Laudacija 2024 m. kūrybiškiausios knygos autoriui, sakyta šių metų kovo 12 d. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto premijos teikimo renginyje

Kiekvienas turi teisę atsisakyti būti menininku, skelbia kinų menininko Wu Shanzhuano žodžiai ant drobinio maišelio, kurį perku dovanų „White Rabbit“ galerijoje. Kiekvienas turi teisę atsisakyti ir būti rašytoju. Darius Žiūra neskuba juo vadintis. „Visą gyvenimą maniau, kad rašytoju tikrai niekada negalėčiau tapti, nes tam tiesiog neturiu jokių duomenų“, – viename interviu sako jis. Autoritetingų institucijų, įskaitant ir Lietuvių literatūros ir tautosakos institutą, Žiūra jau įšventintas į literatūros lauką, pelnęs pripažinimą, kurio kartais nesulaukia autoriai, visą gyvenimą rašantys ir leidžiantys knygas. Jei nori būti rašytoju, privalai turėti kantrybės, eiti savo keliu, daug metų dirbti ne visai žinodamas, koks bus rezultatas, ar jis bus. Turi valdyti kalbą, atmintį ir kartu suprasti, kad abi – nesuvaldomos, kaip vanduo išteka pro pirštus. Rašytojų darbo įrankiai yra kalba ir atmintis, fotografų – šviesa ir laikas. Darius Žiūra geba pasitelkti visus keturis. Jo autobiografinės prozos kūrinyje „Diseris“ krinta laiko šviesa, išryškindama tai, kas prisimenama, ir tai, kas pamiršta. Menininkas fiksuoja laiką, o tame laike – save ir mus.

Menų disertacijos, kurios pagrindu parengtas „Diseris“, privilegija – laisviau nubrėžtos ribos tarp mokslinės ir meninės kalbos. Vis dėlto ir ji įrėminta privalomųjų akademinio darbo elementų – įvado, išvadų, santraukos, vaizdinės medžiagos. Rengiant knygą spaudai visa tai išnyksta, lieka tušti rėmai viršelyje. Ir disertacijoje, ir „Diseryje“ Žiūra žengia toliau, steigdamas savo teisę rašyti taip, kaip mato esant reikalinga tekstui ir patirčiai. Jei būtų likęs rėmuose, rašęs taip, kaip reikalaujama, – „Diserio“ nebūtų. Jei būtų rašęs „Diserį“ galvodamas, kad yra rašytojas, – galbūt ši knyga nebūtų pelniusi kūrybiškiausios vardo. Pasirodo, kad geriausios knygos parašomos nebūnant rašytoju, gal net atsisakant juo būti – tiesiog rašant. Nebūti rašytoju – tai nebūti rėmuose, įpareigojančiuose galvoti apie struktūrą, literatūriškumą, įvaizdį, komunikaciją, literatūrinę bendruomenę. Rašyti nebūnant rašytoju yra tarsi plaukti prieš srovę – iš vieno teksto kranto į kitą. Grimzti ir kilti. Nežiūrėti, kiek liko iki kranto. Rašyti apie save ir tuo pat metu stebėti save pro objektyvą kaip kitą. Plaukti link savęs buvusio, esamo, įsivaizduojamo, neišrašyto, neišrašysimo, link someone who isn’t me. Darius Žiūra yra rašytojas, kuris turi teisę nebūti rašytoju. Kita vertus, jis buvo rašytojas dar neparašęs „Diserio“, nes rašymas pirmiausia yra stebėjimas. Kaip nuo 2001 metų vykdyto meno projekto „Gustoniai“ fotografijose jo gimtojo kaimo žmonės žvelgia į objektyvą nevaidindami, tiesiog būdami, taip ir Žiūra sėdasi priešais savo objektyvą, geba būti vienu metu abiejose vietose: stebinčiojo ir stebimojo; liudyti savo ir gyvenamojo laiko tapatybę.

Žvelgiu į „Diserio“ viršelio rėmus baltame fone ir pro juos matau meną – meną sulydyti kūrybą su gyvenimu, asmeninę ir kolektyvinę dešimtmečių patirtį, citatas ir kontekstus, paraštinius būvius ir jų refleksiją, kūną ir tekstą. Menininko žvilgsnis į save, savo kūrybą gali būti išcentruojantis asmenį ir įcentruojantis meną, miestus, gatves, žmones, objektus. Sava istorija, kitų istorijos – šio teksto gyvybė. Rėmai yra iliuzija, miręs vanduo. „Jo kūryba yra plaukimas su kitais“, – teigia Jurijus Dobriakovas. Ši knyga – taip pat.

„Diserį“ norisi pavadinti vienetine knyga, ir ne tik pagal Roberto Calasso apibrėžimą. Knygoje „Leidėjo menas“ (iš italų kalbos vertė Goda Bulybenko, Vilnius: Lapas, 2024) jis sako, kad vienetinė knyga yra ta, kurią skaitant akivaizdu, jog autoriui kažkas atsitiko, persmelkė jį, ir tas kažkas galiausiai nusėdo rankraštyje, užrašytas savitu stiliumi. Bet tai vienetinė knyga ir lietuvių literatūros kontekste; ji plaukia per laiką, per meno kūrinių genezę, per kūrėjo virsmus. Asmeniška tampa universalu – tai pasiekia geriausi autobiografiški tekstai. „Diseris“ sugeba savin įrašyti ir mus. Tikiuosi perskaityti dar ne vieną Žiūros knygą. Bet net jei tai – vienetinis tekstas, jis užpildo lūkesčių rėmus ir išsilieja iš jų.

I just document, aš tik dokumentuoju, sako kinų fotografo Lu Nano žodžiai ant drobinio maišelio, kurį toje pat galerijoje perku sau kaip priminimą, ką veikia rašytojai – ypač tada, kai atsisako būti rašytojais.

Esame pripratę prie veržlaus gyvenimo tempo – atrodo, kad kuo daugiau bėgi, tuo labiau gyveni, esi gyvenimo centre, neapkerpėji ir neapsamanoji. Ir knygas taip skaitome – bėgdami per puslapius, neatsigręždami, nes visą laiką trokštame kažko naujo, netikėto, šviežio. Ir paskui daugelio jų neatsimename. Ne perskaitome, o pralekiame paviršiumi. Mūsų atmintis jų neišsaugo – kaip nereikalingos perteklinės informacijos.

Viktorijos Daujotytės autobiografinių tekstų knyga „Kai rašai, nebijai“ – lėtojo skaitymo tekstai. Primenantys Fernando Pessoa „Nerimo knygą“ – perskaitęs ne kartą turi grįžti atgal, kad įsisąmonintum teksto prasmę ir jo grožį. Kad ne tik suvoktum, bet ir pajustum būties gylį, keistumą ir šiurpą.

Kodėl tokį keistą ilgesį pažadina žalsvai auksinė klevų šviesa, lietinga vakaro prietema ir medžio šešėlis, atspindintis jau ne medį, o kažką daugiau?.. (Viename Romualdo Granausko apsakyme takas, einantis per kiemą, prietemoj primena gulintį žmogų, ištiesusį į šonus rankas.) Medžiai, kurių nebėra?.. Akmenys, nusėdę į požeminį gruntą?.. Kodėl neįmanoma pamiršti tos vietos, vadinamos namais?

Nes jinai – iš gelmės. Iš archajinio sluoksnio, kuriame materija grumiasi su dvasia. Iš kalbos gimimo, iš būties įžodinimo. Iš autochtono sąmonės, kurioje Rojaus sodo ilgesys dar tebėra stipresnis už pažinimo geismą.

Todėl išeiti iš namų reiškia ne tik palikti vietą, bet ir bandyti ją pamiršti, nes sugrįžimas neįmanomas. Todėl išėjimas yra ne šiaip paprastas fizinis veiksmas, o egzistencinis pasirinkimas. Iškilti iš gelmės, pasirodyti paviršiuje.

„Vaikai iš gilių užkampių sunkiai išeina į žmones.“

Į tokius, kurie puikuojasi žurnalų viršeliuose. Atpažįstami gatvėje ir prie parduotuvės kasos. Klausinėjami, ką jie mano apie tokį ar anokį rezonansą sukėlusį įvykį. Kitaip tariant, į veržlius ir entuziazmo – kartais ir perteklinio – kupinus žmones, kurie mėgsta kartoti, kad tai, kas buvo, pražuvo, kad neverta gilintis į praeitį, kad reikia tikėti tuo, kas laukia ateityje, o laukia, be abejo, tik pažanga ir progresas. Ir galbūt net atmintį galima modernizuoti. Palengvinti. Išlaisvinti iš traumų. Pritaikyti prie laikmečio. Politinės ir kultūrinės konjunktūros.

Bet skaitai šiuos tekstus ir matai, kokia paradoksali toji atgyjanti atmintis. Visa tai, kas buvo, nutiko, ištiko. Būties detalės, aprėpiančios ne tik tavo, bet ir kitų gyvenimą: pačios menkiausios iš jų sukuria plačiausią prasmių lauką. Savo tarsi nereikšmingumu liudijančios laiko paslaptį.

Ir junti, kaip gyvybiškai svarbu stabtelti ir atsisukti. Pažvelgti atgal. Į tai, kas jau įvykę ir niekados nepasikartos fiziniame laike, bet visados bus, atgis ir transformuosis atminty. Vaidensis gimtųjų vietų takeliai, pievos, akmenys, laukai, skambės mirusių artimųjų tarmiška šnekta, kasdienių darbų, primenančių apeigas, garsai. Sapne ir realybėje.

Skausmingai suvoki, kad niekados nuo šito nebūsi atskirtas – kad visados čia pareisi. Negali būti, kad taip ištuštėtų atmintis, kad nebeliktų jokio, net menkiausio takelio pareiti. To takelio žvirgždą tebejaučia pėdos. Tuos kilometrus, kuriuos, išlipus iš autobuso, tenka pareiti iki namų – dažnai vėlai vakare, tamsoje, per lietų, dar ir nešantis nelengvą krepšį. (Toks ir mano blokados metų patyrimas – tris valandas stovėjus sausakimšame autobuse, dar tekdavo tris kilometrus kulniuoti į miestelį.)

Kodėl atmintis taip tvirtai išlaiko tuos prisiminimus? Ėjimą tamsoj, į miestelio žiburius, ant blakstienų kybo lietaus lašai, rankoj – juodas polietileno maišelis su lauktuvėmis iš Vilniaus, o širdy – džiaugsmingas susitikimo ilgesys, pamiršus ir nuovargį, ir dyzelio tvaiką, ir tai, kad per didžiausią vargą įsigrūdai į tą perpildytą autobusą.

Gal todėl, kad viskas telpa į ratą. Į ciklą, į chtonišką apskritimą. Žmogus išeina, pareina, kartojasi. Galbūt ir mūsų atmintis panaši į sklindančius ratilus, apimančius ne tik mūsų, bet ir kitų gyvenimų ciklą. Mes pareiname, atpažįstame, susitapatiname. Užjaučiame ir ilgimės. Atraibuliuojame kaip ratilai. Visi panašūs ir visi skirtingi.

Kas gi yra žmogus, koks jis būtų, jeigu jo su kitais buvusiais, kitais gyvenusiais prieš jį nejungtų kad ir plonytis siūlelis? Kas mes būtume, jeigu neatsimintume? Jeigu būtume tik čia ir dabar arba – dar blogiau – tik lauktume ateities? Atmintis yra singuliarumo taškas, iš kurio prasidėjo ir išsiplėtė mūsų būtis ir žmogiškumas. Ir tebesiplečia.

Turbūt nieko asmeniškesnio ir nieko universalesnio už mūsų žmogiškumą nėra ir negali būti. Tai paliudija ir knyga „Kai rašai, nebijai“. Pasakyti tai, ką tik tu ir tik taip gali pasakyti.

Sveikiname Viktoriją Daujotytę, už autobiografinių tekstų knygą „Kai rašai, nebijai“ apdovanotą Lietuvos rašytojų sąjungos premija

]]> http://www.satenai.lt/2025/01/17/pareiti-namo/feed/ 0 http://www.satenai.lt/2024/12/06/tarp-literaturologijos-ir-kritikos/ http://www.satenai.lt/2024/12/06/tarp-literaturologijos-ir-kritikos/#comments Fri, 06 Dec 2024 13:33:10 +0000 http://www.satenai.lt/?p=52980  

Šiek tiek keista, kad Jūratė Sprindytė, Vytauto Kubiliaus disertantė, jo vardu pavadintą premiją gauna tik dabar. Knygų apžvalgoje „Metuose“ ji neseniai prisipažino, kad skaito viską, ką parašo Danutė Kalinauskaitė, Valentinas Sventickas ir Jurga Tumasonytė. O aš skaitau viską, ką parašo Jūratė Sprindytė, nes tai ne mažiau įdomu. „Žiemos“, „Vasaros“, „Pavasario“ ir „Rudens skaitiniuose“ patraukdavo kibus žvilgsnis, akvareliška kritika, prozai artimas kalbos vaizdingumas. Reikia paminėti ir atidumą žanrinei literatūrai, gebėjimą aprėpti visą literatūros panoramą, nuostatą sijoti – kur fundamentai, o kur tik fragmentai. Jūratė tiksliai pastebi, taikliai apibūdina šiuolaikinės literatūros reiškinius ir naujausias tendencijas. Skiria dėmesio populiariajai literatūrai ir retesniems žanrams. Ji pati sako, kad autentiškumą patikrina vidiniu kamertonu, dažnai spontaniškai, juslėmis, per daiktišką konkretybę. Save yra pavadinusi tingine, bet čia turbūt apie tai, kad kuo mažiau rašai, tuo geriau parašai.

Jūratė Sprindytė yra literatūrologė, humanitarinių mokslų habilituota daktarė, Lietuvos mokslų akademijos tikroji narė – „kubiliški“ akademiniai titulai. Kol Sprindytė dar buvo jaunųjų rašytojų sekcijoje, Vytautas Kubilius yra atkreipęs dėmesį ir paminėjęs jos „estetinę klausą“, nors tai, anot pačios Jūratės, tuomet skambėjo kaip dviprasmiškas komplimentas. Lietuvių literatūrai pasisekė, nes Jūratė vos nemetė lituanistikos studijų trečiame kurse. Tiesa, šiek tiek gaila, kad sudegino savo kūrybinius bandymus. Taip norėčiau perskaityti tuos tekstus, net jeigu jie nuviltų. Įdomu, kodėl taip nutinka – žmogus sunaikina savo rankraščius ir viską pradeda iš naujo, bet kitaip, kitokiu vaidmeniu. Gal tai iš nusiteikimo nebūti „pasroviniu žmogumi“ – o tokį nusiteikimą disciplinuoja įvairūs akademiniai ritualai. Labai įdomus pokalbis su Loreta Jakonyte skelbtas žurnale „Colloquia“. Jame Sprindytė teigia: „[...] žinojau, kaip reikia prisitaikyti prie tos sistemos (kalbama apie sovietmetį – G. K.). Kita vertus, visą laiką stengiausi stumtelėti ribas, tikrinti leistinumą. Kai Kubilius savo „Dienoraščiuose“ rašo apie tuos dalykus, tai man labai artima.“ Ribų tikrinimas, mokėjimas laviruoti net santykiuose su saugumiečiais, juos atpažinti, neįsitraukti į manipuliacijas – gerbtinas bruožas.

Didžiausia bendrybė su Vytautu Kubilium – darbas Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, santykis su autoritetu, tarnystė žurnalui „Colloquia“. Vėliau – Kubiliaus „Dienoraščiai“, kurių mintys Sprindytę įkvepia. Ji papyksta, kai reikia, neva piktai parašo apie monadas. Anksčiau ilgėjusis urbanistinės prozos, dabar girdi lietuvių autorius ir jų poreikius: prozininkai tikisi kritikų reakcijos, ryšio, kurio dažniausiai nesulaukia. Straipsnyje „Apie vėžlį ir lietuvių prozos tendencijas“ sako dažnai prisimenanti Vytauto Kubiliaus frazę, kad nerecenzuota knyga – miręs faktas. Tą patį dailininkai ir menotyrininkai sako apie parodas. Sprindytė pasiūlo pluoštą gana klasikinių kriterijų, pagal kuriuos galima vertinti literatūros kūrinį: 1) kalba, stilius, meninės informacijos kiekis mažoje teksto atkarpoje (pvz., pastraipoje ar net viename sakinyje); 2) žanro kanonas ir tradicija (arba gerai įvaldyta, arba originaliai paneigta); 3) egzistencinių momentų, gyvybiškai svarbių žmogui, įprasminimas; 4) epochos, laiko ženklai, socialumas; 5) žaidybinė funkcija, antibanalumas; 6) literatūrinės komunikacijos lygmuo (skaitytojo suintrigavimas). Labai geri kriterijai, kritikai turėtų laikyti juos galvoje arba pasikabinti prieš akis; liaudies kritikai dažniausiai mosikuoja vien šeštuoju, garbindami liaudies rašytojus. Gerų rašytojų sąjungininkas, anot Jūratės, – laikas, o daugeliui šiandien besireiškiančių prozininkų jis didžiausias priešas. Deja, ne visi į prozą žvelgia taip principingai, iš šimtmečio pozicijos.

Sveikinu Jūratę Sprindytę pagaliau tapus Vytauto Kubiliaus premijos laureate!

Laudacija sakyta Lietuvių literatūros ir tautosakos institute lapkričio 29 d.

]]> http://www.satenai.lt/2024/12/06/tarp-literaturologijos-ir-kritikos/feed/ 0 http://www.satenai.lt/2024/11/22/atgulai-danutes-pasaulyje/ http://www.satenai.lt/2024/11/22/atgulai-danutes-pasaulyje/#comments Fri, 22 Nov 2024 08:47:16 +0000 http://www.satenai.lt/?p=52870  

Laudacija Liudo Dovydėno premijos laureatei Danutei Kalinauskaitei

Kas svajoja apie Maldyvų šezlongus, kas – apie ekskursiją į Maču Pikču ar apie išvyką į kosmosą, o šit aš norėčiau bent vieno kito atgulo, na, išeiginės, kitaip tariant, Danutės Kalinauskaitės pasaulyje. Sodriame, šviesiame, pilnakraujame, kartais ironiškame, kartais graudžiai juokingame. Kur ožkos ėda pinigus. Pasaulyje, daug tikresniame nei šis, kurį esame įpratę vadinti realiuoju. Kurio kasdienis absurdas nebejuokingas, o žmogaus kvailybė gerokai gožia jo didybę. Man tas Danutės kaskart tarsi iš naujo sutveriamas pasaulis ir yra rojus, toks, kokio jo norėčiau, kokį įsivaizduočiau, – ne tas, kur visą amžinybę kybai tuščioje erdvėje, laimingas, kaip išsunktas arbatos maišelis. Norėčiau bent vieną savaitgalį, bent valandą pagyventi tame rašytojos sukurtame rojuje, kur žmonės gyvų gyviausi, kaip kad tos keturios Karelijos suomės, „visos kaip viena… bespalviais plaukais, bespalvėmis akimis, bespalvėmis blakstienomis“; paradoksai, be kurių jokia būtis būtų nepakeliama, – stulbinantys, istorijos gniaužia kvapą, kalba – jau daugybę kartų minėta – kur reikia, puri tarsi gardžiausias pyragas, kur reikia – gerai išminkyta kaip molis, kur reikia – aštri kaip skustuvo ašmenys, ir visur – tiksli, apsaugota nuo tuščiavidurių žodžių girliandų, nuo savimylos, nuo bet kokio šlako… O, pažiūrėkite, kokios erdvės! Net ir nugyventuose ankštuose namuose, net ir sausakimšame traukinio tambūre, net ir kokio Jono Necelio sieloje. Tūlas skaitytojas ne vieną tokį necelį pavadintų nupiepėliu, niekšeliu ar kokiu rimtesniu žodžiu apibūdintų, tačiau Danutės rojuje visi jos personažai būna išganyti – net ir besielgiantieji negražiai, nepadoriai ar tiesiog bjauriai. Jiems atleista. Stebiuosi rašytojos gebėjimu negailestingą mūsų pasaulį ar tuščią nuodėmingų, ydingų jo įnamių gyvenimą visada vaizduoti be juodos spalvos, be slogaus neigiamo svorio. Priešingai – apgaubtą šviesos. Net kančia, ne taip dažnai regima, rašytojos pasaulyje būna šviesi, grūdinanti. Prisimename, Danutė pirmąją savo knygą, kaip ir vieną novelių joje, pavadino „Išėjusi šviesa“. Tad štai. Manau, kad šviesa tada, tais tolimais 1987-aisiais, ne išėjo, o atėjo. Atėjo, jaukiai sušvito toje ne itin storoje, bet tokioje talpioje knygelėje, paskui nutvieskė apsakymų rinkinį „Niekada nežinai“, sušildė mus „Skersvėjų namuose“ ir ypač ryškiai suspindo „Baltuosiuose prieš juoduosius“ – romane, į kurį Danutė Kalinauskaitė žengė tvirtu žingsniu, nešina turtinga novelių ir apsakymų patirtimi.

Praskleisiu šiokią tokią paslaptį. Kadaise privačiame pokalbyje Danutė yra man pasakiusi (cituoju iš atminties, nors mielai būčiau užsirašęs): „Vaizduoti gyvenimą per visokias bjaurastis – paprasčiausias kelias.“ Žinodamas, kaip sunkiai, kruopščiai ir sąžiningai rašytoja dirba, eidama sunkiausiu keliu, galiu tik nusilenkti jos pozicijai, ypatingam jos talentui, šviesiai jos asmenybei. Nusilenkime visi!

Laudacija 2023 m. kūrybiškiausios knygos autorei, sakyta 2024 m. kovo 13 d. LLTI premijos teikimo iškilmėje

Danutės Kalinauskaitės naujos knygos svarbą norėčiau nusakyti išskirdama du aspektus, kurie paprastai nebūna akcentuojami ir kurie aktualūs kalbant ir apie visą dabarties literatūrą. Tai etika ir patriotizmas.

Kaip daugelis žinote, pasakotoja grįžta iš Londono į Vilnių pas Alzheimeriu sergančią mamą ir perima jos priežiūrą iš samdytos moters, prižiūrėjusios tikriausiai rūpestingai, bet tikrai ne dukteriškai. Ši nauja patirtis pasakotojai atsiveria kaip svarbiausia gyvenimo užduotis. Jai tenka išmokti, kad, užuot bandžius įsigauti svetimon galvon ir primetus savąjį tikrovės vaizdą, reikia tiesiog būti kartu, kalbėti, kai tik įmanoma, džiaugtis prašviesėjimo akimirkomis, išnaudojant jas ne tik giminės istorijos rekonstrukcijai, bet ir dangiškos dovanos išgyvenimui (kai Dalia su mama žingsniuoja koja į koją, ji jaučiasi, lyg eitų mėnulio akmens spinduliu ir iš viršaus laimė barstytų trupinius). Pasirodo, kad ligos tamsoje, mamai silpnėjant, tolstant ir vis dažniau neatpažįstant dukros, jų abiejų meilė niekur nedingsta, o kaip tik tampa kantri, maloninga, nepasiduoda piktumui, pamiršta bloga, viskuo viliasi ir visa ištveria, kaip sakoma Pirmajame laiške korintiečiams.

Kalinauskaitės knygoje aprašytas veikėjų ryšys yra gražiausia mamos ir dukros meilės istorija lietuvių literatūroje. Gal net ją siečiau su biliūniška tradicija, tačiau, kitaip nei Biliūno amžina vaikų kaltė, kurią mes visi savyje nešiojame, ši kaltė čia yra išpirkta. Mama meldžia dukros išpirkti jai atminties ir tam tikra prasme kaip tik tai galiausiai ir įvyksta. Kai galvoju apie šį romaną, prisimenu filosofo Lévino mąstymus apie neįveikiamą meilės santykio narių dualumą, kito kitybę, užvaldymo nesiekiančios komunikacijos sėkmę ir atsakomybę už kitą asmenį kaip atsakomybę dėl kito mirties. Tikriausiai Lévino etikos temos niekada lietuvių literatūroje dar nebuvo taip subtiliai išgyventos ir įtikinamai vizualizuotos.

Patriotizmo tema romane neatsiejama nuo paveldėjimo istorijos. Pasakotoja ne kartą supainioja žodžius „afidevitas“, kuris šiuo atveju yra giminės kilmės dokumentas, būtent jį pasakotojai ir reikia suformuoti, ir „autodafė“ – t. y. vadinamasis tikėjimas aktas, viešas inkvizicijos nuosprendžio paskelbimas ir įvykdymas. Leksemos „autodafė“ atsiradimas tekste man atrodo reikšmingas ir būtent šiuo žodžiu nusakyčiau iš praeities keliamos giminės gyvenimų ir mirčių viešą apžiūrėjimą ir įvertinimą. Taip ir suskamba atmintyje poeto Algimanto Mackaus kiek kita tema rašytos eilutės, čia puikiai tinkančios: „Daiktai taip pat bus pašaukti / į paskutinio teismo salę. / Daiktais nenusikalsta tiktai tie, / kurie daiktų neturi.“

Knygos veikėjai pasirodo tekstinėje būtyje su visais savo namais, reikmenimis ir asmenybiniais atributais (dauguma jų persikelia iš senobinių nuotraukų, kurios pasakojime veikia ir kaip atvaizdai, ir kaip daiktai – sklaidomi, perstatomi, apžiūrinėjami). Tradiciniame šeimos sagos romane ar seriale kiekvienos šakos istorija būtų išplėtota į savarankišką liniją, o paskui jos susijungtų į racionalaus istorinio pasaulio paveikslą. Holivudinio filmo pabaigoje Dalia gautų didelį kapitalą, pastatytų gerontologijos centrą ir pavadintų mamos vardu, išvežtų gydyti į Liuksemburgą sesers sūnų Mykoliuką, ištekėtų už ten sutikto daktaro, tolimo giminaičio Thomo Vaibzdžio kitos šakos giminaičio sūnaus.

Čiagi viskas yra kitaip: vietoj viena kita pratęsiančių istorijų – iš praeities išplėšti trupiniai, regis, nesuformuojantys jokio nuoseklaus naratyvo ir nepagrindžiantys palikimo bylos struktūros; galiausiai paties palikimo praktinis aspektas pasakotojai iš viso nustoja rūpėti. Atsakymo į klausimą, ką šiame romane reiškia paveldėjimas, kaip ir atsakymų į visus kitus klausimus, pasak kai kurių šio romano veikėjų, reikia ieškoti Šventame Rašte, o ten paveldėjimas siejamas su žeme, pvz.: „Teisieji paveldės žemę ir gyvens joje amžinai“ (Ps 37, 29). Bet kas tie teisieji, kaip juos atpažinti?

Pirmas giminaitis, apie kurį skaitytojus pasiekia žinių trupinys, – mamos prosenelis Timotiejus, pabėgęs nuo gaudynių į rekrūtus į daugiau laisvių teikusią Augustavo guberniją ir ten įsigijęs melnyčią, jam atitekusią „iš Dangaus nukritusiu būdu“. Jo sūnus Venansijus gimė iškart po baudžiavos panaikinimo 1861-aisiais. „Tikrai laisvas žmogus! [...] Kaip ir tėvas, buvęs savotiškas, su giliai pakasta mįsle, – jį apibūdina pasakotoja ir priduria: – Bet parodykit nors vieną be mįslės.“ Štai šis savotiškumas, nepriklausomumas ir būtų giminės charakteringoji savybė, kiekvienoj kartoj ir individe vis kitaip pasireiškianti. Viena įdomiausių – Izolina, kuri, nors kentė mamos ir guvernančių muštrą, išliko savimi ir pasielgė radikaliai neįprastai: karo pabaigoje išlipo iš vykstančio į Vakarus traukinio ir parkeliavo į sovietų okupuotą Lietuvą. Arba sibiriačka Monika, netikėtai išsirengusi ir nuoga puolusi į pavasarinį Nemuną tarp ledų, – po Sibiro ji nustojo jausti šaltį, niekino ašaras, „tylėjimu, kietu kaip akmuo, parsivežtu iš ten, buvo nepalenkiama“.

Kietumo bruožą turi ir pasakotojos mama, sovietmečiu dirbusi viešbutyje ir gebėjusi sutramdyti labiausiai įsismarkavusius vyrus, demaskavusi pornografijos tinklą, net saugumiečius vertusi save gerbti. Bet įspūdingiausias jos poelgis – namų gynimas nuo įsibrovėlio mafiozo. Mama, atsistojusi tarpduryje su iškeltu kriukiu lyg Dievo pirštu, mums primena epizodą iš Išėjimo knygos, kur egiptiečiams siunčiami perspėjimai pavadinami Dievo pirštu, nurodančiu, kad izraelitai turi būti išleisti į laisvę. Galiausiai pasakotoja, „nuo mažumės gąsdinta, prigrasinta“, susiremia su įsibrovėliu ir aferistui iššaudo visą kaltinamąją žodinę apkabą, pati nustebdama – „iš kur mergaitei tiek drąsos?“, cituoja ji. Viename paskutinių knygos puslapių pasirodo ir jos dukra, dirbanti prašmatniame Vilniaus viešbutyje, skrodžiančiu žvilgsniu atpažįstanti naujarusio napoleoniškus troškimus susilankstyti ir išsivežti Arkikatedrą baziliką su Šventaragio slėniu, Gedimino prospektu, dangų, saulę ir „viską viską – šitą mažą užsispyrusią Lietuvą. Šitą kandančią blusą. Optom!“ Mergaitės žvilgsnis demaskuoja galimą okupantą teigdamas: tau nepavyks, pirmagimystės teisė mūsų ir jos neparduosime nei už lęšienės dubenį, nei už naftą ar dujas. Akibrokštas mūsų prigimtyje. Quod erat demonstrandum.

Nuo novelių knygos „Skersvėjų namai“ prabėgę aštuoneri metai Danutės Kalinauskaitės neišpaikino pagundomis publikuotis kuo dažniau, liko nuostata rašyti tik iš vidinių paskatų. Romano „Baltieji prieš juoduosius“ pavadinimas reikšminis, o epinė pagava, sensualistinis jautrumas ir neabejotinas kalbos jausmas sudaro kokybišką kombinaciją.

Dar seniau bandydama rasti rašytojos stiliaus specifiką nusakantį žodį, pasirinkau sąvoką „krakmolyti“ – toks standus jos kalbos audinys. Andai rašiau ir dabar pakartosiu: jos pasakojimas labai tirštas, plastiškas, kondensuotas, tarsi tai būtų bendras darbas kelių amatų meistrų iškart: gobeleno audėjos, mažųjų olandų (ne kartą autorės minimų), nėrėjos vąšeliu ir dar tų nėrinių krakmolytojos. Ir visa tai padaroma besvoriais žodžiais!

Kas romane labiausiai nustebino? Rašydama apie visiems pažįstamus, interpretuotus ir perinterpretuotus laikotarpius (tarpukario Kaunas, pirmieji ir antrieji rusai, Antrasis pasaulinis karas ir pokario Vilnius, Sibiras, KGB spąstai, naujųjų laikų verslai) rašytoja nesemia iš kultūrinių bendrybių duobės. Kiekvieno žmogaus gyvenimo laužytai linijai suranda absoliučiai tikrų, autentiškų kitur negirdėtų situacijų ir detalių. Tai yra kūrybiška.

Jos kuriamas pasaulis – trimatė erdvė, kuri kupa daiktais ir jų faktūromis, spalvomis, kvapais, pavadinimais, giminių vardais ir jų kampuotų charakterių bruožais. Pasakojimas toks empiriškai tirštas, kad net stabdo siužeto slinktį. Kai kuriems skaitytojams dėl to trūksta veržlumo, dinaminio variklio. Bet genealoginis medis juk statiškas darinys. Giminės istorijos aiškinimasis – procesas lėtas, o juolab dar motinos demencijos sulėtintas. Nuodugniai brėžiamos linijos, atkuriamos šakos, šakelės, atšakos ir ūgliai, t. y. pasakojamas kiekvieno giminaičio įspūdingas gyvenimo kelias. Šis konceptualus medžio sumanymas tikrai kūrybiškas.

Motinos smegenų veiklos sutrikimas naujoviškai iškelia Atminties problematiką. (Beje, mamos ir dukters dialogai jautrūs ir nedaugiažodžiai, parašyti absoliučia klausa pasižyminčios prozininkės.) Atminties problematika ir reikšmė tampa romano strategine ašimi. Net nuo XIX amžiaus vidurio prasidedantis genealoginio medžio pildymas per individualią (kad ir selektyvią) vieno žmogaus atmintį – per šeimą – per plačią giminę – sukaupia visuminį tautos istorinės atminties bagažą.

Pripratusiems prie lakių naratyvų romane visko lyg per daug (pati autorė sako, kad jos novelės nuo medžiagos gausos braška per siūles), o kiekvieno giminaičio istorija – juk nelyginant atskira išplėtota novelė. Pirmą romaną rašanti pasižymėjusi novelistė galėtų sakyti – įprastas man novelės žanras mane savinasi! (Apie tai, kad rašytoją savinasi žanras, yra išsitarusi eseistė Dalia Staponkutė, taip pat ką tik išleidusi pirmąjį savo romaną.)

Tariamai lėtą pasakojimo tempą kompensuoja kiti dalykai, čia dinamika egzistuoja kiekviename sakinyje: veržlus pats gyvenimas, įvykių gausa, emocinė įtampa, turtinga leksika, konkretybių paradas. Kad ir kokį epizodą skaitytum – empirinis turtingumas pribloškia. Šią savybę iliustruoja bet kuris fragmentas, užtenka atsiversti pasitaikiusį puslapį. Kad ir apie ką rašytų, D. Kalinauskaitė turi tyrėjos uoslę ir įdirbį, ką ir kalbėti apie estetinį žvilgesį. Materialaus pasaulio objektai ir tūriški, ir nušvitę, kiekvieną daiktą persmelkia būvio grožis. Vykusiai įdarbinta net ožka. Tarpukario Kauno autentika atsiveria visais įmanomais pavidalais – nuo cukrainių meniu su krupniku ir Tilmanso fabriko sirenų gausmu iki prancūziškos prabangos ar paprasto žmogelio buities. Pirmą kartą susidūriau su 1946 metų Kauno potvynio įsikertančiais sąmonėn vaizdais.

Tai istorinis romanas ne tik dėl aprėpto laiko ir geografijos (Kaunas, Vilnius, Sibiras, Rytprūsiai, Kazachstanas, JAV), bet ir dėl socialinių pjūvių jungties su katastrofų kontekstais, psichologinių tipažų – su atitinkamo meto išgyvenimo galimybėmis. Kiekvienoje pastraipoje sutelkta daug informacijos. Visad pavydėjau latvių rašytojams, kad jie nesibodi būsimam kūriniui rinkti medžiagą archyvuose ir situacijas matyti viršasmenybiškai, o lietuviai romanistai koncentruojasi į ego diskursą, kuriam užtenka privačios patirties, jiems nebūtini dokumentų saugyklose iškapstomi turtai. D. Kalinauskaitė par excellence paneigia tokį požiūrį. Romano pasakotoja Dalia praeitį atkūrė prikurdama, bet juk atgamino iš dokumentinių šaltinių, praeities liudininkų užrašų, nuotraukų, laiškų, prisiminimų, gyvų pasakojimų. Šiuo atveju svarbu ne struktūros noveliškas pobūdis, o tai, kad egzistuoja romano žanrui būtinas universalumo dėmuo.

Kūrinys dovanoja daugelio žinomų realijų naujumą, nes skleidžiasi visiškai unikaliomis konkretaus laiko detalėmis, sukeldamas netikėtumo efektą ir taip aktualizuodamas jau žinomus faktus. Apie santvarkų kaitą, okupacijas, tautų santykius (lenkų, rusų, žydų – apie tai kalbama drąsiai), lagerį, alkį ir badą, KGB veiklą skaitome su nuostaba, kaip to nežinojome. Tai papildyta tikrovė – nelyginant priedas prie pasaulio, kurio anksčiau nebuvo.

Kai į šiuolaikinius tekstus atsainiai kemšamos sakinių tiženos ir draikanos, kai vis daugiau rašoma supaprastinta kalba, D. Kalinauskaitė tobulai įkūnija dabartinės lietuvių kalbos raidos etapą. To bus vis mažiau. Stiliaus mikrostruktūrų našumas pavydėtinas. Kiek, pvz., prasmės dygumo sudėta į lakonišką frazę „su usnimi balse“. D. Kalinauskaitės kurso draugė bičiulė Giedra Radvilavičiūtė šiemet Vilniaus knygų mugėje sakė, kad jai menas – ne gyvenimo prioritetas. Ir Danutė pozuoja žurnalistams ne knygų fone, o virtuvėje kepdama Ilzenbergo dvaro vištą su džiovintomis slyvomis tikro kalvio kaldintame tikrame britvone. Manau, kad jai menas irgi tik gyvenimo dalis, nors ir jos, ir Giedros tekstai išsiuvinėti įspūdingais kultūros intertekstais. Šis romanas patvirtina ypatingąją D. Kalinauskaitės talento savybę – fiziškai apčiuopiamai liudyti gyvenimo APSTUMĄ. Todėl ir „balta–juoda“ priešprieša nesudurta kaktomuša, švelniai pritildyta, rišliai koreliuojanti (Sibire nesuvalgyti šachmatai iš duonos). Vis šmėsčiojantys vyrai juodais kostiumais, atklydę iš magiškojo realizmo ūkų ir primenantys apie neregimo pasaulio galimybę, padidina poetinį romano tūrį, bet ne blogio kiekį. Gyvenimo įvairovė tokia intensyvi, kad tarp balto ir juodo autorė išlaiko pusiausvyrą. Ir dar patrauklu, kad pasakoja taip, kaip kalba ir mato žmonės (šmaikščiai, su nenormine leksika), todėl leidžia žavėtis kalbos galiomis, patirti lingvistinių nuotykių: vienaskaitos „rusas“, „vokietys“, „užsimetė nažutką“, „čysta degtinė“, „pelenų šarmas“, „balta maniška“, „karbitinės lempos“, „uknoliai“, „bobutės ridikiulis“, „saldainiai monpasjė“, „piguva“, „darau žaibą“, „generuoti realius pinigus“, „neuroplastiškai pakeisti smegenis“…

O kas yra palikimas? Juk anaiptol ne iš Liuksemburgo giminaičio paveldėtas, o iš konkrečių žmonių istorijų sukauptas tapybiškas epochos paveikslas, pasitelkiant atmintį atkurtas turtas.

2024 m. kovo 13 d.

Ramunė yra mano draugė, todėl džiaugsmas šališkas. Bet pagaliau ji gavo medalėlį! Cituojant jos pačios eilutes: „aš taip noriu / to medalėlio – / mėnesio – / mėnesienos / trisdešimt dienų / kai nebegeri visi susirinkusieji ploja // aliuminis / už platiną brangesnis“ („tuščių butelių draugija“, p. 52). Tiesa, medalėlis ne visai tas, tą išsvajotąjį ji seniai turi.

Daug yra svajojančių apie LLTI medalėlį, bet man labai patinka, kai jis kliūva tiems, kurie visai jo netrokšta. Filologijos fakulteto auklėtiniams, kurie ne itin noriai užsiima savo kūrybos sklaida – neturi plėšrumo instinkto. Tekstas yra ir kontekstas: jis išreiškia ne puikavimąsi socialiniuose tinkluose, bet socialumą pačioje poezijoje. Ramunės Brundzaitės „Tuščių butelių draugija“ kaip tik ir kalba apie tokios filologyno auklėtinės galimybes prisitaikyti šiandieniniame pasaulyje. Tiesa, kai lyriką rašo vyras, tai vadinama viršasmeniškumu ir universalijomis, o kai moteris – išpažintine poezija.

Daugelis mūsų (sąžiningiau būtų sakyti – visi) jaunystėje tiki esą labai išskirtiniai, ypatingi, talentingi, gal net genialūs. Tokios savybės apskritai neegzistuoja, jos vaidenasi tik mums. Dėl jų (nors tai viso labo iliuzija!) mes gyvename. Geriausiu atveju mūsų gyvenimai tik šiek tiek gražesni už kitų žmonių – skausmas dramatiškesnis, laimė iškilmingesnė, nes taip patys norėjom. Baisiausia, ką patiria poetai, ypač nelinkę į savireklamą, – tai nenaudingumas kitiems, visiškas nereikalingumas. Jis įstumia į alkoholizmą, vienatvę, vidinę izoliaciją. Santykyje su savo rankraščiu rašytojas (jeigu jis nėra televizijos ar „Facebook“ žvaigždė) lieka vienas, net jei leidykla ir norėtų jam padėti.

Ir čia mums abiem (man taip pat kaip ir Ramunei) yra padėjusi tuščių butelių draugija. Kas yra apsėdimai, priklausomieji galėtų papasakoti įtikinamiau už egzorcistus. Tos draugijos metodai visai neblogi: nuo susirūpinimo savo pačios tragedijomis perkelti dėmesį į svetimas. Užsiimti nesavanaudišku darbu, socialiniu rūpesčiu, įgyti metafizinę perspektyvą. Draugijoje esame mokomi kuklėti ligi nieko sau nebereiškimo, bet kūrybingumas vis vien randa kelius – apsigyvename kitų galvose; taip įžūliai gyventi sugalvoja ne kiekvienas.

Jeigu rašai, tai veikiausiai dėl to, kad negali nerašyti, o ne kad gautum premiją. Taip pat ir su nuėjimu nuo scenos: arba moki nueiti, arba ne. Ramunei tikrai neprireiks to mokytis – ji moka būti nužeminta. Tuščių butelių draugijoje ji turi daug globotinių, kurios paliudytų apie Ramunės gebėjimą išvesti iš tamsos, iškrapštyti iš pelkės, mokyti dvasinės disciplinos. Tai netgi svarbiau už rašymą ir teikia daug apčiuopiamesnį prasmės pojūtį.

Literatūrą esame linkę istoriškai suvokti kaip individualistinį užsiėmimą. Bet net popiežius savo enciklikoje „Fratelli tutti“ rašo: „Individualizmas nepadaro mūsų laisvesnių, lygesnių, broliškesnių. Vien tik individualių interesų suma negali sukurti geresnio pasaulio visai žmonijai.“ Tad gal ir Ramunės Brundzaitės „Tuščių butelių draugija“ nėra vien dar viena išpažintinės poezijos knyga. Tai kvietimas pasijausti reikalingiems.

Su Kovo 11-ąja visus, su laisve rašyti ir kalbėti viską, ką norime.

Kūrybiškiausia 2022-ųjų knyga už laisvę kalbėti, skaityti ir rašyti Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas išrinko Ramunės Brundzaitės „Tuščių butelių draugiją“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla). Premija buvo įteikta kovo 10 d.

Sveikinu Mindaugą Nastaravičių ir Tomą Vaisetą, gavusius Vytauto Kubiliaus premiją. „Pirmas sakinys“ yra ta radijo laida, kurios visi (turiu omeny profesinę lituanistų, literatų bendruomenę) šventai klausomės. Tai nėra kritika įprastine to žanro prasme; jiedu nerašo tradicinių recenzijų. Bet laidos autoriai gerai išmano literatūros lauką ir paruošia pašnekovams analitiškus klausimus, nuosekliai domisi aptariamais reiškiniais, išsako savo nuomones. Bent jau man Vytautas Kubilius asocijuojasi su tvirta pozicija, susigaudymu, panoraminiu matymu. Gebėjimu daugiabalsį pasakojimą sutalpinti į vieną XX amžiaus literatūros istoriją. O Tomas su Mindaugu savo radijo laidomis rašo kažką panašaus į „XXI a. lietuvių literatūros istoriją“. Tik labai postmodernią, su siužeto šaudynėmis, garso įrašų pavidalu.

Literatūrologas Vytautas Kubilius, gali patvirtinti čia esančios Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto darbuotojos, bent jau čia, institute, buvo labai mylimas. Panašių simpatijų sulaukia ir laidos „Pirmas sakinys“ autoriai – matyt, dėl savo charizmos. Mindaugas yra tas, kurį visi myli, kaip sako Tomas, PDR’o meile (veikiausiai tai reiškia truputį dionisišką švelnumą). Tomas, priešingai, labiau įkūnija apolonišką pradą – kaip ir pridera akademiniam mąstymui. Abu kartu, kaip duetas, jie pasiekia beveik tobulos dermės – dar negirdėjau, kad radijo eteryje būtų susipykę ligi peštynių.

Vytautas Kubilius, kurį kultūroje suvokiame kaip itin solidžią mokslo ir kritikos figūrą, vis dėlto buvo nuolat besimokantis, nerimastingas, jautrus žmogus. Tą liudija jo dienoraščiai, kuriuose itin išgyvenama dėl nepripažinimo, gniuždymo, galimybių ribotumo, kūrėjo talento stygiaus. Nei Tomas, nei Mindaugas tuo skųstis negalėtų – abu yra įvertinti rašytojai. Bet turbūt savo dienoraščiuose išgyvena labai panašias egzistencines dramas – kas yra geras tekstas, kaip jį parašyti, galynėjantis su amžininkais ir visa literatūros istorija.

„Pirmo sakinio“ autoriai kalbina ir tuos literatūros palaukių dalyvius, kurie nepriklauso establišmentui, bet stengiasi nepasirodyti už juos pranašesni. Tai labai svarbu, nes šiandien sunku išvengti nuotolio tarp profesionalizmo ir tolerancijos mėgėjiškam kalbėjimui. Bet svarbiausia – jiems įdomu tai, ką jie daro; gal tai ir yra tos laisvės, apie kurią svajojo Kubilius, išsipildymas. Ne tik šalies, valstybės, bet ir rašymo, minties raiškos, mąstymo, kalbėjimosi, knygų leidybos laisvės. Laisvės savo valia pasirinkti, ką šiame gyvenime veiki.

2022 m. lapkričio 23 d.