David Ebershoff. Danų mergina. Romanas. Iš anglų k. vertė Donatas Masilionis. V.: Didakta, 2016. 360 p.

Amerikiečių rašytojas Davidas Ebershoffas romanu „Danų mergina“ („The Danish Girl“) debiutavo ne tik tėvynėje, bet ir Lietuvoje: tai pirmas lietuviškai išleistas jo kūrinys. Romanas, įkvėptas danų tapytojo Einaro Wegenerio (1882–1931) gyvenimo istorijos (jam buvo atlikta viena pirmųjų žinomų chirurginių lyties keitimo operacijų), pirmąkart buvo išleistas 2000 m., įvertintas ne vienu solidžiu Amerikos literatūriniu apdovanojimu. Tai nebuvo vienadienė sėkmė: 2015 m. pagal šį kūrinį (vadinasi, jis nebuvo užmirštas per 15 metų – visą amžinybę šių dienų gyvenime, kuris lekia kaip akis išdegęs!) buvo pastatytas to paties pavadinimo filmas – jis nominuotas keliems „Oskarams“ ir vieną jų laimėjo, o įtakingas JAV dienraštis „New York Times“, po pirmojo knygos leidimo paskelbęs „Danų merginą“ svarbiausiu metų literatūros kūriniu, 2017 m. jį įtraukė į 25 knygų, pastaruosius 20 metų dariusių svarbią įtaką LGBTQ literatūros formavimuisi, sąrašą.

Ebershoffo debiuto sėkmė, jei ir nebuvo iš anksto nulemta, nebuvo ir atsitiktinė: į literatūrą jis atėjo kaip vienos didžiausių JAV leidyklų „Random House“ ilgametis darbuotojas, per savo karjerą iškilęs iki vyriausiojo redaktoriaus pareigų ir žinomas kaip nemažo būrio svarbiausių literatūros premijų laureatų leidėjas, prisidėjęs prie jų kūrybos proceso ir padėjęs išgarsinti jau išleistus kūrinius (yra ir kitas žodis – „reklamuoti“, tačiau Bookerio ir Pulitzerio premijos vis dėlto neskiriamos vien už leidėjų reklaminius gebėjimus).

Senas leidybos vilkas buvo labiau už kitus debiutantus apsaugotas nuo rinkodaros požiūriu klaidingo temos, vaizduojamos epochos ir veiksmo vietos, literatūrinio stiliaus pasirinkimo: sensacingo turinio romano siužetas rutuliojasi senojoje gerojoje dekadentinėje tarpukario Europoje, o pasakojimo maniera liudija, kad autoriaus literatūrinis skonis formavosi šalyje, davusioje ir Faulknerį, ir Fitzgeraldą, ir kitomis abėcėlės raidėmis prasidedančias didžiąsias pavardes. Tačiau reikia pripažinti, kad ne tik Ebershoffo kaip leidėjo kuruotų autorių, bet ir jo paties pelnyti literatūros apdovanojimai pirmiausia yra skirti už rašytojo talentą. Jei norite – už puikiai įvaldytą amatą, tačiau ypač šiais laikais, kai daug laiko, išmanymo ir atsidėjimo reikalaujantį, vis mažiau apsimokantį dorą žmogaus triūsą pakeičia beasmeniai technologiniai surogatai (literatūroje – mechaninės pastarųjų dešimtmečių stilių klišės), tai ne mažiau retas ir gerbtinas ypatumas.

Tuo galime įsitikinti net skaitydami „Danų merginos“ vertimą į lietuvių kalbą, nors tenka konstatuoti, jog vertėjas Donatas Masilionis nemažai nuveikė, kad lietuvių skaitytojai liktų neatradę šio kūrinio meninių privalumų.

Šiam žiaurokam teiginiui pagrįsti pavyzdžių knygoje toli ieškoti nereikia – užtenka šalia pasidėjus originalą (ir net be jo) perversti pirmąjį romano skyrių, lietuviškame leidime telpantį į 12 puslapių, kad įsitikintume, kokia nevykusio vertimo pavyzdžių gausa ir įvairovė laukia lietuvių skaitytojų. Tiesa, reikia pripažinti, kad pirmieji skyriai – veiksmo ekspozicija – yra labiau ornamentuoti už tolesnius, autorius į juos yra sudėjęs daugiau išradingumo stengdamasis atkurti vietos ir laiko atmosferą. Tekstas romano pradžioje sodresnis, metaforiškesnis, palyginti su tolesniu lakoniškesniu, „telegrafiškesniu“ labiau herojų būsenų, o ne įvykių istorinio konteksto vaizdavimu, taigi romano pradžioje vertėjui tarsi atsiranda daugiau pavojų suklupti ir kartu galbūt palikti blogesnį įspūdį, negu nusipelno visas jo atliktas darbas. Kita vertus, lakoniškesniame pasakojime kiekvienas nepataikymas (ir originale, ir vertime) labiau rėžia akį, taigi stilistiškai sodresnės originalo vietos nebūtinai labiau apsunkina vertėjo darbą.

Laikas atsiversti lietuvių kalba išleistą romaną „Danų mergina“. Pirmas sakinys, dažnai nulemiantis knygos likimą ieškant kelio pas skaitytojus, lyg ir nekelia blogų įtarimų: „Jo žmona sužinojo pirmoji“ (p. 9). Taip, tas prakeiktas lietuviškas konkretumas kaip objektyvi pačios lietuvių kalbos ypatybė dažnai reikalauja bent formaliai sukonkretinti teiginį, nors originalo kalba leidžia be šito lengvai išsiversti. Šiuo atveju pagal lietuvių kalbos logiką lyg ir reikėtų įvardyti, ką sužinojo žmona, tarkim, beveik bereikšmiu įterpiniu: „Jo žmona apie tai sužinojo pirmoji“, tačiau akivaizdu, kad esant menkiausiai galimybei apsieiti be tokių užpildų pageidautina ja pasinaudoti. Vertėjas taip ir padarė, išlaikydamas pirmojo originalo sakinio lakoniškumą ir intrigą.

Tačiau jau antras ir trečias sakiniai – pagrindinio veikėjo Einaro Vegenerio (kaip matome, romane jis veikia savo prototipo tikruoju vardu – taip pat ir tada, kai pasikeitęs lytinę tapatybę tampa Lile Elbe) žmonos Gretos žodžiai – yra išversti net nebandant įpūsti jiems nors kokios gyvybės, paieškoti originalą atitinkančių gyvosios kalbos atitikmenų, rodančių, kad tai yra tikras, ne popierinis dialogas: „Ar padarysi menką paslaugėlę? [...] Ar padėsi man truputį?“ Originale toji „paslaugėlė“ (small favour) skamba visiškai natūraliai, tai įprasta šnekamosios anglų kalbos formulė, atitinkanti mūsiškę „Galiu kai ko paprašyti?“ ar panašiai. Neišradingas vertimas bent kiek atgytų pasekus originalu (Do me a small favour?) ir numetus šnekamojoje kalboje dažnai praleidžiamas sintaksines jungtis – šiuo atveju lietuviškame sakinyje visai nebūtiną „ar“.

Kitame puslapyje Greta kreipiasi į vyrą dar tolimesne nuo gyvų žmonių kalbos konstrukcija: „Ar tikrai trumpam nutrauksi darbą, kad man truputį padėtum?“ – paklausė ji. Žmona buvo sušukavusi plaukus aukštyn. – Neprašyčiau, jei tai nebūtų svarbu“ (p. 10). Nevykęs yra ne tik tiesioginės kalbos, bet ir pasakotojo replikos vertimas. Tiesa, originale ji tik iš pažiūros elementari (she said, her hair pulled back): kaip matome iš besiperšančių pažodinio vertimo variantų („paklausė ji, aukštyn susišukavusi plaukus“ ar panašiai), ne taip paprasta rasti optimalų atitikmenį. Originale užduotis grakščiai sujungti dvi tarsi nesusijusias detales (įvardyti, kas sako tiesioginės kalbos žodžius, ir čia pat apibūdinti kalbėtojo šukuoseną) įvykdyta, vertime – ne. Absurdiško įspūdžio bandyta išvengti vertime padalijant originalo sakinį į du, tačiau tuo nieko nelaimėta. Negana to, pirmiausia vertime radus įvardį „ji“ ir tik paskui daiktavardį „žmona“, gali klaidingai pasirodyti, kad kalbama apie dvi moteris. Beje, lietuviškai savo plaukus žmonės paprastai šukuojasi sangrąžine veiksmažodžio forma, tik kitiems šukuoja be „-si“.

Pirmame romano puslapyje matome ir Einarą, tapantį vieną iš daugelio savo peizažų ir šia proga prisimenantį į Kopenhagą su „sūriu laimikiu“ (sūdytu? galbūt autorius užsimena apie šviežių produktų konservavimo būdą?) grįžtančius žvejus, kurių „kapais“ tapo Kategato sąsiauris: paprastai lietuviškai kalbant apie jūros pasiglemžtus skenduolius jos vandenys įvardijami kaip vienas bendras kapas be atskirai pažymėtų kapaviečių (vienaskaitą grave randame ir originale). Tame pačiame sakinyje skaitome apie „rūsčius, tamsius vandenis, pasidabinusius baltais putų purslais“ ir neturėdami po ranka angliško teksto sutrinkame: ar tai originalo, ar vertimo meninės logikos netikslumas? Lengvas, žaismingas žodis „pasidabinti“ prastokai dera prie rūstaus jūrinio peizažo – ir išties originale randame nedisonuojantį su visu aprašymu epitetą white-caped. (Gal net būtų galima rizikuoti išversti jį pažodžiui: „vandenys, baltai kepurėti putų purslais“?) Nė neperšokus dar vieno sakinio, atsiranda „apačioje gyvenantis kaimynas smailėjančia į viršų galva“ (bullet-shaped head – galbūt galėtų būti „smailiu viršugalviu“?), o po taško skaitytoją užgriūva estetinių pojūčių nervus jau visai be gailesčio tąsantis pasažas:

„Tapydamas kiekvieną pilką raitytą bangą Einaras įsivaizdavo skęstantį jūreivį, desperatiškai iškėlusį ranką, bet savo pragertu nuo bulvių degtinės balsu vis dar šaukiantį, kad žmona yra uosto kekšė. Dabar Einaras žinojo, kokie tamsūs turi būti jo dažai: vanduo būtinai niūriai pilkas, kad prarytų tokį vyrą kaip šis ir tarsi užlinkusi tešla nuslopintų skęstančiojo urzgimą.“

Be cituojamos ištraukos stilistinio kreivumo (be reikalo paliktas įvardis „savo“ – tik viena menkesnių ydų, nors jų vengti mokomi jau pirmuosius žingsnius žengiantys vertėjai), yra ir prasminių netikslumų, trukdančių perteikti originalo įvaizdžių turinį ir meninį efektą. Pirmiausia vertime krinta į akis tautologija „raityta banga“: kitokių bangų, regis, nebūna, taigi epitetas neturi prasmės ir be pagrindo verčia įtarinėti autorių tuščiažodžiavimu. Originale randame the grey curl of each wave – galbūt šį įvaizdį galima šifruoti kaip „pilkas bangų garbanas“, originalią metonimiją, dėl kurios verta pasistengti kuriant lietuvišką atitikmenį.

„Užlinkusi tešla“ citatos pabaigoje jau ir be originalo leidžia numanyti, kad vargu ar autorius vandenį gretino būtent su tešla, ir net ne skysta blynų tešla, savo konsistencija artimesne vandeniui, o su kočiojama, kurią galima užlenkti. Originale pavartotas žodis batter reiškia ne tik tešlą, bet ir lipnų purvą, galbūt dumblą, taigi šią prasmę turintis lietuviškas atitikmuo labiau tiktų prie tamsaus, drumzlino vandens paveikslo. Minėtoji „tešla“ nebūtinai vertime turi užlinkti, kad nuslopintų „skęstančiojo urzgimą“ (growl: čia – gal kriokimą?), – fold over reiškia dar ir „apgaubti, apglėbti“.

Visas šis šlubuojančio ar ir visai neįgalaus vertimo pavyzdžių komplektas telpa į vienintelį, dargi nepilną, pirmą lietuviško knygos leidimo puslapį. Toliau vertėjas irgi darbuojasi apsieidamas be juvelyro įrankių. Atsivertę antrą romano puslapį jau iš pirmo jo sakinio sužinome, kad Einaro žmona Greta buvo „dailaus, plataus, lygaus veido“, taigi susiduriame su, sakytume, originaliu autoriaus supratimu, kas yra dailumas: kaip vienarūšis pažyminys, t. y. lygiavertis epitetas, šalia „dailaus“ atsiranda „platus“, nors šiaip jau dailumas siejamas su smulkumu, plonumu ir t. t. Šią mįslę išsprendžia atitinkama originalo frazė handsome with a wide flat face: taigi iš pradžių konstatuojama, kad Greta buvo apskritai graži (ar daili, nors toliau skaitome, kad ji buvo aukšto, tvirto stoto, tad dailumas čia diskutuotinas), o toliau autoriui būdinga maniera daromas minties šuolis ir, nesiplėtojant tokiais pertarais kaip „nepaisant to“, „tačiau“, „beje“, atskirai apibūdinama jau ne visa išvaizda, o veidas – regis, ne tiek platus ir lygus, kaip skaitome vertime, tarsi pašvelninančiame veido bruožų charakteristiką, o netgi platus ir plokščias. Šitaip sužinome, kad autorius išties reiškia originalų požiūrį į moterišką grožį, tačiau tai mūsų neglumina, nes tas požiūris išdėstytas vykusiai ir įtikinamai. Vertime atsitiko kitaip.

Tame pačiame p. 10 vargu ar pateisinamai pavartota vertimo perdara nusakant Gretos, kuri, kaip ir jos vyras, buvo tapytoja, kūryboje vyraujantį žanrą: esą ji tapė „nelabai žymių žmonių su rausvomis lūpomis ir žilstelėjusiais plaukais portretus“. Originalo frazės pradžia mildly important people turbūt labiau prašytųsi ne antoniminio vertimo – pavyzdžiui, „šiek tiek žinomų žmonių…“ Lietuviškas sakinys „praturtintas“ dar ir prasmės netikslumu. Frazė shine in the grain of their hair reiškia žvilgančias plaukų sruogas, o ne žilstelėjusius plaukus, taigi papildomai (šalia rausvų lūpų) nurodo salsvą Gretos kuriamų portretų manierą. Vertėjui nepavyko ir kartu su autoriumi pašmaikštauti: nors originale juodu ant balto rašoma, kad Gretos tapomi personažai buvo rausvomis lūpomis ir žvilgančiais plaukais, galima suprasti, kad tokiais juos paversdavo portretų autorė. Dėl vertimo negrabumo šis niuansas išnyko.

Nesileidžiant į tolesnį smulkų vertimo ypatumų narstymą galima paminėti, kad tame pačiame p. 10 dar randame „vadovaujančiuosius direktorius“ (managing directors – nusistovėjęs vertimas „generalinis direktorius“), kurių portretai kabo „darbininkų vežimėlių išvažinėtuose koridoriuose“. Vėl nustebus, ar išties tie koridoriai išvagoti vežimėlių provėžomis, atsakymą galima rasti originale: tai, kas lietuviškai interpretuota kaip „išvažinėti“, angliškai apibūdinta kaip nicked – pažodžiui būtų „pažymėti įrantomis“ (ar kitoje teksto vietoje paties vertėjo rastu vykusiu žodžiu „įkartomis“). Greičiausiai turimos omenyje ne išvažinėtos grindys, o apdaužytos sienos.

Netrukus tame pačiame puslapyje išvystame lėktuvą, „pukšintį atgal į Berlyną“ (o p. 69 – dar ir „pukšinčią širdį“). Ekspresyvus žodis puttering nebūtinai reiškia pukšėjimą, bet ir tiesiog lėtą judėjimą (o lietuvių kalboje raiškių veiksmažodžių judėjimui reikšti, kaip žinome, nors vežimu vežk, tad yra iš ko rinktis). Jis ne kartą kartojasi visame originalo tekste ir, kaip matėme, vertėjo nuosekliai verčiamas tuo pačiu „pukšėti“. Toks atidumas, stengiantis visais atvejais vienodai versti autoriui, matyt, reikšmingą besikartojantį žodį, būtų sveikintinas, jei tas atitikmuo visais atvejais būtų tinkamas.

Lygindami vertimą su originalu, iškart po pukšinčio lėktuvo aptinkame per neapsižiūrėjimą (kuris lyg tyčia gali dar labiau padidinti kritiko ir apskritai skaitytojo nepasitikėjimą vertėjo darbu, nors tegul akmenį meta tas, kuris pats vertė didelį tekstą ir išvengė šios nuodėmės) praleistą nedidelę pastraipą, kurioje pirmąkart romane pasirodo Edvardas IV. Kadangi jis šioje pastraipoje loja, ir be atskirų paaiškinimų tampa aišku, kad tai šuo, tačiau, pastraipai iš vertimo iškritus, skaitytojas gali likti suglumintas, toliau radęs vertime pirmą (originale – jau antrą) kartą paminėtą Edvardą IV, laižantį plaunamas Einaro kojas. Šis faktas dar nebūtinai reiškia, kad personažas yra keturkojis – kas ten žino tuos dekadentus ir jų keistus įpročius?

Trečią romano puslapį (pagal lietuviškos knygos puslapių numeraciją 11-ą), be kitų didesnių ir mažesnių vertėjo nuodėmių, „puošia“ Einaro „mažos, išriestos ir putlios ties kulnu pėdos“: kiek leidžia spręsti originalas, jos buvo aukšta keltimi ir minkštos, švelnios. Vėl randame visą virtinę loginių nesusipratimų, kurie nėra koks nors groteskiškas autoriaus sumanymas: pirštai „ploni, apžėlę vos keliais plonyčiais juodais plaukeliais“ – jeigu plaukeliai vos keli, nebeišeina sakyti, kad pirštai jais apžėlę. Originalas (with a few fine black hairs) dėl tokio vertėjo pasirinkimo niekuo dėtas. Kambario „lubos buvo [...] skliautuotos tarsi apversta dorė“: iš vertimo atrodytų, kad dorės būna skliautuotos, tačiau originale tiesiog norėta pasakyti, kad skliautuotos lubos priminė apverstą dorę. Baisu ir pagalvoti, kokioje griuvenoje gyveno dailininkų pora, jei „po pietų, kai saulė imdavo spiginti į „Našlių namus“, pro jų sienas prasismelkdavo silpnas silkių kvapas“, tačiau skaitytojo nuogąstavimus išsklaido (nors iš tiesų tas būstas nebuvo poniškas) vienas originale pavartotas prielinksnis: faint smell of herring would seep from its walls. Turbūt silkėmis kambaryje pakvipdavo ne iš lauko pro suskilusių sienų plyšius prasiskverbus kvapams, o pačios sienos buvo prisigėrusios dešimtmečius čia doroto žvejų laimikio kvapo ir jis, atgijęs pakaitinus pastatą saulei, imdavo smelktis iš sienų į kambario orą.

Ketvirtas (12-as) romano puslapis, gal jau apsipratus su vertimo ypatumais, pernelyg neteikia peno kritiškiems apmąstymams, nebent norėtųsi kito žodžio, kai kalbama apie konditerinį kvapųjį aliejų, kurio herojė nenaudojo pagal paskirtį, bet „juo pasitepdavo paausius“ (used it to dab behind her ears): pasišlakstydavo (kaip kvepalais)? Pasitepama labiau vaistais. Tame pačiame puslapyje minima „jūros dumblių kempinė“ (sea sponge): jos žaliava yra pintis, jūros gyvūnas, o ne augalas (dumbliai). Gal tiktų paprastai įvardyti kaip jūros kempinę? Kaip matėme iš ankstesnių pavyzdžių, šiame vertime turbūt nelabai verta tikėtis, kad ta kempinė sakinyje būtų dar ir sumaniau pavartota: Greta ja šiūravo (vertime tame pačiame sakinyje du kartus pakartotas tas pats žodis „plovė“) vyrui kojas „švelniai, bet veiksmingai, vikriai jūros dumblių kempine plaudama tarpupirščius“.

Tolesniame p. 13 išskirčiau, tarkim, šią citatą: „Pro skyrimą Gretos plaukuose matėsi sidabriškai balta oda, ir Einaras ėmė spėlioti, kokios po ja sukasi mintys.“ Įdomiausia, kad angliškai skaitome tokį pat paradoksalų tekstą (what she was thinking beneath it), tačiau jis kažkodėl neatrodo nei nevykęs, nei absurdiškas. Gal originalo frazę gelbėja tai, kad lietuviškas prielinksnis „po“ (reikšme „žemiau“) turi du angliškus atitikmenis – under ir čia pavartotą beneath, kuris tarsi turi daugiau „gylio“ ir šitaip padeda išvengti komiškų asociacijų, kylančių skaitant vertimą: jeigu jau mintys sukasi po oda, tai turbūt kažkur tarp odos ir kaukolės?

Arba: „…jis jautėsi tarsi būtų supančiotas, o burna užrišta senu skudurėliu dažams valyti. Tad tylėdamas spėliojo, ką sumanė žmona, o išblyškusiame ir glotniame tarsi persiko žievelė Einaro veide tvenkėsi apmaudas.“ Viena maža priesaga (skudurėlis) didelį vežimą verčia: nelabai įsivaizduojama, kaip skiaute, kurią formatas leistų vadinti skudurėliu, būtų galima užrišti žmogui burną. Žinoma, galima iki užkimimo ginčytis, ties kokiais matmenimis baigiasi skudurėlis ir prasideda skuduras, tačiau deminutyvas vis tiek paikai sugriauna brutalų vaizdinį.

Keistai skamba ir išblyškusios odos lyginimas su persiku – esame įpratę, kad su persikais būtų lyginamas skruostų rausvumas, o ne blyškumas. Ir iš tiesų originale randame ne bet kokį persiką, o baltąjį – white peach (prieš verčiant dar laukia tyrimas, kaip lietuviškai „oficialiai“ vadinama ši persikų veislė, – lietuviškas terminas vertėjo gali ir nenudžiuginti, jeigu juo neįvardijamas baltumas, tada gali tekti ieškoti išeities sunkesniu būdu).

Vertėjui vėl pritrūko stilistinio jautrumo, ramia širdimi iš originalo į lietuvišką tekstą perkeliant persiko žievelę – nepastebėjus, kad lietuviškai lyginant odą su bet kokia žieve ir net žievele nieko gero apie odą nepasakoma (nors originale aprašomas odos glotnumas, taurus blyškumas). Angliškame sakinyje šio disonanso nėra, nes persiko žievelė įvardijama tuo pačiu žodžiu skin kaip ir žmogaus oda. Taigi verčiant junginį skin of white peach galbūt derėjo atsisakyti konkretesnės nuorodos ne ten, kur buvo pasirinkta vertėjo, t. y. praleisti ne žodį white, o skin ir palyginti odą su baltuoju persiku, o ne su persiko žievele.

Toliau versdami pirmojo skyriaus puslapius susiduriame su tokia realija kaip little ceramic Knabstrup bowls, išversta į „mažus keraminius indelius“ (p. 14): praleistas Knabstrupas – Danijos miestelis, garsėjantis keramikos dirbinių gamykla, tačiau toliau, pavyzdžiui, p. 322, jau minimi „Knabstrupo keramikos gamyklos indeliai“. Šiaip jau vertėjas turi teisę savo nuožiūra praleisti pernelyg specifines realijų detales, tačiau ši praktika labiau taikoma tada, kai originalo skaitytojui realijos yra gerai pažįstamos ir tik vertime įgyja sunkiai iššifruojamą prasmę, taigi trikdo skaitytojo dėmesį ten, kur autorius nebuvo šito sumanęs. Vis dėlto šiuo atveju statistinis anglakalbis originalo skaitytojas vargu ar yra smulkiai susipažinęs su Danijos kultūrinėmis realijomis, taigi autoriaus minimas vietovardis amerikiečiui ar anglui yra „matyt, kažkas danams gerai žinoma, nors aš ir nežinau“. Tokiai pačiai lietuvių skaitytojo reakcijai sukelti, sakyčiau, reikėtų nuosekliai išsaugoti realiją ir vertime, ypač minint ją pirmą kartą.

Panašiai ir knygos pradžioje minimos „apelsinų giraitės“ pabaigoje jau tiksliau įvardijamos kaip apelsinmedžių giraitės, o „vėžlinės šukos“, minimos p. 16, vėliau (pavyzdžiui, p. 322) vadinamos įprastesne forma – vėžlio kiauto šukomis. Tai būtų pernelyg smulkmeniškas priekabiavimas (kam nepasitaiko palikti tokių nesutapimų verčiant didelį daugiabriaunį tekstą), tačiau šiuo atveju tai yra reikšmingo leitmotyvo vaidmenį atliekančios detalės, krintančios į akis skaitytojui, jeigu jis romaną skaito nemiegodamas, ir juo labiau nusipelnančios išskirtinio vertėjo dėmesio.

Jau ne toks smulkus apsirikimas likęs p. 14, kur teigiama, kad skalbėja „apie savo atvykimą pranešdavo ne šaukdama iš gatvės, o paskambindama prie pirštų pririštais auksiniais varpeliais“, nors originale randame cymbals: p. 145 šio žodžio vertimas ištaisytas į „muzikines lėkštes“, tik ne skalbėjos rankose.

Realijos apskritai nėra stiprioji šio vertimo vieta. Apmaudoka, kad neblogai žinomas daniškas vietovardis Orhusas buvo nesivarginant žinynų sklaidymu grafiškai perrašytas kaip Arhusas. Lygiai kaip ir dažnai romane minima Gretos gimtoji Pasadena, ir „Pasaulio vietovardžių“ žodyne, ir „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ transkribuojama kaip Pasadina.

Vienas iš romano personažų profesorius Bolkas „studijavo Vienoje ir Berlyne, „Šaritė“ ligoninėje“ (p. 208): garsiojoje Berlyno ligoninėje yra medicinos aukštoji mokykla, tačiau lietuvių skaitytojas viso labo randa keistoką žodžių junginį „studijavo… ligoninėje“. Platesnę nei lietuvių kalboje vartojamas žodis „studijavo“ prasmę turintis originalo žodis studied leistų teigti, kad Bolkas mediko profesijai rengėsi minėtoje ligoninėje (tai tik siūloma vertimo „kryptis“, ne galutinė formuluotė – iš tikrųjų net tokie elementarūs teksto elementai priverčia gerai palaužyti galvą). Ar tikslinga transkribuoti ir su kabutėmis rašyti originalų Charité (pranc. Labdaros) ligoninės pavadinimą – kitas klausimas, kurį vertėjui galėjo padėti spręsti ir redaktorius (ar redaktoriai, kuriuos paminėsime vėliau).

Romane minimas Paryžiaus Marė (pranc. Marais – pažodžiui „pelkių“) kvartalas aiškinamuoju būdu išverstas kaip Žydų kvartalas (pavyzdžiui, p. 142) – taip pat diskutuotina intervencija į originalą.

Vertėjui nelabai sekėsi aiškintis „moteriškų“ realijų – audinių, drabužių pavadinimų: p. 74 minimas Damasko šilkas turėtų būti damastas – tokį jau turime istoriškai nusistovėjusį šio audinio pavadinimą, nors jis tikrai kilęs iš Damasko, tik paprastai jame nebūna šilko pluošto. Lyg tyčia p. 66 minima suknelė su petnešomis, o darbinis sijonas p. 245 – su petnešėlėmis.

Dar pora citatų, pasižyminčių originale nesamu kvailokai komišku efektu, iš tolesnių pirmojo knygos skyriaus puslapių: „Greta buvo baigusi tapyti viršutinę Anos kūno dalį, kurią slėpė plonas riebalų sluoksnis, susikaupęs daugelį metų valgant lašišą su sviestu“ (p. 14); „…tai, kas kadaravo jam tarp kojų, buvo mažas ir bevertis daikčiukas tarsi baltas ridikas“ (p. 19). Šiaip jau laimė, kad šiame lytinės tapatybės problemoms skirtame romane faktiškai nėra „tik suaugusiesiems“ skirtų scenų, apskritai nedaug dėmesio problemoms žemiau juosmens, daugiausia susitelkiama į problemas galvoje ir širdyje, – antraip sunku ir įsivaizduoti, kuo šiame vertime galėjo pavirsti dviprasmiškesni motyvai. Pasekmės tikrai galėjo būti netikėtos, kaip rodo vienas paskutinių knygos pirmojo skyriaus sakinių. Iš jo iškrito ne tik veiksnys, be kurio liko neaiški viso sakinio mintis, bet ir „bevertis daikčiukas“, dėl kurio romano herojus turėjo save laikyti vyru, tačiau jam tai sunkiai sekėsi:

„Jį skaudino šis juokas ir baltų lelijų, nuo kurių rūdžių spalvos piestelių apdulkėjo suknelės sterblė, ryškiai pūpsančios Einaro strėnos, kojinės ir išskleisti sudrėkę delnai“ (p. 20).

Pirmiausia iš vertimo neaišku, kas dar, be juoko, skaudino Einarą (beje, turėjusį atsidurti sakinio pradžioje, o įvardžiui „jis“ būtų labiau tikusi vieta tolesniuose sakinio segmentuose): skaudino lelijų… kas? Iš originalo sužinome, kad tai turėtų būti lelijų kvapas ar aromatas (perfume), tik jis vargiai galėtų skaudinti kaip greta minimas juokas: reikėtų ieškoti kito atitikmens originalo žodžiui stung, kuris tiesiogine prasme reikštų „dūrė, graužė, aitrino“, taigi pagalvojus būtų galima rasti lietuvišką veiksmažodį, kuriuo būtų pasakyta, kad herojų žeidė ir juokas, ir lelijų aromatas.

Be gerokai klupinėjančio stiliaus („…nuo kurių rūdžių spalvos piestelių…“; „išskleisti (atgniaužti?) delnai“), šiame sakinyje slypi dar ir prasminė staigmena: toje vietoje, kurioje matome „ryškiai pūpsančias Einaro strėnas“, originale yra garish lump in his groin – akį rėžiantis (į akis krintantis, akis badantis) gumbas (ar guzas, net patinimas, pabrinkimas) kirkšnyse (paslėpsniuose), tai yra nei daugiau, nei mažiau kaip vyriškas lyties organas. Trumpai tariant, kur kas anksčiau, negu buvo numatęs romano autorius, vertėjo valia įvyko kone lyties keitimo operacija.

Objektyvumo dėlei reikia pripažinti, kad Ebershoffo debiutinio romano atmosfera, intonacija lietuviškoje versijoje vis dėlto juntama, nepaisant vertėjo pastangų iškreipti atskirus kūrinio meninio audinio elementus: jis retokai praleidžia progą sukarikatūrinti originalesnį, paradoksalesnį originalo įvaizdį negrabia sintakse, sugriauta vidine metaforų logika, be meninės klausos pasirinktais originalo konotacijų atitikmenimis.

Kiek šiuo atveju vertėjui galėjo padėti knygos redaktorius ar, kaip galima spėti, redaktoriai? Mat ketvirtame lietuviškos knygos puslapyje randame greta vienas kito įrašytus du: kalbos redaktorių Vytautą P. Venslovą ir meninį (šiuo atveju – vertimo stiliaus?) redaktorių Remigijų Martinavičių. Tam tikri kalbos redaktoriaus palikti nusižengimai taisyklėms – menkniekis, palyginti su bendru vertimo lygiu. Didesnė bėda, priklausanti redaktoriaus kaip kalbininko jurisdikcijai, – svetimvardžių, romane cituojamų kitų kalbų žodžių pateikimo chaosas, kurį vainikuoja grožiniame kūrinyje prastai derančios į tekstą įterptos vertėjo pastabos, bjaurojančios ir taip jau nespindintį grožiu vertimą, pavyzdžiui, p. 152: „Greta pradėjo savo butą vadinti „casita“* (*Isp. kotedžas. – Vert. past.), nors jis, su lubomis ant įskilusių sijų ir stiklinėmis durimis su variniais varžtais, skiriančiomis kambarius, nepanėšėjo į kotedžą…“

Kaip matome, šiame sakinyje kalbos redaktorius pasitenkino išvada, kad žodžių junginyje „lubos ant įskilusių sijų“ elementarių klaidų nėra, o „meniniam“ redaktoriui arba nusviro rankos, arba jo meninės klausos tiesiog nerėžė šis ir kiti pasažai (o gal jis pats prisidėjo prie jų atsiradimo?), verčiantys lietuvių skaitytoją stebėtis, už ką romanas „Danų mergina“ sulaukė kritikų palankumo ir literatūros premijų. P. 54 skaitome, kad „kai Tedis atvykdavo į pobūvį su molio likučiais panagėse, tai jam teikdavo pagarbaus žavumo“ (respectable charm). Tokio „pagarbaus žavumo“ apstu visame šios knygos vertime – deja, jis liudija, kad lietuviškas Davido Ebershoffo debiutas kur kas mažiau pavyko negu angliškas.

– – –

Recenzija parengta bendradarbiaujant su Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga (LLVS kūrybinę programą remia Lietuvos kultūros taryba)

1981–1990 m. dirbau vadinamajame Užsienio literatūros knygyne Vilniuje (paskutinius trejus metus puse etato, nes jau gaudavau vertimų). Oficialiuose dokumentuose jis buvo vadinamas Kapitalistinių ir besivystančių šalių literatūros knygynu, todėl buvo nepainiotinas (nors kai kas painiojo) su daug seniau įkurta vadinamųjų socialistinių šalių literatūra prekiaujančia „Draugyste“ Gedimino (tuo metu Lenino) prospekte (dabar ten vienas iš „Vagos“ knygynų).

O šis veikė Mokytojų namų pastate priešais Moniuškos skverelį, paskui dėl remonto trumpam buvo iškeltas į Dominikonų (tada Garelio) gatvę ir ilgam – į Šv. Mikalojaus (tada Kretingos) gatvę priešais to paties vardo bažnyčią, o galiausiai vėl sugrįžo į Mokytojų namus, bet jau į didesnį plotą.

Kaipgi aš jame atsidūriau? 1980 m. Vilniaus universitete anglistiką baigiau gerais rezultatais, bet neturėjau jokio noro dirbti pedagoginį darbą – nei universitete, nei juolab mokykloje. Dėl dviejų priežasčių – iš principo toks darbas man svetimas ir jam nesu gabus, be to, nenorėjau, jeigu būčiau dėstęs universitete literatūrą, pakliūti į privalomų ideologinių nuostatų pinkles. Tiesą sakant, pastarosios galimybės ir nebuvo (pusiau atsitiktinai atsirado kiek vėliau, bet ja nepasinaudojau) – visi, baigusieji anglų kalbą, buvo siunčiami į provinciją dirbti mokytojais, bet nemaža dalis susiveikdavo per blatą (dažniausiai padedami tėvų) asmeninius „pareikalavimus“ iš darboviečių Vilniuje ar kokiame kitame didesniame mieste. Taip ir aš pakliuvau vertėju į Žemės ūkio ekonomikos institutą Vilniuje – į kalną pakopomis lipantį pastatą dabartinėje Kudirkos gatvėje.

1981 m. pradžioje dabar jau nebežinau per kokius kanalus atėjo pasiūlymas dirbti tame knygyne, o kadangi institute verčiau nuobodžias nesuprantamybes (daugiausia Skaičiavimo centrui), kiek pasvarstęs sutikau. Knygynas buvo atidarytas anksčiau, ir jame, žinoma, lankydavausi. Puikiai atsimenu pirmą apsilankymą – lentynos dar buvo pustuštės, bet jau tada nusipirkau Dickenso „Our Mutual Friend“ ir su malonumu perskaičiau su visai kitokiu, negu jūsų įsivaizduojamu, požiūriu į Dickensą, bet tai jau kita istorija.

Tokie knygynai Sovietų Sąjungoje buvo įsteigti po 1975 m. Helsinkio sutarties, kuria sovietai buvo priversti veidmainiškai įsipareigoti gerbti žmogaus teises, puoselėti kultūrinius mainus ir pan. Regis, šių knygynų Sovietijoje buvo įsteigta septyniolika – visų „respublikų“ sostinėse, t. p. tuometiniame Leningrade ir Novosibirske. Vilniuje jis atidarytas 1978 m. spalį.

Darbas ir žmonės

André Kertész. Niujorkas. 1974

Jau studijų laikais per rankas eidavo angliškos knygos popieriniais viršeliais (paperbackai), o kartais pavykdavo jų ir įsigyti, – tame knygyne jų buvo krūvos, ir ne nutrintų, o naujutėlaičių, ir vien tai mane viliojo kaip medus mešką, lašinys katiną ir gražuolė pabaisą. Nuo tų laikų šitas angliškos knygos formatas mane magiškai tebetraukia kaip joks kitas.

Knygyne buvau įdarbintas pardavėjo etatu – pagal tuometinę sovietinę praktiką, kaip tikrai darbo liaudžiai, atlyginimas buvo geru trečdaliu didesnis negu tame institute (tiesa, įskaitant priemoką už darbe reikalingą užsienio kalbos mokėjimą ir kiekvieną mėnesį gaunamą premiją už prekybos plano įvykdymą). Antra vertus, knygų prekyboje dirbantys žmonės, neturintys tinkamų gyvenimo sąlygų, galėdavo stoti į eilę butui gauti ir per kokius dvidešimt metų turėdavo šansų tokios gėrybės sulaukti.

Įgijau ten porą manualinių įgūdžių – suvynioti knygą į gražų popierių ir mikliai skaičiuoti pluoštus banknotų (skaičiuoti reikėdavo darbo pabaigoje „nuėmus kasą“). Deja, abi šios meistrystės vėliau gyvenime menkai tepravertė.

Iš tikrųjų knygyno vedėja Dalia Kregždaitė man daugiausia liepdavo dirbti su užsakymais – darbo čia buvo daug. Visos knygos buvo gaunamos per Maskvos bazę, ten ir buvo siunčiami užsakymai. Mokslinę literatūrą (medicinos, technikos, tiksliųjų ir gamtos mokslų, bet ne humanitarinių) galėjo užsisakyti kas nori – knygyne buvo užsienio leidyklų (tų, su kuriomis Maskva turėjo sutartis, o turėjo su daugeliu svarbiausių) katalogai, ir iš jų buvo galima rinktis. Pagal tuometinį pačios Maskvos nustatytą valiutų keitimo kursą grožinei literatūrai buvo taikomas koeficientas 1:4, bet tuo metu Vakaruose grožinės literatūros paperbackų kainos buvo juokingai mažos, tad knygos buvo įperkamos – kainuodavo apie penkis rublius (vietinės tada kainavo apie 1–2 rublius), vėliau po truputį brango. Mokslinei literatūrai koeficientas buvo 1:1 (valstybės politika – kelti mokslo lygį), bet originalios kainos buvo didžiulės, tad tos knygos kainuodavo maždaug nuo 20 iki 80 rublių, ir jas daugiausia pirkdavo įstaigos, ypač medicininės, aukštosios mokyklos ir t. t. Tačiau jas taip pat užsisakinėdavo ir pirkdavo privatūs asmenys – užsakymai būdavo pildomi atvirlaiškiuose, o šie gavus knygą būdavo išsiunčiami nurodytu adresu parašius kainą rubliais. Pamenu, kaip vienas anesteziologas, perkantis knygas už savo pinigus, nuolatinis mūsų klientas, paprašė, kad jam į namus tų atvirlaiškių nesiųstumėm, nes žmona pamačiusi kainas pasibaisėjo šeimos pinigų švaistymu.

Knygyno siela ir modus vivendi buvo vedėja Dalia Kregždaitė (dabar jau amžinatilsį) – įspūdinga asmenybė. Mažo ūgio, mitri kaip vijurkas, linksmų plaučių, itin komunikabili, bet taip pat reikli kaip vadovė – iš tiesų turėjo gerai verslininkei reikalingų savybių. O jos pravertė ir anuomet – išplėtojo veiksmingą pažinčių tinklą su klientais visoje Lietuvoje, o knygynui svarbiausia – su tiekėjais Maskvoje. Užsakomos grožinės literatūros, meno albumų sąrašus pateikdavo Maskva – mums tereikėdavo nurodyti egzempliorių skaičių, bet t. p. iš katalogų (kurie viešai knygyne nebuvo rodomi) galėdavome siūlyti Maskvai ką nors užsakyti – retkarčiais tai suveikdavo. Be to, iš užsienio leidyklų Maskva gaudavo begalę vienetinių pavyzdžių, pvz., grožinės literatūros, – tuos, kurių neišsidalindavo patys, išsiuntinėdavo į knygynus ir Vilniaus nenuskriausdavo: tos knygos buvo pažymėtos antspaudu OBRAZEC („Pavyzdys“) ir visada įkainojamos santykiu 1:1, tad buvo itin pigios. Esu šitaip įsigijęs vieną kitą anuomet kitaip sunkiai randamą perlą.

Mūsų mažo jauno kolektyvo negaliu nepaminėti, nes jis buvo svarbus (kažkodėl ir tada, ir vėliau gyvenime man sekėsi su bendradarbiais – šiuo atveju su bendradarbėmis). Dar viena mano kolegė, t. y. anglakalbė, Dalia buvo vadinama Dalyte, taip ją atskiriant nuo vedėjos Kregždaitės, – buvo išsiskyrusi ir augino pašėlusį berniuką, kurio išdaigomis visada baisėdavosi, bet kažkaip linksmai. Germanistė Elvyra, mėgstanti geraširdiškai pakikenti ir entuziastingai pakalbėti, pirmais metais dalį pietų pertraukų praleisdavo patyliukais telefonu aiškindamasi meilius santykius su savo būsimuoju. Prancūzistė Birutė (dabar jau irgi, deja, amžinatilsį) buvo intelektualė, prakilnios literatūros mėgėja, turėjusi draugysčių su kultūros žmonėmis, jautrių nervų ir netvirtos sveikatos asmenybė, bet taip pat mėgusi gerą pokštą. Janina buvo mūsų buhalterė ir apskaitininkė, vienintelė turėjusi reikiamą specialybę (įsigytą prekybos technikume) ir vienintelė visiškai blaivaus bei praktiško proto darbuotoja mūsų kompanijoje.

Taip, būdavo pietų pertrauka – tais laikais visos parduotuvės užsidarydavo pietų pertraukai (pas mus nuo 14 iki 15 val.), – ir tada kartais eidavome valgyti vadinamųjų kompleksinių pietų į kokią nors kavinę, pvz., į „Gintaro“ viešbutį (dabartinę „Panoramą“) prie stoties (tada, kai lindėjome Šv. Mikalojaus gatvėje). Šalia mūsų buvo vadinamasis Mainų knygynas – irgi prestižinė įstaiga, kur buvo daug deficitinės literatūros lietuvių, o ypač rusų kalba, bet knygų ten šiaip negalėjai nusipirkti – tik mainyti (su nedideliu finansiniu nuostoliu sau) į tokias pat deficitines (jos buvo suskirstytos pagal paklausos kategorijas). Kai 1986 m. Saulius Tomas Kondrotas išvykęs pasiliko Vakaruose ir jo knygas reikėjo iš visur iššluoti arba paslėpti, ten nusipirkau (be jokių mainų) dar vieną „Ir apsiniauks žvelgiantys pro langą“ egzempliorių iš pardavėjos, kuri piktinosi jo „išdavyste“.

Norint gauti gana reikšmingą priedą prie atlyginimo už pardavimo mėnesio plano įvykdymą, kartais reikėdavo gudrauti. Visos knygos iš Maskvos pirmiausia patekdavo į Vilniaus knygų bazę (dabartinėje Vilkpėdės gatvėje), ir tai buvo išsigelbėjimas, nes ten visada turėjome nemenką rezervą. Tad jeigu artėjant mėnesio pabaigai matydavome, kad planą įvykdyti bus sunku, iš ten pasiimdavome paklausių knygų (dažniausiai brangių meno albumų), ir prekyba smagiai užvirdavo. Per visą laiką nebuvo nė vieno neįvykdyto plano.

Darbo laikas man tiko – nuo 10 iki 19 val., šeštadieniais nuo 9 iki 17 be pietų pertraukos (tada kartais pasikeisdami nueidavom užkąsti pieno su bandele į Didžiąją [anuomet Gorkio] gatvę), o sekmadienis ir pirmadienis būdavo ne darbo dienos. Buvo malonu išsiskirti iš masinės rutinos ir pirmadienį, kai dauguma dirba, poilsiauti.

Knygos ir žmonės

Turėjome šiek tiek baimintis, kad knygyną gali bet kada patikrinti to meto visų parduotuvių baubas, vadinamasis OBChS, – net neatsimenu, ką ta rusiška santrumpa reiškia, bet tai buvo tarsi ekonominė policija, nukreipta prieš prekybininkų piktnaudžiavimą visa ko deficitu, – esmė buvo ta, kad teoriškai neleista nieko slėpti sandėly: viskas turėjo būti prekybos salės lentynose. Per visą knygyno gyvavimo laikotarpį šie grėsmingi tikrintojai taip niekada ir neapsilankė (juk su jų vadovu vedėja irgi buvo pažįstama), bet jų apsilankymui visada būdavo pasiruošta. Ir būta principingumo. Atsimenu, pirmą kartą atėjęs į darbą Daliai drąsiai pareiškiau norą įsigyti sandėlyje stovintį italų leidyklos „Rizzoli“ Boscho albumą už 20 rublių (jeigu neklystu, meno albumai buvo įkainojami santykiu 1:2). Ė, ne, brolyti, ne taip greitai: tų „Rizzoli“ albumų buvo surikiuota visa eilė, ir jie buvo laikomi dailininkams ir dailėtyrininkams, mat ten, be pagrindinės spalvotos grožybės, gale buvo dar ir smulkus to dailininko kūrinių katalogas su mažytėmis nespalvotomis iliustracijomis. Nusipirkau vėliau.

Dalis nuolatinių lankytojų ir draugų tad buvo dailininkai (rašytojai – nelabai, nes anuomet dauguma rašytojų užsienio kalbų nemokėjo, o dailininkams tai buvo ne tiek svarbu).

Vienas iš maloniausių nuolatinių pirkėjų buvo tuomet jau pagyvenęs marksistas filosofas Eugenijus Meškauskas. Nemažai mano draugų (bet ne aš) buvo jo studentai ir turėjo neblogų įspūdžių, o apie jo marksizmo su tolerantišku veidu traktuotės vertę čia nekalbėsime. Šiaip ar taip, buvo mielas, nuosaikaus būdo, lėtos šypsenos žmogus, atrodė kilniaširdiškai tolerantiškas, o knygyne jį domino tik vieno pobūdžio literatūra – detektyvai (beje, dviem ar trimis kalbomis). Tada pirmą kartą gavau skaityti Iano Flemingo romaną su Džeimsu Bondu (Sovietijoje jie buvo draudžiami) – tik neatsimenu, ar paskolino Meškauskas, ar Osvaldas Aleksa, tik žinau, kad tai buvo vertimas į vokiečių kalbą.

Platesniajai publikai einamiausia prestižinė prekė buvo amerikiečių leidyklos „Abrams“ dailės albumai po 75 rublius. Brangiausia, o ir gana paklausi prekė buvo tos pačios leidyklos Vašingtono nacionalinės galerijos albumas, kuris ilgą laiką kainavo 250 rublių, o vėliau ir visus 350. Šių buvo parduota bene šimtai, o tai tik parodo, kad ir sovietmečiu turtinė nelygybė gražiai klestėjo, nors, aišku, neretai šiuos albumus pirkdavo kokie nors bendradarbiai, susimetę kolegos jubiliejui.

Kadangi toks knygynas Lietuvoje buvo vienintelis ir kai kurios jo prekės virsdavo deficitu, jis masindavo pinigingus, o ir mažiau pinigingus pirkėjus. Dalios Kregždaitės griežtai įvesto principo buvo laikomasi: niekada neimti jokių piniginių kyšių, bet dovanas – galima, tiesa, pageidautina tik iš pažįstamų nuolatinių klientų, ir ne sau asmeniškai, o visiems. Tos dovanos buvo įprastinės ir dabar gerai pažįstamos gydytojams bei jų atnašautojams – saldumynų dėžės ir svaigūs buteliai. Yra buvę ir kitokių, išskirtinių, atsilyginimų, iš kurių ypač įsiminė dvi išvykos. Vieno ne mažiausio Lietuvos miesto prekybos valdybos viršininkė visą mūsų tuntą pasikvietė apsilankyti savo mieste. Pirmiausia buvome nuvežti į uždarą spec. parduotuvę – ten už 150 rublių nusipirkau suomišką žieminę striukę (paskui dar daug metų ją dėvėjau). Vakare nusivedė į restoraną, jame galėjome sau nemokamai valgyti ir gerti, kad ir per barzdą varvėjo, ir burnoje turėjome. Paskui nemokamai apgyvendino viešbutyje, o kitą dieną toliau nemokamai rengė vaišes kitame restorane…

Kita išvyka buvo į vieną garsų prestižinį provincijos sovchozą – ten aptarnavimas buvo analogiškas, nė kiek ne blogesnis, tik ne restorane, o tam skirtose dailiose patalpose, su aptarnaujančiu personalu ir visais prestižiniais patogumais, pirtimi vakare, svaigiais pusryčiais ryte ir t. t.

Vienas biochemikas, geras knygyno draugas, reguliariai (bet ne per dažnai) tiekdavo savo gamybos firminį gėrimą, padarytą iš spirito (na, ne techninio – medicininio) ir citrinų antpilo. Žodžiu, gyvenimas buvo saikingai smagus. Pastarasis smagumas baigėsi, kai Sovietijoje buvo įvestas vadinamasis Ligačiovo blaivybės įstatymas. Tada knygyne buvo baisiau laikyti kokį butelį, negu slėpti deficitines prekes.

Bet paskui atėjo dar kitokie laikai. 1988 m. knygynas tapo viena iš „Sąjūdžio žinių“ platinimo vietų. Tada atsirado ir kitų draugų, bet tai jau ir kita istorija. O dar, kas įspūdingiausia, Sovietijai visai pražūtingai suliberalėjus, mums buvo skirta prekiauti didžiausiais Vakarų laikraščiais – „Times“, „Guardian“, „Süddeutsche Zeitung“, „Frankfurter Allgemeine“, „Monde“ ir t. t. Tada šiuos laikraščius Vilniuje buvo galima gauti pigiau ir lengviau net negu dabar. Nuo to prasidėjo mano reguliari viešo rašymo raiška – užsienio spaudos apžvalgos savaitraštyje „Atgimimas“…

Knygos: pageidautinos ir ne

Kadangi „pavojingo“ Vakarų pasaulio nebuvo galima lengvai suskaidyti į sovietams „saugias“ ir „nesaugias“ dalis, taip ir kai kurių leidyklų katalogų nebuvo galima suplėšyti. Katalogai buvo laisvai prieinami, ir iš jų žmonės užsisakinėdavo knygas – dauguma supratingai: tik kai kurie leisdavo sau įsisvajoti ir užsakymo atvirlaiškiuose įrašydavo nei šiokias, nei tokias knygas. Pamenu, vienas kuklus ir neišvaizdus nebejaunas kurmis „technarius“ (atrodantis maždaug kaip aš dabar), daug užsisakinėdavęs ir gaudavęs savo įstaigai techninės literatūros, užsisakė kažkokią lyg ir psichologijos knygą pavadinimu „Love and Attraction“ (visada man keista, kaip kartais visam gyvenimui įsimena kokios nors visai niekam tikusios smulkmenos). Dažniausiai tokius atvirlaiškius tiesiog mesdavome į šiukšlių dėžę, bet kartais, matydami šansą, surizikuodavome ir retkarčiais pro cenzūros rėtį šis tas prasmukdavo. Atsimenu, su kokiu susidomėjimu (prieš perduodant užsakiusiam klientui) vienoje knygoje skaičiau apie meistro Eckharto Švč. Trejybės interpretaciją.

Grožinė literatūra dažniausiai buvo užsakinėjama idėjiškai saugi. Pirkėjai ypač susiviliodavo Somersetu Maughamu, Agatha Christie, A. J. Croninu (žodžiu, tais, kuriuos žmonės jau pažinojo iš Sovietų Sąjungoje paplitusių vertimų). Iš vokiškos literatūros itin gausiai buvo perkamas Remarque’as, bet čia buvo dar vienas pirkėjų kontingentas. Vasarą knygyną užplūsdavo turistai iš Rytų Vokietijos (VDR).

(Šia proga nukrypsiu ir prisiminsiu vieną Kregždaitės pokštą. Už prekystalio su ja kalbėdamas vienas klientas sakė neseniai grįžęs iš Vokietijos [man sovietmečiu visada įžūliai skambėdavo tie sakymai: „Buvau Vokietijoje“, tarsi žmogus būtų buvęs tikroje Vokietijoje, o ne Zonoje, – užuot sakius „buvau VDR“ arba „Rytų Vokietijoje“]. Ji paklausė: „Kurioje Vokietijoje?“ „Mūsų Vokietijoje“, – naiviai atsakė tas asilas, tapatindamasis su sovietiniais užkariavimais. „O, jūs turit savo Vokietiją – jums gerai“, – atsakė ji.)

Taigi, tie rytų vokiečiai, be kita ko, masiškai pirkdavo Vakaruose išleistą Remarque’ą. Šis autorius, aišku, VDR buvo priimtinas, bet gal ten pagal socialistinę planavimo ekonomiką jo mažai išleisdavo, buvo deficitas, tad ir susidarė trūkumas, o gal trukdė autoriaus teisių dalykai. T. p. gerai ėjo Stefanas Zweigas, Josephas Rothas, pasirodė kai kas ir Günterio Grasso (bet, žinoma, ne „Skardinis būgnelis“).

O šiaip, reikia pripažinti, grožinė literatūra buvo pristatoma anaiptol ne tik ta, kurios vertimai jau buvo išleisti Sovietų Sąjungoje. Viena iš netikėtų subtilybių buvo Lawrence’o Durrello „Aleksandrijos kvartetas“ (žinoma, be trečiosios dalies – „Mountolive“, – bet tą aš jau turėjau gavęs dovanų) – su subtiliais minimalistiniais, horizontalių dryžių miglose plevenančiais leidyklos „Faber“ viršeliais. Man buvo keista, kad tos knygos buvo neblogai perkamos. Todėl antrą kartą buvo keista, kai gerokai vėliau lietuviškai išleistos tos knygos buvo blogai perkamos.

Kadangi daugmaž tos pačios grožinės literatūros knygos buvo platinamos po visą Sovietiją, tai kartais budrūs piliečiai (sako, ypač Didžiojo tėvynės karo veteranai, matyt, kai kurie iš kažkur mokėjo anglų kalbą), tarkim, Maskvoje arba Kijeve (bet ne Vilniuje), aptikę „antitarybinius prasimanymus“, siųsdavo skundus į instancijas, kartais tų skundų pagrindu būdavo siunčiamos telegramos į visus knygynus: „Sročno sniat’ s prodaži“ („Skubiai išimti iš prekybos“) tam tikrą knygą. Tada reikėdavo visus likusius egzempliorius tuoj pat supakuoti ir išsiųsti atgal į Maskvą. Tokį perspėjimą gavę, tos knygos egzempliorius, žinoma, išimdavome iš lentynų prekybos salėje, bet pradžioje susidėdavome vidinėse patalpose, patys puldavome skaityti ir siūlydavome pirkti savo pažįstamiems klientams, – Maskvai buvo galima pasakyti, kad jau viskas išparduota. Tarp šių knygų buvo Johno Irvingo „The World According to Garp“ (nes ten paminėtas sovietų karių siautėjimas okupuotoje Vienoje).

Juokingos būta cenzūros: knygų pabaigoje neretai būdavo pateikiami tos leidyklos kitų knygų sąrašai. Kartais tai pasitaikydavo paskutinio teksto puslapio antroje pusėje, tad cenzoriams nebūdavo kaip išplėšti, todėl kai kurias sąrašo knygas (pvz., Solženicyno) storai užtušuodavo baltu dažu. Kad skaitytojams būtų smalsu.

KGB priežiūra Vilniuje ir Maskvoje

Knygynas dirbo su „priešiškų“ Vakarų knygomis, tad buvo stebimas KGB. Vienas iš klientų, beje, perkantis ir knygas, buvo mums priskirtas kagėbistas Michailas, mūsų vadinamas Mišeliu (gal dėl to, kad gerai mokėjo prancūzų kalbą, kaip, beje, ir lietuvių bei dar vieną kitą, – regis, dirbęs Sovietų ambasadoje Alžyre). Buvo toks slidžiai ir gličiai malonus tipas, atvirai nesireikšdavęs kaip nors kirviškai, tik kartą apklausęs porą mano kolegių ir padaręs priekaištą, kad jos nežino LTSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pavardės. Kokį kartą per mėnesį užsidarydavo vedėjos kabinete ir su ja nežinia ką kalbėdavosi. Gal todėl paskui pasklido gandai, kad Kregždaitė yra KGB informatorė, bet aš nemanau. Kartą man draugas į darbą atnešė lapuose nukopijuotą (tais laikais įprasta praktika) rusišką Nabokovo romaną, ir aš jai parodžiau. Ji tik patarė, kad knygyne tokių dalykų nereikėtų laikyti. O paskui paskolino savo seniai turėtą anglišką knygą apie Baltijos šalių okupaciją.

O štai kagėbistinis epizodas ne iš knygyno gyvenimo, bet susijęs su juo. Mano vienintelė tiesioginė (studijų laikų) vertimo mokytoja Auksė Mardosaitė buvo susipažinusi su škotu studentu Alanu, porą mėnesių viešėjusiu Lietuvoje ir pramokusiu lietuvių kalbos. Ji man davė jo adresą Škotijoje ir pasiūlė susirašinėti. 1983 m. rugsėjį galų gale įvyko laiškais suplanuotas susitikimas Maskvoje, kur jis tuo metu studijavo Moriso Torezo universitete. O tai jau susiję su knygynu, nes, kaip knygyno darbuotojas, kartu su Dalia vykau į tarptautinę Maskvos knygų mugę.

Ta knygų mugė buvo itin uoliai stebima kagėbistų, nes ten atvažiuodavo didžiosios Vakarų leidyklos. Nors leidyklos „Penguin“ (tuo metu geriausios iš didžiųjų grožinės literatūros paperbackų leidėjos) stende gyriau juos, menkindamas jų konkurentus „Pan“ ir „Granada“, man, deja, nepasiūlė padovanoti kokios nors savo knygos. Bet knygų padovanojo Alanas, be tų, kurių buvau pageidavęs laiške, itin puošnų Tolkieno „Lord of the Rings“ vieno tomo leidinį kietais viršeliais (Lietuvoje tai dar buvo negirdėta knyga), t. p. škoto Alisdairio Grayaus monumentalų romaną „Lanark“, kuris pasirodė esąs unikalus postmodernizmo šedevras.

Susitikę su juo nuėjome į kažkokį parką (Gorkio?) ir ten įsišnekėjome. Jis kalbėjo, kad norėtų nepriklausomos Škotijos, o aš – nepriklausomos Lietuvos, ir tai jam buvo visai suprantama. Vakare bandėme patekti į kokią nors kavinę (nesėkmingai, nes visur eilės gatvėje). Buvome susitikę dvi dienas – antrą dieną jis pasakė, kad mus seka. Tuo šiek tiek stebėjosi (sakė: „Aš priklausau Škotijos ir Sovietų Sąjungos draugijai“, o ši esanti stalinistinė). T. p. sakė, kad kai gyveno Vilniuje, jo KGB nesekė, o Maskvoje tai jau esąs ne pirmas atvejis. Niekaip nebūčiau pastebėjęs to sekimo, pvz., metro traukiniuose – įlipant ir išlipant. Tikriausiai KGB tiesiog norėjo fiksuoti žmones, kurie bendrauja su užsieniečiais iš Vakarų.

Tą kartą Maskvoje buvau apsistojęs bute pas vieną iš Maskvos knygų bazės darbuotojų – per draugiškus Dalios ryšius. Kai po susitikimo su Alanu važiavau į tą butą autobusu, gale stovėdamas mačiau, kaip iš paskos ilgą laiką važiuoja „Volga“. Ji aplenkė autobusą tik prieš paskutinę (mano) stotelę.

Iš to radosi pora epizodų. Knygų mugėje prie manęs priėjo milicininkas ir nusivedė į ten esantį improvizuotą milicijos skyrelį. Paprašė parodyti pasą. Paklausiau, kas atsitiko; paaiškino, kad neseniai išprievartauta mergina ir ieškomas kaltininkas. Ar aš esąs panašus į tą įtariamąjį? Taip, su žandenomis. Baimės tada nejaučiau – supratau, kad tai tiesiog tapatybės nustatymas. Vėliau sužinojau, kad ir to maskviečio, pas kurį buvau apsistojęs, KGB klausė, kas pas juos gyveno.

Istorija vos ne kaip iš šnipų romano, bet ji baigėsi niekuo. Grįžęs į Vilnių kurį laiką nerimavau, kad mane dabar iškvies į KGB ir klausinės. Bet kvietimo taip ir nesulaukiau.

Tad beliko įsivaizduoti tuos seklius, kurie, kaip Džeimsas Bondas, šoko į metro vagoną, ir tuos lėtus seklius, kurie važiavo „Volga“ su nuobodžia užduotimi ir šnekėjosi, matyt, apie „Dinamo“ ir CSKA futbolo užkulisius, o galvojo apie tai, kaip galų gale vėlų vakarą grįš namo į šiltą guolį…

Sveiki, malonūs skaitytojai iš Pribaltikos! Džiugu, kad Latvijoje jau išleidote penkias Maskvos advokato Valerijaus Karyševo knygas: „Rusų mafija 1988–2005. Kriminalinė naujosios Rusijos kronika“, „Aleksandras Solonikas – samdomasis mafijos žudikas“, „Aleksandras Solonikas – eksportuojamas samdomasis žudikas“. Šaunusis leidėjas – Kauno UAB „Mileda“. Naujausią knygą „Aleksandras Solonikas. Samdomasis žudikas gyvas?!“ (2002), pasirodžiusią pernai, aptarsime išsamiau.

Trumpa knygos dosjė

Autorius:

1977 m. baigė Maskvos valstybinio universiteto Teisės fakultetą. Maskvos miesto advokatų kolegijos narys nuo 1993 metų. Teisės mokslų daktaras. Gynė kriminalinius autoritetus, kaltinamus užsakomosiomis žmogžudystėmis ir vadovavimu nusikalstamoms struktūroms. Daugiau nei trijų dešimčių bestselerių, parašytų remiantis tikromis baudžiamosiomis bylomis, autorius.

Knygos viršelis:

Natūralistiškas. Apkrekęs kraujais. Dailininkė Jolanta Miliūnienė.

Žanras:

Romanas. Dviejų dalių: „Kilerio sugrįžimas“ ir „Graikiškoji sutartis“ – išduoda, kad Rusijos ir Graikijos kleptokratijų suartėjimas vyksta jau ne pirmą dešimtmetį. Pirma dalis lipdoma įvairiomis, dažniausiai išorinėmis priemonėmis siekiant sudaryti nuosekliai besirutuliojančių „įvykių“ kronikos įspūdį. Antroje pasakojama pirmuoju asmeniu, įvykių centre pats pasakotojas – advokatas.

Veiksmo laikas:

Nusakomas minutės tikslumu. Veiksmas prasideda 1997 metų sausio 31, 19:00 (derėtų rašyti 1997 m. sausio 31 d., 19:00). Paskutinis pirmos dalies įrašas autoriaus datuotas 1998 m. rugpjūčio 24 d., vertime klaidingai nurodyti 1992 metai. (174). Antroje dalyje persikeliama į 2000-uosius.

Veiksmo vieta:

Nusakoma itin tiksliai, pvz.: „Maskva, „Matroskaja tišinos“ tardymo izoliatorius, Bendroji kamera Nr. 72“ (149) arba „Graikija, Atėnai, „Šeratono viešbutis“ (174).

Veiksmo ašis:

Graikijoje neva nužudyto samdomojo žudiko Aleksandro Soloniko paieškos.

Prototipas:

Aleksandr Solonik (1960–1997) – atliko karinę tarnybą Vokietijoje, domėjosi šaudymu ir imtynėmis, mokėsi milicijos mokykloje, dirbo duobkasiu. Samdomasis žudikas. Valerijaus Karyševo ginamasis.

Pavojus:

Apsikvailinti ir palaikyti šią knygą kažkuo panašiu į dokumentiką, kaip ją ir pristato leidykla „Mileda“. Ne!

Veikėjai:

Rusijos ir Graikijos specialiosios tarnybos, kriminalinio pasaulio autoritetai, advokatas. Visi jie siekia išsiaiškinti, ar samdomasis žudikas gyvas, nes tokie asmenys kaip jis – „vertingos ir slaptos informacijos šaltinis“. Yra ir vienas moteriškas personažas – tokia Džeimso Bondo mergina „putlia krūtine“, vardu Lika. Erotika tradiciškai turėtų įkvėpti didvyrį žygiams, bet gyvenimas toks įtemptas: „ir mylintis su Lika visiškai atsipalaiduoti nepavyko“. (226) Čia vertėja sutriko ir nerado būdo svarbiam niuansui perteikti: Karyševo herojus ne šiaip sau mylėjosi, o по полной программе. (Однако расслабиться, занявшись любовью с Ликой по полной программе, мне не удалось.) Moters paskirtis šiame romane – ne įkvėpti, bet išryškinti autoriaus alter ego pranašumus.

Pasakojimas:

Fragmentiškas. Jo formulė paprasta: strielkė-mirtys viens, strielkė-mirtys du, strielkė-mirtys trys… Ir taip be galo. Strielkių-mirčių nesieja jokia vidinė logika ar emocija.

Pavyzdys: Galvijo „iš Pabaltijo“ istorija.

Į Amsterdamą iš Rusijos atvažiuoja KGB-istų organizuotos grupuotės nariai ir kviečia Viktorą Baulį, pravarde Galvijas, pasikalbėti dėl pelno dalybų. Greitakalbe susakoma, kad Galvijas, devintojo dešimtmečio viduryje prisišliejęs prie įtakingiausios Rygos grupuotės, sėbrams atsidūrus už grotų, spruko į Olandiją. Ši šalis jam tikusi dėl to, kad čia „kvaišalai parduodami legaliai“, be to, „netoli Pabaltijys, kur jis kartkartėmis slapčia apsilankydavo“. Kai įpusėjus dešimtajam dešimtmečiui Olandijoje ėmė kurtis rusakalbiai, Galvijas suorganizavo jiems kažką panašaus į „stogą“ ir gaudavo už jį solidžias pajamas. Dar nespėjus nė kaip reikiant įsisiūbuoti pokalbiui, Galvijas ranka siekia šoninės kišenės. Rusai žaibiškai sureaguoja ir paleidžia į jį kelis šūvius. Kraujo dėmė ant sniego baltumo marškinių. Iš kišenės išslysta Galvijo „ranka su delne suspaustu žiebtuvėliu…“ (112–114) Niekur kitur romane – išskyrus nurodytus pusantro puslapio – Galvijas nefigūruoja. Knyga sudurstyta iš tokių fragmentų. Beje, pastarasis labiausiai pavykęs (čia bent įsimenanti pravardė (originale ji angliška – Animal), nuoroda į „Pabaltijį“, įsimenanti detalė – nebegyva ranka, spazmiškai spaudžianti žiebtuvėlį).

Originalumas:

Jei esate gerų detektyvinių pasakojimų mėgėjas, tikriausiai ieškote juose visokios metafizikos, gėrio ir blogio, intelektinių vingrybių, socialinių procesų analizės, nusikaltimo ir bausmės dialektikos ar panašiai. Tuomet papūskite ponui Karyševui!

Specifinę šio romano vertę sudaro nebent tam tikro mentaliteto atspindys. Pastarąjį geriausiai apibūdina kūrinio

Idėja:

Mes esame geriausi! Geriausi mūsų programišiai, gebantys akimirksniu nusiurbti penkių šimtų tūkstančių žalių honorarą iš kortelės, kuri buvo įteikta kaip atlygis už paslaugas Graikijos policijos viršininkui. Geriausi mūsų kileriai, kuriuos graibstyte graibsto pasaulis (atkreipėte dėmesį į pavadinimą „Aleksandras Solonikas – eksportuojamas samdomasis žudikas“)! Geriausia mūsų KGB, kuri ir dabar (nebūkite naivūs!) koordinuoja ir kuruoja visą pasaulį, – atkreipėte dėmesį į dvi centrines romano figūras – Koordinatorių ir Kuratorių – KGB generolą ir pulkininką, biuro „XXI amžius“ (!) įkūrėjus?! O jeigu kas nors bandytų mus apgauti, žinokite: „Mūsų apgauti neįmanoma. Esame tokių (?!) reikalų profesionalai.“ (295) Na ir, žinoma, geriausi pasaulyje yra nenuilstantys mūsų advokatai supermenai, visada pasiruošę pamylėti jus по полной программе.

Meninė įtaiga:

Primatą pritrenkiantis primityvas.

Apie formą ir turinį

Autorius išleidžia po kelis romanus per metus. Kam juos dailinti, jei į kriminalinį šaunumą orientuota visuomenė vis tiek entuziastingai sutinka, perka ir ekranizuoja produkciją? Štai keli akivaizdaus kūrybinio apsileidimo pavyzdžiai:

apibūdinimai, kurie sugriauna kuriamą vaizdą: „Sniego baltumo visureigis tojota visu greičiu skriejo keliu Elinikono oro uosto link.“ (3) Tačiau veiksmas vyksta naktį ir visureigis kelyje gali tik boluoti, o ne rėžti akį sniego baltumu;

virtinės pasikartojimų: „Šį restoraną anksčiau valdė graikai. Jis įsikūręs puikioje vietoje – greta naktiniai klubai, jūra, greitkelis.“ (203) Čia pat, už kelių pastraipų, tarsi aidas: „Restoranas „Miša“ iš tiesų įsikūrė geroje vietoje. Greta keli naktiniai klubai su diskotekomis, už jų – nusidriekę smėlio paplūdimiai. Dar toliau – keletas viešbučių. Netoliese judrus greitkelis.“ (204)

Arba: „Žinai, – susimąstė advokatas, – tas generolas – gana gerai žinoma asmenybė. Apie jį daug rašė laikraščiai. Anksčiau dirbo viename Atikos rajonų. Jį įtarė korupcija, nes globojo daugelį lošimo įstaigų. Tačiau paskutinę akimirką vietoje to, kad išvarytų į atsargą (– užuot išvarę į atsargą), paaukštino ir paskyrė laikinai einančiu policijos viršininko pareigas. (240) Vėliau tas pats graikas advokatas, vėl „praneša“ apie Graikijos policijos viršininką: „Pasirodo, Atikoje, būdamas policijos viršininku, „prižūrėjo“ daugelį kazino. (252)

Apstu prieštaravimų, pvz., taip ir lieka neaišku, kodėl parašyta, kad smogikai buvo sulaikyti „akimirksniu“, jei tam, pasirodo, prireikė net „kelių savaičių“ (įdomiausia, kad per tas kelias savaites, kai į milicininkų rankas „atsitiktinai“ pateko užrašų knygelė su grupuotės smogikų adresais ir telefonais, pastarieji taip ir nesusivokė, kas vyksta, ir nespėjo pasislėpt): В считаные секунды Московский РУОП вместе с МУРом провел операцию по их захвату и аресту. Через несколько недель вся группировка была полностью арестована и направлена в несколько московских СИЗО. „Vos ne akimirksniu Maskvos RKONV su MKP įvykdė jų sulaikymo ir arešto operaciją. Po kelių savaičių visi grupuotės nariai buvo jau suimti ir pasiųsti į įvairius Maskvos tardymo izoliatorius. (102)

O svarbiausia, Karyševo knygoje nėra žmogaus. Autorius nesirūpina suteikti veikėjams bent kruopelės individualumo: jokių, net portretinių apibūdinimų, kalbėsenos ar laikysenos individualizavimo. Na, gal išskyrus pirmiau minėtą putlią krūtinę… Figūrantai krinta vienas po kito kaip kėgliai, skaitytojui nespėjus įsidėmėti net jų pravardžių.

Misija neįmanoma, arba prasto detektyvo vertimas

Originalo struktūra, stilius ir net žodynas taip šlubuoja, kad vertėjai tenka jį nuolat grakščiai taisyti: Конечно, одним из них был владелец казино. „Третий – наверное, его сослуживец», – подумал я... Tačiau сослуживец reiškia bendradarbį. „Suprantama, vienas jų buvo kazino savininkas. „Trečiasis tikriausiai kazino darbuotojas,“ – pagalvojau.“ (296)

Kartais šitaip betaisant ir nutaisoma: Свеча понял, что вор в законе Крапленый моментально понял, что никакого отношения к убийству Солоника Свеча не имеет. „Žvakė suprato, kad karūnuotasis vagis akimoju padarė išvadą (– iškart susiprotėjo), kad jis neturi nieko bendra su Soloniko nužudymu.“ (59) Neretai prastas stilius vertėją išmuša iš vėžių: atsiranda prasminių tautologijų: „Gale sėdintis keleivis atsigręžęs pažvelgė pro galinį langą.“ (3); nerandama paprasčiausių atitikmenų: „Netrukus vaizdas už automobilio langų staiga pasikeitė…“ (8) Kalėjimo gultams pavadinti buvo galima vartoti ir žargono žodyne užfiksuotus „narus“ – „pakėlė į pavaduotojus, kai ant gultų atsidūrė anksčiau šias pareigas ėjęs Ukolas.“ (55): „ant gultų atsidūrė “skamba pernelyg neutraliai, juk gultai gali būti ir paplūdimyje… Vietomis neperteiktas žargonas, išversta pažodžiui: — Нет, я в туалет ходил, отлить. : „Ne, tualete buvau, išpilti…“ (– nusičiurkšt)“ (58)

Karyševas rašo gana neutraliu stiliumi, nesikeikia, saikingai vartoja žargonizmus. Jis nesiekia sukurti autentiškų banditų dialogų įspūdžio, o tik palyginti saikingai stilizuoja kalbą. Kriminalinio pasaulio ir „organų“ simbiozė skaitytojui atskleidžiama per jų atstovų gebėjimą laisvai peršokti iš vieno kalbos registro į kitą. Milicininkai kalba kaip blatnieji: — Нам подфартило, — продолжил замначальника РУОПа и достал из ящика письменного стола какие-то бумаги. „Mums pasisekė (– nuskilo), – tęsė RKONV viršininko pavaduotojas…“ (66) O nusikaltėliai geba atsisakyti žargono: „Nusikaltėlių kalba tas derybas buvo galima vadinti tiesiog sueiga (– strielka). Tačiau dabar Žymėtasis vaidino verslininką ir atsisakė kriminalinio žargono.“ (142)

Gaila, kad vertėja abiem atvejais pasirinko neutralų variantą. Būtų galima pateikti ir daugiau tokio „neutralumo“, galutinai išblukinančio romaną, pavyzdžių.

Matyt, teisi Rasa Drazdauskienė, tarusi, kad „esama [...] prastų detektyvų, kurių nė versti padoriai neišeitų“…

Vis dėlto vertėjos garbei derėtų pasakyti, kad su savo užduotimi ji iš esmės susidorojo, o už daugelio kitų nelygumų – pirmiausia tokių susitarimo dalykų kaip datos, didžiųjų raidžių rašymas ir kt., turėjo užkliūti redaktorės Linos Klimienės akis. Deja, neužkliuvo…

Kur buvo redaktorė

Kaip jau minėta, šlubuoja net datų (žr. pastraipą – „Veiksmo laikas“), didžiųjų raidžių rašymas: „Graikijos Visuomenės saugumo ministerija“ (44). Dešimtmečiai vadinami rusiška maniera: „aštuoniasdešimtųjų pabaigoje“ (– devintojo dešimtmečio pabaigoje) (192). Trikdo be jokių paaiškinimų įvestos raidinės santrumpos: URM, RKONV (14, 15). Esama vertalų net iš Didžiųjų kalbos klaidų sąrašo: попробую сейчас отпроситься, договориться išversta „pabandysiu pasikalbėti, atsiprašyti šiam vakarui“ (215); После ряда громких вызывающих убийств išversta „Po daugelio plačiai nuskambėjusių įžūliai iššaukiančių (– „įžūlių“) žmogžudysčių“ (101). Įkyriai kartojamas semantizmas „žinoti“: „Pasakė gerai mane žinantis (– pažįstantis) ir pats mane susiras.“ (243) „Žinau (– pažįstu) daugumą lankytojų, gal ką išgirsiu.“ (257) Pinigų „nuimti nuo kortelės“ (305) negalima, jie „išgryninami“. Pažodžiui verčiamas posakis перешел на «ты» : „Perėjo prie „tu“ (40). Šlubuoja leksinis derinimas, pvz.: kaltinimai ne „pateikiami“ (242), bet „pareiškiami“. Gausu paprastesnių, pvz.: Татаренков perteiktas kaip „Tatarnikovas“ (252), ir sudėtingesnių neapsižiūrėjimų, pvz.: rusiškai kalbant apie pareigas ir profesijas beveik visais atvejais vartojama vyriška giminė, todėl nesunku suklupti verčiant dialogą, kuriame iš pavardės negali spręsti apie pareigas einančiojo lytį. Kita vertus, originale giminė aiškiai nurodyta įvardžiu ее: – Вы не знаете, — [...], — как имя-отчество посла?[...] / — Кажется, ее фамилия Матвиенко [...] : – „Gal žinote ambasadoriaus (– ambasadorės) vardą ir tėvavardį? [...] / – Regis, jo (– jos) pavardė Matvijenko…“ (37), o jau kitame sakinyje nurodytas ir ambasadorės vardas, ko nepataisyti: „Tuo metu Rusijos ambasadoriumi (– ambasadore) Atėnuose buvo Valentina Matvijenko, vėliau tapusi Rusijos vyriausybės vicepremjere.“ (37)

Įdomybės

Tačiau grįžkime prie mentaliteto ir kitokių įdomybių. Vis prie to paties skirtumo tarp to, „ką žmogus daro, ir ką jis mano, kad daro“, kaip pasakytų Algirdas Julius Greimas…

Štai, žiūrėk, pasakotojas ima ir prasitaria, kas yra kas Rusijos ambasadose: „Rusijos konsulato darbuotojui [...], kuris kartu buvo ir žvalgybos pulkininkas, nežinoma mergina pranešė…“ (28) „Žurnalistas“ Maksimas, atvykęs į Graikiją neva rinkti medžiagos filmui, apkaltinamas šnipinėjimu ir sulaikomas kaip buvęs KGB bendradarbis. Advokatui besistebint, kaip graikams pavyko tai užčiuopti, juk Maksimas „dirbo viename televizijos kanale“, paaiškėja, kad „kanalo kontingentą sudarė buvę KGB bendradarbiai…“ (244)

Veiksmo laikas – 2000 metai, bet Rusijos piliečiai oficialiai tebepriklauso SSRS: „Išėmęs iš kišenės, padaviau Rusijos pasą. Pareigūnas nepatikliai dirstelėjo į dokumento viršelį ir į mane. Jo nepasitikėjimą buvo galima suprasti. Ant viršelio parašyta „SSRS“. Ten pat – herbas šalies, kuri jau seniai nebeegzistuoja.

Patraukiau pečiais. Susigaudęs situacijoje (– supratęs padėtį) Goiko kažką paaiškino graikų kalba. Veikiausiai, kad mes iki šiol nepakeitėme pasų į rusiškus.“ (228)

Kitas įdomus epizodas atskleidžia, kaip rusų žiniasklaida dezorientuoja viešąją nuomonę: advokatas ruošiamas dalyvauti NTV laidoje „Nepriklausomas tyrimas“ (!). Jo prašoma iš ekrano pasakyti, kad samdomasis žudikas Salonikas gyvas. Į klausimą „Kokia prasmė?“, laidos autorius atsako: Смысл тут один: мы взбудоражим общественное мнение. „Prasmė vienintelė: sukelsime visuomenės susidomėjimą. Toliau dirbsime mes.“ (248) Labai gaila, kad vertimas šiuo atveju netikslus: veiksmažodis взбудоражим reiškia „suaudrinsim, sudrumsim, sujauksim, sukelsim sąmyšį“…

Kaip jau minėta, Rusijos specialiosios tarnybos ir mafija sudaro vieną nusikalstamą tinklą. Tiek kriminalinių struktūrų, tiek milicijos ir žvalgybos veiksmus koordinuoja ir slapta vadovauja buvę KGB-istai, kontržvalgybininkai, vadinami Koordinatoriumi ir Kuratoriumi. „Senais gerais laikais jie vykdė politines žmogžudystes.“ (155) Žlugus KGB ir visai sistemai, KGB „pulkininkui ir generolui pasiūlė pereiti į miliciją. Tačiau jie šį pasiūlymą palaikė žeminančiu. Todėl ir įkūrė privačią saugos bendrovę „XXI amžius“, kur su visomis dosjė ir archyvu persikėlė patys gabiausi ir patikimiausi KGB darbuotojai.“ (100) Suprantama, įžvalgos apie KGB ir kriminalinio pasaulio simbiozę autorius nerutulioja. Priešingai, tarsi sutrikęs ar susigėdęs puola romantizuoti KGB. Ir nors „KGB ir anksčiau praktikuodavo vadinamuosius politinius nužudymus arba pašalinimus kodiniu pavadinimu „nelaimingas atsitikimas“. Žmogus tarsi atsitiktinai pakliūdavo po automobiliu, iškrisdavo iš nuosavo balkono, nuskęsdavo vonioje…“ (100) Tačiau dabar esą „didžiausia problema buvo ta, kad buvęs generolas ir buvęs pulkininkas negalėjo įsakyti savo leitenantams žudyti, net ir kriminalinio pasaulio lyderių. Tai neatitiko nei statuto reikalavimų, nei rusų karininkų moralės principų. (101) Išeitis – „sukurti savą mini brigadą.“ (101) Taip – veikiausiai vadovaudamiesi „statuto reikalavimais ir rusų karininkų moralės principais“ – buvę KGB darbuotojai, ir subūrė grupuotę, kuri apibūdinama kaip viena „kraugeriškiausių ir įžūliausių Maskvos grupuočių…“ (131) Geležinė logika.

Galiausiai dar kelios mintys apie Graikiją, kurios gali pasirodyti aktualios: „Graikijoje viskas perkama ir viskas parduodama. Kad tik noro būtų, suorganizuoti galima viską.“ (44)

Sumanym(um)as

Manipuliuoti kompleksais:

Sakoma, kad devintojo dešimtmečio pradžioje Rusijoje įvyko „didžioji kriminalinė revoliucija“. Banditai ir sukčiai per neįtikėtinai trumpą laiką susikrovė milžiniškus turtus. Maža to, jie tapo naujuoju Rusijos elitu ir įsitvirtino valdžioje. Nieko stebėtina, jei turėsime omeny, kad KGB ir kriminalinis pasaulis visada bendradarbiavo ir buvo glaudžiai susipynę… Kita vertus – stulbinamos sėkmės istorijos! Matyt, jos jaudina ir mūsų skaitytojus, ypač tuos, kurie išgyveno visuomenės susisluoksniavimo į klases laikotarpį. Mus, kurie, Viktorui Uspaskichui įtaigiai pasakojant per televiziją, kad dešimtojo dešimtmečio pradžioje pinigai „mėtėsi po kojų“, pajunta kaltę ir gėdą, kad nesumojo pasilenkt ir jų susirinkt. Arba tuos, kurie su virpuliu prisimena savo pirmąjį kanistrą, pirmąjį krepšį, pirmąjį vagoną…

Apeliuoti į atmintį apsimetant analitiku:

Karyševas tvirtina rašantis ne šiaip apie bratvos paniatkes ir strielkes, bet apie nusikalstamo pasaulio įtaką visuomenei ir valstybei. Mafijos advokatas nesibodi pavadinti savo knygų kronikomis ir enciklopedijomis. Pelno besivaikančios leidyklos, siekdamos patraukti kuo daugiau skaitytojų, priskiria Karyševo „kronikas“ prie dokumentikos, anotacijose priduria sakinį apie tai, esą knygose „įdomiai nušviečiami Rusijos to laikotarpio nusikalstamo pasaulio užkaboriai, įtaka šalies politiniam ir ekonominiam gyvenimui, nuožmi specialiųjų valstybės tarnybų kova ir nepopuliarūs sprendimai siekiant pažaboti nusikalstamų gaujų savivalę. “

Nuosprendis

Rusijoje Karyševą leidžia visaėdis gigantas „Eksmo“, kuris, be kita ko, spausdina ir Viktoro Pelevino kūrybą. Karyševas pavojingas ne tik dėl to, kad manipuliuoja kompleksais ir mulkina skaitytoją pretenzijomis į dokumentiką. Ir ne tik dėl ultrašovinistiškai narcisistinių poteksčių, bet ir dėl to, kad romantizuoja banditizmą ir banditus. Skelbdamasis „be jokių pagražinimų“ rašąs apie „nelengvą ir žiaurų“ banditų gyvenimą, siekiąs, kad žmonės galėtų susipažinti su juo iš vidaus, jis, kaip rašytojas, esą sau kelia kone auklėjamąjį tikslą: kad „nebrendylos ir mulkiai“ sužinotų, jog nusikaltėlių gyvenime yra ne tik mergos ir „mersai“, bet ir sulaikymo izoliatoriai, preso kameros, kur su administracija bendradarbiaujantys kaliniai sukuria nepakenčiamas gyvenimo sąlygas tiems, kurie dėl įvairių priežasčių neįtinka kalėjimo valdžiai, kontrolinis šūvis į pakaušį.

Iš tikrųjų tai, ką siūlo Karyševas, – pigūs ir pavojingi skaitalai su pretenzijom, romantizuojantys banditų gyvenimą, šlovinantys kleptokratiją, „taiklią ranką“ ir populiarinantys žudiko „profesiją“.

Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos 2015 m. kūrybinės veiklos programą remia Lietuvos kultūros taryba