Apie kultūrą* savo nuomonę turi visi, ir daugelis ją reiškia garsiai, viešai, nevengdami kategoriškų vertinimų. Jei suskaičiuotume paskyras, skirtas kultūros fenomenams vertinti (pavyzdžiui, knygoms ar filmams) socialiniuose tinkluose, nuomones ir interviu spaudoje, televizijoje, radijuje, interneto kanaluose etc., visame sraute, kurį antropologas, globalizmo tyrėjas Arjunas Appadurai apibrėžia kaip medijų srautą (mediascape), pamatytume, kad ši mūsų visuomenę reprezentuojanti erdvė kupina kultūros refleksijų. Apie jokį menkėjimą negali būti net kalbos. Kitimą galime pastebėti ne kiekybės, o kokybės požiūriu. Medijų srautas dėl interneto kanalų atsiradimo tapo nebe vertikalus, o horizontalus, perpildytas, vis greitėjantis. Socialinių tinklų nulemtas žaibiškas grįžtamasis ryšys suskaldė sieną tarp žiniasklaidos ir jos vartotojo, pranešimo siuntėjo ir priėmėjo, priėmėjas iš pasyvaus tapo aktyvus. Medijų srauto nebegalima lyginti su upe, net pačia srauniausia, jis tapo milžiniška, karšta, kunkuliuojančia burbuline vonia. Kaip joje būti, reikia mokytis iš naujo, nes įprastos modernistinės strategijos – plaukti prieš srovę ar leistis pasroviui – tapo nebeįmanomos.

Burbulinė medijų srauto vonia keičia žmonių smegenis. Mąstymo procese paprastai labiausiai dirba hipokampas, jis atsakingas už ilgalaikę atmintį, mokymosi procesus. Tačiau naršant internete aktyvuojasi kita smegenų sritis – dryžuotasis kūnas. Ši sritis padeda orientuotis, kai esame blaškomi įvairių dirgiklių tuo pačiu metu. Kuo daugiau laiko praleidžiame naršydami internete, tuo didesni pokyčiai vyksta smegenyse. Pamažu dryžuotasis kūnas sustiprėja tiek, kad iš susilpnėjusio hipokampo perima funkcijas, tuomet mąstymas kokybiškai pasikeičia, nebepavyksta ilgai susitelkti į vieną objektą, mintys tampa paviršutiniškos, šokinėjančios nuo vieno impulso prie kito, todėl net perskaityti nuoseklų analitinį tekstą tampa pernelyg sunku. Dryžuotuoju kūnu mąstanti visuomenės dauguma susidaro nuomonę iš pirmo žvilgsnio – paveikslėlio, antraštės ar kelių raktinių žodžių. Šio proceso pasekmes analizavusi Eglė Rindzevičiūtė parodė, kaip paviršutiniškas greitas išankstinės nuomonės susidarymas tampa represiniu mechanizmu, inicijuojančiu kultūros atšaukimo (cancel) politiką (Eglė Rindzevičiūtė, „AI, a wicked problem for cultural policy? Pre-empting controversy and the crisis of cultural participation“, International Journal of Cultural Policy, 2022, 28:7, p. 829–844). Rindzevičiūtė analizavo du atšaukimo atvejus – instaliaciją „Nepamirškime nebeprisiminti“ (autorės Eglė Grėbliauskaitė ir Agnė Gintalaitė) Petro Cvirkos skvere Vilniuje ir JAV turėjusią vykti Philipo Gustono retrospektyvinę parodą. JAV atveju sprendimas priimtas galerijos administracijos, nes buvo išsigąsta, jog Kukluksklano gobtuvai paveiksluose gali būti suprasti tiesiogiai, neįsigilinus į kontekstą. Bandęs priešintis parodos kuratorius buvo atleistas. Remiantis mokslo ir technologijų studijomis, kibernetikos istorijos tyrimais, dirbtinio intelekto ir politikos studijomis, straipsnyje teigiama, kad vykstanti skaitmeninė transformacija ir algoritminės viešosios srities plėtra ne išsprendžia, o tik sustiprina plačiosios visuomenės ir profesionaliosios kultūros santykio problemą.

Kultūros srities profesionalams idėja, kad Philipo Gustono kūryba plačiosios visuomenės galėtų būti suprasta taip neteisingai ir paviršutiniškai, jog net tam neįvykus, jau iš anksto, paroda atšaukiama, skamba absurdiškai. Natūralu, kad kyla apmaudas ir pasipiktinimas. Tačiau prieš pasmerkdami pasiskolinkime patį principą ir jį pamėginkime prisitaikyti sau. Nejaugi mes kiekvieną pranešimą perskaitome iki galo, pakankamai įsigiliname? Nejaugi nepasiduodame asociacijoms, kurios surenka mums pažįstamus raktinius žodžius, priimtinas estetinės raiškos formas, supurto ir lyg kauliukus iš stiklinės paberia atsakymus ir kategoriškus vertinimus, kuriais patikime?

Burbuliuojančioje medijų srauto vonioje atsipalaiduoti ir užsnūsti negalima. Temperatūros reguliavimo mechanizmas seniai sugedęs. Darosi vis karščiau, o atsivėsinti įmanoma tik srove šalto proto, kurio šaltiniu turime būti mes patys. Rašydama „mes“ turiu omeny kultūros profesionalus.

Kultūra vartotojų visuomenėje yra prekė, ji vertinama kaip prekė – iš vartotojų perspektyvos, rinkodaros specialistų „pozicionuojama“, skirstoma į nišinius ir masinio vartojimo produktus. Intelektualioji kultūrinė žiniasklaida yra ir kultūrą reflektuojančio medijų srauto dalyvė, ir kartu kultūros produktas, perfrazuojant Appadurai, idėjų srauto dalis. Appadurai idėjų srautas (ideoscape) suprantamas kaip globali idėjų, vertybių ir ideologijų sritis, susijusi su politinėmis, teisinėmis ir socialinėmis koncepcijomis, kurios sklinda tarp skirtingų kultūrų. Appadurai pabrėžia, kad idėjų srautas apima ne tik oficialias doktrinas, bet ir laisvai sklindančias idėjas, įsitikinimus ir vertybes, kurios veikia žmonių nuomones ir elgesį (Arjun Appadurai, Modernity at Large: Cultural Dimensions of Globalization, University of Minnesota Press, 1996).

Dėl vartotojų visuomenėje pakitusios vertybių sampratos kultūros srities profesionalų autoritetas menksta visose globaliose srityse. Kultūros ir humanitarinių mokslų sritis vertinama per rinkos ekonomikos prizmę kaip pramoga ar kaip rinkodaros objektas reklamuotis universitetams, įmonėms ar valstybėms. Politikams kultūros kūrėjai vertingi tik tiek, kiek jie gali būti naudingi kaip propagandistai, paklusniai įgyvendinantys valdančiųjų iš viršaus nuleistas idėjas. Lietuviškoje demokratijoje menką kultūros srities autonomiją liudija ne tik visuomenės pagarbos stoka srities profesionalams, bet ir institucijų padėtis – net viešojoje erdvėje juokaujama, kad kultūros ministro portfelio niekas nenori, po naujų rinkimų politinės jėgos jį viena kitai brukte bruka. Todėl dažnai kultūrai svarbūs sprendimai priimami neatsižvelgiant į kultūros profesionalų rekomendacijas. Viena iš daugelio tokios situacijos susiklostymo priežasčių – savotiška savicenzūra, kultūros ir meno kūrėjų atsiribojimas nuo politikos ir aktyvizmo. Senosiose demokratijose aktyvistinis protesto menas yra pripažįstama šiuolaikinio meno forma, o dėl sovietinės patirties į tokį meną Lietuvoje žiūrima įtariai, su nepasitikėjimu.

Chaotiška nuomonių, kurių daugumą sudaro patogios automatinės reakcijos, įvairovė, o ne analitiškai išmąstyti argumentai, tampa mūsų visuomenės projekcija, kuri aiškiai matoma ir tame medijų srauto ekrane, kurį vadiname „kultūra“. Šiame ekrane kultūrinio protesto sluoksnį nustelbia pramoga, neoliberalistinė leksika („meno rinka“, „meno klubai“ etc.) ir į vertybinį eskapizmą stumiančių formą ir estetiką sureikšminančių praktikų šešėlis.

Žinoma, nes kai pavargsti, norisi užsidaryti kaimo sodyboje ir tapyti gėles ar bekonceptualizuojant, kad tik visiems įtiktum, nusiredukuoti iki potėpio.

Kultūra yra savotiškas Rorschacho testas – pagal tai, kaip ji yra reflektuojama medijų sraute ir viešojoje erdvėje, galime dar daugiau sužinoti apie savo realų pasaulį. Ši projekcija neaiški, vaizdai dengia vienas kitą, šešėlis dengia šešėlį, šiuolaikinėje Platono oloje tvyro chaosas. Tačiau sluoksnis po sluoksnio, projekcijas lukštendami kaip svogūną, galime pamatyti jose ne tik kitus, bet ir patys save. Jei tik aitrios sultys neišgrauš akių, per nemalonų aitrumą pajusime ir saldų tiesos skonį. Viena iš šių tiesų bus ta, kad ne visi kultūriniai tekstai, kuriuos atpažįstame kaip vertingus automatiškai, pagal raktinius žodžius ir priimtiną formą, perfrazuojant Danielį Kahnemaną (Daniel Kahneman, Thinking, Fast and Slow, Farrar, Straus and Giroux, 2011), yra lėto, analitinio mąstymo rezultatas. Labai dažnai jie tik tokius primena. Dėl laiko patinos, dulkių ir pageltusio, nutamsėjusio aliejaus Renesanso tapybos prigesintą rusvą koloritą tebeasocijuojame su geru skoniu, nors restauratoriai teigia, kad juos tapant spalvos buvo ryškios kaip „Bounty“ šokolado reklamoje. Dryžuotasis kūnas nugali hipokampą dėl vis greitėjančio pasaulio keliamo nuovargio ir informacijos pertekliaus.

Tačiau mąstyti dryžuotuoju kūnu ir pasikliauti raktiniais žodžiais kultūrinės žiniasklaidos atstovui nevalia. Intelektualiosios kultūrinės žiniasklaidos ir kitų visuomenės struktūras bei vertybes reflektuojančių praktikų misija – išsaugoti žmonijai hipokampą. Ir dėl to turime pasitelkti lėtąjį mąstymą, o ne emocijomis burbuliuojančius automatizmus, išbandyti naujus kontekstus ir alternatyvias raiškos formas, net jei iš pirmo žvilgsnio jos nedera su mūsų išankstiniu žinojimu ar tradicija. Intelektualams irgi kartais tingu mąstyti, tuomet jie virsta inteligentais iš senos „Anties“ dainos. Kad ir kaip būtų sunku išsinerti iš individualistinio kiauto ir komfortą bei nusiraminimą teikiančių rutinų, kultūros sričiai turime parūpinti daugiau galios. Susitelkti ir palaikyti, jei pamatome, kad vieni iš mūsų kaunasi dėl kultūros, net jei ir nepatinka tos kovos forma.

Tingiai byrančius asociacijų kauliukus palikime prezidentui. Tegu jis ir toliau tiesiog fotografuojasi su „Šiaurės Atėnais“ rankose.

–  –  –

Pranešime, kuris yra futuristinio pobūdžio, remsiuosi savo darbo patirtimi, kai ėjau kultūros atašė pareigas Lietuvos Respublikos ambasadoje Rusijos Federacijoje 2017–2020 m., bet kartu ir dabartinės situacijos refleksija, kuri koreguoja anuometinius įspūdžius. Pateikdama kultūros diplomatijos ateities Rusijoje viziją pasiremsiu jaunesniosios rusų intelektualų ir menininkų kartos mintimis apie tai, kas vyko Rusijos kultūros lauke pastaruosius 15 metų ir ją atvedė prie moralinio žlugimo, ir apie tai, kur slypi kitos Rusijos galimybės. Tai bus nedidelė dalis to, ką galima papasakoti apie Rusijos kultūros lauką, bet būtent ta, kuri gali būti reikšminga ateityje.

Pradėti norėčiau nuo teiginio, kad manęs nenustebino Rusijos valstybinių kultūros ir meno institucijų reakcija į karą ir jų oficiali pozicija. Tai buvo galima numatyti, žinant, kaip buvo struktūruojamas ir įgalinamas Rusijos kultūros laukas. Vienas iš jo bruožų – bizantiška hierarchija, kuri reiškėsi aukščiausio lygio vadovų atsiribojimu – tarsi dievų – nuo kontaktų tiek su išoriniu pasauliu, tiek su savo pavaldiniais, palaikant ryšį tik su aukščiausia valdžia. Kaip parodė kultūros institucijų lojalumas politinei vadovybei karo akivaizdoje, ši hierarchinė struktūra suveikė taip, kaip buvo suprogramuota. Išimtys buvo retos. Nekalbant apie tokias žinomas visuomenines pilietines organizacijas kaip „Memorialas“ ar Sacharovo centras, tik vienetai vadovų išreiškė aktyvią pilietinę poziciją karo atžvilgiu. Pvz., lietuviams menininkams gerai žinomo Vsevolodo Mejerholdo kultūros centro vadovė Jelena Tupyseva pirmą karo dieną pareiškė smerkianti Rusijos agresiją ir todėl paliekanti direktoriaus pareigas, nes negalinti imti atlyginimo iš kruvinų valdžios rankų, o pradėtus projektus pabaigsianti nemokamai.

Negali sakyti, kad institucijų vadovais buvo pasirinkti neprofesionalūs žmonės. Nors buvo ir tokių, pvz., Šiuolaikinio meno centrui Maskvoje ir jo tinklui didžiuosiuose šalies miestuose 2017 m. pradėjo vadovauti buvęs saugumo karininkas, o Sankt Peterburgo filharmonijai – buvęs futbolininkas ir sporto vadybininkas. Visgi vadovai kultūros profesionalai dominavo. Kai kurie iš jų 1990 m. buvo laikomi „naujais“ „progresyviais“ žmonėmis, atėjusiais iš opozicinio sovietinio andergraundo aplinkos. Daugiausia, ką jie galėjo padaryti prasidėjus karui, – išreikšti susirūpinimą Ukrainos meno paveldo likimu okupuotose teritorijose. Daryti daugiau, jų manymu, būtų reiškę aukoti institucijos interesus. Žinoma, kraštutinis parduotos sąžinės atvejis yra Ermitažo direktorius, dar 2014 m. pareiškęs, kad jis – kaip carinės armijos karininko palikuonis – turi būti ištikimas savo šalies vadovybei, nepriklausomai nuo to, ką ji darys. Dabar keista galvoti, kad mes šitų pareiškimų tuomet neišgirdome ar neįvertinome pagal tai, ko jie buvo verti. Bendradarbiavimas su Ermitažu vyko.

Nepaisant rusų kultūros orientacijos į vakarietiškąją, taip pat nuolatinio žvalgymosi į Europą – ką ji pasakys, Rusijos kultūros laukas yra uždaras. Palyginus su tuo, kaip dažnai Europos meno aikštelėse skamba (ar skambėjo) rusų menininkų pavardės, pačioje Rusijoje šiuolaikinių užsienio menininkų pasirodymai gan reti. Kultūrinis ir intelektualinis šalies uždarumas iš pradžių atrodo paradoksalus, žinant, kokius kiekius rusų turistų sutinkame Europos miestuose. Visgi, apskritai paėmus, rusai vis dar pasitiki Rusijos gamtiniais ir žmogiškaisiais resursais ir įsivaizduoja esą lyderiai kultūros ir mokslo srityje, todėl daug pamokslauja, aiškina, kaip reikia galvoti, ką daryti, ką tyrinėti, ką skaityti.

Dirbant Maskvoje neapleido pojūtis, kad atsidūriau ne tiek kitoje vietoje, kiek kitame laike – sugrįžau į kažkokią (pseudo)sovietinę aplinką su jai būdingais neaiškiais santykiais, hibridine cenzūra, nekvestionuojamų autoritetų sistema, atviru ir užslėptu spaudimu ir vienpusišku uždaros šalies mąstymu. Vėliau gavau patirti, kad mano įspūdis atliepė ir didelės dalies rusų, dabartinių trisdešimtmečių ir keturiasdešimtmečių, savijautą savo pačių kultūros lauke (kalbu apie žmones, su kuriais bendravau, – menininkus, kuratorius, menotyrininkus, filologus). Iš jų supratau, kad sovietmečio atkūrimu užsiėmusi 2000–2010 m. politikos kryptis kultūros lauke reiškėsi vadybos įsigalėjimu ir atsisakymu pripažinti bet kokias naujas visuomenines, mokslines ar menines idėjas. Buvo blokuojamos esminės permainos, drausminami bei marginalizuojami jauni žmonės, kurie į kultūros lauką atėjo jau po sovietijos subyrėjimo.

Toliau remiuosi internetinio leidinio „Colta.ru“ meno skyriaus buvusios redaktorės, menotyrininkės Nadeždos (Nadios) Plungian, su kuria susipažinau Maskvoje, publicistiniais tekstais bei interviu. Jos nuomone, kultūros konservavimas vyko kone sutartinai tylomis palaikant vyresniajai kartai, kuri tarsi užstrigo 9–10 dešimtmetyje ir trukdė savo profesiniams „vaikams“ eiti toliau to laikmečio ribų. Visose sferose – moksle, kultūroje, technologijose, mene, politikoje, šeimos gyvenime – jauniesiems buvo prikišamas jų nepajėgumas, neprofesionalumas. Jeigu tokiam verdiktui bandydavai prieštarauti, sulaukdavai grasinimų apskritai būti išguitas iš profesinės veiklos. Vyresnieji kolegos nejautė poreikio atnaujinti mokslo metodologijas, plėsti visuomeninių ryšių sampratą. Buitinio smurto prieš moteris ir vaikus, skirtingų kartų santykio klausimai jiems atrodė juokingi. Jų akimis, tokių problemų nebuvo. Kalbėti nacionalinės, postkolonializmo, lyties, religinės tapatybės klausimais jie nenorėjo, atsikalbinėdami, kad tai atseit draudžiama, pavojinga, nereikalinga, nebus suprantama, neegzistuoja. Jeigu atsirasdavo entuziastų, norinčių dirbti mokykloje, ligoninėje, – tai „paukščio teisėmis“, nelygu kaip ilgai ištversi. O kai jaunieji pasiūlydavo aptarti šias problemas, tie iš esmės padorūs žmonės, užėmę savo įtakingas pozicijas jau dešimtajame dešimtmetyje, vadino tokius pasiūlymus „nauju partkomu“, „lygiava“, „isterija“ ir sulaukdavo plataus palaikymo.

Nadia teigia, kad pastaruosius 15–20 metų Rusijos kultūros lauke buvo laikomasi kurso žlugdyti visa, kas nauja ir pažangu, ignoruoti kaitą ir raidą bei įtvirtinti grasinimais atskiestą pralaimėjimo retoriką. Jau seniai Rusijoje sukama „daina“ apie tai, kad jaunieji neturi perspektyvų, kad jei kas turi galvą ant pečių, tai turi nedelsiant emigruoti į Europą. Tik kvailiai ir idealistai gali norėti gyventi „šitoj šaly“, siekti rusų visuomenės dinamikos, rašyti vadovėlius, reformuoti muziejus, mokyklas ar universitetus, steigti normaliai veikiančius mokslo tyrimų institutus, formuoti adekvačią visuomeninę platformą, kuri galėtų aprašyti praeitį ir projektuoti ateitį. Nadios manymu, toks požiūris į jaunąją kartą rėmėsi dviem vėlyvojo sovietmečio ideologijomis. Viena teigė: „Jūs – nulis, nes negyvenote sovietmečiu: mes atimsim iš jūsų pensijas, pašalpas, visuomenines vietas, priversime mokėti nepakeliamas paskolas, teisime už pasisakymus socialiniuose tinkluose, gėdinsime už asmeninį gyvenimą ir neduosim priėjimo prie politinio gyvenimo.“ Kita ideologija rekomendavo: „Neapsigaukite, būkite kuklūs, juk niekada neturėsite tokių galimybių ir pinigų, kokius turi vakariečiai, niekada jūsų darbai neprilygs Vakarų didžiųjų muziejų ir garsių kuratorių darbams, turite jais sekti, juos mėgdžioti, norėti daugiau būtų saviapgaulė.“ Žmonės kol kas neturi atsakymo, kodėl šiai kartai teko toks metodiškas žlugdymas, tačiau jie jaučia, kad dabar prasidėjo paskutinis šio spektaklio aktas. Nes iš esmės nebeliko kuo žlugdyti. Visų neįkalins, nes kas dirbs? Kas kūrens visą kultūros mašiną? Kas aptarnaus meno institucijas, kurių daugybė pristeigta šalyje?

Kai kuriems iš šių žmonių teko emigruoti dar 2010 m. Kiti neišvažiavo ir karo akivaizdoje dar aiškiau suvokia savo pasirinkto nepriklausomo kelio prasmę. Pavyzdžiui, Nadežda teigia nesigailinti, kad atsisakė „neutralių“ meno istorijos temų ir užsiėmė stalinistinės epochos meno tyrimais, o kartu – ir to laikmečio visuomeninio, politinio gyvenimo istorija, kurios dar niekas nėra parašęs. Tai buvo sritis, kurioje neegzistavo paruoštas naratyvas ar sukurtos metodologijos. Jos darbas sugrąžino į intelektinę apyvartą vardus menininkų ar kultūros žmonių, kurie tuo baisiu represijų metu liko šalyje be teisės būti ir be vilties būti išgirsti, o dabar vėl galima su jais tapatintis. Tarp tokių žmonių buvo ir lietuvis Juozas Jurkūnas (Jurij Jurkun) – rusų poetas ir dailininkas, ilgametis Michailo Kuzmino meilužis. Nadežda yra parašiusi apie Jurkūną knygą, kuri dėl, rusų cenzūros akimis, skandalingos homoseksualumo temos negalėjo būti išspausdinta. Be to, Nadežda viena pirmųjų pradėjo tirti rusų feministinį meną bei patį feminizmo judėjimą, kuris Rusijoje XX a. 3–4 dešimtmečiais formavosi kaip savitas alternatyvus socialinio gyvenimo reiškinys. Šiais metais išėjo jos knyga „Sovietinės moters gimimas. Darbininkė, valstietė, lakūnė, „buvusi“ ir kitos 1917–1939 metų mene“ („Garažo“ muziejaus leidykla).

Nadežda sako, kad tyrinėjant stalinistinį meną jai teko dirbti dvejopo spaudimo sąlygomis – nesulaukiant nei vyresniosios kartos, nei vakariečių mokslininkų palaikymo. Bet ji galėjo pasitikėti ir pasiremti kitais tuometiniais trisdešimtmečiais: formavo savo intelektinius tinklus posovietinėje erdvėje – Ukrainoje, Baltarusijoje, Kirgizijoje, Kazachstane, Uzbekistane – su mokslininkais, žmogaus teisių gynėjais, menininkais, filosofais. Neturėdami finansavimo, jie vis tiek rengė konferencijas, diskusijas, apgyvendindavo vieni kitus – darė viską, kad galėtų keistis patirtimi. Jie jautė ir jaučia, kad, be jų, nėra kam sukurti jų laisvų šalių ateities. Nėra jokių Vakarų, kurie galėtų pateikti parengtą scenarijų, nėra institutų. Viltis susijusi su tuo, kad XX a. pašalino juos iš visų galimų politinio veikimo vietų, bet būtent todėl vietas kultūroje ir politikoje jie galės rinktis patys.

Aš turėjau galimybę labai fragmentiškai bendrauti ir bendradarbiauti su šiais žmonėmis (kultūros atašė įpareigojami dirbti su institucijomis, o šie žmonės nedalyvavo kovoje už gerai apmokamas nuolatines pozicijas). Tačiau bendraudama neoficialiai turėjau galimybę įvertinti jų demokratišką, horizontaliais ryšiais paremtą bendruomenę, draugiškus, rūpesčiu grindžiamus tarpusavio santykius, jų erudiciją, nepriklausomą mąstymą, tikslo pojūtį. Jų vardai žinomi tik profesiniuose sluoksniuose, nors tai, ką jie kalba, šiuo metu daugiausia tarpusavy, Rusijos viduje, peržengia profesinius klausimus. Mums juos užgožia iš Rusijos emigravę žurnalistai, liberalios pakraipos socialinių tinklų veikėjai. Beje, daugiausia tai moterų vardai, ir dėl šios priežasties taip pat liberalams nežinomi ar jų ignoruojami. „Jiems mes neegzistuojame“, – yra sakiusi Nadežda, kai bandžiau feisbuke nurodyti jos publikacijas rusų politologui Aleksandrui Morozovui. Todėl, žinoma, neatsitiktinai, trumpai formuluodama savo ir savo bendraminčių programą, ji teigia, kad atėjo laikas įsiklausyti ir į kitų, ne tik „šestidesiatnikų“ berniukų – vaikų ir anūkų – balsus. Laikas įžiebti feminizmo ugnelę. Taip pat – sugrąžinti į politiką išsilavinusius žmones. Tai yra kitos ir kitokios Rusijos balsas. Jis teikia vilties.

Taigi, paradoksalu, bet manau, kad egzistuoja kultūrinių ryšių su Rusija perspektyva. Kalbu apie tą Rusiją, kuri atsiras, kai dabartinė pralaimės savo pačios pradėtą karą.

Šlovė Ukrainai, kuri šį karą kariauja!

Pranešimas skaitytas šių metų lapkričio 18 d. Lietuvos Respublikos Seime vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Kultūros diplomatijos galimybės kuriant tvarią naujojo pokario Europą“

Neringa man nėra tik įspūdingas peizažas, vingiuota smėlinga pajūrio juosta, jungianti dvi valstybes, aukštas dangus, žemaūgių japoniškų pušų dygus kilimas ar vieta, kur nori, o kartais ir gali patirti ramybę. Dar mokinė pirmą kartą 1953-iaisiais buvau Tėvo atvežta į Nidą ir iš karto pajutau, kad stoviu kitoje, kitokioje žemėje ir kad viskas čia yra kitaip negu mūsų žemyne. Net kelias tarp miškų, duobėtas, su giliom smėlio provėžom, kuriuo ilgai važiavom persikėlę Klaipėdoje per marias, atrodė begalinis ir nežinia kur vedantis, kaip pasakoje. Išlipusi iš mašinos Nidoje tarsi kūniškai pajutau tos supustytos ir užpustytos birios žemės sluoksnius, tą gelmę, kuri galėtų papasakoti daugybę gyvenimų ir likimų. Atskirtumas ir vienišumas, nejudra ir nesustojantis kitimas, atvirumas ir uždarumas – viskas čia susipynė. Pamario gatvės sankryžoje mūsų lūkuriavo keli žvejai, aplink Tėvo mašiną, „Pobedą“, lakstė baltagalviai basi vaikiukai, niekada tokios nematę, lietė ją ir pasistiebę žiūrėjo vidun. Paskui, iš burvaltės išlipę, atėjo Tėvo studentai medikai, turėję mikrobiologinę užduotį ištirti marių vandenį ir žuvis. Tėvas tikėjosi, kad pavyks įtikinti žvejus nevalgyti žalios žuvies (nes ko tik joje nebūna!), bet kai vienas pakvietė ta jų užkanda pasivaišinti, – prisiminkim ir Hemingwayaus žvejybos tradicijas, – Tėvas pripažino, kad su pipirais, druska ir svogūnu – labai skanu! Va tau ir agitacija, – pagalvojau. Dairiausi aplink. Vos melsvos marios, toks pat ir skaistus, saulės nublukintas dangus, vos gelsvas smėlis ir vos žalsvos dygios viksvos. Ir ta kvapni pieva, kuklių gėlelių priberta. Ir jokio žmogaus aplinkui. Gryna lyrika. Paskui lipom į Parnidžio kopą, ten, tiesiai per smėlį užsiropštę (nebuvo dar jokių laiptų), valgėm apačioje įgytą ungurį, gėrėm kavą iš mūsų kiniško raudono termoso. Tėvas atkimšo šampaną, taip pažymėdamas patirtų įspūdžių šventę. Studentai buvo linksmi, pasakojo apie nuveiktus darbus ir apie visokių įdomybių kupiną savo tenykštį gyvenimą valtyje, ir Tėvas buvo sumanęs palikti mane jiems kokiai savaitei, bet aš, penkiolikmetė miesto panelė, varžiausi… Pirmasis Nidos įspūdis man išliko ryškus visam gyvenimui.

Daug vėliau pažinau paslaptingąją Juodkrantę, ramiąją Preilą ir vienišąją Pervalką. Ir tai tik iš paviršiaus. Prisirišau prie Nidos, bet iki dabar to krašto slėpinių įminti negaliu. Kai ankstyvą pavasarį pamatau didžiulį, sulig žmogum, marių išmestą ledo luitą, įsirėmusį į pamario sodybos tvorelę ar modernios „Ešerinės“ stiklą (toliau judėti nebeturėjo jėgų) ir nenoriai tirpstantį saulėje, ar lyčių nugriautus, sulankstytus šviestuvus pamario take, suprantu, kokia tų palyginti negilių, pavasario įsiūbuotų marių galia; kai gegužės pabaigoj pamatau tas per Lotmiškio ar Naglių gatvelių tvoreles svyrančias sodrias įvairiaspalvių alyvų kekes ar nedrąsiai kylančias piliarožes, o rugsėjį renku drėgnus kaštonus, suvokiu, kad ši daug iškentėjusi žemė yra ne tik paslaptinga, bet dar ir turtinga bei dosni. Ją reiktų saugoti, tausoti, į ją įsiklausyti.

Svarbiausia – nesistengti čia kurti modernaus kurorto, apkaišioto kičiškomis puošmenomis ir apkabinėto svetimkūniais pavadinimais. Antai sovietmečiu buvo poilsiavietė „Rūta“, dabar jau kitų ponų pervardinta į „Nidų“. Tuo hermafroditišku vardu pavadintas ir greičiausiai tiems patiems gudročiams priklausantis laivas. Stačiai pykina nuo tokių metamorfozių.

Liūdnai nuteikia ir dar keli dalykai. Plečiant kurorto paslaugas turistams, sumanyta Naglių rezervate nutiesti medinius takus į Mirusias kopas. Dar neseniai čia buvo retai lankoma laukinės gamtos zona, kur užklysdavo tik patys neringiškiai pasidairyti į gamtos grožybes ar pauogauti. Į kopas buvo draudžiama eiti. O dabar gausios žmonių ekskursijos ir privatūs piliečiai vaikšto tais takais ir ne tik vaikšto nesilaikydami rekomendacijų, bet ir dergia aplinką. Čia pat jų malonumui parduodama kava indeliuose, ledai, visur primėtyta tos taros. Nuo lauko biotualetų sklinda siaubinga smarvė, ne kiekvienas drįsta į juos įžengti, tada natūraliai eina į krūmus. O kažkokie buhalteriai skaičiuoja ekskursantų Neringai paliktus pinigus, vadinamąją naudą. Beje, į Parnidžio kopą taip pat ruošiamasi statyti papildomų laiptų, kad visi galėtų lipti į ją iš visų pusių. Kai lyginu su savo jaunystės laikų įspūdžiu, tai kopa jau dabar atrodo nuvaikščiota, numinta, sutūpusi. Tų laiptų, takų vis daugės, tai ką gi parodysite vaikams ir anūkams? Ką gi saugos UNESCO?! Visi žino tuos auksinius Thomo Manno žodžius, bet aš dar kartą juos pacituosiu: „Nida nepaprastai graži, bet nekalbėkim apie tai balsiai, kad pasaulis jos neatrastų ir, su jam būdingu juokingu troškuliu užgriuvęs josios ramybę, jos nesunaikintų.“ O dabar stengiamasi, kad žmonių čia būtų kuo daugiau ne tik sezono metu, bet ir rudenį bei žiemą, nes atvykęs žmogus, jo poreikiai ir geiduliai duoda pelną…

Atrodo, kad nepavyksta išspręsti ir transporto klausimų – automobilių pilni kiemai, jie zuja pirmyn atgal. Savaitgaliais ir vasarą jų padvigubėja. Tai apie kokį orą kalbėsim? Gal ir po pandemijos ten reikės vaikščioti su kaukėm? Į Neringą įsisuko ir keturračiai, jų ciniški savininkai važinėja miško takais, kelia žemės dangą, ardo. 500 eurų bauda jų akiplėšiškos bravūros nepažabos. O ką daryti paukščiams, žvėrims ir žvėreliams? Kitas neišspręstas dalykas – vidinis transportas. Nida išaugo, nuo centro iki Purvynės geras galas ir ne kiekvienas jį įveikia: deja, ne visi sveiki, ne kiekvienas gali pėsčias pasiekti jūrą. Valdžia sakys, kad jums, tokiems, yra tuktukai, bet jais pasinaudoti gali tik tris sezono mėnesius, o gegužę, rugsėjį, kai taip pat atostogauja nemažai žmonių, jokio transporto nėra. O ar kurorto valdžia pasidomėjo, kiek kainuoja tie tuktukai? Ogi 2 eurai už kilometrą, o iki jūros yra maždaug 2,5 km. Skaičiuokit! O dar atgal reikia grįžti į kalną… Už tuos pinigus dažnas visą dieną čia išgyventų. Beje, ne sezono metu ir paprasto taksi negausi. Tiesa, vasarą veikia traukinukas, jo visas reisas taip pat kainuoja 2 eurus žmogui. O prieš keletą metų buvo nedidelis autobusiukas, kuris ratu per Nidą važiuodavo už vieną litą.

Neringa – 2021 metų Lietuvos kultūros sostinė. Bet kol kas vaizdas nykokas: gatvės teberemontuojamos, „Agilos“ kultūros ir informacijos centro Nida dar neturi, miesto centre – nesibaigianti stroika, prie marių griaunami „Nidos seklyčios“ priestatai. O kur šiuo metu asmenys, davę toms statyboms leidimą?! Pirmiausia juos reikėtų versti iš užimamų kėdžių. Gerai, kad tebestovi Thomo Manno namas, kad veikia muziejus ir biblioteka, stabiliai laikosi Meno kolonija, bet ji toli nuo centro, ten visų kultūrinių renginių neperkelsi. Tai kaip ir kur vyks ta šventė? Nors esu pakviesta būti kultūros sostinės ambasadore, į mane iki šiol niekas nesikreipė patarimo dėl renginių programos, bijau, kad vėl viskas susivynios į pusiau mėgėjiškų renginių kamuoliuką. O būtų galima, jeigu jau skirti pinigai, sudaryti aukščiausio lygio meninę programą, surengti nacionalinės premijos laureatų darbų parodas, europinio lygio solistų koncertus ir t. t., kad Neringos gyventojai būtų pagerbti, patirtų tikrą džiaugsmą ir pasididžiavimą.

2 Tim 3, 1–5

George՚o Orwello sukurtoje distopinėje „1984-ųjų“ visuomenėje vienintelis svarbus viešas įvykis proletariatui yra loterija. Egzistuoja klasė žmonių, kurie pardavinėja loterijos bilietus ar laimę nešančius amuletus bei spėja ateitį. Loterija – vienintelė priežastis gyventi ir netgi intelektualinis stimulas keliems milijonams žmonių, griežtai kontroliuojamų ir stebimų totalitarinio Didžiojo Brolio režimo. Kasdienis gyvenimas – tai sunkus fizinis darbas, problemos šeimoje, rietenos tarp kaimynų, tačiau filmai, futbolas, alus ir ypač žaidimai užpildo gyventojų sielas, todėl valdžiai juos kontroliuoti labai paprasta. Nors pagrindiniai loterijos prizai fiktyvūs kaip ir paskelbti jų laimėtojai, tai viltis, į kurią reikia kabintis.
Senovės romėnai skanduodavo: Panem et circenses („Duonos ir žaidimų“). Circenses – tai cirko spektakliai, gladiatorių kovos, kurias organizuodavo imperatoriai ar turtingi valdžios atstovai, kad pamalonintų liaudį ir įgytų gerą viešą vardą. Šiandien kartais vartojame šią frazę norėdami apibūdinti visuomenę, kuri pasitenkina „duona ir žaidimais“. Tokios visuomenės atstovai negalvoja apie rimtesnius, globalius, ateitį lemiančius klausimus. Senovės romėnų imperatoriai, kaip ir Didysis Brolis G. Orwello romane, žinojo, kaip užimti tautą laisvalaikiu, kad ši nenuobodžiautų, ir taip ją kontroliuoti.

●

Manoma, kad loterijos ištakos siekia antikos laikus. Petronijus (I a.) veikale „Satyrikonas“ pasakoja apie prasigyvenusį vergą, tapusį turtingu romėnu. Trimalchijonas surengia didžiulę puotą, atkartodamas ir imituodamas to meto aristokratų įpročius. Vienoje iš puotos scenų Petronijus kalba apie sudėtus į indą bilietus pittakia, juos traukia patikimas berniukas ir garsiai vardija dovanas, skirtas puotos svečiams. Ir nors dovanos satyriško pobūdžio, o žaidimas skirtas puotautojams pralinksminti, jis gali būti traktuojamas kaip loterijos pradininkas.
Senovės romėnai draudė azartinius žaidimus, tačiau tai nekliudė imperatoriams lošti iš didelių pinigų sumų. Kaip pavyzdį galime paminėti imperatorių Augustą, kuris mėgdavo žaisti kauliukais. Svetonijus (I–II a.) pasakoja, kad imperatorius atvirai žaisdavo kauliukais ne tik gruodžio mėnesį, Saturnalijų šventės metu, kai šie žaidimai buvo leidžiami, bet ir darbo dienomis („Cezarių gyvenimas“ LXXI). Viduramžiais azartiniai žaidimai traktuoti kaip iš pagonybės laikų atėjęs užsiėmimas, todėl Bažnyčia juos draudė. Evangelijoje pagal Morkų rašoma: „Tuomet prikalė jį prie kryžiaus ir pasidalijo jo drabužius, mesdami burtą, kas kuriam turi tekti.“ Viduramžių ikonografijoje menininkai vaizdavo romėnų karius, žaidžiančius kauliukais prie nukryžiuoto Jėzaus Kristaus ir tokiu būdu pasidalijančius jo drabužius. Karalius Liudvikas IX 1254 m. pakartotinai uždraudė azartinius žaidimus, o po jo ir kiti karaliai – Karolis V (1369) ar Henrikas III (1577). Šie besikartojantys draudimai tik parodo, kad liaudis žaidė, nepaisydama nei karaliaus, nei Bažnyčios draudimų. 1539 m. Pranciškus I pirmą kartą leido organizuoti lošimą iš pinigų Prancūzijoje, tačiau ši iniciatyva nebuvo palankiai sutikta. Galiausiai Liudviko XIV valdymo laikotarpiu azartiniai žaidimai „išteisinami“: 1700 m. įkuriama nacionalinė loterija, kurios pagrindinį prizą Liudvikas XIV pasiskiria sau, o visus kitus prizus savo aplinkai, dėl ko, žinoma, buvo sukritikuotas (žr. Jean-Louis Harouel, „De François Ier au pari en ligne, histoire du jeu en France“, Pouvoirs, t. 139, Nr. 4, 2011, p. 5–14).
Pirmoji loterija Ispanijoje atsirado XVIII a. antrojoje pusėje, jos steigėjas Leopoldo de Gregorio, markizas de Esquilache, karaliaus Karolio III (Ispaniją valdė 1759–1788 m.) patarėjas, bandydamas rasti būdų, kaip papildyti valstybės iždą neįvedant naujų mokesčių, sugalvojo surengti loteriją. Loterija la primitiva buvo panaikinta 1862 m., norint paskatinti žmones žaisti moderniąją loteriją, tačiau maždaug po šimto metų, 1985 m., Ispanijos vyriausybė sugrąžino šią loteriją, ji žaidžiama kiekvieną ketvirtadienį, o loterijos pelnas atitenka valstybės iždui.
Loterija la primitiva vyksta visus metus, tačiau ispanams viena loterija metuose labai svarbi – tai Kalėdų loterija. XIX a. pradžioje Ispanija, Prancūzijos sąjungininkė, nualinta Trafalgaro mūšio nesėkmės, atsidūrė Napoleono įtakos zonoje. Į sostą paskirtas Napoleono brolis Juozapas I, tačiau ispanai sukilo prieš Prancūzijos įtaką šalyje: 1808 m. prasidėjo nepriklausomybės karas, o su juo badas ir epidemijos. Šaliai verkiant reikėjo pajamų ir stabilumo, todėl 1812 m. buvo priimta Ispanijos Konstitucija ir įsteigta modernioji loterija, kurios tikslas – padidinti valstybės iždo pajamas nenuvarginant mokesčių mokėtojų. Krizės metu loterijos burtai traukti Kadiso mieste pietų Ispanijoje. Pagrindinio prizo laimėtojas gavo 8 000 realų, tuomet tai buvo metinė mokytojo alga. Žinomas ir laimingasis numeris – 03604. Kitais metais loterija buvo žaidžiama visame Andalūzijos regione, o 1814 m. – Madride. 1892 m. modernioji loterija buvo pavadinta Kalėdų loterija, loterίa de Navidad. Ispanai ją žaidžia jau daugiau nei du šimtus metų, net ir pilietinio karo metu (1936–1939) loterijos burtai buvo traukiami.
Kalėdų loterijos bilietų galima įsigyti baruose, kavinėse, įvairių asociacijų klubuose ar specialiuose kioskeliuose. Žymiausias kioskelis Ispanijoje, vadinamas Donjos Manolitos vardu, buvo įkurtas 1904 m. Madride, Carmen gatvėje, Manuelos de Pablo, kuriai buvo vos dvidešimt penkeri metai. Merginos grožis ir charizma pritraukdavo klientų, ypač studentus. Įdomiausia, kad per šimtą penkiolika kioskelio gyvavimo metų bilietai, pirkti iš Donjos Manolitos, aštuoniasdešimt kartų laimėjo pagrindinius prizus. Kalbėta, kad Manolita pardavė sielą velniui arba kad ji dažnai lankė Švenčiausiąją Mergelę Saragosos mieste, todėl jos bilietai laimingi. Šiaip ar taip, jau nuo spalio mėnesio galime pamatyti eiles pirkėjų, norinčių įsigyti laimingų Donjos Manolitos loterijos bilietų. Skaičiuojama, kad šis kioskelis per metus parduoda maždaug septyniasdešimt milijonų bilietų, kurių vertė 1,4 milijardo eurų.
Klausimas, koks Kalėdų loterijos numeris šiemet bus laimingas, kamuoja ne vieną ispaną. Vieni numerį susapnuoja, kiti pasitiki likimu, o dar kiti kreipiasi į šv. Pankracijų, kuris, kaip manoma, gali atnešti sėkmę loterijose. Ispanai turi receptą sėkmei prisišaukti: reikia pasikabinti šv. Pankracijaus atvaizdą namuose ar parduotuvėje, jis negali būti pirktas, turi būti dovanotas. Reikia kabinti šventojo su iškeltu pirštu atvaizdą taip, kad jis žiūrėtų į namų vidų, jis turi būti netoli tos vietos, kur saugomi pinigai, prie jo reikėtų padėti petražolių šakelę. Šv. Pankracijus ypač išpopuliarėjo 1982 m., kai laimėjusieji pagrindinį Kalėdų loterijos prizą teigė laimėję šventojo, kurio atvaizdas buvo pakabintas jų parduotuvėje, dėka.
Dieną prieš loteriją apžiūrimi kamuoliukai, kurių skaičius siekia 100 000. Loterija prasideda gruodžio 22-osios rytą ir trunka visą dieną, juk kamuoliukai turi būti išridenti, o tuo rūpinasi vaikai iš Šv. Ildefonso mokyklos, seniausios Madride, skaičiuojančios daugiau nei keturis šimtus metų. Tai sena tradicija: pirmuosius loterijos la primitiva traukimus 1771 m. atliko našlaitis iš Šv. Ildefonso mokyklos. Kamuoliukų ridenimas gana sudėtingas darbas: reikia turėti skardų balsą, gerą dikciją ir orientaciją. Išridenus kamuoliuką tiesioginiame eteryje, reikia garsiai skanduoti jo numerį, juk visa Ispanija stebi šią loteriją. Tad kandidatai kruopščiai atrenkami ir specialiai paruošiami. Šių metų Kalėdų loterijoje laukia 2,38 milijardo eurų. Galima laimėti įvairias sumas: mažiausia – tūkstantis, didžiausia – keturi milijonai eurų. Įsigyjant loterijos bilietą, kuris kainuoja dvidešimt eurų, nusiperkama dešimtoji bilieto dalis, o tai reiškia, kad laimėtą sumą reikės dalytis į dešimt dalių. Tad jei per loteriją paskelbtas numeris laimėjo tūkstantį eurų, bilieto, arba decimo, turėtojas iš tikrųjų laimėjo šimtą eurų. Šiemet tokių premijų po tūkstantį eurų bus išdalyta 1 794 bilietams. Ši ispanų Kalėdų loterija, įkurta šaliai sudėtingu laikotarpiu, puikiai atskleidžia, kaip valstybė bando „pamaloninti“ tautą. Dar vienas būdas tai padaryti – gruodžio mėnesį mokamas dvigubas atlyginimas, pensijos, bedarbio pašalpos taip pat padvigubinamos. 1944 m. generolas Franco įvedė įstatymą, pagal kurį gruodžio mėnesį mokama dviguba alga tam, kad būtų pagerinta karo nualintų gyventojų padėtis ir darbininkams nepritrūktų lėšų ruošiantis Kalėdoms. Po kelerių metų nuspręsta tokią dvigubą algą mokėti ir liepos mėnesį, kai prasideda vasaros atostogos.
Tad gruodžio 22-ąją baruose, kavinėse ar namuose ispanai klausosi per radiją ar žiūri per televizorių tiesioginę Kalėdų loterijos transliaciją. Per žinias pranešama, kas laimėjo, kur buvo pirktas bilietas, kokie numeriai šiais metais laimingi ir t. t., – tai nacionalinės reikšmės įvykis. Kūčių naktį ispanų šeimose įprasta žaisti bingo žaidimą, ne šiaip dėl malonumo, bet iš pinigų. Aišku, sumos simbolinės, bingo kortelė gali kainuoti vieną eurą, bet toks Kristaus gimimo laukimas gali pasirodyti šiek tiek neįprastas.

●

Prancūzų istorikas Paulis Veyne՚as knygoje „Duona ir žaidimai“ rašo, kad duonos dalijimas ir cirko spektakliai senovės Romoje buvo politinis aktas, išreiškiantis galią, prestižą ir turtą. Loterijos atsirado sudėtingais istorijos momentais, tad galiausiai nieko džiaugsmingo jose ir nėra. Tai politinis veiksmas siekiant papildyti valstybės iždą ir užtušuoti nepriteklių. Dar vienas valdžios bandymas „pralinksminti“ ir užmigdyti tautą. Bet, kaip apie proletariatą rašo G. Orwellas, jei perkame loterijos bilietus, dar turime vilties, dar yra už ko užsikabinti.

Kodėl Nobelio literatūros premija iki šiol išlieka europocentristinė? Šiais daugiakultūriškumo ir politinio korektiškumo laikais? Ar tai tebėra pasaulio kultūroje nesąžiningai dominuojančių europidų naudojimasis privilegijuota padėtimi?

Pabandysiu paaiškinti, nors tai nėra paprasta ir kai kam gali atrodyti neįtikinama. Patys Švedijos akademijos nariai turbūt nenorėtų plėtoti kokio nors panašaus aiškinimo, nes jis neatsparus agresyviai ideologizuotai kritikai.

Visų pirma premija skiriama už gerus originalius literatūros kūrinius – tai abstraktus teiginys, tad reikia detalizuoti. Neužtenka, kad autorius paprasta, literatūriškai neišraiškinga kalba lipdytų tikroviškų (arba net ir fantastinių) epizodų seką, nors pats siužetas galėtų būti įdomus. Tad neužtenka ir egzotikos, kurios galime rasti trečiojo pasaulio šalių literatūroje, galbūt įdomios, žavios, net vertingos, bet tai nėra Nobelio premijos medžiaga.

Premijos skyrimo prioritetai atspindi Vakarų pasaulyje (plačiąja prasme), o gal ir visame pasaulyje šiais laikais vyraujančius kriterijus. Vertinama ta literatūra, kurią kūrybingos asmenybės rašo originaliai, dažniausiai nestandartiškai, tam tikru rafinuotumo lygiu. Pakartosiu jau gal nusibodusį teiginį: svarbu ne kas vaizduojama kūrinyje, o kaip. Tai nereiškia, kad kūriniai būtinai turi būti sudėtingi. Bet jie visada sudėtingesni už daugelį ankstesnių pasaulio literatūros pavyzdžių. Pirma, jie sudėtingesni už visą folklorą. Antra, jie kitokie negu per amžius visur, taip pat ir Europoje, gyvavusi literatūra, kuriai buvo priskiriamas tam tikras žanrinis, kanoninis atitikimo imperatyvas, tai yra išankstinės taisyklės ar principai, kurių autorius turėjo laikytis, kartais griežtai, kartais tik apytikriai. Ryškus yra pavyzdys, kaip Aristotelis nusakė literatūros žanrų principus. Tatai arba kas nors panašaus gyvavo daug amžių, ir taip sukurta daug pasaulio literatūros šedevrų. Pvz., gana apibrėžtą principą turėję japonų haiku yra nuostabus pasaulio literatūros paveldas.

Bet pastaraisiais šimtmečiais Europos literatūra ėmė vaduotis iš visų išankstinių suvaržymų, labiausiai devynioliktame amžiuje, o jau galutinai – užsimezgus modernizmui XIX a. pabaigoje. Suklestėjo originalios individualios raiškos literatūra, ir tai tapo priešingybe ankstesnių laikų principams: iš esmės imta vertinti ne taisyklių atitikimą, o veikiau taisyklių nepaisymą ir individualų originalumą. Pirmiausia tai suklestėjo Vakarų Europoje, bet nedaug atsiliko visa likusi Europa ir Amerika.

Didysis modernizmas savo klasikiniame amžiuje iškėlė unikalius literatūros genijus – Marcelį Proustą, Franzą Kafką, Jamesą Joyce’ą, Virginią Woolf, Fernando Pessoa ir kitus. Vis dėlto negalime sakyti, kad jų kūryba tapo etalonu ateities rašytojų kartoms, – bet negalime tik todėl, kad tai iš principo neįmanoma, nes jie visi buvo be galo skirtingi rašytojai, kurių kūryba ryškiai individualizuota ir absoliučiai originali, nepakartojama. Bet galime sakyti, kad pats šis originalumas, rašytojo kūrybos individualumas kaip tik ir tapo gal ne tiek pavyzdžiu, kiek gaire ateities rašytojų kartoms.

Nė vienas iš minėtųjų netapo Nobelio laureatu, nes konservatyvioje ano meto atmosferoje jie atrodė per daug maištingi (o iš tikrųjų – per daug išradingi). Tačiau būtent šie rašytojai paklojo pamatą unikalios literatūros vertinimui, o galiausiai toks užmojis nuvinguriavo ir į Nobelio premijos skyrimo tendencijas.

Kai literatūra (beje, ir visi kiti menai) išsivadavo iš visų estetinių (o ir kitokių) suvaržymų, suklestėjo originalūs, labai asmeniški kūrėjų atradimai, ir geriausiais atvejais jie įspūdingai apstulbino mus – skaitytojus ir vertintojus.

Kodėl apie tai kalbu? Todėl, kad būtent tokią, laisvą nuo ankstesnių laikų sakytinės kūrybos ir kanoninių suvaržymų, literatūrą imta akcentuoti kaip vertą didžiausių premijų, ypač Nobelio. Kadangi tokia literatūra užgimė ir suklestėjo europiniame Vakarų pasaulyje, tai neišvengiama, kad iki šiol būtent šioje erdvėje yra daugiausia aukštu lygiu tokią literatūrą kuriančių autorių.

Ir dar vienas svarbus dalykas, kuris jau aiškus iš to, ką anksčiau paminėjau, bet pabrėžtinas ir atskirai. Tai – kūrybinis stilius, savitas autoriaus literatūrinis stilius. Tokio reikalavimo nėra deklaruoto skiriant Nobelio premiją, bet jis glūdi kaip nutylėta būtinybė.

Tokie rašytojai kaip Žemaitė arba Vienuolis, net jeigu būtų buvę žinomi Europoje, nebūtų gavę Nobelio premijos jos užuomazgoje, XX a. pradžioje, ir juolab vėliau, nors tada nuostatos buvo dar gana konservatyvios.

Vienas protingas mūsų literatūros vertintojas buvo paskelbęs, kad klasikinei lietuvių literatūrai būdingas demokratizmas. Ką gi reiškia politinio termino pritaikymas literatūrai? Gal tai, kad ji lengvai suprantama daugumai, t. y. galbūt paprasta, nepretenzinga, o gal tiesiog primityvoka, nesubtili?

Čia geriausiai pasakė Witoldas Gombrowiczius (ir jis buvo vertas Nobelio): demokratija tinka politikai, bet ne menui – mene turi viešpatauti aristokratijos taisyklės. XX a. pabaigoje ir XXI a. Nobelio premija dažniausiai skiriama už subtilią, unikalią, individualią, neretai savaip kitonišką literatūrinę raišką, metaforiškai tariant – aristokratišką. Tokie yra įsigalėję literatūros vertinimo kriterijai daugmaž visame pasaulyje. Ir tenka pripažinti, kad tokią literatūrą sėkmingiausiai kuria europinės kilmės rašytojai plačiąja prasme – nuo Rusijos rytuose iki abiejų Amerikos žemynų vakaruose. Tai visiškai nereiškia, kad tik jie yra geriausi. O ir Nobelio premija buvo skirta įvairių žemynų rašytojams. Bet tikrovė tebėra tokia, kad išradingą, išmoningą, subtilią literatūrą kuriančių rašytojų europiniame pasaulyje tiesiog yra daugiau negu kitur.

●

Dabar trumpai meskime žvilgsnį į kelerių pastarųjų metų Nobelio laureatų kūrybą (išskyrus 2015 ir 2016 m., kai premija buvo paskirta ne už grožinę literatūrą – Aleksijevič ir Dylanui).

Peterio Handkės (Nobelis 2019) apysakos (čia mes ne anglakalbių madų erdvėje: tai yra ne romanas, o apysaka – vokiškai Erzählung) „Vartininkas bijo vienuolikos metrų baudinio“ pirmasis sakinys tarsi paprastas: „Monteris Jozefas Blochas, anksčiau buvęs žinomas vartininkas, priešpiečiu atėjęs į darbą, sužinojo, kad yra atleistas.“ Ne toks mįslingas kaip Franzo Kafkos „Proceso“ pirmasis sakinys, teigiantis, kad Jozefas K. nežinia kodėl areštuotas. Bet panašiai lemtingas, o svarbu čia tas šaltas susvetimėjęs pasakojimo tonas, žudiko jausenos aplinkybėmis ir stiliumi šiek tiek panašus į kito nobelisto Albert’o Camus romaną „Svetimas“.

Olgos Tokarczuk (formaliai – Nobelis 2018) romane „Praamžiai ir kiti laikai“ skaitome, pvz., tokį pasažą:

Vos tik numiręs, Boskis iškart suprato, kad padarė klaidą, kad numirė blogai, nerūpestingai, kad suklydo mirdamas ir kad reikėsią viską pakartoti iš naujo. Suprato dar, kad jo mirtis – tai sapnas, panašiai kaip ir gyvenimas (vertė Vyturys Jarutis).

Šis magiškąjį realizmą primenantis fragmentas savitai peržengia ribas: paprastai vaizduojama, kad mirštantysis suvokia ne taip nugyvenęs gyvenimą, o čia jis ne taip miręs. Antra vertus, tai sapnas, išplečiant mintį – fikcija, išmonė, kūryba.

Patrickas Modiano (Nobelis 2014) yra ypač mąslus ir subtilus rašytojas. Lėtai slenkančiuose, beveik sapniškuose epizoduose jo personažai ieško savo praeities, kuri skendi dar didesnėse miglose negu dabartis. Tai yra įspūdingai atmosferiški lėto veiksmo kūriniai, kuriuose žmogaus tapatybės paieškos slysta jam iš rankų ir apskritai iš stabilios žmogaus ir asmenybės sampratos.

Kanadietė Alice Munroe (Nobelis 2013) iš pirmo žvilgsnio atrodo paprastų, nepretenzingų apsakymų autorė. Bet jos unikalumą puikiai atskleidė Giedra Radvilavičiūtė esė „Alice Munroe slogutis“ (knygoje „Tekstų persekiojimas“), išvardindama keletą ypatybių, pvz.: „Rašytojos apsakymų pabaigos dažniausiai yra tikslios, netikėtos ir atviros. Nors tai atrodytų nesuderinama.“

Bet galima pridurti, kad ir pačioje Europoje, ir visame pasaulyje netrūksta rašytojų, kurie pasižymi ne literatūrine išmone, o socialinių, istorinių ir pan. klausimų gvildenimu. Tokiems į Nobelio premiją sunku įtaigiai pretenduoti.

●

Galbūt pratęsiant pastarąją išvadą, galima klausti, kokia yra alternatyva Nobelio premijos prerogatyvoms. Vienu atveju ji net labai konkreti. 2018 m., kai Nobelio premija niekam nebuvo skirta, kaip laikina vienų metų alternatyva, buvo paskirta vadinamoji Naujosios akademijos literatūros premija. Ja įvertinta žymi Karibų salų (Gvadelupos) prancūziškai rašanti autorė Maryse Condé. Lažybų bendrovės jai prognozavo geras galimybes šiemet gauti ir Nobelio premiją.

Rašytoja, be abejo, įdomi ir gera, bet… Angliškoje Vikipedijoje apibūdinant teigiama, kad ji „vaizduoja kolonializmo žalą ir pokolonijinį chaosą tikslia ir kartu pribloškiančia [overwhelming] kalba“. Išskyrus pastarąjį nelabai konkretų ir nelabai įtikinamą kalbos apibūdinimą, pagrindinis teiginys apskritai niekaip nesusijęs su galima literatūrine verte.

Negalėčiau sakyti, kad gerai pažįstu jos kūrybą, bet, paskaičius jos garsiausią romaną „Segu“, pasakojantį apie XIX a. centrinės Afrikos gyvenimą, atrodo, kad tai įdomu ir tam tikra prasme vertinga, gal net literatūriškai, bet vis dėlto kyla ta pati abejonė dėl meninio lygio. Koks gi pasakojimo stilius? Ko gero, joks – tiesiog paprastai dėstomas veiksmas, kaip kokie personažai elgėsi, kaip kas ką veikė ir manė.

Jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad aukšto lygio rašytojų esama tik europietiškos kilmės. Iš to paties Karibų regiono kilęs Derekas Walcottas (Nobelis 1992) yra aukščiausio lygio poetas (beje, jį labai vertino ir su juo bendravo dar vienas nobelistas Josifas Brodskis).

Yra ir kitų pavyzdžių iš įvairių žemynų. Bet europinėje erdvėje (plačiąja prasme) tokio aukšto lygio rašytojų įvairovė ir gausa pranoksta likusį pasaulį. Taip, europiečiai rašo geriau. Tokia yra tikrovė, ir tik šiai tikrovei, o ne Nobelio komitetui, galime priekaištauti, kad tai neatitinka kai kurių pažangių įsivaizdavimų ir norų. 

Nuotrauka iš www.metmuseum.org

Senovės graikių merginų gyvenimo tikslas buvo santuoka. Mergaitės nuo mažų dienų buvo ruošiamos, kaip būti geromis žmonomis ir namų šeimininkėmis. Senovės graikų kalba žodis „ištekėti“ reiškė „būti pakinkytai po jungu“, tai byloja apie merginos laisvės apribojimą. Štai kaip Euripidas dramoje „Hipolitas“ apibūdina merginą Jolę, pažadėtą Herakliui: „Augo Eurito rūmuose lyg kumelaitė žvitri nepažinusi vyro dukra.“ Vyrų dominuojamoje visuomenėje moteris buvo supančiota tuometinėmis normomis ir kaip naminis gyvulys įkinkyta į moterims primetamas pareigas. Mergaitės tėvas spręsdavo už ją, kai ji dar nebuvo sulaukusi santuokinio amžiaus, o susituokus sprendimus už moterį priimdavo vyras. Mirus vyrui ar tėvui, moteris privalėjo turėti globėją, kyrios, juo galėjo tapti sūnus, brolis ar kitas artimas vyriškosios giminės atstovas. Šiame senovės Graikijos kontekste deivės Artemidės figūra mums įdomi ir net išskirtinė: ši deivė gyveno ne pagal nusistovėjusias tradicijas, bet taip, kaip pati norėjo, tačiau tai jai nesukliudė būti moterų globėja.

Artemidė, Apolono sesuo, Dzeuso ir Leto duktė, medžioklės deivė, dažnai vaizduojama su lanku ir strėlėmis. Ji taip pat globojo laukinius gyvūnus ir vaikus, kurie senovės Graikijoje buvo lyginami su gyvūnais, todėl buvo visiškai suprantama, kad ta pati deivė rūpinosi ir laukine gamta, ir vaikais. Deivė globojo jaunuolius, tiek merginas, tiek vaikinus, taip pat saugojo gimdyves. Artemidė, kaip ir Atėnė bei Hestija, liko skaisti, ji pati atsisakė santuokos. Homeriniame himne Artemidės garbei ji, vos sulaukusi trejų metų, savo tėvo Dzeuso prašo: „Leisk tavo dukrai visą laiką likti skaisčiai ir turėti daug skirtingų vardų, kad Apolonas negalėtų su ja varžytis. […] Paskirk prie mano palydos šešiasdešimt Okeano dukrų, kurios visos būtų tokio amžiaus, kad dar nedėvėtų diržo. […] Duok man kalnus. Prašau tik vieno miesto tavo nuožiūra. Artemidė retai kada ateis į miestus.“

Renesanso dailininkai mums paliko romantizuotas deivės reprezentacijas: Artemidė dažnai vaizduota besimaudanti nimfų draugijoje. Tačiau senovės graikai šią deivę matė kiek kitaip. Homeras Artemidę vadina gyvūnų valdove, liūte, galinčia užpulti moteris, bei moterų ir laukinių gyvūnų žudike. Artemidė gali nužudyti gimdyvę vos tik panorėjusi, todėl moterys aukodavo prieš gimdymą ir po jo, kad pamalonintų deivę. Tad Artemidė ne tik skaisti mergelė, bet ir arši medžiotoja, moterų žudikė. Homeras Artemidę taip pat apibūdina kaip nekaltybės deivę ir mergaičių chorų vadovę (M. S. Jensen, „Artemis in Homer“, From Artemis to Diana: The Goddess of Man and Beast, 2009, p. 51–60). Šie epitetai susiję su ritualais, kuriuos merginos ir vaikinai atlikdavo prieš pereidami į suaugusiųjų pasaulį. Dalyvavimas choruose buvo vienas iš perėjimo ritualo etapų jaunoms miesto piliečių dukterims.

Artemidės šventyklos dažniausiai buvo statomos už miesto ribų, nuo civilizacijos nutolusiuose kampeliuose: prie pelkių, kalnų papėdėse, miestų pasienyje. Helenistiniu laikotarpiu Artemidės šventyklos dažniau statytos miestuose, ypač Mažojoje Azijoje. Tačiau archajiniu ir klasikiniu laikotarpiais, norint aplankyti deivės Artemidės šventyklą, reikėjo išeiti už miesto ribų, atsidurti laukinėje gamtoje, kurią globojo deivė. Istorikas Pierre’as Ellingeris Artemidę vadina pavojų deive, nes, norint ją aplankyti, reikėdavo išdrįsti atsidurti pavojingoje situacijoje, o tai ypač galiojo merginoms, kurios turėdavo nusigauti į deivės šventyklą tam, kad atliktų perėjimo ritualus. Galime tik numanyti, kokie pavojai tykodavo merginų vietovėse, nutolusiose nuo civilizacijos.

Cituotame homeriniame himne yra frazė apie mergaites deivės palydoje: „Visos būtų tokio amžiaus, kad dar nedėvėtų diržo.“ Diržas senovės graikėms turėjo svarbią simbolinę reikšmę, jį dėvėdavo ištekėjusios moterys, tad Artemidė pageidauja savo palydoje jaunų mergaičių, kurios dar nesulaukė pirmųjų brandos ženklų. Viena žymiausių vietų, kur buvo atliekami perėjimo ritualai, – Artemidės šventykla Braurono mieste. Mergaitės šventykloje buvo mokomos, kaip pereiti iš „laukinės“ būsenos ir galiausiai tapti žmonomis. Baigiamasis ritualas vadinosi arkteia, graikų kalba tai reiškia „vaidinti mešką“. Mergaitė, užsidėjusi kaukę, šokdavo priešais deivės altorių, vaizduodama esanti meška. Po šio ritualinio šokio ji buvo pasiruošusi tekėti.

Spartoje merginoms buvo nuskutama galva. Šis plaukų netekimas reiškė merginos subrendimą, ji jau nebuvo maža mergaitė, kurios ilgi plaukai galėjo laisvai plaikstytis. Nuskusti merginai plaukus reiškė ją sutramdyti ir prisijaukinti atimant iš laukinio Artemidės pasaulio ir įvedant į civilizuotus Heros ir Afroditės pasaulius. Spartoje vaikinų perėjimo ritualai vykdavo Artemidės Ortijos šventykloje. Ksenofontas pasakoja, kad prie deivės altoriaus buvo išdėliojami sūrio gabalai, o vaikinai turėjo kuo daugiau jų pavogti. Prie altoriaus budėdavo sargyba ir plakdavo vagišius. Jaunuolių tikslas buvo kuo ilgiau ištverti plakimą, taip parodant ištvermę.

Aristofanas komedijoje „Moterys Tesmoforijų šventėje“ Artemidę vadina „deive su šimtu vardų“. Graikų dievai turėjo daug epitetų, šiandien tyrinėtojai juos linkę vadinti onomastinėmis formulėmis. Šios vardų formulės iškalbingos tyrinėjant graikų religiją, nes apibūdina dievą ar deivę. Kaip pavyzdį galime paminėti Artemidės epitetą Lochėja, reiškiantį „gimdymo globėja“. Tai nereiškia, kad deivė praranda kitas galias, tiesiog pridedant epitetą sustiprinamos deivės kaip gimdymo globėjos galios. Šių vardų sąrašas būtų labai ilgas. Artemidė nebuvo išimtis, visi graikų dievai turėjo daug epitetų. O jei eisime dar toliau, reikia paminėti, kad ši taisyklė galioja ne tik graikams, bet ir visam senovės pasauliui.

Nenoromis peršasi mintis, kad Artemidės įvaizdis galėjo skatinti moteris išsilaisvinti ir atsisakyti santuokos. Tačiau tai nebuvo taip paprasta, deivė asocijavosi su laukiniu pasauliu, tad moteris, nusprendusi sekti Artemidės pavyzdžiu, pasilikdavo laukinės būsenos. Kaip pavyzdį galime paminėti Hipolitę, amazonių vadę, kuri atsisakė santuokos ir atsidavė Artemidės globai bei amžinai skaistybei. Santuokos atsisakymas nebuvo teigiamas dalykas, jos galėjo atsisakyti deivė, tačiau mirtingoms moterims tai buvo prievolė. Galime prisiminti Danaidžių mitą, kuriame pasakojama, kaip merginos, atsisakiusius tekėti, turėjo už tai kentėti mirusiųjų karalystėje. Merginų tėvas Danajas, bijodamas, kad Delfų orakulo pranašystės išsipildys ir būsimieji žentai vestuvių naktį nužudys jo dukras, įsako dukroms nužudyti vyrus. Už padarytą nusikaltimą Danaidės mirusiųjų karalystėje turi pripildyti kiauras statines vandens, merginos pasmerktos amžinai atlikti šią neužbaigiamą užduotį. Aischilo tragedijoje Danaidės vaizduojamos kaip besipriešinančios vestuvėms ir nenorinčios tekėti, jos vyksta pas Argo karalių prašyti pagalbos ir apsaugos. Proito dukterys taip pat nenorėjo tuoktis, sulaukusioms santuokinio amžiaus joms buvo pasiųsta Heros beprotystė, todėl merginų tėvas, padedamas mago, kurio vardas Hippodamos reiškia „arklių tramdytojas“, ir Artemidės Hemeros, turėjo „civilizuoti“ šias merginas, kad jos priimtų normalų merginos likimą – santuoką.

Kartais net nesusimąstome ne tik kad graikų kultūra labai svarbi šiandienos pažinimui, bet ir kad, tarkim, senovės graikų dievų atvaizdų lengvai surandama šiandieninėje kultūroje. Atėnės statula šiandien stovi priešais Austrijos parlamento rūmus, daugelio taip mėgstami laisvalaikio bateliai vadinami graikų pergalės deivės Nikės vardu. Artemidės įvaizdis mums vis dar daro įtaką. Psichoanalitikė Jeana Shinoda Bolen neseniai išleido knygą, kurioje teigia kiekvienoje šiuolaikinėje moteryje matanti deivės Artemidės archetipą. Autorės praktinė patirtis dirbant psichoanalitike, mitologijos studijos ir dalyvavimas feminisčių judėjime leido atpažinti Artemidės figūroje ypatingą moteriškos psichikos funkciją. Artemidė yra švento moteriškumo gidė, kuri ragina moteris tapti nepriklausomas ir užsitikrinti psichinę autonomiją. Pasak Carlo Gustavo Jungo, mes vadovaujamės tam tikrais elgesio modeliais, kurie yra giliai mumyse įsišakniję. Autorės teigimu, Artemidė yra moterų judėjimo simbolis. Šiandieninės moterys gali įkūnyti Artemidės archetipą, ko iki šiol jos negalėjo padaryti. Artemidė atsisakė santuokos, pasirinko likti skaisti, gyventi viena, atsisakė bet kokios vyriškos draugijos. Artemidės bruožų galime įžvelgti turint šiuolaikinę nepriklausomą moterį. 

Istorikai tyrimų objektus pasirenka įvairiai: vedami savų interesų, paskatinti autoritetingų profesorių, o kartais dėl paprasčiausio atsitiktinumo. Esame įpratę, kad praeities tyrėjai rašo apie valstybių susikūrimą, valdovų žygdarbius ir nuopuolius. Tačiau pastaruoju metu Klėjos globotiniai renkasi gana originalias temas, regis, neturinčias nieko bendra su mums pažįstama istorijos samprata. Ar gali būti, kad šiandien istorikai tyrinėja uoslę, regą, klausą, skonį ir lytą – visus penkis pojūčius? Vadinamoji pojūčių istorija pavilioja vis daugiau istorikų, tyrinėjančių įvairius laikotarpius. Keliami tokie klausimai: kaip pasaulis buvo suprantamas juslėmis? Kokie kvapai tvyrojo senovės Romos gatvėse? Kokius garsus girdėdavo senovės Atėnų gyventojas? Koks vaizdas atsiverdavo pravėrus namų duris viduramžių mieste? Į šiuos klausimus tikriausiai pažiūrėsime skeptiškai. Juk ką mums gali duoti tokios istorijos tyrimų kryptys? Tačiau ši iš pažiūros nieko verta kultūrinė pojūčių antropologija padeda geriau pažinti kasdienybės istoriją.

Analų mokyklos įkūrėjas Lucienas Febvreʼas vienas pirmųjų prakalbo apie pojūčių istorijos tyrimus. Prieš Antrąjį pasaulinį karą pasirodžiusiame straipsnyje rašė apie galimus pojūčių istorijos tyrimus, teigdamas, kad tai nauja, dar neanalizuota kryptis. Jausmų istorija pilna asmeniškų emocijų, todėl istorikas į pagalbą gali pasitelkti psichologiją, taip šiek tiek tapdamas psichologu. Autorius sako: „Neturime nei meilės, nei mirties, nei džiaugsmo istorijos. Supraskite mane teisingai, neprašau, kad pradėtume rašyti šias skirtingų laikotarpių istorijas. Tiesiog siūlau tyrimų kryptis. Tuo labiau nesiūlau šių tyrimų izoliuoti, kad jais užsiimtų tik psichologinės ar moralinės krypties istorikai. Ne. Prašau pradėti platų, kolektyvinį tyrimą, kuris analizuotų fundamentalius žmogaus jausmus ir jų modalumą.“ Užbaigdamas straipsnį, jis klausia: „Jautrumas istorijoje – ar jis nusipelnė globalaus, kolektyvinio tyrimo? O psichologija – ar tai sergančio žmogaus paistalai, jei aš manau, jei sakau, kad ji yra viso ko nors verto istoriko darbo pagrindas?“

Po L. Febvreʼo straipsnio praėjus keliems dešimtmečiams, juo galiausiai pasekė antropologai Paulas Stolleris, Davidas Howesas ir istorikė Constance Classen, jie buvo pojūčių istorijos pionieriai. Antropologai teigia, kad kiekviena kultūra charakterizuojama pagal tam tikrą pojūčių režimą. Pojūčių tyrimai siūlo plačią teritoriją norintiems suprasti, kaip veikia fiziologiniai kūno duomenys ir socialinės praktikos. D. Howesas pabrėžia, kaip svarbu tyrinėti pojūčius peržengiant psichologinę perspektyvą ir akcentuojant kultūrines praktikas bei jų socialinę svarbą, kuri mums leidžia susipažinti su pojūčių panaudojimu. Antropologas klausia, kaip mūsų pojūčiai yra suformuoti kultūros. Kiekvienas patirtas pojūtis, nuo žvilgsnio į meno kūrinį iki paruoštos vakarienės kvapo, – kultūrinio plėtojimo laukas. Knygoje „Aroma: kultūrinė kvapo istorija“ teigiama, kad kvapas yra galingas. Jis mus veikia ne tik fiziniu ir psichologiniu, bet ir socialiniu lygmeniu. Todėl kvapas yra ne tik kultūrinis, bet ir socialinis ir, žinoma, istorinis fenomenas. Knygoje ieškoma prarastų kvapų nuo antikos iki moderniųjų laikų.

C. Classen „Lytėjimo knygoje“ klausia, kaip lytėjimas vystėsi skirtingose kultūrose. Kokios yra ribos tarp skausmo ir malonumo? Ar egzistuoja lytėjimo politika? Autorė demonstruoja, kad šiandien prigijusi „patrauk rankas“, arba neliečiamumo, laikysena – tai moderniojo amžiaus kūrinys. Pavyzdžiui, XVII ir XVIII amžių muziejuose buvo tikimasi, kad eksponatai bus liečiami lankytojų, tačiau laikui bėgant lietimo pojūtis prarado intelektinę ir estetinę vertę.

Pojūčių istorija yra aistringa, tačiau tuo pat metu labai sudėtinga užduotis istorikui – nusigauti iki praeityje gyvenusių žmonių pojūčių gali būti nemenkas iššūkis. Vienas pirmųjų istorikų, priėmusių pojūčių istorijos iššūkį, Alainas Corbinas, teigia, kad istoriko tikslas nėra atkurti kadaise egzistavusią realybę, bet nušviesti jausmo akto istoriškumą. Senovės kultūrų istorikams ši užduotis tampa dar sudėtingesnė dėl didelio laiko nuotolio bei šaltinių interpretavimo problemos. Nepaisant to, antikos kultūros tyrėjai vis dažniau priima pojūčių istorijos iššūkį.

Prie pojūčių istorijos galime priartėti analizuodami pojūčius ir psichologinį bei fizinį kūno funkcionavimą, taip tyrinėdami, kaip viena ar kita praeities visuomenė suvokė aplinkinį pasaulį. Kita tyrimų kategorija, skirta praeities gyventojų aplinkai, – tai dar vienas bandymas priartėti prie pojūčių istorijos tyrinėjant emocijų istoriją. Pojūčių istorijos tikslas – išsiaiškinti, kaip žmogus ar jų grupė suvokė aplinkinį pasaulį, apmąstant jų pojūčius. Moderniosios ir šiuolaikinės istorijos tyrėjai buvo šios srities pionieriai, tačiau antikos istorikai taip pat neatsilieka ir vis dažniau pasirodo  antikos pojūčių istorijos tyrimų. Senovės graikų ir lotynų kalbomis parašyti šaltiniai siūlo visą gamą teorinių naratyvų, padedančių plėtoti jausmų istorijos tyrimus. Maždaug nuo 1990 metų pojūčių istorija vystosi kartu su kūno istorijos tyrimais. Antikos istorikai domisi kūnu kaip mechanizmu, kuris susijęs su jausminiu pasaulio supratimu. Kraštovaizdžio tema taip pat pradedama plėtoti, domimasi spalvų reikšme senovėje, kaip pavyzdį galima paminėti M. Bradley veikalą „Spalvos ir jų reikšmė senovės Romoje“. Kodėl istorikai domisi spalvomis antikoje? Tai labai paprasta: maždaug iki XVIII amžiaus manyta, kad graikų marmuriniai dirbiniai buvo baltos spalvos, tačiau, pasirodo, graikai labai mėgo spalvas ir didžioji dalis meno dirbinių buvo dekoruojami skirtingomis spalvomis, labai plačiai paplitęs polichromijos naudojimas antikoje, tuo galime įsitikinti O. Jockey veikale „Baltos Graikijos mitas“.

Nors visi šie tyrimai gali pasirodyti labai tolimi, kartais pavyksta senovės istoriją paliesti ir pauostyti. Vienas tokių bandymų pademonstruoti senovės graikų ritualus pasitelkiant pojūčius buvo Prancūzijoje, Tulūzos Šv. Raimondo muziejuje, 2017 metais surengta paroda. Parodos tikslas – parodyti, kaip senovės graikai išgyveno religiją kasdieniame gyvenime ir kaip religija veikė kasdienį senovės graikų gyvenimą. Parodos organizatoriai pasirinko keturis svarbius įvykius žmogaus gyvenime: vestuves, aukojimą, puotavimą ir laidotuves. Visuose šiuose etapuose dievai buvo neatsiejami nuo mirtingųjų. Parodos lankytojai buvo pakviesti dalyvauti šiuose ritualuose, klausytis giedamų senovės graikų himnų, apžiūrėti ritualinius indus ir vazas, paliesti specialioms progoms austus audeklus ir išbandyti tuometinę kosmetiką, naudotą įvairiems ritualams. Pagal to meto receptus buvo galima pasigaminti kvepalų, tepalų, makiažo iš medžiagų, naudotų antikoje, taip pat buvo galima nuspalvinti audinius senovės graikų naudotomis medžiagomis. Aišku, nereikia pamiršti, kad paroda tebuvo bandymas atkurti graikų aplinką, nes iki galo nežinome, kaip iš tikrųjų skambėjo muzika ar kaip buvo gaminamos kosmetikos priemonės. Parodos dalyje, skirtoje graikų vestuvėms, buvo galima ne tik išgirsti vestuvinę muziką, bet ir pauostyti nuotakų naudotų kvepalų, pasidažyti taip, kaip dažėsi to meto nuotakos, ar paragauti vestuvinio pyrago iš medaus ir sezamų. Ši nepaprasta paroda galėjo nukelti kelis tūkstančius metų į praeitį, kur kiekviena spalva, kiekvienas kvapas turėjo savo reikšmę.

Pojūtis, jausmas tampa istorikų tyrimų objektu. Įdomu, ar ateities istorikai domėsis mūsų šiandien patiriamais pojūčiais, mus supančiu peizažu ar vestuvėse atliekamomis dainomis?

Didingos kolonos vis dar išdidžiai stovi Viduržemio jūros kraštuose. Jos mena laikus, kai žmonės tikėjo, kad dievai juos seka kiekviename žingsnyje. Jos mena aukas, ritualus, atnašavimus, maldas, prašymus, visa, kas sudarė senovės religiją. Šie didingi pastatai mums primena religijos svarbą senovės žmogaus gyvenime. Tai, kad religija buvo ypač svarbi senovės pasaulyje, nereikia nė sakyti. Jos įtaka politiniame, socialiniame gyvenime įrodyta. Šiandien senovės graikų religijos tyrinėtojai koncentruojasi į temą, skirtą nagrinėti religinį senovės graikų kraštovaizdį. Šie tyrimai skirti suprasti ne tik gamtovaizdį, kuris supo šventyklas, bet ir tai, ką jautė tikintysis, įėjęs į šventyklą, kokius kvapus uodė, kokius garsus girdėjo, kokias spalvas matė. Trumpai aptarsime, koks kraštovaizdis supo ar galėjo supti senovės graikų šventyklas.

Visų pirma, kalbėdami apie senovės graikų šventyklas, susiduriame su terminų problema. Graikams šventa vieta, kur apsireikšdavo dievai, galėjo būti bet kur – prie vandens šaltinio, miškelyje, prie medžio ar uolos. Grota, urvas taip pat galėjo būti dievo ar deivės buveinė, kur tikintieji atlikdavo aukojimus. Senovės graikai savo žodyne turėjo net keletą terminų, kurie buvo vartojami kalbant apie šventyklas. Temenos graikai vartojo apibūdinti erdvę, kuri priklausė dievams. Tai dažniausiai tvora atskirta erdvė, kurioje randame šventyklą ir kitus dievui priklausančius pastatus. Terminas hieron apibūdina švenčiausią ansamblio dalį, dažniausiai šventyklą ar jos dalį, kur stovėjo dievo statula. Kokie pastatai buvo temenos teritorijoje, priklausė nuo geografinės šventyklos padėties ir, žinoma, dievo kulto. Pavyzdžiui, Braurono Artemidės šventykloje, kuri buvo garsi tuo, kad joje tarnaudavo jaunos merginos, be šventyklos pastato, randame pastatą, skirtą mergaitėms miegoti, valgomuosius, centrinį kiemą. Demetros ir Persefonės šventykloje Korinte, be šventyklos pastato, buvo nemažas skaičius valgomųjų kambarių, skirtų kartu puotauti, taip pat atskiras pastatas tikinčiųjų suneštoms aukoms ir dovanoms saugoti bei teatras, kur galėjo vykti įvairūs mistiniai ritualai.

Ant indo, skirto vynui su vandeniu maišyti, vaizduojama aukojimo scena. Iš lauramedžio, pavaizduoto prie altoriaus, galima spręsti, kad aukojimas vyksta Apolono šventykloje. Iš www.metmuseum.org

Šiandien senovės istorikai atkuria spalvas, kurios supo dievus šventyklose. Polichromija, graikų kalba reiškianti spalvų gausą, – tai meno dirbinių pastatų dažymas skirtingomis spalvomis. Kad ši technika naudota antikoje, atrasta palyginti neseniai, XVIII amžiaus viduryje. Pasirodo, baltos marmurinės graikų statulos buvo dažomos įvairiausiomis spalvomis. Ne tik marmuro, bet ir bronzos, dramblio kaulo dirbiniai buvo marginami spalvotais raštais. Šventyklų fasadai taip pat buvo dažomi, kiekvienas personažas turėjo savo spalvą. Galime tik paminėti, kad aptikus antikos pasaulyje egzistavus polichromiją tarp XVIII amžiaus eruditų kilo įvairiausių diskusijų. Ne visi norėjo pripažinti, kad grožio kanonu tapęs antikos menas iš tiesų buvo įvairiaspalvis, juk to meto menininkams antikinis menas buvo įkvėpimo šaltinis. Šiandien tyrėjai diskutuoja, ar reikia atkurti antikos skulptūrų polichromiją. Vokiečių archeologas Vinzenzas Brinkmannas dar 2003 metais Miunchene surengė parodą „Spalvoti dievai“, ji apkeliavo nemažai miestų demonstruodama, kaip iš tikrųjų atrodė senovės graikų dievų statulos. Skulptūros buvo išlietos pagal originalus ir nudažytos remiantis archeologo tyrimais, atliktais naudojant ultravioletinius spindulius.

Šis spalvų tyrinėjimas mums padeda suprasti, kaip atrodė religinis senovės graikų kraštovaizdis, kaip tikintieji matė dievus ir jų šventoves. Šios įvairiaspalvės dievų statulos šiandien galėtų pasirodyti beskonybė, tačiau senovės graikams jos turėjo labai svarbią reikšmę. Švenčių metu dievų statulos buvo prausiamos, įtrinamos aliejais, aprengiamos ir padabinamos papuošalais. Vienas tokių pavyzdžių – deivės Atėnės statula, pagaminta iš alyvmedžio, buvo perrengiama Plinterijų ir Kalinterijų metu. Papuošta statula buvo pridengiama nuometu. Panašios apeigos buvo atliekamos Delo saloje. Čia, kitaip nei Atėnuose, apeigomis užsiimdavo ne žyniai, bet specialiai tam skirtas personalas, kosmetai, gaunantys už tai atlygį. Kosmetai rūpindavosi Artemidės statula Delo saloje: įtrindavo alyvuogių ir rožių aliejais bei bičių vašku, maišytu su aliejumi, tada blizgindavo lininiu audiniu. Ši priežiūra iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti juokinga, bet alyvuogių aliejus apsaugodavo medines skulptūras nuo senėjimo, o medis buvo viena pagrindinių medžiagų, kaip ir dramblio kaulas ir bronza, dievų statuloms gaminti. Švenčių metu statula buvo išvežama iš šventyklos, kad visi galėtų pasigėrėti jos grožiu.

Nebūta visuotinių taisyklių, kurios reglamentuotų tikinčiojo priėjimą prie dievo statulos. Statula buvo šventykloje, kuri ne visada buvo atidaryta. Įėjimas į šventyklą dažniausiai buvo kontroliuojamas arba stebimas. Tik žyniai ir žynės turėdavo raktus. Įėjus į šventyklą, buvo jaučiamas sezono gėlių kvapas. Tikintieji, atėję, tarkim, į nimfoms garbinti skirtą šventyklą ir norėdami ten atlikti aukojimą, turėjo dėvėti gėlių vainiką. Gėlių girliandos kabėdavo prie altoriaus, kur buvo atliekami aukojimai. Šiandien archeologai randa liekanų, kurios parodo, kad kai kuriose šventyklose buvo tam tikri architektūriniai įrenginiai, skirti dievo statulai apsaugoti. Pavyzdžiui, Andanijoje, Demetros šventykloje, deivės statula buvo aptverta grotomis ir taip apsaugota.

Norint patekti į šventyklą, galiojo tam tikri apribojimai, jie skyrėsi priklausomai nuo miesto ir garbinamo kulto. Senovės Graikijoje egzistavo vadinamosios religinės normos, kurios buvo surašytos ant akmens luito ar metalinės plokštelės, pastatomų priešais įėjimą į šventovę. Kad suprastume, apie kokius apribojimus kalbama, pateiksime keletą pavyzdžių. Apolono šventykloje Atėnuose galiojo toks apribojimas: šventyklos teritorijoje buvo draudžiama kirsti medžius, jų šakas, rinkti nukritusias šakas ar sudžiūvusius lapus. Šis apribojimas reiškia, kad Apolono šventyklos teritorijoje buvo šventas miškas, alsos. Toks draudimas gali būti paaiškinamas labai paprastai: šventyklos žyniai norėdavo užsitikrinti visų gamtinių išteklių panaudojimą, mediena buvo puikus pajamų šaltinis. Tai buvo gana dažnas atvejis graikų pasaulyje: Arge, Atėnuose, Paro saloje buvo draudžiama kirsti medžius, šakas ir jas išsinešti iš šventyklos teritorijos. Ne visos šventyklos turėjo medžius ar miškus savo teritorijoje, bet labai dažnai pasitaiko, kad šie tekstai kalba apie Apolono šventyklas, o tai tik parodo, jog Apolono šventyklos dažnai buvo statomos medžių apsuptyje. Visa tai mums byloja, kad senovės Graikijoje trūko medienos, todėl nepaisydami draudimų ir dievobaimingumo žmonės bandė bet kokiomis priemonėmis jos gauti.

Dar vienas apribojimas, kurį galime rasti prieš įžengdami į temenos, – tai draudimas gyvuliams ganytis šventyklos teritorijoje. Pavyzdžiui, toks draudimas galiojo Koso saloje. Bet koks gyvulys, atsidūręs šventyklos teritorijoje, bus paaukotas. Delfuose, Taso ir Delo salose galiojo toks pat draudimas. Ką tai reiškia? Ogi tai, kad šventyklos dažnai turėjo šventą teritoriją, pievą ar mišką, į šią teritoriją galėjo įsibrauti gyvuliai, kurie ganėsi netoliese. Pasikartojantys draudimai tik parodo, kad jie buvo sulaužomi. Šventyklos teritorijoje galėjo ganytis šventi gyvuliai, pavyzdžiui, Delfuose šventyklos teritorijoje ganėsi šventi Apolono gyvuliai.

Žymus prancūzų istorikas helenistas Pierre’as Brulé knygoje „Kaip suprasti senovės graikų šventyklas“ lygina graikų šventyklas ir jose egzistavusius draudimus su Šamboro pilimi Prancūzijoje. Pilis, esanti Luaros upės slėnyje, pastatyta viename didžiausių miško parkų. XVI amžiaus pradžioje statydamas pilį Pranciškus I sumanė ją apjuosti milžiniška tvora kartu su pilį supančiu mišku. Prancūzijos karalius norėjo susikurti privačią medžioklės erdvę. Pranciškaus I laikotarpiu parkas turėjo 1 500 hektarų teritoriją ir 32 kilometrų jį juosiančią tvorą. Šiandien teritorija siekia 5 440 hektarų, iš kurių tik 1 000 hektarų prieinami lankytojams. Pilis su teritorija yra saugoma UNESCO. P. Brulé primena, kad teritorija, supanti pilį, visais laikais buvo draudimų objektas: drausta valstiečiams ganyti gyvulius, kirsti medžius. Šamboro pilis ir ją supantis gamtos draustinis gali mums padėti įsivaizduoti šventyklas supusį kraštovaizdį senovės Graikijoje. Įžengus užplūsta didingumo, šventumo, tyrumo ir neliečiamumo jausmas. Panašus jausmas turėjo užplūsti įžengus į temenos senovės Graikijoje.

Tikintieji, atvykdami aplankyti dievo į jo šventyklą, atsinešdavo dovanų, skirtų dievybei pamaloninti. Šios dovanos – tai įvairaus dydžio statulėlės, vazos, pripildytos alyvuogių aliejaus, grūdų ar kvepalų, medžiotojas atnešdavo ietį, žvejys aukodavo žuvis ir t. t. Kiekvienas aukodavo, ką išgalėdavo. Tad kai įsivaizduojame šventyklos vidų, reikėtų nepamiršti ir šių dovanų, atneštų tikinčiųjų. Jos pripildydavo šventyklos pastatą, prieinamą lankytojams, taip, kad žyniai kas tam tikrą laiko tarpą jį turėdavo išvalyti, vertingos dovanos buvo saugomos šventyklos ižde, o visos kitos neretai išmetamos. Šiandien archeologai dažnai randa tikinčiųjų suneštas dovanas, sumestas į šulinius, kurie buvo lyg sandėliai nevertingoms tikinčiųjų aukoms saugoti. Todėl tikintieji buvo kartais apribojami, kur šias dovanas ir aukas padėti šventykloje, pavyzdžiui, Koso saloje buvo draudžiama mesti pyragus ar bet kokius kitus daiktus į fontanus, o dovanos, skirtos nimfoms, turėjo būti padedamos tik prie altoriaus.

Šventos vietos lankytojai turėjo pasirinkti deramą apdarą, kad galėtų aplankyti dievybę. Dažniausiai buvo reikalaujama vilkėti baltą apdarą, kaip tyrumo išraišką, tačiau būta ir kitokių nurodymų. Pavyzdžiui, Arkadijos regione buvusioje Demetros Tesmoforos šventovėje moterims buvo draudžiama įeiti dėvint dekoruotą apsiaustą. Kitoje Demetros šventykloje netoli Dimės miesto švenčių metu moterims buvo draudžiama dėvėti auksinius papuošalus, sveriančius daugiau negu vieną obolą, taip pat drausta vilktis raštuotą ar purpuro spalvos apsiaustą, veidą dažytis baltai ir groti fleita. Į Despeinos, Demetros dukters, šventyklą Likosuroje buvo draudžiama įeiti su bet kokiais auksiniais objektais, išskyrus skirtus deivei, drausta dėvėti purpuro spalvos, margintus raštais ar juodos spalvos rūbus, avėti sandalus ar mūvėti žiedą, taip pat drausta ateiti supintais plaukais ar būti apsigaubus nuometu bei atnešti gėlių. Demetros šventykloje draudimai galiojo tik moterims, tačiau reikia nepamiršti, kad Tesmoforijų šventėje galėdavo dalyvauti tik susituokusios miesto piliečių žmonos. Visa tai taip pat parodo valdžios, kuri priklausė vyrams, norą kontroliuoti moterų elgesį ir jų matomumą viešojoje erdvėje. Vieši religiniai ritualai buvo vienas iš nedaugelio momentų, kai moteris galėdavo dalyvauti miesto gyvenime, tačiau ir tuomet ji buvo kaustoma įvairių apribojimų.

Politeizmas, gyvavęs senovės pasaulyje, yra gan sudėtingas dievų ir ritualų mišinys. Afroditė Atėnuose buvo garbinama visai kitaip negu, tarkim, Korinte. Norint suprasti šį painų dievų tinklą, reikia kiekvieną šventyklą analizuoti atskirai, nes ritualai, draudimai ir aukos gali skirtis kiekviename mieste, net jeigu ir kalbame apie tą patį dievą. Kraštovaizdis, supęs šventyklas, taip pat skyrėsi priklausomai nuo miesto ir jo geografinės padėties. Šis trumpas pasakojimas, tikiuosi, mus šiek tiek priartino prie senovės Graikijos šventyklų ir jas supusio kraštovaizdžio.