Jei manote, kad paminklai paprastai yra niūrios ir nuobodžios raiškos, tai labai klystate. Ką pasakytumėte apie pilkšvai nuščiuvusioje Lukiškių aikštėje tarsi iš žemės iškilusį sodria raudona spalva permirkusį tanką? Juk taip romantiškai didinga, ar ne? Spalva, žinoma, ne tankas…

Tiesa, tai Eglės Rakauskaitės fotografija „Lukiškės“, o dar tiksliau – manipuliacija ja, sukuriant fiktyvią paminklo projekciją, skirtą Lukiškių aikštei. Ši ekstravagantiška provokacija priklauso prie parodos „Ateini ar išeini?“ darbų, skirtų 11-ojoje Kauno bienalėje „Yra ir nėra“ gvildenamam paminklo (ne)galimybės klausimui.

Eglė Rakauskaitė. Lukiškės. 2013

E. Rakauskaitė yra pagarsėjusi įvairiomis konceptualiomis Vilniaus miestą pagyvinančiomis utopinėmis idėjomis, tokiomis kaip: dirbtinių palmių alėja apsodintas Vilniaus oro uostas arba į savivaldybės pastatą įtupdytas lėktuvas. Šis Lukiškių aikštės projektas – personalinės parodos „Ne(į)vykę projektai“ dalis (2013). Savita forma, stilistika ir šmaikščiu pateikimo būdu E. Rakauskaitė įsitraukia į bienalės diskusiją apie (ne)galimus paminklus. Tik ar pavyks menininkės utopiniam projektui praskleisti šydą ir atidengti Lukiškių aikštės paminklą, kurio laukiama nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo?

Vertėtų atkreipti dėmesį į šios manipuliacijos formalųjį kitoniškumą E. Rakauskaitės darbų arsenale. Šis fotografinis projektas iš ankstesnių darbų išsiskiria dekoratyvumu, antirealistiška stilistika. Ankstesniuose darbuose vyravo tiek forma, tiek spalvomis natūraliems artimi objektai (palmės, lėktuvo korpusas), o šiuo atveju menininkė tiek formos (tanko ir „Krantinės arkos“ citatos lydinys), tiek spalvų, tiek kontrastų atžvilgiu pažadina norą pažvelgti į kūrinį formaliuoju aspektu, atkreipiant dėmesį į provokatyviai pateiktas rėkte rėkiančias dominantes. Matyt, jomis norima mums kai ką pranešti…

Žvelgiant iš tolo pirmiausia į akis krinta krauju pasruvusi trapecinės formos figūra, apgaubta pilkšvu rūko horizontu. Ši trapecija deformuojasi tarsi kokia gyva būtybė ir, rodos, pavirsta banga, praskrodžiančia tirštą orą. Na ir aliuzijos į piliakalnį ar kraujo puta atsrovenančią bangą, iškviestą Eglės… (Toks tautinis įvaizdis netinka, moderniai reikia galvoti, juk kalbame apie šiuolaikinį paminklą.) Priėjusi arčiau kūrinio, mažai suklystu: Lietuvos istoriją identifikuojantis elementas akivaizdus, pasirodo, supiltas kalnas – tai 1991 m. sovietinis tankas. Sakyčiau, tankas kaip motyvas – jau baugu, o čia labiau hibridas su užlenktu vamzdžiu. Anot menininkės, geriausias laisvės simbolis – „priminimas, kas yra okupacija“. Tačiau palaukite – man, kaip Lietuvos pilietei, nors šiek tiek išmanančiai tautos istoriją, iškilo klausimas: ką čia veikia okupaciją menantis tankas, sukurtas 2013 m. ir vėl pasirodantis 2017 m.? Užčiuopiu provokaciją…

Tačiau toliau tęskime formaliųjų kūrinio ypatybių analizę. Eksponuojamame darbe įtaigiai veikia spalvos ir jų kontrastas. Dominantė – ryški raudona. Spalvos tirštumas daro svorio, klampumo įspūdį. Ne paslaptis, ši spalva stereotipiškai atstovauja kraujo įvaizdžiui. Nors figūra sustingusi, raudonis kuria tekėjimo pagreitį, o tai kaip kontrastas veikia vaizduojamo dangaus atžvilgiu: jame tvyro idiliška nostalgija, pakylėta sovietinė retorika… Kraujo spalva išreiškiama nedaloma hibridiška sąjunga, cirkuliavimas uždaroje grandinėje (keliukais ir iš po žemių teka raudonis, susitelkdamas centrinėje figūroje). Tai biologinis aparatas, palaikantis gyvybę čia ir dabar, tačiau stokojantis jėgų pajudėti (juk jis stovi vietoje). Argi nebūtų galima daryti aliuziją į šių laikų problematiką, statant paminklus? Visuomenė, skirtingų pažiūrų kritikai, politikai ir biurokratai funkcionuoja kaip tas biologinis aparatas, kuris nusprendžia, kokia paminklo estetinė ir (arba) idėjinė vertė. Tačiau visuomenėje vyraujant priešingų meno estetikos tradicijų ir interesų grupėms įsigali stagnacija, kūrinys tampa diskusijų objektu – monumentaliu, nepajudinamu. To geriausias pavyzdys ir būtų Lukiškių aikštė, kurios sutvarkymo idėja gyvybinga (deja, tik teoriniame diskurso lauke) nuo Lenino paminklo nuvertimo iki šių dienų. Rašomi, vykdomi projektai, skelbiami konkursai, tačiau „reikiamo“ (vargu ar žinoma kokio) paminklo kaip nėra, taip nėra.

Visuomenės požiūrį į paminklus galima laikyti buvusios ir tebevykstančios vidinės okupacijos pasekmėmis. Atgavus Nepriklausomybę ir masiškai atsikračius sovietinės ideologijos stabų, prasidėjo masiškas lietuviškosios tautinės didybės įpaminklinimas nė kiek nepakitusiu sovietinės ideologijos stiliumi. Formos aiškumas, masėms skirtas paprastumas, istoriją ir jos veikėją išaukštinantis pjedestalas – formaliosios skulptūros bruožas, būdingas ir šių dienų paminklams. Ideologinis žvilgsnis matomas (tiesa, tai padaryta sąmoningai tarsi ranka nukreipiant teisingu keliu) ir E. Rakauskaitės nagrinėjamoje manipuliacijoje. Pasirinktas motyvas – didingas ir monumentalus, istoriją menantis tankas – pavaizduotas patosine retorika: centrinėje aikštės dalyje įkomponuotas paminklas sureikšminamas kaip svarbiausias objektas. Sovietinės okupacijos paveikumas liko iki šių dienų. Neužteko apsivalyti iš išorės, didybės ir jėgos žvilgsnis įsmigo kažkur giliau… Pasirodo, paskutinis sovietinis tankas vis dar nepaliko Lietuvos ir okupavo Lukiškių aikštę savo didybe, monumentalumu ir sentimentalumu, matomu ir šiuolaikinėje Lietuvos skulptūroje.

Tačiau užtenka teorizuoti. Norisi atmesti provokaciją ir konstruktyviu žvilgsniu viltingai apžvelgti, ko galėtume pasisemti iš E. Rakauskaitės projekto, siūlančio šiuolaikinio meno prototipą, iš pažiūros patenkinantį dviejų tradicijų meno vartotojų ir projektų reikalavimus. Čia sąveikauja forma ir paskirtis. Istorija ir šiuolaikinė visuomenė. Tankas, kurio viduje įsikūręs punk rock naktinis klubas. Ko daugiau norėti? Tobula eklektika teoriniu lygmeniu, tačiau skiauterėti pankai niekad nebuvo laukiami Lukiškių aikštėje, nebus ir dabar… Be viso to, menininkė kiek per drąsiai užsimojo 1991 m. įvykius aptarti pakviesdama į naktinį klubą. Skausmo ir netekties motyvo „supopkultūrinimas“ – kiek groteskiškas pasirinkimas tokiai jautriai lietuvių tautai. Atstovaudama tautos balsui (kažkam gi reikia) galiu teigti: kūrinio visuma – paminklą išniekinantis reiškinys. Ir čia negaliu nepritarti autorei, kuri yra teigusi, kad tik šokiruojantis kūrinys priverčia mąstyti. Taip, priverčia, bet gaila, kad tik mąstyti, o ne veikti. Užtenka teorijų, reikia praktikos.

E. Rakauskaitė savo kūriniu iliustruoja (konstatuoja) Lietuvoje užsitęsusios paminklo sampratos stagnacijos faktą – paminklo (ne)galimybės problemą, monumentalią ir nepajudinamą kaip šis sovietinę dvasią perteikiantis tankas. Menininkės provokacija paliečia tik tiek, kad atpažįstame absurdišką situaciją, bet neprieiname prie realaus sprendimo būdo. Nesitikiu stebuklo atrandant formulę, nes jos nėra. Šiuolaikiniams paminklams ir jų sampratai taisyklių nebereikia, tačiau vis dėlto pafantazuoti galima sukuriant naują konstruktyvią idėją, o ne kalbėti tai, kas ir taip aišku. Problemą identifikavome. Žinome ir tai, kad vargu ar atidengsime šiuolaikinį Lietuvos paminklą Lukiškių aikštėje – jį visą užgožia tankas. Gal jau reiktų užeiti vidun ir paklausti ne: „Ateini ar išeini?“, o: „Kodėl išeiti negali?“

  – –

 Paroda „Ateini ar išeini?“ Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16) veiks iki lapkričio 30 d.

Prieš kelionę į šiųmetinę Kauno bienalę neatlikusiems „namų darbų“ vilniečiams, t. y. neišsiklausinėjusiems jau ten buvusių draugų, kaip rasti vieną ar kitą objektą, kai kurių jų paieška tapo komišku nuotykiu. Kad ir Karolinos Freino (Lenkija) sukurto paminklo Emmai Goldman, esančio Kauno santakoje. Savanoriai, švytintys entuziastingom šypsenom, telefonu konsultuoja taip abstrakčiai, kad viskas labiau primena prisakymus „nueik nežinia kur, atrask nežinia ką“: „Kaip mums rasti paminklą Emmai Goldman?“ – klausi. „Jis yra vandeny!“ – džiugiai tau atsako. „Ar yra koks ženklas?“ – „Taip, yra plūduras!“

Santaka, merkiama lietaus, tą dieną yra tapusi pažliugusia pelke, kurioje įmerkę kasas stirkso karklai, o spalio pabaigos vakaris drasko skėčius, raudamas juos iš gniaužtų. Batai žliugsi krantinės purve, pačioje krantinėje – nė gyvos dvasios ir jokios nuorodos. Nuo pontoninės prieplaukos atsiskiria siluetas su gobtuvu, deja, jis tolsta. Pagaliau pamatome žmones – pagyvenusi kauniečių pora mielai pasirengusi padėti, džiugiai moja į neapibrėžtą tolį – eisite, rasite, jau tikrai netoliii. Nuklampojus dar gabalą kelio, tolumoje pradeda mirksėti objektas lietaus merkiamo plieno pilkumo vandens horizonte. Plūdurą radom, bet kaip su Emma Goldman? Vėl skambini savanorei, ji, kaip tyčia, neatsiliepia. Keliu ateina mergina, vedina šuniu, – nirtus šnauceris mielai pasipraktikuotų medžioklės įgūdžius su tavo skėčiu, o gal net sugrubusiom iki pamėlynavimo rankom. Paklausta apie ieškomą vietą, mergina dar spėja mostelt pažliugusios pelkės pusėn, bet šnauceris baigia išsirauti iš jos glėbio, todėl neši savo sveiką kailį. Taip mes radome plūdurą, bet „neradome“ Emmos Goldman, o tereikėjo įjungti specialią programą savo telefone ir gaudyti siunčiamus Morzės abėcėlės signalus – programa iššifruotų Kaune žydų šeimoje gimusios žmogaus teisių aktyvistės autobiografiją. Bienalės „Yra ir nėra“ šūkis, regis, šiuo atveju įgyja naujų konotacijų, todėl susitaikę, kad Emmos Goldman mums „nėra“, važiuojame bent kiek sušilti.

Beje, pastaba „nuo sutemų ligi aušros“ prie Jenny Kagan (Anglija) „Murmuration“ yra „konkretus“ darbo laikas. Gerai, kad prieš važiuojant susipranti paklausti apie tai savanorės, – paaiškėja, kad videoprojekcija ant buvusios žydų chasidų sinagogos Gimnazijos gatvėje įsijungia tik su miesto šviesomis, taigi, negalintiems šiuo paros metu aplankyti objekto jo irgi „nėra“.

Lankantis Tatzu Nishi (Japonija) „Bute nuomai“, savanorė kviečia apžiūrėti ir butą – gal norėsime ateity jį nuomotis, dar sužinome, kad tokiu prastu oru bienalę lanko tik vilniečiai. Į parai ar valandai nuomojamą pigiais baldais apstatytą erdvę įkomponuota gulinti Lenino skulptūra nuteikia tikrai slogiai, kitaip nei to paties menininko sukurta „Laisvė“: nepriklausomos Lietuvos simbolis – bronzinė laisvės angelo skulptūra – čia atsiduria tiesiog autentiškai atkurtoje virtuvės aplinkoje, ant languota klijuote dengto stalo. Jokios specialios nuorodos ir vėl nėra, tad šalia vykstančių požeminės aikštelės statybų įdomus savo idėja objektas, iš išorės uždengtas pastolių konstrukcija, atsitiktiniam praeiviui tampa nematomas.

Paulina Pukytė. Vidurdienį Demokratų aikštėje. 2017.
Autorės nuotrauka

Į Paulinos Pukytės performansą „Vidurdienį Demokratų aikštėje“ vos spėjame – sukusi magiškus ratus Vilijampolės keliais, automobilio navigacija atveda į niekuo neišsiskiriančią gyvenamojo rajono gatvelę. Šalia plyti purvyne tapusi laukymė, aplink telkšo balos. Vėl jokio ženklo, kad čia tuojau pat kažkas įvyks, – tik keletas po skėčiais susigūžusių siluetų. Tik išlipus, vienas iš jų, jaunas vyras, pradeda giedoti jidiš kalba – jei ir gali būti tinkamesnis laikas šiam performansui, tai būtent tokią dieną – lietingą ir atšiaurią, kaip ir tada, kai „krito sniegas kartu su lietum“. Paminklo čia nėra ir nebus, bet būtent šioje vietoje buvusio žydų geto kankinių atminimas pagerbiamas tokiu būdu – kasdien dvyliktą valandą giedant tiems, kurių nebėra.