Menai
Nelaisvė ir laisvė
Kino savaitė JŪRATĖ VISOCKAITĖ Ankstesnis Šarūno Barto filmas „Laisvė“ su keliaujančiu per dykumą Valentino Masalskio herojumi prasidėjo ir pasibaigė nepamirštamu ilgaplaniu vandenyno vaizdu: neramus vanduo ošė ir gyveno vietoj tų nebylių išsekusių žmonių.
Tamsi ramybė
RŪTA JAKUTYTĖ Tik įėjus į Vilniaus paveikslų galeriją, pasitinka nauja Romualdo Vaclovo Paškevičiaus tapybos paroda „Ramus žvilgsnis į kasdienybę“.
Džiazas ir kiti tolimi kraštai
EMILIJA VISOCKAITĖ Keliaujant į nepažįstamą šalį galima mokytis jos kalbos, studijuoti kultūrą, susirašyti lankytinas vietas. Džiazas man visada atrodė tokia muzika, kuriai reikia pasiruošti: žinoti stilių vystymosi istoriją, gebėti atpažinti žymių kūrinių citatas, nusimanyti apie grojimo technikas.
Linksmybės meno nišoje
IEVA GUDMONAITĖ Į galeriją, kur turi vykti parodos atidarymas, žengiu visai nenorėdama eiti į jokį panašaus pobūdžio renginį. Stovėti prie paveikslo su taure vyno ir įraudusiais skruostais aplinkui klegant atidarymo bendrininkams manęs niekada netraukė.
Gyva ir negyva
Teatro savaitė „Barboros ir Žygimanto“ pirmosios tylios premjeros praėjo balandį. Ir dabar, rudenį, per „Barborą“ Jaunimo teatre tylu, nors Lietuvoje į spektaklį su šiais herojais tradiciškai turėtų plūsti žmonės.
Atspindžiai
Parodos Žingsniuodamas rudeninio Vilniaus gatvėmis gali pasijusti it mindžiodamas parodų salių parketą. Vitrinos atspindi keistą, jau spėtą primiršti pasaulį it slapta iš sapno išvogtą laišką, kuris jame gulėjo ant naktinio stalelio, šiuo metu neturinčio keturių medinių kojų, nes šių atminimo išvogti iš tos keistos realybės taip ir nepavyko.
VDFF
Lietuviškų filmų premjeros Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje „Lieknas“ (rež. Julija ir Rimantas Gruodžiai) Aldonai iš vieno nuošalaus Lietuvos kaimo dabar 80 metų. Filmuotojams Aldona rodo kastuvą, kurį ji kasdien ima į rankas ir kuria savo gyvenimą, savo sodybą.
Prospekto pradžioje
JŪRATĖ VISOCKAITĖ Lietuvos nacionalinis dramos teatras yra pats gražiausias Vilniaus teatras. Akys priprato, daug kartų patikrino, išmatavo „save teatre ir teatrą savyje“ – taip, be abejo, šitų teatrinių patalpų erdvė, genialiai suprojektuota, natūrali Gedimino prospekto atšaka (gali net sakyti, kad fojė yra tas pats prospektas) įtraukia tave nejučiomis ir tu nužingsniuoji su visais meno prospektu.
Lietuvos dailė, bėganti į ekranus
RŪTA JAKUTYTĖ Rugsėjo 24-ąją Šiuolaikinio meno centre įvyko šis tas svarbaus: atidaryta paroda „Lietuvos dailė“, kurioje mėginama pristatyti 2000–2010 metų Lietuvos vaizdinę kūrybą. Kaip ir pirmajame tokio pobūdžio projekte, vykusiame siekiant apibendrinti pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį, taip ir dabar tai sudėtinga užduotis, nes kultūrinį virsmą galima atspindėti tik sugrupavus į tam tikrus skyrius
Werneris Herzogas: „ekstaziškosios tiesos“ paieškos
Keturi su Werneriu Herzogu susiję epizodai: 1. Įvadiniai 1972 metų filmo „Agirė, Dievo rūstybė“ (Aguirre, der Zorn Gottes) kadrai, pribloškiančiai kitoniški paaugliui gaižioje 8-ojo dešimtmečio Londono kino teatrų tamsybėje.
