Ingos Juodytės/VGMC nuotrauka

Kovo 5 d. Vilniuje, galerijoje „Kairė–dešinė“, atidaryta grandiozinė titaniško Lietuvos kūrėjo – grafiko, iliustratoriaus, pedagogo, ilgamečio Vilniaus dailės akademijos dėstytojo, profesoriaus, šilkografijos (serigrafijos) pradininko Lietuvoje, taip pat rašytojo, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato – Mikalojaus Povilo Vilučio kūrybos paroda. Parodos organizatorius – Vilniaus grafikos meno centras. Parodos partneriai: LNDM Radvilų rūmų muziejus, Lietuvos nacionalinis muziejus, MO muziejus, „Smells Like Spells“. Ši paroda, galima sakyti, jubiliejinė, nes šių metų gegužę M. P. Vilutis minės savo aštuoniasdešimtmetį.

Tai unikali paroda, stebinanti ne tik apimtimi (veikia per tris galerijos sales), formatais, tikriau, jų įvairove, bet ir kūrybine drąsa, netikėtais kūrybiniais sprendimais ir technikomis. Taigi M. P. Vilutis nepaliauja stebinti. Parodoje eksponuojami ir naujausi, pastaraisiais metais (2021–2024) sukurti piešiniai, objektai, paveikslai.

Įžengus į pirmą – dešiniąją – galerijos salę, nustebina ekspozicijos juvelyriškumas ir spalvingumas: spalvotų knygų iliustracijų motyvais dekoruoti autoriniai porceliano dirbiniai, taip pat ir porceliano indų, žvakidžių vaizdų išklotinės, atliktos skaitmenine spauda 2021–2023 m. Įdomu, kad 3D spauda leidžia kartonui suteikti net ir porcelianinio spindesio įspūdį. Pasirodo, kad kurdamas porcelianinius indus, žvakides M. P. Vilutis bendradarbiavo su kvapų kūrėjais „Smells Like Spells“. Taip pat šioje galerijos salėje eksponuojami ir trys chrestomatiniai M. P. Vilučio autoportretai, dvelkiantys saviironija.

Ingos Juodytės/VGMC nuotrauka

Antroje galerijos salėje matome kiek netikėtą kūrybinį M. P. Vilučio sprendimą – jis savo 1973 ir 1974 m. sukurtus plakatus perkelia į gana didelio formato paveikslų lakštus, kitaip tariant, juos pertapo akrilu. Šiems paveikslams (jau ne grafikos darbams) būdingas ne tik plakatiškumas, bet ir beatodairiška ekspresija susitelkiant į juodas ir baltas faktūras. O ir kūrinių pavadinimai iškalbingi: „Didelis vyras“, „Didelė moteris“, „Didelė parašiutininkė“. Pastarasis paveikslas, kaip ir kiti, ne tik dydžiu, bet ir spalviškai kiek skiriasi nuo originalių šilkografijų, nes jose, be juodos spalvos, buvo naudojami ir raudonos spalvos intarpai. Sakyčiau, vien šių darbų pavadinimai kalba apie tam tikrą gigantomaniją (beje, lyginant su originalais, prie šių paveikslų pavadinimų pridedamas žodis „didelis“, „didelė“).

Peržvelgusi šios salės ekspoziciją, regis, matau tam tikrus guliveriškus masyvius paveikslų monolitus. Pavadinimai, žinoma, galėtų savotiškai ironizuoti tuometinę – sovietmečio – prokrustišką niveliuojančią kultūrą (visgi originalai, daugiausia šilkografijos, taip pat ir ofortai kurti 1973, 1974 m.). Tai vieni iš ankstyvųjų M. P. Vilučio darbų, reprezentuojantys ankstyvąjį kūrybos stilių, periodą (aštuntasis dešimtmetis), kuriam būdingas plakatiškas lakoniškumas, formų masyvumas, abstraktumas, ekspresyvi emocija. Šios masyvios figūros pozuoja įvairiais rakursais, galbūt net kažką vaidina ar šoka, vienaip ar kitaip iškėlusios rankas, nelyg teatre, absurdo – būties absurdo – teatre. Beje, kai kurios masyvios žmogystos atrodo gana agresyviai (viena iš jų laiko peilį, tiesa, kita tik cigarą). Regis, šie replikuoti grafikos darbai, virtę paveikslais, savaip atskleidžia tamsiąją pasąmoninę žmogaus būties pusę.

Trečioje galerijos salėje eksponuojami M. P. Vilučio kūriniai iš MO muziejaus kolekcijos, dauguma šių kūrinių, juvelyriškai atliktų tušu, sukurti devintajame dešimtmetyje. Nuostabą kelia ir balta granitinė teatrališko personažo, žmogystos su keistu kuodu, figūra-skulptūra „Žmogus“ (2014). Įsimintini ir M. P. Vilučio darbai tušu – „Gyvulio iš savęs išpaišymas“ (2018), „Baimės iš savęs išpaišymas“ (2019), kuriuose, be juodų ir baltų dėmių žaismės, dera ir juvelyriškos figūrų (gyvulių, žmogystų, regis, patiriančių metamorfozes) detalės.

Autorės nuotrauka

Tiesa, kyla klausimas: galbūt autorius save kartoja, replikuoja? Galbūt nieko naujo nesukuria, o tik perkuria save? Tikrai ne. Bet, manau, žaidybiškumas, gal kartais ir replikuojantis, parodos autoriui nėra svetimas.

Peržvelgus spalvingą ir žaismingą jubiliejinės M. P. Vilučio parodos ekspoziciją, joje galima įžvelgti ir tam tikrus kūrybos stiliaus raidos etapus: nuo apibendrinto plakatiško (aštuntasis dešimtmetis) iki juvelyriško, įmantraus (devintasis ir dešimtasis dešimtmečiai). Visgi parodoje vyrauja solidžios – juodos – spalvos tonai ir pustoniai.

Šiuolaikinio meno tendencijos glaudžiai susijusios tiek su istorine dabartimi, tiek su praeitimi. Meno istorijos minties šaltinėlis šiandieniniame egzistencializmo kelyje nūdienos menininkus gaivina tarsi senas ar jaunas vynas, išsiskiriantis savo ypatumais ir subtilumu. Su panašiu nusiteikimu pabandykime pažvelgti į Eglės Vertelkaitės kūrybą. Užliekime savo širdis kraplaku.

Archajiškame poetiniame labirinte džiaugiamės matydami mergaitę, nuosekliai raižančią ofortus, su užsispyrimu ir meile Justino Vienožinskio dailes mokyklos vaikus mokančią meno paslapčių. Tačiau žmogus nėra sotus vien duona, kaip ir vyras nėra saugus būdamas kareiviu, kaip ir tikėjimas mūsų nepadaro privilegijuotų pasirinktoje religijoje. Šioje kėdėje mergaitė nerami… laisvalaikiu pamosuoja kirviu. Sakau tai kaip poetas, išgirdęs Eglės ofortinės adatos muziką. Rašydamas straipsnius apie meną, apie konkretų kuriantį žmogų, išgirstu jo skleidžiamus garsus. Eglės grafika – kaip vandens lašo, atsimušusio į kriauklę, garsas, nuslystantis santechnikos vamzdžiu. Angelai, jūreiviai, turtingos moterys, nuostabūs politikai, turtingi kolekcininkai, ieškantys estetinės satisfakcijos pateisinimo. Kodėl ta širdis perskelta kirviu? Kodėl ji sugniuždyta lengvu rankos mostu? Kodėl šeimos genezėje trūksta grandžių? Krizė bernelių galvose, mergaičių netikėtos mirtys… Simbolinė Eglės  2n-tojo laipsnio 219//524288 „konceptualaus ryžio“ konteksto paieška, kuri turėtų sutilpti šachmatų langelyje.

Eglės kūryba kaip minimalistinė, kieta grafika atpažįstama iš judesio, dygsniavimo, kapojimo ar kirčio įvaizdžio. Nuoširdžiai susidomėjau ir estetinę satisfakciją patyriau rūkydamas kartu su Cindy Sherman (1954 metais gimusia  amerikiečių fotografe, filmų režisiere, geriausiai žinoma kaip konceptualių portretų kūrėja), nors seniai neberūkau. Taip vadinasi nuostabus skaitmeninės grafikos lakštas, kur  Eglė Vertelkaitė sužaidžia naujų technologijų ir klasikinės grafikos sinteze. Per parodos atidarymą širdis plaukiojo sicilietiško vyno taurėje, todėl lengva buvo kristi ir kilti kartu su Cindy Sherman. Tikras šiuolaikinis menas sintezuoja panašiai kaip geras DJ, paklausęs Bacho pasijų, lyg tuo pačiu metu būtų ir pasimeldęs, ir savo erdvėje pradėjęs aiškiau matyti. Angelai, jūreiviai, turtingos moterys; premjeras, intensyviai ieškantis atominės energetikos pateisinimo; pensininkas, primerktomis akimis atsiskaitymo knygelėje rašantis duomenis; jaunas chirurgas, drebančia ranka pildantis rinkimų agitacijos lapą; naujais marmuriniais Aušros vartų laiptais su paveldosaugininku lipantis meras, nukreipęs žvilgsnį į IMMACULATE AUŠROS VARTŲ MADONOS ŽVILGSNĮ. Ars longa, vita brevis. Gerbiamieji, štai čia  ta vieta, kai meno kūrinys prabyla Bacho pasijomis visu garsu.

Eglės Vertelkaitės darbų paroda „Mergaitė su kirviu“ VDA ekspozicijų salėse „Titanikas“ (Maironio g. 3, Vilnius) veiks iki vasario 4 d.

Kartais paklausiu savęs, ko aš į tas galerijas vaikštau. Apskritai, ko žmonės vaikšto į galerijas? Atidaryme – visai suprantu – malonu pačiauškėti su kolegomis dailininkais, žinoma, jei pats priklausai tam paslaptingam sluoksniui, o čia, žiūrėk, ant palangės ir vyno taurės išdėliotos, visai neblogas socializacijos vakarėlis. Jei ateisi į galeriją dieną – atrodys, kad ne ten patekai, darbai lyg ir akies kampučiu matyti, bet pro duris įžengi ne toks tikras. Darbuotoja su tavimi pasisveikins, mesdama smalsų ir šiek tiek įtarų žvilgsnį – tu užsienietis ar studentas, gal net uždegs lempas, kad būtų šviesiau, ir kantriai palauks, kol išeisi, akylai tave stebėdama iš toliausio kampo. Patys darbai atrodys vienišoki, pakabinti nežinia kam. Gal grožėtis, gal ką nors suprasti. Iš pradžių įvertini estetiškai – „gražu–negražu“, tada, jei pasisekė ir paroda vykusi, yra koks giluminis klodas, leidžiantis interpretuoti ir kažką galvoje iš tos galerijos išsinešti.

Eglė Kuckaitė. Living-being. Iliustracija D. 2009-2010

Lapkričio 4-ąją galerijoje „Meno niša“ atidaryta Eglės Kuckaitės paroda „Sutrikę pažiūros“. Dar einant pro langą akį patraukia geltona Homerio galva – vidutinio amerikiečio ir bukumo simbolis, jau spėjęs tapti popmeno tema. Tik įėjus į galeriją pasitinka piešinys su užrašu: „Tai, kas griovė Jėzaus ir jo mokinių darbotvarkę, ir šiandien yra kažkur tarp mūsų.“ „Sutrikę pažiūros“ akcentuoja tai, kad viskas ne taip, kaip turėtų būti, primena tai prisitaikiusiems, užsimiršusiems lyg homeriams iš animacinio filmuko. Patys „Simpsonai“, populiarios, vos ne ikoninės figūros, čia tampa tam tikru strateginiu tašku, skiriančiu praeitį ir šiuolaikinius vartotojiškumo artefaktus. „Darbuose – mano laikas iki Simpsonų, laikas su Simpsonais ir laikas po Simpsonų“, – ironiška autorės mintis apibūdina žaismingą jos būdą atkreipti dėmesį į pakitusio pasaulio vaizdą.

Ne visi simboliai Eglės Kuckaitės darbuose lengvai suprantami, juo labiau kad ir pavadinimų nėra. Tada daugiareikšmiai tampa užrašai piešiniuose, nors, reikia pripažinti, neveikia kaip paaiškinimas: „Jis numatė mūsų pasirinkimą“ arba „Jie mane klonavo“ daro darbus asociatyvesnius, veikia kaip mįslė. Turbūt menininkės sukurtų monotipijų esmė – priversti mąstyti apie žmogaus būseną šiuolaikinėje tikrovėje, pasirenkant ir derinant originalius įvaizdžius, kurie patys, be paaiškinimo atspindi sutrikusios realybės nuotaikas. (Vaikas su šautuvu arba šalia moters su karoliais besipuikuojantis užrašas: „Vergas galėjo vesti, už darbą surinkęs tiek perlų, kad suvertų vėrinį.“)

Vaizduojamos figūros plastiškos, išraiškingos mimikos, monotipijose atsikartoja tos pačios detalės, tie patys iš plaukų kuodukų atpažįstami personažai jungia parodoje eksponuojamus piešinius, sudaro darnų ciklą. Kunigai zuikio ausimis ar „Playboy“ zuikeliai sukuria kitokią, konceptualią mūsų kasdien regimo pasaulio viziją.

Šiaulių galerijoje eksponuojama grafikės Kristinos Norvilaitės paroda „Komentarai“. Pripratusieji prie ryškios, dekoratyvios jos grafikos galbūt liks nusivylę, kad nerado abstrakčių rytietiškų arabeskų ir spalvų, tačiau tie, kuriems artima dzenbudizmo filosofija, gėrėsis paprastų, kasdieniškų daiktų kontempliacija. Darbai atlikti retai grafikų naudojama gratažo technika (kai vienas užtepto vaško sluoksnis nugremžiamas): iš plokščios erdvės tarsi išnyra kokia kojinė, bateliai, taburetė ar plaktukas…

Tai lyg ir pačios autorės daiktai. Intymus ir atviras pasakojimas, turintis lengvą liūdesio ir saviironijos potekstę. Todėl iš tų visų teptukų, pieno buteliukų, kėdžių, akinių sklinda šiluma, jie išgyventi, išmedituoti, todėl savaip trapūs ir laikini. Asmeninės aplinkos, daiktų vaizdavimas dailėje turi tradiciją (prisiminkime Vincentą van Goghą ar Algimantą Švėgždą). Dailininkai vis siekia vaizduoti daiktą kaip metafizinį objektą, tačiau kartu bando į jį pažvelgti objektyviai. Nors vargu ar tai įmanoma. Parodos autorės gratažai neslepiamai subjektyvūs, kameriniai, jaukūs, mums artimi, žemiški (kaip ir grafikės Nijolės Šaltenytės estampų lakštuose subtiliai gundantys moteriški kojinių, batelių pasažai). Tačiau K. Norvilaitė išsiskiria pastangomis vaizdo plastiką sutraukti iki plakatiškos, juodos ir baltos spalvos ženklo visumos. Dailininkė dirba knygų iliustruotoja, todėl ir šioje parodoje tarsi regime knygos puslapius, jos mėgstamos veiklos tąsą. Iš daiktų atpasakojimo plastikos sklinda natūralus naivumas: lyg kokia primityvistine ar komikso maniera, lengva, bet virpančia linija nupieštas lagaminas, lango rėmas, arbatinukas, dujinė viryklė. Dirbama vienu impulsu, be jokių pastangų kažką ypatinga atrasti. Prie kai kurių kūrinių tiesmukai užrašyti pavadinimai – tai dar labiau sustiprina iliustratyvų vaikiškos knygelės objektų pobūdį, ištrina ribas tarp estampo ir iliustracijos. Grafika visuomet yra pasakojimas, siužetas yra natūrali jos būsena. Dailininkei būdingas dekoratyvumas išlieka ir čia, vengiama nereikalingų detalių, vaizdas virsta vientisa dėme, tačiau dekoratyvumas – minimalistinis, primenantis Šiaurės šalių dizaino tendencijas.

Kristina Norvilaitė. Paprastas teptukas. 2009

Vis dėlto K. Norvilaitės daiktai nugremžti laiko, nostalgiški (užmigęs juodas šuniukas, mergaitės drabužėliai, kurie bus išaugti ir vėliau išmesti). Laikinumo nuojauta čia labai stipri. Tai nėra daiktų kultas. Šie daiktai poetiški ir šiek tiek mįslingi, mes tegalime spėlioti, kas jiems nutiko ir kodėl jie yra čia. Daiktai – tarsi slaptas kodas, hieroglifai, piktogramos, iš kurių susideda ilgas neiššifruotas tekstas. Iš stalinės lempos sklinda juoda šviesa: pati lempa balta, o šviesa juoda. Tai estetinis ar prasminis sumanymas – tegalime svarstyti. Juoda spalva – kažkas neatskleista, paslaptinga, visuomet muzikalu. Viename iš paveikslų kaip dantys nusidriekę pianino klavišai tarsi patvirtina tą grafikos „skambėjimo“ savybę.

Gratažo technika taip pat palieka vietos atsitiktinumui, leidžia kvėpuoti faktūroms, tonams . Šia technika atlikti paveikslai yra vienetiniai, jie išsaugo savo unikalumą, nes negali būti tiražuojami ir kartojami. Nors, manau, kiekvienas daiktas, net masinės gamybos, tapęs mūsų nuosavybe, tarsi įgyja vardą, juk mes uždedame ant jo savo asmeninių istorijų antspaudą, paversdami vieninteliu tokiu pasaulyje. Kažkodėl norėtųsi čia paminėti Leonardo Gutausko romaną „Daiktai“, kuriame asmeniniai objektai tampa vienos poros istorijos metraštininkais. Panašią daiktų užuominų istoriją kuria ir K. Norvilaitė, tik suteikia žiūrovams daugiau laisvės – progą siužetą susigalvoti patiems.

O gal tai personalinė dailininkės psichoterapija, bylojanti apie tam tikrą ritualinį artefaktų išdėstymą išsaugant vyriškos ir moteriškos energijos pusiausvyrą? Plaktukas ir suknelė, vaikiško ir suaugusio pasaulio priešprieša, laikrodis ir buteliukas… In ir jang, kieto ir minkšto, šviesos ir tamsos, negatyvo ir pozityvo dichotomija. Paveikslai įsileidžia į save, bet vis dėlto išvengia sentimentalumo, išsaugo tvirtą vidinę struktūrą, juos visus jungiantį ritmą. Autorė lyg ir apibrėžė savo požiūrį į daiktus, pavadindama parodą „Komentarais“. Tačiau kas ką komentuoja: ji – daiktus ar daiktai – pačią dailininkę?