Ir pagaliau neverta niekur važiuoti! Ramu, gera – karščiai Vilniuje. Plieskiant saulei šis platesnis, erdvesnis, nuščiuvęs, kiek panašus į stiklainį nuo uogienės, gal todėl, kad žydi liepos, varvėdamos ant Gedimino prospekto šaligatvių, kuriais žingsniuojant limpa kojos. Man labai prie širdies toks įkaitęs miestas – mažai ką sutiksi gatvėje, niekas nepristos su ypatingaisiais reikalais. Per karšta net el. paštui. Tas irgi erdvesnis, tuštesnis, beveik priimtinas. Nuolat pasiilgstu vienatvės, o vasariniame Vilniuje jos galima atrasti. Net ŠMC kavinėje, jei iki pietų. Dabar ir yra iki pietų, net labai, tad eidama gatve persimesti keliais žodeliais galiu nebent su paminklais, kas mane visai tenkina. Kai kurie yra puikūs istorijų pasakotojai. Taigi, vingiuoju senamiesčiu (ne todėl, kad vakar padauginau, o tiesiog stengiuosi naudotis šešėliais).

– Galėtų būti detektyvas, bet geriau padaryk lyg kokį padavimą, bus didingiau ir man labiau pritiks, – šūkteli Vilniaus universiteto arkoje, netoli įėjimo, stovinti skulptūra, Konstantino Bogdano (vyresniojo) sukurta. Vaizduoja ji mūsų kultūros patriarchą Kristijoną Donelaitį.

Nors apie skulptūrą sakoma, kad ji stovi, net ir postamentas su raidėmis yra, tačiau Donelaitis joje – sėdi. Sakyčiau, monumentalus, patogiai po arka įsitaisęs, nors universitete ar Vilniuje ir niekad nebuvęs, kol gyveno. O po mirties gali daryti ką nori! Jaukiai susilieti su aplinka, stebėti

Autorės nuotrauka

studentus ir prisiminti tuos tolimus karžygių laikus, kai dar nebuvo uždrausta viešumoje vartoti alkoholį, todėl šalia prisėsdavo ne vienas būsimas literatūros ąžuolas, buteliuko klausimus prie patriarcho spręsdamas, nuo lietaus ar paskaitų besislėpdamas. Amžiai bėgo, keitėsi menininkų kartos ir niekas jau dabar atsakyti negali, kaip nutiko, kad Donelaitis buvo iš stiklo plastiko pagamintas, lyg koks užmirštas dievas, kurio istorijos niekas neužrašė, nes dar rašto, t. y. interneto, tais laikais nebuvo.

Skulptūros gimimo istorija turi įvairiausių versijų, tapusių legendomis ir perduodamų iš lūpų į lūpas, tačiau populiariausią pasakoja bohemos žinovu prisistatantis Julius Žėkas portale „Lrytas.lt“: „Šią skulptūrą turėjęs sukurti K. Bogdanas gavo didžiulį honorarą. Nežinodamas, ką su juo daryti, jis pasikvietė draugų ir tarėsi. Tarėsi tol, kol pinigų nebeužteko nei bronzai, nei metalui. Tuomet su architektu buvo sutarta popierinę skulptūrą saugiai pastatyti po stogu.“ Ten pat rašoma, kad „ši skulptūra pagaminta papjė mašė technika iš popieriaus pluošto, todėl lietus jai būtų pavojingas“.

Ekskursiją prie Donelaičio skulptūros atvedusiam Žėkui derėtų būti tikslesniam – ji pagaminta iš stiklo plastiko, ne popieriaus (kadaise taip iš stiklo pluošto ir epoksidinės dervos gamindavo jachtoms dugnus), o kad bronza yra metalas, žino net vaikai… Bet čia jau nuvingiavau į nereikalingą kritiką, tad bandau grįžti į tiesesnį kelią: „1964 m., minint poeto 250-ąsias gimimo metines, Vilniaus universiteto kriptoje (Universiteto g. 7, Senamiesčio seniūnija) buvo pastatyta skulptoriaus Konstantino Bogdano sukurta Kristijono Donelaičio skulptūra iš stiklo plastiko. Postamente parašyta poeto pavardė, gyvenimo ir paminklo pastatymo datos. Poetas vaizduojamas sėdintis ramia, didinga poza, su atversta knyga ant kelių. Nors Donelaitis niekada nebuvo Vilniuje, „bet jo skulptūra vienoje nišoje labai dera: lyg poetas viską žinotų, kas čia buvo, ir žinotų viską, kas dar bus. Tiesi laikysena, kietai sučiauptos lūpos, akylas, viską matantis žvilgsnis…“ – rašo J. Ceitlinas dokumentinėje apysakoje.“ Šią informaciją sumedžiojau portale „Vilnijos vartai“, tačiau į tą „kodėl?“ atsakymo nerandu, o Žėko žodžiais pasitikėti sunku. Viena tenka pripažinti – pasakojimas apie pragertus pinigus buvo įvairiai pateikiamas ne jo vieno, todėl skambinu tikėdamasi tikslesnės informacijos skulptoriaus sūnui, menininkui Kostui Bogdanui.

– Tuo metu buvau mažas, ne ką teprisimenu. Bet anais laikais buvo populiaru daryti skulptūras iš epoksidinės dervos, Bronius Vyšniauskas nemažai tokių yra sukūręs, net alergiją įsitaisė – kol dvi tam skirtas medžiagas sumaišai, jos garuoja ir yra labai nuodingos, – sako Bogdanas jaunesnysis.

Dvi tūbeles, skirtas sumaišius gauti epoksidinę ir jau patvarią dervą, dar ir aš pamenu, dabar taip atrodo du buteliukai plaukų dažams gaminti. Tik kvapas skiriasi.

Hm, atrodo vėl padariau vingį į šešėlį arba tiesiog į šoną. Grįžtu prie Donelaičio skulptūros, kuri stovi sau kaip koks Jeffo Koonso eros pranašas. Suprantu, sukurta 1964 metais, kai susižavėjimas plastiku ir visokiais krimplinais kaip tik siautėjo gatvėse bei galvose.

– Kita tokia pat saugoma Lietuvos dailės muziejuje, – prideda Bogdanas (sūnus).

Tai štai kokia ta Donelaičio skulptūra – plastikinė, kas net ir dabar atrodo kaip naujovė mūsų reprezentacinių paminklų rikiuotėje, o dar ir tiražuota!

Tačiau tiesa vis dar slypi kažkur anapus mūsų atminties, atsakymo, kas ir kaip nutiko, rasti nepavyksta, nors klausinėju ne tik tekste paminėtus asmenis, tad nedelsdama kreipiuosi į savo pagrindinį konsultantą sovietmečio klausimais – į mamą Saulę Kisarauskienę.

– Nepamenu, – sako ji, – gal kas iš skulptorių žinos? Pavyzdžiui, Mindaugas Navakas.

Taip palaukdama, kol menininkas baigs kalti akmenį ir išgirs telefono skambutį, vingiuoju tolyn, jau nujausdama, kad viskas gali ir likti legenda.

– Manau, kad tai buvo politinis sprendimas. Donelaitis, kažkoks tautinis lietuvių rašytojas, o ne Leninas ar Marytė Melnikaitė, žodžiu, greičiausiai jis tiesiog „nenusipelnė“ bronzos. O kadangi epoksidinė derva saulės bijo, patalpino tautos patriarchą į nišą, – pagaliau atsiliepęs pasakoja telefonu Navakas. – Bent jau jokių su tuo susijusių skandalų nepamenu, o ir skulptūros autorius nėra minėjęs…

Taigi, pamanau, vargu ar tais laikais toks įvykis būtų lengvai prasprūdęs visai be pėdsakų, sklandžiai paslėptas nuo partijos ir kolegų akių, tokiais gėrimo mastais taip pat menininkas nepasižymėjo… Bet legenda ir lieka legenda. Tikėdamasi, kad kada nors, kasinėjant kokius dar neištyrinėtus Dailės kombinato archyvus, staiga išnirs slaptasis sovietmečio apokrifas ir taps aišku, kas gi nutiko, galiu bent pasidžiaugti, kad turime plastikinį paminklą. Net dabar sunku įsivaizduoti, tarkim, Kudirką, išlietą iš skaidraus žalio plastiko arba geltono, arba visų vėliavos spalvų, įvairių dydžių, jaukiai mums mojantį iš kiekvieno miestelio aikštės…

– Ir vėl nuvingiavai! – šūkteli man patriarchas.

Tikrai įsisvajojau… Turiu dar keletą telefonų numerių žmonių, kurie galėtų prisiminti, tad, nors visai praradusi viltį, skambinu.

Pasakojimą apie pragertą bronzą paneigia beveik visi apklaustieji.

– Ne, šitiek pragerti Bogdanas negalėjo… – sako ne vienas.

Pasikalbėjusi gaunu dar vieną telefoną, vėliau dar, kol galiausiai kalbuosi su Gyčiu Vaitkūnu.

– Taip, pamenu, – netikėtai ištaria jis magiškąją frazę. – Tais laikais norėjosi išbandyti naujas medžiagas, o ir gerokai pigesnis variantas tas stiklo pluoštas ir epoksidinė. Kai Bogdanas pastatė skulptūrą, man paskambino, pakvietė pažiūrėti, labai įdomu buvo. Nesuprantu, kodėl vėliau ši medžiaga taip ir neprigijo…

Dar abu pasvarstome, kad stovi ar, tiksliau, kaip minėjau, sėdi prie universiteto Donelaitis iš stiklo plastiko jau beveik 50 metų!

Belieka manyti, kad legendos atsiradimas – tas pats nesugebėjimas priimti naujovių ir eksperimentų, ypač jei juos daro oficioziniu laikomas menininkas. Tai štai. Nors ir vingiais, bet atsakymą radau!

O dabar laikas pietų, kol ŠMC neužplūdo lankytojų ordos.

Kai manęs paprašė parašyti apie skulptūrų parką Klaipėdoje, kiek sutrikau. Kurią skulptūrą pasirinkti? „Mazgą“ ar „Balną“? „Sunkias mintis“ ar „Vasaros lietų“? Kiekvieną kartą einant per parką dėmesį patraukia vis kitos skulptūros. Kaskart iš naujo sakau sau: „O, šitos tai tikrai nemačiau.“ Aišku, kad mačiau, bet parke yra 116 skulptūrų, kurias kūrė 61 skulptorius. Tad vieną kartą viena veržiasi į priekį, kitą kartą – kita. Besigaluodama su apsisprendimo našta net prisikviečiau į pagalbą Sondrą Simanaitienę, Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktoriaus pavaduotoją parko reikalams. Bet ji padėtį tik apsunkino. Pasakojo apie parką, jo atsiradimą, skulptūrų sąsajas, skulptorių biografijas ir t. t. Galiausiai informacijos srautas mane visai supainiojo. Tai simboliškai nutiko niūriausioje parko vietoje, šalia cerkvės, kur medžiuose savo lizdus saugo šimtai varnų. Kam nors einant pro šalį visos paleidžia gerkles. Dėl geros akustikos aidus kranksėjimas kelia baugulį net pačią skaidriausią dieną.

Ksenija Jaroševaitė. Skulptūra "Įkyrios mintys", fotografijos autorius Paulius Sadauskas

Taip ir neišsirinkau kurios nors vienos skulptūros. Po mūsų pokalbio dar perskaičiau S. Simanaitienės paskolintą knygą „Skulptūrų parkas ir jo tapatumų iššūkiai“, kurioje daug dėmesio skiriama parko istorijai. Kasdienėje sferoje, ypač jaunoji karta, iš tos visos galingos atminties bežino kuklius fragmentus. Gana barbariška parko steigimo pradžia sutampa ir su viso Klaipėdos miesto kūrimu. Praėjo keliasdešimt metų ir su vežimėliais po parką vaikštinėjančios mieguistos mamytės nežino, kad savo kūdikėlius vežioja po buvusias evangelikų liuteronų ir katalikų kapines. O jos buvo įspūdingos – su dailiomis metalinėmis tvoromis, raitytais kryžiais, buvo ir šeimų laidojimo rūsių, ir marmurinių antkapių. Klausiate, kas nutiko? Gal kapinės tiesiog nunyko? Ne visai. Klaipėdą užėmus išvaduotojams sovietams buvo naikinama viskas, kas friciška. Iš vokiško miesto reikėjo atimti vokiškumą. Vyko ir gyventojų migracija. 1944–1945 m. Klaipėda neteko absoliučios daugumos savo gyventojų. Naujakuriams reikėjo prisitaikyti prie naujo gyvenimo, tad vokiškos kapinės jiems nebuvo svarbios. Juolab kad užrašai jose dažniausiai buvo gotikiniais rašmenimis, dažnai vokiški, tad svetimi. Kapinės buvo plėšiamos ir niokojamos, tvorelės ar plokštės pakartotinai naudojamos statybose. Galiausiai jos virto apleistu šabakštynu. Čia buvo renkamasi išgerti ar nusilengvinti.

Sutikite, nelabai reprezentatyvi vieta. Reikėjo ką nors daryti ir miesto valdžia nesismulkino. Paskutinis laidojimas kapinėse vyko 1959 m. O 1977 m. prasidėjo kasmetiniai Smiltynės simpoziumai. 1977 m. liepos 30 d. buvusioje kapinių vietoje įsteigtas Martyno Mažvydo skulptūrų parkas. Kaip gražu – menininkų rankomis kuriamas draugiškas tarybinis miestas. Bet kalbėdama su S. Simanaitiene supratau ir kitą požiūrio galimybę – tai, kas prasidėjo kaip ideologinis žaidimas, galiausiai vis tiek išaugo savo ideologinį rūbą. Pirmaisiais metais skulptoriai net neturėjo pateikti planuojamų skulptūrų eskizų, gauti patvirtinimų – jie buvo laisvi improvizuoti. Simpoziumų metu Smiltynėje virdavo bohemiškas gyvenimas – dirbančius skulptorius aplankydavo į paplūdimį traukiantys poilsiautojai, prie draugijos prisidėdavo kiti kultūros atstovai. Pabaigtos skulptūros buvo keliamos į sunkvežimius ir laivais gabenamos į miestą. Pats parkas taip pat buvo kuriamas be jokio konkretaus plano, gana chaotiškai. Paskutinių simpoziumų skulptūros į parką net nebetilpo – liko Smiltynėje ir parkelyje Danės pakrantėje.

Prasidėjus Sąjūdžiui entuziazmas apslopo. Imta garsiau piktintis senųjų kapinių sunaikinimu. Tai tebesitęsia iki šiol. „Konfliktas tas, kad miesto valdžia norėtų matyti aktyvų visuomeninį parką, o žmonės, kurie siekia įprasminti kapinių atmintį, nori prasmingų gražių žodžių ir atminimo ženklų. Tai tęsiasi daug metų, todėl tas parkas nėra mylimas, nes sąjūdininkai pyksta, kad išniekintos kapinės, – pasakojo man S. Simanaitienė ir čia pat sudvejojo: – Aišku, čia buvo galingos kapinės, su galingais paminklais, bet jos buvo išsprogdintos, išstumdytos buldozeriais. Kas iš jų buvo likę… Klausimas, ar Klaipėda galėjo išsaugoti istorines kapines. Nežinau. Juk visi užrašai buvo vokiški, o jie toje sistemoje – didieji priešai, neįsivaizduojamas blogis.“

Dabar kasdien žmonių pilname parke kapinių likę tik pėdsakai. Viena parko pusė aktyvesnė – su vaikų žaidimų aikštele, suoliukais, erdve renginiams, kita – kuo arčiau Dobilo gatvės, tuo ramesnė. Paskutinėje juostoje, kur vyko vėliausi laidojimai, net nėra jokių skulptūrų, išskyrus Vytauto Naručio „Motiną“. Ten galima pamatyti ir atneštų gėlių, ir žvakių. Ramybė netrikdoma. Parke žolė nupjaunama, medžių lapai sugrėbiami. Bet apšvietimas galėtų būti geresnis, kaip ir lankytojų informavimo sistema ar suoliukų tinklas. Senosios kapinės gal ir buvo miesto nuošalėje, bet dabartinis parkas yra jo centre, tai – vienas pagrindinių centro atributų, tad tikrai galėtų būti geriau prižiūrimas.

O kaip skulptūros? Papasakosiu apie tas, kurių nebėra. Nebėra 1982 m. prie parko centre buvusio baseinėlio (jo taip pat nebėra) pastatytos Jono Virbausko skulptūros „Žuvis“. Ją sudaužė vandalai. Parke nebėra ir Ksenijos Jaroševaitės skulptūros „Dvi puokštės“ (1983). Ji buvo apgadinta 1991 m. ir nuo tol ilsisi Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje. Išraiškinga V. Naručio „Motina“ (1988) šiandien panašesnė į fotelį, mat metalo vagys nusikalė bronzines rankas, o po jų delnais stovėjusius bronzinius vaikelius, bijodamas rankų likimo, išnešė pats skulptorius. Jie taip pat stovi muziejuje. Galbūt ateityje grįš į skulptūrų parką, bet, anot S. Simanaitienės, skulptūrą rekonstruoti šiuo metu yra tiesiog per brangu. Algirdo Boso skulptūra „Prabudimas“ (1979) ne tokia, kokia gimė. Liūdnomis aplinkybėmis ji neteko galvos, tad naujoji buvo nukaldinta iš likusio nuo K. Jaroševaitės skulptūros „Gulinti moteris“ akmens. Vytauto Šerio „Budėjimas“ (1982) netrukus po pastatymo sudužo pats. Skulptorius nepastebėjo skilimo akmenyje, tad dabar parke tik kūrinio liekana.

Tiesa, skulptūros ne tik kentėjo – jos ir keliavo. Pavyzdžiui, šiandieninio žiūrovo visai nešokiruojantis A. Boso „Martynas Mažvydas“ (1980) iš pradžių stovėjo parko pradžioje, bet netruko pasipilti priekaištų nemonumentaliai didingos asmenybės pozai (išsižergusi kažkaip nerimtai). Dabar „Martynas Mažvydas“ parko gilumoje. Praeidama negirdžiu skundžiantis, tad gal jam ir ten gerai. Dar vienas nelemto stereotipinio mąstymo pavyzdys – K. Jaroševaitės skulptūra „Įkyrios mintys“ (1982), kuri taip pat stovi ne ten, kur buvo numatyta. Vyro aktas. Tuo viskas ir pasakyta.

Jei kada nors kuri nors iš skulptūrų ką nors šokiravo – dabar tai jau praeitis. Visur landžiojantiems vaikams jos visos yra įdomios. Tingi parko šiandiena dar gali keistis – vis nuvilnija pasvarstymai, kaip tą galima daryti. „Vieni mano, kad viską reikia užkonservuoti, palikti taip, kaip yra, kiti mano, kad reikia įvesti kokio nors šiuolaikinio pasakojimo elementus, kad suprastum, kur ateini, suvoktum paveldą“, – pagrindines dvejones įvardino S. Simanaitienė. O dar gali būti, kad tiems, kurie naudojasi parku, visai pakanka jo tokio, koks yra. Juk toje pačioje Klaipėdoje, šalia universiteto miestelio, jau yra pavyzdys, ką gali žmonės, kai jiems tikrai reikia parko.

Turbūt visi vilniečiai pažįsta bronzinę dobermano skulptūrą Gedimino prospekte. Bet tik atidesni žino, kad dabartinė skulptūra – jau antroji Vilniaus dobermanų karta. Pastarasis prospektą saugo tik 6 metus, prieš tai čia buvusiam dobermanui gyvenimas klostėsi kiek painiau, bet įdomiai. Papasakosiu apie abu, juk prospekto šuo – viena mėgstamesnių miesto skulptūrų.

Dobermaną glosto mamytės su vaikais, šalia jo fotografuojasi laimingi baltarusiai ir lenda bučiuotis nusitašę britai. Pirmą kartą Gedimino

Eimantas Ludavičius. Šuo. 2007. Autorės nuotrauka

prospektu einantys šunys ilgai įtariai uostinėja, o paskui paniekinamai nusisuka – pfu, jis gi negyvas! Tiesą sakant, reikėtų sakyti ne „jis“, o „ji“. Dobermano prototipas – kalė, kurios vardą šios skulptūros autorius Eimantas Ludavičius, deja, pamiršo. Nepamiršo paties šuns ir jo energijos bei jėgos, bent dalį jos kūrinys tikrai išlaikė.

Tokius darbus kaip šis menininkai neretai vadina „chaltūra“ ir stengiasi nutylėti autorystės faktą. Situacija paprasta: 2006 metais optikos parduotuvės Gedimino prospekte savininkai susirado Eimantą ir paprašė sugalvoti „ką nors gražaus ir reklamiško“ parduotuvės interjerui. Bet Eimantas nevartoja žodžio „chaltūra“, o jo „reklamiški“ kūriniai dažnai tampa miesto dalimi. Pavyzdžiui – šis dobermanas arba arbatinukais papuošta siena Pilies gatvėje, arba išsikišęs kavinės Užupyje langelis, arba galerijos „Kairė–dešinė“ laiptinė ir durys, arba… Bet nesiblaškykime, nepykdykime prie dėmesio pripratusio dobermano. Dobermanės. Su stačiom ausim, nagais, raumenimis ir akiniais. Akiniai, kaip ir dera energingam miesto šuniui, kiek susilankstę. Galime tik įsivaizduoti, kiek gatvių jai tenka greitai apibėgti ir šuniškų reikalų sutvarkyti tuomet, kai niekas nemato…

Taigi, optikos parduotuvę įsirengę žmonės pasigedo ko nors gražaus parduotuvės viduje. Užsakymą gavęs Eimantas galvojo taip ir anaip, kol galiausiai padarė geriausia – pratęsė tik užsimezgusią ir benutrūkstančią miesto tradiciją – dobermaną Gedimino prospekte. Eimanto gebėjimas rasti vidurį tarp tradicijos ir originalaus, autorinio kūrinio nuoširdžiai stebina, ne tik šios skulptūros atveju. Jis nevisiškai atkartojo prieš tai čia stovėjusią skulptūrą, bet sukūrė savo variantą, išlaikydamas prieš tai čia buvusios skulptūros realistinę stilistiką ir palikdamas tą pačią, dobermano, veislę.

Kalbant apie dobermano Gedimino prospekte atsiradimą, reikėtų grįžti 20 metų. Nelabai ilgas laiko tarpas, sutinku. Tačiau tai vienas iš nedaugelio miesto ženklų, atsiradusių atgavus Nepriklausomybę ir gyvų, mėgstamų iki šiol.

1994 metais skulptorius Svajūnas Kižys apsigynė diplominį darbą pavadinimu „Didaktika“. Kūrinį sudarė natūralaus dydžio lakuotos bronzos dobermano skulptūra ir nuotraukos, vaizduojančios uodegų kirpimo šunims procedūrą. Skulptūros modeliu tapo paties Svajūno dobermanas,

Svajūnas Kižys. Didaktika. 1994. Autorės archyvo nuotrauka

sako, buvęs stambus, stiprus ir gražus šuo. Gavęs diplomą jaunas skulptorius pasiūlė skulptūrą įsigyti tuo metu Gedimino prospekte įsikūrusiems „Mineraliniams vandenims“. Šie pagalvojo ir sutiko – tegu saugo gražuolis dobermanas parduotuvę, kodėl gi ne. Taip 1994 metais dobermanas įsitaisė Gedimino prospekte. Tiesa, neaišku, kas ką saugojo labiau: dobermanas parduotuvę ar parduotuvė dobermaną. Natūralaus dydžio skulptūrą kiekvieną vakarą įnešdavo vidun, o dieną – vėl išleisdavo į lauką. Nepaisant to, maždaug po metų dobermaną pavogė, tačiau šeimininkai savais kanalais sugebėjo jį grąžinti namo per 3 dienas (ak, tas laukinis dešimtasis dešimtmetis!). Atgautasis dobermanas nuo to laiko buvo rišamas grandine, tačiau neilgai – vėl buvo pavogtas ir namo nebegrįžo. Galime tik spėlioti, ar vargšas pakliuvo į metalo laužą, ar iki šiol puošia kokio nors tuometinio autoriteto vidinį kiemą. Nuo to laiko šuns nesaugomas pastatas pakeitė daug šeimininkų, kol 2006-aisiais čia buvo atidaryta optikos parduotuvė.

Užsakovai kiek nustebo išgirdę menininko pasiūlymą optikos parduotuvę papuošti bronzine šuns skulptūra, tačiau sutiko. Net rado modelį, minėtąją dobermanę, pagal ją ir buvo sukurta ši skulptūra ir, tikėkimės, ilgam įbetonuota į prospekto grindinį. Vieni glosto nosį, kiti prisimena kitam, bet vis tiek dobermanui surašytas Sergejaus Jesenino eiles: „Дай, Джим, на счастье лапу мне, / Такую лапу не видал я сроду. / Давай с тобой полаем при луне / На тихую, бесшумную погоду.“ Dobermanas saugo ir suteikia budrumo ir elegancijos apsnūdusiam, valstybės tarnautojų kulniukais nušlifuotam prospektui.

Taip pat raumeningas ir budrus gyvūnas primena apie beprotiškus pirmuosius šalies Nepriklausomybės metus. Aukso grandines ir dolerio kainas. Dienas, kai Gedimino prospektu vaikštinėjo treningais pasipuošę, trumpo plauko ir proto, bet stiprių raumenų veikėjai, kai populiariausi naminiai gyvūnai buvo veršio dydžio rotveileriai, dobermanai ar mažesni, bet dar piktesni pitbuliai. Visi buvome budrūs ir kiek įsitempę, iš ko įžvalgesni vakarų europiečiai akimirksniu nustatydavo turistų kilmės šalį ir tardavo žudančią frazę: „Are you from Russia?“ Nesunku įsivaizduoti, kad ši maža šuns skulptūrėlė po kokių 40 metų ne kartą taps dingstimi papasakoti anūkams kokią įdomesnę istoriją iš „tų laikų“ gyvenimo. Anūkai klausysis, pusiau tikės, pusiau – ne, bet nosį gražuoliui dobermanui būtinai paglostys.

Tai, kad skulptūra stovi ne pačiame Vilniuje, o jo paribyje – sostinės orbitoje besisukančiame lenkiškame „štetle“, visaip (ir neigiamai, su pagieža, ir neutraliai, bet dažniausiai su ironija) linksniuojamame Nemenčinės mieste, suteikia peno mintims ir kalboms apie daug ką – apie tautų santykius, kurie mūsų dienomis paaštrėjo iki anksčiau nematyto ir negirdėto kvailumo aukštumų, apie socialinį meno (ir ypač skulptūrų viešosiose erdvėse) ir pačių menininkų statusą, užsakovo ir atlikėjo bendradarbiavimo subtilumus.

Mielam skaitytojui paaiškinsiu, kad kalbu apie konkretaus autoriaus konkretų darbą – dar 2008 metais bendrovės „Švytėjimas“ teritorijoje (Kalno g. 10, Nemenčinė) atsidūrusią Vytauto Nalivaikos skulptūrinę grupę „Bičiuliai“. Nedideliame parkelyje, juosiamame tvoros, esama ir daugiau skulptūrų, sukurtų to paties V. Nalivaikos, o ir dar žinomesnių bei garsesnių lietuvių skulptūros klasikų – Stanislovo Kuzmos, Dalios Matulaitės. V. Nalivaika nėra nežinomas menininkas. Vaikščiojantys senojo Vilniaus gatvėmis kiekvieną dieną turi galimybę pamatyti „Žibintininką“ – dar 1986 metais Šv. Jono gatvėje atsiradusią skulptūrą. Tai diplominis darbas, kuris yra taip puikiai įsikomponavęs į architektūrinę aplinką, kad regisi, jog jis čia buvo ir savo teatrališkais gestais varpinės siluetu žavėjosi nuo paties miesto įkūrimo arba bent parapinės bažnyčios pastatymo laikų. Tačiau pastaraisiais metais V. Nalivaika atsidūręs lyg ir savotiškame paribyje, apie ką išraiškingai kalba ir minėtieji „Bičiuliai“.

Paribiškumą čia galima suprasti ir interpretuoti keliais sluoksniais.

Ganėtinai gausių privačių užsakovų dėka menininką ne visuomet įmanoma pamatyti viešajame, oficialiajame lietuvių skulptūros gyvenime.

Autoriaus nuotrauka

Tačiau privačiose teritorijose, individualiuose kiemuose, geriau pasižvalgius, galima pamatyti ir senesnių, ir naujesnių, visai naujų kūrinių. Tik reikia žinoti kur. Paribiškumas suvoktinas ir tiesmukai geografiškai. Štai „Bičiuliai“ stovi Nemenčinėje, vienas naujausių, 2013 metų pradžioje pasirodęs kūrinys „Trys Lietuvos“ sėdi (sėdi, nes ten iš tiesų ant trijų kėdžių smagiai įsitaisę valstybės kūrėjai – Mindaugas, Antanas Smetona ir Vytautas Landsbergis – laukia ketvirtojo sėdėtojo – turbūt kiekvieno iš mūsų) Kernavėje. Tiek Nemenčinė, tiek Kernavė – tai vietovės, esančios nacionalinių arealų pakraščiuose, savotiškuose tektoniniuose lūžiuose, pasižyminčiuose intensyviu nacionaliniu kibirkščiavimu ir burbuliuojančia tautinių santykių lava.

Ši tautinio paribiškumo idėja labai atvirai, tiesiog literatūriškai yra išreikšta „Bičiuliuose“. Nes „Bičiuliai“ – tai keturi vyrai: lenkas (su pilsudskiškais ūsais ir konfederate), gudas (su kailine ausine), lietuvis (su kiaulės galva pažastyje) ir žydas (užvertęs nosį viršun ir svajingai žvelgiantis į dangų). „Bičiuliai“ yra aiški Vilniaus ir pietryčių Lietuvos – regiono kaip tautinio katilo – alegorija, kiekvienos tautybės atstovų tuščių pretenzijų atspindys, lemiantis santykių tarp žmonių blogėjimą tuščioje vietoje ir be jokio rimto pagrindo. Moralas labai paprastas ir akivaizdus: 1) nacionalinė konfrontacija egzistuoja; 2) tačiau savo kvailąją prasmę ji ypač praranda bičiuliaujantis ir broliaujantis sunkiomis alkofronto sąlygomis (pasvirusios ir optimistinės keturių draugų figūros be jokių alkotesterių atskleidžia jų tikrąją savijautą).

„Bičiuliai“ yra paribiški ir dailės istorinio pjūvio požiūriu. „Bičiuliai“ yra ne kas kita, kaip dekonstruoti ar tiesiog sušaržuoti „Keturi komunarai“ – ikoninis sovietinis monumentas, sukurtas V. Nalivaikos mokytojo Broniaus Vyšniausko ir Napoleono Petrulio 1973 metais ir stovėjęs Kaune (dabar jis atsidūręs Grūto parke). Iš piršto laužti idealai ir nepasiekiamos socialinės lygybės svajos žlugo, jas pakeitė nesumeluota tikrovė. Toks galėtų būti „Bičiulių“ leitmotyvas analizuojant istoriniu aspektu.

Dailės istorijos požiūriu dėmesį taip pat reikėtų atkreipti ir į pakitusią, tačiau ryšio su tradicija nenutraukusią pačią plastinę kalbą, tai yra formą. „Keturi komunarai“ atstovauja rūsčiajam socialistiniam realizmui (galima net kalbėti apie sovietinio ar net rusiškojo akademinio realizmo alsavimą, Lietuvos dailės istorijoje jaučiamą nuo devyniolikto amžiaus), o V. Nalivaika, atsispirdamas nuo jo, plėtoja šaržuotos realistinės formos koncepciją. Tai, žinoma, turi ir stiprybių, ir silpnybių. Realistinis traktavimas suteikia to, ko kartais trūksta stilizuotą ir sudekoratyvintą formą kaip opozicinę ar daugiau seminonkonformistinę poziciją pasirinkusiems autoriams ir jų kūriniams – gyvumo ir judesio. Be to – pagaulaus suprantamumo. Čia „Bičiulius“ užtenka palyginti su jų kaimynystėje esančiais klasikų darbais. Aišku, achiliškoji, tegul net sąmoningai šaržuoto, realizmo vieta yra pernelyg smulkmeniškas detalizavimas ir ornamentavimas, paslepiantis esmę po nereikalingų ir beprasmių fragmentų ir formų kiautu. Bet, galų gale, ne meninė forma ir jos kokybė, o turinys, pati deklaracija čia yra kur kas svarbiau.

Visgi tai, kad tokia (atpažįstama ir linksma), o ne kitokia skulptūrinė grupė formos aspektu yra atsiradusi satyriniame slenge ir politiniuose debatuose minimoje Nemenčinėje, galų gale – vietoje, pernelyg neišpaikintoje profesionaliųjų ir šiuolaikinių menų, yra simptomiškas dalykas. Ji kalba, ji aiškina, ji deklaruoja ir pasako kur kas daugiau nei tegul ir pačios aukščiausios prabos, bet statistiniam žiūrovui mažai ką reiškiantis, ne toks tradicinis (forma ir turiniu) artefaktas. Bet kurioje periferijoje, manyčiau, reikėtų visokio pobūdžio kūrinių, tačiau tokių – aiškių, paprastų ir „suprantamų“ – ypač. Dar daugiau nei abipusiai politikų, valdininkų, visuomenininkų ir kitokių kalbėtojų argumentai, kontrargumentai, priekaištai ir kitokio plauko įtikinėjimai… Dar svarbesnis yra tas linksmasis lygmuo. Jo šiame absurdo persunktame (tegul ir užmaskuotame tariamu rimtumu) viešajame gyvenime yra ypač daug. Todėl kūrinys, teigiantis, kad karalius yra nuogas, kad žmonių konfrontacija tautiniu pagrindu mūsų laikais (o ir visuomet) skamba, švelniai tariant, keistai, yra reikalingas. Juolab ir monumentas girtuokliams – toms ypač būdingoms šiandienos kraštovaizdžio figūroms – yra aktualus ir atspindintis laiko dvasią. Įsivaizduokime analogiško kūrinio buvimą prieš kelis šimtus metų ar net kelis dešimt-mečius. Nebent „Wiadomości Brukowe“, liberalios minties satyrinis laikraštis, ėjęs Šubravcų draugijos dėka Vilniuje 1816–1822 metais, laikytinas tiesioginiu „Bičiulių“ protėviu. Tokių paminklų, skulptūrų ir kitokio plauko kūrinių – linksmų, ironizuojančių, šaržuojančių – mūsų pernelyg rimtame ir suirzusiame pasaulyje turėtų būti tiesiog daugiau ir stovėti jie turėtų visuose paribiuose, ten, kur skyla nesusikalbėjimo ir tarpusavio nesupratimo kibirkštys.

Štai moteris – graži ir išdidi, kaip ir dera keturių metrų aukščio bronzinei statulai miesto centre. Plaukus puošia laurų vainikas, saulėje noksta krūtys. Po jos kojomis – ant nugaros parvirtęs, ranka veidą besidengiantis vyras. Ar jį, vargšą, spėja pamatyti pro šalį Mindaugo tiltu lekiantys miestiečiai, ar bent kartais nufotografuoja praeidami turistai? Retokai. Juk tai – nueinanti gadynė, ar kaip ten sakydavo vilniečiai dvidešimto amžiaus pradžioje, prie alaus aptarinėdami naująją miesto elektrinę. Taip, kalbu apie alegorinę skulptūrą ant pirmosios Vilniaus elektrinės (šiuo metu – Energetikos ir technikos muziejaus) bokštelio. Ji vadinama „Elektra“ ir vaizduoja elektrinio miesto apšvietimo pergalę prieš dujinį. Moteris su žibintu rankoje, suprantama, simbolizuoja elektrą, o parkritęs vyras, vienoje rankoje laikantis deglą, o kita besidengiantis akis nuo ryškios šviesos, – dujinį apšvietimą.

Pažvelgus į moters figūrą akivaizdu – ji pernelyg daili ir moteriška, kad būtų sukurta mūsų dienomis, ką jau kalbėti apie sovietmetį – kolegės ant Žaliojo tilto grakštumu galėtų rungtis nebent su traktoriais. Ši skulptūra – iš pačios XX amžiaus pradžios. Elektrinės bokštą ji užėmė apie 1905 metus. Keistoka jos istorija sovietmečiu – kažkodėl ją išmontavo 1957 metais, o Vladas Drėma rašo, kad skulptūrą sunaikino 1970-aisiais. 1995 metais ją pagal nuotraukas rekonstravo skulptorius Petras Mazūras, tas pats, kuris 1986 metais sukūrė skulptūrą „Žmogus“ šalia Mykolo Žilinsko dailės galerijos Kaune (kadaise ji vadinta skandalinga). Deja, neradau žinių, ar piktinosi publika pusnuoge „Elektra“ 1905-aisiais. Atrodo, kad ne – jos autorius buvo to meto publikos ir kritikų numylėtinis.

Autorės nuotrauka

Vilnietis skulptorius Boleslovas Balzukevičius (Bolesław Bałzukiewicz) gyveno nelabai ilgai, vos penkiasdešimt šešerius metus (1879–1935), tačiau bent jaunystę praleido visai įdomiai. Jį jauną pastebėjo mecenatas, turbūt vienas įtakingiausių žmonių to meto Vilniuje, Juozapas Montvila (Józef Montwiłł). Tas orus vyras plačiomis žandenomis, be kitų nuopelnų Vilniui, savo lėšomis įsteigė ir išlaikė nemokamą techninio piešimo ir braižybos mokyklą. Matyt, jos dėstytojai ir atkreipė dėmesį į perspektyvų jaunuolį, o Montvila suteikė jam stipendiją ketverius metus studijuoti Krokuvoje, paskui dar metus – Paryžiaus aukštojoje dailės mokykloje. Iš Paryžiaus į Vilnių grįžo simpatiškas dvidešimt penkerių metų vyras – tamsūs, atgal sušukuoti plaukai, išpuoselėta barzda ir įdėmus žvilgsnis. Bet labiausiai Montvila džiaugėsi, kai mokyklos parodoje eksponuotą Balzukevičiaus skulptūrą gyrė tiek publika, tiek patys menininkai. „Geras vaikis, gabus, o ir ne tinginys, kaip daugelis čia, – galvojo įtakingasis globėjas, gurkšnodamas iš Paryžiaus pargabentą vyną. – Reikėtų jam čia kokio darbo duoti.“ Ir sugalvojo – juk naujosios elektrinės bokštas dar be skulptūros stovi!

Balzukevičius sukūrė ne tik „Elektrą“. Jo „sąskaitoje“ – gausybė mažesnių skulptūrų, biustų. Jis padėjo Antanui Vivulskiui (Antoni Wiwulski) kurti Krokuvoje stovintį paminklą Žalgirio mūšiui. Jo sukurta ir bronzinė Šv. Jackaus (Hiacinto) koplytėlės skulptūra S. Konarskio gatvėje, ir kompozitoriaus Stanislavo Moniuškos (Stanisław Moniuszko) biustas šalia Kotrynos bažnyčios, ir paminklas tam pačiam Montvilai, pastatytas skverelyje tarp Trakų ir Pranciškonų gatvių. Beje, pastarieji du kažkaip sugebėjo pergyventi valdžių, madų, o kartu ir paminklų keitimosi šiame mieste šimtmetį. Taip besidarbuojant, ilgainiui juoda barzda pavirto į žilą smailią barzdelę, tačiau žvilgsnis liko įdėmus, o marškinių apykaklė – baltutėlė. Prieš tai dar kiek pasiblaškęs po Paryžių ir Peterburgą, nuo 1919 metų iki pat mirties Balzukevičius dėstė skulptūrą Vilniuje, tuometiniame Stepono Batoro universitete. Lietuvių kalba Vikipedijoje apie jį nerasite nieko, o lenkų, rusų ir vokiečių kalbomis perskaitysite, kad tai – lenkų skulptorius. Šiek tiek informacijos lietuvių kalba apie šį vilnietį skulptorių pavyko rasti tik puikioje Laimos Laučkaitės monografijoje „Vilniaus dailė XX amžiaus pradžioje“.

Bet kas mums tas internetas ir nuolatinės lenkų ir lietuvių garsių žmonių dalybos? Juk kiekvieną kartą važiuodami Mindaugo tiltu ar eidami krantine galime pakelti akis ir besigrožėdami Elektros liemeniu pasvarstyti, ar tik skulptūrai nepozavo kokia žavi vilnietė. Arba pamėginti įžiūrėti po jos kojomis parkritusį, nuo žibinto šviesos akis besidengiantį ūsuotį, kuriam diena iš dienos tenka simbolizuoti dujinį apšvietimą. Arba, tyliai sau šyptelėjus, pakeleiviui parodyti paminklą feminizmui, atkreipiant dėmesį į moteriškę ir vyrą po jos kojomis. Kadangi taip šią skulptūrą kartais juokais vadinant girdėjau tik atidesnius miesto skulptūroms vilniečius, greičiausiai bent vienai minutei nustebinti pavyks. Vilniuje atsiras dar vienas žmogus, dažniau pakeliantis akis aukštyn.

Rusų mokslininkams amžinojo įšalo žemėje, Jakutijoje, Kolymos upės žemupyje, netoli Čerskio miesto (pavadinto žymiojo lietuvių bajoro, sukilėlio, geografo ir atradėjo Jono Čerskio garbei), jau dabar labai realiai kuriant Pleistoceno parką, kuriame yra ir bus įdiegiami ir klonuojami gyvi ir išnykę gyvūnai (nuo avijaučių, stumbrų, arklių iki tigrų, liūtų ir mamutų), lietuvių kolegos galėtų imtis panašios veiklos. Ir nebūtinai tuo užsiimti turėtų kokie ekologai, zoologai, genetikai ir kitokių gamtos mokslų atstovai.

Pagrįstų motyvų ir intencijų turi ir įvairiausių meno sričių specialistai. Antai, kaip konkretų pavyzdį pasirinkus svarbiausią mūsų valstybės miestą ir kultūros centrą – Vilnių, nenumaldomai aktuali tampa buvusių, esamų ir, savaime aišku, būsimų paminklų, tai yra skulptūrinių objektų, orientuotų į viešąją erdvę, problematika. Todėl natūralu, kad dabar Neries upės krantuose formuojasi (ar yra formuojama) tai, ką būtų galima pavadinti buvusių, esamų ir būsimų skulptūrų parku. Gal ne parku, o kuo tikriausiu skulptūriniu poligonu, kuriame sunku ir pasakyti, kas atlieka eksperimentinių pelių funkciją – meno kūriniai ar patys žiūrovai.

Autoriaus nuotrauka

Iš buvusių skulptūrų ar tokioms artimų dalykų galima prisiminti bent kelis ypatingą statusą kolektyvinėje miesto sąmonėje ir istorijoje turėjusius egzempliorius. Dar gūdžiais 1924-aisiais buvusio Žvejų priemiesčio pakraštyje iškilo iš pušinių lentų sukaltas Zbignevo Pronaškos paminklas Adomui Mickevičiui. Deja, po gero dešimtmečio nepagailėjo jo šaltos Vilijos vilnys ir žiaurieji ledynai! Kaip, beje, dar seniau, prieš tris šimtus metų, stichijos beatodairiškai sunaikino itališkosios inžinerinės minties pasididžiavimą – pagal naujausią konstrukcinių madų žodį Giovanni Battistos Frediani pastatytą tiltą, buvusį dabartinio Žaliojo vietoje.

Panaši lemtis ištiko ir mūsų dienų architektūrinį kūrinį – drąsiai jį galima pavadinti monumentu dabartinei kultūros situacijai Lietuvoje. Omenyje turima prie Mindaugo tilto dar taip neseniai aktyviai įvairiausius kultūros procesus akumuliavusi „KultFlux“ platforma (autoriai Andrius Siezgelas, Martynas Nagelė, Aleksandras Kavaliauskas). Dėl laukinių stichijos jėgų ir miesto galvų (sic! – didžioji jų dalis, regis, seniai didžiuojasi galvas primenančiomis puodynėmis) abejingumo „KultFlux“ statinys netapo tąja Nojaus arka, kuri būtų išplukdžiusi bent jau Vilniaus kultūrinį gyvenimą į šviesias klestėjimo Ararato viršukalnes.

Tarp tų buvusiųjų, galėjusių laisvai gyvuoti iki mūsų dienų, galėtų būti ir apie 2003 metus Neryje trumpai vienos oficioziškai kultūrinės šventės metu plūduriavę, dreifavę ir kitaip egzistavę Gedimino Akstino, Redo Diržio, Donato Jankausko, Petro Mazūro, Mindaugo Navako kūriniai. Kai kurie iš jų tikrai atrodytų bent ne blogiau už dabartinėmis dienomis virš Neries balansuojančius, krantuose šmėžuojančius artefaktus. Pastarųjų net neverta vardinti ar analizuoti, tereikia pasiryžti pasivaikščioti valkatų ir žmonių augintinių apdergtomis krantinėmis ir įsitikinti stipriosiomis bei silpnosiomis tų kūrinių estetinėmis savybėmis.

Aš pats pirmenybę visuomet atiduočiau Roberto Antinio „Puskalniui“, tegul ir piktdžiugiškai pritardamas ant jo „reverso“ ekonominės krizės ir kultūros skandalų epochoje atsiradusiam užrašui didelėmis raidėmis (turbūt koks meno negerbėjas taip išliejo savo įtūžį): VELNIOP EKONOMIKĄ – KEPKIME SKULPTŪRAS!

Hipotetiniu buvusių, esamų ir būsimų skulptūrų prie Neries parko atveju kebliausia būtų kalbėti apie dar tik dienos ar nakties šviesą išvysiančias skulptūras. Prie tokių iš dalies būtų galima priskirti galėjusias būti, bet taip ir neatsiradusias. Tokių monumentų rūšiai priklausytų Arvydo Ališankos paminklas mamutui. Šis daiktas (tiksliau, iš akmens, granito iškaltas natūralaus straublinių būrio atstovo dydžio – tik iki kokių keturių metrų aukščio – gyvis) galėjo išdygti ant žemės paviršiaus ne taip ir seniai, prieš keletą metų. Konkreti jo vieta galėjo būti Žvėryne, prie cerkvės (savo kupoliškomis formomis net giminiškos mamuto kuprai) ir tilto (beje, pastatymo laiku dedikuoto paskutiniam rusų imperatoriui Nikolajui), ten, kur dabar puikuojasi taip pat animalistinis konkurentas – Gintaro Mikolaičio „Paukščių lizdas“.

Taigi, A. Ališankos mamutas galėjo…

Deja, to neatsitiko. Šiuo punktu jis, nerealizuotas mamutas, tegul ir būdamas akmeninis, būtų visiškai artimas savo tikriesiems, priešistorėje išnykusiems giminaičiams. Narplioti skulptūrų Vilniaus mieste (kaip ir kitose viešosiose Lietuvos vietose) atsiradimo ar išnykimo aplinkybes yra lygiai tos pats sudėtingas ir neįdomus užsiėmimas, kaip ir sekti paskui mamutų uodegas į jų migracijos vietas. Todėl to neverta net daryti, tereikia konstatuoti, kad A. Ališankos mamutas neužaugo iki reikiamo dydžio ir į savo paskirties vietą neatitapsėjo. Akmeninis mamutas yra, jis realiai egzistuoja – tiksliau, visai neseniai iš lietuviško granito iškaltas išmanių rankų be tikslo klaidžioja po pasaulį ir galerijas sumažintu, nedidelio kiemsargio šunelio masteliu. Ne mamutas, o mažytis, simpatiškas mamutukas.

Verta paanalizuoti, kokia būtų skulptūrinio ženklo, skirto mamutui, sukūrimo ir pastatymo logika.

Pats menininkas pasirinkimą motyvuoja labai aiškiais ir akivaizdžiais archeologiniais argumentais. 1957 m. (kaip simboliška – juk tuomet vyko ne kas kita, kaip chruščiovinis „atšilimas“, o juk žinoma, kad Sibire mamutų liekanos aptinkamos atšylant amžinajam įšalui) Vilniuje, Antakalnio rajone, tvarkant kanalizaciją buvo aptikta nemažo mamuto kaulų, konkrečiai – net keturiasdešimt sveikų vienetų: dvi iltys, stuburo narelis, apatinis žandikaulis ir abi dešinės kojos. Taigi – A. Ališankos skulptūra yra monumentas Antakalnio mamutui. Iš tiesų, Vilniaus bestiariume šalia visų baziliskų, stumbrų ir taurų, geležinių vilkų bei kitokio plauko ir pavidalo gyvūnų mamutas galėtų užimti garbingą, jo didingo stoto vertą vietą. Komių ar Amerikos delavarų tautosakoje mamutai (tiksliau – žemėje aptinkami jų fragmentai) būdavo tapatinami su žemės briedžiais arba bizonais. Tad galbūt ir didysis kunigaikštis Gediminas Vilniaus įkūrimo išvakarėse sumedžiojo ne ką kitą, o paskutinį (kaip toje Alinos Orlovos dainelėje) mamutą, klajojusį kryžiuočių ir pačių lietuvių dar neiškapotose šventose giriose? O gal ir nesumedžiojo – tik pagavo ir uždarė į valdovams priklausiusią Vilniaus dalį, jau tuomet vadintą Žvėrynu arba Žvėrinčiumi? Tuomet ir galimas mamuto skulptūros atsiradimas ne tikrojo „archetipo“ radavietėje Antakalnyje būtų racionaliai pagrįstas.

Beje, kalbant apie mamuto skulptūrą menininko A. Ališankos kūrybos kontekste, ji regisi unikumas jo „nukūnintų“ (į negatyvines ertmes redukuotų arba kaip narvai sukonstruotų) formų pasaulyje. Realistinis atpažįstamumas taip pat nėra tai, su kuo paprastai siejama pirminėmis formomis manipuliuojanti A. Ališankos meninė mąstysena. Kita vertus, galbūt todėl, būdama specifinė net ir savo masteliu (minėta, kad ji yra nykštukinio dramblio arba gigantiškos pelės dydžio ir siekia žmogaus kelius), ši figūra puikiai dera prie A. Ališankai būdingos plastikos. Antai pastarąjį kartą, kai šį mamutuką teko matyti Vilniaus Šv. Jono gatvės galerijoje, jis labai puikiai „sukibo“ su šalia pastatyta kuparui ar skryniai giminiška konstrukcija. Mintyse kaip epigrafas iš karto iškilo vaikiškos skaičiuotės „Jūra plaukė lagaminas, o jame dramblys…“ vizija. Žinant A. Ališankos pomėgį, aistrą įvairioms pirmykštėms mąstymo struktūroms, tokia analogija turbūt yra ne iš piršto laužta.

Nerealizuotas paminklo Vilniaus mamutui sumanymas taip pat kelia šiokių tokių aliuzijų į vieno sovietinio filmuko siužetą, kaip baisa pabaisa ieško drambliuko. Trileriškai įtempto pasakojimo pabaigoje pabaisa drambliuką suranda, tačiau šis yra išaugęs į didelį dramblį. Gėris nugali, teisybė triumfuoja… Tad ir A. Ališankos mamutukas kol kas klaidžioja po pasaulį, ieškodamas sau vietos. Gal atsitiks kaip tame filmuke – kada nors užaugs ir suras savąją vietą po saule.

Pirmoji asociacija, kuri ateidavo į galvą prieš gerą dešimtmetį, mąstant apie tradicinį fontaną lietuviškame mieste, – nyki vandens čiurkšlė, bejėgiškai įstrigusi tarp tamsios granitinės formos ir alsios vasaros išblukinto dangaus.

Šiauliai taip pat turėjo tokių sunkiasvorių fontanų. Augdama šiame mieste, metai po metų stebėjau tylų jų gyvenimo ritmą. Nesvarbu, kiek fontanas buvo „rajus“ miesto erdvės atžvilgiu, kiek jo granitinė forma griozdiška ir pretenzinga, rudeniop, išnykus vandeniui, likusi tuščia, fontano skulptūra tapdavo nematoma. O šiauliečiai miesto svečiams ir toliau girdavo Kryžių kalną ar Stanislovo Kuzmos „Auksinį berniuką“. Fontanų, kad ir kokios būdavo jų atsiradimo istorijos ar mitai, miestiečiai dažniausiai nepastebėdavo. Nebent užkliuvę tylom pakeiksnodavo, kad tasai pastatytas pačioje netinkamiausioje vietoje – tai viduryje bulvaro, tai aikštėje po namų langais, tai pernelyg nuošaliai. Fontanas, kaip kraštovaizdžio architektūros elementas, miestiečiams asocijavosi su gražiu, bet nepastebimu, neprieinamu, atribotu daiktu, o tapdamas „gražus“ privalėjo atlikti ir monumentalaus paminklo funkciją. Kažką byloti, pasakoti ir, deja, būti čia pat užmirštas kaip nuobodi, statiška, negyva praeitis. Miestas tiek pačių šiauliečių, tiek atvykėlių buvo siejamas su kur kas didesnių matmenų, universalesnės, įvairiapusiškesnės paskirties architektūriniais objektais. Su tais, kuriuos galima be ribojimų (pa)liesti. Kuriuose galima patogiai (pa)būti. Tradicinio lietuviško fontano skulptūra, saugiai įcentruota savo baseine, nuskendusi tarp didesnių, istoriškai daugiau ar mažiau reikšmingų, ryškesnių architektūrinių objektų, likdavo tik menkas trumpos miestietiškos vasaros atributas. Tad ir negyvas, nepastebimas, pamirštas, suvokiamas itin konservatyviai ir kiek paviršutiniškai. Niekas prie fontanų neskirdavo pasimatymų. Fontanų Šiauliuose tarsi nebuvo, vandens juose dažniausiai taip pat.

Kad miestiečiai prisimintų savo fontanus, o šie naujai atsivertų miestui, reikėjo ypatingos progos. Ta proga tapo artėjantis 770 metų miesto jubiliejus. 2006 m. rekonstruojant Šiaulių Prisikėlimo aikštės skverą miesto jubiliejaus proga skulptorius Gintautas Lukošaitis, architektas Artūras Burba ir dailininkas Mindaugas Lukošaitis ėmėsi įdomaus projekto – miestiečių pamėgtame skvere įkurdinti naują fontaną. Kitokį, sumanytą kitaip. Fontaną? Kitokį? Miestiečiai nepatikliai kraipė galvas ir nieko „kito“, naujo nesitikėjo. Jie jau žinojo šį tą apie savo miesto fontanus ir „šį tą“ įvardijo žodžiais „neįdomu“, „nyku“, „vienoda“.

Gintauto Lukošaičio nuotrauka

Vis dėlto Prisikėlimo aikštės skveras buvo rekonstruotas ir jau septintus metus yra mėgstamiausia viešoji erdvė, kur visais metų laikais pilna žmonių. Naujasis fontanas, kuriam „Saulės diskų“ vardą miesto savivaldybės paskelbto balsavimo metu išrinko šiauliečiai, tapo šių dienų Šiaulių simboliu, puikiai „susikalbėjo“ su aplinka ir aplinkiniais. Norint aiškiau suvokti aplinkos ir fontano rezonansą, galima paminėti, kad Prisikėlimo aikštės skvere dar XX a. pradžioje stovėjo gan ištaiginga cerkvė, o maždaug toje vietoje, kur dabar žaidžia „Saulės diskų“ atspindžiai, būta altoriaus. 1937 m. cerkvė perkelta į stačiatikių kapines, jos vietoje įkurtas skveras su keturkampiu fontano baseinu. Iki rekonstrukcijos buvusio nenaudojamo, seniai pamiršto ir apleisto fontano baseino vietoje dabar ir įrengtas naujasis Šiaulių fontanas „Saulės diskai“. Urbanistinėje miesto erdvėje jis išsiskiria lakoniška forma ir neįprasta „nefontaniška“ medžiaga – poliruotu plienu. Fontaną sudaro trys spindintys „švarios“ architektūrinės formos 20 centimetrų storio, skirtingo aukščio diskai. Nors gana didelio mastelio, fontanas (didžiausias diskas nuo miesto savivaldybės pusės siekia net 3 metrus, kiti du – 2,9 ir 2,6 metro) išlaiko orinės, dinamiškos skulptūrinės visumos vaizdą. Fontano diskai tarpusavyje sujungti tilteliu, kuriuo drąsiai galima vaikščioti. Apeiti fontaną iš visų pusių, liesti paviršius. Tilteliu atėjus į vidinę fontano erdvę, matyti ant vidurinio disko išgraviruotas piešinys – 1,38 metro dirigentas, diriguojantis šešioms varlytėms, išsidėsčiusioms priešais esančiuose disko segmentuose. Džiugu, kad piešinyje išvengta idealizavimo, pompastikos. Tai padeda išlaikyti sveiko žaismingumo, lengvos ironijos ir fontano medžiagos – poliruoto plieno – solidumo pusiausvyrą. Norint piešinį galima ignoruoti, nepastebėti – jis neryškus, neįkyrus, tačiau tuo pat metu visada pastebimas ir įvertinamas vaikų. Todėl aplink fontaną dažnai tvyro vaikiškas klegesys ir vandens gausmas, sukuriantys gan prabangią, kone kurortinę atmosferą. Vanduo fontane ne šiaip lašena, o dinamiškai krinta, verčiasi srovėmis nuo viršutinių diskų dalių per specialias kiaurymes lyg krioklių tarpekliais žemyn, per kniedes, išdėstytas viršutiniuose diskų dalių pakraščiuose. Krintančio vandens garsas kuria stiprią akustiką ir slopina nesiliaujantį miesto gatvių triukšmą. Tad dinamiška ir atvira ne tik „Saulės diskų“ forma – apskritimai, bet ir kintančios vandens „kritimo“ trajektorijos, o ilgais rudens ir žiemos vakarais – besimainantis fontano apšvietimas. Šis kelių spalvų fontano apšvietimas kinta iš vaiskiai balto į mirguliuojantį, skverą pripildydamas pakilios nuotaikos, o miesto istoriją išmanantį miestietį metaforiškai susiedamas su buvusia sakraline vietos paskirtimi.

Suradę pusiausvyrą tarp fontano kaip pramogos, dekoratyvinio akcento ir skulptūrinės formos, bendraautoriai Lukošaitis ir Burba pasiekė, kad „Saulės diskai“ tapo puikiai pavykusiu, Šiauliams reikalingu meno kūriniu, nenusibostančia atrakcija miestiečiams, miesto svečių traukos centru. Lakoniškos fontano apskritimų formos dėl poliruoto plieno įgavo atspindžių spalvingumo, švaraus puošnumo. Besimainantys vaizdai nepabosta, nes vis kinta ir išties priklauso jau ne fontanui, o miestui, kuris nuolatos savaip perkuria „Saulės diskus“. Fontano dekoratyvumas, vizualus lengvumas – jo stiprioji savybė. Tapęs aplinkai, gamtai, paros ir metų laikui atviru kūriniu, fontanas ne tik įgavo monumento funkciją, bet ir virto pramogų, poilsio, aktyvaus buvimo erdve. Kartu tai pirmasis iš šešių miesto fontanų, kuris „komunikuoja“ su miestiečiais ir jų aplinka – atspindi praeivių veidus, šviesoforų, automobilių atšvaitus, krintančius rudens lapus, liejasi ir varžosi su saulės, lietaus, sniego blizgesiu ar statiškais, juosvais medžių kamienais.

Konceptualiai išreikšta, lakoniška fontano skulptūra šiuo atveju puošni ne tik dėl tinkamai parinktos medžiagos, bet ir dėl laisvai išreikšto kvietimo būti stebimam, atspindimam šviesos ir pačiam tapti stebėtoju. „Saulės diskai“ pakeitė miestiečių įpročius, o susitikimų vieta „prie fontano“ įgavo konkretų erdvės, kviečiančios ilsėtis ir bendrauti, vizualumą.

Vieną naktį pas miesto vyriausiąjį architektą atėjo trys Barboros. Nesupraskite neteisingai, žmogus čia niekuo dėtas – atėjo nekviestos ir nelauktos, ilgos suknios tik sapno dulkes braukia, žemė net dreba nuo kiekvieno žingsnio orumo ir, neslėpsime, svorio. Pirmoji atėjo pati vyriausia. „Mums reikėtų susitarti, kad, galvodami apie miesto dabartį ir ateitį, stengsimės nepamiršti ir visai nenurašyti praeities. Nebūtina prie jos aklai taikytis, tačiau verta išnaudoti tai, ką turime. Juk mūsų šalies kultūroje ir dailės istorijoje yra įdomesnių akimirkų, nei kartais atrodo su užmoju rašantiems ambicingus rytojaus planus“, – tyliai pasakė ir nusivedė į Jeruzalę.

Šiandien lietuvišku Holivudu kartais vadinamame rajone aštuntajame dešimtmetyje buvo tylu ir erdvu. Atokiai nuo miesto, gamtos apsuptyje gyveno surusėję Vilniaus lenkai ir… menininkai. Vienas iš jų – skulptorius Vladas Vildžiūnas, šių metų Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Barboros autorius. Šią skulptūrą jis kūrė Lentvario dvaro parkui. Tačiau proceso metu pasikeitė dvare įsikūrusio kilimų fabriko administracijos vadovas ir skulptūros nebereikėjo. Vienų metų darbo skulptorius taip paprastai atsisakyti nenorėjo, todėl užbaigė natūralaus dydžio gipsinį modelį ir pastatė šalia savo namų, ant kalnelio seno sodo viduryje. Iš jo vėliau bus išlieta bronzinė Vokiečių gatvės Barbora, bet kol kas to dar niekas nežino. Kol kas skulptūra džiaugiasi pats skulptorius su šeima ir juos lankantys svečiai. Štai į sodą įjoja ir ratą aplink Barborą suka karališko stoto barzdotas skulptorius Teodoras Kazimieras Valaitis (1934–1974), tai kas, kad žirgas – iš Riešės žirgyno, ne nuosavų arklidžių. O vieną pavakarę čia iškilmingai įžengia karališkais rūbais pasipuošusi moteris, aktorė Rūta Staliliūnaitė (1938–2011). Cenzūros stipriai pakeistame 1972 metų Jono Jurašo spektaklyje ji vaidino Barborą Radvilaitę. Jei jau spektakliui neleista kalbėti taip, kaip norėjosi jo kūrėjams, kodėl gi nepasidarius šventės bent jau sau ir draugams, matyt, pagalvojo režisierius ir suorganizavo šį privatų karalienių susitikimą. Liudininkų nedaug, tačiau įvykį fiksuoja fotografas Algimantas Kunčius. Žinoma, ne spaudai – sau ir draugams. Šiandien tenka girdėti pasakojimų apie tai, kad V. Vildžiūno Barbora inspiruota šio spektaklio ir R. Staliliūnaitės vaidybos, tačiau skulptorius tai neigia. Kai kuriems vilniečiams dar patinka pasakojimas, kad Vokiečių gatvėje Barbora atsidūrė neatsitiktinai, esą ją siekė pastatyti kuo arčiau Aušros vartų Marijos paveikslo, nes, pasak vienos iš teorijų, ji buvo nutapyta pagal Barboros Radvilaitės portretą. Skulptorius ir vėl juokiasi – atsitiktinumas… Tačiau dėl legendų nepyksta – juk jos yra ženklas, kad kūrinys kažkam įdomus. Bet grįžkime į Jeruzalės sodą.

Ėjo dienos, mėnesiai, metai. Elegantiškas gipso baltumas pilkėjo, medžiaga pamažu iro. Kol vieną dieną Jeruzalėje apsilankiusi meno komisija pasakė „taip“ – dekoratyvinė skulptūra, vaizduojanti viduramžių damą (gink Dieve, ne Barborą Radvilaitę!), bus išlieta iš bronzos ir pastatyta Vokiečių gatvėje. Gipsinis modelis taip ir liko Jeruzalėje, o bronzinė skulptūra mieste atsirado 1982 metais. Nesu girdėjusi vadinant jos kaip nors kitaip nei Barbora, kai kurie dar priduria – Radvilaitė. Keisti buvo laikai – visi viską žinojo tarsi patys, savaime, be spaudos pranešimų ir ryškių užrašų. Beje, lentelės su pavadinimu šalia skulptūros nėra ir šiandien, matyt, ir nereikia – vietiniai ir taip jį žino. Barboros siluetas – neatsiejama gatvės dalis. Tokia įprasta, kad net nepastebima – niekas ja nesipiktina, niekas per daug ir nesidžiaugia. Įdomu, ar žino šios skulptūros vardą pro ją savaitgalio vakarais pražygiuojančios, slaugių ir kekšių amplua besimatuojančios mergvakarių gėlelės? Tikiu, net joms paliktų įspūdį Barboros sesuo. Kas žino, gal net bežiūrėdamos susimąstytų, kodėl labiau nori būti gašliomis slaugėmis nei karalienėmis? Kai ji įžengė į vyriausiojo architekto sapną, šis vos neatsibudo nuo spindesio.

Autorės nuotrauka

Tai – jau trečioji Barboros skulptūra, sukurta specialiai 2009 metais vykusiai Vankuverio bienalei. Į Lietuvą atvykęs vienas iš renginio kuratorių pastebėjo ant kalnelio Jeruzalėje stovinčią Barborą ir pareiškė, kad nori matyti šį kūrinį bienalėje. Taip atsirado dar vienas šios skulptūros variantas. Tik šį kartą ne iš bronzos – skulptorius nusprendė jos paviršių padengti nerūdijančiu plienu. Tai reiškia, kad skulptūra atspindi aplinką ir šviesą, natūralioje ar dirbtinėje šviesoje ji spindi išties karališkai, o klostėse atsispindi medžiai ir debesys. Pasibaigus bienalei Barbora iškeliavo į netoli Niujorko esantį skulptūrų parką „Storm King Art Center“. Žvelgiant į nuotraukas atrodo, kad šiai skulptūrai iš tiesų labiau tinka gamtos apsuptis. Galbūt todėl, kad gamtoje, kaip ir daugumoje V. Vildžiūno skulptūrų, dera monumentalumas ir lyrizmas. Lenktoms, kylančioms linijoms ir minkštoms formoms čia nereikia konkuruoti su aiškiais miesto kampais ir griežtomis plokštumomis. „Jaunėlėms visada sekasi“, – išgirdo sapne balsą architektas. Balsas sklido iš tamsos, tik geriau įsižiūrėjęs jis pamatė besiartinantį keistą kampuotą, niūrų siluetą. Krūptelėjo ir tik paskui suvokė, kad tai – gerai jam žinoma Barbora iš Vokiečių gatvės.

„Matot, ir jūs išsigandot. Tamsoje manęs arba nemato, arba žiūri kaip į niūrų griozdą, – priekaištingai atsiduso Barbora. – Ir dar – praeitais metais buvo mano gyvenimo Vokiečių gatvėje trisdešimties metų sukaktis. Todėl manau, kad turiu teisę paprašyti dovanos. Mano jauniausioji sesuo jus aplankė ne veltui. Greičiausiai pastebėjote, kad ir šiuolaikiniame kontekste ji atrodo visai neblogai, tiesa? Taip pat ji parodė, kaip keičiasi formos, jose žaidžiant šviesai ir šešėliams, – tuomet skulptūra tarsi atgyja, dingsta masyvumas ir formų sunkumas, išryškėja ritmas, trumpai tariant, skulptūra ima kvėpuoti. Dieną mano bronzinis kūnas dar kiek kvėpuoja, bet naktį jis tampa tiesiog negyvu siluetu, dažniau gąsdinančiu girtus švedus ar airius nei keliančiu minčių apie karališką miestą ir jo istoriją. Na, ar apie meilę, jums visiems juk dabar taip patinka toji istorija. Trumpai tariant, man reikia šviesos. Tikiu, kad profesionalai rastų būdą, kaip apšviesti skulptūrą taip, kad jos linijos ir siluetas džiugintų akį naktį ir suteiktų judriai Vokiečių gatvei šviesos ir elegancijos. Juk naktį miestą puošti gali ne tik parduotuvių vitrinos ir barų iškabos, kaip manote?“

Vyriausiasis architektas kažką sumurmėjo atsakydamas ir atsibudo. Nežinia, ar jis prisimena šį sapną. Tačiau mintis, kad dėmesio reikia ne tik naujiems projektams, bet ir jau sukurtoms miesto skulptūroms, galėtų ateiti į galvą ir nesapnuojant.