Televizija yra svarbiausias nacionalinės kultūros gamybos įrankis. Institutas, kuris sujungia vienoje teritorijoje gyvenančius žmones. Tai šalies ir ekonomikos valdymo, žmogiškojo kapitalo ir nacionalinio saugumo užtikrinimo slaptosios tarnybos. „Pasaulio vaizdai“ milijonams piliečių. Televizija įtakingesnė už Bažnyčią, jai prilygsta tik šeima ir mokykla.

Sunku įsivaizduoti ekonominę plėtrą be 1000 analitikų, sėdinčių bankuose ir universitetų katedrose. Taip pat ir tarptautinius santykius ar mūsų saugumą be rimčiausiai organizuoto užnugario. O štai apie nacionalinę televiziją net nuodugnių tyrimų nėra. Kažkodėl svarbiausias kokybės kriterijus čia yra reitingai.

Taip, kiekvienas rytas televizijos gamybos kabinetuose prasideda nuo skaičių. Turime pastarųjų šešerių metų statistiką Rusijoje: vidutinis suaugęs žmogus televizoriui skiria 4,7 val. per dieną. O jaunimas – tik 2,6 val. (jis gi prie interneto). Panašius duomenis pateikia ir JAV statistika. Rusijoje televizorių daugiausia žiūri 45 metų gyventojas, o kanalo „Kultura“ laidas – 54 metų žmogus. Televizoriaus maniakė yra 46 metų moteris, jos išsilavinimas vidurinis, ji nevažiuoja į užsienį, neina į kavines ir apskritai retai išeina iš namų, nes 80 procentų laiko praleidžia prie televizoriaus, likusią dienos dalį gamina maistą ir tvarko namus.

Perestroikos pradžioje inteligentai tiesiog gyveno prie televizoriaus, kiekvieną dieną aptardavo jame pamatytus įvykius. Dabar elitas nuolat sako, kad „nėra ką žiūrėti“, o jaunimas – kad nėra aktualumo, realios politikos, polėkio.

Humoro laida "Prožektorperishilton" (Pirmasis kanalas)

Viena opiausių mūsų problemų – kur dingo scenaristai? Jau išmokome filmuoti kaip Holivude. Yra puikių aktorių, dideli biudžetai. Nėra gero rašeivos. Gal dėl to, kad rusai nemoka kurti naratyvo? Dabar juk neturim bendrinės kalbos – ji liko Tarybų Sąjungoje. Aiški anekdoto krizė, kuri sufleruoja, kad dingsta kalbiniai mąstymo gabumai. Jaunimas mėgsta žiūrėti filmus su siaubingu vertimu – laužytos rusų ir anglų kalbos mišiniu.

Scenaristų stygių lemia ne maži honorarai, o mokyklos praradimas. Daugybė dabartinių rašančių scenaristų pateko į televiziją per tą nevykėlių LIK (komandinio žaidimo laidą „Linksmųjų ir išradingųjų klubas“ – red.). Jie yra tik šmaikščių istorijų atpasakojimo meistrai. Mokėsim didesnius honorarus, bet niekas nepasikeis. Ir ne tik todėl, kad dauguma raštingų vaikinų su žydiškom pavardėm nuėjo į verslą. Rašantys negali sugalvoti istorijų, nes kitaip žiūri į gyvenimą. Pasikeitė rašytojo pasaulėžiūra.

Dabartinė televizija skiriama archajiškai visuomenei, 8 val. išeinančiai į darbą ir 18 val. grįžtančiai. Televizorius visai ne mediumas, greičiau – orakulas. Atitraukia žmones nuo svarbių reikalų, nes turi nervus paralyžiuojantį poveikį. Rusijoje tai tokia rojaus atmaina, rojaus atolai: žmogelis atitirpsta, ima manyti, kad yra pajėgus viską išspręsti, kad viskas nuostabu ir nuo jo niekas nepriklauso. Yra tyrimų, kurie tvirtina, kad žiūrovas negali išjungti aparato. Išjungsi ir tuoj pat išsijungsi iš gyvenimo. Savižudybei nesiryžti. Taigi televizorius yra būtiniausias daiktas.

Užsienio televizijose pramoginės laidos tokios pačios, kartais net bjauresnės. Bet ten juk viskas transliuojama drauge su geromis, tikroviškomis žinių laidomis. Kiekvienas televizininkas pasakys: naujienos – elitinis reikalas, visa kita – cukrinė spurga. O kai iš mūsų atimamas naujienų segmentas ir lieka cukrus, atrodo, kad tau plauna smegenis. Vakaruose yra laidos, kuriose mirštantis žmogus pasakoja apie savo ligą, atsisveikina su artimaisiais… Tik tai daroma kita intonacija nei pas mus. O masinis žiūrovas visur tas pats – trokštantis aštrių reginių. Bandykime leisti geros kokybės kramtomąją gumą.

Televizinio eterio esmė rusams – perrėkti greta sėdintį. Grynai techninis uždavinys. Bet juk isterija išplitusi ir pačioje visuomenėje. Rusijoje 80 procentų gyventojų nekenčia savo darbdavių. Pažiūrėkite: šimtuose serialų verslininkai pristatomi kaip pabaisos, niekingi tipai. Produktas, kurį kuriame, daro sąmonei didžiulę įtaką. Keista, kuo televizinis produktas masiškesnis, tuo jo moralinės normos aiškesnės, tikslesnės.

Mums svarbūs reitingai ir žanrinės formos išsaugojimas. Nes jeigu nesilaikysime formato, neužkabinsime žiūrovo, reklamos davėjai siūlys pigesnę sutartį ar išvis atsisakys mūsų. Kas yra reklamos užsakovai – tai dar vienas svarbus klausimas. Trys ketvirtadaliai iš jų užsiima būtinųjų prekių gamyba.

Valstybei televizijoje svarbus tik verslas ir informacija. Propagandiniai resursai. Iš tiesų televizijos laidomis valdžia domisi atidžiai, kur kas labiau nei kitomis kultūros šakomis. Aptaria atskirus siužetus. Valdžiai įdomu ne auklėjamoji veikla, o politinė sklaida. Apgalvotą veiklą valstybė galėtų pradėti, pavyzdžiui, nuo to, kad skirtų pinigų reklamai apie pakantumą seksualinėms mažumoms – taip buvo padaryta JAV. Pastarųjų kelių dešimtmečių Amerikos žanriniame kine būtinai pamatysit gerą negrą – antrojo plano herojų. Kadaise buvo toks visuomeninis užsakymas ir pamažu atsirado nauji santykiai. O pas mus nėra gerų tadžikų maskvietiškuose serialuose.

JAV valstybė užsako serialus apie mokslą, mediciną, švietimą. Kaipmat padaugėja stojančiųjų į technologinius universitetus. „Daktaras Hausas“ padarė daugiau nei kokia galinga medicinos asociacija.

Humoras – taip pat puiki sinchronizacijos su visuomene forma.

Rusijos visuomenė vaikiška, infantili. Jai greit nusibosta tie patys žaislai. Atvežkite naujų! Mes nespėjam atvežti. Taigi reikia naujos žaislų gaminimo metodikos.

Arba auklėkime savus vaikus, kad jie būtų nors truputį protingesni už mus.

– Bandau įsivaizduoti jūsų darbo režimą. Kasdien ausys pastatytos: kas, kur, su kuo?.. Ir viską verčiat į parodijos kalbą.

– Maždaug. Bet tai daugiau pasakytina apie Mackevičių, Ruplėną ir Šerėną. Jie yra pagrindiniai laidos autoriai, dirbantys su nemaža asistentų komanda. Tai jų darbą man tenka versti į vaizdų kalbą. Laikas suspaustas, tempas didžiulis, todėl stengiamės nesiblaškyti erdvėje, nenutolti nuo savo bazės Lukiškių gatvėje. Neretai filmuojame ir mano namuose, nes čia pat, kaimynystėje.

– Pagrindų pagrindas – scenarijus, tekstas?

– Tikrai taip. Todėl labai svarbus teksto tikslumas. Praleisi žodį – darbas perniek. Nes yra tokių politinių niuansų, kurių ir aš dažnai nesuprantu – einu aiškintis, kas čia juokinga, kur šuo pakastas.

– Humoro jausmas – ne pati populiariausia Dievo dovana. Veikiausiai paveldimas su genais. Vieni, rodos, stačiai sukurti „Dviračiui“, o kiti – ir patys kankinasi, ir kitus kankina.

– Aš personažų nesirenku. Renkasi autoriai. Ką pakviečia, su tuo ir dirbu.

– Ir tokia padėtis tenkina?

– Nebūtinai. Bet čia ne akademija, nėra kada mokyti, reikia tiesiog dirbti.

– Ateina ir neprofesionalų?

– Ateina. Kas nors pasiūlo dėl išskirtinio panašumo. Taip buvo su komisaru Grigaravičiumi. Priklijavom ūsus – kaip iš akies luptas. Televizijoje visi subėgo žiūrėti.

– Regis, turite neprastą grimuotoją.

– O! Jolanta Gunevič! Virtuozė. Daugybę personažų atmintinai moka. Šmaukšt peruką, braukšt ūselius, kelias karpas – ir pirmyn! Kebliau, kai į aktualijų paviršių iššoka koks nežinomas Seimo trintukas. Tada ieškom fotografijų laikraščiuose, internete. Tada sukam galvą, kas čia būtų panašesnis…

– Stiprus aktorius ne mažesnio efekto gali pasiekti profesinėmis priemonėmis. Taip buvo su Vilkaičiu, kuris tapo „panašesnis už originalą“.

– Ir Kazlas gebėdavo pavirsti kuo tik nori – šast, ir jau visai kitas žmogus. Kalbėsena, eisena, manieros…

– Daugiausia kliūva politikams. Ar jie skambina, reiškia pretenzijas, pageidavimus, nuoskaudas?

– Man – ne. Bet autoriams – taip.

– Kaip jaučiasi aktoriai, sutikę savo personažų prototipus?

– Kiek žinau, nekaip. Nors… visaip nutinka. Kartą prie Prezidentūros filmavom Dainavičių-Melaginską. Ir ateina Medalinskas. Stabtelėjo, paspaudė ranką, šnektelėjo…

– Yra pataikymų į dešimtuką. Bet yra, atleiskite, nei velnias, nei gegutė. Labai vykęs buvo Adamkus, bet Grybauskaitė – net ne devintas vanduo nuo kisieliaus…

– Ne taip paprasta surasti, kad ir panašumas būtų, ir gebėjimas vaidinti. Gal kartais į galvą neateina, kas sugebėtų. Pakviesti kaunietį aktorių Šimukauską įkūnyti Valinsko personažo sugalvojo Hario (Mackevičiaus – A. J.) mama. Čia sutapo viskas: ir panašumas, ir temperamentas, ir reta improvizacijos dovana.

– O kaip atsirado Budelis?

– Taupant laiką. Neapsimokėjo dėl kelių sakinių kviesti ką nors iš šalies. Paprašė manęs. Labai nenorėjau, spyriojausi, todėl tas Budelis ir išėjo toks bambeklis.

– Užtat entuziastas darboholikas. Ar turite autoironijos jausmą?

– Manau, kad turiu. Iš savęs galiu šaipytis ilgai ir kantriai, bet nemėgstu, kai šaiposi kiti. Esu tam labai jautrus.

– Ar pačiam kyla idėjų siužetams?

– Retai. Nejaučiu vadinamojo įvykių pulso. Geriau sekasi koreguoti tai, ką kiti pasiūlo. Save vadinu prorabu. Gaunu brėžinį ir statau namą.

– O kai sėdite krėsle prie televizoriaus?

– Žiūriu, kaip pavyko montažas. Matau savo ir kitų klaidas. Būna – lieku patenkintas.

– Kurie personažai mėgstamiausi?

– Dirbti malonu su visais. Bet labiausiai patinka lenkų trijulė ir darbo birža.

– Dėl lenkų – sutinku. Tik gaila, kad nebėra neprilygstamojo Žebrausko. Tačiau darbo birža… šitoje vietoje, atleiskite, perjungiu kanalą. Bet sugrįžtu pasižiūrėti Peliukų. Kiek jau personažų išleido kvapą, o Peliukai – gyvi. Ypač puikus Ramanauskas.

– O, tai neprilygstamas improvizuotojas. Puikios atminties, geros orientacijos. Jam – išimtinai! – leidžiama improvizuoti. Bet būna, kad tenka nukirpti. Dažnai – labai juokingus dalykus. Pasiliekame archyvuose.

– Vadinasi, grietinėlę nugriebiate sau…

– Na, tai ne visai grietinėlė. (Juokiasi.)

– Pripažinkite, „Dviračiui“ prasčiau sekasi su moterimis. Visi pasigenda universaliosios Kazlauskaitės. Jos niekas taip ir nepakeitė.

– Sutinku. Bet neturim nei lėšų, nei laiko, kad galėtume naudotis aktorių agentūros paslaugomis, kviestis iš teatrų į bandymus. Ir vaizdo kokybė kenčia nuo skubėjimo. Stengiamės, kad nebūtų kalbančios galvos. Kad bent jau judėtų erdvėje.

– Ar Jonas Gricius, prityręs kinematografijos vilkas, duoda kokių patarimų?

– Kad čia kitas žanras, kitas mastas. Tai, ką darė tėvas ir ką darau aš, – nesulyginami dalykai. Na, maždaug kaip vairuoti traktorių ir… dviratį. (Atleiskite už netyčinę tautologiją.)

– Visada įdėmiai perskaitau jūsų televizines apžvalgas „Literatūroje ir mene“, „Respublikos“ priede „TV Publika“. Atrodo, galiu net nežiūrėti to televizoriaus (o jį žiūriu), užtenka paskaityti Valiulį ir – turiu vaizdą. Esate išskirtinis profesionalus žiūrovas. Kaip techniškai atliekate šią kiekvienos savaitės užduotį ir taip vykusiai ištraukiate iš laidos reikiamą šaknį? Kokių vertinimo principų laikotės? (Labai patinka skaityti jūsų lakoniškuose tekstuose tai, kas yra „tarp eilučių“.)

– Žiūriu, nes nežiūrimą televiziją sunkiai įsivaizduoju. Bet gali būti, pvz., programų savaitraščiai. Nuo jų ir pradedu, kiekvieną savaitę išbraižydamas galimą žiūrėjimo žemėlapį. Paskui kas vakarą – po šešias valandas peržiūrų. Į naktinę erotiką nelendu, nes neberandu veik nieko naujo. Šokinėju per televizijas it pirmokas. Ypač jeigu laidos senokos, jų struktūra gerai žinoma. Jei ką pražiopsai, yra pakartojimai. Jau penkiolika metų pasižymiu ir pastabas, pavardes, dialogų ar komentarų nuotrupas. Parašius porą apžvalgėlių per savaitę lieka įspūdžių ir ateičiai. Vienas kolega fotografas taikliai pasakė: dirbu it koks muzikas, vis plėtodamas keliolika motyvų. Gal ir taip? Įsirašinėju tik filmus ir kai kurias laidas meno temomis, nes praverčia paskaitoms. Nemanau, kad skaitmeninės televizijos laikais auditorija pultų masiškai daryti įrašus ir tiesioginis televizijos transliavimas nunyktų. Juk niekur nedingo poreikis lankytis kino teatruose, nors filmą lengva gauti bet kur – videotekose ar internete.

Televizijos šaknį traukiu atsargiai, nes čia ne ropė, kurią išrauti lengva, kai traukia visa šeima. Mano šeimoje žiūrovai skirtingi: žmona užsidaro su serialu, anūkų neatitrauksi nuo animacijos, vaikai retai kada žiūri, nes reikia sunkiai dirbti. Gerbiu ir tuos, kurie nuoširdžiai sako visai nežiūrintys televizijos. Dabar jau nemažai tokių, kurie ir nebeskaito. Atbukti galima nuo bet ko. Per televiziją keliauju kaip Robinzonas, vis tikėdamasis sulaukti Penktadienio. Gana dažnai jis pasirodo. Vakar, pvz., toks buvo D. Katkaus kamerinis orkestras (LTV2) su pasvarstymais, kaip muzikantui išlikti individualiam dideliame kolektyve. O jeigu žiūrovų milijardas, kaip per pasaulio futbolo pirmenybes, tuomet kaip išlikti savimi? Ar televizija gali padėti, kai niekas tau pačiam neberūpi? Jautiesi keistai – nieko bendro neturinčiųjų bendrijoje (apie tokį globališkumą yra rašęs filosofas A. Lingis). Kitas žingsnis – internetinis „Facebook“. Esu milijardinis jo dalyvis, bet kol kas tik registruoju nepažįstamus draugus. Vaikystėje veikė paštas, kur išsiuntęs laišką keliais adresais su vienu rubliu tariamai galėjai tikėtis, kad kada nors grįš tūkstančiai. Kokie šansai dabar?

– Ar atsimenate televizijos pradžią savo gyvenime?

– Televizijos pradžia studentiška. Šiauliuose iš Rygos gaudėme rodomus filmus. Prisimenu „Tykiojo Dono“ ekranizacijos šešėlius. Vilniuje, Tauro bendrabutyje, darėme tą patį. Buvo daug gerų filmų ir nereikėdavo mokėti. Tačiau man patiko ir diktorė G. Bigelytė, ir R. Lankauskas ar A. Čekuolis, po pusvalandį ekranėlyje skaitantys savo apsakymus. Kaip rašė vienas pirmųjų televizijos teoretikų maskviškis M. Sapakas knygoje „Televizija ir mes“, kuri vėliau buvo išversta į kitas kalbas, svarbiausia televizijoje – žmogus. Tuo dar kartą įsitikinau pernai per vieną Maskvos kanalų žiūrėdamas 16 serijų memuarus: moteriškė pasakojo apie save ir savo pažįstamų intelektualų gyvenimą Stalino ir kitų sovietinių didžiūnų laikais. Tai buvo lyg televizinis „Gulago archipelagas“… Televiziją žiūrėjau visur. Krokuvoje kelias naktis praleidau geležinkelio stotyje su televizija. Mat rodė F. Fellini „Saldų gyvenimą“. Pernai, viešėdamas Izraelyje, net vakarą prie Negyvosios jūros leidau su televizija: stebėjausi kanalų, kalbų ir nuomonių įvairove.

Seniau televizorius buvo brangus ir beveik šventas daiktas, uždengiamas staltiesėle, kaip altorius. Gal jau tada nujautėme, kad mus gali kažkas stebėti? Nesu tikras, kad dabar taip ir nėra, ypač kabelinės televizijos laikais. Kai kas kaime televizorių laikė deficitu – nusipirkdavo dešimt iš karto. Dabar jau reikia dažnai keisti, nes vis ką nors patobulina.

– Gal atsimenate, ką konkrečiai žiūrėjote „žydrajame ekrane“ 7–8 dešimtmetyje?

– Praėjusio šimtmečio septintasis dešimtmetis buvo revoliucinis visame pasaulyje. Atrodo, kad tik dabar pasaulis ir mes pradedame tai suvokti. Televizijos istorija irgi buvo išskirtinė. Vieni dainavo „Bitlų“ dainas, kiti žiūrėjo pasaulio futbolo pirmenybes. Visą 1966 m. liepą praleidau su futbolu ir savo metinuku – Erdvilu. Šiemet man jau talkino jo sūnus Norbertas: nagrinėjome rungtynes kaip spektaklį, kuriame visi ką nors vaidina. 1968 m. kibau į čekų ir slovakų spaudą – artėjo „socializmas su žmogišku veidu“. Per pusmetį išmokome skaityti spaudą be cenzūros. Vėliau buvo skaudu, kad viską sutraiškė tankai, bet sulaukėme „Solidarumo“ ir net Atgimimo. Kam čia televizija? Ji leisdavo atsikvėpti. Lietuva septintajame dešimtmetyje ieškojo televizijos specifikos, dairydamasi į Maskvą ir Varšuvą. Estai buvo priekyje, nes matė Helsinkį. Labiausiai nuo kontrolės stingo žinios. Gelbėjo diktorių veidai, nes diktoriams teko dirbti plačiu diapazonu – nuo žinių skaitymo iki žemdirbių konkursų ir „žydrųjų žiburėlių“. Kaip greitai gražus diktoriaus veidas vėl gali virsti karišku, ideologizuotu, įsitikinau žiūrėdamas Maskvos televiziją Rusijos ir Gruzijos karinio konflikto metu. Mūsų pavyzdys – E. Bučelytė 1991 m. sausį ir vėliau – tik procesas čia atvirkštinis.

Žiūrėjau visus ano meto televizijos teatro spektaklius, todėl šiandien jo pasigendu. (Danų režisierius L. von Trieras gerai pagavo televizijos teatro stilių filme „Dogvilis“.) Žiūrėjau visus lietuvių televizijos filmus, kurie buvo pradėti kurti 1961 m. Storą knygą apie juos pernai išleido R. Puplauskienė. Mėgino televizijoje kurti ir iškilūs kino režisieriai. Tačiau po V. Žalakevičiaus filmo „Visa teisybė apie Kolumbą“ bendravimai baigėsi, nes jie nepatiko Maskvai. Paplito neutralesnė kino forma – videoekranizacijos, į kurias Maskva nesikišo. Iš „Petraičių šeimos“, galima sakyti, išaugo „Giminės“. O iš šių – vėl „Giminės“, tik po 20 metų… Čia kaip krepšinyje: kas dešimt metų – nauja karta. Ir vis gausėja atsiskyrėlių, bėgančių nuo gentainių į tolimas šalis.

– Dar tarybiniais laikais, kiek prisimenu, aštuntajame dešimtmetyje, Konservatorijoje buvo pradėta rengti televizijos režisierius. Daug rašyta apie „televizinę specifiką“: štai čia – kinas, o čia – televizija… Ar specifika praktikoje vis dar egzistuoja? Gal visos teorijos jau susimaišė televizijos barščiuose?

– Televizijos teorija prasidėjo nuo svarstymų, ar ji yra menas. Gal manyta, kad bus kaip su kinu: iš pradžių „pabalaganys“, o paskui subręs. M. McLuhano teorija, kad reikia analizuoti medijų raidą, Maskvos buvo kritikuojama kaip antimarksistiška. Bet ji pasitvirtino. Netgi daugiau – šiandien pradedama nuo interneto ir siūloma eiti atgal, nors iki D. Vertovo. Kita nuolatinė paralelė – kinas. Tokia R. Kopylova net keletą knygų išleido, įrodinėdama, kuo skiriasi televizija nuo kino: stambus planas, nepakankamai ryškus ekranas, aktoriaus dvigubumas – gali atlikti vaidmenį ir tuoj pat tapti to vaidmens komentatoriumi ir pan. Greičiausiai subliūško plano ir ryškumo teorijos. Kol buvo bandoma kino kalbą ir dramaturgiją pritaikyti serialams, amerikiečiai problemą išsprendė praktiškai: pirmieji sukūrė daugiaserijinius, iš kino kronikos sumontuotus istorinius filmus ir išpopuliarino muilo operas. Šiandien jie kinui davė 3D (bus ir televizijoje), o televizijai – naujo tipo problemiškus serialus, pradedant „Simpsonais“ ir baigiant „Seksu ir miestu“.

– Kodėl dabartiniai televizijos serialai nepranoksta, net neturi ambicijų pranokti senųjų „Giminių“?

– Rusai prieš porą metų smarkokai šovė į priekį serijinėmis literatūros ekranizacijomis. Ypač daug diskusijų sukėlė „Meistras ir Margarita“. Pernai – dokumentiško stiliaus 59 serijų filmas „Mokykla“, dėl kurio ir dabar tebesiginčijama. Rusai, kaip ir prancūzai, sugebėjo per mokyklos temą parodyti skausmingą visos visuomenės pjūvį. Tačiau televizijos kasdienybėje (plg. BTV) tebekaraliauja kruvini kriminalai. Lietuvoje – irgi, tik daugiau meilės intrigų. „Giminės“ vis kartojamos todėl, kad ten geri aktoriai ir profesionali režisūra. O kas gi režisuoja dabartinius serialus? Atrodo, kiekvienas, kas netingi. O scenaristai? Kiekgi galima krauti ant A. Šlepiko pečių?

– Televizijos žinių laida yra kiekvieno kanalo kokybės rodiklis. Kieno žinias išskirtumėte?

– Žinios sensacingėja, nors dar nenusirito iki tokio lygio, kad nagrinėtų Zvonkės katino mirties priežastį (nors šiaip katinų gyvenimas yra labai įdomus ir kasdien vis randu savo Lipčiuje ką nors naujo). Vertinu žinias bėgančia eilute. Jų daugiausia LNK. Labai trumpos ir vis atnaujinamos – BBC. Kartais pykstu, kai vėluoja: džiaugiasi, kad mūsų vaikinai krepšininkai nugalėjo serbus, bet nepraneša, kada jie kovos dėl aukso su rusais. Apskritai mūsų jaunimo krepšinis televizijoje buvo beveik nutylėtas. Trūksta nevienapusiškų žinių – iš Afganistano, Irano, Baltarusijos. Patinka „Lietuvos ryto televizijos“ reporteriai: nelaksto paknopstom, turi laiko atskleisti temą detaliau. Tradiciškai dažniausiai žiūriu „Panoramą“, o vakare – RTVi žinias, nes jose labai įdomūs reitingai dienos klausimu.

– Istorijos laidas įdomias padarė įdomios asmenybės (A. Bumblauskas ir E. Gudavičius). Ką siūlytumėte kultūros laidų kūrėjams?

– „Būtovės slėpiniai“ neatsitiktinai gavo Nacionalinę kultūros ir meno premiją. Čia kolektyvinio darbo nuopelnas, nors ekrane matome tik diskutuojančius istorikus. Norėtųsi tokių diskusijų ir daugiau, ir keblesnėmis istorijos temomis. Kol kas spauda ar net „Delfi“ portalas temų aštrumu ėmė lenkti televiziją. Bet labai įdomūs kultūros žmonių portretai LTV. Čia jie turi klasikinį įdirbį nuo V. Paukštelytės, N. Baužytės, V. Aleknavičiaus laikų. Komerciniai kanalai pasuko „žvaigždėjimo“ keliu. Kultūra kaip pramoga – irgi gerai, nes televizija skirta visiems ir šito nereikėtų bijoti. Tačiau meistrystės požiūriu nepralenkiamas tebėra LTV „Kūrybos metas“ – D. Bičiūnaitės, J. Javaičio sukurti mūsų menininkų portretai. Labai svarbus juose ir operatoriaus D. Buklio meistriškumas. Vien žiūrėti tokio lygio laidas yra didelis malonumas. „Kine kaip kine“ dar nepasiekia tokio lygio, nes prisiminimai apie vieno ar kito lietuviško filmo kūrimą ne visada atrodo patys reikšmingiausi, problemiškiausi, labiausiai intriguojantys. Tiesa, paskui rodomas filmas paprastai atperka laidos nuodėmes. Niekas neužpildė kol kas ir L. Donskio laidos „Be pykčio“ vietos. Atsirado visur tik daugiau pykčio (kartais jau ir L. Donskio pamąstymuose iš Briuselio).

– Kaip vertinate nacionalinės televizijos antrąjį kanalą? Jo įkūrimas buvo didelis laimėjimas.

– LTV2 – atokvėpis šalia „kelio į žvaigždes“. Net vasarą, kai visi kanalai tik atrajoja, ką prikūrė per žiemą. O čia ir pakartojimai vertingi, nes vis ką nors būni praleidęs. Televizijos laidų kultūros temomis konkursas parodė ypatingą šio kanalo poveikį regiono televizijoms, ypač Šiauliuose. Ten surandama tokių vietinių temų, kurios reikšmingos ne tik Lietuvos, bet ir Europos mastu. Puikūs žmonių portretai, gyva kalba, gerai panaudota vietos archyvų medžiaga. Visgi būtų labai gaila, jeigu LTV2 neturėtų finansinių galimybių kurti ir savo laidas.

– Nacionalinės televizijos vizija jūsų akimis.

– Sunkiausias klausimas – apie nacionalinę televiziją, nes ją teko pažinti iš labai arti ir pačiomis rūsčiausiomis jai 1991 m. sausio dienomis. Laikai smarkiai pasikeitė, bet esminės problemos liko. Nėra abonementinio mokesčio, todėl finansiškai LTV tebėra priklausoma nuo valdžios. Nėra vieniša – gali gintis su EBU pagalba, bet nuolatinė gynyba sekina jėgas ir resursus. Nori nenori, kai ką ir sušvelnini programoje arba imi trumpinti. Visa Europa išgyvena nacionalinių ir visuomeninių televizijų permainas. Vien klasikinėje BBC – kiek pasikeitimų ir traumų. Orientuojantis į politinę ir kultūrinę misiją svarbu pripažinti, kad ir elitinė, ir populiarioji kultūra televizijoje gali sambūviauti (plg. „Triumfo arką“ ar „Chorų karus“). Vertinga, kad ir temų globalumas būtų suprantamas ne vien tik vakarietiškai. Filmai ir laidos apie Afriką, Lotynų Ameriką, o ypač Kiniją ir Indiją šiandien jau ne egzotika, o koegzistencijos būtinybė.

– Kokią kabelinę turite ir kokius kanalus mėgstate žiūrėti?

– Mano kabelinė – ir džiaugsmas, ir skausmas. Nors kanalų apie 40, jų daugėja tik gyvenimo būdo – maistas, sveikata, mados etc. – kanalais. Mano „Vilsat“ man nerodo nė vieno lenkų kanalo, užtat daug rodo rusų, iš kurių nuosekliai stebiu „RTR Planetą“. Net trys „Discovery“– jau gerai. Bet angliško istorijos kanalo jau ieškau pas kaimynus, kurie turi lėkštę. Vasarą, kai mažoka naujų įspūdžių, labai praverčia „Mezzo“: čia bet kada atsigauna širdis nuo muzikos ir, svarbiausia, nuo aukštos kokybės režisūros. Kaip ir su knygomis: dabar skaitau daug ir iš karto, šokinėdamas nuo vienos prie kitos, bet širdį paguodžia tik Vaižgantas ir Faulkneris.