Per saulės užtemimą dera klausytis Wagnerio, grimztant į trierišką melancholiją. Šiemet per užtemimą saulė tiesiog paniro į vakaro debesį, ne taip kaip 2017-aisiais, kai dienos metu Žemę apkabino nedraugiškas kosminio šalčio glėbys. Viską užliejo pilkšvas, metalinis šešėlis, jame trumpam užmigo gyvūnai ir paukščiai. Įsivyravo bauginanti tyla, savo neįprastu vakuumu per tyli prie nuolatinio garsinio fono pratusiai klausai.

Gamta jau dabar pamažėl tyla, siaučiasi dar vos juntamu rudens kvapu, nusimeta augimo, žydėjimo, poravimosi ir jauniklių vedimo rūpesčius. Žemė klusniai gręžiasi nuo saulės – ilsėtis ramybėje, mirty, jos šaltame letarge. Rudenį ir žiemą nakvodama sodyboje, vos sudėjusi bluostą, pakirstu nuo triukšmo, kurį sukuria mano pasąmonė – kad užtušuotų tylos nejauką. Tada, regis, girdžiu virpant žemę, vibruojant šalčio prisigėrusį orą, girdžiu trūksmingą savo kvėpavimą, širdies tvinksnius, einančius kiaurai pagalvę, galvoje dūzgiantį minčių guotą. Viduje esu paradoksaliai garsi, ir tylos vakuumas akimirksniu persipildo mano vidiniu triukšmu.

Kartkartėmis atsiverčiu prie lovos gulintį šiųmetinį „Poezijos pavasario“ almanachą. Chaotiškai perbėgu per pavardes, rinkdamasi intuityviai, o kartais – selektyviai (o taip, kam gi nebūdinga rinktis iš meilės ir iš neapykantos).

Randu jos pavardę – tos, kurios poetinis balsas buvo tapęs vaikystės balsu, kurios vaizdinys egzistavo atmintinai mokėtuose eilėraštukuose ir tarp jų eilučių.

Kai būdavo baugu – užmigti tamsoje ar likti vienai namie – dėliodavau jos eiles mintyse kaip mažas vaikiškas maldas – naivias, net linksmas, todėl raminančias, o kai kurias – paslaptingai mąslias; jose, jaučiau, užkoduota kažkas daugiau nei tik saugus ir nuotaikingas nuotykis. Ir jau tada vaikiškoje sieloje dilgtelėdavo vėliau iki begalybės išsikerojęs ilgesys.

„Namus namučius“ skaitydavau broliui prieš miegą, net nežiūrėdama į puslapius, versdama juos ten, kur, žinodavau, baigiasi vienas eilėraštis ir prasideda kitas.

Violetą Palčinskaitę per fotoaparato objektyvą stebėjau vieno literatūrinio renginio metu. Buvo 2022 metų vasario 23 diena. Buvo, kaip įprasta, žaisminga, gal kiek drovi; fotografavau jos rankas su juodai lakuotais nagais, pirštus, kartkartėmis nevalingai paliečiančius šalia gulinčių knygų nugarėles. Jos parašytų knygų. Klausiau pasakojimo, o gal labiau balso – panašaus į tą, kurį įsivaizduodavau tada, kai negalėdavau užmigti: jaunatviško, su vietomis prasimušančiomis vaikiškomis intonacijomis.

Panašios intonacijos – ir jos atsiminimų knygoje „Atminties babilonai, arba Aš vejuos vasarą“ (2015). Knygoje – Violetos Palčinskaitės jaunystė, bendradarbiavimas su režisieriais Juozu Miltiniu, Gyčiu Padegimu, bičiulystė su Judita Vaičiūnaite, Bite Vilimaite, Donatu Banioniu. Žaismingas pasakojimas pertraukiamas ten, kur kalbama apie motiną, getą, į pagalvę siūtą duoną.

Po renginio išaušusi vasario 24-oji tapo iki šiol trunkančios Rusijos invazijos į Ukrainą atskaitos tašku. Šių metų „Poezijos pavasario“ almanache – Violetos Palčinskaitės eilėraštis baigiasi eilutėmis:

           Girdžiu:

           – Ateik!

           Negeros žinios etery…

           Iš Ukrainos…

           Tuoj. Aš ateinu.

Mano vaikai nebeskaito mano vaikystės knygų, bet vis vien užsispyrusi laikau didžiulę jų biblioteką – tiesa, sodyboje. Einu ieškoti joje „Namų namučių“ (1977). Dar ir dar kartą skaitau iki šiol atmintinai mokamus eilėraščius, kol prieinu prie tų, kurie tada, vaikui, keldavo klausimų, į kuriuos ne visad būdavo atsakoma, – kad ir apie peleno lašu tapusį berniuką iš „Baltųjų nykštukių“:

           Budžiu ir klausaus, įsisupęs į tylą –

           Geltoni klevai paslapčia man prabyla…

           O jūs už mane – atskubėkite drąsiai

           Su puokštėmis astrų – į pirmąją klasę.

Dabar dangaus provincijoje iš Violetos Palčinskaitės eilėraščio „Šagalo ožka“ diena tebūnie amžina ir kaip vaikystėje ilga; o ir vasaros ten, neabejoju, nebereikia vytis.

Pamenu, kaip vaikystėje pirštu vedžiodavau po „Namų namučių“ iliustracijas, kurtas grafikės Marijos Ladigaitės-Vildžiūnienės: ištaškuotas mažais taškeliais, lyg vabzdžių guotais, kurie šiltą vasaros popietę sūkuriuoja įkypose saulės skraistėse.

Ilgėjantys galuvasario šešėliai – tokie kaip tie paveikslėliai: dar perregimi, ažūriniai, vėliau vis tankėjantys, galų gale užaudžiantys saulę. Vasara ir vėl ateis, tik po kabliataškio. Po jo, skaitant tekstą, reikia padaryti pauzę. Kabliataškyje tebūnie – dangiška tyla.

Gėlės Violetai Palčinskaitei. 2022. Eglės Frank nuotrauka

Mylėk savo klausimus ir gyvenk juose. Tik taip vieną dieną, nepastebėjęs, gyvensi atsakymuose.

                                                               Rainer Maria Rilke

Studijuodamas filosofinį konsultavimą dalyvavau pratybose, kurios buvo pasiskolintos iš japonų dzeno meistro. Užduotis buvo paprasta: kelias minutes sutelkti dėmesį į vieną pasirinktą ir nejudantį tašką erdvėje. Pasirinkau tašką, stebėjau jį ir kartu bandžiau pagauti save stebintį – tai, kas tuo metu vyko manyje. Kai pratimas baigėsi, žvilgsnis atsipalaidavo. Ir visai atsitiktinai dar kartą pažvelgiau į tą pačią vietą. Taškas pajudėjo. Lėtai, atsargiai, tarsi saugotųsi. Juodas taškas – voras.

Tai nebuvo vien regėjimo pataisa. Tai įvyko manyje: nuostabos, lengvo šiurpo, budrumo ir persitvarkymo mišinys. Tai, kas buvo laikyta forma, pasirodė kaip gyvybė. Taškas atsisakė būti ženklu ir tapo pasaulio dalimi. Iš šios patirties ir kilo klausimas, kuris veda šį tekstą: kas yra taškas tada, kai jis nustoja būti tik gramatinis ženklas ir tampa įvykiu?

Taškas dažniausiai suvokiamas kaip menka gramatinė detalė, beveik nepastebimas ženklas sakinio pabaigoje. Jis atrodo techninis, neutralus, tarnaujantis tik tvarkai. Tačiau patirtyje taškas neretai reiškia kur kas daugiau. Jis gali būti vieta, kur mintis nustoja tekėti ir ima stovėti, kur kalba nustoja būti procesu ir tampa įvykiu. Šis tekstas kyla iš klausimo apie tašką ne kaip ženklą, bet kaip fenomeną: kaip momentą, kuriame kalbėtojas prisiima atsakomybę už tai, kas pasakyta.

Kasdienėje patirtyje kalbame daug ir lengvai. Mintys liejasi, sakiniai jungiasi, pasakojimai tęsiasi. Tačiau ne visa kalba, kuri yra ištariama, iš tiesų įvyksta. Dažnai kalbėjimas lieka atviras, grįžtamas, tarsi vis dar priklausytų juodraščio būsenai. Tokia kalba gali būti prasminga, bet ji neįpareigoja. Ji lieka neįvykusi kaip aktas. Fenomenologiškai galima sakyti, kad kalba be taško pakimba tarp galimybės ir sprendimo. Kol sakinys neturi taško, vis dar galima atsitraukti, pasitaisyti, atsiimti. Atsakomybė atidedama. Kalba vyksta, bet neįvyksta.

Taškas kalboje dažnai suvokiamas kaip pabaiga, tačiau patirtyje jis veikia kitaip. Padėtas taškas nereiškia, kad daugiau nebėra ką pasakyti; jis reiškia, kad tai, kas jau pasakyta, yra pakankama būti palikta. Šio pakankamumo patirtis yra vieta, kur kalba iš proceso virsta aktu, o kalbėtojas – atsakingu už savo žodžius. Ne žodžiai suteikia prasmei galiojimą, bet pati prasmė pirmiausia leidžia žodžiams būti pasakytiems, rašė Edmundas Husserlis. Taigi tampa svarbi formuluotė: aš leidžiu sau būti pasakytam. Joje susitinka du iš pirmo žvilgsnio priešingi judesiai. „Leisti“ reiškia aktyvų sutikimą – sprendimą nebeskubėti, nebesprausti kalbos į aiškią formą. „Būti pasakytam“ reiškia pripažinti, kad kalba yra ne tik mano valdoma priemonė, bet ir erdvė, kurioje pasirodo tai, kas dar neturi vardo. Šioje laikysenoje subjektas nei pasitraukia, nei viską kontroliuoja. Jis dalyvauja.

Čia ypač tinka Rilkės kvietimas mylėti savo klausimus – leisti jiems būti, dar jų neišsprendžiant. Taškas tada tampa ne prievartiniu uždarymu, o švelniu sustojimu, kuriame kalba gali įvykti ne per aiškumą, bet per sutikimą. Žodžiai ateina tyliai, kai mes jiems nebesipriešiname.

Įdomu tai, kad istoriškai taškas kalboje atsirado ne kaip loginis uždarymas, o kaip kvėpavimo ženklas. Antikinėje Aleksandrijoje dirbęs Aristofanas Bizantietis pasiūlė sistemą, kurioje skirtingo aukščio taškai žymėjo nevienodo ilgio pauzes skaitant balsu. Tai buvo ne gramatinė, o kūniška skyryba – balsui ir plaučiams skirta orientacija tekste. Pirmasis taškas veikė kaip leidimas sustoti, įkvėpti oro, atgauti ritmą, o ne kaip sprendimo ar galutinumo deklaracija. Ši ištaka artima fenomenologinei intuicijai: kalba pirmiausia patiriama kūne, o jos lūžiai ir sustojimai įvyksta dar iki refleksijos.

Kasdienėje kalboje taškas dažnai grįžta kaip metafora. Sakome „iki čia“, „nuo šios vietos“, „padėti tašką“. Šiose frazėse taškas nebėra vien ženklas – jis tampa perėjimu. Metafora leidžia patirti taško veikimą be apibrėžimo. Jis pasirodo kaip tylus vidinis posūkis, kai tęsti nebereikia.

Poezijoje taškas dar labiau nutyla. Jis stabdo kvėpavimą, sukuria tylos tarpą, leidžia žodžiams nusėsti. Dažnai jis atsiranda ne todėl, kad mintis būtų užbaigta, o todėl, kad daugiau sakyti būtų per daug. Taškas čia saugo ne aiškumą, o jautrumą.

Psichoterapinėje patirtyje taškas pasirodo kaip vidinis lūžis. Tai momentas, kai sakinys pasakomas iki galo ir nebeatšaukiamas. Pokytis įvyksta ne per interpretaciją, o per sustojimą. Padėtas taškas leidžia patirčiai būti įtrauktai į žmogaus istoriją. Kalba tampa veiksmu, kuris keičia patį kalbantįjį. Taškas čia veikia kaip gydanti riba – jis nutraukia begalinį kalbėjimą ir sukuria erdvę, kurioje pasakytas dalykas gali būti išgirstas.

Būti su tuo, kas jau įvyko, yra sąlyga taškui. Kol patirtis dar taisoma, prasmė dar spaudžiama, o refleksija dar skuba, taškas neįmanomas. Jis atsiranda tik tada, kai sutinkame pasilikti su tuo, kas pasakyta, nebedengdami to tęsiniais, paaiškinimais ar išlygomis. Taškas tampa vieta, kur patirtis, prasmė ir refleksija laikinai sutampa kalboje. Šiuo požiūriu taškas yra ne tik išorinis skyrybos ženklas, bet ir vidinis įvykis – tylus sprendimas nebeatsitraukti.

Taškas nėra metodas ar taisyklė. Jis yra laikysena. Gebėjimas sustoti ne todėl, kad nebėra ką pasakyti, bet todėl, kad tai, kas jau pasakyta, tampa pakankama. Taškas pasirodo ten, kur kalba nebėra vien vidinis srautas, bet tampa įvykiu, kuriame dalyvaujame visa savo buvimo kaina.

Taškas nebūtinai lieka ten, kur mes jį palikome

Taškas

Klausučių kaimo pradinė mokykla – mano mokykla nevisiškai tiesiogine prasme ar požiūriu. Mums su Roma tai buvo pradinė draugystės, erotikos, grožio ir svajonių mokykla.

Nebuvau šios įstaigos mokinė. Turėjau privilegiją joje lankytis per mokinių atostogas. Šioje ypatingoje įstaigoje mokytoja dirbo mano vienmetės draugės Romos mama. Virš mokyklos, antrame pastato aukšte, buvo įkurti du valdiški butai mokytojų šeimoms. Klausučių pradinės mokyklos mokytojos ir mano tetos šeimai – pastarojoje mokytojai buvo du, važinėdavo autobusu į Butniūnų kaimo aštuonmetę už keleto kilometrų.

Mokytojų šeimų butų laiptinės aikštelėje stovėjo ilgas medinis suolas. Po ilgesnio laiko susitikusios su Roma iš džiugaus susijaudinimo vos galėdavome viena kitai pratarti žodį. Sėsdavomės to suolo galuose ir po truputį, vis pasijuokdamos, artindavomės viena prie kitos tarytum tiltu. Laiptinėje buvo šilta ir šviesu, čia mus šildė ir nekalta vaikiška abipusė meilė. Kol galiausiai kas nors praverdavo duris, ragindamas skirtis – valgyti, miegoti. Mokytojos duktė Roma turėjo ir kitų kaimo vaikams privalomų darbų. Po pamokų mokytojų laukdavo karvės, kiaulės, vištos, triušiai, daržai ar šienas. Taip sovietinė sistema įsivaizdavo tobulą kaimo mokytojo gyvenimą. Toks jis, tuometinėmis mano akimis, ir buvo. Su gyvulėliais ant žemės, su lūžtančiomis knygų lentynomis aukščiau. Savo tetą prisimenu skaitančią vakarais, akiniais pabalnota nosimi – tai man reiškė, kad ji tikrai protinga. Sakydavo, kad prie knygos – jos laimingiausios gyvenimo valandos.

Butai buvo be vandentiekio ir kanalizacijos, vandenį iš šulinio kibirais tekdavo užsinešti laiptais aukštyn, tokia pačia tvarka žemyn keliaudavo paplavos. Paleidus vidurius, iki lauko tualeto galėjai ir nebesuspėti. Jeigu kam nors panašiai nepasisekė, nutikimas nebuvo juokingas, anekdotų apie tai niekas nepasakojo. Sykį susukus pilvą, panaudojau polietileninį maišelį, jį pabandžiau atsargiai nuleisti žemyn pro langą. Ankstyva mokyklos mokytoja, atradusi keistą dovanėlę anksčiau už mane, spėliojo, kas gi čia taip bjauriai pokštauja. Pasirinkau patylėti.

Iki šiol prisimenu šviežiai latviškais emaliniais dažais išdažytos mokyklos salės kvapą. Erdvė, kurioje palei vieną sieną stovėjo juodas pianinas, palei kitą – medinė gimnastikos sienelė, atrodė įkvepianti. Tobula, asketiška scena savęs negebančiam suvokti „aš“, nesuvaldytai minčiai, neapibrėžtam garsui. Čia mano balsas skambėjo, o kūnas užėmė reikšmingą vietą. Kiekvienas judesys, kaip man atrodė, tapdavo ryškus, kaip kad tampa bet kuris judantis objektas ten, kur aplink tvyro daiktais ar bruzdesiu neužgriozdinti laikas ir erdvė. Šokdavau priešais, kaip įsivaizdavau, geranoriškai nusiteikusias nematomas dvasias, vaiduoklius ar visa regintį Dievą. Mano draugė buvo supratinga veiksmo bendrininkė – scenos veikėja ir žiūrovė.

Betgi ten, kur daug Dievo, beveik visada netrūksta ir velniavos. Dabar galėčiau sakyti, kad kur kas geriau visiems būtų buvę, jei draugės mamos stalčiuje nebūtume radusios tų pornografinių nuotraukų. Labiausiai prisimenu valtyje nufotografuotus išsikėtojusius nuogalius, vienas jų – vyrukas padžiūvusiais raumenimis ir neįtikėtinai stambiu, kaip mums pasirodė, lyties organu. Tarsi visa jo vyriška stiprybė būtų susitelkusi vien tik ten. Mums, dvylikametėms, tokie vaizdai labiau priminė vaikams skirtas šiurpes nei ką nors, kas keltų geismą. Nespalvotose, blausiose nuotraukose matomi vaizdai mums liudijo ne malonumą, bet agresiją ir galbūt skausmą. Betgi tai traukė, nesitraukė iš vizijų. Viliojo grįžti prie to stalčiaus tarsi masalo. Turbūt panašiai, kaip kadaise žmones traukdavo už pinigus rodomi apsigimėliai ar pasakojamos šiurpės, kaip iki šių dienų kažką traukia žiūrėti siaubo filmus. Arba veržtis ten, kur rizikinga. Plaukti ten, kur kojomis nepasiektum dugno. Įsigauti į svetimą sodą saldaus, sultingo obuolio ar kriaušės. Žiūrėti pro rakto skylutę, nesvarbu, ką ten pamatytum, – svarbu, kad esi nematomas, nenujaučiamas, panašus į vaiduoklį. Kas dabar galėtų pasakyti, iš kur tos nuotraukos atsirado mokytojos stalčiuje, kokiu tikslu ten buvo laikomos, kodėl nepasvarstyta apie jų keliamus pavojus? Kaimo moters vargus vargstančiai, tris vaikus auginančiai moteriai visa tai galėjo veikti tarsi nešvankaus sapno punktyras – ne iki galo tikroviškas, taigi ir vargiai grėsmingas.

Tą vasarą Klausučių pradinė buvo paversta stovyklaviete. Darbo ir poilsio stovyklos – taip tada vadindavo – nakvynės vieta. Ant salės grindų pridėliota čiužinių, jie buvo skirti per atostogas kolūkyje įdarbinamiems mokiniams. Šios vietos mokytojų ūkiui, o ypač mudviem su Roma, tai buvo dvejopos reikšmės nuotykis. Stovyklautojai mums iki tol saugiame kieme trikdė mūsų laisvę, betgi vietoj to siūlė naujų reginių ir pokalbio temų.

Giedrės Kazlauskaitės piešinys

Vakarais stebėdavome keleriais metais už mus vyresnius paauglius, ypač merginas, mat vaikinų buvo vos keli, ir jie niekuo nebuvo mums įdomūs. Ne viena tų paaugliukių buvo ryški, verta spoksoti ir aptarinėti, būti stiliaus ar manierų pavyzdžiu. Pačias mums įdomiausias buvo smagu palyginti, aptarinėjant jų grožį ar individualumą. Viena jų mums atrodė pamaiva, kita – pernelyg surūgusi, trečia – susikūprinusi. Beveik sutartinai nusprendėme, kad pati žaviausia – mergina, ant kurios džinsų kišenių matėme siuvinėtas gėles. Tai buvo išskirtinis ženklas! Neteko girdėti, kad kas nors ją šauktų vardu, taigi taip ją ir vadinome – mergaite siuvinėtais džinsais.

„Štai ji, štai ji!“ – šnypštėme viena kitai pamačiusios džinsuotąją. Esu tikra, kad tariamai gero skonio vertinimo kriterijai buvo mano savivalės produktas. Turėjau tam teisę, buvau žmogus iš didelio miesto – Panevėžio. Žinojau, ką reiškia džinsai, vienokie ar kitokie. Kita vertus, žinojau ir šį tą daugiau, ko nebuvau girdėjusi ar mačiusi. Siuvinėti džinsai nebuvo mados avangarde. O tie netgi nebuvo firminiai. Ir būtent siuvinėtos gėlės ant paprasto sovietinės pramonės gaminio, apgulusio sumoteriškėjusius paauglės klubus, tapo tuo, kas man skleidėsi kaip revoliucingas gėris, užuomina į nematomą grožį, racionalumą, kūrybą, drąsą, gebėjimą išeiti iš taisyklės, padiktuoti savo tiesą, galų gale – pasikliauti savimi. Drąsiai, linksmai, išdidžiai. Nesivaikant visuotinai priimtų standartų. Jau paauglystės metais siekti firminių „Wrangler“ ar „Levi Strauss“, turguje pas spekuliantus kainuojančių tiek, kiek daugelis neuždirbdavo ir per mėnesį, man atrodė amoralu ir absurdiška. Už pirmąjį savo atlyginimą, padirbusi kur nors gamykloje ar kolūkyje, svajojau nusipirkti ne džinsus, o kambarinį gauruotą šuniuką.

Mergina siuvinėtais džinsais nebuvo perdėm liekna, gal greičiau priešingai. Į akis krito tvirti platoki klubai, kurie tarsi ir nebuvo to meto grožio standartas paauglei. Prie tvirto merginos stoto gražiai derėjo skaistus veidas, vešlių tamsių plaukų kasa, skaidri plati šypsena. Mudviem su Roma ši visuma reiškė pasigėrėtiną grožį ir meilės, dar neįsikūnijusios, pažadą. Jautėmės tą mergaitę įsimylėjusios. Nesavanaudiškai, neskausmingai susidūrusios su meile, neturinčia praeities nei ateities, bet kažkaip susijusia su tuo, kas nekintama. Galbūt amžinybe? Tam tikras tos meilingos asmenybės apkūnumas mums atrodė tarsi naujas, nepripažintas grožio standartas, jautėmės jo atradėjos. Suvokimas apie tai užgulė mane tarsi atsakomybė: atradęs naują grožį privalai apie jį paskelbti, jį paženklinti, išaukštinti, išryškinti, apdovanoti. Bet kaipgi tai turėtų atrodyti?

Vieną tų trumpos stovyklos dienų pasiūliau Romai suskinti džinsuotai mergaitei puokštelę, prisegti prie jos raštelį, kam skirta. Kokios tai buvo gėlės? Prisimenu tik užrašą „Mergaitei siuvinėtais džinsais“ ir nervą, kai prieš stovyklautojų darbo dienos pabaigą padėjome gėles kažkur šešėlyje prie mokyklos durų. Ar pritaisėme prie durų rankenos? Visa tai tarsi kokios nematomos žiedadulkės lydėjo kutenantis, kvapą gniaužiantis jaudulys. Vaizdavomės, kaip mūsų pripažinimo ženklas atsiduria mūsų garbinamos merginos rankose. Ir, žinoma, tai visiškai nieko bendra neturėjo su tomis gąsdinančiomis nuotraukomis pradinės mokyklos mokytojos stalčiuje. O gal vis dėlto priešingai – kaip tik turėjo? Galbūt tai, ką pamatėme tose nuotraukose, pasirodė kaip tikras bet kurio vyro pavojus, grožį ir švelnumą pakeičiant jėga, agresija, nuspėjamu brutalumu. Ankstyvoje paauglystėje, atrodytų, jau turėjome tam tikrą kultūrinį užtaisą, kuris įgalina pakoreguoti ne itin saugų ir ne visada gražų pasaulį. Žinoma, buvome linkusios supratingai manyti, kad mūsų puokštelę mergina priims kaip ženklą iš paslaptingo vaikino, bet mums tai neturėjo didelės reikšmės. Svajojome padovanoti jai akimirkos laimę, atsidėkodamos už suteiktą džiaugsmą ja grožėtis. Galų gale grožėjomės tuo, ką sumanėme ir įgyvendinome, šis mažas veiksmas buvo pasigėrėtinas mūsų kūrinys, performansas. Per jį jutome savo galią, kūrybinė energija mus nešė ten, kur dar nebuvome, užpildė mūsų mintis kažkuo, ko dar nebuvome mačiusios nei girdėjusios, nei pačios sugalvojusios kada nors anksčiau.

Gyvulukė galėtų būti panaši į marmurinės kiaunės jauniklį, kurį pavakarę pastebėjau liuoksintį šalia trobos sodyboje. Jo judėjimo trajektorija sudarė banguojančią kreivę – tarsi į žemę nukreiptu delnu imituotum jūros bangavimą. Iš toli – juodas, bet priėjus tamsiai pilkšvas padarėlis įsispoksojo į mane dviem sagutes primenančiom akim. Tada apsisuko ir nuliuoksėjo sau. Visada branginu akimirkas, kai akis į akį susiduriu su laukiniu gyvūnu, dar nepažįstančiu žmogaus klastos ir spendžiamų spąstų.

Gyvulukė galėtų būti ryte rasta žiurkės patelė, taikiai gulinti aukštielninka, šalia chirurgiškai tiksliai nukąstos savo galvos. Toks juodosios magijos aktas buvo atliktas katino – nepaprastai lipšnaus ir protingo padaro. Ir vis dėlto kažkuria savo esybės dalimi laukinio, beatodairiško ir kraugeriško. Katinas vardu Katinas turi kokius penkiolika baltų plaukų juodame kailyje, tuo tarsi ir išsigindamas nuo juodiems gentainiams primetamos velniavos. Kai būnu viena, prisistato vakare, neįkyriai pasiūlydamas sargo nuo vaiduoklių paslaugas. Įsitaiso netoli lovos, kurioje miegu, ir burzgia, atbaidydamas paklydusias šmėkleles, tebesiblaškančias tarp trūnijančio seno pastato sienojų. Nuo jo garsaus murkimo vibruoja mano lova ir pagalvė, kažkuriuo metu atrodo, kad prie trobos privažiavęs nematomą transporto priemonę burzgina Hipnas; tam, kad panardintų mane į sapnų karaliją. O Katinas, atlikęs savo pareigą, ropščiasi pro langą ir pradingsta tokioje pat juodoje kaip jo kailis tamsoje, protarpiais nuliejamoje švininės šviesos – kai pro debesis į žemės reikalus nepatenkinta dėbteli išpurtusi pilnatis.

Laimos Stasiulionytės nuotrauka

Kačių, gal net juodų, esama Dovilės Bagdonaitės naujojoje eilėraščių knygoje „Lesbiariumas“. Jomis, spėju, įvardinamos plėšrios ir nepriklausomos merginos. Juodomis katėmis tiktų būti neformalėms gotėms. Tiesa, joms Dovilė iš žodžių sudėliojusi šikšnosparnio, nešančio pelę, siluetą: „Mergina gotė ruošia tau pietus.“ Ten esama ir šunų, galbūt retriverių – ištikimų, gauruotų, nuolat besišypsančių geruolių. Kiaunių ir žiurkyčių knygoje neradau, bet „Lesbiariumo“ gyvulukių klasifikacijoje šie tipažai, neabejoju, irgi rastų savo vietą. Juk kam tuomet juodų kačių, jei jos, susimedžiojusios žiurkikę, negali nukąsti jai galvos.

„Lesbiariumas“ (leidykla „Baziliskas“), išėjęs liepos pabaigoje, papildė LGBTQ+ poezijos vasaros, o knygos redaktorės Giedrės Kazlauskaitės teigimu, LGBTQ+ literatūros metų naujienas. Gali būti, kad, be „Lesbiariumo“ ir neseniai pasirodžiusios Artūro Tereškino eilių knygos „Lipnūs kūnai“ (leidykla „Kitos knygos“), iki šių metų pabaigos dar sulauksime ir LGBTQ+ prozos.

„Lesbiariumas“ – šmaikšti, gaivi, gerąja prasme infantili ir nepretenduojanti būti labai dvasinga eilėraščių knyga. Išėjusi vienu banaliausių metų laikų – vasarai ritantis į rugpjūtį ir normaliems niūriems lietuviams jau truputį ilgintis rudeniško splino. Pati autorė teigia, kad jos poezija – universali, nebūtinai skirta lesbietėms. Sakyčiau – gal ir taip, gal ir ne. Bet vasaros karštyje žalčių pynėms ant kūdros lieptelio vejantis į „mylimosios spenelį“ (toks piešinys knygoje irgi yra!), ūbaujant pelėdoms, klykaujant kirams, knygoje tradiciškai pavadintiems žuvėdromis (ak, tie rašytojai ir poetai, vis norintys sutaurinti plėšrius pajūrio ir didmiesčių šiukšlynautojus kirus), galima sutikti: knyga apie mus visus; gyvulukus.

]]> http://www.satenai.lt/2026/08/07/gyvuluke-is-lesbiariumo/feed/ 0 http://www.satenai.lt/2026/08/07/messis-multa-operarii-pauci/ http://www.satenai.lt/2026/08/07/messis-multa-operarii-pauci/#comments Fri, 07 Aug 2026 05:42:21 +0000 http://www.satenai.lt/?p=55795  

Krikščionybės ženklai Nagasakyje

Nuvykus į Nagasakio prefektūrai priklausančias Goto salas (pats pavadinimas, nelabai išradingas ir net klaidingas, kadaise primestas kinų ir taip prigijęs, reiškia penkias salas, nors dabar taip vadinama 140 salų grupė), į akis krenta neaukšti miškingi vulkaninės kilmės kalnai su daugybe žalios atspalvių. Kalnai čia tarytum nutapyti menininkės impresionistės trumpais teptuko potėpiais. Nagasakyje šilčiau nei į šiaurę esančioje Honšiū, beveik niekada nesninga, taigi ir visžalių plačialapių medžių daugiau, o šių spalva kalnuose kontrastuoja su paplitusių po visą Japoniją tamsiaspyglių puskiparisių ir kriptomerijų. Vandenyno spalva sodresnė nei Baltijos, bet ne tokia smaragdinė kaip Okinavoje, tikruose subtropikuose. Tačiau dažnas lankytojas į šias vaizdingas atokias salas atvyksta ne vien dėl gražaus kraštovaizdžio.

Lankantis už Vilnių plotu mažesnėje ir už Alytų mažiau gyventojų turinčioje saloje, kurioje, kaip ir kitur Japonijoje, dominuoja budizmas ir šintoizmas, stebina bažnyčių ir kitų krikščionybės ženklų gausa. Tik čia pakalnėse ne taip retai išvysi japoniškas krikščioniškas kapines su kryžiais, ne tik įprastas budistines. Čia, kaip ir Žemaičių Kalvarijoje ar Vilniuje, įrengti Kalvarijos kalnai. Nagasakio religinio paveldo unikalumą 2018 m. pripažino UNESCO ir paslėptąsias krikščioniškas vietas Nagasakio apylinkėse įtraukė į Pasaulio paveldo sąrašą.

Heterodoksinė krikščionybė Nagasakyje

Neretą nustebintų tai, kad krikščionybė Japoniją pasiekė dar tuomet, kai Lietuvoje, ypač Žemaitijoje, dar nebuvo galutinai įsigalėjusi. Pirmasis misionierius Pranciškus Ksaveras Japoniją pasiekė 1549 m., tuo metu, kai Katalikų Bažnyčią pasaulyje drebino reformacija ir pradėta kontrreformacija. Pirmieji misionieriai buvo jėzuitai, vėliau – pranciškonai ir dominikonai. 1579 m., mirus pirmam aukšto rango daimiui krikščioniui (regioniniam valdovui), baigėsi trumpas krikščionybės aukso amžius Japonijoje ir prasidėjo pavieniai persekiojimai. Tais metais Lietuvoje, kovodami su reformacija, jėzuitai įkūrė Vilniaus universiteto pirmtaką.

1587 m. įsakyta visiems misionieriams palikti Japoniją. Praėjus dešimčiai metų įvykdyta makabriška egzekucija – Nagasakyje nukryžiuoti 26 katalikai: japonų kankinys Jonas iš Goto, devyniolika vietinių pranciškonų bei jėzuitų ir šeši užsieniečiai misionieriai. Iejasu Tokugavai suvienijus Japonijos žemes ir tapus šiogūnu (kariniu visos Japonijos valdovu), persekiojimai pasidarė sistemingi. Pradžioje katalikybę rėmusi dėl mesto iššūkio labai galingoms budistų šventykloms, šiogūnato valdžia netruko pastebėti kolonializmo grėsmę iš Portugalijos ir Ispanijos, ją siutino tai, kad portugalai nori plėsti vergų prekybą, kurios aukomis vis dažniau tapdavę neturtingi japonų valstiečiai. Tiesa, oficialiai Kristaus mokymas uždraustas motyvuojant grėsme nacionalinei vienybei ir nesuderinamumu su socialine sankloda.

1638 m., po brutaliai nuslopinto Šimabaros sukilimo, kuriame dalyvavo daugiausia japonų krikščionys valstiečiai, Japonija išvijo portugalų pirklius ir ilgiems amžiams užsivėrė nuo pasaulio. Siekdama visiškai išnaikinti Nagasakio apylinkėse gan giliai įsiskverbusią krikščionybę šiogūnato valdžia nurodė kiekvieną gyventoją įtraukti į budistų šventyklai priklausančiųjų registrą, mokėti duoklę ir gauti tai patvirtinantį šventiko antspaudą; įsakyta bendruomenėms pranešti, jei kaimynas praktikuoja krikščionybę. Už išdavimą laukdavusios piniginės premijos, už slėpimą – baudžiama visa bendruomenė. Tuo klausimu buvo įsteigta japoniška inkvizicija. Įtariami krikščionybės praktikavimu valstiečiai buvo verčiami atlikti fumie – išsižadėti krikščionybės viešai užminant ant bareljefo su Jėzaus ar Marijos atvaizdu. Atsisakiusieji tai padaryti buvo baudžiami mirties bausme.

Prieš pasitraukdama į pogrindį, krikščionybė jau buvo pasiekusi ne tik dabartinę Nagasakio prefektūrą, bet ir kitas Japonijos dalis – iki pat Kansajo regiono ir tuometę sostinę Kiotą. Krikščionybę priėmus stambiam feodalui ją privalėdavo priimti ir visi jo pavaldiniai. Ten, kur krikščionybę priimdavo vietinis valdovas, būdavo apleidžiamos ar net naikinamos budistinės šventyklos ir šintoistų maldyklos. Laikus, kai krikščionybė nesėkmingai rungėsi su budizmu ir šintoizmu, mena begalvės kšitigarbhų (vaikų ir keliautojų globėjų) statulėlės Šimabaroje – joms galvas nukapojo prieš represijas sukilę krikščionys valstiečiai.

Dodzakio katedra. Priešais ją – paminklas prancūzų misionieriams. Autoriaus nuotrauka

Tačiau daug didesnę Japonijos istorijos dalį katalikybė buvo persekiojama, o ne persekiojanti. Fukujės saloje apie persekiotų vietinių krikščionių dalią gali nemažai papasakoti raudonų plytų neogotikinė Dodzakio bažnyčia, dar praminta 26 kankinių katedra. Ten įkurta ekspozicija apie krikščionybės istoriją Japonijoje, saugomi unikalūs eksponatai: maždaug 1873 m. siekiantys raižiniai, kuriuose vaizduojami krikščionys samurajai, dangaus ir pragaro vizijos (nuostabiausia tai, kad su japoniškais velniais), slaptas krikštijamųjų registras, giesmynas, rūbo skiautė, kaip įkapės dėta mirus krikščioniui, liturgijoje naudotos kriauklės su išgraviruotais šventųjų atvaizdais, metalinis bareljefas, naudotas fumie ritualui. Taip pat Avalokitešvaros, užsislaptinusių krikščionių garbintos kaip Švč. Mergelė Marija, ir kitų nuo budistinių nesiskiriančių dievybių skulptūrėlės ar akmuo, laikytas šv. Jono ir šv. Tomo atvaizdu.

Ilgus amžius Goto salų (taip pat ir paties Nagasakio) gyventojai, nepaisydami persekiojimų, išlaikė krikščioniškąjį tikėjimą, per tą laiką sukurdami niekur kitur neaptinkamus ritualus. Krikščionių bendruomenės turėjo savo kalendorių, vyresnįjį, atsakingą už tokio kalendoriaus sudarymą, krikštytoją ir katechetą. Apeigos organizuotos visiškai slaptai. Tai davė pradžią japonų kriptokrikščionims, žinomiems kaip kakure kirišitan. Per izoliacijos laikotarpį liturgija gerokai pakito, dar harmoniškiau susiliedama su vietiniais tikėjimais, nei įprasta katalikybei. Buvęs stiprus Švč. Mergelės Marijos kultas, tačiau konspiracijos sumetimais jos atvaizdą atstojo gailestingumo bodhisatva. Taip krikščionybė čia tapo heterodoksinė. Rašoma, kad legalizavus krikščionybę ir į Nagasakio apylinkes atvykus popiežiaus pasiuntiniams didelė dalis tikinčiųjų pasiliko prie savo tikėjimo, mat nenorėjo iš naujo krikštytis ir atsisakyti budistinių altorių, kelis šimtmečius naudotų jų protėvių krikščioniškoms maldoms, ir laužytos lotynų kalbos. Šiais laikais japoniškoji kriptokrikščionybė baigia išnykti – skaičiuojama, kad sekėjų belikę keli šimtai, nors po Antrojo pasaulinio karo buvę 30 000.

1873 m. iš viešų vietų nukabintos krikščionybę draudžiančios iškabos, į laisvę paleisti kalinti japonų krikščionys ir į Japoniją leista grįžti ištremtiesiems. Būtent į Dodzakį atvyko prancūzų misionieriai ir ėmėsi bažnyčios statybos bei kriptokrikščionių telkimo. Dar 1880 m. atidaryti globos namai pamestinukams. Dabar šventoriuje stovi kryžius su 1597 m. nukryžiuotu šv. Jonu iš Goto, bareljefas, vaizduojantis portugalų misionierių jėzuitą Luisą de Almeidą, kartu su dviem vietiniais japonų katalikų vienuoliais pamokslaujantį samurajams.

Nors Šventoji Šeima visose bažnyčiose vaizduojama europietiškais veidais ir neturi nieko savito, o liaudies meno bruožus krikščioniškojoje ikonografijoje išvysi nebent viename kitame muziejuje, Japonijos ir ypač Nagasakio krikščionybė turi išskirtinumo, kurį praturtino sugrįžusių kriptokrikščionių patirtis. Kiek esu kalbėjęsis su japonais krikščionimis, jie minėjo, kad katalikybė Nagasakio apylinkėse išsiskiria Japonijos kontekste; arkivyskupai linkę laikytis šiek tiek konservatyvesnių nuostatų, ypač – liturginių papročių atžvilgiu. Nagasakyje katalikėms bažnyčiose įprasta dėvėti baltą mantiliją, nėriniuotą galvos apdangą (panaši tradicija išplitusi ir Pietų Korėjoje). Ši tradicija anapus Nagasakio yra sunykusi ir praktikuojama tik pavienių garbaus amžiaus parapijiečių. Per šv. Mišių Aukos liturgiją klaupiamasi, kaip ir Lietuvoje, o kitur Japonijoje – liekama stovėti. Dėl skaudžios istorijos Nagasakio katalikybėje pabrėžiama kankinystė, nes beveik visi kanonizuoti japonų šventieji yra iš šių apylinkių.

Įtakingoji krikščionija

Nepaisant nedidelės tikinčiųjų bendruomenės, krikščionybė, be dažnų aliuzijų populiariojoje kultūroje ir vestuvinių ceremonijų (populiariausia ceremonija Japonijoje – imituoti krikščioniškas vestuves, pasisamdant pastorių apsimetėlį), organiškai įaugusi į šalies švietimo sistemą. Krikščioniškos švietimo institucijos yra stebėtinai išplitusios ir integruotos į visų pakopų švietimą – nuo vaikų darželių iki universitetų. Vien katalikiškų mokslo įstaigų, neįskaitant darželių ir lopšelių, Japonijoje priskaičiuojama gerokai virš trijų šimtų. O protestantiškų mokyklų – dar daugiau. Privačios krikščioniškos mokyklos Japonijoje tokios populiarios, nes dažnos garsėja aukšta ugdymo kokybe. Labai nedidelė dalis jas lankančių vaikų yra iš krikščioniškų šeimų ir, kaip rodo statistika, labai nedidelė dalis perima krikščionišką tikėjimą. Iki šiol populiarios lyties pagrindu segreguotos gimnazijos, ypač mergaitėms. Būtų galima drąsiai teigti, kad mažytė krikščionių bendruomenė Japonijoje yra neproporcingai įtakinga.

Katalikų mažuma aktyvi ir šalies politiniame ir kultūriniame gyvenime – katalikas yra Taras Asas, parlamentaras, Japonijos valdančiosios partijos vicepirmininkas, buvęs premjeras, jo sesuo princesė Tomohito yra imperatoriaus emerito Akihito pusbrolio žmona. Katalikybę nesiafišuodamas praktikavo Šigeru Jošida, vienas žymiausių pokario Japonijos premjerų. Šį margą sąrašą papildo garsus gydytojas ir rašytojas Takašis Nagai, išgyvenęs Nagasakio bombardavimą, daug garsių japonų menininkų ir rašytojų.

Tačiau ir Katalikų bažnyčios Japonijoje, kaip ir visos šalies, neaplenkia demografinė krizė – katalikų bendruomenė traukiasi, rodos, taip ir nebepasiekusi XVI a. santykinio klestėjimo skaičių. Per pastaruosius penkiolika metų ji susitraukė 30 000 narių. To nekompensuoja ir išaugęs atvykėlių, o su jais – katalikų iš Vietnamo ir Pietų Amerikos, srautas. Sekuliarumas, o gal tiesiog abejingumas religijai nebūnant angažuotu agnostiku ar ateistu – labai būdingas japonų visuomenei – daro savo. Nepadeda ir tai, kad krikščionybė – tiek protestantizmas, tiek katalikybė – Japonijoje asocijuojasi su kultūrine įvairove, tarptautiškumu, labdaringa veikla, kad ji siūlo alternatyvą uždarai, labai homogeniškai ir konservatyviai, hierarchija grįstai japonų visuomenei.

Pasauliui atsivėrusios Japonijos visuomenė turi tam tikrą imunitetą krikščionybei – po Antrojo pasaulinio karo krikščionių skaičius neperkopia 1,5 % (kai kuriais duomenimis, procentas dar mažesnis ir gali nesiekti 1 %). Katalikybės, antros didžiausios krikščionių denominacijos po Jungtinės protestantų bažnyčios, tikinčiųjų nuošimtis svyruoja nesiekdamas 0,5 %.

Kodėl Japonija taip skiriasi nuo kaimynystėje esančios Pietų Korėjos, kur krikščionybė tampa didžiausia religija? Galbūt tam turėjo įtakos karo palikimas? Akcentavusi meilę artimui ir taikingumą, Katalikų bažnyčia netruko prisidėti prie karo rėmėjų Japonijai užpuolus Kiniją, jos kariams pergalingai žygiuojant Pietryčių Azijoje, vėliau – ir įsitraukus į Antrąjį pasaulinį karą. Tiesa, 1932 m. katalikai drąsiai paliudijo savo tikėjimą, kai katalikiško Sofijos universiteto studentai atsisakė šventykloje nusilenkti dievams ir nepakluso valstybinio šintoizmo politikai. Nors ir tai reikėtų aiškinti labiau teologine pozicija, mat, Vatikanui suteikus leidimą nusilenkti šventyklose nepažeidžiant Dekalogo, pripažįstant tuometės Japonijos valdžios poziciją, kad tai viso labo patriotinė pareiga, daugiau tokių incidentų beveik nefiksuota. Yra išlikę šaltinių, kaip japonų katalikų misionieriai, nusiųsti į Japonijos kolonijas Okeanijoje, pamokslavo ne tik apie Dievo karalystę, bet ir apie Didžiąją Rytų Azijos bendrojo klestėjimo sferą (imperinės Japonijos nekuklias ambicijas viešpatauti Azijoje). Taip Katalikų bažnyčia net totalios valstybės kontrolės etapu 1939–1945 m. išlaikė teigiamus santykius su valdžia.

Ar galėjo karo pralaimėjimo kartėlis diskredituoti krikščionybę? Vis dėlto abejotina – juk dauguma japonų nenutolo nuo savo pagrindinių religijų – budizmo ir šintoizmo, kurių šventikai ir bendruomenės taip pat karštai meldėsi už pergalę ir rėmė karą. Tuo tarpu Korėjoje katalikai ir ypač protestantai priešinosi imperinei Japonijos valdžiai ir užsitarnavo gyventojų pagarbą.

Tylintis Dievas

Gausią Lietuvos katalikų bendruomenę šių metų birželį džiugino Pasaulinis apaštalinis gailestingumo kongresas, Vilnius skelbtas Gailestingumo miestu. Net dažnas netikintis žino, kad gailestingojo Jėzaus paveikslas sukurtas Vilniuje, ir patenkintas linksi, kai užsieniečiai maldininkai tai pažymi. Būtent 1934 m. Vilniuje, remdamasis šiame mieste gyvenusios šv. Faustinos vizija, šį po visą pasaulį pasklidusį paveikslą (nors neretai pertapytą ir modifikuotą kitų menininkų) nutapė lenkų tapytojas Eugeniuszas Kazimirowskis. Tarp Japonijos katalikų ryškiausias Dievo Motinos kultas. Prie senesnių bažnyčių įprasti lurdai su Švč. Mergelės Marijos skulptūra. Būtų keista, jei japonų katalikai labiau nei Marijos tarpininkavimą akcentuotų Dievo gailestingumą. Kaip suderinti begalinį gailestingumą su branduolinio grybo sudegintu Nagasakiu, kur tuomet buvo didžiausia katalikų bendruomenė Japonijoje? Žinoma, Japonijos katalikai (ir apskritai krikščionys) randa pateisinimą. Galų gale Nagasakio bombardavimas – ne pirmas atvejis per neseną istoriją, kai Japonijos krikščionys turėjo jaustis apleisti Dievo, nusiminę dėl jo tylos.

„Tyla“ – taip vadinasi žymiausias japonų katalikų rašytojo Šiūsaku Endo (1923–1996) romanas. Jame pasakojama apie šiogūnato valdžios vykdytą krikščionių persekiojimą XVII a. Japonijoje. Su juo neretas lietuvis susipažinęs per ekranizaciją – Martino Scorsesės 2016 m. kino filmą tokiu pat pavadinimu, rodytą ir Lietuvoje. Tačiau romano autorius anaiptol nesiima Gotteskritik, o veikiau kontempliuoja teologinį klausimą – kodėl Dievas pasirenka kentėti su žmonėmis, o ne sunaikina ar padeda sunaikinti kančios šaltinį.

Straipsnio pavadinime pavartotą citatą iš Jėzaus parabolės radau didelėmis raidėmis užrašytą Miiraku bažnyčios, vienos iš trylikos katalikų bažnyčių Fukujės saloje, spalvingoje mozaikoje. Žodžiai man pasirodė taiklūs kalbant apie krikščionybę katalikiškiausioje Japonijos dalyje. Kaip išsaugoti tokį paveldą, kai daugeliui vietinių tai viso labo istoriją pasakojantys artefaktai ir dailūs architektūros paminklai? Viliuosi, kad globalėjančiame pasaulyje paveldą net ir tolimose salose suprasime ir priimsime kaip bendrą visiems žmonėms, nepriklausomai nuo religinės tradicijos, ir kad jį kuo autentiškesnį išsaugosime ateities kartoms.

Arti ir toli. Arti ar toli.

Konkrečių, ypač mažų, daiktų ieškome artumoje, aplinkui. Kur trumparegio akiniai? Greičiausiai arti, jei kur nepalikti ar nepamesti. Abstraktieji, ypač dvasiniai ar vertybiniai, dalykai toli, giliai. Kai ieškai prasmės ar vilties. Arba Dievo. Tik prieveiksmiai, o veda filosofijos linkui. Arti – būdo prieveiksmis, senas, indoeuropiečių prokalbės žodis. Pirminė reikšmė – iš daiktų ar elementų vietos erdvėje, koks nors jungimas, glaudimas, glaudinimas. Šaknis ar- jungimo prasmės, panašiai kaip lietuvių ir. Latvių ar – su. Gal ir ars, menas, iš savitų sujungimų, suartinimų, netgi metafora – netikėtos jungtys.

Netikėtų suartėjimų ir lyg kokių atodangų blyksniai šią vasarą.

XXV prigimtinės kultūros seminaras (Juodonys, 2026 m. birželio 30–liepos 2 d.); seminarinis pokalbis apie prigimtinius artimųjų ryšius.

Donato Katkaus refleksija apie Felikso Bajoro moderniąją muziką „Šiaurės Atėnuose“, paskutiniame birželio numeryje: archajinių, tarminių ritmų, intonacijų proformos lemia šio kompozitoriaus kūrybos ypatumą, tiksliausiai perteiktą Giedrės Kaukaitės.

Ir – svarbiausia – Moksleivių dainų šventė, pirmosiomis liepos dienomis persmelkusi Vilnių. Ansamblių vakaras, šokių. Dainų diena, uždariusi Valstybės šventę „Tautiška giesme“ ir Vingio parke buvusiems ar kitais būdais dalyvavusiems atvėrusi dvasinio atvirumo erdvę.

Kas iš tiesų vyko tame tarsi vasaros galių (karščių, lietų, audrų) į matomą, girdimą paviršių iškeltame prasmių sąskambyje? Kodėl taip aiškiai ir įsakmiai buvome tarsi gręžiami patys į save? Ir jauni Dainų šventės veidai, švytintys džiaugsmu ir pasitikėjimu (čia mūsų namai, esu, esame namuose) tą atsigręžimą į save patikimai liudijo. Ir lietus mūsų – čia Lietuva, čia lietūs… Šokti ir nepaslysti. Dainuoti ir nenuklysti.

Neišklysti iš pagrindinio kelio ir Šventę vertinant. Kai norime džiaugtis, randame ir kuo. Ak, pačiu laiku ta jauna Dainų šventė, tas kažkuo ypatingu užpildytas ir tarsi perpildytas Vilnius…

Iš kur tie balsai, kuriuos girdime savyje, aidintys, ataidantys, iš kur tas aidesys, baigiantis XX amžiui (1988 metais, kai Lietuva stovėjo ant didžiųjų permainų slenksčio) ištartas Aido Marčėno, lyg kokia propoezija, proforma – tas paslaptingas intonavimas, kupinas prasmių, susidarančių tarp dosniai duodančių ir atvira širdimi imančių, tarp užmaršties ir atminties, jei tik ir iš nuojautos. Jau metafora, bet dar ir sąvoka – tas aidesys, tas aidas, tie aidėjimo garsai. Jei ir šiurpūs, tai ir šiurpiai gražūs. Maloningi. Turėjome suklusti, kai Aidas Marčėnas, jaunas ir azartiškas, ištarė „leliumai“. Ištarė lyg sielos ištikìmą (klausantis savo kartos dainų, ūmai kodėl gerklę užspaudė kažkoks nesuprantamas leliumai…). Vėliau juo tarsi atsiduso: „dunojėli leliumai“. Senas, gal ir seniausias kalendorinių lietuvių giesmių priegiesmis modernaus poeto sąmonėje ėmė veikti kaip pasąmoninis dvasinis impulsas. Folklore (lyg gintaro lašo pušų sakuose) išlikusio ženklo neverta nei kartoti, nei kopijuoti, tik perimtas dvasinės energijos, jis persirašo, persikuria, prasitęsia. Klausia, budina. Rimvydas Stankevičius vieną savo poezijos knygų atvėrė klausimu: „Kokia yra kiekvieno mūsų sielos alcheminė formulė?“ Yra, yra ta formulė, jei ir nelengvai apčiuopiama, – susidaro ir keičiasi: iš to, ką imi ir ką atiduodi. Donaldo Kajoko frazė, ištarta lyg ir tarp kitko, telefonu: Poezija yra tai, ką kažkur kažkada jau esi girdėjęs. Gal ir ne iš žmogaus – gal iš medžių ar paukščių… „Paukščių puotą“ girdžiu Moksleivių dainų šventėje, girdžiu muziką, žodžius. Girdžiu poetus, Justiną Marcinkevičių, jei ir tik eilutę, bet atpažįstamą, tą nuolatinį gamtos atsiliepimą sieloje, sielos glaudimąsi prie medžio, žolės, tą žalio dominantę, bet ir ją persmelkiančią rudens gėlą: ant vasaros kaklo šermukšniai jau noksta… Justinas Marcinkevičius yra arti tradicinės lietuvio pasaulėvokos ašies, užtat ir nelaisvu laiku jo kūryba buvo atpažįstama kaip savasties balsas, garsesnis tais momentais, kai ir susitelkiama į dainą ar giesmę („Dėl tos dainos“). Prasitęsia tai, kas yra ir pratęsta. Kaip ir paslaptingasis „leliumai“, auginanti, kelianti, sauganti galia, kurią reikia pagerbti ir giedant, savo balsais patvirtinti. Moksleivių šventė atliko ir tą būtinąjį patvirtinimo aktą.

Kartotė, kartojimasis, amžinas judėjimas – metų laikais, ratais. Ir atskiro žmogaus gyvenimu. Savo skirtį įvykdo, kas pereina visus savo ratus: gimsta ir gimdo, augina ir išveda (leidžia išeiti). Gervė, lek gervė, įstabioji daina, labiausiai žemaičių, juk jų ir tas lėkti, skubinai, lyg kokiai galiai genant, skriste skristi.

Gražus, tinkamas Moksleivių dainų šventės įsukimas: laiku, ratu, kartu. Pagerbtas Kristijonas Donelaitis, atvėręs keturnytį gamtos ir kalbos ratą, lietuvišką ir europietišką. Kaip prasitęsė Čiurlionis – „Karalių pasaka“ talentingosios Anželikos Cholinos šokio vaizdinijoje. Pasaulyje garsėjanti vinilo plokštelė „Back to Nature“, Čiurlionį diriguoja Mirga Gražinytė-Tyla, išleista prestižinės įrašų kompanijos „Deutsche Grammophon“, pasauliui skamba ir Romualdo Gražinio „Sutartinė“. Skamba, vadinasi, yra. Ir Šventėje, kurioje Romualdas Gražinis negalėjo nebūti. Senosios mūsų dainos, išgirstos Čiurlionio, „paleistos į liustelį“, prigimtinei kultūrai suteikė gaivinančios galios, Bangos galios.

Jau mąstant apie prigimtinius ryšius, santykius, apie ir naujais būdais atgyjančias proformas, prasitęsimus, jau pirmąjį šventės vakarą (ansamblinės programos) išgirsti leliumai, leliumoj ir prisiminti savo šimtmetį peržengusios archeologės Ramutės Rimantienės kelią į senąjį lietuvių pasaulį, prasidėjusį nuo sutartinių priegiesmių, tad ir leliumai tyrimo. Senojoje (arba prigimtinėje) kultūroje nėra nieko, kas nebūtų tikslinga, tad ir prasminga, nebūtų padėję išlikti, ištverti, išgyventi, ypač vaikams. Todėl ir sutartinių priegiesmiai yra prasmingi. Priegiesmiai, ne priedainiai. Ne dainose, o giesmėse, ritualinėse, apeiginėse, išliko tie nebesuprantami, bet prasmingi kalbiniai ir muzikiniai ženklai, turėję žadinti, auginti, kelti, skatinti gyvybę. Kaip ir šokiai, ritualiniai žaidimai, gyvi ir Moksleivių šventėje, per amžius augino, kėlė jauną energiją, žiūrinčius, girdinčius skatino į ją atsiliepti, džiaugtis. Leliumai savo ypatingu garsiniu darnumu lietuvio sieloje sėjo ir ilgesio, liūdesio, melancholijos sėklą, patirtą iš gamtos, iš prigimtinio kraštovaizdžio, perimtą ir vėlesnių dainų, poezijos. Kurtą ir tolių vaizdais (kad ir Algimanto Kunčiaus). Tolis, tolumos yra ir prasmės linijos, kurios žmogiškąjį trumpalaikiškumą perkelia į amžinybę, į mitinį laiką, įgilina. Guodžia, tad ir saugo.

Moksleivių dainų šventės ansambliavimai, dainavimai, muzikavimai, seniausi muzikos instrumentai, mediniai garsai, kuriuos taip jautriai juto Bronius Kutavičius. Ir įstabūs šokiai, daug judesių, sportiškumo, netgi akrobatikos, daug spalvų, jų mirgėjimo, plastėjimo. Atnaujintos, papildytos tautinių drabužių spalvos: graži mėlyna, netikėta – lelijinė, pritraukianti akis. Vykusios tautinio kostiumo stilizacijos. Šokis visad jaunas, šokiui reikia jauno kūno, jauno džiaugsmo. Ir leliumai, leliumoj archaika jauno, ritmingo šokio buvo gražiai perkeičiama, papildoma. Toks paprastas yra (ar gali būti) archajinio ir moderniojo prado ryšys.

Arūnas Sverdiolas tuo lyg suintensyvėjusiu laiku vykusiame „Santaros–Šviesos“ renginyje filosofiškai, įtikinamai kalbėjo apie dabartinės kultūros architektoniką, pasigesdamas jos svarbiausio principo: sąrangos, kuri kyla keliama ir keldama. Moksleivių šventėje buvo galima justi tą kėlimo judesį, juk ir chorai „šoko“, kėlimas veikė ir kaip dalyvių tarpusavio susiklausymas, palaikymas, žalio, žalumo akcentai. Viršus, viršūnė – Čiurlionis, jo pasakiškumas. Ir virš visko budinti, gražiai įvaizdinta saulė, pradėjusi kelią nuo žemiausio taško, bet ir nuo leliumai, budinančio žmogaus dvasią.

Kaip bežvelgtume, ontologiškai svarbiausias architektonikos principas yra vertikalė. Sunku neištarti ir šią vasarą Europą (pirmiausia, žinoma, Ispaniją) ištikusio stebuklo – Antoni Gaudí Šventosios Šeimos šventovės užbaigimo aukščiausiu bokštu. Tas aukštis nėra nei reikalingas, nei naudingas. Tik būtinas. Kaip lietuvių giesmei leliumai; prasideda pačioje pažemėje, bet kyla į aukštį, kur jau dvasia. Prasmė, kartais ir tokia nebeaiški, kad atrodo išnykusi.

Ne, gyva ir kartais pasirodanti.

Nieko, kas žmogaus pasaulio sąrangoje būtų atskirai. Jungtys, kurių nematome ar nebematome. Iš dėmesį šioms jungtims perėmusios Moksleivių šventės dar pabandyti grįžti į Prigimtinės kultūros seminarą, jau dvidešimt penktąjį. Ir tik į mažą jo dalį, visumos nebandant (ir negalint) aprėpti. Viena iš seminaro stotelių: „Artimųjų ryšiai. Viktoriją Daujotytę kalbina Giedrė Šmitienė ir Kristina Chlastauskienė“. Stengiuosi nenutolti nuo to, kas vyko seminare-pokalbyje, bet jaučiu, kad jo turinį veikia, gal net pildo Moksleivių šventės įspūdžiai. Rengdamasi seminarui, bandžiau pergalvoti, kas pokalbiui galėtų būti lyg kokie atspirties taškai, apie kuriuos galėčiau pasakyti. Bet supratau, kad pokalbininkės, ypač doktorantė Kristina, turi atskirų (ir mokslinių) rūpesčių. Ryžausi leistis į juos. Pabandysiu vieną kitą pokalbio fragmentą atskleisti ir praskleisti, abejodama, kiek galiu būti patikima kaip antropologinių žinių teikėja. Gal labiau tik kaip liudininkė, tebejuntanti savyje prigimtinės kultūros patirtį ir jos svarbą. Priminsiu ir man visad svarbią Žemaitę – ne tik autoetnografę, bet ir autoantropologę: jos laiškai, ypač Povilui Višinskiui, jos etnografiniai rašiniai ir autobiografija galėtų būti skaitomi ir antropologiškai.

Kalbintojų, pasirinkusių antropologinės žiūros kelią, tad ir buvimą artumos akiratyje, pasiūlyta kalbėjimosi preambulė: „Norėtųsi eiti ne tiek bendrų, filosofinių svarstymų kryptimi, kiek mąstyti antropologiškiau, kaip ir kokie ryšiai yra palaikomi čia susiklosčiusioje kultūroje, kaip jie veikia susiformavusiuose papročiuose ir įpročiuose. Norėtųsi laikytis arčiau to, kas Jūsų matyta, justa, įsiminta, kas yra patraukę dėmesį, pastebėta gyvenant.“

Skaitant mano tekstus, klausantis joms susidaręs įspūdis, kad turiu ir atskiros antropologinės patirties, kas bent iš dalies ir reikštų matymą – girdėjimą iš arti, ankstyvuosius bendro gyvenimo suvokimus, vėliau perėjusius ir į kitus mąstymo horizontus.

Taip, galima tokia pradžia, toks išeities taškas. Bet nesu antropologė specialesne prasme, į jokį bendrai patirto gyvenimo reiškinį ar tik momentą atskirai nesigilinau, negalvojau, kad prie jo grįšiu ar bandysiu apmąstyti.

Toks papildymas: to Jūsų pasakyto, o mano paryškinto pastebėta gyvenant teturiu nedaug, 1963 metais įstojau į Vilniaus universitetą ir likau Vilniuje, toli nuo tiesioginių prigimtinės kultūros patirčių. Prigimtoji kultūra gyva ir gyvybinga gyvenant kartu – šeimoje, giminėje, bendruomenėje, kai visi sutartiniai dalykai veikia savaime, kai susiklausoma ir tarsi atskirai nei klausiant, nei klausantis, kas sakoma ar bus pasakyta. Tiesiog aišku, kas darytina, kas sakytina, kas ir kaip. Jei kas ruošiasi grūdus pilti į maišą, reikia jį palaikyti. Jei pilnas, užrišti. Jei ugnis užkurta, reikia ją prižiūrėti. Jei kibirai tušti, atnešti vandens. Jei karvė mūroja, pagirdyti. Mažesnį pakelti. Silpnesnį palaikyti. Šventę švęsti. Švenčiant žinoti, kaip elgtis, ką kalbėti. Dar mažos (turbūt pirmaklasės) buvimas šermenyse, jau išlydint iš namų. Privažiavo plačios, žemos rogės, prikimštos šiaudų, gražiai aptiesta, parengta – karstui ir patiems artimiausiems. Priėjo dviese, prikalė keturias eglaites. Dar vienos rogės su sėdynėmis, taip pat aptiestos gūniomis, į tas roges susės giedoriai. Pagiedojo. Pasimeldė, atsisveikino. Kažkas uždengė dangtį. Pakilo keturi vyrai, minutę pastovėjo prie karsto, išneš iš namų, dar pastatys minutei kieme, įneš į bažnyčią, įleis į duobę. Moterys, rengiančios velionio motiną, aprišančios stora languota skepeta, žino, kad jai šalta, kad krečia drebulys. Kažkuri iš artimesnių, bet ne iš artimųjų, užgesino, surinko žvakes, susmeigs ant kapo, bandys uždegti. Kaip jie viską žino, tyliai galvojau, žino, ką ir kaip daryti. Kaip giedoti ir kur įsiterpti su malda. Kada atsisveikinti, kaip kieme sustoti, svarbu ir nusifotografuoti, jei tik yra tokia galimybė, kaip visą laiką matyti tuos, kuriems šią akimirką sunkiausia. Neužmiršti šuns, neišlendančio iš būdos. Bent vandens į indelį įpilti, kaulą pamesti. Ir ar man taip pat reikės visko išmokti, galvojau. Reikėjo, bet neišmokau. Nebegyvenau to prigimtinio gyvenimo, kuriame daug sunkaus ir būtino, bet ir tarsi savaime „įaugančio į kraują“. Jau buvau užmiršusi tą frazeologinę šaknį, o atsiminiau. Prigimtinės kultūros namai yra prigimtinė kalba, jei ir vadinama tarme. Daina, bet pirmiau ir visuotiniau giesmė, juk taip pat kalba, kalbėjimo būdas. Gerai, kad kalbėdami apie savo valstybės himną prisimename Vinco Kudirkos duotą, tad neatimamą jo vardą – „Tautiška giesmė“.

Tolau nuo prigimtųjų dalykų, o jie į mane artėjo – ir kitais keliais, dargi aplinkkeliais, kitais būdais. Per tautosakos studijas, veikusias profesoriaus Donato Saukos autoritetu, – jo per tautosakos paskaitą mums, pirmakursiams, padainuota žemaičių „Lek gervi“ liko man šios dainos skambėjimo pavyzdžiu. Išgirdau moksleivių dainuojamą ir lyg atsekiau seną gervės taką. Buvau ne sykį ją dar namuose girdėjusi, bet dėstytojo dainuojama universitete sena daina buvo kažkas kita – svarbiau, autoritetingiau. Gal panašiai kaip Simono Daukanto atėjimas į Vilniaus universitetą. Tvirtino ekspedicijos, iš kurių reikšmingiausia – lietuvių salose Baltarusijoje, Gervėčiuose, Rimdžiūnuose, Giriose. Iki šiol prisimenu ryškiausius ten sutiktų žmonių veidus, epizodus, išnyra iš atminties koks pagiedz giesmely, duosiu avely… Per „Ramuvą“ dar tas prigimtinių patirčių nužymėtas, tad atpažįstamas kelias.

Jauni humanitarai, dargi miestiečiai, prieš porą dešimtmečių įkūrę tik jų rūpesčiu ir veikiantį Prigimtinės kultūros institutą, kurio jau dvidešimt penktasis seminaras ir mane grąžino prie jau nutolusių dalykų, suintensyvino atmintį. Išsiplėtę interesai, ypač bendrųjų žmogaus klausimų, egzistencinių problemų svarstybos, sustiprino tą klodą, kuris antropologams atrodo per bendras, pernelyg filosofinis. Bet žodis baigiasi žodžiu, judesys judesiu, jei nesiformuoja pratakos, pratąsos, perėjimai į bendrąją žmogaus problematiką, jei prigimtinė kultūra užsidaro savyje, tai kas iš visų jos tyrimų, kokia viso to prasmė. Kaimo, sodybos, gamtos formuota prigimtinė kultūra turi būti pasigendama ir miesto, jaunų, išsilavinusių žmonių. Mano supratimu, tai ir vyksta. Dabar gal ir pastebimiau negu prieš kokį dešimtmetį. Pastebimai atnaujinama dainavimo tradicija. Prigimtinė kultūra atsiliepia ir mieste, daugiabutyje. Kaimo, sodybų augintiniai turi ir kitos patirties, joje daugiau to, kas nėra tik žmogaus, daugiau bendrumo su gyvuoju (gyvulių, gyvūnų, paukščių, augalų, medžių…) pasauliu, arčiau pirminiai žodžiai ir pirminiai daiktai. Bet toliau nuo jų profesionalusis menas, mokslas, etiketas. Bet tai, kas toliau (kad ir universitetai), siekiami ir pasiekiami ir iš prigimtinės kultūros. Vadinasi, ir antropologiškai tiriant bei mąstant turi būti ir kilimo (vertikalės), ir plėtimosi (horizontalės) kryptys, jungčių radimasis. Turi būti pratakų. Takas juk išeina į kitą taką, kelią, vieškelį.

Artimųjų ryšiai ištarti programinėje pokalbio turinio apibrėžtyje. Tad kiek atskiriau apie juos. Ryšiai, kaip ko nors su(si)rišimas, su(si)saistymas, yra universalūs. Ryšius palaiko ne tik žmonės, bet ir gyvūnai, manoma, kad ir augalai, medžiai. Socialiniai ryšiai tiesiogine prasme būdingi tik žmonėms. Ir prigimtinės kultūros pamatas yra socialinis. Pirminės, pačios ankstyvosios kultūros formos yra būtinosios, padedančios apsisaugoti (ir nuo blogio), apsiginti (nuo žvėrių ar svetimų, blogais kėslais įtariamų žmonių). Pirminę kultūrą telkia išgyvenimo, išlikimo, gyvybės ir prasitęsimo instinktai. Tvariausios ir yra pirminės, kasdienės kultūros formos (ugnies, vandens, duonos sauga). Bet palengva aukštesnį prigimtinių dalykų skritulį ima gaubti grožio jutimai: būtent jutimai, susiję su ištarimo lengvumu, malonumu, su dainavimo smagumu; kaip ir šaukšto ar grėbliakočio dailumu, gludnumu.

Bendruomenė ir yra ryšiai, žmonės, jungiami saitų, ryšių. Įsipareigojimų. Esame socialinės būtybės ir to nežinodami ar dar nežinodami. Ryšiai, jei ir tik dvasiniai, nematerialūs, įgyja formų, kurios veikia ir akivaizdžiai – ir kaip ritualai, santykius įprasminantys. Ritualai yra ir elgsenos praktika, etiketai. Vaikystėje prisimenu tėvų prisakymus sveikintis, žinoti, kaip tai dera daryti. Labą rytą, labą dieną, labą vakarą, sudievu, ne, nebuvo priimtas viso gero, tik mokykloje. Lankant mirusius derėjo sakyti: Garbė Jėzui Kristui. Ir į mano ploną balselį buvo atsakoma visu rimtumu: Per amžius amen. Ir toks orus mažo įvesdinimas į bendruomenę. Iš tavęs reikalauja, bet ir tu, teisingai elgdamasi, reikalauji oraus atsakymo, lyg kokio pagerbimo.

Klausimas apie ribas, ribines situacijas.

Yra kasdienės kultūros formos ir yra skaudžių, ribinių patirčių. Egzistencijos filosofija atvėrė ribas ir ribines situacijas mąstymui, permąstymui. Manyčiau, kad antropologijai palankesnė yra kasdienybė – tai, kas atsiskleidžia gyvenimo tėkmėje, savaimybėje, kas kartojasi ir turi trukmę. Kad pakaktų laiko įsižiūrėjimui, įsiklausymui. Ribinė situacija trumpa, žybsnis, akimirka. Ribinėje situacijoje gal ir neįmanoma ilgiau išbūti. Egzistenciniai (ir ribiniai) dalykai įtempti, aštrūs. Ribiniai dalykai labiau tinkami literatūrai nei tyrimams.

Klausimas apie proformas, kaip jos veikia prigimtinėje kultūroje.

Proformos artimos archetipams, simboliams. Kas pasaulio įvairume kartojasi ir kas atpažįstamas kaip jau buvęs, sutiktas. Sakysime, sėkla. Troba, namas. Arvydo Šliogerio „Senelio archetektūra“ („Kasdienybės metafizika“), senelio gryčia (gr. arche – pradžia, principas, tektūra – statybos menas) – pradžios statinys. Yra jungčių tarp trobos ir Gaudí sakralinių statinių; pamatai, sienos, langai, stogas. Žiūrėjimas į ugnį ar į vandenį, jei veiksmas, taip pat archetipiška, proformiška. Proformiški (archetipiški) yra ir senieji priegiesmiai.

Sodyba, išaugusi iš kokios užuoglaudos, mano supratimu, yra svarbiausia prigimtinės kultūros forma. Ir kartu buvimo bei veikimo vieta, būdas. Tad ir prigimtinės kultūros formavimosi ir išlikimo vieta.

Jaučiu, kad ir į Juodonis, į Prigimtinės kultūros seminarą dalis žmonių yra atvažiavę iš savo vasaros (o gal jau ir nuolatinių) sodybų. Ir į įsigytas sodybas ima rinktis senieji daiktai (koks medinis grėblys juk gali praversti). O kur seni daiktai, ten ir senos kultūros pėdsakas. Kuo daugiau tų pėdsakų atpažįstame, tuo labiau ir naujose vietose įsigyvename.

Klausimas apie autobiografinius tekstus: „Autobiografiją imate rašyti pasakodama apie motiną. Kiek tame atsitiktinumo, motinos apmąstymo laiko ar vis tik manytumėte, kad motinos mumyse yra tiek daug, kad, prisimindami ją, prisimename save?“

Gal ne tiek apskritai save, kiek savo pradžią. Iš savo artimųjų, kai girdėdavau kokį jų pasipasakojimą, tai jame vis ir apie motiną kas būdavo. Tėvų dalyvavimas prigimtinėje kultūroje svarbesnis ir ilgesnio laiko negu moderniojoje kultūroje, kur žmogus jaučiasi daug atskiresnis, labiau pats iš savęs.

Pirminiuose patyrimuose, labiausiai vaiko, natūralu save sieti su tėvais, lyg žinotum savo pradžią, ypač su motina, juk ir juntamai kūnas iš kūno, bambagyslės ženklas. Mama vis prisimindavo, kad mano bambagyslė ilgai negijo, bet gal tik atrodo, kad kažkas (mama, babūnėlė, vyresnė mamos sesuo) vis lenkėsi prie manęs, tepė, tvarstė, kietai vystė. Išliko – lyg kokia kūno, bet gal ne tik, žymė.

Žemaitė „Autobiografijoje“ apie savo ankstyvąjį laiką:

Sykį kunigas mane paklausė:

– Kas tave sutvėrė?

– Mama, – atšoviau.

Ir užduoda kunigui galvosūkį, bando kalbėti apie kūną (iš motinos kūno), bet su dūšia kebliau.

Gal čia keliais žodžiais ir apie prigimtinės kultūros žmogaus atskirumą, apie tapatybę, apie peržengtą ankstesnį klausimą.

Bendruomenė bendrina. Bendruomenei problemos su atskirumo, individualumo siekiančiais, lyg netelpančiais į rėmus. Bet ne tik tai. Bendruomenei, sakysime, rūpi, kad nebūtų neteisėtų, ne šeimoje gimusių vaikų. Ir ne tik moraline, bet ir socialine prasme, kaip jie gali išgyventi, kas juos turi aprūpinti, iš kur jų dalia ar kraitis. Šią problemą jautriai pajunta literatūros klasika, ieško argumentų. Mariaus Katiliškio novelėje „Kaitra“ – senas, jau savo kaip ir atgyvenęs, toks archetipinis baltas senelis aiškina trejų metų Petreliui, paliktam, gal jau ir bedaliui, kad yra teisybė sviete. „Suprantama, jog ir tavo daliai nužydi dobilo pradalgė viršaus ir subręsta rugių pėdas.“ Turi būti, kas išlygina, – bent pačias didžiausias nelygybes. Laikyčiau tokias literatūros klasikos pozicijas būtinosiomis pirminės kultūros pratąsomis, papildymais.

Klausimas: „Ar sutiktumėte, kad drąsa atsiskleisti per kitą, tau artimą, yra didesnė nei pasakoti apie save? Ar galėtumėte paaiškinti šių skirtingų pasakojimo taktikų skirtumą, kaip jis susidaro? Ar esate pastebėjusi, kad kultūros žmonės slėptų savo tėvus ir savo sąsajas?“

Gal ir nėra čia drąsos, nes nėra pasirinkimo, kur tu, ten ir kažkas kitas ar kita. Skiriasi tik pasakojimo taktikos, gal ir etiketas – nėra gerai save kelti, reikšminti, laikyti atskiru, nepriklausomu, nelabai ir pasiseka tai padaryti. Bendruomeninės laikysenos labiau išlyginančios, frazeologiškai perspėjančios dėl nosies rietimo, burbulų pūtimo, uodegos kėlimo. Taip, esu pastebėjusi, kad kartais žmonės nenori kalbėti apie giminę, savuosius, tėvus. Kiekvienu atveju dėl kitokių priežasčių. Negerai išsiginti savųjų, kad ir nepatogių. Kažką pažeidi ar įžeidi ir savyje. Reikia atvirumo savo biografijai, kad ir nelengvai. Bet ir atvirumas turi ribas. Geriau stengtis suprasti negu artimuosius teisti, demonstruoti savo traumas. Užteks teisėjų ir be tavęs. Ne tiek kaltinti, kiek aiškintis. Bandyti įeiti į tėvų situacijas. Kaip darė Janina Degutytė, atsakydama į mano klausimus. Giedrės Šmitienės tyrimai, ypač laiškų, atskleidė gilų poetės žmoniškumą, gebėjimą suprasti ir atleisti, globoti. Janina, nors augusi kitoje aplinkoje, jautė lietuvių prigimtinės kultūros artimumą, trauką. Ypač gamtos.

„Kokios yra artimųjų susitikimo formos (be vestuvių ir laidotuvių)? Kaip palaikoma tradicija susitikti?“

Visos susitikimų, bendravimų formos yra kilusios iš noro, geidimo pamatyti, pasikalbėti. Pasiilgimas, savųjų ilgesys, kūniškai juntamas. Apsikabinti, prisiglausti. Kažkas archetipiškai vaikiško išlaikoma visuose prigimtiniuose bendravimuose. Ir vaikai nuo mažumės kartu. „Vaikais vedina“ – lyg kokia formulė. Ir Salomėjos Nėries poemoje „Eglė žalčių karalienė“ archetipinis raginimas: „Paskubėk, Eglužėl, / Tu vaikais vedina…“

Ateiti, atvažiuoti. Ir be kokio atskiro pranešimo. Pasiilgti ir eiti. Užtekti laiko, nes lyg ir nieko už tai svarbiau. „Pasiilgau ir atlėkiau, nors valandėlei“ – tas mano jauniausios tetos pasakymas budi manyje: ne šiaip ateiti, o atlėkti. Lyg gervei, kuri irgi lek, būtinumo genama. Ir vaikus išved, dar pasirodo žmonėms ir vaikais vedina.

Susitikti kasdieniškai, bet ir per šventes. Kviestis vieniems kitus. Šventės, ypač vasaros atlaidai, Romualdo Požerskio „Atlaidai“ vertingi ir antropologiškai – užfiksuoti veidai, laikysenos, nešiosena.

Ryšys ar neryšys tik individualus. Bet ir paveldėtas. Jei motina gražiai bendravo su savo seserimis, tai sutvirtina, tada ir stengtis ryšio neprarasti yra lengviau. Bendravimo tradicija labiausiai perimama.

Nuojautą išskirčiau, sapnus, leistis į kelią, kad sužinotum, ar kas neatsitiko, jei ką blogo sapnavai. Atvirumu skiriasi etninės lietuvių grupės. Žemaitis verčiau patylės, dzūkei gal ir lengviau su ašarom. Skiriasi moterų ir vyrų reakcijos.

Klausėjų įsiterpimas: artimuosius pažįstame ilgai, skirtingais gyvenimo etapais, stebime jų kismą, kintame ir mes patys. Kaip išmokti būti kartu šiame nepastovume? Kaip priimti vieniems kitus ir susitaikyti su amžina tėkme?

Tam ir yra gyvenimas. Bet reikia gairių, kurių teikia ir prigimtinė kultūra. Vėl literatūra – iš Jurgio Baltrušaičio: „Prieš kelią didį gairės žinotinos, / Tikriausiai lydi palaima motinos.“ Palaima motinos tiesioginėmis ir perkeltinėmis prasmėmis yra kertinė prigimtinės kultūros nuostata. Ir vėl aiškiai matyti, kad literatūros klasika ir remiasi prigimtine kultūra, ir ją pratęsia, pakelia į kitą lygį.

Sunkiausia artimųjų ryšių dalis – vaikų rūpinimasis senais, pavargusiais, ligotais tėvais. Reikia sąmoningumo, pareigos jutimo. Prigimtinėje kultūroje pareiga yra svarbi. Suprasti gyvenimą kaip pareigą – mintis iš Justino Marcinkevičiaus. Prisiminė tėvą („Grįžęs iš mokyklos, radau atėjusį tėvą. Jis išrišo iš skarelės puskepalį duonos, sviesto gumulėlį, rodos, dar ir padžiūvusio sūrio galą, pasėdėjo kiek su manim ir pakilo namo. Pylė šaltas rudens lietus. Stovėdamas prie lango, mačiau, kaip tėvas nusiavė batus ir, gūždamasis nuo lietaus, basas nušlepsėjo šaligatviu“). Matyti ir išlaikyti atmintyje, įsipareigoti ir tam vaizdui. Basoms tėvo kojoms per šaltą lietų.

Iš visų giminystės ryšių gryniausias, neįpareigotas, neprivalomas, laisvas, tad ir džiugesnis, meilesnis yra senelių ir anūkų ryšys. Lemties dovana, kuri negali būti atlyginama.

Bendravime, visose jo formose skatintas atsargumas, stengtis neužgauti, neliesti skaudulių, kol pats žmogus neatsiveria. Ir tai, kiek supratau, pajutau, net kai atsiveria, kalba, pasakoja, svarbiausia išklausyti, neskubėti su patarimais, pamokymais. Klausytis, būti šalia.

Sunkiau – atvira širdim džiaugtis kito džiaugsmu. Lengviau kartu liūdėti. Bet gal ir svarbiau.

Ir klausimas apie ryšį su mirusiais. Santykis su mirusiais. Jutimas, kad jie grįžta į namus, ypač lapkritį. „Kaip tai jūsų matyta?“

Matyta, dalyvauta atsisveikinimuose, lydėjimuose, atminimuose. Gal ir niekuo nepapildyčiau to, kas jau sakyta. Gal tik gamtos svarba. Mirtis pirmiausia patiriama iš gamtos, gamta liudija ir mirtį, ir nemirtingumo viltį. Guodžia, ramina, moko.

Ir man, kaip ir Marcelijui Martinaičiui, įstrigęs giedojimas, o ir sunkiųjų pokario dainų dainavimas užsimerkus, lyg ten, giliai, po užmerktais vokais plytėtų kitas pasaulis – ir mirusiųjų, brangių, artimų, pasiilgtų. Nieko geriau apie šią unikalią būseną, kaip Martinaičio eilėraštyje „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj“, gal ir dėl to „užsimerkimo“ dainuotame ir perdainuotame: „Kokia tyla gyvybėn smelkias / kasdienio židinio ugnim! / Tokia daina, kad užsimerkia / dainuodami – lyg mirdami!“

Grožio šiurpą kelia seniausios lietuvių dainos – visi, kas priklausome prigimtiniam pasauliui, esame tose dainose daug kartų gimę ir mirę – per kartų kartas, iki mūsų, dainuojančių ar besiklausančių.

Ir todėl taip jaudina ir jaunų balsais dainuojamos senos dainos.

Gal ir jie jau mato, girdi?

Gal ir daugiau negu mes?

Mano močiutė vadino save pokario vaiku. Taip ir buvo. Ji pasakodavo, kaip bulvių likučiais su lupenom kadaise užkišdavo tuščią skrandį, ir tuo pasakojimu taip sužadindavo apetitą, kad mes, anūkai, imdavome prašyti, kad ir mums tokių pagamintų. Pasakodavo, kaip jos pačios močiutė, tūnodama duobėje, giedodavo karunką ir laukdavo, kol baigsis bombardavimas. Kaip jos tėvas, fotografas, susidraugaudavo su visais – ir su rusais, ir su vokiečiais, nes visi norėjo išsiųsti savo mylimiesiems ženklą, įrodantį, kad jie dar gyvi, kad juos puošia gražios uniformos.

Geriausi jos draugai buvo tie, kuriuos matydavo kiekvieną dieną – tokia mažo miestelio dinamika. Su kaimo vaikais sėdies į tą patį mokyklos suolą ir ten prasėdi visus vaikystės metus, o po to vakarais kartu eini į šokius. Kartu klaidžioji po Mosėdį, kuris užaugino rašytojus, poetus, dailininkus. Mažas miestelis taupiom sąlygom, būna, užaugina didelius žmones.

Kai ateidavau pas močiutę, ji visuomet pasakodavo tas pačias istorijas. Todėl jas ir įsiminiau. Savo meilės istorijas, „kas būtų, jeigu būtų“ istorijas, gurgiančio pilvo, nepritekliaus ir laimės akimirkų istorijas. Buvo didelis noras pasakoti, nors nebuvo didelio noro eiti iš namų. Gal kai tau per aštuoniasdešimt, gyvenimas teritoriškai telpa dviejų kambarių bute, bet mintyse gyveni jį ne plote, o giliose mintyse, išgyventose patirtyse. Jis jai tilpo į jos piešinius, eiles, žiūrėjimą pro langą ir sriubos virimą. Ateidavau pas ją pavalgyti tos sriubos, paklausyti jos istorijų, o tada ji klausydavo manųjų ir linguodavo galvą, nes mes nebe pokario vaikai, net ne sovietmečio vaikai. Mes tie nepriklausomybes vaikai, kuriuos vadina Z karta, vardais, kurių net mes patys nesuprantam.

Ji niekada neišmesdavo nei laiškų, nei nuotraukų, net tų vaikinų, su kuriais kažkada susitikinėjo, ir nesuprasdavo, kodėl žmonės išmeta, juk prisiminimas. Aš tą patį galvoju. Kam trinti nuotraukas, gyvenimo neištrinsi.

Kai prasidėjo kovidas, bet dar buvo galima aplankyti tuos, kurie gyvena labai arti, nuėjau pas močiutę. Visiems esant tokioje nežinomybėje dėl pandemijos, ji jautėsi kaip žuvis vandenyje. Ne todėl, kad beveik neišeidavo iš namų, o todėl, kad žinojo, kaip gyventi krizėje. Ji lyg nusikėlė į savo vaikystę, kai padėdavo tėvui fotografuoti priešingas fronto linijas, nes ši padėtis šiek tiek priminė karo metą.

„Pagaliau kas nors iš tikrųjų vyksta šiame pasaulyje, pagaliau tie anūkai paragaus, ką reiškia gyvenimas, pagaliau jie turės ką įrašyti į savo gyvenimo knygą.“ Turėsime ką papasakoti anūkams – kaip išgyvenome pandemiją.

Nes juk niekada nepatyrėme, ką reiškia badas. Niekada neteko slėptis nuo krentančių bombų, eiti į miškus, sėdėti gyvuliniame vagone. Neteko patirti, ką reiškia gyventi sovietmečiu, tylėti apie problemas, bijoti sutikti nusikaltėlius už kampo. Mes jai buvome tie, kurie, būdami dvidešimties, galėjo pirkti automobilius ir nuomotis butus sostinės centre, skristi frylancinti į Indoneziją, eiti vėlyvų pusryčių už tiek, kiek ji būtų galėjusi prasimaitinti savaitę. Tie, kurie galėjo pamatyti Ameriką ne tik filmuose, kurie tarptautinėje korporacijoje „junior“ pozicijoje sugebėjo uždirbti dvigubai daugiau negu ji vietos kultūros centre per trisdešimt metų.

Ir čia mes „sugebėjome“ būti vieniši planktonai – tie, kurie tarp daugybės žmonių gatvėse nesuranda nė vieno, tinkamo sau į porą. Atrodo, kad kai mums atsivėrė galimybių skrynia, apie kurią pokario vaikai svajojo gyvendami savo mažuose kaimeliuose, kartu atsirado ir dilemos.

Daug metų socialinių ir istorinių normų padiktuotas gyvenimas buvo visai aiškus: turi būtinai pabaigti dvylika klasių, kad galėtum įstoti į universitetą, susirasti darbą, žmoną ar vyrą, pasistatyti namą, auginti vaikus ir ramiai senti, kartkartėmis išvažiuodamas į kokią kelionę, prisimindamas vieną kitą ryškų momentą – kai pajutai, kad kažkam rūpi, ar paragavai kažko nepažinto. Bet net ir šis išorinis gyvenimo ritmo planas smarkiai pasikeitė. Nes šalia varnelių žymėjimo atsirado supratimas, kad dabar juk visai nebūtina jų dėti. Pirmiausia reikia atrasti savo kelią, savo pašaukimą. Universitetas yra tik teorija – pažinimui reikia praktikos, reikia jausmo, patirties.

O tokiam pažinimui nėra ribų, nes apetitas kyla bevalgant. Su kuo daugiau žmonių susipažįsti, tuo labiau plečiasi tavo savęs matymas ir apskritai pasaulio matymas, ir bandai čia abu įtalpinti – ir save, ir pasaulį. O iš visų pusių atakuoja skirtingi patarimai, tikėjimai, gyvenimo būdai, hobiai, įpročiai. Vieni tau sako, kaip gerai yra taisyklės: jos diktuoja ritmą, struktūruoja, leidžia bent trumpam atsiremti į kažką aiškaus. Kiti sako, kad taisyklės mus įkalina, kad reikia laisvės, o laisvė yra išbandyti viską, kas pasiekiama. O pasiekiama dabar yra labai daug. Kartais net per daug. Ir tada supranti, kad nerimas čia nėra joks sutrikimas, o beveik natūrali būsena – kaip Kierkegaard’as sakė: „Teigti, kad nerimas yra sutrikimas, tėra tik proziška kvailystė.“

Vieni sako, kad jaunystėje galima gyventi neturint pinigų. Kad galima išgyventi iš gerų pokalbių ir pilnų plaučių nuotykių oro. O kiti sako, kad jeigu nori gauti paskolą butui įsigyti ar užimti vadovaujamas pozicijas, turi nelakstyti po pasaulį, o jau dabar atsakingai sėdėti kėdėje prie kompiuterio ir spaudyti klavišus – bandydamas sugalvoti, ką čia padaryti, kad į kišenę įkristų vis daugiau pinigų, kad pagaliau pradėtum siekti savo svajonės. Kai kuriems pavyksta tokiu būdu sužaisti, kad jie tuos pinigus į kišenę kraunasi būtent iš klajonių po pasaulį – iš to, ką nufilmuoja ir kuo paskui dalinasi su tais, kurie prilipę užpakaliais prie sėdynių vienus ekranus pakeičia kitais: nuo skaičiukų iki tobulų svetimų gyvenimų trumpų vaizdo įrašų. O svajonės keičiasi kaskart atsidarius vis naują trisdešimties sekundžių klipą. Paskui jos pamirštamos. Atsivėrusios galimybės pažadina mums alkį, bet tuo pat metu esame supami tam tikro galimybių pertekliaus, kuris – nors ir skamba paradoksaliai – pradeda mus riboti.

Bet gal tai ir nėra taip keista. Štai GWI (GlobalWebIndex) rašo, kad Z karta yra pati nostalgiškiausia karta: dalis jų net sako, kad mieliau galvotų apie praeitį nei apie ateitį, o maždaug pusė jaučia nostalgiją senesniam popkultūros turiniui ir medijų formatams – seniesiems filmams ir serialams, muzikai, vaizdo žaidimams, net tam tikrai retro estetikai. „Analog photography“ grotažymė tiktoke turi šimtus milijonų peržiūrų. O per pandemiją kilusi duonos kepimo banga irgi ne šiaip sau kulinariniai žaidimai. Tai tam tikras kontrolės ir ritualo jausmas: kai viskas aplinkui taip neaišku, čia yra vienas dalykas, kurį gali atlikti tiksliai ir iki galo ir kuris turi realią panaudojimo funkciją.

Tokiomis aplinkybėmis ekranai turi savo kainą. Vis daugiau žmonių patiria skaitmeninį akių nuovargį (angl. digital eye strain) ir vadinamąjį kompiuterinės regos sindromą (angl. computer vision syndrome) – kai po valandų prie telefono ar kompiuterio pradeda sausėti akys, ima mausti smilkinius, sunkėja galva, nuovargis nebeatrodo „tiesiog nuovargis“, o tampa kasdienybe. Ir tada supranti, kad čia pavargo ne tik akys – pavargo ir kūnas, ir dėmesys. Ekranai jau ilgą laiką buvo langas į pasaulį, bet šiandien jie vis dažniau tampa ir siena: tarp manęs ir pasaulio, tarp manęs ir kito žmogaus, net tarp manęs ir mano paties gyvenimo.

Keista, bet kuo daugiau ryšio priemonių turime, tuo labiau pats ryšys ima atrodyti kaip dar viena programėlė, dar vienas pasirinkimas, dar viena eilutė sąraše. Nes juk visur reikia atitikti standartus – nesvarbu, koks ryšys tai būtų. Suaugę vaikai dabar reikalauja iš tėvų, kad šie visapusiškai juos suprastų: jų pasirinkimus, kitoniškumą, skirtingas vertybes. Ir jei nesupranta – nes jų gyvenimo aplinkybės buvo visai kitokios, – nuo tėvų galima atsiriboti. Pasijuokti iš jų baltų mišrainių ir noro visus pavalgydinti, nors jie šitaip rodo savo meilę. Draugai irgi gali keistis pagal tai, kiek kartu jūs galite „augti“. Jei draugystė tavęs nebeaugina – sveika palikti ir keliauti toliau. Svarbiausia, kad būtų gerai tau. Nes juk myli save, kai galvoji apie save. Pirmiausia „aš“ – mūsų programėlėse vis pasikartojanti citata ir beveik privalomas gyvenimo būdas.

O galiausiai – romantiniai santykiai. Kiek mes daug žinome teorijų, kokie turi būti nuostabūs santykiai, kad net nesugebame jų sukurti – ar bent jau išlaikyti. O kai staiga sugriūna tavo tobulo žmogaus įsivaizdavimas, kai išlenda kokia nors labai žmogiška yda, tu nebežinai, ką daryti: taisyti, kalbėtis ar tiesiog… perbraukti į šoną?

Neišvengiamai tada pagalvoji: kaip anksčiau kaime būdavo nueinama tris kartus į šokius – ir viskas būdavo aišku. Ne todėl, kad žmonės būtų buvę išmintingesni. O todėl, kad pasirinkimų buvo mažiau, o laiko – kartais irgi mažiau.

Nenoriu romantizuoti pokario vaikų gyvenimo. Aš galiu tik atsiversti senas nespalvotas nuotraukas: matyti močiutės skruostus, kai ten dar nebuvo raukšlių, girdėti istorijas, kurios šiandien yra tik istorijos, matyti randus nuo darbų. Turiu omeny – matyti viską iš perspektyvos, gražiau, kaip iš nuotraukų.

Galbūt mes turime daug daugiau: fizinį saugumą, psichologinį raštingumą, platesnį akiratį. Bet mūsų kartai galioja savi vargai ir džiaugsmai, kurie yra tiesiog kitokie. Galvojam, kad turime laiko. Todėl ir skrolinam. Ir kuo daugiau turim pasirinkimų, tuo ilgiau mokomės rinktis. Amerikiečių psichologas Barry Schwartzas yra pasakęs, kad mokytis rinktis sunku, bet mokytis rinktis gerai – dar sunkiau, o mokytis rinktis gerai pasaulyje, kuriame galimybių neribotai daug, kartais tampa beveik neįmanoma.

Dabar kartais praeinu pro močiutės butą. Tų istorijų ji man jau nebepasakoja. Ir sriubos nebeverda. Skaičiuoju antrus metus, kai pokario vaikų gyvenimai čia yra pasibaigę – ir kaip juos perimame mes. Stoviu tarpdury. Žiūriu į dar likusius jos daiktus. Ant spintelės – juostinis fotoaparatas. Virtuvėje – jau tušti stiklainiai.

Juosta turi apimtį – trisdešimt šešis kadrus. Uogienei išvirti reikia laiko. Kojines reikia adyti. Ir šis buities paprastumas man atrodo ne kaip atsilikimas, o kaip išmintis: kad gyvenimas nebūtinai turi būti vis naujas. O dažnai gyvename taip, lyg viską būtų galima pakeisti taip pat lengvai, kaip perbraukti pirštu per ekraną.

Vienoje tinklalaidėje girdėjau mintį: užuot stengęsis priimti geriausią sprendimą, priimk sprendimą gerai. Kai jau pasirenki – stenkis. Nebūtinai reikia kaskart pirkti naujas kojines, keisti draugus, mylimuosius ar darbus. Gal kartais reikia tiesiog jas susiadyti.

Jau rytoj nekilnojamojo turto agentas įkals antspaudą ant buto pardavimo popierių ir pareikalaus iš manęs paskutinio, procesą užtvirtinančio, parašo. Padėsiu jį be ilgesnių svarstymų ir dvejonių, nutraukdamas tris dešimtmečius trukusį mano ir šio būsto romaną. Brokeris kvietė susipažinti su būsimais gyventojais, tačiau atsisakiau. Nenoriu pažiūrėti į veidus tų, kurie mirks toje pačioje vonioje, gers rytinę kavą numylėtame virtuvės kampe, mylėsis mano miegamajame.

Bijau, kad vos dirstelėjęs nebegalėsiu ištrinti jų iš atminties. Naujakurių siluetų kontūrai įsirėš it peilio įranta švelnioje medienoje, veido bruožai nepaliaujamai sapnuosis, o jų malonus juokas arba tvirtas rankos paspaudimas kontakto metu išryškins tarp mūsų plytinčią prarają. Paskutinį kartą atsisveikinu su butu. Tarsi su paliekama mylimąja, svetur išsikraustančiu draugu ar nepagydomai sergančiu artimuoju. Tokie susitikimai paprastai būna praskalauti malonumo frazėmis ir pažadais netrukus vėl susimatyti, abiem pusėms puikiai suprantant, kad tokie planai tėra apgaulingas melas.

Vos atrakinęs duris įkrentu į tylą.

Bute nėra triukšmo, tik mano praeitį uždokumentavę garsai veriasi fone. Smiliaus galu brūkšteliu per patalpose stovinčius daiktus, kuriuos palieku naujiems šeimininkams. Išsivežti juos neturiu jėgų. Nebenoriu kankinančio flirto su praeitimi. Glosteliu storo stiklo vazą, kurioje mama merkdavo mano jai dovanotus narcizus, lengvu spyriu užkliudau truputį atsilupusią grindjuostę. Naujakuriams prireiks kosmetinio remonto.

Praveriu šaldytuvo dureles, sandėliuke spragteliu šviesos įjungimo mygtuką, tualete išleidžiu vandenį iš bakelio, porą sykių pirmyn atgal trukteliu svetainės užuolaidas, vonioje paleidžiu tekėti čiaupą. Bandau apgauti save, kad ši vieta dar priklauso man, kad šioje garsų imitacijoje tūno atpažįstami ženklai. Galiausiai liaujuosi žaidęs šį šleikštų žaidimą ir nebekuriu dirbtinio triukšmo. Tiršta tyla praryja mane kaip guašas teptuko šerelius. Tai trunka akimirką, daugiausiai dvi, bet ir jos man nepakeliamos.

Suprantu šios tylos prigimtį ir iš išgąsčio pakirstu. Tai vienatvės tyla. Jos nepalyginsi nei su filmo pabaigos tyla, ekrane keičiantis titrų klostėms, nei su parko tyla, nustojus kuždėtis prikimusiems fontanams. Vienatvės tyla kitokia, ji cypianti, spengianti, aidi. Ji pernelyg triukšminga. Nuvijęs šią mintį, susigraibau raktus, kuriuos jau rytoj suvis atiduosiu būsimiems gyventojams, ir strimgalviais išlekiu iš buto. Nebespėju nieko pamatyti ir šiek tiek liūdžiu, kad atsisveikinimas išėjo toks padrikas. Skubiai iškviečiu liftą ir sugrįžtu į garsų pasaulį, kuris po kelių totalios tylos sekundžių kurtina. Gaunu žinutę iš agento. Susitinkame rytoj 11 val. sutvarkyti paskutinių formalumų. OK – atrašau jam. Praeisiu pro turgų, noriu nusipirkti gėlių. Jau žydi narcizai, topteli man.

Tik neturėsiu jiems vazos. Matyt, teks merkti vonioje.