Eglės Lekevičiūtės nuotrauka

Gruodžio mėnesį Šv. Jono gatvės galerijoje veikusi Eglės Lekevičiūtės ir Birutės Bikelytės paroda „neLIESTI“ tyrinėjo trapią erdvę žmoguje ir neįprastus fizinius pojūčius.

Visa šių menininkių paroda eksponuota rūsyje. Galerijos erdvė labai taikliai panaudota, kiekvienam objektui atrastas savas kambarys. Kai kurie (plytų bokštai) gimė būtent inspiruoti pačios erdvės. Kitos idėjos puikiai pritaikytos seniems galerijos rūsiams.

Lipdamas siaurais laipteliais žemyn į rūsį, kone į požemio gimdą, patekdavai į savo vidinę erdvę, kur aplinkiniai nebe tokie svarbūs. Viskas koncentruota į kiekvieno individualius pojūčius. Į juos susikoncentravau ir aš.

Pirmas kambarys. Įvairūs stiklainiai, surinkti iš menininkių pažįstamų ir tapę krištolo karalystės grindimis. Vaikščiodama per lūžtantį ledą, jaučiau nepaprastą trapumo jėgą. Įpratusi greitai bėgti dienos metu, skubėti ir nejausti, kokiais sunkiais žingsniais žengiu per pasaulį, čia turėjau sulėtėti. Laimės nepavysiu, kaip tik priešingai. Lėtai žengdama trapiu stiklo grindiniu mačiau šviesos žaismą. Vaikščiojau pirmyn atgal, ryžtingai ir atsargiai ir pagavau save, kad užsižaidžiau. Mintis iš trapaus stiklo padaryti grindis negailestingai užmynė žieminiu batu ant baimės ir stereotipo faktorių. Stebėjau, kaip kiekvienas žmogus skirtingai reaguoja į tokias grindis ir kiek daug tai gali pasakyti apie jį / ją. Taip ir esi pagaunamas menininkių – liesti ar neliesti, įsitraukti ar stebėti iš tolo, pasirenka pats dalyvis. Teisingo atsakymo nėra.

Antras kambarys. Ėjau toliau, drąsiai žengiau į tamsų kambarį, kuriame blanki šviesa, atsklindanti iš kitų ekspozicijos erdvių, neapšvietė nieko išskirtinio. Ėjau nedrąsiai gilyn, kol užmyniau ant spalvotų kvadratų. Kiekviena plytelė, ant kurios žengiau, – elektros jungiklis. Lipant ant kiekvieno iš jų užsidegdavo vis kita kambaryje esanti lemputė. Dideli klavišai, kurie skatina šokti. Daugybė lempučių, išvedžiotų po kambarį neaiškia kaip ir patys parodos lankytojų žingsniai tvarka, švietė iš įvairių rūsio kampų. Atsitiktiniai parodos lankytojai vaikščiojo po šviesų klavišus ir visi nejučiomis kūrė nepakartojamą šviesų muziką.

Trečias kambarys. Dar viena muzika, kuri mane įtraukė, – tai dviračio rato sukimas. Čia prisiminiau J. Cage’o idėją, kad viskas yra muzika. Tiesiog tonacijos, kuriomis važiuoja mašinos gatvėse ar ošia pušynai, mums neatpažįstamos, neįvardintos ir kartais neįvertintos.

Ketvirtas kambarys. Plytų bokštai, pasak E. Lekevičiūtės, gimė galerijos erdvėje. Pati raudonų plytų aplinka provokavo galvoti apie medžiagiškumą. Netikėtas paradoksas, kad nestabilūs plytų bokštai, kai susispaudžia, tampa stabilūs. Rūsio arkos, saugančios savo linkiais parodas lankančius žmones, stūkso čia jau daugybę metų.

Penktas kambarys pralinksmino keturmetį vaiką manyje. Jis viduj šnabždėjo, kad juk neįmanoma pagauti šviesos, jos įrėminti, kaip neįmanoma apkabinti vėjo ar į delną įsidėti saulės zuikučio. Rankovės, su kuriomis galėjai žaisti, surasti kryptį, kurioje šviesa skaidriausiai šviečia, įlįsti į rankovę ir ištirpti šviesoje.

Šeštas mažas baltas kambarys, kuriame galėjai užsidaryti, palaukęs eilėje. Fantasmagorinis žaidimas, kai turi stumdyti kaladėles, kad pereitum iš vieno kampo į kitą. Galimybė yra, tačiau man pavyko tik save įstumti į neišeinamą kampą kilnojant japoniškas konstrukcijas.

Septintas kambarys. Liesti ar neliesti, lipti senais sovietiniais baldais vien tam, kad pamatytum savo nugarą, ar nelipti? Skulptūriška ekspozicija padaryta tarsi laiptai iš senų baldų. Vienas vaikinas užlipęs sakė, kad mato tik savo šikną. Sakiau, kad čia yra daug poezijos. Ar kada nors nesvajojote pamatyti save iš kito kampo? Kaip atrodai pats sau iš nugaros? Ar tai suteikia saugumo?

Paroda siekė paveikti per jausmus, patyrimą, nenulemtą interpretacijų ir meno išmanymo. Tyrinėjimo malonumas atsiskleidė kiekvienam vis kitaip. Kodėl ir kiek žmonės sau leido? Ar nuėjo iki ekspozicijos galo, kai nėra daug nuorodų? Autorės sukūrė tokią parodą, kurioje žmogus galėjo tyrinėti, ieškoti ir, jeigu išdrįso, atrasti šviesos kambarį. Pavadinimas tyčia klaidinantis. Kiekvienas jame galėjo įžvelgti tai, ką pats viduje žino. Pasak A. Andriuškevičiaus, norint pažinti šiuolaikinį meną reikia išmanymo, mokėjimo skaityti šią sudėtingą kalbą. Tad ši paroda man, kaip meno diletantei, leido pasivaikščioti po pojūčių pasaulį.

Juk kas – gyvenimas? Šešėlis,
Iliuzija, apgaulė, šmėkla.
Sapne net iš didžiausio gėrio
Tik trupiniai menki palieka.
Gyvenimas – sapnai spalvoti,
Užmigus mums jie išsapnuoti.

Pedro Calderón de la Barca,
„Gyvenimas – tai sapnas“, 1635

Performatyvumo prisotintoje realybėje norėčiau parašyti paprastą sudėtingos parodos recenziją – turiu omenyje lapkričio 25-ąją Šiuolaikinio meno centre atidarytą Raimundo Malašausko „Fotofinišą“. Tačiau rašysiu apie parodą iš vidaus. Tokią teisę man suteikia mano pačios atvaizdas vienoje iš šios parodos hologramų.

Dariaus Mikšio nuotrauka

Vos prabylu apie tam tikrą nesusipratimą, susijusį su publikos ir šio renginio santykiu, mano dešinioji ranka pati šoka viršun, o kairioji tuo metu užspaudžia burną. Juk daugybė tų, kurie atėjo į „Fotofinišo“ atidarymą, vienaip ar kitaip dalyvavo kokioje nors Raimundo Malašausko pasiūlytoje choreografijoje; eilėje, susiraičiusioje prie parodos atidarymo proga sumaišyto „Vilnius Sling“ kokteilio, iš lūpų į lūpas keliavo projekto dalyvių pasakojimai.

Čia, hologramoje, nugirstu daugybę istorijų. Prieš akis matau ir kitą hologramą – ji jau rodyta kitoje hologramų parodoje galerijoje „Tulips&Roses“ Briuselyje (2011 m. balandžio 23–birželio 11 d.) drauge su visa „Who’s Face Rings the Bell“ serija. Jai pozavo dvyniai Egidijus ir Remigijus Praspaliauskai. Pasukusi galvą tam tikru kampu matau juos kaip vieną asmenį. Pamoju jiems iš pradžių viena, paskui ir kita ranka.

Dariaus Mikšio nuotrauka

Kadangi viena iš hologramos gamybos proceso sudėtinių dalių yra filmavimas, taigi – kinematografija, kuri perteikia praeitį, tikriausiai turėčiau kalbėti dar ir iš praeities. Bet juk čia laikas egzistuoja keliose dimensijose, ar ne?..

Kairioji ranka: 1926 m. Gertrude Stein panaudojo kompoziciją kaip aiškinimo būdą rašydama linijinį tekstą – esė „Kompozicija kaip aiškinimas“. Paprastai akis sukuria vienbalsį santykį tarp teksto elementų. Tų, kurie kliaujasi tekstu kaip pasaulio pažinimo priemone, sąmonėje pasaulis tvirtai laikosi linijinės struktūros. Tačiau tam, kad suvoktume holograminę parodą, reikia pasitelkti visapusišką skaitymo būdą – skaitymą be tvarkos. Tvarka egzistuoja tvarkų įvairovėje. O kaip parodos atidarymo proga sakė choreografas Maestro Algirdas Stravinskas, šokanti sovietinės Lietuvos padangės žvaigždė, „niekada nesugausi momento, kas kur kaip ir kame slypi, koks yra toksai įdomus reiškinys, kad nesugebi pagauti momento, kur tikrai yra pats tas reikalas, kurį tu norėtum pamatyti. Ir jei jo nematai, tai labai puiku. Čia toks abstrakt momentas, kuris gerbtinas.“

Dariaus Mikšio nuotrauka

Ieškodama to momento, kitaip tariant, ieškodama nematomybės struktūros, visuomet jaučiau pagarbą matematikams. Ypač tiems, kurie dirba (šoka breiką) tikimybių teorijos, taikomosios geometrijos ir topologijos srityse. Tad šiuo atveju įsivaizduoju be galo iškreiptą topologinę formą – objektą, siejantį visas „Fotofinišo“ galimybes vienoje erdvėje (realioje, įsivaizduojamoje arba simbolinėje ir be galo iškreiptoje). Viso renginio topologinė kompozicija tuomet veikia kaip, galima įsivaizduoti, slydimas išlenktu, padaugintu Möbijaus juostos paviršiumi į hologramą ir vėl iš jos. Kelionė gali prasidėti bet kuriame taške, už kurio lėtai judinant galvą užkliūva žvilgsnis. Visa, ką pamatysi, taps dėmesio centru. Kad pamatytum hologramos gylį, užtenka pasukti galvą. Ir gurkštelti „Vilnius Sling“. Maršrutas pavadinimu „Fotofinišas“ niekuomet nesibaigia – fokusuojamas centras keičiasi, kartojasi, kiekvienas jų įtraukia į vis naują santykių rinkinį. Pasirink tašką holografinėje Möbijaus juostoje ir pamatysi, kaip jis dauginasi ir persikloja. Trijose tamsioje ŠMC salėje išeksponuotose hologramose prieš akis išnyra kita paroda (ar parodos).

Dešinioji ranka (jau kurį laiką bandžiusi atkreipti kairiosios dėmesį): Dėmesio centre yra ir aktoriai iš Peterio Ustinovo pjesės „Fotofinišas“ 1982-ųjų pastatymo Jaunimo teatre. Aštuoniasdešimtmetis šios pjesės veikėjas sutinka save patį, tik šešiasdešimties, keturiasdešimties ir dvidešimties metų. Vaidmenį atliko keturi skirtingi aktoriai, bet scenoje juos galėjai pamatyti visus vienu metu – tarsi vienas žmogus būtų sudarytas iš keturių skirtingų. 2011-aisiais aktoriai jau nelabai ką prisiminė apie pjesę, bet jų susitikimas sukūrė situaciją, kuri buvo holografinė savaime. Jų prisiminimai tapo kažkuo kitu – pokalbio temose švytravo reinkarnacija, filmavimai, skaistumą praradusi oda, dvipusio veido efektas. „Galite filmuoti dešinę mano veido pusę, nes kairioji – visai kitokio tipo veikėjas“, – sakė Gerardas Žalėnas. Jis tapo Antano Šurnos atspindžiu, Arūnas Storpirštis – Elvyros Žebertavičiūtės. O gal Kristinos Andrejauskaitės, kuri kitoje hologramoje stovi priešais kažką panašaus į tapetą su antimis?

Kairioji ranka: Tai hologramoje Arūnas Storpirštis – kiškis?

Dešinioji ranka: Hologramoje aktoriai atsispindi veidrodyje, kurį rankose laiko projekto iniciatorius ar keli jų. Pirmasis Raimundas Malašauskas laiko veidrodį, kurio forma atkartoja bretonės galvos apdangalo siluetą Paulio Gauguino paveiksle „Regėjimas po pamokslo (Jokūbo kova su angelu)“ (1888) – tai buvo menininkės Rosalind Nashashibi idėja. Antrasis Raimundas prabėgus keletui minučių (vis dar filmuojant medžiagą tai pačiai hologramai) laiko jau kitą veidrodį – tai nedidelis Gintaro Didžiapetrio galvosūkis – kuris atkartoja pirmojo veidrodžio (ir pirmojo galvos apdangalo) kontūrą, tik jau įkypą. Kartkartėmis prieš akis išnyra ir nuotaikingi Elenos Narbutaitės sausainiai, „kaip dvimačiai vaiduokliai, praduriantys trimatės erdvės iliuziją“, pasak Jono Žakaičio.

Kairioji ranka: Parodoje hologramoje atsispindi ir yra rodomi dar keli personažai: Sarah Rifky, su Chiara Fumai besikalbanti Rūta Junevičiūtė (o gal Gerda Paliušytė?)… O kas gi čia, šalia infantės Margaritos ar Maribarbolos, gal tai barzdotoji Annie Jones? Visa paroda tiek hologramoje, tiek jos išorėje panaši į Diego Velázquezo „Meninas“.

Dešinioji ranka: Visų paveikslo figūrų neįmanoma aprėpti vienu žvilgsniu.

Kairioji ranka: Čia lygiai taip pat. Bet kadangi kiekvienoje hologramos dalelėje yra jos visuma…

Dešinioji ranka: …nors tai tiesa tik tuo atveju, kai holograma analoginė,

Kairioji ranka: O Malašauskas šioje parodoje ir nesistengia hologramos idėjos perteikti vien per skaitmeninę hologramą. Kiekvienas holografinis momentas (sausainis, antis, veidrodis, Audrey Cottin, Paulas Perry, Willemas Flusseris, dvi akordeonistės, grojančios Francio Alÿso dainą „Lupita“…) yra atskirtas nuo savo subjekto laiko ir nuo savo subjekto erdvės. Iš dalies galima atkurti visumą, nes hologramos laike neveikia priežastiniai ryšiai.

Dešinioji ranka: Vadinasi, jei kalbu iš hologramos, dar nereiškia, kad kalbu iš praeities.

Kairioji ranka: Visai teisingai. Tu ir esi laikas. Ir tu esi mano atspindys hologramoje.

Vertė Virginija Januškevičiūtė

Straipsnis pirmąkart publikuotas (anglų kalba) leidinyje „The Baltic Notebooks of Anthony Blunt“, http://www.blunt.cc/651193/notebooks/2/a-hand-in-a-hologram

Su internetu mano santykis yra labai artimas ir intymus, bet tai normalu, nes prie jo praleidžiu apie 16 valandų per parą. Norėčiau, kad parodos virtualizuotųsi, nes dėl perkrauto darbo ir studijų grafiko beveik neturiu laiko jose apsilankyti ir, spėju, daug ką praleidžiu.

Žilvino Kempino darbas „Double O“ man patinka nuo 2010 m. pradžios (taip patinka, kad kartais naktimis liūdžiu, jog ne aš jį sugalvojau). Dar vienas simpatijos šiam darbui aspektas – aš jį galiu pamatyti kada tik panorėjusi, nes jis yra „YouTube“. Gerai būtų, kad Ž. Kempino kūrinys ne tik egzistuotų dalinimosi vaizdais aplinkoje, bet ir sklistų plačiau ir atsidurtų visiškai su menu nesusijusių žmonių kompiuteriuose. Tada jie pagalvotų: „Šiuolaikinis menas yra vis dėlto smagesnis, nei galvojau. Štai ventiliatorius, šniūrelis, veiksmas vyksta, visai smagu pažiūrėti. Einu į parodą.“ Dėl to sugalvojau sujungti du dalykus, kuriuos mėgstu – juokus ir rimtą meno instaliaciją, nors nesu tikra, ar instaliacijos rimtumą lemia jos imponavimas tokiai vištai kaip aš. Dar man gėda, kad aš „Double O“ turbūt neįžvelgiu kažko, ką įžvelgia visi kiti rimti dailėtyrininkai – feminizmą, konstruktą, naratyvą… Matau tik žaidimą, dar save, brolį ir jau rūkančius kiemo draugus: mes su savo nebėginiais dviračiais važinėjamės ant poros senų kasečių, paskui ištraukiame jų juosteles ir apvyniojame aplink slyvą, augančią darže. Tikiuosi, kiekvienas turi savo asmeninį santykį su juostele.

Paaiškinsiu, kaip „Double O“ galima perkelti į internetinių juokų kontekstą remiantis fizikos žiniomis ir tuo galbūt pasiekti penkiolikos minučių šlovę tinkle. Šitaip meno kūrinys, jo žinia ir autorius taptų pažįstami itin didelei auditorijai (tiesa, nebūtinai ta auditorija ką nors garantuoja).

„Internetiniai juokai“ nėra tikslus apibūdinimas ar vertimas to, kas pasaulyje plačiai žinoma kaip internet memes (reikia tarti [mi:ms]). Deja, kol kas vienintelį paaiškinimą lietuvių kalba pateikia Pipedija (pati iš dalies būdama meme): „Mėmės – visokios debilavotos mintys, kurios plinta internetuose ir dažnai už jo ribų. Kadangi mėmės dauginasi kaip virusai, tai plinta apkrėsdamos nekaltus žmones ir juos panaudodamos savo nesveikam plitimui.“ Šiaip paaiškinimas nėra klaidingas, tačiau memes nebūtinai yra „debilavotos“. Tiesą sakant, kvailų memes yra mažuma, dažniausiai jos taiklios ir juokingos.

Žodžiu, memes yra milijonai. Problema ta, kad į jas rimtai nežiūrima kaip į interneto fenomeno sukurtus artefaktus (tokius kaip virusiniai (vėl netikslus lietuviškas vertimas, angl. Viral) vaizdeliai ir pan.), nors po truputį kuriami tinklalapiai (http://knowyourmeme.com/) tokiems kūriniams (?) dokumentuoti ir analizuoti.

Taigi, man patinka visokios memes ir patinka Ž. Kempino instaliacija. Dar man visai patinka fizika (žinau, skamba diletantiškai). Kas tarp šių trijų dalykų bendra? Atsakymas: troll physics (neversiu į lietuvių kalbą, nes neverta ir nelabai išeina; šis fenomenas analizuojamas http://knowyourmeme.com/memes/troll-sciencetroll-physics). Tai trumpi komiksai, kuriuose garsusis trollface (plačiau žr. http://knowyourmeme.com/memes/trollface-coolface-problem) perkeliamas į fizikinį (dažniausiai norėdamas išrasti amžinąjį variklį), ekonominį (norėdamas gauti neribotų pajamų šaltinį) arba tiesiog gyvenimišką (norėdamas gauti kažką nemokamai) kontekstą ir jam pasiseka įvykdyti užduotį, remiantis kokiu nors elementariu dėsniu ar gyvenimo faktu. Paskutinis tokio komikso paveikslėlis baigiamas retoriniu klausimu: „U problem, X?“ (X – tai kažkas, atsakingas už trollface tikslo įgyvendinimą, be X teoriškai to nebūtų galima padaryti, tačiau trollface teoriją nugali praktika, pvz., randa būdą nuskristi į kosmosą pats, tokiu atveju klausimas būtų: „U problem, NASA?“)

Žilvinas Kempinas. Double O

Perkeliant Ž. Kempino kūrinį į tokį komiksą, užtenka jį paanalizuoti vadovaujantis elementariomis fizikos ir kinetikos žiniomis. Dviejų ventiliatorių pučiamas oras yra du lygios vertės jėgos srautai (F_{oro 1} = F_{oro 2}), nukreipti vienas į kitą, dėl to jų jėgų suma yra didesnė už veikiančią gravitacijos jėgą (jei  F_{oro 1} = F_{oro 2}, tai 2F _{oro 1} > G) ir jie gali išlaikyti juostelę ore (iš tikrųjų tai neturi nieko bendra su tuo, kad juostelė juda, šitai susiję su oro turbulentiškumu).

Išvada: padidinus  F_oro (t. y. pastačius tokius galingus ventiliatorius, kad galėtų pakelti žmogų), trollface būtų pakeltas ir nugalėtų gravitaciją! Tai iliustruoja pavyzdys.

U problem, gravity?

P. S. Beje, kinetinė skulptūra neapsaugota ir nuo santykio su kita, legendine, meme – fail. Pasitaiko, kad juostelė nukrinta.