MenaiKinas

Ties „Kontrolės ribomis“

Su amerikiečių kino režisieriumi JIMU JARMUSCHU apie naujausią jo filmą „Kontrolės ribos“ (The Limits of Control) kalbasi rašytojas ir žurnalistas Erikas Morse’as

Robinzonas su televiziniu žemėlapiu

Su kino, fotografijos ir televizijos kritiku SKIRMANTU VALIULIU kalbasi Jūratė Visockaitė – Visada įdėmiai perskaitau jūsų televizines apžvalgas „Literatūroje ir mene“, „Respublikos“ priede „TV Publika“. Atrodo, galiu net nežiūrėti to televizoriaus (o jį žiūriu), užtenka paskaityti Valiulį ir – turiu vaizdą. Esate išskirtinis profesionalus žiūrovas.

Į tą patį vis vandenį

LEVUTIS MALINAUSKAS Turbūt nėra didesnio man džiaugsmo nei susidurti su vienodų dalykų virtine. Visad nušvintu ir keistai susigraudinu, kai dovanų parduotuvėje pamatau balionėlius, įpūstus į didesnius balionus. O ką jau sakyti apie jausmus, užplūstančius menininkės Yayoi Kusamos nesuskaičiuojamos daugybės taškelių ir žirnelių akivaizdoje!

Hofmaniana

ANDREJ TARKOVSKIJ „Hofmaniana“ – režisieriaus Andrejaus Tarkovskio (1932–1986) scenarijus, 1976 m. išspausdintas žurnale „Iskusstvo kino“, bet taip ir nenufilmuotas. Režisieriaus sesuo Marina Tarkovskaja yra sakiusi: „Hoffmannas – rašytojas, stovintis ant paslankios ribos tarp realybės ir fantastikos, keisto nerealaus pasaulio. Tai būdinga ir Andrejaus filmams.

Čiaudėjimas ir kino pradžia

AARON SCHUSTER Tris kartus delnais perbraukite kaktą – išsipūskite nosis – išsivalykite savo išskyrų kanalus – nusičiaudėkite, mano gerieji žmonės! – Telaimina jus Dievas… Laurence Sterne, „Tristramas Šendis“

Stambiu planu – „meninykai“

AUDRONĖ JABLONSKIENĖ Lietuviškoji „Kino pavasario“ dokumentika šiemet buvo ypač dėmesinga menininkams. Ne tiems, kurie dabinasi šiuo vardu lyg kariškiai akselbantais, o tikriesiems meno darbininkams, prie pirmųjų nelabai norintiems dėtis. „Mes ne menininkai, mes – meninykai“, – sako Antanas Sutkus, pabrėždamas tos tikrosios menininkų kastos tikrąsias kūrybos paskatas – kurti ne dėl vardo, o dėl tikrosios kūrybos, kurti – nes tai…

La vita è dolce

GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ „Kino pavasario“ metu kūnas įeina į nuolatinę kovinę parengtį – turi bėgioti iš vieno kino teatro į kitą, tiksliai apskaičiuoti laiką, trukmę, rekomendacijų suderinamumą. Užtai žiemą prisimeni filmus, matytus pavasarį. Gal sulėtėjęs dvasinis gyvenimas, o gal elementarus tingulys vaikščioti į ketvirtarūšius kultūrinius renginius verčia grįžti prie kažkada matyto kino; kaip pasakytų fantastinio filmo apie daug tapatybių „Mėnulis“ (2009,…