Man patinka Amerika ir aš patinku Amerikai
I Like America and America Likes Me

Josephui Beuysui labai patiko Amerika. Mitologija, istorija, na ir galbūt kultūra. Todėl 1974 metais jis nuskrido į Niujorką, net neapsidairęs ir nepamatęs Laisvės statulos, greitosios pagalbos automobiliu buvo nuvežtas į René Blocko galeriją Vakarų Brodvėjuje 409, užsidarė, susivyniojęs į tokį keistą audeklą, tartum mumijos, ir nurimo kampe, saviškės fetrinės skrybėlės šešėlyje. Ir galerijoje praleido tris dienas ir tris naktis.

Kai pagalvoji, gera būti Beuysu. Aš irgi norėčiau turėti elnės akis, sėdėti Niujorko galerijoje vilkėdama kažkokią keistą maršką ir skrybėlę. Ai, ir dar pamiršau pasakyti, kad Beuysas turėjo lazdą, labai šamanišką, kuria reguliariai pabilsnodavo į grindis.

Ir dar kambaryje buvo kojotas, grakštus, lieknas, aštriadantis. Beuysas norėjo dalintis šia erdve būtent su juo; ir tik su juo. Amerikos kontekste tai labai paradoksalu. Viena vertus, šis padarėlis yra pirmykštės jos kultūros simbolis; kultūros, kai Amerika dar nebuvo Amerika ir niekas jos nelaikė neribotų galimybių žeme. Bet kojotas jau buvo galimybių padaras, jungiantis dangų su žeme ir laisvalaikiu skrajojantis tarp žvaigždynų. Kojoto klyksmas dykumoje yra laisvės klyksmas. Užkeikimas. Burtas.

Tačiau vėliau situacija apsivertė aukštyn kojomis. Kojotas tapo parazitu, gaudančiu vištas, kone lape, tik truputėlį grėsmingesne. Ir amerikiečiai ūkininkai grūmoja jam šakėmis, spąstais, nuodais… Atsigulę miegoti, jie žiūri į mėnulį, laukdami staugsmo. Ir štai jis, laukinės, nepažabotos, indėniškos žemės balsas: ir amerikietis ūkininkas, prieš užmigdamas, susižavėjęs atsidūsta ir pagalvoja, kad rytoj buities prekių parduotuvėje pirks naujus spąstus…

Paradoksas. Ir Beuysas žiūri paradoksui tiesiai į akis. Paradoksas įžūliai urzgia ir neprisileidžia žmogaus. Taip prabėga trys dienos. Galų gale Beuysas apkabina kojotą. Šamanas išlaikė laukinės Amerikos testą. Beuysas ir laikė save šamanu. Nebuvo Beuyso žmogaus ir Beuyso menininko; jis visur, net pieno į parduotuvę už kampo, eidavo apsitaisęs saviške uniforma: fetrinė skrybėlė, marškiniai, liemenė; Beuysas visada pasiruošęs į ekspediciją. Ir dėl to jam patiko Amerika ir jis patiko Amerikai 1974-aisiais. Bent jau jis taip sakė.

O kojotas? Kojotas tapo aukštuomenės pažiba ir visi, kas jį matė, sakė, kad Džėjui Getsbiui iki jo toli kaip iki mėnulio. Paskui, žinoma, dėmesys nuslūgo, ir kojotas išvaikščiojo visų Niujorko psichologų kabinetus, o Woody Allenas apie jį sukūrė kelis filmus.

Dabar kojotas gyvena motelyje kelyje link Alabamos ir kategoriškai atsisako duoti interviu.

O gaila.

2

TV Buda
TV Buddha

Nam June Paikas gyveno Niujorke, bet prieš tai gimė Seule, baigė universitetą Tokijuje, o Vokietijoje susipažino su Johnu Cage’u, Josephu Beuysu, Karlheinzu Stockhausenu ir kitais. Na, o paskui persikėlė į Niujorką, ten dirbo su Mačiūnu ir kompanija.

Iškart aišku, kad Paikas mokėjo tinkamu laiku atsidurti reikiamoje vietoje. Paiko veidas buvo labai labai mielas, ir, priešingai negu Beuysas, jis kojotui būtų davęs sausainį, o ne pasiūlęs konfrontaciją. Paikas nelaikė savęs mistiku, veikiau jau paprastu žmogumi, kartais užsiimančiu menu. O gal net antimenu. Bent jau aš taip galvoju. Todėl žmonės jį labai mėgo.

Atrodo, kad Paiką mėgo ir nušvitusieji: kai 1986 metais jis priešais televizoriaus ekraną pasodino akmeninį Budą, šis visai neprieštaravo. Kamera užu televizoriaus aparato filmuoja (stebi) Sidhartos veidą, tiesiogiai transliuodama tai ekrane. Buda stebi Budą.

Galima teigti, kad tai Budos klaidžiojimas postmodernizmo džiunglėse. Nors nežinau, ar nušvitęs Buda galėtų pasiklysti. Todėl televizinis Sidharta yra žaidimas. Paikas nebijojo žaisti.

Paskui instaliacija keitėsi. Paikas išdaužė ekraną ir jo vietoje uždegė žvakę; patupdė Budą žemėje – iki kaklo – tarsi sugrąžindamas jį į pirmykštę būtį.

Ir visa tai yra taip paprasta ir taip gražu. Kad ir koks Buda būtų, jis medituoja. Medituoja instaliaciją stebinti auditorija; galbūt netgi nušvinta. Genialumas iš paprastumo.

O Paikas toliau gyveno Niujorke, reguliariai išveždamas savo instaliacijas į Guggenheimo muziejų Niujorke ir Berlyne, į Venecijos bienalę ir kitur. Jam labai patiko televizija, globalios jungtys, ir jis juokėsi iš Alaino Touraine’o grasinimų technokratijos diktatūra ir kultūrine manipuliacija. Paskui truputį dirbo dėstytoju Vokietijoje.

O Buda toliau meditavo.

3

Įsimylėjėliai: žygis Didžiąja kinų siena
The Lovers: The Great Wall Walk

Kassyk, kai pagalvoju apie Mariną Abramović, man pasidaro labai ramu, gera ir kartu noriu patirti kokį nors neįtikėtiną nuotykį. Nes Marina yra šamanė, Tibeto mistikė, drąsi amazonė, performansų tigrė ir beprotiškai graži moteris. Ji gimė Balkanuose ir kone iškart ėmėsi performansų, visada paklusdama motinos nurodymui prieš sutemstant būti namie. Ji viešai save pjaustė, priešindamasi diktatoriškam režimui, bet namie prieš miegą išgerdavo arbatėlės su šeima.

Marina Abramović. Įsimylėjėliai. 1988

O paskui Marina išvyko į Amsterdamą, ten kone iškart sutiko Ulay, gimusį tą pačią dieną kaip ir ji; tai buvo meilė iš paties pirmo žvilgsnio. Tikrai paties pirmo. O ne antro. Ir ne trečio.

Ir jie mylėjo ir mylėjosi, kūrė ir kūrėsi, taikė ir taikėsi… Begyvendami Australijos dykumose su aborigenais, jiedu išgirdo, kad vienintelės žmogaus pastatytos struktūros, matomos iš kosmoso, yra Egipto piramidės ir Didžioji kinų siena. „Ši siena – šis tas daugiau negu apsauga nuo priešų… tai metafizinis statinys“, – pagalvojo.

Taip prasidėjo ilga kelionė, ji turėjo pasibaigti jųdviejų susitikimu sienos viduryje ir santuoka. Tačiau dėl aštuonerius metus trukusių biurokratinių trukdžių – Kinijos valdžiai buvo nesuprantama, kaip kažkas gali norėti tiesiog pasivaikščioti Didžiąja kinų siena, – performanso planavimas užtruko ilgai. Ir kai jiedu galų gale išsiruošė į šį žygį, tai buvo atsisveikinimas. „Mudu nuėjome du tūkstančius ir penkis šimtus kilometrų tam, kad pasakytume vienas kitam sudie“, – sako Marina.

Jūs ėjot per lietų, vėtras ir vėją tam, kad suprastumėte, jog jūsų meilės nebėra. Ulay startavo Gobio dykumoje, Marina – šalia Geltonosios jūros. Ulay ėjo stojiškai, vienas, o Marina mezgė pažintis, bendravo su vietiniais, pasiklydusiais tarp imperatorių ir čingischanų, laukiančių mongolų atėjimo. Kokie skirtingi žygiai.

Ir jeigu kas nors būtų pažiūrėjęs žemyn iš kosminės stoties, būtų matęs dvi mažas figūrėles, lėtai, bet tvirtai judančias vieną link kitos. Mariną ir Ulay jungė trauka, atspari geografijai ir nuovargiui.

Ir tai labai gražu.

Marina toliau vaikšto ir myli. O Didžioji kinų siena tebėra matoma iš kosmoso. Nežinau, ką šiuo metu veikia Ulay, bet tikiuosi, kad jis laimingas.

Tęsinys kitame, o gal – dar kitame numeryje…

Performansų atsiradimas paprastai siejamas su situacionistų, „Fluxus“ judėjimais, nors aptikti užuomazgų galima dar senovės Graikijoje. Jei prisimintume Diogeną, imitavusį šuns veiksmus, ir bandytume palyginti tai su mūsų laikais atliekamais performansais, taptų akivaizdu, kad išraiškos formos išsivadavo iš vaidybos elementų gausos. Vaidyba būdinga teatrui, o performansas, kaip teatro antitezė, privalo būti tikras, nesuvaidintas. Štai kodėl vis daugiau menininkų ieško savitų išraiškos formų, stengiasi nustebinti, įtikinti, tačiau tik nedaugeliui pavyksta tapti jungtimi tarp stebinčiojo ir jo vidinio „aš“.

Viena ryškiausių performanso meno atlikėjų daugiau nei keturiasdešimt metų tapatinasi su meno kūriniu, vietoj drobės ir teptukų kaip pagrindinę kūrybos priemonę naudodama savo kūną. Atviri, radikalūs, provokuojantys – taip galėtų būti apibūdinami Marinos Abramović pasirodymai, dažnai šokiruojantys publiką paradoksalia nesuvaidinto kūno alinimo ir neįprastos vidinės ramybės paralele.
Menininkas, žinoma, negali gyvuoti be didžiulės drąsos, reikalingos idėjoms įgyvendinti (tiesa, apčiuopiamas pavidalas ne visada privalus – verta prisiminti kad ir Gino De Dominicis, kolekcininkui pardavusį nematomą darbą), tačiau kai kurie kūrėjai drąsiai žengia net į žmogaus galimybių užribį. O galbūt tiesiog (į)rodo mums, kad toji riba yra gerokai toliau, nei įsivaizduojame.

Beveik prieš keturiasdešimt metų vykusio performanso metu menininkė plaka save rimbu, ant pilvo išsiraižo penkiakampę žvaigždę, atsigula ant kryžiaus forma išdėliotų ledo luitų ir kraujuodama guli trisdešimt minučių. Daugelis pasakytų, kad tai tikra beprotybė, to teigti ar neigti nesiryžtu, tačiau neabejotinai lieka vienas neatsakytas klausimas – kaip tai veikia publiką? Toks pasirodymas neabejotinai provokuojantis, tačiau ką jis provokuoja – stebėjimąsi savižalos veiksmais, vangų abejingumą ar baimę Marinoje Abramović tête-à-tête sutikti save?

Performanso metu bene svarbiausia yra laiko aplinkybė, kuri vadinasi dabar. Kad ir kokius veiksmus atliktų menininkas, negali nuo jų išsisukti, prisidengti laikų ar erdvių skirtumu, taigi, nori to ar ne, privalai išgyventi kartu. Stebint Abramović pasirodymą norisi susigūžti, tačiau net tai padaryti pernelyg sunku, nes nei pečiai, nei kaklas nebepaklūsta impulsams. Pradeda kamuoti abejonės, kuris kūnas yra savesnis: manasis, apimtas visiško nejudrumo būsenos, ar jos, apgaubtas nematomu nejautros šydu. Kita vertus, nepaaiškinamas atsparumas skausmui gali būti tiesiog abejingos stebėtojo sąmonės fikcija. Baimė įsigyventi į šąlantį, skaudantį, atvirų žaizdų subjaurotą kūną. Tarsi žaizda būtų metamorfozės terpė, tiltas, jungiantis dvi fiziškai tolimas, tačiau metafiziškai neatsiejamas būtybes. Destruktyvus veiksmas kaip jungtis tarp Marinos ir manęs, tarp Marinos ir stebėtojų, kurie išsivaduoja iš pasyvumo pančių ir tampa performanso dalyviais.

Menininkės atliktų aktų istorijoje yra ir kitas pasirodymas, „Rhythm 0“, aplinkinius tiesiogiai įtraukiantis ne tik psichologiškai, bet ir fiziškai. Aplink ją išdėlioti įvairiausi įrankiai, daiktai, pradedant lūpų dažais, rože ir baigiant degtukais ar pistoletu (beje, su kulka viduje). Stebėtojai čia tampa veikėjais, kuriančiais performanso eigą, jie gali daryti su Marina Abramović ką tik panorėję. Ji atsiriboja nuo savo kūno, nuo bet kokių judesių, gresiančių išorinių baimės išdavų ar kitokių emocijų proveržio galimybės. Visiškai atsidavusi publikai, šešias valandas stebi, jaučia, išgyvena pavojingą svetimų kvapų, garsų, prisilietimų vyksmą, kol galiausiai išgirsta – performansas baigtas.
Šio pasirodymo konstruktas dar kartą nustebina drąsa. Marina čia – tik drobė, nejudrus objektas, atsisakęs bet kokio pasipriešinimo, atsidavęs nepažįstamųjų, kurių ketinimų nuspėti neįmanoma, valiai. Šio performanso metu atsiskleidžia bauginantys elgesio laisvės instinktai, kai kurie žmonės ne tik laisto lediniu vandeniu, bet ir rėžia pjūvius ant nuogo kūno, įremia į jį užtaisytą pistoletą. Atrodo, blogio pradas skverbiasi išorėn vos tik suradus nesipriešinančią auką. Juk Marina tai ir daro, aukoja savo kūną. Tik kam ir dėl ko? Galbūt dėl suvokimo, savo ir kitų, ar bent jau priartėjimo prie jo. Toks veiksmas, tiksliau, aktyvaus veiksmo nebuvimas, primena Gandhi nesmurtinio pasipriešinimo koncepciją. Mums įprastas atsakas į destruktyvų veiksmą yra destruktyvus veiksmas skriaudiko atžvilgiu, tad atsako nebuvimas trikdo, erzina, skatina dar nuožmesnes pastangas sukelti skausmą. Štai čia sudėtinga užčiuopti siūlo plonumo ribą, skiriančią destrukciją nuo savidestrukcijos, atsisakymą priešintis nuo leidimo žaloti. Menininkės kūnas vėl gali būti matomas kaip jungtis tarp dviejų polių, tarp gėrio ir blogio, tarp mano ir ne mano. Abramović apgalvotai apeliuoja į kiekvieno iš mūsų moralę, tikrina, ar ši apskritai egzistuoja, ar veikia ir, jei taip, ar veikia gana stipriai. Savo nuolankiu buvimu tarp septyniasdešimt dviejų daiktų, kuriais būrys žmonių gali ją skaudinti arba džiuginti, menininkė sukuria veiksmingą pasirinkimo laisvės iliuziją, nors iš tikrųjų visi galimi pasirinkimai (iš esmės išskirti galima du) užfiksuoti gerokai anksčiau, giliau.
Esame įsitikinę, kad akimirksniu priimtas sprendimas yra vos porą sekundžių trukusio susimąstymo rezultatas, kai išties rezultatas yra tasai susimąstymas, įsivaizduojamas ar tikras.

Abramović veikia tarsi veidrodis, atspindintis ydas, slaptas aistras, troškimus, viduje plytinčias dykvietes. Visai neseniai, 2010-aisiais, menininkė pakvietė prisėsti priešais ją ir romiai žiūrėti į akis. Niujorko moderniojo meno muziejuje būriavosi minios žmonių, norinčių atsidurti šalimais Marinos, tapti performanso dalimi ir išgyventi, rodos, visiškai paprastą akimirką. Šįkart jokios atviros savidestrukcijos, jokios galimybės fiziškai prisiliesti prie jos kūno, bet taip pat beveik jokios galimybės išsisukti nuo aktyvaus dalyvavimo – kaipgi neprisėsi priešais, kaip nepažvelgsi į akis.

Juk šiame buvime turi būti kažin kokios mistikos, nežemiškos patirties kruopelytė, jei paprasčiausias sėdėjimas ir žiūrėjimas pritraukia minias žmonių.
Vienas po kito keičiasi žvilgsniai, nukreipti į plačiai atvertas menininkės akis. Ne vieno stebėtojo skruostais ima riedėti ašaros, o ji žvelgia vis taip pat romiai, giliai, sėdi nejudėdama ištisas valandas, kasdien nuo pat muziejaus atidarymo iki uždarymo. Trys gyvenimo mėnesiai, sutalpinti į vieną magnetizuojantį žvilgsnį.
Ir tik vertinant atsainiai įmanoma nesusimąstyti tiek apie fizinius, tiek apie psichologinius šio performanso sunkumus, kuriuos Marina sėkmingai slepia nuo publikos. Sudėtinga nuspręsti, ką ištverti sunkiau – žaizdas ant kūno ar tas, kurias skvarbūs nepažįstamųjų žvilgsniai palieka viduje. Kita vertus, toks procesas, apsikeitimas žvilgsniais, gali veikti kaip sakralinė patirtis, kaip savęs pamatymas kituose ir kitų pamatymas savyje. Keletas minučių tylaus ryšio šiame skubančiame, triukšmingame pasaulyje. Žiūrinčiųjų mimika, stiprios emocijos išduoda, kaip tai vis dėlto svarbu ir reikalinga.

Abramović performansai šokiruoja, skatina ištrūkti iš saugaus abejingumo kiauto, įgalina išgyventi meną šią akimirką ir tik pačiu artimiausiu, tai yra žmogaus, pavidalu. Tyrinėti žmogaus galimybes pasirinktos išraiškos formos sietinos su menininkės vaikyste. II pasaulinio karo neramumai tuometinėje Jugoslavijoje, militaristinis auklėjimas šeimoje padarė įtaką tiek Marinos pasaulėvokai, tiek kūrybai. Keleto pasirodymų metu naudotas penkiakampės žvaigždės motyvas simbolizuoja santykį su komunizmo politika, skaudžią ankstyvą patirtį, siekį išsivaduoti, apsivalyti. Nors riba tarp apsivalymo ir savidestrukcijos dažnai išnyksta, žinia stebintiesiems perduodama efektyviai. Ar tam būtų pasitelkiama tyla, primenanti Johno Cage’o 4′33″, ar kruvinas kūnas, nelieka abejonių dėl atlikėjos nuoširdumo, atvirumo, atsidavimo. Tokiomis sąlygomis menas tampa viršlaikinis, sujungia svetimas erdves ir kūnus, veikia kaip realybės dekonstrukcija ir aukščiausia idėjų raiškos forma.
„Menininkas neturėtų meluoti sau ar kitiems“, – teigia Abramović savo manifeste. Stebint jos kūrybą, gyvenimą ar gyvenimą kaip kūrybą, darosi akivaizdu, kad šis siekis įgyvendinamas. Skaudžiai, tačiau įkvepiančiai Marina kalba mums. Kadangi menininko simboliai yra jo kalba, „kalba turi būti išversta“. Nors „kartais raktą surasti sunku“*, ieškoti tikrai verta.

___

* Cituojama iš Marinos Abramovic „An Artist’s Life Manifesto“.

Drugy, mano drauge, ką regi, kai aplėkti pasauliui turi tik dieną? Mūsų diena tik truputį už tavo ilgesnė. Mes visi esame tarp. Tarp nakties ir kitos, kai kažkas perbrauks pirštais paskutinį kartą užverdamas mums blakstienas. Ką regi, drugy, išsiritęs iš kokono? Kirminais tu prasidedi, o mes baigiamės. O ką regi tie, kuriuos paliečia dvasios, ką regi miesto šamanai ir ką mums papasakoja?

Šį šaltą spalį į miestą, iš tiesų tai net tris – Vilnių, Kauną ir Klaipėdą, lyg karoliai išbiro nuo 2006-ųjų organizuojamas tarpdisciplininius menus ir poeziją jungiantis festivalis TARP. Renginių karoliukai, šiemet veriami ant šamanizmo siūlo, skirtingi: įvairių spalvų, formų, medžiagos ir svorio. Apvalūs ar nušlifuotomis briaunomis, mediniai, metaliniai, plastikiniai, safyrai, smaragdai, tikri netikri perlai, pajūrio akmenėliai. Vaikščiodamas gatvėmis nežinai, kur kokį užtiksi. Randi dailų akmenuką ir džiaugiesi. Poezija nėra suplanuojama. Ji nutinka arba ne.

Autorės nuotrauka

Štai ispanų poetas Federico García Lorca rašo apie kraują kaitinančią, demonišką kūrybos jėgą, duende (isp. „dvasia“, „demonas“), ir jos pasirodymą: „Duendę sutiksi visuose menuose, bet, aišku, daugiausia erdvės jai yra muzikoje, šokyje, deklamuojamoje poezijoje – šie tarpsta gyvame atlikėjo kūne – gimsta ir miršta nuolat, o įsikuria dabarties mirksnyje.“ Čia svarbus „ne sugebėjimas, bet gyva prigimtis, kraujo balsas, seniausioji kultūra, pats kūrybos veiksmas“. Gal ne visuose renginiuose galėdavai išvysti įsikūnijusią duendę, bet šmėkščiojant jos siluetą tikrai regėjau.

„Eisiu į TARP’ą“, – sakau kolegei. „Kokį dar tarpą?“ – perklausia nesupratusi. „Na, toks festivalis, audiovizualinės poezijos.“ Kolegė filologė, kolegė žino, sakė, gal irgi ateis. Bet pažįstu žmonių, kurie išgirdę žodžių junginį audiovizualinė poezija markstosi, muistosi ir ima trūkčioti pečiais. Vieni išvis nesupranta, ką tai gali reikšti. Kiti griežtai nukerta: „Čia ne poezija.“ Lyg pateikdami kažkokį keistą, kategorišką atsakymo variantą šiųmetinio „Poetinio Druskininkų rudens“ temai „O kas nėra poezija?“

„Tai o kas nėra poezija?“ – šiemet klausinėjo ir klausinėjo vieni kitų konferencijoje, poezijos skaitymuose, alternatyviuose poezijos skaitymuose ar tiesiog parimę prie stalo vieni kitų Pė Dė Er dalyviai. O tuo metu už šimto trisdešimties kilometrų prasidėjo TARP’as. Jei kas nors pagaliau ištobulintų teleportavimąsi ir būtų galima teleportuoti daugiau negu vieną atomą (kaip pasakojo kažkur skaičiusi Aušra Kaziliūnaitė), tikrai būčiau teleportavusis iš Druskininkų į Vilnių. Ten spalio 7-ąją buvo atidaryta a. a. Mantui Gimžauskui-Šamanui dedikuota fotografijų paroda, o vakare ant scenos „Lofte“ lipo daug visokių įdomių grupių ir atlikėjų. Taip ir nepamatytoji „Planningtorock“ vėliau skambės ir skambės iš „YouTube“ kiekvieną kartą man atsidarius interneto naršyklę. Apie šią britų muzikantę ir videomenininkę, kitaip – Janine Rostron, labai gražiai rašoma festivalio tinklalapyje: „Trumpai tariant, tai – muzikos ateitis, skaniau nei mėtos ir ledukai mochito kokteilyje derant elektronikai ir kone operiniam vokalui.“

Festivalyje miesto šamanų buvo daug ir įvairių. Visuose ritualuose ir apeigose niekaip nedalyvausi. Neaprašysi ir visų, kuriuos stebėjai. Teoriškai būtų galima vardinti pavardes kūrusių, pasirodžiusių, dalyvavusių, skaičiusių, šokusių ar dainavusių, išskirti stipriausius (taip mėgstama apibūdinti tekstus kaip stiprius arba ne, lyg jie būtų bokso pirštinės), įspūdingiausius, įsimintiniausius, dar kokius nors -iausius arba viešai paburnoti prieš tuos, kurie, manyčiau, chaltūrino, žodžiu, parinkti tikriniams daiktavardžiams būdvardžius. Bet nei aš jaučiuosi turinti teisę šitaip skirstyti, nei manau tai esant reikalinga. Tai būtų tik gramatika, dirbtinis būdas sisteminti, schematizuoti. Kad viskas susidėliotų į vietas, kad pasidarytų aiškiau. O man neaišku. Ir niekada niekas nebus visiškai aišku, ir gal tai nėra blogai?

Mano TARP’as prasidėjo lietingą antradienį „Pasakoje“. Gerklė degė žarijomis, o kojos mirko šlapiuose batuose. Bet poetiniai filmai, įsitaisius kino salės krėsle, veikė lyg puodelis arbatos arba dar geriau – stiklelis brendžio. Žiūrėdama galvojau, kaip ten su tais tarp ir tarpais. Na, pavyzdžiui, mes esame ribojami kūno, sąmonės ir kitokių rėmų, negalime išsivaduoti iš žmogiškos egzistencijos, bet visaip siekiame įveikti kūno ir intelekto ribotumus. Kartais truputį pavyksta. Štai tau ir tarp, štai tau ir tarpai. Dar galvojau, kad abstraktybė įgyja reikšmę sukonkretėjusi, atsidūrusi tarp kontekstų. Kad visokių tarpų ir tarpinių būsenų yra labai daug.

Festivalyje kino buvo ir daugiau, pavyzdžiui, poetinių filmų konkursas pagal Birutės Pūkelevičiūtės kūrybą „Aš vadinu Tave savąja neramybe, nes jokio / Kito vardo tau nesurandu“. Pradedantys kūrėjai bandė versti poeziją į kino kalbą. Filmukų būta visokių – įdomių ir nelabai. Ko gero, beveik vienbalsiai išrinkti nugalėtojai už savo poetinių akių sufokusavimą gavo neblogų prizų. O paskui šoko Denisas Kolomyckis. Nelabai ką supratau, bet buvo gražu žiūrėti, kaip visas jo kūnas tampa kalbà ir kal̃ba.

Kitos dienos irgi buvo lietingos. Gerklės nebeskaudėjo, bet užtat visą laiką jaučiau ką tik įstatytas naujas dantų plombas, tikėjausi, kad poezija man jas nušlifuos. Žvėryne, tokioje, sakytumei, tarpukario viloje pavadinimu „Jalta“, siautėjo kartais truputį urvinį žmogų primenantis estų poetas Jaanas Malinas, pseudonimu Luulur. Luulur savo balkaniškais šokiais ir pusiau ugrofinų, pusiau susigalvota kalba skaitoma poezija labiau priminė ne estą, bet personažą iš Kusturicos filmų. Vienintelis žodis, kurį supratau, buvo Tartu. Bet klausiausi beveik valandą pusiau išsižiojusi. Poezija plombas tikrai glostė.

Pastirusiais gyvaplaukiais paskui sekiau „Orbitos“, rusiškai rašančių latvių poetinės grupės, skaitymus. Poetų trejetas turėjo po senovišką radijo aparatą ir vis sukinėjo rankenėles, lyg gaudydami poeziją iš radijo bangų traškėjimo. Taip iš visuomenės triukšmo ir bruzdesio poeziją lyg žuvį žvejoja poetai. Kad ir Sergejus Timofejevas:

(Vertė Aleksandra Fomina ir Marius Burokas)

Šeštadienį vaikščiodama po „Lofte“ atidarytą S. V. Mitchello parodą „Bardo“ (pavadinimas tibetietiškai reiškia „tarp dviejų“ (būsenų), tiksliau, tarp mirties ir atgimimo) galvojau, kad tai puiki vieta klausytis poezijos. Tamsoje tarp juodų širmų ir ant jų sukabintų pieštų skeletų, kaukolių, altorėlių netikriems populiariosios kultūros dievams (vienas paveikslas taip ir vadinasi – „Worship of False Gods“, „Netikrų dievų garbinimas“) ir auksinių budų statulų. Įsisupusi į tą kadaise tatuiravimo meistru dirbusio menininko sukurtą gotišką labirintą ne viską girdėjau, bet, iš tamsos išnyrant griaučių motyvams, eilėraščių nuotrupoms ir staiga prieš akis lyg iš niekur išdygstant bičiuliams arba juodai apsirengusiems ilgaplaukiams jaunuoliams, nosį kutenant keisto kvapo smilkalams, man ten viskas kalbėjo, visoms juslėms.

Dar galvojau, kad performansinis teksto atlikimas primena vadinamąjį garso derinimą koncertuose. Jis gali būti puikus ir gali būti nevykęs, kai, pavyzdžiui, žodinį tekstą užgožia garsinis ar vaizdinis (taip ir girdi per garso patikrinimus: „Daugiau boso, per mažai vokalo, vienas vienas vienas“). O kartais tai, kas pasakoma viena kalba, apskritai nesiderina su tuo, kas sakoma kita. Žodžiu, reikia suderinti ne tik garsą, bet ir garsą su vaizdu, žodį su šokiu ir t. t. Gerai mokėti rašyti ir skaityti, pažinti ne tik žodžių, bet ir kino, garso ar kitokią abėcėlę.

Paskutinis, trečiasis, šeštadienio renginys buvo pramintas „Valpurgijos naktimi. Šamanų šokiais“. Pavadinimą pastebėjau tik kitą dieną ir pritariamai palinkčiojau galva. Ant Taurakalnio įsisuko šėlsmas. Pradžioje, grojant „Salai“, publika (kuri, beje, šitame festivalyje, gerokai skyrėsi nuo įprastinių poezijos klausytojų) gana ramiai tyrinėjo aplinką. O tada prasidėjo poezijos jam session. Buvo skaitoma, dainuojama, grojama, šokama, šaukiama, rėkiama, trypiama kojomis, degė rankraščiai. Duendė ten tikrai buvo įkišusi nosį. Vėliau kultinė andergraundo grupė „Verslo rizikos rezervas“, save vadinanti nepamirštama postpankų diskoteka, dainavo apie mirusį technomuzikos gerbėją ir pasibaigusią gumos galiojimo datą. O jau visai prieš pabaigą ant scenos lipo „Rumunija“. „Jie ne rumunai, jie lietuviai!“ – girdėjau iš salės galo kažką kažkam garsiai aiškinant situaciją.

Užtenka kokių penkerių metų nuolatinio dalyvavimo literatūros festivaliuose, kad pradėtum juose jaustis kaip dideliame giminės baliuje. Visi visus pažįsta, o jei nepažįsta, tai, na, aš savo giminaičių irgi pusės nežinau ir ilgai užtrunku, kol per pusseserės vestuves išsiaiškinu, kas čia kam kurios eilės pusbrolis, teta, dėdė ar buvusi žmona. O tas iš „Propagandos“ moterų tualeto nuo pikto apsauginio gelbstimas pavargęs draugas turbūt irgi yra trečios eilės pusbrolis. Kai pavargsti nuo vyksmo ant scenos, įdomiausia, aišku, būna užkulisiai. Šprotai ir sumuštiniai, tepami praalkusiems dalyviams backstage. „Pikantiškos“ salotos, valgomos ant šaligatvio prie „Maximos“ tarp festivalio renginių. Bendrumo atmosfera ir visokiausi pokalbiai. Festivaliai apskritai turi bendruomeniškumo aurą, suartinimo gaubtą. Dalyviai (o žiūrovai irgi yra dalyviai) būna susiejami vietos, laiko ir ypač paties dalyvavimo bendrystės.

Paskutinį vakarą, o tiksliau – naktį, net beveik rytą, akys nuo nuovargio lipo kaip medumi pateptos. „Bet tu ne viena tokia“, – sako L. „Ir jūs ne dvi tokios“, – sako L. draugė. Tada prisiminiau festivalio iniciatorę Gabrielę Labanauskaitę. „Ramune, neliūdėk, – pasakodama apie skaitymų tvarką netikėtai tarė, atsisukusi į mane, šiek tiek nelegaliai atsidūrusią ir susikuklinusią užkulisiuose. – Čia gal atrodo viskas griežtai, bet kitaip bus chaosas.“ Gabrielės „griežtai“ man labiau primena „švelniai“, „švelniai, bet tvirtai“, toks atrodė ir visos organizatorių grupės tonas. Ir kaip jie viską spėja, kaip susitvarko? Kas nubraukia medų jiems nuo blakstienų? Ar kas nors pasaldina jiems arbatą, kol laksto angių, įsisukusių gerklėje (anginų), nuovargio erkučių, aikštingų dalyvių ir purkštaujančiųjų „čia ne poezija“ adatėlėmis badomi. Medaus, medaus, midaus, galvojau, reikės užtepti jiems ant duonos ir įpilti į stikliukus už sukurtas gražias dienas. Už išritinimą iš rutinos kokono, už išlaisvinančią būseną tarp, galų gale už galimybę pabūti tarp gerų žmonių ir gerų tekstų.

O viskas baigiasi arbata su lašinukais penktą ryto virtuvėje pas D. Bet iš tiesų tai niekas nesibaigia. Ir ne todėl, kad spalio 30-ąją „Lofte“ dar vyks festivalio uždarymo vakaras. Miesto šamanų ritualai niekur nedingsta, kaip niekur nedingsta ir poezija, net pasibaigus mūsų, vienadienių plaštakių, laikui. Ir visa, kas yra gražu, yra gražu. Ir visa, kas yra poezija, yra poezija.

Į Nidą važiavome dėl to, kad reikėjo nelegaliai atidaryti „Poezijos pavasarį“ – dviem dienomis anksčiau negu oficiozinį, žemyne. Važiuodami dar užsukom į Donato Petrošiaus gimtinę Bijotus apžiūrėti D. Poškos Baublių. Deja, Baubliai stovėjo įstiklinti ir užrakinti, o viskas aplinkui buvo išrausta ekskavatoriais, mat artėja jų jubiliejus, reikia renovuotis. Perkėloje šlaistėsi „Lietuvos ryto“ siūlytojai: irgi norėjau iššokti iš mašinos su pluoštu „Š. A.“ bei „7MD“, tačiau labai lijo, buvo ruduo.

Jurgitos Butkytės nuotrauka

Marta Vosyliūtė mus apgyvendino dailininkų namuose, kuriuose šiuo metu gyvena keliolika menininkų, daugiausiai užsieniečių. Buvo surengta ekskursija į garsųjį „Urbo kalną“, jį vizitavau pirmąkart gyvenime. Įsivaizdavau tą objektą kaip lūšną ant vištos kojelės, o išvydau sanatorijos tipo kotedžą. Pasidairėm pro vilos langus. Buvo sunku suvokti, kad nėra nei užuolaidų, nei stalų, nei kėdžių, nei rašytojų – tik langai ir lovos. Vienas ekspozicijai skirtas kambarys atrodė padoriau įrengtas – rašomasis stalas apdekupažintas „Nemunu“ ir „Litmeniu“, kad po alkūnėmis šviestų Pocevičiaus galva.

Organizatoriai buvo prigąsdinę, kad reikės kalbėti per Nidos radiją. (Dievai žino, kas jo klauso, gal tik patys įsteigėjai. O gal iš viso, spėliojom, ten bus koks briedžių radijas, šernų televizija.) Nieko baisaus neatsitiko, į mikrofoną paskaitėm eilėraščių, pirmiausiai Abrutytės, nes Neringa yra jos vardas ir gimtinė. Jūratė Visockaitė paskaitė epitafijų iš Gedos verstos „Spūn Riverio antologijos“. Iš plačiosios auditorijos atėjo vienas žmogus, žvejys Maksimas. Nors kvietimai-skelbimai buvo nusiųsti į Nidos vidurinę mokyklą ir kitas kultūros įstaigas. Bet, aišku, didesnės auditorijos mums visai ir nereikėjo, mes patys vieni kitiems esame auditorija.

Jurgitos Butkytės nuotrauka

Tada dizainerė Renata Heredia pakvietė visus dalyvauti performanse: patapyti ant medžiagos, iš kurios ji paskui siūs. Prisipažino, kad jai gaila senų rūbų, todėl tapo ant jų, persiuva. Visi puolė tuos vienetinius egzempliorius matuotis, persirenginėti. Džastinas (iš užsieniečių jo vienintelio vardą įsiminiau) pasiūlė tokį žaidimą: iš sudėtų į bokštą kartoninių dėžučių vienam žaidėjui ištraukti vieną ir perkelti ją į kitą vietą, pavyzdžiui, į statinio viršų. Žaidimas užtruko kone tris valandas, kol buvo ištraukiotos beveik visos dėžutės – beje, kai kurios buvo dedamos ir pro stoglangį, mat bokštas it kokia pupa praaugo lubas. Ir tik nuo kvėptelėjimo jis griuvo. Šalia nuolat trynėsi šuo iš realistinio paveikslo, neatsimenu kurio, bet tikrai ne „Vėl dvejetas“. Tą objektą jis apuostė kaip neaiškų, tačiau kantriai tupėjo tarp žiūrovų ir žiūrėjo, kas bus.

Paskui dainavome karaokę; Petrošius bandė šaipytis, kaip blogai yra karaokė, kaip ją dainuojantys žmonės smunka jo akyse ligi vestuvininkų lygio, tačiau greitai gavo mikrofoną į rankas ir pats buvo priverstas dainuoti (pasirinko „Kino“ „Peremen!“, su dedikacijomis PoPa ir RS). Žodžiu, žmogus gavo savo kailiu patirti, ką tarsi nepažinų reiškinį prieš tai apkalbinėjo. (Kai parašiau tekstą ir daviau jam paskaityti, kad paskui su manim sveikintųsi, viską čia paneigė, sakė, neteisingai suinterpretavau.)

Galimos knygos viršelis. Martos Vosyliūtės dizainas

Kitą rytą dviračiais numynėm į Nidos biblioteką ir atidarėm Martos parodą. (Grafika, knygų viršeliai – beje, labai įdomūs, save gerbiančios leidyklos turėtų juos nusipirkti. Tačiau nepirks, nes save gerbiančių beveik nėra.) Pavartę rankdarbių žurnalus susitarėm, kad kada nors kryželiu išsiuvinėsim Krasausko poezijos paukštę ir per naktinius skaitymus padovanosim pradedančiai literatei. Tuomet grįžom į nirvanos namus: menininkai pristatė savo kūrybinius projektus, kitaip sakant, virtuves. Prisistatė itin familiarus žmogus – jis staigiai įsijungė kamerą, prikišdavo ją prie kalbančiojo per tris centimetrus ir nonstop filmavo. Net ir telike nesu mačiusi tokios agresyvios filmavimo manieros. Kažkurio iš dailininkų paklausiau, iš kurios jis televizijos, ir į mane visi pasižiūrėjo kaip į atsilikėlę. Sakė, čia Evaldas Jansas, jo visi reportažai yra internetiniai ir labai geri, o tiražas (tiksliau, žiūrinčiųjų skaičius) toks pats kaip ir „Šiaurės Atėnų“. Tiesa, kai jis puolė filmuoti Martą, kuri nenorėjo filmuotis išvis, jam kelis kartus ji liepė atsitraukti per metrą, o savo kalbą apskritai pradėjo nuo to, kad nemėgsta technikos (didžiuojasi, kad moka piešt, o ne spaudinėja mygtukus). Dar pabrėžė (nesu girdėjusi nė vienos nepiktos Martos viešosios kalbos), kad Lietuvoje nėra kultūros vadybos ir pan., bet mes tą jau ir anksčiau žinojom. Beje, man jos darbai pasirodė žmogiškiausi, t. y. labiausiai suprantami, malonūs.

Daugumos užsieniečių projektai buvo nuobodūs, racionalūs, nežadinantys jokių suvokėjo jausmų. Keisčiausia, autoriai galėjo apie juos kalbėti ir kalbėti, pasakoti ir pasakoti. Vienas rinko jūros išskalautas šiukšles, kitas sumeistravo tuščių stiklo butelių dėžę, kuri skleidžia barškėjimo garsą, įjungus variklį (beje, norėčiau tokio prietaiso namuose – vietoj muzikos įjungčiau jį svečiams). Dar buvo arbatos virimas iš pušų spyglių ar panašių dalykų. Riba tarp tikrovės ir meninio projekto beveik išnyko. Mes su Jurgita Butkyte, kaip literatės, automatiškai ėmėm kurti savo projektus. Pvz., galvojom, kas būtų, jeigu užkastume savo akinius ir akių lęšius į pajūrio smėlį, o tada žabalomis jų ieškotume. Stebėtojas galėtų arba pasyviai stebėti, arba emociškai palaikyti, arba padėti raustis. Tokiame performanse reikėtų etinio apsisprendimo – ne piešti ar nepiešti ant rūbų, ne gerti ar negerti iš įbrukto į rankas puodelio. Tai sukeltų jausmus. O ir patys užsienio menininkai atrodė darbštūs, nepanašūs į kaimiečius, nebohemiški. Beje, svarstėme, kas būtų, jeigu vietoj jų susirinktų lietuvių rašytojai – tas namas sprogtų nuo egzistencializmo.

Jurgitos Butkytės nuotrauka

Prie jūros pasitiko tušti paplūdimio ženklai – gal kad be reikalo per žiemą nerūdytų, juose nieko nebuvo. Semiotika vertė kišti į juos galvas ir fotografuotis arba fotografuotis užsilipus. Jūra buvo išplovusi kažką panašaus į laidotuvių vainikų likučius; o gal jie buvo skirti Osamai. Ant smėlio rodžiau šešėlių teatrą, iš kalijos žiedo pasidariau velnio uodegos galiuką. Tyčia išėjome prieš saulėlydį, kad sulaužytume žiūrėjimo į jį stereotipą. Pušynėlyje metro atstumu nuo žemės kabojo inkilai, o gal šernų pašto dėžutės. Laima patarė nerodyti dantų, jeigu sutiktume briedį (gyvūnai reaguoja į šiepiamus dantis). Iš Parnidžio kopos pakraščio į mus pro žiūronus stebeilijosi pasienietis. Mes irgi norėjome į jį pasižiūrėti ir pasakyti ką nors gestų kalba, tačiau neturėjome žiūronų, tokio svarbaus komunikacijos įnagio.

Paskui vieni žiūrėjo „Euroviziją“, kiti ėjo į pirtį plaktis vantomis ir aptarinėti tatuiruočių simbolikos (aš irgi, todėl nemačiau nė vieno numerio ir ligi šiol neįsivaizduoju, kas laimėjo, kas pralaimėjo). „Euroviziją“ žiūrėti labiausiai reikėjo Kreivytei, mat ji ją tyrinėja scenografijos, genderizmo ir kitais požiūriais. Susijaudinta buvo dėl lenkų, kurie skyrė Lietuvai dvylika taškų, o mes jiems net laisvos rašybos neskyrėme.

Norėjau, kad šis „Š. A.“ numeris išeitų tuščiais lapais, tik po laikraščio antrašte būtų paskelbta: „Redaktorės buvimo vieta redakcijai žinoma.“

Mano organizmas nepakelia „sunkiojo kultūros narkotiko“ – elitinio rimtojo meno. Pro gerklę ima veržtis patosinis operos solisto staugsmas, o galūnės pradeda trūkčioti tarsi apimtos baleto judesių konvulsijų. Panaši atmetimo reakcija įvyksta ir popkultūros atžvilgiu, todėl savo pojūčius dirginti mėginu vadinamosios kontrkultūros injekcijomis.

Balandžio 30 d., penktadienį, kaip tik pasitaikė proga gauti neblogą kontrkultūros dozę – pro Alytų keliavo tarptautinio performansų festivalio „Kitas pasaulis“ („Diverse Universe“) atlikėjų karavanas. Pati idėja keliauti automobiliu per Europą ir sustoti tose vietose, kur gyvena bent vienas laisvos dvasios „performansuojantis“ menininkas, greičiausiai pasiskolinta iš „Fluxus“ popiežiaus Jurgio Mačiūno, kadaise puoselėjusio užmačias keliauti aplink pasaulį laivu ir sustoti tose vietose, kurios jam būtų pasirodžiusios kuo nors patrauklios.

Kasmet vykstantį festivalį „Kitas pasaulis“ 2005 m. įkūrė Pernu (Estija) menininkų grupė „Non Grata“, nusibrėžusi tikslą teikti pirmenybę neoficialioms, eksperimentinėms erdvėms ir neformaliam tarpusavio bendravimui. Šiemetinis festivalis prasidėjo balandžio 21 d. Estijoje, o jame dalyvaujanti tarptautinė daugiau nei 70 menininkų komanda iš abiejų Amerikų, Azijos, Europos ir Skandinavijos yra pasiryžusi apkeliauti aplink visą Europą. Festivalis siekia grąžinti menui prarastą eksperimentavimo džiaugsmą, nonkonformizmą ir kūrybinę sinergetiką.

Galiu patvirtinti, kad Alytun mikroautobusu atvykusi 9 performansininkų komanda, pasirodžiusi kartu su vietinio jaunimo būreliu, nuoširdžiai stengėsi perteikti nonkonformistinio eksperimentavimo siekius. Ribos „tu žiūrovas, o aš menininkas“ beveik nebuvo, mažne 100 žmonių pasinėrė į šiek tiek organizuotą, bet itin spontanišką kolektyvinį veiksmą.

Festivalis, reklaminiais tikslais pavadintas „performansų meno protrūkiu“, prasidėjo Alytaus dailės mokyklos mokinių pasirodymu. Lauke, priešais paradines mokyklos duris, parodytas keturių galvas apsitvarsčiusių jaunuolių performansas, kurį sąlygiškai pavadinau „Mumijų klyksmas“, buvo kupinas sunkiai iššifruojamų prasmių (ką reiškia kėdėje sustingusi mergaitė su pilna burna kokteilių šiaudelių?). Mįslingai pasikraipiusios ir pastrykčiojusios „mumijos“ užbaigė pasirodymą kraupiu klyksmu, kurį lydėjo ir prievartos veiksmai – priekyje stovintys žmonės buvo tempiami į „kapą“, kurį atstojo pravirų mokyklos durų tamsa.

Daugelis mokyklos fojė pratęstų pasirodymų buvo susiję su akrobatiniais triukais ir neįprastomis kūno pozomis – mokiniai grojo gulėdami, vertėsi kūliais, statė keistas kūnų konstrukcijas. Mane – seną egzistencializmo gerbėją – labiausiai pamalonino monotoniškas ir specialiai ištęstas beketiškas veiksmas, per kurį mergina užpakaliu bei kojomis atkakliai ir nuobodžiai sprogdino balionus. Šlykštukė publika netvėrė piktdžiuga, kai ji klestelėdavo ant grindų nepataikiusi ant baliono, ir skystai plojo, kai balioną pavykdavo susprogdinti. Tikras gyvenimas!

Po trumpos pertraukos, kurią praleidome dalindami kvietimus Alytaus gatvių praeiviams (o stebukle – jie mielai ima lapelius ir net užmezga pokalbį!), aplink mokyklą pasirodė spalvinga ir ekspresyvi naujųjų truverų, špilmanų, minezingerių ir skomorochų kompanija.

Visų dėmesį traukė ryškiu odiniu kombinezonu pasipuošęs ir šepečiais apsiginklavęs ekscentriškasis prancūzas Roshdy – „žmogus valytojas“. Jis šliaužiojo grindiniu, kabarojosi ant sienų, trynėsi tarp žmonių ir viską kruopščiai valė. Nuvalė netgi „Laisvės angelo“ paminklą, pastatytą žuvusiems už Lietuvos nepriklausomybę, ir mano akinius. Keistuolis menininkas iš Marselio akivaizdžiai laiko save revoliucinės menininkų tradicijos tęsėju ir stengiasi sudaryti dviprasmiškas situacijas visuomeninėse erdvėse (pro šalį einančios senutės burnojo, kai jis, užsiropštęs ant paminklo, „valė“ užrašus ritmingais klubų judesiais).

Intymiai bendraudamas su publika (kažkodėl bučiuodamas žmonėms į kaktą) ritualinį šokį, simbolizuojantį persikūnijimą į drakoną ir moterį, atliko japonas Oikado Ichiro. Šis žmogus vėliau mielai gėrė lietuvišką girą ir noriai pasakojo, kaip pėsčias perėjo visą Europą (nuo Paryžiaus iki Stambulo) ir Šiaurės Ameriką (nuo Kanados iki Meksikos pietų).

Kaliforniečio Steve’o Vanoni performansas prie „Laisvės angelo“ paminklo pritraukė būrius praeivių. Kūrybiniame veiksme dalyvavo visi – vieni pūtė švilpynes, kiti lenktyniavo dviračiais, treti rankiojosi nuo galvų gausiai purškiamą šventinių fejerverkų guminę masę.

Daugelį nustebino ir net šokiravo Niujorke gyvenančio dailidės Eriko Hokansono performansas, kurio metu jis sudegino lietuvišką šakotį ir taip išreiškė asmeninį santykį su maistu. Valgymas, anot jo, yra prievartos aktas, per kurį mes „valgome savo artimuosius“. Didžiulio šakočio buvo šiek tiek gaila, ypač išalkusiems žmonėms, tačiau, atlikdamas šventinį ugnies aktą, Erikas draugiškai dalijosi maistu ir gėrimu (trauktine) su žiūrovais.

Festivalį užbaigė niujorkietė Jill McDermid – aistringa performanso meno propaguotoja. Jos galerijoje „Grace Exhibition Space“ yra pasirodę tokie lietuvių menininkai kaip Jonas Mekas, Dalius Naujokaitis ir Redas Diržys. Jill visų atkakliai klausinėjo, ką reiškia laisvė ir kuo Lietuva skiriasi nuo Amerikos. Nesulaukusi rišlaus atsakymo (R. Diržys persakė kiek modifikuotą G. W. Busho frazę apie Lietuvos ir JAV vienybę), ji puolė it pasiutusi šokti, šlakstytis sau galvą kokakola ir vartaliotis šio gėrimo balose.

Kolektyvinės kūrybos šventė baigėsi. Performansininkai susikrovė negausią mantą ir dar tą pačią dieną išvyko dalyvauti Gegužės 1-osios manifestacijose Berlyne. Mes grįžome į Vilnių kurti pirmųjų Dvasios darbininkų tarybų – alternatyvos Kultūros ministerijai ir kūrybinėms sąjungoms. Tokie veiksmai ir vadinami nonkonformizmu bei kūrybine sinergetika.