Artėjant jubiliejui į paviršių kyla dabartinę kokybinę istorinės atminties išsaugojimo padėtį iliustruojantys pavyzdžiai. Naujausias – neseniai paskelbta dr. Jono Basanavičiaus atminimui skirta skulptūra laimėtoja. Kadangi skulptūra yra meno sritis, o atminimo įamžinimas kaip reiškinys savaime nukreiptas į visuomenę, čia neapsieinama be svarstymų, ką menas (ne)suteikia visuomenei. Žvelgiant į meno raidą, nesunku pastebėti, kad kiekvieną laikotarpį lydi tam tikros specifinės meno raiškos formos ir tendencijos. Kad suprastume tas tendencijas ir meno raiškos formų reikšmę, paprasčiausia pažvelgti į konkrečius atvejus. Kadangi šiandieninė moderni Lietuva orientuojasi į Vakarų kultūrą, patiems save įvertinti labiausiai tinka lyderiaujančių Vakarų šalių pavyzdžiai.

Vieni žymiausių šio amžiaus memorialinių paminklų yra Rugsėjo 11-osios aukų atminimui skirti memorialai buvusių Pasaulio prekybos centro dangoraižių dvynių vietoje ir šalia Pentagono. Nors vizualiai tiek forma, tiek masteliu skirtingi, juos sieja esminiai šiuolaikinių paminklų, miesto erdvių ir objektų bruožai. Šiandien beveik neįmanoma įsivaizduoti sėkmingo projekto, kuris nebūtų konceptualus, skatinantis žmonių interakciją ir intelektualiai stimuliuojantis.

Nacionalinis Rugsėjo 11-osios memorialas Niujorke

Nieko keisto, kad minėtais atvejais JAV nepastatė nei nežinomo kario kapo, nei nežinomo piliečio statulos ar tiesiog sugriautų pastatų replikos. Banalios praėjusio amžiaus realizmo persmelktos idėjos net nebuvo svarstomos. Priešingai, nueita iki pačių radikaliausių ir abstrakčiausių idėjų, ieškant tinkamos ir tiksliai atspindinčios šiandieninį žmonių mąstymą, pasaulėjautą. Ieškota to, kas šiuolaikiniam žmogui būtų aktualu, įdomu ir suprantama. Tokių formų paieškos nėra lengvos, tam reikia talentingiausių menininkų, architektų ir inžinierių idėjų ir bendro darbo. Rezultatas – buvusių Pasaulio prekybos centro dangoraižių dvynių pamatuose įrengti dydžiu stulbinantys fontanai ir skvere šalia Pentagono pastatyti stilizuoti suoliukai su tekančiu po jais vandeniu. Jie skirti kiekvienam žuvusiam atminti ir artimiesiems, draugams bei kolegoms sukurti erdvę, kurioje tvyrotų ramybė ir susitelkimas, prisimenant aukas. Abiem atvejais pasitelkiamas kontekstas ir aplinkinė erdvė, sukuriamas stiprus monumentalumo įspūdis, skatinantis žmones užsibūti šiose įsimintinose vietose. Formų ir konteksto, vandens panaudojimo simboliškumą ir konceptualumą šiais atvejais būtų galima ilgai analizuoti, tačiau vien jausmas, apimantis matant šiuos kūrinius, dvejonių dėl jų kokybės sukelia nedaugeliui. 

Nacionalinis Rugsėjo 11-osios memorialas Pentagone

Kitas iliustratyvus istorinės atminties įamžinimo pavyzdys, atskleidžiantis meno funkciją, yra Holokausto aukų memorialas Berlyne. Neseniai jis patraukė vieno menininko dėmesį, o jo perdirbtos ir realiame istoriniame kontekste įkomponuotos nepagarbios žmonių asmenukės ir nuotraukos šalia paminklo staiga paplito internete, visiems primindamos tikrąją jo prasmę. Atidžiau pažvelgus į šį atvejį, priešingai nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, akibrokštas veda ne prie išvados, kad meno objektas buvo klaidinantis ar klaidingai suprastas, o prie to, kad skulptūros atliko savo funkciją, aktualizuodamos temą, praėjus net keliems dešimtmečiams. Visa tai dėl universalios, minimalistinės, o kartu ir interaktyvios paminklo formos. Kiekvienas meno kūrinys yra sudėtingas tekstas atviru kodu, kurį galima interpretuoti įvairiapusiškai, tačiau šis pavyzdys tik rodo, kad klaidingos interpretacijos išryškina ne meno kūrinio klaidingumą per se, bet jo funkcijos universalumą, o ši (nekalbant apie akivaizdžią estetinę meno funkciją) visuomet lieka ta pati – aktualizuoti ir spręsti tam tikrą temą, klausimą ar idėją.

Grįždami prie J. Basanavičiaus skulptūros, prieš tai pažvelkime, kaip aptartų pasaulinių pavyzdžių kontekste iki šiol tvarkėmės mes. Čia neapsieisime nepaminėję ir Žaliojo tilto skulptūrų. Skulptūras nukėlėme, nes jos – anoks menas? Banalios, skurdžios savo raiškos forma, dirbtinai primestos okupantų? Paradoksalu tai, kad Žaliojo tilto skulptūrų ryžtingas nukėlimas (čia nekvestionuoju propagandos galimybių ir iš Rytų kylančių grėsmių, kurios egzistuoja jas palikus) dažnai grindžiamas tuo, kad jos nėra kultūra nei turi meninės vertės. Tačiau dažnai aptinkamas kultūros apibrėžimas suponuoja, kad kultūra yra istoriškai perduodama simbolių, reikšmių ir normų sistema. Dar plačiau kultūra gali būti apibrėžiama ir kaip žinių, patirčių, įsitikinimų, vertybių, požiūrių, reikšmių, hierarchijos, religijos, laiko sampratos, vaidmenų, erdvinių santykių, visatos suvokimo ir materialių objektų rinkinys, tam tikros žmonių grupės įgytas ir perduodamas per kartas. Taigi totalitarizmas, kaip ir bet kuri kita kultūra, turi tiek savo politinei santvarkai, tiek meno raiškai būdingus bruožus. Vadovaujantis bet kokiu kultūros apibrėžimu reikia pripažinti, kad totalitarizmas yra viena iš pasaulyje egzistuojančių kultūros formų ir jis, mūsų nelaimei, yra neatsiejamas nuo mūsų valstybės istorijos, nukeltų skulptūrų ir mūsų dabartinės tapatybės.

Tačiau nors buvo sunaikintas kultūros paveldo objektas, atspindintis XX amžiaus antroje pusėje Lietuvoje dominavusią totalitaristinę kultūrą (savą ar svetimą, bet kultūrą), ir meno panaudojimo ideologijos tikslams pavyzdys, toliau vadovaukimės populiaria logika. Sakykim, šiandieninei mūsų sąmonei Žaliojo tilto skulptūros pačios savaime neturi jokios meninės vertės ir yra viso labo ant pjedestalų užkelti stabai, todėl iš mūsų laisvos ir modernios Lietuvos jas reikia mesti lauk taip, kaip į Grūto parką išmetėme Leniną ir Staliną. Prisiminkime laimėjusios J. Basanavičiaus skulptūros nuotrauką ir suraskime bent 5 esminius skirtumus tarp jos ir Žaliojo tilto balvonų. Įdėmiai įsižiūrėkime… Nebeieškokime jokių koncepcinių, raiškos ar simbolinių skirtumų – jų nėra. Būsimoji J. Basanavičiaus skulptūra yra labai mėgstama ir suprantama sovietmečio traumuotos sąmonės ir visuomenės – mūsų pačių (turint galvoje, kaip šiuo projektu didžiuojasi kai kurie politikai). Tačiau realybė kartoka – ši skulptūra neskatina mąstyti, jos nereikia interpretuoti – ji rodo ir atvaizduoja, primeta ir aukština. Lygiai taip kaip veikė totalitaristiniai paminklai-stabai. Taip stebėtojo sąmonę ji paverčia apatiška, paklūstančia primetamam mąstymui ir tampa iki skausmo homogenizuojančiu opijumi, kuris užkerta kelią laisvai mąstančios ir tobulėjančios visuomenės raidai. Paprastai tariant, užkerta kelią laisvam mąstymui. Ji tik puikiai iliustruoja, kaip totalitarizmo išprievartauta sąmonė, tebekamuojama praeities luošinimo randų, kuria naujus stabus, pasitelkdama prievartautojo išmokytus metodus ir formas: sunaikindama vienos kultūros (net jei tai ir totalitarizmas!) objektus ir pakeisdama juos savais. Prisiminkime tokius objektus kaip Aušvico koncentracijos stovykla, kurios, savaime suprantama, niekam nešauna į galvą sunaikinti. Lygiai taip kaip iki galo nebuvo demontuota ir Berlyno siena. Taip yra todėl, kad moderni ir laisva visuomenė elgiasi priešingai – ji nebijo skatinti atviros diskusijos, jai nereikia nurodinėti, atvaizduoti ir aukštinti. Laisva visuomenė skatina įvairius požiūrius ir neslepia savo praeities – geros ir blogos. Todėl natūralu, kad modernioje ir laisvoje visuomenėje būtų suprantama ir Žaliojo tilto skulptūrų išsaugojimo svarba bei vertė. Tokioje visuomenėje būtų racionalu, pavyzdžiui, tris iš jų perkelti į muziejus, o vieną palikti jos natūralioje erdvėje, apsuptą naujų šiandieninės Lietuvos talentų sukurtų skulptūrų, kurios parodytų mūsų valstybės istoriją, pažangą ir per amžius išliekančios tautos stiprybę, nebijant praeities šešėlių.

Pamiršti meno paskirtį, svarstant tokius projektus kaip J. Basanavičiaus atminimo įamžinimas, iš esmės yra ydinga. Sunku patikėti, kad šiandien Lietuvoje nėra nė vieno skulptoriaus, architekto ar tiesiog menininko, kuris sugebėtų pateikti konceptualią paminklo viziją, nutolstančią nuo totalitarizmo įbruktų realistinių stabų aikštėse garbinimo. O juk būtų galima rekonstruoti pačią aikštę, pritaikant ją miestiečių poreikiams, gyvenimo būdui ir laiko leidimui. Jos centre po stiklu įrengti nuolat tekantį, šviečiantį ir neužšąlantį šaltinį. Sukurti tokį objektą, kuris suteiktų galimybę žmonių interakcijai, prie kurio kiekvienas pilietis galėtų ateiti ir prisiminti tai, ką Lietuvai suteikė J. Basanavičius – neišblėstančią laisvos Lietuvos valstybės idėją ir mūsų visų gyvybės šaltinį. Tai tik viena spontaniška idėja, kylanti pažvelgus į pasaulinius pavyzdžius. Ji ne pati geriausia ar originaliausia, tačiau savo principu skatinanti užduoti klausimus, mąstyti ir interpretuoti. Viena garsiausių pasaulyje grafikos dizainerių Paula Scher yra pasakiusi: „Aš nekuriu dizaino tam, kad atsakyčiau į klausimus. Kuriu jį tam, kad juos užduočiau.“

Tokie nebrandūs ir greitus politinio populiarumo taškus susikrauti padedantys veiksmai kaip J. Basanavičiaus paminklo statybos yra žalingi mums visiems. Šiandien dirbtinai siekiame paminklą pastatyti būtent šimtmečio proga, nepaisydami tokio monumento reikšmingumo ir įtakos visuomenei. Greita produkcija ir vartotojiškumas šiuo atveju iškreipia mūsų suvokimą, ką reiškia atminimo įamžinimas ir kokį vaidmenį atlieka menas bei kokių intelektualinių resursų jis reikalauja. Tai juk ne dar vieno atviruko pagaminimas jubiliejaus proga, po ko jis iškart būtų padedamas į stalčių. Turime savęs paklausti, kas būtų buvę, jei ir J. Basanavičius būtų veikęs ir vadovavęsis tokia pat logika. Tikriausiai laisvos Lietuvos dabar nebūtų buvę. Ne jubiliejų proga ar gražiais skaičiais kuriame savo valstybę, ne sąmonės prievarta, o ryžtu ir drąsa veikti tinkamu laiku ir tik tinkama forma – ne veltui ir pirmas bandymas skelbti atkuriamą valstybę dar 1917 metais buvo persvarstytas, kol kitų metų vasario 16-ąją deklaracijoje skambėjo aiški vizija: „Lietuvos Taryba […] skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis.“

Ar sugebėsime pastebėti šiuos simbolinius ženklus ir pasinaudosime jais, išvengdami klaidos įamžinant tautos patriarcho atminimą? O galbūt šią klaidą mums pavyks ištaisyti įprasminant Sąjūdžio ir Nepriklausomybės atkūrimo simbolius, pasitelkiant kur kas turtingesnes ir prasmingesnes raiškos formas? O gal ir vėl įkliūsime į sau patiems paspęstus spąstus?

Tenepritrūksta mums drąsos būti laisviems.

2004 metais į Pasaulio paveldo sąrašą pateko Brėmeno Rolando statula – viena didžiausių viduramžių laikus menančių skulptūrų Vokietijoje. Penkių su puse metro aukščio Rolandas – neatsiejama šio senovinio miesto puošmena, legendomis apipintos turtingos istorijos liudininkas, keliantis didžiulį ne tik senosios kultūros gerbėjų, bet ir paprastų miestiečių, turistų susidomėjimą.

Brėmeno Rolandas nėra vienintelė tokio tipo šarvuoto riterio su aukštyn pakeltu kalaviju skulptūra. Savais viduramžiškais ar vėliau sukurtais Rolandais gali pasigirti ir kiti Vokietijos miestai: Brandenburgas, Kvedlinburgas, Buchas, Halė, Belgernas. Šias statulas galima pamatyti ir už Vokietijos ribų – Kroatijoje, Lenkijoje, Latvijoje, kitose šalyse. Tai kas gi buvo tasai Rolandas ir kodėl Europoje statytos jo vardu pavadintos statulos?

Tikrasis riteris Rolandas – pusiau legendinė istorinė asmenybė, apie kurią daugiau žinoma iš vėlesniais amžiais sukurtų poetinių „Rolando giesmių“ ciklo nei iš patikimesnių istorinių šaltinių. Pirmą kartą apie riterį vardu Hruodlandas (Hruodlandus) užsimena Karolio Didžiojo biografas Einhardas (apie 770–840) ir nurodo Hruodlandą buvus Bretanės paribio (markos) prefektu. Einhardo veikale „Karolio Didžiojo gyvenimas“ (Vita Caroli Magni) pasakojama apie vieną mūšį, kai lengviau ginkluoti baskai frankams nepatogioje kalnuotoje vietovėje iš pasalų užpuolė Karolio Didžiojo vadovaujamos kariuomenės ariergardą, „išmušė visus iki paskutinio kario, išplėšė gurguoles ir išlakstė į skirtingas puses“. Būtent ten, pasak kronikininko, žuvo ir minėtasis Hruodlandas – vienas iš Karolio Didžiojo kariuomenės vadų (vėliau poetinėje prancūzų tradicijoje jis tapo kilniuoju Rolandu). Šaltinyje nė žodžiu neužsimenama apie dvasines numanomo Rolando prototipo savybes, tačiau ilgainiui ši asmenybė apauga įvairiausiomis legendomis, pagal tos epochos supratimą tapdama idealaus Vakarų pasaulio riterio etalonu.

Rolando skulptūra Bremene

Žymiausias viduramžių kūrinys, kuriame apdainuojami riterio Rolando žygiai, yra senąja prancūzų kalba surašyta eiliuota „Rolando giesmė“. Manoma, kad klasikinis iki mūsų laikų išlikęs šios giesmės tekstas, vadinamasis Oksfordo rankraštis, galėjo būti sukurtas XI–XII a. sandūroje remiantis ankstyvesniais neišlikusiais šaltiniais. Tai, kad „idealaus riterio“ Rolando žygius šlovinančių giesmių būta ir anksčiau, liudija viduramžių kronikininko Viljamo Malmsberiečio XII a. pradžios „Anglų karalių istorija“, kurioje užsimenama, kad prieš pat legendinį Hastingso mūšį (1066) tarp anglosaksų ir normanų kariaunų pastarųjų hercogas „užtraukė giesmę apie Rolandą, idant karingo vyro pavyzdžiu įkvėptų karius“.

Rolandas vaizduojamas kaip narsus frankų riteris, imperatoriaus Karolio Didžiojo sūnėnas, ištikimas kovų bendražygis ir tikras krikščionybės gynėjas. Pasak „Rolando giesmės“, frankų kariuomenė užėmė daugybę maurų miestų, tačiau neužkariauta liko tik viena Saragosa – jos valdovas Marsilis nusprendžia pasiūlyti Karoliui taiką. Žinodamas klastingą Marsilio būdą, Rolandas nepritaria paliauboms, tačiau imperatorius siunčia į maurų miestą už taiką agituojantį Ganeloną, ir šis įtikina Marsilį užmigdyti Karolio budrumą brangiomis dovanomis ir nužudyti Rolandą. Frankų valdovui atsitraukus, Rolando būrys lieka saugoti Ispanijos prieigų ir prižiūrėti, kad maurai laikytųsi sudarytos taikos. Deja, Karoliui su kariauna išjojus, gausybė maurų puola Rolando karius. Užverda nelygus mūšis. Kelis kartus Rolando bendražygiai maldauja pastarąjį pūsti ragą ir kviestis išjojusį imperatorių pagalbon, tačiau Rolandas atsisako tai padaryti, nes pagalbos prieš maurus šauksmas užtrauktų gėdą jo kariams. Pagaliau krinta beveik visi kilmingi frankai, iš paskutinių jėgų Rolandas pučia ragą, Karolis išgirsta jo gausmą ir skuba į pagalbą, tačiau valdovo kariuomenė pernelyg toli. Maurai nužudo netekusį jėgų Rolandą ir atskubėję gelbėtojai randa tik ištikimo vasalo kūną. „Rolando giesmė“ baigiasi frankų kerštu maurams, Saragosos užėmimu ir išdaviko Ganelono nubaudimu mirtimi.

Ilgainiui sakmės apie kilnųjį Rolandą tapo tokios populiarios, kad pradėtos kurti šlovingąjį riterį aukštinančios poemos, kuriose apdainuojama tariama Rolando vaikystė, paauglystės nuotykiai, žygdarbiai ir kovos. Tokiu būdu istorijai beveik nežinomas Bretanės prefektas Hruodlandas, tikėtinas pagrindinio „giesmių“ herojaus prototipas, tampa legendine figūra ir viduramžių Europos riterystės idealu, su kuriuo troško būti lyginamas kiekvienas riteris ne tik Prancūzijoje, bet ir toli už jos ribų. Rolando kultas tampa tarptautiniu reiškiniu. Tiek prancūzai, tiek vokiečiai laikė jį savu didvyriu, o sakmės apie šį personažą paplinta Anglijoje, Italijoje, Ispanijoje, netgi Skandinavijoje ir kitur. Feodalinėje to meto sąmonėje Rolando įvaizdis pradėtas sieti su tokiomis dvasinėmis savybėmis kaip ištikimybė valdovui ir tikėjimui, narsa, jėga, pasiaukojimas.

Ko gero, Rolando populiarumo sklaida tarp europietiškos riterijos turėjo ir tam tikrą religinį atspalvį. Rolandas – kaip tikėjimo kankinys ar neoficialus šventasis. Tokiam kultui susiformuoti buvo visos prielaidos – juk, to meto požiūriu, Rolandas buvo riteris „be nuodėmės“, pavyzdingas, netgi fanatiškai pamaldus krikščionis. Klasikinėje sakmėje pagrindiniam herojui priskiriamos kone antgamtiškos savybės, o nuo kitatikių maurų rankos žuvusio karžygio sielą į dangų nusineša arkangelai. Ir nors legendiniam riteriui Rolandui Katalikų bažnyčia niekuomet nebuvo suteikusi šventojo statuso (nereikėtų painioti su XII a. gyvenusiu šventuoju – cistersų vienuolyno abatu), dar ir mūsų laikais karžygys kartais pavadinamas šv. Rolandu. Pastarieji faktai leistų spręsti apie kadaise tam tikruose regionuose susiformavusį religinį Rolando kultą.

Maždaug XIV–XV a. kai kurių Europos, o ypač Vokietijos miestų aikštėse pradeda dygti šarvuoto kario su kalaviju rankose skulptūros – jos gauna Rolando statulų (vok. Rolandstatue) arba Rolando kolonų (vok. Rolandsäule) pavadinimą. Iškelta nemažai hipotezių, bandančių paaiškinti šios tradicijos atsiradimo aplinkybes ir bendrąją statulų simboliką, tačiau netgi tyrinėtojai sutaria toli gražu ne visais klausimais. Įdomu tai, kad viduramžiais Rolando statulas statėsi tik vadinamųjų laisvųjų miestų gyventojai, kurie vienokiais ar kitokiais būdais išsikovojo nepriklausomybę nuo tiesioginės vietos kunigaikščio ar vyskupo valdžios.

Palyginti su kitais Vokietijos miestais, laisvojo miesto gyventojai (nors formaliai ir pavaldūs Šv. Romos imperatoriui) turėjo tam tikrų išsikovotų ar suteiktų privilegijų – savivaldą, savo mokesčių politiką ir teisinę sistemą. Laisvojo miesto gyventojai galėjo plėtoti daugiau ar mažiau nepriklausomą prekybą ir iškilus būtinybei burti kariuomenę miestui ginti. Taigi, miestui tapus laisvam, būdavo statomas savas Rolandas – miestiečių nepriklausomybės, narsumo ir suteiktų laisvių simbolis.

Neatsiejamas daugumos Rolando kolonų atributas – į viršų nukreiptas kalavijas – yra simbolinė legendinio riterio ginklo Diurandalio analogija. Pasak senųjų epinių pasakojimų, savąjį tvirto plieno kalaviją Rolandas gavo iš Karolio Didžiojo rankų kaip ištikimybės ir kovos už tiesą simbolį.

Vienas iš kalavijo simbolikos aspektų – tiesos ir teisingumo principas, todėl viduramžiškoje tradicijoje pakeltas kalavijas galėjo simbolizuoti ne tik kovą mūšio lauke, bet ir teisę ar bausmę už įstatymo nesilaikymą. Žinant, kad dažniausiai Rolando statulos buvo statomos centrinėse miestų aikštėse, tai yra vietose, kur magistratas priimdavo sprendimus ir būdavo vykdomos bausmės, nereikėtų stebėtis dėl tokių Rolando sąsajų su teisinėmis vietos tradicijomis.

Rolando statulų paplitimas Vokietijoje nuolat vertė spėlioti: kodėl toks, atrodytų, labiau su Prancūzija susijęs motyvas tapo ypač populiarus ne savo tėvynėje, o vokiečių žemėse? Į šį klausimą ieškota įvairių atsakymų, keltos įvairiausios hipotezės.

Šiandien beveik neabejojama, kad „rolandiškus“ motyvus vokiečiai perėmė iš prancūzų, nes Vokietijos meistrų gamintose statulose meno tyrinėtojai įžvelgia ankstyvosios prancūziškos ikonografijos įtaką. Tačiau nors epinė „Rolando giesmė“ surašyta senąja prancūzų kalba, Karolio Didžiojo sukurtoje frankų valstybėje vokiečiai įžvelgė ir savo pačių valstybingumo lopšį. Germaniška ir Rolando vardo kilmė (sen. frankų k. Hruodland: hruod – garbė, šlovė, land – kraštas, žemė). Žymus vokiečių tautosakininkas ir pasakininkas Jacobas Grimmas (1785–1863) Rolando statulos simboliką bandė susieti su legendine pagonių saksų kolona – Irminsuliu, kurį aprašė IX a. vienuolis Rudolfas iš Fuldos. Manoma, kad Irminsulis galėjo būti aukštas medinis stulpas – savotiškas Pasaulio medžio modelis ir pagoniška šventykla, prie kurios senieji saksai aukojo aukas ir rengė pasitarimus. Ironiška, kad 772 m. Irminsulis buvo nugriautas to paties Karolio Didžiojo įsakymu kovų su saksais metu.

J. Grimmo nurodytos sąsajos tarp Irminsulio ir Rolando statulos ne visai aiškios, tačiau čia, ko gero, omenyje turėtas bendras centriškumo ir paprotinės teisinės tvarkos, apie kurią sukasi visas aplinkinis gyvenimas, principas. Kaip Irminsulis pagonims galėjo būti jų suvokiamos pasaulio tvarkos ir dėsnių garantas, taip Rolando statulai miestų legendose dažnai teikiama apsauginė prasmė (pavyzdžiui: „Kol stovės Rolandas, tol miesto gerovei niekas negrės“).

Ieškant Rolando statulų statymo tradicijų ištakų nepaliktas be dėmesio ir vadinamasis Turgaus kryžius (vok. Marktkreuz), tai yra kolona su kryžiumi viršuje. Kadaise turgaus kryžiai stūksojo centrinėse miestų aikštėse (kur dažniausiai vyko mugės ir prekyba), be to, šaltiniuose jie minimi kur kas anksčiau nei pirmosios Rolando kolonos.

Seniausias Europoje Turgaus kryžius puikuojasi Tryro senamiesčio aikštėje. Jį 958 m. kaip savo valdžios ženklą pastatė miesto arkivyskupas Henrikas I, tačiau kartu kolona simbolizavo saugią prekybą ir turgaus teisę. Manoma, kad vėliau šis Turgaus kryžius galėjo būti naudojamas kaip gėdos stulpas įstatymo pažeidėjams prirakinti. Taigi, loginių sąsajų tarp Turgaus kryžiaus ir Rolando statulos simbolikos tarytum ir esama, visgi niekas nesiryžta tvirtinti, kad akmeninės ir medinės Rolando statulos tiesiogiai išsirutuliojo iš paprastesnių turgaus kryžių.

Kartais teigiama, kad pačios ankstyviausios Rolando statulos nebuvo siejamos su legendinio riterio vardu. Tai galėjo būti tiesiog vietos valdovą vaizduojantys meno kūriniai ir tik vėliau susipynė su Rolando įvaizdžiu. Šios hipotezės šalininkai paprastai nurodo tai, kad nemažai vokiškųjų Rolando statulų yra papuoštos karališka simbolika: karūnomis, valstybės herbais, kitais monarcho atributais. Neaišku, kodėl kai kuriuose miestuose Rolandas vaizduojamas kaip karalius, tad tenka kelti prielaidas apie galimą tam tikrų valdovo ir Rolando vaizdinių susitapatinimą.

Kaip žinoma, ten, kur mokslas dar netarė galutinio žodžio, visuomet atsiranda vietos legendoms ir liaudies etimologijai. Pasak vienos iš tokių legendų, kadaise prie šarvuoto kario statulos centrinėje miesto aikštėje buvo vykdomos viešos bausmės, todėl tarp miestiečių vietovė gavo „kruvinos žemės“ (vok. rote land) pavadinimą. Ilgainiui kažkokiu būdu rote land transformavosi į panašiai skambantį Roland, susijungė su „rolandiškais“ mitais ir suteikė statulai naują pavadinimą – Rolandas.

Tačiau sugrįžkime prie žymiausio Rolando Brėmene. Pirmoji medinė riterio statula, kaip miestiečių laisvių simbolis, čia buvo pastatyta XIV a., tačiau netrukus ją sudegino tų laisvių nepripažįstantys vietos vyskupo kariai. 1404 m. pasamdyti akmentašiai Klaussas Zeelleyheris ir Jacobas Olde pagamina naują Rolandą, šįkart – iš tvirtos uolienos. Sakoma, kad viduramžiais statula buvo dažoma įvairiausiomis spalvomis, tačiau vėliau ją dažyti liautasi. Aukso spalvos Brėmeno Rolando skydas papuoštas juodu dvigalviu ereliu – senuoju Šv. Romos imperijos herbu, o skydo pakraščiuose puikuojasi senovinis įrašas vokiečių žemaičių tarme, kuris atrodo lyg paties Rolando kreipimasis į miestiečius: „Laisvę jums atnešu, kurią Karolis ir kai kurie kunigaikščiai suteikė šiam miestui. Dievui dėkokit – toks mano patarimas!“ Įrašas skyde neatitinka istorinės tikrovės, nes savivaldą miestui suteikė ne Karolis Didysis, o vėlesni valdovai, tačiau ginkluotose ir politinėse kovose dėl savo miesto nepriklausomybės brėmeniečiai visuomet pabrėždavo esantys paties imperatoriaus, o ne vietos arkivyskupo ar kunigaikščio pavaldiniai. Beje, deklaruoti tiesioginę priklausomybę Šv. Romos imperatoriui buvo politiškai patogu, nes vokiškose žemėse imperatoriaus valdžia buvo grynai formali, o tikroji – sukoncentruota stambių vietos feodalų rankose, taigi savo ištikimybės imperatoriui pareiškimais Brėmeno miestiečiai atmetė feodalų pretenzijas į valdžią mieste ir tuo grindė savo laisves. Būtent todėl Brėmeno Rolando skydą puošia visos imperijos herbas, o ne heraldiniai vietos dinastijų simboliai.

Kaip ir kiekvienas reikšmingesnis senojo meno kūrinys, Brėmeno Rolandas apipintas daugybe istorijų ir pasakojimų. Sakoma, kad kadaise Napoleonas Bonapartas norėjo išvežti Rolandą į Prancūziją, tačiau gudrūs miestiečiai įtikino užkariautoją, kad meninė statulos vertė yra niekinė. Taip miesto sargas liko stovėti savo vietoje, kai kiti vokiškojo meno kūriniai, kaip antai žymioji Berlyno kvadriga virš Brandenburgo vartų, buvo išvežti į Prancūziją. Nežinia, kiek tiesos pasakojimuose, kad Brėmeno rotušės rūsiuose buvo laikoma tiksli atsarginė Rolando kopija, jei originalas būtų sunaikintas ar nepataisomai pažeistas. Miestiečiai baiminosi prarasti legendinį globėją, todėl statula buvo akylai saugoma per visas istorines negandas, suirutes ir karus.

Po Brėmeno Rolando kojomis guli luošys – dar vienas vietos pasakojimų personažas. Pasak legendos, XI a. pradžioje grafienė Emma von Lesum pažadėjo dovanoti miestui tiek žemių, kiek per dieną sugebės apeiti luošas žmogus. Tačiau neatmetama versija, kad šioji legenda galėjo gimti vėlesniais laikais, nes tikroji keisto luošio (o gal pavergto priešo?) po Rolando kojomis prasmė, mirus seniesiems meistrams, prarasta amžiams.

Dar vienas įdomus faktas tas, kad atstumas tarp Rolando statulos kelių sudaro vadinamąją Brėmeno uolektį (55,372 сm) – savitą vietos gyventojų kadaise naudotą ilgio matą, taigi garsiausioji Europoje Rolando statula ne tik pasižymi turtinga istorija, bet ir slepia daug kitų įdomybių. O juk tokių savomis vietos legendomis apipintų Rolandų Europoje ne vienas…

Latvijos sostinės Rotušės aikštėje stūkso savas Rolandas. Nėra tiksliai žinoma, kada Rygos senamiestį papuošė pirmoji tokio tipo skulptūra, tačiau atrasti senieji dokumentai liudija, kad 1474 m. miesto magistratas pavedė vienam iš vietos meistrų pakeisti seną medinį Rolandą nauju, taip pat mediniu. 1896 m. gruodžio mėnesį Rygoje atidengta Rolando skulptūra iš smiltainio, kurią suprojektavo ir pagamino vokiečių meistrai. Pastaroji statula puošė Rygą iki 1945 m., paskui ji demontuota sovietų valdžios įsakymu kaip „išnaudotojiškus laikus“ primenantis meno kūrinys. Tiesa, XIX a. pabaigos Rolandas nebuvo visiškai sunaikintas, o perduotas saugoti Bažnyčiai. Latvijai atkūrus nepriklausomybę, senasis, kiek pažeistas Rolandas vėl buvo pastatytas senojoje savo vietoje, o 2000 m. jį pakeitė nauja, tiksli Edvino Krūminio sukurta statulos kopija.

Rygos Rolandas – tai paminklas, atitinkantis visas europietiškas „rolandiškojo“ žanro tradicijas. Ant aukšto postamento puikuojasi šarvuotas karys, vienoje rankoje laikantis smaigaliu į viršų nukreiptą kalaviją, kita ranka besiremiantis į masyvų skydą su istoriniu miesto herbu. Latviškasis Rolandas taip pat laikomas miesto globėju ir Rygos tradicijų saugotojų, galbūt todėl prie jo vardo senesnės kartos žmonės kartais prideda epitetą „šventasis“. Kas žino?

Rolando statulos Europos miestų aikštėse tapo neatsiejama šių miestų savasties dalimi. Jos simbolizavo miestų globą, nepriklausomybę, klestėjimą, teisę, vietos bendruomenės ryžtą ir susitelkimą dėl bendro reikalo. Rolandas tapo tam tikru centru, apie kurį virdavo miesto gyvenimas, buvo vykdomas teisingumas, priimami svarbūs savivaldos sprendimai. Kai kur Rolando statulos virto savotišku religinio garbinimo objektu, o pats herojus – vietos legendų personažu. Mūsų dienomis centrinės aikštės su Rolando statulomis tapo mėgstama miestiečių susitikimų vieta ir gausiai turistų lankomais objektais. Neretai Rolando miestai dovanoja didesnes ar mažesnes savo statulų kopijas kitiems pasaulio miestams, tuo tarsi įtvirtindami bendradarbiavimą ir senųjų tradicijų perimamumą.

Taigi, simbolinės Rolando prasmės neužstrigo ties viduramžiais, o nuolat keičiasi ir pasipildo naujomis. Europos Rolando statulų istorija nesibaigė – ji tęsiasi ir dabar, mūsų laikais. Šioji per amžius keliaujanti tradicija tapo laisvųjų miestų istorijos ir dvasios simboliu, todėl senosios legendos nemeluoja – kol stovės Rolandas, tol miestiečiai ras jėgų atsilaikyti prieš visas užklupusias negandas.

XI tarp­tau­ti­nė Ry­gos skulp­tū­ros kvad­rie­na­lė

Pa­ma­ty­ti daug skulp­tū­ros, įver­tin­ti lie­tu­vių skulp­to­rius pla­tes­nia­me kon­teks­te ir kai­my­niš­kai pa­ly­gin­ti, kaip­gi ten, „pas juos“, – tri­jų tiks­lų pa­kan­ka, kad iš­si­trauk­tum la­ga­mi­ną ir pa­trauk­tum į Ry­gą, kur šiuo me­tu vyks­ta XI tarp­tau­ti­nė Ry­gos skulp­tū­ros kvad­rie­na­lė. Ne­ži­nan­tiems ren­gi­nio is­to­ri­jos – so­viet­me­čiu Bal­ti­jos ša­lys drau­giš­kai pa­si­da­li­no ren­gi­nius: es­tai ren­gė gra­fi­kos, lietuviai – tapybos trienales, lat­viai – skulp­tū­ros kvad­rie­na­lę. Į jas kai­my­nai su­va­žiuo­da­vo ne tik dai­ry­tis, bet ir da­ly­vau­ti. Na­tū­ra­liai tri­nan­tis žan­rų ri­boms, Ta­li­ne vyks­tan­ti gra­fi­kos trienalė ne­ap­si­ri­bo­ja es­tam­pais, o Ry­go­je tra­di­ciš­kai su­pran­ta­mų skulp­tū­rų ne tiek ir daug – eks­po­zi­ci­jo­je yra ob­jek­tų, vi­de­o­me­no, fo­to­gra­fi­jų. Ir daug po­li­ti­kos.

Ginters Krumholcs. Rožės vardas. 2012. Autorės nuotrauka

Šių me­tų kvad­rie­na­lės te­ma – „In­teg­ra­ci­jos ana­to­mi­ja“. Lat­vi­jos ku­ra­to­riai kvie­tė da­ly­vau­ti me­ni­nin­kus, ana­li­zuo­jan­čius skir­tin­gų kul­tū­ri­nių zo­nų są­sa­jas ir ne­bi­jan­čius vi­suo­me­ni­nių, po­li­ti­nių te­mų. Ku­ra­to­rių pa­si­rin­ki­mas ne­nu­ste­bi­no, po­li­ti­kos ir me­no ri­bų per­žiū­rė­ji­mas – pas­ta­rai­siais me­tais Va­ka­ruo­se po­pu­lia­ri kryp­tis. Lie­tu­vo­je to­kio mė­gi­ni­mo ma­ty­ti dar ne­te­ko, o ži­nant at­sar­gų lie­tu­viš­ką už­da­ru­mą – grei­tu lai­ku ir ne­teks. Ki­ta ver­tus, kai­my­nų ku­ra­to­riai su­si­dū­rė su pro­ble­mo­mis, ku­rių iš­spręs­ti taip ir ne­pa­vy­ko. Vie­na iš jų – in­for­ma­ci­jos an­glų kal­ba in­ter­ne­te ne­val­dy­mas, bū­din­gas ir tarp­tau­ti­nius ren­gi­nius or­ga­ni­zuo­jan­tiems lie­tu­viams, – kei­čian­tis si­tu­a­ci­jai gau­ti apie tai ži­nių be­veik ne­įma­no­ma. O si­tu­a­ci­ja Ry­go­je kei­tė­si gan smar­kiai. Apie po­li­ti­ką kal­ban­tys me­ni­nin­kai su­si­dū­rė su tik­rai­siais po­li­ti­kais ir pra­lai­mė­jo.

Pir­mi­nis Ry­gos skulp­tū­ros kvad­rie­na­lės ku­ra­to­rių su­ma­ny­mas bu­vo di­de­lę da­lį skulp­tū­rų eks­po­nuo­ti mies­te – šū­kiai apie ar­tė­jan­tį prie žiū­ro­vo me­ną ne­sve­ti­mi ir jiems. Ta­čiau Ry­gos mies­to sa­vi­val­dy­bė at­si­sa­kė iš­duo­ti lei­di­mus sta­ty­ti tris skulp­tū­ras ku­ra­to­rių pa­si­rink­to­se cen­tri­nė­se mies­to erd­vė­se. Jei Vil­niu­je ne­se­niai dėl spek­tak­lio ne­bū­tų įvy­kęs skan­da­las, į ku­rį no­riai vė­lė­si ir po­li­ti­kai, bū­tų sun­ku pa­ti­kė­ti, kad šios trys skulp­tū­ros bū­tų ga­lė­ju­sios kam „už­kliū­ti“. Ta­čiau tu­ri­ma pa­tir­tis sa­ko, kad emo­ci­jų, bai­mių ir val­džios de­monst­ra­vi­mo ka­muo­lys mo­ka su­si­vy­ti tar­si sa­vai­me ir net be aiš­kios prie­žas­ties – už­ten­ka ma­žu­čio stum­te­lė­ji­mo ir rie­dam. Ži­no­ma, po­li­ti­kų ki­ši­ma­sis į me­no kon­teks­tus kiek ste­bi­na. Juk bū­tent me­nas vi­suo­me­nė­je už­pil­do tas spra­gas, ku­rių ne­ga­li pa­ten­kin­ti po­li­ti­ka – pro­tes­tas, pa­ri­biai, iliu­zi­jos, le­gen­dų kon­stra­vi­mas, ero­ti­ka ir daug ki­tų te­mų. O vi­sa ki­ta – tas pats. Tiek me­ni­nin­kas, tiek po­li­ti­kas sie­kia as­me­ni­nės sėk­mės. Abu ją pa­sie­kia tik ta­da, kai yra mėgs­ta­mi. Tarp me­no ir po­li­ti­kos yra sie­na, ku­rią mėgs­ta per­ženg­ti ir vie­ni, ir ki­ti. Pa­da­rę tai sėk­min­gai – džiau­gia­si šlo­ve. Su­si­dū­ru­si kak­to­mu­ša ir pa­si­li­ku­si to­kio­je pa­dė­ty­je, ne­si­džiau­gia nė vie­na pu­sė. Šiuo me­tu Ry­go­je po­li­ti­kai tei­gia, kad bū­tent kvad­rie­na­lės ku­ra­to­rių nu­ma­ty­to­se vie­to­se tu­rės sto­vė­ti ki­to mies­te ren­gia­mo fes­ti­va­lio skulp­tū­ros, me­ni­nin­kai ži­niask­lai­do­je skun­džia­si cen­zū­ra, o pik­ti ko­men­ta­to­riai va­no­ja tiek vie­nus, tiek ki­tus. Žiū­ro­vai ke­liau­ja į Lat­vi­jos ge­le­žin­ke­lio is­to­ri­jos mu­zie­jų, kur ku­ra­to­riai de­monst­ruo­ja vi­sus kvad­rie­na­lės kū­ri­nius.

Pa­ma­čius vie­ną iš „cen­zū­ruo­tų“ skulp­tū­rų aki­vaiz­du – po­li­ti­kai pra­šo­vė. Jau­no lat­vių skulp­to­riaus Gin­te­ro Krum­hol­co „Ro­žės var­das“ tik­rai bū­tų pa­puo­šęs mies­tą. Di­džiu­lio for­ma­to skulp­tū­ra vaiz­duo­ja 8 juo­do me­ta­lo vy­rų fi­gū­ras juo­dais šar­vais ir sky­dais, sto­vin­čias ant juo­do ru­tu­lio. Pa­sak me­ni­nin­ko, kū­ri­nys kal­ba apie „tam­sias fi­gū­ras“, ra­di­ka­lus, nau­do­jan­čius tau­ti­nius klau­si­mus tam, kad skal­dy­tų vi­suo­me­nę ir kel­tų jo­je įtam­pą. Skulp­tū­ra iš­ties efek­tin­ga – fi­gū­ros grės­min­gos ir niū­rios, at­ro­do, kad stip­riau pa­stum­tas ru­tu­lys pra­dės rie­dė­ti ir nu­šluos nuo sa­vo ke­lio vis­ką, kas pa­si­tai­kys. Taik­liai vie­ti­nę po­li­ti­nę ir so­cia­li­nę si­tu­a­ci­ją at­spin­din­tis kū­ri­nys ne­šo­ki­ruo­ja nei for­ma, nei, at­ro­dy­tų, kon­cep­ci­ja. Ne­gi Lat­vi­jos did­mies­čio val­džiai jis pa­si­ro­dė tie­siog ne­pa­kan­ka­mai mie­las ir dai­lus? Ša­li­mais ki­tas po­li­ti­niam me­nui ne­bū­din­gai vi­zu­a­lus ob­jek­tas – na­tū­ra­laus dy­džio tan­kas, lyg pia­ni­nas sto­vin­tis ant ko­je­lių su ra­tu­kais, tai – es­tų me­ni­nin­ko kū­ri­nys. Yra čia ir smar­kiai pa­di­din­tas (na­tū­ra­lios Le­ni­no skulp­tū­ros mies­te dy­džio) Le­ni­no pal­tas su spro­gi­mo pa­lik­ta sky­le. Is­pa­nų me­ni­nin­kas apie ka­ro de­hu­ma­ni­za­ci­ją kal­ba ro­dy­da­mas na­tū­ra­laus dy­džio ka­rei­vių fi­gū­ras, pa­sta­ty­tas ant me­di­nių dė­žių, ku­rios šiems žu­vus tam­pa jų kars­tais. Kiek kom­pli­kuo­tas, bet įdo­mus gar­sios Ru­si­jos vi­de­o­me­ni­nin­kų gru­pės „Čto de­lat’?“ fil­mas, pa­te­kęs ir į šių me­tų Ki­je­vo bie­na­lę. Mė­gė­jų spek­tak­lio for­ma per­tei­kia­ma Ru­si­jos ak­tu­a­li­jos ir jų da­ly­vių liu­di­ji­mai. Taip pat nag­ri­nė­ja­mas ir me­ni­nin­ko po­zi­ci­jos klau­si­mas: kur ir ko­kios yra ri­bos, kas yra pri­va­lo­ma, ko­kia me­ni­nin­ko funk­ci­ja šian­dien? Tarp 32 pa­ro­dos da­ly­vių iš 15 ša­lių yra ir 2 lie­tu­vių skulp­to­riai – Ri­man­tas Mil­kin­tas ir Vla­das Ur­ba­na­vi­čius. Pa­ro­dos kon­teks­te abu šie me­ni­nin­kai at­ro­do la­bai me­di­ta­ty­viai – abie­jų kū­ri­niai ga­lė­tų pri­si­tai­ky­ti tur­būt prie bet ko­kios ku­ra­to­rių te­mos. Ki­ta ver­tus, abi ma­sy­vios skulp­tū­ros – vi­zu­a­lios. Me­ni­nin­kams aki­vaiz­džiai la­biau rū­pi kon­cep­ci­jos ir for­mos, ne po­li­ti­kos ar vi­suo­me­ni­nių ak­tu­a­li­jų klau­si­mai ir to ne­lai­ky­čiau kū­ri­nių mi­nu­su, nors bū­tų sma­gu ir Lie­tu­vo­je kar­tais ma­ty­ti vi­zu­a­liai, kon­cep­tu­a­liai ir emo­ciš­kai stip­rių kū­ri­nių.

Tuo tar­pu Ry­gos kvad­rie­na­lės žiū­ro­vai šeš­ta­die­nio po­pie­tę į pa­ro­dą ėjo no­riai, bet trum­pam. Pa­ly­gin­ti ne­daug eks­po­na­tų ir vie­na, nors ir ne­ma­ža, ge­le­žin­ke­lio mu­zie­jaus erd­vė re­tą su­lai­kė il­giau nei dvi­de­šim­čiai mi­nu­čių. At­ro­do, kad ne­ma­ža da­lis lan­ky­to­jų čia at­ėjo tik dėl ži­niask­lai­do­je ki­lu­sio šur­mu­lio cen­zū­ros te­ma. Tad te­lie­ka pri­si­min­ti Fe­de­ri­co Fel­li­ni fra­zę, kad cen­zū­ra yra vals­ty­bės ap­mo­ka­ma re­kla­ma ir… to­liau da­ry­ti tai, kuo ti­ki.

Ry­gos skulp­tū­ros kvad­rie­na­lė veiks iki lap­kri­čio 25 die­nos.

Skulptūros mus nuolat pasitinka ir palydi. Tai ir pakelės kryžiai, ir graudžios kaimo dievdirbių mūkos, ir solidūs paminklai, ir įvairios dekoratyvinės miesto puošmenos… Jomis grožimės, jas keikiame, jų nemėgstame, gal net neapkenčiame. Arba liekame abejingi.

Šalia mano namų senuosiuose blokiniuose Žirmūnuose taip pat „gyvena“ dvi skulptūros. Beveik viena priešais kitą. Jas skiria tik judri gatvė. Viena – visai „jauna“, jai dar tik ketveri. Kita – labai sena, matuojant Žirmūnų istorijos matais. Tai rajono kūrimosi, statybų liudininkė. Jai keturiasdešimt. Kadaise apsupta žmonių, kasdienio šurmulio, šiandien ji tėra liekana, apleistas sovietinės epochos fragmentas… O pirmoji, nors yra mūsų dienų kūrinys, skirtas papuošti, paženklinti konkrečią rajono erdvę, yra kupina stokos ir neišsipildžiusių lūkesčių. Kartu – visai nesukurta būti dėmesio centre. Atvirkščiai – ji apsimetinėja ir slepiasi nuo prašalaičio akių.

Kazys Kisielis. Džiaugsmas. 1970. Autorės nuotrauka

Ties dieną naktį ūžiančia Žirmūnų ir Kareivių gatvių sankryža įsikūręs Kazio Venclovos „Kilimėlis“ veikia tyliai ir nepastebimai. Jis šauniai imituoja banalų reklaminį stendą, kokių aplink mus styro šimtai… Tačiau kartu šis tarp dviejų strypų „ištemptas“ kičinis „gobelenas“ su šuoliuojančiais elniais atrodo tarsi nukabintas nuo kaimo močiutės kambarėlio sienos… Aprūdijęs metalas ir skulptoriaus mėgstama perregima plastika – „kiaurai“ išraižytas lakštas čia dera estetiškai ir suveikia kaip mūsų gyvenamo laiko ir požiūrių metafora. „Kilimėlis“ persišviečia ir neužgožia erdvės. Tai skaidrus akcentas, tarsi teigiantis, kad skulptūra neprivalo būti monumentali ir „reikšminga“. Metalą ėdančios rūdys ir impresionistiškas kiaurapjūvio piešinys pasakoja apie efemerišką ir beveik nebeapčiuopiamą praeitį. Drauge ir apie reklamų siunčiamus pranešimus, kurie yra tušti, it metale išraižytos formos, ir pritvinkę šleikštaus „grožio“, tarsi tie grakštūs elniai…

Kartu ši skulptūra – istorinė, nes čia, greta buvusio „Dalios“ baldų ir interjero salono, kuriame veikė dailės galerija, ketinta kurti kamerinį skulptūrų parką. Tačiau verslo savininkai pasikeitė. Nebeliko įmonės logotipo ant parduotuvės pastato. Nebeliko ir dailės galerijos. Po truputį nyksta čia puoselėti dekoratyviniai augalai, maurais užželia vandens telkinukas. „Kilimėlis“ liko vienišas, tarsi gražios istorijos pradžia ir pabaiga – apie chimerišką, neprognozuojamą meno ir verslo draugystę.

„Žiūrėk, Kristina, čiagi mūsų čaildas“, – kartą pasakė man mielas bičiulis, automobilių variklių specialistas, kadaise studijavęs Dailės instituto Monumentaliosios tapybos katedroje. Jis nuoširdžiai kvatojo ir tepaluotu pirštu baksnojo didelę nuotrauką laikraštyje… Joje buvo įamžinti Kazio Kisielio skulptūros „Džiaugsmas“ likučiai, teberiogsantys ties „Žirmūnų“ stotele. Čaildo iš tikrųjų čia seniai nebėra – bronzinę vaiko figūrėlę savo dirbtuvėje saugo pats skulptorius. Tačiau ji išliko vietinių regimojoje atmintyje… Ši nuotrauka – istorinis įvykis. Nes Kisielio skulptūros dešimtis metų niekas nebefotografuoja. Ji – seniai nebe reprezentacinis rajono vaizdelis, greičiau atvirkščiai – irimo, nykimo, keistos santvarkų kaitos liudininkė. Tačiau reklaminiame vieno Seimo nario leidžiamame laikraštėlyje žirmūniečiams, kur rimtu tonu dalinami saldūs pažadai, postringaujama apie šildymo kainas, renovacijos pranašumus ir visokius „einamuosius“ rajono reikalus, skulptūros atvaizdas atsidūrė neatsitiktinai. Vadinasi, tai ne tik kažkoks objektas, bet ir konkrečios erdvės, vietos, geografinės sąvokos simbolis… Juk iki XX a. septintojo dešimtmečio Žirmūnuose daugiausia stovėjo nedideli mediniai namai. 1962 m. pradėtas, o 1969 m. baigtas statyti Žirmūnų mikrorajonas – pirmasis didelis Vilniaus gyvenamasis masyvas. Nors Žirmūnų urbanistikos modernumą anuomet gerokai užgožė kiek naujesnio rajono – Lazdynų šlovė, už centrinės Žirmūnų dalies projektą ir jo įgyvendinimą architektams B. Kasperavičienei, B. Krūminiui, inžinieriui V. Zubrui ir Vilniaus namų statybos kombinato direktoriui Š. Liubeckiui 1968 m. buvo paskirta SSRS valstybinė premija – vienas aukščiausių sovietmečio apdovanojimų. „Naujuosius“ Žirmūnus papuošusi dekoratyvinė skulptūra su šalia trykštančiu fontanu puikavosi visuose sovietiniuose Vilniaus fotografijos albumuose. Juk tokios „puošmenos“ buvo kuriamos kiekviename mikrorajone – šalia prekybos centro, vaistinės, pašto, bibliotekos. Jos simbolizavo tvarką ir „tarybinio piliečio“ estetinių poreikių patenkinimą. Ir, žinoma, nevalingai įsiėdė ne tik į kolektyvinę, bet ir į asmeninę atmintį… Šalia skulptūros anuomet virė gyvenimas – mamos stumdė vežimėlius, zujo žmonės į parduotuvę, čia pat kukliai glaudėsi ir nelegalios saldumynų gamintojos (pamenate tuos nuostabius geltonus, raudonus ir žalius gaidelius ant pagaliuko…), senučiukės su kepintomis saulėgrąžomis, kurias seikėdavo briaunota stiklinaite ir žerdavo į paketėlius, susuktus iš „Tiesos“ arba „Vakarinių naujienų“. Iš garsiojo „Žirmūnų“ restorano vakarais dažnai aidėdavo tranki muzika, pakampėmis šlapinosi girti tipai, o į taksi automobilius viena po kitos lipo triukšmingos įkaušusios kompanijos – moterys su kliošiniais sijonais, ūsuoti ir spalvotais šlipsais pasipuošę vyrai…

Kai vėl apsigyvenau čia, prekybos centras, kurį laiką dar veikęs, netrukus buvo uždarytas, ir jo langus ėmė daužyti vietiniai girtuokliai. Betoninis skulptūros diskas, simbolizavęs saulę, dabar niūriai dunkso vienišas šalia tuščios, sueižėjusios duobės. Tiesa, buvęs tipinis prekybos centras patiria keistą „konversiją“ – tai vienoje, tai kitoje pastato pusėje kažkas surenčia kartoninę būdą – neva prekybos kioską. Tik ankstyvais rytais gyvenimas šioje vietoje trumpai atgyja – išsirikiuoja ilga pensininkų eilė, kurie kažką perka iš čia prekiaujančių ūkininkų.

Taigi – dvi skirtingos skulptūros. Kasdieniame regėjimo arba tiesiog gyvenimo lauke atsiduriantys objektai. Stoka ir pilnatvės likučiai… Viena vertus, vadinti pilnatve sovietmečio marazmus tikriausiai nevalia. Tačiau metas, kai skulptoriai neva susėsdavę kartu su architektais spręsti estetinių naujo miesto mikrorajono klausimų (rašytiniai šaltiniai liudija, kad šitaip yra bendravę Vytautas Čekanauskas ir Teodoras Valaitis), šiandien rodosi kone renesansinio užmojo laikai…

Gilles’io Deleuze’o ir Félixo Guattari šizoanalizės teorijoje teigiama, kad geismas ne tik sudaro psichinės realybės pagrindą, bet ir funkcionuoja kaip socialinės tikrovės organizavimo principas. Tuo remiantis, visuomenės gyvenime galima matyti du „socialinių investicijų“ mechanizmus, kurie tobulai atitinka du psichinio nukrypimo tipus: tai šizofrenija ir paranoja. Dėl prisirišimo prie apibrėžtų reikšmių kodų ir teritorijų pastaroji laikoma reakcinga, fašistine, o pirmoji siejama su revoliuciniais judėjimais. Žirmūnų istoriją liudijančios skulptūros – akivaizdus įrodymas, kad mūsų posovietinėje visuomenėje nedominuoja nei viena, nei kita jėga. Arba įvyksta skilimas jų viduje. „Paranojinis“ mąstymas neleidžia liesti senų stabų, o „šizofreniškas“ revoliucingas taip ir neatrado aiškaus mechanizmo, kaip kurti naujus viešųjų erdvių ženklus… Revoliucijos ir pervartos nušluoja ne viską savo kelyje. Tai trikdo ir glumina. Lieka neaišku, kaip elgtis su „blogio“ epochos liekanomis; dar daugiau klausimų kyla, kai simboliai kuriami iš naujo…

Ksenijos Jaroševaitės skulptūra Jurgos Ivanauskaitės skvere

Rajonas tarp stoties ir centro, šiandien jam visai netinkančiu Naujamiesčio vardu. Pro pravirus bendrabučio langus veržiasi šilti maisto kvapai, muzika ir raudonos begonijos. Nenuspėjamo ir klastingo būdo rajonas. Kai pastarąjį kartą čia landžiojau po kiemelius, mudvi su kudle užpuolė du katinai. Gėdingai traukėmės. Šį kartą bėgti nereikėjo, bet likau smarkiai apgauta. Eisiu dar.

Mažame skverelyje – pilka, 10 tonų sverianti katino skulptūra. Lankau ją šiltą vasarišką vakarą ir nusprendžiu, kad skulptūrą aplinkiniai gyventojai myli. Neaprašinėta, neapipaišyta. Vietiniams paaugliams einant pro šalį mergina ryškiu makiažu burbteli: „Ir kam reikia fotografuoti katino užpakalį?“ Fotografavau skulptūrą, kuriai tas pats – priekis, užpakalis ar šonas, o ji sako – katiną. Jų katiną. Ar nors vienas žmogus susijaudintų dėl netinkamu rakursu fotografuojamo Gedimino?

Autorės nuotrauka

Nesu didelė katinų žinovė, todėl skambinu Ksenijai: „Ką reiškia toji katino išraiška?“ Ksenija Jaroševaitė – skulptorė, kurios darbų nesupainiosi su niekuo kitu. Nors tokie dideli masteliai jai nebūdingi, gali būti, kad, pažinodami jos sukurtą katiną, atpažinsite ir kitus menininkės kūrinius. Paprastai tai aptakių, masyvių formų nedidelės figūros. Vaizduojamasis dar atpažįstamas, tačiau jau nutolęs kažin kur toliausiai. Tai nujausdamas žiūrovas nejučia ima vytis tolstantįjį, kalbinti ir vilioti jį mintimis, mėginti susidraugauti. Todėl prie skulptorės kūrinių kartais praleidžiama gan daug laiko. K. Jaroševaitė itin retai kuria skulptūras viešosioms erdvėms. Interviu Giedrei Jankevičiūtei žurnale „Dailė“ ji teigė: „…kaip skulptorė privalau nestatyti skulptūros ten, kur jos nereikia, nors ir kaip norėtųsi; kad turiu atitinkamai elgtis – nesityčioti iš Dievo, žmonių ir gyvūnų, nes pati esu kūrinys; kad visada reikia prisiminti, jog klaidingai suprasta laisvė daryti bet ką yra destruktyvi ir sukelia agresiją bei smurtą.“

Katino išraiška reiškia nepatiklumą. K. Jaroševaitė – sąžininga ir patyrusi skulptorė. „Reikia mylėti artimą savo. Žinodamas, ką blogo jis gali tau iškrėsti, turi pasistengti užkirsti tam kelią“, – taip ji aiškina skulptūros masyvumą (kad būtų sunku nuversti) ir katino išraišką. Toks savarankiškas ir stiprus katinas, sutikęs gyventi mieste. Stovi sau su trylika dryžių ant nugaros, lyg ką tik savo sunkiomis, bet minkštomis kojomis nušokęs tiesiai tarp gyvenamųjų namų Aguonų gatvėje. Žvilgčioja į šiukšlių konteinerius šalimais. Per trejus metus sulaukė ne vieno vandalizmo akto – nutepliotas, nurašinėtas, išpieštas, apspardytas. Atlaikė. Skulptorė iš jo būtent to ir tikėjosi.

Kai jį lankiau, buvo nupraustas „Poezijos pavasario“ proga. Tai mane ir suklaidino – net pradėjau įsivaizduoti, kaip idiliškai jie čia visi drauge gyvena – atžagaroko rajono ir savarankiško katino meilės istorija mintyse skambėjo patetiškai, bet vis tiek gražiai. Tikroji istorija, pasirodo, kiek kitokia. Dabar mėginu įsivaizduoti jį pažymėtą kokiu beprasmišku užrašu, tačiau sunku patikėti, kad masyviai, labai tvirtai formai galėtų pakenkti laikini dažai. Kaimietiško katino taip lengvai neišgąsdinsi. Kodėl kaimietiško? Nes katinas sukurtas iš kaime rasto lauko akmens. Kol taps skulptūra, jis laukė Pašiaušės kaime Kelmės rajone, ten ir pradėjo savo gyvenimą. Skulptorei kaime pradėjus dirbti su didžiuliu, penkiolika tonų sveriančiu akmeniu, kaimynai negalėjo patikėti, kad iš to kas išeis. „Numetusi“ penkias tonas, skulptūra vis dėlto atsirado. Tuomet kaimynė nusirišo savo kasdienę skarelę, pasipuošė išeiginiu kostiumėliu ir atėjo nusifotografuoti prie katino, kuris per tą laiką irgi greičiausiai tapo kažkiek jos. Prie katino skvere mielai fotografuojasi ir vaikai. Ne palangiškė Žaltienė, bet vis vien – kažkieno gerų prisiminimų dalis.

Didelė dalis besifotografuojančiųjų net nežino, kad šmirinėja po rašytojai Jurgai Ivanauskaitei dedikuotą skverelį. Jo centre stovintis katinas neturi jokios žymės, nurodančios, kad priklauso rašytojai. Logiška – antkakliai ar pavadėliai netinka savarankiškiems katinams. Norintys čia prisiminti netoliese gyvenusią rašytoją gali apsieiti be pompastiškų ženklų ir frazių. Skverelį įženklinantis katinas tam tiesiog netrukdys.

Keistokas kaimiško katino gyvenimas priešstotyje. Vieni paglosto, kiti paspiria. Nenuobodu. Džiaugiuosi, kad katinui apdairiai ir sąžiningai suteikta būtent ši – ori nepasitikėjimo išraiška. Manau, kartais užsuksiu čia, kai gyvenime prireiks visos įmanomos moralinės ir psichologinės paramos. Kur kitur semtis atkaklumo ir gyvenimo išminties, jei ne iš katino, oriai gyvenančio rajone tarp stoties ir centro, ten, kur katės didesnės ir stipresnės nei šunys?

Eduardo Balsio skveras Žvėryne

Kokia istorija tiktų šiai vietai? Tavo kaimynė neįžengtų čia grakščiais aukštakulniais ir gėlėto šilko suknele iš „Zaros“, jis nesustingtų pakėlęs kavos puodelį prie lūpų. Vieta, kur lūžta kulniukai ir žvilgsniai. Praeiviai neryžtingai kerta kampą. Kartais čia jų tyko koks blizgantis rudakailis labradoras. Jam visa savo šuniško antsvorio jėga veržiantis draugauti, šeimininkė garsiai rėkia: „Nebyjokyt, jys nekanda.“ Šuo, žiūrėk, iš tiesų nekanda, istorija ir vėl nesusiklosto. Jis ir ji čia galėtų nepasimatyti, o istorija – nenutikti. Tik pagiežingai kikena saulėgrąžų lukštai.

Perėjus senuoju Žvėryno tiltu, kitapus cerkvės yra toks skveras, pavadintas žymaus pokario kartos kompozitoriaus, pedagogo Eduardo Balsio (1919–1984) vardu. Skverelyje yra daug tvarkingai susodintų krūmų, 1 (vienas) suolelis, viena (1) skulptūra ir stambiu žvyru išbarstyti takeliai. Jaukiai krūmų apsuptas vienintelis skvero suoliukas dažniausiai naudojamas kaip privatus kabinetas alui gerti. Vasaros vakarais vietą čia sunkiai gausite. Bet ne dėl to viduryje stovinti skulptūra nuolat patiria baisią kasdieninę įtampą, ne mažesnę nei biurų darbuotojai anapus upės. Pažiūrėkime, kaip ji čia gyvena.

Autorės nuotrauka

Jei sustotume šiame skvere šalia skulptūros ir pradėtume kvailai suktis 360 laipsnių kampu, pamatytume visą Vilniaus istorinę ir socialinę išklotinę. Pradėkime nuo Seimo, senųjų ir naujųjų rūmų; tiltas, tuomet – stalinistinis penkiaaukštis, su kartais ant stogo rymančiu dailėtyrininku; naujesnis tiltas; truputis žalumos ir tik nujaučiama upė; sovietmečio statybos mūrinis namukas (su grafičiu); 2 medinukai; XXI amžiaus pirmojo dešimtmečio statybos biurų pastatas; dešimtojo dešimtmečio pradžios statybos pastatas; carinis nameliukas; cerkvė; truputis žalumos; 2 nedidukai vilnietiški „dangoraižiai“. Iš visų keturių pusių – mašinos. O dabar pagalvokime, kas galėtų visa tai „atlaikyti“. Aš balsuočiau už kokią nors Jeffo Koonso skulptūrą, nebūtinai šuniuką, nors būtų gerai. Toks kūrinys tikrai susitvarkytų, o gal net sugebėtų sukurti visam tam chaosėliui rimtą atsvarą. Na, bet neturime J. Koonso nei jokio jo lietuviško klono. Todėl telieka susitaikyti su čia esančia skulptūra.

Skulptūros, pavadintos, kaip ir garsusis Pekino olimpiados stadionas, „Paukščių lizdo“ vardu, autorius yra skulptorius Gintaras Mikolaitis, Vilniaus viešosioms erdvėms daugiau skulptūrų, rodos, nesukūręs. Menininkas yra skulptoriaus Vlado Vildžiūno mokinys ir šiojo įtaka ryškiai juntama – nuolatinis balansavimas „tarp“, neatiduodant persvaros nė vienam iš kraštutinumų: masyvumas ir elegancija, figūratyvumas ir abstrakcija. Vieni mėgstamiausių lietuvių žodžių „nežinau“, „taip, bet“ – nelengvo gyvenimo pasekmė.

„Paukščių lizdas“ yra padidintas Lietuvoje sovietmečiu itin populiarios dekoratyviosios mažosios plastikos variantas. Mažosios plastikos kūriniai buvo valstybės užsakomi ir statomi visur: ligoninėse ir bibliotekose, skveruose ir parkuose. Tai buvo dažniausiai abstrakčios, apibendrintų formų skulptūros, turėjusios dekoratyvinę funkciją, todėl atleidžiamos nuo ideologinių meno pareigų. Kaip sakė vienas tos kartos skulptorius, tik tokias ir apsimokėjo daryti – užtikrinti pinigai, jokių patikrinimų ar begalinių komisijų reikalaujamų korekcijų, kaip nutikdavo kuriant kokį rimto asmens biustą ar statulą. Juo labiau kad, atgavus nepriklausomybę, tokios skulptūros netapo niekinamos ir metamos lauk. Jos ramiai sau stovi kaip stovėjusios, tarsi nematomos aplinkos dalys. Tačiau mes ne apie jas. Mes – apie vos poros metų skulptūrą.

„Paukščių lizdas“ – dekoratyvi skulptūra, apibendrintomis formomis pasakojanti istoriją apie harmoniją tarp žmonių ir gamtos. Dar ji labai mandagi. Taip gražiai stengiasi įsilieti į architektūrinę aplinką – žiūrint iš tolo, jos viršuje esantis apskritimas puikiai dera tiek su naujos architektūros pastato pusapskritimiu stogu, tiek su cerkvės kupolais. Šią skulptūrą pavyks perskaityti tik apėjus ratu – tada nesunku atpažinti kubistiškai traktuojamus paukščių snapus ir sparnus, susipynusius su žmonių akimis ir rankomis. Sutinku su kniaukiančiais, kad labai jau neįdomu. Kita vertus, apibūdinimas „nuosaikusis modernizmas“ tinka tiek šiai skulptūrai, tiek pačiam kompozitoriui E. Balsiui. Juk ne už „Elektrėnų žiburius“ šis kompozitorius taip pagerbtas. Klausausi oratorijos „Nelieskite mėlyno gaublio“ ir suprantu, kad skveras ir skulptūra visiškai dera prie šio kompozitoriaus kūrybos. Nesuprantu tik, kodėl pati skulptūra nepavadinta šios gražios oratorijos vardu. Tuo tarpu J. Koonso skulptūra garbingą velionį turbūt priverstų keltis iš kapo ir ieškoti kūjo. (Na, nebent jis mylėjo šuniukus?) Orus santūrumas, šiek tiek apsileidimo ir truputis nuosaikiojo modernizmo žavingame gamtos kampelyje – vienas iš autentiškesnių Vilniaus veidų, išėjus iš oficialaus Gedimino prospekto, bet dar nepriėjus tikrojo, sotaus Žvėryno.

Kartu tai ir vieta „be vietos“. Vardą ir bent kiek apibrėžtesnę formą ji gavo vos prieš kelerius metus, iki tol čia nebuvo nieko. Vieni atsimena krūmynus, kiti – žolynus. Vieni – gėrimus, kiti – tinklinį. O juk miestas – užsispyręs padaras, iš nieko per naktį nesukursi trauką turinčios erdvės. Tad kol kas čia būtų galima tikėtis sutikti nebent Margaritą, pavargusią nuo Meistro paieškų, ar visai susenusį Šveiką, alaus „bambaliui“ ar nesikandžiojančiam labradorui aiškinantį, jog dar niekada nėra taip buvę, kad niekaip nebūtų. Tad ir yra, ir skverelis, ir skulptūra. Kuklūs abu, nedrąsūs miesto centro naujakuriai. Kas žino, jei kartais praeidami pakalbinsim – gal ilgainiui prigis ir taps savi?

Apie Vilniaus dailės akademijos skulptorių darbų peržiūrą

Beveik pačiam vidurvasary, kai dauguma mokymo įstaigų lepinosi atostogų įkarščiu, Vilniaus dailės akademijos Skulptūros katedros studentai turėjo atsiskaityti už semestro darbą. Kalbant tarp studentų, tai reiškia, kad pagrindinis darbas vyko tikrai ne visą pavasarį, o būtent birželį, artėjant peržiūrai. Na, bet užjausti ir gailėtis jaunųjų skulptorių tikrai nėra ko: būtų neteisinga sakyti, kad jie per mokslo metus persidirba. Kiekvienam – savas laikas.

Peržiūra nebuvo skirta vien studentams ir dėstytojams, ji buvo atvira visiems besidomintiems. Ypač buvo laukiami kritiškai nusiteikę žmonės, kurie išdrįstų studentams užduoti provokuojančių klausimų (šie momentai bene įdomiausi).

Raimonda Sereikaitė. Variacija. 2011

Artėjant prie ekspozicijos apžvalgos, reikėtų priminti, kokiu principu vyksta peržiūra: studentas žodžiu pristato savo kūrinį, darbo eigą, tada žodį gali tarti visi norintieji, pradedant dėstytojais ir darbo vadovu. Visa tai turi užtrukti lygiai pusvalandį, nes kiekvienas studentas iš anksto yra įspraustas į rėmus – kas minutę senka pinigų rezervas. Laikui baigiantis „išmuša gongas“ – katedros vedėjas prof. Petras Mazūras paskelbia, kad visi studentui skirti pinigai yra išnaudoti.

Pirmoji peržiūros diena, vertinant darbų kokybę, nepaliko didelio įspūdžio. Ne veltui vienas iš dėstytojų pareiškė: „Mėgstam prakaituotus meno kūrinius, o kas čia dabar?“ Ir iš tiesų daugelis darbų tuo prakaitu „netrenkė“. Kaip kūrybinė medžiaga dominavo stiklas, peršantis poetines konotacijas (šiuo atveju tai nėra pranašumas). Ant grindų patiestas didelis stiklo lakštas, kuriuo galima pereiti ir patirti aštrių pojūčių (gal net ir tiesiogiai), kai šis skyla tau po kojomis, tiesiog „deklamavo“ Salomėjos Nėries „Per lūžtantį ledą“. Laimos Dagytės darbą, susidedantį iš trijų elementų – stiklinės lovos, gipsinio paukščio ir užuolaidos – taip pat galima pavadinti poetiniu. Autorė nesąmoningai žaidžia sukeistais įvaizdžiais: paukštis – sunkus, lova – trapi. Visus instaliacijos elementus ji išplukdo iš pasąmonės, taip sukurdama siurrealistinį rebusą. Šalia siurrealistinės pasąmonės atsiranda ir vaikiškoji, kuri skelbia laisvę, anarchiją, disciplinos nebuvimą ir panašius dalykus.

Miglė Grigutytė siekia išsilaisvinti ir atsiduoti vaikiškiems žaidimams statydama smėlio pilis. Autorė visai neakcentuoja objektų trapumo, t. y. laikinumo momento, kas jau būtų nuoroda į suaugusiųjų pasaulį. Atrodo, kad studentei svarbiausias pats „žaidimo“ procesas, grąžinantis į vaikystę. Na, bet kuo toliau, tuo geriau: nuo poetikos galima pereiti prie formos. Kitos peržiūros dienos buvo daugiau žadančios.

Stipriausią vizualinį įspūdį darė darbai, kuriuose pabrėžtos formaliosios kūrinio savybės. Raimondos Sereikaitės instaliacinei skulptūrai „Variacija“ – ant tamprių gumų pakabintam griozdiškam vamzdžiui – visai nereikia konceptualaus įprasminimo. Konstruktyvistinę skulptūrą primenančiame kūrinyje akcentuojama medžiagiškasis ir instaliacinis aspektai. Paprasta, bet efektas puikus. Kitas formaliai geras darbas – iš grandinių supintas hamakas. Paaiškinimų tam nereikia, atrodo, net nerastum, prie ko prikibti – tiesiog vizualiai patrauklus ir užbaigtas kūrinys.

Jonas Vaitiekūnas. 2011

Jono Vaitiekūno skulptūrą jau būtų galima priskirti „prakaituotų“ meno kūrinių kategorijai. Iš įvairaus dydžio lentų ir lentelių sukalti didelį konteinerį tikrai reikėjo laiko ir pastangų. Skulptūra kelia intrigą: autorius idealiai pasirinko objekto aukštį (nežymiai virš žiūrovo galvos), o tai provokuoja pasišokėjant pažvelgti į konteinerio vidų. Rezultatas – nieko ten nėra. Pro lubas sklindančio dienos šviesos srauto apšviesta tamsi eksponavimo erdvė suteikė darbui misticizmo.

Bene vizualiai įspūdingiausia Laimos Kulbytės vietos instaliacija. Vieną iš skulptoriams priklausančių studijų apklijuodama šlapiu popieriumi ji sukūrė grūdėtą faktūrą ir nupurškė sodriai mėlynos spalvos dažais (įskaitant ir erdvėje esančius objektus: kriauklę, radiatorius, elektros lizdus). Nors kvapas patalpoje nekoks, jausmas įžengus į erdvę – lyg būtum po vandeniu, kur viskas apėję dumbliais. Darbas sužadino beveik visus pojūčius: lytą, regą, uoslę. Linkčioju galvą pritardama prof. Mindaugui Navakui – šiuo meno kūriniu, jei ir nesąmoningai, buvo išspręsta „balto kubo“ problema (antro kurso studentei tai jau daug).

Valdas Skritas nusprendė savaitę prieš peržiūrą apsigyventi vienoje iš auditorijų ir joje sukurti „gyvą erdvę“, kuri kistų pagal būseną. Kasdien vis nauji, kad ir logiškai tarpusavyje nesusiję objektai: pakaba, lapės uodega, bėgiai, sviestas, eteriniai aliejai. Erdvė vizualiai atrodė neblogai, bet autoriaus pasąmonė, diktuojanti jausmus ir būsenas, ir žiūrovo sąmonė, objektyviai vertinanti kūrinį, nebūtinai susikirto, galbūt tiesiog prasilenkė.

Būta ir daugiau aptarti vertų darbų, bet ryškiausi (visais atžvilgiais) visada užgožia ryškesnius. Mano nuomone, ryškiausi šioje peržiūroje buvo tie kūriniai, kurių formaliosios savybės dominavo ir sąlygojo vizualinį žiūrovo pasitenkinimą. Tokia strategija pasiteisino. O „ryškesnių“ statusu lieka pasitenkinti tiems, kurie dar seka „konceptualias pasakėles“ vaizdo ištroškusiam žiūrovui. Taigi už formą – maksimalus įvertinimas.

Užeikime į galeriją AV17. Čia atidaryta ne tik bičių vašku, bet ir itin simbolinėmis prasmėmis dvelkianti Andriaus Ermino skulptūros paroda „Linija. Mėlyna“. Vaikštinėdama po ekspozicines erdves buvau įtraukta į žaidimą. Jis elementarus – ieškoti skulptūrinės grupės prasminių elementų ir bandyti juos sudėlioti į vientisą dėlionę. Iš dalies tai padeda pateisinti ir paties autoriaus žodžius, kad skulptūriniai junginiai neužduoda jokių klausimų ir lygiai taip pat neatsako į žiūrovo keliamus klausimus, tačiau verčia mąstyti. Aviliai ir išnykusios bitės (kojūkų nepamenu) Andriaus Ermino kūryboje man jau matyti (ir ne per seniausiai). Įžvalga paprasta – kodėl šios nematomos bitės tave persekioja, Andriau?

Andrius Erminas. Linija. Mėlyna. 2011

Parodoje santykiauja penki elementai: avilys, kojūkai ir juos jungiantys dėmenys – linija, jos mėlyna spalva ir tirpstančio vaško kvapas. Avilys, turintis tam tikras ritualo, šeimos, būsto prasmes, šiame kontekste nureikšminamas, netgi nurengiamas panaudojant dekonstrukciją, paklojamas ant grindų. Kojūkai, kaip tam tikri aerobikos, cirko, karnavalo atributai, pajungiami amžinai vergystei. Atsisakant grožio, formos paieškų, kojūkai žiūrovui rėkte rėkia: „Tik nenukrisk!“ Stiebimasis į viršų, avilių išklotinės, primenančios kryžių, slogus vaško kvapas – sakralumas nusakralintame kontekste. Linija – tai tąsa ir kartu žymė. Visi objektai kilę iš vieno ir kaip vienas pažymėti.

Andrius Erminas naujas formas atranda kaip senųjų pratęsimą. Autorius pasisavina rastus (o gal pirktus) objektus (avilius, kojūkus) ir panaudoja juos savais tikslais. Ši apropriacija buities daiktus perkelia į meno lauką, dėl to susiduria nauji vaizdai, prasmės ir kontekstai. Pasisavinti buities daiktai jau turi savos, niekam nežinomos (tik nuspėjamos) istorijos pėdsaką. Kadaise bičių ir bitininko nugyventas, kiek patrūnijęs avilys dabar pūpso padėtas žiūrovo akiai teisti. Čia susiduria dvi istorijos – senyvo avilio (iškelto ant kojūkų lyg ant cirko postamento ar nukryžiuoto ant grindų) ir XVII a. pastato erdvės, į kurią skulptūros buvo integruotos. Kartu tarpusavyje konfrontuoja laikinumas, mirtis ir amžinybė. Šiltas, jaukus medaus kvapas ir šalta, atribojanti linija.

Pasinerti, pamąstyti, sudvejoti ir vėl pasinerti parodoje paprasta. Klaidingai skaityti prasmes ir sąmoningai atsieti šiuos buvusius buities objektus nuo jų pirminio konteksto nėra taip lengva. Vis dėlto žengti dideliais kojūkų žingsniais link apmąstymų apie Andriaus Ermino formas yra verta, tai leidžia tapti tų formų dalimi.