Menai
Skaistykloje susidursi su savo Šešėliu,
arba Kuo geras / blogas XXI amžiaus teatras RIMA POCIŪTĖ Po Jaunimo teatre pastatyto Jono Vaitkaus ir Alberto Vidžiūno spektaklio „Širdis Vilniuje“ (tragifarsas pagal Arvydo Juozaičio dramą) premjeros buvo praėjusi savaitė,
Apie nuoširdumą (mene)
VIDAS POŠKUS Kartą su vienu pažįstamu užmezgėme diskusiją apie nuoširdumą mene, konkrečiai – tapyboje (ji vos nesibaigė ginču, o gal net imtynėmis). Prelegentas, dar gūdžiais dutūkstantaisiais metais pats baigęs tapybą akademijoje, andainykščių dėstytojų buvo prifarširuotas kalbų apie nuoširdumą, dvasingumą ir tiesą dailėje.
Linkėjimai amžinai gyvam Zedui, arba Tikros ir netikros žvaigždės
JURGITA LUDAVIČIENĖ Konstantinas Gaitanži turi humoro jausmą. Ir dar jis mėgsta pasakoti tikras ir fiktyvias istorijas. Tai dvi savybės, lietuvių dailėje aptinkamos beveik taip pat dažnai kaip koks kalbantis ančiasnapis.
Ko nebijo dailėtyrininkas?
VIDAS POŠKUS viešojoje erdvėje labiausiai žinomas kaip dailėtyrininkas. Taip pat jis – Kazio Varnelio muziejaus vedėjas, humanitarinių mokslų daktaras, rimtas žmogus. Be to, smalsus ir malonus. Kol rengiau spaudai šį tekstą, jis sekmadienį išgelbėjo šąlantį bebrą. O dar prieš kelias dienas mudu sėdėjome mažutėje galerijoje RA prie židinio ir kalbėjomės apie jo tapybos ir iliustracijų parodą.
Moterų spektaklis: rūkoma, gėraliojama ir atviraujama
RIMA POCIŪTĖ Glorijos Montero pjesės „Frida K“ pastatymas Rygos Dailės teatre, pavadintas „Aš – Frida Kahlo“ (premjera įvyko 2011 m. pavasarį), tikriausiai yra labiausiai šiuo metu Rygoje pripažintas spektaklis – sprendžiant iš kainos, kurią už bilietus pasiruošę sumokėti žiūrovai
Atviras Teatrališkumas: iš snaudulio pažadinta markizė
VAIVA GRAINYTĖ „Vaizduotės chimeros“, metafora, ištraukta iš ponios de Montrėj personažo lūpų, yra pagrindinis prasminis kirtis, kurį režisierius Artūras Areima deda rašytojo ir dramaturgo Yukio Mishimos pjesėje „Markizė de Sad“.
Parūkyti kartu su Cindy
CICA Šiuolaikinio meno tendencijos glaudžiai susijusios tiek su istorine dabartimi, tiek su praeitimi. Meno istorijos minties šaltinėlis šiandieniniame egzistencializmo kelyje nūdienos menininkus gaivina tarsi senas ar jaunas vynas, išsiskiriantis savo ypatumais ir subtilumu. Su panašiu nusiteikimu pabandykime pažvelgti į Eglės Vertelkaitės kūrybą.
Naktinių peteliškių būtovės slėpiniai
EUGENIJUS ŽMUIDA Algimanto Puipos naujausias darbas „Miegančių drugelių tvirtovė“ (pagal Jurgos Ivanauskaitės romaną) beveik valandą buvo panašus į filmą. Jį galėjai žiūrėti kaip filmą, o ne kaip lietuvių filmą. Lietuvių meninis filmas – keistoka sąvoka.
Sausio spungės, piešiniai, rogutės
GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ Kol kultūrinės spaudos atstovai atsinaujinusiame savaitraštyje „Literatūra ir menas“ ginčijasi dėl vidaus rūgimo procesų (vieno bendraautorio žodžiais tariant – „bobiška būtų kištis“), stengiuosi koncentruotis ne į šnekas, o į kultūrinius įvykius.
Konceptualios keturių šalių kūrėjų vizijos
MIGLĖ MORKŪNAITĖ Baigiantis 2011 metams, sostinės galerijoje AV17 buvo atidaryta tarptautinė konceptualios juvelyrikos paroda „Dreamscape“, kurioje savo kūrybines vizijas pristatė daugiau kaip 30 Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Lenkijos menininkų.
