik muziejus atvėrė duris lankytojams. Manęs laukė neįtikėtina ir nuotykių kupina kelionė vaizdingais Picasso kūrybos labirintais. Tuomet nė nenutuokiau, kaip gerai Antanas buvo pasiruošęs šiam apsilankymui muziejuje. Šioje Musée national Picasso-Paris erdvėje Antanas jautėsi kaip savo namuose. Pati kelionė po visus penkis muziejaus, įrengto XVII amžiaus Hôtel Salé, aukštus jau savaime tapo architektūriniu nuotykiu. Man šis kopimas barokiniais rūmų laiptais, ėjimas iš salės į salę prilygo kopimui į meno Džomolungmą – be deguonies kaukės ir basam. Picasso užgriuvo mane savo paveikslų spalvomis, lėkščių formomis ir mozaikomis, lyg būčiau užlipęs ant sudužusių jo keramikos šukių ir susižeidęs. Tokio beprotiško kūrybinio polėkio ir energijos dar nebuvo tekę patirti mano akims.

Laimei, Antanas Mončys turėjo su savimi ir gelbėjimosi planą. Vis dėlto imdavau dusti nuo „pamišusio ispano“ genijaus poveikio, tad tuoj sustodavome tarpinėje kalnų stovykloje – čia pat, už slaptų durų ir iškilių laiptų. Antanas išsitraukdavo raudonojo vyno butelį, sūrio ir prancūziško batono. Susėsdavome, ir tuomet prasidėdavo jo trumpos, bet įsimintinos meno istorijos paskaitos. Antanas tarsi čiuopdavo Picasso linijos vingį, patį menininko tapybos veiksmą ir mėgaudavosi juo lyg šaltinio vandeniu.

Asmeninio archyvo nuotrauka

– Picasso – tai laisvė. Jo neslėgė jokie Renesanso ar baroko autoritetai. Afrikos menas ir kaukės atvėrė Picasso naujų formų ir vaizdų įvairovę. Supaprastintos geometrinės formos traukė jį kaip magnetas. Portretuose atsirado išryškintos akys, didžiulės nosys ir burnos. Picasso žavėjo idėja, kad meno kūrinys ne tik yra tikroviškas vaizdinys, bet ir gali turėti simbolinę ar ritualinę reikšmę. Jis vengė realizmo, o žmogaus portretą vaizdavo iš skirtingų požiūrio taškų.

Aš gėriau ne tik vyną, bet ir įtaigius Antano Mončio žodžius, Picasso ryškias paveikslų spalvas, ritualinių kaukių išraiškas, lėkščių ir margaspalvės keramikos gyvastį – tarsi amžinai gaivų Viduržemio jūros vėją.

Antano Mončio pažintis ir bičiulystė su Afrikos meno kolekcininku Albertu Safferiu įkvėpė menininką kurti kaukes. Jos gimė iš įvairiausių plastikinių kanistrų, žarnų ir kitų buities rakandų, įgaudamos žaismingą ir kartu gąsdinantį pavidalą. Antanas sukūrė apie 25 kaukes. Jose susipynė Žemaitijos Užgavėnių ir Trijų Karalių tradicijos, vaikystės prisiminimai ir Afrikos meno įtaka.

Šias kaukes kūrybingai panaudojo jo sūnus, aktorius Jeanas-Christophe’as (Kristupas). Net man teko, užsimaskavus kauke, šokti ir pūsti ragą drauge su Kristupu improvizuotame pasirodyme prie Pompidou centro. Kristupą supo jo bičiuliai iš Senegalo, kurie grojo, mušė būgnus ir giedojo ritualines afrikiečių giesmes, sukeldami žiūrovams tikrą ekstazę.

Pats Antanas rinko afrikietiškas kaukes ir turėjo nemažą jų kolekciją. Nežinia, kur jos dabar nugulė po menininko mirties, laukdamos savo ritualinių apeigų ar keršto saldybės už šeimininko apgaulę ar išdavystę.

Antanas turėjo nuostabų, žemaitiškai subtilų humoro jausmą. Kartą mudu į svečius pakvietė Sorbonos universiteto Filologijos fakulteto studentė Lily ir ta proga iškepė prancūzišką obuolių pyragą. Mudu su Antanu atsinešėme vyno ir visą vakarą atstovavome Lietuvai, nes prancūzaitei atskirti Lietuvą nuo Rusijos buvo ypač sunku. Ilgai vakarojome, kol pavargome nuo jau pernelyg apsiskaičiusios merginos naivumo. Kai Lily trumpam išėjo į kitą kambarį, Antanas pažvelgė į mane, lyg atsidėkodamas šeimininkei, ir tyliai pro lūpas išlemeno žemaitiškai: „Musėt rėks pist.“ Laimei, Lily nesuprato šios paslaptingai skambančios indoeuropietiškos kalbos, o mudu atsisveikinome su ja, vis primindami, kad Lietuva nėra Rusija.

Paskutiniai, ilgesingi Antano Mončio pasakojimai buvo susiję su gimtaisiais namais ir Grūšlaukės ąžuolu. Jis pasakojo, kad su šeima po sekmadienio pamaldų dažnai eidavo apie tris kilometrus prie šio ąžuolo. Nes legendos bylojo, kad maždaug prieš 400 metų toje vietoje buvo apsireiškusi Mergelė Marija, todėl ąžuole buvo įrengta jai skirta koplytėlė. Eidama prie medžio, šeima visuomet nusinešdavo gėlelę.

Visa jo vaikystė prabėgo prie šio ąžuolo. O Antanas juokais dar kartodavo: „Kojas noriu pakratyti Žemaitijoje ir įlįsti į savo tėvų kapą.“ Menininko valia po mirties 1993 metais atgulė amžinojo poilsio Grūšlaukės kapinaitėse, šalia savo tėvo Antano Mončio (Mončelio) ir mamos Barboros Piktuižytės-Mončienės. Taip ir išsipildė ilgesingi paryžietiški Antano sapnai apie amžiną grįžimą namo – arčiau Grūšlaukės ąžuolo.