Visai būtų smagu, kad ta sparnuotoji būčiau aš, bet taip nėra, o ir pradžioje parašiau „Skraidančioji“ ir vėl – galvodama apie save. Bet reikia patikslinti: rašydama „Skraidančioji“ galvojau apie save, o ištaisiusi, kaip turi būti, t. y. „Sparnuotoji“, jau galvojau apie keramikę Kristiną Alšauskienę ir jos naujausią parodą „Sparnuotoji“, veikiančią Žiežmarių sinagogoje. Gal sparnų ir neturiu, tačiau skristi moku! Dažniausiai pasikartojantis sapnas, jog skrendu, nes tame sapne tai… kaip važiavimas dviračiu, tereikia „perkąsti judesio paslaptį“ ir pajusti, kad išeina. Kita vertus, skristi man išeina ir kitaip. Be sparnų.

Autorės nuotrauka

O štai keramikė K. Alšauskienė turi sparnus, nes juk nerengtų tokios parodos: ji pati pripažįsta, kad nesislapsto – kalba apie save, savo patirtį, svajones, buitį ir būtį. Taip, parodoje dominuoja paukščiai, tarp jų – didelio formato aristokratiška gervė, mįsles užmenantys porcelianiniai kiaušiniai ir… varnos: paprastut paprastutės, pilkasermėgės (bet labai išradingai dekoruotos), tarp kurių yra ir balta varna. Išduosiu paslaptį (tai bene didžiausia šio teksto prasmė) – su balta varna autorė ir tapatinasi. Bet juk, kai pagalvoji, kiekvienoje varnoje slypi ir gervė, o baltoje tai apskritai sukaupta daugybė įvairiausių patirčių niuansų, nes vien būnant baltai, t. y. neįsiliejant saugiai į minią, reikia pirmiausia būti viduje itin stipriai, žinančiai ir ieškančiai. Būtent tokia ir yra iš Kauno į Kaišiadorių rajoną nuplasnojusi K. Alšauskienė, į molį žvelgianti su didžiule atida ir atsakomybe.

Žiežmarių sinagoga, kurioje eksponuojama „Sparnuotoji“, yra vienas iš nedaugelio variantų, kai erdvė, pripildyta kūrinių, tampa dar iškalbingesnė ir atvirkščiai – keramikos darbams suteikia daugiau gylio, o sparnams galimybę skristi, pavyzdžiui, keramikos kūrinyje „Mirusios kopos Nr. 2“ metafizinėje plokštumoje įstrigę sparnai yra tarsi riksmas, sustingęs dramatiškas mostas, paskutinis plastelėjimas, o gal visai kitokio pobūdžio metafora – visi K. Alšauskienės kūriniai yra daugiaplaniai, turintys keletą dugnų.

Pamėgusi baltąjį molį ir puikiai su juo dirbanti, šioje parodoje keramikė rodo ir savo darbus iš itin įnoringo porceliano – įspūdingus gervės kiaušinius su viršuje išsiliejusiu tarsi baltymu, kuriame įvairiausi inkliuzai, o gal nuoroda į užsimezgusią gyvybę arba atvirkščiai – beprasikalančią jau susiformavusią gyvastį.

Lietuvos dailininkų sąjungos narė keramikė K. Alšauskienė parodų nerengia dažnai, yra tyli, nesiafišuojanti menininkė. Tarkim, mums bendraujant, ji neužsiminė apie urnų parodą, surengtą 2018 m. Kauno galerijoje „Balta“, nors paroda sulaukė nemažai žiniasklaidos dėmesio. Greičiausiai dėl paliestos itin jautrios, o iš tiesų – baugios temos, nes šiandien kaip niekad žmogus bijo mirties, gal net ne tiek bijo, kiek turi slaptos vilties ją atitolinti. Turbūt gerovė daro savo, sėja klaikią paniką jos netekti.

Na, o menininkas dažnai mėgsta nutylėti praeitus kūrybinius etapus, neprisirišti ir nekopijuoti savęs, kas yra išties labai sudėtinga – išlikti autentiškam ir drauge nekopijuoti savęs, ypač pavykusio. Tai tarsi vėl pradėti nuo nulio, vėl rizikuoti atrandant ir kažko netenkant.

Likdama ištikima savo kūrybos įkvėpėjai gamtai, K. Alšauskienė šįkart užsiaugino sparnus. Paradoksalu: sparnai iš molio – gana sunkios medžiagos, – bet kad skristum, nėra būtina, jog jie būtų iš plunksnų. Reikia (norėjau parašyti „tiek nedaug“, o iš tiesų – tiek daug), kad jie išaugtų. Išlaukti.

O vis dėlto keramika toli gražu nėra vien švilpynės. Tokia mintis nepaliko Vilniaus Šv. Jono gatvės galerijoje klausantis jų džiugiai šaižių garsų, kuriais buvo atidaryta XIII tarptautinio keramikos simpoziumo „Harmonija 2011“ geriausių darbų paroda „Rasti daiktai“.

Simpoziumo, vykusio trimis etapais – etnografinėje žvejo sodyboje Nidoje, Vytauto Valiušio keramikos muziejuje Utenos rajone ir UAB „Vilniaus dailė“ patalpose, rezultatai parodo dabartinę keramikos meno padėtį Lietuvoje – naujausias tendencijas ir senųjų tradicijų įtaką. Keramikos parodos Vilniaus galerijose tikrai nėra dažnas reiškinys.

Ingra Miler. Požiūris. 2011

Pavadinimas „Rasti daiktai“ tarsi kviečia leistis į paieškas: ne tik tikėtis rasti pamestų ar klajojančių daiktų, bet ir galbūt apmąstyti pačios keramikos esmę. Prisimindami įžymiojo Marcelio Duchamp’o „ready made“ praktiką, pagal kurią paprastas buities objektas, perkeltas į kitą kultūrinę aplinką, tampa meno kūriniu ar jo dalimi, pirmiausia akimis puolame ieškoti būtent tokių artefaktų. O jų čia gausu – nuo paprasčiausių raktų ir senų fotografijų Indrės Aleksiejūnienės kūrinyje „Rasti raktą nuo tavo…“ ar Ryto Naruševičiaus  transformuoto seno lygintuvo iki jauniausios simpoziumo dalyvės Ingros Miler kūrinyje „Požiūris“ įlydyto (pamesto) dienoraščio fragmentų. Tačiau aiškiai matyti, kad autoriai skirtingai interpretavo simpoziumo temą: daugelyje darbų nepamatysime kasdienių reikmenų, tačiau, kiek atidžiau pažvelgę, rasime savitų, iš naujo menininkų atrastų pavidalų, technikos meistrystės, naujų keramikos galimybių. Evelina Junčienė cikle „Lėkštelės“ kvestionuoja keramikos kūrinius kaip taikomojo meno tradicijų ir šiuolaikinės raiškos sankirtas, o Saulius Jankauskas ir Sigita Talandytė savo darbuose (at)randa naujoviškas, visiškai netikėtas formas.

Dauguma šioje parodoje eksponuojamų kūrinių atspindi ilgalaikes natūralumo ir ryšio su gamta paieškas. Be akivaizdžių zoomorfinių motyvų, pasitelkiamas ir molio, kaip natūralios, organiškos medžiagos, nenuspėjamumo efektas. Ypač tai akivaizdu Rūtos Brazauskienės darbe „Po audros…“ Imituodama natūralų akmenį autorė bando atidžiau pažvelgti į gamtos kuriamas faktūras ir formas, įvertinti jų kaitą ir ilgaamžiškumą. Ne prasčiau natūralių biologinių formų žavesį efektingame kūrinyje „Akmenys vabalai“ atskleidžia ir Izraelyje gyvenanti menininkė Vita Katavičiūtė.

Kita įdomi parodoje atsivėrusi tendencija – raiškūs baltiškosios mitologijos akcentai. Ne veltui keramika yra vienas iš archajiškiausių amatų – molis, medžiaga iš žemės, lengvai formuojama žmogaus rankų, nuo seniausių laikų buvo populiarus įvaizdinant neregimąją gyvenimo pusę, mitus. Šią tradiciją savitai iliustruoja Genovaitės Jacėnaitės „Vėlių laivas“ ir „Šulinys“, viliojantis akies krašteliu pažvelgti į tokią gelmę, kurioje galime tikėtis rasti savo pačių šiandieninį atspindį.

Visgi viena svarbiausių parodos suteikiamų progų – greta pamatyti skirtingų kartų keramikus. Ekspozicijoje randame ir įprastų, vyresniosios kartos mokyklai atstovaujančių darbų, tokių kaip Jono Naruševičiaus „Karalių dovanos“ ar Audronės Vaškevičiūtės „Meilės žiedai“, ir novatoriškų, keramikos ateitį pranašaujančių kūrinių, tokių kaip Valdo Pukevičiaus „BYE BYE happiness“ ar Valdo Aničo „Non tropp“, jau atstovaujančių jaunajai, ironiškajai kartai, ieškančiai netradicinių plastikos galimybių.

Paroda veiks iki rugpjūčio 20 d.