Gal kada nors Theo Bardsley sugrįš prie menotyros tekstų rašymo, gal ir ne. Jam, jaunam menininkui (g. 1997), gyvenančiam Londone, baigusiam vieną iš geriausių pasaulyje Mančesterio universitetą, menotyrą, viskas priešaky. Na, nepavyko išgriebti prisipažinimo, kada ir kodėl jam toptelėjo mintis tapyti. Telieka tai asmeninė paslaptis. Tik nustebino londoniečio ekstravertiškas nusiteikimas tapyti lankytojams atviroje erdvėje. Kiekvienas užsukęs į Vilniaus Tumo galeriją galėjo pamatyti Theo prie molberto, tapantį aliejiniais dažais, ir net pakalbinti jį pačiomis įvairiausiomis temomis. Kas tai – performansas, menininko moto, gatvės meno įtaka, Londono triukšmo atgarsiai? Pagaliau ne taip ir svarbu, kai viskas, visas socialinių vertybių statinys apsivertė aukštyn kojomis.

Apie tai byloja atvira Theo aliuzija į Édouard’o Manet „Olimpiją“ (1863), kūrinį, aplink kurį buvo kilęs vertybių konfliktas ir kuriam priklijuota meninio nuopuolio etiketė. 1865 metais Paryžiaus salone eksponuotas paveikslas sukėlė „karinį“ nuomonių konfliktą ir turinio (pavaizduota Paryžiaus prostitutė) bei estetinių pažiūrų (kūno, veido koloritas, tapybos

Theo Bardsley. The Nail Painter. 2026

technika) atmetimą. Dabar tai skamba kaip anekdotas, absurdas, kaip neįtikėtinai juokinga istorija. Theo Bardsley paveikslas „The Nail Painter“ („Nagų lakuotojas“, 2026) – užuomina į laiko vertybinę kaitą, istorinės svarbos impresionisto paveikslą jis pasitelkia švelniam ironijos gūsiui, nesukeldamas pasipiktinimo bangos. Britų menininko kūrinys, kuris gali būti suvokiamas kaip pikantiška buitinė scena, išmanantiems dailės istoriją primena Manet „Olimpiją“, kitiems – linksmą išdaigą. Nenuostabu, kad ir akademiniu šaltuku dvelkiančią menotyrą keičia paprastumu ir žaisme grįsta rašymo maniera, o nuobodulį išstumia pusiau rimta, pusiau juokinga dailininkų kūrybos interpretacija. Jokia staigmena ir mūsų kultūros teritorijoje tapantys menotyrininkai ar į meno kritikos rašymą panirę tapytojai, kaip antai ir tebesikartojantys karingi išpuoliai prieš viešose erdvėse eksponuojamus kūrinius.

Per visą Theo Bardsley kūrybą viltingai driekiasi menotyros žinių šleifas, bet jaunasis tapytojas meistrišku šokėjo piruetu išsisuka nuo tiesmuko stiliaus, epochų, menininkų autoritetų paveldo, savo kūrybos scenoje pasaulį nužvelgdamas jaunojo optimisto akimis. Taip norėjosi išlaužti nors kokį dramatišką liudijimą, bet nepavyko. Paklaususi, ką simbolizuoja jo paveiksluose besikartojantis juodas katinas, išgirdau tik juoką ir patikinimą, kad tai įprastas Londono aludžių lankytojas ir simbolizmo čia nė kruopelytės neaptiksime.

Taigi, Theo save laiko kasdienybės istorijų pasakotoju. Pamatyti vaizdai jo atmintyje nugula lyg dulkės ant lentynos ir tik papūtus kūrybiniam įkvėpimo vėjui atsiranda drobėse. „Echoes of the Room“ („Kambario aidai“) – tokia jo kūrybos koncepcija. Estetinę sampratą jis apibrėžia paprastai, keliais teiginiais: jam nerūpi vaizduojamų personažų anatomija, išlaikydamas ryšį su realistiniu objekto vaizdavimu, svarbiausiu tikslu laiko kuriamą emociją. Theo paveikslų vaizdas suplokštintas, nutapytas plokštumine ornamentine maniera. O tai jau prancūzų tapytojo Henri Matisse’o tapybinis paveldas. Prancūzų tapytojas, fovizmo pradininkas emocijas reiškė ornamentine formų ir spalvų derme. Theo Bardsley patinka ne tiek fovistinis spalvų riksmas, kiek primityvizmas, aiškios jo išraiškos šaknys jaunajam tapytojui ypač prie širdies: sąmoningai supaprastintos formos, plokštuminis vaizdavimas, su vaikišku naivumu nutapyti personažai. Londoniečio tapomos moterys turi ir modiljaniškų moterų bruožų, jos panašios viena į kitą, niekada neištrūkstančios iš Theo kambario erdvės.

Tapytojo kambario aidai, jo sukurtas pasaulis, išniręs iš atminties, palieka dvejopą įspūdį: viena vertus, jis puikiai išmano meno istoriją, kita vertus, turi nenusakomo, vadinasi, individualaus stiliaus bruožų, jo prieiga prie didžiųjų tapybos meistrų subtili ir šiuolaikiška. Jis taip vykusiai suplaka tapybinį kokteilį, kad gali tik jį maloniai gurkšnoti arba nusišypsoti, beieškodamas atpažįstamų paveikslų motyvų.

Prisimenu, kai galerijoje pirmą kartą pamačiau Theo Bardsley tapybą, iškart mintyse priklijavau etiketę – naivusis menas ir laiku save subariau – atsargiai su tuo „viskas aišku“, nes iš tikrųjų viskas kur kas sudėtingiau ir įdomiau.

Theo Bardsley personalinė paroda. „Echoes of the Room“ Tumo galerijoje (Užupio g. 28, Vilnius) veikia iki spalio 11 d.

Parašyti apie Arvydo Baltrūno tapybos parodą LDS projektų erdvėje, kurią kuravo Rita Mikučionytė, įkvėpė kūrinių siužetai. Pastebėjusi, kad drobėse nėra objektų ir figūratyvinių mįslių, atsikvėpiau, ėmiau gilintis į spalvų dermes, potėpių raišką. Dėmesys parodos erdvėje slydo drobių paviršiais, ieškojo nuotaikos, tonalumo koncepto, kol, prašokęs intensyvių spalvų kontrastus, užsilaikė faktūriniuose reljefuose, paniro į Trẽčia, kuris jau buvo kažkas kita, nei aš mačiau ar girdėjau. Parodoje to Trečia radau pakankamai.

Arvydas Baltrūnas. Paslėpta šviesa. 2023

Aprašysiu sinergines poras, dviejų elementų (idėjų, priemonių, jėgų, reiškinių) derinius, kad per jų tarpusavio sąveiką išryškinčiau Trečia kaip svarbų parodos elementą. Pirmas derinys: specialiai parodai sukurto Gintaro Sodeikos opuso „Fotonų giesmės“ garsai susilieja su Arvydo Baltrūno drobių ekspresija. Arvydas užsiminė, kad dažnai tapo su muzika, ji net padiktuoja potėpių gestus, kaip nutiko klausantis Philipo Glasso vargoninių kūrinių, o Antonio Vivaldi dera su švelnių, gelsvų tonų jūros peizažu ir t. t. Vaizdo ir garso samplaikoje radosi Trečia.

Antras derinys: sugretintos dvi to paties rakurso, to paties siužeto drobės – viena spalvota, su ryškia kiaušinio trynio saule baltame debesyje šalia raudonos linijos, primenančios medį ar elektros stulpą, kita – pilkų tonų kaip nespalvotoje fotografijoje. Žiūrint į šį diptichą, būtų galima žaisti žaidimą „Surask 10 skirtumų“, tačiau man kyla klausimas: „Ar tai tapyta iš fotografijos?“ Suvokiu, kad čia nutapytas saulėlydis, kuris truko taip trumpai, kad vargiai įmanoma spėti nutapyti jį iš natūros, kaip įprasta senojoje tapyboje. Iš asmeninės fotografavimo praktikos man pažini, šiuo atveju įsivaizduojama fotografinė šviesa suteikia drobių koloritui papildomą dėmenį ir akrilinė spalva tarsi nušvinta, šviesa išsiskleidžia spalvoje, kurioje tarpsta Trečia. Šį Trečia pastiprina tapybinių kompozicijų monochromiškumas ir neišbaigtumo estetika – dailininkas sąmoningai riboja spalvas, ieško atspalvių, blukina detales, net verčia jas savotiškais pikseliais (dar viena aliuzija į fotografiją, šįkart skaitmeninę), dėmėmis, kurios jo darbe „Suplėšyta šviesa I“ (2024) suveikia kaip akinanti šviesa Platono uolos alegorijoje, į kurią negali žiūrėti ką tik iš urvo išlindęs. Tada lieka žiūrėti į Trečia ir matyti debesis, į kuriuos nuo neatmenamų laikų žiūrėjo visi, kas pakeldavo galvą aukštyn. Matydavo tą patį ir jausdavosi panašiai, nes debesys yra debesys, visada tokie buvo. Ir tai ne banalybė, Arvydo perkelta į drobes, o debesų pavidalu ištapyta šviesa spalvoje, spalva šviesoje. Tokia būsena, kai atspalvių žaismė upėje tyvuliuoja („Atspindžiai Šyšoje II“, 2019), spalvos tirštėja („Nuo Šatrijos. Vakaras I“, 2023; „Nuo Šatrijos. Vakaras III“, 2023), potėpiai tankėja („Kai tave sudegins, geltona saulė patekės“, 2025), tonai sodrėja („Kai tave sudegins, ras perlą pelenuos“, 2024) ir drobių spalvinė visuma reflektuoja šviesą.

Parodoje patirtas Trečia – tai ne šiaip retorinė figūra, pritaikyta parodoje, o estetiniu turiniu užpildyta kūrėjo ir suvokėjo būsena,  „…mėgavimasis pačia tapyba, koloritu, spalvos niuansais, potėpio išraiška“ (iš A. Baltrūno albumo „Netyrinėju. Tapau“). Ir „visai nesvarbu, kokį meną žmogus daro. Svarbu, ką į jį įdeda“ (citata iš ten pat).

P. S. Per parodos atidarymą atliktas G. Sodeikos ir A. Baltrūno performansas „Tai gali būti paskutinis kartas“ buvo įtaigus manifestas, atliepęs Lietuvos kultūrą ištikusią politinę krizę. Du smuikai dviejuose futliaruose, du smuikai, išimti iš futliarų, du smuikai, kuriais jie negriežė, du smuikai, kurių vienas be stygų.

Lietuvos medicinos bibliotekoje iki birželio 30 d. veikianti tapytojos, dailės edukologės Ingos Dambrauskienės paroda „…tarp eilučių…“ yra trečioji personalinė menininkės paroda po studijų Vilniaus dailės akademijoje 1996 m. Daug dažniau nei personalines parodas dailininkė organizuoja kitų autorių kūrybos pristatymus ir plenerus – 2015 m. įkūrusi suaugusiųjų dailės studiją „Piešiu – medituoju“, kurioje dėsto pagal autorinę programą, jungiančią intuityviosios ir akademinės tapybos metodikas, ji kasmet surengia didelės apimties savo studentų parodas, įkvepia ir padrąsina juos dalintis savo kūrybos vaisiais.

Inga Dambrauskienė. Šaltinis. 2022

Ingai Dambrauskienei kūryba yra meditatyvus kalbėjimasis su pačia savimi. Ji kuria turtingą ženklų ir simbolių pasaulį, liudijantį ir kolektyvinės pasąmonės sritį, kuri negali būti nusakyta racionaliai.

Parodos – tai viešas kalbėjimasis, dalinimasis tuo, ką dailininkas suprato apie save ir pasaulį. Kūrybos procese menininkas yra laisvas sukurti asmeninį kosmosą, tačiau, išleidęs kūrinį į pasaulį, patiria, kad žiūrovas jo kūrinyje gali įžvelgti daugiau ir ką kita, nei menininkas išreiškė. Kūrinys pradeda gyventi nuo kūrėjo nepriklausomą gyvenimą, tampa atviras ir „užbaigiamas“ jau žiūrovo dėka. Pasak filosofo, semiotiko Umberto Eco opera aperta koncepcijos, meno kūrinys kaip „iš ženklų sudarytas audinys“ prasmę įgyja tik tada, kai įsitraukia meno suvokėjas.

Inga Dambrauskienė. Vibracijos. 2022

Inga Dambrauskienė kviečia žiūrovą pratęsti kūrinį atsigręžus į save. Nes suvokiant meno kūrinį, pasak Carlo Gustavo Jungo, svarbu tai, kad „aš išgyvenu ne tik objektą, bet pirmiausia patį save“. Šalia paveikslų tapytoja pateikia ir naratyvus. Tai nėra tiesiog vertimai iš plastinės kalbos į verbalinę, o pagarbus žiūrovo palydėjimas, vartų į jos kūrinių suvokimą atvėrimas. Tapytoja kviečia žiūrovą į dialogą – į tokį, kaip jį suprato filosofas egzistencialistas Martinas Buberis, teigęs, kad žmogaus būtis savo pilnatvę ir prasmę įgyja tik per dialoginį santykį su kitu žmogumi ir Dievu. Galbūt todėl jos tapyba tokia sutelkta, joje yra tik tai, kas privalo būti, koloritai subtilūs, niuansuoti ir nerėksmingi. Nes triukšme dialogas neįvyksta.

Dailininkė gilinasi į meno psichologiją, taiko dailės terapijos metodus dėstydama dailę suaugusiesiems. Savo paveiksluose ji kalba apie egzistencines žmogaus būsenas – susitikimą ir vienatvę, įsiklausymą ir negirdėjimą, sielos šaltinius ir dykumas, išsigelbėjimą Nojaus erdvėlaivyje. Neatsitiktinai jos paveikslai patraukė psichoterapeutės Daivos Žukauskienės dėmesį ir kartu bendradarbiaudamos jos sukūrė originalias asociatyvines metaforines kortas – psichoterapijoje naudojamą instrumentą.

Tapytojos Ingos Dambrauskienės paroda Lietuvos medicinos bibliotekoje yra reta proga pamatyti savo būtį iš naujos, menininkės pasiūlytos perspektyvos.

Birutė Nomeda Stankūnienė. Dingę sodai. 2023

Birutė Nomeda Stankūnienė – prisiekusi abstrakcionistė, nuolat stebinanti kūrybiniu užsidegimu ir idėjomis. Vilniaus dailės akademijoje baigusi dizainą, pasirinko ekspresionistinę raišką, tarytum siekdama paneigti racionalią ir subalansuotą dizaino prigimtį. Dailininkę priskirčiau akumuliatoriaus principu kuriančių menininkų grupei – pirmiausia įsikraunama iš aplinkos, kelionių, kultūrinio fono, o vėliau sukaupta kūrybinė įkrova išspinduliuojama tapyboje. Per metus menininkė sugeba surengti po keletą personalinių parodų pačiose įvairiausiose erdvėse. Tapytoja savo darbų parodoms renkasi ne tik galerijas, bet ir kitas viešąsias erdves: bažnyčias, gydymo įstaigas, bibliotekas, biurus. Kaip sako pati menininkė: „Meno kūrinys – tai įrankis kalbėtis, jis turi būti prieinamas kuo platesniam žiūrovų ratui.“ Jos parodose visuomet audžiama giliamintė koncepcija, ištransliuojamos laikmečio idėjos: moterystė, vaikystės prisiminimų nelengva našta, egzistencinės abejonės, tapatybės paieškos.

Birželį Vilniaus GODÒ galerijoje veikianti paroda „Dingę sodai“ – menininkės sugrįžimas į vaikystės prisiminimų teritoriją, ten, kur ji svajojo vieną dieną nukakti – į Argentiną. Fantazijų istorija prasidėjo nuo močiutės repatriantės pasakojimų ir mielų mažmožių – suvenyrų iš saulėtos, karštos, spalvingos ir temperamentingos šalies. Birutė išsaugojo širdžiai brangius niekučius ir laikraščio iškarpas apie sugrįžtančius iš Urugvajaus ir Argentinos lietuvius. Artefaktus, kitados vaiko vaizduotėje pažadinusius kūrybinius impulsus. Iš dviejų dalių sudarytos parodos struktūra atspindi menininkės kūrybinės tapatybės paieškas. Pirmoje dalyje lyg atskleidžiama niūri ir pilka sovietinė kasdienybė. Dailininkės atmintis grįsta emociniais išgyvenimais – čia ji liūdi, o čia džiūgauja, prasiveržia linksmesnės intonacijos. Antra dalis skirta svajoms apie Argentiną. Menininkė nevaržomai taškosi spalvomis, lyg argentinietiško tango vilionėse skleidžiasi įmantrūs potėpiai tarsi aistringų šokėjų kojų palikti pėdsakai. Greta tapybos darbų eksponuojami ir ją įkvėpę nebrangūs suvenyrai ir net sudužusios lėkštutės šukės – taip dar labiau sustiprinamos ilgesio nuotaikos: tai tarsi svajonių duženos, pradingusios vaikiškos vaizduotės trupiniai.

Birutė Nomeda Stankūnienė. Dingę sodai. 2023

Birutei ypač artima gesto (veiksmo) abstrakti raiška, jos spontaniškumas, improvizacinis metodas, stilių įvairovė ir impasto technikos efektai. Antroje parodos dalyje visa jėga išnaudojama improvizacijos įtaiga. Birutė drąsiai paviršiuje vedžioja liniją, kuri tapymo procese virsta potėpiu. Menininkė mėgsta eksperimentuoti ir šioje parodoje gausu bandymų tapyti ant pačių įvairiausių paviršių. Iš Londono parsivežtą staltiesę, kurią, tiesą sakant, „išgelbėjo“ nuo šiukšlių konteinerio, menininkė panaudojo vietoj drobės: ištapė pastozinėmis gėlių girliandomis, linksmai šokinėjantys žiedlapiai „puotauja“ staltiesės tekstūros ir vienspalvio ornamento išaustuose raštuose. Eksperimentavimo pėdsakų aptiksime beveik visuose kūriniuose: dažai maišomi su kitomis medžiagomis, glamžymu ir visais kitais būdais kuriamos faktūros, popieriniai rankšluosčiai ir servetėlės, sintetinės medžiagos – viskas, ant ko galima tapyti, „įdarbinta“ estetiniam efektui išgauti. Argentinietiško tango ritmu pulsuoja visa antra parodos dalis: ryškus koloritas, ypač daug raudonos ir geltonos spalvų juodame paviršiuje dar labiau sustiprina aistringo šokio įspūdį. Svajonė nukeliauti į šalį, apie kurią girdėjo tik pasakojimuose, sugrįžo po daugelio metų, „Dingę sodai“ – prabėgusios jaunystės ilgesys, jausmas, kuris leido dailininkei sukurti spalvingas improvizacijas įvairiausiuose paviršiuose ir pasotinti prisiminimais išalkusią sielą. Visi Birutės darbai galerijoje pristatomi pirmą kartą.