Kultūros eskizai
„Kultūros eskizai“ – tai Lietuvoje ir užsienyje vykstančių kultūros reiškinių apžvalgos interneto portale „Satenai.lt“. Čia apžvelgiami ir analizuojami aktualūs kultūros renginiai (festivaliai, konferencijos, mugės ir kt.). 2020 m. atsinaujinusioje rubrikoje siekiama skirti daugiau dėmesio tarpdisciplininiams mokslo, filosofijos ir kultūros tyrinėjimams, aktualijų analizei ir polemikai, įžiebiančiai diskusijas tarp kūrėjų ir skaitytojų.
Kam šautų į galvą žiūrėti dokumentiką?
Visada žavėjausi dokumentika. Visų pirma dėl to, kad niekada iki galo nesupratau, kas tai yra. Aiškiau netapo net gūglinant. Mano laimei, Noamas Chomsky turbūt pasakytų, kad jokie konkretūs fiziniai bruožai ir nenusako, ką reiškia žodis „dokumentika“. Visgi koks nors karo veiksmus filmuojantis patrakėlis galėtų pareikšti, kad dokumentika yra, pavyzdžiui, „vilties žiburėlis“ arba „skausmo vaza“, o tai skambėtų netgi gražiai ir…
Kraujas ir teatras Venecijoje
Venecija, oi, Venecija. Miestas, sala, kino festivalis. Prodiuseriai bėgioja iš vieno renginio į kitą, besistengdami užmegzti kuo daugiau kontaktų, platintojai lankosi niekam nežinomų režisierių premjerose, tikėdamiesi būti naujų talentų kolumbais, žurnalistai nuo pat ankstyvo ryto plaukia į patį pirmąjį kino seansą ir po kiekvieno filmo lėkte lekia į spaudos kambarį, pro kurio langus matosi Adrijos jūra ir tesigirdi greitas greitas…
„Kreivių“ filmai: eros ir thanatos šokis
Vasarai artėjant rudens link, kino salės vėl prisipildo žmonių. Į LGBT* festivalio „Kreivės“ atidarymo seansą „Skalvijos“ kino centre susirinko gausybė žiūrovų. Išklausius visus sveikinimo žodžius, jiems buvo parodytas Patrice’o Chéreau filmas „Sužeistas vyras“ (L’homme blessé, 1983). Filme regimą istoriją būtų galima įvardinti kaip jauno žmogaus aistros ir agresijos karuselę, savo pavojingais švysčiojimais užkliudančią kiekvieną stebinčiąją ir stebintįjį. Kaip bebūtų keista,…
Berniukas su rožiniu pistoletu
Tapytojo Igorio Piekuro (1935–2006) paroda Vilniaus dailės akademijos ekspozicijų salėse „Titanikas“ buvo pirmasis renginys, į kurį nuėjau iškart po to, kai grįžau truputį pagyventi į Vilnių. Į parodos atidarymą ėjau ne kaip autoriaus gerbėja (prisiminiau tik kažkada matytus Piekuro peizažus), o ilgėdamasi vilnietiškojo gyvenimo ritmo ir draugų, su kuriais tą vakarą žadėjome pasiautėti. Taip išėjo, kad parodoje vis tiek atsidūriau…
Apie pirmąjį Czesławo Miłoszo festivalį
2014 m. birželio 27–28 d. Kėdainiuose ir Šeteniuose vyko pirmasis Czesławo Miłoszo festivalis. Kaip teigė vienas šio renginio organizatorių Kėdainių krašto muziejaus direktorius Rimantas Žirgulis, tai kilo iš noro Kėdainiuose puoselėti ne tik agurkų ar ledų, bet ir intelektualesnių renginių tradiciją. Kaip pagrindinis festivalio tikslas nurodytas siekis populiarinti pasaulyje garsiausio kėdainiškio Czesławo Miłoszo vardą ir kūrybą. Neatsitiktinai festivalį pasirinkta rengti…
„Baltos lankos ’14“: žvilgsnių ir tekstų susitikimai
Vienas įdomiausių vasaros reiškinių – „Baltų lankų“ akademinė savaitė, vykstanti ryškiaspalviais fontanais, gėlynais ir tingiais katinais pasipuošusiuose Druskininkuose. Gali pasirodyti, kad katinai su akademiniais įvykiais neturi nieko bendra, bet netrukus paaiškėja, jog toks manymas yra iš esmės klaidingas. Tad pradėkime nuo pradžių. Renginys prasideda meilės tema, kurią, pasitelkdamas Šekspyro ir Vaižganto kūrinius, pristato Saulius Žukas. Meilė siekia numalšinti stoką, pasireiškia…
Antrininkų kinas, arba Patys sau priešai
Meno kūrinys techninio reprodukuojamumo epochoje vis sugrįžta prie tapatybės klausimo. Kartais šis klausimas išskleidžiamas pasitelkiant išraiškingą mokslinės fantastikos žanrą…
Poezija Airijoje
Šiais metais festivalis „Poezijos pavasaris“ buvo jau 50-as. Man maždaug dar tik pusė tiek. O ir dalyvauju, kad ir kaip būtų keista ir šiurpu, jame ne nuo gimimo. Tačiau šiame festivalyje jaučiuosi visai pusėtinai, gal dėl to, kad man pusė tiek, o gal ir dėl kitų priežasčių. Vienaip ar kitaip pažįstu beveik visus šio festivalio dalyvius, o kurių nepažįstu, tai…
Purvas, plienas ir rokenrolas
Slavojus Žižekas teigia, kad mums reikia mylėti purvą; šalin baltas sienas ir tabula rasa, nerkime ir mėgaukimės tuo, kas paprastai lieka už kadro. Ar istorijoje egzistuoja žižekiškai purvinesnis laikotarpis už XIX a. pramonės revoliuciją – anglis, siaubingą higieną, nesibaigiančią kasyklų tamsą? Nedrįstu sakyti „ne“. Reakcija į šį perversmą dvejopa: šlovinimas, darbą ir mirtį paverčiant būtinąja progreso kaina, arba elementarus pasibjaurėjimas.…
Atmintis ir jos formos „Naujajame Baltijos šokyje“
18-asis „Naujasis Baltijos šokis“ prasidėjo Belgijos choreografo Wimo Vandekeybuso ir jo trupės „Ultima Vez“ pasirodymu. Tai pirmasis Vandekeybuso darbas, sukurtas dar 1987-aisiais. Tuo metu šokio pasaulyje jis tapo itin reikšmingu įvykiu ir, atrodo, reikšmingumo nepraranda iki šiol. Prie medinio stalo sėdinti moteris išraiškingais pirštų judesiais glosto, braižo jo paviršių. Jos judesių ritmą scenoje reprezentuoja du vyrai, intensyviai kovojantys su šviesos…
