Menai

Laikantis kanono būti individu yra stebuklas

Su tapytoju POVILU RIČARDU VAITIEKŪNU kalbasi Milda Žvirblytė – Gimėte 1940-aisiais. Jūsų vaikystė prabėgo Kauno apylinkėse – Vilijampolėje, tuometiniame darbininkų rajone. Šie du biografijos faktai, atrodytų, turėjo lemti daug pragmatiškesnius pasirinkimus gyvenime. Kas lėmė jūsų apsisprendimą tapti dailininku?

Kazė Zimblytė. Juodas reljefas. 1979

INESA PAVLOVSKAITĖ Abstraktusis menas iš esmės yra nebylys: nei šaukia, nei šnabžda jame koks naratyvas ar jo užuomazga, negirgžda jokios daiktiškojo pasaulio pavidalų sankabos. Bet būtent tada, kai regima tyla įsisąmoninama, ima ryškėti dialogas. Dialogo principas, čiuopiant Kazės Zimblytės „Juodą reljefą“, mano galva, yra pamatinis.

Pasivaikščiojimas Pohuliankoje

MALVINA JELINSKAITĖ Nacionalinėje dailės galerijoje veikia menininko, fotografo, avangardisto Algirdo Šeškaus paroda „Archyvas (Pohulianka)“. Autoriaus pirmoje personalinėje parodoje eksponuojamos 1975–1983 metų fotografijos ir grafika.

Gruzinų teatro genezė

MERAB GEGIDZĖ Gruzinų teatro ištakos susijusios su antikos religinėmis ir buitinėmis apeigomis, iš kurių išsiskyrė vaisingumo dievybėms Kvirijai ir Tvlepijai skirti maginiai misteriniai veiksmai. Įvairių apeigų gausa pasižymėjo šventiniai vynuogininkystės ir vyndarystės dievybės Aguno garbinimo ir orgijų ritualai (gruziniškasis graikų Dioniso atitikmuo). Gruzinų sceninio vaizdavimo plėtrai tam tikrą poveikį darė ir gruzinų kosmogonija, kurios svarbiausi objektai buvo Armazi (mėnulio dievybė)…

Negali įvardinti, ką skauda

DOVILĖ ALEKSANDRAVIČIŪTĖ Kęstučio Grigaliūno paroda / kūrinys „Mirties dienoraščiai“ (2010), eksponuojamas Šiuolaikinio meno centre, gali būti laikomas kelerius pastaruosius metus autoriaus gvildenamų temų apie gyvenimą ir mirtį, individualumą ir prasmę tiek vaizdine, tiek idėjine variacija. Tokių temų nagrinėjimas (netgi panašia forma) nuo septintojo dešimtmečio turbūt geriausiai žinomas iš prancūzų menininko Christiano Boltanski darbų.

Merdinti mirties istorija

ŽIVILĖ JANULEVIČIŪTĖ Eidama per salę išgirdau mažametės mergaitės garsiai skaitomus žodžius: „Sušaudytas, sušaudytas, sušaudytas, sušaudytas. Visi jie sušaudyti.“ Tiesiog paprastas konstatavimas. Įžengiame į mirties kambarį. Į Kęstučio Grigaliūno „Mirties dienoraščius“. Tačiau mirties tema šiais laikais neturėtų būti taip paprastai konstatuojama. Pasak Philippe’o Arièso, mes stengiamės išstumti ją iš savo gyvenimo neigdami, ignoruodami, bijodami.

Tu žiūrovas, o aš menininkas?

DARIUS POCEVIČIUS Mano organizmas nepakelia „sunkiojo kultūros narkotiko“ – elitinio rimtojo meno. Pro gerklę ima veržtis patosinis operos solisto staugsmas, o galūnės pradeda trūkčioti tarsi apimtos baleto judesių konvulsijų. Panaši atmetimo reakcija įvyksta ir popkultūros atžvilgiu, todėl savo pojūčius dirginti mėginu vadinamosios kontrkultūros injekcijomis.

Stambiu planu – „meninykai“

AUDRONĖ JABLONSKIENĖ Lietuviškoji „Kino pavasario“ dokumentika šiemet buvo ypač dėmesinga menininkams. Ne tiems, kurie dabinasi šiuo vardu lyg kariškiai akselbantais, o tikriesiems meno darbininkams, prie pirmųjų nelabai norintiems dėtis. „Mes ne menininkai, mes – meninykai“, – sako Antanas Sutkus, pabrėždamas tos tikrosios menininkų kastos tikrąsias kūrybos paskatas – kurti ne dėl vardo, o dėl tikrosios kūrybos, kurti – nes tai…

Frustracija

Priešybių pinklėse

DOVILĖ ALEKSANDRAVIČIŪTĖ Vaikštant po Nacionalinės dailės galerijos sales vienas iš dėmesį patraukiančių kūrinių man visuomet yra Gedimino Karaliaus skulptūra „Šaukštas“. Poetiškai kalbant, ji žeidžia savo fiziniais spygliais, o vėliau glosto švelniu idėjiniu vidumi. Pirmiausia sužavi ir iš pasitenkinimo šyptelėti priverčia pats skulptūrinis sprendimas.