Žaidimo kategoriją pasirenka Miglė Anušauskaitė, kuri šią vasarą Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose pristatė pirmą personalinę komiksų parodą intriguojančiu pavadinimu „Dalyką“. Autorė puikiai žinoma ir atpažįstama dėl darbų, kurie publikuojami „Šiaurės Atėnuose“, Klaipėdos kultūros portale „Kultūrpolis.lt“ ar asmeniniame tinklaraštyje „I have no teeth“. Taip pat Miglė Anušauskaitė aktyviai dalyvauja komiksų piešimo pamokose (pavyzdžiui, Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Meno kiemo kūrybinėse dirbtuvėse „Komiksų džemas“), drauge su kolege Gerda Jord 2014 m. išleido grafinę novelę „10 litų“ ar su kitais menininkais rengia komiksų parodas (2012 m. „Mickey Mouse“, 2013 m. „Herojai“, 2015 m. „Čiurlionis įkvepia juoktis“ ir t. t.). Šį kartą komiksų kūrėja siekia žiūrovui ironiškai, bet šmaikščiai parodyti asmeninį požiūrį į gyvenimiškus dalykus.

Nubrėžtas šmaikštus parodos žemėlapis – galima laikytis jo arba pasirinkti savo kelią. Pasak autorės, „jei norit patvirtinimo, kad čia kažkokia nesąmonė, jei nemėgstat komiksų, jei mėgstat skaityti, jei esate kritiškas ir savikritiškas, jei norit patvirtinimo, kad ne jums vienam taip būna“, tada žemėlapis padeda geriau ir, žinoma, lengviau susipažinti su parodos eksponatais. Taip pat šešias temas (mokslas, visuomenė, menas, nesąmonės / atmesti komiksai, literatūra ir autobiografiniai komiksai) suprasti, kaip patogiau.

Parodoje eksponuojami ir nauji, ir spaudoje publikuoti darbai; kiekvienas įsikomponuoja į trumpą istoriją, naratyvą. Paroda – nepagražintas pasakojimas apie tai, kas, rodos, nėra labai populiaru, aktualu, bet būtent tokia koncepcija parodo, kad komiksas leidžia neužgauliai vertinti visuomenės įpročius ar ydas. Miglė Anušauskaitė pabrėžia, kad jos kūrybos esmė, t. y. pamatas, yra „pomėgis kaupti niekam nereikalingą informaciją ir polinkis juokauti vienumoje – pačiai susigalvoti pokštų ir pačiai juoktis iš jų“. Toks pasirinkimas įrodo, kad neįdomūs dalykai komiksų lauke gali tapti visiems patrauklūs. Apsisprendžiama kurti gyvenimiškus (ko)miksus, kurie būtų universalūs. Žiūrovas nesunkiai atpažįsta, kas šiandien visuotina, pavyzdžiui, selfie madą, o Miglė Anušauskaitė tą organiškai ironizuoja. Ironija švelni, nei komiksas, nei jo kūrėja nepretenduoja į didaktiką. Labiau akcentuojama komunikacija. Komiksas naudojamas kaip viena iš kondensuotą informaciją perduodančių formų.

Laikomasi nepretenzingos formos, bet precizika ir kruopštumas – svarbu. Parodoje akivaizdu, kad piešinio lauke neretai paliekami taisymai, nesistengiama jų panaikinti, paslėpti. Menininkė pabrėžia, kad ją įkvėpė tokių autorių kaip Kate Beaton ir Julia Wertz komiksai. Dauguma darbų eksponuojami kaip originalai, todėl galima stebėti kūrybos virtuvę. Kai kurie komiksai priverčia ne tik mąstyti, bet ir paprasčiausiai žaisti. Kai reikia atsakyti, kokio romano veikėjas esi – magiškojo realizmo, bitnikų, rusų ar skandinavų. Remtis labirinto principu, kita vertus, draugiškai vedžioti žiūrovą už nosies. Išvengiama monotonijos: labai platus temų spektras, šaržuojami skirtingi personažai, nebijoma pasijuokti ir iš savęs. Autorei įdomios ir rimtos temos – nuo fizikos ar astronomijos iki feminizmo ir finansų. Vis dėlto į viską žvelgiama žaismingai, su humoru, net kalbant apie Pulitzerio premiją („Girdėjai naujienas apie Pulicerio premiją? – Laimėjo kažkas iš lietuvių? – Geriau! Pagaliau nuspręsta apdovanoti ir kategorijos „Kaip lietuviškam neblogas“ kūrinius!“).

Vieni įdomiausių komiksų parodoje yra tie, kuriuose galima atpažinti pačią autorę. Tai padeda susitapatinti su personažu. Ir nebesvarbu, ar tai būtų darbo autorė, ar magiškojo realizmo žmogus iš gyvenamojo rajono, ar Platonas, ar net Tycho Brahe. Į konfliktus ir komikse sprendžiamas problemas autorė priverčia žvelgti neįsipareigojus. Sakoma, kad realus pasaulis įkvepia kurti fiktyvų. Šiuo atveju tarsi vaikiškai žvelgiama iš komikso į realų pasaulį. Eksponuojami ir ranka piešti, ir kompiuterinės programos apdoroti (komiksų grupė MS PAINT), tradiciniai, interaktyvūs, skatinantys žiūrovą dalyvauti konstruojant siužetą. Populiariosios kultūros intertekstai padeda komiksą suvokti ir vartoti kaip pramogą, kuri neįpareigotų ir kuriai nereikėtų specifinių gebėjimų. Kiekvienas gali susikurti, t. y. susidaryti, Hauffo pasaką. Pasirinkti pagrindinį veikėją pagal gimimo metų paskutinį skaitmenį, jo likimą – pagal gimimo mėnesį, pasakos moralą – pagal paskutinį gimimo dienos skaitmenį. Taip pat sužaisti stalo žaidimą „Belaukiant Godo“ – telieka išsitraukti žaidimo kauliuką, ir pirmyn!

Ei­da­mas į Mo­der­naus me­no cen­tre vyks­tan­čią ko­mik­sų pa­ro­dą „MickeyMaus“ gal­vo­jau, kad kol kas jis pa­na­šes­nis į ma­žo­jo me­no cen­trą – kuo la­biau ar­tė­ji link to me­no, tuo la­biau vis­kas trau­kia­si ap­link ta­ve: ei­ni gan erd­via Pi­lies gat­ve, tuo­met pa­su­ki į Li­te­ra­tų gat­vę, kur kar­tais, kad pra­si­spraus­tum, jau ten­ka pa­si­grum­ti su dvi­ra­ti­nin­kais, pra­ei­ni pro žy­mi­ą­ją li­te­ra­tų sie­ną, no­rint įsi­žiū­rė­ti į ra­šy­to­jams skir­tas de­di­ka­ci­jas, ten­ka kaip rei­kiant prie jų pri­siar­tin­ti, tuo­met šiek tiek gunk­te­lė­jęs įei­ni į ma­žą­ją ga­le­ri­ją, jau esi vi­du­je, ta­čiau ten­ka dar la­biau su­si­lenk­ti, nes bū­ni pri­vers­tas pra­lįs­ti po že­ma ar­ke­le, ve­dan­čia į pa­ro­dų erd­vę, ta­da pa­ma­tai len­te­les su ko­mik­sais. Pa­ga­liau kiek at­si­kve­pi, ta­čiau tai dar ne pa­bai­ga, pri­ėjęs ar­čiau įsi­ti­ki­ni, kad tos ne­di­de­lės len­te­lės su­da­ry­tos iš ma­žy­čių lan­ge­lių, da­li­jan­čių ko­mik­so pa­sa­ko­ji­mą į at­ski­ras sce­nas, o jo­se kaž­ką vei­kia mik­ro­sko­pi­nės fi­gū­rė­lės, ku­rių dau­ge­lį pa­vyk­tų įžiū­rė­ti jau tik pro di­di­na­mą­jį stik­lą.

Ta­čiau akys grei­tai pri­pra­to ir ėmė skir­ti spal­vas. O jų pa­ro­do­je do­mi­na­vo dvi: juo­da ir bal­ta. Pa­si­ju­tau kaip se­no ki­no fil­mo mon­tuo­to­jas, ste­bin­tis ant sie­nos iš­ti­si­ne li­ni­ja bė­gan­čią ki­no juos­tą, pro­tar­piais nu­trūks­tan­čią, pas­kui vėl su­si­jun­gian­čią, kaip vikš­ras su­da­ry­tą iš in­ter­va­liš­kų seg­men­tų. Juo­da, bal­ta, juo­da, bal­ta, juo­da, bal­ta. Šią se­ką su­drums­čia spal­vin­gi Anos Pa­vlo­vos, Lu­kos Vait­ke­vi­čie­nės ir Si­mo­no Ju­so kū­ri­niai. Jų ko­mik­suo­se nė­ra ar­ba be­veik nė­ra teks­to, lyg, su­si­tel­kę į gra­fi­nes ir spal­vi­nes kū­ri­nių de­ta­les, jie bū­tų pa­pras­čiau­siai už­mir­šę, kad tu­ri tei­sę ne tik pieš­ti, bet ir ra­šy­ti. Pa­ro­dos erd­vės bal­to­se lan­ko­se su juo­do­mis avi­mis šie au­to­riai yra trys mar­gos var­nos, ku­rių kū­ri­niai iš­si­ski­ria sa­vo spal­vin­gu kū­nu ir ne­by­lu­mu. Is­to­ri­jas jie pa­sa­ko­ja vi­zu­a­lio­mis prie­mo­nė­mis, taip iš­lik­da­mi la­biau dai­li­nin­kai nei li­te­ra­tai.

Iš čia ky­la ki­ta pa­ro­dos opo­zi­ci­ja – li­te­ra­tū­ra vs dai­lė. Gal­būt čia dė­ta Li­te­ra­tų gat­vės fa­bu­la, o gal tai, kad „Mi­ckey­Maus“ ati­da­ry­mas vy­ko Vil­niaus kny­gų fes­ti­va­lio me­tu, ta­čiau šią dvi­ko­vą vie­na­reikš­miš­kai lai­mė­jo li­te­ra­tū­ra. Shalt­mi­ros ko­mik­suo­se daug svar­biau, kas ir kaip pa­sa­ky­ta, pa­ly­gin­ti su tuo, kas tai sa­ko ar kaip at­ro­do sa­kan­tie­ji, o kai ku­rių dai­li­nin­kų kū­ri­niuo­se žo­džiai pa­si­glem­žia iš­ti­sus pa­sa­ko­ji­mo kad­rus. Ta­čiau ge­riau­sias li­te­ra­tū­ros trium­fo prieš dai­lę įro­dy­mas yra Ger­dos Venč­kaus­kai­tės gra­fi­nė no­ve­lė „Ger­trū­da“. Kū­ri­ny­je, be pa­čios li­te­ra­tū­ros, gau­su nuo­ro­dų į ją. Pa­vyz­džiui, no­ve­lės pa­grin­di­nės vei­kė­jos Ger­trū­dos mo­čiu­tė die­vi­no Ger­tru­de Stein ir nie­ki­no Sa­lo­mė­ją Nė­rį. Šią no­ve­lę lai­ky­čiau ne­ofi­cia­liu pa­ro­dos ka­ta­lo­gu, nes ji ne tik rep­re­zen­tuo­ja li­te­ra­tū­ros ir dai­lės sin­te­zę (kas, kad li­te­ra­tū­ros dau­giau), vy­rau­jan­čią pa­ro­do­je, tai ir be­ne vie­nin­te­lis tik­ras ko­mik­sas – for­ma­tas leis­tų par­si­neš­ti jį na­mo ir var­ti­nė­ti prie pus­ry­čių sta­lo.

Jei­gu su­tik­si­me su tuo, kad „MickeyMaus“ yra li­te­ra­tū­riš­ka pa­ro­da, pa­mė­gin­ki­me ap­svars­ty­ti bū­dus, ku­riais ga­li­ma skai­ty­ti jo­je pri­sta­to­mus kū­ri­nius. Vi­zu­a­li­niu as­pek­tu: iš kai­rės į de­ši­nę, iš vir­šaus į apa­čią – nie­ko čia nau­jo. Kiek įdo­mes­nis at­ve­jis yra L. Vait­ke­vi­čie­nės kū­ri­niai, ku­rių pa­da­liji­mas į pa­sa­ko­ji­mo sce­nas su­ku­ria ga­li­my­bę juos skai­ty­ti, taip pat ir in­ter­pre­tuo­ti įvai­rio­mis kryp­ti­mis. Li­te­ra­tū­ri­niu as­pek­tu: kū­ri­niai tam­pa dau­gia­teks­tu­a­lūs, jų skai­ty­mas ir su­vo­ki­mas pri­klau­so nuo juos su­pan­čio kon­teks­to. Pa­vyz­džiui, Mig­lės Anu­šaus­kai­tės ko­mik­so, vaiz­duo­jan­čio gro­tes­kiš­kos iš­vaiz­dos per­so­na­žus, is­te­riš­kai rė­kian­čius žo­dį „krep­ši­nis“, ži­nu­tę iki ga­lo ga­li su­vok­ti tik­tai žiū­ro­vas, su­pran­tan­tis, ką Lie­tu­vo­je reiš­kia „oran­ži­nė ma­ni­ja“. At­si­žvel­giant į šį kon­teks­tą kū­ri­ny­je ga­li­ma iš­skai­ty­ti so­cia­li­nes, kul­tū­ri­nes, po­li­ti­nes ir ki­tas nuo­ro­das. Šiuo at­žvil­giu kryps­ta­ma į kon­cep­tu­a­lu­mą, ku­ris iš es­mės yra lin­kęs gi­mi­niuo­tis su kal­ba la­biau ne­gu su for­ma. Net­gi tuo­se kū­ri­niuo­se, ku­riuo­se teks­tas da­ly­vau­ja mi­ni­ma­liai, kū­ri­nio kon­cep­ci­ja tam­pa es­mi­nė. Taip lyg ban­do­ma iš­tei­sin­ti ko­mik­so žan­rą, daž­nai va­di­na­mą ma­žuo­ju, ku­ris, li­kęs gry­nai for­ma­lis­ti­nis, be teks­to ir idė­jos, su­bliūkš­tų.

Ap­ta­riant kū­ri­nių te­ma­ti­ką rei­kia pa­mi­nė­ti, kad ši pa­ro­da ne vai­kams. Jos lo­go­ti­pas, vaiz­duo­jan­tis juo­dą di­džia­au­sę pe­lę, ir pa­va­di­ni­mas ga­li su­klai­din­ti. Pa­ro­dos ku­ra­to­riai įspė­ja lan­ky­to­jus, kad pa­ro­dą įkvė­pė grei­čiau Ar­to Spie­gel­ma­no gra­fi­nė no­ve­lė su­au­gu­sie­siems „Maus“ ne­gu Wal­to Dis­ne­y­aus ko­mik­sai. Vie­nin­te­lės po pa­ro­dą šmi­ri­nė­jan­čios pe­lės bu­vo „Var­go pe­lės“, ku­rių kū­ry­bi­nė­se dirb­tu­vė­se su­kur­ti ko­mik­sai tik­rai ne­įžieb­tų ma­žų­jų lan­ky­to­jų šyp­se­nų, grei­čiau už­au­gin­tų jiems ant vei­dų va­gi­nas, ku­rios, re­mian­tis vie­nu dirb­tu­vių dar­be­liu, yra per­ša­li­mo ir Lau­rie An­der­son kon­cer­to bi­lie­to įsi­gi­ji­mo simp­to­mas. Nuo­gu­mo pa­ro­do­je yra ir dau­giau. Štai be­vei­dė Shalt­mi­ros nu­dis­tė, iš­si­žer­gu­si ir lai­ky­da­ma ran­ko­je sku­ti­mo­si pei­liu­ką, man­da­giai pra­šo žiū­ro­vo: „I sha­ved my pus­sy for you, so, ple­a­se, lick it.“ Dėl šio ir ki­tų kū­ri­nių pa­ro­dą bū­tų ga­li­ma pa­va­din­ti kū­niš­ka, o gal net­gi tru­pu­tį ero­tiš­ka, ta­čiau jo­je gau­su ir ki­to­kios, ne fi­ziš­kos, su žmo­gu­mi, ku­ris (prie­šin­gai nei pe­lės) tam­pa kū­ri­nių cen­tru, su­si­ju­sios pro­ble­ma­ti­kos. Di­džio­ji dau­gu­ma ko­mik­sų kal­ba apie jau­no žmo­gaus pa­sau­lė­žiū­rą – jo / jos žvilgs­nį į at­bu­ku­sią vi­suo­me­nę, pa­si­rin­ki­mo di­le­mą, so­cia­li­za­ci­jos sty­gių, su­sve­ti­mė­ji­mą etc. Tai­gi iš pir­mo žvilgs­nio „vai­kiš­kas“ žan­ras sle­pia­ ne­vai­kiš­kas pro­ble­mas.

Pa­bai­go­je no­rė­čiau su­grįž­ti prie dai­lės ir pa­mi­nė­ti čia įsi­mai­šiu­sias su ko­mik­sų žan­ru ne­su­si­ju­sias dai­lės kryp­tis – ko­lia­žą ir asam­blia­žą. Tai ko­lia­ži­nių ko­mik­sų se­ri­ja iš vien­kar­ti­nių au­to­bu­so bi­lie­tų, duo­nos pa­kuo­čių spaus­tu­kų ir mais­to eti­ke­čių ar­ba spren­di­mas prie vir­ve­lių, ant ku­rių ka­bė­jo kū­ry­bi­nių dirb­tu­vių da­ly­vių ko­mik­sai, ga­lų pri­tvir­tin­ti tik­rus pe­lė­kau­tus. Šiuo at­žvil­giu ko­mik­sus, ma­tyt, rei­kė­tų su­pras­ti kaip ma­sa­lą žiū­ro­vui pri­vi­lio­ti. Ap­žiū­ri­nė­da­mas juos jau­čiau nuo­la­ti­nį ne­ri­mą ir net­gi bai­mę pernelyg pri­si­ar­tin­ti. Var­gas tiems, kas į juos pa­kliu­vo!

Pa­li­kęs už­nu­ga­ry spąs­tus pe­lėms (žmo­nėms), teks­tus ir kon­teks­tus, dai­lę ir li­te­ra­tū­rą, juo­da / bal­ta ir spal­vo­ta, ma­žą­ją ga­le­ri­ją, jos ar­ke­lę ir du­re­les, pa­ga­liau iš­ko­piau į iš­orę. Gat­vės kun­ku­lia­vo kaip ir prieš tai, tik sau­lė jau bu­vo kiek pri­ge­su­si.

Pabaiga. Pradžia Nr. 22

Mondriano studija

Pozuojanti krevetė, kuri dar drovisi nusirengti

Mondrian ©

Kaip išgarsėjusią krevetę norėjo nutapyti Mondrianas

Krevetė klausė maestro Mondriano: „Ar turėčiau pozuoti nuoga?“ Mondrianas atsakė, stovėdamas už drobės: „Hmm… Hmm…“ Nusimetusi cilindrą, krevetė kantriai pozavo, o pamačiusi rezultatą iškart pareikalavo 999.

Kaip pagaliau išaiškėjo van Gogho mirties priežastis: jam nepasisekė įkūnyti krevetės atvaizdo drobėje. Be to, šalia nebuvo 999.

Kaip, paveikta pažinties su 999, krevetė rinkosi studijų programą.

Krevetės pasaulėžiūra, ir jokių mezginių nei Plutarcho vadovėlių.

Jokių, jokių, jokių pagundų, išskyrus 999.

Tęsinys. Pradžia Nr. 22

Kaip krevetė bėgo nuo depresijos lėtai lėtai į parduotuvę kas vakarą ir kaip “Swatch” sukūrė specialų dizainą ir tik vieną šio laikrodžio egzempliorių.

Kaip užmerkusi akis į pasaulio rūpesčius girtuoklė krevetė slapta reklamavo blakstienų tušą ir visą pelną išleido svaigalams.

Kaip dėl nepralenkiamo blakstienų ilgio girta krevetė laimėjo queer grožio karūną.

Sužinojusi masonų brolijos didžiausią paslaptį – žalio999 alkoholio receptūrą – ir pabuvusi gamykloje, girta krevetė prisiekia Omerta. Be to, ji gauna amžiną personalinį abonementą į 999 teatrą ir niekada nebevaikšto kitur.

Kalėdos pagal krevetę.

Jei 999 su tavimi, tu visur jausiesi kaip namie.

Arriving from the sea, on a permanent vacation, but not without complete criticality. The Shrimp, hands adorned with classic white gloves, stained with his most frequented beverage. Eyelashes unlike any other and his very shadow a question mark, in the shape of 9, nein, nay-ne.

He tells his morals, through two corals based in Nida Colony he refers to as “Warever”, who are overtaken at times by the text written on his passport, encouraging them to wander through narrative paths and embrace his spiritual connection.

Girta krevetė – shemale – gyvena neutralioje zonoje tarp Rusijos ir Nidos.

Turi UNESCO pasą. Nuolat geria žalias999. Niekada neprisigeria. Drąsiai užsimerkia prieš pasaulio problemas. Ilgos blakstienos – aišku, akių tušo reklama. Visada balsuoja už konfliktų sprendimą alkoholiu. Visada turi kur atsitraukti. Nesitoosina. Nemoralizuoja. Neieško draugų. Stebi.

Pasaulis priklauso flaniorams.

Girta krevetė yra nuoga, kai nusiima cilindrą, nelaiminga tik tada, kai baigiasi 999 arba kai pamiršta pažiūrėti į laikrodį ir pražiopso 999 pirkimo laiką – iki 22.00.

Visais kitais atvejais Shrimp999 laiminga (-as).

Apie tai, kur gyvena žymioji krevetė su UNESCO pasu – neutraliuose vandenyse tarp Lietuvos ir Rusijos.

Apie didžiausius girtos krevetės gyvenimo malonumus. Tai ne reklama, tai gyvenimo būdas.

Kaip krevetės nedomino socialiniai tinklai, bet draugauti kartais norėjosi.

Ko labiausiai pasigestų krevetė nelaisvėje? Taip, 999.

.

Bus daugiau