Kultūros periodinių leidinių asociacija, vienijanti kultūros ir meno žiniasklaidą, solidarizuojasi su Lietuvos kultūros bendruomene. Nepritariame Kultūros ministerijos perdavimui „Nemuno aušrai“, kuri kelia grėsmę mūsų valstybei, demokratinėms vertybėms, nepriklausomai žiniasklaidai ir kultūrai.

Kultūra yra demokratinių vertybių pagrindas. Patikėti Kultūros ministerijos valdymą politinei jėgai, kuri atvirai neigia, iškraipo ar menkina šias vertybes, yra pavojinga ne tik kultūros sektoriui, bet ir mūsų visuomenės vientisumui.

Kultūros ministerijos priežiūroje ir rankose yra ne tik nacionaliniai muziejai, teatrai, kultūros ir kūrybinės industrijos, bibliotekos, paveldosauga, archyvai, bet ir LRT, Kultūros taryba bei įvairūs fondai, tokie kaip Medijų rėmimo fondas, kuris užtikrina žiniasklaidos ir medijų lauko projektų finansavimą. Todėl manome, kad ministerijos perdavimas „Nemuno aušrai“ yra ne tik politiškai neatsakingas, bet ir pavojingas, nes tokie veiksmai tiesiogiai kenkia žodžio laisvei ir demokratijai.

Reiškiame visapusišką palaikymą visai kultūros bendruomenei.

Kultūros periodinių leidinių asociacija

Asociacijos nariai: „Šiaurės Atėnai“, „7 meno dienos“, „Nemunas“, „Naujasis Židinys-Aidai“, „Metai“, „Literatūra ir menas“, „Krantai“, „Kinas“, „Artseria“, „Artnews.lt“, „Vilnius Review“, „Fotografija“.

Paauglė mėginau nuneigti viską, kuo gyveno artimiausia – mano tėvų ir giminių – aplinka. Buvau užsispyrusi ir nepalenkiamo būdo, todėl tėvas, kažkuriuo metu padėjęs diržą, nutarė paleisti mane į pasaulį daryti savo klaidų. „Kada nors sugrįši“, – pasakė man, maištingai paauglei, teta, amžiną atilsį Gražina Ramoškaitė-Gedienė, tuo metu dirbusi „Metų“, o prieš tai – „Literatūros ir meno“ literatūros kritikos skyriuje. „Šiaurės Atėnuose“ dirbo Sigitas Geda, kuris man, vaikui, buvo tiesiog dėdė. Iš vaikystės pamenu: su Sigitu žaidžiam savo žaidimą, pavadinę jį „Velniuku“. Velniukas greičiausiai esu aš, o Sigitas – lėmėjas, viešpats, sėdintis soste – ant kėdės ir valdantis milžinišką debesį – pledą. Gaudo mane juo ir suvyturiavęs kiša po kėde. O gal velniukas – jis pats, o aš tiesiog neklusnus vaikas, pakliūnantis į pledo ir kėdės pragarą. Žaidimas smagus ir man, ir Sigitui – juk jis pats jį išgalvojęs.

Kitaip nei gyvieji, mirę artimieji mus lydi ir saugo besąlygiškai, jų buvimą šalia, regis, tebejaučiu fiziškai. Gaila vieno – kad išėjo per anksti. Kita vertus, augdama talentingųjų apsuptyje, nuolat kritiškai vertindavau savo pačios galimybes, šių nenaudai. Gal dėl to, pradėjusi rašyti nuo mažų dienų, kurį laiką rinkdavausi veiklos sritis, visai nesusijusias su literatūra.

Rašymas, tiesa, nuolat pasivydavo – teko dirbti korespondente keliuose leidiniuose, o galutinai „prirėmė prie sienos“ jau brandos metais. Pirmoji mano publikacija dėka akylos redaktorės Giedrės Kazlauskaitės akies pasirodė būtent „Šiaurės Atėnuose“. „Šatėnuose“ subrandinau ir savo novelių knygą „Mirę irgi šoka“ (2022).

„Šiaurės Atėnams“ jau septynerius metus esu lojali kaip autorė, dirbau internetinio kultūros priedo „Grafičiai“ redaktore, ketvirtus metus tvarkau „Šatėnų“ sklaidą socialiniuose tinkluose. Turbūt nereikia sakyti, kad ateiti dirbti vietoj vyriausiosios redaktorės Giedrės Kazlauskaitės yra ne tik garbė, bet ir didelė atsakomybė. Todėl man be galo svarbu paisyti jau esamo įdirbio, o ne su nekantra keisti tai, kas buvo sukurta prieš tai redaktoriavusių pirmtakų – Sauliaus Šaltenio, Lino Paulauskio, Jūratės Visockaitės, Sigito Parulskio, Žydrūno Drungilo, Giedrės Kazlauskaitės. Paaugliškas maištas iš manęs seniai išsivadėjęs, todėl maištauti esu nusiteikusi tik drauge su kitais redaktoriais – dėl kultūros leidinių gerovės. Apie kultūrą rašantys leidiniai nuolat susiduria su aplinkos spaudimu – prisitaikyti prie skaitytojų, pateikti temas jiems labiau suprantama kalba, derintis prie aktualijų, kurias tradiciškai diktuoja jaunėjanti visuomenė. Ar to reikia? Mano manymu, skaitydamas tiek literatūros kūrinius, tiek tekstus apie kultūrą, didžiausią dovaną gauni augdamas ir gilindamasis vertikale nuo nesuprantamo iki suvokiamo, o ne horizontale – kai tekstai plokščiai taikosi prie skaitančiojo. Nuolat išlikti ne „tarp“, o „virš“ yra kultūros leidinio kryptis. Todėl rinkodaros ir kapitalizmo dėsnių generuojamas vidurys tebūnie neišvengiama distopija, o ne siekiamybė.

Nors tikrai bus naujų idėjų ir pokyčių, man ne mažiau svarbu išlaikyti „Šiaurės Atėnų“ tradicijas – su užgyventais autoriais, rubrikomis, jau tapusiomis „Šatėnų“ klasika. Ir stipria komanda – kalbos redaktore Audre Kubiliūte, vertėju ir redaktoriumi Andriumi Patiomkinu, maketuotoja Zita Remeikiene.

Kad ir kaip puoselėtume tradicijas, laikas suka savo ratą. „Šiaurės Atėnai“ kadaise išgyveno aukso amžių su pirmame puslapyje klestėjusia nepakeičiamųjų – Gintaro Beresnevičiaus, Sigito Parulskio, Giedros Radvilavičiūtės, Alfonso Andriuškevičiaus, Kęstučio Navako, Danutės Kalinauskaitės ir kitų – eseistika. Šio numerio pirmame puslapyje Giedrės esė tebūnie prustiškas reveransas prarastam laikui.

Praeities idealizavimo neišvengia joks laikmetis, bet, be sentimentaliosios vertės, tai neturi jokios prasmės. Linijiniu laiko suvokimu, praeitis yra pažįstama, jauki ir sava, todėl paradoksaliai dažnai esti ne už mūsų, o likusi priešais. Ateitis nepažini ir baugi, todėl būtume linkę atsukti jai nugarą. Gyvenant čia ir dabar, dera stojiškai stebėti kultūros procesų kismą, jausti jos pulsą ir reaguoti į tektoninius lūžius. „Šiaurės Atėnų“ praeities šlovingumas nesąlygoja, kad „Šiaurės Atėnų“ nereikia čia ir dabar. Ne be velniukų.

Kalbant apie redakcijai siunčiamus tekstus, norėtųsi cituoti Andrių Jakučiūną, literatūros forume „Šiaurės vasara“ teigusį, kad dabartinė literatūra tiesiogiai atspindi šiuolaikinio skaitytojo poreikius. Vėlgi, manau, bet kokio reiškinio vertinimas yra prasmingas tik iš laiko perspektyvos. Tikiu, kad būsimos kartos cituos bet kuriam laikmečiui aktualias Virginios Woolf esė „Šiuolaikinis romanas“ (Modern Fiction, 1919) eilutes: „Rašyti geriau nepradėjome: tegalima teigti, kad nesiliaujame judėti – tai viena, tai kita kryptimi, bet – jeigu pažvelgtume į šią judėjimo kreivę iš pakankamo aukščio – esame linkę judėti ratu.“

Esu įsitikinusi, kad labiausiai sekasi dirbti tada, kai santykiai – darbiniai taip pat – grįsti artimo meile. Mylėti savo darbą, savo kolegas, mylėti autorius. Gerbti juos. Tai mano gyvenimo ir darbo principai. Nemėgstu užkadrinių kovų, kai žodžių ekvilibristika svaidomasi socialinių tinklų lunaparke, prisidengus kompiuterio ekranu. Todėl jose nedalyvausiu, o būsimus kritikus ir kritikes, taip pat turinčius patarimų visada kviečiu gyvo pokalbio – kaip ir seniau, mane galima sutikti literatūros ir kituose kultūros renginiuose. Taip pat raginu siųsti tekstus.

Sigitas Geda, Gintaras Beresnevičius, Jūratė Baranova, Kęstutis Navakas, Jurga Ivanauskaitė – pirmi į galvą šovę vardai žmonių, kuriems apleidus šią ašarų pakalnę liko žiojėti neužpildomos tuštumos. Sovietinės lygiavos laikmečiu tikusi frazė „Nepakeičiamų nėra“, tiesa, ir šiais laikais tinka dažniau, nei geidautų mūsų žmogiškieji ego. Tik ne išvardintiems. Sąrašą būtų galima tęsti, vardinant gyvuosius; perfrazuojant Olgą Tokarczuk – patikliai tebetriūsiančius šiapus, po nieko gero nežadančiu dangumi.

Todėl Giedrės Kazlauskaitės nepakeičiu, nes jos pakeisti neįmanoma. Ateinu dirbti vietoj jos ir stengtis nesugadinti, ką per dvylika redaktoriavimo metų nuveikė. „Laikraštis nėra tavo vienos“ – frazė priklauso buvusiai vyriausiajai redaktorei Jūratei Visockaitei, perduota Giedrei. Tai turėtų būti kiekvieno leidinio redaktoriaus moto; mano – taip pat.

Su Giedre atėjusios į redakciją pasirašyti mano įdarbinimo sutarties, randam Zitą plaunančią langą į Bernardinų vienuolyno kiemą.

Besklaidant senus sutarčių aplankus, vienas jų atsiverčia būtent ties Sigito Gedos – beveik iki mirties dirbusio „Šiaurės Atėnuose“ – pasirašyta autorine sutartim. Palaikau tai geru ženklu.

Simboliškai imu seną laikraštį, plėšiu lapą, blizginu lango stiklą.

Neišmeskite senų „Šiaurės Atėnų“ – panaudosit.

Tarptautinės dailės kritikų asociacijos (AICA) Lietuvos sekcija reiškia nerimą dėl Vilniaus miesto savivaldybės veiksmų ribojant raiškos laisvę mene ir pačios savivaldybės nustatyto kultūros renginių taisyklių reglamento nesilaikymo. 2021 m. lapkričio 10 d. menininkės Eglė Grėbliauskaitė ir Agnė Gintalaitė pradėjo įgyvendinti kasdienybės spektaklio projektą „Nepamirškime nebeprisiminti“ Petro Cvirkos aikštėje Vilniuje, jo scenografijos dalis buvo ir pats Juozo Mikėno sukurtas paminklas Petrui Cvirkai. Projekto autorės apdengė paminklą dirbtinėmis samanomis, kviesdamos miesto gyventojus susimąstyti apie laiko tėkmę ir istorijos reikšmę. Nors renginys buvo gavęs rašytinį leidimą iš savivaldybės, Vilniaus miesto savivaldybės reikalavimu menininkėms buvo liepta demontuoti scenografiją ir palikti aikštę. Lapkričio 19 d. Petro Cvirkos paminklas buvo demontuotas.

2019 m. AICA drauge su Lietuvos dailininkų sąjunga ir Lietuvos dailės istorikų draugija paskelbė kreipimąsi į miesto politikus, kviesdama juos, užuot ėjus tiesmuku ikonoklastiniu keliu, paieškoti kūrybiškų ir kritiškų variantų atnaujinant urbanistiką ir permąstant sovietinio kultūros paveldo palikimą viešojoje erdvėje^[1]. Gaila, kad nepaisant ilgų diskusijų nepavyko rasti kompromiso dėl paminklo ir aikštės pobūdžio. Susirūpinimą kelia ir pats nesiskaitymas su procedūrine tvarka, kai profesionalių kultūros ekspertų išvados dėl Petro Cvirkos skvero tvarkymo ir paminklo statuso kaip kultūros paveldo atmetamos be išsamios viešos diskusijos^[2]. Tačiau šio mėnesio įvykiai – legalaus meninio projekto stabdymas panaudojant fizines priemones – yra grėsmingas precedentas, keliantis daug klausimų. Ar tai reiškia, kad Vilniaus miesto savivaldybė nuo šiol galės netrukdoma įsiveržti į bet kokį kultūros renginį, kurio turinys jiems pasirodys nepatogus ar nepageidautinas? Kaip prie atviro kūrybai miesto dvasios puoselėjimo prisideda sostinės savivaldybės retorinė profesionalių kūrėjų marginalizacija joms prisegant „cirkininkių“ ir „chuliganių“ etiketes? Ar Vilniaus valdžia seks Viktoro Orbano, Aleksandro Lukašenkos ir Vladimiro Putino pavyzdžiu, pasitelkdama atsitiktinai taikomas administracines priemones užgniaužti socialiai ir politiškai aktyvias menines pozicijas?

Renginio „Nepamirškime nebeprisiminti“ išvakarėse Vilniaus miestas buvo paskelbtas UNESCO literatūros miestu. Mes tikimės, kad šis UNESCO sprendimas neliks paviršutinišku kultūros prekės ženklu ir kad Vilniaus miesto savivaldybė permąstys savo veiksmus ir atsivers dialogui su meninių pozicijų įvairove.

Tarptautinės dailės kritikų asociacijos (AICA) Lietuvos sekcija

2021 m. lapkričio 24 d.

KULTŪROS LEIDINIŲ KREIPIMASIS

 2015 m. sausio 22 d., Vilnius

Prašome – deja, nebe pirmą kartą per pastarąjį dešimtmetį – atkreipti dėmesį į vis prastėjančią kultūros spaudos situaciją ir ieškoti būdų, kaip ją pagerinti. Sakysite, tai dar vienas verksmo protrūkis, periodiškai ištinkantis kultūros žmones, paverks – ir praeis. Kultūrininkų ašaros tampa kasdienybe, kaip žiemos be sniego. Ir valstybė bei jos institucijos užsispyrusiai nenori matyti, kad tos ašaros byra dėl sistemingai žlugdomo kultūros žmonių orumo ir savivertės. Valstybė džiaugiasi ir didžiuojasi, kad jos ekonomika kasmet auga, netgi lenkia daugelį Europos šalių, tačiau kultūros leidiniai vis labiau skursta, verčiami balansuoti ant išlikimo ribos, jų finansavimas – prieš bet kokią ekonomikos logiką – mažėja. Ar tai ir yra išganingoji kultūros politika? Šis kreipimasis atsirado kaip desperatiška reakcija į Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo (SRTRF) paskelbtus 2015 m. Kultūros ir meno leidinių programos rezultatus (http://www.srtfondas.lt/). Atkreipkite dėmesį į skaičius ir finansavimo dinamiką:

„Literatūra ir menas“: 2013 – 210 000 Lt (spauda) ir 25 000 Lt (internetas); 2014 – 212 000 Lt (spauda) ir 15 000 Lt (internetas); 2015 – 204 100 Lt (spauda);

„Šiaurės Atėnai“: 2013 – 100 000 Lt ir 15 000 Lt (interneto puslapiui); 2014 – 90 000 Lt; 2015 – 70 091,84 Lt;

„Metai“: 2013, 2014 – po 200 000 Lt; 2015 – 189 213 Lt;

„Nemunas“: 2013 – 100 000 Lt; 2014 – 96 000 Lt; 2015 – 0,00 Lt (dalyvaus antrame ture).

Ar dar būtina komentuoti rezultatus? Leidėjai verčiami dirbti iš entuziazmo, autoriniai darbai neatlyginami, todėl vis sunkiau sulaukti profesionaliai ir kokybiškai parašytų tekstų, pasigirsta balsų, kad tokių leidinių gal ir nereikia. Ratas užsidaro. Po Nepriklausomybės atkūrimo šiemet bus praėjęs ketvirtis amžiaus, o vis dar turime kažkam (sau? valdžiai? sistemai? visuomenei?) įrodinėti kultūros ir švietimo svarbą, baksnoti į leisgyvę kultūros spaudą. Pasitelkus sąmokslo teoriją, būtų galima sakyti, kad vykdomas eksperimentas, kurio tikslas – nustatyti ribą, kada kultūros leidinius ištinka koma. Ar vis dėlto nereikėtų pagaliau surėmus pečius atsakyti į klausimą europietiškai – jeigu leidiniai reikalingi Lietuvos kultūrai, gal juos reikia ir tinkamai remti? Jeigu nereikalingi – taip ir pasakyti.

Taip kaip dabar toliau gyventi darosi neįmanoma, vidinė emigracija – ne išeitis, nes mums iš tiesų rūpi Lietuvos kultūra. Negi išties neįmanoma persvarstyti kultūros spaudos rėmimo gairių ir prioritetų? Rasti argumentų didinti, o ne mažinti finansavimą? Negi pernelyg daug yra tikėtis iš fondų aiškesnės rėmimo argumentacijos ir didesnio viešumo?

Tikėdamiesi supratimo ir konkrečių veiksmų –

„Literatūra ir menas“, vyr. redaktorius Gytis Norvilas

„Šiaurės Atėnai“, vyr. redaktorė Giedrė Kazlauskaitė

„Metai“, vyr. redaktorius Danielius Mušinskas

„Nemunas“, vyr. redaktorius Viktoras Rudžianskas

„Vilnius“, vyr. redaktorius Eugenijus Ališanka

Kritikų klubas – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto inicijuotas kritikų, eseistų, literatūros mokslininkų sambūris, siekiantis stiprinti menų ir kultūros kritiką, skatinti poleminę dvasią ir kultūrinę refleksiją Lietuvoje.

Rūpindamasis kultūrinės žiniasklaidos padėtimi, Kritikų klubas norėtų atkreipti dėmesį į Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo (SRTRF) kasmet skelbiamą žiniasklaidos paramos konkursą, kuris yra pagrindinė kultūrinės žiniasklaidos egzistenciją palaikanti valstybės priemonė.

Aukščiausiu valstybiniu lygiu deklaruojamas tikslas – sukurti šiuolaikišką ir kultūringą Lietuvą, žiniomis ir kūrybingumu grįstą nacionalinę ekonomiką. Šis tikslas nepasiekiamas be kultūrinės žiniasklaidos, puoselėjančios menines, mokslines, intelektualines inovacijas, ugdančios moderniai visuomenei būtiną kritinę ir diskusijų kultūrą.

Kultūrinė visuomenė seniai konstatuoja, kad skiriamos lėšos neleidžia užtikrinti normalaus leidinių funkcionavimo; negana to, 2009 metais, kultūrinei žiniasklaidai uždraudus dalyvauti Kultūros rėmimo fondo programose, valstybės parama jai faktiškai sumažėjo dar apie 30–40 procentų.

Svarbu ir tai, kad ir esama parama skirstoma be aiškesnių prioritetų ir kriterijų. Ji išdalijama pernelyg dideliam projektų skaičiui, tad profesionali ir inovatyvi žiniasklaida paremiama iš esmės taip pat kaip regioniniai ar proginiai leidiniai; skirstant paramą, beveik neatsižvelgiama į praėjusių metų pasiekimus ir rezultatus.

Kritikų klubas mano, kad vienas iš svarbiausių kultūrinės žiniasklaidos kokybės rodiklių turėtų būti konkrečios žiniasklaidos priemonės indėlis į kritinės kultūros puoselėjimą – t. y. aktyvumas ir profesionalumas analizuojant įvairių menų, humanitarinių mokslų, kultūros politikos reiškinius, ir ragina SRTRF tarybos narius bei ekspertus svarstant paraiškas atsižvelgti pirmiausia į šį kriterijų.

Kultūros ministrą, Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto narius, visą šiuolaikinei lietuviškai kultūrai neabejingą visuomenę Kritikų klubas ragina ne tik atidžiai sekti šį svarbų konkursą, bet ir konkrečiais veiksmais gerinti teisinę bei ekonominę kritinės kultūros padėtį šalyje.

Jūratė Čerškutė, Gabrielė Gailiūtė, Virginijus Gasiliūnas, Laimantas Jonušys, Algis Kalėda, Laurynas Katkus, Jurgita Katkuvienė, Rimantas Kmita, Dalia Kuizinienė, Donata Mitaitė, Kęstutis Nastopka, Dalia Satkauskytė, Jūratė Sprindytė, Gintautė Žemaitytė

Vilnius, 2010 spalio 26                                                                                                   kritikuklubas@gmail.com