Išlipusi iš automobilio prie Mažvydo bibliotekos, žvilgteriu į laikrodį ir pasipustau padus – vėluoju. Sumetu, kad iki Žemaitės skvero, kur atidengiama Liudos Jaruševičiūtės Stankevičienės „Bukantės miško“ freska ir kur savo tekstus su dar trimis rašytojomis skaitysiu šįvakar, daugmaž penkios minutės kelio. Vos įžengusią į prospektą, šūksniais pagauna smagi fotografų kompanija – Prospekto galerijoje atidaryta nauja paroda. Kažkas juokais vos neįtraukia manęs į vidų – Egle, pasilik! Čia pasijuntu išdurta – išdurta savo gimtojo miesto, kurio plyteles juk moku atmintinai. Pasiklysti Vilniuje, o tiksliau – supainioti jo kvartalus po pusšimčio čia pragyventų metų gali tik žmonės, gyvenantys paralelinėje realybėje; na taip, ir menininkai. O juk netoli Prospekto galerijos prieš kokius penkiolika metų eidavau konsultuotis pas psichoterapeutę. „Kažkuriuo metu saulėgrąžos efekto tiesiog neliks“, – sakydavo man, tik nežinia, ar norėdama įspėti apie tariamą negandą, ar pasiguosti pati. Kokio kokio? – karpiau gražiomis ausimis. Na, kai eini gatve, o vyrai gręžiasi tau pavymui. Tada tik palinksėjau visai kitais dalykais dūzgiančia galva, – na ir kas! Juolab pojūtis, kad būsiu jauna amžinai, tada dar nebuvo išgaravęs. O dabar saulėgrąža norėčiau būti pati – tik gręžtis ne į žmones, o ten link, kur dar kirba kūrybinė aistra. Moteris visada turi turėti savo interesų sferą, kurioje jaustųsi laiminga. Tai ne tik meilė ir gyvenimo partneris, bet ir kūryba, veikla, hobiai. Net tada, kai virtuvė nėra idealiai išvalyta, – sakau dukroms, kurios dabar terapinasi pas savo psichologes; kaip ir aš kadaise, greičiausiai per konsultacijas skųsdamosi savo motina.

Autorės nuotr.

Iki Žemaitės skvero dar dešimt minučių. Kairėje – Lukiškių aikštė su tiek aistrų sukėlusia jos renovacija. Prisimenu ją kitokią, bet ne mažiau šlykščią, smulkinta terakota išbarstytais takais, su pamėkliška juoda stovyla raudono jų susikryžiavimo centre. Šiai aikštei tarsi lemta būti šlykščiai, joje tiek neigiamo krūvio, kad nebeįmanoma tokios vietos prikelti niekam gražiam.

Su vaikystės drauge laipiojome ant tuščio postamento, kai stovyla jau buvo nuritinta. Dar prieš tai nudergta balandžių ji čia barkšojo visą mano vaikystę. Netoli buvo stotelė ir ten pirmą kartą mačiau, kaip viešoje vietoje senis išsitraukęs rodė savo ataugą, o šalimais stoviniuojantys abiejų lyčių suaugę žmonės vaidino to nematą.

Kaip gera, kad šito Vilniaus nebėra, nebėra mano vaikams, gal todėl aš dabar jame pasiklystu, supainioju kvartalus, nes juose per daug neigiamos įkrovos. Vis galvoju, kad kažkada norėsiu iš šito miesto išvažiuoti su visam, palikti jį su visais įaugusiais ritualais, skausmu ir nebesamais tuomet garbintais stabais, pritutintą dabar garbinamų naujų, su jame šeimininkaujančiais ne mano kraujo grupės žmonėmis, kurie atvyko čia daryti savo tvarkos. Pamažėl pradedu matuotis kitus miestus, miškus ir laukų tyrus, kur sena, nusvarinusi galvą lėtai gręžčiausi jau tik į gyvybę palaikančią saulę.

Ankstyvas ruduo dar šiltas ir pilnas ritualų – literatūros, teatro ir kino festivalių, meno mugių, gaivalo ir tebešvenčiamo gyvenimo džiaugsmo. Į jį kukliai, tarsi nenorėdami perdėm sutrukdyti, įsiterpia mirties ritualai; išliūdimi ir išverkiami pasitraukia, bet netoli. Jų galimą grįžimą nuolat jauti nugara, sprando pūkeliais. Per „Poetinį Druskininkų rudenį“ daug metų puoselėju ritualą apeiti Druskonį ir nueiti į miesto kapines. Šiemet neinu. Gal todėl, kad mirties ir taip yra per daug, juolab ne taip toli metas, kai pradės mirti mano amžiaus draugai ir bičiuliai.

Šiemet Druskininkai, perskrosti milžiniško lazerio spindulio, tarsi styrančio falo, signalizuoja apie kurorte vykstančias prabangias pramogas. Druskonio ežeras įpintas į lazerio misteriją, iš kolonėlių pulsuoja kvaitinantis ambientas. Lazerio substancija geba sukurti tai, kas neegzistuoja, – dabar kapinių tvora apraizgyta sapniška šešėlių danse macabre, šilas prisegiotas žaltvykslių, o lazerio šaknis atsimuša į ežero dugną, baugiai priartindama reginį prie slogučio. Barkšo į ciano mėlio lazerio piltuvėlį sugauta išpurtusi pilnatis, besisūpuojanti debesų ažūre. Viskas atrodo netikra, o kartu – keistai pažįstama, kad, regis, jau esi čia buvęs – pilnoje žaltvykslių girioje ir juodame ežero dugne.

Šiųmetinė PDR tema buvo „Poezijos ritualai“. Ruošdamasi pirmą festivalio dieną vykusiai to paties pavadinimo diskusijai, mąsčiau apie smarkiai pasikeitusius kultūros leidinių ritualus, apie epochos, kai redaktorius dar bendraudavo su autoriais redakcijoje, pabaigą. Dabar esu tikriausiai paskutinė „Šiaurės Atėnų“ redaktorė, kuri dar su autoriais kalba telefonu. Giedrė Kazlauskaitė buvo paskutinė redaktorė, kuri kai kuriuos poetus ir rašytojus, atnešdavusius rankraščius į redakciją Mėsinių gatvėje, dar pamatydavo gyvai.

O kartą per pusę metų man paskambina poetė Gražina Cieškaitė. Mudviejų su Gražina pokalbis visada būna toks pats: ji pasiskelbia, kad išsiuntė savo poeziją laišku, o aš, atvykusi į „Šatėnų“ redakciją, ilgėliausiais vienuolyno koridoriais, žioplinėdama į freskas, besižegnodama prie visų kampų, einu į zakristiją, kur ateina „Šiaurės Atėnų“ paštas. Grįžusi su didžiuliu voku į redakcijos kambarėlį, užsikvempusį tarsi sraigės kiaukute, atplėšiu laišką, pilną ranka rašytų rankraščio lapų. Tada sėdu prie kompiuterio, pasidedu rankraščius ir pradedu rinkti Gražinos Cieškaitės poeziją. Po to, kai eilėraščiai išeina laikraštyje, skambinu autorei pati. Paprastai atsiliepia kažkas iš jai artimų žmonių ir, paprašiusi pakviesti Gražiną, girdžiu, kaip garsiai ją šaukia – kažkodėl įsivaizduoju, kad vaikščiojančią laukuose, tyruose, ten, kur galbūt ateity vaikščiosiu aš pati. Tada pasigirsta žvalus Gražinos „alio“, aš pasakau, kad publikacija išėjo ir, kaip visad, išsiųsim jai laikraštį. Gražina maloniai palinki man gero rudens, pavasario ar vasaros – nelygu, koks būna metų laikas.

Žinau, kad šiame rituale mes abi esame paskutinės – poetė, kuri siunčia rankraštį į redakciją tikrame popieriniame laiške. Ir redaktorė, kuri renka poezijos tekstą, autoriaus parašytą ranka.

Rudeniui persiritus į gruodį, penkioliktus metus sukviesiu drauges – rašytojas ir menininkes – kepti meduolių. Kepėjų sudėtis, tiesa, kito, bet per tą laiką užaugo daugelio mūsų vaikai, pirmus kartus nedrąsiai pjaustę iš tešlos savo vaikystės animacinių filmukų herojus.

Į skaitymus prie Žemaitės paminklo spėjau. Nusprendžiau skaityti prieš devynerius metus parašytą esė – joje miniu ir Žemaitės skverą, ir dabar į „Bukantės miško“ freską įsimontavusį Fridos Kahlo grafitį. Buvau jau pamiršusi, kuriame tiksliai tekste apie tai rašiau, bet visą informaciją per sekundės dalį iš internetinio kapinyno išrausė DI. Radęs ten esė apie mano tėvą, kuris mirė lygiai prieš devynerius metus. Gal net DI atstos mums ateity pamažėl silpstančią atmintį, primindamas, kas mes esame ir ką veikėme gyvenime. Lazeris bus tiek tobulas, kad gebės atkurti mūsų draugus ir mirusius šeimos narius. Tik, kaip visi dirbtiniai dalykai, neatstos jausmų, neprikels iš slogaus užmaršties rūko.

Pradėjus skaityti atrodė, kad skaitau iš labai toli, iš tų devynerių metų perspektyvos, o gal iš pačios miško tankmės – kaip ir freskoje, iš pažiūros apgaulingai šviesios, iš tikro – klaidinančios. Garso kolonėlės keistai sklaidė garsą, jis labiau buvo girdimas ne pačių skaitančiųjų, o klausančiųjų; apie mirtį ir gyvenimą – temas, atsikartojančias visų mūsų tekstuose, o gal, kaip rašė Borgesas, rašome jį vieną vienintelį, tik skirtingai. Kažkurią akimirką pajutau, kaip bičiulės rašytojos, stovinčios kažkur minioje, apglėbė mane nematomais palaikančiais saitais – kad nepasiklysčiau.

Kai susipažįstu su žmogumi, patenku į jo aplinką, klausau jo pasakojimų, visuomet pamatau tą kelią, kuriuo dėl įvairių man netyčia į krūvą sukritusių aplinkybių nepasukau. Kartais dėl to nustembu, prisiminusi, kad buvau taip arti kurio nors panašaus posūkio ir vis dėlto nepasukau, bet labiausiai – absoliučiai visais atvejais – pajuntu nostalgiją. Nostalgiją galimam kitokiam gyvenimui, kurio niekada negyvensiu. Net jeigu tas kitoks gyvenimas yra nepatogus, skurdus, alkanas, skausmingas arba vienišas, net jeigu man jis nepatrauklus ar keistas. Net jeigu jis karo sujauktas, netekus visko, apsivertus viskam. Taip, visais tais atvejais – taip pat. Ir visais Artūro Morozovo parodytais ir aprašytais atvejais. Tikriausiai yra žmonių, kurie nostalgijos nejaučia ir vadina tuo žodžiu pasiilgimą kažko gero, ko neteko, arba svajonę turėti kažką konkretaus, ko neturi, bet visai norėtų. Jiems Artūro Morozovo knyga greičiausiai parodys „kitokią, nepažįstamą Lietuvą“ socialiniu, ekonominiu požiūriu ir dar šiek tiek pastiprins karo baimę. Bet, spėju, ji ne tam sukurta.

Portretai, kuriuos knyga pateikia, sudėtiniai: po keletą fotografijų, šiek tiek retrospektyvaus pasakojimo ir dar šiek tiek fotografo dienoraščių. Tokia vieno portreto kompozicija yra labai vykusi. Nes ir ne knygoje, o tikrovėje, kai pokalbis tampa atviras ir draugiškas, būna akimirkų, kai kalbos reikšmių nebesigirdi ir ima matytis kalbančiojo veidas, jo namų sienos, spalvos, drabužių faktūros – viskas visumoje. Nėra taip, kad tai, ką žmogus pasakoja, tais momentais nebesvarbu. Svarbu, bet susilieja su vaizdu, kuris absorbuoja pasakojamą istoriją. Taip ir Morozovo knygos portretuose nei vien istorijos, nei vien fotografijos nebūtų tiek įtraukiančios. O kai jos kartu, atsitinka taip, kad vaizdą tada matau nebe prašalaitės, o žmogų pažįstančiosios akimis, kurios ne vertina, o gėrisi.

Čia suprantu, kad keistą dalyką sakau, gėda turėtų būti kalbėti apie grožį ar gėrėjimąsi. Kaip pavyzdį imkime vieną iš knygos veikėjų, Aleksandrą, regėjimą praradusį seną fotografą, gyvenantį bendrabučio kambaryje ir kas mėnesį, pensijos dieną, sulaukiantį išgertuvėmis suinteresuotų kaimynų. Žmogus, paskendęs dūmuose, nematančiomis akimis, tvarkingai sušukuotais žilais plaukais ir oria laikysena, kurią perteikia visi keturi knygoje esantys jo atvaizdai. Sėdi prie apkrauto, bet neapšnerkšto stalo. Galvoju, kad – dabar jis knygoje, ir gal jį čia pamatys tie, kurie kažkada pažinojo, kažkada jį paliko. Dar galvoju – kaip būtų, jeigu tektų gyventi taip: „penkiolika metų buvimo su savimi viename kambaryje, neįžiūrint jo kontūrų“, kaip rašė knygos autorius dienoraštyje po pirmo, vienintelio, susitikimo su Aleksandru. Ir atrodo (suprantu, kad taip atrodo tik dėl profesionaliai man pristatyto Aleksandro portreto), kad galėčiau, žinoma, jeigu tektų. Ir nebūtų toks gyvenimas nevertingas, nes jis nėra nevertingas. Yra lygiai tiek pat vertingas, kiek ir mano dabartinis, jau gyvenamas, ir tiek pat gražus. Tas grožio ir vertės jausmas sukuriamas per meną: aplinka, pagauta poza, keli šalia nupasakoti bruožai – visa tai kartu padaro taip, kad matome nebe paskirus ženklus, bet konkretaus žmogaus egzistavimo faktą, žmogų kaip esantį štai tokiu būdu. Tą metafizinį užbaigtumą Artūras Morozovas išgauna kompleksiškai – vaizdu su istorija.

Prieš daug metų perskaičiau naratologo Jenso Brockmeierio straipsnį apie portretus kaip simultaniškus pasakojimus – mokslininko siekis buvo išjudinti požiūrį į pasakojimą. Bet man, pamenu, tada atsivėrė portretas. Žmogaus kūną galima aplink apipaišyti ar (fotografuojant) apdėlioti ženklais ir nuorodomis, skeptrais arba tuščiais buteliais, ir tai bus ne tai. Tai kurs tik formalų, įvertinti ir kam nors priskirti kviečiantį pasakojimą, tokį kaip CV. Tačiau portretas yra matomas kaip pasakojimas dėl to, kad į kito žmogaus veido išraišką, povyzą, judesį žiūrime (kaip moko fenomenologai) ne kaip į daiktą ar ženklą, o kaip į savo išraiškos, povyzos ar judesio galimybę. Morozovo fotografijose neduodamos nuorodos įvertinimui ir įvardijimui, nors jose yra žmonių išraiškas ir judesius pratęsianti aplinka. Kiekvienos fotografijos visuma man kalba apie štai tokį gyvenimą, štai tokį būdą gyventi, štai tokį buvimo gyvu žmogumi variantą – kaip vieną iš tūkstančių būdų gyventi. Net ir maksimaliai siužetinėse fotografijose, pavyzdžiui, toje, kur mergina, žygiuojanti prosovietiniame ir prorusiškame parade, prisidega cigaretę, ilgiau žiūrint, visgi ima matytis pats žmogus, ta mergina, jos veidas, o ne jos nepriimtina veikla ir jos dar nepriimtinesnės tos veiklos aplinkybės.

Iš tiesų, padaryti taip, kad tapatybės ženklai ir nuorodos į gyvenseną nelįstų į vaizdą, kad nesiūlytų vertinimo – pasmerkimo ar pripažinimo, yra meistrystė. Aplinka čia kiekvienu atveju yra, ji neženkliška, ji neapibrėžia tapatybės, ji, be to, keistai atpažįstama, keistai arti. Česlovas eina keliu, už smilgų. Jauti kvapą, vėją, žvarbą ir to žmogaus šviesią, įsisąmonintą vienatvę kaip viso to visumą. Oksanos bendrabučio koridoriaus vaizdas pasirodo ir kaip matytas, ir kaip nenorimas matyti: suvargęs kambarinis augalas ant senos, iš kažkieno buto išmestos spintelės prie apsilaupiusių sienų – toks vaizdas atsiveria pro dešimtmečiais neprižiūrimas duris. Tokia yra niekieno aplinka, taip dažnai matyta vaikystėje, savotiška pragaro reprezentacija. Ir vis dėlto Oksanos aplinka jos paveikslą sustiprina, bet jos nepasmerkia ir nepažemina.

Priklausomybė kaip smerkimo (arba gailesčio, kas bemaž tas pat) objektas iš ką tik minėtų (ir daugelio kitų) portretų nepasitraukia visai, ji nėra nuslepiama, užtušuojama, bet lieka tik detalė tarp daugelio kitų. Vienų gyvenime alkoholis yra, kitų – ne, vienų gyvenime narkotikai atsiranda, kiti kažkaip juos aplenkia. Jei vienas ar kitas iš šių dalykų gyvenime yra, tuomet tai keičia jo visumą, bet Morozovo kuriamuose portretuose niekuomet netampa tema, ypač vienintele ar svarbiausia tema. Šiaip, reikia pripažinti, priklausomybė tampa tema tik stebint kitą gyvenimą iš šono tam tikro dažnio smerkiančiu žvilgsniu, kuris užtveria bet kokią susipažinimo galimybę. Tam tikro dažnio žvilgsnis yra toks, iš kurio iškupiūruoti savi, atsitiktinai neįvykę ar netyčia nepasirinkti posūkiai.

Tą geriausiai pasako „Knaipių“ dalis knygoje. Tai vienintelis ciklas, kurio fotografijos nespalvotos, pilkų tonų, dėl ko tie vaizdai dar labiau nutolsta nuo įvardijimų ir įvertinimų ir dar vientisiau prisijungia aplinka. Knaipės, kaip ir priklausomybės, nedemonizuojamos, bet ir nešvelninamos, neegzotizuojamos (nebent tai šiek tiek daro juodi ir balti tonai) ir tikrai nekarikatūrizuojamos. Žmonės, taip pat ir šiame cikle, rodomi orūs ir nieko mums, žiūrovams, neskolingi – neturintys nei teisintis, nei atsiskaityti. Galbūt skolingi kokiems nors kitiems – tiems, kuriuos galbūt paliko, galbūt neišsaugojo (kaip ir visi mes), bet ne stebėtojams. Tą fotografas puikiai suvokia ir aiškiai rodo: matome knaipių lankytojus po vieną ar po kelis, diskutuojančius ar susimąsčiusius, bet nematome negražių, atstumiančių arba tokių, kurių vertėtų bijoti ar kuriuos norėtųsi apeiti lanku.

Keisčiausia, galvojant apie Morozovo pasakojimus, kad atsiskyrėliai, vaikai, knaipių lankytojai, žmonės kare ir net kariai nesusideda į jokią vertės hierarchiją. Kiekvienas rodomas kaip atskiras žmogiškumo atvejis. Karo pasakojimai prasideda nuo visiškai egzistencinio vaizdo: nuo žvilgsniuose matomos labai priartėjusios mirties galimybės, kurią kartu su vietiniais gyventojais fotografas išgyveno Sakartvele. Traukinys važiuoja per tiltą, kuris gali sprogti, yra užminuotas, ir keleiviai tai žino. Tai yra pirmoji fotografija knygoje – žmonių, suprantančių, jog tai gali atsitikti dabar, veidai sako tiek, kiek nesuformuluotum jokiu filosofiniu traktatu. Jie pravažiavo, jie džiaugėsi (tai jau aprašyta, to jau nebėra vaizde, bet mes tą džiaugsmo mastą dedukuojame iš jų susikaupusių veidų važiuojant per tiltą), jie gyveno toliau. Knygoje nedaroma skirtis ir tarp tų, kurie liko gyventi, ir tų, kurių leidžiant knygą jau nebebuvo. Du kariai, moteris ir vyras, einantys rudens pieva, įdėmiai stebi tai, kas priešais juos, rūko, vienas kitu pasitiki, puikiai žino, ką daro ir kodėl. Iš lydinčio pasakojimo žinome jų istoriją, trumpai papasakotą visą, dabar jau pasibaigusį, jų gyvenimą. Į jų atvaizdą žiūrėti skausminga, bet nė kiek ne mažiau nostalgiška.

Nostalgija susijusi labiau su mano pačios gyvenimo ribomis, ir ne vien laikiškomis, bet tomis, kurios nužymi mano būdą, įpročius, stilių. Parodytus žmones, jei tik jie man gerai parodomi, matau kaip savo kitą galimą gyvenimą kažkur, virtualybėje, galbūt egzistuojantį, todėl pasiilgtą. Labirintas, kuriuo klaidžioju, turėjo ir dar turės įvairiausių išsukimų į aklavietes, į siaurus apžėlusius praėjimus arba deimantinius greitkelius. Vien tai, kad nostalgija egzistuoja, rodo, kokios netvarios yra tos ribos tarp gyvenimo variantų: joks likimas, lemtis, pašaukimas ar pasiekimas negarantuoja mano „vietos“ skirtingų gyvensenų jūroje. Žmonės kare, kariaujantys žmonės, aplinkinių paniekinti, priklausomi žmonės, vieniši, atsiskyrę, nes taip jiems išėjo, ar atskirti kitų, – kiekvienu iš šių atvejų plonytė membrana skiria mano likimą nuo jų likimo, ir ji gali trūkti ar tiesiog dingti rytoj arba po mėnesio.

Kokia tikimybė Vilniuje sutikti draugą ar artimą bičiulį? Palyginti maža, jei nevaikštote į tuos pačius renginius, Filharmoniją, teatrą, galų gale – barus. Kokia tikimybė sutikti atokioje šiaurės rytų Lietuvos girioje savo darželio draugę? Beveik nulinė. Ir vis dėlto taip vieną vasarą sutikau G., su kuria daržely miegodavome gretimose iš aukštos baltos spintos išlankstomose lovose. Atpažinau ją iš ugninių plaukų ir porcelianinės, regis, peršviečiamos odos, nubertos strazdanomis. Dabar miške susidūrė dvi ugninės galvos; viena iš jų – mano.

Tada parodžiau G. savo miško takus, o ji – savuosius. Kurį laiką susirašydavome internetu, o paskui G. dingo. Dabar dingęs ir tas miškas, kuriuo tada klaidžiojome, skaičiuodamos, kiekgi metų nesimatėme. Mišką iškirto, sulygino su žeme, pelkė išskydo, tapo neperbrendama. Kirtavietė tebeprimena man G. ir vaikystę, kai, išgraibę abrikosus iš kompoto, per pietų miegą mėgindavome perkąsti jų kauliukus ir prisigauti iki juose slypinčios nuodingos šerdies

Prieš trylika metų, tą pačią dieną, kai susipykome su E., iškirto didžiulį plotą gražiausio miško prie ežero. Maudytis buvau įpratusi eiti per pušyną, kuriame augo į arfą panaši pušis. Kai žiemą mišką užsnigdavo ir dėl visur baltuojančios paklotės landšaftas persikeisdavo nebeatpažįstamai, pušis-arfa tapdavo orientyru. Tą vasarą jos nebeliko, kaip ir jaukių miško kambarių aplinkui, kuriuose žinodavau augant gervuoges, žemuoges, voveraites ir baravykus. Tai buvo pirmas kartas, kai nuo išskersto miško vaizdo susirgau. Su E. po to susitaikėme, bet nebeilgam. Regis, tas su miško iškirtimu sutapęs momentas ir buvo lemiamas draugystėje. O jei ji baigėsi, gal jos – tikros – ir nebuvo.

Tikri draugai yra tie, kurie žino visų tavo kačių vardus. Mirusių – taip pat. Šiemet pavasarį alksnyną, kuriame palaidotos dvi mano katės, tėvų ir draugės šunys, žaltys, pievoje rastas gandro pergnybtas zuikutis, į langą atsitrenkusi sniegena, per kaminą į trobą žiemą įlindęs ir kelio atgal neradęs bukutis, kelios zylės ir liepsnelė, atvažiavę apžiūrėjo miškininkai ir vieną medį pažymėjo ryškiai raudona raide K. Kažkurią dieną alksnyną taip pat iškirs ir gyvūnėlių kapinės bus palaidotos po nugenėtų šakų sluoksniu

Po to karto prieš trylika metų miške atsirado dar keliasdešimt kirtaviečių – ir jau taip aštriai nebeskaudėjo. Gal tik tada, kai nukirto dar vieną pušį, kurią mintyse buvau praminusi japoniška – dėl specifinės formos, regis, ant jos betrūko nutūpti garniui, kad kompozicija taptų tobula. Kaligrafinio natūralios gamtos piešinio, tarsi ištapyto tušu ant ryžių popieriaus, nebeliko. Bet jo vaizdinį iki šiol nešiojuosi atminty.

Laukais pas mane ateina A., neša nunertą man kilimą – kaip didžiulę apskritą mandalą. Eina apžiūrėti mano akmeninės bobos – kažkas su ja ne taip, sako. Ir tikrai – bobos galva, kurią nuritino audra, uždėta atbulai ir dabar stebeilija ne į trobą, o į šiltnamį. Drėgna taip, kad, regis, kvėpuoji vandeniu – naktys alsiai karštos. Toks oras patinka tik žalčiams, kurie guli ant liepto, susiraizgę į keisčiausius mazgus, tarsi raštus. Mačiau, kaip vieną pagavo ir čia pat prarijo iš kaimynų atskridęs gandras.

Skaitau A. nunertą kilimo raštą – viena juosta yra iš jos vaikystės pagalvės užvalkalo. Ant kilimo paguli visos trys mano katės ir tik tada ant jo statau krėslą, kuriame skaitau knygas. Jaučiuosi A. nunertos mandalos epicentre.

Tam tikru gyvenimo tarpsniu draugystė, vaikystėje, paauglystėje ir jaunystėje buvusi tokia nepakeičiama, tarsi pasitraukia į antrą planą. Šalia šeimos, darbo, kūrybinių aspiracijų ji tebeužima svarbią ir vis dėlto ne svarbiausią vietą. Nebėra būtinybės kam nors nuolat pasakotis apie savo gyvenimą, nes jį tiesiog gyveni, o susitikti tampa begal sudėtinga – per įsipareigojimus, planus, galutinius terminus.

Po rugpjūtį Kaune vykusio „Šiaurės Atėnų“ naujų rubrikų pristatymo su palaikyti į renginį atėjusiais bičiuliais nuėjome pasėdėti vienoje iš kavinių. Trumpam palikau juos prie stalo ir grįžusi iš toli pamačiau grupelę žmonių, sukišusių galvas ir diskutuojančių, siejamų bendrų temų ir idėjų. Bendruomenės bičiulystę išskirčiau kaip draugystės rūšį, kurioje slypi ypatinga jėga ir palaikymas.

Prieš trylika metų iškirstą mišką, tiesa, iš karto atsodino. Žinau, kad mano gyvenimo nebeužteks ir nesulauksiu subrendusių pušų – net jei jos bus arfos formos ar primenančios rytietišką grafinį piešinį. Bet pasodintos eglaitės jau dvigubai lenkia mano ūgį; ir tai turbūt pirmas miškas, kuris užaugo mano akyse.

Kai po ilgos kelionės pasiekiau Baltijos rašytojų ir vertėjų centrą, radau jo vadovę Leną kiemelyje genėjančią rožes. Sugrįžus į miestą, kurį vadina city of roses and ruins, kitaip ir negali būti. Kai lankiausi čia prieš ketverius metus, buvo gegužė, rožės dar nežydėjo. Šiemet, liepą, kone kiekvieną senamiesčio namą apsiviję jų krūmai pilni žiedų.

Norėjau, kad viskas būtų kaip buvę. Tas pats kambarys su vaizdu į bažnyčią ir jūrą, tie patys žmonės. Nenorėjau pažindintis su naujais rezidentais. Liūdėjau, kad čia nebedirba Patrikas. Praeitą sykį, kai guodžiausi, kaip liūdna išvažiuoti, jis sakė: „Sugrįši. Visi grįžta.“ Ir neklydo.

Ir kaip aš pamiršau varpus? Šalia esančios Švč. Mergelės Marijos katedros varpai čia skamba kas pusvalandį (net naktį!), o kai kuriomis valandomis (aštuntą ryto, dvyliktą) dar sugroja ir papildomą melodiją. Tai kaip dabar miegoti?! Christine, rašytoja iš Geteborgo, pasakojo, kad pirmą kartą čia atvykusi pagalvojo – kodėl niekas jos neįspėjo apie varpus?

Liepa sunkus metas susikaupti darbui Visbyje. Miestą galima apibūdinti, kaip gūglas apibūdina prekybos centrą spūsties valandomis – „as busy as it gets“. Dabar bent kelias savaites patirsiu tai, ką patiria žmonės, gyvenantys senamiestyje.

Dieną, kai atvykau į Visbį, pasklido žinia, kad mirė poetas Aidas Marčėnas. Esu dėkinga jam už skatinimą sudaryti poezijos knygą, dalyvauti Pirmosios knygos konkurse, už visus padrąsinančius žodžius, kurie man, pradedančiai poetei, iš žmogaus, kurio eilėraščiais žavėjausi dar mokykloje, buvo be galo svarbūs. Aidas Marčėnas yra (neapsiverčia liežuvis sakyti „buvo“) ir vienos mano geriausių draugių tėtis. Skaitant „Eilėraštį Vytei“, kuriuo draugė pasidalino tą vakarą, ėmė nevalingai bėgti ašaros.

Susipažįstu su kitais rezidencijoje viešinčiais rašytojais ir vertėjais. Jaučiuosi apsimetėlė. Visi kiti daugiau parašę, daugiau pasiekę, atvažiavo čia rimtai dirbti, o aš… Tik svajoju sėsti ant dviračio ir minti taku, einančiu palei jūrą.

Rezidencija stūkso ant uolos suformuoto skardžio, kiek atokiau nuo pagrindinių pasilinksminimų vietų. Bet vėjas kas vakarą atneša muziką iš barų, nežinia kur vykstančių koncertų, atrodo, kad kasdien čia vyksta miesto šventė. Christine pasakoja apie greit prasidėsiančią Stokholmo savaitę, kurios metu į Visbį šokti paplūdimio klubuose ir laistyti šampano suvažiuoja sostinės auksinis jaunimas.

Autorės nuotrauka

Ant šio skardžio gidai veda turistų grupes, rodo Švč. Mergelės Marijos katedrą, senamiesčio panoramą ir pasakoja apie pirklių gyvenimą Viduramžiais. Porelės čia ateina stebėti saulėlydžių. Turistai šmirinėja aplink rezidenciją (tai 1823 metų pastatas, kuriame veikė nemokama mokykla neturtingiems vaikams), žvilgčioja į langus rašantiesiems (man pasisekė – gavau kambarį antrame aukšte, pro jį taip lengvai nepažvelgsi).

Išeinu į kiemelį, kur žydi rožės. Čia taip gražu, kad net skauda. Taip jau rašiau tekste iš Visbio 2022-aisiais. Karas Ukrainoje tebesitęsia. Ką tik sužinojau, kad mirė Aidas Marčėnas. Galima būtų vardinti ir vardinti, kodėl tarsi neturėtų būti gražu. Kaip nejausti kaltės? Kaip imtis kūrybinių darbų ir tikėti, kad tai, ką darau, turi prasmę?

Pirmą kartą grįžusi į Visbį dviračiu pasiekiu jūrą ir vaizdas užgniaužia kvapą. Kaip aprašyti jūros kvapą? Šios konkrečios jūros šioje konkrečioje vietoje. Baltijos jūra Gotlande šiandien audringa, kranto linija nusėta jūržolėmis, akmenim ir akmenėliais, auga žolės, čia niekas nesimaudo, tik vaikštinėja ar važinėja dviračiais asfaltuotu krantinės taku. Kvapas labai stiprus, stabtelėjęs prie suolelio negali jo visą laiką nejausti, negalvoti apie jį, kvapas, laviruojantis tarp malonaus atostogas, keliones primenančio aromato ir dvoko (žuvies? gaišenos? puvimo?). Naktį šis kvapas kyla viršun, ant skardžio, pasiekia ir mūsų rezidenciją. Kaip gera naktį. Išėjome pažiūrėję futbolą į lauką. Pusė pirmos. Žmonių, bent aplink rezidenciją, nėra, Gotlando sala rodosi tikresniu, ne tokiu sezoniniu savo veidu.

Susirašau su Sabine, poete iš Vokietijos, su kuria šiemet susipažinau poezijos festivalyje Jasuose, sakau, kad norėčiau, jog jį būtų čia, kasdien rašytų savo tinklaraštį, visai kaip Rumunijoje, o aš vėliau skaityčiau, naudodamasi automatiniu vertimu iš vokiečių į anglų (jis visai neblogas). Literatūrinių rezidencijų ir festivalių bėda ta, kad juose sutinku įdomiausius žmones, per tas dienas, kai esame kartu, susibendraujame, lyg būtume pažįstami visą gyvenimą. Bet rezidencijos baigiasi, festivaliai baigiasi, išsiskirstome, kurį laiką dar susirašome žinutėmis, siunčiame vieni kitiems nuotraukas, retkarčiais susiskambiname. Tačiau ryšys pamažėl retėja, trūkinėja, kol tie žmonės belieka prisiminimais, vardais pavardėm feisbuke, somebody that I used to know.

Kažin, kaip sekasi serbei Slavicai, su kuria čia leidau laiką prieš ketverius metus? Turėčiau jai parašyti. Per mažai kam, su kuo anksčiau buvau artima, parašau be progos, tiesiog pasakyti, kad apie tave galvoju, kaip tu gyveni? Galėjau parašyti ar paskambinti Aidui Marčėnui pastaraisiais metais, galėjau paklausti, kaip ir kuo jis gyvena. Bet to nepadariau.

„Vasara, vasara puiki. Kai tik ji baigiasi, imu laukti kitos vasaros“, – sako mano naujas draugas Šota, poetas iš Sakartvelo. Šota vienintelis iš rezidentų rūko (normalias, senas geras cigaretes). Pietums pjaustosi didelį mėsos gabalą. Su juo mažiau gėdijuosi, kad nesu tokia vakarietiška, tokia elegantiška, gaminanti tikrą maistą ir vaišinanti juo kitus. Šota angliškai kalba sunkiai, bet labai stengiasi ir kam neranda žodžio – kompensuoja rankų gestais. Kita vertus, suprantu, kad jei kalbėtume jo gimtąja kalba, pažinčiau kitą žmogų. Dabar belieka apsiriboti paviršiuje plaukiojančiais pokalbiais.

„Ar tau būna baisu, kad tavo tekstas nebus įdomus kitiems?“ – klausiu norvego scenaristo, su kuriuo važinėjamės dviračiais jūros pakrantės taku. „Manau, svarbu būti atviram ir sąžiningam su savimi, nebandyti nukirsti kampų. Tada bus įdomu ir kitiems.“

Ši viešnagė kitokia nei buvusi. Kai buvau Visbyje prieš ketverius metus, rezidentų buvo mažiau ir laiką jie daugiausiai leido po vieną. Nebent išeidavome drauge pasivaikščioti su vertėja serbe. Atvykusi šiemet iškart buvau pakviesta bendros vakarienės. Antrame rezidencijos aukšte, bibliotekoje, kas vakarą žiūrėdavome pasaulio futbolo čempionatą. Kai futbolo nerodė, žiūrėjome filmus apie Bergmaną ar jo paties filmus. Kartu miesto autobusu net dukart vykome į Forės salą, ten išsinuomojome dviračius, leidomės ieškoti Bergmano namo, raukų (vėjo ir jūros sukurtų natūralių uolų skulptūrų) ir kitų salos paslapčių.

Šiandien karšta ir Visbyje (27 laipsniai), o vanduo jūroje vis dar 12–14 (kitoje Gotlando pusėje 19 – neteisybė!), tad numynėme iki kalkakmenio karjero išsimaudyti. Šalimais vyko automobilių lenktynės, daug žiūrovų, daug triukšmo, daug dulkių. „Kaip skirtingai žmonės įsivaizduoja pramogas“, – tarė šalia minanti norvegė rašytoja Kjersti. Vanduo karjere turkio spalvos ir tobulos temperatūros. Pakeliui prasilenkėme su keliais sunkvežimiais, kurie iš karjero siurbė vandenį. Vairuotojas sakė, kad tuo vandeniu pripildys baseinus. Gotlande nedaug vandens išteklių, ypač vasarą, socialinės reklamos prašo visų taupyti vandenį, kad ir tokiais šūkiais: „Tegul tavo automobilis būna purviniausias Gotlande!“

Autobuse į Forės salą kalbamės su Kjersti. „O tu?“ – klausia manęs, papasakojusi apie savo sūnų ir dukterį. „Ne, aš neturiu vaikų, bent kol kas, tikiuosi“, – pakartoju anksčiau kitiems jau suformuluotą atsakymą ir keičiu temą, nes jaučiu, kaip dursteli krūtinėje. „Kiek tau metų?“ – dar klausia ji. Atsakau ir galvoju, ar ji mano, kad esu vyresnė ar jaunesnė, ar dabar galvoja apie mano galimybes pastoti. Taip norėčiau, kad ji atsakytų: „Viskas bus gerai, tau dar viskas priešaky.“ Bet ar toks atsakymas būtų teisingas, ar apgaulingas, bet raminantis? Visi rezidentai, su kuriais čia kartu esame, turi vaikų. Jie šiek tiek vyresni už mane, daugumos jų vaikai jau baigę mokyklas, norvego dukra ką tik išsilaikė teises, švedės sūnus studijuoja Ispanijoje. Jie tarpusavyje daug kalba apie vaikus. Aš tyliu. Pagalvojau, kad turbūt palankiausia vykti į rezidencijas, tokias kaip ši, priimančias trims ar penkioms savaitėms, jei tavo vaikai jau paaugę. Arba jei jų neturi.

Laikas kartu su rezidentais, pokalbiai, kelionės po apylinkes šiek tiek primena mano studentišką gyvenimą Udinėje, laiką su kambariokais (ypač todėl, kad vėl skaitau ir atrinkinėju knygai tuomet rašytus tekstus). Žinoma, tada mums buvo dvidešimt, čia susirinkusiems rezidentams – keturiasdešimt, penkiasdešimt ir daugiau. Visai kitas gyvenimo etapas. Bet būdama čia jaučiuosi panašiai. Lyg būtume ištraukti iš savo labai skirtingų gyvenimų, darbų, rutinų, atitraukti nuo artimų žmonių ir išmesti į salą, saloje stūksančią rezidenciją, kur šias tris ar penkias savaites galime kartu kurti savo laiką. Matau, kaip atsikartoja mano baimės, kaip sunku, kol žmonių dar nepažįstu, verčiu save šypsotis ir būti mandagią, prisiminti, ko derėtų paklausti ką tik susipažinus. Kaip vis dar nejaukiai jaučiuosi bendroje virtuvėje, vis dar šiek tiek gėda, kad valgau kažką lengvai paruošiamo, kad nelabai moku gaminti, vis kažkas krenta iš rankų, užtykšta ant rūbų. Kas pasikeitė? Nebegeriu (nuotoliu vis jungiuosi į priklausomų nuo alkoholio žmonių susirinkimus), esu mažiau kategoriška, jaučiuosi mažiau išskirtinė. Skausmingai suvokiu, kad man, mums likusio laiko sumažėjo. O juk kai apie tai pagalvoji, kas iš tiesų svarbu?

Autorės nuotrauka

Stokholmo savaitės pikas. Šis savaitgalis paskutinė proga Visbyje pasijusti lyg Ibisoje. Klubinė muzika nuo ryto sklinda iš „Kallis“ – paplūdimio klubo. Bėda ta, kad ji sklinda po visą senamiestį. Jei atsidarai kambario langą, beveik patenki į klubą. Jūroje pagaliau sušilo vanduo (18 laipsnių!), tad pakviečiau poetą iš Sakartvelo kartu išsimaudyti. Poetas įbrido ir nutarė, kad jam per šalta. O aš išsimaudžiau, po to sėdėjome ant kranto, šalimais dunksint klubinei muzikai. Pakeliui namo užsukome į botanikos sodą, fone toliau dunksėjo. Net užsidariusi langus viską girdžiu! Nesusikaupiu dirbti, gal sėsti ant dviračio ir apvažiuoti svarbiausius Stokholmo savaitės taškus, prisikaupti medžiagos tekstams?

Blizgančios trumpos suknelės, bateliai aukštais kulniukais, auksiniais dirželiais apsiviję blauzdas. Apsvaigusios merginos, prisėdusios ant smėlio, glostančios vyruko, atrodančio kaip Hulkas Hoganas, šunį. Scena šokiams, įvairiaspalviai dūmai, šampano taurės, garsi muzika, mobilieji rankose, tiesiogiai transliuojantys vakarėlį į socialinius tinklus. Aprangos kodas – golden touch. Užrašai: „VIP tables and questlist“. Šalia klubo stovi limuzinas ir du policijos automobiliai. Veiksmo kol kas ne tiek daug, kiek triukšmo, sklindančio po visą Visbio senamiestį.

Iš toliau nuo klubo prisišvartavusių jachtų sklinda panaši muzika, ten – privatūs vakarėliai, taip pat išsipustę žmonės, ant stalų visur šampanas. Akimirką pajutau norą būti toje jachtoje, pasipuošusi kaip jie, kartu gerti šampaną, svaigintis. O jeigu nusipirkčiau butelį šampano ar vyno, atsikimščiau jį prie vakarienės? Niekas čia nežino, kad turiu priklausomybę. Nusipurčiau. Grįžau į rezidenciją ir pasijutau lyg išvengusi pavojaus, lyg automobilis dideliu greičiu būtų pralėkęs visai šalia, per plauką manęs nekliudęs.

Paskutinė mano diena Visbyje. Prabundu, manęs nebetrikdo kas pusvalandį skambantys varpai. Susitinku su klasioke, kurios nemačiau daugiau nei dvidešimt metų. Dabar ji gyvena Švedijoje, dirba gydytoja mažame miestelyje netoli Erebru, atvyko į Gotlandą atostogauti. Pamatė feisbuke mano nuotraukas ir parašė žinutę. Taip siurrealu po šitiek metų susitikti tokioje netikėtoje vietoje. Mes važinėjame dviračiais taku palei jūrą, valgome ledus, kalbamės, lyg tų dvidešimt su viršum metų nė nebūtų buvę.

Paskutinei savo vakarienei užsakau picų. Per skandinavišką programėlę užsakytas picas veža dvi valandas, švediškai kalbantys kolegos pasisiūlo skambtelti į piceriją, bando išsiaiškinti, kur jos dingo. Galiausiai trys milžiniškos picos pristatomos, mes valgome, juokiamės, prisiminę visus per šias tris savaites nutikusius kuriozus. Estė Tiina sakosi parašiusi man eilėraštį! Skaitome jį trimis kalbomis (vertimais į anglų ir lietuvių pasirūpina dirbtinis intelektas). Kjersti įteikia man visų pasirašytą atviruką – rankų darbo, su užklijuotu dobilo lapu ir maža ramunėle.

Žinau, kad grįžus į Vilnių lauks daug nežinomybės. Reikės ieškotis naujo darbo (paskutinę pavasario dieną atleido visą skyrių, pradirbau ten devynerius metus). Nežinau, kokios bus mano pareigos (jei dirbsiu) šį rudenį, kas bus mano bendradarbiai, kur bus darbo vieta, ar mėgsiu tai, ką veiksiu. Kita vertus, viena pabaiga reiškia kitą pradžią. Jei manęs nebūtų atleidę, nebūčiau galėjusi trims savaitėms atvykti į Visbį. Nebūčiau sutikusi Christine, Šotos, norvego scenaristo, Kjersti, Tiinos ir visų kitų. Keista, kad gyvenime mus suveda atsitiktinumas. Arba aukštesnioji jėga – bent taip sakoma priklausomų žmonių susirinkimuose.

Per saulės užtemimą dera klausytis Wagnerio, grimztant į trierišką melancholiją. Šiemet per užtemimą saulė tiesiog paniro į vakaro debesį, ne taip kaip 2017-aisiais, kai dienos metu Žemę apkabino nedraugiškas kosminio šalčio glėbys. Viską užliejo pilkšvas, metalinis šešėlis, jame trumpam užmigo gyvūnai ir paukščiai. Įsivyravo bauginanti tyla, savo neįprastu vakuumu per tyli prie nuolatinio garsinio fono pratusiai klausai.

Gamta jau dabar pamažėl tyla, siaučiasi dar vos juntamu rudens kvapu, nusimeta augimo, žydėjimo, poravimosi ir jauniklių vedimo rūpesčius. Žemė klusniai gręžiasi nuo saulės – ilsėtis ramybėje, mirty, jos šaltame letarge. Rudenį ir žiemą nakvodama sodyboje, vos sudėjusi bluostą, pakirstu nuo triukšmo, kurį sukuria mano pasąmonė – kad užtušuotų tylos nejauką. Tada, regis, girdžiu virpant žemę, vibruojant šalčio prisigėrusį orą, girdžiu trūksmingą savo kvėpavimą, širdies tvinksnius, einančius kiaurai pagalvę, galvoje dūzgiantį minčių guotą. Viduje esu paradoksaliai garsi, ir tylos vakuumas akimirksniu persipildo mano vidiniu triukšmu.

Kartkartėmis atsiverčiu prie lovos gulintį šiųmetinį „Poezijos pavasario“ almanachą. Chaotiškai perbėgu per pavardes, rinkdamasi intuityviai, o kartais – selektyviai (o taip, kam gi nebūdinga rinktis iš meilės ir iš neapykantos).

Randu jos pavardę – tos, kurios poetinis balsas buvo tapęs vaikystės balsu, kurios vaizdinys egzistavo atmintinai mokėtuose eilėraštukuose ir tarp jų eilučių.

Kai būdavo baugu – užmigti tamsoje ar likti vienai namie – dėliodavau jos eiles mintyse kaip mažas vaikiškas maldas – naivias, net linksmas, todėl raminančias, o kai kurias – paslaptingai mąslias; jose, jaučiau, užkoduota kažkas daugiau nei tik saugus ir nuotaikingas nuotykis. Ir jau tada vaikiškoje sieloje dilgtelėdavo vėliau iki begalybės išsikerojęs ilgesys.

„Namus namučius“ skaitydavau broliui prieš miegą, net nežiūrėdama į puslapius, versdama juos ten, kur, žinodavau, baigiasi vienas eilėraštis ir prasideda kitas.

Violetą Palčinskaitę per fotoaparato objektyvą stebėjau vieno literatūrinio renginio metu. Buvo 2022 metų vasario 23 diena. Buvo, kaip įprasta, žaisminga, gal kiek drovi; fotografavau jos rankas su juodai lakuotais nagais, pirštus, kartkartėmis nevalingai paliečiančius šalia gulinčių knygų nugarėles. Jos parašytų knygų. Klausiau pasakojimo, o gal labiau balso – panašaus į tą, kurį įsivaizduodavau tada, kai negalėdavau užmigti: jaunatviško, su vietomis prasimušančiomis vaikiškomis intonacijomis.

Panašios intonacijos – ir jos atsiminimų knygoje „Atminties babilonai, arba Aš vejuos vasarą“ (2015). Knygoje – Violetos Palčinskaitės jaunystė, bendradarbiavimas su režisieriais Juozu Miltiniu, Gyčiu Padegimu, bičiulystė su Judita Vaičiūnaite, Bite Vilimaite, Donatu Banioniu. Žaismingas pasakojimas pertraukiamas ten, kur kalbama apie motiną, getą, į pagalvę siūtą duoną.

Po renginio išaušusi vasario 24-oji tapo iki šiol trunkančios Rusijos invazijos į Ukrainą atskaitos tašku. Šių metų „Poezijos pavasario“ almanache – Violetos Palčinskaitės eilėraštis baigiasi eilutėmis:

           Girdžiu:

           – Ateik!

           Negeros žinios etery…

           Iš Ukrainos…

           Tuoj. Aš ateinu.

Mano vaikai nebeskaito mano vaikystės knygų, bet vis vien užsispyrusi laikau didžiulę jų biblioteką – tiesa, sodyboje. Einu ieškoti joje „Namų namučių“ (1977). Dar ir dar kartą skaitau iki šiol atmintinai mokamus eilėraščius, kol prieinu prie tų, kurie tada, vaikui, keldavo klausimų, į kuriuos ne visad būdavo atsakoma, – kad ir apie peleno lašu tapusį berniuką iš „Baltųjų nykštukių“:

           Budžiu ir klausaus, įsisupęs į tylą –

           Geltoni klevai paslapčia man prabyla…

           O jūs už mane – atskubėkite drąsiai

           Su puokštėmis astrų – į pirmąją klasę.

Dabar dangaus provincijoje iš Violetos Palčinskaitės eilėraščio „Šagalo ožka“ diena tebūnie amžina ir kaip vaikystėje ilga; o ir vasaros ten, neabejoju, nebereikia vytis.

Pamenu, kaip vaikystėje pirštu vedžiodavau po „Namų namučių“ iliustracijas, kurtas grafikės Marijos Ladigaitės-Vildžiūnienės: ištaškuotas mažais taškeliais, lyg vabzdžių guotais, kurie šiltą vasaros popietę sūkuriuoja įkypose saulės skraistėse.

Ilgėjantys galuvasario šešėliai – tokie kaip tie paveikslėliai: dar perregimi, ažūriniai, vėliau vis tankėjantys, galų gale užaudžiantys saulę. Vasara ir vėl ateis, tik po kabliataškio. Po jo, skaitant tekstą, reikia padaryti pauzę. Kabliataškyje tebūnie – dangiška tyla.

Gėlės Violetai Palčinskaitei. 2022. Eglės Frank nuotrauka

Mylėk savo klausimus ir gyvenk juose. Tik taip vieną dieną, nepastebėjęs, gyvensi atsakymuose.

                                                               Rainer Maria Rilke

Studijuodamas filosofinį konsultavimą dalyvavau pratybose, kurios buvo pasiskolintos iš japonų dzeno meistro. Užduotis buvo paprasta: kelias minutes sutelkti dėmesį į vieną pasirinktą ir nejudantį tašką erdvėje. Pasirinkau tašką, stebėjau jį ir kartu bandžiau pagauti save stebintį – tai, kas tuo metu vyko manyje. Kai pratimas baigėsi, žvilgsnis atsipalaidavo. Ir visai atsitiktinai dar kartą pažvelgiau į tą pačią vietą. Taškas pajudėjo. Lėtai, atsargiai, tarsi saugotųsi. Juodas taškas – voras.

Tai nebuvo vien regėjimo pataisa. Tai įvyko manyje: nuostabos, lengvo šiurpo, budrumo ir persitvarkymo mišinys. Tai, kas buvo laikyta forma, pasirodė kaip gyvybė. Taškas atsisakė būti ženklu ir tapo pasaulio dalimi. Iš šios patirties ir kilo klausimas, kuris veda šį tekstą: kas yra taškas tada, kai jis nustoja būti tik gramatinis ženklas ir tampa įvykiu?

Taškas dažniausiai suvokiamas kaip menka gramatinė detalė, beveik nepastebimas ženklas sakinio pabaigoje. Jis atrodo techninis, neutralus, tarnaujantis tik tvarkai. Tačiau patirtyje taškas neretai reiškia kur kas daugiau. Jis gali būti vieta, kur mintis nustoja tekėti ir ima stovėti, kur kalba nustoja būti procesu ir tampa įvykiu. Šis tekstas kyla iš klausimo apie tašką ne kaip ženklą, bet kaip fenomeną: kaip momentą, kuriame kalbėtojas prisiima atsakomybę už tai, kas pasakyta.

Kasdienėje patirtyje kalbame daug ir lengvai. Mintys liejasi, sakiniai jungiasi, pasakojimai tęsiasi. Tačiau ne visa kalba, kuri yra ištariama, iš tiesų įvyksta. Dažnai kalbėjimas lieka atviras, grįžtamas, tarsi vis dar priklausytų juodraščio būsenai. Tokia kalba gali būti prasminga, bet ji neįpareigoja. Ji lieka neįvykusi kaip aktas. Fenomenologiškai galima sakyti, kad kalba be taško pakimba tarp galimybės ir sprendimo. Kol sakinys neturi taško, vis dar galima atsitraukti, pasitaisyti, atsiimti. Atsakomybė atidedama. Kalba vyksta, bet neįvyksta.

Taškas kalboje dažnai suvokiamas kaip pabaiga, tačiau patirtyje jis veikia kitaip. Padėtas taškas nereiškia, kad daugiau nebėra ką pasakyti; jis reiškia, kad tai, kas jau pasakyta, yra pakankama būti palikta. Šio pakankamumo patirtis yra vieta, kur kalba iš proceso virsta aktu, o kalbėtojas – atsakingu už savo žodžius. Ne žodžiai suteikia prasmei galiojimą, bet pati prasmė pirmiausia leidžia žodžiams būti pasakytiems, rašė Edmundas Husserlis. Taigi tampa svarbi formuluotė: aš leidžiu sau būti pasakytam. Joje susitinka du iš pirmo žvilgsnio priešingi judesiai. „Leisti“ reiškia aktyvų sutikimą – sprendimą nebeskubėti, nebesprausti kalbos į aiškią formą. „Būti pasakytam“ reiškia pripažinti, kad kalba yra ne tik mano valdoma priemonė, bet ir erdvė, kurioje pasirodo tai, kas dar neturi vardo. Šioje laikysenoje subjektas nei pasitraukia, nei viską kontroliuoja. Jis dalyvauja.

Čia ypač tinka Rilkės kvietimas mylėti savo klausimus – leisti jiems būti, dar jų neišsprendžiant. Taškas tada tampa ne prievartiniu uždarymu, o švelniu sustojimu, kuriame kalba gali įvykti ne per aiškumą, bet per sutikimą. Žodžiai ateina tyliai, kai mes jiems nebesipriešiname.

Įdomu tai, kad istoriškai taškas kalboje atsirado ne kaip loginis uždarymas, o kaip kvėpavimo ženklas. Antikinėje Aleksandrijoje dirbęs Aristofanas Bizantietis pasiūlė sistemą, kurioje skirtingo aukščio taškai žymėjo nevienodo ilgio pauzes skaitant balsu. Tai buvo ne gramatinė, o kūniška skyryba – balsui ir plaučiams skirta orientacija tekste. Pirmasis taškas veikė kaip leidimas sustoti, įkvėpti oro, atgauti ritmą, o ne kaip sprendimo ar galutinumo deklaracija. Ši ištaka artima fenomenologinei intuicijai: kalba pirmiausia patiriama kūne, o jos lūžiai ir sustojimai įvyksta dar iki refleksijos.

Kasdienėje kalboje taškas dažnai grįžta kaip metafora. Sakome „iki čia“, „nuo šios vietos“, „padėti tašką“. Šiose frazėse taškas nebėra vien ženklas – jis tampa perėjimu. Metafora leidžia patirti taško veikimą be apibrėžimo. Jis pasirodo kaip tylus vidinis posūkis, kai tęsti nebereikia.

Poezijoje taškas dar labiau nutyla. Jis stabdo kvėpavimą, sukuria tylos tarpą, leidžia žodžiams nusėsti. Dažnai jis atsiranda ne todėl, kad mintis būtų užbaigta, o todėl, kad daugiau sakyti būtų per daug. Taškas čia saugo ne aiškumą, o jautrumą.

Psichoterapinėje patirtyje taškas pasirodo kaip vidinis lūžis. Tai momentas, kai sakinys pasakomas iki galo ir nebeatšaukiamas. Pokytis įvyksta ne per interpretaciją, o per sustojimą. Padėtas taškas leidžia patirčiai būti įtrauktai į žmogaus istoriją. Kalba tampa veiksmu, kuris keičia patį kalbantįjį. Taškas čia veikia kaip gydanti riba – jis nutraukia begalinį kalbėjimą ir sukuria erdvę, kurioje pasakytas dalykas gali būti išgirstas.

Būti su tuo, kas jau įvyko, yra sąlyga taškui. Kol patirtis dar taisoma, prasmė dar spaudžiama, o refleksija dar skuba, taškas neįmanomas. Jis atsiranda tik tada, kai sutinkame pasilikti su tuo, kas pasakyta, nebedengdami to tęsiniais, paaiškinimais ar išlygomis. Taškas tampa vieta, kur patirtis, prasmė ir refleksija laikinai sutampa kalboje. Šiuo požiūriu taškas yra ne tik išorinis skyrybos ženklas, bet ir vidinis įvykis – tylus sprendimas nebeatsitraukti.

Taškas nėra metodas ar taisyklė. Jis yra laikysena. Gebėjimas sustoti ne todėl, kad nebėra ką pasakyti, bet todėl, kad tai, kas jau pasakyta, tampa pakankama. Taškas pasirodo ten, kur kalba nebėra vien vidinis srautas, bet tampa įvykiu, kuriame dalyvaujame visa savo buvimo kaina.

Taškas nebūtinai lieka ten, kur mes jį palikome

Taškas

Klausučių kaimo pradinė mokykla – mano mokykla nevisiškai tiesiogine prasme ar požiūriu. Mums su Roma tai buvo pradinė draugystės, erotikos, grožio ir svajonių mokykla.

Nebuvau šios įstaigos mokinė. Turėjau privilegiją joje lankytis per mokinių atostogas. Šioje ypatingoje įstaigoje mokytoja dirbo mano vienmetės draugės Romos mama. Virš mokyklos, antrame pastato aukšte, buvo įkurti du valdiški butai mokytojų šeimoms. Klausučių pradinės mokyklos mokytojos ir mano tetos šeimai – pastarojoje mokytojai buvo du, važinėdavo autobusu į Butniūnų kaimo aštuonmetę už keleto kilometrų.

Mokytojų šeimų butų laiptinės aikštelėje stovėjo ilgas medinis suolas. Po ilgesnio laiko susitikusios su Roma iš džiugaus susijaudinimo vos galėdavome viena kitai pratarti žodį. Sėsdavomės to suolo galuose ir po truputį, vis pasijuokdamos, artindavomės viena prie kitos tarytum tiltu. Laiptinėje buvo šilta ir šviesu, čia mus šildė ir nekalta vaikiška abipusė meilė. Kol galiausiai kas nors praverdavo duris, ragindamas skirtis – valgyti, miegoti. Mokytojos duktė Roma turėjo ir kitų kaimo vaikams privalomų darbų. Po pamokų mokytojų laukdavo karvės, kiaulės, vištos, triušiai, daržai ar šienas. Taip sovietinė sistema įsivaizdavo tobulą kaimo mokytojo gyvenimą. Toks jis, tuometinėmis mano akimis, ir buvo. Su gyvulėliais ant žemės, su lūžtančiomis knygų lentynomis aukščiau. Savo tetą prisimenu skaitančią vakarais, akiniais pabalnota nosimi – tai man reiškė, kad ji tikrai protinga. Sakydavo, kad prie knygos – jos laimingiausios gyvenimo valandos.

Butai buvo be vandentiekio ir kanalizacijos, vandenį iš šulinio kibirais tekdavo užsinešti laiptais aukštyn, tokia pačia tvarka žemyn keliaudavo paplavos. Paleidus vidurius, iki lauko tualeto galėjai ir nebesuspėti. Jeigu kam nors panašiai nepasisekė, nutikimas nebuvo juokingas, anekdotų apie tai niekas nepasakojo. Sykį susukus pilvą, panaudojau polietileninį maišelį, jį pabandžiau atsargiai nuleisti žemyn pro langą. Ankstyva mokyklos mokytoja, atradusi keistą dovanėlę anksčiau už mane, spėliojo, kas gi čia taip bjauriai pokštauja. Pasirinkau patylėti.

Iki šiol prisimenu šviežiai latviškais emaliniais dažais išdažytos mokyklos salės kvapą. Erdvė, kurioje palei vieną sieną stovėjo juodas pianinas, palei kitą – medinė gimnastikos sienelė, atrodė įkvepianti. Tobula, asketiška scena savęs negebančiam suvokti „aš“, nesuvaldytai minčiai, neapibrėžtam garsui. Čia mano balsas skambėjo, o kūnas užėmė reikšmingą vietą. Kiekvienas judesys, kaip man atrodė, tapdavo ryškus, kaip kad tampa bet kuris judantis objektas ten, kur aplink tvyro daiktais ar bruzdesiu neužgriozdinti laikas ir erdvė. Šokdavau priešais, kaip įsivaizdavau, geranoriškai nusiteikusias nematomas dvasias, vaiduoklius ar visa regintį Dievą. Mano draugė buvo supratinga veiksmo bendrininkė – scenos veikėja ir žiūrovė.

Betgi ten, kur daug Dievo, beveik visada netrūksta ir velniavos. Dabar galėčiau sakyti, kad kur kas geriau visiems būtų buvę, jei draugės mamos stalčiuje nebūtume radusios tų pornografinių nuotraukų. Labiausiai prisimenu valtyje nufotografuotus išsikėtojusius nuogalius, vienas jų – vyrukas padžiūvusiais raumenimis ir neįtikėtinai stambiu, kaip mums pasirodė, lyties organu. Tarsi visa jo vyriška stiprybė būtų susitelkusi vien tik ten. Mums, dvylikametėms, tokie vaizdai labiau priminė vaikams skirtas šiurpes nei ką nors, kas keltų geismą. Nespalvotose, blausiose nuotraukose matomi vaizdai mums liudijo ne malonumą, bet agresiją ir galbūt skausmą. Betgi tai traukė, nesitraukė iš vizijų. Viliojo grįžti prie to stalčiaus tarsi masalo. Turbūt panašiai, kaip kadaise žmones traukdavo už pinigus rodomi apsigimėliai ar pasakojamos šiurpės, kaip iki šių dienų kažką traukia žiūrėti siaubo filmus. Arba veržtis ten, kur rizikinga. Plaukti ten, kur kojomis nepasiektum dugno. Įsigauti į svetimą sodą saldaus, sultingo obuolio ar kriaušės. Žiūrėti pro rakto skylutę, nesvarbu, ką ten pamatytum, – svarbu, kad esi nematomas, nenujaučiamas, panašus į vaiduoklį. Kas dabar galėtų pasakyti, iš kur tos nuotraukos atsirado mokytojos stalčiuje, kokiu tikslu ten buvo laikomos, kodėl nepasvarstyta apie jų keliamus pavojus? Kaimo moters vargus vargstančiai, tris vaikus auginančiai moteriai visa tai galėjo veikti tarsi nešvankaus sapno punktyras – ne iki galo tikroviškas, taigi ir vargiai grėsmingas.

Tą vasarą Klausučių pradinė buvo paversta stovyklaviete. Darbo ir poilsio stovyklos – taip tada vadindavo – nakvynės vieta. Ant salės grindų pridėliota čiužinių, jie buvo skirti per atostogas kolūkyje įdarbinamiems mokiniams. Šios vietos mokytojų ūkiui, o ypač mudviem su Roma, tai buvo dvejopos reikšmės nuotykis. Stovyklautojai mums iki tol saugiame kieme trikdė mūsų laisvę, betgi vietoj to siūlė naujų reginių ir pokalbio temų.

Giedrės Kazlauskaitės piešinys

Vakarais stebėdavome keleriais metais už mus vyresnius paauglius, ypač merginas, mat vaikinų buvo vos keli, ir jie niekuo nebuvo mums įdomūs. Ne viena tų paaugliukių buvo ryški, verta spoksoti ir aptarinėti, būti stiliaus ar manierų pavyzdžiu. Pačias mums įdomiausias buvo smagu palyginti, aptarinėjant jų grožį ar individualumą. Viena jų mums atrodė pamaiva, kita – pernelyg surūgusi, trečia – susikūprinusi. Beveik sutartinai nusprendėme, kad pati žaviausia – mergina, ant kurios džinsų kišenių matėme siuvinėtas gėles. Tai buvo išskirtinis ženklas! Neteko girdėti, kad kas nors ją šauktų vardu, taigi taip ją ir vadinome – mergaite siuvinėtais džinsais.

„Štai ji, štai ji!“ – šnypštėme viena kitai pamačiusios džinsuotąją. Esu tikra, kad tariamai gero skonio vertinimo kriterijai buvo mano savivalės produktas. Turėjau tam teisę, buvau žmogus iš didelio miesto – Panevėžio. Žinojau, ką reiškia džinsai, vienokie ar kitokie. Kita vertus, žinojau ir šį tą daugiau, ko nebuvau girdėjusi ar mačiusi. Siuvinėti džinsai nebuvo mados avangarde. O tie netgi nebuvo firminiai. Ir būtent siuvinėtos gėlės ant paprasto sovietinės pramonės gaminio, apgulusio sumoteriškėjusius paauglės klubus, tapo tuo, kas man skleidėsi kaip revoliucingas gėris, užuomina į nematomą grožį, racionalumą, kūrybą, drąsą, gebėjimą išeiti iš taisyklės, padiktuoti savo tiesą, galų gale – pasikliauti savimi. Drąsiai, linksmai, išdidžiai. Nesivaikant visuotinai priimtų standartų. Jau paauglystės metais siekti firminių „Wrangler“ ar „Levi Strauss“, turguje pas spekuliantus kainuojančių tiek, kiek daugelis neuždirbdavo ir per mėnesį, man atrodė amoralu ir absurdiška. Už pirmąjį savo atlyginimą, padirbusi kur nors gamykloje ar kolūkyje, svajojau nusipirkti ne džinsus, o kambarinį gauruotą šuniuką.

Mergina siuvinėtais džinsais nebuvo perdėm liekna, gal greičiau priešingai. Į akis krito tvirti platoki klubai, kurie tarsi ir nebuvo to meto grožio standartas paauglei. Prie tvirto merginos stoto gražiai derėjo skaistus veidas, vešlių tamsių plaukų kasa, skaidri plati šypsena. Mudviem su Roma ši visuma reiškė pasigėrėtiną grožį ir meilės, dar neįsikūnijusios, pažadą. Jautėmės tą mergaitę įsimylėjusios. Nesavanaudiškai, neskausmingai susidūrusios su meile, neturinčia praeities nei ateities, bet kažkaip susijusia su tuo, kas nekintama. Galbūt amžinybe? Tam tikras tos meilingos asmenybės apkūnumas mums atrodė tarsi naujas, nepripažintas grožio standartas, jautėmės jo atradėjos. Suvokimas apie tai užgulė mane tarsi atsakomybė: atradęs naują grožį privalai apie jį paskelbti, jį paženklinti, išaukštinti, išryškinti, apdovanoti. Bet kaipgi tai turėtų atrodyti?

Vieną tų trumpos stovyklos dienų pasiūliau Romai suskinti džinsuotai mergaitei puokštelę, prisegti prie jos raštelį, kam skirta. Kokios tai buvo gėlės? Prisimenu tik užrašą „Mergaitei siuvinėtais džinsais“ ir nervą, kai prieš stovyklautojų darbo dienos pabaigą padėjome gėles kažkur šešėlyje prie mokyklos durų. Ar pritaisėme prie durų rankenos? Visa tai tarsi kokios nematomos žiedadulkės lydėjo kutenantis, kvapą gniaužiantis jaudulys. Vaizdavomės, kaip mūsų pripažinimo ženklas atsiduria mūsų garbinamos merginos rankose. Ir, žinoma, tai visiškai nieko bendra neturėjo su tomis gąsdinančiomis nuotraukomis pradinės mokyklos mokytojos stalčiuje. O gal vis dėlto priešingai – kaip tik turėjo? Galbūt tai, ką pamatėme tose nuotraukose, pasirodė kaip tikras bet kurio vyro pavojus, grožį ir švelnumą pakeičiant jėga, agresija, nuspėjamu brutalumu. Ankstyvoje paauglystėje, atrodytų, jau turėjome tam tikrą kultūrinį užtaisą, kuris įgalina pakoreguoti ne itin saugų ir ne visada gražų pasaulį. Žinoma, buvome linkusios supratingai manyti, kad mūsų puokštelę mergina priims kaip ženklą iš paslaptingo vaikino, bet mums tai neturėjo didelės reikšmės. Svajojome padovanoti jai akimirkos laimę, atsidėkodamos už suteiktą džiaugsmą ja grožėtis. Galų gale grožėjomės tuo, ką sumanėme ir įgyvendinome, šis mažas veiksmas buvo pasigėrėtinas mūsų kūrinys, performansas. Per jį jutome savo galią, kūrybinė energija mus nešė ten, kur dar nebuvome, užpildė mūsų mintis kažkuo, ko dar nebuvome mačiusios nei girdėjusios, nei pačios sugalvojusios kada nors anksčiau.

Gyvulukė galėtų būti panaši į marmurinės kiaunės jauniklį, kurį pavakarę pastebėjau liuoksintį šalia trobos sodyboje. Jo judėjimo trajektorija sudarė banguojančią kreivę – tarsi į žemę nukreiptu delnu imituotum jūros bangavimą. Iš toli – juodas, bet priėjus tamsiai pilkšvas padarėlis įsispoksojo į mane dviem sagutes primenančiom akim. Tada apsisuko ir nuliuoksėjo sau. Visada branginu akimirkas, kai akis į akį susiduriu su laukiniu gyvūnu, dar nepažįstančiu žmogaus klastos ir spendžiamų spąstų.

Gyvulukė galėtų būti ryte rasta žiurkės patelė, taikiai gulinti aukštielninka, šalia chirurgiškai tiksliai nukąstos savo galvos. Toks juodosios magijos aktas buvo atliktas katino – nepaprastai lipšnaus ir protingo padaro. Ir vis dėlto kažkuria savo esybės dalimi laukinio, beatodairiško ir kraugeriško. Katinas vardu Katinas turi kokius penkiolika baltų plaukų juodame kailyje, tuo tarsi ir išsigindamas nuo juodiems gentainiams primetamos velniavos. Kai būnu viena, prisistato vakare, neįkyriai pasiūlydamas sargo nuo vaiduoklių paslaugas. Įsitaiso netoli lovos, kurioje miegu, ir burzgia, atbaidydamas paklydusias šmėkleles, tebesiblaškančias tarp trūnijančio seno pastato sienojų. Nuo jo garsaus murkimo vibruoja mano lova ir pagalvė, kažkuriuo metu atrodo, kad prie trobos privažiavęs nematomą transporto priemonę burzgina Hipnas; tam, kad panardintų mane į sapnų karaliją. O Katinas, atlikęs savo pareigą, ropščiasi pro langą ir pradingsta tokioje pat juodoje kaip jo kailis tamsoje, protarpiais nuliejamoje švininės šviesos – kai pro debesis į žemės reikalus nepatenkinta dėbteli išpurtusi pilnatis.

Laimos Stasiulionytės nuotrauka

Kačių, gal net juodų, esama Dovilės Bagdonaitės naujojoje eilėraščių knygoje „Lesbiariumas“. Jomis, spėju, įvardinamos plėšrios ir nepriklausomos merginos. Juodomis katėmis tiktų būti neformalėms gotėms. Tiesa, joms Dovilė iš žodžių sudėliojusi šikšnosparnio, nešančio pelę, siluetą: „Mergina gotė ruošia tau pietus.“ Ten esama ir šunų, galbūt retriverių – ištikimų, gauruotų, nuolat besišypsančių geruolių. Kiaunių ir žiurkyčių knygoje neradau, bet „Lesbiariumo“ gyvulukių klasifikacijoje šie tipažai, neabejoju, irgi rastų savo vietą. Juk kam tuomet juodų kačių, jei jos, susimedžiojusios žiurkikę, negali nukąsti jai galvos.

„Lesbiariumas“ (leidykla „Baziliskas“), išėjęs liepos pabaigoje, papildė LGBTQ+ poezijos vasaros, o knygos redaktorės Giedrės Kazlauskaitės teigimu, LGBTQ+ literatūros metų naujienas. Gali būti, kad, be „Lesbiariumo“ ir neseniai pasirodžiusios Artūro Tereškino eilių knygos „Lipnūs kūnai“ (leidykla „Kitos knygos“), iki šių metų pabaigos dar sulauksime ir LGBTQ+ prozos.

„Lesbiariumas“ – šmaikšti, gaivi, gerąja prasme infantili ir nepretenduojanti būti labai dvasinga eilėraščių knyga. Išėjusi vienu banaliausių metų laikų – vasarai ritantis į rugpjūtį ir normaliems niūriems lietuviams jau truputį ilgintis rudeniško splino. Pati autorė teigia, kad jos poezija – universali, nebūtinai skirta lesbietėms. Sakyčiau – gal ir taip, gal ir ne. Bet vasaros karštyje žalčių pynėms ant kūdros lieptelio vejantis į „mylimosios spenelį“ (toks piešinys knygoje irgi yra!), ūbaujant pelėdoms, klykaujant kirams, knygoje tradiciškai pavadintiems žuvėdromis (ak, tie rašytojai ir poetai, vis norintys sutaurinti plėšrius pajūrio ir didmiesčių šiukšlynautojus kirus), galima sutikti: knyga apie mus visus; gyvulukus.

]]> http://www.satenai.lt/2026/08/07/gyvuluke-is-lesbiariumo/feed/ 0