Į mano skambančią namų aplinką atėjo vinilinė plokštelė, kurią pateikė mano itin mėgstami ir adoruojami muzikai – genialaus mūsų kūrėjo Broniaus Kutavičiaus sūnus pianistas, kompozitorius Tomas Kutavičius ir Lietuvoje daug metų gyvuojanti džiazo ikona saksofonininkas Petras Vyšniauskas. Tačiau čia manęs laukė netikėtumas. P. Vyšniauskas tapo pianistu. Seniai žinojau, kad puikiai skambina, kad groja įvairiais klavišiniais instrumentais. Kažkada žavėjausi jo muzika, kurią jis sukūrė ir klavišiniais įrašė pirmiesiems Juozo Erlicko dainavimams, iš rašytojo, humoristo jį pavertusiems dainavimo žvaigžde. Tačiau visada gailėjausi, kad P. Vyšniauskas su J. Erlicku bendradarbiavo tik šiame vieninteliame projekte. Po to J. Erlickas savo dainavime su kitais muzikantais beviltiškai supopsėjo, subanalėjo. Ta jo rusų kriminalinių lagerininkų dainavimo ir tarties maniera tapo beviltiška kliše, nebegelbėjo nei neblogi jo eilių tekstai.

Tad šis naujas P. Vyšniausko įrašas netikėtai privertė mane jį naujai išklausyti. Ir ne vieną kartą. Ir su kiekvienu šio įrašo kartojimu kilo vis daugiau asociacijų. Kas yra muzikinė spontaniška improvizacija? Ko gero, tai tikrai ne kruopščiai apgalvotas muzikos kūrinys su galutinai užfiksuota būsima skambesių struktūra. Bet tai ir ne atsitiktinumų rinkinys, kupinas netikėtumų ir atsitiktinių klaidų, tačiau kuriantis nepakartojamumo, vienkartiško buvimo įspūdį. Kažkada Beethovenas salonuose draugams labai mėgo skambinti be gaidų, taigi improvizuoti, kurdamas čia pat akyse gimstantį muzikos kūrinį, kurio vėlgi autorius negalėjo pakartoti. Būtent iš čia improvizacijos žavesys. Faktas, kad jo pasirenkamas stilius buvo susijęs su to laikmečio muzikoje įprastomis klišėmis, įprasta muzikine kalba. Svarbiausias dalykas kartojant visuomenės pripažįstamą ir visuotinai įprastą stilių būdavo muzikos emocinė raiška, kontrastai, spontaniškos skambesių improvizacijos, struktūrų pakeitimai, nukrypimai, kitimai ir kartu kažkokia muzikos tąsa, kažkoks kalbėjimas. Neabejoju, kad čia mažiausiai buvo nukrypstama nuo įprasčiausių muzikinės formos dalykų (įžanga, muzikinių charakterių dėstymas, aliuzijos į įprastų žanrų citatas).

T. Kutavičius ir P. Vyšniauskas – du visiškai susiformavę menininkai, pripažintos individualybės. Turinčios savo muzikinio kalbėjimo principus. Ką jos rodo šioje plokštelėje? Nors nebuvau koncerte ir negalėjau įraše atskirti, kur kas ką groja, kas ką daro, bet to skyrimo ir neprireikė. Muzikos visumos įspūdžio tai nemenkino. Nors atlikėjų dialogas buvo visai suprantamas, apskritai dialogas būdingas visokiausioms džiazo muzikantų sudėtims. Tad ši dialogo dvasia čia buvo. Dialogas tarp skambesio faktūrų, jų kaita, tų skambesių prasmės netikėtas vystymas, pakartojimai. Šiuo požiūriu man labiausiai vykusios pasirodė ramios, dainingos muzikos dalys, susijusios su čia pat gimstančia melodika. Kartkartėmis jos buvo apiberiamos virtuoziniais, ažūriniais mezginiais tarsi nubraukiant pasakytus sakinius. Mane žavėjo improvizacinė dvasia, kai vidinėje tėkmėje nebejutau įprastinių, standartinių formos rėmų. Kai dalių pabaigos ateidavo lyg neparuoštos ir netikėtai nutraukiamos. Bet per jas kartu sklido improvizaciškumo, netikėtumo žavesys. Ši plokštelė verta klausyti, randant nesugalvotą, bet pajaustą muzikalumą.

]]> http://www.satenai.lt/2026/08/07/tad-kas-yra-improvizacija/feed/ 0 http://www.satenai.lt/2026/05/08/kaskadu-meistriskumo-laikas/ http://www.satenai.lt/2026/05/08/kaskadu-meistriskumo-laikas/#comments Fri, 08 May 2026 11:56:45 +0000 http://www.satenai.lt/?p=55402  

Kiek prisimenu, mūsų muzikos gyvenime bene dažniausiai besikuriantis kolektyvas buvo fortepijoninis trio. Trio grojo ir Stasys Vainiūnas su Michailu Šenderovu, ir Aleksandras Livontas, ir daug vėliau Silvija Sondeckienė su Eugenijumi Urbonu. Puikus buvo Armonų ansamblis. Dabar trio patraukė ir Vilniaus kvarteto primariją smuikininkę Dalią Kuznecovaitę su dviem muzikos grandais – pianistu Petru Geniušu ir violončelininku Davidu Geringu. Bet ilgametis išliko tik vienas, atrodo, negrįžtamai įsirašęs į mūsų muzikos istoriją, – „Kaskadų“ ansamblis: Albina Šikšniūtė (fortepijonas), Rusnė Mataitytė (smuikas) ir Edmundas Kulikauskas (violončelė). Kažkada jis pasivadino vieno Osvaldo Balakausko kūrinio vardu. Greit bus trisdešimt metų, kai jis koncertuoja atkakliai tobulindamas savo muzikinį meistriškumą. Jau nuo pat pradžių tai buvo trijų talentingų muzikų sambūris, bet reikėjo nepaprasto darbo, koncertų ir intelekto, kad jie taptų tobulu ansambliu, kur nė vieno negali kelti virš kito meistriškumo požiūriu, nes kiekvienas jų yra visų ansamblio instrumentų vienybės kūrėjas. Tai parodė ir jų koncertas Filharmonijos Mažojoje salėje kovo 22 dieną. Kadangi prieš trisdešimtmetį jau klausiausi „Kaskadų“ ir mačiau ansamblio narių artistines galimybes, norom nenorom galiu lyginti su dabartimi.

Seniai begirdėjau „Kaskadas“ ir turiu pripažinti, kad jie šiuo koncertu mane smarkiai nustebino. Jie grojo Ludwigo van Beethoveno, Vykinto Baltako ir Bedřicho Smetanos kūrinius. Pirmiausia nustebino savo muzikinės stilistikos supratimu ir jos reprezentacija. Kūrinių stiliaus bruožai šiandien dėl muzikavimo natūralumo daugelio atlikėjų yra peržengiami, iškreipiami, nors būtent epochos ir kompozitoriaus stilistika yra neatsiejama nuo tikrojo kūrinio turinio. Stilius nesusiaurina, bet, atvirkščiai, praplečia atlikėjams interpretacinę muzikos prasmių erdvę. Beethoveno jaunystės laikų trio op. 1 stiliaus požiūriu itin klastingas kūrinys. Apgauna jo lengvumas, sąsajos su baroko muzika, ir kartu tai yra genijumi gimusio kompozitoriaus originali vaizduotė. Per tą trio paprastumą veržte veržiasi kito stiliaus įvaizdžiai, tobulas kompozicinis pasirinktos kalbos meistriškumas ir būsimo Devintosios simfonijos autoriaus individualybė. Muzika, kurioje trykšta ir haidniškas humoras, ir netikėta fantazijos giluma. Būtent tai girdėjau „Kaskadų“ interpretacijoje. Kerintis lengvumas, žaismingumas, užlūžtantis nulinkusiose frazių pabaigose, staiga atsiradusiame bethoveniškame atlikėjų susimąstyme.

Šiuolaikinei muzikai atstovavo populiarusis Vykintas Baltakas. Jis kuria savą pasaulį tarsi materializuodamas garsus ir garsinius charakterius, jų spalvas. Tai sukelia dekoratyvumo įspūdį, kai tęsiami garsai nuolat pertraukiami ryškiais garsiniais taškais. Šviežias ir originalus žaidimo garsais įspūdis. Atlikėjai pasidavė tos naujos skambesio prasmės demonstracijai. Kūrinys nuskambėjo nebanaliai, buvo kupinas laukimo įtampos, emocionalus.

Koncerto pabaigoje atliktas Smetanos trio – retokai grojamas Lietuvoje. Jame itin svarbi yra tipiška romantinei muzikai pasakojimo kryptis ir jos literatūrinis įtikinamumas, nes visumos vaizde susikaupia jo prasmė. Tai priklauso nuo atlikėjų, tai liudija jų nedirbtinį muzikalumą. Pasakojimas turi būti suprantamas ir įtikinamas. Tačiau tai krypčiai trukdo emociniai proveržiai, nuolatinės romantinės kulminacijos. Čia būtina pusiausvyra. Emocionalumas turi kilti iš muzikos konteksto. Ir vėl trio atlikėjai susidorojo su šiuo klastingu įpareigojimu. Abu reikalavimai – muzikinio pasakojimo kryptis ir jausmingumas, emociniai proveržiai, lyg prieštaraujantys viens kitam, – čia buvo gana įtikinamai įkūnyti. Muzikos gaivalingumas negožė racionalaus atlikėjų garsinių proporcijų jausmo. Koncertas suteikė ypatingo malonumo ir dėl techniškos grojimo kokybės. Koncerte dar kartą didžiavausi, kad turime tokio aukšto lygio muzikantų.

Dar neseniai gyvenimas užsienyje reiškė atskirtį nuo krašto, vadinamą gana baisiai – emigracija. Šiandien, kai skraido įprasti lėktuvai, kai telefonu plepi per tūkstančius kilometrų, žodis „emigracija“ vis mažiau vartojamas. Spėriai kinta supratimas, kur gyveni ir ką veiki. Kiek žmonių dirba kažkur, o algas gauna iš firmų, prirašytų Lietuvoje. Kultūroje šis procesas dar ryškesnis. Muzikoje tuo požiūriu ryškiausias pavyzdys – violončelės virtuozas Davidas Geringas, lietuviškai muzikai tarnaujantis Lietuvoje, o šlovinamas visur Europoje. Jo veiklos vertė Lietuvoje priklauso ne nuo to, kur jis gyvena.

Mano CD grotuve netikėtai atsidūrė prestižinės pasaulinės įrašų firmos „Naxos“ išleista lietuvių kompozitorių smuiko sonatų įrašų plokštelė. Įrašė ją dvi mūsų Muzikos akademijos auklėtinės, gyvenančios Miunchene: smuikininkė Simona Venslovaitė ir pianistė Veronika Kopjova. Geriausios, klasikinės lietuviškos sonatos smuikui, savo kokybe keliančios pasididžiavimą mūsų muzika: Juozas Gruodis, Kazimieras Viktoras Banaitis, Stasys Vainiūnas ir Julius Juzeliūnas. Visų jų interpretacijų tradicija turtinga įvairove Lietuvoje. Beveik visas sonatas kaskart groja geriausi mūsų smuikininkai. Pavyzdžiui, yra net nusistovėjusi tam tikra interpretacijos tradicija atliekant J. Gruodžio sonatą (1922). Ją puikiai grojo Raimundas Katilius, Aleksandras Livontas, daugybė Muzikos akademijos studentų.

Taigi čia vėl sonata tarptautinėje erdvėje. Bet jos prasmė tarsi pakylėta. Pirmiausia sužavi atlikėjų muzikavimo laisvumas, visai nevaržomas kokių nors formalių ar stilistinių įsipareigojimų. Iškart pagauna natūralus muzikavimo kalbėjimas, lyg nuoširdžiame pokalbyje. Tuo požiūriu ryški jau pirmoji sonatos dalis, kurioje atlikėjos nuostabiai perteikia tą kalbinę šilumą ir frazavimo subtilumą. Kompozitorius čia, kaip ir visoje sonatoje, nuostabiai sukuria folklorinę atmosferą. Supranti, kad tai tikrai lietuviška muzika. J. Gruodis pajuto tai, ko nesuprato daugelis stalininio laikotarpio kompozitorių, masiškai citavusių savo kūriniuose lietuvių dainas.

Sonatos antroji dalis – klasiškas adagio. Tai dramatiškas liaudies šokio prisiminimas ir vėlgi sukuriama jo apmąstymo nuotaika, kelianti įvairiausias asociacijas. Ieškoma prasmės kiekviename takte. Nesupranti, kaip auga muzikos atskirų detalių visumos vaizdas, kuris tampa ne formalus, ne atėjęs iš kažkokių specialių atlikėjų pastangų, bet išaugęs iš mąslaus frazavimo. Trečioji dalis „Scherzo. Allegro scherzando“ – tai žaviausias liaudies šokio prisiminimas. Šokis žaidžiant tarsi apžiūrimas iš visų pusių. Čia muzika gal ir artimiausia klasikinei scherzo formai, tačiau ji pateikiama kaip visiškai natūralus dalykas. Kaip žinoma, visur šokiai dėl savo žingsnio vienodumo yra formaloki. Ketvirtoji dalis „Finale. Allegro moderato“ išlaiko ir įprastinę ideologinę muzikos charakterių raidos schemą: per konfliktus į dramatinius apibendrinimus ir prasmingą kulminaciją. Kompozitorius vėl atveda į įspūdingą, tiesiog filosofinę kulminaciją. Po premjeros kažkada Leipcige sonata buvo labai aukštai įvertinta. Šis lietuvaičių įrašas savo prasme yra ne tik tobulas, bet ir atveriantis šiame kūrinyje sunkiai pasiekiamą muzikinės prasmės idealą.

Šio disko pabaigos kūrinys – Juliaus Juzeliūno sonata, tačiau ją aptarsiu kiek glausčiau jau vien todėl, kad J. Juzeliūnas buvo J. Gruodžio mokinys ir idėjinis sekėjas. J. Juzeliūno muzika sunkiai suprantama be J. Gruodžio ideologijos. Jo sonata, parašyta 1972 m., rodo absoliučiai brandžią kompozicinę techniką pasitelkus pasirinktas tradicines savo laikmečio raiškos priemones. Pirmoji dalis „Legenda“ – nepaprastai mąsli, beveik sonoristinė spalvinė pradžia ir beveik romantiškas pakilimas… Sonata iš vadinamojo klasikinio J. Juzeliūno stilistikos periodo, bet improvizuota, vėl prasmė niekur negrojama formaliai iš sausai suvoktų natų partitūroje. Prasmė yra atlikėjų pojūčiuose, tarsi virš natų. Stebina kūrinio formos minimalizmas, ypač anais laikais. Visos dalys apie 4 minutes – trumpos, bet aforistiškos. Čia jau nėra ano meto romantinio pasakojimo. Antroji dalis „Improvizacija“ – tai truputį ironiškas scherzo. Labai virtuoziškas, šokinėjantis ir efektingas, išoriškas. Fantastiškai čia įterpta sutartinių citatėlė. Trečioji dalis „Finalas“ – vėl J. Gruodį primenantys akordai ir kaimišką šokį stipriai keliančios reminiscencijos. Atlikėjos pateikė tiesiog unikaliai tikrą muzikos atvaizdą.

Kitos dvi šiame CD esančios sonatos atstovauja truputį kitai stilistikai, išaugusiai iš romantizmo ideologijos. Puikus kompozitorius Kazimieras Viktoras Banaitis, gyvenimą praleidęs emigracijoje JAV, ten savo profesionalizmu reprezentavęs Lietuvos kultūrą ir savo kūriniais praturtinęs tėvynės muziką. Jo sonata smuikui (1935) yra viena geriausių šio žanro kūrinių Lietuvoje. Neatsitiktinai miunchenietės ją pasirinko reprezentacinei mūsų smuiko muzikos plokštelei. Šią stilistiką būtų galima nusakyti kaip pasakojimus muzikos garsais, laikantis klasikinės harmonijos principų, tonalizmo kaip garsus organizuojančio faktoriaus. K. V. Banaičio sonatos muzikinėje kalboje galima atrasti visus romantizmo elementus ir kartu suvokti, kokia ši muzika graži ir originali. Jauti, kad tai lietuviška muzika. Pirmajai daliai „Andante elegiaco“ ypač tinka atlikėjų intymi kalbėjimo maniera, laisva frazuotė ir ryškūs kontrastai. Antroji dalis „Allegro“ – akinantis scherzo. Ir trečioji dalis „Epilogue. Andante mosso“ – idėjinis kūrinio vaizdų apibendrinimas.

Stasio Vainiūno sonata smuikui Op. 38 (1971) – ko gero, tarp jo muzikos stiliaus viršūnių, vienas iš priešmirtinių jo kūrinių. Čia išryškėjo jo sugebėjimas improvizuoti faktūromis ir kartu – žaisti įvairiausiomis nuotaikomis. Sonata nuspalvinta gana niūriomis nuotaikomis, kaip taikliai CD buklete suformulavo muzikologė Rasa Murauskaitė-Juškienė. Šis romantinis muzikos liūdesys vėlgi buvo tobulai perteiktas.

Kalbėdamas apie S. Venslovaitės ir V. Kopjovos duetą šalia visų išsakytų komplimentų noriu iškelti dar vieną: jų ansamblio kokybę. Ji itin pasireiškė frazavime, frazių jungtyje tarp skirtingų instrumentų, kas yra itin sunkiai pasiekiama. Pajusti frazės jungtį ir pratęsti šios jungties charakterį yra aukšto meistriškumo požymis. Tie patys sunkumai iškyla išgaunant garsą, perteikiant jo dinamiką ir tęsiant garsus bei siejant juos tarp skirtingų instrumentų. Įrašai vyko Paliesiaus dvare. Skambesys puikus. Gaila, kad neradau žinelės, kas garso režisierius ir, aišku, kur Lietuvoje galima šį diską nusipirkti.

Vokiečių kompozitorius Robertas Schumannas (1810–1856) – viena iš ryškiausių romantizmo epochos asmenybių, įvairiais veiklos ir gyvenimo parametrais įkūnijusių esmines romantinių siekių paradigmas. Panašiai kaip E. T. A. Hoffmannui ar Jeanui Pauliui, jam rūpėjo užčiuopti ribą tarp fantazijos ir objektyvios tikrovės, tarp meno ir gyvenimo. Gimęs knygų prekybininko šeimoje, Schumannas dar ankstyvoje jaunystėje įgijo gerą išsilavinimą, perskaitė krūvą Byrono, Goethės, Schillerio, Tiecko, Novalio, Hoffmanno, Brentano, Paulio, Heinės knygų. Muzika ar žodis? Būta dvejonių. Laimėjo muzika.

Deja, planus sujaukė šeimos nelaimės: 1826 m. nusižudė devyniolikmetė Schumanno sesuo, mirė tėvas, taip pat ir kompozitorius Carlas Maria von Weberis (pas kurį tėvas ketino leisti mokytis sūnų). Našlei motinai pageidaujant, Robertas įstojo į Leipcigo universitetą studijuoti „rimtesnę ir užtikrintesnę specialybę“ – teisę. Tačiau studijas metė, nes pašaukė muzika. Pradėjo lankyti pamokas pas fortepijono pedagogą Friedrichą Wiecką, netrukus įsimylėjo jo dukrą, 9 metais jaunesnę merginą, talentingą pianistę (po ilgos kovos ji taps jo žmona – tai pianistė ir kompozitorė Clara (Wieck) Schumann). Siekdamas vėliau, nei įprasta, tapti koncertuojančiu pianistu, Schumannas specialiu mechanizmu treniravo pirštus, kol galop lemtingai pertempė ranką. Pianisto karjera buvo baigta. Įsibėgėjo kompozitoriaus kūrybinis procesas. Betgi ir muzikos kritiko, redaktoriaus veikla.

Septyniolikmetis Schumannas ėmėsi rašyti dienoraštį. 1828 m. įrašyta: „Nuolatinės kasdieninės improvizacijos. Taip pat literatūrinės fantazijos Jeano Paulio stiliumi. Ypatingas entuziazmas Schuberto, taip pat Beethoveno atžvilgiu, Bacho – mažiau. Laiškas Franzui Schubertui (neišsiųstas).“

1834 m. su keliais bendraminčiais Schumannas įkūrė „Naująjį muzikos žurnalą“ (Neue Zeitschrift für Musik), dešimt metų buvo jo idėjinis vadas ir redaktorius. Rašė begalę recenzijų, kurios suteikė ypatingą įvertinimą ir sklaidą kai kuriems jauniems kompozitoriams, tarkim, Frédéricui Chopinui, Johannesui Brahmsui ar Nielsui Gadei.

Dar 1831 m. birželį dienoraštyje Schumannas įrašė, jog įkūrė naują aljansą – Dovydo draugiją (Davidsbündler), kurios nariai – tikri ir išgalvoti personažai: tikri – Mozartas, Chopinas, Paganini etc., o netikri, fantazijoje apsigyvenę – Euzebijus, Florestanas, Raro, Julijus. Jie – Schumanno straipsnių dalyviai, o kartais ir jo muzikinių kūrinių autoriai (kaip, tarkim, fortepijoniniame cikle „Davidsbiundlerių šokiai“ op. 6). Kova prieš filisterius (miesčionis, prasto skonio atstovus) buvo esminis Schumanno muzikinės veiklos imperatyvas. Šią kovą Schumannas laimėjo. Įžvelgti jaunų talentų perspektyvą – Schumanno stiprybė. Tai liudija ir čia pateikiami jo tekstai.

Vytautė Markeliūnienė

Opus 2

Anądien Euzebijus tyliai įėjo į kambarį. Juk pažįsti tą ironišką šypsnį blyškiame veide, kai jis rezga intrigą. Mes su Florestanu sėdėjome prie fortepijono. Kaip žinai, Florestanas geriau už bet ką išmano muziką ir iš anksto nujaučia būsimus atradimus, naujoves, išskirtinius talentus. Bet šiandien vis dėlto jo laukė staigmena. „Nukelkit skrybėles, ponai, prieš jus – genijus“, – pareiškė Euzebijus ir padėjo ant stalo kažkokio kūrinio natas. Pavadinimo mums nerodė. Ėmiau išsiblaškęs vartyti natų sąsiuvinį; toks slaptas mėgavimasis muzika akimis be garsų turi tam tikros magijos. Be to, manau, kad kiekvienas kompozitorius turi savitą natų užrašymo braižą: Beethovenas ant popieriaus atrodo kitaip nei Mozartas, lygiai kaip Jeano Paulio proza visai nepanaši į Goethės. Bet štai dabar jaučiausi taip, tarsi į mane keistai žvelgtų visai man svetimos akys, lyg gėlių akys, lyg bazilisko, povo ar mergaitės: kai kurios vietos buvo lengviau nuskaitomos – vienur mačiau per daugybę akordų nubanguojančią Mozarto „Là ci darem la mano“, kitur akivaizdžiai man akį merkė Leporelas, pro šalį baltai apsisiautęs praskriejo Don Žuanas. „Na, tai pagrok“, – paprašė Florestanas. Euzebijus mielai sutiko, o mes klausėmės jo pasitraukę į lango nišą.

Euzebijus skambino entuziastingai, gyvybe trykštančios figūros keitė viena kitą; atrodė, kad to entuziazmo pagauti pirštai pranoksta savo galimybių ribas. Tačiau Florestano įvertinimas, atmetus jo palaimingą šypseną, apsiribojo vos keliais žodžiais: variacijas galėjo parašyti Beethovenas arba Franzas Schubertas, žinoma, jei jie būtų pianistai virtuozai. Paskui, kai užmetęs akį į titulinį puslapį jis perskaitė nei daug, nei mažai: Là ci darem la mano, Variacijos fortepijonui, Frédéricas Chopinas Op. 2, mudu apstulbę sušukome: „Opus 2“, mūsų veidai nukaito iš nuostabos, ir mes vienas kitam ėmėm replikuoti: tikrai, čia jau rimta… Chopinas – niekada negirdėjau to vardo… kas jis per vienas?.. šiaip ar taip, genijus – juk ten juokėsi Cerlina, o gal Leporelas. Vaizdelis buvo išties toks, kad nemoku apsakyti. Apgirtę nuo vyno, Chopino ir savo varinėjamų šnekų, patraukėme pas maestrą Raro, kuris, išgirdęs apie Op. 2, tik juokėsi, bet didelio susidomėjimo nerodė: „Pažįstu jus ir žinau tą jūsų naujamadišką entuziazmą… Atveskit tą savo Chopiną pas mane.“ Pažadėjom kurią dieną taip ir padaryti. Euzebijus, palinkėjęs labos nakties, netrukus atsisveikino, aš dar kurį laiką pasėdėjau pas maestrą Raro, o Florestanas, kuris tuo metu neturėjo kur gyventi, patraukė mėnesienos nušviesta gatvele į mano namus. Apie vidurnaktį radau jį savo kambaryje, gulėjo užsimerkęs ant sofos. „Chopino variacijos, – prabilo jis tarsi sapnuodamas, – vis dar skamba mano galvoje, išties.“ „Visa tai dramatiška ir, matyt, šopeniška, – tęsė toliau. – Įžanga, nors vientisa ir išbaigta – ar dar prisimeni Leporelo šuolius per tercijas? – vis dėlto mažiausiai dera prie visumos. Bet tema – kodėl jis rašo ją B-dur tonacija? – variacijos, baigiamoji dalis ir Adagio – tai, tiesą sakant, jau šis tas – ten iš kiekvieno takto kyšo genijus. Žinoma, mielas Julijau, Don Žuanas, Cerlina, Leporelas ir Mazetas yra bendraujantys personažai – Cerlinos atsakymas temoje skamba gana meiliai, pirmąją variaciją apibūdinčiau kaip elegantiškai koketišką – ispanų grandas čia galantiškai flirtuoja su kaimo mergina. Antrojoje viskas darosi aiškiau, ji daug intymesnė, komiškesnė ir žaismingesnė, kai įsimylėjėliai gaudo vienas kitą ir juokiasi daugiau nei įprastai. Bet kaip viskas pasikeičia trečiojoje! Kiek ten mėnesienos ir fėjos burtų. Mazetas, tiesa, kažkur tolumoje garsiai plūstasi, bet Don Žuanui tai nė motais.“ – „Na, o ketvirtoji, ką pasakysi apie ją?“ – „Euzebijus paskambino ją nepriekaištingai – kokia drąsa ir įžūlumas, vyro vilionės, nors tas Adagio (man, beje, atrodo, kad Chopinas čia kartoja pirmąją dalį), parašytas b-moll tonacija, skamba įtikinančiai ir tarsi primena tikrąsias Don Žuano užmačias. Blogai, žinoma, bet kartu žavinga, kad Leporelas už krūmų klausosi, juokiasi, šaiposi, kad obojai su klarnetais paslaptingai vilioja ir veržiasi aukštyn, o išplėtotas B-dur praneša apie pirmąjį meilės bučinį. Bet visa tai niekis, palyginti su paskutine dalimi, – ar dar turi vyno, Julijau? Tas Finalas vertas Mozarto – pokšintys šampano kamščiai, skimbčiojantys buteliai. Tarpais girdi Leporelą, persekiojančias grobuoniškas dvasias, sprunkantį Don Žuaną – ir tada Finalas, švelniai nuraminantis ir iš tiesų viską vainikuojantis.“ Tik Šveicarijoje jam tekę patirti kažką panašaus į tokią pabaigą, apibendrino Florestanas. Būtent tada, kai vaiskios dienos vakare saulės šviesa vieną po kitos pasiekia aukščiausias kalnų viršūnes, kai galiausiai pranyksta paskutinis jos spindulys, stoja akimirka, kai, rodos, matai, kaip užsimerkia baltieji Alpių milžinai. Jautiesi, tartum būtum patyręs dievišką apreiškimą. „Dabar ir tu, Julijau, leiskis į svajones ir miegok!“ – „Mielasis Florestanai, – atsakiau jam, – tokie asmeniniai išgyvenimai gal ir pagirtini, bet yra mažumėlę subjektyvūs. Chopinui visai nebūtina kliautis savo genialumu, bet aš irgi lenkiu galvą prieš jo genijų, jo pastangas, jo meistriškumą.“ Ir tada mes sumigome.

Julijus

Nielsas Gadė

Neseniai viename prancūziškame laikraštyje perskaičiau: „Šiuo metu Vokietijoje pastebimas susidomėjimas jaunu danų kompozitoriumi pavarde Gadė, kuris su smuiku ant peties dažnai keliauja iš Kopenhagos į Leipcigą ir atgal, be to, savo išvaizda yra labai panašus į Mozartą.“ Sakinio pradžia ir pabaiga absoliučiai teisingos, tik vidurinioji dalis šiek tiek romantizuota. Jaunasis danas iš tiesų prieš kelis mėnesius atvyko į Leipcigą (beje, važiuotas kaip ir jo smuikas), o jo mocartiška šukuosena su kietais tartum iš akmens iškaltais plaukais tik dar labiau pakurstė čionykščių muzikų simpatijas, kurių jau ir anksčiau buvo sulaukusios jo Osiano uvertiūra* ir Pirmoji simfonija.

Apie jo išorinį gyvenimą nėra ką daug pasakoti. Gimė 1871 m. Kopenhagoje instrumentų meistro šeimoje, tad pirmuosius savo gyvenimo metus tikriausiai leido daugiau tarp instrumentų negu tarp žmonių. Pirmąsias muzikos pamokas gavo iš vieno tų eilinių mokytojų, kurie labiau žiūri mechaniško uolumo, bet ne talento, ir, matyt, mentorius buvo ne itin patenkintas savo mokinio pažanga. Mokėsi groti gitara, smuiku, fortepijonu – visko po truputį, bet niekur ypatingai nepasižymėjo. Tik vėliau pateko į daug dėmesingesnių mokytojų Werschallio ir Berggreeno rankas, retkarčiais jį konsultavo ir garsusis [danų kompozitorius Christophas Ernstas Friedrichas] Weyse’as. Tuo metu jis rašė įvairių žanrų kompozicijas, apie kurias pats dabar negalįs pasakyti nieko gero, iš dalies tai buvę jo nežabotos fantazijos protrūkiai. Vėliau kaip smuikininkas pateko į Karališkąjį Kopenhagos orkestrą, kur gavo progą įsigilinti į įvairių instrumentų paslaptis, ir šios retsykiais pasigirsta jo instrumentiniuose kūriniuose. Ši praktinė mokykla, kurią vieni ignoravo, kiti naudojosi nesąmoningai, išugdė jam visų pirma nepaprastą gebėjimą instrumentuoti, kuris niekam neturėtų kelti nė menkiausios abejonės. Jo uvertiūra „Osiano atgarsiai“ [kompozitorių ir muzikantų]Spohro ir Fr. Schneiderio sprendimu buvo vainikuota Kopenhagos muzikų draugijos premija, be to, matyt, patraukė ir meną mėgstančio šalies karaliaus dėmesį; tad jam, kaip ir kitiems jo talentingiems kraštiečiams, buvo paskirta tikrai karališka stipendija kelionei į užsienį, ir jis visų pirma patraukė į Leipcigą, kur galėjo įsilieti į didesnį muzikinės bendruomenės ratą. Kol kas jis tebėra čia, bet netrukus iškeliaus į Paryžių, o vėliau į Italiją. Pasinaudokime šia akimirka, kol dar gyvai galime jį matyti šalia mūsų, ir aptarkime kelis šio puikaus vyro meninio savitumo bruožus, kurių jau senokai neteko matyti tarp mūsų mokinių.

Klysta tie, kurie iš jo išvaizdos, tikrai stebėtinai panašios į Mozarto, mėgins spręsti apie jųdviejų muzikinius panašumus. Prieš mus visai kitokio charakterio menininkas. Tiesą sakant, atrodo, kad Vokietijos kaimyninių šalių tautos siekia išsivaduoti iš priklausomybės nuo vokiškos muzikos; germanofilą tai galbūt nuliūdins, bet tas, kas žvelgia giliau ir išmano žmonijos raidą, priims tai kaip natūralų ir pagirtiną dalyką. Chopinas atstovauja savo tėvynei, Anglija turi Bennettą, Verhulstas teikia vilčių tapti savo gimtosios Olandijos ambasadoriumi, Vengrijoje taip pat jaučiamos nacionalinės ambicijos. Jie visi didžiai vertina vokiečių tautą kaip pirmąją ir mylimiausią savo muzikos mokytoją, bet vis dėlto nieko neturėtų stebinti tai, kad ir jie savo tautos labui nori prabilti savita muzikine kalba, nė kiek nemenkindami savo mokytojos nuopelnų. Nes kol kas nė viena pasaulio šalis dar neturi tokių muzikų, kurie galėtų lygintis su mūsiškiais, ir niekam nekyla mintis tuo abejoti.

Šiaurės Europoje irgi ryškios tautinės tendencijos. [Švedų kompozitorius] Lindbladas Stokholme išvertė į mūsų kalbą senąsias liaudies dainas, [norvegų smuikininkas, kompozitorius] Olė Bullis, ryški, nors ir ne itin produktyvi, žvaigždė, stengėsi mus sužavėti savo tėvynės garsais. Jauni gabūs Skandinavijos poetai tapo sektinu pavyzdžiu savo šalių muzikos talentams, ir kaipgi kitaip – juk jų kalnai ir ežerai, jų runos ir šiaurės pašvaistės byloja, kad šiaurė tikrai turi teisę kalbėti savita kalba.

Ir mūsų jaunąjį kompozitorių augino jo tėvynės poetai, jis juos pažįsta ir myli; senosios pasakos ir legendos lydėjo jį jo berniukiškose klajonėse, o ties Anglijos krantais jis matė stūksant milžinišką Osiano arfą. Savo muzikoje, o labiausiai būtent Osiano uvertiūroje jis pirmą kartą pademonstravo stiprų šiaurietišką charakterį; žinoma, pats Gadė jokiu būdu neims neigti, kiek daug yra skolingas vokiečių kompozitoriams. Su nepaprastu uolumu jis ėmėsi jų kūrinių (pažįsta beveik visą jų kūrybą) ir už tai gavo dovaną, kuria jie apdovanoja visus savo ištikimus sekėjus, – talento malonę.

Kai kuriuose jo instrumentiniuose deriniuose atpažįstame jauno kompozitoriaus Mendelssohno įtaką, ypač „Osiano atgarsiuose“; Simfonijoje kai kas primena Franzą Schubertą; kita vertus, visur juntamas labai originalus liaudiško stiliaus melodingumas, kurio dar niekad neteko girdėti rimtesnio žanro instrumentinėje muzikoje. Tačiau apskritai Simfonija visais atžvilgiais pranoksta Uvertiūrą, tiek savo natūralia energija, tiek techniniu meistriškumu.

Tik vieno norėtųsi palinkėti: kad menininkas neužsisklęstų savo tautiškume, kad jo „šiaurietiškos šviesos pagimdyta“ vaizduotė, kaip kažkas ją pavadino, atsiskleistų su kaupu ir įvairiapusiškai, kad jis nukreiptų savo žvilgsnį į įvairesnes gamtos ir gyvenimo sritis. Reikėtų visus menininkus paraginti pirmiausia tapti originalius, o paskui to originalumo atsisakyti; išsinerti iš jo kaip gyvatei iš savo odos, kai senoji tampa per ankšta.

Bet ateities nenumatysi, dažnai viskas pasisuka kitaip, negu tikiesi. Galime tik viltis, kad iš šio ryškaus talento dar sulauksime brandžių ir gražių darbų. Tai, kad jo pavardė iš keturių raidžių kaip ir Bacho, jau kreipė jį muzikos link, be to, keturios jo pavardės raidės sutampa su keturių smuiko stygų pavadinimais**. Niekas nepaneigs šio nedidelio Apvaizdos ženklo, kaip ir to, kad jo pavardę galima užrašyti keturiais muzikiniais simboliais, kuriuos kabalos išpažinėjams bus nesunku paaiškinti.

Dar šį mėnesį turi pasirodyti Gadės Antroji simfonija. Ji skiriasi nuo pirmosios, yra švelnesnė, ramesnė ir primena nuostabiuosius Danijos bukų miškus.

Iš vokiečių kalbos vertė Agnė Blaževičienė

– Shelley, ką šiandien mums pagrosite?

                                   – Dar nežinome.

Išgirdusi dainininkės SHELLEY HIRSCH įrašus, išsyk suklusau: ji tokia ekscentriška ir tokia natūrali, būdama savimi. Jos balsas tarsi sklendžia lengvai ir mistiškai, o akys – atviros kiekvienos akimirkos netikėtumui. Pamaniau, kada nors susitiksime.

Po dešimties metų tyrinėjome improvizacijos meną meistriškumo dirbtuvėse Vienoje. Kai viename seniausių Vienos restoranų „Café Ritter“, garsėjančiame išdidžiais kelneriais, vienas jų užmiršo atnešti bifšteksą, mes spėjome pasikalbėti apie muziką ir gyvenimą. Jau vėliau, susitikusi suderinti šio interviu Niujorke, pavaišinau Shelley vakariene, o ji mane – ledais. Prie ledų Brukline buvo nusidriekusi ilga eilė. Klausiu jos: „Ar tikrai nori laukti šioje ilgoje eilėje?“ Ji atsako: „O nejaugi Tau atrodo neverta laukti eilėje dėl tikrai puikių ledų?“

Shelley niekada nesilankė Lietuvoje, ir apie šią ypatingą Niujorko avangardinės scenos vokalistę, atlikėją, improvizatorę, muzikos ir tekstų autorę niekada nebuvo rašoma lietuviškai. Metas praskleisti šydą. Ir ne tik dėl to, kad Shelley senelis kilęs iš Lietuvos.

Milda Arčikauskaitė

– Shelley, ar vaikystėje patyrei ką nors, kas įkvėpė Tave tapti dainininke?

– Gyvenau pastate su labai rezonuojančiais koridoriais ir vaikystėje mėgdavau ten skleisti garsus. Tai vyko iki vienuolikos metų. Man patiko klausytis plokštelių, kurias grojo mano tėvas, ir mes šokdavome. Jis jokiu būdu nebuvo dainininkas. Dainuodavo atitardamas plokštelei, dažniausiai neteisingus žodžius, ir šokdavo su manimi. Ir su mano seserimis bei broliu, bet dažniausiai su manimi, nes aš vyriausia. Ir koridoriai buvo labai gyvi, tokie, žinai, aidintys… Ir visada girdėdavau muziką, sklindančią iš kaimynų buto. Tai mane įkvėpė.

– Kuriame rajone buvo Tavo vaikystės namai?

– Nemanau, kad žinotum, bet tai Brukline. Tokiame rajone, į kurį dauguma žmonių nenori eiti. Jis vadinasi Rytų Niujorkas, Bruklinas. Tai ne Rytų Niujorkas Manhatane. Ir ten sunku. Net tada buvo sunku.

– Koks buvo gatvės pavadinimas?

– Hemlock gatvė. Kaip nuodai. Tada to net nesuvokiau, kai ten gyvenome.

– O, čia tos pavojingos žolelės vardas!..* Tu muzikos srityje buvai savamokslė?

– Taip, žinoma. Na, aš kažkiek mokiausi. Atsitiktinai lankiau eksperimentinio teatro trupę, kai man buvo aštuoniolika. Mes keliaudavome į įvairias Kalifornijos vietas ir klausydavomės paukščių arba eidavom į požemines olas ir tyrinėdavom garsus. Ir tuomet aš kaip pamišėlė giedodavau tuos garsus kartu su kitais aktoriais, kurie visi buvo vyresni už mane.

– Esi apdovanota talentu išreikšti įvairias emocijas ir būsenas per skirtingus balso tembrus… Ir tai visada yra tikra improvizacija, niekada negaliu žinoti, ką padarysi… Ar dainuodama naudoji kokias nors specialias vokalines technikas, ar iš viso negalvoji apie jokias technikas?

– Nenaudoju, bet esu labai greita ir galiu greitai keistis. Mūsų dirbtuvėse man buvo svarbu parodyti, kaip nustebinti save.

– „Nustebinti save“?.. Tai improvizacijos ašis, esminė improvizacijos sąlyga?..

– Tikra tiesa. Esu dėkinga, nes visa tai tiesiog yra ląstelių lygmenyje. Tai gilu ir prieinama.

– O kai nustebini save, nustebini ir publiką…

– Stengiuosi iš tikrųjų įkūnyti tai, ką dainuoju ir improvizuoju. Tai tarsi saugykla. Šia tema kalbu daugelyje interviu ir kūrinyje, kurį Tu esi girdėjusi (solo pasirodymas per „Roulette TV“, 2000; balsas, judesys, fonograma; Shelley Hirsch tekstai ir muzika – M. A.). Kalbu apie atminties saugyklą.

– Atminties saugyklą?

– Taip. Kūnas yra didžiausia atminties saugykla.

– Taigi… kūnas yra svarbus.

– Kūnas yra būtinas. Kas dainuoja be kūno? Paukščiai? Bet jie taip pat turi kūną.

– O dabar – iš kur semiesi įkvėpimo? Galbūt… iš miesto paukščių?

– Žinai, girdžiu ir klausausi skirtingų kultūrų kalbų mišinio, skirtingų akcentų… Medžių šlamėjimo, pavyzdžiui… Vėjo, lietaus… Paukščių, žmonių pokalbių… Fragmentų įvairių garsų, kuriuos renku į nuosavą garsų kolekciją. Išties, esu daug ką sukaupusi ir išsaugojusi…

– Shelley, galvoju, puiku, kad nebijai dainuoti viena.

– Žinoma, kartais dainuoju viena, bet ne taip ir dažnai. Tame įraše, kurį Tu esi girdėjusi, aš dainuoju su savo autorine fonograma. Taip pat koncertuoju, improvizuoju ir su kitais muzikantais.

– Kokius instrumentus mėgsti?

– Priklauso nuo to, kaip jais grojama.

– Tiesa. Ar turi kokią nors kasdienę rutiną?

– Ką turi omeny? Man tai labiau susiję su giliu įsiklausymu. Giliu įsiklausymu, kad gaučiau idėjų… Taip, klausausi tam tikros muzikos, bet neatlieku kasdienių balso apšilimo pratimų. Įsijungiu tam tikrą muziką, kuri, žinau, mane sužadins, ir tada galiu vaikščioti savo namuose, ir kyla daug idėjų, atsiranda kalba – tai labai svarbu mano kūryboje.

– Tu kuri savo kalbą?

– Rašau daug tekstų. Girdėsi koncerte (turimas omeny gyvo garso koncertas-autorinių tekstų skaitymas; Viena, 2024-11-12 – M. A.). Taigi, tai savotiška premjera – aš skaitau tuos konkrečius tekstus, kuriuos parašiau be muzikos. Paprastai skaitau juos skambant mano sukurtai muzikai.

– O dabar nebuvo įmanoma atsivežti muzikos.

– Tiesiog nenorėjau muzikos šiam vakarui. Šiame savo ture po Europą koncertuosiu Armėnijoje, dalyvavau festivalyje Berne, Šveicarijoje, Berlyne surengsiu du ar tris koncertus. Bet šiam renginiui šįvakar Vienoje norėjosi tiesiog intymios erdvės, kurioje galėčiau pabandyti skaityti tekstus be prisegtos muzikos ir pažiūrėti, ar žmonės juos supras, ar ne.

– Taigi tyrinėji?

– Žinoma. Taip. Tai eksperimentas. Na, jau sykį esu tokį atlikusi. Geras mano draugas suorganizavo pasirodymą įrašų parduotuvėje, labai šiltoje aplinkoje, kaip knygyne.

– Kokia jauki vieta koncertuoti!..

– Esu koncertavusi laiptinėse.

– Laiptinėse?.. Kur?

– Na, daugelyje vietų, pavyzdžiui, Bazelyje buvo graži laiptinė su aukštomis lubomis. Taip pat Berlyne. Smagiausia, kad tos vietos iš tikrųjų nebuvo pasirodymų erdvės, skirtos koncertuoti… seni griūvantys pastatai, žinai, ypatinga aplinka su įvairia akustika. Man tai patinka.

– Dėl skirtingo skambesio ir nuotaikos.

– Visiškai teisingai. Taip.

– O ar mėgsti skaityti knygas?

– Taip. Skaitau Noamo Chomsky knygą pavadinimu „Žodžiai dabar ir tada“. Nusipirkau nedidelę Jameso Joyce’o biografiją. Bet, deja, per daug skaitau internete. Oi, šis įprotis manęs nedžiugina… Esu šiek tiek naujienų fanatikė ir, mano nuomone, per dažnai skaitau tas naujienas ir daugelį kitų dalykų internete. Galbūt tai pasikeis.

– Skirtingi gyvenimo laikotarpiai…

– Taip, be abejo.

– Ar keliauji po Jungtines Valstijas?

– Ne tiek daug, kiek keliauju Europoje. O!..

– Norėtum keliauti daugiau?

– Turbūt taip. Bet dabar dauguma Jungtinių Valstijų dalių mane nelabai džiugina.

– Kodėl?

– Na, dėl prezidentavimo. Ir kad žmonės balsavo tik rūpindamiesi savimi, o ne kitais, ir balsavo už labai vulgarų performanso atlikėją, koks yra Trumpas.

– Ar manai, kad tai veikia visas gyvenimo sritis?

– Tikrai taip. Turiu omenyje, kad žmonės bando pakilti virš to ir imtis kokių nors veiksmų… Bus daug pokyčių. Tu tikrai nenori apie tai girdėti šiame interviu.

– Taip, kalbėkimės apie muziką. Jau aptarėm idėjas apie nuostabą ir apie kūną kaip esminę atramą… Ką dar pasakoji savo studentams, kurie groja eksperimentinę muziką, avangardą ir laisvąjį džiazą, kokius pagrindinius improvizacinės muzikos aspektus stengiesi jiems perteikti?

– Turi omeny, kas man pačiai patinka ir ko mokau kitus?

– Taip, kas, Tavo manymu, yra svarbiausia improvizacinėje muzikoje?

– Gilus klausymasis. Dar kartą sakau. Ir nepasiduokite šablonui. Pripažinkite savo stipriąsias savybes, bet nepasiduokite šablonui.

Žinai, kai naudoju tekstą, jį kuriu vietoje. Kai grojau su keliomis skirtingomis grupėmis Europoje, muzikantams tai labai patiko. Jie sakė: o, tai lyg „akimirkos poezija“.

– Taip, tiesa! Ir žodžiai taip pat yra muzika, nes jie susidaro iš skirtingų garsų ir suplaukia į muzikinį audinį…

– Tikra tiesa. Žinai, tai, ką skaitysiu šį vakarą, sukūriau pasinėrusi į muziką. Kartais rašydavau ant popieriaus, kartais ant sienos, kartais užrašų knygelėje, kartais spausdindavau. Tiesiog leidau plūsti pasąmonės srautui. Tai nebuvo muzikos aprašymas. Visai ne. Niekada nežinotum, kokios muzikos klausydamasi parašiau tuos tekstus. Ir atsirado vardai ir istorijos, kurios buvo gana siurrealistinės ir visiškai nepanašios į tai, ką būčiau sugalvojusi pati. Išniro vaizdai, kurie buvo panašūs į garsus. Nebuvo taip, kad štai einu ir specialiai kuriu garsus. Žodžiai ir frazės turi ritmus ir skambesius, kuriuos tam tikra prasme iššaukė muzika, į kurią, kaip sakiau, giliai pasinėriau. Taigi, jei sakau „ne, tai ne Esmeralda!“, žinai, tie vardai tiesiog išnyra…

– Šis pasinėrimo procesas kartais yra beprotiškas… Mūsų klausa tokia jautri… Kartais neįmanoma išvengti dėmesio garsams…

– Man tai patinka, kitaip nedaryčiau.

– Ar Tu sąmoningai pasirenki kokiu nors konkrečiu metu klausytis kokių nors konkrečių garsų aplink save, ar tai vyksta visą laiką?

– Tiesiog einu gatve, girdžiu paukščius ar medžių šlamėjimą, kuris turi savo ritmą, arba mažus vaikus, žaidžiančius parke. Negaliu suvokti kiekvieno garso ir nenoriu to. Naviguoju ir klausausi… Ir tada išgirstu tai, kas atrodo ryškiausia. Tai tarsi filmas, pirmas planas ir fonas. Tolumoje dalykai išblunka ir tampa gyvesni.

– Jei būtum gimusi kitur, o ne Brukline, pavyzdžiui, kur nors Europoje ar Azijoje, ir Tave būtų supę kitokie garsai, kaip, Tavo manymu, tai būtų paveikę Tavo profesiją, gyvenimo būdą ir visa kita?

– Žinoma, jei būčiau augusi kur nors kitur, aplinkybės būtų kitokios. Ir tai, ko klausyčiausi, ką girdėčiau, apie ką galvočiau, skirtųsi. Dažnai svajodavau augti kaime. O žinai, jaunystėje norėjau būti Heida. Heida ir Pėteris, gyvenantys Šveicarijos Alpėse („Heida ir Pėteris“ (Heidi und Peter) – 1955 m. šveicarų šeimos drama, režisuota Franzo Schnyderio, – M. A.). Įsivaizduodavau save įvairiuose gamtovaizdžiuose. Būčiau norėjusi būti arčiau vandens…

– Įdomu… Kodėl vandens elementas Tau svarbus?

– Vandens ritmai… gali klausytis daug skirtingų ritmų ir linijų vienu metu. Man tai be galo patinka.

– …ir vandens energija!

– Taip.

– Kuris vanduo Tau artimiausias: upė, ežeras, vandenynas, upelis, tvenkinys?

– Na, Niujorke dažniausiai vykstama prie vandenyno. Tiesiog sėdi į metro ir važiuoji. Labai paprasta. Gražu net žiemą. Bet man patinka vandens judėjimas ir ežeruose. Ir kai jis mirga…

Turbūt laikmetis, laikinumo pojūtis, dirbtinio intelekto skverbimasis į scenos meną turėjo įtakos ir šio sezono Lietuvos teatro madoms – nukelti dramos veiksmą į viešbutį. Wolfgango Amadėjaus Mozarto operos „Don Žuanas“ pastatymas LNOBT, kovo mėnesį pakvietęs žiūrovus į premjerą, – ne išimtis. Tai bendras LNOBT, Graikijos nacionalinės operos, Danijos karališkosios operos ir Geteborgo operos pastatymas, kuriame dalyvauja gausus būrys ir užsienio, ir lietuvių menininkų ir LMTA studentai. Premjerinius spektaklius dirigavo muzikos vadovas ir dirigentas Valentinas Egelis.

Don Žuanas patenka į nemirtingų literatūros personažų sąrašą. Šį motyvą nagrinėjo daugybė autorių – nuo vienuolio Tirso de Molinos (apie 1630), Carlo Goldoni, Prospero Mérimeé, Alexandre’o Dumas, Alfredo de Musset, lordo Byrono iki Ernsto Theodoro Amadėjaus Hoffmanno, Oskaro Milašiaus ir daugelio kitų. Šis personažas gerai žinomas ir muzikoje – dar iki Mozarto operos.

Mozarto operos „Don Žuanas“ (Don Giovanni) premjera įvyko Prahoje 1787 m., netrukus ji buvo parodyta ir Vienoje. Operos libretą parašė mėgstamas Mozarto libretistas Lorenzo Da Pontė. Opera buvo užsakyta kaip dramma giocoso, bet vėliau ji apibūdinama kaip opera buffa.

Johnas Fulljamesas, režisavęs didžiuosiuose pasaulio operos teatruose, „Don Žuano“ pastatymui Lietuvos scenoje pasirinko modernią scenografijos ir režisūros interpretaciją. Slogi, niūri, konstruktyvi Dicko Birdo scenografija – šiuolaikinis monolitinis viešbutis su kvadratiniais langais, kuriančiais atgrasią ir bauginančią atmosferą. Tie langai yra operos veiksmo dalis, jie atskleidžia intensyvų viešbučio gyvenimą, kuris nenurimsta net naktį, – langai atsiveria, užsiveria, juose projektuojamas stebėjimo kamerų vaizdas, vyksta šešėlių teatras, jie uždengiami užuolaidomis, stengiantis išlaikyti vieno ar kito kambario gyventojų privatumą (spektaklio šviesų dailininkė Fabiana Piccioli, vaizdo projekcijų dailininkas Willas Duke’as). Scenografija labai funkcionali ir lengvai transformuojama iš viešbučio fasado į fojė su registratūra, baru ir baseinėliu, koridorių su viešbučio numeriais ir liftu, Don Žuano apartamentus su didžiule lova ar net „išvirkščiąją“ viešbučio pusę – vidinį kiemą, kuriame vyksta nelabai švarus personažų santykių aiškinimasis.

Martyno Aleksos nuotrauka

Jau uvertiūroje (sakoma, kad Mozartas ją parašė paskutinę naktį prieš premjerą) atskleidžiami pagrindiniai įvykiai – kasdienė rutina ir paslaptys: viešbučio tarnautojai išdezinfekuoja ir išvalo kambarį, perkloja lovą, išprašo nepageidaujamus svečius. Viešbučio šeštame aukšte vyksta drama – Don Žuanas, įsikūręs 666 numeryje, bando suvedžioti gretimame kambaryje įsikūrusią Doną Aną, ši sprunka į liftą, bet ir ten jai nesaugu. Užkluptos aukos sunkiai gali apsiginti nuo perteklinės Don Žuano aistros. Ne laiku pasirodęs Donos Anos tėvas Komandoras bando apginti dukters garbę ir yra Don Žuano šaltakraujiškai nužudomas. Viešbučio tarnautojai skubiai naikina pėdsakus: ištempia lavoną, išvalo kraują. Viešbučio reputacija turi būti nepriekaištinga.

Pats režisierius Johnas Fulljamesas viešbutį įsivaizduoja kaip sceną, kurioje nepaisant lemties ir mirtingumo žaidžiami gyvenimai. Čia užsiregistruojama ir išsiregistruojama. Bet šiame viešbutyje jokių moralės normų nepaisantis Don Žuanas, be abejo, yra visų įvykių ašis, jis pats diktuoja žaidimo taisykles, be jo dėmesio negali apsieiti nė viena čia pasirodžiusi moteris, nė viena puota ar šventė.

„Don Žuano“ moterų personažai individualizuoti, turintys savo vaidmens linijas: Onos Kolobovaitės Dona Ana – nuo emocionalios, trapios, nepatiklios iki stiprios ir dramatiškos moters, Kamilės Bonté Dona Elvyra – nuo trumparegės, niekinamos provincialės iki ryžtingos feministės, siekiančios atskleisti tiesą, Linos Dambrauskaitės Cerlina – nuo naivios ir lengvabūdiškos valstietės iki moters, žinančios tikrąją jausmų ir santuokos vertę. Tenorų Krystiano Adamo Don Otavijus ir Raimundo Juzuičio Mazetas lieka šių žavių, ryškių charakterių moterų šešėlyje.

Modesto Sedlevičiaus Don Žuanas nėra nei jausmingas kaip ispanas, nei žavus kaip prancūzas, nei pasižymintis intelektu ir laisvamanybe kaip kitas gerai žinomas literatūros personažas – filosofuojantis daktaras Faustas. Kartais atrodo, kad solistas tik stengiasi tiksliai atlikti režisieriaus nurodytas funkcijas – gal tai lemia vaidybinės patirties stoka? Pats Mozartas šiam personažui paskyrė tik tris trumpokas arijas, kuriose nieko nepasakoma, koks iš tikrųjų yra Don Žuanas. Čia, matyt, vadovaujamasi taisykle, kad „karalių kuria aplinka“. Tado Girininko Leporelas – vienas spalvingiausių operos personažų. Šis pavargęs nuo Don Žuano nuotykių, intrigų ir klastų tarnas nuolat pakliūva į dviprasmiškas situacijas ir prisiima kaltę už šeimininko nusikaltimus, bet irgi sugeba mikliai išsisukti iš grėsmingos padėties. Liudo Norvaišo Komandoras geriausiai atsiskleidžia finalinėje operos scenoje, visiems belaukiant vyksmo didybės ir siaubo – Akmeninio svečio pasirodymo.

Kaip ir kituose klasicizmo epochos operų siužetuose, „Don Žuane“ gausu moralizavimo, „blogio ir gėrio“ estetikos, nors Mozartas, nebūdamas filosofas, nepripažįsta absoliutaus blogio, nematuoja savo veikėjų poelgių moralės idealais. Visai Mozarto kūrybai būdingas genialiai sukurtas tragizmo ir komiškumo lydinys. Jau pirmo veiksmo pradžioje į viešbutį pradingusio Don Žuano atvykusiai ieškoti provincialei Donai Elvyrai jo tarnas Leporelas „duoda pamoką“ – garsiojoje arijoje „Madamina, il catalogo è questo“ atskleisdamas savo šeimininko „veiklų sąrašą“: 640 moterų jis suvedžiojęs Italijoje, 231 – Vokietijoje ir t. t. O Ispanijoje net „mille e tre“. Mozarto laikais ši numerologija, matyt, turėjo tam tikrą prasmę, o šiuolaikiniam žiūrovui ji skamba komiškai. Pati operos dramaturgija labai paini ir daugiasluoksnė, siužeto vingiai kupini įvairiausių netikėtumų.

Prasidėjusi Cerlinos ir Mazeto vestuvių šventė, įsikišus Don Žuanui, bandančiam suvilioti nuotaką, perauga į kaukių balių, išplintantį ir į Don Žuano apartamentus su balkonu, kuriame groja samdyta muzikantų kapela ir iš kurio atsiveria vaizdas į šiuolaikinį didmiestį. Visame tame šurmulyje Dona Ana su gedulo suknele ir jos sužadėtinis Don Otavijus su laidotuvių vainiku atrodo gana keistai. (Beje, lavoną, kad netrukdytų šventei, viešbučio tarnautojai skalbinių vežimėliu nugabena į šaldytuvą.) Don Žuanas be jokių skrupulų siūlosi Donai Anai padėti surasti tėvo žudiką, bet Dona Elvyra išvadina jį nepatikimu, o šis Doną Elvyrą išprotėjusia. Dona Ana ir Don Otavijus nebežino, kuo tikėti.

Pirmo veiksmo pabaigoje tempas vis intensyvėja ir greitėja, įgaudamas parodijos, grotesko, commedia dell’arte ir popkultūros elementų. Viešbučio gyventojai ir vestuvių svečiai, pasipuošę šunų ir kačių kaukėmis, sudaro išraiškingas choreografines grupes (choreografė Maxine Braham), išsidėsčiusias ant minkštasuolių arba nuolat ritmiškai judančias ir sukuriančias besikeičiantį ornamentinį piešinį, pateisinantį šias „puošmenas“, būdingas Mozarto muzikai, nes nei scenografijoje, nei šiuolaikiniuose kostiumuose (kostiumų dailininkė Annemarie Woods) klasicizmo epochai būdingų ornamentų ir detalių nėra. Būtent šis piešinys ir perteikia Mozarto epochos dvasią.

Don Žuanas nesidrovėdamas užsideda velnio kaukę: finalinė pirmo veiksmo scena – tikra demono puota. Bent jau žiūrovai turėtų tuo patikėti, jeigu popkultūros detalės neatrodytų kaip eilinis žaidimas su apsikeitimais kaukėmis, „pasikėsinimu į nuotakos garbę“ ir finale ištraukiamais pistoletais.

Antras veiksmas prasideda „išvirkščiojoje“ viešbučio pusėje, nakties tamsoje. Čia galima pasidžiaugti išraiškinga solistų vaidyba – vyrauja bufonados ir commedia dell’arte elementai. Leporelas, vos išgelbėjęs savo gyvybę, grasina Don Žuanui mesti tarnybą, bet Don Žuanui pavyksta įkalbėti jį pasilikti ir netgi apsikeisti su juo drabužiais, nes Don Žuanas nusižiūrėjęs naują auką, o Leporelas, apsimetęs Don Žuanu, nukreipia pasirodžiusios lange Donos Elvyros dėmesį. Don Žuanas, stovėdamas atokiau, atlieka serenadą „Deh, vieni alla finestra“, kur Dona Elvyra lyginama su saule. Ir, žinoma, ji vėl pasiduoda Don Žuano kerams. Šioje scenoje pasirodžiusius kitus operos personažus: Mazetą, Cerliną, Don Otavijų, Doną Aną – režisierius negailestingai išrengia iki apatinių, tartum norėdamas iki galo atskleisti jų tikrąsias asmenybes ir kėslus; čia sučiumpamas, išrengiamas ir Leporelas. Ir čia scenografija vėl vaidina svarbų vaidmenį – kapinių sceną režisierius traktuoja kaip šalčiu dvelkiantį šaldytuvą (aliuzija į tai, kad nuo Dantės laikų italai pragarą įsivaizduoja kaip klaikų šaltį), į kurį įtūžusių Mazeto ir Otavijaus įgrūdamas Leporelas ir iš kurio jį išvaduoja po sėkmingo „meilės nuotykio“ grįžęs Don Žuanas. Šaldytuve tarp skerdienų pakabintas suakmenėjęs Komandoro kūnas, Don Žuanas Leporelui liepia pakviesti jį vakarienės. O šis, Leporelo siaubui, atsako į kvietimą.

Įdomiai ir netradiciškai išspręsta ir Donos Anos susitikimo su Komandoro šmėkla scena. Ji vyksta šeštame viešbučio aukšte, kur iš gretimų kambarių pasirodo keletas kaukėtų Komandoro šmėklų. Čia Dona Ana atlieka tragizmo kupiną vieną iš gražiausių savo arijų, po jos veiksmas vėl grįžta į pradžią – Don Žuano apartamentus su didžiule lova, joje vykstančia „orgija“ ir muzikantais, šalia grojančiais užrištomis akimis, kol pasirodžiusi Komandoro šmėkla viską nutraukia. Don Žuanas nieko nebijo – net mirties, o viena iš egzistuojančių realybių privalo būti nugalėta. Lova su Don Žuanu pradingsta pragaro liepsnose.

Operos finale viešbučio gyventojai pagaliau gali lengviau atsikvėpti ir švęsti moralinę pergalę – blogis nugalėtas, o jiems už kančias atlyginta. Bet koks netikėtumas – Don Žuanas toje pačioje lovoje sugrąžinamas į sceną – su šypsena lūpose, su kortomis rankoje. Jo nepriima net pragaras…

Šiais metais muzikos pasauliui minint garsiojo italų kompozitoriaus Giacomo Puccini 100-ąsias mirties metines Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras (LNOBT) pakvietė į operų triptiko premjerą.

Tris vienaveiksmes operas – „Skraistė“, „Sesuo Andželika“ ir „Džanis Skikis“ – Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre sukūrė amerikiečių ir lietuvių menininkai: italų kilmės amerikiečių režisierius Michaelas Capasso, savo operų, spektaklių, vaidybinių muzikinių filmų režisūra garsėjantis ne tik JAV, bet ir visame pasaulyje, patyręs scenografas Johnas Farrellas, žinomas dėl klasikinių ir novatoriškų teatro, kino bei televizijos darbų, kostiumų dailininkė Jurgita Jankutė, kuri įkvėpimo sėmėsi Italijoje ir kruopščiai atkūrė Puccini operose vaizduojamą laikmetį ir pirmojo triptiko pastatymo 1918 m. kostiumus. Premjeriniams spektakliams dirigavo LNOBT muzikos vadovas ir dirigentas Ričardas Šumila, dalyvavo didelis būrys užsienio ir Lietuvos solistų ir solisčių.

Operos, kurių premjeros įvyko 1918 m. Niujorko „Metropolitan Opera“, yra skirtingų dramaturginių žanrų: kriminalinė istorija, melodrama ir komiška opera. Šios Puccini operos ne kartą statytos atskirai ir kartu su kitomis vienaveiksmėmis operomis. Todėl pagrįstai kyla klausimas – kas gi jas sieja? Tai – meilės ir mirties temos, kurios čia analizuojamos įvairiais aspektais: meilė gali būti nuodėminga, skaisti, savanaudiška, o mirtis – tragiška, sudvasinta ar netgi juokinga.

Lietuvoje šis operų triptikas buvo pastatytas vienintelį kartą – 1933 m. Valstybės teatre (dirigavo Juozas Tallat-Kelpša, režisavo Petras Oleka). Džordžetos vaidmenį „Skraistėje“ atliko garsioji Veronika Podėnaitė.

Manoma, kad šiuo triptiku Puccini stengėsi atsiriboti nuo pasenusiu laikyto itališkojo operos stiliaus ir įkvėpimo sėmėsi iš tuo metu plintančių modernistinių muzikos tendencijų. Kompozitorius laikomas žymiausiu italų verizmo atstovu. Italų verizmą ir humorą, nežinant kultūrinio konteksto, kartais būna sunku suprasti. Bet nereikia pamiršti, kad operų triptikas buvo kuriamas tuo metu, kai Europoje ėjo į pabaigą Pirmasis pasaulinis karas. Iš užuominų galima spėti, kad šias operas Puccini skyrė savo tėvui Michelei (toks ir vienas iš paties kompozitoriaus vardų), seseriai – vienuolei, mirusiai per 1918 m. gripo epidemiją, ir… Dantei bei jo „Dieviškajai komedijai“. Operose jaučiama krikščioniškosios kultūros, italų šeimos tradicijos, senosios literatūros, modernizmo ir nemenka to meto nebyliojo kino įtaka.

„Skraistėje“, kuriai libretą sukūrė Giuseppė Adami, vaizduojamas XX a. pradžios Paryžiaus priemiesčio darbininkų gyvenimas. To meto Paryžiuje klestėjo marionečių teatras „Grand-Guignol“, kuriame tą patį vakarą būdavo rodomi keli skirtingi vaidinimai. Pasak amerikiečių muzikologo Andrew Daviso, triptikas, o ypač – „Skraistė“, yra grand guignol žanro įkūnijimas operoje.

Operos veiksmas vyksta viename iš Paryžiaus industrinių rajonų. Natūralistinės dekoracijos – čia ir barža, skendinti žalsvame nuo maurų Senos „vandenyje“, ir pramoniniai pastatai su kaminais, ir veikiantys uosto keltuvai, ir laiptai su balkonu – kelia nykų įspūdį, o pačių personažų, įspraustų į siaurą Senos krantinę, mizanscenos nuobodžios ir „suveltos“. Nors Džordžeta dainuoja apie besileidžiančią apelsininę saulę, džiugios nuotaikos jai tai nekelia. Tokioje aplinkoje, nepaisant visų solistų pastangų, niekaip neįmanoma patikėti Mikelės (Andrei Bondarenko), Džordžetos (Kelly Glyptis) ir Luidžio (Gregory Turay) meilės trikampiu. O Džordžetos ir Luidžio aistra dirbtinė ir vangi, nors Džordžeta ir „remiama prie sienos“. Tiesa, režisierius šioje Puccini operoje bando aktualizuoti socialines problemas: sunkų uosto krovikų darbą, alkoholizmą, „nelaimingą šeimą“ (Džordžeta yra praradusi kūdikį), kaip alternatyvą pateikdamas laimingos, gerai sutariančios Kurmio (Raimundas Juzuitis) ir jo „spalvingos žmonos“ Žebenkšties (Lisa Chavez) šeimos gyvenimą. Tačiau šie charakteriai nėra patrauklūs ir neįtikina žiūrovo, kad jų gyvenimas yra įdomus, – toks, apie kurį svajoja visi pagrindiniai šios operos personažai: Luidžis – apie išvykimą į Ruaną, Džordžeta – apie namelį užmiestyje, o Mikelė apie ankstesnę darnią šeimą. Nuobodų veiksmą kiek pagyvina baltais elegantiškais kostiumais vilkinčių Dainų pardavėjo (Rafailas Karpis) ir įsimylėjėlių (Edmundas Seilius ir Monika Pleškytė) pasirodymas balkone. Čia jie tarsi pratęsia Puccini „Bohemą“, pranešdami, kad atėjo pavasaris, o Mimi jau prieš kelias savaites numirė… Dainelė skamba tragikomiškai, o patys personažai tarytum perspėja apie tragišką operos baigtį.

Žiūrovui belieka nagrinėti scenografijos detales ir žavėtis jos konstrukcijomis, belaukiant, kol „mergaitė su degtukais“ – Džordžeta įžiebs tikros aistros ugnį. Bet nieko panašaus neįvyksta. Varžovų – Mikelės ir Luidžio – „dvikova“ banali, o emocijų skalė, kaip ir Džordžetos, ribota. Veikėjų išgyvenimai nepasiekia dvasinių aukštumų.

Operoje „Sesuo Andželika“ vaizduojamas XVII a. antros pusės moterų vienuolynas, o siužetui panaudoti senieji italų ir prancūzų literatūros pasakojimai, dažnai vaizduojantys šventųjų ir kankinių gyvenimus.

Žiūrovui atsiveria seno gotikinio vienuolyno kiemas su vienuolių prižiūrimais augalais ir tikru fontanu centre. Vienuolės gieda „Ave Maria“ neseniai jas palikusios sesers garbei. Čia, kaip ir „Skraistėje“, užsimenama apie metų laiką – pavasarį ir saulę. Saulė apšviečia fontaną (šviesų dailininkas Levas Kleinas) ir, pasak sesers Andželikos (Gabrielė Bukinė), vandenį paverčia auksu. Vienuolės atlieka kasdienes savo pareigas, įprastas vienuolyne. Dievo meilė ir mirtis, kaip priimta baroko kultūroje, čia visuomet greta. Sesuo Andželika, kažkada priklausiusi aukštuomenei, bet po nesantuokinio kūdikio gimimo uždaryta į vienuolyną, apie savo šeimą nieko nėra girdėjusi jau septynerius metus. Ji prižiūri sodą, augina vaistinius augalus, gydo ligonius ir yra susitaikiusi su savo likimu. Ekstremalių, išradingų režisūrinių sprendimų čia nėra, mizanscenos statiškos, o solistės tradiciniais vienuolių kostiumais dažniausiai išrikiuotos pusračiu. Jos kartais atrodo sumišusios, pasimetusios ir nelabai žinančios, ką joms veikti. (O gal čia premjerinių spektaklių jaudulys ir ateityje operos mizanscenos bus darnesnės ir įdomesnės?)

Ramų vienuolyno seserų gyvenimą sudrumsčia pasirodžiusi Kunigaikštienė (Lisa Chavez) – aukštuomenės dama įspūdingu ir prabangiu kostiumu. Ji neįgaliojo vežimėlyje. Čia, kaip ir „Džanyje Skikyje“, sprendžiamos turto paveldėjimo problemos. Teta Kunigaikštienė pareiškia, kad po tėvų mirties Andželika ir jos sesuo yra Kunigaikštienės globotinės ir kad seseriai ruošiantis ištekėti Andželika atsisakytų savo turto dalies sesers naudai. Negana to, iš Kunigaikštienės Andželika sužino apie savo sūnelio, kurį taip troško pamatyti, mirtį. Visiškai sugniuždyta, ji pasirašo dokumentą. Kunigaikštienė išvyksta. Andželika ryžtasi savižudybei, bet suvokia, kad tai mirtina nuodėmė, ir meldžia Dievo atleidimo.

Nuostabios harmonijos, šviesi, skaidri Puccini muzika padiktavo režisieriui Michaelui Capasso netradicinį šios operos finalą: iš dangaus nužengia švytinti Švenčiausioji Mergelė Marija ir grąžina Andželikai sūnelį.

„Džanis Skikis“ – bene dažniausiai atskirai statoma triptiko opera (libretas, kaip ir „Sesers Andželikos“, – Giovacchino Forzano). Čia vaizduojama XIII a. Florencija. Libreto autorius idėjų sėmėsi iš Dantės „Pragaro“ XXX giesmės, kur aštuntajame pragaro rate Džanis Skikis diskutuoja su Buozu Donačiu, o kitame epizode florentiečiai klausia, kas ir vėl numirė Florencijoje, suklastojęs testamentą, ir yra laukiamas Pragare… Iš istorinių šaltinių žinoma, kad Dantės žmona Gemma buvo iš Donačių giminės. Nors operos siužetas yra klasikinis ir kupinas komiškų situacijų ir socialinės satyros, muzikoje vyrauja XX a. pradžios disonansiniai (nuo komizmo iki tragizmo) pasažai, disonansinis modernumas, kai kur (įsimylėjėlių scenose) įterpiant romantinio stiliaus arijas.

LNOBT pastatyme šios operos veiksmas nukeliamas į Renesanso epochą. Didelė menė apstatyta renesanso baldais, o pro didelį langą su balkonu matosi Florencijos vaizdas. Solistai aprengti spalvingais, epochą atspindinčiais aukštuomenės kostiumais, kurių smulkiausioms detalėms sukurti nepagailėta nei laiko, nei kruopštaus siuvėjų darbo. Šioje triptiko operoje gausu ir režisūrinių sprendimų: bufonados, cirko ir commedia dell’arte elementų. O puiki solistų vaidyba ir plastika neleidžia žiūrovui nuobodžiauti.

Mirus turtuoliui Buozui Donačiui, giminaičių situacija kebli – savo turtus velionis paliko bažnyčiai. Apie velionio pagerbimą niekas net negalvoja, – jo kūnas yra tik kliūtis giminaičiams siekiant plėšrių ir egoistiškų tikslų. Įsiutusiai ir nusivylusiai šeimai pagelbėti gali tik apsukruolis Džanis Skikis (Andrei Bondarenko), netrukus pasirodantis su savo dukra Laureta (Monika Pleškytė). Laureta įsimylėjusi Donačių giminės atstovą – jaunąjį Rinučį (Oreste Cosimo) ir siekia už jo ištekėti. Bet tėvas pareiškia, kad jam neturtingi giminės nereikalingi. Garsiąja arija „O mio babbino caro“ Laureta tiesiog šantažuoja tėvą ir priverčia jį ieškoti išeities iš susiklosčiusios situacijos. Džanis Skikis ryžtasi apgauti ir Daktarą Spineločį, ir Notarą, apsimesdamas mirštančiu Donačiu ir padiktuodamas suklastotą testamentą, pagal kurį visas Donačio turtas Florencijoje atitenka jam – Džaniui Skikiui. Apgautieji giminaičiai išvejami, įsimylėjėliai Laureta ir Rinučis triumfuoja, o gyvenimas tęsiasi.

Belieka pridurti, kad, nepaisant dramaturginių, stiliaus ir režisūros skirtumų, Puccini triptikas, Capasso pastatytas LNOBT, yra etaloninės operos pavyzdys ir tikriausiai gyvuos ilgus metus.

Žinia

Juozapo Gudavičiaus giesmė „Kur giria žaliuoja“, galima sakyti, kilusi iš Klaipėdos krašto – čia ji buvo pradėta giedoti, o klaida – supainiojome jos žodžių autorių – vėlgi buvo pastebėta Klaipėdos krašto dainų šventėje. Nustebome ir patys nenutuokiame, kaip čia dabar išėjo: „Kur giria žaliuoja“ dabar giedama visose dainų šventėse ir kitomis iškilmingomis progomis ir še tau! Jeigu jau ji iš pamario, tai Klaipėdos miesto chorinei bendrijai „Aukuras“ pirmiausia parūpo klaidą ištaisyti namuose; nesvarbu, kuriame mieste ji įsivėlė, bet dūmus pirmiausia reikia išsklaidyti savo namuose. Tas darbas pavestas šio straipsnio autoriui.

Dvi viena kitai prieštaraujančios žinios

Aleksandro Sako straipsnis „Kur giria žaliuoja, ten kieno namai?“ („Šiaurės Atėnai“, 2023 m. liepos 7 d.) atsirado po šią vasarą įvykusios Lietuvos vakarų krašto dainų šventės, kurioje kaip ir iki tol buvo pagiedota J. Gudavičiaus „Kur giria žaliuoja, ten mano namai“. A. Sakas pažymi, kad „garsiai ir iškilmingai visiems buvo pranešta ir kas dainos teksto kūrėjas – Ksaveras Sakalauskas-Vanagėlis (1863–1938), žinomas kitos anksčiau labai populiarios dainos – „Kur banguoja Nemunėlis“ – autorius.“ Grįžęs į namus gerb. A. Sakas sklaidė Ks. Vanagėlio „Raštus“, išleistus 1921 metais Kaune, bet juose „Kur giria žaliuoja“ žodžių nerado. Vėl cituoju: „Šiuose „Raštuose“ yra ir autoriaus biografija, turbūt jo paties rašyta ar bent aprobuota. Joje dainai „Kur banguoja Nemunėlis“ skirta atskira pastraipa, o apie „Kur giria žaliuoja“ nė užuominos nėra. Kodėl? Todėl, kad Vanagėlis jos neparašė! // 1910 metais Mažosios Lietuvos „Birutės“ draugija Tilžėje išspausdino lietuviškų dainų rinkinį „Byrutės garsai“. Yra ten „Kur banguoja Nemunėlis“ keturi posmai, pasirašyti Vanagėlio, ir toji pati „Kur giria žaliuoja“, pasirašyta Aužuolaičio. Ten pat yra ir daugiau Aužuolaičio dainų: „Mieloji Lietuva“, „Kaip mėnesėlis prie dangaus“ ir kt. // Tų kitų Aužuolaičio dainų Ksavero Sakalausko-Vanagėlio „Raštuose“ taip pat nėra. Ir būti negali – juk ne Vanagėlis jas parašė! // O kas parašė, išsiaiškinti galima bematant – tereikia susirasti, kas „Aušros“ gadynėje pasirašinėjo Aužuolaičio vardu. [...] // Aužuolaitis – tai Jonas Vanagaitis (1869–1946), enciklopedijų žodžiais tariant, vienas žymiausių Mažosios Lietuvos politikos ir visuomenės veikėjų, lietuvybės skleidėjas, Tilžės akto signataras.“

Toliau gerb. A. Sakas daro išvadą: „Kas ir kada susipainiojo tarp tų dviejų vardų ir dar kitus supainiojo? // Kol abu poetai buvo gyvi, visi žinojo, kieno namai ten, kur giria žaliuoja. Bet vėliau, gerokai po karo, kažkas Tarybų Lietuvoje juos atėmė iš vieno ir lengva ranka dovanojo kitam. Tyčia ar netyčia, nežinau, bet 1984 metais Vilniuje išleistame gaidų rinkinyje „Dainų šalelėj“ Juozapo Gudavičiaus dainos „Kur giria žaliuoja“ žodžių autoriumi jau nurodomas ne J. Vanagaitis, kaip iki tol, o Ksaveras Sakalauskas-Vanagėlis.“

Prisiminimų knygoje „Susitikimai su tėvu“ (1998) J. Gudavičiaus duktė Regina Algė Gudavičiūtė pasakoja: kompozitorius ilgus metus ir artimai bendravo su poetu K. Sakalausku-Vanagėliu. „Vieno susitikimo metu Ksaveras parodė Juozapui parašytą eilėraštį, kuris buvo dažnų jų pokalbių išraiška. Su dideliu dėmesiu Juozapas perskaitė šiuos posmus [...]. Šią dainą jis parašys mišriam chorui, kur didybę išreikš vyrų balsai, o lyrizmą apdainuos moterys. Taip užgims jo originalioji daina „Kur giria žaliuoja“, nepaprastai subtiliai ir aiškiai išreikšdama meilę Lietuvai. Ruošdama šiuos atsiminimus, norėjau surasti tikslią datą, kada buvo parašytas šis Ksavero Sakalausko-Vanagėlio eilėraštis. Man to padaryti nepavyko, nes šio eilėraščio nėra jo raštuose. Tačiau pavyko šį eilėraštį, bent jau kaip dainą, surasti „Birutės garsai. Parinktos dainos Lietuvos jaunuomenei“, kuris išleistas 1910 m. Bet tame leidinėlyje yra tik dainos žodžiai, o gaidų nėra. Ši daina su gaidomis įeina į J. Gudavičiaus dainų rinkinį „Žemaitiškos dainos“, išleistą 1912 m. Tilžėje.“

R. A. Gudavičiūtė dar primena, kad daina turėjo daug leidimų: „Kituose leidiniuose, gryninant kalbą, daug padaryta teksto pakeitimų. Tačiau pasitaiko šios dainos leidimų, kurie neteisingai nurodo žodžių autorių. 1967, 1979, 1988 m. išleistuose leidiniuose „Kur giria žaliuoja“ žodžių autorius nurodytas J. Vanagaitis. Šiuo klausimu spaudoje yra pasisakęs ir prof. K. Kaveckas, kritikuodamas Dainų šventės programose įsivėlusią klaidą.“ Kaip matome, R. A. Gudavičiūtė liudija, jog tikrasis giesmės žodžių autorius yra Vanagėlis.

R. A. Gudavičiūtė gimė 1933 m., vadinasi, tėvo mirties metais (1939) jai buvo penkeri. Tiesiogiai tėvo prisiminimų atpasakoti tokio amžiaus vaikas, aišku, negali, todėl, galima manyti, ji perpasakoja savo motinos – J. Gudavičiaus žmonos Teodoros Kriaučiūnaitės (g. 1896) – pasakojimą. Šiuo atveju R. A. Gudavičiūtė negali būti laikoma patikima kompozitoriaus pasakojimo liudytoja, nes iš tikrųjų ji tėra kompozitoriaus žmonos atsiminimų perpasakotoja (t. y. antros eilės liudytoja). Todėl būtų galima manyti, kad kitados J. Gudavičius su K. Sakalausku-Vanagėliu skaitė ir aptarinėjo ne Vanagėlio, bet J. Vanagaičio eiles. Visi trys autoriai tuo metu buvo pažįstami tarpusavyje, juos siejo bendros idėjos, pasišventimas tautos labui. Galimos ir kitos prielaidos.

(Rengiant šį straipsnį, norėta apsilankyti pas R. A. Gudavičiūtę, kuri dabar gyvena Panevėžyje, bet nepavyko – ji šiuo metu yra įsiligojusi ir susitikimą bei platesnį pokalbį telefonu atidėjo ateičiai.)

Kodėl mus taip sujaudino žinia apie klaidą?

Todėl, kad J. Gudavičiaus „Kur giria žaliuoja“ – ypatinga tautinė giesmė / himnas, kitos tokios neturime.

Dainas mes dainuojame sau ir kitiems dėl estetinio pasitenkinimo, meninės saviraiškos, o giesmes, kaip senais laikais odes didvyrių, tėvynės garbei, giedame dažniausiai ritualinėje aplinkoje, simbolizuodami tam tikras vertybes. Seniau ir „Kur giria žaliuoja“ buvo dainuojama, dabar mes ją giedame. Įsigyvenome į jos inspiruotą tautinę dvasią, išmokome ją pajausti ir iškilmingai reikšti ištikimybę tautai. 1980 ir 1985 m. dainų šventėse mes ją dainavome kaip ir kitas dainas, dabar jau giedame. Per Jonines ant legendomis apipinto Rambyno kalno ji priimama kaip Mažosios Lietuvos himnas, giedamas visiems stovint. Ji mums ir giesmė, ir malda už tėvynę.

Išskirtinė ji ir kaip muzikos kūrinys. Maldų už tėvynę turime ne vieną, tačiau tokią menišką ir įtaigią – tik ją vieną. Prilygti jai gali tik Česlovo Sasnausko „Kur bėga Šešupė“ (Maironio žodžiai). Stasio Šimkaus „Lietuviais esame mes gimę“ – tautinio pasipriešinimo kovos devizas, kaip seniau sakydavo, obalsis. Mūsų pamėgtoji Juozo Naujalio „Lietuva brangi“ – romantinė, lyrinė daina. Nors taip pat apie tėvynę, bet ją mes dainuojame, grožimės jos melodijos vingiais, įsijaučiame į kiekvieną posmą, dirigentai su ja demonstruoja savo gebėjimus kuo raiškiau atskleisti tekstų grožį, įtaigoti publiką etc. Giedodami „Kur giria žaliuoja“ mes meninių įmantrybių nesiekiame, dirigentai nerodo išmonės, nes to nereikia. Ji iškilminga, griežtoka, pasižymi aiškia muzikine forma, puikiu kantilenos ir herojinių intonacijų deriniu. Galima teigti, turi giminystės su Mažosios Lietuvos protestantiškuoju choralu gerąja prasme. Stipri vidinė ekspresija, klasikinė racionalumo ir jausmingumo pusiausvyra ir atvira patriotinio žodžio deklamacija – tai vėl bus pamario, Mažosios Lietuvos aidai. Ir tai yra savotiška estetinė norma, kuriai intuityviai paklūstame ir tos, sakytumei, drausmės laikomės. Kartu tai gryniausia mūsų chorinė tautinė giesmė a cappella – vienas pats jos nesugiedosi! Ją galime sugiedoti tik būdami „visi drauge“.

Ir susipainiojome su poetinio teksto autoriaus pavarde – negirdėtas dalykas! Pirmas toks atvejis mūsų dainos istorijoje! Vis dėlto, gilinantis į tokio keisto reiškinio aplinkybes, ne viskas atrodo taip paprasta ir nors galima muštis į krūtines mea culpa, tačiau tą kaltę mes pasąmonėje prisiimame su lengvinančia išlyga, ieškodami pasiteisinimo. O prisiimti kaltę galime tik dėl vieno – tam tikru momentu apimti euforijos mes užmiršome atitaisyti laikiną, būtent laikiną klaidą.

Klaida buvo įvelta turint kilnų tikslą

Ta klaida ir kartu per ją giesmės „Kur giria žaliuoja“ sėkmė siejama su 1980 m. Dainų švente. Netuščiažodžiauju, žodžiai „klaida“, „ypatinga laimė“ bus teisingi ir prasmingi.

Taigi, „Kur giria žaliuoja“ žodžių autoriumi buvo sąmoningai paskelbtas J. Vanagaičio amžininkas, aišku – laikinai, įtraukiant ją į 1980 m. Dainų šventę. Manyta, kad būtina keisti, nes cenzūrai poeto patrioto ir aktyvaus tautinio veikėjo Jono Vanagaičio pavardė galėjo prišaukti veto. Panašiai skambanti poeto Ksavero Sakalausko-Vanagėlio, pagal įsitikinimus kairuolio, pavardė, manyta, bus tinkamesnė. Pastarąjį nurodant kaip žodžių autorių giesmė neužkliūdama valdžiai skambėjo 1980 ir 1985 m. dainų šventėse. Nepriklausomybės atkūrimą manifestavo 1990 m. Dainų šventė; ekonominės blokados sąlygomis chorai susirinko įkvėpti, su nematyta iki tol energija, šventėje po ilgų okupacijos metų skambėjo tautinis repertuaras. Euforija, džiaugsmas – „Kur giria žaliuoja“ giedota jau be jokios potekstės tikint kiekvienu jos žodžiu ir intonacija kaip skaidria, nesutepta tiesa. Sugrąžinti tikrojo žodžių autoriaus pavardę užsimiršta. Paskui vyko Pirmoji pasaulio lietuvių dainų šventė, iš tolimųjų kontinentų suplaukė didžiulis išeivijos muzikų būrys. Išeiviai veteranai gerai žinojo K. Sakalausko-Vanagėlio veiklą Amerikoje, kur jis reiškėsi ir kaip muzikas, ir kaip aktorius. Turėjo žinoti, kad „Kur giria žaliuoja“ ne Vanagėlio, bet, matyt, ir jie nesusigaudė, neperspėjo.

Ir dabar, nėra ko slėpti, šis apmaudus susigyvenimas su klaida, užsiliūliavimas dėl gerb. A. Sako straipsnio „Šiaurės Atėnuose“ (prie to dar grįšiu) nemaloniai sukrėtė visą mūsų dainų švenčių kūrėjų ir gerbėjų ratą. Klaida bus ištaisyta.

Vis dėlto be jokių išlygų tenka pripažinti: siekiant įtraukti „Kur giria žaliuoja“ į 1980 m. Dainų šventę, žodžių autorystę laikinai prirašyti Ksaverui Sakalauskui-Vanagėliui buvo sąmoningas, gerai apgalvotas kultūros veikėjų veiksmas.

Dėl tos sėkmės ir laimės?

Visuomenei, o ypač tos giesmės gerbėjams dera žinoti, kad J. Gudavičiaus „Kur giria žaliuoja“ buvo pamiršta arba ignoruojama ir chorų neatliekama ištisus penkiasdešimt metų. Mano žiniomis, ji viešai, stambesniuose koncertuose nebuvo giedama nuo antrosios Klaipėdos krašto dainų šventės, t. y. 1933 m., iki pat 1980 m. Dainų šventės. Tuo tarpu ano meto vadinamojoje Didžiojoje Lietuvoje ji apskritai nebuvo giedama (apie tai dar pakalbėsiu).

Po tokios ilgos pauzės šios giesmės įtraukimas į Dainų šventės repertuarą buvo išties kažkas neįtikėtino, pavyzdžio mūsų muzikos istorijoje neturintis dainos šuolis per aspera ad astra.

Klaida pastebėta, kas neteisingai įrašyta – taisoma, laikui bėgant ištaisyta visur. Kita vertus, gal išpūsti šį atsitikimą ir nereikėtų; tai labiau moralinė skriauda patiems Dainų šventės kūrėjams ir kartu paguoda – jei ne Dainų šventė, tai į tokią reprezentacinę aukštybę giesmė nebūtų prasiveržusi. Klaida buvo dainų švenčių programose ir repertuaro leidiniuose. O jeigu iš ten ji pateko kitur, tarkime, ir į Vikipediją, tai nėra tiesioginė Dainų šventės kaltė.

Toliau rašinyje aptarsiu aplinkybes ir įvykius, susijusius su giesmės atsiradimu, jos gaidų publikavimu etc.

Tiesos tikrinimas ir Jono Vanagaičio vardo įtvirtinimas

Tikrasis „Kur giria žaliuoja“ autorius yra tautinis veikėjas, spaudos platintojas, publicistas Jonas Vanagaitis.

Nors šio straipsnio autorius dėl „Kur giria žaliuoja“ eilių autoriaus didesnių abejonių neturėjo*, turėdamas omenyje tos klaidos neįprastumą ir jos išplitimą ne tik gaidų leidyboje, bet ir rašto darbuose, siekdamas tvirčiau įtikinti visuomenę, paramos kreipėsi į autoritetus – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Moderniosios literatūros skyriaus vadovę prof. dr. Gitaną Vanagaitę. Profesorė mielai sutiko aptarti tą klausimą su bendradarbiais ir pateikti galutinį atsakymą. Atsakymas buvo toks: „Kur giria žaliuoja“ eilių tikrasis autorius yra Jonas Vanagaitis, publikavęs eilėraščius Aužuolaičio slapyvardžiu. Profesorė atsiuntė tų eilių ankstyvosios publikacijos – žurnalo „Birutės garsai“ (Tilžė, 1914) – kopiją ir J. Vanagaičio slapyvardžių sąrašą. Taigi tiesa tokia: garsiosios tautinės giesmės žodžių autoriumi buvo ir ant amžių amžinųjų lieka garbusis Jonas Vanagaitis.

Šiek tiek iš istorijos: pirmoji ir antroji giesmės publikacijos

Giesmė „Kur giria žaliuoja“ keturių balsų mišriam chorui pirmą kartą buvo publikuota 1912 m. J. Gudavičiaus dainų rinkinyje „Žemaitiškos dainos“. Kada ji buvo sukurta, tikslių žinių nėra, todėl sukūrimo metus tenka apytikriai sieti su pirmąja jos publikacija. Minėtame rinkinyje yra dvidešimt J. Gudavičiaus harmonizuotų liaudies dainų ir viena originaliosios kūrybos – „Kur giria žaliuoja“. Poetinio teksto autoriaus pavardės prie giesmės partitūros nėra. Dainų rinkinį kompozitorius išleido savo lėšomis.

Praslinkus daugiau nei dešimčiai metų (1929) Klaipėdoje buvo publikuotas chorinių dainų rinkinys „Pajūrio aidos“, sudarytas iškilaus Klaipėdos chorų organizatoriaus ir dirigento Antano Vaičiūno (1890–1932). Šiame leidinyje „Kur giria žaliuoja“ poetinio teksto autorius įvardytas – Jonas Vanagaitis. Kitos šios giesmės publikacijos pasirodys tik sovietmečiu – pirmoji apie 1950 m.

Poetas J. Vanagaitis rinkinio „Pajūrio aidos“ pasirodymo metu dažnai lankydavosi Klaipėdoje, buvo Klaipėdos „Aukuro“ draugijos tikrasis narys, talkino draugijai, paaukojo jai vertingos literatūros**. Giesmė „Kur giria žaliuoja“ buvo žinoma Klaipėdos krašte, ji net skambėjo pirmojoje Mažosios Lietuvos dainų šventėje (1927). Dirigavo pats J. Gudavičius dviejų šimtų dainininkų Tauragės chorui. (Yra išlikusi nuotrauka.) Antrojoje Klaipėdos krašto dainų šventėje (1933) „Kur giria žaliuoja“ dirigavo su Dotnuvos žemės ūkio akademijos studentų choru atvykęs Antanas Budriūnas. (Spaudoje neteko aptikti, kad po Klaipėdos šventės A. Budriūnas su Dotnuvos choru ją būtų plačiau paskleidęs. Tiesa, tas choras koncertine veikla nepasižymėjo.)

Iš to galima daryti išvadą, kad „Kur giria žaliuoja“ yra Klaipėdos krašto giesmė, čia buvo paskelbta jos partitūra, čia buvo giedama, buvo žinoma. Pats J. Gudavičius, kuris dirbdamas karinių orkestrų kapelmeisteriu buvo mėtomas ir vėtomas po visą Lietuvą, nemažai metų praleido Kretingoje, Gargžduose, Klaipėdoje.

Dar keli žodžiai apie J. Gudavičiaus kūrybą. Iš jo originaliosios kūrybos dainų galima išskirti linksmo pobūdžio „Naudą iš dviejų“ (Adomo Jakšto žodžiai). Malonu priminti, kad ji yra choro „Klaipėda“ (vad. prof. Kazimieras Kšanas) repertuare. Išskirsiu ir „Mes broliai sesutės“ („Mes broliai sesutės, branginkim dainas…“). Ji, kaip garbinanti choro meną, taip pat galėtų skambėti ir dainų šventėse. Be to, J. Gudavičius vargonininkavo įvairiose bažnyčiose ir sukūrė nemažai sakralinės muzikos pagal lotyniškus ir lietuviškus tekstus. Nemaža dalis jų nepilnam mišriam chorui – dviem moterų balsams ir vienam vyrų. Neatsitiktinai – kompozitorius skundėsi, jog parapijose sunku rasti gerų tenorų, todėl geriau vyrus jungti į vieną balsų partiją.

„Birutės garsų“ (1914) viršelis ir pats eilėraštis

Nepriklausomybės metai (1918–1940)

Neįtikėtinas, bet tikras dalykas – tarpukario Nepriklausomos Lietuvos gyvenime J. Gudavičiaus „Kur giria žaliuoja“ kaip ir nėra! Nebuvo išspausdinta jos gaidų, chorai negiedojo jos nei koncertuose, nei dainų šventėse: jos nebuvo nei pirmosios, nei antrosios, nei trečiosios repertuare ir net dėl mums suprantamų priežasčių nebuvo įtraukta į neįvykusios ketvirtosios – 1943 m. šventės repertuaro projektą.

Tenka priminti, kad pirmosios Dainų dienos antroje dalyje ir antrojoje šventėje (1928) dalyvavo ir didelis klaipėdiečių jaunimo choras – jis atliko gana sudėtingas dainas, tarp jų Juozo Gruodžio „Žvejus“ ir Juozo Žilevičiaus „Anoj pusėj ežero“. Kyla klausimas, kodėl jų repertuare nebuvo „Kur giria žaliuoja“, nes meniniu požiūriu ji būtų tik papuošusi delegacijos pasirodymą. Be to, juk klaipėdiečių chorui dirigavo A. Vaičiūnas, pats parengęs minėtą klaipėdiečių leidinį „Pajūrio aidos“.

Nerasta platesnės informacijos ar šiaip pasisakymų apie J. Gudavičiaus giesmę ir bendresnėje lituanistinėje literatūroje. Daina, padainuota Klaipėdoje, tarsi išnyko.

Keistokas reiškinys, nes tarpukario chorinės literatūros bendras fondas buvo gana siauras kiekybiniu ir kokybiniu aspektu. Dominavo liaudies dainos ir lyrika. Bendrame tarpukario choriniame repertuare pagal atlikimo sudėtingumo laipsnį „Kur giria žaliuoja“ tektų priskirti prie „vidutinio sudėtingumo“, tai yra daugumai chorų ji nebuvo per sunki, taigi, visiškai prieinama.

Grįžkime prie 1943 m. Dainų šventės repertuaro projekto, kuris turėjo reprezentuoti vertingiausią Nepriklausomos Lietuvos laikotarpio chorinę muziką. Jį sudarė „stipriesiems“ mišriems chorams (suprask, pajėgiausiems chorams – R. G.) skirtos dainos: Juozo Gruodžio „Tėve mūsų“ ir „Žiema“, Juozo Tallat Kelpšos „Meno daina“, Juozo Naujalio „Vasaros naktys“, Teodoro Brazio „Tu berželi“, Jeronimo Kačinsko „Pjovėjas“, Stasio Šimkaus „Vėjo dukra“ ir „Lietuviais esame mes gimę“. „Visiems“ mišriems chorams skirtos dainos: J. Gruodžio „Šią naktelę“, Pijaus Adomavičiaus „Keleliu ėjau“, Kazimiero Viktoro Banaičio „Atsikėlus ankstųjį rytelį“ ir „Už jūrių marių“, Vlado Jakubėno „Risčiau, risčiau dolerėlį“, Juozo Karoso „Pasėjau linelis“, S. Šimkaus „Žolelė žydėjo“, Juozo Žilevičiaus „Laisvės daina“, Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“. Vyrų chorams: K. V. Banaičio „Valio pjovėjėliams“, Juliaus Štarkos „Jojau dieną“, V. Jakubėno „Nurimk, sesut“, J. Gruodžio „Kam šėrei žirgelį“ ir „Šiltas gražus rudenėlis“, Miko Petrausko „Gaudžia trimitai“.

Repertuaro projektas netolygus autorių ir dainų žanro požiūriu: J. Gruodžio 5 dainos, K. V. Banaičio – 4, S. Šimkaus – 3, V. Jakubėno – 2 etc. Išskyrus „Lietuviais esame mes gimę“, visos dainos a cappella, nuotaikos požiūriu – tautinė romantika. Erdvės giesmėms „Lietuva brangi“ ir „Kur giria žaliuoja“ tikrai buvo.

Tenka stebėtis, kad J. Gudavičiaus „Kur giria žaliuoja“ tarpukariu nedainavo ir pavieniai chorai. To laiko spaudoje aprašytų chorinių koncertų programose šios giesmės nėra.

Keisto reiškinio priežasčių galėjo būti bent dvi: pirma, dainų šventės tarpukario Lietuvoje buvo rengiamos individualiomis iškilių muzikų ir visuomeninių religinių organizacijų pastangomis. Kas turėjo didesnį autoritetą, buvo arčiau organizatoriaus, to dainos buvo ir Dainų šventėje. Kompozitoriaus J. Gudavičiaus situacija tokiai praktikai nebuvo palanki, nes jis daug dirbo su kariniais orkestrais ir buvo kilnojamas iš vieno pulko į kitą. Darbe su orkestrais jis buvo kapelmeisterių „dievas“, tačiau nors nemažai vargonininkavo ir organizavo chorų, šioje srityje prilygti chorų elitui (Šaulių sąjungos, „Jaunosios Lietuvos“, universiteto chorams) negalėjo. Antra priežastis galėjo būti tuo laikotarpiu komplikuoti Lietuvos ir Vokietijos politiniai santykiai, sunki ir nesaugi Tilžės lietuvininkų padėtis. J. Vanagaitis toje politinėje aplinkoje buvo matoma figūra. Gal tai komplikavo giesmės padėtį? Sunku spręsti, tai jau istorikų sritis.

Taigi tarpukariu Didžiojoje Lietuvoje J. Gudavičiaus „Kur giria žaliuoja“ publikuota nebuvo, nebuvo ir giedama. Ji buvo plačiau žinoma tarp lietuvių išeivijos chorų JAV ir Kanadoje.

Nemažą išeivijos chorų JAV repertuaro dalį sudarė J. Naujalio, Č. Sasnausko, S. Šimkaus dainos, šalia jų buvo giedama ir J. Gudavičiaus „Kur giria žaliuoja“. Paminėtinas jos atlikimas 1934 m. vasarą Vajomingo slėnio Dainų dienoje, kurią surengė vietiniai vargonininkai. Toje šventėje dalyvavo 11 chorų (per 450 dainininkų) ir apie 10 000 klausytojų. „Kur giria žaliuoja“ taip pat skambėdavo ir atskirų chorų pasirodymuose. Giesmės gaidas išspausdino lietuvių muzikos žurnalas „Muzikos žinios“ (1940, Nr. 9). Tiesa, jos balsus šiek tiek redagavo kompozitorius Antanas Pocius. Poetinio teksto autoriumi nurodytas J. Vanagaitis. Pažymėsiu: A. Pocius redagavo, kas matyti, siekdamas palengvinti balsų įsisavinimą. Dėl to kai kurios vietos nežymiai suprastėjo.

Giesmės atgimimas 1980 m. Dainų šventėje

Paradoksas: didelio patrioto J. Gudavičiaus, Lietuvos Respublikos apdovanoto Vyčio Kryžiaus ir Vytauto Didžiojo ordinais, tautinė / patriotinė giesmė „Kur giria žaliuoja“ atgimė sovietiniais metais! Išmušė jos valanda – tautai gyvybiškai reikėjo tokios giesmės, o muzikų bendruomenė ir jos elitas jau buvo išaugę iki tokios intelektualios aukštumos, kad gebėjo įvertinti tos giesmės meniškąsias savybes ir įtraukti ją į muzikinį gyvenimą. Tuo momentu, kai politinė atmosfera buvo priešiška ir nepalanki.

Pasak bibliografinių duomenų, pirmą kartą giesmės gaidos pasirodė dar 1950 m. dviejų dainų – „Kur lygūs laukai“ ir „Kur giria žaliuoja“ – leidinyje, kurį parengė Antanas Gimžauskas. (Jo aptikti nepavyko.) 1959 m. pasirodė jau solidus chorinių dainų rinkinys su gražiu žaliu viršeliu „Kur lygūs laukai“. Jame ir „Kur giria žaliuoja“, jos poetinio teksto autorius įvardytas – J. Vanagaitis. Tas rinkinys išplito muzikos mokyklose, chorvedybos skyriuose, taip pat LSSR valstybinėje konservatorijoje. Sunkiai būtum radęs studentą, kuris jos būtų nežinojęs ar bent nepergrojęs fortepijonu. Bet choro studijos jos nedainavo. Pasui dar buvo išleisti du gaidų rinkiniai pavadinimu „Kur giria žaliuoja“: I (1968) ir II (1970). Antrame tilpo kelios originalios J. Gudavičiaus dainos, taip pat harmonizuotos liaudies dainos ir „Kur giria žaliuoja“ (žodžiai – J. Vanagaičio).

Vis dėlto tai buvo lyg šiek tiek privati, nuo visuomenės nuošalesnė erdvė, nes tos giesmės grojimas fortepijonu nereiškė jo aktualiojo būvio scenoje. Chorai lyg ir bandė giedoti, tačiau ne perdėm drąsiai.

Bet viena yra chorinės giesmės grojimas mokyklose fortepijonu, kita – jos atlikimas koncerte, tuo labiau Dainų šventėje. Dainų šventė – kiekvienos dainos „svajonė“, nes tautos kultūroje tai aukščiausias jos reprezentacijos laipsnis.

Kada chorai pradėjo dainuoti „Kur giria žaliuoja“?

Atmintis kažką bando atgaminti, bet kolegų padedamas jau galiu drąsiai konstatuoti – prieš 1980 m. Dainų šventę. Kompozitorius profesorius Vytautas Miškinis laiške rašinio autoriui rašo: „Gerbiamas Regimantai, man skambino J. Mikutavičius. Jis ir pats nieko nebeatmena, nes tuo laiku LLKC vadovavo S. Sverdiolas. „Ąžuoliukas“ prie H. Perelšteino pradėjo dainuoti šią giesmę dar gerokai prieš 1980 metų dainų šventę. Natose jau buvo Ksavero Sakalausko-Vanagėlio pavardė. Traktavo jos pirmo posmo tekstą kaip savotišką choro himną, artimą choro pavadinimui ir prasmei. Antro posmo nedainavome dėl tiesmukiško patriotinio teksto. Kartodavome jį nuo pradžių balse „a“, baigdavome mormorando prieš vidurinę (lygių balsų) dalį. Šiandien bandysiu choro archyve ieškoti senesnių natų. Bet mano atmintis siejasi tik su Vanagėlio pavarde.“

Įsidėmėtina: atrodo, Vanagėlis lyg ir dėl atsargumo, nes antrąjį posmą („Tėvynės likimą garsina daina…“) dainavo mormorando ir skiemeniu „a“.

(Džiugi žinia mums, septintojo dešimtmečio konservatorijos (dabar LMTA) studentams, kad prie šios giesmės atgimimo tiesiogiai prisidėjo tuo laiku šalia „Ąžuoliuko“ ir konservatorijoje dirbęs visų ypač garbinamas ir mylimas maestro Hermanas Perelšteinas.)

Dabar jau į Dainų šventę!

Priminsiu, pirmoji iš tautinių giesmių į sovietmečio Dainų šventę (1970) grįžo Č. Sasnausko „Kur bėga Šešupė“ (dainuota be paskutinio posmo). Toliau – 1975 m. Dainų šventėje jau dainuota ir „Lietuva brangi“. Jai radosi palankios aplinkybės: vyrų choras „Varpas“, diriguojamas Adolfo Krogerto, 1969 m. parsivežė laurus iš Areco (Italija) konkurso, kur, be kita ko, didelio pasisekimo sulaukė būtent lyriškoji „Lietuva brangi“. Italams tokia daina, aišku, negalėjo nepatikti! Grįžęs iš konkurso „Varpas“ savo koncerte LSSR valstybinės filharmonijos salėje šalia kitų atliko ir „Lietuva brangi“. Perpildytoje salėje pasisekimas buvo nematytas! Po to furoro jos neįleisti į Dainų šventę valdžia jau negalėjo, juo labiau kad garsas apie „Varpo“ žygį buvo pasklidęs po visą sovietiją. Beje, S. Šimkaus chorų konkurse (Klaipėda) vienas iš rusų choro vadovų man tiesiai išrėžė – „Varpas“ po Areco mums (suprask, rusų chorams – R. G.) atidaro duris į Vakarus. Tai va! Be to, „Lietuva brangi“ – pagal Maironį: lyrika, romantinė chorinė kantilena, patriotiniai vaizdai, susieti su gamta. Taigi, valdžiai nepavojinga; tautinį meną, jeigu tas neprovokuoja politinių minčių, o su jomis ir rezistencinių siekių, valdžia net skatino! „Kur giria žaliuoja“ – jau kas kita, o dar žodžių autorius tautinis veikėjas, dešinysis J. Vanagaitis.

Tenka suabejoti gerb. A. Sako pastaba, jog „kažkas Tarybų Lietuvoje juos [giesmės žodžius] atėmė iš vieno ir lengva ranka dovanojo kitam. Tyčia ar netyčia, nežinau [...].“ Lengvos rankos tikrai nebuvo! Ir tarp Dainų šventės kūrėjų buvo daug menui ir tautai pasišventusių žmonių. Aišku tik viena: prieš pat 1980 m. Dainų šventę giesmės teksto autoriumi dar buvo J. Vanagaitis (šventės repertuaro leidinys „Tarybų Lietuvai“ (1979), o pačioje šventėje staiga atsirado Vanagėlis.

„Kur giria žaliuoja“ renesansas įvyko 1980 m. Dainų šventėje, oficialiai skirtoje Pergalės 35-osioms ir Tarybų valdžios atkūrimo Lietuvoje 50-osioms metinėms. Jos organizacinį komitetą sudarė 57 nariai: pradedant LKP CK sekretoriumi Lionginu Šepečiu, LSSR Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotoju Aleksandru Česnavičiumi (kuravo kultūrą), baigiant LSSR kultūros ministro pavaduotoju Dainiumi Trinkūnu ir Mokslinio metodinio kultūros centro direktoriumi Salomonu Sverdiolu. Jie repertuaro nerinko, tačiau per juos, ypač per A. Česnavičių, kaip per rėtį ėjo visi šventės projekto politiniai ir meniniai dalykai. Nė vieno iš jų nebėra tarp gyvųjų, nėra ką iš jų paklausti.

Be jokių abejonių. J. Vanagaičio pavardė ausylai ir akylai cenzūrai buvo ne prie širdies: daug nusipelnęs „nacionalistinis veikėjas“, o kur dar žmonių ne visai pamirštas bendrapavardis vargonininkas, chorvedys, kompozitorius, visuomenininkas Antanas Vanagaitis (1890–1949) – gyvenęs Amerikoje, o Lietuvoje išgarsėjęs kovos prieš lenkus himnu „Ei, pasauli, mes be Vilniaus nenurimsim!“. Dar KGB ir „sekretoriams“ žinomas tautos didvyris, partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas! Tokioje situacijoje, galima manyti, pačiai giesmei saugiau buvo su lyriko, kairuolio Vanagėlio pavarde.

Anksčiau pateikta maestro V. Miškinio įžvalga taip pat sakytų, kad ir „Ąžuoliukas“ toje situacijoje nesijautė visai saugus, nors „Ąžuoliuko“ nuopelnai Lietuvoje ir net Maskvoje buvo ypatingi, nemažai aukščiausio rango užtarėjų.

Puoselėdamas viltį ką nors aptikti Lietuvos nacionalinio kultūros centro archyvuose, kalbėjausi su Juozu Mikutavičiumi, po 1980 m. Dainų šventės ėjusiu tuometinio Mokslinio metodinio kultūros centro direktoriaus pavaduotojo, o nuo 1986 m. ir direktoriaus pareigas. Jis patikino, kad jei tokia diskusija ir būtų kilusi, protokoluose ji nebuvo užfiksuota. Tokie dalykai buvo daromi subtiliai, be reklamos. Bet absoliučiai aišku, kad tai buvo sąmoningas veiksmas, poeto pavardė sąmoningai pakeista, kad tą giesmę būtų galima įtraukti į Dainų šventę. O vėliau? Mes tiek džiaugėmės šia giesme, kad iš akių išleidome tą įkeltinę „klaidą“. Gal todėl, kad repertuaro leidinius rengė „Vagos“ leidykla, tekstus redaguodavo literatai. Bet ir anuometinei „Vagai“ priekaištų taip pat nėra, nes jos išleistame 1980 m. šventės Dainų dienos repertuare „Tarybų Lietuvai“ (redaktorius – chorvedys, pedagogas, muzikologas, humanitarinių mokslų (istorijos) daktaras Bronislovas Zubrickas, 1979), giesmė „Kur giria žaliuoja“, kaip minėjau, publikuota būtent su J. Vanagaičio pavarde. Ir tai nebuvo iš dangaus nukritusi diplomatijos praktika.

Vėl tenka priminti, kad originalių poetinių tekstų keitimas, lygiai kaip ir autorių pavardžių keitimas norint skelbti gerą muziką sovietmečiu buvo įprastas. Pas rusus keitė religinius tekstus į pasaulietinius be paliovos ir jokių ceremonijų etc.

Tokių atvejų buvo ir pas mus. Antai 1975 m. Dainų šventėje buvo atlikta nedidelė Edvardo Griego kantata „Landkjenning“ (Bjørnstjernės Bjørnsono žodžiai, vyrų chorui). Dirigavo maestro Jonas Aleksa. Muzika puiki, tinkanti Vingio estrados akustikai. Bet va, kantata prestižiniame leidinyje „Klasikų kūriniai chorams III“ (1958) buvo publikuota pavadinimu „Tėvynės atradimas“. Tekste pasakojama apie Norvegijos karalių Olafą Trigvasoną (X a.), kuris po klajonių grįžta į tėvynę ir pastato bažnyčią – Norvegijos ir katalikybės simbolį. Aišku, sovietinei nomenklatūrai kantatos muzika gal prie širdies, bet ne prie ideologijos! Išeitis rasta – kantatai buvo pritaikytos laisvos kūrybos Vytauto Barausko eilės „Jūra ir krantas“, kuriose net paties herojaus Trigvasono neliko. O kaip pradėjome giedoti „Kur bėga Šešupė“? Sakiau – be paskutinio posmo („Apsaugok, Aukščiausias, tą mylimą šalį…“), net ir J. Naujalio „Vasaros naktyse“ kurį laiką vietoj „Noris mylėti Dievą brangiausią“ dainavome „Noris mylėti savo brangiausią“. Juokinga ir nelabai! Tokios skaudžios kolizijos nelengvai pasimiršta.

Ir dar įdomi aplinkybė. Prisiminkime 1980 ir 1985 m. programas – „Kur giria žaliuoja“ nebuvo nei pradžioje – ritualinėje dalyje, nei finale. Ji tiesiog „ramiai“ įsiterpdavo tarp kitų dainų. Bet tauta ją jau išgirdo, jos mokėsi, prie jos artėjo masinė publika. Ją dvi šventes iš eilės dirigavo švenčių meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas, LSSR valstybinės konservatorijos Choro dirigavimo katedros vedėjas profesorius Antanas Jozėnas. Meninis autoritetas ir figūra, lyg simboliškai atitvėręs ir saugojęs tą giesmę nuo galimos piktos kritikos. Koks politrukas galėjo anuomet pasišakoti prieš kieto charakterio ir įtakingą A. Jozėną ir suabejoti ta giesme ideologiniu požiūriu?! Lyg ir būtų galima manyti, kad būtent A. Jozėnas ir įsiūlė ją į Dainų šventę. Deja, belieka sakyti „lyg“.

Beje, R. A. Gudavičiūtė, be kita ko, mini, kad „šiuo klausimu spaudoje yra pasisakęs ir prof. K. Kaveckas, kritikuodamas dainų šventės programose įsivėlusią klaidą“. Apie tai užsimena ir A. Sakas. Deja, K. Kavecko publicistinių pasisakymų sąvado nėra, nebeatkasi, nes jo tekstai būdavo trumpi. Tikėkime, maestro tarė pozityvų žodį. Tačiau jo paties arkliukas dainų šventėse buvo Aleksandro Svešnikovo harmonizuota rusų liaudies daina „Variago“ žuvimas“ (Pleščiut cholodnyje volny…). Ją K. Kaveckas efektingai dirigavo net trijose dainų šventėse, galima manyti, ją pats ir įsiūlydavo. 1975 m. ji dainuota rusų kalba. Nelabai buvo jauku dainuoti: V bitve vragu my ne zdalis – / Pali za russkuju čest’!..

Tokiuose istorijos verpetuose teko plaukioti ir laimingai išplaukti tai mūsų sakraliajai giesmei. Aišku viena: kol bus lietuvių tauta – tol bus Dainų šventė, kol bus Dainų šventė – tol joje skambės J. Gudavičiaus „Kur giria žaliuoja“.

Ir užsklanda

Gerb. A. Sakas savo straipsnyje siūlo: „Taisyti klaidą visur!“ Aišku, bus taisoma!

Per Jonines ant Rambyno kalno nuolatos dalyvauja keli chorai – jie pasirepetuoja, koncerte pasirodo atskirai, paskui kartu, susiklostė ir tradicija pagiedoti „Kur giria žaliuoja“. Prieš įžiebiant šventės aukurą ir skaitant Amžinąją Rambyno knygą, tikėkimės, jie nužygiuos į Bitėnų kapinaites, kur 2009 m. rugsėjo 19 d. perlaidoti Jono Vanagaičio ir jo žmonos Marijos Brožaitytės-Vanagaitienės palaikai, ir ten pagerbdami iškilųjį lietuvį sugiedos šią giesmę, padės gėlių.