Šiandien žingsnis per slenkstį iš miesto gatvės jau neveda į kino teatrą. Tačiau į kiną tikrai atveda popkornų kvapas, jaučiamas dideliame prekybos centre. Nors jau senokai televizorių, kompiuterių ir telefonų ekranus okupavo srautinių transliacijų platformos, kino teatrai kol kas nebankrutuoja. Apie tai byloja ir vakarais bei savaitgaliais prie kasų tinkliniuose kino teatruose nusidriekiančios eilės. Vieni perka milžiniškas spragėsių dėžes ir gaiviųjų gėrimų stiklines, vos nepamiršdami pridurti bilietų į filmą. Kiti, mindydami ant žemės iš dėžių iškritusius spragėsius, stengiasi įsigyti tik bilietus. Automobilį pasistatęs daugiaaukštėje aikštelėje arba pakeliui iš drabužių ir maisto parduotuvių „dar ir į kiną“ užbėgęs žmogus dažnai net nespėja suvokti, kur patekęs.

Tokia aplinka pasitinka šiuolaikinio kino teatro lankytojus, atsidūrusius beveik niekuo neišsiskiriančioje daugiafunkcio pastato zonoje. Ši pasimetusi erdvė yra kino teatras, tačiau vargu ar vis dar gali būti vadinamas teatru.

Kino teatro dvasia

Autorės nuotrauka

Utilitari multiplekso (daug žiūrovų salių turinčio kino teatro) architektūra dažnai apsiriboja vartotojui sąlygiškai patogia fizine erdve, kurią galima atskirti tik iš pardavimo kasų ir stereotipiško interjero. Čia dingsta architektūrinis teatras, gebantis dinamiškai įtraukti, emociškai paveikti ir sužadinti ypatingą aurą. Auros samprata architektūroje gali būti interpretuojama pabrėžiant autentiškus istorinius ir patirtinius pastatų ir erdvių aspektus, kurie sąveikaudami sukuria unikalią objekto būtį. Todėl pastatas tampa savitą dvasią turinčiu erdvės meno objektu, komunikuojančiu su žmogumi per unikalią patirtį.

Kiekvienas architektūros kūrinys suteikia patyrimo galimybę, tačiau tai nereiškia, kad šios patirtys bus lygiavertės. Palyginus atskirą, savo vietą mieste turintį kino teatrą ir prekybcentryje tarp daugelio kitų funkcijų išsibarsčiusias kino sales, galima pastebėti, kad pirmuoju atveju į patirtį yra įtraukiamas pats atskiro objekto statusas ir eksterjero išraiška – ko antroji patirtis stokoja. Čia išryškėja skirtis tarp kino teatro, įmaišyto prekybos centro teikiamų paslaugų kokteilyje, ir vien kinui skirto pastato siūlomų patirčių.

Pavyzdžiui, urbanistinėje aplinkoje lokalizuotas kultūrinis pastatas turi galią kaupti ir perteikti kolektyvinę, istorinę ir emocinę patirtį. Taip kino teatras ne tik atlieka tiesioginę kino rodymo platformos paskirtį, bet ir tampa visuomenei reikšmingu architektūriniu orientyru. Mieste esantis kino pastatas turi ryšį su istoriniu, socialiniu ir kultūriniu kontekstu, egzistuoja išskirtiniame genius loci lauke. Paprastai tariant, vietos dvasia įkūnija unikalią tam tikros vietovės atmosferą, kurioje architektūrinis objektas geba komunikuoti su aplinka ir žmogumi. Tokia savita dvasia prarandama, kai išnyksta pats objektas – nebelieka teatro, lieka tik kinas daugiafunkcėje prekybos centro erdvėje. Standartizuotas, funkcionalus, greičiau ir patogiau prekėms ir pramogoms suvartoti skirtas suplanavimas iškeliamas aukščiau už architektūrinę vertę. Tai sukuria pagreitį kultūros suprekinimo procesui, dėl kurio tarp daugybės vartotojiškumo aspektų pasimeta ir pati kino meninė reikšmė.

Kita vertus, vienas iš pozityvių kino integracijos aspektų yra tai, kad jis tapo labiau prieinamas. Tačiau šis prieinamumas labiau susijęs su gausesne filmų ir įvairių papildomų paslaugų pasiūla bei patogesniu erdvės pasiekimu. Juk „viskas viename“ centrai siūlo žmogui ten pat nusipirkti kelnes, batus, suvalgyti mėsainį, išgerti kavos ir su pilnais pirkinių maišais dar užbėgti į kiną pažiūrėti kokio nors filmo. Tarp meno ir pramogos svyruojančio kino reiškinio mediatoriumi neišvengiamai tampa kino teatras, nuo kurio priklauso, į kurią pusę šįkart švytuoklė švystelės. Multiplekso ir atskiro teatro funkcija iš esmės yra tokia pati – pristatyti žiūrovui vizualų turinį, tad kyla klausimas: kokį reikšmingą vaidmenį čia atlieka architektūra, kurianti skirtingas erdvines patirtis?

Poetinė architektūros galia

Autorės nuotrauka

Glaudų kino ir architektūros ryšį galima aptikti ne tik filmuose, bet ir kitapus ekranų, simbolių kalba iliustruojant kino teatro suvokimą ir erdvės patyrimą. Fenomenologinis požiūris padeda poetiškai sujungti vizualius, architektūroje atsispindinčius kino teatro ženklus ir jų poveikį subjekto patirčiai, emocijoms ir vaizduotei. Per daugiau nei šimtą metų kino pastatą kaip teatrą suformavę, savo kontūrus atskleidę subtilioje erdvės, vaizdinių reikšmių ir patirties sampynoje, kino architektūros skiriamieji elementai šiandien laviruoja ant nyksmo ribos.

Įžengęs į kino teatrą žmogus patenka į simbolinę erdvę. Miesto aplinkoje gyvuojantis atskiras kino teatras sukuria tarsi mažą atsiribojimą – paslapčių, svajų ir fantazijų erdvę. Priešingai nei integruotas teatras, neturintis konkrečių ribų. Šis egzistuoja savotiškoje erdvinėje nežinioje, kažkur šalia drabužių parduotuvės ir kavinės, laisvai pereinamame daugiafunkciame lauke, iš kurio patenkama į kino zoną su padrikomis ribomis, dažniausiai aiškiomis tik projekto autoriams. Vizualus neapibrėžtumas trukdo patekti į simbolinę erdvę – trūksta įėjimo į vidų, reiškiančio transcendenciją į vaizduotės patirčių sritį, varomą noro atskleisti paslaptį, praverti duris. Durys simbolizuoja patekimą, pradžią, peržengiamą slenkstį, už kurio – erdvė, įkūnijanti magišką ekranų vizijų pasaulį. Ne mažiau svarbus ir durų uždarymas, išėjimas pro jas, suteikiantis estetinės patirties baigtinumą.

Įėjimo svarba akcentuojama ir istorinėje kino teatrų architektūroje. Daugeliui modernistinių kino teatrų Lietuvoje yra būdingas pastato įeigos vietos pabrėžimas ir išskyrimas įvairiais elementais. Pavyzdžiui, įėjimo angos forma, įrėminimu apvadais ar spalva, reprezentatyviomis durimis, link kurių veda laiptai. Durys suteikia galimybę pro jas praeiti ir patekti į erdvę, kurioje veiksmas vyksta pagal aiškią pagrindinę idėją – patirti kino meną. Link šio tikslo mieste kelią nurodydavo dar vienas išorinis, apie kiną bylojantis ženklas – neoninės iškabos, šviečiantys pavadinimai, dabar matomi nebent bendroje prekybos centrų fasaduose esančių logotipų mišrainėje.

Taigi, kino pastatas, turintis savo vietą ir adresą mieste, o ne prekybos centre, reprezentuoja kryptingą kino patirties laukimą, intencionalų ėjimą būtent į kino teatrą, o ne antraeilį užbėgimą pakeliui, siekiant greitai suvartoti dar vieną niekuo neypatingą pramogą. Aplinkos atskirtumo ir apibrėžtumo trūkumas daugiafunkciuose pastatuose esančiuose kino teatruose neleidžia sąmonei nei visiškai patekti į kino erdvę, nei iš jos išeiti. Todėl formuoja išblaškytą erdvės patirtį, kuri suvokiama tik žengiant į tamsią ir uždarą kino salę. Tačiau vietoj menkiausio susikaupimo kino patirčiai žiūrovą pasitinka blaškantis reklamų triukšmas.

Įtraukiančiose erdvės patirtyse išryškėja architektūros ir kino sintezės emocinis ir simbolinis ryšys. Kino potyrio tarpininkas yra teatras, kuriame pozityvią atmosferą sukuria jaukios, svetingai priimančios erdvės. To padaryti negali išsibarsčiusios, daug paskirčių turinčios zonos, nesuteikiančios žmogui prieglobsčio ir artumo jausmo. Prekybos centre esantis kinas suredukuotas iki funkcijos, erdvė neapibrėžta, dažniausiai neapribota nuo pašalinio šurmulio ir įvairių išorinių stimulų. Menamame vestibiulyje prieš akis išdygsta masyvus ekranas, kuriame dideliu garsu rodomi filmų anonsai. Žmogaus santykis su erdve užgožiamas psichozės būseną primenančių vizualinių ir garsinių stimuliacijų kratinyje. Tokiose erdvėse lengva pamesti kino prasmę, čia nėra intymių erdvių kontempliacijai prieš filmą ar jam pasibaigus.

Kita vertus, žmonių pripildyta kultūrinė erdvė turėtų patirti transcendenciją anapus architektūrinių formų. Kino teatre žmonės susirenka ne tik individualiai stebėti filmų, bet ir kolektyviai priimti jų sukuriamas emocijas. Paradoksalu, tačiau multiplekse, kuriame kino salių ir žmonių skaičius yra didesnis nei atskirame kino teatre, juntamas tik išblėsęs bendruomeniškumo jausmas. Pastarąjį atskleidžia nebent į n-tąjį kokios nors populiarios franšizės tęsinį susirinkusių žiūrovų reakcijos, ekrane pamačius pažįstamą herojų ar supratus intertekstualią klišę. Integruotos kino salės skatina žiūrovą kuo greičiau patekti, atlikti numatytą funkciją ir pasišalinti. Greičiausiai panašus scenarijus struktūriškai primena kino teatro tualetus.

Mirgantys praeities ekranų šešėliai

Architektūra savo elementų, simbolių ir erdvės kalba geba nebyliai įtraukti į potyrį ir nukreipti esmingos patirties linkme. Kino pastate vykstantis teatras gali ne tik papildyti tiesioginę kino patirtį, bet ir egzistuoti kaip savarankiška jos dalis. Spektaklis prasideda dar statinio išorėje, jo architektūriniame veide, kuris kviečia užeiti į vidų. Kokie teatrai žmones iki integruotų multipleksų eros iš gatvės vis dėlto vedė į svajonę?

Autorės nuotrauka

Autorės nuotrauka

Holivudo žibėjimo pradžioje pati architektūra atliko reklaminį vaidmenį, ištaigingomis, orientalistinėmis, eklektiškomis kino rūmų formomis skatindama žmones ja naudotis. Priešingai nei dabartinis anoniminis beveidis multipleksas, atliekantis tik kino funkciją, kartu nuslopindamas architektūros galią išlaisvinti žmones iš kasdienybės, perkeliant į iliuzinį vaizduotės pasaulį.

Tikraisiais globaliais simboliais pačius kino teatrus pavertė art deco stilistika, žymėjusi kino aukso amžių. XX a. pradžioje suklestėjęs stilius suformavo atpažįstamą, reprezentatyvią kino teatro išraišką. Fasaduose ir interjere atsiskleidė modernūs, elegantiški įmantrių geometrinių formų, įvairių spalvų, medžiagų ir jų tekstūrų deriniai, reprezentavę žadamą kino patirtį. Lietuvoje, neatsiliekant nuo pasaulinių tendencijų, kino teatrų art deco stilistikos bruožai ir elementai atsispindėjo Kauno Laisvės alėjoje ir Žaliakalnyje esančiuose kinematografuose (neišlikusiame „Metropolitain“, „Romuvoje“, „Pasakoje“). Įsitvirtinus nuosaikesnėms modernistinėms formoms, kino teatro erdvė vis dėlto išlaikė savotišką pabėgimo iš rutinos vaidmenį.

Nors sovietmečio kino patirtį apkartino propaganda, tai nesutrukdė kino teatrams tapti sausakimšais traukos centrais ir urbanistiniais orientyrais, žmonių sąmonėje turinčiais tam tikrą emocinę, socialinę ir kultūrinę vertę. Tipinio plano taikymą ir autorinės architektūros trūkumą atsverdavo apgalvotai parinktos pastatų vietos gatvių, mikrorajonų atžvilgiu bei visuomeninės erdvės kūrimas.

Skirtingų istorinių laikotarpių teatruose pirma su žiūrovais komunikavo pastato išorė, žadanti efektingą interjerą, o architektūros ir kino patyrimas tiesiogiai susijungdavo jau funkciniame lygmenyje – kino salėje, patogiai įsitaisius kėdėje ir stebint filmą.

Žvelgiant į dabartinę situaciją, istoriniai kino teatrai architektūriniame lauke neturėtų suponuoti nostalgiškos atgaivinimo būtinybės ar priverstinio kino funkcijų atnaujinimo. Tačiau tai nepanaikina jų istorinės ir meninės vertės bei išsaugojimo reikiamybės. Deja, kai kurie kino pastatai nesulaukia tinkamos priežiūros arba yra paverčiami komerciniais prekybos ar paslaugų objektais, pamirštant jų kultūrinę paskirtį ir reikšmę. Džiugu, kad Lietuvoje atsiranda pavienių kino teatrų atnaujinimo projektų (neseniai Kaune vėl sušvito prikelti žadamos „Dainos“ fasadas), tačiau kaip naujai projektuojamas statinio tipas atskiras kino teatras išlieka nepopuliarus. Vis dėlto Lietuvoje egzistuoja ir alternatyvios kino rodymo erdvės, išlaikančios glaudesnį kino ir architektūros patirčių santykį nei multipleksas. Nepaisant to, šiandien dauguma kino žiūrėjimo praktikų vis dar prasideda nuo intuityvios minties „eiti į kiną“ ir pasibaigia ties prekybcentryje esančia sale, taip iš kino patirties eliminuojant architektūrinį teatrą.

Nėra primityvaus žmogaus – yra tik primityvios priemonės. Idėja yra konstanta, ji galingai veikia iš pat pradžių.

 Le Corbusier¹

Gyvendami miestuose, dirbdami pastatuose ir atitolę nuo mus supančios gamtos, mes vis dėlto esame labai priklausomi nuo metų laikų kaitos. Kai rudenį keičiantis orams pradedame ilgėtis šilumos ir tarsi iš naujo atrandame džiaugsmą būti namuose, kaskart išgyvename ne tik perėjimą iš vieno sezono į kitą, bet ir santykio su savo namais pasikeitimą. Galima sakyti, kad kaip tik žiemą mūsų gyvenamasis būstas iš tiesų tampa namais archetipine šio žodžio prasme. Kasmetis „sugrįžimas“ į jaukius ir šiltus namus belaukiant artėjančios žiemos – šiandieniame pasaulyje egzistuojantis tolimas ikižemdirbiškos kultūros žmonių gyvenimo būdo atspindys. Vis trumpėjančios ir šaltėjančios dienos buvo ypač svarbus ženklas žmonėms, gyvenusiems mūsų kraštuose prieš 10 tūkstančių metų. Šių žmonių sukurtos architektūros pėdsakai sistemingai pradėti tirti praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje, o archeologinės žinios dar nespėjo tapti lietuviškos architektūros sampratos dalimi. Įsižiūrėjimas į senovės gyventojų architektūrinį palikimą padeda skleistis nepertraukiamo, tūkstantmečius trunkančio architektūros tęstinumo suvokimui, žvelgiant į pirmuosius pastatus, veriasi galimybė priartėti prie paties architektūros fenomeno esmės, kuri lengviausiai ir gali būti apčiuopiama pačioje pradinėje savo radimosi fazėje.

Mezolito žmonių aplinka

Pirmieji žmonės dabartinės Lietuvos teritorijoje, klajojantys paskui šiaurinių elnių bandas, neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos. Savo būstą – namus – jie gabendavosi kartu žiemą keldamiesi į pietus, vasarą – į šiaurę, nes buvo tiesiogiai priklausomi nuo žvėrių migracijos. Jų būstas – mobilios kūgio pavidalo palapinės, surenčiamos iš medinių karčių ir kailių. Nomadiškas žmonių gyvenimo būdas ėmė iš esmės keistis apie 8 tūkstančius metų prieš Kristų, kai staiga prasidėjęs klimato atšilimas pakeitė ir Lietuvos teritorijos kraštovaizdį². Tundrą ir miškatundrę pakeitė miškai, kuriuose apsigyveno įvairūs žvėrys. Tai lėmė ir pasikeitusį žmonių gyvenimo būdą, prasidėjo vidurinio akmens amžiaus, arba mezolito, epocha. Keletą tūkstančių metų žmonės gyveno nebe klajoklinį, bet dar ir ne visiškai sėslų gyvenimą, kuris lanksčiai ir kūrybingai prisiderino prie besikeičiančios gamtinio pasaulio aplinkos³. Mezolito laikotarpis, trukęs nuo 8 tūkstantmečio iki 5 tūkstantmečio prieš Kristų, mums paliko ir pačius pirmuosius Lietuvoje, nors ir fragmentiškus, architektūrinių statinių pėdsakus.

Laikas tuo metu tekėjo lėtai, tūkstančius metų žmonių gyvenimas iš esmės beveik nesikeitė, o bene svarbiausias veiksnys, skatinęs progresą, buvo natūralūs gamtos pasikeitimai. Per visą mezolito laikotarpį pamažu šylant klimatui žemė pasidengė beržų miškais, vėliau daugėjo pušynų ir mišrių lapuočių, juos keitė plačialapiai miškai. Šioje turtingoje gamtoje migruojančius elnius pakeitė lokiai, briedžiai, bebrai, šernai ir kiti gyvūnai, gyvenę pavieniui ar nedidelėmis bandomis, daugmaž vienoje teritorijoje. Žmonės, kurių pagrindinė veiklos rūšis buvo medžioklė, ėmė gyventi šalia savo medžiojamų žvėrių. Jie ilgą laiką apsistodavo vienoje vietoje, vėliau traukdavo į kitą, o apsisukus metų ratui vėl grįždavo atgal⁴. Taip susiformavo pagrindinių gyvenviečių ir sezoninių stovyklaviečių tinklas, kiekvienam metų laikui pasirenkant patogesnę vietą, susijusią su tuo, kokios rūšies maisto tuo metu galima pasigauti ar susirasti. Taip apgyvendintos pamiškės (vienuose miškuose klajojo briedžiai, kituose buvo gausu uogų), upių ir ežerų pakrantės, kur skirtingu metų laiku rasdavosi gausiau žuvies. Žmogaus ryšys su gamta, kurioje jis gyveno, buvo nepaprastai stiprus, tiesioginis ir esminis, lėmęs visą jo fizinį, psichologinį ir dvasinį gyvenimą. Vėlesnius tūkstantmečius žmogus pamažu vis tolo nuo pirmapradės gamtos, stengdamasis įrodyti savo nepriklausomybę, tačiau civilizacinės kelionės startiniame taške jis buvo pačiame giliausiame gamtos glėbyje, kur susiformavo žmogiškosios tapatybės pamatas – namai.

Žiemos būstas

Apie mezolito namus žinome iš vienintelio šaltinio – archeologinių tyrimų. Iš dešimčių senovės gyvenviečių, rastų dabartinės Lietuvos teritorijoje (daugiausia pietinėje šalies dalyje), tik keliose aptikta aiškesnių pastatų liekanų. Iš negausios ir ne visos medžiagos vis dėlto galima susidaryti įtikinamą vaizdą, kaip atrodė pirmieji lietuviški namai. Jų būta dviejų tipų: vieni, manoma, naudoti šiltuoju metų laiku, kiti – žiemą⁵. Pirmieji – vadinami antžeminiais – tai statmenai į žemę įbesti rąstai, formuojantys netaisyklingus uždarus ar iš dalies uždarus tūrius, dengtus vienšlaičiais ar dvišlaičiais stogais. Kaip nusako ir jų pavadinimas, didžioji šių medinių statinių dalis buvusi ant žemės, spręsti, kaip jie galėjo atrodyti tiksliau, sudėtinga. Antrojo tipo pastatai dar vadinami pusiau žeminiais ir manoma, kad jie skirti žiemos laikui. Šių pastatų planas – netaisyklingo apskritimo ar ovalo formos. Taip pasakytina, bandant apibrėžti mums įprastais terminais. Iš tiesų šių namų planas tiek tėra artimas apskritimui, kiek jam artimas riedulio, pušies kamieno, balos smėlyje siluetas. Norint suvokti akmens amžiaus architektūrą reikėtų palikti savo namų, darbo, miesto stačiakampių gretasienių aplinką, gatves, kurias rėmina vienodo pločio šaligatviai iš standartinių stačiakampių trinkelių, ir pasiekti tokią natūralios gamtos vietą, kurioje per žvilgsnio atstumą nesimato nieko tiesaus ir taisyklingo. Mezolito architektūros tikslas pirmiausia buvo ne tvarkingas ir racionalus pasaulis, bet esminis žmogiškosios egzistencijos pamatas – guolis, kuriame prasidėjo, gimė ir augo vaikai. Stacionarus į žemę įgilintas namas be langų, bet su židiniu ir minkštu kailių guoliu atsirado kaip namai, kuriuose gyveno viena arba dvi šeimos, jau atsiskyrusios nuo kitų ir pradėjusios kurti savo intymų ir individualų pasaulį, kuriame užaugę vaikai pradėjo suvokti save kaip priklausančius konkrečiai žemės vietai, kaip turinčius savo namus ar, galėtume sakyti, keletą namų, tarp kurių – savo ryškiausia vietos tapatybe išsiskiriantį žieminį būstą.

Pusiau žeminių pastatų iš seniausio, mezolito, laikotarpio rasta dviejose senovės gyvenvietėse prie Kretuono ežero ir pietų Lietuvoje netoli Senosios Varėnos. Pastarojoje Varėnės senovės gyvenvietėje 1996–1997 metais archeologas Tomas Ostrauskas aptiko trijų žiemoti skirtų pastatų liekanas. Sezoninė gyvenvietė ant aukšto nedidelės Varėnės upės kranto, numanoma, galėjo būti didesnė, bet šiaurinę jos dalį sunaikino 1895 metais nutiesto geležinkelio tilto statybos darbai⁶. Apskritai šio tipo būstų rasta labai mažai dar ir dėl ankstesnės tyrimų metodikos, neįvertinusios trapių, dažniausiai tik grunto struktūroje matomų pėdsakų, kuriuos labai lengvai gali pažeisti ir kiti veiksniai, pavyzdžiui, intensyvi žemdirbystė ar medžių šaknys.

Tarp gamtos ir žmogaus

Du geriau išlikę pastatai Varėnės senovės gyvenvietėje buvo netaisyklingos – riedulio, vandens telkinio ar kito gamtiško objekto – formos, šiek tiek pailgi šiaurės–pietų kryptimi. Abu jie nedidelės virtuvės dydžio, 5–7 kvadratinių metrų ploto. 6 tūkstantmečio prieš Kristų viduryje, artėjant žiemai, šią aukštutinę upės terasą žmonės pasirinko apgalvotai ir sąmoningai. Vasarinės gyvenvietės statytos atvirose perpučiamose vietose prie vandens, o žiemai ieškota aukštesnių, sausų vietų, kartu per daug nenutolstant nuo vandens šaltinio. Taip pat tai turėjo būti pakraštys lapuočių miško, kuriame veisėsi daug stambiųjų kanopinių ir kitokių žvėrių. Tarp mėgstamiausių mezolito virtuvės patiekalų – briediena ir tauriųjų elnių mėsa. Pastarieji žvėrys labiau mėgo pietų Lietuvos pušynus, kurie ir tuo metu turėjo želti netoliese⁷. Pasirinkus saugią ir sausą vietą, garantuojančią vandenį ir miško atsargas, buvo galima pradėti kurti namus. Nebūtų teisinga nuvertinant ankstyvąjį Homo sapiens manyti, kad mezolito žmogaus žieminis namas – primityvus tarsi paukščio lizdas ar lapės ola. Taip išryškinant gyvūnų ir žmonių būstų išorinį (medžiaginį) panašumą ir ignoruojant esminį žmogiškosios kūrybos pasireiškimo aspektą. Nors žmogus ne prasčiau nei kiti gyvūnai pažinojo gamtos pasaulį, jis nuo pat pradžių skyrėsi nuo to pasaulio. Paukštis tūkstančius metų savo lizdą suko tokiu pačiu būdu, o žmogus stebėjo aplinkinį pasaulį, analizavo ir pasitelkęs savo kūrybines galias jį atspindėjo architektūroje. Pirmieji žmogaus namai atskleidžia ne primityvumą, bet dabar sunkiai suvokiamą žmogaus ir jį supančio pasaulio betarpišką sambūvį.

Mezolito medžiotojas mato paukščio lizdą pamiškėje, lapės olą upės šlaite, šerno guolį – visa tai inspiracija, medžiaga kūrybai. Varėnės namus sudarė dvi lygiavertės dalys – įgilinta į gruntą ir buvusi virš žemės. Vakarinio pastato grindys arba asla įgilinta apie 1 metrą nuo žemės paviršiaus, kiek didesnio rytinio pastato – iki 1,75 metro. Antžeminė dalis turėjusi būti stulpinės arba karkasinės konstrukcijos: duobės sienos perimetru į žemę susmeigti mediniai stulpai turėjo būti užbaigti virš žemės kylančiu kūgio formos arba dvišlaičiu stogu⁸, kuris sutvirtintas vytelėmis ir dengtas lapais, samanomis, žeme. Nedideliame pastate panaudotos visos aplinkinio gamtos pasaulio medžiagos – stabili, šilumą sauganti ir maskuojanti lapės urvo žemė, tvirta ir šildanti, apsauganti nuo vėjo paukščio lizdo šakų struktūra, minkštas ir šiltas šerno guolio pušinės žievės paklotas. Į žemę įsmeigtos kartys atsiradusios įsižiūrėjus į miško medžius. Šiame būste netiesioginiu būdu atsispindėdami nuo aplinkinio pasaulio yra ir kiti mums galbūt neapčiuopiami ar nežinomi gamtos įspūdžiai. Tačiau visa tai – nebe natūralios gamtos dalis, bet žmogaus perkeistas kūrinys. Būdamas iš gamtos ir nepaprastai arti jos, šis architektūros objektas yra tarpininkas tarp gamtiškojo pasaulio ir žmogaus. Filosofas Martinas Heideggeris rašė, kad „pastatai priartina žemę, kaip apgyvendintą kraštovaizdį, prie žmogaus“, taip taupiai nusakydamas fenomenologinį architektūros suvokimą, kurį išplėtojo architektūros istorikas ir teoretikas Christianas Norbergas-Schulzas⁹. Sunku būtų surasti aiškesnį ir nuoširdesnį architektūros objektą nei mezolito medžiotojų būstas, kuris sudėtingą, paslaptingą, pavojingą, didžiulį, neaprėpiamą ir nesuvokiamą gamtos pasaulį paverčia konkrečiai bendruomenei, konkrečiam asmeniui priklausančiais namais.

Gyvenimo apvalkalas

Pusiau žeminio pastato epicentras yra atviro tipo židinys. Tai, galėtume sakyti, laužavietė, kartais, ypač vėlesniu neolito laikotarpiu, ji buvo išdedama akmenimis, apsaugančiais ir sulaikančiais šilumą¹⁰. Didesniajame Varėnės gyvenvietės name rasti du židiniai – tai nurodo, kad greičiausiai jame gyventa dviejų šeimų. Aplink židinius virė visas žiemos meto gyvenimas – buvo kurstoma ugnis, kepama mėsa ir miško gėrybės (pavyzdžiui, riešutai), ugnies šviesoje gaminami titnaginiai ietigaliai, rėžtukai, gremžtukai, vyko socialinis šeimos gyvenimas, susėdus pusračiu ar ratu apie židinį. Ugnis – šilumos, karščio, šviesos šaltinis, apibrėžiantis ne tik funkcinę, bet ir ne mažiau svarbią emocinę namų šerdį. Visa tai, kas vyksta aplink židinį, iš tiesų ir yra namai. „Gyvenamasis namas yra apvalkalas, apgaubiantis namus“, – rašė architektas Juhani Pallasmaa¹¹. Aiškioje, struktūriškai nesudėtingoje akmens amžiaus architektūroje ši skirtis kone akivaizdi. Mezolitiniame name galima aiškiai matyti tai, kas šiuolaikiniuose namuose apčiuopiama sunkiau, apkrauta papildomomis funkcijomis ir reikalauja nuodugnesnės analizės. Varėnės gyvenamieji pastatai beveik pažodine prasme buvo pastatyti kaip apvalkalas ar kiautas, skirtas apgaubti aplink namų židinį vykstantį namų gyvenimą. Įsivaizduokime būrelį medžiotojų, kurie visą dieną praklampoję po pusnis, sekdami briedžio pėdsakais, galų gale paleidę sėkmingą strėlę ir nudobę žvėrį, pavargę ir sušalę nuo vėstančio ant kūno prakaito traukia atgal į namus. Apie ką jie galvoja, kokios jų mintys, užuodus dūmų kvapą, pajutus židinio šilumą ir pamačius jų laukiančius namiškius? 5–7 kvadratinių metrų žieminiuose namuose, atskirtas nuo bekraštės gamtos, yra mezolito žmogaus gyvenimas. „Architektūros kūrimas yra šventas veiksmas, nes jis atskiria vieną aplinką nuo kitos. Man patinka senoji architektūra, kuri išlieka pajėgi atsispirti, savaip kovoti su išoriniu pasauliu“, – sakė architektas Mario Botta¹². Sunku kaip reikiant įvertinti akmens amžiaus žmogaus, kuris architektūros būdu atskyrė savo pasaulį nuo atšiaurios gamtinės begalybės, kūrybinę jėgą. Šis nuostabą keliantis veiksmas, suteikęs kevalą žmogaus namų židiniui, tarsi įsčias kūdikiui, leido žmonių giminei vystytis ir savo kūrybine galia perkeisti pasaulį. Neatsitiktinai paskutinis akmens amžiaus laikotarpis, neolitas, buvo paženklintas bene didžiausiu pokyčiu žmonijos istorijoje – žemdirbystės ir jau visiškai sėslaus gyvenimo pradžia.

Buvimas gamtoje ir izoliacija

Visa žmogaus namo koncepcija gali pasirodyti prieštaringa – viena vertus, per architektūrą jis prisiartina gamtos pasaulį, jį naudoja ir perkuria, adaptuoja savo gyvenimui ir poreikiams, kita vertus, tuo pačiu būdu jis atsiriboja nuo gamtos ir savo gyvenimą augina viduje, statydamas namą atskiria vidų ir išorę, čia ir ten, židinio jaukumą ir žiemos atšiaurumą. Ši prieštara neišnykusi egzistuoja ir šiuolaikinėje architektūroje. Ją galėtume apibūdinti kaip nuolatinę įtampą tarp buvimo kartu su pasauliu (gamta, gyvenviete, miestu) ir izoliavimosi, buvimo atskirai, savo privatumo saugojimo. Negana to, šią priešpriešą tam tikra prasme galėtume redukuoti iki neišvengiamos įtampos, kuri egzistuoja kiekviename architektūros kūrinyje tarp interjero ir eksterjero. Ji yra a priori kiekvieno pastato neišvengiama sąlyga, su kuria kiekvieną kartą pastatą projektuojančiam architektui ir architektūroje gyvenančiam, dirbančiam, besiilsinčiam žmogui tenka susidurti iš naujo.

Pažvelkime dar sykį į vidurinio akmens amžiaus medžiotojo namą. Kokiu būdu jame atsispindi ši fundamentali priešprieša? Užeikime į trobelės vidų. Iš neolitinio namo prie Kretuono ežero ir kitų pavyzdžių žinoma, kad įėjimai dažnai būdavo įrengti saulėtoje ir mažiau vėjuotoje pusėje. Varėnės namų įėjimai irgi turėjo būti iš pietinės pusės ir kartu priešingos upės krypčiai, iš kur kylanti vėsa ir drėgmė. Iš ankstyvojo mezolito Rėkučių pastato fragmentų žinome, kad į įgilintus pastatus kartais buvo patenkama pro ankštą koridorių, kuriuo būdavo įšliaužiama į vidų¹³. Pagrindiniai architektūriniai sprendimai, net ir pati apvalaina plano forma skirti sulaikyti ir išsaugoti šilumą. Įsliuogę pro nedidelę įėjimo angą turime nusileisti kopėtėlėmis (ar kitu būdu) iki 1 ar 1,7 metro gylyje esančių patalpos grindų¹⁴. Jų viduryje spragsi laužas, dar vienas – priešingoje, šiaurinėje, pusėje. Grindys išklotos pušų žieve, o atviro židinio šviesa atsispindi statmenų rąstų paviršiuje, kurie banguojančia linija apsupa visą nedidelę patalpą. Nėra langų, todėl tamsu net ir dieną, o darbą ir poilsį lydi židinio šviesa. Atrodytų, kad žmogus visiškai atsiskyręs nuo gamtos, tapęs nuo jos nepriklausomas, net visą gyvenimą reguliuojantis saulės ritmas nebeaktualus – jis turi autonomiškai reguliuojamą šilumos ir šviesos šaltinį. Tačiau kapsulę primenantis medžiotojo namas suteikė žmogui ne atribojimą ir izoliaciją, bet tam tikrą kontakto su aplinka būdą, apibrėžiantį pasikeitusį žmogaus ir gamtos ryšį. Medžiotojo kapsulė pagaminta iš medienos ir lapų, iškasta žemėje ant upės, iš kurios semiamas gyvybei būtinas vanduo, kranto. Pradėjus brėkšti, nedidelė skylutė kraigo viršuje, skirta išeiti dūmams, įleidžia truputį rytinės šviesos, iš kurios užtenka suprasti, koks paros metas. Kai pakyla stiprus vėjas ir pasipila lietūs, žemės ir medienos sluoksnis praleidžia ošimo garsą ir pro nesandarų plyšį stoge nubėga kelios čiurkšlės vandens. Kaip tik tuo metu jausmas, kad turi namus, sustiprėja. Kuo plonesnis sluoksnis, skiriantis namų šilumą nuo šaltojo meto darganų, – tuo didesnis išgyvenamas jaukumo ir saugumo jausmas. Akmens amžiaus žmogaus gebėjimas apsisaugoti nuo vėjo, sniego, šalčio, saulės ar lietaus neatskyrė jo nuo pasaulio, bet sukūrė naują ypatingą santykį tarp jo vienoje pusėje ir žemės bei dangaus kitoje. Nuo pat pradžių būdamas ir revoliucingas, ir prieštaringas, šis santykis, turėdamas architektūros išraišką, iki šių dienų išliko nepraradęs savo pirminės įtampos tarp medžiotojo, žemdirbio, miestiečio, šiuolaikinio žmogaus vienoje pusėje ir miško, lauko, kaimo, miesto kraštovaizdžio, atveriančio kelią į neišsemiamą pasaulio begalybę, kitoje pusėje.

XX amžiaus paskutiniame dešimtmetyje atlikti archeologiniai tyrimai Varėnės upės ir Kretuono ežero pakrantėse praplėtė mūsų žinias apie mezolito žmonių gyvenimą, atskleisdami pusiau stacionarių žiemos metui skirtų pastatų erdves. Šie trapūs dirvožemyje įsispaudę namų pėdsakai leidžia Lietuvos architektūros istoriją pradėti skaičiuoti apytikriai prieš 10 tūkstančių metų – prieš tiek laiko pradėjo formuotis patirtis, kad turime namus, į kuriuos galime sugrįžti, kurie yra saugus ir šiltas mūsų gyvenimo centras. Jų atsiradimas – tai giliausias supančio gamtos pasaulio patyrimas ir jo suvokimas, kartu tapęs ir besitęsiančio atsiskyrimo nuo gamtos pradžia. Akmens amžiuje išrastas stebinančiai kūrybiškas žmogaus gyvenimo gamtoje būdas – tai, ką vadiname architektūra, – tęsiasi jau visus 10 tūkstantmečių. Iš jų daugiau kaip 9  tūkstančius metų egzistavo medinė ir žemės architektūra. Įgilinti į žemę namai buvo statomi nuo ankstyvojo mezolito iki vėlyvojo neolito apytikriai 5–6 pirmus architektūros tūkstantmečius. Pokyčiai ir naujovės atėjo labai palengva, skiriant laiko įsisavinti ir suvokti tai, kas perimta iš ankstesnių kartų. Akmens amžiaus žmogui reikėjo laiko išmokti gyventi atsiskyrus nuo gamtos, bet kartu išliekant ir neatsiejama jos dalimi, suprasti šį naują architektūrinį santykį, atrasti jo galimybes, kartu naujomis sąlygomis atrandant savo paties besiplečiančias galimybių ribas. Architektūros, kaip kiaukuto, skirto apsaugoti šeimos namus, ir kaip tarpininko, priartinančio gamtos pasaulį, sutaikančio žmogų su jo aplinka, išradimas nenutrūkstamai tęsiasi iki mūsų dienų. Gyvendami šiuolaikybėje, tebesame susiję su pirmąsias žiemas upės šlaito būstuose praleidusiais medžiotojais. Žvelgdami pro savo kambario langą į sodą, gatvę, medžius ar galbūt tik dangaus plotą virš pastatų, susiduriame su begaliniu gamtos pasauliu, nuo kurio jau atsiskyrėme, kad galėtume augti ir tobulėti, tačiau kurio niekaip negalime paliauti ilgėjęsi.

Tekstas yra Architektūros fondo projekto „Aikštėje“ kuruojamo ciklo „Namai“ dalis.

Projekto strateginė partnerė – Lietuvos kultūros taryba.

Tikriausiai daugelis iš mūsų turime neišspręstų klausimų, neduodančių ramybės ilgą laiką. Tokią nesuvestą sąskaitą turiu ir aš, ją įgijau dar studijų laikų diskusijose su architektūros mokslus bandančiais įveikti jaunaisiais kolegomis. Laimei, mano aplinkoje buvo ne tik kuriančių išskirtinę architektūrą, bet ir klausiančių, ką reiškia kurti architektūrą, kas yra architektūra, kodėl ji egzistuoja ir kam ji skirta. Tai vertė nuolatos permąstyti discipliną iš didžiosios A ir, bandant priartėti prie jos šaknų, visoje virtinėje keltų ir aistringai diskutuotų klausimų įsiminė vienas: kas yra pirminis architektūrinis vienetas? Klausimas iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti naivus ir paprastas, bet kartu skatinantis ieškoti atspirties taškų ir pirminių architektūrą sudarančių elementų, žvelgiant giliau, peržengiant pastato arba namo sampratą. Štai matematikai turi pirminius skaičius – didesnius nei 1, kuriais skaičiuojame daiktus. Arba fizikai turi elementariąsias daleles – tokias daleles, apie kurias, pasak Vikipedijos, „nėra žinoma, kad būtų sudarytos iš smulkesnių dalelių“. O kaip yra architektūroje? Ar galime klausti, kas yra architektūros elementarioji dalelė arba pirminis vienetas? Ir kas tai galėtų būti? Plyta, siena, langas? Riba, erdvė, taškas? O gal tai Žemės trauka, Darwino evoliucijos teorija, matematika? Tą kartą bendro atsakymo neradome ir kiekvienas pasilikome prie savos interpretacijos.

Bet ar tikrai daiktus galime skaičiuoti tik pirminiais skaičiais? O fizikoje pasaulį konstruoti iš atomų, protonų ar neutronų? Daugelis fizikos specialistų paliudytų, kad jau palyginti seniai matome pasaulį per bozonų ir fermionų prizmę ir atrandamų vis mažesnių dalelių karuselė tik įsisuka. Ankstesni vienetai tampa naujų vienetų sudėtine dalimi, nauji vienetai tampa dar naujesni. Tačiau šio teksto tikslas nėra išnagrinėti naujausius kvantinės mechanikos pasiekimus ar netgi atsakyti į klausimą, kas yra pirminis architektūrinis vienetas. Įdomiau klausti, kaip mes nustatome, jog tam tikras reiškinys yra vienetas, o ne, pavyzdžiui, 1,325. Jeigu egzistuoja vienetai, vadinasi, egzistuoja ir liniuotė arba matų sistema, gebanti tiksliai identifikuoti ir apibrėžti vienetą. Todėl vienetai netenka prasmės suvokiant, kad liniuotė tam tikra prasme yra svarbesnė už matuojamą vienetą. Kokią liniuotę paimsi į rankas, tokius vienetinius rezultatus ir gausi. Iškyla dar daugiau klausimų: iš kur atsiranda liniuotės? Kas ir kaip jas kuria? Kodėl jos parenkamos būtent vienokios, o ne kitokios? Kokią įtaką liniuotė daro matuojamajam? Ir galų gale grįžtant prie architektūros natūraliai kyla klausimas: kas galėtų būti architektūrinė liniuotė, gebanti matuoti pirminius architektūros vienetus?

„Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ liniuotė apibūdinama kaip „lentelė linijoms brėžti, kam nors matuoti bei skaičiuoti“. Kituose žodynuose liniuotė apibrėžiama kaip „paprasčiausias ilgio matavimo prietaisas“ arba „prietaisas, skirtas matuoti atstumus ir brėžti tiesias linijas“. Kalbant apie veikimo principą, liniuotę galima įvardyti ir kaip visuotinai priimtą etaloną, kuriuo galima išreikšti santykius tarp matuojamų elementų arba tarp matuojamojo ir matuojančiojo. Liniuotė pati neinicijuoja matavimo proceso, tik informuoja apie sutartą etaloninį matavimo vienetą. Kitaip tariant, liniuotė geba visiems suprantama ženklų kalba reprezentuoti panašumus ar skirtumus, atsirandančius tarp atskirų objektų ir struktūrų. Liniuotė reprezentuoja žinojimą daugeliui suprantamais matavimo vienetais arba teoriniais modeliais, grafikais, vaizdiniais ir kitokiomis reprezentacijos formomis, medijuojančiomis sąsają tarp matuojančiojo (mūsų) ir matuojamojo (aplinkos).

Žvelgiant į architektūrą iš laiko perspektyvos, žmogus yra centrinė figūra, kurią galima įvardyti ir kaip architektūros matavimo vienetą, ir kaip architektūrinę liniuotę viename. Žmogaus poreikis apsisaugoti nuo lietaus, vėjo, saulės ir kitokio aplinkos poveikio buvo ir tebėra pirminė namų ir architektūros egzistavimo priežastis. Pradedant pirmykščiais laikais, namų ir statinių dydžiai, formos ir kitos savybės priklausė nuo žmogaus gebėjimo nešti, kirsti, pjauti, rišti ir kitaip manipuliuoti aplinkoje randamomis medžiagomis. Tad natūraliai susiklostė žmogaus kūno poreikių ir galimybių matais grįsta architektūrinė raiška, ji persikėlė ir į senovės Romos laikus. Vitruvijus savo garsiajame veikale „De architectura“ šlovina žmogaus kūno proporcijų grožį ir harmoniją, išskirtinai pabrėždamas gamtos ištobulintą simetriją, be kurios neįsivaizdavo galimybių sukurti gražią ir harmoningą šventovę, rūmus ar paprastą namą. Po 15 amžių Leonardo da Vinci įvaizdino Vitruvijaus aprašytą žmogaus proporcijų harmoniją vadinamajame „Vitruvijaus žmogaus“ piešinyje, kuris darė nemažą įtaką ir kaip praktinis, ir kaip kultūrinis etalonas kuriant Renesanso architektūrą. Nelabai situacija pasikeitė ir po dar trejeto amžių, kai šveicarų architektas Le Corbusier sukūrė ir savo projektuojamuose pastatuose naudojo matų sistemą „Le Modulor“, taip pat grįstą žmogaus kūno proporcijomis. Nors „Le Modulor“ sistema nebuvo privaloma visiems projektuojamiems pastatams, ji leido Le Corbusier kurti mažiausios vienam žmogui reikalingos erdvės matavimo vienetais grįstą architektūrinę raišką, ją su dideliu entuziazmu perėmė nemaža dalis pasaulio architektų. Praeito amžiaus viduryje Ernsto Neuferto sudarytame ir išleistame, iki šiol naudojamame šiuolaikinės architektūros žinyne galime rasti ne vieną skyrių, detalizuojantį žmogui pritaikomų erdvių dydžių ir proporcijų parametrus.

Leonardo da Vinci „Vitruvijaus žmogus“, Le Corbusier „Le Modulor“ ir Ernsto Neuferto žmogaus matmenų santykių schema

Tačiau žmogus yra ne tik dilbio ilgiais ar pėdos ir ūgio santykiais išreikštos architektūros fizinių matų sistemos priežastis. Žmogaus veikla sukūrė ištisą kultūrinę ir socialinę architektūros suvokimo ir vertinimo ekologiją. Tai, kas yra gražu ar negražu, teisinga ar neteisinga, patinka ar nepatinka, vertinama žmogaus ištobulintomis ir reprezentuojamomis vertybių matricomis. Architektūra įgauna formos, estetines, funkcines savybes, reprezentuojančias visuomenėje vyraujančias kultūrines, socialines, politines, gyvenimo būdo, estetinio stiliaus ir grožio suvokimo tendencijas, ir kartu tampa šių tendencijų bei reprezentacijų įkaite. Pastatai, namai, statiniai tampa reprezentacijomis, nulemtomis žmogaus anatomijos ir kultūrinės socialinės veiklos konstruktų. XIX amžiuje Johannas Wolfgangas Goethė architektūrą įvardijo kaip „sustingusią muziką“. Perfrazuojant šią mintį, architektūrą galima įvardyti kaip „sustingusią žmogiškųjų matavimo sistemų reprezentaciją“. Pavyzdžiui, namas atpažįstamas kaip „gražus“, „kokybiškas“ ir „teisingas“, jeigu jo reprezentacinę raišką galima pamatuoti visuotinai pripažintais homocentriniais matavimo vienetais.

Kyla klausimas: kodėl straipsnio apie architektūrą pradžioje pirminius vienetus apibrėžiu remdamasis gamtos mokslų terminologija? Tikriausiai dėl to, kad, pavyzdžiui, fizika yra disciplina, kurioje didieji šiandienos atradimai įvyko tada, kai buvo kritiškai įvertintos praktikoje naudojamos įvairios reprezentacijos formos. Nepasitikėjimas reprezentacijomis ir atidus jų (per)vertinimas tapo vienu iš pagrindinių praeito amžiaus viduryje gimusių mokslo studijų (science studies) arba mokslo apie mokslą kausimų. Greta kryžminių mokslo žinių santykių socialiniame, istoriniame ar filosofiniame kontekste tyrimo mokslo studijos skyrė nemažai dėmesio kritiškai įvertinti mokslininkų ir tyrėjų kuriamas reprezentacijas, jų interpretacijas ir panaudojimą tolesniems tyrimams. Filosofė Karen Barad, remdamasi fiziku Nielsu Bohru, taip pat suabejojo tyrimų ir įvairių matavimo aktų reprezentacijomis, kaip ir paties matavimo akto skaidrumu. Pasak jos, nėra įmanoma atskirti objektą nuo subjekto, žinantįjį nuo žinomojo, matuojantįjį nuo matuojamojo. Matavimo aktas negali reprezentuoti ir aprėpti nepamatuojamų būvio formų. Fizikoje objekto padėtis erdvėje turi prasmę ir gali būti pamatuota tik naudojant matavimo įrenginį – fiksuotą ilgio matų liniuotę ir trimatę matavimo sistemą. Taip gaunama objekto pozicijos erdvėje reprezentacija trimatėje sistemoje. Tačiau jeigu objekto padėtis būtų matuojama kitokiais įrenginiais, pavyzdžiui, skonio receptoriais arba elektromagnetinėmis bangomis, tuomet būtų gauta visiškai kitokia informacija, identifikuojanti matuojamą objektą. Negana to, šviesa, kaip fizikinis reiškinys, gali būti apibrėžta ir kaip dalelių srautas, ir kaip elektromagnetinė banga. Dalelių srautas ir elektromagnetinė banga šviesos reiškinyje egzistuoja paraleliai, tuo pačiu metu ir tai, kaip suvokiame šviesą, priklauso nuo matavimo įrenginio, išprovokuojančio arba bangos, arba dalelės matomumą. Kuo labiau šviesa provokuojama ir tyrinėjama kaip dalelių srautas, tuo mažiau pastebimas bangų egzistavimas. Todėl Karen Barad tokius matavimus įvardija fenomenu, kuriame nėra įmanoma atskirti stebimąjį nuo stebinčiojo, matavimo įrankį nuo matuojamo objekto. Fenomenas – tai elementų matavimo(si) performanse vykstanti nuolatinė intra-akcija arba priežasties ir pasekmės santykiu grįsta praktika, lemianti matuojamojo įtaką matuojančiajam ir atvirkščiai. Mokslinė, socialinė, kultūrinė liniuotė ir matavimo sistemos tiesiogiai dalyvauja žmonių ir ne žmonių, kaip ir žmogaus ir architektūros, matavimo(si) performanse, darydamos tiesioginę įtaką matuojantiems ir matuojamiems reiškiniams. Dėl to reprezentacijas Karen Barad siūlo keisti performatyvia praktikų samprata, apibrėžiančia „priežastinį santykį tarp praktikų ir materialiųjų fenomenų“ (Karen Barad, Meeting the Universe Halfway: Quantum Physics and the Entanglement of Matter and Meaning, Duke University Press Books, 2007, p. 139). 

Thomo Youngo piešinys, rodantis sutampančių bangų interferencijos efektą (iš Thomo Youngo knygos „Philosophical Transactions“, 1803). Piešinys iliustruoja reprezentacijos nepatikimumą. Jeigu į iliustraciją pažvelgtume smailiuoju kampu iš kairiojo šono, galime aiškiai matyti pulsuojantį radialinį šviesių ir tamsių dėmių piešinį, kuris žvelgiant įprastu stačiuoju kampu nėra aiškiai matomas

Nužingsniavus giliai į fizikiniais dėsniais grįstos, vadinamosios posthumanistinės performatyvumo sampratos narstymą, laikas sugrįžti prie pagrindinės šio straipsnio dedamosios – architektūros ir persvarstyti joje vyraujančius bei plačiai artikuliuojamus reprezentacinius modelius. Kaip jau aptariau, žmogus ištisomis dekadomis buvo ir yra viena iš centrinių architektūrinės liniuotės figūrų. Tačiau kitų mokslo disciplinų pasiekimų pavyzdžiai ir įkvepiantis savikritiškas požiūris skatina permąstyti architektūrines praktikas klausiant: ar tikrai žmogus, kurio vidutinis amžius yra žymiai trumpesnis nei standartinio namo, yra pagrindinis architektūros matavimo vienetas? Ar žmogaus elementarieji poreikiai yra ta priežastis, dėl kurios buvo statomas 27 kilometrų ilgio Didysis hadronų priešinių pluoštų greitintuvas? Galų gale, ar tikrai dėl žmogaus kaltės namus statome pradėdami nuo pamatų, o ne atvirkščiai – pakabindami pirmiausia stogą ore ir vėliau įrengdami sienas? Susikoncentravę į save, architektūrą ir namus matuojame homocentriniais matavimo vienetais, nepastebėdami, jog egzistuoja aplinkybės ir reiškiniai, turintys lygiavertį arba net didesnį svorį architektūros fenomene.

Pavyzdžiui, gravitacija. Mūsų akis yra pripratusi prie architektūros, kokią matome, vartojame ir suvokiame jau ilgą laiką, ir net nepastebime milžiniškos gravitacijos įtakos. Kolonos, kapiteliai, kontraforsai, piliastrai, arkbutanai, sijos, santvaros, trosai, sienos – tai architektūriniai elementai, atsiradę ne dėl geresnių pastato estetinių savybių ar siekio patogiau gyventi, tai yra ne kas kita kaip įrenginiai, padedantys nugalėti Žemės traukos jėgą. Namą galima įvardyti kaip antigravitacinę mašiną gyventi, papildant garsiąją Le Corbusier frazę „A house is a machine for living in“. Įsivaizduokime, jeigu Žemėje neegzistuotų gravitacija, kokiu dideliu antigravitacinių konstrukcijų balastu namas galėtų atsikratyti? Namui nereiktų nei pamatų, nei stogo, nei visų išvardytų antigravitacinių įrenginių, būtų galima tenkintis tik vidaus erdvę nuo išorės atribojančios sienos / stogo / grindų pertvaromis, visai kaip tarptautinėje kosminėje stotyje, šiuo metu sklendžiančioje 408 kilometrų aukštyje virš Žemės.

Arba jeigu remtumėmės žmogaus, kaip socialaus gyvūno, sunkiai išgyvenančio pavieniui ir be tarpusavio pagalbos, išeities tašku. Tuomet darytume išvadą, kad žmogaus biologinių instinktų nulemtas socialinis ir kultūrinis aktyvumas skatino ir skatina žmones burtis į didesnes bendraminčių grupes. Taip ilgainiui atsirado miestai, jie vis didėja ir tankėja, daugėjant pasaulio gyventojų. Tad žmogaus biologiniai išlikimo ypatumai kartu su gravitacija sukūrė tokį architektūrinį reiškinį kaip laiptai. Laiptai, galima sakyti, nėra nei reikalingi, nei nereikalingi žmogui ir tikriausiai būtų galima išgyventi ir be jų. Taip pat kaip ir namo nebūtina statyti aukšto, pasinaudojant galimybe rasti laisvą žemės plotą teritorijose greta tankiai užstatyto miesto. Bet dėl biologinių instinktų tankėjantys miestai privertė žmogų prisitaikyti prie laiptų, išmokstant jais naudotis kaip savaime suprantamu kasdienio gyvenimo elementu. Taip pat paskatino įprasti gyventi daugiaaukščiuose pastatuose, vieniems virš kitų, kas nėra būtina žmogaus išlikimo sąlyga.

Jau minėtas Ernstas Neufertas praeito amžiaus viduryje „sustandartino“ tuo metu naudotas įvairių matmenų plytas, nustatydamas joms 125 × 240 × 90 mm matmenis, naudojamus ir dabartinėje plytų gamyboje. Tai jis padarė tam, kad plytų mūras sinchronizuotųsi su oktametrine matų sistema, kuri buvo taikoma beužsimezgančioje masinėje namų statyboje. Sistema, kaip ir plytų žingsnis, buvo grįsta metriniais matais, joje keturios standartinės oktametrinės plytos su papildoma vieno centimetro storio siūle sudarė vieną metrą. Tokia oktametrinė sistema leido kambarių dydžius matuoti ne metrais, žmogaus ūgiais ar žingsniais, bet plytomis. Negana to, oktametrinė sistema mūrą jungė ne tik su plieno gamyklose liejamų metalo gaminių dydžiais, bet ir su medžio pramonėje gaminamų elementų matmenimis. Todėl konkrečius namų aukščio, ilgio, pločio parametrus padiktuodavo sinchronizuota matų sistema, leidžianti sklandžiai integruoti įvairias statybos medžiagas ir technologijas, sumažinant klaidos galimybę iki minimumo. Ir žmogaus anatomijos, socialinio elgesio bei kultūrinio aktyvumo diversifikacija turėjo paklusti standartizuotos oktametrinės sistemos viršenybei.
Panašių pavyzdžių būtų galima rasti ne vieną. Tad nors ir kaip norėtume tikėti, jog architektūra tarnauja žmogui, yra kuriama remiantis kūno proporcijomis, atliepia žmogaus funkcinius, kultūrinius, socialinius poreikius ir lūkesčius, iš tikrųjų architektūra yra begėdiškai statiška, lėta, nerangi ir savanaudiška momentinė erdvinio reprezentatyvumo forma. Žmogus yra judrus, lankstus elementas, gebantis keisti ne tik savo kūno formas, bet ir įpročius, mąstymą, veiklą ar judėjimo trajektorijas. Žmogus, prisitaikydamas prie architektūrinių esamybių, paklūsta su žmogumi nesusijusių veiksnių nulemtiems erdviniams režimams ir ilgainiui su tokiais režimais susigyvena. Architektūra, stovėdama šimtus metų ir „pragyvendama“ ne vieną žmonių kartą, tampa matavimo vienetu, visomis savo materialiosiomis ir nematerialiosiomis savybėmis transformuojančiu žmogų į architektūros reprezentaciją.

Architektūros absoliučiai negalime vertinti tik per žmogaus prizmę, nes pati architektūra turi daugybę į save orientuotų savybių, nepasiduodančių homocentrinei architektūros matavimo matricai. Matuodami aplinką savimi, pastebime ir sureikšminame tik mums svarbias aplinkos savybes. Taip pat neverta suabsoliutinti ir žmogaus suformuotos architektūrinio mąstymo prieigos, teigiančios, jog erdvinį režimą, gyvenimo būdą ar kultūrines pasekmes apibrėžia tik architektūra. Architektūra – tai žmogaus ir namo abipusių represijų arba simbiozių, kovos arba sugyvenimo laukas, nuolatinė konfrontacija ir derybos tarp to, kas yra, ir to, kas gali būti. Tai fenomenas, plėtojantis intra-aktyvų vyksmą ir tapsmą nuolatiniame apibrėžčių perbraižymo performanse. Tad apsidairykime ir pamąstykime, ar mes turime savo namus, ar vis dėlto – namai turi mus.

Tekstas yra Architektūros fondo projekto „Aikštėje“ kuruojamo ciklo „Namai“ dalis. Projekto strateginė partnerė – Lietuvos kultūros taryba.

Esė apie vieną dvarą prie jūros

Yra vienas pastatas prie jūros. Jį grafų Tiškevičių dvaru vadina. Ne tik dvaru, bet ir rūmais, kartais – vasaros rezidencija. Jame įsikūręs Gintaro muziejus, Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus padalinys. Tai yra kultūrinė įstaiga. Kultūros paveldo objektas. Neoklasicizmo stiliaus statinį ir interjerą suprojektavo vokiečių architektas Franzas Heinrichas Schwechtenas. Jis iškeltas ant kopos mišraus (prancūziško ir angliško dermė) stiliaus parko apsupty. Seniai seniai tai buvo – daugiau kaip prieš šimtą dvidešimt metų. Per anksti, kad sakytume „namai“, o ne „rūmai“. Tačiau per dvejus metus plytos iš grafo plytinės virto namais, paskui – griuvėsiais, kareivinėmis, tvartu, dailininkų buveine, muziejumi, rūmais ir atvirto į namus: gal namai yra nuolatinis virsmas viskuo? Paklausi – kokie čia namai, jei juose seniai niekas nebegyvena? Kokie čia namai, jei juose gyveno didikai? Jei juose – ne kambariai, o salės? Jei masyvus veidrodžio rėmas – rokoko stiliaus, o virš jo maskaronas? Kokie čia namai, kai židiniai abipus sienos remia vienas kitam nugarą? O sietynai tviska prabanga? Ir holo laiptais driekiasi raudonas kilimas. Tik… Jis būna ir žalias. Priklauso nuo nuotaikos, žingsnių, žvilgsnių. Šešerius metu esu čia ir susidūriau su daugybe skirtingų požiūrių. Kai kuriems žmonėms rūmai ir muziejus yra Kita erdvė, ji pakylėja kaip patirtis už įprasto jaukumo ribų, kartais pernelyg nutolusi, nepasiekiama ir kaip tik dėl to siekiama. Tačiau dabar tikiu – tereikia antro žvilgsnio ir tas savo pačių sukonstruotas didingas fasadas ima mirgėti impresionistinėmis spalvomis, kol tampa permatomas, lengvas ir labiau savas nei kiautas sraigei.

Autorės nuotr.

Laikrodžių švytuoklės gimdo dvejones – tai į vieną, tai į kitą pusę besimetančias, – ar sustos kada ties aukso viduriu? Ir išgirsi dešimties vaikų krykštavimą. Nebe grafaičių, bet vaikų, kurie čia žaidė slėpynių, šildėsi, grįžę po čiuožinėjimo ant užšalusio tvenkinio, šoko, dainavo, mokėsi, kalbėjo lenkiškai, prancūziškai, vokiškai, rusiškai, žemaitiškai ar tik jiems suprantama kalba. Vaikų, kurie po ilgų kelionių sugrįždavo namo. Tie laikai praėjo, gyventų šiandien – pasirinktų kitokį stilių: gal nebebūtų nei baliustradų, nei ketaus vazų, nei lenktos formos durų rankenų ir langų rankenėlių, sietynų, raudonmedžio baldų su grifo letenomis, sienų, dengtų šiltomis tapiserijomis iš vilnos ir šilko gijų. O kambariai nesirikiuotų taip tvarkingai, kaip galerija. Gal ir virtualios ugnies židinyje pakaktų. Kas žino, kaip praeiviai vadintų šį stilių – „tvariu“, „lakonišku“, „skandinavišku, bet ne visai“, „perkrautu“, „išmaniuoju“, „pagal fengšui“, „kosmopolitišku“, „retro pagal skonį“? Tik ar būtų tai namų stilius? Kas daro dvaro rūmus, muziejų, įstaigą, saugomą objektą namais? O kas darė juos namais prieš šimtą metų? Iš kur tas žmonių tikėjimas, kad tai yra jų namai? Tikriausiai nėra atsakymo, namų neapčiuopsi, bet jie yra.

Šviesa ir veidrodžiai

Kas rytą muziejuje budintis sargas atveria duris ir langines. Langų labai daug – į rytus, į pietus, į vakarus ir į šiaurę. O dar buvo ir stoglangis palėpėje, iš kurio šviesa į šiaurinį holą krisdavo pro ovalius langus. Dabar vietoj ovalių langų – veidrodžiai su savais atspindžiais. Ir veidrodis virš židinio. Pasistiebus matosi veidai. Gal dėl to – šviesu. Nors ir šiaurė. Kartais pamirštu, kad tais laikais elektros dar nebuvo. Taigi sietynuose būdavo įžiebiamos žvakės – ir visi tikėjo, kad yra taip šviesu, kaip tik begali būti. Vėliau įvesta elektra – ir vėl tikėjo, kad šviesiau nebegali būti. Ir džiaugėsi, nes baldai, daiktai, sienos, netgi veidrodžiai atgijo lyg nauji, dar nematyti, ryškūs, spalvingi. Tada atsirado stiklinės vitrinos, galiausiai – ir gintaras su sava šviesa. Ir vėl viskas atrodė kitaip. Šviesa keičia charakterį. Šviesa keičia būtį. Tačiau būna ir per šviesu, nejauku, nes šviesa išryškina kiekvieną detalę. Apnuogina ne tik kūno, bet ir sielos netobulumą. Dėl to kartais mieliau renkamės prieblandą. Todėl labai gera, kai galima pasirinkti, kiek įsileisti šviesos. Nėra nieko labiau jaudinančio, nei tarsi kokiam pasaulio kūrėjui pasakyti: tebūnie. Šviestuvuose, žvakidėse, sienose, nišoje palei lubas, languose ar už langų. Tiek, kiek norisi. Šviesoje esi nuogas ir tikras. Užgesinti visada galima. Ir tikriausiai nėra nieko gražiau nei saulės šviesa, išryškinanti dulkių ruožą ore, kuris tuoj bus tavo.

Tvyrojimas ore

Atsigręžus iš tam tikros perspektyvos galima pamatyti Tiškevičių rūmų atspindį fontane. Kartais atrodo labai tikroviškai, bet tai nėra patys rūmai. Kartais rūmus galima pamatyti nuo Birutės kalno – atrodo, ištiesi ranką ir paliesi. Vis dėlto paliesi tik orą. Pačiuose rūmuose, koplyčios parodų salėje, yra trys laipteliai: galbūt užteks palypėti jais ir vėl viskas bus kaip kadaise – atsiras altorius, sužibs Miuncheno meistrų kurti vitražai, iškils suolai, kad būtų kur atsiklaupti per patį pakylėjimą. O gal – savai maldai. Juk grafų šeima čia rengdavo mišias, bet dažniau melsdavosi patys. Tiesiog šiaip, ryto ir vakaro malda. Kaip Dievo namuose, esančiuose namuose. Nebėra nei altoriaus, nei vitražų, nei kryžiaus – užtenka trijų laiptelių erdvėje. Ir jie primins tai, kas nepamirštama.

Taip pat rūmuose yra palėpė. Toks šventas namų kampas. Labai svarbu, kad namuose būtų palėpė, net jeigu fiziškai jos nėra. Juk ir rūmuose niekas į palėpę neįleidžia. Ten net nėra vietos, gal net visu ūgiu išsitiesti negalėtum. Tiesiog pakanka įspūdžio, kad viršum visko yra tas nematomas aukštas, kuriame bet kada galėsi sudėti buvusių ir būsimų svečių lagaminus. Ir atrasti kažką senelių, kurių gal net nepažinojai. Ir kažką anūkų, kurie dar negimė.

Ir dar – rūmuose yra šiluma. Nesvarbu, ar šildomasi židinyje spragsinčiomis malkomis, ar šildymas dujinis, centrinis, ar, kaip šiuo atveju, šilti garai ortakiais pasklisdavo iš cokoliniame aukšte įrengtos katilinės. Svarbu, kad erdvėje yra centras, iš kurio šiluma išeina ir į kurį sugrįžta. Visai kaip banga.

Jūros ošimas

XIX a. pabaigoje Baltijos jūros krantas buvo arčiau, beveik ties Birutės kalno papėde. Todėl iš antro rūmų aukšto, žvelgiant nuo terasų, buvo matyti jūra. Tik kas čia svarbiau – belvederis, tas atsiveriantis gražus vaizdas ar tai, kad rūmuose yra terasa? Namų terasa kaip jūros pažadas. Nesvarbu, ar už jos pati jūra yra, ar nėra. Galų gale matome, ką norime matyti. Ir girdime ošimą. Kartais net tada, kai tai yra traukinio dundėjimas ar gatvės triukšmas. Kai kuriems žūtbūt reikalingas toks patvirtinimas, jog gyvybė žemėje dar yra ir besiklausant būtų galima ramiai užmigti: šurmulys kaip ženklas, kad viskas gerai, esame ne vieni. Ir tai – ne vien ošimas, o sekama istorija, jei tik istorija gali būti viena – supinta iš daugybės istorijų, susitinkančių ir prasilenkiančių žmonių, kurie kartais keliauja laiku. Juk kadaise čia gyveno žmonės, jie kūrėsi namus kažkieno buvusių namų vietoje: manoma, kad dar X a. šioje teritorijoje gyventa kuršių. Visai netoli, kur dabar pietinis rūmų fasadas ir rožynas, būta kuršių palaidojimų, o greta – medinių trobelių. Jų šeimininkai turėjo savus papročius, savą gyvenimo būdą, paliko ateities kartoms kultūrinį sluoksnį. Vis dėlto – ar tai taip svarbu šiandienos architektams ir naujakuriams? Ar naujuose namuose bus įkomponuota atminties ženklų? Ar naujų namų sienos ir grindys savaime sugeria priešistorę? Gal juose netgi vaidenasi – genius loci? Šiaip ar taip, kiekvieni namai turi savo gerąjį vaiduoklį, net jei jis už terasos.

Medžiai, kurių šakos remiasi į langą

Namai niekada nesibaigia ties sienomis – jie tęsiasi, susijungdami su medžių šakomis, paukščių giesmėmis, automobilių išmetamaisiais vamzdžiais, šuliniais, skalbinių virvėmis, kitų namų langais, žaidimų aikštelėmis, gatvėmis, dviračių takais ir tiltais. Tiškevičių rūmų aplinka – nepakartojama. Jie stūkso apsupti parko ir sengirės šimtamečių pušų, ant jūros kranto. Tačiau aplinka svarbi tik tiek, kiek ji atliepia lūkesčius. Žmonių lūkestis – laimė. O laimė yra paukštis. Galbūt dėl to šiuose rūmuose tiek daug langų – netgi cokoliniame aukšte, pastatą juosia specialiai iškastas griovys. Cokoliniame aukšte gyveno rūmų patarnautojai – tai buvo ir jų namai. Atviri, bet saugūs, nelyginant praviras inkilas ar medžio kamiene išskaptuota buveinė, dar vienas senas geras ir vienintelis toks pasaulyje Baublys. Visai netoli, Birutės alėjoje, yra tokie šiuolaikinio architekto projektuoti namai, kurie „išskaptuoti“ tam, kad apgaubtų medį. Kai kurių prabangių namų fasadas primena pušų žievę. Vienuose jų, t. y. „Eglės“ apartamentuose, lygiagrečioje S. Daukanto gatvėje viename aukšte gyvena pats architektas. Jiems nieko nenutiks nei lietuje, nei kaitroje šimtus metų. Kaip nenutiko rūmams.

Su užuolaidomis ir be jų

Kai supranti, kad čia yra kažkokia paslaptis, žinai, kad tai – tikri namai. Šių rūmų paslaptis – šešėliuose, stumdomosiose duryse, langinėse ir užuolaidose. Stumdomosios arba užkulisinės durys buvęs išmanus tų laikų išradimas: jos paslepiamos sienoje, taip (bent tariamai) sutaupant vietos. Visi praktiški ir ypač patraukiantys dėmesį interjero sprendimai – tie, kuriuos galima paslėpti, o prireikus – „paviešinti“, išsaugant objekto paskirtį kokybiniu ir estetiniu požiūriu. Panašiai ir rūmų langinės – randamos viduje, o ne išorėje. Jos susilanksto lyg vėduoklė ir būdamos vienos spalvos su lango apipavidalinimu yra beveik nepastebimos. Jos buvo naudojamos ne tik nuo vėjo apsisaugoti, bet ir tam, kad ankstyva saulė nepažadintų po ilgų vakarų, pokylių, intelektualų susibūrimų, pašnekesių. Taigi langinės – ir ramybės, poilsio užtikrinimas. Visai kaip užuolaidos – sakralumo ir sykiu paprastumo. Kai jos yra – žengi žingsnį artyn, nujauti, kad jau tuoj tuoj pamatysi viską, bet sustoji ir nusišypsai – juk nebūtina pamatyti viską. Kai jų nėra – žengi žingsnį nuo lango atbulom, nes tuoj tave kas nors pamatys, bet tada puoli prie lango, jį praveri ir persisveri, nes tegul ir mato! Juk aš tokia kaip ir jūs – laisva asmenybė, kartais linkusi į anonimiškumą. Tokie tampa ir langai – architektūriniai anonimai. Neretai Vakarų Europos šalyse langines dar galima pamatyti, tačiau užuolaidų – nėra. Tai veikiau ne architektūrinis, o interjero dizaino sprendimas, tačiau užuolaida kaip plazdantis atitvaras, reliatyvi riba erdvėje yra simbolinis saugumo garantas. Vieniems priimtiniau atvirumas, aiškumas, kitiems – gyvybiškai svarbu išlaikyti paslaptį, ribą tarp privataus ir viešojo gyvenimo. Tad namai yra ten, kur išsipildo ribų ir atvirumo poreikis arba atrandama jų pusiausvyra.

Namai – muzika iš vidaus

Tenka pripažinti, kad ta pati muzika esant kambaryje ir klausantis jos lauke ar jos aido tolumoje skamba skirtingai. Kai kurie muziejaus koncertai vyksta lauke – atlikėjai pasirodo pietinėje rūmų terasoje. Tačiau vienam ar kitam muziejininkui tenka budėti per renginį ir kartais sėdint pačiuose rūmuose girdėti muziką iš vidaus. Ten pat laukia atlikėjai prieš pasirodydami publikai. Į terasą jie išsineša dalį savo susitelkimo, kuris buvo užkulisiuose. O grįždami iš scenos parsineša dalį atsipalaidavimo ir scenos nuotaikos. Vyksta žaidimas „Išorė atspindi vidų ir vidus išorę“. Laukiamojo, vadinamosios Židinio menės, sienos išpuoštos lipdiniais, vaizduojami rožių motyvai. Kaip tik priešais, lauke už terasos, – rožynas. Aplinka atspindi pastato tematiką. Taip kaip rūmų fasadas atspindi interjerą. Tačiau dažnai nutinka, kad išorė – apgaulinga: įžengi į namų vidų ir aikteli iš nuostabos. Ir priešingai – įmantrus fasadas, bet viduje nyku. Ieškoti abiejų dermės ar disonanso, o gal tokio disonanso, kuris gimdo savotišką sutartinę? Klausaisi koncerto, skambančio ten kažkur anapus, galvoji, kokios sunkios, bet jaukios šių rūmų sienos. O ką gi grafai matydavo, žvelgdami pro tuos pačius langus? Ar jiems čia buvo gera? Ar pavyktų su jais kalbėtis, prisėdus ant Liudviko XVI stiliaus krėslų? Ar jaustum dar tų krėslų svorį, pastebėtum jų grožį? Pavargus nuo privačių pamokų, kurorto vizijų, darbų paskirstymo ir priežiūros, susitikimų ritualų ir sunkių suknelių. Ką valgytume? O gal svarbiau – iš kokių indų ir kaip valgytume? Viena palangiškė pasakojo, kad vienas iš grafo mėgstamiausių patiekalų buvo paprasčiausias šiupinys su bulvėmis ir rūgpieniu! Ar jis skanesnis dėl to, kad patiekiamas porceliano lėkštėje su mėlynu Lelivos herbo atvaizdu (karūnos su povo plunksnomis, mėnulio ir žvaigždės simbolika bei šūkis „Švieskite gyvenimo bekelėse“)?

Kažkada šnekučiavomės su kolegėmis, kokius išmoningus klausimus mums užduoda atidūs lankytojai: nuo „Kodėl grafai rašė tokius mielus laiškus kraštovaizdžio architektui Édouard’ui François André?“ ir „Kiek jie atseikėjo už dvarą?“ iki „Ar grafai gydėsi dantų skausmą gintaru?“ ir „Kaip būdami tokie turtingi negalėjo išgelbėti dukros nuo difterijos?“ Klausimų penklinės. Prisimenu, kaip pirmąsyk atėjau į muziejų ir pasiklydau. Tąkart mane palydėjo. Dabar čia nebepasiklysčiau. Jau niekada nebegalėsiu rūmų matyti taip, kaip juos mačiau pradžioje. Kartais lankytojai sustoja ties laukujėmis durimis ir klausia – kur išėjimas? Kaip nuostabu yra pasiklysti rūmuose. Nes taip būna pirmąsyk. Kaip nuostabu yra parodyti kelią, lyg būtum šeimininkas, ir užsimerkus išskleisti visą dviejų aukštų žemėlapį. Jie turėjo svajonę įsirengti ir trečią aukštą. Prisimenu, kaip ankstyvą rytą žiūrėjau į parką iš vidaus, ir buvo – tik rūmai ir aš. Žiūrėjau iš kitos, išvirkščios, pusės ir laukiau. Pasistiebusi ir stebėdama, kaip parko takai prisipildo pamažu skubančios turistinio juoko gijos. Pasirodė sargas su raktais. Netrukus Jie ateis… Kažkas ir dabar kopia vėduokliniais laiptais. Ar sustos prie nišos su liūtuku? Tiesa, architektas ten buvo numatęs sfinksą. Ir sfinksas virto liūtuku. Ir tai tampa kasdienybe. Ir rūmai tampa namais. Namais namuose.

Namai kaip archė

Namams architektūra yra kaip siela – archė arba pradžių pradžia. O iš namų atsiranda miestas. Tiesa, būna miręs miestas arba miestas-benamis, kuriame stūkso tik namų sarkofagai, įsirėžę į aplinką kaip statistiniai vienetai. Ir yra gyvas miestas, kuriame gyvena namai, o kartu su jais – ir žmonės. Namai augina žmones ir žmonės augina namus. Nuo ko ir iš ko jie prasideda? Tai yra santykis, gamtos ir kultūros ryšys. Jis apima tai, kas svarbu architektui ir gyventojui, – namai randasi ten, kur atliepiamos vertybės. Tvarumas ar vartojimas? Kelionės ar sėdėjimas namie? Tradicija ar atvirumas? O gal visko po truputį? Taigi architektai žaisdami erdve, šviesa ir laiku kuria patogumą bei jaukumą, kai susitinka svajonė ir tikrovė ir šiltai susirango prie kojų. Jie renkasi medžiagas, jų harmoniją arba tonaciją – vieną iš galimų, suderina duotybes tarsi stygas, stipriau ar mažiau įtempia – o ar šis instrumentas taps namais? Atsakyti gali tik tas, kuriam jis skirtas. Tačiau kuriant galima pasitelkti tam tikras gaires ir simbolius, kurie įgalina žmones atpažinti tai, kas sava. Tam labai padeda dialogas tarp architekto ir užsakovo – išsamiau atskleidžiant ne tik vizualinį, bet ir vertybinį lūkestį. Būtent taip su architektu F. H. Schwechtenu tarėsi grafai Tiškevičiai: tai liudija jo rūmų fasado ir interjero detalių eskizai, keli variantai pasirinkti, pavyzdžiui, skirtingos ornamentikos baliustrados. Žinoma, būna užsakovų, kuriems reikia galutinio rezultato, patiems nedalyvaujant vyksme. Jie ieško užtikrinto architekto, kuris pateiktų geriausią vienintelį sprendimą. Taip pat būna ir architektų, kurie jaučia pareigą visų pirma patys sau sukurti neginčijamą variantą – ir tai yra bene tiesiausias kelias į Namus. Tačiau kartais pakanka kelių štrichų, gairių, kurie žmogui sukelia ateities viziją. Prasideda didysis Namų statymo procesas, (ne)tobulas architekto ir užsakovo bendras kūrinys. Projektuojant svarbu viskas: ir kas matoma, ir kas nematoma. Svarbu tiek aiškiai apibrėžtos ribos, tiek erdvė. Namai randasi arba juos suvokiame ir per santykį su aplinka bei kitais namais. Tai gali būti ir Baublys, ir rūmai. Juk namai – tai gyvenimo ryšulys, užsimesi ant peties ir sugrįši.

Tekstas sukurtas Architektūros fondo projektui „Aikštėje“.Projekto strateginė partnerė – Lietuvos kultūros taryba.

Jau beveik vidurnaktį leidiesi nepažįstamame Denverio oro uoste. Čia pasitinka tamsa ir šviesa. Nakties tamsa, skrodžiama balto, ryškiai apšviesto, palapines primenančio tentinio oro uosto stogo. Sunkiai suvoki, kas tai, nes kelionė buvo sunki ir esi pavargęs. Žinai tik, kad netrukus padėsi pėdą naujoje šalyje, naujame žemyne. O neįprasti pirmo pamatyto pastato ornamentai dar labiau stiprina kirbančias mintis, kad laukia kitokia, visiškai nauja patirtis.

Andrejaus Vasilenko nuotr.

Po kurio laiko vėl sėdi „American Airlines“ lėktuve, kuris leidžiasi Denverio priemiestyje. Už baltų tentinių oro uosto stogo piramidžių matydamas tolumoje snieguotas kalnų viršūnes, jauti, kaip visas kūnas pašiurpsta. Prisimeni pralėkusias dienas kalnuose ar jų papėdėje esančiame Denveryje, nujauti, kad laukia serpantinų keliai, karštosios versmės ir beprotiški šokiai aukštai kalnuose. Širdis suvirpa, nes jau žinai. Ir tam pakanka vieno pastato stogo, kuris pasakoja apie pragyventus metus ir beria užuominas, kas netrukus įvyks uolėtoje, kaubojų pamiltoje Kolorado valstijoje. Tai oro uostas, kuris savo forma, spalva ir šviesa atliepia valstijos vizitinę kortelę – kalnus. Kalnus, kurie nepalieka abejingų nei nuolatinių, nei laikinų valstijos rezidentų. Tų, kurie neria į jų gilumą, ar tų, kurie lieka papėdėje įsikūrusiuose miestuose.

Andrejaus Vasilenko nuotr.

Trečią kartą, net kai už tūkstančio mylių esi, netyčia to oro uosto nuotrauką pamatęs, mintimis ten persikeli. Ne į oro uostą, bet į akimirką, kai pirmą kartą žengei ant dar niekada nepaliestos žemės, kai sėdai į automobilį ir įsiliejai į to krašto gyvenimą. Tai prisiminimo jausmas, kurį lydi krūva kitų. Nors gyvenimas Kolorade prabėgo ne oro uoste, jis savo spygliuotu, kalnų viršūnes imituojančiu stogu prieš akis paberia viską, kas ten įvyko. Visuma to, ką matėme, kur buvome ir su kuo patyrėme dalykus. Tai pastatai, vieta, žmonės, su kuriais juos aplankėme, ir mūsų išgyvenimai ten. Dienos, mėnesio, metų ar viso gyvenimo.

Andrejaus Vasilenko nuotr.

Žmogui keliaujant ar iškeliaujant į naujus kraštus, ten pamatyti pastatai pasakoja apie tą vietą bei kuria naują istoriją ten. Bet būna ir atvirkščiai, kai vieta ir jos istorija pasakoja naujam pastatui, koks jis turėtų būti.

●

Palei Nerį nusidriekęs, vasarą nuo medžių gausos pažaliavęs Antakalnis, kuris už Kareivių gatvės tilto jau vadina save Valakampiais, yra jausmų katilas daugybei vasarotojų. Tų, kurie, užuot keliavę už miesto, karštą vasaros savaitgalį renkasi miesto prieigose įsikūrusius paplūdimius, tų, kurie besimėgaudami senamiesčio lapuočiais visgi išsiilgsta pušų aromato ir nori valandai ištrūkti iš bet kokios mūro apsupties. Gyveni ramiai, kol žinai, kad gamtos vaikas, tūnantis viduje, visada ras prieglobstį netoliese, visai čia pat, mylimo miesto pakraštyje. Tačiau pasklinda žinia, kad kampelyje, kuris daug kam yra pabėgimo nuo betono plytų oazė, bus kažkas statoma. Kai kam neramu, kad tik ne skarda ir ne mūras būtų, kai kam apskritai nesuprantama, kam reikalingas statinys erdvėje, kuri yra ir turi būti tiesiog gamta.

Kaip nėra vaistų nuo strazdanų, taip nė vienas būsimas architektūros objektas nėra apsaugotas nuo išankstinio nusistatymo, subjektyvios, jausmais paremtos nuomonės ar kritikos, ypač jei jis numatytas erdvėje, kuri turi gana aiškų naratyvą. Toks likimas ištiko ir naujai iškilusį kūrybinių industrijų centrą Valakampiuose.

Jis iškilo ten, kur miestiečiai keliauja, kai pasiilgsta ramybės. Keliauja su knygomis krepšeliuose, su kamuoliu kuprinėje ar molbertu ant pečių. Iškilo ir visi nutilo. Pastatas išaugo tarsi medis tarp kitų. Ilgomis, vertikaliomis lentomis apkaltas statinys kone išnyksta gamtos fone. Pradžioje buvęs šviesus, lyg jaunos pušies kamienas, šis pastatas sensta kartu su pačia gamta. Metams bėgant tamsėja, įgauna naujų atspalvių, kaip ir pamiškė, kuri jį globoja. Rodosi, kad statinio čia ir nėra. O ir užsukus į vidų jausmas tarsi būnant lauke, nes pastatas šviesus, nestokojantis tikro medžio, su dideliais langais, pro kuriuos žvelgdamas tarsi esi lauke.

Dvi istorijos, dvi skirtingos kultūros, žemynai ir kontekstai, kuriuose kyla pastatai. Vienas kuria jausmus ar kursto prisiminimus atvykėliams, kitas papildo juos tokius, kokie jie jau yra. Abiem atvejais statinys yra tik fragmentas dėlionės, kurią galvoje konstruoja žmogus. Kaip ši detalė įsikomponuos į visumą, jau pastato autoriaus ir užsakovo galvosūkis. Tačiau, prieš pradedant ją kurti, svarbu pamatyti ir įsigilinti į bendrą paveikslą ir jau egzistuojančias detales, nes kai kurių iš jų keisti nebus galima.

●

Netrukus ant Tauro kalno iškils Tautos namai. Modernių statinių kontekste gana lakoniškų, tačiau, lyginant su Vilniaus senamiesčio statiniais, kiek ekstravagantiškų formų trys balti pastatai. Tauro kalnas – vieta, kuri kiekvienam Vilniaus gyventojui ir jo svečiui kelia jausmus. Kai kas iš mūsų čia piešė Vilniaus peizažą, kai kas vasarą su šeima ėjo pro šalį, kai kas po vidurnakčio čia vyko ankstyvų pusryčių į visą parą dirbančią užeigą, kai kas tiesiog ant senųjų Profsąjungų rūmų stogo gėrė alų.

Be abejonės, kalnas turi gerokai senesnę istoriją nei pastarųjų dvidešimt penkerių metų įvykiai. Tai kadaise lietuvių moderniosios kultūros kūrėjų nupirktas sklypas rytinėje dalyje, evangelikų kapinės viršuje ir Sovietų Sąjungos intervencija, viską sumaišiusi sau palankia linkme. Retas vilnietis, o juolab miesto svečias išmano istorinį ir archeologinį kalno kontekstą. Ir neišmanys, jei jis nebus papasakotas naujų statinių: jų formos, paskirties, išdėstymo ir, žinoma, aplinkinės viešosios erdvės. Tos, kurioje bus išgerta pirma kava, surūkyta pirma cigaretė ir pradėta asmeninė pažintis su nauju pastatu. Jei tai atsitiks.

Būdami šiame Neries krante mes pripratę jausti miesto istoriją, senamiestį, savo patirtį čia ir kaip visa tai niveliuojasi tarpusavyje. Greitu metu išdygsiantys modernūs, Gedimino pilies bokšto aštuoniakampį primenantys pastatai tarsi užsimena apie tai, tačiau jei nesi vilnietis, kuris trokšta rasti tą aštuoniakampio sąsają, istorijos, kurią pasakoja naujoji architektūra vien savo forma, gali nepakakti. Gali būti, kad paprastam žmogui vis dėlto reikėtų skliautuoto stogo aliuzijos ar plytos ornamento, kad būtų lengviau rasti bendrumą su istoriniu Vilniaus kontekstu ir jo emocija. Ir net jei pats pastatų trio savaime puikus, ar ne vieta jam kitame Neries krante, pas brolius modernistus? Kol nauji statiniai dar tik kyla, apie juos kalbame viešai ir aiškinamės jų būsimą reikšmę, tačiau kai viskas baigsis, ar aukštai iškilusi moderni architektūra nepasimes senamiesčio kontekste ir neliks nesuprasta miesto svečio, kuris šią vietą pasieks eidamas pro įmantrų ir jausmų pilną baroką?

●

Pamilti pastatus skatina ne tik plytų eiliavimas, bet ir jų atvirumas bei dialogas su visuomene. Architektūra, kuri kviečia užeiti, kuri yra atvira visiems, visada bus labiau mylima nei erdvės, prieinamos tik išrinktiesiems. Nesvarbu, ar tai būtų komercinis statinys, ar viešosios paskirties erdvė.

Vieni pirmųjų, kurie rado ryšį su visuomene, – tai „Swedbank“ savininkai. Statydami centrinės būstinės pastatą Konstitucijos prospekte, jie savo lėšomis įkūrė atvirą terasą, ši tapo traukos objektu dešiniajame Neries krante. Prieinama visiems norintiems pasigrožėti Vilniaus senamiesčio panorama, rengti fotosesijas ar tiesiog praeiti pro šalį, ji sukūrė daugybę asmeninių refleksijų, kurių dalis šiandien įamžintos kažkieno namuose ant sienos kabančioje fotografijoje. Ir nesvarbu, kad dešiniojo Neries kranto modernioji architektūra kartais kvestionuojama dėl veržlaus ekscentriškumo, dažnai keliančio trumpalaikį susižavėjimą, tačiau stokojančio ilgalaikės kvartalo plėtros vizijos. Kol erdvės įsileidžia miestiečius, tol miestiečiai įsileidžia jas į save. O žmonės mėgsta save.

Kitas pavyzdys – šalia viešbučio „Courtyard by Marriott“ įkurta vieša urbanistinė erdvė, kuri per trumpą laiką pelnė miestiečių simpatijas. Žmonėms tiesiog gera būti ten, kur gražu ir atvira, šalia pastatų, kurie spinduliuoja svetingumą.

Toks yra ir MO muziejus, su visuomene bendraujantis per atvirus renginius. Net jei pats pastatas architektūros požiūriu kažkam nepatinka, jis tampa mylimas dėl savo draugiškumo. Kol žmogus jaučia, kad yra kviečiamas, laukiamas ir gali bet kada apsilankyti tam tikroje erdvėje, tol jis ja žavėsis, ji jam bus graži. Ir kaip visi geri žmonės yra gražūs, taip visi atviri ir draugiški pastatai yra gražūs. Ir kaip ne visi gražūs žmonės yra geri, taip ne visi gražūs pastatai yra patrauklūs, jei tik jie yra uždari ir arogantiški.

●

Tad kokią emociją sukurs ir kokią istoriją papasakos Tautos namai, jau ne tik architektų, bet ir tų, kurie administruos šias erdves ir kvies į jas svečius, darbas. Apie objektą kalbame ne tik kaip apie koncertų vietą, kas yra pirminė ir neatsiejama naujo statinio funkcija. Kalbame apie atvirus renginius, parodas, vietą diskusijoms ir pašnekesiams bei urbanistinę erdvę. Tad klausimas, kas paskatins sustoti minant dviratį ten, kur seniau jautėmės gerai, tačiau kur šiandien viskas iš esmės yra kitaip.

Kartais gražiausias ir mylimiausias pastatas visą gyvenimą gali būti apgriuvusi troba. Troba, kurioje vaikystėje aidėjo juokas, kurios prieangyje tvyrojo nerūpestingumas, o vakarą užbaigdavo močiutės apkabinimas, pasaka, sekama švelniu balsu, ir besąlyginė meilė. Troba, kurioje visada buvome laukiami. Kartais galime nekęsti prabangaus namo, kurį suprojektavo pripažintas architektas, jei jame gyvenome lydimi triukšmo, nesantaikos ar nelygybės jausmo, jei ten buvome engiami, išnaudojami ar tiesiog pamiršti. Jei tame name mūsų niekas nelaukė. Nemėgstame pastatų, kuriuose negera būti. Tai jausmas. Architektūra yra jausmas.

Tekstas ir nuotraukos yra Architektūros fondo projekto „Aikštėje“ kuruojamo ciklo „Materialūs pasakojimai“ dalis. Projekto strateginė partnerė – Lietuvos kultūros taryba.

Lankymasis miesto erdvėse, į kurias paprastai negalima patekti, atrodo lyg užsukimas į miesto organizmo vidurius. Buitiškesnis palyginimas – lyg prieš skalbdamas išverstum pilką drabužį, o ten – pamušalas įvairiaspalviais raštais. Į jas patekti galima įvairiai – legaliai ir nelegaliai, asmeniškai susitarus, įvairiomis progomis; kiekvienas patekimo būdas suponuoja skirtingą objekto patyrimą ir suvokimą. Vienas iš renginių, suteikiančių galimybę išversti miestui skūrą ir pamaratoninti per pastatus, – festivalis „Open House Vilnius“. Jo siūlomas formatas: vaikščiojimas po konkrečius pastatus ir konkretus pasakojimas būtent apie tą vietą, kurioje atsiduriama, suaktualinantis ir tarsi kodas ją įveiksminantis. Vaizdžiai būtų galima pasakyti, kad paprastai istorijos – tai uždari šaltiniai, gurguliuojantys erdvių viduje, festivalio metu pramušami tekėti į išorę.

Pastatus galima įvairiai suskirstyti ir suskirsčius suteikti rūšiai pavadinimą. Labiausiai mane dominantys yra koliažiniai pastatai. Gyvavimo pradžioje toks koliažo principas juose nėra numatytas, koliažiniais objektai virsta įvykus lūžiui, t. y. dėl įvairių priežasčių išsigyvendinus iš jų veikusioms pirminėms struktūroms ar pasikeitus funkcijoms, kurioms vykdyti pastatas buvo statytas. Taip nutikus, yra galimybė tapti apleistiems, visai nugriautiems, būti renovuotiems ir persikvalifikuoti arba tapti koliažiniams. Koliažiniams, o ne asambliažiniams, nes jie iš išorės išlaiko savo formą, neišeina iš kraštų. Koliažiniuose pastatuose įsivyrauja skirtingos vienu metu egzistuojančios veikimo ir apgyvendinimo praktikos. Ši sąlyga ypač galioja plataus užmojo pastatams, nuo pat pradžių daugiafunkciams, dažniausiai – rūmams. Ar pagalvojate, kad Vilnius išties yra rūmų turtingas miestas. Juk apmąstant rūmų sąvoką vaizduotėje iškyla panašesni į Versalio, o ne Statybininkų rūmai. Įsivaizduojamas dialogas:

– Kokiuose rūmuose norėtum gyventi?

– Buvusiuose Statybininkų.

Taigi, vieni ryškiausių koliažinių pastatų yra buvę Vidaus reikalų ministerijos kultūros ir sporto rūmai. Iš išorės pastatas primena kinišką galvosūkį, kurio tikslas – išsiaiškinti, kaip jį išardyti, o išardžius sudėti atgal. Vertikali kompozicija. Atrodo slegiančiai, sunkiai, galima nustatyti, kad rūmai statyti galios struktūroms. Festivalio organizatoriai įžvelgia nemažų šio kūrinio panašumų į amerikiečių architekto P. Rudolpho projektuotą Yale’io universiteto Meno ir architektūros departamentą. Jų pakalbintas pastato architektas A. Mačiulis jautėsi pričiuptas, bet teigė, kad jo pastatas „daug švaresnis“.

Jo viduje įvairios organizacijos, būreliai, šokių, baleto, sporto kolektyvai, ansambliai, orkestrai, gitaros pamokos kas sau atskirai nuomojasi kambarėlius, pastato kampus ir tuose kampuose tvarkosi. Iki šiol čia vyksta dar ir diskotekos „kam per 30 ir ne tik“. Galima sakyti, jos – anksčiau, atgavus nepriklausomybę, čia organizuotų grandiozinių vakarėlių atgarsiai. Matyt, ankstesniųjų organizatoriai peržengė slenkstį ir dabar organizuoja jau tik šiuos. Šios skirtingos veiklos rūšys ne tik vaizduotėje sukuria koliažinį spalvingumą – ant sienų atsiranda plakatai, nuotraukos, reklamos, sustatomi baldai, instrumentai, patiesiamos grindys, šiek tiek padažomos sienos, pertvaros, spalvingumą kuria net skirtingi aprangos kodai – baletas ir flamenkas. Vaizduotėje taip pat įsikuria spalvų suteiktas dinamizmas, autonomiškumas ir iš jų kylanti anarchiškų praktikų užkrato galimybė. Čia susitikimus galėtų rengti Haris Poteris ir Fenikso brolija. Nuoma laikina ir fragmentinė, niekas nesiima kapitalinio remonto. Toks koliažinis pastato (leis)gyvavimo modelis leidžia išlikti tuščioms, retai naudojamoms patalpoms naudojamų sąskaita, neatsiradusios renovacijai skirtos lėšos lemia triūštančio, bet iš esmės autentiško interjero išlikimą (nuomininkų įrenginiai laikini ir lengvai ištveriami).

Vienas pagrindinių architekto sumanymų buvo permatomumas – nuo vieno galo turi matytis kitas ir dar peizažas – Šv. Petro ir Povilo bažnyčia kitoje upės pusėje. Dėl šios priežasties abi – fasadinė ir užpakalinė – pirmo aukšto sienos yra iš stiklo konstrukcijų, laiptų pakopos „kybo ore“. Bažnyčios, šiaip ar taip, sulapojus medžiams, nebesimato. Šildymas fojė nebuvo įrengtas – gal architektas norėjo pastato vartotojus kankinti, gal jam nebuvo svarbus šis praktinis, ne estetinis aspektas, gal šildymo įrengimas kaip tik būtų trukdęs įgyvendinti estetinį sumanymą, o gal statant būtent tam pritrūko lėšų. Šio pastato čiabuviai maištauja prieš tokią erdvę ir architektą: įrengtos dvigubos durys, sulaikančios šaltį iš išorės, nuomininkai statosi medžio drožlių plokščių sienines barikadas ir taip skaidydami erdvę sukuria išlaikančias šilumą mažesnes patalpėles. Dar kiti ant stiklo sienų pasikabina užuolaidas, kad jų užsiėmimų ir dėmesio neblaškytų vaikštantys aplinkiniai. Architekto skaidrumo idėja sudūžta, nes skaidru ir šalta čia kaip ledkalnio viduje.

Sąmojingasis gidas veda per fojė, orkestro repeticijų patalpą su A. Mizgirio sienos pano ir šviestuvo metaline kompozicija, už laiptų susiręstas minėtas šokių kolektyvų sales, kylame į antrą aukštą, į fojė su K. Stoškaus „Kultūra. Progresu. Sportu“, į raudonai Balčikonių šeimos batika išmuštą barą be langų, su taip pat raudonai dryžuotais minkštasuoliais, tamsaus lakuoto ąžuolo stalais, jausena čia lyg kokioje masonų ložėje, toliau – rūkomasis, kavinė, šįkart su stoglangiais, išmušta kita „paukščio skrydžio“ batika, joje stalai nei baras neišlikę, dabar čia ne valgoma, o šokami Lotynų Amerikos šokiai, dar toliau „aktų salė“, kuri pagal architekto sumanymą turėjo būti it „paslėptas perlas“ pastato viduje, jos užkulisiai, papasakojama istorija apie kranu pakeltą žigulį (salė įsikūrusi antrame aukšte – architekto idėja, reikalaujanti papildomų resursų ir konstrukcijų), vipų kambarėlis, pro kurio langus atsiverdavo Gedimino pilis ir, anot gido, net žiemą prišildavo (netikiu), nes tie langai į pietų pusę. Lyg ir leidžiamės žemyn, pereiname į sporto kompleksą šokių salės pakraščiu su veidrodine siena, kad neišpurvintume ten, kur šokėjos basos šoka, anot sąmojingojo gido, originalus devintojo dešimtmečio purvas nesiskaito, nes natūralus, kažką, jaučiu, šioje sekoje praleidžiu arba supainioju (P. Rudolphas taip pat buvo kaltintas dėl stiliaus turinio sąskaita ir paslaptingo klaidinančio vidaus interjero plano), krepšinio salė, persirengimo kambariai, perskirti žalsvo stiklo blokeliais, – vėl suspindi skaidrumo idėja, pro juos būtų galima matyti vieniems kitų kūnų siluetus, jei tam netrukdytų tarp kambarių įrengta daiktų saugojimo patalpa su medine spinta ir kabykla it kitu perlu joje. Išeiname lauk pro visai kitas duris. (Ankstesnysis sudėtingas sakinys skirtas atspindėti architektūrinį sudėtingumą.)

Vienas dalykas lydėjo visur – kvapas, nukeliantis į pradinių klasių ir būrelių laikus, toks buvo ir mokykloje. Fojė, sienų pano, medis, veidrodžiai (ar jie buvo, ar tik įsivaizduoju), fragmentiškai keičiantys pavidalus, besikartojantys, – ten negaliu grįžti, nes mokyklai buvo skirta lėšų, ji renovuota ir šių dalykų bei tvyrančio kvapo jau nebėra, į buvusį Marijampolės moksleivių kūrybos centrą, kurio vietoje lyg niekur nieko dabar želia žolė, taip pat niekaip nebepateksiu.

Kitas to paties architekto projektas – buvę Vilniaus statybininkų kultūros rūmai. Šis koliažinis pastatas yra labiau išsidėstęs laike – ant priklijuotų ir vėliau luptų, bet dar likusių atraižų skiaučių dėliojamos naujos. Kai kur fragmentiškai pasimaišo ryškiai salotine spalva dažytos gipso plokštės, dengiančios bažnyčios arkas, – čia veikusio boulingo artefaktai. Dabar rūmuose kuriasi teatras „Vilniaus klasika“ (žinau ir kebabą tokiu pavadinimu), bet taip pat kartu čia veikia – jau erdviniu koliažo principu – ukrainiečių dailės galerija, repetuoja įvairūs kolektyvai. Išorės srityje borteliai, laiptų pakopos sumūryti iš žydų antkapių, o visas statinys surijęs, bet ne iki galo suvirškinęs bažnyčios karkasą. Šie pakeitę funkciją ir permūryti objektai konceptualiai susisieja. Antra jungtis – A. Vivulskis (bažnyčios architektas) buvo palaidotas po bažnyčios pamatais, bet prieš rekonstrukciją palaikai perkelti į Rasų kapines; vieni antkapiai be jų savininkų perkeliami; kiti kūnai iškeliami; taigi ir vieni, ir kiti nebetenka „antkapinės“ reikšmės, paverčiami į buitines funkcijas atliekančius objektus.

„Reikėtų ją atstatyti“, – pakomentuoja vienas lankytojas. Atstatyti tai, kas iki galo taip ir nebuvo pastatyta. Religinės paskirties objektai žmonėms atrodo savaime vertingi (-esni), tai lemia asociacijos su didingumu, kitų bažnyčių grožiu, prasminga ir esminga paskirtimi, sielos išganymo reikalais. Išties, bažnyčios projektas užmetus žvilgsnį atrodo kiek keistokas: pirminė schema labai panaši į Monmartro Švč. Jėzaus Širdies baziliką, sutampa net ir pavadinimai (A. Vivulskis studijavo Paryžiaus dailės mokykloje ir ten sėmėsi įkvėpimo). Vėliau projektas koreguotas, kaip prielipa bažnyčios gale už kupolo, kuris turėjo būti pagrindinis akcentas, atsirado dar ir 80 metrų bokštas su smaile. Tai kartu buvo ir siekis pastatyti aukščiausią Lietuvoje bokštą, vienu metru pralenkiantį Anykščių Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios. Ir A. Vivulskis, ir vėlesni modernizmo architektai turėjo bendrų siekių, nors ir „kažką pakopijuojant“ ar, tiksliau būtų sakyti, naudojant esamus modelius, aplenkti, padaryti naujai, pasiekti bent jau lokalų rekordą.

Vaikščiodami po Statybininkų kultūros rūmus atsidūrėme bažnyčios transepte. Eidami tuo pačiu koridoriumi tiesiai iš antro aukšto patekome į ketvirtą – situacijos lyg konceptualiame mene, lyg sapne. Tokie koridoriai yra Žemės ūkio ekonomikos institute ir skaičiavimo centre, LAEI (arch. V. E. Čekanauskas). Šis pastatas galėtų tapti koliažinis, tačiau jame nuo pat įkūrimo, nors ir kitusi bei restruktūrizavusi, išsilaikė viena institucija, dabar besivadinanti Lietuvos agrarinės ekonomikos institutu. Institucijos pakraipą būtų galima dedukuoti iš labai daug ir gerai vešinčių vazoninių augalų koridoriuose. Vaizdą pro langus baigia uždengti naujai statomi objektai. Kino salė niekad nepanaudota pagal paskirtį kaip ir Sporto rūmai – pastarieji buvo skirti ledo ritulio varžyboms rengti. Suprantama, kodėl joje yra gigantiška S. Veiverytės freska – vykstant nuobodiems susirinkimams ar pasirodymams visada bus, kur nukreipti ir paganyti akis, tame vaizde atrasti ką nors naujo, prieš tai nepastebėto. Gidų pasakojimuose sušmėžuoja istorijos apie architektų žmonas – T. Čekanauskienė mokėjusi pagaminti karštą šokoladą, niekuo nenusileidžiantį tiekiamam Operos ir baleto teatre, atskleistas ir jo receptas su paslaptingu ingredientu. M. Mačiulienė, metalo iškabos, „senoviško“ prieš tai aprašytų Statybininkų kultūros rūmų logotipo, autorė, buvo ne tik monumentalios krypties dailininkė, bet ir architekto žmona.

Dar apie meno kūrinius: aprašytuose pastatuose jie – sietynai, batika, pano, freskos, vitražai – neatsiejamai integruoti į architektūrą ir vienas kitą įkrauna. Čia galioja dailės kritiko J. Bergerio išskirtas principas, kad viskas, kas aplink meno kūrinį, yra jo dalis. Darbuotojai, pietaujantys kambaryje, kuriame yra A. Dovydėno trijų gluosnių vitražas, jame krintanti ir besikeičianti šviesa taip pat yra meno kūrinio dalis – ši sąjunga sukuria erdvės atmosferą. Tokie pietūs, visąlaik patiriant meno kūrinį, apie tai net negalvojant, skiriasi nuo pietų pilkoje biuro virtuvėlėje su generiniais baldais ir vien tik dirbtiniu apšvietimu. Juk pietų pertrauka – pats didžiausias darbo žmogaus džiaugsmas dienoje, tačiau pastaruoju atveju tikrai redukuotas. Kita vertus, monumentalūs kūriniai, nors ir yra neatsiejama pastato dalis, atskirai gali būti pripažinti saugotinomis kultūros vertybėmis. Tokiu atveju išeitų, kad teoriškai pastatą nugriauti galima, bet kūrinį išsaugoti būtina (būtent tokia situacija yra LAEI). Taigi, meno kūriniai gali integruotis kitur, turi tam tikrą autonomiją ir, atrodytų, viršenybę prieš architektūrą. Ši skirtis taip pat indikuoja, kad meno objektai, pasibaigus viduramžiams, nebėra vien tik architektūra ir atvirkščiai. Tačiau praktiškai, kiek pastebėjau, viskas veikia kiek kitaip – kai suteikiamas toks statusas, meno kūrinius įmanoma išsaugoti keičiantis pastato savininkams, kraustantis, vykstant remonto darbams, pertvarkos procesams. Galbūt tik dėl tos priežasties išliko vienas iš A. Dovydėno vitražų, kurį galima pamatyti tik iš išorės, nors jis skirtas žiūrėti iš vidaus (vidinė meno kūrinio pusė yra išorėje). Atvejų, kai keičiantis tvarkai dingo neapsaugoti kūriniai, netrūksta, jų teko išgirsti ir šiame renginyje, pavyzdžiui, taip nutiko K. Valaičio sieniniam pano iš buvusių Statybininkų kultūros rūmų. Gidas teigia, kad ši apsauga sukuria paradoksalią situaciją, nes neliečiamumas pasireiškia tuo, jog neįmanoma kosmetiškai pataisyti kūrinio, keliose vietose skilusio ir ištrupėjusio vitražo, nes jis pasikeis ir didelė tikimybė, kad suskils visas.

Laukdama eilėje į Sporto rūmus (oficialiai – Vilniaus koncertų ir sporto rūmus), tas dvi nelaimingas valandas, skaitau V. Hugo „Paryžiaus katedrą“. Viename skyriuje jis kritikuoja architektūros nuosmukį: „Gražios meno linijos užleidžia vietą šaltoms ir negailestingoms geometro linijoms. Pastatas jau nebe pastatas, o daugiasienis. Tuo tarpu architektūra kankinasi, norėdama paslėpti savo nuogumą.“ Tačiau Sporto rūmams ir kitai brutalistinei architektūrai (šiai krypčiai priklauso ir buvę VRM kultūros ir sporto rūmai, ir Statybininkų kultūros rūmai) tai buvo siekiamybė – kuo labiau atidengti savo nuogumą. Kažin ar apsiverstų kape V. Hugo, tai pamatęs? Laukimas užgožė gerokai trumpesnę ekskursiją po Sporto rūmus, jų vipams skirtus barus, išklotus medžiu, veidrodžiais, kilimais ir abstrahuotų rožių vitražais, pagrindinį barą su raudonom šviesom – buvo galima pereiti ir per daugiau patalpų. Banguojančių linijų pano antro aukšto fojė (skulpt. R. Kavaliauskas) įstringa galvoje kaip kažkur (kur?) matyta struktūra ir nepalieka visą dieną. Vėliau, jau namie, gamindamasi vėlyvus pietus pasidžiaugiu, atpažinusi pievagrybį Sporto rūmų viduje.