Kadras iš filmo „Kika“

Kaip pristatydama filmą kalbėjo Gražina Arlickaitė, moterų likimai – atskira tema „Scanoramoje“ ir vienas tokių filmų – belgų režisierės Alexe Poukine ilgametražis debiutas „Kika“. Anotacijoje jis įvardintas kaip draminė ironiška komedija ir kitokia „Gražios moters“ versija. Šįkart nesutikčiau nei su „Scanoramos“ vadove, teigusia, kad filmas konkuruoja su romantiškomis išgyvenimo sunkiomis sąlygomis istorijomis, nei su filmo įvardinimu ironišku ar juolab panašiu į „Gražios moters“ banalybę. Tiesa, filmo romantiniu ir nepavadinsi, bet jis, sakyčiau, buvo vienas naivesnių mano matytų filmų su smarkokai pritemptomis kertinėmis gairėmis: vyrai silpni, o moterys stiprios. Ši fabula gan prikišamai reiškiasi visuose filmo sluoksniuose: vyrai silpni ir sveikata, ir dvasia, silpni jie rodomi ir per BDSM prizmę – sutraumuoti moterų, dabar trokštantys, kad tos pačios moterys juos vystytų kaip kūdikius, pertų botagu, penetruotų prisegamais falais ir kitaip tyčiotųsi.

Kiek šlubuoja ir režisierės sukurta pagrindinės veikėjos Kikos (akt. Manon Clavel) tapsmo linija – ji, drovoka nepatyrusi jauna motina, besilaukianti antro vaiko, staiga mirus draugui ir netekusi buto, jei ir ne visai sklandžiai, bet pakankamai greitai įsilieja į BDSM dominatrixių gretas, tampa profesionale, uždirba pinigų buto nuomai ir pabaigoje džiaugsmingai palieka prekybos seksu nišą. Kaip visiškai netinkamas atmetamas bendradarbės siūlomas legalus paramos iš valstybės gavimas – bet tik todėl, kad Kiką reikėtų įforminti be eilės socialinės tarnybos, kur ji pati nuoširdžiai ir atsidavusi darbuojasi kitų labui, sąrašuose. Tiesa, labiau suprantamas protagonistės nepriklausomybės siekimas per atsisakymą grįžti gyventi su motina ir jos sugyventiniu. Todėl nėščia Kika kaip tinkamesnį kelią pasirenka tapimą prostitute ir ja tampa, o per vieną iš BDSM seansų, šįkart pasirinkusi mazochistės vaidmenį, dar ir „išsiterapina“ savo pačios skaudulius. Filme, be naiviai optimistiškai vaizduojamų prostitučių bendrystės ir draugystės epizodų, daug skaudaus realizmo – kad ir trauminis dukros šlapinimasis ir Kikos svarstymas, ar darytis abortą. Kaip didžiausią (netyčinę) ironiją įvardinčiau nebent filmo laimingą pabaigą.

Kadras iš filmo „Svajonės“

„Ne viskas tiesa, kas rašoma knygose“, – tokiais pagrindinės veikėjos moksleivės Johanės(akt. Ella Øverbye) žodžiais pradedama norvegų režisieriaus Dago Johano Haugerudo paskutinė trilogijos dalis „Svajonės“, pelniusi jam Berlynalės „Auksinį lokį“ (kitas dvi dalis – „Seksą“ ir „Meilę“ – rodė 2024 m. „Scanorama“). Režisierius imasi gana pavojingos užduoties – iš pirmo žvilgsnio banalios ir nuvalkiotos mokinės susižavėjimo ir meilės savo mokytojai temos ir savaip nustebina, sukrečia. Pažiūrėjusi filmą, pradėjau ardyti jį kaip siuvinį, kad suprasčiau, kaip režisieriui tai pavyko. Filme Johanės meilės savo mokytojai Johanai (įdomus žaismas pagrindinių veikėjų vardų galūnėmis) istorija vaizduojama iš kelių pusių.

Pagrindinė linija – pačios septyniolikmetės protagonistės refleksija jos rašomame dienoraštyje, vėliau šis virsta knygos rankraščiu, o šis savo ruožtu – knyga. Užrašytą istoriją perskaito ir savaip vertina Johanės giminės moterys – motina ir močiutė. Ir pačioje pabaigoje žiūrovą savaip palieka be amo vienos pagrindinių istorijos veikėjų – mokytojos Johanos (akt. Selome Emnetu) – pasirodymas. Pačios Johanės pasakojimui būdingas „rožinių akinių“ efektas, dėl jų mergaitės aistros objektą matome tarsi nušviestą dangiškos šviesos: ji graži, nuoširdi, empatiška, pasirengusi padėti. Mergaitė veikia pagal visiems įsimylėjėliams būdingą elgesio schemą, žūtbūt, bet kokia kaina stengdamasi priartėti prie savo įsimylėjimo objekto. Tai jai pavyksta per plauką, o tiksliau – per siūlą: mokytoja, kuri kažkodėl mokykloje dėsto humanitarinius dalykus, yra menininkė tekstilininkė ir sutinka išmokyti mergaitę megzti.

Jau vėliau, neišsitekdama savo potyrio rėmuose, Johanė viską užrašo dienoraštyje. Ir užrašo tai gana talentingai. Šioje filmo vietoje tampa svarbios Johanės mamos ir močiutės figūros, savaip reflektuojančios perskaitytą istoriją. Įdomu tai, kad pradžioje baimindamosi, ar Johanė su mokytoja neperžengė intymumo ribos, vėliau stoja į jos pusę, mėgindamos padėti susigaudyti jausmuose ir ar tai, ką talentingai užrašė, verta išleisti. Dagas Johanas Haugerudas (pats rašytojas) puikiai psichologiškai įvaizdino Johanės ir jos artimųjų dilemą – baimės jausmą ir garbės troškimą intymius išgyvenimus paverčiant knyga.

Vienas ryškesnių antraeilių vaidmenų – Johanės močiutės Karin (akt. Anne Marit Jacobsen), poetės, galinčios vertinti anūkės knygą iš kūrėjos perspektyvos. Su savo leidėja moteris sudaro smagų, kiek beprotišką duetą, o jų dialogas lipant laiptais ir šnekant apie Johanės rankraštį ir Karin svarstant apie savo pačios pasiekimus ir ne itin nusisekusią kūrėjos karjerą – viena iš stipresnių filmo vietų. Sakyčiau, metaforiška laiptų scena – gal kiek perteklinė lakoniškoje ir realistiškoje filmo tėkmėje, bet jo nesugadina, net jei simbolizuoja dar banalesnį dalyką – svajonių siekimą. Lipimas laiptais, kurie iš viršaus atrodo kaip tiesūs bėgiai, – viena iš pagrindinių vaizdìnių filmo ašių.

Sužavėjo neilga, bet puikiai psichologiškai išspręsta filmo atomazga, kai išvystame Johanės aistros objektą atėjus susitikti su mergaitės motina. Režisierius šiuo atveju nestoja į niekieno pusę ir rodydamas lakonišką moterų dialogą palieka Johaną vertinti pačiam žiūrovui.

„Mano kūnas ir siela atsiskyrė“, – rašo Johanė knyga virtusioje istorijoje. Ir tai, kas tiesa, o kas ne, palieka spręsti mums.

Kadras iš filmo „Orenda“

Moterų likimai – ir suomių režisierės dokumentalistės Pirjo Honkasalo vaidybiniame filme „Orenda“. Poetizuotas ne tik filmo pavadinimas (Amerikos autochtonų mite orenda – tai nematoma jėga ir viso gyvenimo šaltinis), bet ir visas filmas: jo laiko sluoksniai susipynę, sapniškai dengiantys vienas kitą. Į atšiaurią Suomijos salą atvyksta viena moteris (operos dainininkė Nora, akt. Alma Pöysti) prašyti kitos moters (pastorės Natalijos, kurią vaidina rašytoja Pirkko Saisio, sukūrusi ir filmo scenarijų) saloje palaidoti savo vyrą. Siužetas sudėliotas taip, kad ne iš karto aišku, kas iš tiesų sieja abi nepažįstamąsias, bet, regis, režisierei net ne tai svarbiausia. Vienas svarbesnių filmo dėmenų gamta sapniškoje realybėje irgi turi savo vaidmenį, supindama siužeto gijas, kadras po kadro besiskleidžiant Noros ir Natalijos istorijoms.

Veikėjų dialogai – irgi poetiški, pilni literatūrinių citatų. Gražiai plėtojama filmo filosofinė linija – per vaiko pasaulio matymą, jo pojūtį: kas būtų, jei obuoliai kristų ne ant žemės, bet kiltų į dangų? Net jei poetizavimas vietomis, atrodo, gožia dramaturginę liniją ir ji sąmoningai ar nesąmoningai išskysta, pabaigoje vis dėlto į pirmą planą iškeliamas abiejų moterų santykis – abiem pamažėl lukštenant praeities skaudulius, vis daugiau išpažįstant, atsiveriant ir nebebijant (ir vis dėlto Natalijos uždainavimas rusiškai ir rusų klasikų citavimas dabartinių dienų geopolitiniame fone nenuskamba filmo labui).

Kartais atrodo, kad jau šiek tiek per gausu aplinkybių – ir Natalijos priklausymas „Opus Dei“ religinei draugijai, ir jos pastorystė, ir maldų skaitymas iš moters – Dievės – perspektyvos. Neįprastos, trikdančios detalės padeda sukurti režisierei reikalingą paslaptingą filmo atmosferą, bet pačios savaime yra tiek stiprios, kad pameti pagrindinę siužeto liniją, todėl geriausia išeitis – tiesiog mėgautis filmu, nesistengiant suprasti visų simbolių ir intertekstų.

Kaip ir prieš tai aptartuose dviejuose filmuose – vyrai veikia epizodiškai, už kadro. „Orendoje“ jie traumuoti ir traumuojantys, pasitraukę iš gyvenimo, moterų priverčiami nebūti.

„Pasenusi žuvis“

Liūdnokas nespalvotas olandų režisieriaus Peterio Hoogendoorno filmas „Pasenusi žuvis“ atliepė tokią pat pirmos „Scanoramos“ dienos atmosferą – potamsė antro aukšto fojė su pasieniais išdėliotais sėdmaišiais šventine nuotaika nespinduliavo; daugelis pasigedo ir nuo kino festivalio atmosferos neatsiejamų kavos pardavimo salelių. Bet į „Scanoramą“ einama žiūrėti gerų filmų, o jų šiųmetiniame festivalyje tikrai buvo. „Skūpiais“ dialogais ir tylos pauzėmis tragikomedijoje „Pasenusi žuvis“ kuriama nejauka atspindėjo santykį tarp retai besimatančių tėvo ir sūnaus. Senyvo amžiaus tėvas režisieriaus rodomas kaip kur kas labiau mokantis džiaugtis gyvenimu, privengia brandaus amžiaus, bet paaugliškai komplikuoto sūnaus. Šis, regis, tebegyvena praeities skauduliais, o atsakomybę dėl jų netiesiogiai mėgina užkrauti gimdytojui. Tėvas ruošiasi išvykti gyventi į kitą šalį – jo čia nelaiko nei išmirę draugai, nei į jį vis dar įsikibęs sūnus. „Mes manom, kad esam labai reikšmingi. Galų gale iš mūsų ne kažin kas lieka“, – sako tėvas, įteikdamas ką tik išrautą dantį – savo kūno dalį sūnui. Puiki metaforiška scena, kaip ir ta, kurioje tėvas krauna iš išnuomoto sandėlio rakandus, idant sūnus atsirinktų, ką jis norįs pasilikti. Užuot dalį senienų leidęs išmesti, sūnus nemačiom jas sukrauna atgal – jis norįs pasilikti viską, net savo senus vaikystės žaislus. Tradicinis filmas apie komplikuotus gimdytojų ir vaikų santykius – dar šiek tiek kitu žiūros tašku. Juk net tada, kai vaikai galų gale paliekami – tam, kad pagaliau pradėtų gyventi savo gyvenimą, tai daroma iš meilės.

„Mergina su adata“

Pasak vieną kontroversiškiausių festivalio filmų „Mergina su adata“ pristačiusios Gražinos Arlickaitės, režisierius Magnusas von Hornas (jo filmas „Prakaituok“ atidarė 2020 m. „Scanoramą“) su šiuo kūriniu žengia į kitą – aukštesnę – kino lygą. Drama sukurta pagal tikrus įvykius, sukrėtusius Daniją amžiaus pradžioje. Filme irgi apstu meilės, nors ji ir baisi. Cukrainės savininkė Dagmara (dar vienas iš kojų verčiantis Trinės Dyrholm vaidmuo) savitai dėlioja moralės pasjansą ir, panašiai kaip Olgos Tokarczuk veikėja Janina Dušejko iš romano „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“, imasi viešpatės vaidmens, tik šiuo atveju lemdama įvaikinti atiduotų kūdikių likimus. Vaidmuo kuo toliau, tuo labiau tampa nepakeliamas: jausmus ir sąžinę tenka slopinti eteriu. Filme rodomas savitas moterų santykis ir degradacija, kur budelio ir aukos vaidmenys susiję tarpusavy. Teisme neišduodama savo aukos ir bendrės Karolinos (ją ne mažiau talentingai įkūnijo aktorė Victoria Carmen Sonnė), Dag-mara savotiškai įrodo savo meilę. Laisvėje likusi Karolina įsivaikina Dagmaros dukrą. Toks simbolinis atleidimas, tebūnie, – irgi iš meilės.

„Verti meilės“

Filmą „Verti meilės“ (norvegų režisierės Liljos Ingolfs-dottir ilgametražis debiutas) psichoterapeutai galėtų naudoti savo reklamai ar kaip tik antireklamai: dinamiškai besirutuliojančioje dramoje, kurioje apstu aktualių šiuolaikinės mamystės, tėvystės ir tarpusavio santykių problemų modulių, vienintelė psichoterapinė linija yra tarsi pagreitinti savigalbos kursai: visa filmo fabula, brendusi dėl protagonistės rimtų psichologinių problemų, vainikuojama sėkme psichoterapijos kabinete… po dviejų savaičių konsultacijų. Maždaug tiek pagal filmo pasakojimą Marija (aktorė Helga Guren, Karlovi Varų festivalyje apdovanota už geriausią moters vaidmenį) galėjo skirti įsiklausymui į save, padedama psichoterapeutės, jos vyrui tuo metu prižiūrint du jų mažus vaikus. Filmo istorija talpina ir visas klasikines „nemeilės“ klišes: valdingos, empatijos stokojančios ir egoistiškos Marijos motinos elgesys turi pateisinti protagonistės problemišką ir narcizišką būdą. Iš čia – ir auklėjimo problemos, su kuriomis Marija susiduria, mėgindama išsaugoti ryšį su paaugliais vaikais iš pirmos santuokos, ir kontrolės poreikis naujuose santykiuose (šiame kontekste filmo aprašyme įvardinami „visuomenėje įsitvirtinę apgaulingi įsitikinimai apie romantiką ir santykius“ nuskamba kaip nevykęs žodžių žaismas) – tam, kad meilę tiesiog užsitikrintum. Išėjusi iš psichoterapijos kabineto, Marija pasiryžusi keistis ir salei šniurkščiojant manifestuoja savo pokytį, kone cituodama vadovėlines frazes savo mylimam vyrui ir dukrai. Viskas tarsi logiška ir teisinga, kaip iš tų „koučinimo“ knygų, kurias skaityti lengviau nei taikyti praktikoje.

„Nebylioji trilogija“

Kiekvienoje „Scanoramoje“ tradiciškai pasižiūriu beprotišką ar tiesiog keistą filmą. Šiais metais pasirinkau „Nebyliąją trilogiją“ (rež. Juho Kuosmanen), sudarytą iš trijų nebylų kiną imituojančių trumpametražių filmų, kuriuose veikia keistuoliai, o blogį nugali gėris. Pirmoje istorijoje senyvas vyras laimingas gyvena šimtamečiame name su šunimi. Taikią „dabrišišką“ būtį su „kaliuke“ nutraukia biurokratinio pasaulio įsiveržimas – valdininkai pareiškia, jog namas per senas, kad būtų realus, ir prisako jį nugriauti. Antroje istorijoje veikia du kvaištelėję, bravorą paveldėję brolis ir sesuo. Jie aprūpina miestuko gyventojus naminuke, už tai suimami, bet pergudravę tvarkos saugotojus ištrūksta. Trečioje pora keistuolių saugo švyturį, o biurokratams nutarus jį išjungti, išsikrausto anapus. Filmas feministinis – moterys stiprios, lemia likimus, dirba vyriškus darbus, mušasi, kortuoja, konstruoja raketas ir skrenda į kosmosą. Humoras, kai salė kvatoja, kam nors pargriuvus ar apmovus piktadarius, primena vaikystę. „Nebylioji trilogija“ – naiviai vaikiškas filmas apie nevaikiškus dalykus – su viltimi, kad galų gale viską išgelbės meilė.

„Gailestingumas“

Maloniu šių metų „Scanoramos“ atradimu tapo „Gailestingumas“ (rež. Alain Guiraudie, Prancūzija, Ispanija, Portugalija, 2024): homoerotinė komedija ir drama. Žodis „nuaras“ festivalio aprašymuose ir recenzijose buvo pavartotas bent kelis kartus (regis, ir apie „Merginą su adata“): suabejojau, ar tik jis dabar nereiškia tiesiog madingo žodelyčio, kaišiojamo visur. Veiksmas prasideda laidotuvėmis, vėliau motyvas kartojamas – bent du kartus užkasama žudiko Žeremio įtūžio auka. Nuskamba aforistinės frazės, pvz., kad policija turi visrakčius nuo visų durų, o filmo pabaigoje pasitvirtina velionio Vensano įtarimas: gėjus Žeremis atsiduria vienoje lovoje su jo mama. Ypač smagiai nuteikė grybaujantis kunigas. Grybai tikriausiai turi ir kokią nors seksualinę potekstę, bet detektyvui prideda jaukumo: briedžiukai, išdygę nužudymo vietoje, skaniai suvalgomi. Lietuvoje niekas nekuria tokios kino kalbos – kiti standartai, neužtenka sarkazmo.

„Antras veiksmas“

„Antrasis veiksmas“ (rež. Quentin Dupieux, Prancūzija, 2024) imituoja, kad filmą stato dirbtinis intelektas, šiandienos temų tema. Žiūrėdama prisiminiau, ką Jeanas Baudrillard’as rašė apie simuliakrus: seksas ir darbas dar ne taip seniai buvo nesutaikomai priešingi terminai, o šiandien jie ištirpsta tos pačios paklausos bangoje. Satyra, išjuokianti ir aktorių didybės manijas, ir politinį korektiškumą, užsižaidžia schemomis – nevykėlis statistas, vykusiai suvaidinęs savižudybę, grįžęs namo iš tikrųjų nusišauna. Labai patiko aktorės Florans motina ir duktė: motina kalba su ja telefonu darydama operaciją ir sako, kad jai gėda, kai dukrą parodo per televizorių. Mažametė duktė atsiliepia iš namų draugės, kurios mama „dirba normalų darbą“, ir pareiškia, kad Florans jokio normalaus darbo dirbti nesugebėtų. Kinas apie kiną, bet be perdėto fetišizavimo.

„Mergina su adata“

Visai kitokia yra dramatiškoji „Mergina su adata“ (rež. Magnus von Horn, Danija, Švedija, Lenkija, 2024). Nedrįstu juokauti, bet po Pirmojo pasaulinio karo buvo beveik nuostabūs laikai – žmonėms pakakdavo morfijaus ir eterio. Filmas apie gyvenimą užribyje, nesantuokinius nėštumus ir ką tai reikšdavo tuometinėje Danijos visuomenėje. Pagrindinės veikėjos Karolinos vyras kare prarado veidą, todėl dirba cirke, gąsdindamas žiūrovus. Vaizdingas mėginimas pasidaryti abortą viešojoje pirtyje: tame filmo etape patikėjau, kad pranešimas feministinis. Jis iš dalies toks ir yra, bet kaip reikiant pamanipuliuoja ir morale, o motinystė rodoma keliais skirtingais rakursais. Moterų solidarumas, romantiškas nespalvotas filmo spektras ne vien apie tamsiuosius vaikžudės asmenybės bruožus.

„Banzo“

„Forum Cinemas Vingis“ 9 salė garsėja bjauriu eksperimentiniu kinu, kurį nedaug kas ištveria. Šiemet joje rodė ne eksperimentus, o gan tradicinį „Banzo“ (rež. Margarida Cardoso, Portugalija, Prancūzija, Nyderlandai, 2024). Lėtą laiką įstingdę turtingųjų interjerai, graži portugalų kalba, Gerosios Vilties kyšulio gamta. Banzo – liga, ištinkanti žmogų, kuris negali pritapti svetur. Jeigu kiltų karas, reiktų bėgti ir pritapti kitoje šalyje, veikiausiai daryčiau viską, kad išgelbėčiau savo vaiką. Bet mirtis irgi bus panašus patyrimas: teks visko atsižadėti, nuo visko atsirišti – net nuo rašymo; taigi, banzo ne vien apie išvietinimą. Pristatydama filmą, Gražina Arlickaitė jautriai kalbėjo apie kolonializmą. Penkiasdešimtmečio kolonizacijos pasekmės Lietuvoje juntamos ir šiandien: daugybė žmonių emigruoja, bėgdami nuo šeimos santykių, o vėliau grįžta. Jeigu negrįžta, tai dauguma bent jau aktyviai užsiima autokolonializmu (kritikuoja ir menkina visa, kas lietuviška).

„Imperija“

Šeštadienį netilpau į „Grand Tour“, todėl tikėjausi, kad tilpsiu bent į Karolio Kaupinio pjesės „Lietuvių mirties pranešimai“ skaitymus „Versmėje“. Kur tau! Matyt, reikėjo ateiti prieš valandą. Todėl nuėjau į „Imperiją“ (rež. Bruno Dumont, Prancūzija, Italija, Vokietija, Belgija, Portugalija, 2024). „Žvaigždžių karų“, „Vidaus imperijos“, Versalio rūmų ir „2001 metų kosminės odisėjos“ citatos ir džiazuojamas Bachas paverčia filmą postmodernia komedija. Vienetai kovoja prieš nulius, įvyksta tarprūšinis Romeo ir Džuljetos susijungimas, o stebuklingas vaikas-demonas mėgdžioja krikščionybės archetipus. Moterys stiprios, vyrai kiek iškvėšę – irgi pranešimas. Moteris deivė prieš DI, besilydantį kaip juodas gumulas, o vėliau įsikūnijantį į juokingą kortų karalių. Skraidančios gotikinės bažnyčios, įspūdinga kosminės galios parodija. Režisierius interviu teigia, kad veikėjai yra lyg androidai – pusiau žmonės, pusiau angelai, pusiau demonai, o filmo konfliktas – žmonių blaškymasis tarp gėrio ir blogio. Komedija smagi, pasigendu tokio lietuvių kino.

Gaila laiko vaikščioti į bet kokius filmus, todėl kasmet laukiu Živilės Pipinytės rekomendacijų, ką žiūrėti „Scanoramoje“. Kitų autoritetų neturiu, niekuo daugiau nepasitikiu. Šiais metais sąrašas kiek nuvylė (tiesa, jis buvo anoniminis, bet juk Ž. P., o ne kas kitas „7 meno dienose“ prižiūri kino rubriką). Pradėjau nuo „Mafijos išdaviko“ (rež. Marco Bellocio, Italija, Prancūzija, Vokietija, Brazilija, 2019) – gan linksmos recidyvisto persiauklėjimo istorijos bendradarbiaujant intelektualiam teisėjui. Tarsi atklydęs iš Sorrentino filmo „Il Divo“ čia šmėkšteli ir politikas Giulio Andreotti. Pati mafija šlykšti, bet jos išdavikas heroizuojamas, nors persiauklėjo ne visai sąžiningai. Kaip baigęs tik pradinę mokyklą, veikėjas pasižymi itin aukštu emociniu intelektu ir puikia iškalba.
Šiokių tokių lūkesčių turėjau eidama į filmą „Dievas yra, jos vardas Petrunija“ (rež. Teona Strugas Mitevska, Šiaurės Makedonija, Belgija, Kroatija, Prancūzija, 2019), bet filmas, deja, ne tiek apie religiją ir jos feminizaciją, kiek apie agresiją ir minios emocijas. Nuobodokas, ištęstas, su dirbtiniu flirtu. Nepatenkino ir „Melancholikės užrašai“ (rež. Susanne Heirich, Vokietija, 2019) – stilingas, racionalus, pagrindinė veikėja transliuoja mano (ir milijonų kitų bendraamžių) simptomus, bet ji – ne melancholikė. Feministė režisierė ironizuoja mūsų amžiaus grupei aktualius santykius, bet apeina pačią melancholiją kaip savidestruktyvų gyvenimo būdą, dažniausiai besireiškiantį priklausomybėmis.
Užtat labai patiko „Zombi vaikas“ (rež. Bertrand Bonello, Prancūzija, 2019), gal dėl sentimentų internatinėms mokykloms. Nacionalinių ambicijų turinti Napoleono įsteigta mokykla mergaitėms, kurioje mokytojai taip veda pamokas, kaip mums nedėstė nė universitete. Viename interviu režisierius sako, kad kai žmonės pamatė šį filmą, jie labai nustebo sužinoję, jog tokio tipo mokykla lig šiol egzistuoja (https://www.filmcomment.com/blog/interview-bertrand-bonello-2/). Iš kojų verčiantis elitizmas, kolonializmas, Haičio kultūra; nuostabi, netiesioginė kino kalba, paauglės lūpomis ištarta pagrindinė mintis: vudu tradicijoje gyvenimas ir mirtis yra viena. Žiūrint nesunku tuo patikėti. „X ir Y“ (rež. Anna Odell, Švedija, Danija, 2018) irgi įdomus žaidimo požiūriu, neriant į santykių psichologiją. Filmo veikėja užsigeidžia pagimdyti kūdikį „dėl meno“ – dėl meno kaip socialinio eksperimento motyvuojami ir kiti estetiniai sprendimai. Režisierei, kuri yra ir veikėja, būtina vaikščioti peilio ašmenimis, tikrinti savo ir kitų ribas.
„Amžinoji žiema“ (rež. Attila Szászas, Vengrija, 2018) priminė mūsiškę „Ekskursantę“ – kostiuminė tremties istorija, pasakojanti apie Stalino vykdytas represijas vengrų atžvilgiu. Kitaip sakant, ne tiek menas, kiek pirmojo pasaulio gyventojams skirta edukacija. Įdomiausios pasirodė kalinio Raimundo formuluojamos išgyvenimo taisyklės, aktualios, beje, ir mums, jeigu gyvenimą suvoksime kaip piligriminę kelionę. Sąmoningai manipuliuojama žiūrovų jausmais, salėje buvo verkiama. Kaip tik dėl šio prasto melodramatiškumo (būta tikrai nevykusių scenų) suabejoji, ar tikrai geras kinas nėra paėjėjęs kiek tolėliau, tokių schemų nebepakaks. „Sezono“ (rež. Joan Skoog, Švedija, 2019) neištvėriau, bet gal aš piktybiškai nutolusi nuo socialinės problematikos ir gamtos grožio. „Serbė“ (rež. Nebojša Slijepčević, Kroatija, 2019) irgi paliko prastą įspūdį: atsiribojant nuo temos, tai banaliausia manipuliacija emocijomis. Ji ypač atgrasi, nes racionalizuota – pretenduoja į kilnumą ir humanizmą. Vaiko mirtis tam idealiai tinka. Bet juk ir apie holokaustą ne visi filmai skoningi.
„Suvenyras“ (rež. Joanna Hogg, Didžioji Britanija, JAV, 2019) su antraplane Tilda Swinton – gana iliustratyvus, auklėjamasis (nemėgstu filmų apie priklausomybę nuo narkotikų). Būna eilėraščių apie poezijos rašymą ir būna filmų apie kino darymą: režisūros studentai karštai diskutuoja apie kiną naiviomis frazėmis, dar porą sakinių tarsteli profesoriai, veikėja entuziastingai komentuoja Hitchcocką. Ekstravagantiškas narkomanas išnaudoja jauną studentę, išstumdamas ją iš saugaus burbulo. Labai graži aktorė, visai ne frykė, kaip ją norėtų įgąsdinti išnaudotojas. „Dafnės“ (rež. Federico Bondi, Italija, 2019) mačiau tik pradžią – sudomino socialinis aspektas: civilizuotuose kraštuose žmonės, turintys Dauno sindromą, gyvena visavertį gyvenimą, dirba, atostogauja, patys tvarko savo finansus. „Koko-di Koko-da“ (rež. Johannes Nyholm, Švedija, Danija, 2019) kentėjau tik dėl to, kad filmas žanrinis, siaubo; su tokiais nesu gerai susipažinusi. Siaubas – tai sielvartas, kurį tenka išgyventi dukters netekusiems tėvams. Jie tikisi pabėgti nuo teatralizuotų mirties situacijų, tarsi turėtų galimybę atitaisyti tai, kas įvyko. Bet kaltė yra daug klaikesnis būvis už mirties baimę.

Kino filmo „Ilgšė“ kadras

Gerai nuteikė „Ilgšė“ (rež. Kantemir Balagov, Rusija, 2019), nors ir užsižaista raudonos ir žalios spalvų kontrastais. Poblokadinis Leningradas, mažas berniukas nėra matęs šuns, nes visi suvalgyti. Dvi dvasiškai kontūzytos moterys ieško išgyvenimo perspektyvų. Ramiai, tarsi apie kritusį arklį, pranešama apie vaiko mirtį. Nei žmogaus gyvenimas, nei mirtis toje geografinėje erdvėje neturi didelės reikšmės. Su supratingu daktaru itin dalykiškai susitariama dėl eutanazijos. Gali pasirodyti, kad filmas apie lesbietes, bet jokiu būdu – jis apie karą ir komunizmą. Veikėjai gyvena komunaliniais butais paverstuose didikų rūmuose (NKVD darbuotojai – tiesiog rūmuose). Panašiai šiurpios ir „Valstybinės laidotuvės“ (rež. Sergej Loznica, Nyderlandai, Lietuva, 2019) – restauruoti, nuspalvinti Stalino laidotuvių archyvai, sujungti į judriu naratyvu nepasižymintį pasakojimą. Tarsi nieko nevyksta, vien žmonės slenka pro ekraną išsigandusiais veidais ir žvelgia žiūrovui į akis. Mirė „tėvas“, į kameras jie šluostosi ašaras, nors, nėra jokių abejonių, tarp tremtinių ir nužudytųjų esama jų giminaičių. Tai net ne apie minios emocijas ir ne apie verkimo terapiją: stalinmetis turėjo daug simpatikų, žmonės tikėjo „kietos rankos“ politika. Salėje gan smagu, publika kikena iš kvailos poezijos, kurios, dar kūnui neatvėsus, spėjo prirašyti socrealistiniai rašytojai. Menininkai urmu piešia karste gulinčio tirono portretą, skulptoriai lipdo. Skamba Mozarto „Requiem“ – fašistinės (!) gedulingos mišios, kuriose lotyniškai kreipiamasi į Dievą. Minios klusnumas nestebina – už netinkamus veiksmus ar išraiškas gali būti sušaudytas su visa savo šeima. Be saiko velkami vainikai – galima bandyti įsivaizduoti, kad represijų aukoms. Autoritaro mirtis totalitarinėje valstybėje sukuria pertrūkį – didžiulio spektaklio mechanizme viskas apmiršta, leidžiama atsikvėpti net politiniams kaliniams su pjūklais rankose. Skamba idiotiška garsiakalbių retorika, nejučia imituojanti krikščionybės leksiką, – genijus mirė, bet jis gyvas amžiams. Laidotuvėse pasirodo net popai. Kamera dirba taip, kad jautiesi it velionis, pro kurį eina įgąsdinta minia. Kas žino, gal po tirono ateis dar baisesnis tironas? Jie nežino, kad istorija dar nesibaigė.
Kaip uždarymo filmas parinktas „Partenonas“ (rež. Mantas Kvedaravičius, Lietuva, Ukraina, Prancūzija, 2019) tam labai tiko: režisierius eina į vadinamuosius egzistencinius paribius (alio, katalikai). Jis nedaro jokių erzacų, nieko nesimuliuoja, pritrenkia net ir nenorėdamas šokiruoti. Kažkuriame filme iš lietuvių klasikos neaštriu peiliu pjaunamas ėriukas – prisiminiau tą sceną, stebėdama ilgoką skerdimą – šviesi gyvulio vilna juokingai rezonuoja su pietietiška barzda. Kvedaravičius neįkyriai sugestijuoja gyvenimo kaip individualaus karo vaizdinį. Partenonas – Atėnės šventykla; nors nėra jokių tiesioginių aliuzijų, filmo veikėjai manipuliuoja tradicinėmis galiomis, kurios padeda jiems išgyventi: religija, pinigai, seksas, narkotikai. Tiesa, filmą teks ištverti. Iš seanso išėjusios hipsterės guodėsi viena kitai, kad nieko nesuprato. Tai ir yra nekomercinis kinas, kuris labai toli nuo pramogos ir kurio nemokame (o ir neprisiverčiame, nes per didelė pastanga) žiūrėti.