Ar Georges’o Bizet opera „Karmen“ būtų sulaukusi pasaulinės šlovės, jeigu pagrindinė veikėja pabaigoje nemirtų? 2018 m. Florencijos Maggio Musicale teatre pristatyta operos „Karmen“ interpretacija, kurioje pagrindinė veikėja ne tik nemiršta, bet ir gindamasi nužudo Don Chosė. G. Bizet operą naujai interpretavo italų režisierius Leo Muscato, MeToo judėjimo kontekste teigdamas, kad „negalime ploti, kai scenoje nužudoma moteris“. Florencijos teatro atstovai savo ruožtu sakė, kad teatras yra vieta, kur gimsta diskusijos, o ne atmintį saugantis muziejus. Opera „Karmen“ parašyta prieš 150 metų kultūriniame kontekste, kuris skiriasi nuo šiandienos. Visuomenė keičiasi, todėl keičiasi ir operos baigtis. Taigi kyla klausimas, kaip giliai yra įsišaknijęs kultūrinis naratyvas, kurio centre atsiduria moters mirtis.

Prancūzų istorikas ir rašytojas Ivanas Jablonka 2025 m. pasirodžiusioje knygoje „Feminicido kultūra“ (La Culture du féminicide) analizuoja moterų žudymą dėl jų lyties Vakarų kultūros istorijoje. Autorius feminicidą pateikia ne kaip pavienius nusikaltimus, bet kaip sistemingą praktiką vaizdiniuose, kur smurtas prieš moteris traktuojamas kaip norma. Istorikas atskleidžia atsikartojantį tą patį feminicido scenarijų tiek Biblijoje, tiek Holivudo filmuose: seksualinis smurtas, moters kūno žalojimas ir galiausiai jos nužudymas, dažnai tampantis kūrinio kulminacija.

Jeigu toks siužeto motyvas Holivudo filmuose nestebina, ar dažnai nustembame matydami prieš moterį smurtaujantį vyrą? Praėjusių metų gruodį buvo nužudytos dvi merginos Kaune, o kalėdiniu laikotarpiu moteris mirtinai sumušta Vilniuje. Beje, spauda rašė, kad smurtautojas, moters sugyventinis, galėjo taip pasielgti dėl pavydo protrūkio. Lyg nužudyti moterį dėl pavydo būtų pateisinamas veiksmas.

Pasikartojantis naratyvas, kuriame auka nubaudžiama už netinkamą elgesį, konstruojamas nuo senovės graikų laikų. Graikų mitologijoje tokių pavyzdžių gausu: vienas jų – Medūza, kurios žvilgsnis galėjo paversti akmeniu. Tačiau prieš tapdama pabaisa Medūza buvo graži mergina, tarnavusi deivės Atėnės šventykloje. Kaip dažnai nutinka graikų mitologijoje, mergina krito į akį jūrų dievui Poseidonui, ir šis ją išprievartavo minėtoje šventykloje. Poseidonas konkuravo su Atėne ir pyko už tai, kad ji tapo Atėnų miesto globėja. Tad, pasitaikius progai, nusprendė išniekinti deivės šventyklą, ten išprievartaudamas vieną iš patarnaujančių merginų – Medūzą. Senovės graikai šventyklose laikėsi griežtų elgesio taisyklių, todėl prievartos panaudojimas buvo šventos vietos išniekinimas. Tačiau už išprievartavimą buvo nubausta mergina, o ne tas, kuris įvykdė nusikaltimą: supykusi Atėnė merginą pavertė pabaisa, įpindama į plaukus gyvates, o kad daugiau niekas nenorėtų į ją žiūrėti – Medūzos žvilgsnis tapo žudantis. Galiausiai herojus Persėjas, dievų padedamas, nužudė Medūzą, išlaisvindamas pasaulį nuo pavojingos pabaisos. Šiame mite Medūzos pavertimas pabaisa tarsi leidžia perkelti kaltę nuo smurtautojo aukai ir jos mirtį paversti ne tik pateisinama, bet ir herojiška, nes, tapusi pabaisa – pavojumi visuomenei, – ji esą nusipelnė mirties. Šis mitas taip pat iliustruoja istoriko I. Jablonkos jau minėtą feminicido schemą – seksualinis smurtas, kūno žalojimas ir galiausiai merginos, šiuo atveju paverstos pabaisa, nužudymas.

Medūzos nužudymas įkvėpė ne vieną menininką. Italas Benvenuto Cellini sukūrė bronzinę skulptūrą, vaizduojančią Persėją, rankoje laikantį Medūzos galvą, o jos kūną pamynusį po kojomis (1545–1554). Praėjus beveik penkiems šimtams metų, argentiniečių menininkas Luciano Garbati pateikė kiek kitokią mito interpretaciją skulptūroje „Medūza, laikanti Persėjo galvą“ (2008). Prasidėjus MeToo judėjimui, ši skulptūra įgijo simbolinę reikšmę seksualinės prievartos aukoms ir tapo jų triumfo simboliu. Nors Medūza vienu iš feminizmo simbolių yra tapusi anksčiau – tai lėmė prancūzų rašytojos Hélène Cixous esė „Medūzos juokas ir kitos ironijos“ (Le Rire de la Méduse et autres ironies, 1975), kuri laikoma vienu svarbiausių antrosios feminizmo bangos tekstų. Šiame tekste Medūzos metafora naudojama kalbant apie moters kūno ir balso išlaisvinimą iš patriarchalinės sistemos.

Ne tik Medūza, bet ir kitos žudomos, prievartaujamos moterys atsiduria menininkų dėmesio centre. Užtenka pažvelgti į Renesanso ar vėlesnių laikotarpių dailininkų darbus, kuriuose prievarta ir smurtas dažni motyvai. Puikus to pavyzdys – Sandro Botticelli paveikslų serija „Nastadžo delji Onesčio istorija“ (1483) pagal vieną iš Giovanni Boccaccio „Dekamerono“ novelių. Nastadžas, kankinamas nelaimingos meilės, Ravenos miške išvysta baisų reginį. Paveiksluose matome atsikartojančią sceną, kurioje riteris miške nužudo savo mylimąją, o jos kūną sumaitina šunims. Viename iš paveikslų vaizduojama Nastadžo miške surengta puota ir tą patį pasikartojantį reginį stebintys jo svečiai: mat vyras siekia įtikinti savo mylimąją, kad ją taip pat gali ištikti tragiškas likimas kaip ir riterio mylimąją. Moteris, manydama, kad taip išvengs panašaus likimo, priima Nastadžo meilės prisipažinimą ir jie susituokia. Įdomu, kad ši paveikslų serija buvo specialiai užsakyta vestuvių proga. Iškalbingas siužetas, ar ne?

Feminicidas tapo žiūrovų traukos centru teatruose ir kabaretuose XIX a. Vakarų Europoje. Tokiuose spektakliuose veiksmas dažnai vykdavo viešnamiuose, kur laisvo elgesio moters nužudymas virsdavo pjesės kulminacija. Tačiau nuo teatro spektaklių nedaug kuo skyrėsi realus gyvenimas, kur matome serijinius moterų nužudymus: vienas žymesnių to meto nusikaltėlių Džekas Skerdikas 1888 m. Londone nužudė mažiausiai 5 moteris, prancūzas Josephas Philippe’as 1860 m. Paryžiuje pasmaugė 10 prostitučių. Sąrašą būtų galima tęsti, tačiau įdomiausia tai, kad to meto policija aukas traktavo kaip nusidėjėles, jos buvo demonizuojamos dėl netinkamo gyvenimo būdo, todėl kaltintos dėl savo mirties. Tokį požiūrį galima rasti to meto policijos protokoluose, spaudoje, dainose ar paties Džeko Skerdiko rašytuose provokuojančiuose laiškuose.

XIX a. Vakarų Europoje iškankintas ir sumaitotas moters kūnas traukė smalsuolius: morgai buvo vieša atvira erdvė, kur norintys patekti ir apžiūrėti kūnus stovėdavo eilėse. Žinoma, tam yra ir praktiškas paaiškinimas – mirusiųjų kūnai eksponuoti už stiklo, kad būtų atpažinti, tačiau daugelis ten ateinančių smalsuolių ieškodavo stiprių emocijų. Pavyzdžiui, 1876 m. Paryžiuje nužudytos moters kūnas, padalintas į dvi dalis ir sužvejotas Senoje, pritraukė šimtus norinčių pamatyti sumaitotą moterį. Galiausiai 1907 m. Paryžiaus morgas buvo užvertas publikai dėl viešojoje erdvėje kilusios kritikos. Vis dėlto sužaloto kūno eksponavimo praktika įsitvirtino, o visuomenė noriai ieškojo panašių reginių teatre ar kine, kur feminicidas kaustė žiūrovų dėmesį.

O dabar pagalvokime, kiek filmų esame matę, kur moters nužudymas tampa kulminacija? Kino režisieriaus Alfredo Hitchcocko filmuose pagrindinis veiksmas dažnai kuriamas aplink moters nužudymą. Filme „Psichopatas“ klasika tapusi scena duše, atkartota kitų režisierių, atskleidžia per amžius susiformavusią feminicido tradiciją. Kaip teigia istorikas I. Jablonka, tai nereiškia, kad reikėtų drausti ar cenzūruoti tokius kūrinius, bet galbūt pergalvoti jų interpretaciją ir pristatymą šių dienų kontekste, jeigu norime nebetoleruoti feminicido. Ir gal nereikėtų klausti, ar Karmen turi mirti scenoje, bet ar mes vis dar norime ploti istorijoms, kuriose moters mirtis yra priimtina pramoga?

Garsus švedų gamtininkas Carlas von Linné (1707–1778), mokslo pasaulyje žinomas kaip Carolus Linnaeus, kelis dešimtmečius rūšiavo, grupavo, klasifikavo gyvūnus ir augalus, kol pagaliau nukalė savo unikalią „Gamtos sistemą“, kuri padarė milžinišką perversmą gamtos mokslų srityje ir nepraranda svarbos iki šiol. Žmogų, kuris iki tol stovėjo virš gamtos ir nesileido klasifikuojamas, Linné drąsiai įstatė į bendrą gamtos kūrinių eilę. Dešimtajame „Sistemos“ leidime 1758  m. atsirado nauja primatų būrio Homo genties Homo sapiens rūšies laukinių žmonių grupė (Homo sapiens ferus), kuriai būdingas vaikščiojimas keturiomis, nemokėjimas kalbėti, gauruotumas. Šiai grupei gamtininkas priskyrė 6 pavyzdžius (galutinėje redakcijoje 1766  m. jų jau buvo 9), kurių pirmasis pavadintas „Juvenis Ursinus lithuanus. 1661“, Lietuvos miškuose lokių užaugintas berniukas.

Kas buvo tas berniukas, iš kur jis atsirado ir kodėl apie jį žinojo Linné ir visa Europa, tik mes patys iki šiol nieko negirdėjome? Žinia, Prano Dovydaičio redaguojamas žurnalas „Kosmos“ 1928  m. buvo susidomėjęs Linné minimu „Ursinus lithuanus“ ir netgi paskelbė „atsišaukimą į visus antropologus“ (1928, Nr. 3, p.  152), ragindamas išsiaiškinti šio fenomeno kilmę, tačiau paieškos nesibaigė sėkme.

Šalia „Juvenis Ursinus lithuanus“ užrašyta 1661  m. data labiausiai tikėtinu šaltiniu leistų laikyti įspūdingą „Didįjį istorijos žodyną“, kurį 1674  m. pradėjo leisti prancūzų enciklopedininkas Louis Moréri (1643–1680) ir kuris 1759  m. išaugo iki 10 tomų, sulaukė 24 leidimų bei buvo verčiamas į anglų, danų, ispanų, vokiečių kalbas. 1689  m. leidimo¹ 1225 puslapyje pirmąkart atsirado ir iki paskutinio leidimo nebeišnyko skyrelis „Ursin [Joseph]“, kuriame aprašytas keistas ne daugiau kaip 9 metų berniukas, „medžiotojų rastas Lietuvos miškuose Lenkijoje 1661  m., kur jis gyveno kartu su lokiais“. Medžiotojai pastebėjo lokių būrį, kuriame išsiskyrė du žmogaus pavidalą turintys padarai. Vienas jų paspruko, o kitą, nors „lokiukas“ įnirtingai priešinosi draskydamasis nagais ir dantimis, pavyko sugauti ir nugabenti į karaliaus dvarą Varšuvoje.

Visa karalystė subėgo pažiūrėti baltaplaukio berniuko, kuris „turėjo gražų veidą ir mėlynas akis“, tačiau elgėsi greičiau kaip lokys nei žmogus ir nerodė jokių protinių sugebėjimų. Ilgą laiką mokytas žmogiško elgesio, jis niekada nebeįveikė „natūralaus žiaurumo, kuriuo užsikrėtė gyvendamas tarp žvėrių“, neišmoko kalbėti, sunkiai vaikščiojo stačiomis. Vienuolės mokė jį religinių tiesų ir džiaugėsi, kai išgirdęs Dievo vardą jis sudėdavo rankas ant krūtinės ir keldavo akis į dangų. Berniuką pavadino Juozapu. Jį krikštijo Poznanės vyskupas, o krikštatėviais tapo Lenkijos karalienė ir Prancūzijos ambasadorius. Skyrelis baigiamas pastebėjimu, kad Juozapas mėgdavo pabėgti į girią, kur smagindavosi nagais draskydamas medžių žievę, o sykį du vyrus nudobęs lokys pripuolė prie berniuko, bet, užuot sudraskęs jį, ėmė glaustytis, laižyti jo veidą ir kūną. Visa tai papasakojo Jeanas Redwizas.

Kitas autorius, kurio dėka legenda apie lokių užaugintą „laukinį vaiką“ išsiveržė iš siauros lietuviškos erdvės ir nusklendė virš Europos, formuodama Lietuvos įvaizdį europiečio akyse, buvo dideliais gabumais pasižymėjęs airių gydytojas Bernardas Connoras (1666–1698), lenkų karaliaus Jono Sobieskio dvaro gydytojas. Lokių augintinius jis aprašė traktate „Medicinos evangelija“ (1697), o netrukus ir „Lenkijos istorijoje“ (1698), kuri dar 1700  m. pasirodė vokiečių kalba mums artimesniu pavadinimu  – „Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės aprašymas“. Iš dvariškių Connoras girdėjo, kad visoje Lenkijos Karalystėje didžiausi yra Lietuvos miškai, kurių vienas driekiasi net 100 mylių, o juose „gyvena labai primityvi ir tamsi tauta, nors lietuvių aukštuomenė didžia dalimi visuomenėje yra daug mandagesnė, sumanesnė, nuovokesnė ir malonesnė nei lenkų“². Miškuose gausu meškų, kurioms neretai tenka užauginti likimo valiai paliktus žmonių vaikus. Connoras tuo tikėjo, nes jam būnant Varšuvoje 1694  m. vienas toks berniukas („sprendžiant iš išvaizdos ir veido jis buvo apie 10 metų amžiaus“³) gyveno vienuolyne, o daugelis dar atminė Moréri žodyne aprašytą atvejį.

Vokiečių anatomas ir embriologas Dorpato universiteto profesorius Augustas Rauberis knygoje „Homo sapiens ferus“ (1885) suminėjo kelis tuo laiku žinotus rastinukus: 1657, 1661 ir 1663  m., kuriuos jis laikė vienu atveju, taip pat 1669 ir 1694  m.⁴ Šiuolaikinis „laukinių vaikų“ tyrinėtojas Serge’as Arolesas vieninteliu įrodytu pripažįsta tik 1663  m. berniuką⁵, kurio egzistavimą, nepriklausomai vienas nuo kito, paliudijo keli žmonės, nors ir nurodė skirtingas datas.

Antai jėzuitas Gabrielius Rzaczynskis, remdamasis liudininku Wojciechu Tylkowskiu ir kitais šaltiniais, 1721  m. rašė, kad 1657  m. rastas berniukas galėjo būti 12–13 metų. Jis buvo žmogaus pavidalo, todėl buvo pakrikštytas ir gavo Juozapo vardą. Jėzuitų šviesuolis Athanasius Kircheris knygoje „Kinijos paminklai“ (1667) kalbėdamas apie kai kuriose provincijose randamus į žmogų panašius gauruotus gyvūnus (Homines sylvestres), vietinių vadinamus fefe, nurodė kitą datą ir berniuko amžių: „Toks berniukas, maždaug 8 metų amžiaus, 1663  m. buvo rastas ir Lietuvoje miške tarp lokių. Jo balsas ir išvaizda priminė lokius, su kuriais jis visą laiką gyveno ir kurių jis buvo užaugintas. Jis ėdė tik žalią mėsą, kol galų gale po didžiausių pastangų buvo išmokytas valgyti žmonių maistą ir kalbėti.“⁶ 

Savo svarba visgi niekas negali prilygti prancūzų kunigaikščio Antoine’o de Gramont’o (1641–1720), kuris nuo 1663  m. lapkričio 4 iki 19 d. viešėjo Lenkijos karaliaus dvare Varšuvoje, liudijimui. Jis paviešintas tik 1922  m., tačiau pati žinia apie lietuvių berniuką per Gramont’o palydovus iškart pasiekė Karališkąją draugiją Londone ir išplito tarp mokslo žmonių. Kelionės užrašuose didikas pasakojo:

„Kitą dieną po iškilmingo pokylio, apie kurį ilgai dar bus kalbama Lenkijoje, rūmų sode vaikštinėdamas su karaliene pamačiau tai, kas man pasirodė itin svarbu ir verta paminėti.

Praėjo jau beveik šeši mėnesiai nuo to laiko, kai didžiulis būrys gyventojų iš Lietuvos kaimų aplink Vilnių pagal seną paprotį susirinko į meškų medžioklę ir bandė sugauti šiuos žvėris, kurių jų šalyje yra labai daug. Miške medžiotojai aptiko vaiką, kuris kartu su kitais 5 ar 6 meškiukais kartu žindo mešką, ją iškart užmušė, kaip ir likusią jos natūralią šeimą, ir sučiupo vaiką, kuris turėjo žmogaus veidą, bet vaikščiojo keturiomis, visiškai nuogas, ėdė žolę, nemokėjo kalbėti ir neturėjo jokio sąmoningumo, išskyrus būdingą gyvūnams. Ši būtybė jiems pasirodė tokia stulbinanti ir tokia verta tyrinėti, kad jie pristatė jį į Vilnių provincijos valdytojui. Kadangi reikalas buvo išskirtinis, šis apie tai pranešė karalienei, ši atsiuntė įsakymą nedelsiant atvežti berniuką į Varšuvą. Ji pasirūpino jo lavinimu ir apgyvendino moterų vienuolyne netoli rūmų, kad jį mokytų, tačiau, praleidęs šešis mėnesius tame vienuolyne, jis neišmoko tarti nė žodžio lenkiškai ir mokėjo tik mauroti kaip meška, o tai jam puikiai pavykdavo. Mus nuvedė į sodą, kur mačiau jį darant tai, ką ketinu apsakyti.

Pagal ūgį jam galėjo būti septyneri ar aštuoneri metai. Jam buvo labai sunku stovėti stačiomis, o gyvūnų eigastis, prie kurios jis buvo pripratęs nuo gimimo, jam tiko labiau nei žmogaus ir sekėsi lengviau. Jam atvedė asmeninį lokį, kuriuos naudojo rūmų apsauga. Vos jį pamatęs, jis ėmė šokinėti ir su neapsakomu švelnumu glostyti. Tada jiems buvo įmestas žalios jautienos gabalas, jie abu išsiurbė iš jos kraują, ir aš galiu nuoširdžiai jus patikinti, kad vaiko godumas vis tiek nugalėjo lokio godumą. Išskyrus tai, kad jis buvo be nagų ir turėjo žmogaus veidą, jo elgesys, jo skonis, jo kalba ir jo protas buvo tokie panašūs į gyvūno, su kuriuo jis buvo ugdomas, kad nebuvo įmanoma rasti jokio skirtumo. Gerai viską ištyrinėjęs supratau, kad gamtoje nieko nestebina, kai žmogus, nuo gimimo gavęs gyvulio išsilavinimą, lieka gyvuliu visą gyvenimą, todėl nei stebiuosi, nei nesistebiu, kad Epikūras turėjo tiek daug sekėjų ir kad jo doktrinos taip buvo laikomasi.“⁷

Berniukas dar tebegyveno 1669  m., kai danų diplomatas Janas Pieteris van den Brandas de Cleverskerkas apsilankė Mykolo Kaributo Višnioveckio karūnacijoje. Paprašytas Connoro, jis pasidalino atmintyje išsaugotais įspūdžiais 1698  m. sausio 1 d. laiške. Varšuvoje Cleverskerką pakvietė į moterų vienuolyną pažiūrėti to, „ką verta pamatyti šiose vietose“⁸  – prie vienuolyno vartų ramiai sau žaidžiantį lokių užaugintą berniuką, kuris vis dar nemokėjo kalbėti ir elgėsi kaip lokiukas. Cleverskerko akimis, jis buvo 12–13 metų ir vadinosi Juozapas. „Lokiukas“ jį lietė, domėjosi sidabrinėmis sagomis, uostinėjo ir maurojo, kaip dera lokiui.

Visą Juozapo istoriją traktate „De Republica Polonica“ papasakojo Prūsijos istorikas Christophas Hartknochas (1644–1687). Pasak jo, 1661  m. miškuose prie Gardino kareiviai užklupo lokių šeimynėlę, joje išvydo du berniukus, vienam iš jų pavyko pasprukti nuo medžiotojų, o kitas, sprendžiant iš išvaizdos turėjęs 8–9 metus, pakliuvo kareiviams į rankas. Jis taip niekada ir nebeįgavo žmogiško kultūrinio pavidalo, urzgė kaip lokys, neretai netgi pabėgdavo į girias pasibūti su lokiais, o šie jam nedarė nieko blogo. Vėliau karalius Jonas Kazimieras Vaza egzotišką berniuką padovanojo Poznanės vicekancleriui Piotrui Adamui Opalińskiui, šio virtuvėje jis dirbo pagalbinius darbus, nešiojo malkas, vandenį ir iki gyvenimo pabaigos išsaugojo įgytą kultūrinį lokio pavidalą. Hartknocho pasakojimą tyrinėtojai vertina kaip liudininko parodymus, nors pats istorikas neslėpė, kad pasinaudojo tuo pačiu šaltiniu kaip ir Moréri žodynininkai  – Johanneso Redwitzo 1674  m. progine poemėle, skirta Opalińskiui⁹, ir įtraukė jį tik į trečiąjį traktato leidimą 1698  m. Jeigu iš Elbingo kilęs notaras Redwitzas perdavė tikrą žinią, vadinasi, 1674  m. berniukas jau buvo miręs. Jam galėjo būti 15–20 metų.

Skirtingais laikomi trys  – 1657, 1661 ir 1663  m.  – berniukai, be abejonės, buvo tas pats Juozapas, tačiau Moréri, Hartknochas ir Linné įtvirtino 1661  m. datą, ją mini ir kai kurie šiuolaikiniai tyrinėtojai, o Kircheris ir berniuką regėjęs kunigaikštis de Gramont’as nurodė tikresnę 1663  m. datą. Apie šį berniuką Connoras žinojo iš antrinių šaltinių, tačiau tas „šlykščios išvaizdos“ berniukas, kuris vienuolyne tebegyveno 1694  m., akivaizdu, nebegalėjo būti Gramont’o ir Cleverskerko matytas baltaplaukis mėlynakis gražuolis Juozapas. Kaip tik todėl Connorui atrodė, kad tokių atvejų Lietuvoje nutikę ne vienas.

Senatorių ir didikų akivaizdoje karalius patikino Connorą, kad jo matytą berniuką tikrai išaugino lokiai, ir pateikė „laukinių vaikų“ kilmės versiją, kurią karalystėje visi žinojo: jeigu pamestinukas patenka į nagus alkanam lokiui patinui, šis nedelsdamas sudrasko kūdikį į gabalus, o jeigu jį randa žindanti lokio patelė, jos motiniškas instinktas apsaugo žmogaus vaiką, ji rūpestingai parsineša jį į savo guolį, maitina kartu su savo palikuoniais ir išaugina mokytų vyrų nuostabos vertą žmogų-lokį. Cleverskerkas tokius vaikus susiejo su Tartarijos (Moskovijos) antpuoliais, kurie būna tokie staigūs, kad savo gyvybę gelbstintiems tėvams nebelieka kada galvoti apie vaikus, „todėl labai tikėtina, kad minėtą berniuką šeima paliko per antpuolį, o paskui jį surado ir užaugino meškos, kurių tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje yra labai daug“¹⁰. „Kai tokius vaikus sugauna medžiotojai, juos palaiko laukiniais žmonėmis“, aiškino Kircheris, nors „iš tikrųjų jie yra tikri žmonės, tik jie stokoja kultūros ir gyvena visiškai laukinį gyvenimą“¹¹.

Didžiausią nuostabą visiems kėlė tai, kad „laukiniai vaikai“ išsaugodavo tik žmogišką kūnišką pavidalą, o žmogiškojo turinio niekada nebeatgaudavo. Visų jų kūną ir veidą žymėjo gausūs randai, su dideliu vargu jie mokėsi vaikščioti stačiomis, nors jų eisena vis vien labiau priminė lokių, jie nebeišmokdavo kalbėti ir tik urgzdavo kaip lokiai. Visam laikui jie likdavo žmonėmis-žvėrimis, kurie nuolat žvalgosi į mišką. Tiesa, Connorą karalius patikino, kad „jeigu berniuko paklaustume apie jo gyvenimą miške, jis galėtų apie tai pasakyti tiek pat mažai, kiek mes galime pasakyti apie tai, ką nuveikėme gulėdami lopšyje“¹², nors nepaaiškino, ar tai buvo įvykusio fakto konstatavimas, ar tik prielaida.

Panašus atvejis 1843  m. nutiko Indijoje: trimetį berniuką pagrobė vilkai, tačiau po 6 metų tėvai jį surado lakstantį su vilkiukais ir susigrąžino į namus. Apie šį Mauglį, neužmiršęs paminėti dviejų lietuvių berniukų, papasakojo vienas žymiausių XIX  a. antropologų, animizmo pradininkas ir „Pirmykštės kultūros“ autorius Edwardas B.  Tyloras (1832–1917). Kaip ir lietuvių berniukai, pagrobtasis vaikas praleido kelerius ankstyvosios kultūrinės raidos metus ir susiformavo kaip vilkas, amžiams praradęs galimybę „pasivyti“ savo bendraamžius žmonių vaikus. Jis sekiojo paskui motiną, žiūrėdamas, ką gali iš jos gauti valgyti, bet, kaip reikšmingai pabrėžė Tyloras, nejautė jai jokios meilės. Jo širdyje žmogiškieji jausmai jau buvo užgesę ir nebeįsižiebė iš naujo. Kaip ir Juozapas, jis mėgdavo naktimis išbėgti į džiungles pas vilkus. Siekiant suvokti žmonių civilizacijos pradžią iš tokių pavyzdžių galima akivaizdžiai patirti, kas nutinka, kai bręstantis žmogus negauna tų kultūrinių lobių, „kurie kaupiami amžiais ir beveik nesąmoningai atitenka įprastiems vaikams“¹³, daro išvadą Tyloras.

Per kelis šimtus metų „laukinių vaikų“ atvejų užfiksuota ne tiek jau daug. Nuo XIX  a. tyrinėtojai (J.  Ch.  D.  Schreberis, A.  A.  Rauberis, E.  B.  Tyloras, J.  H.  Huttonas, P.-J.  Bonnatere’as, D.  G.  Mandelbaumas ir t.  t.) ėmė juos sisteminti ir sudarinėti sąrašus, kuriuose pirmąsias pozicijas visada užima Lietuvos meškų augintiniai. Lietuvių rastinukai tapo „homo ferus“ charakteristikos išeities tašku, teigia šio fenomeno tyrinėtoja Adriana S. Benzaquén ir priduria, kad jų vertę ypač padidina tai, kad jie minimi daugelyje svarbių Apšvietos epochos traktatų¹⁴.

Šios istorijos pasirodė labai palankiu metu, kai baigiantis XVII  a. kardinaliai keitėsi europietiškoji žmogaus samprata ir buvo ieškoma naujų būdų tirti žmogaus prigimtį. Apšvietos epochos filosofai ir mokslininkai neabejojo „laukinių vaikų“ (ypač 1663 ir 1694  m.) tikrumu, priėmė juos kaip mokslinį faktą, o ne lakios vaizduotės vaisių ir sėkmingai naudojo kaip parankinę medžiagą aiškinantis žmogiškojo dvasinio turinio kilmę ir iš naujo  – tampančio žmogaus  – taško apmąstant žmogaus raidą ir prigimtį, žmogaus, kaip biologinės būtybės, tapimo žmogumi, kaip kultūrine būtybe, kelius. Buvo suvokta, kad į pasaulį žmogus ateina be jokio dvasinio ar intelektinio turinio  – jokiais rašmenimis neužpildyta tuščia lenta (tabula rasa). Iš kur mes gauname dvasinį-kultūrinį turinį  – iš prigimties (a priori), kaip teigė racionalizmo filosofijos pradininkas René Descartes’as ir kreacionistai, ar iš patyrimo (a posteriori), kaip teigė evoliucionistai ir empiristai, pradedant Johnu Locke’u?

Traktate „Gamtinė sielos istorija“ (1745) siekdamas paneigti įgimtų idėjų koncepciją žymus Apšvietos filosofas Julienas Offray de La Mettrie (1709–1751) papasakojo šešias „Istorijas, patvirtinančias, kad visos idėjos kyla iš pojūčių“. Penktojoje istorijoje, pavadintoje „Tarp lokių rastas vaikas“, de La Mettrie ištisai rėmėsi Connoro 1694  m. liudijimu: miškuose tarp Lietuvos ir Rusijos, kur knibždėte knibžda meškų, buvo rastas maždaug 10 metų berniukas, kuris, išskyrus „išorinį kūno pavidalą“, neturėjo nieko bendro su žmonėmis. Žmonių vengimas ir šalinimasis rodė berniuko proto stoką: „Jis nesuvokė savo varganos būklės ir, užuot ieškojęs sąlyčio su žmonėmis, šalinosi jų ir siekė vėl grįžti pas lokius.“¹⁵ Filosofas pakartojo Connoro pastabą, kad pramokęs kalbėti šis berniukas neprisiminė nieko, kas buvo su juo nutikę iki patenkant pas žmones.

Kitas ryškus Apšvietos epochos filosofas Étienne’as Bonnot de Condillacas (1714–1780) „Esė apie žmogaus pažinimo kilmę“ (1746) kaip vieną iš dviejų pavyzdžių irgi panaudojo Connoro berniuką, kuris „nerodė jokių proto ženklų, vaikščiojo ant rankų ir kojų, nekalbėjo ir išleisdavo garsus, kurie nieko bendra neturėjo su žmogaus skleidžiamais garsais“¹⁶. Šis pavyzdys rodė, kokioje evoliucijos pakopoje užstringa žmogus, jeigu jo žmogiškasis pavidalas nėra užpildomas kultūriniu turiniu. Abu filosofai atkreipė dėmesį į žmogaus lavinimo ir švietimo būtinybę kelionėje iš pirmykštės  – prigimtinės  – būklės į kultūrinę.

Connoro berniuką, pasiskolinęs jį iš Condillaco, „Samprotavimuose apie žmonių nelygybės kilmę“ (1755) panaudojo ir Jeanas-Jacques’as Rousseau (1712–1778) įrodyti savo teorijai, kad laukiniai žmonės vaikščiojo keturiomis. Tačiau Rousseau buvo labai skeptiškai nusiteikęs kultūrinio progreso atžvilgiu, nes kultūra stumia žmoniją į pražūtį. Pirmykštės būklės žmogus vadovaujasi instinktais, o protas „išveda žmogų iš tos pirmykštės būklės, kurioje jis nekaltai ir ramiai leidžia savo dienas“¹⁷, todėl „iš tikrųjų nėra nieko romesnio už prigimtinės būklės žmogų“¹⁸. Pirmykštį žmogų, nors jo nebuvo nė sykio matęs, Rousseau regėjo visiškai kitokį  – sotų ir patenkintą vaikštinėjantį saulės nutvieksta vandenyno pakrante. Lietuvių berniukų istorija rodė priešingas pasekmes  – žmogus yra toks, koks kultūrinis turinys yra įlietas į jo žmogiškąją formą. Įliejus lokio turinį, pasak Gramont’as, lokiu ir liekama.

Tokia yra „Juvenis Ursinus lithuanus“ istorija, svariai prisidėjusi prie šiuolaikinės evoliucionistinės žmogaus sampratos susiklostymo. Beveik po dviejų amžių garsus XIX  a. prancūzų rašytojas Prosperas Mérimée šią legendą įvilko į meninį rūbą ir sukūrė gotikinį apsakymą „Lokys“ („Lokis“, 1868–1869). Sakoma, kad Mérimée žinojo, bet netaisyklingai užrašė lietuvišką žodį, nors abejotina, ar tais laikais galėjo jį kas pamokyti taisyklingos lietuviškos rašybos. O įžvelgti ne tokią jau slaptą sąsają tarp „Juvenis Ursinus lithuanus“ ir skandinavų dievo Lokio rašytojas galėjo ir be patarėjų pagalbos. Šiaip ar taip, kiti bandymai įliteratūrinti šią istoriją arba nepavyko, arba jų tiesiog nebuvo. Lietuvių rašytojai šio motyvo, deja, neišnaudojo ir praleido progą sukurti lietuvišką legendą apie Vilkolakį (Meškolakį, Lokolakį), kurią šiurpių mėgėjai šiandien galėtų dėti į vieną lentyną su Drakula ar Frankenšteinu.